piemų gydomosios priemonės da vė labai gerus rezultatus: diser tacijos autorius pasiekė minima lų komplikacijų skaičių, kuo ne gali pasiųirti kiti mokslininkai, gvildenę tą pačią problemą. Prof. P. NORKŪNAS
salių proletarai, vienykitės!
***
Medicinos fakulteto Higienos katedros sveikatos apsaugos or ganizacijos ir medicinos istorijos kurso vedėjas doc. VIKTORAS MlCELMACHERIS š. m. sausio 18 d. Maskvos 2-jo Pirogovo vardo Me dicinos instituto Mokslinėje tary boje vienbalsiai apqynė medici nos mokslų daktaro laipsnio di sertaciją „Medicinos istorijos Lie tuvoje bruožai“. Nors medicinos istorijos klausi mais Lietuvoje jau paskelbta ne maža darbų, tačiau jie lietė tik atskiras medicinos šakas, įstai gas, asmenis ir t. t. Šiame dar be plačiai apžvelgta visa medici nos istorija Lietuvoje, ypač ta rybinis laikotarpis. Antra vertus, mes neturėjome panašaus pobū džio darbo, kuris būtų parašytas tikrai moksliškai, vadovaujantis marksistine metodologija. Ši disertacija turės svarbios reikš mės įvairių medicinos šakų mokslo darbuotojams, o ypač patarnaus aukštųjų ir vidu rinių medicinos mokyklų dės tytojams, rūošiantiems naują me dikų karta. Doc. V. KVIKLYS
*** Filologijos mokslų daktaras doc. JURGIS LEBEDYS, keliolika metų Universitete dėstydamas seniausiąją lietuvių literatūrą, vadovaudamas kursiniams, dip lominiams ir disertaciniams dar bams, yra davęs mokslinio tyri nėjimo metodikos pagrindus ne vienam šimtui studentų, būriui aspirantų. Visapusiška filologinė erudicija, griežta mąstymo logi ka, nepaprastas atidumas ir kruopštumas atsispindi jo paruoš tuose tokiuose stambiuose origi naliuose mokslo darbuose, kaip ..Simonas Stanevičius“, „Smulkio ji lietuvių tautosaka XVII —XVIII amžiuje“, „S. M. Slavočinskio ..Giesmės“. Paskutinis dOc. J. Le bedžio veikalas „Mikalojus Dauk ša“, už kurį jam ir buvo suteik iąs daktaro laipsnis, pareikalavo dešimtmečio studijų. Jame ne tik nuodugniai tyrinėjamas vieno žy miausių lietuvių raštijos atstovų kūrybinis palikimas, bet ir pla čiai atskleidžiamas ilgo praeities laikotarpio kultūrinis gyvenimas, reikšmingas humanistinės minties raidos etapas Lietuvoje. Fil. m. k. D. SAUKA
Šių metų gegužės 6 dieną TSKP istorijos katedros vedėjas doc. KONSTANTINAS NAVICKAS sėkmingai apgynė istorijos moks lų daktaro disertaciją „Tarybų Sąjungos vaidmuo, ginant lietu vių tautos gyvybinius nacionali nius interesus 1917 — 1940 m. m.“. Doc. K. Navicko disertacija — oirmas didesnis darbas, kuriame plačiai nagrinėjama tarptautinė Lietuvos padėtis buržuazijos val dymo metais, antinacionalinė buržuazinių vyriausybių politika, liaudies masių, vadovaujamų Lie tuvos komunistų partijos, kova už nepriklausomybę ir lemiamas vaidmuo, kurį šioje kovoje su vaidino Tarybų Sąjunga. Didelis autoriaus nuopelnas, kad jis la bai įtikinamai parodė nuoseklią nesavanaudišką pagalbą, kurią Lietuvos liaudžiai teikė Tarybų Sąjunga, gindama jos nacionali nę nepriklausomybę. Skajtant di sertaciją, išryškėja, kodėl Lietu vos liaudis su tokia meile ir pa sitikėjimu žiūrėjo į Tarybų Są jungą, o istoriniais 1940 metais nedvejodama pasirinko socializ mo statybos kelią, įsi.liedama į broliškų tautų šeimą. Nuoširdžiai linkime naujam mokslų daktarui tolesnės sėk mės mokslo darbe! Doc. I. LEMPERTAS
Doc. AUGUSTAS PRONCKUSdaktaro disertacijoje gvildena svarbią plaučių chirurgijos prob lemą. Po viso plaučio pašalini mo — pulmonektomijų — lieka tuščia pleuros ertmė, kuri neūž auga per kelis mėnesius. Kol Pleuros ertmė nėra užaugusi, tol ligonio negalima laikyti pasveiku siu, nes dažnai likusioje tuščioje pleuros ertmėje išsivysto kompli kacijos (empiemos). Be to, pfeu ros ertmes abliteracijos procese dalyvauja ir kiti krūtinės ląstos organai, kaip mediastinumas ir likęs plautis. Lygiagrečiai, besi vystant pleuros ertmės obliteracijal, vyksta pakitimai ir minė tuose organuose. Doc. A. Pronckus disertacinia me darbe išaiškino pleuros ert mės obliteracijos ligą ir su ja susijusius pakitimus likusiame □lautyje ir mediastinumo orga nuose. Be to, jis nurodė profilak tines ir gydomąsias priemones prieš pooperacines empiemas. Studijuodamas minėtus klausi mus, disertantas panaudojo gau sią eksperimentinę ir klinikinę medžiagą. Jis neginčijamai įrodė pleuros ertmės obliteraciją ir jos pasėkoje - besivystančius morfo loginius pakitimus tiek pleuros ertmėjė bei aplinkiniuose audi niuose, tiek ir likusiame plauty je. Pasiūlytos profilaktinės ir em-
Š. m .kovo 23 d. Medicinos fa kulteto pedagogų kolektyvas pa didėjo dar vienu daktaru. Tą die ną fakulteto mokslo taryboje sėk mingai apgynė medicinos moks lų daktaro laipsnio disertaciją Fakultetinės terapijos katedros vedėjas doc. JONAS MISiURA. Sėkmingai derindamas savo pedagoginį darbą su visuomenine-politine bei sanitarinio švieti-: mo veikla, doc. J. Misiūra greitai: išaugo kaip gydytojas — specia listas ir kaip mokslininkas. Jo atsidavimas kenčiančiam žmo-; ILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO HEKTORĄgui — ligoniui, gilios teorinės ži-; nios ir praktinis klinicisto patyr i PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS mas pelnė jam visuotinę pagarbą ir pasitikėjimą. Su didele energija ir kruopštu- _ i /■ mu doc J. Misiūra prieš daugeljsNr 1965 m. gegužės mėn. 20 d. metų ėmėsi nagrinėti taip svar = (525- 526) Kaina 4 kap. Eį"3 nuo 1950 nL KETVIRTADIENIS bią lėtinių nespscifinių plaučiui ' susirgimų problemą, ypač mūsų respublikoje. Lėtiniai nespecifi niai plaučių susirgimai esti qan dažna darbingumo netekimo ir Gegužės mėnuo — gražiau kursų komjaunimo grupėse mirties priežastis. Pastaruoiu vyksta susirinkimai, kuriuose metu pastebėtas lėtinės pneumo sias metų mėnuo. Varške apnijos padažnėjimas. Todėl doc. J jsidrabsčiusios ievos, balta svarstomas pasiruošimo egza M isiūros sukauptas didžiulis migla vilniją sodai, galvi miš minų sesijai klausimas. Susi praktinis patylimas plaučių pa rinkimuose dalyvauja kursų tologijos bei klinikos klausimais,' kų žaluma taip ir traukia ak|. ir Jo atlikti eksperimentiniai ir; Studentams gegužės mė vadovai, vyresniųjų kursų klinikiniai stebėjimai yra nema-: nuo — paskutinės dienos priėŠ studentai. Vyresniojo draugo žas indėlis j medicinos mokslą, ■ _____egzaminu sesiją. Dienos, pil- pora savaičių, ir auditorijose patarimas visada praverčia. Doc. J. Misiūra yra paskelbęs; 41 mokslinį darbą. Linkime jan =nos jskaltų rūpesčių, kursinių bei koridoriuose Įsiviešpataus ime jarr STUDENTE, PAVASARIO sėkmės, tęsiant pedagoginį i ‘"i vado-; ido-= <*ar^ gynimo įkarščio. Uni- tyla. Pagarbi ir įtempta egza EGZAMINŲ SESIJA BEL mokslinį darbą, o taip pat skaityklose jau jau minų tyla. DŽIASI Į DURIS. vaujant respublikos gydytojų pa "versiteto • sitobulinimo fakultetui. čiamas sesijos alsavimas. Dar Dabartiniu metu žemesniųjų SUTIK JĄ PASIRUOŠĘS! Med. m. k. A. PETRAUSKAS
pavasario sesija
Asist. v. . ........................................................................................... .
TĄ VAKARĄ AKTŲ
SALĖJE
Šlovingųjų metų aidai
— Krauju iškovota, laisvę mokėsime ir apginti, — kal ba partizaninio judėjimo veteranas ANTANAS RAGUOTIS. — Didžioji mūsų liaudies pergalė tegu būna rūstus Įspėji mas visiems esantiems ir būsimiems svetimų žemių mėgė jams. Aš didžiuojuosi, kad prie pergalės priartinimo prisi dėjo ir Tarybų Lietuvos sūnūs ir dukros. Žaliojo miško bro liai sudavė ne vieną skaudų smūgj nekviestiems svečiams iš Vakarų.
Prorektorius doc. B. SUDAVICIUS kalbasi su Didžiojo Tėvynės karo dalyviais doc. A. BENDŽIUMI ir A. BOLOTINU.
»
20-ųjų Pergalės prieš - fa šistinę Vokietiją metinių pro ga Į Universiteto Aktų salę susirinko dėstytojai, studen tai. Vakare dalyvavo buvę kariai ir partizaninio judėji mo dalyviai. Vakarą atidarė Universite to rektorius prof. drg. J. KU BILIUS. Jis pasveikino vaka ro dalyvius su didžiąja tary binės liaudies švente — Per galės diena. Toliau kalbėjo buvęs J. Že maitės vardo partizanų būrio vadas Antanas RAGUOTIS. Jis pasidalino prisiminimais apie legenda tapusias dienas. Apie šlovingus Rūdininkų girios partizanų žygius papa sakojo partizaninio judėjimo veteranas, Ispanijos pilietinio karo dalyvis TF dėstytojas Andrius BULOTA. Buvu sių karių vardu kalbėjo pulkininkas A. BOIKO. Vakaro metu buvo įteikt apdovanojimai masinio kroso, skirto Pergalės dienai, nuga lėtojams. Aktų salėje įvykusiame va kare dalyvavo ir Potsdamo Aukštosios pedagoginės mo kyklos dainų ir šokių an samblio dalyvių atstovai. Sve čiai paįvairino vakarą šokių muzika. Su nauja programa pasiro dė J. CIJŪNĖLIO vadovauja mas studentų estradinis or kestras. Pravartu pažymėti, kad eksperimentinėje programoje buvo panaudotas įvairių ins trumentų derinimas, išvedant atskirus ansamblius. Tai lei do jauniems atlikėjams indi vidualiai išryškinti atliekamą kūrinį.
MOŠŲ INF.
UNIVERSITETO DĖSTYTOJAI — DIDŽIOJO TĖVY NES KARO DALYVIAI. Papulkininkis A. GRINBERGAS, pulkininkas A. BOIKO ir papulkininkis B BLAŽYS prisi mena kovu dienas.
M. VAITKEVIČIAUS „VILNIAUS STOGAI“. Solo par tiją atlieka antro kurso filologė Onutė Valiukevičiūtė, paly dint instrumentiniam ansambliui ir vokaliniam trio: MF dip lomantui J. RAZILIUNUI, koncertmeisteriui R. DERKIN CIUI, II kurso chemikui R. GELŽINIUI.
— Uždavinuks, nu i kas? — Kiek metų garvež mašinistou!“ (Iš intermedijos „Uždavinukas“, kuria, atliko teisininką B. Gedgaudas ir J. Budraitis).
J. CIJCNELIO vadovaujamas estradinis orkestras atlieka populiarų jaunimo šokį — L.Stonės „Tvistą
J. GIRDVAINIO nuotraukos Ž1
SVEIKA, ATĖJUSI DIENA.
(■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■■B A. KURPAITYTE
Į pasakų salį VIoja pušys man rankom skarotom. Lydi gervių klajūnių pulkai. Bėgiai dainą niūniuoja. Man rodos. Tą, kur tu man kadais dainavai.
Ji buvo smulkutė ir atrodė tokia silpna, jog niekas netikė jo, kad ji mokosi vienuoliktoje klasėje. Ji buvo graži. Pablyškęs veidas, gražios lū pos, kurios beveįk niekada nesišypsodavo, tamsūs plaukai, su pinti į sunkią kaštoninę kasą, ir dvi didelės, tamsfai mėlynos akys, apibrėžtos siaurais antakių lankais. Smulkutė, bet darni jos figūra buvo tarsi perkelta Į gy vą žmogų iš puikios .nežinomo menininko skulptūros. Ji buvo Įsimylėjusi. Apie tai žinojo visi, tačiau niekas jos neerzino ir nesišaipė. Mokytojai nuolatos ją barė. Barė už išsiblaškymą, už abe jingą, j tolumą įbestą žvilgsnį, už susimąstymą Ir už juokingą sumišimą, kuris nuolatos už plūsdavo ją, kai mokytojas jau kelintą kartą iš eilės šaukdavo ją prie lentos. O mes? Mes ją, tur būt, my lėjome. Tačiau mylėjome ne kaip merginą, kurią galima bu čiuoti ar kviesti į pasimatymus, mylėjome kitaip, labai švelniai, taip, kaip brolis myli savo jau nesniąją seserį. Jai amžinai nesisekė. O po paskutinio skambučio ir abitu rientų išleistuvių jai iškilo dar viena problema: Kas bus toliau? Ji mėgo vaikus. Mokėjo juos suprasti, mokėjo su jais kalbė tis. Nuo pat vaikystės ji svajojo būti mokytoja. Tačiau netikėtai ja susidomė jo gydytojai. Ėmė siuntinėti iš poliklinikos į polikliniką. Gydytojai tiksliai nustatė jos ligą: širdies reumatas. Ji netikėjo, jog tai teisybė. Šita teisybė jai buvo perdaug skaudi. Ir kuo daugiau jinai galvojo, tuo labiau ir labiau į galvą smelkėsi mintis, jog dar bas su vaikais, darbas, reika laujantis ir ištvermės, *r atidu mo, jai per sunkus. Į pedagoginį institutą stoti ji nai nesiryžo. Laikas nelaukė. Bendraklasiai seniai jau išsiuntinėjo pareiški mus. Ji savo pareiškimą pasiuntė politechnikumo priėmimo komi sijai. — Būsiu statybininkė, — pa sakė ji mums trumpai ir nelabai rūpestingai.
žinojo, apie ką jinai galvojo ta da. .. Ją paprašė atnešti puskibirį skiedinio. Iš lėto žingsniavo ji nai nelygiu lentų klojiniu, neš dama nedidelę, tačiau jai per sunktą naštą. — Atsargiai, tu! .. •— šūktelė jo kažkas. Tačiau ji neišgirdo. Lentų takelis nutrūko. Prieš akis buvo apie pusantro metro tarpas, o toliau vėl tęsėsi me dinis klojinys. Vaikinai laisvai šokinėjo nuo klojinio ant klojinio, o jai.. . jai šitas tarpas pa sirodė per platus. Minutėlę pagalvojusi, staiga ji atsirėmė ranka į vos paklotą plytų mūrą ir nedvejodama už šoko ant karnizo. Akimirka. . . ir šviežiai paklo tas karnizas krūptelėjo. Pasiutu siu greičiu akyse šmėkštelėjo saulė, tokia akinančiai skaisti, ir mėlynas dangus, ir mažas pū kinis debesėlis, už kurio jinai abiem rankom tvėrėsi. Po to — tamsa. .. Netgi skausmo jinai oajusti nespėjo... Aikštelė nuščiuvo. Jinai gulė jo ant sudaužytų plytgalių, ma ža ir sugniužusi ir atrodė visai be gyvybės. Po to sugrumėjo balsai, išsigandę, duslus. Apie ją susispietė minia. Tolumoje jau girdėjosi greitosios pagal bos mašinos stūgavimas. Apie įvykj Vincas sužinojo po kelių dienų, tačiau į ligoninę nėjo. Vėliau jam pranešė, kad Jūratė atgavo sąmonę. Taip pat jisai sužinojo, Jog gali atsitikti ir taip, kad Jūratė visam am žiui paliks invalide. Kažkada jiedu viens kitą my lėjo. Tai buvo kažkada. O po to... Ne, neis jisai, jokiu būdu neis... Nereikia. . . Nebūtina. . . Neverta... O kas kaltas? . . Gal jis. — O gal jinai?. . Ne, jie nebuvo kalti, jiedu bu vo tik perdaug jauni. Kaltas buvo smalsumas, dide lis ir vaikėziškas... Orkestras grojo valsą. Sukosi poros. Tada ji buvo nuostabiai gt*aži. Tada ji tiek daug šypso josi. Tačiau retkarčiais Ji susimąs tydavo. Prieš akis stovėjo neto lima ateitis, ir kuo labiau ji įsi žiūrėdavo į ją, tuo labiau ši panašėjo į tuštumą, kuri niekur nešaukia, niekur nevilioja, kuri nieko negali pažadėti... ' Kur eiti? — jau ne pirmą kar tą klausė ji save. Atsakymo ne buvo. Išleistuvės. . . O kur paskui? O kur paskui?. . Dar taip ne seniai pakiliai ir susijaudinę kal bėjo jos klasės draugai. Jai stai ga pasirodė, jog visi tie žodžiai, tokie gražūs ir tokie aistringi yra apytuščiai ir banalus. Seniai jau buvo po vidurnak čio. Ji ėjo su Vincu. Vingiuojan tis pilkas takelis nyko tolumoje, palįsdamas po žila rūko danga. Rytuose vis pastebimiau rau do dangus. — Pasėdėkime — tarė Vin
Bėgiai dainą niūniuoja. Man rodos. Apie laimę, kur tu dainavai. Traukinys mane neša sparnuotas. Laukia akys — melsvi vandenai. . .
H I N I A T I L R O S BITUTE
PAVASARIO AUDRA
Tvanku. . . Virš horizonto tvenkiasi grėsmingi debesys. Bus audra. . . Išsislapstė galingieji žvėrys ir paukščiai. ... Tik viena maža geltont’lauzdė bitutė vis čiulpia ir čiulpia iš žiedo nektarą. Ir niekas jos nepastebi. . . Taip kartais būna ir su įmonėmis.
Galinga ir Įtūžusi atūžė pir moji pavasario audra. Ji nuraškė medžių pumpu rus, išdaužė langų stiklus. Nepyk. . . Negrūmok vėjui ir nesigailėk sudužusių stik lų. . . Juk tai — pa.vasario audra! A. VENISLOVAS
iuuiiiiim Alma KAROSAl T t.
SAPNAS Sapne mažylių dyvinų Gyvena pasaka... Te laimę būsimų dienų Jiems paseka. Kartu su laumėm ant bangu Smagu sruventi... Betgi mažyliai iš miegų Prabus gyventi. ..
. .Undinė, auksu nešina, Trepena kluoną... Pabus vaikai, ir bus diena, Kai rieks jie savo duoną.
'Išnyks visi sapnų sapnai Ir keistos aureolės, ir jis, tarytum milžinai. Skubės į laimę šuoliais. Sapnuokite ilgiau, vaikai, Vaikystės sapną ramut Ateis savaime tie laikai. Laikai tėvų ir namų...
Ir jūs auginsite vaikus. Niūniuosi! jiems lopšinę. Ir prisiminsit tuos laikus, Vaikams juos sugražinę. V. VAITKEVIČIUS
Kas tai? Vėjas jau bando aplenkti? \š juokiuosi — man gera, smagu, Nes žinau — nepavyks! ^.Nesistenki, Aš į pasakų šalį skrendu". Karalaitis manęs jau ten laukia: Jūros vandenys jo akyse. Pilies gintaro varpas jau šaukia. . . Neaplenksi, vėjuži, manęs!“
kart gyvenime iš karto matė tiek sergančių žmonių. O vis tiktai Jinai tarp jų kaž ko ieškojo. . . .ir nerado. O Vincas vis tik atėjo. Ji nieko nesakė jam, neišva rė, nenusisuko, nenuėjo. Jiedu stovėjo tylėdami, ir, tur būt. abu buvo laimingi. Buvo pats vidurvasaris. Ne gailestingai kepino saulė. Su minkštėjęs asfaltas alsavo karš čiu. Aš pasukau į skverą ir at sisėdau pavėsyje ant suoliuko. Aplinkui buvo tuščia. Sustingę vidudienio kaitroje stovėjo me džiai. Taku bėginėjo tingūs sau lės zuikučiai. Iš gilaus užsimiršimo mane pažadino krykštavimas vaikų, kurie tarsi maži įvairiaspalviai paukščiukai išsirito į pa^ko ve ją. Tarp jų aš pamačiau ir ją. Ji buvo tokia pat graži ir vi sai mažai tesiskyrė nuo vaikų. Mudu stovėjome vienas prieš kitą, šypsojomės. — Tu laiminga? — paklausiau aš tyliai. — Taip. . . — atsakė jinai ir ištiesė ranką į vaikučius. Be abejo, tai buvo tiesa. Kai ji su įvairiaspalviais savo vaikais pasuko atgal į vaikų darželį, ilgai žiūrėjau įkandin...
\!M I G t
Mes buvome pritrenkti. Smulkutė tarsi vaikutis, dide lėmis nustebusiomis akimis ir miniatiūriškai gležnomis ranko mis, ji visai nesiderino su gre mėzdiškais statybų įrenginiais ir nelengvu statybininko darbu. Ji mokėsi. Tačiau ir čia Ji li ko tyli ir užsidariusi, lygiai/ to kia pat, kaip ir mokykloje, tik tai dar labiau padidėjo jau ir taip didelės akys, ir dar labiau pablyško jau ir taip blyškus veidas. Bėgo dienos, o ji jų tarsi ne matė. Dienos jai neturėjo jokios reikšmės... Nepastebima tapo ir ji pati. Jos tarsi nebuvo pasaulyje. Buvo vasara. Moksleiviai-praktikantai statė keturaukšti namą. O kaip di džiavosi jie savo pirmąja staty ba! < Tiktai ji buvo abejinga. Dirbo ji mažai, tačiau niekas jos nedrįso vadinti tingine. O jeigu ir dirbdavo, tai rodėsi, jog dirba Ji ne todėl, kad reikia, o todėl... o todėl... Ji ir pati ne žinojo kodėl. Statyba ėjo prie galo. Reikėjo išmūryti tiktai viršutinį karnizą. Jaunuoliai džiūgavo. O ji tuo tarpu stovėjo atokiau, ir nebylus mergaitės žvilgsnis klajojo tolu moje. kur buvo didelis ir triukš mingas miestas. . . Ir niekas ne
cas, ranka atsiremda nes j švie žio šieno kupetą. Jiedu atsisėdo. Vincas laikė jai ant peties ranką ir tylėjo. Jinai taip pat tylėjo. Per ploną kaproninę suknelę jinai jautė vaikino ranką, kuri kartkartėmis vos pastebimai virpčiojo. Paskui Vincas ėmė ją bučiuo ti. Bučiavo lupas, skruostus, kaklą, krūtinę. Bučiniai ją de ginte degino. ._. Staiga ji krūptelėjo ir išsilais vino iš vaikino glėbio. Jos akys buvo didelės, nustebusios ir gra žios, jose nebuvo nei baimės, nei pykčio. Virpančios ir karštos jo ran kos, iki tol gulėjusios ant pečių, ėmė slysti jos liemeniu. . . Ji stipriai tvojo jam per veidą. Po kojomis vėl vingiavo tas pats pievos takelis. Kvepėjo šie nu, šokavo žiogai Švito. Ji ėjo neatsigręždama ir nie ko negalvodama. !r netgi pati nustebo, kai staiga pajuto, jog akyse renkasi ašaros. Vincas negyvu žvilgsniu žiū rėjo į žemę. Ji taip ir neatsigrįžo. Ji sveiko. . . Ėmė vaikščioti po palatą, po koridorių, po kiemą. Ją supo tik ligoniai. Ji pirmą
Baltkamieniai beržai Man ramybės per naktį neduoda... Nubundu. Šnara lašai: Lyja lietūs į žemę juoda. Neužmiegu. Vartaus, O beržai vis ramybės
neduoda. Išeinu ir matau: Bėga obelys. Bėga per sodą.
Bėga medžiais lašai Ir kamienais Į žemę sugrįžta... Ir užmigti neleidžia beržai. Ir neleidžia užmigti jaunystė! . . *
Tyli. Ir aš neklausinėju, Tik vėjas sniegą žeria ant pėdų. Tylėsim. Eisime kažkur , i vėia-’ Ir bus truputi dėl kažko skaudu. . . Nueisi tu, ir bus negrįžtamas Tas kelias rudeniu giliu. . .
Kažin, ar ne anksti mes ryžtamės Nueit negrįžtamu keliu? . .
SATYRIKE! Nevalia nutraukti savo gyvybės siūlo! dentų profkomas pasiruošęs išvesti tave Iš aklavietės, rioje tu klaidžioji. . .
ku
ATSISKAITYMO LAPELIS pragare iš kojų verčia kip šą. O studentams — nieko. Mat ką reiškia užsigrūdinimas...
VELNIAS: Rodyk leidimą! Filologas: Projezdnoj!
KAS KĄ? — blakės mane ar aš blakes! ? . (Degtukas šiuo metu ge riausias ginklas bendrabu Detektyvinių kino filmų čiuose prieš blakes). auka. Haliucinacijų momen tas. . .
mūsų meninė agitbrigada. Pakeliaukim drauge su ja fak tų pėdsakais. „Tauro“ bendrabutis. Nak tis. Seniai jau miega komen dantas, studentai, aspirantai ir dėstytojai. Tik štai viename kambaryje pasigirsta basų ko jų šlepsėjimas. Kas gi neduo da ramybės vėlyvą valandą? Blakės! Jos ypač aršiai kanda, tuos, kurie neturėtų užimti gyvenamojo ploto bendrabu tyje. . . Kur laksto devinto prakai to išpiltas studentėlis? Ach, artėja atostogos, Neiš vyksi, kol nesurinksi 15 parašų, Čia ir prasideda bėgimas su kliūtimis. Kliūtys — kai kurie pasirašinėjantieji i atsi skaitymo lapeli biurokratai. Faktas! O be parašų negali ma. Kaip kitaip tu įrodysi, kad esi sąžiningas žmogus!? „Nusitašė“ kitus drausmin damas pats draugovininkų šta bo viršininkas. Ir kaip jam atsispirti pagundai, kai aplin kui tik ir tegirdi „kliukukliuku. . .“ Irgi faktas! O kiek faktų pateikia gim tosios kalbos darkytojai, va-, karietiško „meno" aukos, įvairūs prisitaikėliai, obskurantal ir apsileidėliai. Tatp faktai ir sukūrė „Fak tą“, — aštrų satyrinį ginklą kovoje už Gryčią be dūmų! Kol kas girtis nėra kuo, ne bent tuo, kad neseniai įvyku siame Vilniaus miesto meni nių agitbrigadų konkurse „Faktas“ Iškovojo II vietą. Bet svarbiausia tai, kad susi kūrė naujas, kovingas kolek tyvas, kuriam ne vis tiek, kas vyksta Didžiojoje Gryčioje.
V ELNIAS: E: E! Kur tave neša? Čia velnių katilas! Fi lologas: Kakoj skirtum, liš by šilta! . .
„TAURO" bendrabučio taryba daro rytinę mankštą tik. koncerto metu.
DRAUGOVES ŠTABO VIRŠININKO paskutinis žodis: — Su baltąja aš nei gyvas, nei miręs nesiskirsiu.
i
Kai mano dukra paspaudžia lifto mygtuką ir tokiomis trapaus pirštelio pastangomis pakelia mus i septintą aukštą, manyje visada nubunda prieštaringas jausmas. Mažas žmogutis?- kokią neišmatuojamą jėgą valdo ji šiandieną! Kiek raumenų energijos, karšto prakaito ir darbo sukaupta šitame lengvame vaikiško piršto spus telėjime! Tačiau dvasiškai, grynai žmogiškai, ar stovi ji lygiai tiek aukščiau už savo vienmetę, qyvenusią prieš šimtą, tris šimtus metų? Ryškiai nudažyti, blizgantys, matiniai, žaismingi, džiugi nantys akį XX amžiaus mygtukai, svirtelės. Taip, malonu juos junginėti. Pakanka lengvai spuste lėti pirštu — ir užgros paslėpta muzika, iššoks cigaretė, pakanka lengvai spustelėti — ir išlėks ..asaulis... Praėjusio karo metais man teko matyti, kaip pačiam sudėtingiausiam žmonių gy venime dalykui buvo ryžtamasi, nuspaudžiant šautuvo gaiduką. Ir šis apgaulingas lengvumas naisiai veikdavo neužsigrūdinusias sielas. Kūrėsi pavojinga iliuzija, kad iš tikrųjų čia nei dau qiau, nei mažiau — tik gaiduko paspaudimas. Klodas Izerli kankinasi dėl to, ką padarė. Jis dalyvavo pirmajame atominiame bombardavime. 14 didelio aukščio Jis matė mieganti miestą, ku rio po keleto minučių nebeliko. Šiandien galima ,r nematyti. Galima sunaikinti miestą, ir regi mojo) atminty neliks netgi jo kontūrų. Judesiu, panašiu kaip kambary Įjungiama šviesa, galima ištisą šalĮ paversti pelenais ir tamsa. Fizinės pastangos beveik lygios. Galimybės — neribotos, ir tokiais laikais, žmogų, kurį kankina sąžinė, laiko nepilnaverčiu. Jis atrodo kaip nukrypėlis nuo normos. Kitaip paaiškinti jo natūralių žmo>iškų poelgių nebegali. Kodėl gi Izerlį kanki na kaltės supratimas, kai daug paprasčiau Jaus tis didvyriu? Kokiam galui prisiimti kaltę, kai daug lengviau pasakyti, jog vykdei įsakymą ir laikyt tai pilietiniu nuopelnu? XX amžiuje, pilna -ne technikos pasiekimų, daug kas palengvėjo. Ir supaprastėjo. Bet ne lengviau, kaip ir anks ciau, būti ir išlikti žmogum'. „Pareiga būti žmogumi nesibaigs kartu su dabartiniu karu, ir šiai pareigai išpildyti reikės herojiškos širdies, kol visi žmonės taps žmonėmis“. Taip rašė Fuįkas dar tada, kai žmonijos daugumai atrodė, nad, pasibaigus karui ir atsiteisus, po to, kas tkentėta ir suprasta, ateis aukso amžius. Senosios tautos turėjo tokį paprotį: palaidoję umirėlį, pabarsydavo aplink drėgnu smėliu ir rytą ateidavo pažiūrėti, ar neišėjo tasai iš kapo. Ir jeigu drėgname smėlyje naktį atsirasdavo rėdos, kapą išversdavo, surišdavo mirusiajam ankas ir kojas, perlauždavo stuburą ir, palai Joję antrąsyk, užritindavo ant viršaus sunkų .kmenį. Šiandien, praėjus dvidešimčiai metų po to, kai sutriuškintas fašizmas, vis dar neretai pasirodo „pėdsakai smėly“. Aiškinant priežastis, padėjusias Hitleriui-ateiti valdžią, pirmiausia nurodomos karo nusek nės: infliacija, nedarbas, netikrumas, badas. Daug kaloėta apie tai, kad neteisinga taikos sutartis eido Hitleriui iškelti lozungus, pažadinusius vo kiečių miesčionį, apie aneksijas, apie gyvenamąją rdvę. Bet štai kitokios istorinės aplinkybės, šiandieninėj Amerikoj nėra infliacijos, niekas nekada iš jos neatiminėjo teritorijų, ir gyvena nosios erdvės Jai per kraštus. Tai turtinga, lukšto pragyvenimo lygio šalis. Jeigu spręsime įpie civilizaciją pagal skaičių automobilių, ten kančių gyventojams, tai Amerika pasiekė viršū nę: kas trečiam žmoqui kliūva po automobilį. Tarp kitko, būkim tikslūs: dviem ir septyniom dešimtosioms žmogaus — vienas automobilis. Viskas, ką amžius sukūrė techniniu požiūriu, čia yra panaudota. Bet niekada dar fašizmo pa bojus Amerikoje nebuvo toks didelis, kaip šian Pirmosios atominės bombos, sunaikinusios Hirosimą, smūginė banga atplėšė atomo am žiaus duris ir baimė padvelkė į žmones. 0 tinkamiausias būdas įtikinti, priversti gerbti - išankstinis įbauginimas. Pagarba, nusilenki mas mokslo didybei ir galybei paplito visuotinai. Šiandien technika gali atgaivint dykumas ir iš tirpinti Arktikos ledynus. Ji tik nepajėgia ištir pinti žmogaus Širdies, kada ši sukietėja. įsivaizduokime technikos augimą paskutiniai siais dešimtmečiais. Kokios gigantiškos jėgos Šiandien sutelktos žmoųaus rankose, jėgos, ga linčios ir kurti, ir griauti vienodu pajėgumu! Ar lygiai tiek išaugo žmogus dvasiškai?
Literatūra gimė ne dėl to, kad atėjo į pasaulį ralentinųas žmogus ir pradėjo žmonėms sekti pasakas, o kitas talentinųas žmogus, jau išsivys čius raštijai, pradėjo rašyti knygas tam, kad žmonės jas skaitytų. Kaip ir kekvienas menas, įi gimė iš žmogaus dvasinio pasaulio poreikių. Ir atspindėdama, ir puošdama pasaulį, literatu ra kartu kūrė jį. .... , Mažytė avarų tauta turi protingą ir subtilų poetą Rasulą Gamzatovą. Jis kartą pasakė, jog io tauta turėjo savo Romeo ir Džiuljetas. Nebu vo tiktai savolo Šekspyro, ir todėl pasaulis apie juos nieko nežinojo. PoetiŠkesnio literatūros api brėžimo man neteko skaityti. Tikrai didis rašytojas, jeigu jisai rašo, o ne riebėja savo šlove, ne visada ir visiems patinka. 0 todėl, kad rašytojo paskirtis, kaip ir visos literatūros apskritai, — būti sąžine. Ir kuo, di desnis, reikšmingesnis rašytojas, tuo aštriau ir ąarsiau Jo kūriniuose skamba sąžinės balsas, u šitas žadinantis, jaudinantis balsas! Ar mes no rime. kad mus jaudintų? Pasaulyje tiek daug viliojančių, gražių, traukiančių akį daiktų. Ir šitas toks natūralus troškimas -- turėti juos. Norisi gyvėnti paprastai, neųalvojant. .. Žinoma, daiktai nedaro žmogaus nei geresniu, nei blogesniu. Ir ginklas, paimtas j rankas, nepaverčia žmoųaus žudiku. Reikia nemažai su žmogumi padirbėti, atimti iš jo dvasinį maistą, kad žmogus, paėmęs į rankas ginklą, šaudytų vaikus, ką atsimename mes, kas daroma šian dien. Ir tarpe to, ko neteko žmogus, pirmoje eilėje buvo knygos, žadinusios sąžinę, mokiusios gėrio. Panaikinę chimerą — sąžinę. de9'"° ’Vj laužų knygas, kad paskui butų galima krosnyje deginti žmones. .. _ Ar neperdeda literatai literatūros ir JnWI reikšmės? Gal būt. Kas arčiau akių, tas didesnis Jeigu, pavyzdžiui, paklaustų siuvėją, ko žmoqiu reikia visų pirma, tikriausiai, literatūrai re kėtų pasitraukti, o gerai pasiūtos kelnės užimtų jai skirtą vėtą. Ir vis dėl to, atrodo, neperdeda. Tuo įtikina didingas žmogaus sugebėjimas, pati
kėjus, supratus, atsisakyti visko, dėl vienintėlio žodžio eiti į kentėjimus, mirtį, laužą, bet neišsi žadėti. Viduramžiškuose kankinimuose, mirties staugime, dujinių kamerų tamsoje, ant Europos nusileidusios fašistinės nakties miųlose, dar ryš kiau sušvisdavo pasiaukojimas, 'tikėjimas, žmo giškumas ir meilė, kuriuos nesuteptus išsauqo davo žmogus savo širdyje. Ir reikia stebltis ne tuc, kad žodyje žmogus slypintis didingumas pergyveno viską ir išliko, o tuo, kaip greitai kartais žmogus virsta žvėrimi. Šiandien pasaulis pergyvena savotišką pra blaivėjimą. Tiek dešimtmečių liejosi kraujas, degė krosnys, dusino krematorilumal! Ir štai paskelbti pagrindiniai nusikaltėliai, jie išaiškinti, nubausti, į juos galima parodyti pirštu. Kalti Jie. o likusieji lyg ir nekalti. Jie tik vykdė įsaky mus. Ne daugiau. Juk. tiesą sakant, kaip galima pavadinti žudiku žmoqų, kuris paprastai valkš čiojo Į darbą, pasirašinėjo popierius, nustatytą valandą išeidavo namo? Jis nešaudė, netardė, nekankino. O raštą, kuriame sprendžiamas žmo gaus likimas, pasirašė lyqiai taip, kaip potvarki plytoms išduoti. Ne jis, tai kitas butų pasirašęs. Ir galų gale rezultatas tas pats. Tai kam aukoti save? Ir krematorijumų krosnys statomos taip, kaip krosnys plytoms deginti. Galų qale Inžinieriaus gali nedominti, kas čia vyks vėliau. Jam rūpi techninė dalyko pusė. Ne jis, tai kitas padarys. Ir viską apgalvojęs ir apskaičiavęs. žmoqus pa tirdavo kūrybinį pasitenkinimą (taip irgi būda vo), pati paprasčiausią kūrybinį pasitenkinimą dėl to, kad Jo projektas lakoniškesnis, paprastes nis ir, nedidindamas išlaidų, numato didesnį pra leidžiamąjį pajėgumą. Kieno praleidžia nąjį pa jėgumą? Plytų? Galvoti — ne jo reikalas, Jam pavesta techniškoji pusė, o čia JI lygiai tokia, kaip ir bet kokio) qamyboj. Ar galima Jį pava dinti žudiku? Kalti tie, kurie Įsakinėjo, o šian dien jie išaiškinti. O likusieji gali ramiai sau gyventi. Na, ir kaltas dar tas, kuris pildė Jsa kymus betarpiškai — šaudė. Kitaip sakant, kal tas tas, kuris stovėjo prie valdymo pulto, jjun 8ė mašiną, ir kalta jos rėžiančioji dalis, rėžiklis. visa kita — sutepti sraiqteliai, rateliai, dant račai, glaudžiai priderinti vienas prie kito, sukęsi be triukšmo ir sutartinai, — Jie tik per davinėjo Jėgą. Ir kam dabar iš viso gilintis, kaip įrenqtas mechanizmas, kurio Jau nėra. Tarp kitko, jeigu pagalvojus, tai nekaltas ir tas. kuris šaudė. Jis taipogi vykdė įsakymą ir buvo surištas priesaika. Prieš metus viena aspirantė atsiuntė man laišką. Ji rašanti darbą iš karinės literatūros, ir jai reikią atsakymo į klausimą: Dėl kokių priežasčių kilo šis karas ir kodėl žmonės ka riavo? Ji išaugo pokariniam pasaulyje, praeitis domino Ją tik tiek, kiek reikalavo Jos darbas ir mergina norėjo gauti tikslų ir kiek galint trum pesnį atsakymą, štai kaip dalykiškai, paprastai. Žinoma, kad pasaulis šiandien pilnas sprogs tamųjų medžiagų: atominių bombų, vandenilinių. Bet pasaulis pilnas Ir kitokios, nemažiau pavo jingos sprogstamosios medžiagos: viso to, kas liko žmonių sielose. Išbluko atmintyje dauqelio aukų vaizdai, ant pelenų išaugo gamyklos, pa statyti miestai ir nutiesti keliai. O žudikai tebe gyvi. Sulaukę žilo plauko, jie tyliai miršta lo vose. Ne kalėjimuose, o namie, stiprindami tikė jimą, kad nusikaltimai gali likti nenubausti. Retkarčiais, lyg dėl padorumo, rengiami proce sai, tačiau ar verta kapstytis praeityje? Ar verta prisiminti, o juo labiau literatūrai užsi iminėti tuo. XX amžiuje gyvename veržliai. Dvasinis penas? Dabartinėj visuomenėj viskas eina gyventojų poreikiams: šaldytuvai, dulkių siurbliai, anglis, plienas. Kuo daugiau viso šito vienetais ir tono mis tenka kiekvienam, tuo pilniau patenkinami poreikiai. Yra, žinoma, ir asmeninis dvasinis pe nas. žmonės su pasitenkinimu vaikšto j kome dijas, skaito nuotykių romanus, knygas apie meilę — ilsisi po darbų ir rūpesčių. Ir yra dauq literatų, pasiruošusių šiuos poreikius patenkinti. Jie nenori nieko blogo. Jie nori to paties, ko Ir skaitytojas. Kad viskas ir visiems būtų qera. Kaip knygoje. Ir, gaudami atlyginimą, jie pa deda negalvoti, užmiršti. Užmiršti, kaip žmonių rankos paleisdavo veikti pačius balsiausius žu dymo Ir naikinimo Įrenginius. Negalvoti ape tai, kad viskas gali pasikartoti, bet dauq didesniu mastu, atitinkančiu šiandienines technikos gali mybes. Šalia įvairiausių pareigų, kuriomis pri pildytos mintys, dienos, žmogus turi vieną pa grindinę pareigą: būti — žmogumi. Ir šią pa reigą literatūra privalo nuolat priminti. Todėl, kad literatūros paskirtis — būti savo laiko sąžine.
PASIENIEČIO DIENĄ MININT!
i Ištrauka iš vieno pasieniečio dienoraščio) .. .Šaltos naktys prie Dunojaus, dar šaltesni prieš saulėtekį rytai. Tu eini ir eini, automatą persisvėręs per petį... Kilometras po kilometro. .. Tau sako, kad čia, prie šios užtvaros, prie šios kontrolinės dirvos, prie šio stulpo, baigiasi tarybinė žemė. Ir it> ją saugai kaip savo akies vyzdį, atlikdamas šventą pareigą Tė vynei. Tu pakeitei karius, atlikusius savo pareigą, baigsi tarny bą — ateis kiti, pakeis tave. Ir visiems užkardos viršininkas kartos šventos priesaikos žodžius: čia baigiasi Tarybų Sąjunga, čia paskutinis mūsų žemės kraštelis, paskutinė mūsų žemės pė da. .. ...O ten. anapus ribos, taip pat nesvetima žemė. /Iš matau, kaip kitoje Dunojaus pusėje, kaip ir aš, žingsniuoja rumunų vai kinas. Aš kiekvieną rytą sutartinais ženklais sveikinuos su juo. Suprantame vienas kitą, be žodžių suprantame. Abu klausomės paukščių čiulbesio ankstyvą rytmetį, abu nusišypsome kylančiai saulei.. . Be abejo, ir svajonės mudviejų sutampu. .. .Įvairiausiom varsom nusidažo dangaus pakraštys. Sklaido si virš Dunojaus migla, pirmieji žvejai jau traukia tinklus. Že mė alsuoja pavasariu. Žybteli pirmasis spindulėlis. Saulės zuiku čiai žaidžia automato pliene tarsi tėviškės pirkios lange. Kažku: pakyla dulkių stulpas, nudarda pirmieji laukų darbininkų veži mai. Ten toli, kukurūzų lauke, uždainavo rumunės. .. .Matuoju kilometrą po kilometro. Salti sudrėkę marškiniai limpa prie kūno. Ir kiek jau naktų praėjo, bet dar nė vieno pa žeidėjo nesutikau. .. .Kuo toliau tarnauju, tuo labiau manyje bunda aistra mokslui, — didelė, nenumaldoma. Ne, šį kartą aš tikrai praversiu Universiteto rūmų duris. Mano svajonė bus įgyvendinta.
ČEKISTU GALI BŪTI TIK TAS, KURIS TURI ŠALTĄ GALVĄ, KARŠTĄ ŠIRDĮ IR ŠVARIAS RANKAS.
FELIKSAS DZERŽINSKIS
Str. iš žurnalo „Problemy mira i socializmą" į..Taikos ir socializmo problemos") Išvertė Sigitas GEDA
□ □ o
□ □ □ □ □ □ □
□ a □ □ □ □ □ a □ □ a o o □ o □
□ □ □ □ ti □ □ □ □ □ □ o □ □ a □ □ a
□ □
□ a '
□ 0 □ □ □ o □ o o
□
□ o
□
□
cnm MĖGĖJŲ AAĖftĖiii DĖMESIUI! nPMFCiiiii FOTO
Musų Universiteto Gamtos apsaugos sekcija, studentų ir dėstytojų profsąjunga, kultūros klubas Tarybų val džios atkūrimo Lietuvoje 25-mečiui, skelbia foto konkursą — parodą, tema: „Gamta ir žmogus“. Konkurso-parodos tikslas — atspindėti mūsų gyvosios ir negyvosios gamtos mokslines problemas, grožį, parodyti žmogaus santykį su gamta, propaguoti gamtos apsaugos ir turtinimo idėjas. Parodoje-konkurse gali dalyvauti visi Universiteto stu dentai, dėstytojai ir darbuotojai. Pateikiamos nuotraukos (po 2 egzempliorius) turi būti ne mažesnio kaip '18X21 cm. formato, su pavadinimu bei autoriaus slapyvarde. Pa geidautina, kad nuotraukos būtų priklijuotos ant kartono. Kartu su nuotraukomis pristatomas užlipintas vokas su autoriaus slapyvarde, o viduje nurodoma tikroji autoriaus pavardė, fakultetas, specialybė ir t. t. Nuotraukos priima mos Gamtos fakulteto dekanate iki 1965 m. rugsėjo 30 d. Paroda pradės veikti nuo 1965 m. spalio 15 d. Geriausios nuotraukos arba nuotraukų ciklai bus premijuojarni: 1- oji premija — 60 rub. g premįja _ ąo rub 2- oji premija — 50 rub. Trys paskatinamosios — metinė „Sovietskoje foto" pre numerata. Nepamirškite, kad geriausios iš jų bus spausdinamo:: „Tarybiniame studente“. Tad kviečiame visus fotomėgėjus aktyviai dalyvauti! VVU Vietos komitetas Studentų profkomitetas
Kultūros klubas Gamtos apsaugos M v® sekcija • draugijos
2 □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ □ CJ □ □ o □ o □ □ □ D O □ □ □ □ □ o o □ □ □ □ o o n □ o o o □ □ □ □ □ n □ □ □ □ □ □ n □ □ □ □ D S -
^□□□□□□□□□□□□□□□□□aoooDaaaoDODaDDaDOOODnDDDDaooooaooDaDaaoDrf?
Geras draugas Petrą Dubinską pažįstu jau nuo stoja mųjų egzaminų, kuriuos laikėme kartu. Prisimenu, kaip jis, užsikišęs nykščius už palaidinės diržo, sieksniniais žingsniais matavo siaurą koridorių, jaudindamasis ir laukdamas savo eilės. Šiandien Petras — MF I kurso studen tas. Kai II semestro pradžioje jis buvo paskirtas kurso seniūnu, studentų tarpe vyko aštrūs ginčai, girdėjosi įvairiausių nuomonių. Juk seniūnas — kurso ryšys su dekanatu. Ne paslaptis, kad sąžiningas seniūnas ne visada išvengia draugų prie kaištų. Bet Petrą priekaištai aplenkė. Da bar jis — kurso „siela“. Ir jei dažnai se niūnas tik administratorius, tai Petras pirmiausia — geras, nuoširdus draugas. Reikalingas studentui bendrabutis, būtina stipendija ar pašalpa — Petras visuomet padalys viską, ką galima padaryti. Visuomeninės pareigos netrukdo Petrui mokytis tik labai gerai. O kareiviško gy venimo metai paliko savo žymes. Malonu matyti Petrą, visada tvarkingą, pasitem pusį, stropiai atliekantį savo pareigas. Kurso draugai tiki, kad Petras bus toks pat puikus gydytojas, kaip ir studentas. D. Survilaitė, MF I k. komj. org. sekretorė
VISI Į FESTIVALI! VISI l FESTIVALĮ! VISI I FESTIVA L|! VISI Į FESTIVALĮ! IŠ ŽURNALISTO BLOKNOTO
PRIE GALVĖS EŽERO Pasaka ne pasaka
Mokslo metų užbaigimo pro ga Universiteto Estetinio la vinimo ir Fizinio lavinimo ka tedros organizuoja studentų festlvalĮ. Gegužės 30 d. 11 vai. stu dentai išvyks traukiniu Į Tra kus. Čia pirmiausia sportines ietis sukryžiuos Universiteto ir Trakų miesto jaunimo rink tinės. Po pietų pertraukos, 17 vai. — festivalio atidarymas. Greičiausio fakulteto bėgikai atneš iš Trakų pilies festiva linę ugnĮ. Pakils vėliava. Kal bės Universiteto rektorius ir
mūsų svečiai — Maskvoje ir Leningrade studijuojantys vengrai ir bulgarai. Žaliojoje vejoje savo suge bėjimus pademonstruos meni nės gimnastikos entuziastai. Antrojoje festivalio dalyje žiūrovų nebus. Įvairios pra mogos, žaidimai, atrakcionai (virvės traukimo varžybos tarp dėstytojų ir studentų, bėgi mas su maišais ir t. t.) leis pasireikšti visiems dalyviams. Kokia jaunimo šventė pra ėjo be šokių? Vienoje šokių aikštelėje gros estradinis or kestras, kitoje — smagiai
trenks kaimo kapela. Dėl skonio nesiginčysime. 21 vai. — Neptūno šven tė. Juk festivalis vyks prie Galvės ežero. Sutemus — Įsiliepsnos lau žas. Su menine programa pa sirodys ansamblio šokėjai bei dainininkai, fakultetų savi veiklininkai, svečiai. Vėlai vakare traukinys, siūbuojamas skambių studen tiškų dainų, vėl pajudės iš Trakų Į Vilnių. Studente, ruoškis savo šventei!
KOMJAUNIMO GYVENIMAS
APIE GERĄ SEKRETORIŲ IR JO GRUPĘ Mūsų fakultete yra 43 pir dar kartą perverčiau jų darbo minės komjaunimo organiza planus ablems semestrams. cijos. Kai galvoji apie jas, Susirinkimų temos: ,,Pasaulis apie darbą jose, pirmiausia vystosi be dievo“, „Kaip mes prisimeni sekretorius. Ir drą- suprantame laimę“, „Kaip su *wiai galima sakyti, kad ten, derinti draugiškumą ir princi kur geras sekretorius, ten ge pingumą“, susirinkimai aka rai dirba ir visa grupė. Kaip deminiu ir einamaisiais klau tik ir norisi papasakoti apie simais. „Gylio“ aptarimas Iš vieną tokią grupę ir tokį sek vyka į Trakus, Puškino mu retorių. Tai III k. romanistai. ziejaus aplankymas, — ir ties Jų grupės sekretorė St. Ba visom plano dalim įrašyta: ranauskaitė dažnas svečias ,įvvko“! Paklausus komjau komjaunimo komitete. Ji atei nuolių, kaip praeina susirin na paklausti, gal yra kokių kimai, jie atsako, kad nieko įpareigojimų, ji ateina pa nepaprasto nesą. Susirinkimai klausti, kaip man sekasi, atei — geri, nuoširdūs draugų po na pasidžiaugti, kad matė ge kalbiai. Šito Stasė pasiekia rą spektaklĮ, ateina pasiguos nuolat tardamasi su draugais, ti, kad jos grupė silpnokai iš parinkdama atsakingus už laikė egzaminus. Skolininkų kiekvieną priemonę, nuolat nebuvo, bet Stasė nori, kad primindama ir padėdama ruoš būtų dar geriau, kad kuo ma tis joms. Grupėje — įvairių žiau būtų trejetukų. Žiūri Į polinkių žmonės: turistai, Stasę ir džiaugiesi jos rūpes sportininkai, interklubo na tingumu, jos pareigingumu, riai, ansambliečiai. Bet Stasei jos draugiškumu ir tiki, kad savo rūpestingumu, nuoširdu tokie pat turi būti ir jos gru mu, taktu pasisekė suburti pės draugai. Ruošdamasi ra juos į vieną gerą kolektyvą. šyti apie III kurso romanistus Prisimenu fakulteto trečiakur-
šių mediumą. Visos grupės buvo gavusios įpareigojimus, bet tik romanistai Įvykdė juos iki galo ir gerai. Aš neklausiau Stasės, bet man atrodo, kad Jai sekretoriavimas nėra našta, kaip tai būna kartais kitose grupėse. Stasė įdėjo nemaža rūpestin go ir nuoširdaus darbo, ir tas darbas nenuėjo veltui. Ji daž nai ateina j komitetą, drąsiai kalba apie savo darbo sėkmes ir nesėkmes. O juk yra sekre torių, kurie tiesiog bijo kom jaunimo komiteto. Ir bijo to dėl. kad Jie Jaučiasi patys ne viską padarę savo grupėse, neįdėję į savo darbą pakan kamai širdies ir energijos. Nenoriu pasakyti, kad Sta sės grupėje viskas gerai ar labai gerai. Liaudis sako: nėra namų be dūmų. Taip l-r III romanistų kurse. Būtų labai gerai, kad pati Stasė papasa kotų „Tarybinio studento" puslapiuose apie savo grupę, apie sėkmes ir nesėkmes. G. JURKŪNAITĖ IFF kom. org. sekretorius
GROŽINĖ LITERATŪRA Kratochvilas, Milošas V. Fakelas. Ist. romanas. Vertė A. Andriuškevičius. V., „Va ga“, 1965. Šių dienu čekų rašytojo kny ga apie XIV—XV a. filosofo, če kų tautos tribūno, žymaus re formacijos veikėjo magistro Ja no Huso, kurio vardas yra susi jęs ir su Lietuvos istorija, gyve nimą, kovą ir mirtį ant inkvizijos laužo.
Parchomovas, M, Vėl iš aikštės vidurio. Apysaka. Ver tė P. Keidošius. V., „Vaga“. 1965. Apysaka apie mūsų šalies sportinį jaunimą, karštas kovas futbolo aikštėse, sportininkų šio kiadienius, jų charakterius bei tarpusavio santykius.
Petkevičius, Vyt. Speiguoti pavasariai. Apsakymai. V., „Vaga", 1965.
Apsakymuose vaizduojami mūsų epochos darbo žmonės, jų tvirta ir nepalaužiama valia, ko vojant prieš liaudies priešus, buržuazinius nacionalistus ir įvairias atgyvenas.
MATEMATIKA
PAVASARIS FILOLOGIJOJE Foto J. GIRAICIO
Dagys, J., Bluzmanas, P. ir Putrimas, A. Augalų fiziolo gijos laboratoriniai darbai. Mokslo priemonė aukšt. m-klų botanikos specialybės studen tams. V., „Mintis“, 1965.
Jaunas aš dar rašytojas. Kad kas nors kada nors butų išspausdinęs bent vieną mano kūrinį, neprisimenu. Bet, pa tikėkit manimi, aš — tikrai geras rašytojas ir kito darbo, kaip mažiau naudingo visuomenei, dirbti ir nemanau. Vienu metu užvaldė mane įkvėpimas... Tikriau sakant, viskas nuo to ir prasidėjo. Taigi, užvaldė įkvėpimas... Pusę dienos prasėdėdavau kavinėje, bet užtat per kitą pusę ap sakymą ar eilėraščių ciklą parašydavau, ir ne bet kokį, o taip po puslapių keturiasdešimt. Rankraščių stirta vis au go, o aš pats pasijutau ant genialumo slenksčio bestovįs. — Reikia realizuoti, — pagaliau nusprendžiau ir ėmiau teirautis, kur geriausią honorarą moka. Apsistojau ties vienu saldžiu žurnalu. Ankstyvą rytą visą savo plunksnos produkciją supakavau į du didžiulius ryšulius, išsikviečiau taksi, viską susikro viau ir išvažiavau j redakciją. * Mano kūrybą laiptais užnešti padėjo nešikas. Nežinau, kaip pats vienas bučiau įstengęs. Prie skyriaus durų atsisėdau valandėlei, atsipūčiau, ir pravėriau duris. Kambaryje išvydau daugybę juodų siluetų, kurie tirštuose tabako durnuose suposi, lingavo, tai aukš tyn ištįsdami, tai žemyn nusileisdami. Nors keliai linko iš baimės, bet, tris kart per kairį petį nusispiovęs, žengiau į šių dvasių viešpatiją. Peržengti slenkstį nebuvo lengva. Dvasios, pasirodė, ne dvasios, o tokios pat būtybės su kūnu ir krauju, kaip ir aš. Kiekviena iš jų užėmė tam tikrą, griežtai apibrėžtą vietą erdvėje, o visos, paėmus drauge- beveik sausakimšai už pildė kambarį. Spūstelėjau pečiu lyg autobuse, ir atsidūriau šiapus slenksčio. Vienos žmogystos sėdėjo ant kėdžių, kitos — ant stalų, trečios — ant spintų, ketvirtos — vos ne ant sprando re daktoriui. Apsidairiau, kad tos visos žmogystos — rašyto jai, tokie kaip ir aš. Teks laukti eilės. — Jūs neįsivaizduojat! — redaktoriui tiesiai į ausį rėkė nedidukas, garbanuotas jaunuolis. Jis — labai įdomus žmogus, tikrai įdomus! Įsivaizduoki: plaukus dažo rudai, o usus — juodai. Jis tikrai įdomus žmogus! Jei taip nu eičiau ten ir ką nors parašyčiau? A? Galima, ir net reikia, paimti fotokorespondentą... Būtų nebloga medžiaga žurna lui. Jis tikrai įdomus žmogus, patikėkite man? Redaktorius ištiesė ranką atsisveikinti, bet jaunuolis to nepastebėjo ir dar visą valandą aiškino, koks „jis“ įdomus žmogus. Eilės sulaukė kitas jaunas rašytojas, taip pat nedidukas, tik visiškai tiesiais plaukais. Jis ištraukė didžiulį pluoštą rankraščių. — Štai atnešiau jums novelių! — didingai pareiškė jis. Redaktorius paaiškino, kad tuo tarpu jo novelių negalės išspausdinti. — Bet jūs gerai pagalvokit! — įrodinėjo rašytojas. —Čia visai nauji siužetai, naujas sprendimas. Jūs tik paklau sykit! Ir išsirinkęs iš viso pluošto vieną, jo manymu geriausią, ėmė skaityti: „Bamt! Nukrito rasos lašas ir užgrojo kaip visos Betho veno simfonijos. Einšteinas vos ne pasipiovė ant skustuvo. Mergaitė pardavė drėgną žiedų puokštelę. Visur mirtis, mirtis, mirtis... Aš kylu į aukštumas, pripildytas ultramari no...“ — Genialu! — perkirto jį redaktorius. — Bet spausdinti vistiek negalėsime. _ — Tokiu atveju aš jums galiu palikti pluoštelį poezijos. — nepasidavė jaunasis genijus. — Matote, dabar pradėjau rašyti eiles visiškai be tarinio. Neįsivaizduosite: puikiai, tiesiog genialiai išeina! Čia jis išsitraukė antrą, nemažesni, pluoštą rankraščių ir vėl ėmė skaityti: ,.Juoda mirtis. arklys, Blynai. gaidys. Statinė. langas. Palšas rūkas, Kruvina širdis... — Labai, labai ačiū, bet mums poezijos dabar taip pat nereikia. — Visas išbalęs ir šypsodamasis kaip kaukolė aiškino redaktorius. — Štai dar turiu keletą įvairenybių... — Vaikinas ________ išsitraukė trečią pluoštą rankraščių. Ten buvo ir apie tai, kaip Aukštaitijoje pasirodė juodas gandras, ir kad žmonės ne žino, ką su juo daryti, ir apie paskutiniosios kino žvaigždės Elizabet Tailor suknelės kainą, ir dar daug panašių sensa cijų. Nesudomino redaktoriaus ir įvairenybės. Bet rašytojas nenusiminė. Noveles, eiles, įvairenybes sukrovė ant redak toriaus stalo į vieną milžinišką krūvą ir paliko, įtikinęs, kad, girdi, redaktorius privaląs pergalvoti. Daug dar praėjo rašytojų. Vieni rašė apie meilę, kiti — apie laimę, treti — apie didžiąją chemiją, ketvirti — ir apie laimę, ir apie didžiąją chemiją. Pagaliau ir aš eilės sulaukiau. Abu savo ryšulius užkėliau ant kėdės, nes ant stalo vietos nebebuvo. Norėdamas pasirodyti, kad esu ne iš kelmo spirtas, iškepiau ant laužo Rafaelj ir da Vinči, Petr/i I išvadinau banditu, Levą Tols tojų — kvailiu, o Šekspyrą idiotu, giliai j žemę užkasiau visą lietuvių literatūrą ir taip užkasiau, kad nė paskutinio jo teismo trimitai jos nebeprikeltų, o kapą koja užlyginau, idant nė ženklo neliktų. Paskui dėl viso pikto pareikalavau keturių fotokorespondentų. Redaktorius vis tylėjo. Balso stygoms pavargus ir burnai išdžiūvus, nutariau atsisveikinti. Paspaudžiau draugiškai jo ranką, nukarusią ant kėdės atramos. Koks apėmė mane siaubas, kai pajutau baisų lavono Šaltį — ranka buvo jau sustingusi. Nuo to laiko kavinėje prasėdžiu visą dieną. Ką bepaliesčiau — puodelį kavos, bonką vyno ar nuosavo buto durų rankeną, jaučiu prakeiktą lavono šaltį. Diena iŠ dienos laukiau suimant už įvykdytą žmogžudystę, bet kol kas esu vis dar laivas. Nejaugi liksiu nenubaustas? ALEKSANDRA MATEKONAITE
I
i j
(
STUDENTE, APSIDAIRYK APLINKUI!
Tylėti negalima Atrodo, visi žinome elementa reaguojame į dažnus grubumo ir raus mandagumo dėsnį, reikalau nejautrumo reiškinius. Mums jantį užleisti vyresniam vietą. O dažnai „nepatogu“ įspėti jauną vis dėlto Gegužės Pirmosios mi žmogų, mes užmirštame, kad rei nėjimo metu daug vyresnio am kalauti iš žmogaus kultūringo ei žiaus dėstytojų išstovėjo dvi su gesio — kiekvieno mūsų parei puse valandos, ir niekas nepasiū ga. Studentai sėdi — dėstytoja: lė jiems atsisėsti. Dar daugiau: kukliai stovi pasieny: po paskai vienai dėstytojai atsisėdus, šalia tos pro duris į kiemą veržiasi sėdintis jaunuolis pareikalavo at srautas jaunimo — dėstytojas sikelti, nes šias vietas jis ..už kantriai stovi kieme, dažnai ly ėmęs“ savo draugams ir brautis jant, ir laukia, kol minoj pasi į „užimtą“ vietą esąs nachališku- rodys „pažįstamas“ ir nedrąsiai mas. Tas jaunuolis nebuvo apsi prilaikys eilę, kad galėtų praeiti vilkęs žvėries kailiu, kuokos taip dėstytolas. Ir tokių faktų daug. pat neturėjo ir Į klausimą, kas Visi matom, visi smerkiam, bet jis toks, atsakė visai artikuliuo tylim. O tylėti — vadinasi, taiks ta kalba: „O koRs jūsų reikalas?" tytis. Aš nemanau, kad storžievių Taigi, jis nebuvo urvinis žmogus, yra daug, kolektyvas visada gali tikriausiai, Jis buvo studentas. juos paveikti, tik reikia tuo rū Kokiame kolektyve jis dirba ir pintis, nelaukti, kol blogybes pa gyvena, sunku pasakyti. Tačiau šalins kas nors kitas. Tai mūsų prisiimkime kaltę už tai, kad ne visų reikalas. kreipiame reikiamo dėmesio, ne Vyr. dėst. E. VENGRIENE
FIZINIO IR ESTETINIO AUKLĖJIMO KLAUSIMAIS
KRONIKA o Daugiau kaip savaitę Vil niaus Valstybiniame Pedagogi niame institute viešėjo Potsdamo Aukštosios pedagoginės mokyk is dainų ir šokių ansamblis, vadovaujamas Oto šionigo. Sve čiai susipažino su Institutu, Vil niaus miesto įžymybėmis, lankė si Respublikinėje bibliotekoje, o taip pat Trakuose, Pirčiupyje, Vilniaus Grąžtų gamykloje, su rengė koncertus Vilniaus bei Kauno visuomenei. Potsdamo ansambliečiai lankė si ir Universitete, susitiko su vokiečių kalbos ir literatūros katedros dėstytojais, studentais.
O Visas pasaulis šiemet pažy mi 700-ąsias įžymiojo italo Dan tės Alighieri gimimo metines, istorijos ir filologijos fakulteto 7-oje auditorijoje įvyko vakaras, skirtas šiai sukakčiai pažymėti. Pranešimą skaitė E. Kuosaitė. Vakare dalyvavo vertėjas A. Churginas. O Chemijos fakulteto saviveikninkai žengia stebukladarių Pūrelio pėdomis. Gegužės 16 die ną su programa apsilankė Tra kų rajono Semeliškių kultūros namuose. Su turininga • progra ma pasirodę scenoje, chemikai Puvo šiltai sutikti kolūkiečių. — Atvykit dažniau pas mus, - kalbėjo išlydėdami kolūkieai. O Neseniai Universitete įvyko susitikimas su estų kino akto rium Oja. Susitikime dalyvavo Teatrinės studijos nariai, stu dentai, dėstytojai. Aktorius papa sakojo apie savo paskutinio vaidmens kūrimą filme „Vytuys“, pasidalino su studentais mintimis, atsakė į klausimus. O Šeštadienį nedidelė FMF saviveiklininkų grupė, vadovauima dėstytojo A. Magelės, auto busiuku išdardėjo Molėtų link, į usltlklmą su šio rajono „Ban dos“ kolūkio jaunimu. Susirinku siems studentai parodė nedidelę programėlę. Susitikimu liko patenkinti ir šeimininkai. Ir svečiai.
„Niekam nevalia užmiršti“ Dauq įdomių vakarų, susitikimų vyksta mūsų Aktų salėje. Tačiau susitikimas su buvusiais koncentracijos stovyklų kaliniais savo įspūdingumu pralenkė daugelį. Susitikime dalyvavo: buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, dabar Kauno Kūno kultūros instituto dėstytojas L. Pus kunigis, buvusi Osvencimo kalinė, dabar Hidrogeologinės stoties hidrogeologė M. Litovka, buvęs Dachau kalinys, dabar „Minties“ leidyklos vyresnysis redaktorius Ch. Lemchenas, buvo Štuthofo kaliniai R. Popilskytė, dabar muzikos ' mokyklos mokytoja, ir Kauno „Pakaitos“ fabriko darbuotojas J. Bakaitis, buvęs Da chau kalinys, dabar ųydytojas-rentgenologas J. Ivanteris, buvęs Štuthofo kalinys, gydytojas J. Kaščenevskls, buvęs Režicės kali nys, dabar „Aušros“ siuvimo fabriko inžinierius V. Kozlovas, buvęs Dachau kalinys A. Peras. Kartu su gyvaisiais susitikime dalyvavo ir nematomi tūkstančiai nukankintų mirties stovyklose. Kartu su gyvaisiais mirusieji reikalauja: „Tai neturi pasikartoti“, „Jaunoji karta privalo tai žinoti“. „To nevalia užmiršti“. MŪSŲ INF.
Nežinomi Žemaitės laiškai Kaunas. V. 18 (telefonu). Bendramokslinio fakulteto literatai plečia sprendžiamų literatūrinių problemų ratų. Išnagrinėtas E Jevtušenkos kūrybos kryptingumo klausimas, daug ginčytasi literatūrinio disputo ,.Intelektualinė poezija ir proza' metu Kokiais keliais intelektualinė poezija vystysis toliau? Kas joje teigiamo ir kas neigiamo? Kokią įtaką ji padarė lietuvių poezi jai? Tai vis klausimai, kurie jaudino kiekvieną disputo dalyvi. Literatus labai sudomino rusų literatūros istorijos vyr. dės tytojas V. Sallnka, į susirinkimą atsinešęs savo surastus dar nežinomus 33 mūsų klasikės J. žemaitės laiškus. Laiškai "ašyu 1913—1920 metais. Dauguma jų adresuoti L. Radzevičiui, M. Ra dzevičienės. su kuria J. žemaitė kartu dirbo ..Lietuvos ūkininko redakcijoje, sūnui. J. žemaitės laiškuose .sodriomis spalvomis piešiamas tuometinis Vilniaus visuomenės gyvenimas, aprašomi susitikimai su ..amerikontais“ J KUCKAILIS, (Mūsų koresp.)
Muzika ir ... fizikai Kas nežino ir nemyli kompo zitoriaus P .Čaikovskio santū raus, bet audringo simfonijose, lyriškai švelnaus romansuos'e. Sunku kalbėti apie muziką, sunku surasti žodžių, kurie iš reikštų tai, ką, atrodo, tik širdi mi pajusti galima. O III k. III grupės fizikai surado. Ir suslti kimo su P. Čaikovskio muzikos mylėtojais dalyviams, susirinku slems Kolonų salėje, atrodė, kad kalba ne flzmatai. o muzikai — profesionalai. R. Fichmanas papasakojo apie P. Čaikovskio vaikystę, apie jo. kaip muziko, brendimo metus. Susidomėję klausėmės pasakoji mo apie žmogų — muzikos kū rėją, paskyrusį šiam nuostabiam menui visą savo gyvenimą ir pa dovanojusį žmonijai tokius kūrl-
UNIVERSITETO INTERKLUBAS, kuriam va dovauja II kurso rusistė Skirma Jonutaitė ir I kurso lituanistė Alma Kurpaitytė, susikūrė Mokslo metų pradžioje. Bendradarbiaudamas su komjaunimo komitetu, Interklubo gausus kolektyvas suruošė eilę susitikimų su TSRS aukštųlų mokyklų studentais. Universiteto kavinėje organizavo keletą turiningų žodinio žurnalo numerių, leidžia įdomų sienlaikrašti „Draugystės aidai“, pasikeičia laiškais ir at virutėmis su Maskvos, Jerevano, Jeniseisko, Rygos, Leningrado studentais. Tai gera pra džia.
nius, kaip operos „Pikų dama ". ..Eugenijus Onieglnas", „Jolanta', muziką baletui ..Spragtukas“, IV, V, VI simfonijas. Apie P. Čaikovskio simfonijas kalbėjo Chana Garb. Dalyvavusieji turėjo progos iš girsti pagrindinius simfonijų mo tyvus, o taip pat IV Ir VI simfo riijų įrašus. Muzikos vakare daly vavo IFF studentė I. Arbačiaus kaitė. kuri atliko P. Čaikovskio romansą „Kodėl?“ (J. Gėtės žo džiai) ir arlozą Iš operos „Jolan ta". Vakaras, kurį suruošė III k III grupės fizikai, skirtas 1'25 osioms P. Čaikovskio gimimo me tinėms pažymėti. A. VOSYLIŪTĖ FMF. III k.
Ir šį rytą į šešto bendrabučio 73 kambarį atnešė pluoštą laiškų. Pirmo kurso lituanistės (iš kairės) V. Grebnickaitė, V. Drungilaitė, A. Kurpaitytė, Nijolė Blaževičiūtė ir G. Grinevi čiūtė netveria džiaugsmu. Iš Anglijos rašo Davina, rašo draugai ir draugės iš Maskvos, Leningrado. Rygos, Kijevo. Kiek pažinčių, kiek šiltų žodžių, klausia, ginčijasi, kviečia. Laiškai anglų, rusų ir esperanto kalbomis. Tik Jei uolus moksle, veiklus visuomeninia me darbe — gali spėti visiems atsakyti, bendrauti. J. GIRAITIS
Kada kalba būna graži žmogaus kultūra ir sielos grožis, jo individualybės turtingu mas arba menkystė neišvengiamai iškyla aikštėn, vos tik Jis pa kliūva tarp kitų žmonių, ima su jais vienaip ar kitaip bend rauti. Ta-pe daugelio ir labai įvairių tarpusavio bendravimo priemonių pirmą vietą užima, mano manymu, pati betarpiškiau sia ir tuo pačiu pati emoclngiausia žmonių bendravimo prie monė — kasdieninė šnekamoji kalba. Kalboje, jos žodžių sūdė tyje ir jos stiliuje, atsispindi mūsų individualybė su visais jos teigiamais ir neigiamais aspektais. Kalba, be to, labai stipriai veikia ir mūsų tarpusavio santykius. Kandus, kartais specialiai parinktas žodelis išdeda iš pusiausvyros ir angeliškos kantrybės žmogų, ir atvirkščiai — švelni, rami draugo kalba, žiūrėk, nu malšina didžiausią pykčio aistrų siautulį, „žodis skriaudžia, žo dis ir glaudžia“ — toks yra mūsų liaudies priežodis, ir dar vie nas: „Geru žodžiu daugiau padarysi, negu vėzdu“. Štai kodėl, manau, negalime būti abejingi savo kalbos būdui. Jos formai, turime savo kalbėjimo manierą kontroliuoti, padaryti kalbą to kią, kad ji, nors ir pati rūsčiausia būtų, santykius su žmonėmis ne gadintų, o palaikytų visada gražius ir bičiuliškus. Trumpame straipsnelyje, aišku, neįmanoma paliesti, o tuo labiau išnagrinėti visas gražios, kultūringos šnekamosios kalbos ypatybes — žodyną, stilių, intonaciją, kalbančiojo laikyseną ir kt., todėl tuo tarpu pasitenkinsime tik kai kuriais kalbos este tikos klausimais, gal būt, kiek labiau surištais su mūsų studen tijos kasdieniu gyvenimu. Sakysim, kad ir kreipinys. Atrodo, paprastas dalykas, o vis dėlto kartais suabejojame, ar kreipiniui labiau tinka šauksmi ninkas ar vardimnaas, Į ką galima kreiptis vienaskaita, o j ką daugiskaita ir pan. Štai sutiko studentė dėstytoją ir klausia: „DĖSTYTOJAS, kada kursinių darbų gynimas?“ Ar ne gražiau skambės „DĖSTYTO JAU...“ įžymusis mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis aiškino, kad. kreipdamiesi vardininku, savo mintį išreiškiame šiurkšto kai, nelipšniai, nemandagiai. O dar mandagiau skambės šauks mininkas, pasakytas kartu su priedėliu: „DRAUGE DĖSTYTOJAU, kada kursinių darbų gynimas?“ (kreipinio priedėlis gali būti ir vardininku reiškiamas: „Draugas dėstytojau...“). Kai svetimas žmogus Į mus kreipiasi veiksmažodžio arba įvar džio vienaskaita, pasijuntame lyg šaltu vandeniu perlieti. Pagal vokime, į ką tinka kreiptis, pavyzdžiui, klausimu „Kaip TU ma nai!“ ir | ką — „Kaip JOS manote?“ Vienaskaita kreipiamės į mums artimus žmones — šeimos narius, bičiulius, bendradar bius, su kuriais mus riša jau ilgokas bendro darbo laikas, o daugiskaita — Į svetimesnius žmones ir Į tuos, kurie už mus savo amžiumi ar padėtimi yra vyresni. į žymiai jaunesnius, pa vyzdžiui, į mokyklinio amžiaus valkus, kreipimasis daugiskaita praskamba labai Jau iškilmingai, neįprastai, o kartais net pa kenkia darbo rimčiai. įsivaizduokite sau mokytoją (kad ir stu dentą — praktikantą), kuris į penktokėlį kreipiasi tokiais žo džiais: „Leiskite JUS paklausti, kodėl vakar NEBUVOTE mokyk loję?“ Nesunku įsivaizduoti, kaip reaguos klasė j tokį „pagarbų“ toną. Kas kita, žinoma, aukštosios mokyklos dėstytojai ir stu dentai. Vieni dėstytojai į studentą kreipiasi daugiskaita, kiti vienaskaita, nelygu kaip susiklostę Jų tarpusavio santykiai. Dės tytojas kreipiasi vienaskaita paprastai j tokį savo studentą, su kuriuo jau yra dirbęs ilgesnį laiką, j kurį gali žiūrėti kaip į ar timą jaunesnį bendradarbį, vertą Jo nuoširdumo Ir pasitikėjimo. 0 kaipgi kreiptis Į savo tėvelius — daugiskaita ar vienaskai ta? Pasekę mūsų krašto žmonių papročius, pamatysime, kad vienose šeimose vaikai tėvams sako „tu“, o kitose — „Jūs“ Ar nuo to priklauso tėvams rodomos pagarbos laipsnis? Man tu, kad ne. Kaip tėveliai nuo mažens įpratino mus į juos kreiptis, taip visada Ir kreipkimės. Mūsų pagarbą tėvams geriausiai išreiškia širdingas kreipimasis, mandagus, neįnoringas kalbos tonas, mū sų neatsainus dėmfesys. Tarpusavyje šnekėdami, mes dažnai minime kalboje nedaly vaujančius asmenis ir — atkreipkite dėmesį — šiurkštokai pra skamba tų asmenų pa Minėjimas įvardžiais. Pavyzdžiui, sakome — Jus dekanas kviečia — KoJIS nori? Mandagioje kalboje kiti asmenys paminimi ne Įvardžiais, o konkrečiais tų asmenų pa vadinimais: bičiuliai — vardais, šeimos nariai — giminystę žy minčiais daiktavardžiais, oficialūs asmenys — pareigų, laipsnio ar pan. pavadinimu. Pavyzdžiui: Ko PROFESORIUS pageidauja? Vien tik pavarde pa-ninėti kalboje kitą, ypač už save vyresni, asmenį taip pat nėra mandagu. Prie pavardės dera pridėti kokį pažyminį — (pareigų ar laipsnio pavadinimą, epitetą „draugas“ arba bent vardą). Kalbėdami mes operuojame žodžiais, kurie reiškia sąvokų pavadinimus. Mūsų gimtoji lietuvių kalba yra labai turtinga si nonimų, reiškiančių tas pačias arba labai artimo turinio savo kas. Priklausomai nuo kalbos aplinkybių, nuo atitinkamo sti liaus, parenkami žodžiai reikalingai sąvokai Išreikšti. Kiekvie name kolektyve tuo labiau studentiškame, gimsta naujų, speci finių žodžių arba seni žodžiai įgauna naują reikšmę. Kai kurie tokių „profesionalizmų" yra gana sąmojingi, atitinką mūsų kal bos prigimtį. Pavyzdžiui, pasakymai „Gyvenau STUOKYNĖJE, o dabar perkėlė Į VIENUOLYNĄ“, o „0T, KIRVIS! Vos vos ISPLAU KIAU...“ arba „Vos vos PRASTOMIAU“, „Kad taip į Verkius NUSIROVUS“ ir pan. tam tikrais atvejais kalbą padaro vaizdingesnę ir įspūdingesnę, ir todėl Jie nesmerktlni. Tačiau su kar tėliu tenka konstatuoti, kad mūsų tarpe vis dar pasitaiko stu dentų, kurie, turėdami čia pat, po ranka, pakankamą atsargą gražių, vaizdingų ir išraiškių žodžių, reiškiamą mintį užteršia visiškai nevykusiais Ir nereikalingais žargonizmals ir tuo panie kina savo gimtąją kalbą. Tokiems motina yra „motka“, vaikinas — „bachuras“ arba „staras“, (jeigu tik vyresnis!) mergina „fifka“, draugų būrelis — „chebra“, reiklus dėstytojas — „vrednas diedas“, nepasisekimas — „pravaląs“, politinė ekonomija — , polltkė“, pedagogika — „pedagoškė“, stipendija — „stipkė“, pui kus — „fainas“, apsukrus, guvus — „blatnas“ ir kt. Tokie, užuot paklausę, kas knygą nudangino, klausia, kas knygą NUSNIESINO, ir pan. Be to, kai kurie iš- mūsų gadina kalbą nereikalingais įterpti niais žodžiais, vadinamaisiais pertarals, kuriuos kartola kone po kiekvieno žodžio. Tik paklausykite: „Atėjo, VADNAS, seniūnas ir pasakė, VADNAS, kad rytoj važiuosim, VADNAS. medelių so dinti.“ Šitokie įterptiniai žodžiai nors ir gerokai gadina kalbą ir išblaško klausytojo dėmesį, tačiau jo neįžeidžia. Dajg nema loniau klausytis, o kartais tiesiog koktu darosi, kai ak ideminio jaunuolio lūpose praskamba nelietuviškos kHmės kelių pakopų „įterptiniai“ žodžiai, vartojami pasisekimo ar nepasisekimo, ar nevilties sukeltų stiprių emocijų išreiškimui. Neverta aiškinti šių žodžių etimologiją ir tiesioginę prasmę. Tikėkim, kad šių žodžių mėgėjai juos vartoja vis dėlto ne tiesiogine prasme. Bet tai ne pateisinimas. Neprieštaraujame, kad gyvenime esti momentų, kai be „stiprių“ žodžių Iš tikrųjų sunku išsiversti. Bet Ir šiems atvejams mūsų gimtoji kalba turi pakankamą atsargą estetinių jausmų neįžeidžiančių posakių — nuo švelniai skambančio „kad tave kur!“ iki šiurkštaus ir grėsmingo „Po šimts kalakutų!“ Ir pan. Keisčiausia yra tai, kad kai kurie iš mūsų moka gražiai, kul tūringai kalbėti tik su „aukštesnio rango“ žmonėmis, ypač su tais, nuo kurių, gal būt, priklauso jų sėkmė, o su nepažįstamais, kad ir vyresnio amžiaus, žmonėmis arba su žemesniais už save, su pavaldžiais jie drabstosi tokiais žodeliais, jog bėki lusant šiurpis per kūną eina. Prisimenu šių metų Gegužės Pirmosios minėjimą Aktų salėje. Studentų šį kartą susirinko ųausiai, ne visiems užteko vietos sėdėti. Ir štai viena dėstytola, jau bešvenčianti akademinio darbo dvidešimtmetj, norėjo užimti kėdę, ku rią saugojo savo bičiuliui jos nepažįstantis studentas. Ji, tiesa, atsisėdo, bet šventinis džiaugsmas buvo sugadintas ne tik šiam vakarui: žodžius, kuriuos ji išgirdo vietoj mandagaus pakvieti mo, atleiskit — aš nedrįstu čia cituoti. Tokie „dvikalbiai“ veidmainiai būdingi buržuazinei visuome nei, kur žmogus gerbiamas tik tiekL kiek iš jo galima sau nau dos išspausti. O mes? Mes turime būti išdidūs, Įrašę Į savo Pro gramą „Žmogus žmogui — bičiulis, brolis, draugas“ ir, nesvarbu su kuo bekalbėtume — su pasaulinio garso asmenybe, su senute pensininke ar su Jaunuoliu, atvežusiu brandos atestatą Priėmi mo komisijai, turime tai akivaizdžiai Įrodyti Ir savo visada tau ria kalba, ir savo elgsena bei darbais. J. BALKEVIČIUS. Lietuvių kalbos kat. vyr. dėstytojas
Q
MOKSLAS, KONFERENCIJOS,STUDENTAI darbo Dalyvavome SMD šventėje Didelio pradžia
Šiais mokslo metais Rektoratas paskyrė nemaža lėšų mūsų SMD, kad galėtume aplankyti kitų TSRS aukštųjų mokyklų jau nuosius mokslininkus jų šventėse — SMD konferencijose. Mūsų Universiteto studentai yra pabuvoję tokiose šventėse pas Novo sibirsko, Baku. Maskvos, Gorkio, Rostovo prie Dono, Odesos, Kije vo, Kišiniovo, Gardino, Minsko ir kitų miestų studentus. O pas latvius ir estus svečiuojamės kiekvienais metais. Aplankome ir saviškius — Šiaulių pedaqoqus. Kauno medikus ir kitus. Prieš važiuodami j tokią viešnagę, turime labai dauq padirbė ti, gerai pasiruošti, „pasikaustyti“, kad nepadarytume gėdas mūsų Universitetui. Ypač daug padirbėjome, ruošdamiesi Tbilisio SMD konferencijai, kuri vyko balandžio 8—13 dienomis. Mūsų Univer siteto delegacija buvo gausiausia. Stotyje mus sutiko šeimininkai, GVU studentai. Autobusas vikriai leidosi kalnų keliais, greitai pasiekėme ir Sotos Rustavelio prospektą, o iš ten — studentų miestelį. Jame jsikūrė konferencijos delegatai. Seimininkai nuo širdžiai pasakodavo apie viską, kuo mes domėjomės, jie parodė mums savo Universitetą, kurį sudaro dideli šeši korousai. Stu dentų Jame mokosi 2,5 karto daugiau, nequ pas mus. Universite tas turi įdomias tradicijas. Apsilankėme puikiose laboratorijose, kurių pavydėjo mūsų chemikai. GVU — mokslo ir kultūros židi nys — respublikos pasididžiavimas. Seimininkai mus supažindi no su Gori, Mechetu — senąja Gruzijos sostine. Ir be savo še fų Tbilisyje mes nesijautėme vieniši — visur jautėme gruzinų svetingumą. Mokymosi procese jie, kaip ir mes, susiduria su literatūros stoka qruzinų kalba. Trūksta ir verstinės literatams. Tačiau stu dentai turi labai qeras sąlygas atlikti eksperimentams. Universitete leidžiamas mokslinis-biblioqrafinis rinkinys, ku riame spausdinami geriausi studentų moksliniai darbai. Jie tam pa prienami visiems, besidomintiems įvairiomis mokslo problemo mis. Studentai už aktyvų dalyvavimą SMD darbe, skatinami ma terialiai, jų darbai dažnai būna rekomenduojami ir j respublikos leidinius. Geografai, geologai bei kalbininkai, išvykdami atostogų j Gru. zijos miestelius ir kaimus, gauna užduotis — rinkti etnografinę bei kalbinę medžiagą, krašto gamtinius duomenis. Atostogų metu studentai aktyviai dalyvauja paskaitiniame darbe. — Dauguma musų Jaunimo studijuoja tiksliuosius mokslus, chemiją, o j filologijos fakultetą mažai kas stoja. Todėl filolo gai nutarė organizuoti humanitarinę mokyklą, — pasakojo mums GVU komjaunimo organizacijos sekretorius. Gruzijos filologai daug dirba, tobulindami ir gražindami savo gimtąją kalbą. Meilę kalbai jie skiepija gyventojams ir jaunimui. Nustebino mus ir aktyvus studentų dalyvavimas konferencijos darbe. Pranešimai buvo skaitomi gruzinų kalba, bet iš balso in tonacijos, judesių sprendėme, kad diskusijos buvo aštrios. Rimtus klausimus pranešėjams pateikdavo ne tik žiuri komisijos nariai ir dėstytojai, bet ir studentai. Visi pranešėjai stengėsi apginti savo tiesas, įtikinti savo teiginių tikrumu, nes visi stengėsi kuo geriau pasirodyti. Pirmaujantiems — visur pirmenybė, jiems — lengva tos, premijos. Mūsų chemikės V. Jasinskaitė ir B. Ingaunytė truputį jaudinosi — biįojo, kad „nesukirstų“ jų bendro darbo. Chemikės pirmosios iš mūsų delegacijos skaitė pranešimą, bet Bronė taip aiškiai ir suprantamai dėstė ir užrašinėjo reakcijų lygtis, kad Gruzijos che mikų „kirčiai“ buvo sėkmingai atlaikyti. Seimininkai šypsosi: malonu klausytis Lietuvos chemikų pa sveikinimo, malonu ir todėl, kad pranešimas — įdomus. Vita ir Bronė irgi šypsosi __ jų darbo teiginiai nesuqriaunami. Mūsų pranešėjų: geografės R. Mačiulytės, fiziko A. Petravi čiaus, matematiko. S. Steišiūno, ekonomisto J. Mackevičiaus, tei sininkų Z. Namavičiaus ir J. Aleksandravičiaus klausėsi ne tik gruzinai, bet ir jų svečiai iš Tartu, Rygos, Taškento, Erevano. Baku, Kijevo, Maskvos, Novosibirsko. Grįžome namo. įsigiję dauq naujų draugų, susipažinę su kitų aukštųjų mokyklų studentų gyvenimu, jų rūpesčiais, džiaugs mais. Daug ko pasimokėme iš savo draugų, o ypač aktyvumo, darbštumo moksliniame darbe, meilės šalies papročiams, tradi cijai. kalbai. J. ALEKSAJJD-RAVICIJ^S. SMD Centrinės Tarybos pirmininkas A. JOTAUTAITĖ, SMD Centrinės Tarybos pirmininko pavaduotoja ryšiams su aukštosiomis mokyklomis
i
Viena Baku Valstybinio uni versiteto dėstytoja teisingai kalbėjo neseniai ten pasibai gusioje pirmojoje Sąjungoje mokslinėje studentų konferen cijoje, skirtoje' TSRS tautų li teratūriniams ryšiams tirti: — Literatūrinių ryšių prob lema šiandien — viena iš pa grindinių literatūros "moksle. Ypač svarbi ji mūsų šalyje. Konferencijoje dalyvavo svečiai iš Armėnijos, Dagesta no, Kirgizijos, Turkmėnijos. Baškirijos, Ukrainos, Gorkio, Sverdlovsko, Petrozavodsko ir kitų šalies Valstybinių univer sitetų. Buvo perskaityti 34 moksliniai pranešimai, tris dienas virė pietietiškai karšti ginčai Internacionalinėje tau tinių literatūrų šventėje, pynė si Nizami, Fizuli. Navpji, Samedas Vurgunas Aitmanovas. Mieželaitis, Marcinkevičius. Vienuolis, Binkis, Ukrainka. Ostrovskis. {domūs buvo šie praneši mai: kijeviečių I. Iljenkos ..Lenino paveikslas P. Tyčinos poezijoje‘‘>--azerbaidžaniečio V. Pašaevo „Tautų drau gystės tema rusų tarybinėje poezijoje", studento iš Gorkio S. Cujakovo „Mūsos Džalilio ...Moablto sąsiuviniai", S. Skopincevos iš Alma-Atos“. „Altmatovas ir tarybinės na cionalinės literatūros“. Baku universiteto III kur so studentas N. Mechtijevas perskaitė pranešimą „Lietuvių literatūra azerbaidžianlečių kalba", kuris mus maloniai nudžiugino. Mes nuvežėme j Baku du pranešimus: S. Geda „Binkis ir Majakovskls" ir J Lakls „Vienuolis ir Čecho vas". Ypač daug pranešimų lietė Kaukazo nacionalinių li teratūrų, atskirų rašytojų kū rybinius ryšius. Baku univer sitetas pirmasis Sąjungoje ėmėsi gražaus darbo: kiekvie nais metais organizuoti tokias nacionalinių literatūrų šven tes. Perskaitytus darbus Uni versitetas žada išleisti atski rais leidiniais. Mums belieka prisidėti prie šios kuriamos tradicijos ir didelio darbo. Ne vienas literatūros mokslo en tuziastas čia galėtų daug pa siekti. Būtų gražu, kad mūsų studentų moksliniai darbai, straipsniai apie Aitmatovą, Sevaką. Gamzatovą nuskambė tų mokslinėse konferencijose, laikraščiuose ir žurnaluose. Sigitas GEDA, IV k. lit. SKAIČIAVIMO MATEMATIKOS PERSPEKTYVOS
TBILISI. Musų studentai apžiūri vieną iš gražiausių Gruzijos pilių. J. ALIŠAUSKO nuotr.
Chemikai Rygoje Mokslinė konferencija tai didelis Įvykis kiekvieni mokslininko gyvenime. Jis itin svarbus ir mūsų Universitv to chemikams, kurie šiomis dienomis dalyvavo Pabaltijo Baltarusijos respublikų jaunųjų mokslininkų konferencijoj skirtoje Tarybų valdžios atkūrimo Pabaltijyje 25-mečiui. Konferencija vyko Rygoje, Latvijos TSR Mokslų Ak demijos Organinės chemijos institute. Si, Rygos pakrašty iškilusi, jauna mokslo įstaiga garsi ne tik Pabaltijy, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje bei už jos ribų. Čia sintetinamos tiriamos biologiškai aktyvios medžiagos, padedančios kovo prieš ligas, sugebančios pakelti augalų derlingumą ir g.' vulių produktyvumą, monomerai plastmasių gamybai ir t. Jaunam Instituto kolektyvui, kurio amžiaus vidurkis tik 2 metai, vadovauja žymus Latvijos Mokslų Akademijos akad< mikas G. Gileris. Konferencija dirbo šešiomis sekcijomis, kuriose bu' perskaityta daugiau kaip keturiasdešimt pranešimų, Siame rimtame mokslo kolektyve su dideliu susidomėjimu buvo i< klausyti ir mūsų Universiteto atstovų pranešimai. Dau. klausimų ir diskusijų susilaukė asistento S. Puntežio pr nešimas iš polimerų, radiacinės chemijos srities aspirančių L. Pikūnaitės ir G. Milvidienės pranešimai apie biologiškai aktyvius junginius, susintetintus mūsų Universiteto vaistu sintezės ir tyrimo laboratorijoje, analitikų E. Lukšytės, K Kazlausko, V. Tutkuvienės darbai. L. CEKUOL1ENE „ Konferencijos dalyvė
ChF aspirantas R. Kazlauskas pranešimo metu Rygo organinės sintezės institute. ST. PUNTEŽIO nuotr. ♦
!
❖
a
❖ X ❖ X ❖ ❖ X f | ❖ X ❖ X •j. T & X ❖ X £
•:
KONKURSAS Tarybų valdžios Lietuvoje 25-osioms metinėms pažymėti Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universlteto jubiliejinė komisija SKELBIA LITERATURINĮ KONKURSĄ GERIAUŠIAM APSAKYMUI, EILERAŠC1UI, APYBRAIZAI, DRAMOS. SATYRINIAM SCENOS VAIZDELIUI (AGITMENINEI BRIGADAI) PARAŠYTI. Literatūrinio konkurso tematika gali būti Įvairi: Tarvbų valdžios laimėjimai Lietuvoje, tarybinis patriotizmas, tautų draugystė, pramonės ir kolūkių statyba, studentijos gyvenimas (mokslas, darbas, darbo ir poilsio stovyklos ir kt.), moralės, etikos klausimai. NUMATYTOS 6 PREMIJOS:
Skaičiavimo matematikos ka X t tedra — viena iš pačių jau ❖ niausių ir didžiausiu fakultete. Dabar joje dirba 38 darbuo tojai, kuriu tarpe keturi do Giliai užjaučiame EF darbo centai. Didžiausią dėmesį ka ekonomikos specialybės I k. tedra skiria jaunų skaičiavimo studentę TAMARĄ MITROFAmatematikos specialistų ruoši NOVĄ, jos brangiam tėveliui mirus. mui. Katedros dėstytojai pa KURSO DRAUGAI ruošė ir skaito eilę naujų, la bai reikalingų kursų, prave da specpraktikumą. Kated roje veikia du studentų Nuoširdžiai užjaučiame moksliniai būreliai. Pirmasis Ekonomikos fakulteto preky jų — programuotojų — (va bos ekonomikos specialybės dovas v. d. J. Ambrasas) turi V kurso studentą KAZĮ MO TUZĄ, jo mylimam tėveliui net 20 narių. Kitas būrelis mirus. nagrinėja matematinių metodu GRUPĖS DRAUGAI IR VADOVAS taikymo ekonomikoje klausfmus. Vertingiausias katedros tur tas — skaičiavimo mašina Minsk-14. Skaičiavimo labora Universiteto sporto klubo „Mokslas“ valdyba reiškia torijos darbuotojų entuziazmo gilią užuojautą Ekonomikos ir išradingumo dėka ji gana fakulteto stud. MITROFANOgreit suderinta. VAI TAMARAI, jos tėveliui mirus. Zita MAČIULYTE, FMF III k.
2 pirmosios — po 35 rb. 2 antrosios — po 25 rb. 2 trečiosios — po 15 rb. Konkurse gali dalyvauti visi Universiteto studentai. Kūriniai konkursui gali būti pateikiami lietuvių ir kt kalbomis (rusų, lenkų ir kt.). Konkurso terminas — iki 1965 m. gegužės 31 d. Konkursui kūrinius pristatyti Lietuvių literatūros laitedrai (VVU Centriniai rūmai). Kūrinys, pasirašytas slapyvardžiu. pateikiamas voke (su užrašu „konkursui“); pavardė nurodoma atskirame užlipdytame vokelyje. Į žiuri komisijos sudėtį įeina LTSR rašytojai ir kritikai. VVU dėstytojai.
j
■
J •? : J į • 'į
į ■■■ * į
J
JUBILIEJINE KOMISIJA j
I
Nuoširdžiai užiaučiame < dėstytoją G. RAGMANIUTE i jos mylimam tėveliui mirus į
II KURSO ROMANISTAI j
MUSŲ SKAITYTOJŲ ŽINIAI Sekantis „Tarybinio student numeris išeis tik birželio mėn šio 3 dieną. REDAKCIJA
ooocxxxx>ooooooooooo Redaktorius J. GIRDVAINIS Korektorės A.. KEPALAI ir VL. ČELUTKAITĖ.___________
Mūsų adresas: Vilnius. Universiteto 3. TeU fonas: 7-79-17. Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė.
Tiražas 2500 egz. LV 08955 Užs. Nr. 335