1934 m. Kaune universitete darbininkų ir .valstiečių vaikai sudarė tik nežymią studentų dalį, todėl ir pažangių čia bu vo, palyginti, nedaug. Bet jų veikla universiteto visuomeni niam gyvenimui turėjo nemaža reikšmės, nes ji atspindėjo en giamųjų klasių nuotaikas, troš kimus ir kovas. Gegužės Pirmąją pažangių studentų organizacijos iškil mingai minėdavo kiekvienais metais. Iš visų minėjimų mano atmintin ypač įstrigo 1934 metų Gegužės Pirmosios minė jimas, apie kurį ir noriu čia glaustai papasakoti. Komunistinių pogi-indlnių /rganizacljųiniciatyva bend-
MOKSLO KAINA I Jeigu tada, kai prieš dvide šimt metų įstojau į nelegalaus Komjaunimo eiles, man būtų lakę, jog Ir aš studijuosiu uni versitete, jokiu būdu nebūčiauĮiatlkėjęs. Todėl pirmoji diena ■loję mokslo šventovėje man buvo kaip Pergalės diena — ■ 945 m. gegužės devintoji, fctai šiandien kartu su jaunuo liais, už kuriuos esu dvigubai vyresnis, sėdžiu auditorijose, ■tudijuoju mėgstamą dalyką ir Itjaunėju širdimi. Bet aš gė lai žinau mokslo kainą, kurią ■umokėjo žmonės tūkstantmetėj; progreso kovoje prieš tamlias reakcijos Jėgas. Žinau ir lą kainą, kuria pirktas šlanlieninis musu gyvenimas, mu lų vaisingų studijų kiekviena Balanda. Tai žmogaus kančios, ■Saros ir kraujas —• deja, krau jas. Į tą kovos Jūrą ir aš buiau pasinėręs mažu lašeliu. I Pirmieji Tarybų valdžios Inetai mano gyvenime buvo tajytum pavasaris. Aš tada ga jau pastovų darbą, subrendau, jtamilau mergaitę. Ir viską jtėmė pirmoji šūvių papliūpa, lu daugeliu komjaunuolių pajmėme į rankas ginklą, pasiū lome fašistus tuo, ko jie bu to užsiprašę — švinu. Dau guvos krantais drauge su kari niu daliniu mes pasitraukėme i rytus tęsti pradėtąją kovą. I Antrą kartą patekau į tronją su lietuvišku daliniu^ žie mos speigui siaučiant. Niekajos neužmiršiu to 600 km žy lio. kai visą dešimtį dienų mes e.iome užimti fronte savo kovos b iro. Iš dešinės visą laiką ■lauksi minosvaidžiai, dunda •muolės, žaižaruoja karo gaiš inti, o mes žengiame per pusBynus, prisėdę pailsėti, užsnūsIne vėpūtėse. Vienok, iš mūsų po nebuvo dezertyrų! Visi ■ai žinojome, kad kelias i mus ir pergalę eina per ko!. Meilė gimtąjam kraštui, "šias už karo suardytą laiir šeimos židinį, tarybinių onių kančios bei ryžtas grūio mus, teikė drąsos. Susltlno su artimaisiais mylimais onėmis viltis lydėjo kovų iu. Deja, daugelio neteko iitlkti. Neradau ir aš savo rgaitės. Ir kiti kovos draul širdies krauju apraudojo 'uosius, dažnai nežinodami ‘ jų kapelio. Ne vienas iš nebesugrįžo iš kovos. Aš (Pirkau nuo mirties dviem leidimais ir priedo — atminli — gavau džiovą. Iš Jos ištraukė mane tarybinė ■edicina. štai kaip buvo užgfluyusl audra mus, viduri niosios kartos lietuvius ir mes, ■ pasidžiaugti, — įveikėme Ją, nepalūžome. Taip, brangi mokslo kaina, brangesnės mūsų mokslo šventovės, atkovotos iš prleš-
paskutinių tamsos gynėjų — hitlerininkų. Ačiū internacio nalinei tarybinei armijai, kad šiandien mes galime mokytis aukštojoje mokykloje ir neži nom knygų laužų, kurie pa vyzdžiui, neseniai buvo su liepsnoję Budapešto gatvėse, padegus hortistiniams išsigi mėliams. Kaip tai yra klaiku man nesunku įsivaizduoti, nes savo laiku teko stovėti prie Dotnuvos Žemės Ūkio Akade mijos rūmų griuvėsių, kalbėtis su profesoriais, kuriuos hitle riniai okupantai buvo palikę be darbo, uždarydami visas Lietu vos aukštąsias mokyklas. Tatai neturi ir negali daugiau pa sikartoti. Ir kol mes esame vie ningi savo siekiais, kol mes einame visos tarybinės tautos, Lenino nurodytais keliais, mums nebaisūs jokie grąsinimai. Taip galvojau aš, taip mąsto mano kovos draugai. Pamilau aš savo universite tą Ir jaunų draugų linksmą juoką. Myliu visa širdimi savą ją tėvynę, jeigu prireiktų, esu pasirengęs dar kartą ginti ją iš visų jėgų. Ir tvirtai tikiu, kad Iškovotas mokslas, apgin tos mokslo šventovės yra ir bus mūsų visiems laikams. V. DĖNAS,
IFF I k. žurnalistikos specialybės studentas.
Pagaliau Tu vėl pas mus atėjai, saulėtas, žvalus, kupinas džiaugs mo. Nuo Tavo pasirodymo suspro go medžiai, sučiulbo paukščiai, žiedais pasipuošė žemė, o ir žmo nės atjaunėjo, pagražėjo. Tur būt, pastebėjai, kaip atkuto Tave pa jutę mūsų studentėliai. Netgi di džiausieji miegaliai ir tie. supratę, kad saulė daug mielesnė nei pa talas, apnuoginę baltas it sūriai nugaras, ant stogų ir balkonų su virto. O kai pažvelgi į mūsų merginas-mergužėles. tai tikriausiai nuo gražiausių pasaulio kvietkų neatskirsi- — talo mielins ir oui-
kinus duris iš vidaus, be to, keliams draugams jams laikant diržu, užkabintų už rankenos, mes šiaip tai apsigynėme. Tačiau smurtininkams į tal ką netrukus atvyko stambus policijos dalinys. Grumtynės prie durų vėl prasidėjo. Da bar fiziška ir techniška per svara buvo užpuolikų pusėje, ir durys buvo išlaužtos. Esant tokioms aplinkybėms, toliau tęsti minėjimą buvo ne beįmanoma. Reikėjo sutrum pinti numatytų kalbėtojų sąra šą. Minėjimą baigėme giedo dami Internacionalą, prieš tai atidarę visus auditorijos lan gus, išeinančius Į judrią Do organiza- nelaičio gatvę. Kai mes ėjome iš auditori visų Salių proletarai, vienykitės jos, policija tikrino mūsų do kumentus, surašė visus dalyvasusius, vienu paleido, o ki tus suėmė. Ši procedūra vyko fašistiškų pažiūrų „kolegoms” visaip tyčlojantis iš mūsų ir koliojant mus įvairiausiais fa šistų keiksmažodžiais. Buvo suimta apie 40 asme nų. Vieną jų, drg. Lieponį, tuo metu tarnavusį kariuomenėje ir minėjlman atvykusį be savo viršininkų žinios, kariuomenės VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO PARTINIO EIU BIURO teisinas nubaudė. 12 metų sun ______ REKTORATO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS kiųjų darbų kalėjimo, penkis Nr. 15—16 (254—255) ♦ 1957 m. gegužės 1 d., trečiadienis ♦ K alna 40 kap. draugus, pasirašiusius pareiš kimą minėjimo leidimui gau ti, karo komendantas ištrėmė * <įt ! Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo Universiteto & Gijos. Jis įvyko universiteto rū iš Kauno, o visi minėjimo da partinis biuras, rektoriatas, komjaunimo ir profsąjun- \ muose Mickevičiaus ir Done lyviai, tarnavę valdžios Įstai gos komitetai sveikina Universiteto kolektyvą tarptau- X laičio gatvių kampe, antrame gose, policijos nurodymu bu tinęs darbo žmonių solidarumo šventės — Gegužės % aukšte, erdvioje auditorijoje, vo atleisti iš darbo. Pirmosios proga ir linki dėstytojams, aspirantams, stu Taip buržuazija atvirai su (tentams ir personalui naujų kūrybinių laimėjimų moks- X išpuoštoje atitinkamais šūkiais 4$ le ir darbe. ir portretais. Tai buvo vienas laužė savo pačios įstatymų nu -- ------- 4.---------- . iš pirmųjų žingsnių kuriant statytą ir užtikrintą universi Universiteto Rektorius drg. Bulavas Įsakymų atžy- e Lietuvoje liaudies frontą ko teto autonomiją, pagal kurią mėjo už našų darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą 39 \ vai su fašizmu. į minėjimą at policija neturėjo teisės net įei profesorius, dėstytojus, pagalbinio mokslo personalo ir Jį vyko visų socialistinių pakrai ti į universiteto patalpas, iš administracijos darbuotojus. \ pų studentai, t. y. visi, kuriuos niekino lietuvių tautos nacio Už pažangumą moksle ir visuomeninę veiklą atžy- X žavėjo socializmo mokslas, nalinę mokslo šventovę. Todėl mėti 53 studentai. jaudino pažangiausios idėjos, šis įvykis ne tik smarkiai su Už aktyvia, visuomeninę veiklą — 16 studentų. Už gerą bendrabučių priežiūrą ir kultūrinio laisvakurie gyveno Išnaudojamųjų jaudino universiteto studen laiklo organizavimą — 11 žmonių. V klasių, interesais, biaurėjosi tus, bet ir stipriai rezona Atžymėti taip pat universiteto saviveiklos kolektyvų fašistine priespauda ir teroru. vo plačiuosiuose Lietuvos vi — ansamblio ir dūdų orkestro — vadovai. Auditorija buvo pilna pilnutė suomenės sluoksniuose toli už lė. . . Buvo aišku, kad minėji universiteto ribų. O mes, pa mui gresia fašistinio pogromo žangieji studentai, tada tvirtai : pavojus. Ir Iš tikrųjų, prasidė- tikėjome, kad netrukus ateis I jus kalboms, fašistiškai nusi laikas, kai Gegužės Pirmąją teikę studentai su triukšmu galėsime švęsti laisvai, niekie no neterorizuojami ir netruk kios atrodo. Gi Vingio parke ir pendiją prarasti. tai, žiūrėk, ro luoja pietus (nuotr. ovale). Tai ne domi. Neapsirikome! maną apie meilę skaito, arba, kaip tuodu laiminguoju (nuotr. kairėje apačioje), meiliu pokalbiu laiką trumpina. Juk Tu žinai, kad tai blogai atsiliepia j mokymosi lygi, nukenčia akademinė drausmė. Negana to, žiūrėk, nė vienas jaunikaitis ir eiles merginai skirtas pagauna rašyti, perdėm daž nai kelnių klostes lyginti. O pas kui ir visai prapuola — nebeten ka apetito, sublogsta, pasidaro už maršūs, svajingas. Pažvelk i tą tą, ( saulę sprukti. O jei ir sėdi Jaunuoli, kuris taiD melancholiš kai be studentiško apetito gromukas iš nareicfos ar bijodamas sti
palei bendrabučius žolelė šviežia augti normaliai negali —- numindd jaunimas, tiek daug porų ir porelių vakarais vaikštinėja. Bendrai paėmus, Pavasari, esi. šelmis. Nors ir daug džiaugsmo mūsų jaunoms širdims suteikti, bet ir daug „tškados” pridarai, fitai, kad ir paskaitos. Jei anks čiau studentai auditorijose nuo šalčio slėpėsi, tai dabar kiekvie nas taiko, kad filč greičiau į gam
kotletas kaltus, o aišku — ..ji”, beširdiškai užtemdžiusl jo gyveni ma. Tačiau blogiausia, ką tu at neši. tat egzaminų sesija. N'eabe joju, kad jeigu Tau tektų per vie __________________ na naktį ,perskaityti 1000 knygų. ’ • — štai »»._•»•. . .. • - • . (nuotr. • • kaip šiam jaunikaičiui vidury), tai tikriausiai nebėpano•-*-* .............................................. rėtum daugiau pas mus sugrįžti. Na. bet kad Jau grįžai, būk svei kas. žaliuojantis Pavasari! Vieno— daugiau lietaus, nes kitaip vargu a'’ išlaikysim egzaminus.
R. SVPSNIO nuotraukos ir tekstas
/
te.
M
TMF vyr. dėstytojas A. KLIMKA
M I CKŲ Mickų bobutės paveikslą aš vi są laiką nešiojuosi širdyje. Mums ji nebuvo nei giminė, nei šiaip ypatingai artimas žmoqus, būt, ne mažiau už savo motiną, bet aš ją mylėjau, ir mylėjau, tur Tiesa, ne aš vienas, visi vaikai Ją labai mylėjo. Ir visas kaimas be jos nega lėjo apseiti. Jei tik kur liga ar nelaimė, jei kokios krikštynos ar vestuvės, jei žmonėms reikia iš važiuoti, o nėra kas namus pasaugo — Mickienė tuoj pribūna. O jei koks darbas — ar talkai ruoštis, ar bulves kasti, ar linai verpti — Mickienė visuomet atei na neprašoma, susiranda vietą ir imasi darbo, žmonėms — ką gi, tegul dirba. Vis pora rankų dau giau, o mokėti už tai juk nerei kės. Įpilsi lėkštę sriubos, įbersi į terbelę kruopų ar miltų, pakiši kokio atlikusio audeklo galą — ir bus patenkinta. O jei ir to ne duosi, vis tiek ji nepyks. Priprato prie jos visas kaimas, kaip prie kokios įnamės. Regėjo si, kad ji savo namų neturi. Va dino ją Mickų bobute, nes jos mėgiamiausias priežodis buvo „bobut mano”. O tačiau ji turėjo' namus. Atokiau nuo vieškelio augo dai lus beržynėlis, kuris nuo pavasa rio Ir rudens vėtrų dengė mažą trobelę, perlinkusiu stogu, apau gusiu žaliomis samanomis. Viena me tos trobelės gale, kur buvo langai gyveno žmonės, o kitame stovėjo gyvuliai. Gyveno ji toje trobelėje su Mic kumi, dideliu, pajuodėliu seniu, nukarusiais ūsais ir ilgomis gys lotomis rankomis. Tylus tas Mic kus buvo labai, su žmonėmis ne bendravo, netgi, rodėsi, visų ven gė. Juodos jo akys buvo kažin kokios uždaros, neįžvelgiamos. Rodėsi, kad jis žiūri ir nemato žmogaus. Pažinti jį galėjai kažin kur — iš baisaus kosėjimo. Kosė jo jis iki paraudimo, ilgai, regis, jam kas krūtinę plėšė. Kelias die nas iŠ eilės jis eidavo peiliu ne šinas per krūmus ir vilkdavo na mo pundus vyielių, liaunus lazdy nus, beržo šakas, iŠ viso tę jis ri šo šluotas, pynė krepšius ir doklus, o turgaus dienomis prašyda vo, kad kas nuvežtų jo išdirbinius miestan. Uždaras Mickaus būdas, pa slaptinga jo išvaizda nežinia dėl ko baugino mus, vaikus. Pasiro džius jam netoliese, mes sprukdavome į šalį. Ir kažkodėl mama, man prasikaltus, dažnai gąsdinda vo Mickumi: — Atiduosiu tave Mickui, teišveža į miestą parduoti. . . Todėl tą vakarą, kai Mickus ruošdavosi su savo šluotomis į Telšius, aš virpėte virpėdavau ir nekėliau kojos iš trobos, ir gulėti bijojau vienas savo lovelėje ir neatsitraukdavau nuo mamos. Tačiau tai, matyt, būta berei kalingos baimės, nes Mickus nei vaikams, nei suaugusiems nieko blogo nedarė. Nutaikęs, kai Mickus išeina Į karklyną, aš bėqu pas senutę. Šit ji belopanti kažin kokį drabužį. Sėdi ant žemo krėslelio susilenku-
si, įsikniaubus* į savo darbą *r» man rodos, kad ji kuprotu. — Siūlo nebematau įverti, — sako ji. Iškėlusi prieš šviesą ada tą ir paseilėjusi siūlą, — akyse vis tamsiau ir tamsiau darosi. . . —- O kodėl, bobut, tamstai vis tamsiau ir tamsiau darosi?.. — Senatvė... Nebedaug liko man gyventi. Ateis kurią dieną mirtis ir atgulsiu ant lentos. O pragyveni — rodos, nejunti, — ji žiūri į tamsią kerčią, tarytumei kalbėtų kam nematomam. — O kodėl reikia mirti? — — klausiu ją. — Taip jau yra... Žmogus gimsta, auga, išauga toks kaip tu, paskui kaip Bertulio Alpis, pas kui, kaip tavo tėvelis, paskui pa sensta — ir miršta. .. Man gaila senutės, kad ji turės mirti ir gulėti viena pati šaltoje žemėje. .. Iš ten daugiau negali ma atsikelti ir išeitt. . . O juk ir mano tėveliai turės kaaa nors mirti. Ir nuo tokios minties man darosi baisiai graudu, Ir kieta gerklėje, ir ašaros pradeda neju čiomis birti... — Vargšelis, tur būt, valgyti jau išalkai.,. O aš visai užmir šau. . . įsispyrusi Į klumpes, bėga į ka marą. Atsineša puodynę uogų, už tepa man ant duonos. Uogos sal džios tokios, nuo jų limpa lūpos, limpa pirštai, aš iki pat ausų Išsi tepu. Paskui mudu einame į kiemą. — Dabar darbus dirbsime, — sako senutė. Tiesa, darbai tie ne dideli. Perkelti ožkelę, palesinti vištas, parankioti beržynėlyje ža bų ugniakurui. Beržynėlis tas nedidelis, bet la bai gražus. Berželiai ploni, sauja apimtumei bet laibi ir aukšti, vir šuje sukibę žaliomis čiupromis, sudarydami sunkų žalių lapų sto gą. Čia taip švaru, kad nė šape lio nesurastumei, bet užtenka se nutei skersai pereiti, kaip ji pilną priejuostę prisirenka šapų ir sau sų lapų. Kartą ji pamatė,.kad Česnausko Antaniukas nulaužė berželio šaką. — Ką tu darai! —- subarė jį se nutė, — berželiui juk skauda!. . — Kad Jis negyvas, — sake Antaniukas. — Kaipgi negyvas?!.. Juk jo šakos tai kaip tavo rankos. . . O kai pavasarį sula teka — ar ta* ne berželio kraujas? Ir kalbą me deliai turi savo — pasiklausyki te. — Senutė įsiklauso, tarytum laukdama aeinant iš kur balso. Klausomės ir mudu. Pūsteli vėje lis. Jo užgautos lepios drebulės, tarsi šaltį pajutusios ar ko išsi gandusios, pradeda spurdėti. Sšš — ošia beržai, tildydami savo plepias seutes. Mums rodosi, kad jų šneka dabar rami. Bet kas da rosi, kai pakyla audra — jie linksta prie žemės, plėšosi, vai toja!. . Ne tik medžių kalbą, bet fr daug kitų įdomių dalykų iš bobu tės sužinojome. Saulė naktimis skęstanti į jūrą, žvaigždės miru sių žmonių akys, o pasaulyje esą geri ir blogi žmonės. . . Mes skun dėmės bobutei užslgavę, nu skriausti vyresnių. Užtekdavo Jai
Gegužės 5-oji 1930 —1932 m. Kauno Univerlstete veikė marksistinė stu dentų draugija „Aurora”, ku■los aktyviausių narių tarpe buvo ir dabartinis VVU Rekto rius Juozas Bulavas, prorekto rius Eugenijus Meškauskas, do centas Viktoras Mlcelmacherls, dėstytojai Edmundas Medžys, Jurgis Blieka. „Aurora” leido sienlaikraštį — vieną iš pirmųjų pažangio sios studentiškos spaudos orga. nų Lietuvoje. . Spausdiname du straipsnius iš „Auroros” sienlaikraščio.
pažvelgti savo raukšlėta, bet gied ra šypsena, užtekdavo išdžiūvu sia silpna ranka paglostyti galvą, papūsti skaudamą vietą — ir skausmo, ir sielvarto kaip ne būta. Liūdna, kai ateina žiema. Moti na neleidžia manęs į lauką, nes neturiu kuo šiltai apsirengti. Ne bematau ir bobutės. Ankštas ir tamsus pasaulis pirkioje. Ankštai sėdėti greit nusibosta, o asloje, kur kvepia žeme nuo supiltų bul vių, šalta. Aš prasipučiu lange skritulėlį ir žiūriu. Koks už stiklo nepaprastas pasaulis! Laukai už versti sniegu, pusnynai suvarpy ti, susirioglinę, mėlynuoja, laukų platybėse mirga ir bylkičoja ledo šukelės. Vienur kitur — gilios pėdų brydės. Pirkių langai balti, stogai storai apdengti sniegu, tarsi užkloti patalais, kad žmo nėms nebūtų šalta. . . Aš norėčiau išsiveržti pro duris ir lėkti kieta žvilgančia pusnynu pluta — toli toli. . . • Iki pavasario pasiilgstu bobu tės. Girdėti žmones šnekant: — Laimingi tie Mickai. . . Nei sėja, nei pjiauna, o gyvena paten kinti. — Tiek jiems tereikia. Dvarų neužgyveno. . . Gal ir laiminges ni, niekas nerūpi, — svarsto ma no tėvas. — Ir ne kažin kiek gy venti beliko. Mickus pirma į ka pus nuvažiuos — kosti, net baisu klausytis... — Et, kad jų laimė netikra, — kalba mūsų kaimynas Dacys, — Klaišys.juos suės, matysite... Ne tuščiai tai sakau.. . žmonės šneka, kad Mickai ka žin kada turėję sūnų, vardu Au gustiną. Tas išvykęs į tolimas už jūrio šalis. Norėjęs ten uždirbti daug pinigų, kad nei jam, nei jo tėveliams skursti netektų. Ir ke lionei paskolinę pinigų iš turtin go ūkininko Klaišio. Tik vaikinas laimės ten nesuradęs ir žuvęs, o per daugybę metų skola Klaišiui augusi ir augusi. . . Tik aš negaliu įsivaizduoti, kaip Klaišys prarys Mickus. Gal gi jo burna tokia plati?.. O vis tik pra rys. Na, Mickų tegu ryją, jis toks piktas atrodo, bet kam ir gerąją
Tarybiniame literatūros moksle pribrendo daugybė problemų, kurios laukė savo sprendimo. Pagaliau šiemet balandžio mėn. 12 — 18 d., TSRS Mokslų Akademijos M. Gorkio vardo Pašau linės1 lite ratūros institutas suruošė Maskvoje diskusijas. Susirin kę į Jas iš visų Tarybų Sąjun gos kampų literatūros mokslo atstovai, kritikai-, meno istorlkai bei teoretikai, aukštųjų *
Buržuazinė spanda universitete Buržuaziįos vaikai bus ver ti savo tėvų: mėgsta iškilmes, jubiliejus, mėgsta puošnias ir tuščias frazes. „Lietuvos stu dente", „Studento Balse" mažai ką daugiau gali rasti, kaip tik tuščią saldžialiežuvavimą, ir begalinę tuštybę. Kadaise, sako studentai buvę kovotojai ir kultūros nešėjai, liandien studentai — kandi datai į valdininkus, kandida-
tai ir drąsiai stoti į darbinin kų ir smulkiųjų valstiečių ko vos eiles. Vis labiau ir labiau už uni versiteto sienų aštrėjant kla sių kovai, turi paaštfėti ir ideologinė kova tarp ideolo ginių grupių Universitete. Bi tą kovą mes vesime visu griežtumu iš savo vitrinos, kur ištaisinėsim buržuazinės studentų spaudos informaci jas ir pasistengsim atvaiz duoti Lietuvos ir viso pasau lio revoliucinį darbininkų ju dėjimą. „AUROROS" VALDYBA
bobutę?.. O geriau būtų, kad po kurio laiko išeina laukan, pra daro duris | tvartuką ir kažin ką užsirašo, paskui ilqomis kojo mis žingsniuoja apie daržą, žiūri beržynėli.
Išvažiuoja. Dabar Mickų trobos durys daros ištisas dienas, nematyti įeinant, nei išeinant. Pavakarėje aš įsidrąsinęs nusėlinu l jų kie mą. Tuščia ir nyku. Pasienyje mė tosi nebaigti pinti krepšiai, vyte lių pundas. Prie šulinio — aliu minis dubenėlis su pupomis. Jų senutė nebaigė sėti. Tvartelyje bliauna ožka, karkia vištos.
Pastoviu vietoje, paskui apeinu trobą. Tylu. Tik beržynėlis ošia tai garsiau, tai tyliau, čeža dre bulės. Rausvas saulėlydžio spin dulys krenta pro langą vidun Ir aš matau, kaip jis atsimuša i tam sią, voratinklių pripainiotą ker čią. Mickaus nematyti, negirdėti Jo kosulio. Mickienė sėdi ant mū ro. Jos rankose rožančius, bet ji nesimeldžia, o tik laiko suspau dusi vieną poterėli. Siaubas perėjo Mickų namuos ir atėmė iš jų nedidelę laimę. atėmė gyvybę.
Po keleto dienų senukai ruoiiasi kelionėn. Eisią į žmones, nes Mickienė sakosi nepernešianti. kai griaus jų lizdeli. Mickus užkala langus, duris. Abu užsideda po maišelį ir Ištraukia Į vieškeli. Mickienė susikūprinusi skuba smulkiu žingsneliu ir, kai senis sustoja išsikosėti, laukia Jo. Netrukus prie trobelės ateina vyrai. Jie plėšia rąstus, suėstus kirminų. Dunkstelk kirpente į tokį rąstą — subyra kaip smėlis. Taip Mickus visi ir užmiršo. Jei pradžioje dar prisimindavo, tai kuo toliau, vis rečiau ir rečiau beminėjo, tarsi Jie pasaulyje visai nebūt gyvenę. Tik beržynėlio pa vadinimas išliko — Mickų beržy nėlis.
Klebonas per kaimą važiuodamas Vis keikia, vis bara mūs grinčią. Tai tau, matus, širdelę užduodamas, Tai tavo galvelė vis kenčia. Tai tąvąjį sūnų, tai jis Ilgainiui kolioti priprato. Ir šaukia: — Bedievis, vagis! — Klbonas nenor demokratų. Per varganą svietą beeidams sūnus Pamatė, kad reik agituoti: — Ponus nuversti, dalyti dvarus, — Reik viską biednam atiduot. Kad tau sūnelis užšvilpdavo, — Neliūsk per daug, matuš, motuše. Jei kartais dar lauktų kilpa jo, — Bedniem atiduotų ir dūšią.
O aš vis laukdavau sugrįžtant R. KASAUSKAS
P. CVIRKA
Diskusifos realizmo pasaulinėje literatūroje klausimais
Spaudos diena
Aurorininkams Darbininkų kova prieš Bur žuaziją kasdien bręsta ir tvir tėja. Šiandien jau ir Lietuvo je vis daugiau ir daugiau darbininkų, - darbo valstiečių ir iš jų kilusių moksleivių bei inteligentų įsitraukia į kovą prieš naudotojus, prieš kapi talistinę santvarką. Fašizmo bangos siaučia, Visas pasaulis stovi karo ir milžiniškų sukrėtimų išvakorėse. Šiandien yra gyvas rei kalas pasisakyti su kuo Lie tuvos darbo studentija ir prieš ką. Lietuvos universite to darbo studentija turi griež-
BOBUTE
tai į buržuazijos reikalų ve dėjus. Lietuvos miestuose ir kai muos bedarbė vis labiau r žiauriau siaučia. Tačiau ponų studentų spaudoj ramu. Rei kia manyti, kad ir jų tėvų stambių buožių sodybose dar ramu ir sotu. O tai, kad dar bininkai ir smulkieji valstie čiai atsiduria vis labiau sun kioj padėty, ponų studentų nejaudina. Tie „gryno moks lo", ir grynosios poezijos" mėgėjai susirūpinę tik šiltom . vietom. Tai jų supratimu leis- tina ir tai netrukdo „grynojo ; mokslo" ir „grynosios poezi- < jos" tarpimui. Rūpintis Lietu vos darbo žmonių reikalais < negalima, nes tai, girdi, poli- < tika ir tai tų buožijos šukelių « supratimu priešinga mokslui zr „grynajai poezijai". Tačiau „grynasis mokslas" ‘ ir poezijos nevaržo „Lietuvos . Studente" ir „Studentų Bal- ’ se" mūsų buožijos vaikams ‘ ugdyti ir stiprinti tautinį, va- . dinasi, fašistinį „judėjimą". ’ Pasirodo „grynasis mokslas" ; leidžia jiems šių dienų Lie- • tuvos darbininkų ir vargin- ’ gųjų valstiečių reikalus, iŠ- . naudojimą ir nedarbą. Ir visa • tai daroma objektyvumo su- ; metimais! Buržuazinės studentijos . spaudos špaltys ir puslapiai ■ pripildyti „akademinių" nie- ; »kų. Buržuazinėj studentijoj, . kaip ir jų tėvuose, yra įsiga- ; įėjusi nuomonė, kad vyriau- ; sybę reikia pagerbti ir reikia < pagerbti būtinai saldžialiežu- ’ vaujant. Buržuazinė studentų ’ spauda stengiasi išauklėti paklusnius buržuazijai tar- „ nūs. Tokie ir yra tie „aukštie- « ji" buržuazinės studentijos ’ spaudos tikslai ir uždaviniai. <
mokyklų dėstytojai — iš viso keli šimtai žmonių. Iš mūsų universiteto dalyvavome 8 žmonės. Žymieji literatūros mokslo atstovai paruošė Ir Išspausdino įvairiais realizmo klausimais 11 pranešimų: „Socialistinio realizmo problema” (V. R. Sčerbina), „Nacionalinės for mos klausimas socialistiniame realizme” (K. L. Zelinskis), „Ginčytini realizmo klausimai ryšium su klasikinio palikimo problema” (I. E. Elsbergas), „Realizmo Ir modernizmo srovės XX a. llteratūroje” (B. O. Percovas), „Realizmo ir roman tizmo sąveikos klausimai” (A. A. Elistratova) ir keletas pranešimų apie rusų, vakarų Europos, Rytų tautų realizmą' Sle pranešimai sudarė diskusi jų pamatą. Nors Ir nebuvo pa daryta įvadinio vieno apibend rinančio, susumuojančio gin čytinas problemas pranešimo, diskusijos buvo labai gyvos. Kalbėtojų užsirašė per šimtą, žodį gavo apie 60. Buvo iš kelta be galo daug problemų iš meno bei literatūros teorijos ir literatūros istorijos sričių. Pagrindinį diskusijų branduolį sudarė realizmo sąvokos aiškinimas ir realizmo vieta meno Istorijoje. Bemaž visi kalbėtojai griežtai, kartais net piktai puolė neseniai dar plačiai propaguo jamą realizmo ir antireallzmo koncepciją, vadindami ją dogmatlška. Ormuzdo Ir Arimano teoriją Ir kt. Jai buvo prikiša ma niekuo neparemtas perkėli mas į meną filosofinių idealizmo ir materializmo sąvokų santykis. Reikia pastebėti, kad šios teorijos gynėjų neatsirado, net ir neseniai ją spaudoje skelbusiųjų tarpe (pav. Nedošlvlnas), ir diskusijų Išvadoje ji buvo atmesta. Ne kartą buvo pabrėžta, kad nėra meno be tikrovės ir kad antlreallzmas stovi už meno ribų. Neryškiai buvo suformuluo ta ir kaip reikiant neišnagrinė ta realizmo ir nereallzmo me ne koncepcija. VJeni į tas dvi tendencijas dėjo aiškiai verti namąjį momentą, tik realizme tematydami vienintelį teisingą meno raidos kelią, kiti kėlė is torinę kitų meno krypčių reikš mę, pav. romantizmo (Elistratova). Šie pastarieji teigė, kad romantiškasis pradas mene se nas, jis reiškia natūralų žmo gaus linkimą svajoti, stipriai nuspalvinti vaizdu jaunojo gyvenimo įspūdžius savo Jausmals, o Istoriškai romantlzmo srovė buvo būtina Išaugu XIX
a. realizmui. Diskusijų metu niekas nebebandė nuneigti is torinės romantizmo reikšmės ir tuo budu tartum buvo reabili tuotas romantizmas, kuris dau gelyje paskutiniaisiais metais išleistų literatūros mokslo vei kalų buvo visai Išnykęs, visus didžiuosius romantikus įspraudus į tikroviškumo — realizmo rėmus. Didžiausios diskusijos iški lo. sprendžiant realizmo pra džios klausimą. Čia susidūrė teorija, visą meno istoriją su vedanti į realizmo istoriją, su teorija, kuri mato mene daugy bę įvairių krypčių, o realizmą laiko tam tikros epochos isto riniu reiškiniu, kuris yra są lygojamas visuomeninio gyve nimo. Vadinamojo amžinojo rea lizmo šalininkai, humorlstlškai diskusijoje pavadinti „blzoninkals”, įrodinėjo, kad dar urvinis žmogus mokėjo labai tikroviškai, atseit, realiai, pieš ti gyvulius. Antikinis menas buvo Ištisai grindžiamas tik rovės vaizdavimu. Tikrovė at sispindi ir viduramžių mene ir todėl, kai kurių kalbėtojų ma nymu, negalima laikyti tuos kelis amžius viena tik juoda dėme žmonijos istorijoje. Rea lizmas nuolatos vystėsi, todėl galima kalbėti apie stichinį realizmą, antikinį, renesanso, šviečiamąjį, pagaliau kritinį ir socialistinį realizmą, kaip aukš ,čiausią realizmo išsivystymo ,etapą. Šią koncepciją puolė vadi namieji „šekspyrininkal”, tai yra, realizmą suprantantleji ,kaip Istoriškai apibrėžtą meno kryptį, o ne metodą. Jie, api brėždami realistinį meną, re .miasi ne bendruoju, Iš viso me 'no tikroviškumo bruožu, o ieš ko išskirtinių, tam tikro laiko (tarpio menui būdingų žymių. ' Taip suvoktam realizmui cha ,rakteringas gyvenimo sudėtin gumo atvaizdavimas, socialinių santykių analizė, charakterių atskleidimas jų vidinėje raido je, stiprus kritinis pradas, — Iš viso tam tikras gyvenimo pažinimo būdas bei mąstymas, o tuo .pačiu Ir vaizdavimas. Kai kurie vėl kėlė mintį, kad reikia ieškoti tikslesnio realiz mo apibrėžimo. Labai įdomia me referate apie realizmą ir Rytų tautų literatūrą N. I. Kondradas konkrečiai įrodė, kad įvairių pasaulio tautų literatūrose kartu su tam tik rais naujais visuomeniniais santykiais, su kapitalizmo raD da atsiranda panašių bruožų turinti literatūros srovė — rea lizmas. Sis mokslininkas, kaip
ir daugelis kitų, yra linkęs rea lizmo terminu vadinti XIX a. antrame-trečiame dešimtmetyje susiformavusią literatūrinę srovę. Bet buvo balsų tos pa čios teorijos šalininkų tarpe, siūlančių nukelti realizmo pra džią į renesansą. Istorinio realizmo koncepci jos šalininkai laiko socialistinį realizmą tolesniu XIX a. (o ne renesanso laikų) susiformavu sios literatūrinės srovės raidos etapu. Bet socialistinis realiz mas skiriasi ne vien pasaulėžiū ra nuo realizmo, jame atsiran da ir nauji mąstymo vaizdais budai, naujas aktyvios, kurian čios asmenybės santykis su visuomene, neabejotinai turi Iš ryškėti Ir naujas estetinis san tykis su tikrove. Svarstant so cialistinio realizmo santykį su prieš jį egzistavusia literatūra, iškilo klausimas, ar jis paveldi tik realizmo srovės tradicijas, ar ir kitų meno srovių laimėji mus. Daugelis kalbėjusių moks lininkų, nepamiršdami moder nizmo krypčių, jų tarpe ir dekadentizmo (šis terminas taiko mas tam tikrai apibrėžtai me no krypčiai, o ne visam nerea listiniam menui apskritai), bendrųjų reakcinių ideologinių tendencijų, vis dėlto kėlė min tį, kad ir modernistinėse kryp tyse yra didelių menininkų, daug naujo įnešusių į literatū rą, todėl jų negalima išbrauk ti iš literatūros Istorijos. Ne vienas didžiųjų socialistinio realizmo kūrėjų, kaip Majakovskis. perėjo per moderniz mą Ir Iš ten atsinešė kai kurių naujovių į jų kuriamą socia listinio realizmo meną. Spren džiant gi nacionalinės specifi kos klausimą socialiniame rea lizme negalima šios specifikos suvesti į vieną tik formą: nega li būti nacionalinio meno be nacionalinio turinio bruožų. Diskusijose buvo Iškelta daugybė įdomių klausimų, jų visų čia neįmanoma paminėti. Išvadoje neprieita prie kokios nors rezoliucijos ar nutarimo. Drauge pareikšta pasitenkini mas, kad Iškelti klausimai ne įsprausti į sustingusias formu les, o sudarytos visos sąlygos juos toliau kūrybiškai ir visa pusiškai marksistiniu požiūriu svarstyti. Šiuo atžvilgiu disku sijos galės būt dideliu akstinu plėsti Ir ugdyti tarybinį litera tūros mokslą. Doc. M. LUKŠIENĖ
MES M JDEAUGVSTĘ, \ X v
'' \ X s' '»
$ £ X
Maskvoje Ir Leningrade, Taline ir Rygoje, Berlyne ir Buenos Aires — visur mūsų universiteto studentai turi nuoširdžių draugų. Su vienais jie susipažino keltonlų ar koncertų metu, o kitus paž|sta tik iš nuotraukų; pasikeistų laiškais. Tačiau tai nesvarbu, nesvarbu ir milžiniški atstumai, svarbu, tai kad visi jie greit surado bendrą kalbą, tapo draugais, kad visus juos jungia vienodos mintys ir siekimai. Nėra didesnės jėgos pasaulyje, kaip įvairių tautų ir rasių draugystė, glaudus jų bendradarbiavimas. Draugystė mums padeda dirbti Ir gyventi, (kvepia naujų
Į Apie musų senojo universiteto ryšius su kitomis 1 aukštosiomis mokyklomis, apie neišardomą studentišką draugystę mj^ ir pasakojame šiame puslapyje.
Senojo Vilniaus universiteto ryšiai su kitomis aukštojo mokslo įstaigomis Feodaliniais laikais, kada į dėstomąja kalba aukštosiose mokyklos buvo lotynų kalba, kiekvienas universitetas sekė [bekylančius mokslininkus ir stengėsi kviesti Juos dėstyto jais. Dėstytojo tautybė arba pilietybė nebuvo kliūtimi pa sirinkti universitetą. Todėl se najame Vilniaus universitete sėkmingai botaniką dėstė pran cūzas Zllibertas, parazitologiją :■— Italas Bisls, veterinariją — [elzasletis Bojanus, geografiją Į— austras Fėrsterls. keliavęs įsu kapitonu Kuku aplink paĮsaulį, ir daugelis kitų užsieĮniečių. dirbusių kituose univer sitetuose. Vilniaus universiteto teisės istorijos profesorius Ig nas Danilavlčius dirbo Charko vo ir Maskvos universitetuose. (Pasikeitimas mokslininkais bujvo labai paplitęs. Žinoma, kiekvienoje aukšto joje mokykloje būdavo konserĮvatyvių žmonių, kurie stengė si laikytis katedrose įsisenėjinno teisės ir naujų, mokslininjkų su naujomis pažiūromis į [savo tarpą nesileisti. Tokias [tendencijas, paveldėtas iš jė zuitų šeimininkavimo laikų, [buvo stiprios Ir senajame VilĮniaus universitete. Betgi uniĮversiteto garbei reikia pasa kyti, kad dėstytojų siekimas pažangos moksle šias tenden cijas nugalėdavo. Šitokio reiš kinio pavyzdžiu gali būti tai, ikad Vilniaus universitetas proĮfesoriauti kvietė žymų ekono mistą Ir istoriką švelcarietį. Sismondi, kurį Marksas vertino teigiamai. Slsmondl kvietimą priėmė, bet į Vilnių neatvyko dėl materialinių kliūčių. Tada universiteto senatas išrinko jį savo garbės nariu. Vilniaus universiteto profe sorius astronomas M. Počobu tas buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu-koresponden tu. Jis taip pat glaudžius ry šius palaikė su Peterburgo akademija. Rusų akademikas
Koponas labai domėjosi Lietu va. Ryšius tarp Vilniaus ir Charkovo universitetų rodo tai. jog Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Sniadeckio parengtą fizinės geografijos kursą išleido Charkovo univer sitetas. Iš Charkovo universi teto į Vilnių profesoriauti at vyko Jonas Lebojka, kuris moksline veikla nemažai pasi tarnavo lietuvių tautai. Jis pats rinko ir skatino studentus rinkti ir branginti lietuvių tautosaką ir apskritai kalbinę bei etnografinę Lietuvos me džiagą. Senasis Vilniaus universite tas glaudžiai bendradarbiavo ir su Dorpato (dabar Tartu) universitetu. Sis universitetas buvo garsus medicinos moks lais ir geru gydytojų paruoši mu. Iš kitų universitetų, me dicinos fakultetų studentai bu vo siunčiami į Dorpatą pasito bulinti. 1811 metais Iš Vi lniaus j Dorpatą buvo pasiųs ta net 12 studentų-medikų. nors ir Vilniaus universiteto medicinos fakultetas buvo ga na garsus. Pas Liudviką Bojanusą Vil niuje 1819 metais studijavo Ir jo vadovaujamas apgynė dak taro disertaciją K. E. Eichvaldas, žymus zoologas ir paleon tologas, profesoriavęs keliuose Rusijos universitetuose ir pro pagavęs evoliucijos Idėjas. Profesoriaudamas Vilniaus uni versitete Etchvaldas tyrė Lie tuvos gamtą. Senasis Vilniaus universite tas studentų skaičiumi, specia listų paruošimo ■ kokybe ir mokslo kokybe buvo vienas iš pirmaujančių universitetų Ru sijoje ir Vakarų Europoje. Jo uždarymas 1832 metais buvo skaudus smūgis Lietuvos kulturiniam gyvenimui. J. Jurginis, istorijos mokslų kandidatas
v
Apie tai, kokius ryšius pa laiko biblioteka su kitų šalių aukštosiomis mokyklomis, kas iš jų gaunama, mes papra šėme papasakoti bibliotekos komplektavimo skyriaus vyr. bibliotekininkę Ireną Vaitkevi čiūtę. — Išvardinti visas aukštą sias mokyklas, — sako drg. Vaitkevičiūtė, — su kuriomis įmes palaikome ryšius, kitaip Įtariant, keičiamės įvairiais lelĮdinlais ir knygomis. — gana Įsunku. Na, visų pirma, Pabal tijo aukštosios mokyklos. [Maskvos, Leningrado, Kijevo, ĮCharkovo, Irkutsko, Kazanės [ir kitų universitetų biblioteIkos. Iš jų mes sistemingai įgauname išeinančius moksllInlus darbus, bibliografines roĮdykles bei kltus leidinius, I Jiems mes siunčiame mūsų ■universiteto darbus, _,__ dėstytojų , .. ■išleistas monografijas, leidinį I..Vilniaus Universitetas” ir kt. — {domu būtų sužinoti ir a apie jūsų ryšius su užsienio šallimls.
*
— Pirmiausia apie liaudies demokratijos šalis. Mūsų bib lioteka palaiko ryšius su Len kijos, Vokietijos, Rumunijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Ki nijos aukštosiomis mokyklo mis. Iš kapitalistinių šalių mes palaikome ryšius su Anglijos, .JAV. Kanados, Prancūzijos, Danijos, Švedijos, Italijos ir eilės kitų valstybių aukštosio mis mokyklomis. Jos mums at siunčia daug vertingos litera tūros. bibliografinių rodyklių, įvairių kitų leidinių. Iš užsienio šalių taip pat gauname daug periodinės spau dos, mokslinių žurnalų ekono mikos, chemijos, medicinos, gamtos mokslų, filosofijos klau simais. — Kaip matote, — sako baigdama drg. Vaitkevičiūtė, — dabar mūsų universitete studentai gali gana plačiai su sipažinti su užsienio šalių mokslininkų darbais ir pasie kimais, studentijos gyvenimu. K. Klemerauskas
,.TURĖTI
DRAUGĄ
Apie didžią draugystę dainuojam dainas
—
REIŠKIA BOTI LAIMINGU.
DRAUGYSTE DARO GYVE NIMĄ GRAŽŲ, SUTEIKIA JAM PRASMĘ". Iš studentiško laiško. '
MOKSLAS VIENIJA
iduą,
Beveik kiekvieną vakarą iš uni versiteto centrinių rūmų Aktų salės sklinda dainos — tai repe tuoja akademinis choras, vado vaujamas resp, nusipelniusio ar tisto P. Sližio. Rusų liaudies dainą .Tamsiame miške" pakeičia estų kompozitoriaus G. Ernesakso „Mana Šalis”, o ją — albanų liau dies daina „Gėlytė”.. . Mes neat sitiktinai į savo repertuarą įtrau kėme kitu tautų liaudies kūrinius.
I
Universiteto studentų moks linė draugija palaiko glaudžius ryšius su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Pirmiausia, Ji su sirašinėja su kitomis studentų mokslinėmis draugijomis, kei čiasi darbo patyrimu. Gražia tradicija tapo keitimasis dele gatais į mokslines konferenci jas. ..Tokios rūšies kontaktai, — kaip teisingai mums rašo draugai iš Ašchabado M. Gor kio vardo universiteto, — yra naudingi mūsų mokslinių drau gijų veiklai ir studentijos auk lėjimui internacionalizmo dva sia". Vien šiais metais SMD X Jubiliejinėje konferencijoje da lyvavo svečiai iš Tbilisi, Kaza nės, Lvovo, Rygos, Tartu, Minsko, Leningrado, KPI, ZOA ir kitų aukštųjų mokyk lų — viso 36 žmonės. Jie kon ferencijoje perskaitė 16 moks linių pranešimų. SMf) taip pat palaiko ry i šius su užsienio studentų moks i linėmis draugijomis, pavyz džiui. Varšuvos universiteto ir kt. Ateityje bus užmegzti ry šiai su Čekoslovakijos, Jugo slavijos, Vokietijos demokrati nių respublikų ir kt. studentų mokslinėmis draugijomis. Tai padės dar labiau stiprinti visų šalių studentų draugystę. St. Liučvaltis, SMD Tarybos narys
Akad. chorui jau no kartą teko reprezentuoti universitetą Lenin grade, Latvijoje, Estijoje. Šios koncertinės išvykos sudarė sąly gas užmegzti glaudžius ryšius su kitais choriniais kolektyvais, o grįždami mes parsivežėme naujų dainų. Dar ir šiandien gyvas vaizdas, kurį mūsų choras išvydo 1954 m. pavasarį, pirmą kartą išHpęs TarO kiek daug puikiu, atsiminimų siejasi su ekskursija autobusais į Leningradą! Senajame revoliucijos mieste mes įsigijome daug nuo širdžių draugų. Visai nepasenę įspūdžiai iš Tar tu stotyje. Tada mes drauge su estais dalyvavome Gegužės l-osfos demonstracijoje; Tartu gatvėse ‘skambėjo lietuviška daina.
tu mieste vykusios pirmosios siu detitų dainų šventės, kurioje da lyvavo latviai, rusai, karelų-suomiai. ukrainiečiai, baltarusiai. Dvi dienas iki vėlyvos nakties ai dėjo liaudies šokių melodijos, dainos. O aukui*o ugnelė, simbo lizuojanti studentijos draugystę, vis ruseno, spraksėjo. . . ši dainų šventė praplėtė mūsų santykius su kaimyninių respublikų studen tais. o buvusioji draugystė dar labiau sustiprėjo. Daug draugų mes susilaukiame ir pas save. Vien šiais metais pas mus lankėsi Latvijos Valst. uni versiteto saviveiklininkai, o nese niai — Talino Politechnikos insti tuto moterų ir Talino Vikiės v. Pedagoginio instituto vyrų akade miniai chorai. Didelį įspūdį mums paliko TPI moterų choras, vado vaujamas Almos Tanam. Glaudžiai bendraudami su bro liškų respublikų saviveiklininkais, mes ir savo repertuarą turtiname tų šalių meno kūriniais. Dabar choras repetuoja kompozitoriaus Paltanavičiaus kantatą „Mes už draugystę”. Galingai skamba mu sų dainos apie neišardomą tary binių tautų draugystę. A. Linčius
J; Kas nenori turėti nuotraukų prisiminimui su draugais? Kaip estH’ t,Ck rnusų fotografai ..užveda** savo aparatus. Bet, matyt, jie pirma nutarė save „[amžinti” bendram prisiminimui. v- Statkevlčiaus nuotr.
,,
Gražiame S r Jos jlankofi pakraštyje stovi p-.minklas be ži nios dingusiam laivui „Rusalka”. Su Įdomumu ji apžiūrinėja akad. choro dainininkai.
Širdyje liko dienos saulėtos Prisimenant Tartu mieste vykusią pirmąją Pabaltijo studentų dainų šventę.. . Su gaiviaisiais _ _________________ pavasario vėjais Praeitis atminimais vėl grįžta. Ir mielosios Tartu alėjos, Ir beviešinti mūsų jaunystė. .. Nenurinko žvaigždelių tą rytą Viršum Tartu ankstyvosios žaroą? Jas tarytum «u tirpdė sušvitęs Mūs Jaunystė saulėtasai baras. Lyg suskilo mažais žiburėliais Mūs draugystės didžiausioji laimė, Lyg naujai mus gyventi prikėlė Besiveržiantys posmai savaime. Vien norėjai dainuoti, gyventi, Išbučiuoti tą laisvąją žemę. Ir sukv i ėst ko daugiau į mūs šventė, Į jaunystės tą srov* neramią. Klek draugų Čia nuo Nevos krantinės. Nuo Neries, nuo mūs gintaro Jūros! — Ir visus vienas jausmas supynė. Vieną laužą draugystės sukūrus. Vėl pavasaris grįžta iš lėto: Paneriais aukso smiltys sušvito —' Širdyje liko dienos saulėtos Ir draugystė, dainoj užrašyta!
ST. BUDRYTĖ
Lietuvių gamtininkų
1916 m. Jurgevo (dabartiniame Tartu) universitete £ mokėsi vienas žymiųjų lietuvių tautos revoliucionierių o Karolis Požėla. Čia jis įstojo į bolševikų partiją ir® aktyviai dirbo partinį darbą. ° O
O 1917 m. Pirmoji Tartu taryba vadinosi ne tik dar “ bininkų ir kareivių, bet ir studentų. Jos pirmininku® buvo lietuvis studeatas-telsininkas Marma. Pirmininku o jau bolševikinės tarybos 1917 m. rugsėjo, spalio, gruo-=> džio mėn. buvo lietuvis studentas Kazimieras Rimša. °
O O Dabartiniu metu Maskvos, Leningrado ir kitų Ta ® ° rybų šalies miestų aukštosiose mokyklose mokosi apie o o 450 lietuvių. * o ^9 0 9 0 C 0 0 0 Otį'OOOOOOO , oo 00 QQ 0 0 0 0 0 p P 0 0 0 0 0 0°
S. m. balandžio mėn. 12 d. Tatfu Valstybinis Universitetas pažymėjo zoologijos profesoriaus L Piuperio gimimo dienos 75-sias metines. Tarpe daugiau kaip šimto sveikinimų iš įvairių šalių buvo sveikinimai ir nuo Tarybų Lietuvos zoologų. Prof. Piuperis studijavo Peter burge pas žymius rusų zoologus Simkevičių, Seujakovą ir Dogelį, daktaravo Londone, o nuo 1919 m. yra stuburinių zoologijos pro fesorius Tartu universitete. Savo disertacijoje jis nagrinėjo paukš čių stuburo išsivystymo klausi mą. kurį jis studijuoja ir dabar. Prof Piuperis taip pat domisi gyvulių ekologija ir ypatingai ornitologijos mokslu apie paukš
draugas
čius. Jis įkūrė Tariu Gamtininkų Draugijos Orinitologijos sekciją, kuriai ir iki šiol vadovauja. Profesorius yra parašęs daug straipsnių, kurių dalis yra pa skelbta jo leidiniuose: „Biologi niai darbai" (2 tomai) ir „Estijos gamtos formos ir garsai” (taip pat 2 lomai): yra parašęs keletą vadovėlių mokykloms ir universi tetui. Profesorius Piuperis yra daug kartų aplankęs Lietuvą ir arti mai bendrauja su Tarybų Lietu vos gamtininkais. V. ER KITS RF.D PRIERAŠAS: Si drg. V. Ernits laišką mes gavome iš Tartu Valstybinio Universiteto. Laiškas parašytas lietuvių kalba.
Ansambliečių draugai Beveik kas metai mū sų universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblis padaro išvykas kur nors už respublikos ribų. Štai, 1954 metais an samblis lankėsi Maskvo je, kur sėkmingai kon certavo lietuvių literatū ros ir meno dekadoje, 1955 metais buvo nuvy kęs pas Minsko studen tus, o praėjusį rudenį at liko vieną stambiausių gastrolių savo istorijoje — kelionę maršrutu: Vil nius — Leningradas — Talinas — Tartu — Ry ga — Vilnius. Suprantama, kad ke lionių metu visuomenei beveik neteko koncertuo ti, nes daugiausiai susi tikdavome su aukštųjų mkokyklų studentais Pasibaigus koncertui, beveik visados vykdavo draugystės vakarai, šo kiai. Nieko nepadarysi — tokia studentų tradi cija. Įdomu pažiūrėti į šokių salę: čia, žiūrėk, mūsų studentas su vieti ne mergaite, o čia. ko gero, ir atvirkščiai. . . Studentai jau tokie žmo
nės: praleis vieną vaka pat susirašinėja su Mask- instituto. . . vyrų choras, svajonė — patekti į Jaurą drauge, pašoks kartu vos Lomonosovo vardo Na, bet tai niekis. Ir nimo festivalį Maskvoje, keletą šokių, pavaikščios universiteto Ekonomikos Krista, ir aš — saviveik- Kas žino, gal ir pavyks laisvalaikiu po miestą ir, mokslų fakulteto III kur-lininkai. O dabar kiek- mums susitikti viso pa žiūrėk, užsimezga tikra so studente Maja Kalti-vieno saviveiklininko šaulio Jaunimo šventėje? draugystė, kuri vėliau na. Bendrą kalbą jie suL. LETKAUSKAS, palaikoma laiškais. Eks rado greit, nes ir Maja, kursijų ir kelionių metu ir Antanas — ekonomis mūsų ansambliečiai irgi tai. Antano draugas Bro įsigijo daug naujų drau nius Žemaitaitis susiraši gų, su kuriais dabar su nėja su Maskvos Kalnų sirašinėja. Antai, choris pramonės Instituto IV tė Strazdūnaitė susiraši kurso studentu — azer nėja su Tartu universite baidžaniečiu Ganzatu Sato šoklų ansamblio pir banbekovu. Su Tartu mininku Uno Vetner. Jie universiteto Medlcinosabu ne tik puikūs savi farmacijos fakulteto III veiklininkai. Estą ir lie kurso studente Helma tuvaitę riša ir kiti saitai Kiuningas ryšius palaiko — Jie abu studijuoja tei bibliotekininkas Egidi sės mokslus — vienas jus Juodis. Tartu, o kitas Vilniaus Aš taip pat susiraši universitetuose. Antanas nėju su Talino E. Vildės Stasevičlus susirašinėja Pedagoginio insti su Latvijos universiteto vardo tuto III k. studente Kris Statybos fakulteto III ta Rašome vie kurso studente Inara nasToomlaid. kas naujo Brikmane. Jie susipažino mūsų kitam, aukštosiose mokyk ansamblio gastrolių me lose, saviveiklos Ansambliečiai Leningrade ekskursijos metu. Klau tu Rygoje, o po keletos vuose, keičiamėskolekty santis įdomių ekskursijos vadovų pasakojimų, Jiems, dainų dienų, vos Antanui gri tekstais, atvirukais, nuo atrodo, ir šaltis nebaisus... žus namo. Inara savo traukomis. Kurį laiką tu Nuotr. ST. ARNASIAUS ruožtu aplankė Jį, atvy rėjome vilties susitikti kusi į Vilnių su Rygos Vilniuje, nes žadėjo jų universiteto saviveikli choras atvykti pas mus. Puslapį paruošė stud. Kl. BAGARAUSKAS ninkais. Antanas taip Gi iš tikrųjų atvyko jų
Gegužinis
LINO
23d Čiurlionio bendrabutyje prasidėjo vasaros sezonas. Prieš jus — saulės vonios kaitų metu.
Lietus lyja, sniegas sniga, orkestrams vietos stinga... (Iš estradinio orkestro repertuaro).
SAVAITĖ Kovo 26-oji Flz. matėm, fakultete festivalio diena ilgai pasiliks mūsų atmintyje. Kai visi susirinko prie bend rabučio 23c, su daina ir su mu zika ėmėme judėti Karoliniškių link. Visų veidai buvo linksmi: atrodo kiekvienas par ke medis suprato ir savo liupavimu pritarė mūsų džiaugsmui. Susirinkusius sudomino linksmas fakulteto suruoštas koncertas. Išstojo vyrų oktetas, vadovaujamas Elenos Ciplytės, merginų sekstetas, šokių rate lis, vadovaujamas Juozo Ražinsko. Po to sekė masiški šo kiai ir žaidimai. Įdomiausias iš visų žaidimų buvo virvės trau kimas. Kas nugalės? Juk tai garbės dalykas —laimėti šią kovą. Pasirodė, kad tiek mer ginos, tiek vyrai matematikai yra tvirtesni už fizikus. Indi vidualiai parodė savo jėgą ir. fizikas Medušis, panorėjęs nu-
Medicinos vyrai neprisideda MEDIKŲ DĖMESIUI! prie festivalio, — sako merginos. Studentas Stoškus susirgo — Ko norit, mes gi perkame nauja liga, „poširdžio skausmai". festivalinės loterijos bilietus, — Simptomas: miegas paskaitų atsikerta jie. metu.
NEGARBINGAS JUBILIEJUS
Iš Simulionio ir Drausmelės susirašinėjimo Bičiuli, Labai dėkoju už laišką, kurĮ perskaičiau su didžiuliu malo numu. Prisipažinsiu, man buvo skaudu sužinoti, kad daug mano pažįstamų diplomantų, apie kuriuos rašei, pasirodė egoistai ir silpnadvasiai, ieš kantieji savo asmeniškų pato gumų, nenorlntiejl dirbti ten, kur jie yra reikalingi. Juk ir liaudis sako — kiekvienoj šei moj nevykėlį surasi. Laišką apskritai supratau, tik neaišku, apie kokią „mažy tę” rašei, nenurodel nei pavar dės. nei vardo. Jei netingi,
aiškumo dėlei, brūkštelk lalškagalį! Tavo senas kolega Drausmeiė Drauguži, Dovanok, kad į laišką įvėllau klaidą, Matai „iš didelio rašto išėjau iš krašto”. Mažytė, apie kurią praeitam laiške rašiau, ne kas kita, o medikė Valner. Tai ji pareiškusi, kad jai dvi minutės iki vedybų. Be je, kiek žinau, tai iki šiandien vis mergauja. Neduok die visą amželį tokia palikti. O visko gali būti! Tlikiuosi, kad klaidą atitai siau. Simulionis
Bendrabučio Nr. 6 pirmininkė elektros skaitikliui: — Kur bėgi? Proto netekai? Juk tu įrašytas į nekilnojamo mūsų inventoriaus knygą! — Negaliu, pirmininkė, širdis neišlaikė — visos merginos įjun gė elektros plyteles.
galėti matematiką. Nagelę. .« Kas nepažįsta matematiko Na gelės dėka jo aukšto ūgio? Su jo jėga niekas negalėtų lygin tis. Ir Algiui nepavyko nuga lėti matematiko. Daina ir muzika girdėjosi ap link. Šoko visi: jauni — pir makursiai ir seni — diploman tai. Net mūsų fakulteto deka nas Horodničius sutiko pabūti Jurgelio — meistrelio rolėj ir pamokyti valkus šokti. Kada pradėjo temti, užsidegėm laužą. Ilgi ugnies lležtH vlal' kilo vis aukščiau ir aukš čiau, apšvlesdami linksmus vei dus. Kaip tik dabar ir prasi dėjo įdomiausia vakaro dalis. Visi šoko apie laužą. Buvo įra šyta nepaprastai smagi III kur so kapelos muzika, (vadovas —1 nauskas). Ir tik 12 vai. neno riai, po truputį visi pradėjo skirstytis namo, Z. Gelžinytė
Medicinos fakulteto moterų ko manda į tarfakultetines krepšinio varžybas atvyko dviejuose asme nyse. Teisėja s: Kur jūsų kitos merginos? Jau laikas pradėti. Duetas: Jos mus palaiko moraliai.
Sukako 200 dienų nuo to nepamirštamo momento, kai Istorijos-filologijos fakulteto korldiriuje ant sienos buvo pa kabintas foto-slenlaikraštis „Foto mėgėjas”, pasakojantis apie universiteto studentų gy venimą. . . pereitą vasarą. Spyglys su malonumu per duoda visuomeninių organiza cijų ir visų filologų sveikini mus šio nuostabaus (ir įkyrė jusio) tvarinio kūrėjams I—II kursų žurnalistams Ir link! išleisti dar vieną numerį „fotometraščio”, kurį, beje, būtų daug tiksliau pavadinus „Pra žilusiu fotografu” arba „Už migusiu žurnalistu” (čia jau pagal redaktorių skonį). Su pagarba
Spyglys
Pupuliuk, palauk! Darbo yra! — Me dicinos fak. komjau nimo sekretorius Jogminas įprastiniu būdu duoda nurody mus fakulteto akty vistams.
SKELBIMAI Patogu! Saugui Jauku! Bendrabutyje Nr. 3 ant laiptų ir koridoriuose
Visų suinteresuotą asmenų žiniai Alkoholio naikinimo firma ,,TMF I kurso stud.
skirti pasimatymus.
KALUINA ir Co”.
GARANTUOJAMA VISIŠKA TAMSA.
IŠPARDUODA TUSCIAS ĮVAIRAUS DYDZI©
Besinaudojantieji reiškia padėką admi nistratoriui, taupančiam šviesą.
IR FORMOS
B O N K A S Bendrabutyje Nr. 4 kasdien per paskaitas neribotais kiekiais.
Skelbiamas VIEŠAS KONKURSAS
netvarkingiausiai bendrabučio skaityklai
Skubiai reikalingas 1 ožio jėgos
išaiškinti.
TRAKTORIUS
Dėl sąlygų kreiptis į „Tauro” skaityklą.
FMF II kurso studentui A. C i u če1 i u I
Dėmesio! Dėmesio! DINGO BE ŽINIOS
išvilkti iš lovos, kol nuo miego dar neapsamanojo.
DARBAS SU KOMJAUNIMO AKTYVU.
Suradus prašome grąžinti Komjaunimo komiteto sekretoriui
BENDRABUTYJE Vieną pirmadienĮ. laikrodžiui i-odant pirmosios paskaitos įkarš ti. mes atidarėme Čiurlionio 23d bendrabučio duris. Mus pasitiko didžiuis Rainis. Vadinas, namuose — tvarka ir ramybė. Ir iš tikrųjų. Apie tai gali paliudyti nuotraukos ir pie šiniai. Štai, kairėje — 13 kambario gy ventojai Gurko ir Barčauskas su gulė vienoje lovoje. .. Mat, Gurko negauna bendrabučio, o Barčatiskas — stipendijos. [domi sim biozė!
—
n ....
H
4? .į A't J
Dešinėje kambarys. . . — Alyte, tu kvai la, ko skubi? Pa skaitos juk nepabėgs!
Apačioje kairėje: Aš — ne aS, švarkas ne mano. Ir šepetys ne mano. Visą ši chaosą paliko, išėję i paskaitą draugai. — tarė 15 kamb. gyventojas, užsitrauk damas antklodę Iki pat nosies. Dešinėje: Pagaliau sienlaikraš tis, kuriame tikriausiai kritikuoja mi atsilikėliai, baigtas. Galima ir pailsėti, — pareiškė 7 kamb. vy-
Atšilus orui,
UNIVERSITETO BUFETUOSE vėl galima gauti
V
Bendrabučio Nr. 4 spaudos Išnešiotojai
APYŠILTES ARBATOS.
PARDUODA
Didelis pasirinkimas:
Marinuotus ir raugintus dulkėse SENUS LAIKRAŠČIUS, laiku nepristatytus skaitytojams. Užs. Nr. G53;
Brangių saldainių. Apdžiūvusio sūrio. Įvairių pavadinimų kotletų.
,LV 12726RedakciJos adresas: Vilnius, Stuokos-Gucevičiaus g., 3, telef. 2-10-38.
Spaudė laikraščių ir žurnalų leid, '.spaustuvė
REDKOLEGIJA
I