hinc iturad astm m
Spalio 3 d. Trečiadienis 4990 m. Kaina 2 kap.
i
!
įįį? :§S:
vilnensis Vilniaus Universiteto savaitraštis
LEIDŽIAMAS NUO 1950 M.
Nr. 12 (1498)
BALANDŽIO 15 D.
Artėja. Studentų Sąjungos II-oji konferencija
Neseniai Portugalijoje, Koimbros Universitete, įvyko trečiasis „Chiasmus" — Europos Universitetų studentų Sąskrydis (meeting), kuriame dalyvavo ir mūsų Uni versiteto delegacija: Jurga SAKALAUSKAITĖ, Daiva MAŽEIKAITĖ, Žilvinas ŽEROMSKAS ir Valdas PRIDOTKAS. „U. V." korespondentė Renita PETRAITYTĖ kal basi su renginyje dalyvavusiu Valdu PRIDOTKU:
LAUKSIME „CHIASMUS“ LIETUVOJE
V. NAUJIKO nuotr. Pirmakursiai.
AR SKAMBĖS STUDENTO VARDAS IŠDIDŽIAI? Štai jau metus „išgyveno" nauja Universiteto Studentų organizacija. Nuomonių įvairo vė rodo, kad dažnam dar rūpi bendri studentų reikalai. O me tai buvo nelengvi. Nauja ne tik organizacija, bet ir žmonės, kurie joje dirbo. Trūko ir patir ties, ir patyrimo, ir. . . pinigų. Bandydami pakeisti senąsias profsąjungas, mes toli nuo jų dar nenubėgome. Praeities paliki mas mus slegia net iki šios die nos. Tačiau ne viskas tik juodom spalvom, nors kai kas ir mus jau nori palaidoti. Šitie metai, praktinio darbo metai, parodė mūsų naujos struktūros silp niausias ir stipriausias vietas. Tuo pačiu iškilo ir daug klausi mų, kuriuos išspręsti ghlima tik visiems juos viešai apsvarsčius ir pasitarus. Artėjanti konferen cija turi padaryti pataisas mū sų gyvenime, tam, kad galėtume toliau normaliai gyventi. Norėčiau aptarti kai kurias opesnes problemas. Viena jų — socialinės garantijos. Defi citinių prekių trūkumas — vie nas iš senosios profsąjungos pa likimų. Valstybės politika prof sąjungų atžvilgiu labai keičiasi. Universiteto darbuotojai kuria socialinės rūpybos skyrių, ku-
ris užsiiminės tų prekių dalyba. O ką darysime mes? Kursini, tiksliau Universitetas kurs ir studentų socialinės rūpybos pos kyrį, ar mes, kaip savarankiška studentų organizacija ir toliau „dalinsime" prekes. O tai nėra lengva. Pamėginkite, pavyzdžiui, „padalinti" 2 televizorius „Šile lis“ maždaug 1500 Universiteto studentiškų šeimų. O nusipirkti ką nors parduotuvėse, man at rodo, dar negreit galėsime. Tuo labiau, kad prekybininkai nela bai nori pripažinti studentus „normaliais" žmonėmis. Teisininkai, ir ne tik jie, pa gristai kelia Sąjungos narystės klausimą. Kas mes — organiza cija, ar tik organas? Jei mes organizacija — Studentų Sąjun ga — vadinasi privalome būti laisvanoriška ir t. t. T. y. stu dentas turi įstoti į Sąjungą. Jo įstojimas turi būti pažymėtas dokumentu, o pageidavimas bū ti nariu — pareiškimu. Praė jusiais metais, reorganizuojant profsąjungą į Studentų Sąjungą, mes parašėme, kad visi buvę profsąjungos nariai tampa Są jungos nariais. Kadangi dar eg zistavo senos taisyklės, tai ir Profsąjungos nario bilietas bu vo formaliai paliktas, o mokes tis atskaitomas centralizuotai iš stipendijos. Yra nuomonių, kad tai neatitinka tikrovės ir rea lios situacijos reikalavimų. Kurdami Studentų Sąjungą, mes vadovavomės šiais princi pais: Universitetas — lyg ma ža valstybė. Studentai — tos valstybės piliečiai. Pagrindinis
požymis jungiantis mus į tokią „mini valstybę" — mes stu dentai. O valdžia bet kokioje valstybėje būna tik viena. Kitaip bus netvarka. Taigi vienijimo si principas akademinis, ne po litinis ar pan. Tai jau kiekvieno studijuojančio individualus rei kalas. Į asmenines pažiūras nie kas neturi teisės kištis. Tad iš kyla klausimas — ar tikslinga dar kartą įrodinėti, kad esi studentas (rašyti pareiškimus, išdavinėti bilietus ir t. t.), jei tu jau esi studentas. Jėi siekia me atstovauti studentų interesus, mes tampame tik Studentų Ats tovybe. Tai juk visai nedraudžia studentams burtis pagal jų in teresus, steigti korporacijas, sa vo sąjungas, stoti į partijas ir pan. O gal Sąjungos modelis yra prieinamesnis? Bet vėl, ar realus šimtaprocentinis visų noras tap ti Sąjungos nariais? Tuo labiau kad pagrindas vienijimuisi eg zistuoja savaime — žmogus pa noro studijuoti, įstoto į Uni versitetą ir tapo studentu. Juk mes vienijam būtent šiuo pag rindu — AKADEMINIU, ne po litiniu, moraliniu, tikėjimo ar kitu. Labai svarbi problema — nario mokesčiai, t. y. Sąjungos finansinės pajamos. Iki šiol na rio mokestis automatizuotai išs kaičiuojamas iš studentų, kurie gauna stipendiją, o iš tų, kurie negauna arba surenkamas, ar ba ne. Kaipgi reikėtų elgtis da bar, kai keičiasi stipendijų Nukelta j 2 psl.
— Visuotinio viešumo laikais reikia paklausti, kokiu būdu rinkote žmones, važiavusius j šį renginį? — Principas buvo labai panrastas. Inierklubas savo pro blemas sprendė pats, jie gavo iškvietimą, o Darbinės veiklos centrui vieta buvo skirta pagal susitarimą kaip firmai sponsoriui. Pasitarę nusprendėm, kad važiuosiu aš. Darbo centras ap mokėjo kelionės išlaidas, tvarkė dokumentus. Išvažiavom rugsėjo 3 dieną į Lisaboną, ten mus pasitiko orga nizatoriai. Studentų Meeting'as vyko rugsėjo 5—10 dienomis Koimbroje, Universitete. Per dvi dienas, likusias iki atidary mo, susipažinom su miestu, ša lim, nes nuo Lisabonos iki Ko imbros — 200 kilometrų. — Šiek tiek plačiau apie pa tį renginį... — Jame dalyvavo beveik vi sų Europos šalių studentų orga nizacijų atstovai. Nebuvo tik graikų, ispanų, prancūzų. Daly vavom mes ir estai, iš Sąjungos — Maskvos, Leningrado, Moldo vos studentų delegacijos, uzbe kai ir kazachai. Taip pat atvyko studentai iš Turkijos. Iš pradžių vyko diskusijos: „Europos sienų problemos" (ne geografine pras me, o bendradarbiavimo ir ryšių palaikymo), apie „Chiasmus" — taip vaidinasi renginys — struk tūrą, kokia ji turėtų būti, ir apie studentiškas problemas. Po to vykdavo plenarinės sesijos, kuriose būdavo aptariami ge riausi pasiūlymų variantai. Atvirai pasakius, organizuotu mu renginys neblizgėjo, ypač tai jautėsi diskusijose. Kilo min tis įkurti Europos universitetų studentų parlamenta, turintį sa vo būstinę, bet nebuvo vienin gai nuspręsta, kur ji turėtu bū ti. Nežinau, kaip viską vertintų kitu šalių atstovai, bet manau, kad daug laiko buvo praleista vėjais. Renginys jaiu artėjo į nabaipa: o dar net nebuvo nu tarta, kur kitąmet vvks „Chiasm”s". Keturi universitetai pa siūlė rengti sekantį „Chiasmus" — Kopenhagoje, Hanoveryje, Leidene, Midelzaksene. Paga liau buvo nutarta, kad kitais metais renginys vyks Olandijo je, Leidene. „Chiasmus" buvo labai gera nropa pakalbėti apie rūpesčius ir problemas. — Bet tie rūpesčiai juk ne"anrastai skirtinai — pavyz džiui, išsivysčiusių šalių studen tu ir mūsų? — Taip, tai ypač buvo ryš ku. Vakariečiai. neturėdami pro blemų, patys jas sau kuria. Tai, kas aktualu mums, jų visiš kai nedomina. Pagrindinė jų
minčių „ašis" — trečiojo pasaulio šalių studentų įtraukimas į ben dradarbiavimą, o mums rodos, kad pirmiausia savo Europoje dar reikėtų susitvarkyti. Kai kurių problemų, atrodo, ir vy riausybes taip aršiai nesiimtų spręsti, kaip ten buvo kalbama, pavyzdžiui, apie ekologiją. — O ką Jūs ten nuveikėt? — Mes? Pirmiausia turiu pa sakyti, kad jautėme kalbos bar jerą. Viskas vyko anglų kalba. Be to, mūsų, mažumų, nebuvo daug, todėl dauguma pokalbių buvo privatūs. Buvo delegacijų, kurios labai mažai žinojo apie Lietuvą — dabar žinos daugiau. Dalyvavom diskusijose. Dabar jau ir mes turėsime nemenką su pratimą apie tokius renginius. Susiradom naujų draugų. — Be darbo tikriausiai buvo ir šis tas malonesnio — pamatėt Portugaliją. — Taip. Apžiūrėjom Lisaboną, kol laukėm atvykstant kitų de legacijų. Renginio metu buvo organizuojamos išvykos. Pirmo ji buvo į Portugalijos vidurio lygumą, į kurortinį miestelį Louzą. Apžiūrėjom municipalite to rūmus, pilies griuvėsius kal nuose, antroji — į Figeiro de Fos, Atlanto pakrantės kurortą. Laiko pasivaikščioti užtekdavo, gamta nuostabi, augalai egzotiš ki. Beje, į Kanimibrigą nenuvykom, nes organizatoriai eilinį sykį vėlavo. Dalyvavome priėmimuose pas Universiteto Rektorių ir mies to Merą. Rektorius, beje, Lietu va susidomėjo ypatingai ir sky rė mūsų grupei daugiausia dė mesio. Nepaprastai įspūdinga Mero rezidencija, pusiau kabanti ant uolos, — gali lyg nuo ses to stebėti visa miestą. — Ar neslėgė pernelyg dide li finansiniai skirtumai — juk kitų šalių studentai tikriausiai tain skupulingal neskaičiavo pi nigų kavai?.. — Slėgė, nes pinigu praktiš kai neturėjom. Maitinimas buvo °rpanizuotas, kelionės irgi, nak vynė anmokėta. Netgi vizitą į būtiniausia įstaiga planuodavom pusdieniui nuo tos vietos, kur ji nemokama. Vakariečiai nebuvo tain labai pririšti prie renginių — jie motyvuodavo, kad disku sijos tuščios, ir išvažiuodavo ki tur. Jie galėjo sau leisti pava žinėti no šalį. Mes — ne. — Ar vra vilčių, kad panašus renginys kada nors įvyks Vilniu je? — Ir net pakankamai realių. Organizacinės patirties pakaktų, jei tik užtektų pinigų... Ir dar vizų klausimas. Tai jau nuo mū sų nepriklauso. Bet sekantis „Chiasmus" Leidene, o vėliau — matysim.