hinc iturad. astra 1
W::::;S:OO s.
vilnensis
1W m.
Rugsėjo 15 d. Penktadienis Kaina 2 kap.
Vilniaus Universiteto savaitraštis LEIDŽIAMAS NUO 1950 M.
BALANDŽIO 15 D.
Nr. 17 (1475)
„KIEKVIENAS AKIMIRKSNIS -TAI PASIRINKIMAS“ VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIAUS PROF JONO KUBILIAUS KALBA IŠKILMINGAME NAUJŲ! MOKSLO METŲ ATIDARYME I989. 09. OI
Gaubiami svečiai, garbingi profesoriai, dėstytojai, mieli ko legos studentai, vasaros keliai, išbarstę mus po visą Lietuvą bei svečius kraštus, rudeniop daro lankstą ir grįžta atgal. Mes ir vėd stovime prie se nosios mūsų Almae Matris slenksčio. Nesakau eilinį sykį — kaip sakydavau, kai pra bėgančius metus žymėdavo skai čiai, o ne reikšmingi įvykiai. Ir kaipgi juos galėjome kitaip įvardyti, jeigu jų seka tebuvo monotoniškas to paties karto jimasis, slinktis iš inercijos, galbūt tik absurdo ir netikru mo nuotaikos augo ir dar — vi dinis protestas, noras kažką keis ti ir netikėjimas, kad ką nors būtų įmanoma pakeisti. Ta čiau galop mūsų pavergėjų uoliai ręstos užtvaros nebeatlaikė to vidinio spaudimo — o joms trakštelėjus, mes atga vome pasitikėjimą savimi ir ryžtą veikti. Sakytum, tik dabar prisiminėme— be fizinės, dar egzistuoja dvasios jėga, ir prieš šią jėgą nieko negali nei smurtas, nei prievarta. To ji dvasios jėga — tai pats žmo niškumas, ir jinai savo galią praras nebent tada, kai baig sis žmonijos istorija. Taigi, grįžtame į Universitetą praturtėję patirtimi ir kupini naujų užmojų. Kadangi vasara nebuvo tik poilsis, Tie du taip greit pralėkę mėnesiai — tai žy giai ir ekspedicijos, pažintis su dar nematytomis vietomis ir susitikimai su įdomiais žmonė mis, piketai, akcijos, koncertai bei ekologiniai maršai per Lie tuvą. O visa apvainikavo Bal tijos kelias. Baltijos kelias, kurį mes nutiesėme kaip trijų tautų vienybės ir ryžto simbolį Bal tijos kelias, kurį mes išgrindėme širdžių ištikimybe, artimo meilės ir bičiulystės jausmais. Ir šis grindinys bus tvirtesnis už akmeninį. Sis grindinys veda mus į laisvą ir nepriklausomą gyvenimą. Į tokį gyvenimą, ku riame žmonių likimų netrina totalitarizmo mašinos dantračiai,
kuriame skleidžiasi tiesa ir žmoniškumas. Dabar turime įro dyti sau ir pasauliui, jog esame verti tokio gyvenimo. Todėl sakau, kad žingsniai, kuriuos štai žengiame, pra verdami Universiteto rūmų du ris, — tai to paties Baltijos ke lio tęsinys. Juk laisvė negali būti deklaruojama jokiomis rezoliucijomis ar pareiškimais. Laisvu būnama. Kad esi lais vas, teigi kiekvienu savo bu vimo akimirksniu. Juk kiekvie nas akimirksnis — tai pasirin kimas. Žinoma, kasdienos aki mirksniais tasai rinkimasis tarp gėrio ir pikto, taip tiesos ir melo neatrodo itin reikšmin gas, nei ką nors daug lemiantis. Bet juk kaip mažyčiai gėrio tru piniai ilgainiui įplieskia didžią ją žmoniškumo šviesą, taip iš pažiūros nekaltas nereiklu mas sau veda į tą sielos glebumą, kuriame bręsta pikčiau sios nuodėmės bei nusikalti mai. Jeigu ligi to ir neprieina ma, tai vis tiek liekama toje pa ribio zonoje, kurioje tarpsta prisitaikėliškumas, miesčioniška savinauda, egoistinis veidmainingumas. Vidutinybe, mosuo janti trispalve, mums gali daugiau bėdų pridaryti nei atvi romis kortomis lpšiąs priešas. Ir nebūkime aklai išdidūs — prisipažinkime, jog toji nereik lumo sau sėkla glūdi kiekvieno iš mūsų sieloje. Tačiau ne nuo ko nors kito, tik nuo mūsų pa čių priklauso, ar leisime jai prasikalti ir subrandinti pikty bės vaisius. Tik kuo mūsų pa čių priklauso, būsime laisvi ar nebūsime. Juk pajutome — lais vė iš vidaus, iš sielos gelmių skleidžiasi. Ir kai šis dvasinės laisvės paukštis ištiesia savo sparnus, nusvyra rankos pasa los medžiokliams, užlūžta bal sai jų ideologiniams varovams, cypteli ir suglaudžia ausis ska likai, ką tik šiepę dantis ir ti kėjęsi grobio. Demagogija, smur tas ir prievarta pajunta savo bejėgiškumą. O visa žmonijos istorija liudija, kad tai —- pa
tys tikriausi ženklai, kurie pranaušauja imperijos saulėlydį. Mūsų laikas — jokia išimtis, nors kai kam šią paprastą tie są ir labai sunku pripažinti. Neatsitiktinai nuo šito pradedu savo šventinę kalbą. Tai, man atrodo, — viena iš svarbiausių šiandienos mūsų problemų. Da bar, kai apie Baltijos valsty bių okupaciją bei ryžtą atkur ti nepriklausomą Lietuvą pra šnekome iš aukščiausių tribūnų, kai imamės praktinių veiksmų savo tikslams įgyvendinti, kai kam rūpestis dvasios laisve re gisi jau nueitas etapas, bau gus trypčiojimas vietoje, taigi — vakarykštė diena. Žinoma, ekonominio savarankiškumo pro jektai, politinės reformos, antimilitaristinės akcijos svarbu, dargi labai svarbu, ir paika bū tų ginčyti šių darbų reikšmingu mą. Tačiau skubėdami septinmyliais žingsniais nepamirškime ir tų šaltinių, iš kurių trykšta mūsų gyvastingumo vandenys ir ties kuriais susisiekia visų mūsų tautos giminių bei šeimų šaknys. Turiu omeny tą paslap tingą, galbūt metafizinį tauti nės laisvės ir ištikimybės jai pojūtį, kurį ne tik kad sunku paaiškinti, bet ir apibūdinti žo džiais. Argi įmanu kokiomis nors sąvokomis nusakyti ar racionalios logiškos dėsniais pagrįsti veikimą tos mįslingos jėgos, kur mūsų senelius, tė vus, brolius ir seseris, nublokš tus prie poliarinio rato, iš kankintus, jau merdinčius, ver tė šnabždėti tą vienitelį žo dį — žodį, kurį tariant prieš akis vėrėsi gimtinės laukai, kloniai, Slėniai ir kuris jiems buvo daugiau nei paprastas žo dis? Argi įmanu kokiomis nors priežastimis paaiškinti dažnusyk iš pažiūros beviltišką, bepras mį mūsų brolių priešinimąsi tiek rudojo, tie raudonojo maro už krato nešiotojams? Argi įmanu pasakyti, kas skatino mūsų miestų ir kaimų žmones atstah nėti tuos griaunamus ir vėl tarsi iš žemės dygstančius kry
žius ant kalno, į kurj dabar |au tiesus kelias veda? Tai — šir dies balso pagimdyti poelgiai bei veiksmai, o širdies kalba yra anapus gramatikos, lygu jos nulemti poelgiai bei veiks mai — anapus racionalios fizi kos. Ir be šio1 metafizinio dva sinės laisvės pojūčio mes tebū sime tik prekeiviai, kurie eko nominės naudos matais seikėja, kiek jiem naudinga būti laisviems ir kiek — baudžiauninkais, be šio pojūčio mes tebusime tik šalti politikai, kuriems sulaužy ti likimai bei mirtis bus ne dau giau nei teisinė lygtis, kurios sprendinys nebeturi nei jokios reikšmės, nei jokios įtakos šiandieniniam. gyvenimui. Ap leidę ir išdidžiai paniekinę dva šią, mes nė nepajusim, kaip vėl atsidursime pasaulyje, kuriame viską lemia fizinė jėga ir stip resniojo teisė. Neturėkim iliuzijų, kad su šiuo (pasauliu jau nutraukėme visus saitus. Juk realiai jame gyvename. Kai imperijos sim boliu virtusiame mieste aukš čiausios valdžios vyrai pareiš kia, jog pokariu susiklosčiusi Europos situacija — nepajudi narna realybė, kurios nebeįma noma kvestionuoti nepaisant jos [juridinio teisėtumo ar neteisė tumo, sunkiai gali patikėti „naujojo mąstymo" nuoširdu mu. Juk jeigu taip, tai lemia muo(ju istorijos veiksniu pripa žįstama esant ne kas kitas, o ekspansionistinis militarizmas. „Trečiųjų" šalių laisvės kaina pirktas Europos stabilumas — gal ir pusiausvyra, bet tai — nepatvari ir tikrojo saugumo negarantuojanti pusiausvyra. Ir ant neteisybės apmatų pastatyti bendri Europos namai tiems, kurių balsai ginklo jėga už čiaupti, bus ne namai, o rezer vatas. Jeigu tokie „namai" bū tų suręsti, tai reikštų ne iš minties, bet sukto gudrumo, ne žmoniškumo, bet grobuoniš ko instinkto triumfą. Tad Vi durio Europa, kurios pariby ir mes esam, šiandien neramiai
šurmuliuojanti Vidurio Euro pa, galima sakyti, darosi ta vieta, kur sprendžiasi ne tik atskirų tautų, bet ir visuotinio teisingumo, humanistinių prin cipų likimas. Ar pakaks mums dvasios stiprybės ištverti musu laukiantiems išmėginimams. ar pakaks mums dvasios orumo išlikti garbingiems, teisingiems netgi tada, jeigu mūsų nedrau gai griebtųsi melo, šmeižtų ar netgi atviro smurto? Ar pakaks mums dvasios laisvės, iki jinai iš dvasinio fenomeno taps gy venimo realybe? Tai itin aktualūs šiandien klausimai ir kiekvienam iš mūsų skyrium, ir visiems sykiu. Bet ne vien todėl šia tema prade jau šiemetinę savo šventinę kalbą. Juk dvasios laisvė — tai ir per šimtmečius nenutrūkstan ti, nuolatos besitęsianti, bet nė mažumėlę nesenkant, vis tokia pat gyvybinga Universiteto tra dicija. Tai tradicija, be kurios neįsivaizduojamas Universiteto buvimas. Žinoma, ne visados palankiai klostėsi istorinės ap linkybės, kad ji netrukdoma ir nevaržoma galėtų rutuliotis. Betgi viešas, oficialus Almae Matris gyvenimas — tai tik da lis akademinio gyvenimo. Atkaklios vienišių pastangos, prbtokoluose nefiksuojami nu tarimai, slaptos draugijos, ma šonų ložės... — lygu vaikštant senųjų rūmų galerijomis ar klaidžiojant po daugybę kits ki tą tarsi pratęsiančių kiemelių esi apimamas mistiškos, vidur amžišku paslaptingumu dvel kiančios nuotaikos, lygu ke liaudamas Universiteto istorijos labirintais pajunti keistą rrųs tingumą, nuo pašalinės ausies slepiamų diskusijų įkarštį, tą nerimą, kuris visados lydi ne legalių sambūrių veiklą. Argi mums nežinoma toji „neprogra minių", ligi panaktų užsitęsian čių pokalbių, ginčų, svarsty mų nuotaika, argi mums neteko
Nukelta į 2 p.
1989 0X 15
Itaiversitas Vitaensis
„KIEKVIENAS AKIMIRKSNIS— TAI PASIRINKIMAS“ Atkelta iš t p.
patirti bendrumo, kuris atvi rai neparodomas, bet kuriam apsakyti užtenka ir žvilgsnio, užuominos, argi nebuvome ver čiami dangstyti savo minčių metaforomis bei alegorijomis ir šnekėtis ne žodžiais, o poteks temis? Visa tai tokia netolima praeitis, kad rasi ir praeitimi lą butų per anksti vadinti. Gal kada nors kas nors ir pa rašys pastarųjų dešimtmečių „neoficialiosios" Universiteto veiklos istoriją, bet... Bet ir ta da daug kas- bus likę už pa raštės — kadangi tai tokia is torija, kuriai .reikėjo slapstytis nuo liudininkų. Tad dvasios laisve — tai fenomenas, kuris reiškėsi — atvirai arba nelegaliais bū dais — per visą Akademijos gyvavimo laiką. Net ir reak cingiausiomis epochomis Uni versitetas netapdavo reakcijos bastionu. Jokiom^ instrukcijo mis, jokiais grąsinimais, jo kiais persekiojimais ar trem timis nebūdavo ir dabar neį manoma užgniaužti čia, Vilniaus senamiesčio Centre, jau penktą šimtmetį plazdančio laisvės il gesio. Istorinė patirtis liudija, kad yra vienui vienintelis bū das tai padaryti, - nukryžiuo •jant mūsų Motiną Maitintoją, ant jos vartų geležinę spyną užkabinant. Bet ir uždarytas Universitetas savo tyla ir krau piu nebylumu žadino žmonių sie lose tą patį dvasinės laisvės troškimą. Kadarfgi laisvė ir Universitetas neatskiriami — kaip neatskiriamai susiję laisvė ir žmogaus sielos kūrybingu mas. Juk .Akademija — tai in telektualinio bei meninio kū rybingumo židinys, ir todėl lais vė, kuri yra esminė to kūry bingumo sąlyga, — sakytum versmė, is kurios trykšta Univensiteto gyvybes vanduo. Ta čiau — susižavėję tokia sal džia laisves idėja, apsvaigę nuo jos nektaro — nepamirškime, kad ji nėra tikslas pati sau. Dvasios laisvė prasminga tiek, kiek ji tampa ir pasireiškia dva sine kultūra. Dvasios kultūra — ar ne prabanga šiandien, kai ši tiek politinių, ekonominių prob lemų susikaupę, apie tai disku tuoti, juo labiau tuo rūpintis? Ką tai duos? Kam to reikia? Kas be ko, mums — kuriems gal vas laužte laužia elementariausi buities dalykai — nelengva įsi sąmoninti, kad nors dvasinė kul tūra pati savaime neneša jokios materialios, rubliais ar užsie nio valiuta apskaičiuojamos nau dos, tačiau lemia visą mūsų gyvenimą. Nuo jos didžiausia dalimi priklauso., kokiomis ver tybėmis mes grindžiame savo egzistenciją, kaip bendraujame vieni su kitais, kokių tikslų ir kokiais budais siekiame, galų gale — ką turime ir ko neturi me. Dėl to akivaizdu, kad dva sinės kultūros problema toli gražu nėra rūpestis, į kurį bus galima dėmesį sutelkti tada, kai atkris kiti rūpesčiai, bent vie nas iš svarbiausių šiandienos rū pesčių. Bent ]au aš nežinau, kad kur nors dvasios skurdei
tūs interesai užgožtų sąžinės vos būtų sugebėję pripildyti tuš balsą, niekas jo nepalauš. Ta čius aruodus žemiškomis gėry bėmis, juo labiau palikti ainiams da jis bus tikrai laisvas. Aiš nors kiek reikšmingesnių kul ku, idealų nebuvo, nėra ir, ko gero, niekad nebus. Tačiau šito tūros vertybių. siekti, stengtis, kad šis impe Štai taip — pradėję nuo lais vės, priėjome prie asmenybės. ratyvas taptų, sakytum, dvasi niu instinktu, — tą kiekvienas Iš ko gi daugiau, jei ne iš dva sinės kultūros turiningumo bei galim. Betgi kaip išugdyti tokią turtingumo, sprendžiame, kiek asmenybę, ką išvis reiškia šis žmogus yra asmenybė? Tik as menybei tikrai aktuali yra pasakymas? Juk dvasinė kultu ra — tai kiekvieno iš mūsų as laisvės problema, nes tik asme niybei iškyla gyvenimo pras meninis, krynai vidinis daly mės klausimas. Savęs paties to kas, tai pasaulis, kuriame nors ir, reiškiasi bendražmogiškosios bulinimas, kad savo veikla įp rasmintum savąją būtį — tai vertybės bei idealai, tačiau pastanga atsakyti j šį klausi savitai, nepakartojamai. Kokiais mą. Kaip' to siekia kiekvienas būdais prasismelkti j tą auto žmogus — asmenybė, taip to sie nomijos zoną ir kas apskritai kia ir kiekviena tauta, jeigu turi teisę į ją smelktis, juo la tik ji yra pakankamai brandi, biau — ją vienaip ar kitaip mo kad rūpintųsi savuoju pašau- deliuoti? Niekas. Nė jokie aukš kimu. Tad atverkime minčiai čiausi moksliniai laipsniai, gar horizontus, neužsis- bingiausi vardai taip pat tokios platesnius kliauskime vienos sąvokos rė- teisės neduoda. Ir todėl paša mais. Kitaip netruks toks laikas, kymas, jog Universiteto užduo tis išugdyti asmenybę, tereiš kai laisvė mums taps tik ūkis kaitos kategorija, konvertuoja kia, kad turime sudaryti są mos valiutos problema ar ko- lygas geriausiems žmogaus pri jo gabu klo kreditinio sandėrio objek- gimties bruožams, mams išsiskleisti. Žmoniškumo tu. Juk jau dabar gali išgirs ti svarstant, kiek ir kaip mums spektras toks pat begalinis, ko padės Vakarų pasaulio šalys, kia begalinė apskritai pasaulio įvairovė, pykstant, kad mūsų neužtaria, daiktų bei reiškinių komandinio-direktyvinio tiesiai maldaujant paskolų. Jei tad g u mums laisvė — tik sotaus auklėjimo stilius, kad ir pagal statytojo moralinį sinonimas, tai tuoj komunizmo gyvenimo ne vienas ja nusivilsime. Kita kodeksą, — niekas daugiau, tik rasti vertus, sunku laisvesnį ėjimas ir prieš žmogaus pri pačią gamtą. žmogų už elgetą persimetei per gimtį, ir prieš petį maišelį ir keliauji, kur Nereikia toli ieškot pavyzdžių, akys veda, kur kojos neša. Bet... kad pamatytum, kas atsitinka, nuasmeninama Tik vienas „bet": elgetos ir lais kai visuomenė vė elgetiška. Išmelsta elgetos iki pilkos pilkų uniformų ma laisvė. Elgetos gali pasigailėti, ses. Tada ji šliaužia aklai ir nesąmoningai — tarsi iš ugnikal tačiau lygiai taip pat iš ei getos gali pasityčioti ir kiekvie nio išsiveržusi magma, kuri nai nas pusbernis, tarnaujantis pas kiną viską, kas tik jos kelyje pasitaiko. O kai nebelieka, kui šeimininką. Kūrybinga, savo žmogiškąją toliau šliaužti, ir bent kiek at vertę jaučianti ir savo darbais sipeikėjama, pamatoma, kad už savo būtį grindžianti asmeny nugaros — vien pelenai ir sus bė... Išugdyti tokią asmenybę — tingusi lavos pluta. Atrodo, sulaukėme tokio lai Universiteto uždavinys. Ligi šiol mes ugdėme aukštos kva ko. Betgi nors ugnikalnis ap rimo, lavos pluta liko. Liko tos lifikacijos specialistus. Ylos didžiavalstybinioimperimaiše nepaslėpsi — priugdėme pačios ambicijos, liko tiek, kad šiandien jau įprastas nio šovinizmo išėstas, bet vis dar virstantys rūdžių dalykas nuo bėgių traukinių sąstatai, grėsmingos grėsmingai dantimis tebegrieaparatas, ir elektri- žiantis biurokratinis avarijos gamyklose planai, instrukcijos. Ir nėse, užterštos upės, upeliai ir liko netgi menkiausi upeliukai, tar nors vadžios atleistos, nors nebe išraizgę si kapiliarai mūsų tokie kategoriški nurodymai iš gimtąją žemę, Kvalifikuotų bar- centro ateina ir nelabai jų pai vis dėlto ne taip barų epocha? Žinia, lengviausia syti būtina, kas lengva demontuoti apkerpėjusį, visas bėdas suversti tam, tarsi gelžbetonio poliais įbejau tapo atpirkimo ožiu totalitarinei sistemai, centro ži- tonuotą mechanizmą. Tiesa, de nybų diktatui, savo čiuptuvais montuoti gal ir ne itin sunku į mus įsisiurbusioms sąjungi būtų, bet (juk to nepakanka — nėms monojx>lijoms, kurios vietoj išardyto reikia ką nors skambiais „brandaus socializmo" geresnio sukurti. O čia jau tik epochos lozungais tebedangs- šūkiais ir garsiais obalsiais nebeišsiversi. Ne taip paprasta bū to didžiosios imperijos koloni jinius kėslus. Ir niekas tos tų net ir tuo atveju, jeigu nie kaltės nepaneigs. Tačiau ar kas mums nekliudytų, o ką jau viską padarėme, kas nuo pa kalbėti apie tokią situaciją, kai čių mūsų priklauso? Ar ne j tavo ratus dar pagaliai nuo turime savų biurokratų ir sa lat kaišomi. Taigi, neskubėkime kaltinti vieni kitų, nesitikėki vosios korupcijos? Štai todėl ir pabrėžiu dvasi me, kad kas nors „iš aukščiau" mums palengvins gyvenimą, bet nės kultūros svarbą. Jeigu žmo gus bus asmenybė, jeigu jis sa susitelkime ir be paniškos su vo elgesį grįš tvirtais doros maišties, tačiau tvirtai ir vie principais, jeigu jo platus aki savo keliu ženkime. ratis, istoriosofinis bei kultūro ningai loginis egzistencinių problemų Juk kai ką galime padaryti be išmainymas neleis, kad priva jokių ten didesnių svarstymų,
ALGIRDAS BRAZAUSKAS pasveikinęs susirinkusius su Rugsėjo pirmąja, didelę savo kal bos dalį skyrė paskutiniesiems politiniams įvykiams. Jis pasakė, kad dalyvavimu Baltijos kelyje didžioji lietuvių tautos dalis iš reiškė savo susirūpinimą, prisiminė tragiškuosius mūsų istorijos metus. „Nepriklausomybė, mano supratimu, gali būti supranta ma, kaip priemonė arba kaip aplinka, kurioje turime siekti pa grindinio tikslo — tobulos visuomenės, demokratiškų santykių,
posėdžių kiekvienas asmenis kai. Tegul leidimus mums iš duoda jeigu jau jie mums taip reikalingi — ne viršininkai, bet sąžinė. Kalbėdamas apie dva sios laisvę bei asmenybės ug dymą, būtent šitai ir turėjau omeny, Kad iš esmės pagerin tume mokslo i tyrinėjimus ar moprocesą, reikia keisti kymo dabar egzistuojančias struktū ras, <organizacinius principus ir pan. O štai, kad Universitete įsivyrautų kūrybinė atmos tėra, kad -mūsų santykiai pasi darytų tikrai kolegialūs, kad tarp, Almae Matris sienų jaus tumės kaip namie, taigi, kad po keturių šimtų metų senumo skliautais vėl suplazdėtų lais va akademinė dvasia, pirmiausia privalome kiekvienas savo va lios pastangas įtempti. Kai at siras susiklausymas bei darna, ibius lengviau ir bendrą vežimą traukti. Tada ir visos kitos g ei džiamos permainos sparčiau vyks. O darbus, kurie mūsų laukia, sunku ir išvardyti. Betgi kitaip ir būti negali — pasiekta lais vė tą patį akimirksnį virsta pa reiga. Dvasinė kultūra - tai nelyg pamatas, be kurio neįmano ma išugdyti gero specialisto. Siauro akiračio, ribotų interesų žmogus nejaus nei atsakomybės, nei vidinio iporeikio siekti už sibrėžto tikslo, lavintis. Jis taip ■ir liks diletantas. Ir |uo aukš čiau toks „specialistas" užkops karpjeros laipteliais, tuo bus pa vojingesnis visuomenei. „Vals tybinio feodalizmo" sitsemai tokie vidutinybės parankiausi — joms atkeliami visi šliuzai h kol visuomenės kūrybines galias vidutinybių-diletan siurbs šis tų-karjeristų, apsisa Ūkusių in kol tarpsluoksnis, teligentija, bus sąlygos jiems reikštis, tol mes nepajudėsime iš vietos, Di letantizmą kuo greičiau turi pakeisti profesionalumas, u kai kompetelingi jeristus — tikrai žmonės. Todėl dabar kreipiuosi į jus, mieli studentai. Ma nyčiau, jog čia susirinko tikrai ir sąatsakomybę jaučiantys moningi žmonės. Nedrįstu ape- , liuoti į jūsų sąžinę — kvietimas rimtai studijuoti, juo labiau bauginti įskaitomis ar egza minais mažų mažiausiai reikštų nepagarbą auditorijai, Universi dvarininko tetas — ne kokio ūkis, dėstytojai - ne botagais besišvaitą tijūnai, o jūs — ne įbaudžiauninti laži prievarta patirties žinau — ninkai. Iš pamokslais nieko neatimsi, nieko Aišku, gaila, kad nepridėsi. pernai metų pažangumo kreisu ankstesniųjų vė palyginti smuktelėjo žemyn. Ką gi — vi sai suprantame: ko išmoksime, taip ir kaip paskui dirbsime, gyvensime. Telieka tikėtis, kad Matai — atsitiktinis dalykas reikštų abejoti nyti kitaip gerais jūsų inteligencija bei troškimais. O kits kitu abejoti šiandien negalime, Abejoti kits kitu šiandien kaip niekad pražūtinga. Nesinorėtų šį šventinį vakarą imtis nagrinėti ir pernelyg kon krečių, atskiro svarstymo rei kalingų problemų. Visas jas api ma viena pagrindinė — Univer siteto autonomijos. Išbandymas savarankiškumu — ne toks len gvas išbandymas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Ką kalbėti apie realizavimą, jeigu net Statuto projekto ruošimas bei svarsty
tarpusavio tolerancijos, socialinių garantijų, kultūros, švietimo vystymosi", — pasakė LKP lyderis. Algirdas Brazauskas pakvietė nepamlTŠtl realios šiandieninės mūsų padėties, kurią primena TSKP CK pareiškimas, kiti straips niai bei pasisakymai. Juose naudojamasi kraštutiniais, neatspin dinčiais tikrosios padėties faktais, tai labai nemalonu ir užgaulu, — pasakė A. Brazauskas. Tačiau negalima gyventi vien siekiu samprata, deklaracijomis, tai gali turėti nemalonių pasekmių. Būkime protingi, nuoseklūs ir tvirti, — kvietė LKP CK pirmasis sekretorius.
mas liudija, kaip netoli nuo to trokštamo savarankiškumo bei savivaldos iki šlėktiško seimelio anarchijos. Jau iš to aišku, kad praktinis Statuto deklaruojamas autonomijos įgyvendinimas bus ne dienos ir ne mėnesio dar bas. Iš esmės tai procesas kuris nesibaigs nei galutiniu pro jekto parengimu, nei šio įleisi nimu, nei jame numatytais pertvarkymais. Savarankišku mas — jis turės būti kasdien patvirtinamas ir kasdien įpras minamas studijomis, mokslo darbais, pačia Akademijos pro fesorių, docentų, dėstytojų, stu dentų, — visų, kurie Universi tete ne prašalaičiai, — dvasiniu orumu bei nepriklausomo žmolagaus savigarba. Juk kaip šelyje atsispindi visas vanAkademijos sadenynas, taip varankišk urnas — tai to paties mūsų didžiojo siekio veidro dinis atspindys. Ir lygiai taip, kaip Universiteto Statutas — tik žodinė deklaracija, kurią reikia įkūnyti, taip ir valstybi nės nepriklausomybės paskelbi tik formalus mas bus veikiau ženklas, kurį privalėsime pa verst savojo gyvenimo turiniu, o ne palaimingą ramybę nešąs svajonių išsipildymas. Valtelės gal taip ir nebeišlaikys vėjai, bet irkluoti vis tiek reikės, Norėčiau šiek tiek plačiau apsistoti prie šio sąryšio — atgimimo ir prie tautos sąryšio, LieUniversiteto tuvą siaubęs stalininis teroras negalėjo aplenkti ir Akademijos. Stalinizmas — kaip vienos beprotiškos idėjos užvaldytos ir aklai tironui paklusnios be veidės daugumos — ideologija nepripažįsta nei gamtos, nei žmogiškosios realybes įvairo daugiomatiškumo. Tarsi vės, klajoklių ordos, skriejančios per stepę, toji fanatiška dauguma siaubia viską, kas tik neatitin ka jos sąmonėj išsikerojusio mo delio. Siūbavo, kibosi dirvon šaknimis Universiteto medelis, bet lūžinėjo ir jo šakos. Šian dien mes lenkiame galvas prieš tuos žmones, kurie ir didžiausių negandų metu išsaugojo ištiki mybę. O ir vadinamuoju sąs tingio laikotarpiu, kai atvirą fi zinį pakeitė dvasinis teroras, savotiškas tautos intelekto bei kultūros genocidias, bene leng viau buvo? Žinoma, kraupiau šia banga atslūgo, ir pasikeitusių su aplinkybių nė nesulyginsi stalininiu siautėjimu, betgi mir tis vis tiek šliaužė — pasalu niškai, dabar kirsdama tarsi iš vidaus, Doras, sąžiningas, besis kitam padėti sykiu tengiąs buvo ir labiausiai bejėgis. Pri siminkime tai. Prisiminkime ir tai, kad ne vienas, nūnai linkęs priekaištauti dėl „anų laikų", tada pats tyčiojosi iš donki chotiškų idealistų, kurie 1 atseit, kovoja su vėjo malūnais, Sąžinės sąskaitas pateikime pirmiau-, sau — šia kiekvienas pats tarpu tada atsiras ir daugiau savio supratimo. Ir dar norėčiau paraginti būti kantresniems. Ne sakau, kad reikia bailiai tryp čioti ir prašyti to, itas mums priklauso, tarsi išmaldos. Tanuoseklumas ir čiau būtinas išmintis. Siena, penkis dešimt mečius stuksojusi prieš mus, svyruoja ir trupa. Galima įsi bėgėti ir kaktomuša tėkštis į ją. Galima palaukti, kol jinai pati subyrės. Žinoma, jradedant
jaii i^Biek . čiuosel ly: vienodi ■adil lizmas Į[ 8,. k< ir ur’ikel kumas^tan butų T'au) — šiti^ pi vok u<A n kurių į suk kyti. a neteisrjybe kuri rjsla^ mo lairto ti sinė d ne; kenčia? •— < džiausiįvalst bės e# jej tai tuip priešo įjelie) pasitikftio žmonių pai tikėjo N ka čiomisplim bes, kfš m veriasijsuki Būki*-.. tai, dd kur neretai'ai s siduria^aiyb Kai teleki ruojam i teresų.fsver pasta rifyzdy Autobfeuo Baltard>ėl t nai gd8 m nančiųdauj ma d#>višl salų Aviel mą vyp Ba sas iš p lik neišgiPniuc fotogr^ ta mės N k. mūsų Į tuo: merdilAanči žmoniiį ats gręžktf i j veidusl api mus, d6 mt štai v«k s< vęs? Ateil ti vilti1 ®pvi ti? Ir *«ika kai ir 1 rn< gnetortiima dainos ^aišt mums ^Dadi rėme ®aryt kad t«*> n« taptų j^tūl niu slį Ir v’1' šie savoį t|istin gaida□, IŠeidi bet ird< ir rosi 'svari Musų 1 dai bais. P1 8 Ba Ba tijos tijos išsi j širdie* ^sm skaičitf stu peliai. 1 kai čių ir Tai ^8Vki
’is " s „Ka veik turi a^1 jai skirta
žj Sat y> Mv< į|di * ly<
Šia
sveik,ųSri cr ' pj tančii mą ė h j stenk ItlUl
stipry
Kalbėdamas apie LKP ateltj A- 11 p” kaip partijos vadovas, atsiribojo m’1 bių ir deformacijų. i A. Brazauskas palietė Ir aukštųjų,8 talkų žemės ūkyje klausimus. Jis |>*j 81 tas bus įteisintas pirmai progai pa-,į| '' neatmesti žemdirbių pasiūlymų a* obuolys, nė viena daržovė, išskyrus 8 tuvos neišvažiuos. i,
I
limversitas Vilnensif i psiekian >se, lygis luJ’adika įasM. kaip o|Mikeliš las^ranku 4 fraują" šiūt pro uojK, nuo ių sulai ant asyjfobeje, i pistavilaifou tei . vj nepa čia*-— riiuė’alstye# jėga, tuda su ■šo l'elieka itikRio ir miš® pasi jo J kan tiisfalimyk& mus įasiįaukos. ūkifs... — dėl kurių staliai sutrialaiybe. tesiekia jam in sų, [sveria tarifo zdys. obrauoja a rife tegi® meėiųįlauja doriškų į -Ayieti -Avietivyl? Bal is F liko įgirl'rnuoti igii grė tar iu kai ;ų | tuose dildančių niu alsi iktf i jų lus| apie i, t*5 mes v^o sa į ^Uteiknldapvil- i ir 'aikas, I ir l ma tolimai, ios Gaištu ns*Dada ,e daryti, til^i netų Mtūri
sW y*> šios 3 ''ištinę ja 'žeidė, jrU da ■sVara. 3ų ' dar i. 0* Bal s Bals iš ieS ’Tjsmą ičiP stul ai. kan ir ''Ūkai, sykiu
as^%irio lė. l|sivo«dir * lydi jan llirnu s"- Šiais ieshis įr 3ik, įči' sj nk jry
./-■ Rtjž*- pirpi b• jo į ’t'Ums
ui I 8 bei SLtatU' Avietė vlenas Lie-
KARŠTA VASARA IR LEDINIS DUŠAS RUDENIOP Vasara išties buvo karšta h tiesiogine ir perkeltine prasme. Atsiplėšėme nuo TV ekranų, kuriame mateme Liaudies depu tatų suvažiavimą. Suvažiavimų bene skaitlingiausių ir triukš mingiausią visame pasaulyje. Iš tiesų, turime Maskvoje (Krem liuje) didžiausių pasaulyje pa trankų, didžiausių varpų. Tai ko dėl mūsų parlamentas negali bū ti didžiausias? Nežinau, ar jis buvo įregistruotas į Gineso re kordų knygų, bet atimti iš apa rato valdžios dar nepajėgė, ne žiūrint Afanaajevo, Sacharovo ir kt. deputatų pastangų. Pažiūrė sime, ar tai įvyks rudens sesijo je. Vasara prasideda birželiu. Bir želio pradžioje prasidėjo ir pir mieji renginiai, skirti 1941 m. birželio 15 d. represijoms pami nėti. Represijoms, kokių Lietuva nebuvo mačiusi, ir kurios prasi dėjo jau 1940 m., suėmus apie 3000 Lietuvos inteligentų. Ren giniai buvo rimti ir graudūs. Tai ir koncertai Universiteto kieme, ir mitingas Kalnų parke, ir gė
les ant geležinkelio bėgių Naujojoje Vilnioje paskutinėje stotelėje iš kurios riedėjo į ry tus jau be sustojimo gyvuliniai vagonai su musų tėvais, broliais ir seserimis. Tuometiniai Res publikos vadovai iš savo aukštų kėdžių žvilgsniais lydėjo ešelo nus, dabartiniai vadovai — pa skelbė šių dienų Gedulo ir Vil ties diena, tuo lyg ir atsiprašy dami už savo pirmtakų nusikal timus. Tačiau norint realiai pa kelti savo pašlijus} autoritetų, derėtų atsiriboti ir nuo pačių nusikaltėlių. Ir nuo dalies iš jų tebeskiriamų personalinių pen sijų — iš mūsų visų uždirbtų socialinio aprūpinimo lėšų. Birželio įvykių sūkuryje ne daug kas atkreipė dėmesį j bir želio 15 d. įvykusį renginį Uni versiteto kiemelyje, skirtų 1940 m okupacijos metinių paminėji mui. Rimtos kalbos, graudžios dainos, varpo dužiai ir susikau pę dalyviai buvo svariu (ir be ne vieninteliu Lietuvoje) akcen tu birželio Įvykių gamoje. Liepos mėnesį prasidėjo inten
syvi diskusija dėl LKP statuso. Diskusijos iniciatoriai Vii niaus Lenino rajono partijos na riai ir Vilniaus universiteto par tinė organizacija pirmieji suprato, kad partija, valdoma iš kitur, negali būti patraukli u negali būti valdančiąja suvere nioje Lietuvoje. Apie suvereni tetų pasakyta daug. Tai ir „rea lus suverenitetas" (suprask TSRS sudėtyje), tai ir kultūri nis, ekonominis, valstybinis su verenitetas. Tarptautiniame žo džių žodyne suverenitetas tai nepriklausomybė. Tačiau pa starasis žodis funkcionieriams tas pats, kas velniui šventintas vanduo. Todėl ir kartojame po sakius apie Visokius suverenite tus, užuot pasakę tiesiai: nori me nepriklausomybės ar ne. Aptarėme ir 1940 m. Seimo rinkimų teisėtumą jo priimtas rezoliucijas. Vargu, ar dsųjg Lie tuvoje betikinčių ano Seimo nu tarimų teisėtumu. Deja, , stiprus centras" laikosi kitos nuomo nės. Jam nesvarbūs istorikų tei giniai, dokumentai. Tie doku
mentai, kurie nelvirtina jo im periškos koncepcijos, ignoruoja mi. Todėl kaip perkūnas iš gie dro dangaus buvo LTSR Aukš čiausiosios Tarybos komisijos išvada, kad mes esame neteisė tai prijungti prie TSRS. Tokio akibrokšto „stipraus centro' nervai neišlaikė. Po nedidelio visuomenės paruošimo per cent rinius laikraščius ir televizijų ant musų galvų pasipylė šaltas dušas TSKP CK nutarimas dėl Pabaltijo. Nutarimas, kurio nepriėmė joks CK, nes nebuvo plenumo. Nutarimas, pavertęs mūsų taikiausią ir ramiausia „Gyvybės kelių" „nacionaline is terija". Buvo laukta kad mes, kaip senais gerais laikais, visi vieningai pasitarsime, prisipažinsime klydę ir pažadėsime pasi taisyti. Šito nepadarė net LKP CK, o Lietuvos komjaunuoliai tiesiai pasakė tai, ką galėjo pa sakyti ir LKP CK. Bet jaunimas yra jaunimas. Dauguma pasisa kiusių spaudoje stebisi, švelniai tariant, tokiu TSKP CK pareiš kimo tonu, faktų interpretacija
ir apibendrinimais. Nebuvo ma tyti vieningo pritarimo ir centri nės televizijos palodytuose kad ruošė. Tad šaltas dušas mažai paveikė Respublikos žmones, ne bent tik musų valdytojus, nes jie nedelsiant nukėlė LTSR AT sesiją beveik dviem mėnesiais. Motyvai kaip visuomet rimti, bet neįtikinantys: neparuošti Įs tatomų projektai. Yra nepainus tas, sakykim, pilietybes jstaty mas, bet yra ir puikiai paruoštų, pvz. dėl tarnybos armijoje. Sa vo akimis ' mačiau storų pluoštų dokumentų šia tema. Ką gi, Au kščiausiosios Tarybos Prezidiu mas nutarimų jau priėmė net neposėdžiavęs, kaip tvirtina kompetetingi žmonės. Bet ar ke lia šitas nutarimas mūsų val džios autoritetą? Paaiškinimai per TV ir radijų to padaryti negali. O musų pastangos eina perniek, jei patys valstybės vy rai savo autoritetu nesirūpina. Ar šito mums reikia būtent da bar? Aloyzas SAKALAS
FILOSOFIJOS FAKULTETAS ATKURTAS Galima sakyti, kad Universi teto didžioji gėda panaikinta. Nuo šio rugsėjo vėl veiks Filo sofijos fakultetas kuris buvo atidarytas tik ką įsteigtoje Vil niaus Akademijoje 1579 m. Dau gelį metų Filosofija buvo išguita iš Universiteto. Kodėl? Ir kodėl dabar vėl tapo įmanoma fakulte tą atkurti? Į šiuos klausimus turbūt geriausiai Filosofijos fa kulteto atidarymo metu pasakė Universiteto Rektorius, prof. J. KUBILIUS: „. . .Laisvės Ilgesys tarsi pažadino mūsų norėtą pa vergti, tačiau nepavergtą pro tą, ir mes užsltęsuslos nakties danguje ieškome žiburių, kurie, kaip tos žvaigždės parodytų mums kelią J kitokį, žmogaus vertą gyvenimą. O kas gi dau giau juos galėtų Įžiebti, |elgu ne išmintis? Išmintis, žinia, — joks ginklas, tačiau prieš ją nutyla visi ginklai, nes išmintis — ne tik proto tiesa, bet ir gyvenimo grožis bei gėris. Gal todėl musų pavergėjai ir stūmė mus nuo šio — ir' žmogaus, Ir tautos gy vastį palaikančio šaltinio — visi ligšioliniai mėglnlmol įsteigti Universitete bent filosofijos spe cializaciją buvo uždrausti. Iš mintis — tai Imperatoriaus ir imperijos sostinės privilegija, iš mintis — tik tarnaitė, tarnaujan ti Imperatoriui ir imperijai. Pa-
radoksas, o gal logiška pasekmė: kurios turinio ribas iš esmės nu mažai kur pasaulyje tiesa buvo brėžia vienintelė mūsų visuome taip iškreipta ir sutrempta, kaip nėje vadovaujanti jėga — TSKP. šalyje, iš visų ruporų trimitavu Kad patogiau būtų išsaugoti ta sioje apie vienintelę teisingą — riamą marksistinės filosofijos mat, mokslinę! — pažinimo teo moksliškumą bei jos grynumą, riją, mažai kur pasaulyje gėris matyt, geriausia buvo jos studi buvo taip paniekintas, kad virto jas koncentruoti šalies sostinėje visų šėtonų šėtono įrankiu, — bei kituose stambiuose centruo irgi šalyje, kur švito nauja — se. Nors mūsų Universiteto filo komunistinė! — gyvenimo era, sofai niekuomet nepalaikė tokio mažai kur pasaulyje grožis buvo požiūrio, bet Respublikos aukš taip tšllaupsintas, kaip šalyje, čiausia partinė vadovybė niekais kurioje didžiausios estetinės ver pavertė ne kartą keltą reikala tybės — spygliuotom vielom vimą atgaivinti Universitete Fi apjuosti Gulago barakai ir kari losofijos fakultetą. Ir tik dabar, niai paradai per didžiąsias šven pradėjus griūti visaapimančiai tes. . .“ centro galiai ir jo nuomonės Po penkiasdešimties metų monopoliui, tapo galima atkurti pertraukos rugsėjo pirmąją Fi mūsų Universitete Filosofijos losofijos fakultete buvo išduoti fakultetą. studentų pažymėjimai 78 trijų Anksčiau vienas pagrindinių specialybių (filosofijos, sociologi argumentų, oficialiai naudotų jos ir psichologijos) pirmakur atmetant Filosofijos fakulteto siams. Ta proga kreipiausi į reikalingumą Universitete, buvo naująjį fakulteto dekaną doc. tvirtinimas, kad nėra galimybės J ustiną KAROSĄ, prašydama įdarbinti Filosofijos fakultetą pasidalinti mintimis apie fakulte baigusių absolventų, ypač filoso to atidarymą: fų. Tai utilltarlškas ir grynai — Kad taip ilgai Universite biurokratiškas argumentas. Juk te nebuvo Filosofijos fakulteto, kultūros reiškiniai negali būti turbūt galime paaiškinti pagrin Išmatuojami vien pragmatiniu. dine priežastimi: iš Maskvos, Plano komisijos patelkiamu ma kaip galingo centro ėjęs ideolo steliu. Gavę fllosoflnj Ir sociolo gizuotas požiūris, kad yra tik ginį išsilavinimą (greta jo stu viena moksliškai teisinga filoso dentai gaus ir platų istorijos fija — markslzmas-lenlnizmas, mokslo bagažą), mūsų absol-
Glntaro KUDABOS nuotrauko je — pirmakursiai filosofai. vental galės dirbti ne tik vidu rinėse mokyklose, dėstydami vi suomenės mokslą bet istoriją, bet Ir laikraščių redakcijose, leidyklose, Įvairiose kultūros Įs taigose, mokslo bei kitose socia linėse institucijose. Naujai atkurtame fakultete daug ir problemų. Jaučiame kva lifikuotų dėstytojų stygių, ypač sociologijos specialybėje. Trūks ta ir patalpų. Kol kas, galima sakyti, esame kampininkai, ne turime nė vienos nuosavos audi torijos (nuomojame iš kitų fa
KAS GINS VISŲ STUDENTŲ INTERESUS? Rugsėjo 8 d. įvairių VU stu dentiškų organizacijų atstovai ta rėsi, kaip ir kas atstovaus visų Universiteto studentų intere sams nepaisant, kokių esi pažiū rų, kokiai organizacijai priklau sai. Prieita bendros išvados, kad reikalingas vienas organas. Bet iki šios išvados buvo daug gin čų ir priekaištų (profsąjungai, komjaunimui), kurie atseit, at stovauja visiems studentams, įgauna lėšas, skirtas visam besi mokančiam jaunimui, o skirsto dažnai ne visiems. Studentų prof sąjungos komiteto pirmininkas Valerijus Skinderskis pripažino, kad anksčiau profsąjungos vis
kuo užsiimdavo (ir kultūra, ir buitimi, ir sveikatingumu...), o praktiškai nieko nepadarydavo, tirs siūlė pirmiausia išsiaiškinti, kaip pažeidinėjamos studentų teisės, kad būtų žinoma, su kuo kovoti. Paulius Subačius (FilF) mano, kad daug ką stabdo per ilgi svarstymai, kaip čia už tų studentą kovoti. O kovoti prak tiškai jau neliko už kų. Studen to, kuris gauna stipendiją bend rabutį, į paskaitas nori — eina, nori — ne, į talkas rudenį nori ■— važiuoja, nori — ne, nepasi tenkinimas esama padėtimi nėra toks didelis, kad jis aktyviai veiktų. Todėl nei fakultete, nei 'Universitete surengti konferen
ciją, kuri juridiškai galėtų išrin mos Pakašiūtės nuomone, ge kti, visiems studentams atstovau riausia rinkti iš dabar esančių jantį organą neįmanoma — nesu organizacijų atstovų. Vygaudas Ušackas (TF) tam paprieštara sirinks tokia dauguma. Reikia su komjaunimas, tikti, kad naujasis studentų orga vo: profsąjunga, ir nas į valdžią ateis nevisai de sąjūdininkai, gediminaičiai kiti negali sudaryti bendros ta mokratišku keliu. TF studento Dariaus Jurgelevi rybos, juk jie neturi bendrų ma čiaus nuomone, studentiškų orga terialinių fondų. Jo nuomone, nizacijų ateitį apspręs jų mate pagrindas bendrai studentiškai rialinė bazė. Kai bus kelių orga organizacijai jau yra — tai nizacijų bendrabučiai, kai bus profsąjunga. Tik svarbu nustaty keli stipendijų fondai, tada atsi ti profsąjungos ir komjaunimo ras tikras organizacijų pliuraliz -santykius, kad nebūtų kaip an mas, tada studentas galės rink ksčiau: komjaunimas buvo per ėmęs profsąjungos funkcijas (ki tis. taip jo egzistavimas būtų tapęs Kaip bus renkamas naujas studentiškas organas? Universite nereikalingu). Pauliaus Subačiaus to komjaunimo sekretorės Vil nuomone, valstybės teikiami pi
BŪTI AR NE BŪTI LEITENANTAIS?
Praėjusiais mokslo metais Universitete įvyko nemažų per mainų. „Perestroika" palietė ka rinę katedrą. Liepos mėnesį bū rys buvusių ketvirtakursių susi rinko į karinę stovyklą. RuųpjūV i. 1 čio mėnesi■ iš tarnybos • rbos Tarybinėinf. je armijoje buvo paleisti visi stu-
dentai toliau tęsti studijų. Kas jų ir kitų studentų laukia šie met? Su UNIVERSITETO KARI NĖS KATEDROS VEDĖJU PULKI NINKU J. ANDRIUŠKEVIČIUMI kalbasi mūsų korespondentas DANIUS TARASEVIČIUS. ŠIEMET, KAIP NIEKADA, BU-
VO DEMOKRATIŠKA KARINĖ STOVYKLA. DALIS STUDENTŲ PARAŠĖ PAREIŠKIMUS IR NE VAŽIAVO O KAS BUS SU JAIS VĖLIAU? — Dar birželio mėnesį aš stengiausi asmeniškai pakalbėti su kiekvienu parašiusiu pareiš-
kimą. Aiškinau, kadi praėjo treji mokslo metai, dabar jau beliko tik vienas mėnuo, kurį jau bu vote suplanavę iš anksto. Ar ne geriau važiuoti ir garbingai at būti stovykloje? Vieni su manim sutiko. Vieniems karinto laipsnio reikia, kitiems — ne. Pavyz džiui, teisininkai, kai kurių kitų specialybių studentai nori kuo greičiau jį gauti. Pareiškimus qalėjo rašyti visi — ir tie, kurie atitarnavę armi
kultetų). Manau, kad palaips niui pagrindinius sunkumus Įvei ksime. Juoba, kad jaučiame ge ranorišką tiek rektorato, tiek ir kitų Universiteto padalinių nusi teikimą. Bandysime siųsti dės tytojus stažuotis Į užsienį. Ir iš svetur vieną kitą specialistą pa sikviesime. Svarbiausia, kad tik nepritruktų valios bei ryžto! ir susipratimo tiek naujai Į mūsų fakultetą atėjusiems studentais, tiek ir mums — dėstytojoms". Parengė Jūratė MARKELIŪNAITE
nigai visai studentijai duodami profsąjungai. Tad profsąjungų pagrindu geriausia kurti bendrą visai studentijai organizaciją. V. Ušackas įsitikinęs, kad Respublikinė profsąjungų taryba neprieštaraus mūsų profsąjungos reformai: juk tikslas lieka tas pats — studentų interesų gyni mas. Bendrai prieita nuomonės, kad reikia sukviesti Universiteto stu dentų profsąjungos konferenciją(juk kiekvienas studentas profsąjungos narys). Prieš tai vi si, kurie turi minčių, pasiūlymų, kaip -kurti naują, visų studentų interesus ginančią organizaciją, kviečiami rugsėjo 19 d.. 15 vai. į VU komjaunimo komitetą.
Jūratė NūClULIENE
joje, ir tie, kurie netarnavę. Ra starųjų buvo nedaug: du —tjrys žmonės, kurie Begalėjo būvi sto vykloje dėl sveikatos, kitų svar bių priežasčių. Jiems galima stovyklą perkelti į kitus — 1990 metus. Jeigu jie ir kitais metais nedalyvaus karinėje sto vykloje, tai mes negalėsime jų atestuoti. Galėsime ttfk išduoti pažymą, kad jie lan^ė ųrtžsiėmi
nukelta įj 4. pj..
1989.09.15
Universitas Vilnensis MOKĖ KARINĖJE KATEDROJE. O Svarbiausia, jog neapsiriktų KAIP TIE, KURIE DAUGIAU AR tie vaikinai, kurie netarnavo ar MAŽIAU MOKĖSI JOJE? mijoje. Kad nereikėtų paskui — Potvarkyje, kurt mes gavo po baiqimo prarasti dar pusant mus karinėje katedroje. Po to, me, parašyta, kad galima atleis rų metų prasmingo gyvenimo. mes perduosime jų dokumentus ti nuo karinės katedros studen (Prorektorius prof. R. Povilio tiems kariniams komisariatams, tus, qrįžtančius 1989 — 90 m. O nis 09.04 pasakė, kad civilinės kuriems jie priklauso. Tada jau Rektorius savo įsakymu papildė gynybos kursas bus visai pa komisariatai spręs, ar imti juos — ir anksčiau grįžusius. naikintas —. red.j. į kariuomenę, ar i kokias kari DABAR VĖL UNIVERSITETE nes stovyklas, kur padarys iš MOKOSI DAUG NETARNAVUSIŲ XXX jų karininkus. VAIKINŲ. KOKS JŲ LIKIMAS? Kalbuosi su Respublikinio ka O KAS LAUKIA ATITARNA — Jie dabar mokosi antrame rinio komisariato skyriaus virši VUSIU ARMIJOJE? kurse, o kitais metais ateis į ninku pulkininku S. Ulevičiumi. — Aš labai gailiuosi tų vyrų. trečią. Tada Jie įr turės rinktis: BAIGUSIŲ UNIVERSITETĄ Aš su Jais kalbėjau. Vieni mane ar mokytis karinėje katedroje, STUDENTŲ BYLOS BUS PER suprato, kiti nenorėjo suprasti. ar baigus Universitetą išeiti me DUOTOS I RAJONŲ KARINIUS Juk jie atbuvo armijoje, prasi tams i armiją. mokė trejus metus katedroje, KOMISARIATUS IR... O TIE STUDENTAI, KURIE DA — Šis klausimas nėra sudė tereikėlo pakentėti vieną mėne BAR MOKOSI 3 — 4 KURSE, TA tingas. Pagal paskutinius pakei si... Vlstiek šito mokslo ant pe ČIAU DĖL SVEIKATOS NETAR timus visuotinės karinės prievo čių nenešiosi, o mūsų gyveni NAVO ARMIJOJE? lės įstatyme, kuriuo remiantis me dažnai būna tokių situacijų, — Jeigu jiems sveikata lei studentai buvo grąžinti i aukš kad geriau būti atsargos kari džia būti atsargos karininkais, tąsias mokyklas, nustatytas ir ninku. mes surinksim ir tuos, kurie tarnybos laikas tiems, kurie bai ŠIEMET JAU TĘSIA MOKSLUS metus mokėsi pagal seną pro gė aukštąją mokyklą. Jeigu bai VISI DIENINIO SKYRIAUS STU gramą, ir tuos, kurie mokėsi gęs Universitetą žmogus netar DENTAI. NESENIAI GRIZO TIE. vos kelias dienas. Reikia pabaig navo arba negavo karininko KURIE NEPABAIGĖ TARNYBOS ti kursą. laipsnio, Jis bus pašauktas tar ARMIJOJE. AR JIEMS BUS PRI Be to, aš noriu pasakyti, kad nauti vienerius metus. VALOMA LANKYTI KARINI REN jeiqu yra kokių nors neaišku I AUKŠTĄJA MOKYKLA GRI GIMĄ? ' mų, tai nereikia laukti. Geriau ŽO DAUG VAIKINU. KURIE TAR — Jie naudosis tomis pačio sia spręsti tas problemas kartu NAVO KIEK DAUGIAU NEI VIE mis teisėmis, kaip ir atitarnavę su mumis. Nes gali būti ir tokių NERIUS METUS (ANTRAKUR pilna laiką. Apie tai aš kalbė variantų, kuriu mes tiesiog neSIAI). AR JIEMS BUS UŽSKAI jausi ir su karinio komisariato numatėme. Kad žmogui po laiko TYTAS PILNAS TARNYBOS LAI darbuotojais. Antra karta tar nepaaiškėtų, jog reikėjo mokytis, KAS? nauti iu niekas nešauks. O visi nes kitaip pašauks j kariuogė^-* — • Pagal tą patį visuotinės atitarnavę. iki ruqsėlo <0 d. nę. prievolės įstatymą lie laikomi gali parašvti Daraiškima Rekto DAR PORA ŽODŽIU APIE STU baigusiais būtinąją karine tar riui. prašydami atleisti juos nuo DENTUI, MEDICINA IR CIVILINE nybą ir įgiję karine specialybe, užsiėmimu karinėle katedroie. GYNYBĄ? jie gali pasirinkti, lankyti kari visus tuos studentus mes atlei — Merginos turės išklausyti nę katedrą ar ne. sime nuo užsiėmimų, jie negaus 198 valandų medicinos kursą. SAKYKIT, AR NEGALI TAIP atsargos karininko laipsnio ir Vaikinai, kurie mokysis karinėle ATSITIKTI. KAD JAU ATITARNA baiųs Universitetą tais laips katedroje, nuo civilinės gynybos VĘ STUDENTAI, NENORINTYS niais. kuriuos turėdami qrižo iš bus atleisti. Tie, kurie netarna BOTI KARININKAIS. NELANKYS armilos. O toliau — vėl karinio vę armijoie ir nepanorės lankyti KARINĖS KATEDROS. O PO UNI komisariato kompetencila: ar karinės katedros, privalės iš VERSITETO BAIGIMO BUS PA klausyti civilinės gynybos kur jie taip ir paliks, ar vis dėlto ŠAUKTI I KARINES STOVYKLAS, są. Lieka kol kas neaišku, kaip ruoš iŠ jų atsargos karininkus. IR IŠ JŲ „PADARYS“ LEITE su tais vyrais, kurie atitarnavę ČIA KALBĖJOTE APIE TUOS NANTUS? ir nenori studijuoti karinio ren— Kiek žinau (!-red.), leite STUDENTUS, KURIE DAR NESI- gimo. atkelta iš 3 p.
TAI BUVO SENIAI, BET BUVO Su kokiomis viltimis, norais, siekiais, kokių žodžių palydėti rugsėjį j auditorijas rinkdavosi studentai anksčiau? Tai mums padeda sužinoti jau pageltę Lie tuvos studentų laikraščiai. Taigi, 1930 m. rugsėjo 15 d. Kaune išėjęs pirmasis dvisavaiti nio akademinio laikraščio „LIE TUVOS STUDENTAS“ numeris džiūgauja, kad pagaliau studen tija turės savo laikrašti, mat. dar anksčiau ėjęs „Studentas“ (.. .) nepilnai atvaizdavo akade minio gyvenimo visumą“, buvo neperiodinis, ir jj leido vienas žmogus. Naujasis „Lietuvos stu dentas“ sakosi, „nepriklausyda mas lokiai srovei ar politinei grupei bus visų kolegų drau gas ir jų ekonominių bei kultū rinių reikalų gynėjas“... „Sten gsimės atvaizduoti ir mūsų bro lių Vilniaus lietuvių studentų gy venimą“. .. 1939 m. buvo leidžiamas dvisavaitinis studentu laikraštis „STUDENTŲ DIENOS“ (kai kurie
straipsniai jame spausdinami prancūzų kalba). Pirmajar/ė naujų mokslo metų numeryje — naujojo Vytauto Didžiojo Uni versiteto Rektoriaus, prof. S. Šalkauskio linkėjimai studenti jai: „.. .tuo laiku, kai mūsų kaimynai iš vakarų ir pietų ne gali nė manyti apie ramų aka demini darbą, mūsų akademinė jaunuomenė gali pradėti savo darbą palyginti visai pakenčia mose sąlygose“... „Tiesa, nauji mokslo metai tikriausiai neat neš (.. .) žymesnių palengvini mų. Ne vienas (. . .) yra ir dar bus pašauktas stovėti krašto ne utralumo sargyboje (. ..) Visoke riopų pavojų akivaizdoje norė čiau matyti visus studijų komilitonus rimtai susikaupusius svarbiame darbe, nuo kurio iš dalies priklausys mūsų tautos ateitis“... Tame pačiame numeryje spausdinama Rektoriaus, prof. St. Šalkauskio iškilmių metu pa sakyta kalba, kurioje išdėstoma
Universiteto koncepcija: „Pilna universiteto koncepcija susidaro tada, kai jis yra imamas kaip mokslo jstaiqa, kaipo mokslini mo ištaiga ir kaipo akademinė bendruomenė“ . . . „Universitetas yra mokslinės tiesos organizaci ja, kuri iš vienos pusės remiasi mokslinėmis asmenybėmis (.. .), o iš kitos pusės klausytojais, studentais“. . . „Profesoriai ir studentai visi drauge sudaro vieną akademinę tiesos bendruo menę, kuri yra svarbi kiekvie no tikro universiteto apraiš ka“............. Autonomingas univer siteto pobūdis visai nesuderina mas su jo pajungimu politikai. Bet koks universiteto pajungi mas politikai yra Jam tikra ne laimė“.............. Studentui. .. negali būti uždrausta domėtis ir studi juoti politiką ir net joje daly vauti (.. .) Bet kokiu atveju aka deminei jaunuomenei negali bū ti leista verstis politika pačiame universitete ir naudoti Jo patal pas ar kitas kokias priemones politinei akcijai ar propagandai. Universiteto autonomijai toks studentų politikavimas yra taip pat pavojingas, kaip ir Universi teto pajungimas politiniam reži mui“. . . Ir tikrai nepanašios j inteli
nanto „padarymas" yra savano riškas dalykas. Gali taip būti, kad praėjus porai metų po bai gimo, kai karinis komisariatas jau turės charakteristikas, galės žmogų atestuoti j karininkus. Tačiau dažniausiai liekama eili niais. KAIP NUSTATOMA, KURI REI KIA ATESTUOTI, O KURIO NE? — Praktiškai visi reikalingi. Bet jeigu žmogus pats nenori arba nesugeba, jokios prievar tos čia negali būti. Nebūdavo jos ir anksčiau. Tuos vyrus, ku rie dirbdavo vadovaujanti darbą, ir, mūsų nuomone, galėdavo bū ti karininkais, mes kviesdavomės pokalbiui. Jeigu žmogus su tikdavo, mes ji pašaukdavome j karinę stovyklą. Juk ir karei viai, nežiūrint i tai, ar jie turi aukštąjį išsilavinimą ar ne, kviečiami i tokias stovyklas. Kol jaunas žmogus, jis yra užregist ruotas kokiame nors dalinyje. Keičiasi technika, keičiasi spe cialybės, tenka važiuoti kelti kvalifikaciją. Karininkų stovyk los būna daug trumpesnės. AR YRA TIKIMYBĖ NETARNA VUSIAM, BET GAVUSIAM KARI NINKO LAIPSNI, BOTI PAŠAUK TIEMS | KARINE TARNYBA? — Yra, bet labai nedidelė. Šaukiame mažiau, nei vieną procentą baigusių. Imam tik viengungius, tuos specialistus, kurių armijai trūksta. Tų, kurie mokėsi su įstaigų, imonių siun timais, išvis nešaukiame. Dviejiems metams šauksime studentus, kurie neišlaikys sesi jų ir bus pašalinti. Kita dalis studentų yra priimti kandidatais, įstatyme nenumatyta, šaukti juos, ar palikti. Mes nutarėm leisti jiems iki birželio 1 d. tapti pilnaverčiais studentais. Jeigu Iki to laiko lie liks kandi datais, eis tarnauti dvejus me tus.
gentiškas, mokslo ištaigoms de rančias kalbas pasipila „šlovin gieji“ žodžiai pokario metais. 1950 metų „TARYBINIS STUDEN TAS“. sveikindamas kolegas su rugsėjo pirmąja, rašo: „šlovingajai Komunistų partijai ir as meniškai draugui Stalinui va dovaujant, naujo socialistinio gyvenimo tempai išugdė naują Jaunąją kartą, naujus tarybinius žmones“... „Lietuvos liaudis tvirtai Įsitikinusi, kad didžiajam Stalinui vadovaujant, ji kartu su tarybinių žmonių milijonais žengia Į šviesų komunizmo ry tojų“. .. 1951 m. rugsėjo 1 d. „Tarybi nio studento“ numeryje Univer siteto rektorius J. Bučas cituo|a, anot jo, „genialųjį Stalino nu rodymą“. „Nėra reikalo, kad specialistas medikas kartu būtu fizikos arba botanikos specialis tas ir atvirkščiai. Bet yra viena mokslo šaka, kurią būtinai turi pažinti visu mokslo šakų bolše vikai (...) tai komunizmo perga lės mokslas“. Tokios buvo rugsėjo pirmo sios. Seniai, seniai, bet... dar mena kai kuriuos panašius lai kus. Parengė Jūratė MIČIULIENĖ
--------X ATMINTINĖ PIRMAKURSIUI
INSTRUKCIJA APIE ATMINTI NĖS VARTOJIMĄ. a) perskaityti instrukciją, bjperskaityti atmintinę, c) atmintinę išsikirpti, d) visada nešiotis su savimi, e) pateikti BIA atstovui reika laujant.
turistai ir
Žygeiviai,
rugsėjo 23—24 dienomis kooperatyvos „Klajūnas" organizuoja Vii dviratininkų sąskrydį „Uni versiteto taurei" laimėti. į sma gią vakaronę prie laužo kvie čiame visus, kas nori susipažin ti su Universiteto žygeivių klu bo veikla, tradicijomis. Važiuoti iš Vilniaus Nemenčinės plentu iki Veršupio stotelės (be dvira
Tavo gyvenimas pasistūmėjo žingsneliu toliau. Tu tapai stu dentu. Tai naujas ir svarbus Tavo asmenybės formavimosi etapas. Nenugalimas žinių troš kimas atvedė Tave prie Alma Mater slenksčio, nes Tu žinai, kad tik čia yra gaivus mokslo versmių šaltinis, pasaulio pažan'gos centras, tik čia, nenau dojant kompiuterių ir bevielių telefonų galima atrasti penicili ną, furaciliną, amerikoniškąjį aspiriną. Tačiau yra Universitete jėgų, panaudojančių pertvarkos šaly je spartinimo procesą asmeniniams-separatistiniams tikslams.
čių — 17 maršruto autobusu). Prieš pat stotelę sukti į dešinę. Važiuojant asfaltuotu keliu, už kilometro sukti į kairę. Prava žiavus upelį — į dešinę. Bai giantis asfaltuotam keliui, sukti į kairę. Miško keliuku — pagal markiruotą. Kurie abejoja, kad savarankiškai suras tą vietą, kviečiame rinktis Antakalnio žiede rugsėjo 23 dieną 14 vai. Dingusį
studento
pažymėjimą
Tai jie pašalino iš mokymo pro gramų mokslinį komunizmą, at eizmą, išdavė politinės ekono mikos kursą. Tai Jie įveikė religiotyrą. Tos pačios jėgos jau se nokai vartoja įvairias pirmakur sių diskriminacijos priemones -r vadina Jus fuksais, visaip stengiasi paniekinti. Mums skirtuose laiškuose net p^Ėys Alma Mater studentai piktinasi esama padėtimi. Tu, kaip tikras persitvarkan čios šalies narys, aukštosios mokyklos studentas turi supras ti, kad toks Alma Mater vysty masis gali atvesti iki katastro fos. Todėl mes kreipiamės į Ta-
Nr. 8611233, išduotą EKFF stu dentei Laimai RAGINSKAITEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 841005, išduotą PEF studen tui Raimondui SKLENIUI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8610049, išduotą EKFF stu dentei Liucijai SLIŽEVSKAI, lai kyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8810576, išduotą MaF stu
ve, primindami apie tai, kad valstybė skiria lėšas Tavo apmo kymui ne tam, kad Tu panaudo tum Tau suteikiamas žinias per tvarkos stabdymui. Tavo tikras draugas turėtų būti komiaunimas. Su jo pagalba galima kartais Išvykti i užsienį, tačiau ten niekam nereikia atskleidinėti separatistinių nuotai kų, kadangi Tu qali sumažinti mums draugiškų šalių pasitikė jimą šviesiu mūsų šalies rytoju mi, kuris neišvengiamas. Eufori ja gali baigtis, bet šviesus ryto jus nesibaigs. Tokia yra gyveni mo dialektika. Linkime Tau, brangus drauge, gerų studijų. Niekados nepamiršk didžiųjų šios atmintinės priesakų.
CK (CENTRINIS KONSILIUMAS)
dentei Irinai JUCIS, laikyti ne galiojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 840698, išduotą studentei Birutei KAPICKA1TEI, laikyti negal lojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 830156, išduotą FF studentui Dariui MONTVILA!, laikyti ne galiojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 851117, išduotą PEF studen tei Aušrai ŠILEIKAITEI, laikyti negaliojančiu.
Redakcijos adresas: 232734, VU alus. Universiteto 3, „Universitas Vilnensis". Telefonas: 61-11-79. Tiražas 4506 Užs. Nr. 927 Ofsetinė spauda. 1 spaudos lankas. Spau sdlno LKP CK leidyklos spaustu vė, Vilnius, Kosmonautų pr. 60. Ex<eneAeAi.HnK BnAsmoccKoro ynHBepcHTera. PeĄaKTop A. AHnniTac. 232734, Bmalhioc, yrarBepcMTerro, 3. Tunorpacįma HsĄaTeABCTBa LIK KII Ahtbm.
KITAME
NUMERYJE:
■E Komisija ideologinėms byloms peržiūrėti dirba. Kas : aiškėja? Kas trukdo?
DE1 LIETUVOS KJS NARIO
LKJS narių Įskaita Vilniaus Universitete bus vedama pa gal nario mokesčio žlnlaraščius. Tai reiškia, kad sumo kėjusieji nario mokestį už rugsėjo mėnesį bus laikomi Lietuvos KJS nartais mūsų Universitete. Sena tvarka komjaunimo nario mokestis bus mokamas iki 1989 m. spalio 1 d. Nuo š. m. spalio 1 d. mė nesinis nario mokestis LKJS nariams nustatomas ne ma žesnis kaip 1 proc. nuo paja mų, o neturintys uždarbio moka 10 kap. į mėnesį. VU komjaunimo komitetas KOMJAUNUOLIŲ DĖMESIUI! LKJS XXII . suvažiavimo nutarimu yra keičiami VLKJS nario (esančio Lietu vos LKJS įskaitoje) bilietai į LKJS nario bilietus. Tačiau šiuo metu bilietai dar nėra pagaminti. Reikia tikėtis, kad LKJS nario bilietus galėsime turėti š. m. lapkričio mėnesį. Jeigu labai skubate, VLKJS nario bilietą jau dabar gali te pakeisti LKJS nario korte le, laikinu dokumentu, pa tvirtinančiu priklausymą Lie tuvos komunistinei jaunimo sąjungai. Prašome kreiptis į fakulte tų komjaunimo komitetus. VU komjaunimo komitetas Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8610946, išduotą GF studen tui Sauliui GADEIKIUI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 841125, išduotą FF studentui Sauliui PETREIKIUI, laikyti ne galiojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8711852, išduotą PF studen tei Daivai BUDRYTEI, laikyti negaliojančiu. Studento pažymėjimą, Nr. 8720040, išduotą FilF studentei Ladai KOLESNIKOV Al, laikyti negaliojančiu. Studento pažymėjimą Nr. 8711340, išduotą TV studentei Renatai VIRBICKAITEI, laikyti negaliojančiu. Parduodu sodo sklypą su ne baigtu statyti nameliu „Ąžuoly no" draugijoje. Ill-čias sklypas Nr. 59. Kreiptis į Nijolę Karčiaus kienę (Vilnius, Vaduvos 22-7).
Žydrieji Aukštaitijos ežerai, seni piliakalniai, smagi vakaro nė — tiems, kurie susiruoš Į tra dicinį valčių žygį. Išvykstame rugsėjo 16 d. traukiniais Į Igna liną (II. 43, 13.00, 16.12). Susi tiksime stotyje prie priemiesti nių kasų. Istorijos fakulteto dekana tas nuoširdžiai užjaučia TSRS istorijos katedros doc. Ro mualdą BATŪRĄ dėl tragiš kos jo sūnaus mirties.
TSRS istorijos katedros ko lektyvas nuoširdžiai užjaučia doc. Romualdą BATŪRĄ dėl tragiškos jo sūnaus mirties. Visuomeninių profesijų fa kultetas nuoširdžiai užjaučia doc. Romualdą BATŪRĄ, tra giškai žuvus sūnui.
Dėl LTSR nusipelniusios dėsstytojos doc. Anatolijos BERŽINSKAITES mirties nuo širdžiai užjaučiame šeimą ir artimuosius. Politinės istorijos katedros kolektyvas
A. LIPŠTAS Redaktorius