/įsų SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
7/$O
o
o
6
UbENTAS
j
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
■ Kaina 2 kap. EINA NUO 1950 METŲ.
1968 M. GEGUŽES 22 D. TREČIADIENIS
Nr. 17 (640)
:<ZZZZ22Z22ZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZ22222ZZZ222ZZZZZZZZ2222ZZZZZZZZZZZZZZ222ZZ:A
SIENLAIKRAŠČIŲ PROBLEMOS • LIETUVOS ISTORIJOS SEKCIJOS NARIAI APIE UNIVERSI TETO PROFESORIUS • RECENZUOJAME NAU
JĄ TEATRINĖS STUDIJOS PREMJERĄ • KĄ DA-
II
5
i
RYTI SU NOSINE!
•
KVIEČIA LINKSMOJI^
AUDITORIJA 2ZZZ222222ZZZZ2ZZZZZZZZ22ZZZZZZZZZZZZ2tZZZZZZZZZZZZZZZZZ2tZZZZ22ZZZZZZZZZ2Z.
KOKĮ DERLIŲ SURINKSIM? Nors oras kiek atvėso, bet studentams — „karšta vasara": prasideda egzami nų sesija. Šia proga „Ta rybinio studento" kores pondentas kalbėjosi su Dekanas: Jos daug padeda Ekonomikos fakulteto de kanu doc. L. JASINSKU. organizuojant mokymo proce są fakultete, kovojant už pa „Tarybinis studentas": Kaip žangumą. Fakulteto komjauni fakulteto dėstytojai ir studen mo organizacija, o taip pat tai ruošiasi artėjančiai sesi- akademinė komisija prie fa kulteto partinio biuro daug jai? Kokie sunkumai? fa- kartų svarstė atsiliekančius Dekanas: Ekonomikos kulteto studentams prasideda studentus, padėjo išaiškinti jų pats atsakingiausias metas — nepažangumo priežastis. Be pavasario egzaminų sesija, o veik visose akademinėse gru svarstė baigiamajam TV kursui — pėse komjaunuoliai valstybiniai egzaminai bei pasiruošimo pavasario egza diplominių darbų gynimas. minų sesijai klausimus. Fakulteto kolektyvas — tiek „Tarybinis studentas": Ką dėstytojai, tiek studentai — žada pirmosios įskaitos, pir gerokai padirbėjo, kad lai kančiųjų egzaminus žinios bū mieji egzaminai? tų brandesnės, studijuojamų Dekanas: Pagal mokymo disciplinų įsisavinimas tvirtes planus III kurso ekonomistams nis. Iš pagrindinių dalykų se egzaminų sesija prasidėjo jau mestro metu pravesti koliok- nuo gegužės 18 d. Jie spėjo vijumai parodė, kad didžioji išlaikyti ir pirmuosius egza dauguma studentų per visą minus. Pavyzdžiui, iš 202 stu semestrą rimtai žiūrėjo į stu dentų, laikiusių mokslinio dijas, parodė gerą dalyko ži ateizmo pagrindus, tik 5 stu nojimą, ir aišku, mes tiki dentai gavo nepatenkinamus mės, kad sėkmingai išlaikys pažymius. Tikėsimės, kad ir egzaminų sesiją. Fakultete visus likusius egzaminus eko daug dėmesio buvo skirta nomistai laikys sėkmingai. kursinių ir diplominių darbų „Tarybinis studentas": Kaip kokybės pagerinimui, kas taip pat teigiamai turėtų atsiliepti sekasi neakivaizdininkams? į sesijos rezultatus. Dekanas: Ekonomikos fa Yra ir tam tikrų sunkumų kultetą metai iš metų baigia ruošiantis egzaminams. Svar : biausia — trūksta vadovė vis didesnis studentų neaki1967 būrys, lių, ypač specialios literatūros vaizdininkų lietuvių kalba. būmetais neakivaizdiniu „Tarybinis studentas": Ko du fakultetą baigė 145i žmokią pagalbą dekanatui teikia visuomeninės fakulteto orga nės, o netrukus, birželio mėnesį, valstybinius egzami nizacijos?
O Kokia ji, Tarybų šalis, auklėjanti naują žmogų, kurianti naują visuomeni nę santvarką? Savo akimis pamatyti ją, pabandyti su prasti, jeigu pavyks, jos klestėjimo pagrindą, — su panašiais gerais ketinimais dabar į Tarybų Sąjungą
atvyksta nemaža turistinių grupių iš užsienio. Smalsumas jas atveda ir į seniausią šalies aukštąją mokyklą — mūsų Univer sitetą. Grupė anglų turistų penktadienį dalyvavo iš kilmingose diplomantų pa lydose Istorijos ir filologi
nus laikys 181 studentas. Šie skaičiai gana įspūdingi ir ga lima pagalvoti, kad studentuineakivaizdininkui viskas leng vai sekasi. Iš tikrųjų gi, no rėdamas pasiekti užsibrėžtą tikslą, jis turi nuo daug ko atsisakyti, kartais net nuo jam reikalingo poilsio. Nemaža sunkumų ir įvairių kliūčių sudaro šeima, Todėl mokslo naštą paneša tik labiausiai pasiryžę ir pasišventę studen tai.
jos kieme. Šeštadienį Kolo nų salėje apie Universite tą, jo katedras, mokslines problemines laboratorijas, apie studentų visuomeni nių organizacijų veiklą svečiams pasakojo prorek torius doc. B. Sudavičius, komjaunimo komiteto sek retorius A. Skrupskelis, Anglų kalbos katedros ve dėjas A. Laučka. Mūsų inf. IT Pirmadienį Gamtos fakulteto skaitykloje buvo uždaryta studentų fotoparoda, kurioje penki auto
Praėjusį penktadieni, gegu žės 17, Istorijos ir iiiologijos fakultetas palydėjo savo dip lomantus. Fakulteto diploman tų knygoje liko tik 128 pa vardės. .. Spausdiname reportažą iš šios filologų šventės.
Štai ir viskas. Penkerių me tų kaip nebūta. Mes išsiskirstysim, nukabins šias neįpras tas vėliavas, gal kažkas paliū" dės, o, aplamai, viskas įprasta ir natūralu. Mes turime išeiti jau visam laikui. O mūsiškiai visiškai neliū di. Daugumai ši diena, kada diplomas jau beveik tavo ki šenėje, ilgai laukta šventė. Visi su gėlėmisl Įr svečių kiek daug! Atėjo ne tik fa kulteto dekanas K. Simaška, prodekanas J. Balkevičius, dėstytojai, bet ir Universiteto rektorius J. Kubilius. Štai prie mikrofono eina įvairių specialybių diploman tai. Visi dėkoja. Romanistai -— net prancūziškai. Nesu prantu, kam kalbėti ta kalba, kurios dauguma „neįkanda", O gal jie teisūs! Gal būt, jie nori padėkoti savo dėstyto jams ta kalba, kurios juos iš mokė čia, Universiteto audito rijose. Lituanistai skundžiasi. Bet visgi nusiramina su ta mintimi, jog kaime geriau ne gu Vilniuje. Čia benzino kva pas, technika, o ten pušyneliai, bulvės ir sviestas pigus... Linksmi žmonės tie lituanistai! Šauniai pasirodė ir klasikai. Prie mikrofono atėjo visas kursas. O kurse jų... keturi žmonės. Atėjo su plakatais (ir šito mano rašinio antraštė pasiskolinta iš klasikų). Jie — paskutinė laida. Respublikoje netrūksta klasikinės filologi jos specialistų, o štai moky tojų dar reikia labai daug. Sunku bus daugumai diplo mantų, pragyvenusiems penkeris studentiškus metus, jau sekančią rugsėjo pirmąją sutikti mokykloje. Ir, be abe-
riai eksponavo apie 90 nuotraukų. „Žiūrovų prizas" atiteko IV k. biofizikui J. Ketleriui (nuotrauka „Vasara"). To paties autoriaus darbą „J Škilėtų piliakalnį" Tu ristų klubas pripažino turistiškiausia nuotrauka. „Tarybinio studento" pri zas už geriausią studentiš ką portretą buvo įteiktas IV k. geografui R. Krupickui (nuotrauka „Prisikaria vau. .."). A. JUODUPIS Y Vėl ateina vasara. Naujų įspūdžių ji žada in-
jo, pirmakursių krikštynos, mediumai, pagaliau, diplo mantų palydos ir daugelis kitų studentiškų švenčių ir tradicijų neleis užmiršti seną apgriautą fakultetą ir nuostabų Sarbievijaus kiemą. kalbą Štai atsisveikinimo sako diplomantė Nijolė Silvestravičiūtė. Gražiai pasakė, kaip toj dainoj — kas gera, prisiminkime, kas bloga, lai išblės. Kalba dekanas K. Simaška. Mačiau, merginos nusibraukė ašaras... Kaip ten bebūtų, palydos, kad ir diplomantų.
Štai ir viskas. Orkestras groja „Gaudeamus”, jam pri taria ir diplomantai. Bet kaž kodėl orkestras, nebaigęs gro ti šio nuostabaus himno, nuty la. O kad būtų dar pagrojęs... Merginos apkrovė rektorių, dekaną, prodekaną ir dėstyto jus gėlėmis. Sujaudintas mūsų gerbiamas prodekanas Jonas Balkevičius mielai nuėjo šalia diplomantų. Buvo paskutinė mūsų studentiška š ventė. Nukabino vėliavas, Tyliai ošė kieme berželis. A. LAMUTIS M. KURAIČIO nuotr.
terk'.ubo nariams. Praeitą savaitę susirin kę interklubiečiai kalbėjo apie darbo ir poilsio sto vyklas. Aktyviausieji klubo na riai dalyvaus stovyklose užsienyje, kurias organi zuoja Universiteto Kom jaunimo komitetas Penkiolikos interklubo narių grupė pakviesta į Tartu, tarptautinę darbo ir poilsio stovyklą. Viešėdami gegužės šven čių metu mūsų Universite te svečiai iš Afrikos, Ara
bijos, Lotynų Amerikos, studijuojantys Maskvos P. Lumumbos universitete, pasiūlė kartu padirbėti mūsų šalies sostinės staty bose. Dar viena puiki stovyk la Įsikurs netoli Juodosios jūros, Odesos srityje. Romantikams iš tiesų yra kur išlieti savo jėgas. Belieka palinkėti Interklu bo nariams gerai išlaikyti sesijos egzaminus, o po to smagiai praleisti vasarą. A. VALIONYTE II k. žurnalistė
TARYBINIS STUDENTAS
ISSPRENDZIAMOS PROBLEMOS Beveik kiekvieną mėnesi fakultetuose išleidžiami sien laikraščiai. Vienur dažniau, kitur rečiau, vienur įdomesni, kitur — ne visai. Bet, šiaip ar taip, egzistuoja realios tų sienlaikračių redkolegijos, ku rių atstovai susirinko vieną penktadienį į Universiteto kavinę, į „Komjaunimo pro žektoriaus" suruoštą spaudos vakarą. Čia buvo suvesti fa kultetų sienlaikraščių konkur so rezultatai (I vieta — filo logų „Jaunystei", II vieta — Mechanikos ir matematikos bei Chemijos fakulteto sienlaikraščiams, III — „Tarybi niam medikui"), geriausi sie ninės spaudos aktyvistai ap dovanoti Garbės raštais ir knygomis, čia buvo daug kal bėta apie gerus redkolegijų rūpesčius, buvo stengtasi išsi aiškinti — ar galima (nors retkarčiais) išleisti gerą ir įdomų sienlaikraštį, kurio nesųsilaikytum neperskaitęs.
S gyvenimo palydovai
Visų pirma: ar reikalingi sienlaikraščiai? Vienu metu Istorijos ir filologijos fakulteto dekanate buvo laikomasi to kios nuomonės. Bet visgi „Jaunystė" išėjo ir eina da bar. Tarp kitko, neseniai vie šėję mūsų Universitete čekų studentai pasakojo, kad jų aukštosiose mokyklose spauda ypač populiari. Ji atsiliepia į bet kokį svarbesnį studentiško gyvenimo įvykį. Ji ne tik praneša, ji ir komentuoja, ir kritikuoja.
O mums tada tikrai buvo gėda. Ir džiaugiamės, kad sve čiai, nemokėdami lietuviškai, neperskaitys nė vieno mūsų sienlaikraščio, kurie dažniau siai kabo nuo Spalio švenčių iki Gegužės.
Kalta ne vien tik redkole gija. Reikia kaltinti dėstyto jų ir studentų abejingumą savo sienlaikraščiui. Gražūs redkolegijos norai jais ir lie
šie. Pasirodo mūsų amžiuje ir dėžutes daro pagal brėžinius. Matyt, sunkus ir sudėtingas tas darbas.., Kad sienlaikraštį skaitytų, jis turi būti įdomus. Paskuti nis „Tarybinio mediko" nume ris išėjo, redaktoriaus V. Tri ponio žodžiais tariant, 6—8 m ilgio. Jame buvo patalpin ti straipsniai, kurie atspaus dinti specialiame leidinyje, be abejo, turėtų pasisekimą, kai tuo tarpu sienlaikraštį pada rė pilką ir neįdomų. Čia iškyla kita problema. Kai kurių fakultetų, konkre čiai — Medicinos, dekanatai ir visuomeninės organizacijos redkolegijų priešakyje sten giasi pastatyti dėstytojus. De ja, tai neduoda absoliučiai jo kios naudos, tiktai slopina red kolegijos kovingumą. Kaip tik todėl paskutinis „Tarybinio mediko" numeris išėjo toks neįdomus. Redaktorius dėsty tojas V. Triponis naujameti niame numeryje išdrįso patal pinti linksmą, bet teisingą me džiagą. Už tai gavo „pipirų" ir dabar jis prieš bet kokią
kritinę medžiagą „Tarybinia me medike". „Chemiko" redkolegija, norėdama pri traukti skaitytoją, stengiasi savo sienlaikraštį padaryti margu. Tai be abejo, pa deda, bet neilgam, nes stu dentas supranta, kad ne visa da po gražiu drabužiu gražus kūnas. Žinoma, daug priklauso nuo redkolegijos. Jeigu ji kovin ga, jeigu ji suinteresuota sa vo darbu, be abejo, galime su rasti ne tik įdomių reportažų ir straipsnių bet ir tokių žmo nių, kurie padėtų šiame, iš pažiūros bereikalingame, o iš tikrųjų labai svarbiame darbe. Matematikos ir mechanikos fakulteto sienlaikraščio redak torė D. Kaknevičiūtė ne be pagrindo didžiuojasi vienu sa vo bendradarbiu fotografu. Atėjo jis pats, be pakvietimo. Redkolegija, tur būt, ir nesi stengė surasti aktyvistų. Pa galiau, tai daugumos redkole gijų bėda. O juk kuo daugiau sienlaikraščio numeryje auto rių, tuo daugiau gerų minčių skaitytojas suras jame. Tai ne
prielaida ir ne pasiūlymas Tai turėtų būti kiekvienos redkolegijos taisyklė. Kartais atrodo keista, jog studentija, turinti bene gražiausias iš viso jaunimo tradicijas, 'neturi ge ro, nuoširdaus ir tikrai stu dentiško sienlaikraščio.
O juk galima išleisti, ir ne vieną, gerą ir įdomų sienlaikraštį. Tik, be abejo, reikia keisti darbo metodus, reikia surasti aktyvistų, reikia nuo širdžios studentų pagalbos Tada gal ne vienas pasakys: „Štai mūsų sienlaikraštyje buvo taip parašyta. .." Reikia ir daugiau tokių susitikimų, ginčų, protingų pokalbių, rei kia kiekvienai redkolegijai mokėti dirbti. Beje, teisininkų ir ekonomistų redkolegijos, matyt, mano kitaip: sienlaik raščio konkurso žiuri paskyrė jiems pirmąsias vietas. .. nuo kito galo. Galėtų, be abejo, fakultetų komjaunimo biurai atidžiau pasirinkti redkolegi jas. Sienlaikraščius turi leisti tik tokie žmonės, kurie moka ir mėgsta šį darbą. A. DARGUNAS ijij
BŪRELIO VADOVAS Neužmirškime mokytojų KANDIDATAS
Sienlaikraštis — studento gyvenimo palydovas. Yra bendrifeji sienlaikraščiai, ak tualūs ir reikalingi kiekvie nam studentui, yra specialūs, atskirai mokslo šakai, gyveni mo temai ir pan. skirti sieni nės spaudos leidiniai. Džiugu, kad Istorijos ir filologijos fa kultete jų buvo daugoka, ir gaila, kad jų skaičius kaskart mažėja. Buvo pasirodę sien laikraščiai prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis. Įdomūs, spalvingi, meniškai apipavi dalinti. Kabojo gana ilgai. Ir dingo. Prancūziškas ir angliš kas. „Der junge Germanist" kurį laiką gelto vienas. Dabar ir tas .prapuolė. Neseniai pasirodė sienlaik raštis „Tarptautiniuose meri dianuose", noriai skaitomas studentų. Turi pastovią savo vietą, išsamiai nušviečia ak tualiausius tarptautinio gyve nimo Įvykius, veda atsakymų Į klausimus skyrelį. Matosi, Balandžio 19 d. Leningrado kad tarptautininkų būrelio sienlaikraščio redkolegija tik Sanitarijos-higienos medicinos instituto Mokslinėje Taryboje rai stengiasi. Turi savo sienlaikraštį ir apgynė disertaciją medicinos lituanistai. „Lingva" pavadin mokslų kandidato laipsniui tas. Reikia pasakyti, negerbia įgyti Universiteto Medicinos jo ne tik kiti studentai, bet fakulteto asistentas patologi ir šeimininkai. Kam kam, tik nės fiziologijos ir patologinės ne kalbininkams reikėtų mar anatomijos studentų mokslinio Jurevi ginti ranka išspausdintas skil būrelio vadovas B. tis, pavėluotai taisyti stiliaus čius. Oficialūs oponentai le ir rašybos klaidas. Pritvirtin ningradiečiai medicinos moks tas sienlaikraštis „patikimai" lų daktarai profesoriai O. K. — vinimis. Žinoma, vinis — Chmelnickis ir L. V. Funšteigeras dalykas, bet geriau ant nas labai aukštai įvertino B. jos kepurę kabinti, negu po Jurevičiaus darbą. Disertaci pierių prie sienos kalti. Rei ja tema „Epiteliniai inkstų kėtų apie skoningus rėmus navikai (histogenezės, histologijos ir klasifikacijos klausipagalvoti. Pora žodžių apie kitus ant mai)“ paskirta vienai iš įdosienos kabinamus dalykus. Tinkamai pasielgė studentų visuomeninės organizacijos, supažindinusios studentus su darbo ir poilsio stovyklomis, organizuojamomis šią vasarą. Jos iškabino žmonių sąrašus. Bet kam tą visą medžiagą saugo spynos? Skaitytoją ne maloniai nuteikia tie geležiniai atributai. Kažkada, sako, medžiagos sienlaikraščiuose buvo keičiamos kasdien. Gal tai ir ne būtina. Bet kai kurie sienlaik raščiai galėtų dažniau „atjau nėti". O tam yra galimybių. Redkolegijose žmonės kūry bingi, dauguma — literatai, ir reikia tik daugiau atsakomy bės, noro, kad sienlaikraščiai išeitų' laiku, problemiški, Įdo mūs, meniški. V. b'ogomolnikovas, 'I. ’PUGAClAUSKAS
ka, kada atsidaužiama į šį abejingumą, tai baisiau ir už sieną, kurią dar galima kaip nors pramušti, o štai abejin gumą — vargu. „Jaunystės" redkolegija nutarė įstiklinti sienlaikraštį. Bet tai ilgai buvo tik nutari mu, beje, dėl Universiteto ūkio skyriaus kaltės. Pagaliau atsirado ir stiklo. Sienlaikraš tis išėjo gerokai pavėlavęs. Kokia gali būti kalba apie operatyvumą ir medžiagos šviežumą?! Studentai norėtų matyti sa vo sienlaikraštyje ne tik ge ras nuotraukas ir eilėraščius, bet ir aštrią kritinę medžia gą. Ne visi drąsūs pasirašyti savo pavardėmis, o ir redko legijos narius ne visi pažįs ta. Reikalinga paprasta dėžu tė, kurią galima būtų paka binti rinkti medžiagai. Paža dėjo. Kiek palaukę, redkole gijos nariai kreipėsi į meist rus. „Nėra brėžinių", atsakė
1968 m. gegužės 22 d.
Vaikštau senais Rasų ta kais. Žvilgsnį patraukia nuo laiko ir dulkių pajuodusi len ta su lenkišku užrašu „Čia palaidotas Vilniaus universi teto profesorius Tomas Husar ževskis". Tomas Husarževskis dėstė istoriją 1781—1805 m. Jis ypač kėlė istorijos auklė jamuosius tikslus, pasak jo, istorija turi pamokyti, nuro dyti ir pasmerkti praeities klaidas. Husarževskio suprati mu, istorija turėjo daryti stu dentus sąmoningais piliečiais, besivadovaujančiais savo veikloje protu ir dorovingu mu. Nors T. Husarževskis iš esmės ir nepasisakė prieš feo dalinio išnaudojimo sistemą, bet mums jis brangus tuo, kad kritikavo viduramžišką tamsu mą, religinį fanatizmą.
miausių daugausia ginčų kė lusiai navikų rūšiai. Gydytojas Bronius Jurevi čius (gimė 1938 metais) Medi cinos fakultetą baigė 1962 m. Jis buvo paliktas dirbti asis tentu. Po dvejų metų darbo universitete B. Jurevičius siunčiamas tikslinėn aspirantūron, kurios baigimą ir ap vainikavo kandidatinė diser tacija. Puikus pedagogas, my limas ir nuoširdus studentų bičiulis B. Jurevičius savo pamėgtą onkologinę tematiką vysto ir toliau, dirbdamas Universitete ir vadovaudamas studentų moksliniam būreliui. Būrelis jungia apie 20 studen tų medikų. Dauguma būrelio
narių dirba eksperimentinius darbus su Brouno-Pirs karci noma. Nagrinėjami šia naviko patofiziologijos klausimai, ste bimas naujai susintetintų priešvėžinių preparatų povei kis į šį naviką (darbams va dovauja doc. S. Keblas), kruopščiai tiriamas naviko morfologinis vaizdas (darbams vadovauja asistentas B. Jure vičius). Būrelio susirinkimai visada sutraukia nemažą stu dentų būrį. Būrelio vadovui linkime to limesnės kūrybinės sėkmės. VI k. stud. L. STANKEVIČIUS patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos būrelio pirmininkas
Netoli koplytėlės nesunku rasti Joachimo Lelevelio ka pą, papuoštą bronziniu biustu. Joachimas Lelevelis — Įžy mus istorikas profesorius. Jis gyveno ir dirbo XVIII—XIX a. riboje, t. y. toje epochoje, kada istorija buvo ypač do mimasi. Joachimas Lelevelis pradėjo visai kitaip traktuo ti istorijos faktus, jis atsisakė nekritiškos pažiūros į senuo sius autorius, kurie istorinius faktus supindavo su pasakomis ir legendomis, Lelevelis stengėsi įrodyti, kad istorija — toks pat mokslas, kaip ir tikslieji mokslai, kad be jos negali išsiversti nė viena mokslo šaka. Savo paskaitose ir darbuose Lelevelis skelbė demokratines idėjas, smerkė liaudies pavergimą, kritikavo bažnyčią ir dvasininkus. Le levelis suprato, kad istorinis procesas yra klasių kovos procesas. Lelevelis ir kiti to meto pažangieji istorikai pa žadino Lietuvos visuomenės
Musų mokslininkų darbai Stambiųjų 1967 metais iš spaudos išėjusių mūsų uni versiteto dėstytojų darbų paskirtis ir pobūdis yra įvai rus. Jų tarpe randame vado vėlių, monografijų, prakti kams skirtų leidinių bei isto rinio pobūdžio veikalų. J. Bučo darbas „TSRS liau dies ūkio planavimas“ skir tas aukštųjų mokyklų ekono mikos specialybių studen tams. šis vadovėlis sudarytas pagal TSRS liaudies ūkio pla navimo programą, jame duo damos pagrindinės žinios apie mūsų šalies ūkio plana vimą. Planavimo klausimai nagrinėjami viso liaudies ūkio požiūriu, liečiamos tik tos problemos, kurios liau dies ūkio planavimą apima visumoje išleidžiami liaudies
ūkio planavimo klausimai, kurie nagrinėjami kitose eko nomikos mokslų disciplinose. Taip pat ekonomistams yra A. Daukšos parengtas vado vėlis „TSRS valstybinis biu džetas“. Jo tikslas supažindin ti finansų ir kredito specia lybių studentus su TSRS biudžetine sistema, valstybės pajamomis , bei išlaidomis, jų planavimu, pajamų ir mokes čių apskaičiavimu ir ėmimu, TSRS valstybinio biudžeto su darymu, tvirtinimu ir vykdy mu. Daug vietos skiriama praktiniams TSRS valstybinio biudžeto kurso klausimams. J. Januševičienė paruošė aukštųjų mokyklų chemijos cheminės technologijos spe cialybių studentams pirmą platesnį lietuvių kalba koloi-
dų chemijos laboratorinių darbų rinkinį „Koloidų che mijos laboratoriniai darbai“. Jame taip pat pateikiamos trumpos pagrindinių koloidų chemijos skyrių teorinės ži nios. Ne chemijos specialybių aukštųjų mokyklų studentams yra išleistas R. Pajedos, E. Jasinskienės ir E. Ramanaus ko vadovėlis „Bendroji che' mija“. Jame pateikiami svar biausieji chemijos šakų teori niai pagrindai ir duodamos žinios iš praktinės chemijos. Vadovėlyje nuosekliai išdės tomas bendrosios chemijos kursas. pabrėžiant įvairių junginių reikšmę ir jų pa naudojimo galimybes. Vado vėlis taip pat tinka ir sava rankiškai studijuojantiems
chemiją. Pagal TSRS Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto patvirtintą progra mą autorių kolektyvas, vado vaujamas med. m. dr. J. Misiūros, paruošė medicinos seserų mokyklų klausytojams vadovėlį „Ligonių slaugy mas“. Tai pirmas šios paskir ties originalus vadovėlis lie tuvių kalba. Jame rašoma apie- medicinos sesers parei gas jr etiką, apie gydymo įstaigų struktūrą ir vidaus tvarką, nušviečiami bendrieji ligonių slaugymo principai. Atskiruose skyriuose nurodo ma, kaip reikia slaugyti vai kus, terapinius, chirurginius, infekcinėmis ir kitomis ligo mis sergančius ligonius. Nukelta į 4 psl.
domėjimąsi savo krašto istori ja, jo praeitimi. Tuomet do mėjimasis pavergtos tautos praeitimi buvo tiesioginis ra ginimas kovai už nacionali nį išsivadavimą. Pralaimėjus 1830 m. sukilimui, Lelevelis savo garbingą ir sunkų gyve nimą baigė Paryžiuje, kur ir buvo palaidotas. Tačiau vė liau, minint Universiteto 350 metų sukaktį, jo palaikai bu vo pervežti ir palaidoti Rasų kapinėse. Vaikščiodami Rasų kapinių takais, ne visada galime at kreipti dėmesį j kuklų kapą su užrašu „Juozas Lukoševi čius". Taip, čia palaidotas tas pats Juozas Lukoševičius, ku ris buvo vienas svarbiausių Aleksandro Uljanovo grupės, kuri vienijo pažangiąją stu dentiją, dalyvių. J. Lukoševi čius susipažino su A. Uljanovu Peterburgo universitete. Su narodovoicals J. Lukoševi čių ir jo bendražygius pir miausia siejo individualaus teroro taktika. Grupė nutarė kovoti dinamitu, pirmąja au ka turėjo būti caras. Pasikėsi nimui ruošti buvo sudarytas ratelis iš 3 asmenų: J. Luko ševičius, P. Sevyriovas Ir A. Uljanovas. Jie patys gamino sprogstamą medžiagą. Pasikė sinimas nepavyko. Buvo suim ti svarbiausieji grupės daly viai tarp jų ir J. Lukoševi čius. Kaltinamieji buvo nu teisti mirti pakariant, bet J. Lukoševičiui ir kt. mirties bausmė buvo pakeista kator gos darbais iki gyvos galvos. Kodėl J. Lukoševičius išvengė mirties bausmės, aiškėja iš A. Uljanovos-Jelizarovos atsimi nimų: „.. .Aleksandras Iljičius išgelbėjo gyvybę vienam draugui, prisiėmęs dalį jo kal tės, aš spėjau, kad kalbama būtent apie Lukoševičių..." Po kalėjimo J. Lukoševičius 1920 m. grįžo j Vilnių. Vil niaus universitete jis skaitė mineralogijos bei geologijos kursus. Tegu! man atleidžia kitų specialybių studentai, kad dau giausia dėmesio paskyriau is torikams. dirbusiems mūsų Universitete ir palaidotiems Rasose. Net J. Lukoševičiumi susidomėjau ne todėl, kad jis gamtininkas, bet todėl, kad dalyvavo narodininkų veiklo je. Tur būt, kiekvienas supras, kad maloniau ir naudingiau rašyti apie tai, kas arčiau prie širdies. Todėl kviečiu ir kitus studentus prisiminti artimus in SDecialybėms žmones, ku rie ilsisi Rasose.
R. ATSTOPAITYTE II k. istorikė, Lietuvos istorijos sekcijos narė
1968 m. gegužės mėn. 22 d.
Pasibaigė mūsų Teatrinės studijos darbo sezonas, pado vanojęs mums keturis įdomiai sukurtus spektaklius. Žinia, kad jauniausieji studijos na riai savo pirmiems žingsniams scenoje pasirinko A. Gribojedovo „Vargą dėl proto", su kėlė didelį susidomėjimą. Ar aktualiai nuskambės ši pjesė, vaizduojanti rusų gyve nimo epochą po 1812 metų, mūsų dienomis, studentiško teatro scenoje, ar jaudins mūsų žiūrovą? Ar sugebės au toriai aktualiai, nūdieniškai interpretuoti pjesę? Daug kas skeptiškai šypsojosi. Tačiau spektaklio režisierius Z. Buo žis ir ieškantis kolektyvas
TARYBINIS STUDENTAS
nės ir moralinės to laikotar pio evoliucijos reiškėjo vidi nį pasaulį. Ilgam žiūrovo at mintin įstrigo KalinauskoCiackio gilus žvilgsnis, santy kis su jį supančiu purvu, gi lios potekstės. Nepaprastai ge rai pavyko perduoti Ciackio dramos kulminacinį tašką. Aktoriui pasisekė perteikti įžeistos, taurios asmenybės išdidumą, didelius reikalavi mus, statomus sau ir žmo nėms. Gaila, kad ne visur Ciackio temperamento sąlygo jama kalba buvo suprantama. Čia ryškiai matomas jauno aktoriaus nepakankamas sce ninės kalbos pasiruošimas. Viena ryškiausių siužetinių
Karininko Skalozūbo, „kuris protingo žodžio nesugeba iš tarti", vaidmenį atliko I kur so žurnalistas J. Pugačiauskas. Šiam aktoriui pavyko su kurti tipišką arakčejevizmo atstovą, istoriškai teisingą as menybę.
Užkietėjusio konservato riaus, klastingo ir gudraus Sofijos tėvo Famusovo vaid menį kūrė III kurso medikas K. Jasiimas, jau ne kartą ma tytas mūsų teatro scenoje. Daug gero norisi pasakyti apie jautrią ir protingą kam barinę Lizą, kuri su Čiackiu ir yra „šviesos spindulėliai tamsos karalystėj". Tai dide
Interpretuojant Griboiedovą galvojo kitaip. Komedijoje veikia įvairiau sių visuomeninių sluoksnių žmonės; nuo Famusovų ir Chliostovos, Maskvos bajorų diduomenės atstovų, ligi bau džiauninkų tarnų. Pirmiausia į akis krenta tikslūs aktorių parinkimas pradedant simpa tiškąja tarnaite Liza ir bai giant sudėtingiausiu pjesės personažu — Ciackiu. Galima pasakyti, kad režisierius Z. Buožis, jau antrus metus dirb damas su jauniausiu studijos kolektyvu, suprato jų charak terius, polinkius, gabumus. Komedijoje iškeliamos svarbiausios politinės, kultū rinės ano meto problemos; proto vaidmens klausimas, idėjų reikšmė visuomeniniame gyvenime, kartų, „tėvų ir vai kų", liaudies ir bajoriškosios inteligentijos savitarpio san tykiai, humanizmo, tikrojo ir naudingojo liberalizmo, parei gos, garbės ir žmogaus vertės problemos. Visa tai gulė ant kolektyvo pečių. Sudėtingiau sias vaidmuo teko II kurso lituanistui J. Kalinauskui, Ir reikia pasakyti,, kad . kolekty vas neapsiriko, patikėdamas jam Ciackib vaidmenį. Sušil dęs Ciackį vidiniu taurumu, Kalinauskas atskleidė tikrojo anų laikų pažangiosios bajorų inteligentijos atstovo, dvasi-
linijų — Ciackio meilė Sofi jai, irgi pergyvenusiai savo „vargą dėl proto". Sofijos vaidmenį sukūrė II kurso ekonomistė I. Lukoševičiūtė. Gribojedovas norėjo parodyti nepanašią į savo bendrametes, išsilavinusią, protingą aukštuomenės merginą, į pir mą vietą statančią savo as meninius jausmus. Pasižiūrė jus spektaklį, susidaro įspū dis, kad Sofija tik kaprizinga, išlepinta panelė, o ne rimta, nemėgstanti aukštuomenės flirtų asmenybė. Matyt, I. Lukoševičiūtė ne pilnai suprato savo heroję, nebijančią aukš tuomenės nuomonės. Tačiau aktorei pavyko sukurti dar nepriaugusią aštriai ir logiškai minčiai, perdaug pilną jaus mingumo Sofiją. Gribojedovo Sofijos idealas — baikštus, svajingas jaunuolis, kurį pie šė sentimentalinė XVIII a. pabaigos ir XIX amž. pradžios literatūra. Ir ji pasirenka pri sitaikėlį Molčialiną. Šio prisi taikėlio gyveniškumą ir reališkumą atskleidė II kurso bibliotekininkas J. Pocius. Jo Molčialinas eina per spektak lį kaip vergiško tylėjimo sim bolis, kurį stengėsi Rusijoj įgyvendinti Arakčejevas. No rėtųsi, kad Pocius aštriau pabrėžtų Molčialino niekšiškumą, biaurų jo dvasinį veidą.
lis IL kurso anglistės V. Kar pavičiūtės pasiekimas. Po spektaklio žiūrovai su pasigėrėjimu kalbėjo apie ne didelį II kurso prancūzų kal bos specialybės studentės R. Kinderytės — Chliostovos vaidmenį. Aktorė keliom fra zėm atskleidė pilną Chliostovos paveikslą, teisingai jj interpretavo. Kolektyvas nesistengė atsinešti į sceną visą XIX amžiaus butaforiją, ištaigingą damų tualetą. Jie gana įdo miai išsprendė dekoracijų, grimo, kostiumų klausimą. Ir svarbiausia — į pjesę pažiū rėjo studento akimis, Pjesė nuskambėjo aktualiai, kaip antausis pataikavimui, sustin gimui, paviršutiniškumui, kar jerizmui, kurie dar turi gilias šaknis šiandieniniame mūsų gyvenime. Labai teisingai šią pjesę Gončarovas palygino su šimtamečiu seniu, „apie kurį visa, atgyvenę iš eilės savo laiką, miršta ir krinta, o jis, gyvas ir žvalus vaikšto tarp senių kapų ir naujų žmonių lopšelių, Ir niekam nedingteli į galvą, kad kada nors ateitų ir jo eilė". I. VOVERYTĖ
3 psl.
MANIERŲ LABIRINTE Eini su studentu ir kalbie si. šneka žmoniška kalba. Bet štai tas pats studentas susitiko studentą. Ir prasidė jo. Toks žargonas kad atrodo, jog jie su dėstytojais šnekasi viena, o tarpusavyje — kita kalba. Yra jaunuolių, kurie keičia storą balsą į ploną, kai ima šnekėti su kolege. Matome žmonių, kurie po kalbyje trūkčioja pečiais, rauko kaktą, antakius, mojuo ja rankom, čiupinėja pašne kovo sagą, kiti — atvirkščiai — stovi lyg baslį prariję, že myn akis nudelbę, atrodo, lyg ką bloga esi jiems padaręs. Kas keliavo po tolesnius kraštus net specialiai neste bėdamas, galėtų patvirtinti, kad pagarba žmogui ten iš reiškiama skirtinga forma arba maniera. Sakysim, Kau kaze kai kuriose tautose vy resniajam stovint ir visi jau nesnieji turi stovėti. Arba ir Lietuvoje — suvalkietis sako: „Padariau valgyti, tai dar prašyti reikia“, o dzūkuose, jeigu gerai nepaprašysi, ne paraginsi, tai svečias užsigaus. Prancūzų aristokratija, no rėdama pabrėžti savo kilmin gumą, buvo sukūrusi nepa prastai sudėtingas elgesio ma nieras, vadinamas etiketu. Dvarininkų vaikus etiketo mokydavo specialūs mokyto jai. Tai buvo daugiausia tik blizgesys, virtęs dažnai tuš čia, nors ir dailia, išorine el gesio forma. Tokį be galo, be krašto iš dailintą elgesį, kur pagrindi nis dėmesys kreipiamas į iš orės išraiškos formą, mes pa prastai vadiname manieringu mu. žmogų, kuris visiškai nežino elgesio normų ir el giasi neatsižvelgdamas į susi klosčiusius papročius, kurie viešpatauja šioje visuomenė je, laikome storžieviu. Tiek manieringumas, tiek ir storžieviškumas yra neigiami reiškiniai elgesio kultūroje. manierų Dažnai daugelį mes žinome. Bet atsitinka, atrodo, keistų dalykų. Štai atėjo jaunuolis į svečius. Jis puikiai atsimena, kad valgant reikia nečepsėti, šakutę laiky ti kairėje, peilį dešinėje ran koje, alkūnėmis nesiremti į stalą Bet kai atsisėdo prie stalo, tai jr pražuvo. Čia ir kaimynai šnekina, čia ir rei kia galvoti, kaip šakutę lai kyti. Pastebi Jis, kad „arklys neklauso važnyčiotojo“: tie siog negali visko koordinuo ti. Ir taip nejaukiai praeina visi pietus. Ko trūko jaunuoliui? Tik Įpročio. Mat, jis namuose val-
nė bet kaip, o visas kultū ringo žmogaus valgymo ma nieras laikė atidėjęs sve čiams. Todėl tas manierų pa naudojimas praktikoje jĮ ir suvaržė. Taigi, ne tik žinoti reikia, bet ir mokėti daryti. Tarp žinojimo ir mokėjimo yra ilgas praktikos kelias. Nosinę turi kiekvienas. Bet kaip skirtingai ja naudojasi. Štai vienas išsiima ją iš kiše nės su vertės pajautimu iš lanksto, išdidžiu mostu kelia prie nosies ir vėl, rimta mina sulankstęs, deda vidinėn švarko kišenėn. Kitas tai daro bailiai. Tai ne kas kita, kaip blogos manieros, tapę įpro čių. Tai maniera be gilesnio žinojimo kodėl šitaip darai. Visi studentai pažįsta deka ną, bet nereikia manyti, kad dekanas gali visus juos pa žinti. Todėli atėjus pas dekaną ar dėstytoją, reikia prisista tyti, kokios specialybės ir kurso esi. Kai žmogus visiškai nežino visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, tai jis daro tai, kas jam užeina. Čia atsiveria ne ribotos galimybės chamizmui. Pats žodis ,,chamas“ yra kilęs iš žydų biblijos. Vienoje žy dų legendoje pasakojama, kaip, pamatęs girtą tėvą, sū nus Chamas ėmė iš jo tyčio tis, nors tėvas nežinodamas, kad surūgę vynuogės svaigi na, pasigėrė. Kai kurie savo chamiškumą parodo rašydami ant sienų, bjaurodami savo parašais kultūros paminklus, mokyklų ir auditorijų suolus, šiukšli-
nimas kur pakliūva, gamtos užteršimas, gėlynų mindymas — tai vis chamiški pasireiš kimai, įpročių stoka, nes pasi duodama blogiems atsitikti niems pavyzdžiams. Blogos manieros plinta ir dėl to, kad jaunuoliai nori pasirodyti ne iš kelmo spirti. Štai kažkur kažkas, kažkokia „garsenybė“ užsiaugino ilgus plaukus ir vaikšto šitaip. Jis jokia garsenybė, nes ja tapti nelengva, bet plaukais apsi leisti — galima, šunį švilpi mu nesunku prišaukti o šis ir draugą švilpdamas šaukia. Kita mergaitė mato — jos draugė susuko šukuoseną to kią, kad visi atkreipia dėme sį. — Matyt, gražu! Ir suka virš galvos kažko kį lizdą. Užėjo sijonų trum pinimo mada. Pažiūrėjo į draugę ir kerpa dar trum piau, nors draugės kojos pa kenčia trumpinimą, o jos — atvirkščiai. Tai vis papras čiausių žinių ir skonio netu rėjimas, pasidavimas sveti mai įtakai, gyvenimas pagal principą — kad jr nežmoniš kai, bet kitoniškai. Manieros net be žodžių iš duoda žmogų. Jos ryškiai charakterizuoja vidinę kultū rą. Iš prigimties mes jokių manierų neturime, jas įgyja me auklėjimo ir auklėjimosi procese. Gal kartais neblogai būtų ir koks nors lietuviškas etiketo vadovėlis. Kaip jūs manytumėte, studentai? P. PECIORA
t CD ■ CD ■ CD ■ CD ■ CD Ii CD W CD ■ CD ■ CD BCD ■ CD ■ CD ■ CD ■ C
BOČIŲ PĖDSAKAIS Gegužės 11—12 dienomis Lietuvos istorijos būrelio na riai, vadovaujami dėstytojo A. Kazlausko, išsiruošė į ke lionę Nemuno pakrantėmis. Kelionės tikslas — aplankyti Įžymiąsias Lietuvos istorines vietoves ir piliakalnius. Eks kursijos dalyviai pabuvojo Raudondvaryje, Jurbarke, Ty tuvėnuose, Šiluvoje, Klangiuose, Veliuonoje ir Raseinluose. Daugelis pirmą kartą įkopė Į legendomis ir padavimais apipintą Rambyno kalną, gėrė josi lietuvišku peizažu iš Gel gaudų pilies bokšto. Ne vie-
nam graži Ir didvyriška Lietu vos praeitis, betarpiškal susidūrus su jos nebyliais liudininkals, tapo daug realesnė ir gyvesnė. Dvi dienas trukusi kelionė po gimtąjį kraštą praturtino studentus tuo, ko nepakeisi Jokiais aprašymais, pasakoji mais ir, be abejo, vadovėliais. Tegu lietuviškų rūtų šakelė, palikta ant Gedimino kapo, dar ne vieną kartą pašauks jo ainius klajoti protėvių pramin tais keliais...
paskutinėmis dienomis armi joje. Paskui jis užmigo ir sapnavo platų manevrų lauką apaugusį pievų gėlėmis ir piktžolėmis, bekraštį manevrų lauką, kažkur tarp Minsko ir Gomelio. Jis sapnavo ir stora lūpį viršilą, kuris, lukštenda mas saulėgrąžas, pasakodavo, ką veiks po armijos.
Kai jis pasilenkė, ji pabučia vo jo kaklą. Dabar jie buvo trise. Jis persirengė išblukusiais, ankštokais rūbais, ir jie ilgai vaikščiojo senais savo takais. Kai jis dar nebuvo kareivis. Ir kai nelauktai parvažiavo atostogų. Jie vaikščiojo, ir net varnų pulkai nebuvo to kie niūrūs ir juodi. Vakare, kai jie atsigulė, ji pasakė: — Tu dabar jau ne karei vis. Dieve, dieve, tu tikrai jau ne kareivis. Dabar tu mano. Jis sutaršė jos ilgus šviesius plaukus ir atsakė lyg nenu girdęs: — Dabar tavo plaukai vėl ilgi ir lygūs, kaip anksčiau. Kokie jie gražūs. Naktį, kai jie jau miegojo, pravirko vaikas. Kai jiedu jau miegojo. Jis tyliai atsikė lė, pasupo vežimėlį ir vaikas nurimo. Kai jis supo vežimė lį, jo rankos drebėjo. Nes pirmą kartą gyvenime jis su po vaikišką vežimėlį. Paskui jis atidarė langelį ir surūkė cigaretę. Kai jis vėl atsigulė, ji lygiai alsavo. Bet jis jautė, kad ji nemiega. Jis užmigo ir vėl sapnavo platų manevrų lauką. Bet dabar per tą lau ką ėjo ji ir nešėsi ant rankų kūdikį. Paskui jis vėl kėlėsi supti vežimėlio ir migdyti vaiko. Ir iki ryto jis jautė jos rankas, apsivijusias ap link kaklą, ir šviesius, lygius plaukus prie skruosto. Ryte, kai jiedu jau kėlėsi jis pabu čiavo ją ir pasakė: — Tikrai aš jau me karei vis. Aš niekad juo ir nebu vau.
R. KANOPKAITĖ, I. RAČKAUSKAITĖ
i
Kemsynuose prisirpsta rau donos lyg kraujo dėmė ant baltų marškinių spanguolės, tokiu nykiu ilgesiu apsitrau kia aptingę upių srovės, šuli niuose vanduo labai šaltas ir labai skaidrus, paryčiu pakyla toks storas, drėgnas rūkas, o vakare virš senų kapinių kranksi varnų pulkai, nes kai ateina vakaras, jos skrenda namo, į savo lizdus. Tokiais vakarais sėdi prie krosnies, žiūri į gyvą ugnį, kol nuo ši lumos apsvaigsta galva, o ta da eini prie lango ir rūkyda mas žvelgi į šlapią stiklą, ku riame matai savo akis, o jose ir kitų akis. Tokie vakarai la bai paprasti ir vienodi. Ir jei tu nesėdi prie televizoriaus, nenori skaityti knygų, ir net nemoki lošti kortomis ar šachmatais, tai tau tokie va karai tikrai nuobodūs. Bet lango stikle tu matai visai kitas akis ir jose visai kitokie vakarai. Tai tavo draugų va karai, jie liūdni ir nebylūs. Paskui išskrenda paskutinis vasaros paukštis ir pražyla žolė. Tada ji tokia juoda ir nelinksma. Ir tada grįžta jie. Grįžta pavargę, neišsimiego ję ir pasiilgę. Grįžta netikėtai, nors jų jau seniai laukė, grįž
ta nešini nedideliais rudais kalenkoriniais lagaminais, ku riuose neliko jokių sentimen tų ir poezijos. Jų rankos dar sunkios ir šaltos nuo automa tų metalo. Kai kurių rankos tatuiruotos. Jie grįžta ir jų veiduose šypsenos, vienodos, ramios šypsenos. Jie šyp sosi, ir niekas nesupras, kas dedasi jų širdyse. Jie grįžta, nes merginos pasi ilgo1 jų glėbio. Nors joms dar tebeskauda lūpas ir krū tines nuo atsisveikinimo. O dabar jie grįžta. Jie. Karei viai. Kareivis parėjo namo ir pastatė kalenkorinį lagaminą prieangyje, po stalu. Paskui nusimetė milinę ir nenusiren gęs virto ant tos lovos. Nors nespėjo su niekuo pasisvei kinti. Nors nebuvo pavargęs. Šitoj lovoj jie gulėjo, kai jis dai nebuvo kareivis. Ir kai jis nelauktai parvažiavo at ostogų.
Dabar aš gerai išsimiegosiu, pamanė kareivis. Išsimiegosiu už tuos tris metus. Jis nenu sirengęs gulėjo ant lovos, bet miegas jo neėmė. Kareivis gulėjo ir nieko negalvojo. Nes viską buvo permąstęs
Ji atėjo į kambarį, pamatė kalenkorinį lagaminą prieš kambaryje po stalu ir supra to, kad jis grįžo. Ji atsisėdo ir ilgai sėdėjo ant lovos. Kai jis miegojo. Jo Rakta buvo suraukta, matyti, jis dar sap navo platų manevrų lauką kažkur tarp Minsko ir Gome lio. Tada už lango pravirko vaikas. Ji buvo palikusi jį šiltai įmuturiuotą prieš blau sią paskutinę rudenio saulę. Jis pasigedo motinos, o gal jis buvo alkanas. O gal jis rėkė todėl, kad nieko nesu prato. Ji išėjo į kiemą ir at sinešė vaiką. Bet jis vis teberėkė. Tikriausiai jis buvo al kanas. Ir be perstojo rėkė. Tada kareivis pabudo. Vaikas nutilo ir žiūrėjo į kareivį. Ji paguldė vaiką šalia jo.
— Koks jis mažas ir juokin gas, — tarė jis.
Vaikas gulėjo mažas ir juo kingas ant lovos. Kareivis at sisėdo. Vaikas ramiai gulėjo. Dabar jie trise buvo ant tos lovos, kurioje jiedu gulėjo, kai jis dar nebuvo kareivis. Jie tylėjo ir ilgai žiūrėjo vie nas j kitą. Nes jie labai se niai matėsi. Paskui vaikas vėl pravirko. Ji atsisagstė bliuzelę ir padavė vaikui krūtį. Jis žiūrėjo į juos abu ir tylėjo. Paskui jis paglostė tą krūtinę.
Kaip gyvena Čekoslovakijos Mūsų mokslininkų darbai studentai
Cekų studentas Jaroslavas Lemakas jau keli mėne siai gyvena Vilniuje. Neseniai jis susituokė su Univer siteto IV k. angliste Rita Baranauskaite. Jaroslavas šil tai atsiliepia apie Lietuvą, jis pabuvojo Kaune, Šiau liuose, Palangoj. Jis labai domisi literatūra ir daile, studentų „nubyra" pedagogi studentiškos gegužinės, kurios nors pats studijuoja techniškus mokslus. Savo straips nyje Jaroslavas dalijasi mintimis apie Čekoslovakijos niuose institutuose ir teisės pagal tradiciją vyksta Gegu fakultetuose. Daugiausia, de žės 1-oslos švenčių metu. To studentų gyvenimą ir buitį. ja, techniškuose moksluose. kių gegužinių metu renkamas Apie studentus sakoma, kad „karalius" iš kiekvieno fa Praha—2, Einšteino gatvė čiuose — po tris, kai kur — Nr. 1. Čia stovi bendrabučio po keturis. Paskutiniajai se tai dar „Nebaigtas žmogus". kulteto pasiūlytų kandidatų. „Glavkova koloj" pastatas. Čia sijai studentas gauna atskirą Tai visuomet pati neramiau Siūlomi kokie nors žymūs 511 kambaryje, iki 1940 metų kambarį. Už jį per mėnesį sia, ieškanti liaudis. Ypač pas žmonės. Pernai karaliumi bu lapkričio 17 dienos gyveno studentas moka 40 kronų mus popuiiarūs studentų klu vo išrinktas aktorius M. Brostudentas Janas Opletaias. Tą (mūsų valiuta 4 rub. — Red. bai. Šie klubai organizuojami ničekas, o metais anksčiau — dieną, vykstant čekų studentų pastaba). Bendrabučiuose yra miesto mastu, ir juos lanko amerikiečių poetas A. Ginz demonstracijai prieš vokiškuo kultūros kambariai, skaityklos, tik studentai. Klubai turi sa burgas. Prieš tokius „rinki sius okupantus, pasigirdo šū veikia alinės ir naktiniai ba vo valdybas, veiklos progra- mus" būtinai vyksta agitacinė vis. Neišlaikė kažkurio poli rai .kuriuos studentai (rengia mas.1962 metais prie CSJ (Če kampanija. Klubas „Akademiniai pata cininko nervai. Kulka pakirto patys. Juk kiekvienas randa koslovakijos socialistinio jau Janą Opletalą. Nuo tada lap valandėlę laiko pramogoms, nimo sąjunga) buvo (kurtas rimai" organizuoja studentų kričio 17-oji tapo Tarptautine net ir sesijos metu, kai po studentu komitetas. Tada klu išvykas į užsienį, darbo sto studentų diena. Hitlerininkų įtempto darbo norisi truputį bų veikla įgavo dar platesnį vyklas vasaros atostogų metu. Akademinis Čekoslovakijos represijos prieš čekų studen atsipūsti. Be to, čia pasilinks pobūdį. Buvo įkurtas bendras tus tęsėsi. 1942 metais ant minsi ir už nedidelius pinigus. laikraštis „Studentas". Iki to jaunimas gyvena (domų, pil universitetų, institutų ir kitų Studentiškose alinėse parduo laiko buvo leidžiami atskiri nakraujį gyvenimą. aukštųjų mokyklų durų pasi damas alus, romas, buterbro fakultetų laikraščiai. Pas mus labai mėgstamos JAROSLAVAS LEMAKAS rodė okupantų (sakymai. Jie dai, cigaretės. O patys išran skelbė, kad visos aukštosios kiausieji su mergina, draugu iniiiniiiiiiiiinuiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiniiuiiiiiiiiiiiiiiuiiiuiiiiiujiiiiiiiiiiii' mokyklos uždaromos. Daug ar svečiu eina j naktinį ba studentų buvo išvežta j konc- rą. Čia groja magnetofonas, galima pašokti. Barą apšvie lagerlus. Visa tai — praeitis. Šian čia tik žvakės. Čia galima dien tame pačiame bendrabu gauti jau ir degtinės, tiek ta tyje, tame pačiame kambary rybinės, tiek lenkiškos ar če je vėl gyvena studentai. Kaip kiškos. Yra ir čekiško viski jie gyvena? Koks šiandieninis su soda, džino. Žinoma, stu dentui per daug didelė pra Čekoslovakijos jaunimas? Baigę vidurines, jaunuoliai banga būtų gerti prancūzišką gauna teisę stoti j aukštąsias konjaką, kuris kainuoja 300 mokyklas. Didžiausi konkursai kronų (I). Barus ir alines vi būna j humanitarinių mokslų suomeniniais pagrindais aptar specialybes. Pas mus trūksta nauja patys studentai, užtat techninių kadrų. Užtat beveik įėjimas į naktinį barą apmo kas antras studijuoja huma- kamas. Vieną kartą savaitėje nitarinius mokslus ir dailę, bendrabutyje vyksta šokiai. Studentas, kuris gyvena Laimingieji (tie kurie (stoja) imatrikuliacijos bendrabutyje, gauna talonus iškilmingos metu duoda akademinę prie pietums ir vakarienei. Mokslo metai pas mus pra saiką. Kiekvienas studentas turi sideda spalio 4 dieną. Sesija teisę gyventi bendrabutyje. trunka keturis mėnesius. Eg Bet kadangi trūksta vietų, ja zaminus studentas laiko savo me gyvena tie, kurių namai paties pasirinktu laiku, kuris J "Y'Yl toliau negu 30 kilometrų nuo tik apribotas tam tikru termi miesto, kuriame jie mokosi, nu. Tą patį egzaminą galima Dabar statoma vis daugiau laikyti tris kartus. Jei deka T bendrabučių, norima išlyginti nas neduoda leidimo laikyti tą skolą studentams, kyla iš egzaminą ketvirtą kartą, stu tisi studentų miesteliai. Kam dentas pašalinamas. Taigi, to i bariuose studentai gyvena po li gražu ne visiems pavyksta M. KURAIČIO nuotr. du, o senesniuose bendrabu- baigti mokyklą. Mažiausiai Ir vėl sesija... ^\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\^
./
auditorija PASAULIO REKORDININKAI... FILOLOGAI Senų senovėje dar legendariniam Adomui su Ieva mei liai begyvenant, iškilo proble ma, kaip nustatyti laiką. Ne buvo tada net „budlinikų", ką čia jau bekalbėti apie tokį sudėtingą laiko matavimo prietaisą — chronometrą. Po ilgų debatų nutarė laiką nu statyti saulės pagalba. Tai buvo seniai. Įvykis, kurį papasakosime, labai panašus į senųjų laikų. Jis Įvyko mū sų epochoje, mūsų dienomis. Nutarė filologai suorgani zuoti pavasarinį krosą. Ne bet kokį — masinį. Nutarta, tai reikia vykdyti. Istorijos ir filologijos fakulteto studentai (kaip visada būna tokiais at vejais, taip ir šį kartą jiems atstovavo fuksal) rinkosi „Darbo rezervų" stadione. Kai visi susirinko, paaiškėjo, jog nėra... chronometrų. Va, tada ir ir iškilo problema, kuo kaip nustatyti laiką. Ne veltui sakoma, jog Uni versitete galima išmokti vis ko. Išeitis buvo rasta — kaž kas prisiminė Adomo ir Ievos laikus, tuo pačiu ir jų išradi mą — saulės pagalba nusta-
tyti laiką. Krosas prasidėjo. Kažkas davė startą, kažkas kažką įrodinėjo, bet tai nega dino bendros nuotaikos. Atsi rado ir sporto komentatorius. Lituanistas, užsilipęs ant tvo ros, gyvai ir vaizdingai, nau dodamas litotes ir hiperboles, meninius palyginimus ir žar goną, komentavo įtemptą var žybų eigą. Finišavo pirmoji grupė. Matėsi, jog kroso da lyvės patenkintos, nors šiek tiek kroso metu ir pavargo... nuo kalbų, mat, ėjo pėsčios. Finišas, tai finišas, bet kiek sekundžių užtrukta? Saulė jau užlindo už debesų — sun ku matyti. Užrašė iš akies, bet pasirodė, jog tai naujas pasaulio rekordas toje distan cijoje, Bendrose diskusijose buvo nutarta, jog šį kartą galima apsiriboti Europos rekordu. Krosas šiaip taip praėjo. Tai buvo sveikintina iš orga nizatorių pusės. Ir viskas bū tų gerai, jei ne tie chrono metrai.
V. BIJŪNĖLIS, J. PAPARTIS
STUDENTŲ ANEKDOTAI DĖSTYTOJAS: Ką jūs ga lite pasakyti apie radioakty vumą? STUDENTAS: A-a... Dabar žmonės aktyviai klauso radi jo, beveik kiekvienas turi radijo imtuvą.. . .*** — Išvardinkite Fonvizino komedijas. Ką galite apie jas papasakoti? Studentė ilgai tylėjo, paskui kūkčiodama pralemeno: — Man jos jau nebe kome dijos. .. .*** PROFESORIUS: Ką reiškia formulė H9SO4? STUDENTAS: Štai, štai man sukasi ant liežuvio galiuko. Tuoj pasakysiu! PROFESORIUS: O, nelaimingasai! Išspiaukite greičiau! Juk tai sieros rūgštis! ,*** DĖSTYTOJAS: Jūs man j ketvirtą klausimą neatsakėte. STUDENTAS: Leiskite pa galvoti. DĖSTYTOJAS: Mielai. Gal vokite iki kitų egzaminų! *** Studentas, jau du kartus ne išlaikęs istorijos egzamino, atėjo pas dėstytoją ir dar kar tą paprašė leidimo perlaikyti. Susijaudinęs jis pasakė, kad tėvas labai serga, prie mir ties, ir paskutinis jo noras — kad sūnus išlaikytų egza miną. Sujaudintas dėstytojas pa skyrė naują datą. Už mėnesio
studentas atėjo. Dėstytojas uždavė pirmą klausimą. Tyla. Antrą. Tyla. Trečią. — Prašau, kalbėkite I — Tamsta dėstytojau, tėvas jau pasveiko.
***
Chemijos profesorius per paskaitą paklausė studentą: — Kaip atrodys auksas, jei gu jį paliksime atvirame ore? — Jis bus pavogtas.
,***
Įpykintas geografijos dėsty tojas pasakė studentui: — Rodzevičiau, pati ma žiausia teritorija pasaulyje yra tavo galvoje! oooooooooooooooooooooooooooooooooc
ATITAISYMAS „Tarybinio studento“ Nr. 14—15 dėl korektūros kaltės Įsibrovė klaida. Straipsnyje „Hidrologija ir inžinerinė geo logija“ antraštėje ir tekste vietoj „hidrologija" turi būti „hidrogeologija”.
Atkelta iš 2 psl.
Rašydami šį vadovėlį, au toriai panaudojo anksčiau iš leistų šios specialybės vado vėlių patirtį ir stengėsi iš vengti juose pasitaikančių trūkumų ir spragų. Šalia ekonomistams skirtų vadovėlių pasirodė ir leidi niai, turintieji praktinę reikš mę. Jau 3-lo leidimo susilau kia A. Venckaus knyga „Pir kėjų aptarnavimas parduotu vėje“. Joje nagrinėjami pa grindiniai pardavėjų uždavi niai. Daug vietos skiriama pirkėjų aptarnavimui seno tipo parduoauvėse, kuriose pirkėjus aptarnauja parda vėjai. Atsižvelgiant į tai, kad pažangūs prekybos metodai plečiasi, knygoje pateikiama žinių ir apie naujus prekia vimo metodus bei pardavėjų vaidmenį. Naujajame šios knygos leidime pataisytas ir praplėstas skyrelis apie pre kių pakeitimą ir gražinimą, pateikia žinių apie prekių pardavimą kreditan ir pagal užsakymus, įvestas naujas skyrelis apie darbo organi zavimą, prieduose patelkta sistemos darbuotojams. Tarybų Lietuvos prietaisų gamybos pramonės vystymo prielaidas ir veiksnius, jos vietą pramoninės gamybos struktūroje bei racionalius vystymo tempus, pagrindines tolesnio Jos vystymo kryptis, gamybos speciallzavimo to bulinimo kelius nagrinėja V. Baranauskas knygoje „Lie tuvos TSR prietaisų gamybos pramonės vystymas ir specializavimas“. Darbe autorius re miasi savo atliktais tyrimais ir atitinkama literatūra. Ir medikai praktikai gavo keletą jiems skirtų leidinių. A. Venckauskas ir A. Bistrickaitė-Rudaitienė knygoje „Vaisius |r naujagimio mir ties priežastys“ panaudodami savo surinktą medžiagą, anaplatesnių duomenų apie apy tikrę audinių reikšmę įvai riems drabužiams. Knyga skirta vartotojų kooperacijos lizuoja vaisiaus ir naujagimio ligas, dėl kurių dažniausiai šie mirta, nagrinėja vaisiaus ir naujagimio patomorfologiją, aprašo patanatominio ty rimų metodiką, nurodo prie mones vaiko gyvybei išsau goti nėštumo metu, gimdant •r ankstyvuoju naujagimystės laikotarpiu. Knyga skiriama akušeriams - ginekologams, pediatrams, patanatomams ir kaimo apylinkių gydytojams. Ja gali naudotis aukštųjų ir vidurinių medicinos mokyklų dėstytojai bei studentai. Remdamasis 10-ties metų asmenine partimi J, Dauderis knygoje „Kojų ir dubens ve nų ligos“ supažindina gydy tojus praktikus su kojų ve nine apykaita ir jos sutriki mais, tačiau pasitaikančiomis kojų ir dubens venų ligomis, jų diagnostikos, konservaty vaus ir operacinio gydymo pagrindais. Daug vietos ski riama varžtų mėginimams ir kitiems funkcinės diagnosti-
kos metodams, ligų kompli kacijoms bei gydymui nagri nėti, nušviečiami svarbūs pooperacinio ligonio gydymo bei darbinės ekspertizės klau simais. L. Laucevičiaus monogra fijoje „Chloretilovaja bloka da“ apibendrina savo daugia meti patyrimą taikant chloretilinę blokadą įvairiems vi daus organų ir lokomotorinio aparato susirgimams gydyti. J. Pikčilingis knygoje „žo džių vartojimas perkeltine reikšme“ aptaria atskiras tro pų rūšis, supažindina su tro pų vartojimu, jų reikšme kal bos vaizdingumui, aiškina, koks turi būti ropas, aplin kybes, lemiančias vieno ar kito tropo veiksmingumą. J. Palionio monografijoje „Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a.“ pirmą kartą plačiau tyrinėjama senojo pe riodo (XVI—XVII a.) lietuvių literatūrinės kalbos struktū ra. Autorius, remdamasis šio laikotarpio lietuviškų raštų kalbos medžiagą, duoda trumpą tuometinės lietuvių rašybos charakteristiką, nu šviečia šio periodo lietuvių literatūrinės kalbos ir tarmių sanykĮ, aprašo, būdingesnląsias tos kalbos fonetikos ir morfologijos ypatybes, sintak sės bruožus, leksiką ir frazeo logiją. Iš istorinio pobūdžio vei kalų, išleistų praeitais metais, paminėtina keletas leidinių: J. Barzdaičio „Ateizmas Lietuvoje“. Šioje apybraižoje autorius nušviečia ateizmo raidą Lietuvoje, aprašo prie žastis dėl kurių Lietuvoje ėmė reikštis ateistinės idėjos, pasakoja apie pagrindinius ateizmo judėjimo atstovus, nurodo pagrindinius ateizmo sklidimo etapus Ir kryptis, pateikia žinias apie markslstinlo-lenininio ateizmo užuo mazgų ir vystymąsi Lietuvo je. Apie Didžiojo Tėvynės karo metu aRudonosios Armijos gretose kovojusius lietuvius rašo J. Dobrovolskas savo darbe „Lietuviai kariai Di džiojo Tėvynės karo frontuo se". Remdamasis karo meto spauda, kovų dalyvių atsimi nimais, tarybinių ir kai kurių buržuazinių istorikų darbais bei dokumentine medžiaga, autorius pateikia duomenų apie pagrindinėse Didžiojo Tėvynės karo operacijose da lyvavusius lietuvius, iškelia 16-osios lietuviškosios Klai pėdos šaulių divizijos kitų junginių reikšmę sutriuški nant hitlerinės Vokietijos ar miją. švietimo Trumpą liaudies Lietuvoje vystymo Tarybų A. Benapžvalgą randame džiaus paruoštame leidinyje Tarybų „Liaudies švietimas pateikiami Lietuvoje“. Čia faktiški duomenys apie tary binės mokyklos susikūrimą mūsų respublikoje pokariometais apie intensyvų mokyk lų tinki ųplėtimą, visuotinio mokymo įgyvendinimą.
KREPŠINIO KRYŽKELĖS Šiauliuose vyksta LTSR mo terų krepšinio čempionato fi nalinio turo varžybos. Tarp aštuonių komandų, rungty niaujančių dėl čempionių regalijų, — ir mūsų Univer siteto „Mokslas". Pirmosiose rungtynėse mūsiškės susitiko su Kauno „Žalgirio" VSM. Normalus rungtynių laikas baigėsi lygiosiomis — 52:52. Pratęsime pergalę išplėšė kau nietės — 61:58. Penktadienį „Mokslo" ekipa įveikė Pane vėžio žalgirietes 71:36. Apmaudu, kad respublikos pirmenybėse nedalyvauja vy rų „Mokslo" komanda — 1968 m. „Žalgirio" čempionas. Ji pralaimėjo pereinamąsias varžybas su Kauno „Drobės" krepšininkais. Pirmasis susiti kimas įvyko Universiteto
sporto salėje (Čiurlionio 21). Abiejų komandų žaidimui at siliepė netinkama salė, o „Mokslui" — pagrindinių žaidėjų nedrausmingumas: A. Kriščiūnas, M. Komyševas ir A. Sližauskas pasirodė, kai rungtynės jau vyko. Kova baigėsi „Drobės" pergale 80:68. Antrąjį susitikimą Kaune laimėjo irgi drobiečiai — 85:72. Šiemet Universiteto krepši ninkai „Žalgirio“ pirmenybėse net du kartus buvo įveikę kauniečius. Vadinasi, net to kią pajėgią komandą, kaip „Drobė", galima nugalėti. Tik reikia gero sportiško pykčio, kovingumo, drausmingo ko lektyvo, — tai, ko beveik nematėme „Mokslo" koman doje, žaidžiant pereinamąsias rungtynes. Musų inf.
REDAKCINE kolegija
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto g-vė Nr. 3, tele fonas 2-58-84. Spausdina LKP CK Laikraščių ir žurnalų lei dyklos spaustuvė. Užs. Nr. 3088
LV 07195