r J
\
*
Visą 5ALIU PR01z€CAJZAhV1€nyKIC€5J
cauj/Bims sco Dencas Mfinn JKII
■T!: •?'
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS
A TSKP XXVII SUVAŽIAVIMO NUTARIMŲ ŠVIESOJE A
Mums iškylantys uždaviniai Kovo 19 d. Didžiojoje Auloje Vko Universiteto aktyvo suši lk imas, kuriame buvo apsvarsti uždaviniai, iškylantys VU ilektyvul ryšium ,su TSKP XVII suvažiavimo nutarimais, sirinkime dalyvavo Universlo tarybos nariai, partijos, komynimo, darbuotojų bei studenprofsąjungos komitetų nariai, kultetų partinių biurų, kom uninio komitetų sekretoriai, rbuotojų bei studentų profsąkų pirmininkai, katedrų vedėĮ jj atvyko LKP CK mokslo mokymo įstaigų skyriaus ats. rbuotojas J. Bernatonis, LTSR peštojo ir specialiojo vidurinio pkslo ministerijos aukštųjų mo kių valdybos viršininko pavaotojas J. Rajeckas bei to pa ke skyriaus darbuotoja E. Slapaitė. Susirinkime kalbą pasaI TSKP XXVII suvažiavimo Begatas, Universiteto Rėkto ms, prof. dr. Jonas Kubilius.
daviniai keliami studentams — tai savarankiški žmonės, turin tys mokytis visų pirma patys. Nenorintys ar nesugebantys stu dijuoti, turi palikti aukštąją mokyklą.
mų efektyvumą. Baigdamas savo kalbą Rekto rius Išreiškė lįsitikinimą, kad Universiteto kolektyvas, sutelkęs visas pastangas imsis įgyvendin ti suvažiavimo nutarimus.
Buvo paliesti mokymo proceso tobulinimo klausimai, pažymėta, kad paskaitos pirmiausia turėtu liesti kardinalias dėstomo daly ko problemas. Didesnį dėmesį reikėtų skirti praktikoms.
Uždaviniai, iškylantys Univerbto kolektyvui, —meatskiriaI dalis uždavinių, keliamų viĮ tarybinei visuomenei pasakė Korius, Jis ypač pažymėjo Binumą gerinti busimųjų spelistų profesinį parengimą, rūtis dėstymo turiniu, darbo ir kiemine drausme. Dideli už
įgyvendinant partijos reikala vimą 2—2,5 karto padidinti aukš tosiose mokyklose atliekamų mokslo tiriamųjų darbų apimtį, dideli uždaviniai Iškyla Univer siteto mokslininkams. Svarbu nu statyti pagrindines tyrimų kryp tis, spartinti fundamentaliuosius tyrimus, didinti taikomųjų tyri
Susirinkime kalbėjo mokslinio komunizmo katedros vedėjas doc. A. Sizonovas, FF partinės organizacijos sekretorius doc. V. Valiukėnas, EKFF ekonominės kibernetikos katedros vedėjas prof. R. Rajeckas, darbuotojų profsąjungos komiteto pirminin ko pavaduotojas A. Pikturna, MaF prodekanas doc. A. Nage lė, FF astronomijos ir kvantinės elektronikos katedros vedėjas doc. A. Piskarskas.
A endrumas
AKADEMINĖ GRUPĖ
Par viskas gyva: pirštus kuĮantis vasario šaltis, apsnigtų p rimtis, sniegas besimainanivairiaspalviais šviesos karo sais, naujas, slidžių paliktas ps sniege. Ir būtinai šypsenos, pas, sąmojis, tarsi vėl akipsniui sugrįžus į gerus, nepstingus laikus. [oks buvo vienas iš sekmapių, ir visų akyse galėjai pa lyti troškimą naujos tokios Rėš, pačių mūsų sumanytos, [ėl viskas kartojasi: dienos, aitės, kasryt vėl — į paskaiI ir kartais net keista: tokia Fotonija, o žiūrėk, kas kartą pk kas nors naujo, kaskart Į Planai, reikalai, darbai. Kas r susitinkame visi ir pasi ūt vienas iš kito naują įspūĮžinią, sumanymą. r'ku, kad mokam ir sugebam l,usti esantys visuma, nors r 'r smulkmeniškų ginčų, pkavimo, tikslo iškelti save r išrinktąjį. Laimei, tai tik Fri! dienų nuotrupos. pm, galbūt visam laikui, atr įsirėžė prisiminimai iš ker- po Rygą, Taliną, LeningI Lvovą. Žiemos atostogų
Jau beveik pora savaičių, kai girdžiu grupės draugų užuojau tas. O reikalas štai koks. Gavau užduotį parašyti apie mūsų kom jaunimo organizacijos darbą. Galvojau taip, galvojau šiaip ir priėjau išvadą, kad viskas visa da prasideda nuo pradžių.
neįsivaizduojame be išvykų, jei ne visiems, tai bent daugumai. Galbūt, visa, ką rašau, regis pernelyg nekasdieniška, išdailin ta; skeptikas tik numos ranka: girdi, visi jūs tokie, iš mažos gėrio užuomazgos linkę išpūsti spalvotus burbulus. (Tiesa, kalba eina apie chemijos fakulteto tre čiojo kurso biochemikų grupę). Kai išlaikiusius stojamuosius ir pasiryžusius žūt būt tapti bio chemikais mandatinėje komisijo je paklausė, ar važiuosi į cuk raus fabriką, daugeliui šis klau simas buvo nė motais, jis pasi rodė tik truputį juokingas, ir su šypsena sutikome su viskuo, kas laukia ateityje. Priėmė mūsų trylika, dabar liko — dešimt. Kiekvienam darbų iki valios, tik spėk suktis. Retas kuris sėdi be darbo pertraukų tarp paskaitų metu. Gerai, kad turim Liną — puikų organizatorių, visuomet pilną visokiausių sumanymų, pla nų, idėjų. Jis ir fakulteto prof sąjungos komiteto pirmininkas, ir kultūros klubo narys, nepa mainomas pasišventęs fotogra fas, turizmo mėgėjas. .. Profbiure jam talkina Violeta ir Rūta. Šūsnis darbų fakulteto komjau nimo komitete tenka Ramutei ir Vidai. Žana — grupės seniūnė, visuomet laiku ir kruopščiai at liekanti savo pareigas. O kur dar grupės reikalai... Užmirštas
Vido NAUJIKO nuotr.
neliko nė vienas: Inga padeda komjaunuoliškuose darbuose, Diana — grupės proforgas. Mokymąsis lieka mokymusi, jo nie kada nenukeliame į antrą planą, tačiau vien jo neužtenka. Pasi gailėtinai atrodo tas, kuris mėg sta oriai teigti: čia dar mano reikalas, o už ribos, skiriančios jį nuo platesnės už mokymąsi sferos — nė žingsnio. Deja, de ja, neužtenka įsprausti save į knyginius rėmus — savotišką Prokrusto lovą — ir vien tuo motyvuoti savo neveikią, tiks liau nenorą veikti. Šitaip ken kiame visų pirma sau. Sako, ši sesija trečiakursiams chemikams buvo sunki. Man re gis, to nepasakytų mūsų grupės sesijos rezultatai ir stipendijų skaičius. Sena tiesa: sėsk į savo roges. Matyt, ne per anksti sa kyti, kad mums šiuo požiūriu pasisekė: patinka mokytis tai, kas dėstoma, ypač specialybės dalykai. Neatsitiktinai keturi stu dentai dirba gamtos fakulteto biochemijos-biofizikos katedros SMD. Čia viskas traukia, žadina kūrybinį mąstymą, verčia savaip spręsti iškilusias problemas. Dar bas SMD studentams tapo neat skiriama mokymosi dalimi. Daug ko mums reikia, o svar biausia — bendrumo, be kurio labai daug prarastume. Lolita JUREVIČIŪTE
Tai atsitiko Naradavos sodi ninkystės tarybiniame ūkyje Pa svalio rajone. Po rugsėjo darby. metės soduose mes, žurnalistai fuksai, sugarmėjome į vieną iš bendrabučio kambarių. Į savo pirmąjį rinkiminį komjaunimo su sirinkimą. Lovų spyruoklės ver kšleno nuo neįprasto svorio, ' o stalas stebėjosi neįtikėtina savo švara: ant jo tegulėjo baltas po pieriaus lapas protokolui. Nuo stojamųjų egzaminų spėję ne blogai vieni kitus pažinti, netru kome išrinkti kandidatus: ener-
I s i t \ t
LEIDŽIAMAS NUO 195* METŲ BALANDŽIO 15 D.
Nr. 12(1351) 1986 M. BALANDŽIO 1 D ANTRADIENIS
KAINA 2 KAP.
J zf
labai kremtamės? Ne. Tiems, ku riems iškyla klausimas kodėl pasistengsiu paaiškinti. Dažniau sios komjaunimo susirinkimų te mos — partijos ir vyriausybės dokumentų nagrinėjimas. Karto jimas to, ką studentas jau žino. Be abejonės, platesnė ir gilesnė analizė visada tik į naudą, tačiau ką gali naujo pasakyti pranešė jas, žinąs lygiai tiek pat, kiek visi? Bet jis kalba, kiti klauso. Tiksliau, apsimeta klausą. .. Gal todėl mums komjaunimas labai dažnai asocijuojasi su nuobodu liu ir formalumais.
Tačiau kritikuoti sugeba kiek vienas. Eikim nuo žodžių prie darbų. Kokie konkretūs pasiūly mai? Vaizdingai tariant, keiskime plokštelę... Palikime kalbas, kurias kasdien girdime per te leviziją, radiją, skaitome spau doje. Geriau pakalbėkime gyve nimiškais klausimais, apie tai, kas studentams įdomu. Pareiškę savo nuomonę, išklausę kitus, geriau suprasime ir save, ir ap linkinius, gal nereiks tiek daug rašyti apie tą įsišaknijusį abejin gumą, nes tai jau bus neaktua lu. Ir komjaunimą vėliau prisi minsime kaip puikią gyvenimo, tikrojo žmogiškumo mokyklą. Komjaunimo susirinkimai nebus
„TYLINČIOS BĖDOS NEKIBINK“ gingoji Audronė, linksmoji Dai va, Šarūnas, Jolanta, Aušra... Ir nebuvo nepatenkintų, įsižeidu sių. Išrinktieji dėkojo už pasvei kinimus, draugiškai spaudė ran kas. Patikėti savo jėgomis padė jo drąsinantis ir, kaip visada, šmaikštus mūsų kuratoriaus doc. L. V. Žeimanto žodis. Paskui mūsų pokalbis nuslydo link dar bo. Kalba sukosi apie obuolius, brigadininkes, lūžinėjančias dė žes, vakarienės porcijas.. . Nežinau, kas ką galvojo tą vakarą, bet man šitas susirinki mas mažokai buvo panašus į mokyklinį: čia visi jautėsi jau kiai, nesivaržė. Nė vienos repli kos nesulaikė pasipiktinęs tylos saugotojo žvilgsnis, niekas nešnypštė: ša! Visi tikėjom — WU pajusime tikrai komjaunuoliško gyvenimo skonį. Tokį, kaip tądien. Ar ne išblėso dabar šis entuziazmas? Deja... Komjaunimą teprisime name, krapštydami iš kišenės „variokus", kartas nuo karto išgirsdami neryžtingą Daivos Srėbaliūtės — mūsų komjaunimo sekretorės — balsą: rytoj susirin kimas, gerbiamieji, neišsiškirstykite. Bet pernelyg dažnai kip šas koją pakiša: turėjęs padaryti pranešimą susirgo, apžvalgą ruo šęs žvalgosi po senamiesčio ka vines. . . Manote, kad mes dėl to
brangaus laiko gaišinimas, kaip kad labai dažnai yra dabar, bet laukiami ir įdomūs pokalbiai apie savo problemas, ir ne tik savo. O šiandien po neįvykusio komjaunimo susirinkimo gal tik sekretorė sunkiai atsidūsta, nusi stebi mūsų nepareigingumu ir sėda prie popieriaus lapo. Pasi guodžia mintimi, kad ne mes vieni tokie, ir užrašo: WU IF žurnalistikos specialybės I kurso komjaunimo susirinkimo, įvyku sio tada ir tada, PROTOKOLAS. O mintyse „visam šitam" pritai ko liaudies išmintį: tylinčios bėdos nekibink.
Daina KARLONAITE I kurso žurnalistė NUO REDAKCIJOS. Manytu me, kad pirmakursiams žurna listams iškylančios problemos nėra kažkokia išimtis. Su tokio mis pat arba panašiomis susidu. ria kiekvienos grupės komjau nimo organizacija. Kaip jas sprendžiate jūs, ką darote, kad komjaunimo susirinkimai nevirs tų tik privalomu pasisėdėjimu, kokios pagalbos pageidautumėte iš fakultetų bei Universiteto komjaunimo komitetų, dėstytojų, kuratorių. Pakibinkite „tylinčią bėdą", rašykite mums.
2 Tarybinis studentas
PALINKĖKIME SĖKMĖS Į aukštąją mokyklą žmogus ateina pasiryžęs toliau tęsti mo kslus, gilinti žinias, kad vėliau taptų geru specialistu, visų mė giamu, gerbiamu žmogumi. Kad tokiu taptum, reikia daug pas tangų ir svarbiausia — valios. Šiandien tavo grupė, kursas yra tavo asmenybės vertintojai, ry toj į tave bus nukreipti didelio kolektyvo žvilgsniai. Labai svar bu, kad nenumotum ranka atsai niai: „Man svarbu diplomas, kad Ir koks jis bebūtų", klek bega lėdamas stengtumeis ieškoti, mąstyti, (atrasti. Džiugu matyti, kaip vaikinai, grjžę iš Tarybinės Armijos, sten giasi „atsistoti j vėžes". Dauge lis grįžta tik lapkričio, gruodžio mėnesiais, kada studijos jau se niai prasidėjusios, ne už kalnų ir sesija. Dar neseniai mūvėjai kareiviškus batus, vilkėjai uni formą, dabar — tu vėl studentas ir turi skubėti ne j rytinę ri kiuotę, bet j paskaitas. — Grjžau iš Tarybinės Armi jos ir jau po trijų dienų atva žiavau j Vilnių. O ko delsti, juk Iki sesijos nė mėnesio nebuvo likę, — aiškina Vygantas Mlzeikis, FF II kurso studentas. — Nors ir labai apie daug ką turėjau su draugais pasikalbėti, po paskaitų tuoj sėsdavau prie knygų, — Per keturias savaites turėjau perskaityti tiek, kiek jūs (per keturis mėnesius, — su šypsena pasakoja pirmakursis Marijus Bagdonavičius iš IF. Dirbo, stengėsi vaikinai tikrai daug — tat rodo egzaminų re zultatai.
Marijus Bagdonavičius (IF), Ar tūras Gusčia bei Vygantas But kus (FF), Vaidas Lemešovas, Ri čardas Bagdonas, Gintaras Bertašius, Raimondas Rabkevičius (EKFF) egzaminus išlaikė tik gerais ir labai gerais pažymiais. Vygantas Mlzeikis sugebėjo vi siems {rodyti, kad labai norint galima ir per mėnesį viską iš mokti, ir išlaikyti egzaminus vien penketais. Gal tuos vaikinus apibūdinau jau per daug vienašališkai. Mo kslas mokslu, bet neužmiršti bu vo nei muzika, nei sportas, nei kiti mėgiami užsiėmimai. Dažnai Vyganto, Vytauto Ir Artūro kambaryje gali išgirsti skambant gitarą, o Vygantą rasi sėdintį su poezijos rinkiniu ran kose. Vaikinus, kaip ir anksčiau, vilioja muzika, daina, šokis. Ru denį vykusioje meno saviveikli ninkų apžiūroje jų grupė užėmė pirmąją vietą. EKFF studentas Gintaras Bertašlus ir prieš armiją žaidė fut bolą, b- armijoje, Ir grįžęs ne metė. Arvydas Kalnelis ir toliau kultivuoja lengvąją atletiką, o neseniai rungtynėse dėl „Vaka rinių naujienų" prizo iškovojo trečiąją vietą. Daugelis EKFF studentų, grįžusių iš armijos su sižavėjo tinkliniu. Paminėjau tik keletą vaikinų, kurie sugebėjo parodyti valią ir ištvermę, siekdami užsibrėžto tikslo. Belieka jiems ir visiems kitiems, grįžusiems iš armijos, palinkėti sėkmingų studijų. Gitana MIKŠYTĖ, I kurso žurnalistė
„Kritika gerai, o savikritika — dar geriau!" — tokiu devizu savo programą „Žaltvykslėje" pradėjo WU interklubo „Juventus" kultūrinio-masinio sekto riaus nariai. Žiūrovų susirinko nedaug. Tokie uždari vakarai vyksta kas savaitę, tačiau stu dentų kažkodėl nepatraukia. Nu tarėme plačiau pasvarstyti, ko dėl taip yra. „Juventus" — viena iš auto ritetingiausių Universiteto visuo meninių organizacijų. Gražiai skamba klubo pavadinimo verti mas iš lotynų kalbos — „Jau nystė". Žodžiu, čia turėtų būti sprendžiami tie internacionalinės draugystės klausimai, kurie jau dina būtent jaunimą. Ir ne bet kokį, o intelektualius Alma Mater studentus. „Juventus" narės, EKFF penktakursės J. Baušytės nuomone, klubas reikalin gas pirmiausia praleisti laisva laikiui: čia dažni susibūrimai, galima atsipalaiduoti, turiningai pasilinksminti. To paties fakul teto pirmakursių V. Uždavinytės ir Ž. Melničenko mintys ki tos: įsijungdamos j „Juventus“ veiklą, jos tikėjosi praplėsti sa vo akiratį, susirasti naujų drau gų. „Darbas interklube netrukdo mokytis, netgi atvirkščiai — pa deda. Įsigijom nemaža istorinių žinių, išmokom bendrauti su sa vo bendraamžiais iš daugelio TSRS aukštųjų mokyklų". Belie ka pridurti, jog merginos pri klauso gidų sektoriui, o jame tikrai įdomu. Reklamos — ry šių, kultūriniame-masiniame ir organizaciniame sektoriuose dar bas specifiškas. Gidai šefuoja at vykusias ekskursijas, supažindi na svečius su Universiteto, Tra kų, Vilniaus istorija, o rekla
mos — ryšių sektoriuje darbas pilkesnis. Jam nesiskųsdama vadovauja PEF III kurso studen tė I. Jurgelevičiūtė. Interklubiečiai susirašinėja su Jerevano, Tartu, Rygos ir kitų TSRS aukš tųjų mokyklų studentais. Drau giški santykiai sieja ir su gerai žinomu respublikoje SPI interklubu „Duok ranką, tolimas
„JUVENTUS“ ŠIANDIEN drauge". Būtent reklamos — ry šių sektoriuje skaudžiai jaučiasi narių trūkumas. Keletui studen čių sunku sutvarkyti gana gau sią korespondenciją, vesti klubo metraštį, o juk norisi ir paskai tyti knygą; reikia ruoštis ir pa skaitoms. „Juventus" prezidentas, fizi kos fakulteto jaunesnysis moks linis bendradarbis V. Vasiliaus kas „viršininkauja" dar tik kelin tas mėnuo, tačiau jau spėjo su sidurti su klubo opiomis proble momis. Pasak jo, labiausiai klu bo veiklai kenkia narių kaita. Ko gero, sunkiai pripranta prie juodo darbo naujokai, iš jų ir tikimasi daugiau. Reikia patal pos, kurioje interklubiečiai galė tų nuolat ruošti savo vakarus, aptarti rūpimus klausimus. „Juventus" egzistuoja jau 23eti metai. Klubo narių skaičius — maždaug 60. Kaip pasakė pre zidentas, pirmutinis ir svarbiau
sias klubo uždavinys — inter nacionalinės draugystės plėtoji mas tarp WU fakultetų. Gal ir paradoksalu, bet daugiausia „Jų. ventus" narių yra iš ekonomį. kos ir medicinos fakultetų, o teisininkai, matematikai, ypač istorikai — nuošalyje. Netrukus, nuo balandžio 27 iki gegužės 2 dienos, interklubiečiams prasidės tikras darbymety — internacionalinės draugystės dienos, kurių metu vyks įvairūs susitikimai, vakarai, išvykos. Jau dabar joms ruošiamasi. Atskirai reikėtų paminėti kultūrinio-masinio sektoriaus darbą. Būtent jis savotiškai pristato „Juventus“ tiek saviškiams, tiek Universite to svečiams. Praėjusių žiemos atostogų metu studentai glaudžiai bendradarbiavo su anglų ir ame rikiečių jaunimo delegacija: kartu rengė diskoteką, keliavo, aptarinėjo, bendras jaunimo pro blemas. Žiūrėjome vieno vakaro kultūrinę programą. Su kokiu išradingumu, jumoru parodijuo jami studento gyvenimo nuoty kiai! Čia ir įtempta egzamino atmosfera, ir tarsi apibendrinau, čios programos mintį „troleibu. so" keleivių replikos. Interklube įdomu. Tai patvirti na studentų šypsenos ir gera nuotaika. Tačiau reikia dar ne maža nuveikti, kad klubas būtų populiaresnis. Tuo labiau, jog gražių tradicijų ir patyrimo ne stokojama. Nepamirškime, kad „Juventus" dažnai atstovauja vi są Universitetą ir kalba visų mū sų vardu. Todėl nuo kiekvieno studento priklauso klubo autori tetas. V. KROMINYTt L. UŽUPYTt
miniiniiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniuiiiiiiiiiiuiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiimiiniiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiimiiriiiiiiiifiiiiiiHiiiMiiiinnniiuiniiuimmiiiiHiiiiiiiiHtiinniiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiii
POETAIS GIMSTAMA, KALBĖTOJAIS TAMPAMA
Tai Jaunojo lektoriaus mo kyklos klausytojo credo, kurį pirmajame užsiėmime suformu lavo profesorius J. Markulis. Paskaita — tai toli gražu ne tik informacijos šaltinis, dažnai jos funkcija yra agituoti, įti kinti, uždegti, auklėti. O tai — oratorinis meistriškumas, kalbė jimo menas. Mūsų intensyvios informaci jos ir komunikacijos laikais ypač išaugo gyvo žodžio rei kšmė. Žodis — žmogaus savi raiškos priemonė ir forma. Ša lia to, ką pasakyti, nemažiau svarbu — kaip pasakyti. Dažnai labai įdomi ar svarbi informaci ja pateikta nemokšiškai, nepa siekia tikslo. Nuo lektorių - propagandistų, vadovų, organizatorių įtaigaus ir mobilizuojančio žodžio, suge bėjimo argumentuoti, išaiškinti ir nukreipti darbo kolektyvus atitinkamų problemų sprendi mui, didele dalimi priklausys ir TSKP XXVII suvažiavime iškel tų uždavinių realizavimas. Su pirmosiomis oratorystės problemomis dažnas studentas susiduria jau pirmame kurse, kai reikia pasisakyti seminaro metu, komjaunimo susirinkime, skaityti SMD konferencijoje pranešimą, dalyvauti diskusijoje ir pan. Neretai tokiais atvejais iš studentų lūpų išgirsti bejė gišką paaiškinimą: „Aš žinau,
bet nemoku pasakyti". Didele dalimi dėl to tokie blankūs mū sų studentų susirinkimai, politinformacijos ir kiti renginiai. Oratorystė yra neatsiejama kiekvieno būsimo aukštos kva lifikacijos specialisto profesijos dalis. Štai kodėl didžiulę reikš mę ir prasmę turi jaunųjų lek torių ugdymas ir ruošimas jau studijų metais. Šių metų kovo 6 dieną nau jus mokslo metus pradėjo Uni versiteto Jaunojo lektoriaus mo kykla. Mokytis oratorinio me no paslapčių pareiškė norą virš šimto įvairių fakulteto studen tų. Daugiausia jų iš pramonės ekonomikos ir ekonominės ki bernetikos bei finanstĮ fakulte tų. Jaunojo lektoriaus mokyklos kursas išdėstytas dviejuose se mestruose: pavasario ir rudens užsiėmimai vyksta du kartus per mėnesį. Mokymo programo je numatyta aptarti svarbiau sius klausimus, susijusius su oratorinio meno meistriškumu. Paskaitas skaitys aukštos kvali fikacijos ir labiausiai patyrę specialistai. Paskaitų ciklą ora torinio meno klausimais pradė jo skaityti didžiulę šio meno patirtį sukaupęs profesorius J. Markulis. Vėliau bus skaitomos paskaitos lektoriaus protinio darbo bei jo balso higienos, kalbos kultūros, paskaitos logi
kos, oratoriaus ir auditorijos psichologinio bendravimo, šiuo laikinių socialinių - ekonominių problemų propagavimo ir kitais klausimais. Be teorinio kurso jaunojo le ktoriaus mokymo programoje yra numatyta ir praktinė dalis. Jos metu klausytojai išbandys savo jėgas ruošdami paskaitų tekstus bei pritaikydami savo žinias lektoriaus praktikoje. Jaunieji lektoriai skaitys pa skaitas SSB, talkų metu kol ūkiuose bei tarybiniuose ūkiuo se, savo studentiškose auditori jose. Šiuo atveju reiktų, jog fakultetų komjaunimo biurai nepaliktų be dėmesio tų kom jaunuolių, kurie įgyja jaunojo lektoriaus įgūdžius ir sudaryti) jiems galimybę pritaikyti įgy tas žinias. Baigus šią mokyklą, jos klau sytojai gaus jaunojo lektoriaus diplomus. Diplomuotų jaunųjų lektorių sąrašai paprastai prista tomi į LLKJS, Profsąjungų cent ro tarybą, Aukštojo ir specialio jo vidurinio mokslo ministeriją ir Kultūros ministeriją kaip bū simų lektorių - propagandistų fondas. Reikia pažymėti, jog jaunojo lektoriaus meistriškumas labai priklausys nuo jo požiūrio į šią profesiją, intereso ir triūso siekiant tikslo. Jaunojo lekto riaus mokyklos organizuojamų paskaitų ciklas — tai tos gairės, kurios parodys kuriuo keliu ei ti. Gilintis į šio meno paslaptis teks patiems. Kaip parodė ankstesnių metų praktika, didelė Jaunojo lekto riaus mokyklos problema yra lankomumas. Nemaža dalis klausytojų „nubyra", diplomus gauna tik tie, kurie sąžiningai lanko užsiėmimus ir atlieka praktines užduotis. Pernai me tais daugiausiai „nubyrėjo" ma tematikos, prekybos, istorijos, filologijos ir fizikos fakultetų studentų. Matyt šių fakultetų
komjaunimo biurai skyrė nepa kankamai dėmesio savo atsto vams Jaunojo lektoriaus mo kykloje. Sėkmingam jaunųjų lektorių paruošimui labai reikalinga me todinė medžiaga. Universiteto mokslinės bibliotekos fonduose yra tik vienas J. Markulio bro šiūros „Oratorinis menas” eg zempliorius, išleistas 1981 m. Žinoma, tai negali patenkinti mūsų poreikių. Todėl mūsų žvil gsniai nukreipti į Universiteto leidybinį skyrių su viltim, kad kuo greičiau išvystų dienos švie-
Po Žemaitiją Žiema baigėsi, bet fizikos fa kulteto II Ir III kurso studentų, dalyvavusių žiemos žygyje įspū džiai dar neišblėsę. Savo kelio nę pradėti Akmenėje nutarėme neatsitiktinai. Juk čia sunkiais pokario metais iškilo įmonė, nuo kurios buvo pradėta rašyti Ta rybų Lietuvos sunkiosios pramo nės Istorija. Tai Akmenės TSRS 50-čio cemento ir šiferio kombi natas. Susitikome su kombinato vadovais bei komjaunuoliais. Su sipažinome su pirmosios Tarybų Llo'ii'olo komun's'lnlo darbo jmenė ; šlovės tradicijomis, Jos kom|aiinuol<ų darbais, apžiūrėjo me technologines cemento Ir ši ferio gamybos linijas. Atsisveikinę su nuoširdžiais šeimininkais, keliaujame į kitą garsų Žemaitijos miestą — Ma žeikius. Industriniu miestu Ma žeikiai tapo paskutiniųjų penk mečių metais, netoliese iškilus naftos perdirbimo gigantui. Tai viena iš šešių tokio tipo įmonių Tarybų Sąjungoje Gamykla naf tos produktais aprūpina ne tik Lietuvą ir broliškas respublikas, bet ir palaiko ryšius su užsienio šalimis. Aplankėme netoli Mažeikių esantį Viekšnių aviacijos muzie jų. Jis LTSR nusipelniusio mo
šą naujai paruošta prof. J. Mar kulio metodinė priemonė „Ora torinio meistriškumo pagrindai". Tuo būtų žengtas didelis žings nis gerinant jaunųjų lektoriųpropagandistų paruošimą Uni versitete. Leonilija PERMINI1M Raimondas VALKAUSKAS Jaunojo lektoriau: mokyklos vadovai Vido NAUJIKO nuotraukoje — paskaita jaunojo lektoriaus mokykloje.
kytojo M. Gedvilo pastangomis buvo Įkurtas oreivystės pradi ninko Lietuvoje A. Griškevičiaus name. Moksleivių bei pedagogų jėgomis restauruotame pastale įsikūrė ekspozicija, pasakojanti apie šį drąsų žmogų. Netoli k etnografijos muziejus, pasako jantis apie XIX a. ŽemaltlįM gyventojų buitį ir papročius. Klaipėdoje praleidome pasku tintąsias kelionės dienas. Šilta* i buvome sutikti miesto komjauni mo komitete, kartu apsilankėme 16-tos lietuviškosios divizijos kovinės šlovės muziejuje, l-°le miesto profesinėje technikos mo kykloje. Įdomų pasakojimą iš girdome iš šios mokyklos kari nio rengimo dėstytojo V. Var no, vieno seniausių mūsų resptt bllkos turistų dviratininkų. Pat® vojome jūrų perkėlos Klaipėda I —Mukranas statyboje. Žygio metu lankėmės Akmf I nės, Mažeikių, Klaipėdos vidurį-1 nėse mokyklose. Susitikimų s" I moksleiviais metu, papasakojo-1 me apie Universitetą, fizikos fa" I kultetą, studentiško gyveni®01 įspūdžius, rodėme mėgėjiškų-“ I filmus, demonstravome dujini01 lazerio veikimą. Moksleivius P”1' I kvietėme j WU rengiamas al' I vlrų durų dienas, mokyklų* I palikome atminimo dovanėli I primenančias Universitetą. I K. PETKŲ " I FF komjaunimo komiteto narT I
3 Tarybini* studentai
SAPNAS SPALYJE
Šiaudinis laikas dega Sužvarbsta saulė nuo mano alsavimo Kai vejuosi nuodėmę Kad pakartotų mane.
PROLOGAS Ar. 21 LEIDŽIA UNIVERSITETO LITERATŲ BŪRELIS
Diana SARAKAUSKAITE L k. lituanistė LEIDŽIASI SAULE Sklando balti pelenai
Saulėtekio laukiant Suplėšojusiam viduržiemy papirusines mintis grąžinu Į beginkles dienas — Mes jau žinosim Kas buvo vilties valandos vagis. lenką rodyklės atgalios Surenka judesius ,'eido išraiškas [rūpina juoką tad rastų kelią atgal Mgal pas mane dano šviesios mintys lugsėjų niūriam šnaresy trba nors suspėtų sugrįžt žiemą tai naktys bedugnės Į) aš nubalinta mėnesienos šarma .edo luitu slenku *ro patvinusi pavasarių pasaulį
tinai ilgai ieškojo to medžio. Gal nuo vienatvės atsirado tas alias ilgesys, tie tylūs žingsiai miško takeliais ir beribis Bukimas, kol suvoksi. Ji ieškop. dar nežinodama, kad ieško, kam užsižiūrėdama į siūruojanpas pušų viršūnes. Nebeturėdak nei vardo, nei namų. Mano ardas Solveiga, retkarčiais tar avo sau, prisėdusi ant samanų, pan dvidešimt metų. Kartodar kad galutinai nepamirštų, lelnais glamonėdavo ištekinių Įedžių žievę, glostydavo paparlus. pirštų galiukais atsargiai liedavo jaunus lapuočių ūg is. Noriu suprasti medį, pa ikojo ji kartą, regėdama sau|s zuikučius, žaidžiančius rasoIje lajoje. Juk medžiai gyvi. I" jaučia ir skausmą, ir siel|rtą, ir džiugesį. Jie pažįsta llinkui plytintį pasaulį. Kaip? fip gali jie suvokti ir mylėti, I visą gyvenimą nepajuda iš Irtos? Galbūt pasišneka su praIrendančiais paukščiais? Soll'ga prisiminė vieną seną jalnil pasaką apie įkalintą medį, Ino aplankyti naktimis ateidaI draugai. Kur šitos pasakos l«? Ar medžiai gali vaikštil'i naktimis? O gal jie keliauI visai kitaip, kaip aš nė ne lygiu suvokti? ■Taip noriu suprasti medį. Į''-k matau, kokia išdykus ši 1‘aitė. Rimtas, bet geraširdis ■>olas. Dvi eglės auga greta. | jos ne draugės. Viena nu losi, tamsi antroji — svajoĮ'!- slapukė. J'ertinu kaip žmogus, žinojo ■'-'eiga. Norėčiau iš arti pa■’j medį. Jausti taip, kaip l:cid jis. Žinoti, kaip jis gyver Pagaliau ankstyvą giedrą psario rytą ji susitiko kle1 Tylus jis augo pamiškėj, r subrandinęs pumpurus, lyg Imamas kažko. Tą pat akipsnĮ, kai jį išvydo, mergina rrat°: jis. F Prisiartino. Prisiglaudė del' Prie jo kamieno. Ir kaip Į Pajuto tekančius po žieve Ūdrinius gyvybės syvus, Imantį prabudimą naujam purinui. Solveiga virpčiojo Į ,0 tylaus džiugesio. Jaučiu, į Pajutau, galvojo ji, labas f ■ medi, pavasaris, pavasaI ar supranti, tik man toli
MARIJOS
Nuaitrintam bespalviam pragare Neprabunda tie Kas kelrodžiais tikėjo labiau Negu mano akim ANTO
PAVEIKSLAI
Dega dega mano pasaulis Sraigė vėsiai gūžiasi savo mintyse Kaitriam vėjy blaškos namai. — Nupučiu sudegusius sienojus Kilnoju pelenus Plėšau padangių plunksnas Kad jose sušiltų mano vaikai
AUTOPORTRETAS KETURISKART
Voratinkly lipnių kaip kraujas prisiminimų Supu tave Kuri turėjai atgimti Mano vardu mano veidu
ŽVAKELES
Ir jau tariu pasauliui Nėra manęs daugiau Tariančios — taip Nėra daugiau manęs atleidimui Užslenka naktis Lieka vien gili padangė Vien tamsi žemės riba — kuria einu Kurčias laikas groja Mano liūdesiu.
Kurti miestai miršta many Dingsta tai Apie ką galvodavau — nuo rytdienos Viltyse klampinu nuojautą. Rudenio alaviniai dangūs Nukritę j kapinių tylą Bunda žvakių žiedais.
Kimios mano dienos" Panašios į iškamšą dienos Kai mylėjau
Užakusių kryžkelių angelas sargas Plėšo paliktus benamius mano veidus Tyliuose nakties atodūsiuose Apdūmėj usiuose veidrodžiuose Alsioj valandų sumaišty. Žadėdamas už tai žemę Kuri bus tik mano. dar iki bežodės tavo išminties, dar negaliu suvokti, ką sako ta vo sprogstantys pumpurai. .. Džiaugsmu nušvito Solveigos akys. Žinau, jaučiu, tikiu, kad galime įeiti vienas į kitą, aš — tapti medžiu, tu — tapti žmogu mi, stovėsiu čia ilgai, be galo ilgai, kaip medis — kol išmok siu pažinti tavo pasaulį... Išsprogdino klevas savo pum purus. Rūpinosi tais perregimais žaliais lapeliais, it vaikus siū buodamas juos ant šakų. Ne trukdė jam švelnios merginos rankos ant kamieno. Dabar jis neturėjo laiko, nes visas buvo susikaupęs į augimą ir pražydėjimą, jis žinojo, kodėl tyli ta
Mano susigūžęs laikas myli Mano išgąsdintas laikas tiki Vaduoju iš voratinklių užakusius spindulius Praveriu langus Kad vėjas uždusintų šauksmą
gaus, kad jame atsirado porei kis kalbėti. — Kas tu? — pajuto vieną rytą Solveiga jo klausimą. — Aš — Solveiga. — Kas yra Solveiga? — Toks mano vardas. — O kas yra vardas? Solveiga nežinojo, ką pašakyli. Kodėl taip kvailai prasi dėjo jų pokalbis? Rodos, viskas buvo taip puiku! O vos pradė] ję šnekėtis, peržengę kažkokią ribą, atsidūrė - per arti vienas kito — ir nebepajėgė vienas kito suprasti. — Tu nemoki paaiškinti, — susivokė jis. — Žmonės prisi galvoja aibes nereikalingų da-
Artita KAPOClūTE
— Norėjau tave pažinti. — Ar pažinai? — Siek tiek. O tu? — Truputį. Ne visada tave suprantu. — Geriau nekalbėkim. Tuomet nebus nesusipratimų nebepasakė ji. — Sunku. Man sunku kalbėti lygiai taip pat, kaip tau — ty lėti. Bet būdami kartu, mes keitėm vienas kitą. — Medi, man gera su tavimi.
Jis patylėjo. — Ir man. — Aš negaliu būti suprantaman tau, jei pats nesuprasiu ta vęs, po valandėlės pridūrė
II k. lituanistė
EIME PASIVAIKŠČIOTI, MEDI mergina, kodėl tokie atsargūs jos delnai, kodėl neblaško jo dėmesio. Užaugo klevo lapai, sutvirtėjo jaunos šakelės, subrendo sparnuotos sėklos. Gėrė medis vasaros šilumą, ir po truputį ėmė suvokti merginą, žmogų, gyvybę, prigludusią prie jo kamieno. Pajuto Solveiga, kad klevas žino apie ją. Medi, galvojo ji, medi, pasakyk ką nors, nenoriu tikėti, kad tau vis tiek, aš stoviu čia ar ne. Vėl samprotauji kaip žmogus, supyko pati ant savęs, tuojau suprasi, tuojau suprasi, tavo ir medžio suvoki mas eina vienas į kitą, tiek daug galvojau apie šį medį — savo draugą, savo brolį — kad maniausi pažįstanti jį, žinau, kaip būna, kai nutupia paukštis ant liaunos šakelės, kai pūsteli drungnas vėjas, ar pliūpteli lietus. Negaliu (jau nebegaliu!) apibūdinti medžio jausmų žmo giškais terminais, bet žinau visus tuos pojūčius, jie jau manyje. Praslinks dar kelios dienos — ir tuomet mudu gal jau galėsim pasišnekučiuoti? Ji nežinojo, kad klevas jau buvo tiek priartėjęs prie žino
lykų... reikalingas, — — Vardas bandė gintis mergina. — Aš atsiliepsiu, jei šauksi mano vardą. Jei ne... — Kodėl turėčiau tave šaukt i? Mudu kartu — kam dar šūkauti? Ir vėl ji nežinojo, ką sakyti. Rodos, jis teisus — taip, jis tei sus, jis medis, jis... Ūmai Solveiga pasijuto labai nelaiminga. Bet ji vis dar taip norėjo būti atvira! — Nekalbėkim apie tai, me di. Mes nepajėgsim paaiškinti vienas kitam tokių dalykų. Tai skirtinga mūsų prigimty. . . Ji dar pati gerai nesuvokė, ką sako. Ilgai stovėjusi, priglu dusi prie klevo, mergina suta po su medžiu, ji išmoko pažinti ir suprasti, bet nubraukti savo praeitį pasirodė neįmanoma. — Įdomu, kodėl tu atėjai? — paklausė jis. — Ar aš tau trukdau? Jis nesuprato. — Tu neatsakei į mano klau simą. Kvaiša, kvaiša, galvojo Sol veiga, jis negalėjo turėti jokių slaptų minčių.
jis. Jie nežinojo, kad atvirumas ir supratimas jau yra meilė. Jei tai įvyksta, turi būti kartu visą gyvenimą. Jei tenka skirtis. .. Kas gi tada? Kalbėtis jiems nebuvo gera. Juodu jau suprato, kad susišne kėti gali tik tylėdami. Netarda mas nė žodžio, gali viską nu jausti. Ir visiką žinoti — tik abstraktus, beformis tas žinoji mas, neabejoji, kad jis yra, bet nepajėgi pavadinti jo vardu. Švelnumas plūdo Solveigos pe čiais, nubanguodavo per visą kūną. Ir taip gera! Tik iš kur tas graudumas? Iš kur tas keistas netikrumo jausmas? Veltui abu bandė tą vienas nuo kito nuslėpti. — Netrukus ruduo, medi. — Taip. — Prapliups nesiliaujantys lietūs... — Mudu gausim iki soties atsigerti. Kodėl jis taip sako? — Bus šlapia. — Aš suprantu tave. Saugo siu. mieloji, kiek pajėgsiu. — Vėjas
nudraskys tavo la-
pus. Šalti lašai byrės man už apykaklės. . . — Argi tai baisu? — O paskui... paskui prasi dės šalčiai, apšarmos mano plaukai, užšals lūpos, sustings širdis... Aš numirsiu, medi, — Iki pavasario. Tada mudu atgimsim.. . —• Kartą numirusi, aš nieka dos nebeatgimsiu! — Kodėl? Solveiga stovėjo sutrikusi ir vos neverkė, ūmai jos akys nu švito. —■ Medi, — pasakė ji. — Mu du ilgai stovėjom čia. Aš tapau tavimi. Tu tapai manimi. Mudu galim viską, ką gali nors vienas iš mūsų, Eime pasivaikščioti, medi! — O kam? — Kaip — kam? — ji iš vi su jėgų stengėsi neprarasti tvy kstelėjusio entuziazmo. — Tu pajusi, kaip gera vaikščioti ta keliais. Kai snigs, mudu galė sim susirasti pastogę.. . — Nesuprantu, kam tai. Kodėl turėtume kažkur eiti, kai galime stovėti vietoje? — Bet. .. Ji nebežinojo, ką sakyti. Kas gi ne taip? Kažko trūksta — o gal kažko per daug. Keistas, kvailas, bjaurus kažkas, kuris kažką daro, ir.. . Liaukis, nusišneki. Nejaugi meilė ne viską gali? Kaip pažinti tą trukdant; KAŽKĄ? Ar galima tai pavadinti meile, jeigu mus skiriantis KAŽ KAS yra pati prigimtis? Nejau save apgavom? Deja. Neilgam. — Medi... — Ką, Solveiga? Jis jau gali ištarti mano vardą, dieve, kad tik nepravirkčiau, ne dabar, ne dabar — bet kaip man pasakyti? Medi, aš turiu išeiti, Ji nekrustelėjo. Laukė, ką jis atsakys. Jis ilgai tylėjo. — Taip, Solveiga, — pratarė pagaliau. Žodžiai buvo neaiškūs. Ar medžiai moka verkti? — Aš suprantu, Solveiga, Jis neištarė nė žodžio atsisveikinimui. Jis ilgai žiūrėjo, kaip ji tolsta miško takeliu.
4 Tarytsinis studentas
Mediumas—senjorų šventė ar šventė senjorams? Vasario Ir kovo mėnesiai Uni teko patirti poros metų pertrau versitete — pats mediumų įkarš ką: vienus išgąsdino nelabai tis. (domu, kokias mintis sukelia sėkmingas vyresniojo kurso me ši šventė trečiakursiams? Vieni, diumas, po to sekė pirmasis itin tikriausiai, džiaugiasi, kad pusė moteriškas kursas, vaikinus iš studijų jau išvargta Ir galima lydėjęs atlikti karinės tarnybos pasivadinti senjoru. Kiti, prisi ir nepanorėjęs mergvakario: Na, minę SSB vasarų, studentiškas o šiemet trečiakursės tuoj su šventes, turistines keliones, gal metė: jei vaikinų trūksta, vadi ir atsidūsta... Liūdniausia, aišku, nasi, reikia pasikviesti! jeigu nekyla jokios mintys, nė Ir štai, šaltoką kovo 15-osios ra jokių prisiminimų. Tokiems vakarą Į svečius atvyko šauniau norėtųsi palinkėti: paskubėkime, si fizikos fakulteto vyrai, malo dar ne viskas prarastai Paskubė niai sutikę pagelbėti chemikėms. kite, kad po daug daug metų, Trumpas sveikinimo žodis, (teik prisiminę Universitetą, galėtumėt ti atminimo medaliai ir. .. VISI nedvejodami pasakyti: „Taip, iš etnografinio ansamblio progra tiesų tai buvo patys šauniausi ma! Žaidimai keitė vienas kitą, metai!" šokantys kvietė nešokančius. Pa Chemikų tradicija — trečia-1 mažu jslšėlo, įsilinksmino visa kuršių mediumus organizuoti fa. salė. Seniai fakulteto Didžiojoje kultete, pasikviečiant dėstytojus, auditorijoje taip smagiai sukosi svečius iš jaunesniųjų Ir vyres poros! Neišsemiamas buvo ir et niųjų kursų. Deja, šiai tradicijai nografinio ansamblio kraitis —
vargu ar kas labai pasigedo dis kotekos. Visa tai iš tiesų puiku ir svei kintina, tačiau, brangūs trečia kursiai, o jūsų programa, jūsų pasirodymas? Nejaugi nemokat patys linksmintis, jei pagalbon tenka kviestis net VISI? Mediu mas — tai puikiausia proga pa rodyti svečiams ir dėstytojams, ko esat verti, kaip susidrauga vo!, kiek pažinot vienas kitą ir ką sugebat (tiesa, šiemet nebu vo ir kam rodyti — mediume dalyvavo tik trečio kurso stu dentai). Dar iki šiol dėstytojai ir diplomantai mena 1981 m. me diumą retro stiliumi, mena to kurso studentus. Anksčiau tai būdavo senjorų šventė, šiemet, ji, deja, lapo uždara švente sen jorams.
kapitalą. — Atleiskite, — įžūliai man dagiai kreipiausi aš į jį, — ar jūs daug asmenų vežate be bi lieto? Šis, nepakeldamas galvos, bur btelėjo po nosimi: — Ko jums reikia? Klausimėlį pakartojau. Tik ta da vyrukas nutraukė savo itin svarbų darbą ir prakošė: — Kas jūs toks? Tada aš kuo niekingiausiai šyptelėjau, palengva atsisegiau striukės užtrauktuką, žaibiškai iš traukiau VUB skaitytojo pažy mėjimą ir prieštaravimų nepripa žįstančiu balsu išdrožiau: — Žė ka! Kyštelėjau po nosimi ir tuojau pat įsikišau atgal. Po to paėmiau ant sėdynės gulinčius dokumentus ir pasižiū rėjau maršruto numerį. Vyrukas pastebimai suminkš tėjo. Jis tankiai sumirkšėjo, o po to pašnibždomis paklausė: — Argi aš jums nedaviau bi lieto? — ir tuoj pat ėmėsi tai
syti padarytą klaidą. ; Bet aš taip lengvai nepasida viau. — Na, ką. Matyt teks man pa rašyti apie jūsų darbą! Net šoferiukas atsisuko. Jis taip ilgai stebėjo mane, kad aš neiškenčiau: — Jūs, drauge, dirbkite savo darbą, o tai, neduok viešpatie, į griovį įlėksimi Tada jau abu pradėjo prašy ti: — Na, ką jūs! Atleiskite už klaidą! Visiems juk pasitaiko. Tai paskutinis atvejis. Turėkite širdį. . . Aš išlipau miesteliūkštyje A ir išmečiau bilietą į šiukšlių dė žę. Vėliau manęs draugai pa klausė: — Klausyk, o „žė ka" ką reiš kia? Žioplių komanda ar žiur kių karavanas? — Vėplos, — suniekinau aš juos, — žurnalistikos katedra! ..
ŽE KA Važiavau kartą iš miesto R į miesteliūkštį A. Kaip visada, konduktorius susižėrė pinigus ki šenėn, ir praėjo pro mane, ap lenkdamas kaip nedegantį elekt ros stulpą. Nepaprastai pasipiktinau tokiu amoraliu elgesiu. Palaukęs, kol autobusas pri artės prie miesteliūkščio A, pra sibroviau prie konduktoriaus, ku ris tuo metu ramiai skaičiavo
Jolanta BALTRŪNAITĖ
Raimondas KOLESINSKAS I kurso žurnalistas
irmiuiiiiirtAiniiiiiiiiifiiiiiiitiiiiiritiinnnninnnimiinnnniiriinrnmiiiinnHtriiiiittiumiiniiiiimiitiiiniinnniiiiniiiffnniniiliinnnnTni
KREPŠINIS UNIVERSITETE „Tarybinis studentas" jau rašė, kad balandžio pradžioje įvyks Istorijos fakulteto rinktinės ir „Žalgirio" krepšininkų susitiki mas. WU sporto salėje (Čiurlio nio g. 21). Dabar jau žinoma ir tiksli data — kadangi žalgirie čiai po superfinalo Budapešte iš vyksta į tume po Pietų Ameri ką, tai varžybas nutarta surengti jau balandžio pirmąją. Pradžia 18.30 vai. Bilieto kaina — pus antro rublio.
Iki šiol, kaip žinoma, IF rink tinės siela buvo IV kurso žurna listas Šarūnas Marčiulionis, ant raeilėmis pareigomis bendradar biaujantis su Vilniaus „Statybos" meistrų komanda. Tačiau reikia pripažinti, kad vienas lauke — ne karys! Todėl dekanatas atlei do visus rinktinės narius nuo pa skaitų. .. IF sporto bazėje vaikinai šli
fuoja taktinius derinius, skiria didelį dėmesį fizinės formos ge rinimui. Treniruotės metu matė me susikaupusius, buko ryžto ku pinus veidus — ruošiamasi duoti rimtą kovą pripažintiems krepši nio lyderiams. — Kaip nuotaikos? — paklau sėme rinktinės trenerį, LTSR nu sipelniusį sporto meistrą Vacį Tomką. — Varžybų atsakingumas sun kia našta užgulė liaunus koman dos narių pečius. Juk ne juokas — žaisti su „Žalgiriu"! Todėl di delį dėmesį skiriame psichologi niam vaikinų pasiruošimui, mo ralinių savybių ugdymui. Tiki mės lengvai nepasiduoti, o jeigu nepasveiks sirguliuojantis R. Ve likonis, gal ir pergalę pavyks iš
plėšti. Nuo prognozių, tiesą sa kant, norėčiau susilaikyti. Belieka tik pridurti, kad tre neris rinktinę ruošia visuomeni niais pagrindais. Kadangi norinčių pamatyti šį susitikimą kur kas daugiau, ne gu gali talpinti Čiurlionio g. 21 esanti sporto salė (po remonto ten vienu metu gali būti 400 žiūrovų), bilietai platinami per kultūros klubo atstovus kiekvie name fakultete. Jų skaičius griežtai ribotas. Taigi, kas pir mesnis, tas. .. Rimantas ŠIMKUS „Žalgiriečiai" jau atvyko į se nąją Alma Mater. Artūro BUT KEVIČIAUS nuotraukoje mato me R. Valikonį bei A. Brazį eks kursijos po Didįjį kiemą metu.
LINKSMA TRADICIJA Jau tapo tradicija, kad kiek vienais metais, kovo pradžioje teisės fakultete vyksta akade minių grupių vakaras. Buvo su rengtas jis ir šiemet. Vakaro metu buvo apžvelgti praėjusios sesijos rezultatai, pa gerbti mokslo pirmūnai, aktyvūs visuomenininkai. Buvo paskelbta geriausia fakulteto akademinė grupė. Jau keletą metų šį vardą pelno ketvirto kurso ketvirta grupė. Jos rezultatai išties pui kūs. Pažangumo vidurkis — 4,64, net keturių šios grupės studentų įskaitų knygelėse pui kuojasi tik penketai. Gerai šios grupės studentai lanko paskaitas bei seminarus. Šiais metais aka deminiame vakare buvo ir nau jovių — įsteigtas prizas (tiesa, nepereinamas — tortas) akade minei grupei už geriausią lan komumą semestro metu. Pirmieji šį prizą iškovojo antro kurso
antra grupė. Visų lauktos links mosios dalies metu scenoje vie na po kitos pasirodė akademinės grupės, paruošusios trumpas pro gramas. Nelengva buvo žiuri komisijai nuspręsti, kuri šių programų linksmiausia, geriausia, tačiau nu spręsti reikėjo. Pagaliau nutarta, kad pirmosios vietos nusipelnė antro kurso trečia grupė, kuriai atstovavo daugeliui gerai žino mas „Dviratis". Antrąją vietą iš kovojo kaip visada išradinga trečio kurso antra grupė. Vieną iš trijų tortų už paruoštą progra mą gavo ir pirmo kurso trečia grupė. Specialų prizą už „geriau sią moters vaidmens atlikimą" gavo trečio kurso pirmos grupės studentė R. Jakštonytė. Prizą už drąsą ir ryžtą pelnė ketvirto kurso ketvirtos grupės studen tas A. Kviatkovskis. Edita SABALIAUSKAITE
Mieli skaitytojai, šiandien — balandžio pirmoji. Paprastai tai ne tik nepiktų apgavysčių, bet ir linksmų pokštų, šypsenų, juo ko diena. Redakcija linki, kad šypsena būtų dažna viešnia Jūsų lūpose. Nedrąsiai viliamės, kad nusišypsosite (o gal netgi
ir nusijuoksite) perskaitę patei kiamas Jūsų dėmesiui ištraukas iš netrukus pasirodysiančio dau giatomio jumoro rinkinio (su. darytojas A. Katkus) „Studen tiškas šiupinys". Visuose kny gynuose reikalaukite „Studen tiško šiupinio"!
STUDENTIŠKOS NUOTRUPOS IS I T. „MAŽOJI STUDENTIŠKA ENCIKLOPEDIJA" ATSAKYMAS (teisingas) — maloni ' staigmena, kurios dės tytojas mažiausiai tikisi. BARAS — a) platus veiklos, studijų baras, kuriame studen to ir su žiburiu nerasi; b) alaus baras — aukuras, ant kurio studentai išlieja gilaus sielvar to ašaras ir sudeda begalinio džiaugsmo himnus dievui Bak chui (už tėvelių pinigėlius); c) slėgio vienetas, kuriuo sle gia per sesiją studento galvą nebaigti per semestrą darbai. DARBAS — universali sąvo ka. Studentiška interpretacija: be darbo sunku, bet mes sun kumų nebijom! FUKSAS — studentas pirma kursis (naivumum optimistum — lot.), pagal tradiciją turįs visų bijoti ir klausyti. Viduramžiais vyresniesiems draugams (senjo rams, diplomantams) valyti ba tus, kloti lovą, nubėgti, atnešti paliepus ir t. t. Šiais laikais — privalantis lankyti visus užsi ėmimus, su užsidegimu daly vauti meno saviveikloje, entu ziastingai sportuoti, rinkti ma kulatūrą, lankyti susirinkimus, mokėti visus nario mokesčius ir t. t. ĮSKAITA — dėstytojo parašu patvirtintas absoliutaus nežinoji mo neparodymas. NEAKIVAIZDININKAS — tai optimistas, kuris per vieną na ktį iš. svetimų užrašų imasi iš mokti kinų kalbos gramatiką.
bįeĮįįmaį Dingusį studento pažymėjimą Nr. 840688, išduotą MF studen tei Dianai BUBALAUSKA1TĘI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 850886, išduotą PF studen tui Aldui KIKUČIUI, laikyti ne galiojančiu.
NEŽINOJIMAS — tai jėga, kuri išmeta studentą iš univer siteto. PANIEKA — jausmas, kurį jauti kaimynui, kai jis nežino atsakymo į tavo bilieto klausi mus. VIENETAS — vienintelis ba las, nuo kurio apdraustas stu. dentas. Čia ir yra pagrindinis aukštosios mokyklos skirtumas nuo vidurinės. IŠ n T. „LINKSMIEJI DIALOGAI" Iš interviu su dekanu: — Kiek studentų mokosi Jū sų fakultete? — Maždaug du trečdaliai.
— Kas tai yra egzaminas? — Dviejų protingų žmonių pašnekesys. — O kas būna tada, kai vie nas iš jų neprotingas? — Antrasis negauna stipendi jos. — Sakyk, kada tavo, kaip ge ologo, ieškojimai būdavo patys beviltiškiausi? — Kai ieškodavau savo pa vardės stipendijų sąrašuose. — Jūs neturite jokio suprati mo apie chemiją, gerbiamoji— Netiesa, tada aš nebūčiau blondinė.
Profesorius: Tikiuosi, jog pa skutinį kartą matau jus vėluo jantį į paskaitą? Studentas: Kodėl paskutini I kartą? Argi Jūs jau išeinate I pensiją? dentei Virginijai POTELlONAl TEI, laikyti negaliojančiu. Korektoriai: Bagdonavičius.
R.
Budrys,
Filologijos fakulteto deka natas ir visuomeninės orga nizacijos reiškia nuoširdžia užuojautą anglų HMF ka tedros asistentei Jūratei TA MAŠAUSKIENEI dėl moti nos mirties.
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 821525, išduotą EKFF stu
Redakcijos adresas: 232734, Vilnius, Universiteto 3. Užs. Nr. 828. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Tiesos g 1 LV 787 Skilioji spauda, spaudos lankas. Tiražas 45M. „Tarybinis studentas". Telefonai — 811179, penktadieniais spaustuvėje — 61-27-30. «CoaeTCKMM ctvauhtb — oprau napricoMa, peinopaTa, KOMHrera komcomom, npotpuoMa opfleHos Tpyflosoro KpacHoro 3HaMeH« h Apy>u6w uapoAOB BunuuioccKoro yHMsnpcHTOTa hm. B. KancyKsca. Ha rmtusckom siMKe. PsAarcrop A. JlunniTac.________________________________
Redaktorius A IJPŠTAS