sunku dabar pasakyti, kam pirmajam kilo mintis suruošUniversltete „Tėvų dieną". Kasmet pavasarį pas mus j •ečlus dabar atvažiuoja mūsų mylimi tėveliai. Štai ir šiemet nerimas dėl vaikų ir auklėtinių likimo su
vedė aukštosios mokyklos dėstvtojus ir mūsų tėvus. Pa kalbėti buvo apie ką: ir apie mokslą, ir apie laisvalaikį, ir apie tai, kas trukdo geriau suprasti vieniems kitus. Į šių metų susitikimą su tėvais Aktų salėje atėjo Uni
versiteto rektorius prof. J. Kubilius, prorektorius doc. Br. Sudavlčius, prof. P. Slavėnas, fakultetų dekanai, Komjau nimo komiteto sekretorius P. Vaitkevičius ir kt. A. Repečkos nuotraukose: susitikimo vaizdai.
,ISŲ SALIŲ PROLETARAI, VIENYK/TES!
1967 m
„Tiesai“ —50 metų
balandžio mėn.
Rusijos
12 d TREČIADIENIS
Socialdemokratų
J5.Į.ną.,„k-as „WAiTĘ^
Nr. 11 (597) Eina nuo 1950 m.
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNfVERSITFIO REKTORATO. PAKTUOS, KOMJAUNIMO Ut PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Kaina 2 kap.
Rūpestis išauginti puikų žmogų Sekmadienio vakare Istori jas ir filologijos fakulteto Studentų tėveliai susirinko Universiteto kavinėje. Noras pabuvoti senajame Universi tete, susipažinti su sūnų ir jukterų mokslu ir gyvenimo Sąlygomis atvedė juos čia iš tomaitijos, Dzūkijos, Aukštai tijos. Apie studentų mokymąsi, buitines sąlygas, apie specia lybės pasirinkimą papasakojo fakulteto dekanas K. Simaška Dekanas paminėjo geriausius fakulteto studentus, priminė tėveliams studentų nedraus mingumo faktus. Kalbėjosi su tėvais partijės organizacijos sekretorius R Mironas, Komjaunimo ko miteto narys K. Monkevičius papasakojo apie Universitete teikiančius mokslinius būre lius, saviveiklinius kolektyl'us. Mano dėmesį patraukė sim patiška senyva moteris. Susi lažinau su ja. Iš Alytaus raono Pocelonių kaimo atvyko Universitetą A. Tribandienė. los duktė Genė mokosi lietu kų kalbos ir literatūros spefialybės 11 kurse. „Genė Tri bandytė puiki studentė, gera Iraugė", — sako 11 kurso liuanistai. Klausiu šią metų ląstos paženklintu veidu moĮerį, ar ji patenkinta dukters pasirinkta specialybe, aukštą ja mokykla. Moters akyse jublizga ašaros. — Patenkinta, labai paten kinta. Dukrelė pasirinko liejuvių kalbą. Aš pritariau. Ji lienintelė iš mūsų šeimos jnokosi aukštojoje mokykloje. Didelę šeimą išaugino šios darbščios moters rankos. Su pus Juozas mokosi Alytaus įiroftechninėje mokykloje, jluktė Onutė — busimoji preiybininkė. Vytas, Algis, Ire||ia dar mokosi vidurinėje, j — Jei tik mokslas jiems perai seksis, leisim ir juos į Aukštąją mokyklą. Tegul tik Jnokosi. Padėkokit visiems orlįanizatoriams už tokį įdomų jlusitikimą, palinkėkit visiems (tudentams sėkmės, — prašo poteris. j Kalbėjausi ir su pirmo kur[ jo žurnalistės V. Oblačinskail|ės tėvu.
— Gera jums, vaikai, da bar mokytis, — sako jis. Mo kotės, ruošiatės tapti gerais specialistais. O mums nebuvo sąlygų. 1962 metais kartu su sūnų* mi drg. Oblačinskas gavo brandos atestatą.
— Sunku mums buvo siekti mokslo. Ačiū Partijai ir vyriausybei, kad taip rūpinasi mūsų vaikais, Norėčiau padėkoti visiems dėstytojams už kruopštų darbą. Fakulteto saviveiklininkai parodė trumpą koncertą. O
šioje srityje, pirmas išsamus vienos seniausių indoeuropie čių kalbų istorinės raidos ty rinėjimas lietuvių kalba. Sia me darbe autorius pateikia vieningą ir originalią lietu vių kalbos kirčiavimo raidos koncepciją, su plačia lingvis tine perspektyva analizuoja vardažodžio ir veiksmažo džio gramatines formas, pa naudoja naują medžiagą ir naujai vertina daugelį kalbos reiškinių, nuosekliai taikyda mas vidinės rekonstrukcijos metodą, parodo daugelio lie-
tuvių kalbos faktų archaiš kumą. Doc. J. Kazlausko darbo reikšmingumą tiek baltisti kai, tiek indoeuropeistikai sa vo atsiliepimuose pabrėžė daugelis šalies kalbininkų, jį aukštai įvertino oficialūs oponentai — Tartu Universi teto profesorius P. Ariste, fi lologijos mokslų daktaras J. Stepanovas iš Maskvos ir filologijos mokslų daktaras, e. Vilniaus Universiteto Lie tuvių literatūros katedros prof. p. J. Lebedys.
I Metai.
(>M Ūpą nt/Uįilv drwgy t krite ko*Q| tte didvyriui kvląaa kov* relktlmga ąuky - i mlngl ui laisvą numirs
su kokiu įsijautimu studentai ir tėveliai traukė „Augo gi rioj ąžuolėlis", tiypė polką... — Kitais metais būtinai at važiuosim, — kalbėjo tėve liai Dabar mes ramūs — mū sų vaikai tikrai gerose ran kose. Ir. VOVERYTĖ
J. Kazlauskas - filologijos mokslų daktaras Balandžio 4 d. dar vie nam mūsų Universiteto mokslininkui buvo suteiktas garbingas mokslų daktaro laipsnis. Istorijos ir filologi jos fakulteto filologijos mokslų taryboje filologijos mokslų daktaro laipsnio di sertaciją „Lietuvių kalbos is torinė gramatika (kirčiavi mas, daiktavardis, veiksma žodis)" apgynė Lietuvių kal bos katedros docentas Jonas Kazlauskas. Tai pirmas kal bininkas — mokslų daktaras respublikoje. Doc. J. Kazlauskas gimė 1930 m. rugpiūčio mėn. 1 d. Prienų raj. Matešonių km. valstiečių šeimoje. 1954 m. jis baigė Vilniaus Valstybi nio universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Tais pačiais metais jis priimamas į mūsų Universiteto lietu vių kalbos specialybės aspi rantūrą, o 1958 m. apgina kandidatinę disertaciją „Lie tuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas". Nuo 1957 m. J. Kazlauskas dirba Universite to Lietuvių kalbos katedros vyresniuoju dėstytoju, o 1963 m. jam suteikiamas moksli nis docento vardas. Salia pedagoginio darbo (jis skaito baltų kalbotyros įvado, lietuvių kalbos istori nės gramatikos kursus, kurį laiką buvo Istorijos ir filolo gijos fakulteto prodekanu), doc. J. Kazlauskas yra žur nalo „Baltistica" atsakingas redaktorius, produktyviai dir ba mokslinį darbą, daugiau sia dėmesio skirdamas lietu vių kalbos istorinės grama tikos problemoms. Jo diserta cija — tai kapitalinis darbas
5 I
■leiiutyku kapo ganiąja raukta, ląakit prarisią |g iyjj (tekias JO likalaa mtn«« visada f*jus| galvą kartygf.
totui ne pragal«|, mirt), kapus, kaną vl«n kovą lig galo oatno paminklo dtdvyrlarra nabus. p vykdymas ją Idealo
<
f < ? | | | | | £ | ? £ | | £ s £ S
Petrapili*, kovo 3< Rusuos ddmoĄntfi)* 4} CVt> Ir
jmžtins Mru tfu}* Mm I kovoj? <4 VOiiUL'
it dtrHokrAKjcis vytfRttRUt ptusuliv - YRU B T* evnkus *«t k? tf tncu po! Tegyvuoja tafpuutj ros ftdlRtarlįo* ir jos k-ov. tlrtajo. MtUv d*rbM 4* 4» dP GAMtt) prgnyko tvarkei ,< wn>s fvAtų* K» t* d* totct<4kJx S»W jtrM d« rvsv re*pbtuRUĄ. DJ4t redJV fė* WU Pijo* K*u4y« MRRJtt Susirtnkttjsp, kvrts *rtjrniauMn Jtjku V«WB< būt tuUukUs (yjtu. UepiU v K U tUpta bttMvirtKj, J«u jAlintA ou RUrtyTi, kad Ru«ijof damokra Romiu Uj WpuVJJkt- Rujų Ji*ud(t W1 piJnĄ psiv karšine TH tflKMi kitvu- Dabv ji gah udi m u>n. A-l • >2aj iv rftdl v>*0 pfĄjteU.
s
s s
S
s
s sį s
S I ?u £ į
prieš pusę Šimtmečio, 1917 metų balandžio 12 DIENĄ REVOLIUCINIAME PETROGRADE PASIRODĖ PIRMASIS LIETUVIŲ KOMUNISTINIO LAIKRAS- į C1O „TIESA" NUMERIS. GERIAUSI LIETUVIŲ LIAUDIES SUNOS — KOMUNISTAI IR KOMJAUNUOLIAI — ATIDAVĖ GRAŽ1AUSIUS SAVO GYVENIMO METUS, DIRBDAMI „TIESOJE" TARYBŲ VALDŽIOS KORIMO, NIŪRAUS BURŽUAZINIO POGRINDŽIO, DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO DIENOMIS, POKARINIU LIAUDIES ŪKIO ATSTATYMO IR SOCIALIZMO STATYBOS LAIKOTARPIU. „TIESA" — TAI LIETUVIŲ LIAUDIES, VADOVAUJAMOS KOMUNISTU PARTIJOS, RŪSČIŲ KOVŲ UŽ LAISVĘ IR PERGALIŲ METRAŠTIS. LINKIME „TIESAI" IR TOLIAU KŪRYBINGAI SKELBTI PARTIJOS ŽODĮ LIAUDIEMS MASĖMS, AUKLĖTI JAUNĄJĄ KOMUNIZMO STATYTOJŲ KARTĄ TARYBINIO PATRIOTIZMO, PROLETARINIO INTERNACIONALIZ- £ MO IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS DVASIA. £
<Z7V\/VVxAAZ\AAZWVWVV\AZV\AA/VVVVVVVVVVVVV'7VVVVVV\Z\AAAZVVVV\.£
J. GIRDVAINIO nuotraukoje: filologijos m. dr. J. KAZLAUSKAS darbo metu.
2 psl.
TARYBINIS STUDENTAS *'*'*'**'*'*'•'*'*'*'*■
m. balandžio mėn. 12
MYLIMAS ŽMOGUS Netikėk, jog pasaulyje ra si mylimą žmogų — tokį, kokio tu norėtum... Reikia pačiam jį sukurti, kaip skulptorius kuria jį mo ters pavidale — iš lėto, bet įkvėptai iš visai be formio molio. Z.
V. DARGUŽIO nuotraukoje — Istorijos ir filologijos fa kulteto komjaunimo komiteto sekretorius L. Tolstojaus vardo stipendiatas Juozas Lakis.
KISJOVAS
„Juozai, qreičiau važiuok namo — po mėnesio varžy bos, o be tavęs negalime su daryti komandos...“ Laiškas buvo ilgas, bet šios eilutės lyg varnalėšos dagi lis įsivėlė į galvą ir nedavė ramybės visą dieną. Už palatos lango paskuti niais savo grožio likučiais viliojo perdegusi vasara. Sa natorijos kiemo takeliais vaikščiojo ligoniai. Visi jau pažįstami, nes per tuos šešis mėnesius po žodį, po sakinį vieni kitiems savo gyvenimą išsakė. Kas kita — auges niems, o Juozui ir pasakoti nebuvo ko — mokėsi, baigė Eišiškių vidurinę mokyklą, pusantrų metų dirbo to pa ties rajono Viersakos aštuon metėje mokykloje fizinio la vinimo mokytoju ir pionierių vadovu. Labai mėgo dvira čiu lakstyti, pirmą atskyrį gavo. Norėjo dar daugiau. Net gruodžio šalčiams užėjus nardė duobėtais kaimo vieš keliais. Tada ir pagavo sunki liga... Dabar, rodos, jau sveikas, o gydytojai ir negalvoja iš leisti. Varžybos... Kokia proga iš mėginti savo jėgas su geriau siais respublikos dviratinin kais! Juk iki meistro normos ne taip jau daug liko... Po kelių dienų Juozas vėl mynė dviratį. Netrukus turėjo prasidėti mokslo metai. Vai kinas matė, kad be trenerių pagalbos gerų rezultatų ne pasieks. Norėjosi į Vilnių. Juozas neakivaizdiniu būdu jau buvo baigęs rusų kalbos ir literatūros specialybės pir mą kursą. Jeigu taip į stacio narą? Universitete jo no rams mielai pritarė. Sporto klube davė dviratį. Po poros savaičių turėjo įvykti laukto sios varžybos. Bet čia neiš vengiamai reikėjo vėl susi tikti su gydytojais. Ir jie ne truko išsiaiškinti, kad Juozas pabėgo iš sanatorijos ir kad
jam dar reikia gydytis. Vėl ligoninė... Savaitės, mėnesiai. Keitėsi palatos gy ventojai. Būdavo, jie išva žiuodavo iš čia uždengti bal tąja paklode. Ligoninė tampa tyliu aukcionu, kur kas die ną, kas valandą įbaugintos širdys kelia gyvenimo vertę iki nematytos kainos. Viskas nublanksta. Tik noras gy venti lieka. Geriau, negu iki šiol, atsakingiau, mėšlun giškai įsikibus į pasaulį, gy venti. Sausio mėnesį padarė sun kią operaciją. Tai buvo pas kutinė jo ir gydytojų viltis. Neleido daug vaikščioti, ne leido išeiti į šaltą orą. Visa tai grėsė gyvybei. Juozas mokėsi čia, nenorė jo atsilikti. Po kelių dienų egzaminas. Bendrakursiai lai kys, o jis... Mirštama ne tada, kai nustoja plakti širdis, o tada, kai ji nustoja ko nors siekti. Reikėjo rizikuoti, rei kėjo išlikti gyvam... Studijų knygelėj vienas po kito gulė dėstytojų parašai. Aišku, Juozas įkvėpė daug šalto oro, pavojingo gyvybei, bet jis dar daugiau įkvėpė šilto gyvenimo džiaugsmo, kurio nebuvo prirašę gydytojai. Visiems buvo baisiai nepa togu. Kaip reikės pažiūrėti merginai į akis. Gerai, jeigu pametė, o jeigu vagystė? Nespėjo naujoji bendrakursė ir kojų apšilti ir štai tokia kiaulystė. Pasakojo Valenti nai koks geras mūsų Univer sitetas, koks draugiškas kur sas, o tikrovė ją taip su krėtė, kad iš bendrabučio reikėjo išvežti su greitąja pagalba. Į ligoninę bendrakursiai liepė eiti Juozui. Sunkus priepuolis jau buvo praėjęs. Pamačiusi svečią, mergina nustebo, o paskui santūriai nusišypsojo. Juozas pasiteiravo apie sveikatą, perdavė draugų linkėjimus, o paskui lyg tarp kitko pa sakė: -— Tiesa, Valia, atsirado tavo pinigai. — Kur? Kas rado? — Bufete. Juozas padavė pluoštą banknotų. Taip, visi. Septy niasdešimt. —- O kur piniginė? — Bufetininkė be piniginės
Vieno gyvenimo nuotrupos Snieguolė įsitikinusi, kad dabartinis studentas ir apskri tai jaunimas pateisina savo vardą, nors jam ir dažnai priekaištaujama. Jis puikus su visomis savo blogybėmis ir gerosiomis ypatybėmis. Žino ma, visur ir visada būna išim čių. Bet tik išimčių. — O kaip su specialybe? — Gera mano specialybė, mėgstu aš prancūzų kalbą. Neiškeisčiau dabar jos nė į ką, — vis su šypsena pasako ja ji. Kas paskatino kaip tik šią specialybę pasirinkti, Snie guolė ir pati nežino. O juk taip dažnai būna — mėgsti ką nors ir pats nežinai, ko dėl. Man atrodo, kad meilę specialybei galima palyginti su meiie žmogui. Myli žmogų ir nežinai už ką. Vidurinėje Snieguolė svajo jo apie žurnalistiką, bet vė liau, pasak jos, suprato, kad neturi tam gabumų. Bet aš
kažkodėl negalvoju taip. Čia, matyt, buvo „kalta" prancūzų kalba. O kas kaltas, kad Snieguo lės pečius visada slegia aibė visuomeninių pareigų. Sle gia? Paklauskite ją. Ne, šito ji jums niekada nepasakys. Gal mokslui trukdo? Vėl — ne, nors, žinoma, dalį laisva laikio ir reikia paaukoti. Ir vėl Snieguolei taip pasi taikė, kad trejus metus ji buvo mokyklos komjaunimo komiteto narė, turistų ir ateis tų būrelių pirmininkė, žaidė krepšinį, stalo tenisą, užsiimi nėjo lengvąja atletika. O Universitete? Netrūksta pareigų ir čia. Pirmieji metai. Snieguolė — fakulteto ateistų būrelio pirmininkė. Nelengva buvo, bet niekad nesiskundė, nedejavo. Antraisiais metais draugai ją išrinko grupės komjaunimo sekretore. Dar bas, reikalaujantis daug su manumo. Liko iš tų metų daug nepamirštamų valandų,
Jūs sutikote nepažįstamą žmogų. Susipažinote su juo. Pusvalandį pasikalbėjote. Pusvalandį, gal valandą — negi tas turi reikšmės. Kiek galima per tą laiką sužinoti apie žmogų? Daug, bet kartu labai mažai. Tai nereiškia, kad tu jį pažįsti. Ir iš viso, ar galima pilnai pažinti žmo gų su mintimis, svajonėmis, su įvairiausiais charakterio bruožais. Tur būt, ne. Geram žmogui visada ir vi sur gera. Šio teiginio teisin gumu mane visiškai įtikino Snieguolė. Ne, man ji šito nesakė, patikėkite, ir jums niekada to nepasakytų. Bet jūs pakalbėkite su Snieguole ir tą mintį įsikalsite į galvą prieš savo norą. Snieguolei tiesiog taip pa siseka — geri dėstytojai, nuo stabūs draugai, darnus kolek tyvas, geri šeimininkai, kur ji nuomoja kambarį. Tiesiog pasiseka. Ir Varėnos vidurinę mokyklą aukso medaliu baig ti, ir sesijos metu lengvus bi lietus traukti, ir... — Taip, tiesiog pasiseka, Ne už kalnų vasara — arba TSKP metus, savo — tvirtina Snieguolė. „trečiasis semestras“. Ir ir tėvų adresą, kokią turi vėl Tave pašauks taigos statybininko specialybę O jūs, tur būt, suprantate, pušų ošimas, neduos ra (mūrininkas, dailidė, tin kad už to „tiesiog pasiseka" mybės stepės ilgesys. Tu kuotojas ir t. t.). Neturin slypi darbas, žinios ir ... — studentas, vadinasi, tu- tieji šių specialybių, nenu — ieškotojas, statybinin siminkite — įsigysite. žmogus. Nerimstantis, vis sie kas, romantikas. Komjaunuoli, tavo ran kiąs naujo, sugebąs orientuo Organizuojamas būrys kų laukia kiekviena žemės tis gyvenimo keliuose ir tu darbui Kazachijos TSR pėda. Mylėk ir puošk sa Ruzajevkos rajone. 50 vo gimtąją šalį, Didžiojo rįs savo tikslą žmogus. žmonių (40 vaikinų ir 10 Spalio šalį. Nebijok gru Mėgsta Snieguolė daug ką: merginų) išvyks birželio bių delnų — jie tau duo koncertus ir filmus, išvykas 24 d. da teisę žiūrėti žmonėms Komjaunuoli, rašyk pa- tiesiai į akis. su draugais ir šokius. reiškimą. Pareiškimai priTavo pareiškimo lau — Nesutinku su tais, kurie imami iki balandžio 25 kiame kasdien nuo 9 iki sako, kad blogiausias filmas d. 17 vai. Informacija teikia geriau už šokius. Reikia visur Pareiškime nurodyk: ma telefonu 2-79-27. specialybę, kursą, gimimo VVU KOMJAUNIMO pabuvoti, tada geriau pažinsi metus, VLKJS --------- - įstojimo tį VU. KOMITETAS savo bendraamžius, — kalba &><><><><><><><><><><><><><><><><><>^^^ ii-
SAUKIA TOLIAI
įspūdžių ir nuoširdžių pokal bių, susirinkimų ir išvykų su draugais. Taip gyvenant, mo kantis ir dirbant draugų bū ry, žiemą nuvijo pavasaris, jį aplenkė vasara. Ir nė ne spėjus apsidairyti, atšniokštė ruduo. Snieguolė su draugais pradėjo trečiuosius studijų metus. Dabar ji išrenkama kandi date į Universiteto komjauni mo komitetą. Drauge su me diku A. Skūpu dirba akade miniame sektoriuje. Ir dar. Snieguolė — SMD būrelio narė. Tai ir visa Istorijos ir fi lologijos fakulteto trečiakur sės Snieguolės Bakanavičiūtės, Lenino vardo stipendiatės, biografija. Visa? Ne, netikė kite, — čia tik nuotrupos iš jos gyvenimo, kurias aš suži nojau iš pusvalandžio, o gal valandą užtrukusio pokalbio su ja. Matote, daug sužinojau. Daug, bet kartu ir labai ma žai. Ir svarbiausia, vieno nesužinojau — kur ji išmoko bū ti nuoširdžiu, geru draugu (taip apie ją atsiliepia gru pės draugai ir pažįstami), mokslo pirmūne (apie tai by loja tik labai geri pažymiai studijų knygelėje) ir aktyvia visuomenininke (visuomeni nės pareigos kalba pačios už save). Gal dėl to „kalta" smėlėta Dzūkijos žemė ir nuostabūs Merkio krantai, gal šeima, tė vai Snieguolei — tiesiog pa sisekė. Man atrodo, kad čia ne vien pasisekimas. O kur tas didelis darbštumas, savęs negailėjimas, viską aprėpianti meilė? Taigi, didžiausias „kal tininkas" — ji pati. J. KACINAUSKAITĖ
mums atidavė. Valentina ilgai žiūrėjo į sumišusį vaikiną. Jos akyse blykstelėjo džiaugsmo veid rodėliai. — Gerai. Ačiū... Ne, rodos nepatikėjo. Ta piniginė... Kas žino, kokia ji ten buvo. Tiek to. Svarbu, kad jais, žmonėmis patikėtų, kad rastų čia savo antrąją šeimą. Juk jai nieko daugiau nebeliko. Anksčiau globojęs brolis paliko likimo valiai, tėvai nepadeda. Mergina at važiavo iš tolimo Krasnojars ko, tikėdama čia surasti na mus. Tokių žmonių, kaip jų kursas, — reta. Su šypsena Juozas prisimena, kaip vaiki nai jį „vogdavo“ iŠ ligoninės per sesiją. Ilgai laukdavo su taksi prie vartų, paskui kar tu važiuodavo egzamino lai kyti... Arba — dėl Valentinos. Tik užsiminė, kad reikia su dėti, atiduoti juos vietoj din gusių paskutinių Valentinos pinigų, visi, kas kiek galėjo, atnešė. Ir paskui visi kartu laužė galvas, kaip pameluoti, kad tai ne jų pinigai... Aišku, visą laiką negalės paremti. Reikia išrūpinti sti pendiją ir bendrabutį, nes apgyvendino tik laikinai. Ne lengva bus — daug skolų. Bet čia toks atvejis... Eis, kalbės. Turi suprasti. Ten juk žmonės sėdi... | kasdieninį komiteto triukšmą dar įsimaišė telefo no skambutis. Kalbėjo pro rektorius B. Sudavičius. — Kodėl neprašote medžia gos? Juk mediumas čia pat. — Jau gavome. Seniai... Patys rūpinasi. Gerai. Kad taip visada. O kiek buvo var go praėjusiais metais. Rei kėjo pirkti medžiagos emble mai — niekas neduoda pini gų. Teko patiems rinkti. No rėjo organizuoti eitynes per miestą — kažkas išsigando: nežinia, dar ką gali prida ryti įsismaginę studentai. Te ko iškilmes apriboti filologi jos kiemu. Bet ir čia buvo įdomu ir linksma. Tada pro rektorius B. Sudavičius ir pasakė: — Reikia ko — prašykit, padėsime. Kaip nereikės. Vasarą din go taip brangiai atsiėjusi me diumo emblema. Dar kilo mintis pasiūti atskirų specia lybių vėliavas. Nusiuntė ko miteto narį K. Monkevičių su pareiškimu pas prorektorių. Juk žadėjo padėti. Bet šis ir nepriėjo iki prorektoriaus — ūkio skyriuje ir be autori tetingų rezoliucijų viską su tvarkė. Kai gerai — visi ge ri... O prorektorius štai neri mauja, nesulaukdamas pats skambina. Svarbu pralaužti ledus, ir paskui upė iš krantų išsilie ja. Kaip ta studentų minia per šių metų mediumą. Su dainomis, su deglais, su didžiausiomis puokštėmis šyp senų ir juoko sprogimais į Gedimino kalną vilnijo, savo džiaugsmą stačiais šlaitais rideno. Ne, čia ne tik karnavalas, ne tik pusės studijų šventė.
Čia daugiau proga subur žmones, uždegti juose pasid džiavimą savo nacionalinį kultūros lobiais. Kas kita jei ne filologai ir istorikai ti ri puoselėti juos ir pride savo pačių užgyventus. nės iškrauna tuos turtus d deliame sielos pakilime. Si kurti tą iškrovos lauką ir ri pi Juozui. Prieš akis vasar; darbo ir poilsio stovyklų V; sara. Jose žmonės iškreči pačius netikėčiausius pok: tus. Motus prasitrini auditi rijose, susirinkimuose, posi džiuose — taip ir neperprar ti žmogaus iki galo. O pabū nors savaitę stovykloje, tyh nį pamatysi karštu oratorii mi, visus saviveiklos rateli užmirštus studentėlius dainininkais, aktoriais, šok jais. Štai ir norisi, kad stovyi lose žmonės kuo geriau p, rodytų save ir pamatytų k tus. Juozas važiuoja į Kiš niovą, Charkovą, Greifsvald pasiklausti, kaip mūsų drai gai daro, pasikviesti vasari jų atstovus, pasiūlyti savui Kiek tų naujų upių nori< priverst tekėt! O didžiausi svajonė — įsteigti komjaun mo aktyvistų mokyklą. Toki; kokios dar niekur nėra, ki rioje žmonės išmoktų daili; kalbėti prieš auditoriją, per prastų asmenybės ir kolekty vo psichologiją, sugebėtų c ryti sociologinius tyrimus i vesti disputus. Į pagalbą p; kviesti geriausi Universitet dėstytojai, iniciatyvai pritar ir komjaunimo Centro komi tetas. Bus mokykla! Šeštadienio popietę į durį pasibeldė „Tauro“ komendan tė. — Jums skambino iš kom teto. Liepė iki pirmadienii devintos valandos pasirašyt charakteristikas. O ant stalo gulėjo vos įpi sėtas diplominis darbas. Nie kas nenori žinoti, kad Juozą Lakis yra ne tik Istorijos i filologijos fakulteto komjai | nimo komiteto sekretorius i b Universiteto komjaunimo kc miteto biuro narys, bet studentas-diplomantas, ki riam reikalinga marios laikoj Bet Juozas per keturis metu įsigudrino būti ir geru akt) I vistu ir puikiu studentu anksčiau V. Lenino, o daba L. Tolstojaus vardo stiper I diatu. Mes kalbėjomės, o Juozą j vis žvilgčiojo į laikrodį: sep tintai valandai paimti bilietą Į į teatrą. Ir tada prisiminia į jo kažkada pasakytus žo džius, kad gyvenimą reik i mylėti kaip brangiausią žmt ? gų ir visada nerimauti dėl j | likimo. Mes susitarėme, kad pc daug negirsiu Juozo. „Aš ju I
toks pat
kaip visi
—
eini i
kalbu, juokauju“... Nepasa kiau nė vieno gero žodžit I Tik norėjau papasakoti ap Į jo gyvenimą — jo mylim Į žmogų.
A. BUMBLAUSKAS
llllllllllilflllllllllllll IIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIIII
j. GIRDVAINIO nuotraukoje — Lenino v. stipendii prancūzų kalbos ir literatūros specialybės trečiakursė Sn* guolė Bakanavičiūtė.
1967 m. balandžio mėn. 12 d.
TARYBINIS STUDENTAS
Paskutiniu metu laikraščiuose ir žurnaluose, daugiausia Siaurės Amerikos, perskaičiau nemažai straipsnių ir »>darbų“, kuriuose rašoma apie tarybinį jaunimą. Visi šie ,,liudijimai“ ir „tyrinėjimai“, padaryti pagal vieną žinomą matą, stebina įteisintu nesąžiningumu ir piktu išmislu. Antitarybiniai rašeivos neriasi iš kailio, stengdamiesi apjuodinti mūsų jaunąjį amžininką ir norėdami surasti kelią (čia jiems geros visos priemonės: ir melas, ir veid mainystė, ir pataikavimas!) į jo sielą. Prieš mane amerikinio žurnalo „Taim“, kuris priklauso milijardieriui Henri Liusui, numeris. Jame paskelbtas straipsnis „Naujoji Rusijos karta“ yra antitarybinės jau nimo temos traktavimo pavyzdėlis. Jame tvirtinama, kad tarybinis jaunimas yra prieš visus savo tėvų „už“ ir kad visų pirma jis nepriima „komunistinės propagandos“, „neužkrėstas aklu tikėjimu, kuriuo vadovavosi jų bolše vikinių senelių dauguma.“ Pasak žurnalo, tarybinis jauni mas nusistatęs prieš „doktriną, pavadintą socialistiniu realizmu“, kaip ir prieš „masinę komunistinę propogandą“, jį charakterizuoja „dekadentiniai skoniai“, „jauni mas. .. veržiasi už motinėlės Rusijos ribų ieškoti savo stiliaus“. Moraliniu požiūriu, tikina „Taim“, tarybinis jaunimas artėja prie liūdnai Vakaruose pagarsėjusių „įtūžusių jau nuolių“. Dūstantis po „nuobodulio“, „abejonių“, „dramatiš kų nusivylimų“ ir „prarastų iliuzijų“ našta, neradęs savo vietos gyvenime, jis, informuoja „Taim“, „be saiko žavisi greitai plintančia Vakarų mada ir papročiais“, ir nuolat „galvoja viena kryptimi, ko reikalauja oficialioji linija" ir neaišku, kokią visuomenės rūšį jis paveldi“. Bet ir tai dar ne viskas. „Taim“ baigdamas pateikia, taip sakant, lingvistinį tarybinio jaunuolio portretą su toli siekiančiais tikslais. Štai „labiausiai tarybinio jaunimo vartojami „žodžiai“, parinkti šito žurnalo korespondento (šifruoja pats „Taim“): „čuvicha“ (moteris), „labuch“ (džia zo dalyvis), „kusok“ (1000 rublių), „motor“ (taksi), „chata“ (pasilinksminimo vieta), „koni“ (tėvai) ir t. t. ir t. t. Šitas žodelių rinkinys, pasiskolintas iš kokio nors už sienietiškų skudurų mėgėjo, „Taim“ manymu, turi paro dyti tarybinio jaunimo interesus, jo moralinį lygį ir gyvenimo būdą. Taigi, „Taim“ tvirtina, tarp kita ko, vargu ar pats tuo tikėdamas, kad musų jaunieji amžininkai išdavė revoliu cijos idealus, yra ciniški ir seniokiškai niurzgius, kad jiems budingas apolitiškumas, gyvenimo tikslų neturėji mas, dvasinis skurdumas, interesų nebuvimas. Skaitydamas „Taim“, aš nejučiom prisiminiau, vieną neseniai vykusį susirinkimą. Jis buvo nepaprastas jau vien dėl to, kad negaliu pasakyti, kaip atrodo vienas ar kitas mano pašnekovas, kuo vardu, iš kur jis. Prieš mane didelė Fizikos ir Matematikos ir mechanikos fakultetų studentų rašomųjų darbų šūsnis. Šifrų skaičiai vietoje pa vardžių. Bet tai ir nesvarbu. Kiekviename lape Universi teto antspaudas, kuris suteikia rašiniui oficialaus doku mento jėgą. Merginos ir vaikinai šiuose darbuose pasa koja „apie laiką ir save“. Šioms pastaboms aš neieškojau vunderkindo darbo, — imu iš eilės paprasčiausių mergaičių ir berniukų — vaka rykščių mokinių — darbus. Jie duoda įtikinamą vaizdą apie mūsų jaunąjį amžininką ir parodo, ko verti komu nizmo priešų ir žurnalo „Taim“ prasimanymai. Vakarykščių moksleivių mintys persunktos nuostabiu mūsų gyvenimo dinamikos ir permainų pajautimu. Kai da dar nesąmoningai, bet beveik visada teisingai jie konstatuoja tris dalykus: nepaprastą ir nuolat augančią mokslo ir jo priešakinių barų reikšmę mūsų tėvynei ir visai žmonijai; tiesioginę mokslo progreso priklausomybę n? tik materialinei liaudies gerovei, bet ir pasaulio l«kimui; didelį mokslininko įnašą į mokslą. Beveik kiekvienas jaunuolis, nepriklausomai nuo raši nio temos, stengiasi surasti atsakymą į pagrindinius klausimus, kurie jaudina kiekvieną mūsų laikų inteligentą. Taigi, žodis buvusiems abiturientams.
— KapTiMHa ogHHHagųaTan! KBap-rupa BonrniHa. BocnpeceHbe. Cepren cerogHR cboGogen ot cneKTaKneA m KOHųeptob. Oh xoginrr no KOMinaTe, MTO-mo peneTkpyeT. 3bohok. Cepren MgeT OTKpbiBaTb. — Hy, npHiHiMMan rocTen, CTapan ranouja! — BoBKa! Ot pagocTM Cepren 3acyeth/icji, Man cTapyuina, MHoro nėr He BHgeBLuan egMHCTBeHHioro iM3 OCTaBLUMXCR B >KMBblX CbIHOBeH. — ripegCTaBMTbCH Te^ej HTO JT-H? MnagLUMH HayHHblM COTpygHMK OgHOrO M3 MOCkobckhx HMM BnagMMHp BacM/ibeB. Tboh CTapbiM Kopeui, nogpy>KKa gHen tbohx cypoBblX. — Bo... _ He «BOKaw», a Hanpbiaan CTOJl, HHgKJK. 3, ga MTO c toGom roBopMTb, Tbi y Hac coo6pa3MTenbHOCTbK> HMKorga He oTBiMHajicn. Kopone tobopn, TBon 3agana: uiMKapHbiM KOCTIOM, MTO6bl He BbimRgen 6egHblM pOgCTBeH/HiM KOM pngOM CO MHOIO, RC1H1O? fleMCTsyn! H BoBKa nogTORKHyji Cepren k LiJKacby. A — KCTaTM, Tbl weHaT? M to Mbi y>«e o63aBenMCb. Konbua. m naBJiMK, m r. — fla He ycnen eiųe. — iHMHero, Mbi toGr weHKM 8 gBa cneTa. — ranKa, 3axogM. — Kanan ragina? CeipreH pBaHy/icR k gBepn. — Cennac y3Haetub. H He ne3b Bnepeg GaTbKM b nenno. Cagncb. H BoBKa, cnerKa gBMHyB Cepren cboimm MoryMMM nnehom, oTGpociMin ero Ha gMBaH. B olų n a MonogaR >«eHLUMHa, POctom HeMHoro HM«e CepreR. KaKMe anaKOMbie rna3a! — 3gpaBCTByA, Cepewa! _ ranKa, rann! He cooGpamaR, hto genaTb, Cepren KMHyncfl k Hen, oGhrr, pacųenoBan. M HanancR xoxot, gnMTenb-
i
3 psl.
VIETOJ ATSAKYMO ŽURNALUI „TAIM“ APIE MOKSLĄ, JO VIETA IR VAIDMENĮ ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE Šiame žmonijos vystymosi etape mokslas įgauna vado vaujantį vaidmenį gamybinių jėgų vystymesi. Tai ypač būdinga mūsų šaliai ir socializmo stovyklų šalims, kur visi mokslo laimėjimai tarnauja dirbančiųjų gerovei. „Mokslo išsivystymas TSRS užtikrina ne tik nenukryps tamą tarybinių žmonių gerbūvio ir kultūros kilimą, bet ir saugo taiką“. „Mokslininkų darbas labiausiai artimas komunistinio rytojaus žmogaus darbui“. „Daug kas priklauso nuo to, kokio lygio bus mokslas. Juk mokslininkai pasauliui davė ne tik automobilį, bet ir tanką, ne tik degtukus, bet ir atominę bombą“. „Atėjo toks laikas, kai žmonės savo rankomis ėmė daryti stebuklus. Ir pirmose tų burtininkų eilėse yra mokslininkai“. „Dabartis mums atrodo kaip milžiniški mokslo žings niai, kaip nematytas gyvenimo suklestėjimas. . . Ar seniai žmonės svajojo apie neišsenkamus energijos šaltinius/ Šiandien mokslas jau sako: toks šaltinis surastas“. „Prieš kiekvieną, kuris nori stoti į sunkų mokslo ke lią. visada turi iškilti problema dėl jo vietos gyvenime, žmcgaus-mokslininko vieta. Glaudžiai su tuo susijusi mokslo ir gyvenimo problema“.
|
;
•
, | I | j
| j ; i
!
KAIP MUMS ATRODO MOKSLO ATEITIS, ŽMOGAUS ATEITIS „Anksčiau mūsų amžių vadino „elektros amžiumi“, po to — „atominės energijos amžiumi“, ir, pagaliau, vadina „kosmoso amžiumi“. Įdomu, kaip pavadins jį po 10, 20 metų? „Termobranduolinės energijos“ ar „genetikos am žiumi“? Atsakymas į šitą klausimą priklauso. . . nuo moks lininkų“. „Vieną dieną bus duota komanda; „Įjungti plazmolaidus!“ Keletas galingų spindulių, susilieją per akimirką į vieną, užlies slėnį saulės šviesa, žalia šviesa atgis Siau rės lygumos, kurioms nepakanka šviesos ir šilumos. Naujos saulės šviesa nušvies laime ir džiaugsmu žmo nių sielas“. „Matau orbitines stotis, kosmodromus kitose planeto se. Bet įdomiausias bus susitikimas su kitomis civilizaci jomis. Kaip ir kada tatai įvyks — sunku pasakyti, bet toks susitikimas įvyks“. „Mokslas žengs į priekį keisdamas gyvenimą, nepa liaujamai vystydamasis, likdamas amžinai jaunas. Kaip pats gyvenimas“. „Ne!., žmonijos protas neleis kilti naujam karui." „Žemėje išnyks blogis, karai, neapykanta, apgaulė. Žmonės visiškai atsidės tik darbui. Norint greičiau visa tai pasiekti, reikia gyventi naudojantis tvirtais komu nizmo statytojų principais“. KOKOMIS SAVYBĖMIS, JŪSŲ
NUOMONE,
TURI PASIŽYMĖTI MOKSLININKAS? JO LAIMĖ? „Gauti diplomą baigus Universitetą, — tai dar nereiš kia, kad tapai tikru mokslininku. Tikru mokslininku ga lima tapti tik tada, kai praeisi visus gyvenimo išmėgini mus, kai išmoksi iki galo padaryti tai, ką pradėjai. . . Ta
CBOH3
nK)6OBb,
He3aneM cMOTpeTb
b
cymecTBOBano HHnaHHx HOCTeH.
B KOTopyio oh McribiTbiBaeT nocnegHee BpeMn npn ManenLueM Heygane (noHTM hygyLuKa). roBopiMn o TR«enoM go CaMOHCTR33HMR Tpyge, O TOM, hto TBopnecTBO HanoMHHaeT nyTb ycTanoro nenoBeKa. — 4owgy BOH go TOH Se pe3Kw w GacTa! Ho gOXOgMIUb go Hee H TOnaeujb ceGe ganbiue. K coHtaneHMio, pe3yhbTaTbi nona HMwe cpegHMx. B o6iųeM, MHBeM nona, KaK nonynaeTCR. BenepoM Cepren npoBoroa/i gpy3eM. Ao oTxoga noe3ga eige ocTaBanocb HecKonbKo nacoe. Ohm 3aiunM Ha npoLųaHbe b Kacpe. Cepren TaHųeBag c Tanen. — A KaK Tbl JKMBeLLIb? — Xopouio, Cepena. — Tbi KaK -n xoTena, wypHanncTKa? — fla, MHoro pa3T>e3waio. Bce, KaK gyMana. — Ot/I'MHHO. ManeHbKMn opnecTp nrpan Kanyio-To coBpeMeHHyio menognio. Hto-to M3 KnaccMHecKOro gwa3a. (KaK KpacHBo Mbi Haynnnncb rpycTMTb). — 3HaeuJb, TanKa, r Begb b 4-om Knacce xoTen oG-bRCHKTbCR Te6e B niOGBM. — 3Haio. — Cepbe3HO? — fla. R ntoGnna TeGn Bcei Ha. Bce rga, Cepema. — HeT, Bbi Knagbi san, — Hto Tbi cKa3ana? CBOH. — Tbi TaHųyn, TaHųyn, He — Hto «... H Bojitmh 3arosopnn o CBO- ocTaHaBnnBancR. — He MoweT GbiTb, Mbi we nx coMHeHWHx, caMoaHaiiM3e, M Tbl MeHfl GyKBaJlbHO ąjM3MHeCKOM Gojih, Gbinn geTbMH. OKOHHaHiHe. Han. b N° 5. CTonbKo neT He BMgena, — uienTan Cepren, He noHHMan, 3aneM oth cnosa. — MoJKeT GbiTb, MO«eT, noTOMy hto Pasibaigusioje miesto pučiamųjų orkestrų apžiūroje caMOM gene. kelialapį j Šiauliuose įvyksiančią respublikinę apžiūrą — OGoMtgn. flo KaKoro Knacca Mbi BMecTe yHnnncb? iškovojo mūsų Universiteto orkestras. — flo geBRToro. Linkime \isam kolektyvui ir jo vadovui J. Jasenkai — BoceMb neT npoiuno... gegužės 13—14 d. d. pasirodyti neblogiau ir atsivežti i —_ Cepewa... — oHa cmotpena eMy npnMo b rna3a, KaK Vilnių „nugalėtojų vainikus". MO«eT 3TO TOnbKO Ta «eHA. SAUDARGAS lųnHa, KOTopaR BbicTpagana HblH, gOXOgRLUHM gO HCTepMM, gO KOJ1HK B JKMBOTe. flaBHo y«<e BonrnH He iMCnbiTbiBan Ta«OH pagocTn! Oh TBOpMJi Bce, hto xoTen, roBopnn Bce, hto gyMan, He 3a6oTRCb o tom, noHMyT ero MJ1M HeT, oSHgBTCH MBK HeT. Oh BbipBan CTyn H3-nog Bobkh, eMy, moSuTe/uo cyxoro BHHa, nogjiHBan KOHbRK, paccKa3biBan He COBCeM cMeuiHbie aHeKgOTbi H XOXOTari, xoxoTan. — Ma/ibM.HKH, noHfleMTe noryjiReM no ropogy, — npegsio>«H/ia rann. — MHTepecHO, hto 6bi nenoBenecTBo genano 6e3 reHHeB. Bnepeg! — 3aBonwn MnagLLJMK HayHHblH COTpygHMK. 3onoTafl oceHb.. 3eMjin b naipne, nyga npnujJiM gpy3bH, bch ycTnaHa HewHo-we^TbiMn nMCTbSMM. no HpKMM J1MCJTBeHHblM gOpOJKKaM CTaHKaMM xogHT geBOMKM, co6wpa;i KJieHOBbie ŠyKeTbl. fleBOHKiM C J1IOBbi6npaioT GOBbK) M BKyCOM caMbie 6ortbLune m c Be m m e nwCTbFI. Co/iHųe pe«eT rna3a. Oho nynaiviM 3aųenwjiocb cbommm 3a KpoHy ogHoro gepeBa m, paccbinaBLUMCb b ero jincTBe, BbicBenMBaeT Genecyio nayTMHy, KOTopan TAHeTcn ot ctbona go caMofi cKauenKM. gene, — TaK KaK y TeČR Cepera? — He ctomt o genax, Bob-
V. SOKOLOVAS Leningrado Valst. universiteto Žurnalistikos vyr. dėstytojas
fak.
KOTOPOM »■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■£ ■ ■ CTopoHy ■
TanKa M CTblgJlHBO KpaCHeTb. moGnna ero, u gnn Hee He
Į RESPUBLIKINĘ APŽIŪRĄ
lentas — tai dar ne viskas. Talentas, matematikų žo džiais, būtinas, bet, toli gražu, nepakankamas dalykas/1 „Tikri mokslininkai — žmonės iš didžiosios raidės." „Kartais asmeniniame gyvenime nepastebimi, Jie kuria stebuklus mokslo srityje. Jie gyvena ,dirba, kuria. Kiek vienas savaip myli, bet turi kažką bendro, tai — meile gyvenimui, tikėjimas žmogumi, protu, laime“. „Laimingi tie, kurie neieškojo lengvo ir gražaus 9Y venimo, tie, kurie gyveno ne sau“. „Žmonės gyvena savo darbuose“. „Atsakomybė už savo darbą, įsitikinimas, kad tavo dar bas reikalingas kitiems“. Ir toliau (dar dešimtys nuomonių): „tvirti principai („Principus reikia išmėginti gyvenimo ugnyje, užgrūdin ti“, — rašo abiturientas-matematikas), „ištikimybė idėjai", „aistringas susižavėjimas savo darbu“, „atkaklumas“, „mo ralinė jėga“, „meilė darbui“, „atkaklumas, siekiant tikslo", „entuziazmas“, „valingumas ir vyriškumas“, nepailstamas darbas visuomenės labui“ „pareigos jausmas“, „aukštas moralinis tvirtumas“, „ištikimybė savo svajonei“, „sąžinin gumas“, „didelė meilė žmonėms“. Kaip matėme, abiturientai vieningos nuomonės, kad I dideles mokslo aukštumas vedantys keliai yra akmenuoti, kad mokslas — tai darbas ir tik darbas, kuriam, vieno jaunuolio žodžiais tariant, atiduodamos „visos jėgos lr laikas“, o kai kada ir gyvenimas“. Tai, suprantama, nereiškia, kad jaunimas įsivaizduoja mokslininką, kaip asketą, kuris abejingas gyvenimo gro žiui. Priešingai, jis ryžtingai pasisako prieš žmogaus as menybės nuskurdinimą, už interesų platumą, už tikrą inteligentiškumą, — žodžiu, už žmogų, kuris veikia ak cyviai, giliai mąsto ir subtiliai jaučia, kuris atitinka vi sus komunistinės moralės reikalavimus. Seimą, mokykla, pionierių organizacija ir pagaliau kom jaunimas (didelę reikšmę čia turi ir literatūra) išugdė mūsų moksleiviuose daug vertingų žmogiškų ir pilietinių bruožų. „Negalima stovėti nuošaly... Menkas bus džiaugs mas, jei į jį nebūsi įdėjęs nuosavo darbo dalelės... — rašo abiturientas-matematikas. — Žmonės turi palikti pėdsaką žemėje. Gyvenimas dar prieš akis — reikia sku bėti... Kad mūsų sąžinė būtų rami, reikia iš jaunų dienų eiti į savo išsirinktą tikslą, neišklystį iš tiesaus kelio dėl takelio“. Jaunimui būdinga svajoti. Apie laimę, žygdarbius, apie kūrybinį degimą. Ir, kas svarbiausia, ta svajonė ne iliu zorinė, ne be pagrindo. Svajonės šaltinis visada yra aist ringas susižavėjimas, meilė gyvenimui, tikėjimas ateitimi, kurios starto aikštelė — ši diena. Galima kalbėti ir apie tų jaunuolių ir merginų svajonių kultūrą: juk ir svajoti reikia mokėti. Štai jis, mūsų laikų jaunimas. Jis — rašiniuose vaka rykščių moksleivių, kuriems būties horizontai kol kas apriboti 17 — 18 metų patyrimu, gautu šeimoje, mokyklo je, iš knygų ir kino filmų, iš klausytų simfonijų. Bet jau dabar jų dvasinis pasaulis gilus ir gražus, jų įsitikini mai dori, tyras ir kilnus jų pilietiškumas, aiškus gyve nimo credo. Jų požiūris į mokslą, kuris gali tapti J9 profesija, — tai požiūris į gyvenimą, tai subrendusio sprendimo rezultatas. Jie žiūri į mokslą, kaip į priešaki nę šių laikų liniją, supranta mokslininko garbę ir milži nišką atsakomybę, kurią žmogui uždeda ši garbė. Jie stoja j Universitetą, kad atneštų apčiuopiamą naudą Tė vynei, kad butų naudingi ateičiai. Jų laimė — tai ne ko kia nors nepagaunama „mėlynoji paukštė“, o darbas, ko va ir ieškojimai, — žodžiu, gyvenimas visuomenės gero vei, nes tik visuomenė (ir tik ji) visiškai padeda atsi skleisti žmogui ir atveria jam neaprėpiamą pasaulį, pil ną pažinimo ir laimės. Spalio estafetė patikimose rankose!
■
M
ycnos-
6ygy — Cepewa, Korga r Hy>KHa TeGe, Han>niuiM. R 6ygy JKgaTb. R noHnna ceroghr, hto Tbi 6e3 MeHR ne CMOweujb. rioe3g OTXOgnn. — 3Haeujb, hto r TeGe cKaw<y, Cepera? — roBopnn BobKa, oGhrb ero 3a nneHM. — TonbKo He o6nwancR. Ho TBoe caMOKonaHMe k goGpy He npnBegeT. PaGoTan, Cepe ra, paGoTan. Mbi BepnM b TeGfl M nioGMM. H(M3Hb — 3TO cnomnan cncTeMa, n Kamgoe ee cocTORHne HMeeT cbom cneLf.iMC|3MHeCKMe CBOHCTBa. M HOpon npnxogMTCR cHanana ge naTb, 3H8R nnuLib TeopeTHHeckm, hto 3to Heo6xogMM>, a noTOM ywe Ha npaKTMKe y6eJKgaTbCR B TOM, HTO Tbl HegapoM He cnan Tbicnny n ogHy HOHb. Tbl nOHMMaeLUb, o MeM r rosopio? BKanbiBan, Cepe ra, genan Bce, hto b tbohx cnnax n Bbime cnn. Tenepb Mbi 6ygeM nacTo BMgeTbCR. flpy3bn Bcerga gon«Hbi gepHiaTbCfl gpyr 3a gpyra, Torga nx HHHero He comeT. nona, CTapnK. Hepe3 Tpn Mecnųa wgy y ceGn. C weHon. TloKa, Cepera! — flo cBHgaHHR, Cepewa, — tmxo cKa3ana TanKa. ...CųeHa ncHe3ana. BonrnH BCTan c nona n npn6nM3nncR k cepeGpnLųeMycR OKHy. Oh gonro CTORn B03ne Hero, cmotpen Ha nepBbin hohhom cHer. 3aTeM Bgpyr pe3Ko pBaHyncn k nncbMeHHOMy cTony,cxsaTnn GyMary, aBTopyHKy. «TanKa, nroGnMaR, npne3H<aH, TonbKo pngoM c to6oh n CMory hto-to cgenaTb». riincbMo nonynnnocb gnnHHoe, GypHoe. — Tge >«e KOHBepT, nge? BonrnH KMHiyncR k cocegRM. — H3BMHMTe, MHe Gbl KOHBepTMK! ripocTMTe, hto pa36ygnn. OneHb HywHo! — Hnnero, Cepema, HHHero. TonbKo KOHBepTa y Hac HeT. — Hto we genaTb? — A Bbi TenerpaMMy. — Tohho! CnacnGo! CrVcn60! Cepren 6ewan k Tenerpacpy. HejKHbin CHer nagan Ha cTanbHyto, cepyio MocTOByio. «TanR. ToHKa. npne3H<aM. ToMKa». npne3waH. ToHKa. npne3«an. ToHKa. BARBRH — BHRbHIOC.
Ratuotos mintys
Y Iš kur saulėje dėmės, jei Žemė prie jos nebuvo prisilietusi? a Y Žmogus ilgai daužė galvą, kad iškristų iš jos ne reikalingos mintys. Y Vingiuotu keliu einantį dažniausiai sėdintis bara. Y Tie, kurie nepažįsta gyvenimo, ypač stengiasi jį pertvarkyti. Y Vagie, aureolė dega! ■ Y Užkariautojai po karo gyvena linksmai: visos M kaukolės juokiasi. kt Y Kai aš einu, žemei lengviau suktis. Y Prieš pasirenkant kelią, reikia pasižiūrėti, kur jis veda. Y Žmogus turi žvelgti įvairiom kryptim, o eiti tik ■ viena. ■ Y Aforizmus reikia tarti ne trenkiant durimis, bet jas atidarant. ■ u Y Greitai ir ant tribūnos užrašys: ,,Ite, missa ėst! Y Gal iš kitų planetų svečiai į Žemę neskrenda todėl, kad naktį girdi šunų lojimą. ■ Y Poetas turėjo savo pasaulį, bet jį visą sudarė sve- H ■ timi kraštai Y Pamatęs, kad nieko nemoka, žmogus dažnai pradeda mokyti kitus. Y Neblaivus žmogus apverstų pasaulį, tik pats ap virsta. Y Tikslios formulės duodamos tam, kad lengviau bū ■ tų jas sulaužyti. M Y Komedijos statomos tam, kad žiūrovai nesijuoktų, a žiūrėdami tragedijas. Y Direktorius dideliam savo pykčiui kasnakt sapnuo davo pirmąją meilę. Y Viščiukas gali pakilti virš baidyklės, bet tik vana go naguose. Y Kai kas, ir aukštyn kojom vaikščiodamas, toli ■ J nueina. ■ Y Pro poeziją dažnai anatomija matosi. Y Į prezidiumą visi niekada nesutilps. ■ Y Varna galvoja, kad visatos centras — jos lizdas. ■ Y Statulą lengviau nuversti, negu gyvą žmogų. JĮ " Y Chacliacharakteristika! Y Kai žmogui duodamas smuikas, jis užsigeidžia gro■ ti pirmuoju smuiku. ■ Y Proza ypač gražiai banguoja, kai joje nėra banginio. ■ Y Muzikantas save pro dūdą išpūtė. ■ Y Nelengva užmušti musę, tupinčią ant liūto. Y Mokslininko stuburas sulinko klaustuku. Y Tai jau ir gyvenam? Tai čia ir viskas? Y Kvailys dar nė vieno ginčo nepralaimėjo. A. TANDZEGOLSKIS
1
j
*!■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■
Turistų „Žiburėlis“
UNIVERSITETO
Sekmadienį Universiteto kavinės skliautus sudrebino linksma sutartinė, skambėjo muzika, juokas. Į savo „Žibu rėlį" pasidalinti turistinės žiemos įspūdžiais, apsvarstyti vasaros žygių maršrutus ir atsisveikinti su Universiteto turizmo „veteranais" (diplomantais) susirinko patys links miausi ir sąmojingiausi L'niversiteto studentai — turistai. Į svečius pas juos atvyko ir Kauno miesto turistai. Turisti niais įspūdžiais su susirinkusiais pasidalino R. Krupickas, E. Vaitukaitytė ir kt. „Žiburėlis" vyko tikrai turistiškai paruoštoje kavinėje. Sienos nukabinėtos foto nuotraukomis. Degė tradicinis tu ristų laužas (tiesa, šį kartą elektros pagalba). Turizmo „inžinieriai" sugebėjo pavaizduoti ir išsiveržus) Kamčat-
kos vulkaną. Susirinkusiems buvo parodytos dvi mėgėjiš kos kino juostos apie žygius po Karpatų kalnus -— Kolos pusiasalį Žiuri komisija buvo paskelbusi viktoriną sąmojingiausiam turistui išaiškinti. Buvo duoti šeši klausimai. Kadan gi atsakymų buvo gana daug, aš nutariau išrinkti pačius sąmojingiausius ir supažindinti su jais mūsų laikraščio skaitytojus: Štai jie: 1. Kas yra turistas? Turistas, jo paties manymu, yra palaimintas, kaimiečiai jj laiko benamiu, o miesčionys — mulkiu.
lietus, o palapinė skylėta? Išversti palapinę, lašės iš jos.
tuomet
5. Kas yra neatskiriamas turisto palydovas žygyje?
2. Koks daiktas labiausiai Seni anekdotai. reikalingas turistinėse kelio 6. Kokį charakterio bruožą nėse? privalo išsiugdyti kiekvienas Pats turistas. turistas? 3. Kas yra palapinė? Nebijoti vaiduoklių vienu Studento-turisto svajonė.
4. Ką daryti, kai
žliaugia
moje ir miesčionių minioje. P. JANKAUSKAS
Kaip sekasi, sunau?
Susitikimas jau seniai baigėsi, o kalboms dar vis nėra galo. Ką gi, reikės tikriausiai ir sekančiais metais vėl atvažiuoti. „Tėvų diena“ — geras sumanymas. Tegu jis virsta tradicija. A. REPEČKOS nuotraukoje: (iš kairės į dešinę) Gamtos fakulteto II k. studentas A. Pilypaitis, jo motina O. Pilypaitienė, I k. fizikas G. Zemlickas, A. Mišeikienė su sūnu mi Feliksu, V k. matematiku, ir dukterimi Aldona, I k. matematike, III k. gamtininkė J. Jankauskaitė su savo matina ir A. Zemvickas.
<^<<^<><}<}<><><><><><><><><><><><><><><><><><><><><><><>^
„Kokios gražios jūsų dienos Nuo pat ryto krapnojo pa vasarinis lietutis. Fizikų fa kulteto „Tėvų dienos" orga nizatoriai nerimavo: „Ar su sirinks?" Nelengva tokią dieną išsiruošti kelionėn. Bet fizikų mamyčių ir tėvelių neišgąsdino lietus. Kaipgi se kasi ten, Universitete, jų duk roms ar sūnums? Kiek ne daug papasakodavo tėvams vaikų laiškai, o neretai juose tebūdavo kelios eilutės: „Ma ma, gyvenu gerai"... Pamatyti savo akimis nau jus fakulteto rūmus, erdvias auditorijas ir laboratorijas svajojo ne vienas tėvelis. Pakalbėti tėvams ir dėsty tojams buvo apie ką. Daug svarbių klausimų palietė fa kulteto dekanas J. Slavėnas,
docentas H. Jonaitis, dėstyto jai, tėveliai. — Man, mažažemio dūk iai, aukštoji mokykla tebuvo svajonė. Džiaugiuosi, kad mano sūnaus tokios gražios dienos, kad jis turi puikiau sias sąlygas mokytis, — susi jaudinusi kalbėjo susitikime kolūkietė iš Utenos rajono V. Tarulienė. Mūsų tėveliai juk taip daž nai vietoj plunksnakočio lai kydavo rankoje botagą! Susijaudinę tėveliai dėkojo už naujus rūmus, už savo vaikų laimingą jaunystę, Jiems sunku buvo suprasti, kodėl vaikai nenori nešioti studentiškų kepuraičių, kodėl bijo pasirodyti esą studentai... Sekmadienį tėveliai pabu-
n
vojo fakulteto laboratorijose, skaičiavimo centre. Vaikščio jo ir stebėjosi; — Matyt, labai protingais taps mūsų vaikai, jei dirba su tokiomis mašinomis... O viena mamytė neiškentė: — Jei būčiau tai anksčiau pamačiusi, neleisčiau dukrai mokytis fizikos. Taip, tėveliai, jūsų vaikai, pasirinkę studijuoti fiziką, ži no- nelengva tai, bet įdomu. Neveltui fizikai vadinami „kietakakčiais"... Aktų salėje tėvai įsitikino, kad jų vaikai sugeba ne tik mokytis. Linksma studentiška daina čia dar kartą patvirtino, kokia šviesi jų vaikų jaunystė. A. BARANAUSKAITĖ
Motule, aš žinau, kad Tau žymėti, kad V grupė užėmė sunku buvo prieš dvidešimt III vietą pažangumo atžvilgiu su viršum metų, visi šeimos Medicinos fakultete. rūpesčiai slegia Tavo pečius O ką bekalbėti apie V kur ir dabar. Aš žiūriu į Tavo so VII grupę. Geri bus gy baltą plaukų sruogą ir gė dytojai. Juk jie visi mokosi riuosi Tavim. Tu nedrąsiai, be trejetų. Labai nuoširdžiai bet su pasididžiavimu kalbi apie savo grupę man papasa apie savo gyvenimą. Aš taip kojo fakulteto komiteto biu norėčiau klausytis Tavo pasa ro narė Z. Balbierytė. kojimų, Tavo nuostabiai švel Malonu girdėti vien gera. naus balso. Tu praėjai visus Tačiau susirinkime buvo sa karo sunkumus, šimtams iš koma ir karti tiesa. Ir kai gelbėjai tada gyvybes, sugrą dėstytojos Z. Gerdaitytės pa žinai kovai, darbui, gyveni klausiau, kokį įspūdį paliko mui. susitikimas su studentų tėvais, Tu išauginai puikų sūnų. ji nedvejodama atsakė: Jis taip pat grumsis už žmo — Mes, dėstytojai, labai gaus sveikatą, laimę ir gyvy patenkinti, kad j susirinkimą bę. atvyko nepažangių studentų Pirmakursis Žalviras Sinke tėvai. vičius stengiasi sekti motinos Kalbėjausi ir aš su tėvais. pėdomis. Žinoma, šiandien jo' Visi jie labai nori, kad jų kelias bus kitoks ■— virš gal vaikai galėtų tęsti studijas pa vos nekauks lėktuvų galybė, gal pasirinktą specialybę. nešvilps kulkų lietus. Žak I- Ypač to nori Zigmo Krasaus ras dirbs ramų ir gražiausią ko tėvelis. darbą. Tam jis ruošiasi iš pat Zigmai, nejaugi Tau nepirmų dienu. rausta skruostai prieš savo Nuostabūs dėstytojai, pui tėvus, dėstytojus, prieš sesekūs ir būsimųjų medikų tėvai. rį, kurios pėdomis Tu buv ai Kiekvieno akyse aš išskai pasiryžęs sekti. Toks nuosta čiau meilę sūnaus ar dukters bus Tavo tėtis, tokia puiki ir pasirinktai specialybei. Kiek nuoširdi Tavo dėstytoja. Jie vienas norėjo išgirsti tik gera dar tiki Tavimi, Zigmai. Pa apie savo vaiką. Ir iš tikrųjų teisink jų pasitikėjimą. Vėlai išsiskirstė iš Didžio labai daug kas ir išgirdo vien tik gera iš dėstytojų Gave- sios auditorijos tėvai. Liko lio, Gerdaitytės, Česnio ir tik užrašas: „Sveiki atvykę, kitų lūpų. Sunku būtų ir iš tėveliai!" Liko kažkas dauvardinti, kiek daug jie pami giau, gero ir džiugaus, Liko daug nėjo gerai ir labai gerai be draugiški pokalbiai, simokančių studentų. Tai Ko- ateities planų. Tikėkime, kad navičiūtė, Saudargaitė (ji ir tokie gražūs ir draugiški dės saviveiklininkė — linksmino tytojų Ir tėvų ryšiai Ir ateity tėvelius gražia daina), Grigo nenutruks. Prisimenu O. Andriušečkinis (seniūnas), Laškovas (gruporgas). Visi jie I kurso V nos tėvelio žodžius: „Sąlygos grupės studentai. Malonu pa- labai geros, tik mokytis rei kia", prisimenu 2. Sinkevi čiaus mamos sidabrinę plaukų giją. Ilgai neužmiršiu to švel naus tėvų rūpinimosi mumis. 11 Liko raminantys, nuoširdūs, rūpestingi dėstytojų žodžiai. Žodžiai, o už jų — neišsen raiškingais portretais (žiū rėkite piešinį). kama meilė darbui, noras Lankosi kambaryje drau padėti, patarti, paguosti kiek gai, pažįstamos merginos, vieną. Tie geri žmonės nerei bendrabučio aktyvistai. kalauja už tai nieko. Jie tik Tačiau niekam nekrinta į akj tokie, atsiprašant, „pa trokšta, kad mes mylėtume puošalai"! savo specialybę ir būtume Žmonėmis. K. JANKUTĖ
Apie jaukumą ir „puošmenas MELAGIO DIENA Ar tik melagio diena balandžio pirmoji? Užėję į 83-ią bendrabučio Nr. 3 kambarį, mes įsitikinome, kad taip pat ir pijokėlio. Studentės chemikės Vin gelytė, Tijūnelytė, Naujikaitė, Orentaitė ~ ir Vitkūnaitė (visos ketvirtakursės), jau nuo pat pietų su pilnom taurelėm ranko se šventė balandžio pra džią. Skambi daina girdė josi net tolimajame Medi cinos fakulteto fligelyje. Na, o į vakarą minėtos draugės jau nesugebėjo prisiminti, kuriame kamba ryje jos gyvena. Paklau sėme apie tai merginų svečio Z. Kapočiaus. Ta čiau šis degtinės prisilai žęs „kavalierius" užmiršo netgi savo pavarde ir ją prisiminė tik milicijos pareigūnų akivaizdoje. Kieno gi pagaliau diena balandžio pirmoji — me lagio ar pijoko? Gal pa dės mums ChF visuomeni nės organizacijos.
studentas Kiekvienas stengiasi, kad jo kambarys būtų tvarkingas, jaukus, Tačiau neretai atrandi ir kam„originaliusi“1
barius — tikrus šiukšly nus. O bendrabučio Nr. 3 92-o kambario gyvento jas R. Stankus sienas nu kabinėjo štai tokiais
Racionalizatorė
Budinėtaisiais rūpinasi komendantai, bendrabučių tarybos, profsąjunga, draugovė ir apvalus skairius įvairiausių komisijų, O išradingas studentas visgi išvengia nemalonaus budėjimo prie bendrabučio durų leidimų tikrinimo procedūros. Mes pamėginome išaiškinti geriausius šios srities „racionalizatorius". Po ilgų diskusijų buvo nuspręsta, kad pirmoji vieta priklauso Chemijos fak. pirmakursei M. Pigagaitei. Budėjimo metu ją atradome... kino teatre, Originalu, tiesa? Še tau ir pirmakursė! Visus „senjorus" vienu mostu apstatė! Gal ir jūs žinote panašių „racionalizatorių"?. A. CIBULSKAS, P. GRĖBLIAUSKAS, A. TALIJUNAS, A. ANDRAŠIŪNAS.
f | f f f f g s Ir „Elfo“ nugalėta g „Mokslo“ futbolo komanda I tęsia kovas „Pavasario tau f rės “ turnyre. Susitikimo su f spec ATK sportininkais nor
Šių metų kovo 31 dieną mūsų respublikos oftalmo logus ištiko skaudi nelai mė — staiga mirė Vil niaus m. II ligoninės akių ligų skyriaus vedėjas, VVU auklėtinis gydytojas Fridrikas Kantaravičius. Velionis gimė 1924 m. gydytojo šeimoje. Vidurinę mokyklą baigė Šiauliuose. 1944 m. Įstojo į Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Medicinos fakultetą, kuri labai gerai baigė 1949 m. F. Kantaravičius buvo labai geras, stropus studentas, Universiteto Dainų ir šokių liaudies ansamb lio organizatorius, ilga metis vadovas. Baigęs Medicinos fakultetą, jis dirbo Šiaulių ligoninėje, paskui atliko karinę tar nybą, o nuo 1957 m. dir bo Vilniaus m. Sveikatos apsaugos skyriuje ir pra dėjo specializuotis oftal mologijoje. Vilniaus Oftalmologų mokslinė draugija F. Kantaravičiaus asmenyje ne teko didelės energijos ir organizacinių gabumų val dybos nario. Visuomenė prarado gerą, nuolat au gantį ir tobulėjantį spe cialistą. II ligoninės Akių ligų skyriaus kolektyvas nustojo savo energingo ir gerbiamo vedėjo. Visi res publikos oftalmologai qiliai liūdi, netekę mėqstamo, visada gerai nusiteikusio, veiklaus ir skubančio visiems padėti drauqo. Mums visada truks Jo nuoširdžios draugystės, draugiškų patarimų ir pa galbos. F. Kantaravičius buvo labai pareigingas. Užmirš damas save, jis visada stengėsi padaryti daugiau, negu pareiga reikalauja. F. Kantaravičius liks gra žiu ir sektinu pavyzdžiu jauniems medikams. GRUPĖ DRAUGŲ
Mokslinės bibliotekos kolektyvas reiškia gilią užuojautą bibliografijos skyriaus vyr. bibliografui Vytautui BOGUŠIUI, jo mylimai mamytei mirus.
k
malus laikas stipresniojo — 3:3. Lėmė bau diniai. Juos geriau mušė „Mokslo" varžovai, Vienok, „Mokslas" ir toliau rungtyi niavo. Mat. pasirodė. kad ATK komanda nesilaikė kai kurių turnyro nuostatų , ------— ------ rei kalavimų, ir musų treneriui R. Grušui teko paduoti pro testą. kurĮ futbolo federacija patenkino. Trečias etapas įveiktas be didesnių sunkumų. Nugalėję ..Elfą“, rezultatu 1:0, „Moks f lo“ futbolininkai pusfinaly su sitiks su kitom stipriausiom jt* turnyro komandom: „Elektro nika“. „Pamaina“ I ir „Saliu tu".
f | g | g g g g g f
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju WU komjaunimo komitetui, „Ta rybinio studento" redakcijai", kurso draugams, užjautusiems ir padėjusiems man, netekus mylimo tėvelio. neišaiškino D. ZENKEVICIUTĖ
SK koresp.
REDAKCINE KOLEGIJA
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto g-vė Nr. 3, tele fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK laikraščių Ir žurnalų lei dyklos spaustuvė. LV 01212
Užs. Nr. 2087