MUSŲ PIRMŪNAI
Visų šalių proletarai^ vienykitės!
KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
VILNIAUS v PARTIJOS,
Nr. 11 (480)
1964 m. balandžio 9 d.
Eina nuo 1950 m.
KAINA 2 K.
KOL NEVĖLU...
*
I
į
j >
« ( j
j į
Labai dažnai atsitinka taip, kad ir baigdamas universitetą, studijuoda mas pasirinktąją specialy bę, mūsų studentas negali pasakyti, kuris konkretus klausimas jį ypatingai su domino: įdomūs visi gyve nimo keliami klausimai, o išskirti vieno kurio — negali. Kaip tokiam baigti universitetą, jeigu reikėtų atsakyti į vieną kurį klau simą, išnagrinėti tik vieną problemą? Tai turint galvoje, ir nu matyta baigiantiems leisti pasirinkti: arba rašyti bai giamąjį diplominį darbą pasirinktąja tema ir jį ap ginti, arba laikyti keturis baigiamuosius egzaminus žodžiu. Tie studentai, kuriems visą laiką buvo vienodai įdomus visi studijuojamie ji dalykai, kurie nespėjo susidomėti viena kuria problema, aišku, laikys bai giamuosius egzaminus žo džiu. Toks egzaminas — tai bus lyg visų žinių bai giamasis susumavimas, o kartu savo interesų patikrinimas. Egzaminas žodžiu vers dar kartą peržvelgti visa tai, kas buvo studijuo jama, vers įsigilinti ir į tokius klausimus, kurie gal vėliau sukels ir kūrybinių ieškojimų, kaip atsakyti į Ju°s. Lengviau, žinoma, tiems, kurie jau nuo pat pirmųjų studijų dienų pasirinko konkretų juos dominantį klausimą. Padedamas bendrųjų pagilinamųjų stu dijų, gvildendamas kūry-
blškai pamėgtąjį dalyką, baigdamas studijas, galės parodyti, ką savo darbu dar pridėjo nauja prie to, kas žinoma. Aišku, tik tada diplomi nis darbas galės patenkin ti ir patį rašantįjį, ir teiks naudos skaitančiajam, kada jis bus rimtų specialybės studijų rezultatas, kada pa sirinktoji problema, pra dėta nagrinėti atskirais klausimais seminarų metu, tęsiama kursiniu darbu, analizuojama SMD prane šimuose, kada toji proble ma ar koks siauresnis vie nos problemos klausimas, pasinaudojus kiekviena proga, buvo visapusiškai tiriamas. Diplominiu dar bu ir reikia parodyti viso atliktojo darbo rezultatą, iškelti tiriamo klausimo svarbą. Taip ir dirbo šiais metais nemaža mūsų pa žangiųjų diplomantų dalis. Sakysim, istorijos-archeologijos spec. stud. Ja kubėnaitė pati dalyvavo, būdama dar III kurse, Tra kų pilies kasinėjimo dar buose, visą laiką domėjosi šiuo klausimu, o dabar, baigdama universitetą, šio savo darbo duomenis api bendrins diplominiame dar be. Istorijos spec. stud. Su minąs net savo paties lėšo mis važiavo į Leningradą, bibliotekų archyvuose ieš kodamas medžiagos dip lominiam darbui apie par tinį vadovavimą miesto ir kaimo bendradarbiavimui Diplominis darbas išaugo iš ankstyvesnių; SMD da rytų pranešimų ir stu-
Mokome ir mokomės Pirmieji įspūdžiai. . . Dabar mes — jau mokytojai. — Su dviejų mėnesių stažu! Pirmomis dienomis visko buvo: ir džiaugsmo, ir abejonių, ir liūdesio, ir rūpesčių. SusitiKę k.auslame vieni kitų: „Na kaip?“ — „Nieko. Susidoroju. Gerai!“ Daugiau nieko nereikia. Kažkur Salo čiuose, Aleksandrijoj Nedzingėj, Paupy mūsų laukia mo kyklos, tapusios savomis, iki šiol buvo nepažįstami moki niai. Jie nec.rąsūs arba išdykę, nemokšos ar stropūs, geri ^ar neklaužados, bet vis tiek mieli, nes jie — pirmieji mū‘ sų mokiniai. Jie nori labai daug sužinoti Ir jiems pasakoti reikia įdomiai. Ne, mes ne vien lituanistai. Ar galvojo Vida, tik ką iš laikiusi vokiečių kalbos valstybinį egzaminą, kad turės dės tyti. . . anglų ka.bą? Birutė mėgsta čiuožti, ji su mokiniais per fizinio lavinimo pamokas išraižo visą Metelių ežero ledą. Sakoma, kad filologui tolimi tikslieji mokslai! Pa klauskit mūsų Algį: jis dėsto aritmetiką.' Yra ir „ruslstų“, ir „germanistų“. . . Nė vienas neišsigando mokyklos. Beveik. . . Vadinasi, dirbsime, mokysimės ir mokysime kitus. Po metų išvykti iš * universiteto bus lengva. Daugelis pamilo mokyklą, tikrai gerai dirbs ir savo jauniesiems draugams pasakys: — Reikia daug mokytis.. . Visada! R. GŪDONYTE IV,k. lituanistė
Pirmieji kolektyvo žingsniai Artinosi pirmoji mūsų sesi ja, Dabar ir paaiškėjo, kad mūsų tarpe yra keletas drau gų, mėgstančių „studentauti“, Susirinkime, sušauktame aka deminiams klausimams ap svarstyti. šie draugai buvo įspėti, ir buvo nutarta imtis priemonių, kad jie pradėtų rimtai dirbti. Deja, sesija pa rodė, kad jie pradėjo mokytis per vėlai. Bet daugumos mūsų grupės narių žinios buvo įvertintos gerai ir labai gerai. Taigi sesija parodė, kad, nors grupė ir stip -i, bet ne viskas joje gera. Ką daryti, kad grupė būtų pavyzdinga, kad nepasikartotų nemalonūs
I semestro rezultatai? Ir susi rinkime „Salin abejingumą“ J. Genys Iškėlė klausimą: „Ar ne mes kalti, kad 2 mūsų draugai apleido universitetą, kodėl mes iš pat pradžių, pastebėję, kad jie atsilie ka, nekreipėm į tai reikia mo dėmesio o prisiminėm tik tada, kai sesija lipo ant kul nų?“ Taip, grupė, matyt, buvo abejinga Todėl, artėjant ant rajai sesijai, mes stengiamės gyventi pagal principą „Visi už vieną vienas už visus“ ir svarbiausia — nebūti abejin giems nei savo drabgams, nei aukštajai matematikai A. VIGANAUSKAITE FMF I k.
dento istoriko Jarmalavi čiaus. Anksti pradėję do mėtis pasirinktais rusų li teratūros klausimais, baigia rašyti puikius diplominius darbus rusų literatūros spec. studentai Pateckas, Serdiučenko; nuo jų neat silieka ir kiti: lietuvių Iiteratūros spec. — Kalenda, Skeivys lietuvių kalbos spec. — Jatulis, Rybells ir daugelis kitų. Kažkodėl daugeliui atrodo, kad diplominio dar bo parašymas ir jo gynimas yra lengvesnis univer siteto baigimo būdas. To dėl. savo jėgų nepažlndami, kiti veržte veržiasi ra šyti. bando, o sugaišę kiek laiko — meta. Taip, iš anksto kaip reikiant savo jėgų nesupratusi, padarė ir lietuvių spec stud. Jan kevičiūtė. Ji jau buvo pa ėmusi diplominio darbo te mą, buvo susipažinusi su šio klausimo literatūra^ turėjo parašiusi ir planą, bet Ns dėlto (gerai, kad dar laiku!), pamačiusi, kad rlmto darbo neparašys, nutarė laikyti baigiamuosius egza minus žodžiu. Kad tokių klaidų ateity je nepadarytų ir kiti, uni versiteto mokslinė taryba nutarė rekomenduoti ka tedroms pagal ankstesnius studijų duomenis pačioms spręsti, kam leisti rašyti ir ginti diplominį darbą. Vadinasi, galės rašyti ir ginti diplominį darbą tik tie studentai, kurie nuo pat pirmojo kurso sėkmlngal ir kūrybiškai dirbo, domėjosi savo specialybės konkrečiais klausimais ir savo seminariniais, kursinlals darbais pasirodė mo ką kūrybiškai spręsti susi’usius su specialybe klau simus. Visa tai jau dabar rei kia turėti prieš akis, neĮ laukiant paskutinio skam bučio. J. ŽUKAUSKAITE
I <
i į
S j
> Geru žodžiu jas mini ne tik dėstytojai, bet ir fakulteto studentai. Žiemos sesijos egza minai išlaikyti vien tik labai gerais pažy miais. Artėja pavasario egzaminų sesija. Saulė kasdien vis labiau beria savo auksą pro au ditorijos langą ir lyg paslaptinga ranka nori atplėšti nuo knygos studentus. Bet tos dienos visiems studentams kelia daug nerimo ir rū pesčio. Šįmet egzaminų daugiau, užtat ir ruoštis reikia kuo nuosekliau ir kruopščiau.
j
> į j S S j
Svarbiausia mokytis Mes turime pateisinti tary binio studento vardą, neužten ka vien tik mokytis, reikia kuo nors domėtis, neužsidaryti savyje. Visi pažįsta Antaną Račą. Jis Ir gerai mokosi, ir suspėja kultūros klube, Ir ge ras draugas. Gerų studentų ir visuomenininkų turime dau giau, pvz., Mala Golsman, Re gina Margenytė, Jonas Gečiauskas, Beta Pakėnaitė, Zita Stankaitytė ir kiti. Didelę reikšmę mokymuisi turi paskaitų lankymas. IŠ praktikos žinome, jog ku ris nepraleidžia be pateisi namos priežasties paskaitų, tas ir mokosi gerai. Puikiai lanko paskaitas Margenytė, Minajevas, Paklnaitė, Stankai tytė ir kiti. Norint ką nors pasiekti neužtenka noro, rei kia valios, ryžto, tvirto cha rakterio, kantrybės. Kai kas „pasikliauja“ savo gabia gal va ir nesimoko. Tokiems rei škia prisiminti Leniną: „Mo kytis mokytis ir dar kartą mokytis!“
N. ARANAVICIŪTE, II k. germanistė
Žibutė ir Elena ruošai ir skiria kiekvieną laisvą valandą. Žiūrėk, čia dar puslapis ne perskaitytas, čia dar neaišku, o fizika irgi ne per vieną dieną įkandama.
NUOTRAUKOJE: Ekonomikos fakulteto prekių mokslo specialybės II kurso studen tės Žibutė Vrubliauskaltė ir Elena Žiliukaitė (dešinėje) fizikos laboratorinio darbo metu. J. GIRDVAINIO nuotr.
LAIMINGAS ŽMOGUS Jis kiekvieną die ną praveria audito rijų duris ir kiekvie ną dieną mokosi būti laimingesnių. (Jūs nustebę šypsotės?) Taip, taip, šiandien jis nori būti laimin gesnių negu vakar. O rytoj jis nori dar daugiau. . . .— Miša, kur tu? Miša? Plentu artėja ma šina. — Miša, vaikeli! Staiga sutarškėjo automatas. Pasigirdo juokas. - Miša! Motina perbėgo į kitą plento pusę. Prie smėlio krūvelės gulėjo jis. Lėtai, lė tai tekėjo kraujas. — Valkeli mano: Mano mažasis.. . — siaubo iškreiptomis lūpomis kuždėjo mo tina. Miša tylėjo, o virš plento dar aidėjo gir ių vokiečių rėkavi" mai. Ligoninėje gydyto jai pasakė: —' Gyvens. Bet reikia amputuoti ko ją— Gerai, — mo tina sutiko. Jai rei kėjo sūnaus. Jis turė jo būti gyvas; juk tėvas dingo be ži nios. Baigėsi karas. Tė vas negrįžo, o Miša pasiramsčiuod amas ramentais skubėjo į mokyklą. Sūnus ir motina neprarado vilties. Laikraščiuose dažnai pasirodydavo jų skel
bimai. „Padėkit su rasti tėvą. . .“ Vieną dieną pašti ninkas atnešė laišką su Turkijos valstybi niu antspaudu Tė vas rašė daug. Vieno mūšio metu- jis pate ko į nelaisvę. Vokie čiai mėtė jį iš vieno lagerio į kitą, paga liau, kartą pavyko pabėgti. Prasiskverb ti į Tarybų Sąjungą nepasisekė. Sušluba vo sveikata. Kojos taip pat atsisakė dau giau tarnauti. „Aš pabuvojau daugelyje kapitalisti nių šalių, bet visos jos nėra nė lašelio vertos mūsų Tarybų Sąjungos. Aš dažnai verkiu žiūrėdamas į rytus, — rašė tė vas, — todėl kad jau niekada negalėsiu grįžti į gimtą kraštą. Ačiū Tarybų Sąjun gai, kad ji išmokys nors mano sūnų“. Verkė motina, skaitydama išsilieju sius nuo ašarų laiš ko žodžius. Tėvas jau negrįš. .. Miša baigė vidu rinę mokyklą. Visa klasė su komjaunuo liškais kelialapiais atėio į Erkėn — šacharsko cukraus ga myklos statybą. En tuziastus sutiko tik pamatams iškastos luobės. Apsigyveno palapinėse. Miša ne ieškojo lengvesnio darbo. Kaip ir visi, jis maišė skiedinį, tampė, plytas, valgė tą pačią duoną. Bu vo sunku. Romantiš
kos svajonės kaip mat Išdulkėjo iš gal vos, bet niekas ne matė Mišos nusimi nusio ar niurzgian čio. Tik kartais vaka rais ilgai žiūrėdavo ten, kur slėpdavosi saulė, kur tėvas vargsta svetimoj ša ly. .. Kartais širdį suspausdavo skaus mas, bet akys būda vo sausos. O kitą dieną jis kibdavo į darbą už du. Ramentai jam puikiausiai atstodavo vokiečių fašistų atim. tą koją. Draugai ste bėdavosi jo darbštu mu: — Kaip tu taip, Miša? — Aš labai noriu dirbti, — atsakyda vo jis. Palikęs bebalgianmą statyti cukraus gamyklą, Miša išvy ko į Kazachstaną. Ten labiau buvo rei kalingos rankos. Kiekvieną dieną jis skubėdavo į konser vų gamyklą. Kiek viena diena jam at rodė per trumpa. Draugai išrinko Mišą brigadininku ir neetatiniu komsorgu. Bet jam dar kažko :rūko. Jis jautėsi ne galįs dar savęs ati duoti Tėvynei. Vėl paėmė į rankas nu mestus vadovėlius, pradėjo ruoštis stoti į universitetą. Dažnai draugai pamatydavo jį šau dykloje. O šaudė Mi ša puikiai. Ne vieną laimėjimą jis iško
vojo savo gamyklai. Troškimas moky tis, pažinti gyvenimą atvedė Mišą į Vil niaus Valstybinį V. Kapsuko vardo uni versitetą. Čia jis stu dijuoja rusų kalbą. Sutikau šį vaiki ną ne auditorijose, ne skaitykloje, bet besimaudantį šaltose Nėries bangose. — Aš maudausi Ir žiemą: paaiškino pamatęs mano nuste busį žvilgsnį. — Tai nėra nuostabu. Kiek vienas žmogus gali pasiekti tą, ką jis nori. Aš netikiu, kai žmonės sako „nesise ka“. Tai yra tik no ras įrodyti sau savo slpnumą. Kartais gatvių kampuose ma tau gailiai ištiesusius rankas elgetas. Aš norėčiau pasakyti jiems: „Tai kas, kad Iš tavęs gyvenimas atėmė koją arba ran ką. Reikia jausti pa reigą Tėvynei“. Toks yra Miša Abaichanovas — 23 metų vaikinas iš sau lėtos Kubanės. Jis nenori atsilikti nuo fiziškai sveikų žmo nių. Jis sako, kad nėra nelaimingų die nų. Yra tik žmo nės, kurie jas suku ria. .. .Miša laimingas. Jūs tikite? Taip, tai tiesa, nes jo nepar griovė ir nesumindė gyvenimas. Jis nori dirbti Tėvynei, būti tikru jos sūnumi.
ALF. BUCKUS
Tarybinis studentas
1964 m. balandžio 9 d.
SARGYBOJE-DRAUGOVININKAI Tarybinė liaudis, Komunis tų partijos vadovaujama, yra pasiekusi didelių laimėjimų visose ūkinės ir kultūrinės veiklos srityse. Kas metai ne paliaujamai kyla darbo žmo nių gerovė. Didžioji tarybinių piliečių dauguma pasiaukoja mai dirba įvairiuose socialisti nės statybos baruose, sąžinin gai atlieka visuomenines savo pareigas, griežtai laikosi tary binių įstatymų ir gerbia so cialistinio bendrabūvio taisyk les. Tačiau dar yra asmenų, kurie nesąžiningai dirba, nesi laiko visuomeninio elgesio normų, pasirodo neblaivūs viešose vietose, chuliganiškai elgiasi ir trukdo žmonėms ra miai gyventi. Tokie reiškiniai yra svetimi socialistinei visuo menei. Išplėstinės komunizmo sta tybos laikotarpiu vis plačiau įtraukiamos liaudies masės i kovą su praeities liekanomis amoraliais ir antivisuomeni niais reiškiniais, su viešosios tvarkos pažeidėjais. TSKP Centro Komitetas ir TSRS Ministrų Taryba, vado vaudamiesi TSKP XXI suva žiavimo nutarimais ir atsi žvelgdami į gausins darbo žmonių pasiūlymus ir pagei davimus, 1959 m. kovo mėn. 2 dieną priėmė nutarimą „Dėl darbo žmonių dalyvavi mo palaikant viešąją tvarką šalyje“ kuriuo numatyta su daryti visose Įmonėse, Įstaigo se ir organizacijose laisvano riškas viešosios tvarkos palai kymo liaudies draugoves. 1959 m. kovo mėn. 30 d. LKP Centro Komiteto ir res publikos Ministrų Tarybos nu tarimu buvo priimti ir patvir tinti laisvanoriškų viešosios tvarkos palaikymo liaudies draugovių nuostatai. Nuosta tuose pasakyta: „Pagrindiniai liaudies draugovių uždaviniai yra palaikyti viešąją tvarką, kovoti su chuliganizmu, o taip pat dalyvauti aiškinamajame darbe, kurį dirba gyventojų
kai žiūri į pagrindinę savo pareigą-studijas, tačiau nesi laiko visuomeninio elgesio normų, pasirodo neblaivūs bendrabučiuose, fakultetų ruo šiamuose vakaruose Ir kitose viešose vietose. Štai atkrei pkime dėmesį į ekonomikos fakulteto III k. studentą C. Semiutą, jis bevelk kiekvieną dieną vaikšto stipriai Įgėręs, kovo mėnesį už sukeltas muš tynes atsėdėjo 8 paras. Kyla klausimas, iš kur jis gauna pi nigų sistematiškam girtuoklia vimui. Todėl ekonomikos fa kulteto visuomeninėms organi zacijoms reikia rimtai susirū pinti šio studento ateitimi, kad ji nebūtų tokia, kokia buvo stud. C. Markevičiui. A. Bu činskui, B. Vilimaitei, kurie pašalinti iš universiteto. Gė da, bet panašių faktų pas mus dar yra. Daugelis studentų neretai pamiršta, jog prie nusikaltimų veda įvairūs smulkūs nusižen gimai, kaip girtuokliavimai, nepagarba žmogui ir kt. Laiku sulaikyti žmogų, stojusį Į ne teisingą kelią, draugiškai ir reikliai jį perspėti — tai ir yra pagrindinė liaudies drau govininkų pareiga, kovojant už žmogų. Nuo 1963 m. liaudies drau govės darbo kryptis žymiai pasikeitė. Komjaunimo komi teto iniciatyva prie universite to buvo organizuota aštuon metė Vilniaus miesto paauglių darbo jaunimo mokykla. Auk lėti šluos mokinius ėmėsi eilė universiteto studentų — kom jaunuolių. Teisės fakulteto studentai-draugovininkai A. Vilkelis ir A. Bandžiukas va-
tarpe visuomeninės organiza cijos. aiškindamos jiems socia listinio bendravimo taisyklių laikymosi būtinumą. Draugovininko teisės ir pa reigos neatskiriamos nuo visos draugovės teisių ir pareigų. Pagrindinė draugovininko pa reiga ginti piliečių garbę ir orumą imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias viešosios tvarkos pažeidimams. Savaime aišku, draugovi ninkas privalo žinoti, su ko kiais pažeidimais jis turi ko voti. Šventa draugovininko pareiga nuosekliai ir atkakliai kovoti prieš girtuokliavimą, šalinti neblaivius asmenis iš gatvių, parkų, skverų, klubų ir viešų vietų, saugoti nuo ga dinimų sodinius ir gėlynus, neleisti teršti gatvių ir kiemų nuorūkomis, popieriais ir ki tomis šiukšlėmis. Tai dažniau siai pasitaikantieji viešosios tvarkos pažeidimai. Penkių metų praktika parodė, jog laisvanoriškų liaudies draugo vių veikla žymiai platesnė, negu numatyta nuostatuose. Taigi, praėjo penkeri metai nuo liaudies draugovių kūri mosi pradžios, jų eilės diena iš dienos auga, vaidmuo didė ja. Mūsų universiteto liaudies draugovės gretose yra virš 700 nerių. Tai geriausieji universiteto studentai-komjaunuoliai, jauni komunistai, dės tytojai. Eilę metų mūsų draugovininkai palaiko viešąją tvarką mieste ir tai davė gana gerą efektą, Draugovininkai nemažai nuveikė savo kolektyvo narių auklėjimo darbe, t. y. universiteto ribose. Juk ne pa slaptis. kad pas mus dar pasi taiko tokių studentų, aišku — jų yra mažuma, kurie gal būt neverti tarybinio studento var do. Jie ne tik tai paviršutinlšI
X
metu padėtis mūsų fa kultete patenkinama. Žmo nės išeina budėti į mies tą, draugovininkai ne blogai tvarkosi fakultete kultūrinių priemonių, poil sio vakarų metu. Iš pirmų jų kursu 1 liaudies drau govininkų eiles priimta 70
dovauja šiai mokyklai. Teisės fakulteto komjaunuoliai-draugovininkai ėmėsi taip pat gan rimto darbo — šefuoti šioje mokykloje besimokan čius mokinius. Kiek buvo vargo mūsų studentams-jauniems pedagogams ir šefams — būsimiems teisi ninkams. Sunkumų ir dabar yra, tačiau padėtis žymiai pa sikeitė. Dabar teisininkai mo kinius šefuoja ekonomistų pa dedami, tačiau iš jų pagalbos susilaukėme neperdaugiausiai. Sefavimas vystomas kol kas beveik viena pagrindine link me, tai budėjimu. Mažai dar kalbamasi su pačiais moki niais, nesistengiama sueiti su jais į glaudų kontaktą. Juk auklėti žmogų galima tik tuo met, kada jį gerai pažįsti, su pranti jo gyvenimo tikslą. Ta čiau draugai ekonomistai daž nai neįstengia ateitiį mokyklą pasižiūrėti kuo tie mokiniai domisi, ką jie veikia pertrau kų metu. Todėl V. Jeskelevičiui (ats. už draugovės sekt. EF) ir Blažiui (atsk. už mo kyklos šefavimą) reikalinga at kreipti didesni dėmesį į šią visuomeninio darbo sritį. Budėdami mieste mūsų draugovininkai nemažai Įspė ja viešosios tvarkos pažeidė jų, o kai su kuriais tenka ir rimčiau pasikalbėti arba net gi perduoti teisingumo orga nams. iSame darbe pasižymė jo medicinos fakulteto drau govininkai (viršininkas B. Dainys), r. taip pėt Gamtos fakulteto (Viršininkas L. Ra čiūnas) Tačiau to negalima pasakyti apie ekonomikos fa kulteto draugovininkus.
Apie tvarką vykstančių va karų universiteto patalpose daugiausiai galėtų pasakyti fizikos ir matematikos fakul teto draugovininkai (viršinin kas J. Bakutis). Jie kovoja už kultūringas ir ramius poilsio vakarus Aktų salėje. Tačiau jiems taip pat ne visada ir ne viskas sklandžiai išeina. Nemažai yra ir trūkumų mūsų darbe, apie kuriuos rei kėtų pakalbėti artėjančiame liaudies draugovininkų vaka re. Tikimės, kad, visuomeni nėms organizacijoms pade dant, dar labiau sustiprinsime kovą prieš viešosios tvarkos pažeidėjus, auklėsime žmogų komunizmo dvasia.
10 žmonių Į vieną reidą išėjo tik 6 žmonės. Todėl taip yra, jog šioje grupėje patrikusi komjaunuoliška drausmė. Žinomas antrame lituanistų kurse yra ir ge rų žmonių kurie puikiai mokosi, aktyviai dalyvau ja visuomeniniame gyveni
KOVOJE UZ ŽMOGŲ
Šulcaitė. Albina, kaip ir Bi rutė yra iš to paties II kurso draugovininkų būrelio. Ją daž nai matome su raiščiu, ant rankos miesto gatvėse. ‘Ten, kur ji budi — tvarkos pažei dimams, nekultūringumui ne Vieta.
Gražėja mūsų gyveni mas. Kiekvieną dieną pa gaminama vis daugiau ma terialinių vertybių, suku riama daug meninių kūri nių. Auga naujas žmo gus. Tai mus džiugina. Vis tik ir mūsų visuo menėje dar ne viskas ge rai. Dar nemaža nekultū ringo elgesio žmonių. Kai kurie iš jų niekur nedirba, grobsto visuomenei turtą, be' saiko geria Įžeidinėja ir skriaudžia savo artimuo sius, dorus tarybinius žmo nes. Noriu papasakoti kokia padėtis draugovėje šiuo metu mūsų fakultete. Rudenį, pradžioje moks lo metų, buvo palyginti bloga padėtis. Žmonės ne išeidavo budėti Į miestą, nebuvo tvarkos fakultete. Į tai buvo atkreiptas ypatingas dėmesys. Kalbė tasi grupėse, svarstyta. Te ko daug pasiginčyti. Šiuo
studentų. Čia gerai pasidarbavo fakulteto draugovės tarybos narė I kurso germanistė Z. Miškinytė. Mūsų fakultete yra tik rai neblogų grupių, kurios visuomet išeina i reidus, gerai budi. Iš tokių pami nėtina III kurso biblioteki ninkai (gruporgas N. Bie.iūnaitė), III k. rasistai .(gruporgas A. Cėsna). III t. istorikai (gruporgas lurg. Jančiauskas), anglis tai (gruporgas V. Jefimovaitė) ir kt. Norisi pabrėž ti, jog čia labai daug kas priklauso nuo gruporgo. Jei geras gruporgas, pa reigingi biuro nariai su ta grupe nėra vargo. Deja, ne visos grupės tokios. Kuo gi galima bū tų paaiškinti II kurso li tuanistų amžiną vėlavimąsi į budėjimą fakultete. Iš
MINTYS APIE DRAUGOVĘ Pagrindinis liaudies draugovės uždavinys — kovoti su viešosios tvarkos pažeidimais. Bet viešąją tvarką palaikyti galima tik tada, kai visuomenė, o ir draugovininkai ne tik ko voja su chullganiškumu, bet ir aiškina būtinumą prisilaikyti bendro gyveni mo normų. Neužtenka gir tuoklį nusiųsti Į atitinkamą įstaigą, neužtenka išmesti iš salės Įsisiautėjusį chuli ganą. Reikia dirbti taip, kad ir girtuoklis, ir chuli ganas, ir stileiva pajustų ne vien kietą draugovinin ko ranką, bet ir draugišką, bet reiklų reikalavimą pa keisti visam laikui gyveni-
mo būdą. Universiteto draugovės štabas dirba gerai. Bet ne beteko girdėti, kad jo po sėdžiuose būtų svarstomi studentai — tvarkos pažei dėjai. Neteko girdėti, kad nors vienas draugovininkas būtų pašalintas iš draugo vės. Be abejo, gerai, jei tai nebuvo reikalinga, bet mano manymu yra drau govininkų, iš kurių drau govininkų pažymėjimus reikia atimti: iš vienų dėl to, kad jie nieko neveikia, iš kitų dėl to, kad elgiasi neprideramai. Dažnai kom jaunimo koimtėte svarsto ma — palikti komjaunuolį komjaunime, ar ne, o drau-
govės štabas klausimo dėl palikimo tokio asmens draugovėje nesvarsto. Laikas vyti iš draugovės ne tik viešosios tvarkos pažediėjus, bet ir „mirusias sielas“! Bendrabutyje reikėtų su aktyvinti draugovės veik lą. Jos čia nematyti. Iš skyrus tik sekmadienius, kai šalia budinčio stovi draugovininkas. Tarp kit ko jo funkcijos irgi .neaiš kios. O kai kyla bendrabutyje triukšmas — tvarką daro bendrabučio taryba ir universiteto draugovės viršininkas. O kur visi kiti draugovininkai?! V. JUŠKYS
me. Bet juk visos darbo sritys yra svarbios. Dar nemaža mūsų drau govės darbe ir trūkumų. Nėra vieningos tarybos, kuri tinkamai rūpintųsi vi sais svarbiausiais klausi mais. Jei tarybos nariai A. Valionis (II lit.) Z. Miškinytė (I germ.) dirba gerai, tai kai kurie nariai pasišalino iš darbo, neateina net į posėdžius. Kartais pačiam viršininkui tenka visas krūvis. mes Artimiausiu mot >?. numatome dar į liaudies draugovę priimti daugiau narių iš antrų ir trečių darbą kursų, sustiprinti grupėse, pagyvinti tarybos veiklą Dėsime visas pastangas, jog mūsų fakulteto studen tai draugovininkai kovotų už kultūringesnį žmogų.
APIE VAIKUS IR TĖVUS Prieš keletą metų užsimezgęs liaudies draugovininkų ju dėjimas išaugo į didelę jėgą. Dabar visai nesistebime, ma tydami gatvėse šalia pagyvenusių darbininkų ir tarnautojų jaunuolius su raudonais raiščiais. Jie paskiria dalį savo poilsio tam kad kiltų miesto kultūra, kad dar vis pasitai kantieji smulkūs tvarkos pažeidėjai negadintų nuotaikos doriems ir kultūringiems gyventojams. Tam sugaištama ne maža laiko Kiekvieną dieną Vilniaus mieste budi apie 150 žmonių. Rezultatai irgi akivaizdūs. 1963 m. palyginus su 1962 smulkių viešosios tvarkos pažeidimų užregistruota 14% mažiau.1 Džiugu, bet to dar maža. Vilniaus miestas tvirtai Saiko pirmą vietą respublikoje pagal nepilnamečių nusikaltimų skaičių. Sis darbo baras kaip tik ir kelią neri mą Kodėl tai yra? Manau, kad per daug kartais ir ne vie toje, taikome šiuo- metu plačiai į madą įėjusį auklėjimą. Nepilnamečiams jis daugeliu atvejų nėra gera priemonėj atvest jiems į dorą kelią. Matydami vyresniųjų lankstymą-si priš juos, įkalbinėjimus, bandymus „prabilti į jų sąži nę“, jie dar daugiau šėlsta. Tokiems gali įrodyti jų netei sumą tik bausmės kurios vienu ar kitu būdu turi būti su rištos su fiziniu darbu, o kaip tik daugelis nepilnamečių nusikaltėlių nežino tikrosios duonos kainos. Nemaža dalis kaltės tenka ir tėvams. Už blogą valkų išauklėjimą, analo giškai kaip ir už broko gaminimą gamyklose, reikia juos bausti. Motina — didvyrė ne ta, kuri tik pagimdė būrį val kų, kurie vėliau daro gėdą mūsų visuomenei. Nesutinku su dabar esama daugiavaikių motinų apdovanojimo medaliais tvarka. Mums reikia gerbti tik tas motinas, kurios išaugina dorus tarybinius piliečius. Tokias ir reikia apdovanoti! To dėl draugovininkai šitame danbe gali tik padėti, ir jokiu būdu savo jėgomis šios blogybės neišraus. Medicinos fa kulteto dMUjgovininkai kelis metus irgi auklėjo tokį „bro ką“, bet jiF būdavo geri tik tol, kol su jais žaisdavo ir to kiu būdu studentai leisdavo veltui brangų laiką. Ta pačia proga norėtųsi padaryti priekaištą miesto drau govės štabui. Neretai dar pasitaiko neeilinių reidų, kuriems dažnai negalima staigiai suorganizuoti žmonių. Liaudies draugovė yra saviveiklinė organizacija, todėl būtinas pla nas ilgesniam laikui, kuris turi būti žinomas draugovės būrių viršininkams. B. DAINYS
■xox*x*x*x*x*x*x*x*xa
APIE PUNKTUALUMĄ Norėtųsi pasidalinti mintimis apie poilsio vakarus, kurip.'^ organizuojami mūsų fakultete. Su kokiais sunkumais susi duria grupės, kurios atsaikngos už ruošiamą vakarą? Pasirodo sunkiausia ne organizuoti patį vakarą, parinkti temą, kuri sudomintų studentus, bet budėti prie durų, kur kartais tenka panaudoti net jėgą arba patekti į keblią pa dėtį ne tik prieš kitų fakultetų studentus, bet ir prieš savo kurso draugus. Poilsio vakarai prasideda 20 vai., tačiau dauguma stu dentų, kuriuos, matyt, domina tik šokiai, ateina 22 vai. ir būna labai nustebinti, kada budintysis paaiškina, kad jau vėlu. Tada ir pasipila įvairiausi priekaištai, replikos, mer ginų maldavimai: „Įleiskit nors pasižiūrėti“. Labai nemalo nu žiūrėti Į draugus, stovinčius už durų kai tuo laiku fa kultete žmonės jau seniai linksminasi. Gali išgirsti tokį at sakymą: „negi jums gaila. . .“ Tikrai ko gi gaila, korido riaus sienų, grindų ar muzikos? Niekam nieko negaila, bet reikia gerbti draugus ir save. Į poilsio vakarą reikia ateiti laiku taip pat, kaip į paskai tą. Kad nereikėtų stovėti už duru, maldauti draugų, kad įleistų, kas būdinga ypač merginoms. Eikit visada ir visur laiku. J. POVILONSKAITE FMF III kursas, III grupė ' X
R. ŠIMKŪNAS IFF draugovės viršininkas, komjaunimo biuro sekretoriaus pavaduotojas
Į
Z. BANKAUSKAS VVU LL Draugovės štabo viršininkas
Naujokaitytė Birutė medici nos fakultete antri metai. Į draugovės darbą aktyviai įsi jungė nuo pat pirmų studijų dienų. Pasižymėjo pareigingu mu, principingumu. Draugų gerbiama už nuoširdumą ir draugiškumą.
T S K P
Prieš mėnesį iš metinės gamybinės praktikos grįžo į fakultetą V kurso stu dentai. Liaudies ūkio pra monės ekonomikos specia lybės studentė Simonytė Albina gamybinę praktiką atlikę Kauno šilko-pliušo kombinate. Kombinato va dovybė gerai Įvertino Al binos darbą praktikos me tu. Grįžusi iš praktikos. Simonytė parašė fakulteto
E I L E S
partinei organizacijai pa reiškimą, kad priimtų ją į TSKP eiles. Paskutiniame fakulteto partinės jrgani zacijos susirinkime buvo svarstomas Albinos Simo nytės pareiškimas. TSKP narys Mačiekus, davęs Al binai rekomendaciją, api būdino ją kaip aktyvią visuomenininkę, gerą, drau gišką studentę. V kurso pramonės ekonomikos spe-
cialybės grupės vadovas docentas Ragevičius palai kė rekomendaciją priimti komjaunuolę Simonytę į TSKP eiles. Susirinkimas vienbalsiai priėmė draugę Albiną Simonytę kandida tu į TSKP eiles ir pareiš kė pasitikėjimą, kad ji, būdama TSKP eilėse, bus dar aktyvesnė visuomeni niame gyvenime ir darbe. J. DAUKSEVICIUS
studentas
IMIIIIIMIBlIMlilIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlMIlIlilIlIlIlIlIlIlIlIlB
Mudu sėdime po didžiuoju kaimo topoliu. Aš neskubu namo, nors kolūkio arkliai, neatsimin dami sparvų ir musių, sulindo į tvartą Ir jų ne bereikia ganyti. Bet namuose tėvas man suras kitą darbą. O aš noriu skaityti knygą ir sėdėti taip po topoliu dviese su Dabriega. Jis neina pamiegoti popiečio, kaip kiti brigados žmonės, o atsineša į kluoną lazdyninių taškų ir pina krepšius, sukryžiavęs kojas, palenkęs galvą, kartas nuo karto pačiulpdamas susikaupusias seiles. Nuo alsios kaitros topolio lapai glemba, rie čiasi ir, rodosi, tuoj tuoj lyg vaškas pradės tirp ti ir lašėti saulėtoje tyloje. Bet staiga, tarsi iš niekur, dvelkteli vėjo gūsis ir, susukęs dulkių debesėlį, atšuoliuoja į topolio šakas. Topolis tuoj ššš-ple-ple dusliai suplepena lapais, kaip jis vie nas temoka, ir vėl sumarguliuoja tyla. Mudu sužiūrame į viršų. — Vėjas prisėdo pailsėti, — susimąstęs pra byla Dabriega. — Jis medžiuose ir nakvoja. . . Aš niekaip neįsivaizduoju sėdinčio vėjo. Pa sakų knygoje tebuvau matęs mėlynus vėjo žir gus. Jie būdavo grakštūs, kažkodėl su sparnais ir vis šuoliuodavo. Kas kita jais joti, galvoju, negu tais kolūkio kuinais, kurie liesi ir krato. Aš jau įsivaizduoju skrendąs vėjo šuorais, įsi kibęs į žydrus karčius ir lekiąs į mėlynuojančio miško gilumą. Tik man gaila palikti Dabriegą, o gal topolį ir knygas. — Pažabokim abu vėją, a? — atsargiai kumš teliu savo kaimyną. — Kai jis miegos, nematys mūsų, prislinksim. . , — pašnibždom vilioju jį į suokalbį. — O kaip mes jį pamatysim? — lyg nenorė damas pritarti, vėsina mane Dabriega. — Jis tik lekiantis būna neatsargus, ir tada jį bando gau dyti. Bet niekam nepavyksta. Vėjas išdaužo už tvaras, išlaužia, išsuka kliūtis. . . Gal ir neverta jį žaboti. Vėją tik paliesti tegalima, pajusti jį iš skėstom plaštakom ir atviru veidu. . . Aš išsižiojęs klausausi Dabriegos. Rodos, ne jis, o vėjas jo lūpomis kalba apie tai, kaip lekia per laukinį Kurdistaną, kaip gena įkaitusius Li bijos smėlynus kaip taško vandenynų putas į Kosta-Rikos žvejų laivelius arba landžioja po Mandžiūrijos sopkas. . . Mane liūliuoja Dabriegos pasakojimai apie to limus, paslaptingus kraštus, ir aš vėl pamatau save ant žydriojo vėjo žirgo. . . Bet visos tos svečios šalys man atrodo kažkur netoli, gal už Pakruojo, kur mama į turgų važiuoja, na, gal už Šiaulių, kur gyvena teta. . . O aš labiau no riu nuskristi ten, kur dar niekas nėra buvęs — į miško tankmes ar į vaiskų aukštį. Aš vėl pri simenu pasakų knygutę ir kvaršinu Dabriegą: — Kažin iš ko tam vėjui apynasrius daro? Ir kaip? — Užaugsi, pamatysi. . . — kratosi jisai ma nęs. O aš laukiu, nekantriai laukiu, kada užaug siu. Bet kol kas reikia už tėtį ganyti arklius. Jis eina uždarbiauti į mišką, o prie arklių siunčia mane. Prie topolio aš sutinku Dabriegą, ir mu du šnekučiuojamės apie šį bei tą. Bet mūsų po kalbį nutraukia į ganyklą atkrenkščią kolūkie čiai. — Kur tas Dabriegos užkurinis? — dėdama sis nematąs mudviejų, dairosi kaimo pašaipūnas Juozinis. — Reikės jį šiandien įkinkyti prie plū go. Išsidykėjo brantas. . . „Užkuriniu“ vadina arkliuką, kuriuo Dabriega atjojo į musų kaimą, kai vedė Oną Mačelytę. Tai ir buvo visas Dabriegos kraitis. Toks pašiurpęs, žiemą vasarą neišsišeriąs, trumpakaklis ir išdu busiu pilvu. Arklys beveik niekam netiko, tik šėrėjos retkarčiais įstumdavo jį į ratus atvežti atolui. Visi juokiasi iš Dabriegos kraičio. Man atro do, kad juokiasi iš jo paties. Dabriega kreivo komis kojomis, eina krypuodamas, jo lūpa atvypusi ir visada su prilipusiu cigariuku, kuris net kosėjant nenukrenta. Kai tik užsimena api« „užkurinį“, Dabriegos akys darosi liūdnos, j pr .lįst . Man gaila jo. Aš nesuprantau, kodėl Dab iega toks, bet rytais „užkurinį“ nugenu ko toliau į krūmus. Niekas jo ir neieško. Bet man atrodo, jog ir pats Da briega negali žiūrėti į tą suvargusį padarą*
Mudu su Dabriega susidraugavome iš pirmo karto, kai tik jis kažko užsuko pas mus. I»gė ręs alaus, jis uždainavo taip gražiai, kaip aš dar niekad nebuvau girdėjęs. Dainavo apie Mandžiūriją ir karą: „žuvo vyrai, vyrai samurajai, Neatlaikę plieno ir ugnies...“ Žvilgterėjęs pro langą, Dabriega kieme pama tė triušį. Jis panorėjo nupirkti Jį iš manęs. Sa kė, vieną jau turįs. O vienam nelinksma gyven ti. Mudu gaudėme triušį, (varydavau jį į kam pą. Dabriega mesdavo ant triušio švarką, pas kui krisdavo prie Jo, bet triušis išsprūsdavo, ir Dabriega likdavo gulėti. Man buvo daug Juoko. O Dabriega keikėsi: „Po šimts avelių!“ Jis ir dabar keikiasi kažkaip švelniai, nevyriškai. Triušį vistiek sučiupome. Mudu sukirtome del nais. Dabriega pasisodino mane ant kelių, davė alaus — „magaryčių“. . . — Kai nuvažiuosim į Australiją, triušių pul kus .parsivešim. . . — pažvalėjo Dabriega, ir jis ėmė pasakoti apie kažkokią tai „Straliją“, kur maža žmonių, o triušių milijonai... Aš apsvaigau. Mudu pažadėjome važiuoti į tolimas šalis. Tik mama barėsi ir sakė, kad nie kur neleis, net pas tetą į svečius nebeveš, nes aš neklausąs ir alų geriu. Bet arklių ganyti vis tiek išleidžia mane, o ne brolį. Dabriega mėgsta kaimo vaikus. Sekmadieniais mes renkamės žaisti futbolą. Jis mūsų vartinin kas. Vydamasis kamuolį, Dabriega yriasi ran komis ir krypuoja lyg antelė. Mums linksma, ir mes kvatojamės. Brolis net užsiryja juoku. Bet Jis retai įmuša įvartį, ir tai, nežiūrėdamas tai syklių. O mano smūgius Dabriega laisvai pra leidžia. Man šiek tiek apmaudu. Aš nekoks žai dėjas, bet aš noriu nugalėti Dabriegą ir įmušti stiprų, gerą įvartį. Tikrą įvartį. Po rungtynių sukaitę bėgame j upelį. — Amazonę ištaškysit! — kažkodėl šaukia jis, kai mes sukrentame į Palą. Vandens čia tėra vos iki kejių, o karštesnėmis vasaromis Pala ir visai išdžiūna. Arčiau niekur šitame šilų krašte neteka jokia upė, netyvuliuoja ežeras, todėl ir šis upelis mums išganymas. O Dabriega prasi mano, kad tai Amazonė, ir kad čia krokodilų esą. Jais gąsdina ir mane, bet aš nebijau, nes žinau, kad Paloj krokodilų niekad nebuvo ir nė ra. Tik siurbėlių yra. Tokių juodų, vinguriuo jančių upeliuko dugnu tarp dumblo. Sako, jos įsikabina žmogui į kūną ir, kol nepripunta krau jo, tol nenukrenta. Aš tų bjaurybių nekenčiu, nes bijau. O mūsų upelyje Jų daug. Aš bijau ir kolūkio pirmininko Gabšio. Jis visada išblizgintais batais ir važinėja tik moto ciklu. Kartais pirmininkas atpurpia ir prie to polio. Jis žiūri kažkur pro mudviejų viršugal vius ir lėtai košia pro dantis: — Na-a, kur tėvas? Ko nesupančioji kumeliu kų?! Nesuvaikysi paskui! Aš tyliu. Negi paaiškinsi jam, kad tėvas išėjo uždarbiauti pas eigulį, o kumeliukams pančiai kojas kruvinai nutrynė. Argi tai pančiai — iš vienų spalių. . . — O tu vis tebesičiupinėji?! — piktai pajūri į Dabriegą. — Sukūrensiu tavo krepšius. Dabriega neprataria nė žodžio. Mūsų kolūkyje niekada neuždera bulvės. Jų beveik nevagoja. Bulves užgožia usnys ir žolės, ir rudenį nebėra ko kasti. Bet man norisi pasa kyti teisybę, kad kitur krepšius perka. Mama iš giminių parsiveždavo bulvių. Matyti, kitur jos auga ir krepšių reikia. Aš tyliu, nes bijau ir pasislenku arčiau Dabriegos. — Eik dobilų piauti! Už krepšius niekas dar badienių nerašys! — Man ir nereikia! — nebeišlaiko Dabriega. — Špygą už juos tegaunam. — Ach, špygą?! Tai gal aš kaltas, kad tu pus plikis vaikštinėji?! — Kaltas! — Dirbk ir turėsi! — Argi mes nedirbame? Tik viskas kažkur dingsta. . . — stebina mane Dabriega. — Tai tu, vadinasi, prieš kolūki... Tau vai džia nepatinka? — šnairuoja pirmininkas. — Prieš naujus ponus! —- Atsidursi, vyreli, Mandžiurijoj, atsidursi, — nusišiepia Gabšys.
1964 m. balandžio 9 d.
Dabriega ūmai nutyla. Pirmininkas, matyt, kaz ką negero pasakė. Dabriega necepma Kfeps.ų. Atsikelia ir iškrypuoja pas eigulį Auksutį, ži nau, |is tenai gerokai išlenks. . . Grįžęs Jisai vis tyli ir vaikštinėja kaip van deniu perlietas. Aš nesuprantau. Rodos, apie bvicarivižiur iją taip mielai šnekėdavo. .. O gal bi jo, kad krepšių nebeleis pinti. Nežinau. .. Žmona Jo į turgų neleidžia, nes Dabriega vi sus pinigus išperka knygoms, arba krepšius kaimynams pakelėj išdalina. — Ita-a! Pasiliktum namie, Juozai! Kūtės sto gą užtaisytum. . . Gardai užgriuvo.. . — prie kaištauja Dabriegienė. Ji dažnai užsipuola ir ūdyja Dabriegą. — Ita-a! Eik namo! Ko su tais piemenimis pnęiripdi?! — aorėkia Jinai. Skardus balsas sklinda per visą kaimą. Dabriega man tik pamerkia abiem akimis iš karto — kitaip Jis ir nemoka. Jisai sako, kad su viena tik panoms merkiama. . . Dabriega neina. — Gerai žmonės ir sako, tikras išvėselis. . . Bet krepšius Dabriega pina dailius ir atsidė jęs. Šonuose visokius pagraži nimus išrezga. — Kam vargsti kaimynėli, — kartais jo gai lisi bobelės. — Vis tiek į purvus kišim. . . Dabriega tik nusišypo atlaidžiai ir, rodos, ma loniau pačiulpia seiles. Jis pripynė krepšių jau visą kalną. Pilnus laukus galėtum jais nudėlioti. Tik tos bulvės vis neuždera. . . Mudu turime daug laiko ir skaitome knygą. Apie Magelano žygį. Apie papuasus ir nelemtą kapitono žuvimą. — Vis tik jis buvo drąsuolis, — susimąsto Dabriega. Mudu sėdime ant nubirusių lapų krūvos. Aš užverčiu galvą į viršų. Jau ruduo. Topolis lin guoja tartum koks pavargėjis, blaškosi savo be lapėmis šakomis. O vėjas ūžaudamas šukuoja jas. — Vėl ateis pavasaris. . . — sako Dabriega. — Va, vėjas jau naujus lapus supa.. . O man atrodo, kad topolis savo plikomis ir pajuodavu' siomis šakomis beviltiškai qaudo vėją — Jisai vis ištrūksta ir lekia nulekia švilpdamas ir ne atsigręždamas. Man darosi graudu ir nepatinka. — Pažabokim vėją, a? — nejučiomis išsprūs ta. Dabriega nesako, kaip jį pažaboti. Kažin, ar įmanoma. . . Jis kalba, kad vėjas myli laisvę ir tolimas šalis. Juo reikia sekti, nes jis būnąs ge ras bendrakelevis ir puikus vedlys į nežinomus kraštus. žiema mus išskyrė. Nuo šalčio pokši tvoros, žmonės vis laukia atodrėkio. Jie visada ko nors laukia. Aš irgi laukiu pavasario, nes pasiilgau Dabrieaos. Ko vo pradžioj šalčiai sprogo, iškrito migla. įsisto jęs į veltinius nubėgu į kaimą. Ten sujudimas. Gabšys visiems perdavęs Įsakymą — prie kiek vienos trobos iškabinti vėliavas su juodu raiš čiu. Žmonės dar rytmetį išgirdę žinią apie kaž kokią tolimą mirtį. Aš nesuvokiu, kam tiek daug vėliavų reikia. Jų kaime niekas ir neturi. 0 Gabšys skeryčioiasi: — Taip įsakyta! Kuris Auksučiui pranešit? Seniai žvalgosi vienas į kitą, gūžčioja, pasiraivo: — TpouI Dabrieaa joja. . . Dabriega traukiasi atatupstas. — Auksutis ir taip žino. Turi radiją. . . — Pasakyta ir jok! — nukelta Gabšys. Jau antra diena kaip pusto. O Dabriega vis negrįžta. Vyrai šiaip ne taip išsijudino ieškoti. Vakare parklampoja tylėdami. — Nebėr Dabriegos, — skėsteli rankomis Juo zinis. — „Užkurinis“ griovv prispaudė. — Gaila žmogaus. . . Amžiną atilsį — linguo ja galvą moterėlės, žmonės kuždasi, kad Gab šys turės atsakyti. Ne tik už Dabriegą. Už vis ką! O Gabšys, įmantriai nusispiovęs, nugirgždino per sniegą. — Nevykėlis. . . Gal kam ir atrodo, kad Dabriega nieko nemo kėjo. Bet aš žinau, **•*=•-= pasaulio kraštus apkeliauti. Jei būčiau suspėju užaugti, būtume pažaboję vėją.
3 psl.
LAIPTAI Tip, tap, tlp, tap, tap. . . lipu aukžtyn. Atsikvepiu laip tų aikštelėje ir vėl. Tip, tap, tip, tap i trečią aukštą. Kur gavau butą. . . .Išpinta armatūra įr vie lelių sutvirtinta laiptų forma pripildoma betonu. Garinama — gerai sukietėja. Tuomet ji paduodama į statybos aikš teles, kur kyla sienos, leidžia si perdengimai. Nuolatos zvim bia aukštaūgis kranas. Jis kaip erelis neša laiptus. — Staiga sustojo ir pamažu lei džia krovinj. Montuotojai atlošę galvas žiūri aukštyn ir tiesia rankas. Atremia laiptus į aikšteles, kur surakina jų rankas armatūra ir paguldo į betonuotą pagalvę. . . .Atvėriau duris ir išvy dau medinius laiptus. Aukš tai pliskėjo žiburys apšvies damas Simano Daukanto stovylą. ©žirgt, girgžt, džirgt.. . girgždėjo laiptai. Senais laip tais kopiau į universitetą. J. CIAPAS
Naujos knygos GROŽINE LITERATŪRA FOLKLORAS Aišbė. Brička. Medžio raiž. A. Kučo*. V., Valst. grož. lit. Ūkia, 1964. 34 p. su iliustr. 8.00 egz. 35 k. Dvylika laukinių gulbių, Norvegų liaudies pasakos. Vertė A. Paraščiakas. Iliustr. B. Svešnlkovo. V., Valst. grož. lit. 1-kla, 1964. 311 p. su iliustr. 15.000 egz. 76 k. Golosovskis, I. Noriu tikė ti. . . — Raudonasis akmuo. Vertė J. Fimkelšteinas ir V. Petrauskas. V., Valst. grož. lit. 1-kla. 1964. 307 p. 12.000 egz. -57 k. Kūprinąs, A. Dvikova. Ver tė S. Tomonis. V., Valst. grož. lit. 1-kla. 1964. 267 p. 12.000 ' egz. 48 k.
.. .........................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
NAUJI EILERASCI AI *
Tai juokiasi jaunystė, Tai tu. tai aš juokiuos!
GEMA DZIGAITE
★★★
Kada nors, jau pripratę prie visko. Mes praeisim ir skruostų nevilgysim. . . Gal tada mes ilgėsimės ašarų. Gal tada mes ilgėsimės ilgesio! Pasakyk — ko mes laukiam labiau ’.’.ž pavasarius? Man atrodo, jog nieko labiau. Jų mes laukiam kiekvieną akimirką, Ir kiekvieną minutę jų laukiam. . .
Kaip mes laukiam be galo pavasarių! . . t Mūsų patys geriausi darbai Mūsų patys tyriausi norai Ir tos šypsenos — pačios skaidriausios, Belaukiant pavasarių gimsta. . . Mes kiekvieną akimirką laukiam pavasarių. . .
Ir kaip pasakoj, kaip netikroj Skubam žibučių ieškoti Per patį didžiausią šaltį, į Per patį didžiausią skausmą 1 Ir per nuovargį — patį didžiausią Mes vis skubam ir tikim Žibučių surasti. . . I
K. ANTANAVIČIŪTE
Jaunystė — kiek padykvs— __ ___ irji suves.. . Išskris Mes kiekvienam palikim Nors truputi savęs. I Tik nesakykim . Saule Aš šviesti negaliu“, Juk kiekvienam tereikia Pluoštelio spindulių.
Ir, rodėsi, išnyksta Net raukšlės paakiuos!
Žymių žmonių mintys
Keliai jaunystės platūs: Išskirs jie, vėl suves. . . Kaip gera, kai pamatom Kituos šiek tiek savęs! M. MARTINAITIS
★★★
Trečią dalį jau suvalgiau savo duonos. i
Trečią dalį
Vėjo už htngų jau išklausiau. Jau ir“savo juoką, jau ir savo dalią Reikia su kažkuo dalint pusiau.
t
Gal nereikia šventiškų jausmų ir nulakuoto melo — Mes visi tie patys ir vienam būry. Reikia grožio paprastumo, kartais gal net Reikia medžio lauko vidury.
Rodė mums, kaip žiauriai žmonės miršta, Kepures nusmaukę ant šalies. O mes matėm kaip mirštančiojo pirštai Stveriasi beviltiškai žolės. Reikia paprastai mylėti ir gyventi Kaip ištirpęs sniegas varva nuo stogų, Kaip pridega vienas kitam cigaretę, Kaip kregždutės tupia ant laidų.
Nuima iliuminaciją, praeina šventės. Lieka aikštėse sumindžioti balionai. Vėl raikės kasdieniška diena gyventi, Priešpiečiams į laikraštį vynirti duoną. Grožyje ir šventiniam stiklų skambėjime R«ki. kasdienybė, paprasta, Nes reikės klausyti tą patį vėją mums ir dalintis Ta pači?, autobuso vieta.
>
1. „Jeigu aš žinau, jog mažai žinau, pa sieksiu, kad daugiau žinočiau“. V. I. LENINAS 2. „Tas, kuris neieškojo nei meilės, nei draugystės, tūkstančius kartų mažiau turi nei tas, kuris ir meilę, ir draugystę prarado“. ŽANAS POLIS 3. „Rūpindamiesi kitų laime, randame sa vąją“. PLATONAS 4. „Jėga teisybėje, o ne teisybė iėgoie“. V. KATAJEVAS 5. „Visiškai nebūtina visada pilnai pasa kyti tai, ką galvoji — tai būtu kvailystė. Tačiau viskas, ką bepasakei turi atitikti ta vo mintims; kitu atveju tai — veidmainiavi mas, pikta apgavystė“. M. MONTENIS 6. „Didžiausias įžeidimas, koks gali būti sąžiningam žmogui, — tai įtarti iį nesąži ningumu“. v. Šekspyras 7. „Jeigu garbės troškimas padarė ką nors laimingu, tai tikriausiai jis buvo kvailys“. ŽANAS ŽAKAS RUSO 8. ,,Žmogus panašus Į trupmeną. Skaitik lis — tai kas jis Jš tikrųjų yra, vardiklis —j ką jis apie save galvoja. Kuo didesnis vari diklis, tuo mažesnė trupmena“. L. TOLSTOJUS 1 9. „Kas nepastebėjo, kad besimokantieji iš viso sunkių terminų naudoja daug dau giau, negu išsimokslinę“. A. L GERCENAS 10. „Naudingiausia gyvenime — savas patyrimas“. V. SKOTAS 11. „Nugalėti širdį yra žygdarbis, ir aš gerbiu drąsų žmogų, bet tas, kuris nugali širdim, man dar didesnis didvyris“. F. ŠILERIS
DARBO ROMANTIKA
.. . Sučirškia žadintuvas. Pra nas šokteli ir greitai savo gru bia ranka nuramina triukšmada rį, kad tik neprikelt kitų... De šimt, tik dešimt minučių pra slenka, ir jau Universiteto gatve nukaukši skubus jaunuolių žingsniai, o jų besišypsantys veidai pilni ryžto ir daug žadan tys. ... Grąžtų gamykla. Iki aštuonių dar pora minučių. Čia, prie įėjimo, kaip paprastai, aidi jaunatviškas juokas. Susitinka universiteto ir Vilniaus filialo Kauno Politechnikos instituto studentai. Juos ųali atpažint tik iš studentiškų kepuraičių. — šiandien kontrolė naujos grąžtų partijos, draugai, — sveikina juos su nauja užduoti mi gamyklos vyr. technologas Visvaldas Buzelis. — Nieko, susitvarkysim, kad tik spėtume iik paskaitų pada ryt, — neabejodamas tvirtina Pranas. — Gerai, bet chalatai jau la bai išsitepė, reikia pakeist, — įsiterpia grupės seniūnas Alfon sas Kairys. — Labas rytas, vyrai, — į bū rį įsijungia Rimas.
Velkasi darbo chalatą studen tas, kuris kasdien auditorijoje klauso paskaitų. Studentas — universitete, institute, o čia kas kita. Kitokia darbo specifika. Su dėtingas darbas prie staklių, įvairaus diametro frezuotų grąž tų kontrolė ceche, siuntos paruo šimas ir išvežimas iš gamyklos. Pažiūrėkim, kaip dirba mūsų universiteto studentai, kurie dar pirmi metai universitete.
Frezuotų grąž tų ceche Praną Dastiką ir Alfon są Kairį vadina kietais kontro lieriais. Jų dar bas kruopštus. Patikrinti kiek vieno frezuoto grąžto matme nis. Ir Jei mi krometro skalės parodymai neati tinka duotos technologijos — grąžtas brokuo jamas. Pranas Dastikas (nuotr. vi duryje) konsta tuoja broką iš karto. Juk pa gaminta produk cija. praėjusi Jo rankas — skai toma patikima. Grąžtai gamina mi ne tik mūsų respublikai, bet išvežami ir už jos ribų. Ga myklos produk cija siunčiama į Cekoslovaki j ą, Jugoslaviją, In doneziją, Vaka rų Vokietiją ir net į Kubą. Cilindri n i ų grąžtų lygintoja terminame ce che dirba Nijolė Baltrušait y t ė (nuotr. apačio je). Nijolė J ga myklą atėjo pra ėjusių metų rugsėjo mėnesio pradžioje. Iš karto — nusivylė. Draugėms sakė, kad nieko ne išeis. Kur ten kiekvieną, degtu ko dydžio grąžtą sučiupinėt. Au gusi pedagogų šeimoje, tokiam darbui, sakė, netikusi. Bet tik geras, draugiškas kolektyvas ir
vadovų — vyr. technologo M. Buzelio ir dėst. Mikalausko — nuoširdūs žodžiai, Nijolei padėjo tapti gera terminio cecho dar bininke. O Danutė Juknaitė buvo taip užimta, kad net ilgai nesileido į
kalbas. Sako, planas — dirbti reikia. Mergina (ir dar — stu dentė) ryžtingai stoja prie stak lių ir nejučiom Jauti, kaip mik liai Jos rankos valdo stakles. Centruoti paruošas milimetro dešimtosios tikslumu — neleng va. Bet Danutė įgudusi. dabar Jos darbe (nuotr. viršuje) defek tų nepasitaiko. Kas, kad į pas kaitas kartais ir nespėja, kad paskaitoms ruošiamasi tik sek madieniais ir pirmadieniais, kad rankos tik benzine atsiplauna, bet darbas, Jos rankų darbas at liktas sąžiningai ir atiduodami geros kokybės paruošų kūgiai.
Paruošų ceche kartu dirba kurso draugas Rimantas Tamu lis. Operacinės tekinimo staklės jam paklusnios. Darbas prie suvirinimo siūlės nuėmimo. Ir Jei Danutė stengiasi nuo Riman to neatsilikti, tai Jis dabar taip įprato, kad per pamainą pusę normos viršija. Aprasojo kakta, bet tai dėka Jo pavyzdingo dar bo. Darbų skirstytojos Albina Bakutytė ir Gema Dzigaitė dirba frezuotų grąžtų cecho kontoroje. Siena atitvertos nuo cecho triukšmo, darbas parkeriu prie stalo. Kai kas sako, kad „kance liarijoje“ dirbti geriau ir leng viau, bet, kai Gema vakar prie trijų nulių prirašė dar vieną, — įveltos klaidos teko ieškoti tau kuotų popierių kalnuose visas dvi valandas. Tai tau ir mate matika. Teko kalbėtis su gamyklos kadrų skyriaus viršininku. Į klausimą, kaip dirba mūsų uni versiteto filologai, ar yra kokių nusiskundimų dėl jų darbo, drg. M. Ančius atsakė: — Universiteto studentai ga mykloje visų gerbiami. žavus Jaunimas visados susitvarko su sunkumais darbe, savo pareigas atlieka sąžiningai. Klausimas: drg. Ančiau, Juk iš universiteto studentai nukrei piami Jau ne pirmi metai. Gal pasakysit, kaip jūs manot, ar tikslingai taip planuoja kadrų viršūnėse. — Aišku ne. Ir net labai apsi rinka. Reikalas tame, kad stu dentų atliekamas darbas nieko bendro neturi su einamais moks lais. Gerai, Jie dirba pagal nuta rimą, kad įgyti darbo stažą. . . Sakysim, KPI studentų atlieka mas darbas visai pagrįstas teo rija, praeinama institute. Ir tai visai teisinga! O universiteto studentai turėtų dirbti darbe, giminingam specialybei. Studentai dirba be priekaištų. Prieš naujus metus gamykloje praėjo paruošiamuosius kursus kvalifikacijai įgyti. Dabar Jie seni cechų darbininkai. O ar nevertėtų sekančiais mokslo metais pagalvot ir apie tą, kad Jei skirti studentus dirbti, — kad darbas turėtų kryptį, savo užduotį. Ne šiaip tik stažui įgy ti, o kad darbas būtų surištas su pasirinkta specialybe univer sitete. J. GIRDVAINIS Autoriaus nuotr.
STUDENTŲ XIV-JI... Šiais metais vyksta eilinė XIV-ji Aukštųjų mokyklų stu dentų spartakiada. Si sparta kiada skiriasi nuo anksčiau vykusių — spartakiados pro gramoje 17 sporto šakų. Spartakiados nugalėtojams atskirai moterims ir vyrams bus išaiškintas, 8 privalomų sporto šakų rezultatas. Be to, bus įteiktos taurės ir išaiškin ti nugalėtojai visose 17-koje sporto šakų atskirai vyrų ir merginų komandoms. Taip su daromos sąlygos gerai pasiro dyti tokioms aukštosioms mo kykloms, kurios anksčiau .skųsdavosi“, kad pas juos vien vyrai ar vien merginos.
Jau įvyko dviejų sporto ša kų varžybos — čiuožimo ir slidinėjimo. Čiuožime mūsų komandos pasirodė silpnokai
— užėmė tik penktąsias vie tas. Jei merginos pasirodė pa gal savo galimybes, tai vyrai turėjo galimybę užimti net prizinę vietą, deja, komandos nario dng. Sėknio A. (GF III k.) nedrausmingumas (jis ne atvyko į varžybas ir trūko įskaitinio dalyvio) neleido tai pasiekti. Turint galvoje tai, kad čiuožimas įeina į bendrakomandinę užskaitą, mūsų vyrai smuktelėjo žemyn. Čiuožimo sportas pas mus, universitete, dar nėra popu liarus, nėra net sekcijos, kuri visus metus pastoviai dirbtų, todėl jau dabar laikas susirū pinti čiuožimo sportu, kad ne pasikartotų šių metų rezulta tai ir 1965 metais. Slidininkai sukovojo kiek geriau ir užėmė tradicines trečiąsias vietas.
Savo eilės laukia krepši ninkai (varžybos vyko 2—6 balandžio), tinklinis (2—6 ba landžio) plaukimas (4—5 ba landžio) ir kt. sporto šakų atstovai. Draugai sportininkai! $abar mums reikia sutelkti vi sas jėgas, kad kuo geriau pasirodytume atskirų sporto ša kų varžybose, o ypač tose, kurios įeina į bendrakomandinę įskaitą (krepšinis, tinkli nis, rankinis, čiuožimas, sli dinėjimas, plaukimas, sporti nė gimnastika lengvoji atle tika), ir iškovotume daugiau nugalėtojų vardų. Sėkmės, draugai! S. KOŽENIAUSKAS Sporto klubo ,,Mokslas“ Valdybos pirmininkas
\
GIMINASTES NEAPVYLĖ Dvi dienas truko ^Vilniaus miesto meninės gimnastikos pirmenybės, kuriose dalyvavo apie 40 pajėgiausių sostinės gimnasčių. Sėkmingiausiai kovojo universiteto komanda. Jai ir atiteko I vieta. Indivi dualinėje įskaitoje nugalėjo konservatorijos I kurso stu dentė Jūratė Šniukštaitė, star tavusi už mūsų aukštosios mo kyklos komandą. Už visus pratimus ji surinko 53 balus. Betrūko tik 1 balo iki sporto meistrės vardo! Be abejo, Jfi retė iškovos dar ne vieną gražią pergalę ir taps viena iš pirmųjų mūsų respublikos meninės gimnastikos sporto meistrių. . . Gerai šiose varžybose pa sirodė Vida Banaitytė, Ceci lija Dausynaitė, Gražina Bielinytė, Angelė Mikelionytė bei kitos universiteto gimnastės. Džiugu, kad net šešios mūsų merginos pirmą kartą įvykdė II atskyrio ir viena — I atsky rio reikalavimus. Sį šeštadienį ir sekmadienį Kaune vyks respublikos me ninės gamnastikos varžybos. Neapvilkite ir ten, merginos! NUOTRAUKOSE: pra muš su kamuoliu atlieka J. Šniukštaitė (nuotr. apačioje). I kurso chemikė G. Bieiinytė atlieka laisvuosius pratimus (nuotr kairėje). R. MACIUKO nuotr.
DRAUGYSTĖS VAKARAS Rudenį mūsų kursas talkiAavo Molėtų raj. „Juodiši tarybiniame ūkyje. Net'prabėgti pora savaičių, ; suspėjome susidrausu ūkio jaunimu, darbląi ne
š. m. kovo 7 d. aplankyti mūsų Juk rudenį, atsisveivakaro metu, mes dal.ne: šiandien mes tikime, draugai, ,jg susitiksim gan dažnai, .tudentiš'ka dainelė Mus visus sujungs tvirtai. . Ir mūsų dainos vėl suskam|o tarybinio ūkio kultūros
LV 06750
namu salėje. Oficialios dalies metu mūsų Aldona pasveikino tarybinio ūkio moteris Tarptautinės mo ters dienos proga ir įteikė joms dovaną — albumą. Salė buvo sausakimša žmonių. Į draugystės vakarą atėjo ir jauni, ir seni, ir maži. Po ofi cialios dalies sekė mūsų savi veiklinės grupės koncertas. Ypač ąudringais plojimais bu vo palydėtos Savelio ir Gasiullo intermedijos. Vidos ir Meilės duetas,, kvartete atlik tos dainos, Dalio ir Bronės jumoreska: ,,Tai buvo gyve nimėlis. . .“ O po koncerto — šokiai, žaidimai. . . Mes sužinojome,
kad čia jau ketvirta savaitė nebuvo šokių mat, gavėnia. Iš karto mes pabėgome, kad visi išsiskirstys, bet tuoj sa lėje suskambo Vidos balsas. Tuoj pat buvo organizuotas šokis su šluota, prizinis val sas, polka su ragučiais. . . Ir mūsų pastangos nenuėjo vel tui. . . Linksminomės šokome, dainavome iki vidurnakčio. Draugystės vakaras praėjo įdomiai, linksmai, pakilioje nuotaiko’e Svarbiausia — juodiškiečiai liko patenkinti vakaru prašė nepamiršti jų ir, pasitaikius progai, vėl apsi lankyti. M. Bieliūnaitė III k. bibl. spec.
. Spausdina LKP CK Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaa*Mvė
terlakcijos adresas: Vilnius, Universiteto 3.
«CoBeTCKMfi CTyaeHT» opraH BHjibHioccKoro rocy/tapcTBeHHoro /HiiBepcmeTa
Telef. 7-79-17 Užs. Nr. 2343.