o
Nr. 22 (372)
O
Vjlnius,
1960 rr, spalio mėn.
28 PENKTADIENIS
V-
Kaina 20 kap.
VILNIAUS VALSTYBINIO V . KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
ATIDUOTI SAVE VISĄ! Keturiasdešimt dveji metai. Keturiasdešimt du žings niai plačiam Istorijos kelyje. Tai — kovų ir pergalių, dar bo ir kūrybinių laimėjimų metai. Milijonų jaunų širdžių degimo metai, žygdarbių metai. Į keturiasdešimt du to mus nesurašysl tų prabėgusių dienų, kovos ir šaunių žygdarbių. Ranka pavargs berašant, o darbų darbai vis prašysis į metraščių naujus puslapius, pralenkdami ir la kiausią vaizduotę. Tai vis šaunaus komjaunimo darbai, tai Komunistų partijos pagalbininko keturiasdešimt dve ji kovų ir pergalių metai. ■Komjaunimas didžiuojasi, kad jo kiekvienas žingsnis yra skirtas didžiajam Komunistų partijos reikalui, ' ko munizmo reikalui. Komjaunimas didžiuojasi savo ištiki mybe didžiojo Lenino reikalui. Už kilnias idėjas, už naujas šviesios ateities dienas komjaunimas kovojo, ko voja ir kovos, negailėdamas savęs, visų savo jėgų. Sa vo jaunų širdžių ugnimi komjaunimas išdegino praeities voratinklius, apšvietė tamsias buities kerteles, dabar sa vų širdžių liepsna kūrena istorijos didžiąją ugnį — kad visoje žemėje žmogui būtų šviesiau. Mūsų komjaunimas savo kruopščiu darbu, savo moks lu, sportu ir daina — visur ir visada dainuoja gyveni mą. Daug, daug puikių komjaunuolių mokėsi ir mūsųUni. versitete. Čia jie kovojo prieš senąją pūvančią kapitalo tironiją, ėjo Komunistų partijos nurodytais kovos ke liais, iškovojo pergalę. Mums visiems gerai žinomi res publikoje pagarsėję visuomenininkai LTSR Žurnalistų sąjungos pirmininkas J. Karosas, „Tarybinės Moters“ redaktorė I. Povilavičiūtė, Aukštojo ir specialaus-vidurinio mokslo komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos pir mininkas Vytautas Kuzminskis, docentas I. Zaksas ir daugelis kitų draugtf mokėsi Kauno ar Vilniaus Univer sitete ir čia pat dirbo revoliucionierių gretose, buvo komjaunuoliais. Pokario metais Valstybiniame V. Kap suko v. universitete praėjo puikią komjaunimo kovos mokyklą J. Grigonis, Sklerinskas, A. Lisenkaitė, J. Beržinskaitė, B. Sudavičius ir daugelis daugelis kitų drau gų, kurie dabar dirba Universitete ir moko jaunus drau gus. Jiems teko išnešti pagrindinę ideologinės kovos prieš buržuazijos idėjūkštes naštą, teko kevoti prieš klasinio priešo spendžiamas pinkles, prieš buržuazinį nacionalizmą ir kitas atgyvenas, kovoti ir nugalėti, Tūkstančiai mūsų Universiteto auklėtinių — komjaunuolių dabar sėja naują grūdą plačioje Tarybų Lietu vos gyvenimo dirvoje. Teisėtai didžiuojasi mūsų komjaunimo organizacija savo pastarųjų keletos metų darbais. Komjaunuoliai moksle ir visuomeniniame darbe, o taip pat darbo sto. vykiose buvo pirmaisiais ir įrašė daug puikių vardų į mūsų dienų metraštį. Verti paminėti R. Caika. A. Daunopavičius, R. Trimonis, C. Kudaba, O. Minkevičiūtė, Sapogcvas, G. Urmonaitė, Vaitkevičius, Karvelytė ir daug daug jaunų draugų. . z Galima pasidžiaugti, kad dauguma mūsų komjaunuo lių yra idėjiniai tvirti, turi aiškų nusistatymą, turi savo tikslą, daugelis puikiai įsisavinę mokslo žinias ir šau nias revoliucionierių kovos tradicijas. Moksle ir darbe jie pateisina komjaunimo vardą,' savo duotą partijai priesaikos žodį išlaiko garbingai. Tuo verta pasidžiaug ti. Bet, deja, dar ne visi ir ne visuomet būna gryni le niniečiai. Jiems vis dar reikia priminti revoliucijos ri terio F. Dzeržinskio sparnuotus žodžius, bylojančius, kad aš nemoku pusiau mylėti ar pusiau neapkęsti. . . arba aš atiduosiu save visą, savo gyvybę, savo kraują lašas po lašo, arba neduosiu nieko. . . Štai tokiu, tikrai atsidavusiu komunizmo reikalui žmogum turi stengtis tapti kiekvienas komjaunuolis ar komjaunuolė. Didysis komunizmo statybos reikalas šaukia jauną žmogų, vadina, veda, jam reikia viso žmogaus, visos jaunos sielos, visos karštos širdies. Ir kiekvieno pareiga pasimokyti iš savo draugų, iš mūsų komjaunimo aktyvo, iš žmonių, kurie gyvena greta, kurie atiduoda sąve visą revoliucijai, pasimokyti iš senosios revoliucionierių gvardijos, kad mūsų visų visi darbai būtų verti šaunaus leniniečio vardo. Visą save atiduoti kovai už naują gyvenimą, kad jame gautum ir savo viską, ir visko, kiek pageidauji, kiek trokšta tavo jauna nerami širdis — toks turėtų būti visų iki vieno jaunųjų mūsų draugų tikslas. Už tokį komjaunuolį reikia kovoti visose akademinėse grupėse, visoje komjaunimo organizacijoje.
Tegyvuoją Lenino komjaunimas-
ištikimas Komunistų partijos pagalbininkas ir rezervas, jaunųjų komu>-
nizmo statytojų priešakinis būrys! (Iš TSKP CK Sūkių Spalio garbei)
Taikos neprašoma, taika IŠKOVOJAMA Trečioji respublikinė taikos
šalininkų konferencija
Treji metai praėjo nuo ant rosios respublikinės talkos ša lininkų konferencijos. Ir štai spalio 25 d., Vilniuje, Vals tybinio akademinio dramos teatro salėje vėl susirinko darbo žmonių atstovai iš vi sų Lietuvos kampų. Čia įvy ko trečioji respublikinė taikos šalininkų konferencija, kuri apsvarstė klausimą „Tarybi nių žmonių kova už talką bei nusiginklavimą ir respubliki nio taikos gynimo komiteto veikla". Su didžiuliu pakilimu į konferencijos garbės prezidiu mą buvo išrinktas TSKP Cent ro Komiteto Prezidiumas su nenuilstamu kovotoju už tal ką draugu Chruščiovu prieš akyje. Pranešimą padarė respub likinio taikos gynimo komiteto pirmininkas, Lietuvos liaudies poetas T. Tilvytis. Konferencijos dalyviai pri imtoje rezoliucijoje vieningai
Pirmieji i seminarai į
= = = = = = = = = = = = = =
Hllllllllllllllllllllllllllllllllllltlllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllljl.
KornjaLLrumo komitete Spalio 21 dieną įvyko komjaunimo komiteto plenu mas, kuris peržvelgė Univer siteto komjaunimo organiza cijos darbą bei iškėlė pasitai kančius trūkumus, nurodė pa. grindines darbo kryptis. Pra nešimą padarė komiteto sek retorius drg. Kudaba. Antras darbotvarkės klausi mas buvo organizacinis. Ple numas nutarė: Atleisti iš komiteto biuro narių drg. Kudabą Česlovą, Andrijauską Vladą, Calką Ro mą, Urbaitį Telesforą, Jaksebagą Justą. Papildomai į biurą buvo išrinkti drg.: Navaitis Algis (IFF), Cesnavičius Vytautas. Plenumas išrinko, vietoj
ŽJS
&SS
VISŲ ŠALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
buvusio vieno sekretoriaus ir dviejų pavaduotojų, du sekre torius. Pirmuoju sekretorium iš rinko Laduką Česlovą, ant ruoju — Nekrošių Juozą. Biuro nariai sektoriais pa siskirstė sekančiai: Navaitis Algis vadovaus politmasiniam sektoriui, Bagdanskis Norbertas — akade miniam ' sektoriui, Urmonaitė Giedrė — spaudos sektoriui, Buckus Feliksas — šefavimo ir darbiniam auklėjimui, Macežinskas Mykolas — sporti niam darbui, Grobovas Alek sandras — kultmasiniam sek toriui, Cesnavičius Vytautas — buities ir bendrabučių^ekr toriui. /C hz
pritarė draugo N. Chruščiovo vadovaujamos Tarybų Sąjun gos delegacijos veiklai SNO Vilei BuinausGeneralinės Asamblėjos sesi joje Ir nubrėžė artimiausius kaitei nebeatrodo respublikos talkos šalininkų • sudėtinga odų uždavinius. kraštų apipausty. Konferencija išrinko naujos sudėties respublikinį talkos mo mašina gynimo komitetą. jau išmoko įvykęs naujai išrinkto respubllkinio taikos gynimo kodarbo operaciją. Spsvarstė miteto plenumas klausimus, organizacinius Plenumas Išrinko taikos gyni. mo komiteto prezidiumą. Komiteto prezidiumo pirmi T. Tilvytis, ninku Išrinktas ~ P. Dobropavaduotųjų — Volskis, sekretoriais V. Mor kūnas. ir G. Žaliukas.
S D
■
K f
.4-r' ;
IŠMĖGINIMU DIENOS — Iš karto keistoka, — pradėjo pasakoti Regina Navackaitė, dirbanti Eidu kevičiaus vardo odos ir avalynės kombinate. — Net negalėjome įsivaizduo ti, kaip čia per dienų dir. bus, vakare teks sėsti prie knygų. Keistoka, kada dar tik išėjai iš vidurinės suolo, kada akis J akį dar nesu sidarei su gyvenimu. Ta čiau dabar Regina nebesil stebi, — ji išmoko visur suspėti. Užtenka laiko ge rai padirbėti prie odų su siuvimo mašinos, užtenka laiko ir prie knygos. Ne viena Regina pluša minėtame kombinate. Čia galima sutikti jos kurso
• -.;
U
drauges B. Miliutytę, Araminaitę, M. Malaškcvlčiūtę, G. Kumšaitę ir ki tas. — Ypač džiaugiamės Vile, — sako III odos ap dirbimo skyriaus meistras apie pirmakursę finansi ninkę Buinauskaitę. — Ji jau net tris darbo operaci jas įsisavino ir dabar dir ba visai savarankiškai. Pirmakursės lituanistės D. Prakapaitė, R. Gudony. tė ir I. Arbačiauskaitė kol kas tik mokinės „Spartos“ kojinių ir trikotažo fabri ke. Bet po savaitės kitos jos stos prie sudėtingų ma šinų. — Mes pirmo kurso va karinių grupių ekonomis.
Spalio 1 d. Universiteto partinio švietimo tinkle pra sidėjo nauji mokslo metai. J Organizuota eilė teorinių se minarų ir politinių ratelių.; Gerai pradėjo užsiėmimus Me dicinos mokslų fakultetas. Se minaro vadovas Sudavičius. Pranešimą „Dabartinis pasau linis komunistinis judėjimas“ padarė profesorius daktaras J Marcinkevičius. Po praneši mo išsivystė plačios diskusi- į jos. Užsiėmimo pabaigoje se- j minaro vadovas apibendrino; pasisakymus. ? Du užsiėmimai įvyko Che- j mijos mokslų fakultete. Čia pranešimus padarė grįžęs iš Anglijos Dienys, kuris nu-1 švietė pplitinių partijų veik-į lį ir papasakojo apiė švieti mo sistemą Anglijoje. Antras seminaro užsiėmimas įvyks spalio 24 d. Universiteto mokslinėje bibliotekoje. Se minaro vadovė — Sklerskaltė. Organizacinis susirinkimas įvyko Ekonomikos fakultete. Seminaro vadovas profesorius Bučas. Seminarų vadovai turi sek Vlkrios Reginos Navackaitės rangos' vikriai valdo odų ti Medicinos ir Chemijos fa- i siuvimo mašiną. kultetų pavyzdžiu.
prisistatė būrelis kombinezonais apsivilkusių vaikinų gelžbetoninių kon strukcijų gamykloje. — Draugužiai, nemažinkim tempo, — paragino linksmuosius Adolfas VIkonis, — greitai atvažiuos naujos mašinos su betonu. Ten pat, tik kitoje bri gadoje dirba ir lituanistų būrelis. Jų tarpe dvi mer ginos - ~ B. Vilimaitė ir R. Drukteinytė. Statome kartu su vi sais naują. gatavų namų statybos cechą. Paskui ir patys jame dirbsime, — noriai paaiškina guvus vaikinas Romas Gudaitis. — Kovojame už komunis tinės brigados vardą. Ir taip kiekvieną dieną. , — Šaunu. . Darbas, mokslas. . . Žmonės. . . To kiuose gyvenimo sūkuriuo se ir posmai visai nauji, darbininkiški, gimsta, susižavėjęs pastebi jaunasis poetas Antanas Masionis. Taip, daugelis mūsų pirmakursių tikrai suprato, ką jiems duoda nelengvas pirmųjų studentiškų metų išbandymas. Neprabėga dabar veltui nė viena mi nutė, visur lydi sustiprėjęs pareigos jausmas. Alg. ZURBOS tekstas ir nuotraukos
,> J
Nusileidžiama labai jau lėtai Niek; m ne paslaptis, kad tarybinės aukštosios mokyklos uždavinys yra rengti ne tik gerus įvairių sričių specialis tus, bet ir aktyvius kovotojus už visišką marksizmo-leniniz mo idėjų įgyvendinimą. Dėl to ir mūsų Universitete nema. ža dėmesio skiriama idėjiniampolitiniam studentų auklėji mui: studentų grupėms vado vauja geriausi katedrų dėsty tojai, susirinkimuose nagrinė jami įvairiausi politiniai, idėjinai klausimai. Vis dėlto šio je srityje ne viskas dar taip, kaip turėtų būti. Tai jaučia ir studentai, ir dėstytojai, ypač tie, kuriems pavesta dirbti su atskiromis studentų grupėmis. Dažnas jų skundžiasi šia savo pareiga, sakosi sunkiai randąs kontaktą su grupe. Kodėl taip yra? Kas dėl to kaltas? Ir kur Jšeitis? Šiuos klausimus ir naginėj o Universiteto Rekto-
. i
rius „Tiesoje“ išspausdintame s‘avo straipsnyje. „Nusileiski me Iš katedros aukštybių“ štai koks atsakymas buvo į paskutinįjį klausimą. Iš tikrų jų, auklėjamasis darbas tik tada reikšmingas, kai jis ati tinka auklėtinių poreikius, fcai jis dirbamas kasdien ir yra organiška kiekvieno dėstytojo darbo dalis. Ir štai, praėjus jau nemažam laiko tarpui nuo to straipsnio pasirodymo, mes pasidomėjo me, kas naujo katedrose, kaip jos „leidžiasi iš savo aukšty bių“. Deja, tai, ką sužinojome, džiaugsmo neteikia: iš penkio likos patikrintų katedrų nė viena Rektoriaus straipsnio nesvarstė, o kai kurios (pvz., Liaudies ūkio ekonomikos ka tedra) iki šiol neturi net auk lėjamojo darbo plano. Aišku, būtų neteisinga ma.
nyti, kad tų katedrų vedėjai ir šiaip dėstytojai neskaitė minėto Rektoriaus straipsnio. Be abejo, skaitė. Reikėtų tik, kad jie gerai apgalvotų teisin gas to straipsnio mintis ir bendromis jėgomis paieškotų kėlių, kaip iš esmės pagerinti idėjinį-politinį ,studentų auk lėjimą. Lituanistams be įprastinio A. LAIGONAITĖ darbo tenka ir nelengvus Filologijos m. kand. vamzdžius kilnoti.
Turėsime ženkleli Universiteto studentų profkomitete mums pranešė: — Lapkričio mėnesį mūsų Uni versiteto studentai galės įsi gyti pirmuosius VVU studentų krūtininius ženkliukus. Ženkliukas turės keturias spalvas. Viršuje bus mūsų respublikos vėliavos spalvos: raudona, balta ir žalia. Apa čioje, baltame fone, bus pa-
k
vaizduota VVU senosios ob servatorijos bokšto siluetas tamsiai mėlynos spalvos. Ženkliuko projektą paruošė VDI V kurso studentas P. Sa dauskas. Gamina ženkliukus Rygos pramonės-remonto ar. telė „Darbs“. Ženkliukus galima bus įsi gyti VVU studentų profkomi. tete. ,
* v
f
J
II I
J
Takai tie žolele NIVERSITETAS. . . Po kario metai. . . Tai bu vo nelengvos dienos. Trūko auditorijų ir laborato rijų, 'įrengimų ir baldų, truko bendrabučių. Visas Universi teto kolektyvas, kiekvienas mokslo darbuotojas ir studen tas, jausdami nuolatinį parti jos ir vyriausybės rūpestį ir paramą, triūsė, plušo, tvarkė senąją alma mater. Komjaunuolių tada tebuvo tik 12 žmonių. Daugelis iš jų grįžo į Universitetą iš ar mijos ir partizanų gretų, iš pogrindžio. Tai buvo Jaunuo liai, pasišventę partijos rei kalui, ‘liaudies interesams. Todėl jų buvo visur pilna. Jie buvo pirmieji, tvarkant audi-
U
torijas, laboratorijas, kabine tus, rūpinantis bendrabučiais, valgyklomis ir kitomis mate rialinėmis bei kultūrinėmis studentų reikmėmis. Gerai prisimenu drg. drg. SkleMalecką, Malachovskį, f'..'. rinskį ir kitus, kurių komjau nuoliška ugnelė, karštos šlrdys uždegdavo studentus sa vo laisvalaiki skirti Universi teto Ir miesto tvarkymui. Da bar puikiai atrodo studentų miestelis-, jaunimo sodas, Jau nimo stadionas ir daugelis kitų vietų mieste. O juk, tik išvadavus miestą, ten buvo su degusių namų griuvėsiai. Ypač sunkus darbas buvo ideologiniame fronte. Vyko aštri klasių kova respubliko je. Nepribaigti hitlerininkai, buržuaziniai nacionalistai, su sispietę į banditines gaujas, terorizavo liaudį, savo ideo-
Ne vien tik anglys kaitrios
Triukšmingai gargaliudamas, į vir šų pūkščia garus „Tauro“ titanas. Jo krosnelė net iki raudonumo įkaitusi, tačiau kūrikas Albi nas Raudonis pasi traukia arčiau kibi rą ir į ugnį šūsteli dar kelis kastuvė lius anglių. Lieps na truputį sugniūž ta, bet pamaišius vėl šoka aukštyn. geltonais liežuviais. Šalia titano karšta. - „Lyg Kara-Kumuose“ — pagalvoja Albinas, braukda mas prakaitą. Atsi sėda prie židinio. Kol kas dar nie kas neatskuba van dens. Vaikinas įsi stebeilija į liepsną. Ji tokia pat gelsva, kaip ir smėlynai ties Kuška, tokia pat, kaip ir drumz linas dykumų upės Murgabo vanduo. Ten, Vidurinėje Azijoje A. Raudonis pralei. ..Su ąsotėliais, kibirais, do kareiviškos tarnybos me- puodukais pradeda rinktis tus. bendrabučio gyventojai. KiekDar prieš įeidamas į ar- vienas juk nori šiokio tokio miją, Albinas dirbo plento ^karštimėlio prie valgio, darbininku gimtajame Kazlų'' Nesibaigiančia Npsihaicriančia eilute pilni. ju Rūdos rajone, paskui skaityk da studentai. Albinui jie pa los vedėju, elektromonteriu žįstami ir nepažįstami. Pažė „Šviesaus kelio“ kolūkyje, ręs kartas nuo karto anglies nes motina, ligota ir nebejau į krosnelės nasrus, jis juo na, nepajėgė išlaikyti šeimos. kauja, linksmai šnekučiuoja Dėl to jis turėjo nutraukti su visais. Ir neskaito vaikinas, mokslą Kauno taikomosios kiek gyventojų ateina, kiek dailės mokykloje ir grįžti na ir su kuo vandenį išsineša. „Tegul geria į 'sveikatą“ — mo, dirbti. Tarnyba armijoje Užgrūdi palinki jiems tylomis. Nevisada laiku titanas už no Albiną. Atsimena Albinas, kaip virina vandenį. „Užsiožiuoja“ 1956 m. spalio 12 dieną į da kartais ir dviem—trim minu linį atnešė telegramą, kad tėmis pasivėluoja karštas skys sunkiai serga motina. Kvietė timėlis. Niurna tuomet kapri parvykti namo. Ir sūnus išva zingi studentai, raukosi. Ta žiavo. Keliaudamas dieną, da, tur būt, nebeprisimena jie, naktį mintimis skrido tenai, kad Albinas Raudonis ir pa Ąžuolų Būdoje prie merdin vėlavusiems vidurnaktį pa čios motinos lovos. „Kad tik kuria krosnelę, kad „Taure“ greičiau! Kad tik suspėčiau!“ keliasi anksčiausiai už kitus, Bėgo Albinas laukais į namus, skubėdamas tiems patiems dusdamas skubėjo. Bet. . . ne studentams pašildyti pusry besuspėjo. Motina užmerkė čius, kad kūrikui šeštadieniais pasišokti, nueiti į akis, nebepamačiusi sūnaus netenka teatrą ar kiną. . . kareivio. Tokie niurzgos, prisileidžia Teko vėl užsidirbti sau duoną. Albinas vėl elektro- vandens pilnus indus ir, nė monteriavo kolūkyje, dirbo ačiū nepasakę, išvėžlina. Iš meno vadovu Kazlų Rūdos kultūros ir poilsio parke. Bai geria jį ir, gal būt, pamiršta gęs darbo jaunimo vidurinę tą, kuris jų pusryčius „pa mokyklą, įstojo į universitetą. skanino“. O ir Raudonis to Pirmaisiais metais buvo kių lankytojų nesistengia pri istorikų komjaunimo organiza siminti, nelaukia jų. .. cijos sekretoriumi, vasarą pus Jis dirba tyliai, sąžiningai antro mėnesio talkininkavo ir visą savo kaitrios širdies Celiabinske, studentų darbo liepsną skiria tam, kad kiek stovykloje, šį rudenį kurso vienas lašas vandens būtų draugai išrinku jį grupės se karštas. Žino jis, kad dirba niūnu. O čia, vandens viryk- visų bendrabučio gyventojų loje bedirbant, jau antri me naudai, ir. tuo patenkintas. teliai bėga... L. BRAZIULIS
loginiais nuodais siekė klai. dinti žmonių sąmonę. Nors mūsų komjaunuolių tada buvo ir nedaug, bet mes žinojome, kad giname daugu mos studentų interesus, mes supratome, kad dauguma stu dentų su mumis, o jei dabar jie dar ir nėra mūsų eilėse, tai tik laikinai, kol priešiška, juos klaidinanti ideologija, dar nenustojo dariusi vieno kią ar kitokią neigiamą įtaką Jiems, kol mes dar nesugebė jome partijos žodžio, marksiz mo-leninizmo idėjų nunešti iki jų širdžių. Mes laikėmės nuo monės, kad pagrindinis mūsų, kaip partijos pagalbininko, darbo baras yra kova su ka pitalizmo liekanomis^’ žmonių sąmonėje. 21noma, mes nebuvome to kie naivūs, kad manytume, jog studentų tarpe nėra ir ^onių priešiškų Tarybų vaidžiai. Jei su suklaidintais mes stengėmės daug dirbti, aiš kinti, aiškinti ir aiškinti, tai su priešiškais elementais ne buvo Jokio taikstymosi. Kom jaunuoliai kiekviena proga duodavo jų išpuoliams pride ramus atkirčius, atskleisdami jų tikrąsias buržuazines nacio nalistines pozicijas ir tuo Juos izoliuodami. Su padėka mes, to meto komjaunuoliai, prisimename tą kasdieninę paramą, kurią mums teikė, dirbant komjau nimo darbą, draugai rusai ir kitų sąjunginių respublikų komjaunimo darbuotojai, at vykę mums į pagalbą. Daž nai Universitete lankydavosi, patardavo drg. drg. Kulakovas, Rastatūrovas, Volčkova, Bogatkina, Gusakovas ir kt. Jų žinios, didelis patyrimas
buvo mums labai reikalingi ir naudingi, padėdavo sėk mingai organizuoti darbą su jaunimu. Be to, mūsų aktyvas dažnai lankydavosi kitų respublikų aukštosiose mokyk, g lose, mokėsi iš jų patyrimo. Principinė, nesutaikomai griežta, tvirta priešiškų išpuo lių atžvilgiu ir draugiška, kantri klystančių atžvilgiu Universiteto Komjaunuolių veikla davė teigiamus vaisius. Studentai vis plačiau įsijungė į komjaunuolių organizuoja mas politinio ir ideologinio pobūdžio priemones. Geriausi iš jų stojo į komjaunimą. Tai nevyko be sunkumų. Bet iš pradžių lėčiau, vėliau spar čiau didėjo komjaunimo gre tos, iš dešimties išaugo šimtai, o dabar jau tūkstančiai. . . Naujas nugalėjo seną, nauja, pažangi proletarinė ideologija nugalėjo seną reakcinę bur žuazinę ideologiją. 2inoma, tie didžiuliai laimė, jimai, kurie buvo pasiekti ko vojant su svetima Ideologija Universitete, nebuvo tik šių komjaunuolių nuopelnas. Tie sa, jie dirbo daug, kiek galė jo, bet jie buvo tik ištikimi partijos pagalbininkai. Tie lai mėjimai buvo rezultatas dide lio organizacinio ir idėjinio politinio partijos darbo, jie glaudžiai susiję su milžiniš kais laimėjimais respublikoje, visoje Tarybų Sąjungoje, vys tant ekonomiką ir kultūrą, formuojant naują komunisti nės epochos žmogų. J. BARZDAITIS Filosofijos mokslų kandidatas Buvęs VVU komjaunimo komiteto sekretorius
\
Antanas DAMBRAUSKAS
Komjaunimo brendimas Užgyde žaizdas Metų metai. O vis tik — matau ir girdžiu: Pašvaistėm kraupiom automatai Sublyksi virš sodžių gūdžių.
t
— Aš lauksiu! — Mergaitė suvirpa. — Sugrįžki! Brangus, ar girdi? Vėl šūviai. Ir švinas ištirpo Karštoj ir bebaimėj širdy. Sūneli, sūnau! . . — Galvą purią Kedena motulės ranka. Užgeso... Tik akys sužiurę, Lyg taikinį naują renką. — —
Per speigą, Per purvą ir gruodą Vingiavo į laisvę keliai Rūsti praeitis. Rūstūs žodžiai įsmigo krūtinėj giliai. Į kovą! — Lyg žaibas — kvietimas. — Laimėsim! Juk mes — ne vieni. — Taip brendo Šaunus komjaunimas Aršiųjų kautynių ugny.
Komjaunimo gyvenimas-srauni upė Dar visai neseniai kolūkių laukuose skambėjo studentiš kos dainos, o šiandien Uni versiteto auditorijose, kabine tuose ir laboratorijose vėl pa čiame įkarštyje studentiškas gyvenimas. Nors jau ruduo, tačiau karštos studentiškos vasaros šiluma jaučiasi Uni versiteto salėse, kur vyksta komjaunimo organizacijų ataskaitlniai-rinkiminiai susirin kimai, konferencijos, pienu, mai. Dabar, kaip dar niekad nebuvo, galima drąsiai tvirtinti, kad komjaunimo gyvenimas tapo didelė ir srauni upė, jungianti visus mūsų darbo, kovų ir ieškojimų lntakus. I. ŠAUDYTI Į STAMBIAUSIUS TAIKINIUS
Visos Universiteto pirminės komjaunimo organizacijos per ataskaitinius metus išaugo sa vo skaitllngumu, tačiau nesto vėjo vietoje ir gyvo komjau nimo darbo organizavime. Ir vis dėlto visose organizacijose yra bendrų trūkumų. Gamtos mokslų fakulteto sekretorius Dapkevlčius ataskaitiniame pranešime daug vietos skyrė mokymosi ir akademinės drausmės klausimams. Ir tai ne atsitiktinai. Ne vien tik šiame fakultete šie klausimai yra aktualūs. Bet, deja, Che mijos mokslų fakulteto biuro ataskaitoje tris kartus daugiau buvo kalbama apie sportą ir saviveiklą, o mažiausiai skir ta vietos mokymosi —pagrin dinio visų studentų uždavinio realizavimui. Giliau susipaži nus su fakulteto g\ senimu, darosi aišku, kad labai mažai padaryta šioje srityje. Gaila, kad ir komjaunuolių pasisakymuose nebuvo nagri nėjamos tos blogo arba paten kinamo mok uosi priežastys. Ne keletas :okslo pirmūnų,
bet kiękvlenas komjaunuolis, atsisakęs nuo nepatenkinamų pažymių ir trejetų, turi tapti fakulteto pasididžiavimu. De ja, Chemijos fakultete yra komjaunuolių, per metus pra leidusių be pateisinamos prie žasties po 100 paskaitų, o komjaunimo organizacija pa sigaili ir patiki lengvabūdžių pasižadėjimais. Ar tai kuo nors padės? Ar til£ ne į di desnius klystkelius atves toks gailestingumas? Gamtos moks lų fakultete 13 studentų dar šiandien turi įsiskolinimus. Net gerai besimokąs studen tas Telksnys irgi nepajėgia gauti svetimos kalbos įskaitos. Ar tai ne gėda? Ar tatai ne graužia sąžinės komjaunuo lei Valiukonytel, atsakingai už akademinį sektorių, kuri be veik nieko nepadarė šiame bare. Labai geras pavyzdys mo kymosi kontrolei vykdyti bu vo padarytas Chemijos moks lų fakultete, kur partinės or ganizacijos iniciatyva buvo su. daryta iš visuomeninių orga nizacijų atstovų pažangumo komisija. Sis eksperimentas, atrodo, vertas didesnio dėme sio. Gaila tik, kad gera pra džia nebuvo Iki galo įgyven dinta; komisija apsiribojo tik keletu pokalbių su atsiliekan čiais. Šiais metais komjaunimo organizacijų darbe mes turi, me pasiekti to, kad mokymosi ir akademinės drausmės klau simai visada stovėtų pirmuo ju dienotvarkės punktu.
pasididžiavimas. Komjau nuoliai 2ukaltė, Ručys, Jur gaitis, Dundulis, Kaminskas. Žinoma, šitą sąrašą galima būtų tęsti iki šimto ir dar daugiau. Bet nepamirškime, kad mūsų komjaunimo organi zacijos jungia po kely, šimtus komjaunuolių, kurie kišenėse laiko komjaunimo bilietą, ta čiau susirinkimuose, organiza. cijos darbe mūsų vadinami pasyvu. Jie, kaip taisyklė, su sirinkimuose sėdasi į paskuti nius suolus, o išgirdę vieną kitą griežtesnį principingo draugo žodį, stengiasi trūku mus užtušuoti triukšmu. Griež to atkirčio susilaukė pasyvas iš Gamtos mokslų fakulteto aktyvistų. Ir teisingai. Ar ne pasyvas kaltas, kad Gamtos mokslų fakultete dar viešpa tauja Karalius su kortuotojų „karalyste“. „Kas kitas, jei ne jūs — visi komjaunuoliai — sudaužysite šią karalystę“, — teisingai paklausė fakulte to dekanas drg. Chomskls. O komjaunuoliai į šį klausimą turi atsakyti veiksmais. Chemijos fakultete už pa syvo pečių slėpėsi komjau nuolis Kuryla, kurio veiksmai jokiu būdu nesuderinami ne tik su komjaunuolio, bet il su tarybinio žmogaus poel giais. — Abejingumas — baisi li ga, — kalbėjo drg. C. Kuda. ba gamtininkų susirinkime. Taip, baisi ir dar blogiau, kad ji užkrečiama. Todėl pa dirbėkime. Tenelieka pas mus pasyvo.
II. IŠJUDINKIME PASYVĄ ) Didelis komjaunimo organi zacijų darbas jau atliktas, auklėjant komjaunimo akty vistus. Tai mokslo ir visuome ninio darbo pirmūnai. Jų ne mažai yra tiek Chemijos, tiek Gamtos mokslų ir kituose fa kultetuose. Tai iš tiesų mūsų
III. NE VIEN SUSIRINKIMAI Labai ir labai mažai ata skaitiniuose susirinkimuose kalbėjo eiliniai komjaunuo liai. Tačiau vienas kitas kal bėjęs, iš tikrųjų, pasakė labai daug tiesos. Gal būt, ir tiesa, kad vado vaujantieji komjaunimo dar-
buotojai nepajėgia viską ap rėpti ir matyti, čia būtina ei linių komjaunuolių iniciatyva, nes ir patys mūsų vadovai to kie pat studentai, kaip ir visi, juos slegia tie patys studen tiški darbai ir rūpesčiai. Komjaunuolis Ignatavičius, III k. geologas, kalbėdamas apie susirinkimus, išreiškė mintį, kad nelabai įdomu to se grupėse, kur visas komjau nimo organizacijos darbas su vedamas į susirinkimus. Daž. niausiai tuose susirinkimuose pranešėjas, iš anksto pasirašęs tekstą, skaito monotonišku balsu. Kiti gi snaudžia arba užsiiminėja kitais darbais. • O kas draudžia mums kom jaunimo susirinkimus paversti gyvų diskusijų, temperamen tingų ginčų ir nuoširdžių po kalbių tribūna? Matyt, kalti mes patys. Yra žinoma dauge lis darbo formų, bet ne visas jas išnaudojame. Mažai dar ieškome naujų formų. Ne į patikimas rankas komjaunuo liai atidavė satyrinio sienlaik raščio redagavimą GMF. Re daktonlus Minkšys su visa savo redkolegija, užsiklojęs ,,Dilgėlės“ lapais, užmigo. Kas kitas, jei ne komjaunuo liai pabudins iš miego redko legiją? Besibaigianti ataskaitinėrinkiminė kampanija fakulte tuose duoda ryškių darbų programą ateičiai. Jau tradi cija tapo, kad ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, tai kartu ir programinis susirin kimas, tik reikia geriau įsi klausyti į principingą kom jaunuolių balsą. Komjaunimo gyvenimas ‘Universitete — tai nebeužtvenkiama srauni ir plati upė. Svarbiausias mūsų uždavinys — gilinti Šios upės vagą, kad netektų plaukioti paviršiuje, kad abejingiems neliktų ramių užutėklų. D. MICKEVIČIUS II k. žurnalistas i
Filologai —visuomeniniai kontrolieriai
!
Diena iš dienos vis labiau pas mus pasitikima žmo gumi, jo sąžine. Daugelis mūsų šalies įmonių dirba be valstybinės kontrolės. Štai kad ir Vilniuje neseniai ki no teatras „Neris“ pradėjo veikti be kontrolieriaus. Reiš kia, kino teatro darbuotojai pasitiki žiūrovu, po sąžine. Tačiau pasitaiko ir tokių žmonių, kurie pasitikėjimą jais išnaudoja blogam: į filmą nueina be bilieto. „Ką daryti?“ — galvojo kino teatro darbuotojai. Jiems į pa galbą atėjo mūsų filologai. Tai komjaunuoliai Marma, Jatulis, Mališauskas, Vyšniauskaitė ir keliolika kitų, su darė visuomeninių kontrolierių grupelę, pradėjo lanky tis į kino teatrą ir seanso pertraukos metu padeda patik rinti žiūrovų bilietus, o seansų metu — palaiko tvarką kino teatre. M. SUKACKAS
Skaitykloje...
PAŽINTIS
ANO motutė Mintaujo je (Jelgavoje) laikė moksleivių bendrabutį. Tai buvo du gretimi butai. Viename jų gyveno motutė su mumis, vaikais ir mažesniai siais moksleiviai^’ o gretima me — aukštesniųjų klasių gimnazistai. Didelis valgoma sis kambarys buvo mūsų pu sėje ir ten, prie stalo, rinkda vosi visi moksleiviai. Kartą Įėjo neaukštas, bet tvirtokas, raudonskruostis vaikinas. Žva lus toks, gyvas. Tamsiai ru dos jo akys linksmai žiburia vo. Rankoje jis laikė dėžutę su daiktais. Įėjęs paklausė, ar čia gyvena Didžiulienė. Mes teigiamai atsakėme ir nubė gome pranešti motutei. Pasi sveikinęs jis tarė: „Girdėjau, kad čia gyvena pažangūs žmo nės. Ai- nepavėlavau? Dar priimsite mane? Aš esu Vin cas Mickevičius“. - „Mielu noru. Kaip tik dar yra laisva vieta!“ — atsakė motutė ir nuvedė naująjį gyventoją pa rodyti, kur bus jo lova, kur turės pasidėti daiktus, Jaunuolis buvo apsivilkęs ne uni forma. „Švedas, švedas!“ — šnibždėjo mažieji mokinukai, kaišiodami galvas pro duris ir vienas kitą baksnodami į pašonę. „Švedais“ tais laikais buvo vadinami vaikinai, ku rie mokėsi privačiai. Naujasis gyventojas neįsiželdė už „šve dą". tik, draugiškai nusišyp sojęs išdykėliams, linksmai sušuko: „Sveiki, norvegai!“ Berniukai truputį suglumo, bet, matydami, kad svečias ne supyko, atsakė Jam draugišku kvatojimu. Nusikvatojo ir sve čias. Ir iš karto buvo aišku, kad sugyvens visi gražiai. Naujasis gyventojas pasakė motinai, kad jis ketinąs pri vačiai pats pasimokyti ir vėllau laikyti egzaminus eksternu.
M
perskaitytos medžiagos nagri nėjimai dar labiau pagyvėjo. Po menų kitų ta kuopelė jau ėmė studijuoti Karlo Markso „Kapitalą", kultūros bei civi lizacijos ’ istorijas. Kai kada skaitydavo grožinę literatūrą arba net pačių parašytą kokį apsakymėlį. Vincas labai kruopščiai atrinkdavo kūrinė lius. Kartais skaitymai buvo bendri visiems, net ir mažie siems. Mėgstamiausi Vinco herojai buvo Orleano mer gelė , Vilius Telis, Spartakas. Kai kuriuos iš šių kūrinių jis ir pats vertė. Nors tos istori nės apysakos buvo iš įvairių vietų ir įvairiais laikais pa rašytos, tačiau visose 'jose buvo ryškus laisvės, išsivada vimo troškimas, pasiaukoji DAINOS mas dėl ‘žmonijos, tėvynės, Laisvalaikiais pas mus bi* priešinimasis sauvalei, skriau davo dainuojama choru, for- dai. Kartą pats Vincas skaitė
mas, humaniškumas, — Vin cui apsigyvenus, dar labiau išryškėjo/ sužėrėjo naujomis spalvomis. Vincas buvo nepaprastai principingas. Kas kilnu, pa trauklu, jis tuojau įsisavinda vo ir įvesdavo į kasdieninį gyvenimą. Sužinojęs, kad tik valingi, pasiaukoję žmonės gali pasiekti ko gera, jis grū dino valią, drąsą. Buvo griež tas ir sau, ir kitiems. Turėda mas palinkimą kovoti su vi sokiu blogiu, kovodavo akty viai, patraukdavo savo pusėn kitus jaunuolius, Domėjosi mažaisiais, parinkdavo jiems literatūrą. Vincą visi greit pamėgome.
žmonės stengiasi išsivaduoti iš to jungo, išlaisvinti visų kraštą. Jie dirba, kovoja. Už tą šventą kovą, už pasiauko jamą žygį, jie kalėjimuose kankinami“.
LOTERIJOS Tų nedidelių rinkliavėlių, kurias įvedė Vincas, aišku, buvo per maža. Ir štai tie mūsų kalinių draugai, motutė, broliai, sesuo Vanda ir Vin cas tarėsi, kol sugalvojo su rengti daiktinę loteriją kali niams šelpti. Ir čia Vincas mokėjo visus paraginti, įkvėpti, ruoštis loterijos ren............ ---- " gimui.■ Skirtą dieną iš mūsų kambario išnešė baldus ir su statė stalus, suolus, ant kuriu išdėstė įvairius gražius daiktellus. Vincas palaikė linksmą šventišką nuotaiką, Pats traukė bilietus, ir, jei ką ge ro laimėdavo, tuojau atldėdavo sakydamas: „Bus sekan člai loterijai“. Juo pasekė dar vienas kitas. Ir tokiu bū du Jau buvo padaryta pradžia loterijai.
SPARTUS ŽINGSNIS
Ėjo metai, o Vincas Mic tepijonu akomponuojant vy. rašinį, kuris visus labai su resnei seseriai Vandai. Motina jaudino. Tai buvo pasakoji kevičius vis dar pas mus te mokėjo labai daug liaudies ir mas apie išdaviką, kuris, sa begyveno. Pavasariais laikė poetų Strazdelio, Vienažin ve gelbėdamas, žudo savo egzaminus į aukštesnes kladžio, Baranausko dainų. Vin artimuosius. Gal tai buvo kal sės. Namuose mokėsi, labai cas Mickevičius ypač domėjo bama apie legendarinį Judą, daug skaitė. Dažnai iki vėlaus si mūsų, aukštaičių, liaudies tačiau tai labai priminė tuos, vidurnakčio jo lange žibėjo dainomis, daugelį jų užsira kurie žandarams išdavinėda- šviesa. Jis dar ir rašė. Ragino šė. Kartais padainuodavom^ ir vo draugus. Prisimenu, kokį ir kitus aukštesniųjų klasių neišdildomą įspūdį paliko moksleivius bandyti savo ga rimtesnę dainelę: „Pasakyk, mano mylimas prietemoje visų priimtas pa bumus. O Jei kuris iš mažes į ' krašte, smerkimas: „Išdavėjau, būk nių mėgindavo rašyti, Vincas Visam gyveni labai džiaugdavosi. Skaitė Ar vietelė kur yr Lietu prakeiktas!“ voj, mui liko atmintyje paniekos grožinės literatūros klasikus. išdavikams. . . La Ypač juokėsi iš Čechovo Kur būt galima žmones jausmas Išdavikams. ten rasti, bai savotiškai mus paveikė „Chameleono“ ir kitų trumpų Garsino apsakymų tipų. Su pasigėrė perteikta Kurie linksmai be vargo Vinco „Raudonoji vėliava“. Visuo- jimu balsiai skaitė Gorkio gyvuoj. . . “ Mano pasiūlymas būtų tik beskaitytų ar pa kūrinius „Daina apie Sakalą“, Toklą dainą dainuojant, met, ką jis toks; perduoti bendrabučių ir užkrėsdavo kitus „Daina apie audronašą“. Vincas, būdavo, užsidega, sakotų, stipdendijos klausimą spręsti užuojauta žmogui, troškimu kažkokia vidine ugakys žiba akademinių grupių kolekty VINCAS UŽKARIAUJA DARBAS IR nimi, lyg .jis ,jau rengtųsi iš- jam padėti, kovoti už "“žmonių vams. Kolektyvas visada nu MUS VISUS jis PERSEKIOJIMAI laimę. Buvo aišku, kad vaduoti skriaudžiamus žmo. spręs teisingai. Tuo abejoti Iš pat pirmųjų dienų nau nes, nubausti skriaudėjus. La pats nepaprastai žavisi didVincas Mickevičius vis la netenka, nes kolektyvams mū vyriais, pasiaukojančiais dėl sų šalyje patikėta viskas: pla jasis gyventojas įsigijo mūsų bai dažnai Vincas deklamuo žmonijos labo. Sis jausmas biau įsitraukė į darbą. Kažką navimas, statyba, žmogaus šeimos palankumą. Buvo jis davo „Kalinio dainą“, Kudir. ilgainiui ir nuvedė jį kovoto vis rašė, išeidavo į susirinki visuomet linksmas, gyvas, kos „Laborą“ ir kitus revo mus. Gavęs motinos sutikimą, auklėjimas. šnekus, bet kartu ir rimtas liucinius eilėraščius. Tuo me jų keliais. . , užėmė antrojo buto galinį Konkrečiai: ūkio skyriuje, vaikinas. Daug skaitė, rašė, tu mes nežinojome, kad po kambarėlį su dviem durimis. dekanate ir visuomeninėse or mokėsi, prie RŪPINIMASIS kaskart ką dvejų-trejų metų su entu Vienos — į kitų gyventojų ganizacijose žinoma, kiek pro nors įdomausstalo ziazmu dainuosime „Marsel. kambarį, o kitos — į palėpę, KALINIAIS centų studentų galima apgy Mums patiko irpapasakodavo. Jo graži su “, „Varšuvietę“, „Atsisa per kurią galima buvo patekti vendinti bendrabučiuose ir valkietiška tarmė, kurią mes. jetę kom nuo senojo svieto“, kad Vincas ne vien pratino į virtuvę, prieangį ir laiptus, aprūpinti stipdendijomis, tad girdėjome pirmą kartą. kai kurias revoliucines dainas moksleivius skaityti, lavintis, vedančius j gatvę. Sis iš kiekvienam kursui galima pas mus apsigyve vienas kitas iš mūsų vers į bet ir stengėsi, kad jie ką ėjimas sugalvotas tam, kad, duoti „paskyrą“, o kolektyvas nus,Vincui linksma. Jaunatviška nuo lietuvių kalbą, gi dar po kiek'' paskaitę darytų išvadas, pri užklupus gimnazijos vadovy nuspręs, kam būtiniausiai rei taika dar labiau pagyvėjo. Jis laiko Vincas ir pats įsijungs taikytų jas savo gyvenime. bei ar policijai, būtų galima jumoru, į 1905 metų revoliucijos ko Kartą jis skaitė visiems iŠ pabėgti bei paslėpti draukia. Aišku, rezervas nenuma pasižymėjo įgimtu kažkokio laikraščio, o gal ir džlamus raštus. Dabar Jau tytiems atvejams turi būti pa mėgo geraširdiškai pasijuok vą. ti. Bet jei kas būdavo blogai iš rankraščio, įdėto į laikraš Vincas rašė atsišaukimus, liktas. daroma, tai Vincas aštriai pa SKAITYMAI tį (kaip jis kartais darydavo). mano seserys juos spausdino Tiesa, gali daug kas su tuo sišaipydavo Labai nemėgo Buvo ten kalbama apie ka jo paties pagamintu hektogranesutikti, kaip tik gerai būtų apsileidimo, tinginiavimo. Mūsų bute buvo susitelkę linius, kurie pavasarį irgi no fu, o broliai padėjo juos iš tuo klausimu padiskutuoti vi Pats visuomet žvalus, anksti pažangūs moksleiviai. Pasi rėtų gauti „margučių". Vin platinti. Vincas labai apdai Jei šventadienį ku kvietę iš kitur kokį gerą drau. cas mums paaiškino, jog čia riai pasielgė, .užimdamas .ga siems Bet kad ieškoti reikia keldavosi. ris iš gyventojų ilgiau gulė gą, jie susirinkę skaitė gim kalbama ne apie margučius, linį kambarėlį. Kartą netikė — su tuo, man atrodo, sutiks davo lovoje, tai tokiam stačiai nazijos draudžiamas knygas, o apie tai, kad kaliniams tai užėjo gimnazijos inspek visi. neduodavo ramybės. sunkesnes vietas tiesiog studi trūksta maisto. „Ir mes galime torius kaip tik tuo metu, kai I. Jočytė Viskas, kas mūsų bute bu javo, svarstė. Apsigyvenus prisidėti prie kalinių šelpi buvo spausdinamos proklama II k. lituanistė vo įėję į tradiciją — kilnu- pas mus Vincui, skaitymai ir mo. . . Žinoma, vienas nieko cijos. Išgirdusios žingsnius ir negali, bet jei visi po ’ klek garsus gretimame kambaryje, sudėtume, jau būtų pradžia“, seserys vos spėjo pasprukti — pasakė jis ir pažvelgė ap su atsišaukimų nešuliais i link. Tuomet Vincas paaiški palėpę. Tik suplevėsavo tarp no, kad politiniai kaliniai — durų Vandutės suknelė, Intai geriausi žmonės, tik juos spektorius pastebėjo ir užsikankina už tai, kad jie norį puolė: „Kas ten išbėgo? Kaž. išlaisvinti visą kraštą, numes kokia mergina čia buvo? Bet Sią vasarą gamybinę praktiką atlikau Si, paprašyti nurodyti geriausius saviveikli ti vergijos jungą. Visi klau visi mokiniai choru atsakė: Kupiškio rajoninio laikraščio „Stalino ke ninkus, pradėdavo maždaug taip: sė ir delsė, nežinojo nuo ko „Tai Antano Didžiulio sesuo. liu“ redakcijoje. Jau bene antrą dieną teko — Gabiausia, parelgingiausia ir darbš- pradėti. Tada Vincas pastatė Ji kambarį tvarkė!“ Bet įtari dalyvauti, perduodant rajono ūkinio ir kul člausia saviveiklininkė pas mus yira Zivilė ant stalo skardinę dėžutę, mas, matyt, neišsisklaidė. Ne tūrinio gyvenimo pasiekimų estafetę, skirtą Vilkaitė, po jos seka Laima Barzdenytė ir įmetė keletą monetų ir pa užilgo apsilankė ir policija. Tarybų Lietuvos dvidešimtmečiu!, kaimyni kitos. .. ' klausė: „Na, kas- daugiau?, Įsibrovė į Vinco kambarį. Jis niam Panevėžio rajonui. Į estafetės perdavi Nelengva buvo merginai suderinti darbą, Aš turėjau senelės dovanotą vos spėjo sunaikinti pradėtąjį mo vietą, Naujamiestį, drauge su dešimtimis užsiėmimus liaudies šokių ratelyje ir inten pusę sidabrinio rublio. Nubė rašinį. Nelaukti „svečiai“ iš. rajono darbininkų, kolūkiečių, įvairių visuo syvų ruošimąsi stojamiesiems egzaminams, į gau, paieškojau tarp savo griozdė kambarį, išvartė kny meninių organizacijų atstovų atvažiavo ir Universiteto Medicinos fakultetą. Tačiau žaislų, atnešiau ir padėjau gas, bet nieko įtartino nėra* Kupiškio kultūros namų saviveiklininkai. jaunatviškas ryžtas nugalėdavo visus sunku prie dėžutės. Motutė mane do. Vis dėlto Vincą nusivedė Nedidelėje kultūros namų scenoje, iššaukdami mus. Živilė rasdavo laiko ir mokslui, ir re apkabino ir pasakė: „O! Tas tardyti. Išsigandusiais žvilgs audringų aplodismentų bangas, sukosi mūsų peticijoms. Visada linksma, energinga mergi dau duoda, kas viską atiduo niais lydėjome jį, nueinantį liaudies šokių ratelio šokėjai, iš kurių ypač na tapo viso kolektyvo siela. Jos darbštu da!“ Berniukai pradėjo raus laiptais. Jis, pakėlęs galvą, išsiskyrė juodaplaukė, aukšta ir'liekna mer mu ir pereigingumu žavėjosi ne tik šokėjai, tis savo ’kišeniuose, ir pabiro pažvelgė į mus ir, linksmai gina. Ji taip- lengvai sukosi „Audėjėlėje“, bet Ir ratelio vadovas Feliksas Lukšys. Ne į dėžutę variokai, skambėjo šypsodamasis, ramino: „Ko gi kad negalėjai atsigėrėti. Kada paskelbė rusų nuostabu, kad pirmoji premija už aktyvumą, sidabrinukai. Vincas linksmai išsigandote? Nieko! Greitai liaudies šokių siuitą ir, apsirengusi rusų ruošiantis rajoninei dainų šventei buvo pa pabarškino dėžutę, paskum pasimatysime!“ Ir, nusiėmęs tautiniais rūbais, mergina vėl nubangavo po skirta Živilei, o „Stalino keliu“ puslapiuose pabėrė pinigus ant stalo, su skrybėlę, pamosavo mums. roje su juodbruvu vaikinuku, aš paklausiau pasirodė merginos nuotrauka. skaitė čia pat, užrašė. Pasiro Iš tikrųjų, po keleto ilgų va greta sėdėjusios redakcijos darbuotojos Vi Pasibaigus praktikai, aš išvykau iš miesto do, susirinko keletas, rublių. landų, grįžo mūsų Vincas svei dos: ir nieko nežinojau apie Živilę. Tik neseniai, O tuomet tai buvo nemaža su kas ir. atrodė, dar linksmes — Kas čia per vikruolė? prasidėjus naujiems mokslo metams, atsitik melė. „Na, matote! links- nis. Jis jau įgudo išsisukinėti — Tai Živilė Vilkaitė, — atsakė mergina tinai patekau į Universiteto liaudies dainų mai sušuko jis žibančiomis tardomas. Mokėjo greit orien ir, truputį patylėjusi, su aiškiu pasididžiavi ir šokių ansamblio repeticiją. Čia ir sutikau akimis. — Po nedaug, o su tuotis ir taikliai atsakinėti Į Živilę Vilkaitę — jau Medicinos fakulteto mu pridūrė: — Kartu baigėme vidurinę, da I kurso studentę. Geriausia Kupiškio kultūros sirinko tiek, kad tam kartu! klausimus, kad niekas nega užteks kankinius (taip vadino lėtų prie žodžio prikibti. Ta bar pati mokytojauja. . . namų šokėja, drauge su dešimtimis kitų jau tuomet kalinius) ■ ■ - pavaišinti čiau jam buvo aišku, kad čia Taip aš pažinau Kupiškio Vi. Rekašiaus nų vaikinų ir merginų, susirinkusių iš toli kuo nors geresniu“, ir taip jis jau nebeduos laisvai gyventi vidurinės mokyklos mokytoją Živilę Vilkaitę. miausių Lietuvos kampelių, įsiliejo į darnią džiaugėsi tuo pasisekimu, kad ir sėkmingai dirbti. O artėjo Po XI rajoninės dainų šventės teko ruošti ansambliečių šeimą. Nors šiandien Živilė ir mes visi nudžiugome. laikas stoti į kariuomenę. Ir šventinį laikraščio numerį. Tuo tikslu apsi dar nešoka temperamentingų liaudies šokių, Vincas Mickevičius nutarė va Energingas jaunuolis ne lankiau kultūros namuose, kalbėjausi su ra o tik lanko repeticijas, tačiau nėra abejonės, žiuoti į Šveicariją studijuoti jono kultūros skyriaus vedėju drg. Lauciumi, kad, nuoširdžiai dirbdama, ji taps viena iškentė neagitavęs: „Jūs, tur visuomeninius mokslus Berno kultūros namų meno vadove I. Jakaitė ir iš geriausių ansamblio šokėjų. būt, žinote, kad carinės prie Universitete. Ilgai nelaukęs, liaudies šokių ratelio vadovu F. Lukšiu. ViA. Kubilius spaudos pajungti geriausi išvažiavo.
REIKIA IEŠKOTI Ar kiekvienais metais mu sų fakultete bendrabučių ir stipendijų skirstymo dienomis būna taip triukšminga, kaip šiemet nežinau. Bet jeigu taip būna visuomet — nela bai malonu. Kur beeisi tokiu laiku: į dekanatą, rektoratą, prcfbiurą ar komjaunimo biu rą — visur rasi būrelį triukš mingai nusiteikusių studentų. Vieni jų dalinasi tarpusavy anaiptol ne linksmomis minti mis, kiti bėginėja ieškodami protekcijos, užtarimo, pagal, bos, reikalauja išsiaiškinti. Ir visų akyse tas pats: negavau bendrabučio! Kas bus? Ir prasideda kelionės Iš de kanato į čektoratą, į visus biurus ir komitetus, o tie ar ba atidėlioja klausimą, arba, norėdami nusikratyti, vėl siunčia atgal. Rektoriui, pro rektoriui ar dekanui nėra ka da užsiiminėti tokiais klausi mais, o komjaunimo sekreto riui ar profbiuro pirmininkui jau seniai ausyse spengia nuo begalinių aiškinimusi, malda vimų, reikalavimų savo teisių, pagaliau nuo tų svarstymų ir paskirstymų, kuriuose sugaiš tamas laikas, aušinama burna, išvargstama. Tas bendrabučių klausimas tiek kartų yra svarstomas ir persvarstomas, kad vargu ar dekanate ir vi suomeninėse organizacijose žinoma tiksliai, kiek dar yra bendrabuty vietų ir kam jos būtiniausiai reikalingos. Stu dentų tarpe girdėti nepalan kūs atsiliepimai visuomeninių organizacijų vadovų adresu. Girdi, neteisingai skirstoma, — į bendrabučius patenka to kie, kur kas mėnesį iš namų gauna dar po kelis šimtus, o kam labiau reikia bendrabu čio, — tie turi ieškotis buto. Dalinai tie aiškintojai teisūs. Juk dažnai taip būna, kad gauti ar negauti bendrabutį priklauso nuo pažinčių, landu mo, netgi išvaizdos. Kas kaltas, kur viso to prie žastys! Kai kas kaltina proforgus. Tai neteisinga. Proforgai tu ri tik mažą ginklą — iškalbą. Be to, pasitaiko, kad ir apie savo kurso studentus jie ne pergeriausiai žino, nes gyven dami atskiruose bendrabučiuo se, susitikdami tik per paskai. tas, artimiau bendradarbiauti neturi kada: O jų žodis daž nai sudūžta į stiprią mūro sieną — bendrabučio tarybą, uždėjusią ant pareiškimo savo smogiantį „veto“.
PIRMOJI
jau ansamblietė
I
Rankas sujungė draugystė Kal susirenka būrin jauni — juokui, kalboms nėra ga lo, o jei dainą beužtraukia, ir pilką akmenėlį iš vietos paju dinti gali. Nenuostabu tad, kad spalio 15—16 dienomis senasis Kaliningradas dūzgė lyg avilys — į rudens lapais nubarstytas gatves pasipylė šimtai pasipuošusių festivali niais ženkliukais jaunuolių ir merginų. Trisdešimt metų at šventė Žuvies pramonės Insti tutas, trisdešimt atkaklių, kū rybingų darbo metų. Didžiuliame „Baltikos“ sta dione. statytame tų pačių stu dentų rankomis, susirinko vos
ne visas miestas. Jubiliatus sveikina svečių delegacijos iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusi jos, Lietuvos aukštųjų mokyk lų. Kuklios dovanėlės, šilti žodžiai, rankų paspaudimai liudija, jog kaliningradiečiai turi daug gerų draugų. Svei kiname ir mes, Universiteto atstovai. Mūsų padovanota „Raudonoji kepuraitė“ lyg patvirtino, kad tarp dviejų aukštųjų mokyklų užsimezgė draugystė. . . .0 dainos Kaliningrade vis skamba ir skamba. Štai scenoje sukasi poros latvių nacionaliniu apdaru, šiltais plojimais sutinka žiūrovai mūsų „Klumpakojį“, Svečiams gi lieka gėrėtis šelmV ninku turininga programa — jaunatvišku jumoru dvelkia studentiškos kasdienybės vaiz deliai, savos kūrybos dainos. Daugelį šventės dalyvių su žavėjo čia pat, stadione, išsta tyta studentų karikatūrinių darbų paroda, pašiepianti vargšą brolį studentą, plie kianti „įgimtas“ jo ydas (pie šiniai). Kai miestą apgaubė sute mos, pageltusiuose lapuose sumirgėjo prožektorių ugnys, o j dangų pakilo dešimtys įvairiaspalvių raketų, nušvie tusių besilinksminančius jau nuosius miesto šeimininkus ir svečius. Grįžome Į Vilnių, o lauk tuvių atvežėme gerą prisimi nimą apie naujuosius Kalinin grado draugus. I. Jakubavlčlūtė
Studentai moka vertinti Sekmadienis. Kauno Žemės ūkio„ akademijos kolonų sa- x — ...j„„*„„ų - ---Įėję šmėkščioja įdegę veidai.^ Čia pasikalbėti, pasitarti, pa sikeisti patyrimu susirinko 8 didelis būrys darbo stovyklų § dalyvių. Jų tarpe — svečiais iš respublikos aukštųjų mo-S kyklų. Savo atstovus į pasitarimą^ pasiuntė ir mūsų Universiteto 8 statybininkai. Šauniai padir-§ bėję vasaros metu, nešini glė-^ bių glėbiais įspūdžių, gerų^ minčių iš įvairiausių darbo S barų nuvyko ten diplomantais Rimgaudas Mališauskas, Lion-s ginas Chmiellauskas. Pastara-^ sis 'pasitarimo dalyviams per- & davė nuoširdžius mūsų Uni-S versiteto statybininkų sveiki-§ nlmus, papasakojo apie jus pasiekimus, pažymėjęs, kad^ mūsiškiai kolūkiams sutaupė § apie du milijonus rublių. Si§ žinia buvo sutikta ilgiausiais § plojimais. Taip, studentas mo-S ka vertinti šaunų darbą.
43-osloms metinėms pažymėti Estafetės maršrutas: štai tas ir finišas prie Universite to centrinių rūmų, Tallat-Kelp šos, Stalino prosp.. Liepos 21-osios, Kalinauskio, Čiur lionio, Jovaro, Basanavi čiaus, Algirdo, Partizanų. Komjaunimo, Trakų, Garelio. Universiteto gatvėmis.
Nugalėjo ekonomistės i-r fizmatai
Beveik dvi savaites studentų miestely prie bendrabučių įrengtose aikštelėse vyko atkaklios rankininkų kovos — tarpfakultetinės rankinio pirmenybės. Merginų grupėje, kaip ir buvo laukta, pranašiausios buvo ekonomistės ir filologės, kurių komandose žaidė dau giausia Universiteto rinktinės žaidėjų. Tiesa, neblogą ko mandą išstatė ir Fizikos-matematikos fakultetas, tačiau su sižeidus komandos kapitonui D. Petrėnaitei, visos pastan gos išlaikyti čempiono vardą dingo. Taigi, finale susitiko ekonomistės ir filologės. Pastarųjų komandoj žaidė R. Gri Vykdomos tarpfakultetinės niūtė, I. Adomavičiūtė, V. Slapšinskaitė ir kt. — žodžiu, vyrų tinklinio varžyb'os. Vai pažįstančios rankinį, o ekonomisčių tarpe — tik viena D. žybų finaliniai susitikima Stankutė buvo žymesnė. Tačiau EMF komandos vartai bu įvyks po Spalio švenčių. vo gerai apsaugoti — juos gynė A. Kungelytė. Taigi, eko nomistės daug kartų nuginklavusios Filologijos komandos vartininkę L. Voitovič, tapo Universiteto čempionėmis. Vyrų grupėje pajėgiausi buvo praėjusių metų Univer- , Draugiškose komandinėse siteto čempionas ir Vilniaus miesto čempionas — FMF vy varžybose Lietuva—S. Lenki rai, nugalėję visus savo varžovus. ja, kurios vyko praėjusį šeš V. Ambrasas tadiewį ir sekmadienį Kaune, dalyvavo ir mūsų Universite to lengvaatlečiai. V. Baraku, nas užėmė pirmą vietą 110 m barjeriniame bėgime (15,7) ir L. Zalkina startavo estafetėje moterims 4x100, kurią lai draugystė; karšta, nuoširdi.^ mėjo lietuvės. Tada ir ' pažadėjo mūsiškiai pabuvoti Rygoje. 8 Rankų paspaudimai, drau-S Vilniaus Valstybinio V. glškl pokalbiai ir linksmu-8Kapsuko vardo universiteto Praėjuąį šeštadienj ir sek mas linksmumas aplinkui. |s t kiubo ir komjaunimo madlenį Rygoje įvyko tradi Kartu su Latvijos Universite-S , . . . , i cinės Vilniaus ir Rygos uni to ketvlrtakursials istorikai ^komiteto iniciatyva sį sek- versitetų lengvaatlečių var. vllnlečiai žiūrėjo baletą „Ri-Smadienį organizuojama esta- žybos. Apie jų eigą ir rezul gonda", aplankė muziejus, §tetė miesto gatvėmis, skirta tatus skaitykite sekančiame įžymias vietas, istorinius Pa" ^Didžiosios Spalio revoliucijos numeryje. minkius. S O po to — vakaras, mirštamas draugystės vakaras 8 C , Svečiai ir šeimininkai pasi-|^ Draugai studentai, skaitlingai' keitė dovanomis, užsimezgė S C ' į
SVE/KĄ RZG/4 GR/Ž/07// Kuždasi ratai, klega ketvirtakuršial istorikai, klega ir vis pro langus žvilgčioja. — Ryga! — šūktelėjo kaž kuris iš vyrų ir prilipo prie stiklo. Sveika, Ryga gražioji! Is torikai atvyko čia su atsa komuoju vizitu. Dar pavasarį mūsų mokslų lopšyje. lankėsi Latvijos Universiteto ketvir to kurso studentai. Užsimezgė
SaVSS TjXm’Jįit|t;dalyvaukime tradicinėje mūsų Uni-I zatoriai Antanas Petrošius ir§\ Antanas Stravinskas, visi S \yerSltetO Istorijos-filologijos fakulteto S V ketvirto kurso studentai. :
estafetėje!
#77777777777777777777777777777777777777'.
Konkursas
SVEČIUOJASI BENDRABUČIŲ BENDRABUTYJE Pašokau. Sapnas?! Tik stai Nuobodu laikraštyje sėdėti po daubeles šokinėjam ir nie ga kad tėkš per pakaušį lašų (o ypač paskutiniame puslapy ko. . . — Naujokas, — įpykau. serija — visus sapnus vienu § je). Uždainavau, kulnimis su žaibavau Kur? į „Taurą“! Į '— Geriau įspėjimo ženklą ypu išvaikė. įkaltumėt, ar ką. — Kas atsitiko? — klausi bendrabučių bendrabutį! nėju žicpčiaudamas. — Stok! Kas eina? — paPRAŠOM Į EILUTĘ - Nematai —t lietus lysigirdo griausmingas balsas, vos nenubloškęs manęs nuo , Ja- • . — paaiškino’ ir suriko: Pagaliau aš penktame aukš Nevėpsck, o lovą grei šeštojo laipto. Neduok dieve nusiristi. Gerai, jei pro para te. Svaigsta galva, o čia dar čiau stumk. Patalynė per dines duris pataikysi, o, ap parketas lyg liūnas linguoja. mirks. Ištisą naktį važinėjomės po saugok, viešpatie, imisi ir už Pasisupau, pasimėgavau tru lėksi ant motociklų, motorole putį ir į koridoriaus galą pa kambarį. Aštuntą lietus priti rių, varstotų, baldų įvairiau žvelgiau. Žiū. . . Eilutė. Ma lo, bet saulė nesirodė. Ant lu sių. . . Tikriausia avarija. . . tyt, kažką gudraus pardavinė bų ryškėjo įvairiaspalvės dė Taigi, cipenu kiškučiu, vis ja, jei studenčiokai į ją stojo. mės. apsidairydamas, ausimis kar. Brūkšt ten. Išsitraukiu laikraš SARDELĖS KENČIA pydamas. Žiūriu, sėdi toks tį ir skaitau. Momentas iš — Ko vėpsai lyg kelmas?! plačiapetis, grėsmingai kupVelnias griebtų, savijauta rą nulenkęs, knygomis ap- Prauskis! Į paskaitas vėluo nepavydėtina, o čia, kaip ty sikrovęs. Va, sakau, baig- jam! — plyšo užpakalyj. čia, dirže skylučių daugiau nė ta — lyg tyčia leidimo Akis pabalinau. Aš seniai ra. Leistuos į apačią. Kažkas nepasiėmiau. Užlauš, nevi nusiprausęs. . . Ach, štai kur kažkada pasakojo, kad ten di donas. O čia dar tas skelbi šuo pakastas! Visame aukšte džiulė valgykla buvusi. Kle mas. <,Be leidimų draudžia tik du nutriušę kraneliai be- benu duris. Neįsileidžia. Suku ma“. Pasiruošiau kontratakai. esą. Kitą kartą kvailių ne kiton pusėn. Aha! Pasisekė. Be reikalo. Ėjau ir .nuėjau, o bus, eilutė nesuvilios. Bufetas. . . O jergutėliau! . . šiurpūs garsai „Stok! Kas ei — Atsiprašau, — lanks- Nuo balto chalato tiesėsi pusUGDOMAS MENINIS na?“, pasirodo, buvo mano čiaus, eidamas atbulas. Su kilometrinė eilutė. Ne, sakau, SKONIS lakios vaizduotės vaisius. Iš tais erodais neužsiveisk, ko dabar manęs apie pirštą nepūčiau kvapą net iš plaučių gero įpykę niuksą į pašonę apvyniosit, Pirma viską sa Dažnai pas mus ginčijamaužkampių ir nunėriau į prie ne tam, kuriam reikia, vosiomis akimis patikrinsiu. si apie pareigą, garbę, išdišmaukštelės. kį. Pasirodo, tai tikrų tikriausias durną. Studentų ir jaunimo bufetas. Užpildžiau eilutės ga laikraščiuose diskutuojama TRACH TAR^RACH. . . SAULĖ NESIRODO lą. Stoviu pusvalandį, antrą... laimės, gyvenimo prasmės 4 Sardelės ir kava, kava ir sar— Kur čia jūsų valdžią Apžiurėjau bendrabučio delės. . . Ir vėl iš naujo, ir vėl klausimais. Tačiau šių klausi surasti? — teiraujuos aukštą skaityklos griuvėsius, akimis iš pradžios. Treška rubliai, mų sprendimas toli gražu teo studentą. apibadžiau kitoje pusėje in tarška studentų dantys, urzgia riškai nepagrįstas. — Ten, antrame aukšte, į tensyviai vykdomus kažkokius pustuščiai pilvai. Todėl šiais metais Lenindešinę suk, — paaiškino kll- remonto darbus, vėl iš pir grado Universitete sukurta —- Ar negalima ko nors etikos ir estetikos niaširdiškai. mojo į penktąjį’ aukštą užsikatedra, Tekinas tenai šuoliuoju, vis ritau. Ten su mažinamuoju gudresnio? ---- paprašiau sal kurios tikslas ruošti kadrus ąžuolinėmis lentelėmis pasi- stiklu atsidėjęs ištyriau kori džiai. etikos ir estetikos klausimams — Sardelių, kavos. . . Pra spręsti. čiuožėdamas. „Trach tara- doriuje sukrautą kažkokią šom. Jau nuo antrų kursų rach!“ — subilda koridorius. įtartiną tarą. Nieko baisaus! studentams Kur dėsies? Paėmiau. O kos istorija. bus skaitoma eti Keliolika kartų persivertęs, Tai studentų šaunių rankų ir kadaise pirmajame aukšte tik tėškiau į kažkokias duris, su kojų tvariniai: stalų, kėdžių Etikos ir estetikos kursas jomis įvirsdamas į vidų. Pa likučiai. Bešniurinėdamas nu-1 rai puikavosi valgykla, sako, fakultatyviai įvestas visuose joje ir sriubos, ir šiaip įvai fakultetuose. Paskaitos skai šokau, pasitikrinau galvą. Be. sistekenau iki paskutinės siū- riausių gėrybių būdavę. Kiek tomos įvairiausiomis temomis, vęik tvarkoj. Dairaus. „Admi lelės. Prašausi nakvynei pas — 440 kambario gyventojus. girdėti, studentai joje net pus. bet tuo pačiu ir sistemingai. nistratorius dirba nuo. . Etikos kurso uždavinys — teo iškilmingai skelbia užrašas, Priėmė. Ne kambarys, o lėlė: ryčiaudavo. . . Tai va, aš buvau bendrabu riškai teisingai pagrįsti mark Ačiū, jums administratoriau, ir užuolaidėlės, ir gėlelės, ir margiausi. . . čių bendrabutyje. Reikėtų už sistines pažiūras Į aplinką, kad užrašo reikiamai neužsu- paveikslėliai kot, o, žiūrėk, ko gero būčiau Vienas puikumėlis. Aš tuoj sukti ir į Universiteto ūkio gyvenimo reiškinius, atsakyti brakšt į lovą. Atrodo, užmi skyrių. Ar ne?! Iki greito pa į anuos minėtus klausimus. galvą kiaurai nutratinęs. simatymo! — Matosi, kad naujokas, gau. JAV STUDENTAS — tuokart išgirdau pašaipų „Spyglio“ įspūdžius — Ai! Ai! Ajai! Trauk čia; KVIEČIA. . balsą iš koridoriaus. — Už Stumk ten! Duok lietpaltį! Ki užrašė TSRS Ministru Tarybos keliolikos išverstų lentgalėlių birą nešk! Greičiauuuu. . . — V. VERBUS, pirmininko N. Jhruščiovo užkliuvo, o mes beveik mėnesį girdžiu. II k. žurnalistas
regbi rungtynių.
yiimpczm
Užs. Nr. 1632
Redakcijos adresas: Universiteto 3. Telefonas 7-79-17. Spa usdino Laikraščių
vardu atėjo laiškas nuo ameri. kiečio jaunuolio Rečelo Largo. Laiškas buvo persiųstas Lenin grado Universitetui, Zemiau spausdiname laišką lietuvių kalba. ,,Brangus premjere Chruščiovai! Aš, Amerikos aukštosios mokyklos studentas, spe cializuojuosi moksliniuose kur suose. Mane domina susiraši nėjimas su mano amžiaus ta rybiniais studentais. Aš no riu pasikeisti mintimis, moks line literatūra ir žinutėmis. Mane labiausiai domina šachmatai ir skaitymas. Aš noriu tapti daktaru, jeigu ga lima, chirurgu. Atraskite, pra šau, man ką nors, su kuo aš galėčiau susirašinėti. Su pagarba, Rečelas Largas.
Sutinkamai su LTSR aukštųjų mokyklų sporto klubo tarybos nutarimu dėl panaikinimo iki šiol buvu sių sutrumpintųjų sporto klubų pavadinimų, nutarta duoti sportiniam kolekty vui žodinį pavadinimą, kaip pvz. ,.Akademikas“, „Žuvėdra“ ir pan. ( Ryšium su tuo, Univer siteto sporto klubas skel bia konkursą tinkamiau siam sporto klubo pavadi nimui. Pavadinimas privalo iš reikšti aukštosios mokyk loj turinį, artimą sportinei veiklai. Pavadinimas pri valo būti kiek galint trum pesnis ir įrašytas į esamos arba naujai siūlomos emb lemos foną. Konkurso dalyvis, patei kęs vertingiausią projektą, , bus premijuojamas. Projektus pristatyti iki1 šių metų spalio mėn. 30 d. 1 į Universiteto sporto klu-I bą. I Universiteto sporto klubo ( valdyba i
BENDRABUTIS — GIMTIEJI NAMAI Ką daryti, kad bendrabutis būtų studentui gimtais namais, kaip pagerinti studentų buitį? Tokį klausimą apsvarstė Le ningrado Universiteto studen tų komjaunimo aktyvas kar tu su partinio komiteto, profsąjungos ir rektorato at stovais. Aktyvo susirinkimas nutarė artimiausiu metu įsteig ti ūkio ir sporto kambarius, nedideles laboratorijas, buiti nio aptarnavimo atelje, o se kančiais metais atidaryti skal i byklą, vasarą pasodinti kolek Mano adresas: tyvinį sodą. Nutarta išplėsti Rlchaeli Larg 42, bendrabučio tarybos teises. Henry St. Merrick, Sudarytas dvejų metų buiti New York, USA. nis planas padės pagerinti studentų buitį. Perspausdindama laišką iš Paruošė A. STRUMSKIS laikraščio „Leningradskij universitet“, redakcija tikisi, kad mūsų studentai užmegs draugiškus ryšius su Niujor Red. pavaduotojas ko aukštąja mokykla. R. SIDERAVICIUS f
žurnalų leidyklos spaustuvė
LV 10769