VISŲ SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
1967 m gegužes mėn
6 d.
ŠEŠTADIENIS Eina nuo 1950 m.
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Ekonomikos m. k. E. JBOREIKAITĖ Prieš 17 metų balandyje išėjo pirmasis „Tarybinio studento“ numeris. O štai šiandien jau puikuojasi šeši šimtasis. Ką bendro turi pirmieji ir paskutinieji nume riai? Sakyčiau, kad laikraščio uždaviniai lieka tie pa tys, kaip ir išleidžiant pirmąjį numerį. Skirtumas tas, kad dabar studentijos gyvenimas dar įvairesnis, dar labiau kurybinqesnis, įdomesnis. Todėl „Tarybinio stu dento“ puslapiuose ypač pasigendama žinučių, infor macijos apie įvairias studentų gyvenimo puses, ypač — apie mokymo-auklėjimo proceso eigą. Labai daug aktualių, jaudinančių klausimų yra. Palinkėsiu dau giau rašyti apie įdomią studijų. Universiteto gyvenimo kasdienybę. Tam reikia organizuoti platų koresponden tų tinklą. Dažnai aš prisimenu pirmuosius laikraščio bendradarbius. Daugelis jų dabar dirba įvairiose liaudies ūkio šakose, įvairiuose postuose, O kai kurie ir šiandien dirba Universitete (docentai J. Palionis, A. Sprindis ir kt.). Laikraštyje talkininkavo dabartinis „Minties“ leidyklos skyriaus vedėjas M. Bernatavičius, H. Paluševičius, dirbantis Radijo ir televizijos komi tete. Visų laikraščio numerių vienodai nekantriai laukia studentai. Ir dabar kiekvienas „Tarybinio studento“ naujas numeris išgraibstomas. Tai dar labiau įparei goja redkolegiją nuolat ir nuolat kelti laikraščio kovin gumą, nagrinėjant opiausius mūsų darbo klausimus.
Gegužės Pirmoji Praėjusį šeštadienį Aktų salėje įvyko iškilmingas Ge gužės Pirmosios minėjimas. Jame dalyvavo ir mūsų sve čiai — Maskvoje Tarptauti nių santykių institute bestu dijuojantys Azijos ir Afrikos jaunimo atstovai. Prorektorius B. Sudavičlus atidaro minėjimą ir pristato svečius. Čekoslovakijos Karlo vardo universiteto istorijos mokslų daktarę J. Hrabovą, iš Kongo (Brazavilis) Į mūsų šalį atvykusį studijuoti Mask vos Tarptautinių santykių institute Ipolitą Kimbelbę. Mongolijos Liaudies Respub likos jaunimo atstovą Namsaraldorž Batą, Lenkijos Liaudies Respublikos pasiun tinį J. Velinskį. Plojimų banga buvo sutik tas Vietnamo tautos sūnus — Maskvos Tarptautinių santy kių instituto V kurso studen tas Nguenas Tchan Ngan. — Leiskite Jus pasveikinti s u Gegužės 1-ąja, pavasario švente, ir perduoti lietuvių kovojačios Vietnamo tautai liaudies linkėjimus. Mano tautos karas — tei-
Ginčas kavinėje Kokie mes, koks turi būti šių dienų jaunimas? — šių klausimų vedini į VVU kavi nę rinkosi Istorijos ir fjjoloqijos ir Ekonomikos fakultetų studentai. Šių fakultetų kom jaunimo aktyvas nutarė bendrai apsvarstyti š. m. kovo 29 d. laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ išspaus dintą MVU profesoriaus aka demiko P. Aleksandrovo straipsnį „Tas amžinas dvide šimtmetis pavasaris**, Vakaro metu buvo daug ginčytasi, Bet, kaip žinoma, tiesa. Stuginčuose gimsta ____ dentų vieningai priimtą tiesą galima nusakyti šiais N. Lobačevskio žodžiais: „Gy venti — reiškia džiaugtis gy venimu, nepaliaujamai jausti visa, kas nauja“. Po diskusijų IFF komjau nimo komiteto sekretorius J. Lakis vakaro dalyviams pa pasakojo apie kelionę po VDR. Panašūs vakarai prie puo duko kavos tapo dažnas reiškinys mūsų kavinėje.
a. šiaulietis
Šiandien skaitytojas gauna šešišimtąjį „Tarybinio studen to" numerį. Nevalia redakcijos dar buotojams perdaug didžiuotis ar girtis. Akylesnis skaityto jas gal ne viską rado, ko troško. Bet pasitaikius progai ir baigiantis mokslo metams), pasidalinti mintimis bus ne pro šalį. Aplamai laikraščio medžiagos kokybė išaugo, Gal tik kiek paviršutiniškiau buvo paliečiami, komjaunimo akty vo rūpesčiai ir pastangos, ideologinio komjaunuolių auklėjimo, drausmės, atsa komybės ir pareigingumo jausmo ugdymo klausimai. Trūko aktyvesnio skaitytojų dalyvavimo diskusijoje apie komjaunuolio vietą studijose ir buityje, nesulaukėme skai tytojų svaresnių minčių. Gaila, kad užgeso „Komjauni mo prožektorius". O ir šmaikštesnės studentiškos satyros trūko, susmulkėjo literatūrinėje medžiagoje ke-
Universitete
singa= karas, Ir todėl kiek amerikiečiai bedidintų savo armiją, jie neišvengiamai pralaimės, — pasakė Nguen Tchan Ngan. — Mums reikia padaryti viską, kad daugiau ’ r.: “"! nepasikartotų Hirosima, — pareiškė J. Hrabova. — Aš tikiu, kad žemės tautos tai supras, ti kiu. kad sulauksime amžinos taikos. Iškilmingo minėjimo meta
ii* ll ll ll ll u u Istorijos ir filologijos II fakulteto filologijos moks ll lų tarybos pirmininkas ii docentas Z. Zinkevičius II visada pirmas pasveikina ll laimingą naują mokslų ll kandidatą ar daktarą. ll Tačiau prieš porą dienų, ll gegužės 4 d., jis pats reik ll liai tarybai griežtiems ll oponentams - profesoriams ll P. Ariste iš Tartu, M. Zill dovič iš Minsko ir filolo ll gijos m. dr. J. Lebe i džiui — pateikė svarstyti
buvo perskaitytas Rektoriaus įsakymas. Daugeliui dėstyto jų, studentų už gerą visuo menini darbą buvo pareikšta Rektoriaus padėkos. Po iškilmingosios dalies įvyko šventinis koncertas. Koncertavo tarpfakultetinės apžiūros dalyviai — Istori jos ir filologijos. Chemijos ir Medicinos fakultetų saviveik lininkai. K. GUOGA
Z. Zinkevičius
savo monografiją „Lietu vių dialektologija (lygina moji tarmių fonetika ir morfologijo..)", kurių mi nėti oponentai labai gerai įvertino ir už kurią taryba . suteikė jam filologijos ■ II)) mokslų daktaro laipsnį. Doc. Z. Zinkevičius gi mė 1927 m. sausio 4 d. ii Ukmergės rajono JuodauII sių vienkiemyje valstiečių II šeimoje. ' 1945 m., baigęs II •Ukmergės gimnaziją, įsto II ja į Vilniaus Valstybinio runiversiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietu rvių kalbos ir literatūros baigęs II specialybę. •Universitetą,1950jism.,palieka u;mas Lietuvių kalbos kated-
ll ll ll ll ll ll II
ii
1
i^t
roję dėstytoju. Nuo 1956 m. Z. Zinkevičius dirba Is torijos ir filologijos fakul teto prodekanu. 1955 m. jis apgina kandidatinę disertaciją („Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būd vardžių istorijos bruožai“, kuri 1957 m. išleista atski ra monografija. 1958 m. jam suteikiamas mokslinis docento vardas. Nuo 1962 m. iki 1964 m. doc. Z. Zin kevičius buvo Universiteto vyr. mokslinis bendradar bis ir per tą laiką paruošė monografiją „Lietuvių dialektologija", kuri buvo ginama kaip daktarinė disertaciją. Tai pirmas stambus lietuvių tarmių fonetikos ir morfologijos tyrinėjimas, kuriam auto rius pašventė daugiau kaip 15 kruopštaus darbo metų, į tą darbą įjungda mas ir studentus, kurie teikė autoriui tarminę me džiagą. Kai kurie doc. Z. Zinkevičiaus auklėtiniai lituanistai tapo dialektolo gijos tyrinėtojais, apgynė kandidatines disertacijas. Dialektologijos klausimais disertantas paskelbė 6 stambius straipsnius
Kaina 2 kap.
MER I V! liamos problemos. Aišku, dir bant klaidų išvengti sunkoka. Buvo jų ir mūsų laikraštyje. Ir vis ttk šiandien galime pa žymėti, kad laiktaščio pusla piai tapo žymiai turiningesni, aprėpiantys įvairiapusišką stu dentų gyvenimą, juose kal bama sodresne gimtąja kal ba. Turėdami atsakingą darbo barą ir laikydami pirmaeile pareiga padėti formuoti komunistinės epochos žmogaus pasaulėžiūrą, mes niekada nepasitenkiname tuo, kas pasiekta. Kūrybinės minties, tvirtos partinės pozicijos savo kasdieniame darbe mes mo komės iš motulės „Tiesos", kuri neseniai sulaukė gražaus ir derlingo 50-mečio. Daug lemia spausdinto žo džio jėga, įgyvendinant aukš tajai mokyklai keliamus rei kalavimus. Ateinančiais me tais Universitete mokysis jau trys žurnalistikos specialybės kursai. Į skaitytoją prabils nauji pradedančiųjų žurnalistų balsai su savo kūrybine mintim ir polėkiais. Šiais mokslo metais mes nesulaukėme tinkamos para mos iš komjaunimo komiteto, nors buvo kalbėta ir konfe rencijoje, ir susirinkimuose. Trys komiteto nariai turėjo nušviesti nūdienio mūsų Uni versiteto komjaunimo gyveni mą laikraštyje. Deja, iš to nieko gero neišėjo. Ne t Uni versiteto komjaunimo isto rijos neįstengta surinkti ir papasakoti platesniam skaity tojų ratui.
Mokslo metų pradžioje iš rinkta naujoji redkolegija pastūmėjo visą redakcijos darbą į priekį, priartino prie didesnių problemų sprendimo. Nors laikraščio leidimas vi suomeniniais pagrindais ir ap sunkina stambesnės medžia gos paruošimą. Pastaruoju metu daug žada fakultetų visuomeninės organizacijos, ir, atrodo, mūsų įdedamos pastangos ir norai nenueis veltui. Rektoratas ir partijos komitetas visada mums padeda ir kovoja, kad laikraštyje atsi-
spindėtų veržlus Universite to gyvenimas, dėstytojų min tys ir darbai. Išleidome šešišimtąjį mūsų savaitraščio numerį. Turime gerų sumanymų ir daug vil čių. Negailėsime jėgų, kad mūsų skaitytojas gautų kiek vieną numerį įdomų ir pa trauklų. Laukiame, kad ir pats skaitytojas atsilieptų į vieną ar kitą gvildenamą klausimą, nes laikraščio svo rį ir įtaką nulemia skaitytojų, korespondentų aktyvus daly vavimas laikraštyje. J. GIRDVAINIS
Tavo jaunystės bilietas Prie širdies nuolatos aš nešiojuosi Savo naujo gvvenimo bilietą. A. JONYNAS Prie Universiteto komjauni mo komiteto durų stovi būre lis Jaunuolių ir merginų. Visi šventiškai pasipuošę, su šyp senomis lūpose. Belaukdami jaudinasi. Po vieną įeina Į komjaunimo komitetą, ir kitiems tenka ilgokai laukti, kol ateis jų eilė, Šiandien komjaunimo bilietus keičia Gamtos fakulteto komjaunuoliai. Štai pro duris išeina jaunuolis. Jo rankose naujas komjaunimo bilietas su Lenino siluetu. Tai IV kurso studentas Gedi minas Motuzą, Lenino vardo stipendiatas, busimasis geolo
gas. Savo gyvenimą su kom jaunimu jis surišo dar besi mokydamas Vilniaus 23-oje vidurinėje mokykloje, 1961 metais. Dabar Gediminas ne tik gerai mokosi, bet Ir daly vauja visuomeniniame darbe, užsiiminėja sportu, yra pirmo atskyrio sambistas. Paklau siau Gedimino, kuo svarbus šiandieninis Įvykis jo gyveni me. — Man šiandien didelė šventė. Naujas komjaunimo bilietas mane Įpareigoja dar daugiau dirbti. Ant stalo guli pluoštas tik ką išrašytų naujų kom jaunimo dokumentų. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro dir ba komiteto nariai. Daugiau sia darbo turi komjaunimo (Nukelta į 3 psl.)
filologijos mokslų daktaras mokslinėje ir pedagoginėje spaudoje, keli straipsniai ruošiami spaudai. Didelis mokslininko nuopelnas — K. Būgos ir S. Daukanto raštų paruošimas spaudai, bibliografinės rodyklės sudarymas K. Būgos raš tams. Doc. Z. Zinkevičius paskelbė kelis straipsnius apie K- Jaunių, ruošia spaudai monografiją apie K. Būgą paraistorinę-bibliografinę šė lietuvių kalbos leksikos ty rinėjimų apžvalgą, kelis straipsnius lietuvių kalbo tyros istorijos klausimais. Intensyvų mokslinį dar bą doc. Z. Zinkevičius dir ba šalia pedagoginio ir visuomeninio darbo: jis skaito istorinės lietuvių kalbos gramatikos, lietu vių dialektologijos, lygina mosios kalbų gramatikos, baltų kalbotyros įvado, prūsų kursus, rams, diplominiams, kur siniams darbams, kurį lai ką buvo lietuvių kalbos būrelio moksliniu vadovu, yra „Mokslo darbų" red kolegijos narys.
1967 m. gegužės mėn. 6 d.
TARYBINIS STUDENTAS
MANO KARTOS HEROJUS
Gegužės 5-osios — Spaudos dienos išvakarėse „Tarybiniam studentui" sukako septynio lika metų. Koks gražus jaunuolio amžius. Ir kartu brandus — 600 numerių pasirodė
Susitikimas su Stasiu Pupeikiu IV kurso lituanistai baigė tO savaičių pedagoginę prak tiką — susipažino su mokyk la ir mokytojo darbu. Noro palyginti šiandieninę mokyklą su buvusia buržuazine, suži noti apie mums jau tolimų laikų mokytojo padėtj, gyve nimą buvo apspręstas ketvirtakursių organizuotas susitiki mas su drg. S. Pupeikiu, nu ėjusiu nelengvą ir Įv airiapusės pedagoginės veiklos kelią, (Draugas S. Pupeikis dirbo mokytoju, yra buvęs LTSR Švietimo ministru).
S. Pupeikis papasakojo apie buržuazinės Lietuvos švieti mo sistemą, apie švietimo pa dėti jam labiausiai pažįstamo je Zarasų apskrityje. Tą pa dėtį puikiai iliustruoja tas faktas, kad \isoje apskrityje buvo tik viena progimnazija, jau nekalbant apie gimnaziją. Apie senojo švietimo vai sius kalba 181 tūkst. beraščių ir 224 tūkst. mažaraščių, ku riuos kaip palikimą 1940 m. gavo Tarybų valdžia. Įdomios drg. S. Pupeikio mintys apie „daraktorius" —
pirmuosius liaudies mokytojus gimtąja kalba. Tų žmonių paveikslai neturėtų nueiti i užmarštį — juk jie kūrė lie tu\ išką mokyklą. Susitikimas su drg. S. Pupeikiu — ne pirmas tokio pobūdžio. IV kurso lituanlstai, skatinami kurso vadovo P. Gailiūno, kalbėjosi su mokytojais-neakivaizdininkals, o taip pat su respublikos nusi pelniusiu mokytoju A. Tarvy du. Tai padės pasiruošti mo kytojo darbui. D. VIKUTYTE
Aktuali yra publicistika Prisiminiau vieną kažkada perskaitytos knygos mintį, komjaunimo gyvenimo prob kad jeigu žurnalistas arba lemomis. Vieni autoriai savo rašytojas gali gyventi nera rašiniais įrodinėja, antri — šęs. tai jis rašyti ir neprivalo. aprašinėja, treti — nori tik Vadinasi, kasdieninėje ir nuo „atskleisti". Svarbu tai, kad latinėje visuomeninio bei po kartais autorius, dėdamas pa apie litinio gyvenimo reiškinių vadinimą straipsniui analizėje žurnalistas formuo komjaunuolišką ryžtą, ugnelę, ja tvirtą savo požiūrį. Todėl, arba tiesiog užrašydamas „Jasakyčiau, ne rašantis ieško nė-komjaunuolė", nesuvokia problemos, o pačios proble visų pirma, kas yra komjau mos šaukiasi pagalbon žurna nimas, kur slypi jo ryžtas, listą. Nekalbėsiu apie pašau nemoka parodyti komjauni kimą, nors labai keista, kada mo avangardiškumo. Tokiu šios specialybės kai kurie stu atveju, šitoks išankstinis apsi dentai, ligi šiol neparašę nė ribojimas pavirsta straipsnyje vienos informacijos, neranda į etiketę ir verčia nereikš ir šiandien apie ką rašyti: mingai šyptelėti. Juk Jane apie .smulkmenas" nesinori, o komjaunuolė ne todėl, kad iškelti kurį nors drąsesnį klau primelžia daug pieno. Žur simą — patiems stokoja drą nalistas rašo ne todėl, kad jis sos arba jie paprasčiausiai ne žurnalistas, o tiksliau — jis turi savo nuomonės. Teorinis yra žurnalistas, nes rašo. kursas, kuris įsisavinamas Uni. Majakovskis yra pasakęs: „Aš veisitete, man atrodo, padeda savo gyvenimu pasakysiu — tolimesniam žurnalisto darbe, buvau komunistas". Jis liko sprendžiant formos parinki komunistu mūsų akyse, nors mo, interpretacijos ir požiūrio juo ir nebuvo. Taigi visų pū objektyvumo klausimus vie ru a— žmogus: šeimoje, audi name ar kitame rašinyje. torijoje, draugų rate, nepa Tačiau tai tik tarnauja ra žįstamų būry. Kartais mes šančiam ir toli gražu, gali ieškome herojaus Garbės len neversti rašyti. Todėl būsimo toje. Štai Aldona pirmūnė ir žurnalisto specialybės negali dalyvauja chore. Gerai. Ta ma suskirstyti į du etapus: čiau rašydami apie ją, mes studijų ir darbo. Nemėgstan nepastebime individualių cha tis rašyti, nors ir baigęs aukš rakterio bruožų, būdo, tvar tąją mokyklą, gali būti našta kingumo ir kitų smulkesnių bet kurios redakcijos kolekty ypatybių. Arklių šėrėjas turi negu vui Studijų metai turėtų pa- daugiau darbadienių, darbuotojas, tviitinti besimokančiojo gali laukininkystės tačiau pastarasis kolūkietis mybę dirbti. Nemažiau klausimų iškyla dirba su šakėmis nuo ryto iki šiandien žurnalistui, kuris vakaro, kukliai ir gražiai gy turi šiokią tokią gyvenimo ir vena. Tokie žmonės mums ir kūrybos patirtį. Ji atsiliepia turi rūpėti. Geri darbo re medžiagos brandumui, opera zultatai gali būti ir pakeitus tyvumui, tačiau nederinant šitą darbuotoją, todėl iškyla patirties su vis naujais ir reikalas, kad autorius turė naujais laiko reikalavimais, tų daugiau apibendrinančiai galima užsisklęsti atitinka mąstyti apie faktus ir grįsti tą mąstymą faktais. V. Leninas muose rėmuose.
rašė: „Parinkti pavyzdžius ap lamai — yra labai nesunku, bet ir reikšmės tai neturi jokios arba turi grynai nei giamos... Faktai, jeigu jie pa imami kaip visuma savo są ryšyje, yra ne tik atkaklus, bet ir neabejotinai įrodantis dalykas Fakteliai, jeigu jie imami be visumos, be sąry šio, jeigu jie fragmentiniai ir laisvai paimti, yra kaip tik vien žaisliukas arba kažkas dar blogesnio". (V. Leninas, R. 23, 262). Žmogus — šiokiadieniškas, su savo nuotaika, rūpesčiais, klaidom ir didele valia. O kartais rašiniuose prasideda vos ne gyrimas. Sakyčiau, neskaidytina žmogaus moralė ir darbas į dvi temas apie tą patį žmogų. Tuo labiau, kad šitas jo darbas tada parodo mas juridiškai. Tai tarsi dirb tų žmogus-automatas, kuriam laikraščio straipsnyje bando me užkabinti kaklaryšį. Ne būtina kurti „nežemiškus he rojus", kokių kartais mes ne turime savo kasdienybėje. Šiokiadieniškumo temos ana lizė padėtų išspręsti visą eilę problemų: darbo, mokymosi ir moralės, abejingumo ir visuomeniškumo. Laikraštis tai juk ne veidrodis ar kaž koks indikatorius, o tiesiog ieškotojas, kovotojas ir mąs tytojas. Forma ir žanras — tai žurnalisto sugebėjimas pa sirinkti artimiausią kelią tai ar kitai problemai aiškinti. Esant įvairiom visuomeninėm ir politinėm sąlygom, tikras žurnalistas sugebėjo padėti spręsti daugelį problemų, su gebėjo rasti tikrąjį epochos herojų. Taigi, ir mums, pradedan tiesiems, reikia pagalvoti apie mūsų kartos herojų. V. JA SKUTELIS
^OO^OO^Č^OOOOOOOOOOČ^OOOOOOOOOOOOOČ^O^O^OOOO^OOOOOOOČ-OOOOOOOOOČ^OOČOOOOOOOOYra prirašyta daug pa tarimų, kaip tapti draus mingu, pareigingu, pavyz dingu. Nežinau, ar jais naudojosi merginos, apie kurias rašau, tačiau dabar Medicinos fakultete jos ži nomos kaip geriausios grupės studentės. Medicinos fakulteto Di džioji auditorija pilna stu dentų, jų tėvelių, dėstyto jų. Vyrauja linksma, gy va, kiek triukšminga nuo taika. Ant prezidiumo stalo guli krūvelė knygų, Jų dvylika. Tiek pat, kiek ir V kurso sanitarijos spe cialybės VII grupės stu denčių. Šios knygos — tai padėka joms už pagarbą mokslui, meilę fakultetui, tai paskatinimas ir toliau žengti priešakinėse stu dentų gretose. Skelbiamos jų pavardės. Merginos viena po kitos eina prie stalo. Tvirtas rankos paspaudimas, svei kinimo, linkėjimo žodžiai, kurių tokia proga niekuo met nestinga, ir jos, ’ lai kydamos knygas svi užragrupės šu ,.Geriausios studentei“, grįžta į savo vietas. Vienų akyse įžvel giau neslepiamą džiaugs mą, kitų — ramų, net kiek abejingą blizgėjimą. Tačiau tai apsimestinis abejingumas: visoms, tik riausiai, norisi garsiai pa sidalinti džiaugsmu su ki tais, išsakyti tai, kas joms dabar širdyse. Ir vėl susėda viename suole. Matau, kaip nekant riai jos laukia oficialiosios dalies pabaigos. Supran tu jų džiaugsmą. Gal būt, taip pat jos džiaugėsi pir mą kartą nedrąsiai vaikščiodamos fakulteto kori doriais, žvelgdamos į ka binetus, laboratorijas. Ir tikriausiai ne viena iŠ merginų dabar prisiminė sunkų kelią nuo pirmo iki penkto kurso. Sunkų kelią iki „geriausių“. metus Prieš penkerius visos suvažiavo jos iŠ šešioLietuvos. Buvo jų lika. Visos skirtingos, ne panašios. Ne vieną kanki no slapta mintis: kaip susigyvensim? Ne visos iš tvėrė pirmųjų metų sun kumus, kelios išskrido
Merginos, kurias aš pažįstu lengvesnės duonos ieškoti. Liko darbščiausios, stro piausios, tokios, kaip K. Rutienė, N. Liutkevičiutė, B. Naujokaitytė. Argi ga lėjo kitaip elgtis tos, ku rios gerai pažino duonos, savo rankomis uždirbtos, skoni, Beveik visos, prieš įstodamos į Universitetą, išėjo didelę gyvenimo mo kyklą. B. Naujokaitytė, N. Liutkevičiutė, baigusios vidurinę, pasiliko metus
kius padirbėti kolūkyje, Gr. Mackevičiūtė dirbo mokykloje, E. Buragaitė, D. Lenickienė susidomėjo medicina, kuri patraukė jas visam gyvenimui, — dirbo felčerėmis. TocTėl ir specialybę merginos išsi rinko neskubėdamos, ne paisydamos laikino susi žavėjimo. Prieš akis turė jo aiškų tikslą. 0 turint tikslą, visos kliūtys ne sunkiai įveikiamos. Kliū-
Štai jos — šauniosios Medicinos fak. penktakursės.
čių jų kelyje nemaža. Rei kia didelės valios, pasiry žimo mokytis penketais, kai namie laukia vaikai, vyras. O iš tokių ima pa vyzdį ir likusios studen tės: kažkaip nepatogu bū tų prieš drauges bloųiau gimsta mokytis. Ir taip puiki tradicija — nenusileisti viena kitai studijose. Ir rezultatai netrunka ro dytis. Praėjusią sesiją grupės pažangumo vidur
kis buvo 4,7. Tačiau moks las mokslu. Po paskaitų dar lieka laiko, kuris taip ir prašosi kuo turiningiau sunaudojamas. Visos jos dalyvauja SMD veikloje. Tačiau bene veikliausia iš jų šioje srityje — Zita Balbierytė. Ji paruošė jau du mokslinius darbūs. Ir randa laiko dalyvauti fa kulteto komjaunimo komi teto, kurio narė ji yra, veikloje.
A. BRUKLINO nuotr.
Aš norėčiau pamatyti veidus studentų, skaitan čių šį straipsnį, kurie nuo lat skundžiasi laiko stoka, apkrovimu. Laiko visiems tenka vienodai. Tik rei kia mokėti jį tvarkyti. O tai sugeba ne kiekvienas. Su merginomis susiti kau sekmadienį. Oras bu vo šaltokas. Jos būriu stovėjo ir apie kažin ką garsiai šnekučiavosi. Lau kė vadovo, mat, ruošėsi aplankyti Domininkonų bažnyčios požemius. Aš su seniūne J. Čibiraite pri ėjau artyn. Susipažinom. — žinot, merginos, apie mus ruošiasi rašyti! Jos pritilo. 1 mane įsmi go nepatiklūs žvilgsniai, tarsi būčiau pasiruošęs sakyti kokią nors nesąmo nę. Jos aiškiai nepatikėjo. — Apie mus? Ką gi apie mus rašyti? Tokios pat, kaip ir visi fakulteto studentai, — pagaliau iš tarė viena. — Nebijok, parašys taip, kad pati savęs ir ki tų nepažinsi, — atsakymo nereikėjo ilgai laukti. Visos nusijuokė. Pirma sis ledas buvo pralaužtas. Iš kalbos supratau, kad kai kurios vis tik didžiuo jasi. Ne, ne savimi. Di džiuojasi savo kolektyvu — grupe, kuri tapo joms šeima, didžiuojasi drau gėmis, su kuriomis suve dė ias gyvenimas. Ekskursija neįvyko —» neatvyko vadovas. Mer ginos dar valandžiukę pastoviniavo ir grupelėmis ėmė skirstytis. Jų atsi sveikinimo žodžiai, juokas dar ilgai skambėjo man ausyse. — Rašykit! Rašykit! Tik va, jei kas bus ne taip. .. Kitų juokas užgožia paskutinius žodžius. — Ir per daug nedailinkit. Geriau matyti save tokia, kokia esi iš tikrųjų Teisingai, merginos. Aš rašau apie grupę, jus pa čias taip, kaip jūs man pasakojote. Tik gal kiek paryškinau tuos faktus, kurie jums atrodo tokie įprasti, kasdieniški, o man sukelia pasigėrėjimą jūsų veiklumu, atkaklumu, sie kiant užsibrėžto tikslo. G . STEIGVILA
1967 m. gegužės mėn. 6 d.
*/*/*^*/*^**^*^*^*r^w^w^w^ TARYBINIS STUDENTAS *~*~*~*~
Žvaigždžių paviliota Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmo gaus rūpesčius. Tiesiogiai santykiauji su vėju, su ž\ aigždėmis, su naktimi... Lauki eilinio aerodromo kaip žadėtosios žemės ir ieškai dangaus žvaigždėse savo tiesos. A. de Sent-Egziuperi Į Ne, nesusižavėjo Zina astro nomija vidurinėje mokykloje. Už kitus klasėje ne ką dau giau teišmanė. Tik kartais, ka da Plungės miestelis paskęs davo sutemose ir j dangaus skliautą įsmigdavo begalės žvaigždžių, Zina susimąstyda vo. .. Tolimi ir paslaptingi atrodė tuomet Grįžulo ratai, Kasiopėjos ir Oriono žvaigž dynai, baltoji Venera ir pasa kiškai raudonas Marsas. Bet kas gi iš mūsų tokių metų nedūsavo po žvaigždėmis! .. Kitą kelią pranašavo Zinai ir mokytojai. Jeigu jau ne poetės, tai dailininkės. Darbš ti, linksma mergaitė visur vi jurku sukdavosi. Čia naują šmaikštų sienlaikraštį išlei džia, čia literatų vakarą suor ganizuoja. Jau tuo metu daug kas rajone pažinojo Ziną kaip „Kibirkšties" rajoninio laik raščio korespondentę, kaip gerą šokėją, dailininkę. Z. Žilevičiūtė. — Aš ir pati kone iki sto jamųjų apie dailę galvojau, rinktai profesijai, už talentą — prisimena Zina. — Tik vė ir tą dalelę širdies, kurią ji liau nusprendžiau: piešti iš įdeda į menkiausią darbą. moksiu ir taip... Traukė ten, Kada į astrofizikos tyrimus kur paslaptys, kur verčiami įsijungė Lietuvos TSR MA puslapiai — atradimai. Fizikos ir matematikos insti Dabar Zinaida Žilevičiūtė — tuto sudaryta astronomijos Fizikos fakulteto ketvirto grupė ir pradėjo kurti naują fotometrinę kurso astrofizikė, nuo septyniaspalvę praėjusios egzaminų sesijos — sistemą, neliko šalia ir Zina. Lenino vardo stipendiate. Gal Šimtai valandų, praleistų Uni būt, ji tokia pat, kaip ir prieš versiteto observatorijoje, ne ketvertą metų. Tik šiandien nuėjo veltui. Šiandien Zina džiaugiasi, kad naujoji siste — žvaigždžių paviliota... ma, susilaukusi gero Maskvos, Sunku pasakyti, kur baigia Leningrado, Krymo observa si mokslinis Zinos darbas, stu torijų įvertinimo, leis klasifi dijos ir kur prasideda visuo kuoti visas žvaigždes, padės meninė veikla, laisvalaikis iki šiol nežinomas (jeigu jį išvis Zina turi). Pasi atskleisti nėrusi naujose teorinės astro jų paslaptis. Pro atdarą langą Zina daž fizikos ir žvaigždžių astro nomijos paslaptyse, mergina nai žvilgteri į dangų. Žinau, jau šiandien dalį žinių sten kad ji — ir sklandytoja. Ir giasi atiduoti kitiems. Labai neatsitiktinai į Vilniaus avia gero įvertinimo susilaukdavę cijos sporto klubą patekusi. pirmą kursiniai darbai ir moksliniai Mergaitė, kažkada į pranešimai SMD konferenci kartą lėktuvu nuskridusi jose — tai tik pirmieji kuklūs Klaipėdą, pati panoro jį val jaunosios astrofizikės žings dyti, pakilti aukščiau, arčiau prie pamiltų žvaigždžių. niai. — Baisoka? Ne svetima Zinai fantazija, —■ Hm. .. Gražu! Iš sklan išmonė. Pagaliau to reikalauja jos profesija, dar iš mokyklos dytuvo Žemė — gražuolė! Ir suolo atsinešta meilė plunks dangus artimesnis „Kilpelės", nai. Neseniai „Mokslo ir gy „verpstai", vėjas ir greitis. .. venimo" redakcija gerai įver Po visų šių „operacijų" ma tino čia išspausdintus moksli- loniausia atsistoti ant tik ką nius-fantastinius Zinos straips prasikalusios žolės ir žinoti, nius ir patikėjo jai vesti ast kad vėl greit pakilsi. Jaučiu — Zina nekantrauja. ronomijos skyrelį. Neatliko dar didelių darbų Gegužės mėnesį prasideda Zina. Bet ir už tuos nedidelius sklandymai. Tuomet kasdien ją gerbia dėstytojai, draugai. ji bėgs į aerodromą ir nepaGerbia už didelę meilę pasi- ilsdama raižys taip gerai pa
DARGIS
A. DARG1O nuotr.
žįstamą dangų. — Sesija dabar rūpi, — prisiverčia užmiršti sklandy mą Zina. — Termodinamika, mokslinio komunizmo valsty binis, du speckurso egzami nai. .. Padirbėti teks.. . Bet ir šią sesiją ketinu be ketver tų užbaigti. Pasičiupusi laisvą valandė lę, Zina sėda prie diplominio. Ne už kalnų ir gynimas. O Benerikės garbanų žvaigždy ną dar šukuoti ir šukuoti... Tik Zina atkakli. Neišsiaiškins pati, nubėgs pas vadovą, fizi kos-matematikos mokslų kan didatą V. Straižį, pasitars su profesorium P. Slavėnu, dės tytoju V. Žitkevičium. O po to ilgai sėdės tyliame Obser vatorijos kambarėlyje, pilna me žvaigždynų katalogų, že mėlapių, brėžinių. Ir tik kai nieko šalia nebus, gal būt, šūktels nuliūdusiam Mėnuliui: „Mes grįšime, mūsų pakeisti atskris kiti. Mėnulis niekad nebebus vienišas. Iki pasima tymo, Mėnuli!" Kai aš pakilau atsisveikin ti, Zina stovėjo prie atdaro Observatorijos lango. Ir žiū rėjo į dangų. Prie šio lango aš mačiau Ziną dar kartą. Va kare. Netrukdžiau. Man pasirodė, kad Žmogus buvo pasiėmęs į rankas pa sverti Paukščių Taką. Jis šio je žvaigždžių begalybėje ieš kojo savo TIESOS. V. ŽEMAITIS
Tavo jaunystės bilietas (Atkelta iš 1 psl.)
komiteto įskaitos vedėja A. Ulčinskaitė, biuro narė J. Bagdonaitė. Jų rankos užpil do įskaitos korteles, komjau nimo bilietus. Kaip vyksta bilietų keitimas papasakojo Universiteto kom jaunimo komiteto sekretorius P. Vaitkevičius: — Jau beveik visi Univer siteto komjaunuoliai gavo naujus bilietus. Iš 4857 kom jaunuolių pasikeitė beveik 4 tūkstančiai. Liko dar nepa keisti dokumentai Chemijos ir Fizikos fakultetų komjau nuoliams. — Keitimo tikslas — su stiprinti pirmines organizaci jas politiniu ir organizaciniu atžvilgiu, pakelti jų kovingu
mą ir autoritetą. — Keitimui buvo ruoštasi seniai. Vyko atestaciniai su sirinkimai pirminėse organi zacijose, atidžiai su kiek vienu komjaunuoliu pasikal bėjo draugai, iškėlė ydas. O tie, kurie nepateisino garbin go komjaunuolio vardo, buvo pašalinti. Sustatėme keitimo grafikus. Tai gana sudėtingas darbas. Ir nuo sausio 1 dienos kom jaunimo XV suvažiavimo nu tarimu buvo pradėti keisti komjaunimo dokumentai. Keisti neskubame. Dabar ga lima su kiekvienu pasikalbėti, susipažinti, plačiau sužinoti apie kiekvieną komjaunuolį. Keičiant komjaunimo bilie tus, yra komplektuojamas bū
Jubiliejaus proga skaitytojai pasakoja Jubiliejinio numerio išėjimo proga mūsų korespondentė kreipėsi j seniausią Universite to profesorių Z. Žemaitį, prašydama pasida linti keliomis mintimis apie laikraštį. Pasakoja prof. Z. Žemaitis. Mūsų „Tarybinis studentas" man daro gerą įspūdį. Malonu, kad laikraštis reaguoja į visus aktualius aukštosios mokyklos ir studentų gy venimo reiškinius. Mūsų dienomis reikėtų kuo daugiau kalbėti apie matematiką ir jos vaidmenį žmonijos gyvenime, šių dienų moksle ir technikoje. La bai svarbu, kad vidurinių mokyklų mokslei viai dar labiau pamėgtų matematiką. Many čiau, kad čia galėtų pasitarnauti ir mūsų laik raštis. Norėčiau pridurti, kad mūsų Universitetas turi senas matematikos tradicijas. Jau 1766— 1767 m. m, dar valdant jėzuitams, kuriems nelabai rūpėjo matematika, įžymus matemati kas Pr. Norvaiša pirmasis pradėjo dėstyti aukštąją matematiką. Dabar mes turime tokių matematikų, kurie atstovauja tarybiniam mokslui net užsienyje. Taigi apie visa tai rei kėtų dažniau užsiminti laikraštyje ir patiems matematikams. Esu labai dėkingas, kad laikraštis mano aštuoniasdešimtmečio proga šiltai ir prielankiai įvertino mano kuklius nuopelnus aukštajai mokyklai.
rys darbui Kazachstane iš tų, kurie gerai mokosi ir aktyvūs visuomenininkai. Tai Medicinos fak. I kurso stu dentas komjaunimo organi zacijos sekretorius A. Ališaus kas, Teisės fakulteto II kurso studentė TSKP narė D. Vait kevičiūtė, kuri bus darbo sto vyklos viršininko pavaduoto ja, Mechanikos ir matemati kos fakulteto II kurso stu dentė B. Giedraitytė ir kiti, Į komitetą vienas po kito užeina jaunuoliai ir merginos. Jiems iškilmingoje aplinkoje įteikiami nauji bilietai. Ati duodamas 1956 metų pavyz džio bilietus, kiekvienas giliai apmąsto savo nueitą kelią VLKJS gretose. Mums, komjaunuoliams, te
DVI FOTO NOVELES Auditorijose rašė chemijos formules. Svajojo... Mylėjo... Graužė nagus ir džiau gėsi sesijų metu... Koridoriais zujo musų bendraamžiai... Akiniuoti. Rašaluoti, Siaubingai išsiblaškę. Karo akimirka. Bombos. Dabar čia tylu... Suskaldytus mūro užžėlę pienės... Šalimais dulkėtą kamuolį gainiojasi berniūščiai... Tik niekas neskina pienių. Niekas nepi na vainikų. Amžina ramybė... Griuvėsių ramybė, ku rios niekas nedrįsta trikdyti... Kažkas juk nebaigė rašyti formulės NUOTRAUKOJE: čia stovėjo Kauno Uni versiteto Chemijos fakulteto rūmai. Juos sugriovė fašistai pirmąją karo dieną...
LAIŠKAS „...O gyvenu visai ne blogai. Sesiją išlaikiau. Kalorijų gaunu pakanka mai. Butų siūlymo biure gavau adresą Užėjau ir išsižiojau: kokie rūmai! Vienam! Kambarys — sa lė Viename gale šauki, ki tame už valandos atsilie pia. Dujas veda. Šiltas vanduo. Ir tokios liustros plieskia, net akis niežti. Visa grupė iš pavydo dantį griežia: nusimato net masinis bėgimas iš bendrabučių.. Jus mylintis sūnus. P. S. Tik susimildami at siųskit lašinių ir dvylika rublių!!!"
ko laimė taikiai kurti, mo kytis, o juk mūsų tėvai ko vojo. Pirmiesiems Lietuvos komjaunuoliams šiandien mūsų pagarba ir meilė. Mū sų Universiteto komjaunuoliai šventai saugo komjaunimo tradicijas. Vyksta susitikimai su revoliucionieriais, kurie papasakoja apie komjaunuo lių veiklą pogrindyje. — Tada jie nesakė vienas kitam gražių žodžių, o dirbo, kovojo, daugelis žuvo, kad jūs galėtumėte būti laimingi, — pasakojo revoliucinių ko vų dalyvis A. Plioplys susi tikimo su Universiteto stu dentais metu. Kiekviena įskaitos kortelė — tai žmogus. Štai ką tik buvo įteiktas naujas komjau nimo bilietas Rūtai Valiukai tei. Ji baigė Universiteto Gamtos fakultetą praėjusiais metais. Šiuo metu dirba sta
žuotoja Universitete. Gavusi naują bilietą, Rūta susimąs tė. Senas bilietas daug ką primena... į komjaunimą įsto jo Akmenės raj. Popilės vi durinėje mokykloje prieš sep tynerius metus, dirbo pionie rių vadove, dalyvavo įvai riuose būreliuose. Vėliau įsto jo į Universitetą. Besimoky dama buvo aktyvi visuomenininkė, II kurse draugai iš rinko fakulteto komjaunimo organizacijos sekretore. Vė liau visą laiką buvo biuro narė. — Aš neįsivaizduoju savęs be visuomeninio darbo, — sa ko Rūta. — Kai kurie stu dentai teigia, kad visuomeni nis darbas trukdo mokytis. Tai netiesa. Reikia mokėti viską derinti — toks yra mano patarimas žemesniųjų kursų studentams. •• Aišku, gyventi visada sun
ku, bet komjaunimas mane Išmokė nugalėti sunkumus, — baigia pasakoti apie save Rūta. Štai ką tik gavo naujus bilietus IV kurso studentės būsimosios geografės D. Strižinaitė ir R. Gailevičlūtė. Naują bilietą gavusi šypso si ir IV kurso studentė D. Lingytė. O tuo metu užeina ir išeina vis nauji komjaunuo liai. įteikdami naujus komjauni mo bilietus, komjaunimo ko miteto sekretorius P. Vaitke vičius, pavaduotojai ir komi teto nariai kalbasi su kiek vienu, pataria ir linki visiems sėkmingai išlaikyti pavasario egzaminų sesiją. Komjaunimo bilietas tave įpareigoja. Didžiuokis juo ir brangink. Jis tave skatina pa siekti tikslą, kurti Ir mokytis. L. JUOZtNAS
Sveikiname bendradarbius!
I eoną KYBARTĄ, metrampažą,
Pasakoti kelionės įspūdžius visada rizikinga. Netgi tada, kai kelionė pavyko ir buvo įdomi, sunku perteikti tikrąjį įspūdžių aromatą. Tai bandy siu daryti ne tik skatinamas noro išbandyti savo plunks ną. Dvi aplinkybės verčia mane pasidalinti kelionės į VDR įspūdžiais. Palyginti trumpa viešnagė buvo turininga ir įdomi. Mus priėmė labai nuoširdžiai ir sudarė visas sąlygas, kad kuo geriau mes susipažintume su vokiečių studentų gy venimu ir mokslu. Aš ir no rėčiau papasakoti, ką paty rėme (nors žmonės ir sako, kad geriau kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti). Antra, mūsų kelionė buvo ne tik malonus pasivažinėji mas. Kaip tik mums, šešiems Universiteto studentams, te ko garbė žengti pirmuosius dviejų Universitetų — Grei fsvaldo Ernsto Morico Andto vardo ir mūsiškio — bičiuSiandien, lystės žingsnius, pasibaigus pirmajai kelionei, galima neabejojant pasakyti: šis suartėjimas ir visapusiš kas bendradarbiavimas labai reikalingas ir perspektyvus. Mūsų kelionė į Greifsvaidą buvo lyg ir „atsakomasis vi zitas“. Kaip prisimename, dar vasaryje Vilniuje viešėjo grupė vokiečių studentų. Ir štai balandžio 4-ąją, išklausę daugybę VLKJS CK darbuoto jų, Universiteto vadovų ir draugų linkėjimų, sėdome į traukinį. Tada ir prasidėjo ta pažinimo šventė, taip gerai žinoma kiekvienam turistui, šmėkščiojo valandos ir die nos, nauji žmonės ir pokal biai, susitikimai, vakarai, dis kusijos, po truputį tenkinda mi musų baisų smalsumą.
DRAUGYSTEI IŠTIESTOS RANKOS Visi mes pirmąkart vykome
kart pervažiavo TSRS valsty binę sieną. Sunku dabar ap sakyti, ką jauti tuo momentu. Tai, sakyčiau, lyg ir primena tą jausmą, kurį pergyveni vaikystėje, skaitydamas pasa ką, — kai tiki stebuklų pa sauliu ir kada jis atrodo toks artimas ir pažįstamas. Šįkart stebuklingasis pasaulis — tai, kas atskirta nuo tavęs siena. Peržengęs ją, tu pasi junti atsidūręs visai naujoje aplinkoje, tarp nepažįstamų žmonių ir neįprastų papro čių, — tai pasaulis, kurį iki šiol tu pažinojai tik iš kino filmų ir knygų. Tikrovėje jis kitoks, negu visada būna buvai susikūręs vaizduotėje, ir — truputį sudėtingesnis įvairesnis. su Pirmieji užsieniečiai, kuriais turėjome reikalų, buVos pasieniečiai, vo lenkų prariedėjo ratai traukinio pabėgį, jie pirmą lenkišką - ... pasirodė musų kupė, atidavė pagarbą ir mandagiai papra šė parodyti pasus. Su lenkais mums mažai teko susidurti, bet susidarė įspūdis, kad jie — mieli ir malonus žmonės. Ištisą dieną važiavome Len kijos teritorija. Lipte prilipę prie langų godžiai žiūrėjome į žalius namukus ir pušynus, į dirbančius valstiečius, į kai mus ir miestus. Visa tai mums atrodė truputį paslap tinga: juk mes žiūrėjome pro skriejančio traukinio langą, šmėkščioją kadrai mums kė-
Į TURISTŲ SĄSKRYDĮ
Janiną JARUSEVlClŪTĘ, linotipininkę,
1. MERKIO UPE Prieš penkerius metus geo logų ekspedicijos; grupė ga vo uždavinį išžvalgyti Aly taus ir Daugų apylinkes: sta tyboms reikėjo žvyro. Po to Merkys vos ne visai išdilo iš atminties — lygus lyg at viras drenažo kanalas, be skardžių, be slėnių, apau gęs ąžuolais ir liepomis. Pernai, kada ruduo į tu ristinius takus pabėrė, lyg nerūpestinga šeimininkė duo nos tešią į aslą, purvynus, į turistų kiubą vis tiek rin kosi vaikinai ir merginos, negalį laisvą sekmadienį nu sėdėti namuose. Nutarėme keliauti smėlėtomis vietomis. Tada aš antrą kartą patekau prie Merkio. Rudeni į miškus, kurie su pa Merkio krantus, priplūsta daugybė grybautojų iš sosti nės. Ištisus metus kantriau sioji žmonių rūšis — žvejai — tyko žiobrių ir upėtakių. Tik pavasariais ramiau išskyrus bebrų statybų gar sus. kurtinių tuoktuves bei paukščių komandas prie statomų trobų, daugiau čia nieko neišgirsi. Išstypę iš alkano smėlio, pušys persekioja upę. Kas penki-šeši kilometrai į ankš tas miško laukymes įsiterpia atskiri vienkiemiai ir pora kaimelių. Keliai iš jų išbėga skersai mišką į stambesnius, o paėjėjus vos keletą dešim čių metrų nuo sodybų miš kan. vėl neberodo jokių civi lizacijos žymių. Toks jis, subtiliausias Lie tuvos kampelis, į kurio ly rišką kasdienybę porai dienų įnešime savo linksmumą, dai nas. laužus ir savo jauno gy venimo sūkurį.
FINALE
Viktorijų DAUJOTYTĘ, lietuvių literatūros būrelio pirmininkę. >?vv\aaz.
2. PASKUTINIAME POSĖ DYJE šį kartą susirinko visi pen kiolika. — Tai kaip su masinėm vaikštynėm klausytis bebrų? — paklausiau. - Kuriuo punktu? — pasi skubino Vita. — Paskutiniu, sekmadie nio. — Reikėtų pakviesti, — pradėjo Rimas, — Kauno ir Vilniaus būsimuosius inžinie rius, Šiaulių ir mūsų miesto būsimuosius pedagogus. — Kauno Tekstilės mokslinio tyrimo institutą, Sigmą, miesto vidurines, pridejau. Dar po pusvalandžio minti mis praėjome kliūčių ruožą. Jis visada gausiausiai sutrau kia žiūrovų — kaip senais laikais gladiatorių dvikovos. Mums su Kęstučiu „užkro vė“ laikino palapinių mieste lio projektą, plakatų pieši mą... Teko sutikti. Rimas sau pasiliko atsakingiausią barą: rūpesčius dėl bufeto. Alė su Sigitu bėgios pakulų, benzino fakelams. Valius va žiuos tartis dėl laužo. Jis turi būti kaitrus ir didelis. — Šiemet bus dar įdomes nis sąskrydis, negu... — pa sakė kažkurį. 3. SĄSKRYDIS Universiteto turistų sąskry dis įvyks š. m. gegužės 7—8 d. d. prie Merkio. Važiuoti autobusu, su autostopais iki Valkininkų arba priemiestiniais traukiniais ,,Vilnius — Varėna“ ir „Vilnius — Druski ninkai“ iki Pamerkio susto jimo. I sąskrydžio vietą nu ves rodyklės. Visi bus aprūpinami palapinėmis. Sąskrydžio pradžia vai. L. GAJAUSKAS
Sraigtiniai laiptai su aukš
Taip, tikrai taip ir buvo. Gy venimas be puošmenų ėjo sa vo keliu: arė valstiečiai, va žiavo dviratininkai, peronuo se vaikščiojo elegantiškos merginos. Bet mes nenusivy lėme tuo kasdieniškumu: bu vo malonu matyti, kad čia, nepažįstamuose kraštuose, dirba, skuba ir skiria pasi matymus lygiai kaip ir mu suose. Ir tai sukėlė džiaugs mingą, optimistinę mintį apie visų žmonių vienybę, apie Darbo ir Meilės visagalybę. Ištisą dieną mes skubame pavymui Saulei. Bet ji mus aplenkė, ir kai privažiavome Berlyną, jau temo. Mus suti ko stotyje ir nedavę net atsi peikėti nuo kelionėje patirtų įspūdžių, nuvežė toliau — į Greifsvaidą. Mes važiavome dviaukščiame greitojo trauki nio vagone. Apie šio ekspre so greitį vokiečiai juokauda mi sako: „Važiuojant gėles skinti draudžiama“. Prie pro gos — apie draudžiamuosius, įspėjamuosius. aiškinamuo sius užrašus. Vokiečiai visur mėgsta aiškumą ir tikslumą. Jeigu šiek tiek moki vokiečių kalbą — žinosi, kaip elgtis. Tu neišsitepsi į šviežiai dažy tus turėklus, nepaslysi ant parketo, tu uždarysi duris — to reikalauja daugybė perspė jimų. Į Greifsvaidą atvažiavome ketvirtą valandą nakties Vi durio Europos laiku (6 valan dą ryto Maskvos laiku). Mes kritome į lovas ir mielai bū tume miegoję nors ir pusę paros, jei ne kategoriškas šeimininkų prašymas 8 vai. būti pasiruošusiems ekskur sijai. Ir nors musų kūnai prašėsi poilsio, mes noriai paklusome šitam reikalavimui. Dabar mes buvome jų sve čiai ir norėjome patirti visa, ką tik jie mums pasiūlys. Mūsų viešėjimo programa buvo sudaryta minutės tiks lumu ir šeimininkų garbei reikia pasakyti, kad ji buvo įvykdyta irgi minutės tiks lumu. Pusę devynių mes jau sė dėjome autobuse. Mus malo niai nustebino lietuviški žo vokiedžiai, pasakyti vieno čio. Tai buvo pirmasis musų rado draugų siurprizas: jie vertėją, mokantį lietuvių kal bą. Važiavome į Štralziundą, labai seną miestą, šiaip nedi delį, stovintį už trisdešimties kilometrų nuo Greifsvaldo. Kartu su mumis važiavo di delė vokiečių studentų grupė. Savaime suprantama, vieno vertėjo nepakako. Kiekvienas norėjo pats užmegzti pažintis. Ir kalbos barjeras buvo įveiktas: skambėjo vokiškųrusiškų-lietuviškų žodžių mi šinys, į jį įsiterpdavo prancū ziški ir angliški, ir visa tai lydėjo mimika ir gestai. Štralziundas savo didumu prilygsta Panevėžiui. Tai ne paprastai gražus miestas, iš sidėstęs prie jūros. Jis turi didelę laivų statyklą ir uostą, kuriame matėme ir tarybinių garlaivių. Iš visų pusių mies tą supa ežerai, jame daug žalumynų. Miestą puošia aikštės, kurių amžius skai čiuojamas šimtmečiais. Mus labiausiai sužavėjo Marijos bažnyčia (Marienkirche), kuri žymiai senesnė už Gedimino pilį. Jos varpinė, iš kurios puikiai matosi miestas, jo apylinkės, viršija šimtą met rų.
pusiaukelėje mūsų uždusę vaikinai prižadėjo daugiau nepaliesti nei cigarečių, nei svaiginamųjų gėrimų. Ar jie tęsi šį pažadą — nutylėsiu. Tos dienos pavakary mus viename iš studentų klubo kabinetų priėmė Universiteto profsąjungos vadovai. Mes įsitikinome, kad musų atva žiavimu domisi ne tik Vokie čių Laisvosios Jaunimo Sąjun gos nariai, bet ir Universite to Senatas, partinės ir prof sąjungos organizacijų vado vai, — tai ne kartą jautėme mūsų viešnagės metu. Greifsvaldo studentų klu bas neatitinka mūsų suprati mo apie klubą. Šis klubas greičiau primena mums įpras tą miesto kavinę, tik be pižonų ir išsidažiusių „gražuo lių“. Čia gali nusipirkti kon jako, vyno, alaus. Šia susi tinka dėstytojai ir studentai rimtam pokalbiui, tikriausiai, ir įsimylėjėliai čia ateina; čia ruošiami įvairiausi vakarai. Niekas čia neprimena lengva būdiškumo, dykinėjimo ir girtų mūsų kavinių. Klube viskas paprasta, dalykiška ir kartu šventiška. Sekančią dieną mes susi pažinome su Greifsvaldu ir jo Universitetu. Šis Universitetas — vienas iš seniausių Europoje. 1956 m. miestas šventė savo Uni versiteto penkiašimtmetį. Universitetas vadinasi jo pro fesoriaus, progresyvaus Na poleono karų meto veikėjo, kovotojo už laisvę Ernsto Morico Arndto vardu. Tai pats mažiausias Univer sitetas Vokietijoje. Keturiuose jo fakultetuose (Filosofijos, Gamtos-matematikos, Teologi jos ir Medicinos) studijuoja 2800 studentų. Fakultetams (išskyrus Teologijos fakultetą su menku studentų skaičium ir tai egzistuojantį tik senų tradicijų įtakoje) priklauso po keletą institutų. Viso Universitete priskaičiuojama 49 institutai, kurie beveik ati tinka mūsų katedras. Skirtu mas pavadinimuose nekeičia pačios mokymo sistemos (ji tokia pat, kaip ir pas mus) esmės. Gyvenimo ir studijų sąlygas jų studentai turi labai geras^ Įsiminė musų aplankytas Geologijos-paleontologijos institu tas. Jame mokosi 37 studen tai. Šiame institute dirba 13 dėstytojų, iš jų 2 profesoriai ir 1 docentas! Puikiai įreng tos auditorijos ir laboratori jos. Institute yra turtinga geologijos ir paleontologijos eksponatų kolekcija. Vaikš čiojome mes po šį dailų pa statą ir galvojome: „Kad taip mums čia pasimokius!“ Parodė mums ir buvusį stu dentų karcerį. Nedidelis kam bariūkštis su mediniu stalu ir suolu visas išgražintas pieši niais. Ir kokių tik įrašų ir piešinių čia nėra! Nusikaltę studentai, trumpindami laiką, piešė, rašė, raižė. Jiems tai atrodo, tapo tradicija. Matėme ir rektoriaus togą, kurią jis užsideda tik didžių jų iškilmių metu. Kalbėti apie Universitetą — reiškia kalbėti apie Greifs valdo miestą, o kalbėti apie miestą — tai kalbėti ir apie jo Universitetą. Istorija juos stipriai surišo. J. LAKIS B. d.
vietą, surinkusios tiek pat taš kų, užėmė Kauno „Mediko" atstovės, o trečiąją vietą — „Politechnika". Universiteto krepšininkėms atiteko ketvir toji vieta (pernai jos buvo čempionėmis). Aišku, reikia prisiminti, kad mūsiškės žaidė be savo geriausių sportininkių. Paguosti mus gali tik I. Mengotytės iškovotas prizas geriausiai varžybų baudų me tikei. A. ZARANKA pirmavo beveik visą antrąjį. Tačiau susitikimo pabaigoje Universiteto krepšininkės su Nuoširdžiai užjaučiame žaidė labai ryžtingai ir pasku Medicinos fakulteto VI tinėmis žaidimo sekundėmis kurso studentę Violetą sugebėjo išlyginti — 54:54. KAIRYTĘ-GIRDZIJAUSKIENĘ, netekusią mylimo tė Taip ir pasibaigė normalus rungtynių laikas. Vis tik pra velio. GRUPĖS DRAUGAI IR tęsimo metu „Statyba" iško VADOVAS vojo pergalę 60:58. „Mokslo" merginos patyrė dar du pralaimėjimus prieš Giliai liūdime ir nuo Kauno komandas „Politech širdžiai užjaučiame Lietu niką" ir „Mediką“. vių kalbos katedros ve Čempionių vardai atiteko dėją doc. J. PIKCILINGĮ, savo mylimos sostinės „Statybos" krepšinin netekusį motinos. kėms, kurias, beje, mūsiškės LIETUVIŲ KALBOS buvo įveikusios prelimina KATEDRA rinėse rungtynėse. Antrąją
BE PERGALIŲ
Sėkmingai sužaidusios pas kutines preliminarines rungty nes, „Mokslo“ krepšininkės pateko j respublikos „Žalgi rio“ pirmenybių finalinę gru pę Tris dienas sostinės Statybi ninkų rūmų salėje vyko fina linės varžybos. Tačiau jos šį kartą neatnešė džiaugsmo Universiteto sporto mėgė jams: „Mokslo“ krepšinin kėms taip ir nepavyko iško voti pergalių. Dramatiškiau sios buvo pirmosios rungty nės su busimosiomis nuga lėtojomis — „Statybos“ krep šininkėmis. Statybininkės lai mėjo pirmąjį kėlinį 29:20 ir
klausimą:
lė vaikiškai naivų
nejaugi čia viskas iš tikrųjų tomis pakopomis, atrodo, ne iį VDR, o kai kas net pirmą taip paprasta ir kasdieniška. sibaigs, kai lipi aukštyn. Jau
Lietuviu kalbos kated ros vedėją doc. J. PIKCILINGĮ, mirus jo motinai, nuoširdžiai užjaučia LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA
Nuoširdžiai užjaučiame doc. J. PIKCILINGĮ, jo my limai mamytei mirus. IV KURSO LITUANISTAI
Lietuvių kalbos kated ros vedėją doc. J. PIKCI LINGĮ, mirus jo mylimai mamytei, giliai užjaučia „TARYBINIO STUDENTO“ REDAKCIJA
Lietuvių kalbos būrelio nariai nuoširdžiai užjaučia vadovą doc. J. PIKČILINGĮ, jo mylimai mamytei mirus.
REDAKCINE KOLEGIJA
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto g-vė Nr. 3, tele fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK laikraščių ir žurnalų lei dyklos spaustuvė. LV 03083
Užs. Nr. 2531