rbo romantika
ATEIS NAUJAS BŪRYS o " o o ° tą o ® O = ° o ° ° o => □ a
Mūsų korespondentas kreipėsi J priėmimo komisiJos sekretorių drg. P. Kūrį su prašymu pasidalinti mintimis apie priėmimo ko misijos darbą. KAIP VYKSTA ŠIUO METU DOKUMENTŲ PRIĖMIMAS Į ĮVAIRIUS FAKULTETUS? Šiuo metu, t. y. VII. 15 dienai, nuiversiteto priėmimo komisija gavo 728 pareiškimus: Į Chemijos fakulteta — 96 pareiškimai, į Teisės — 31, į Medicinos — 97, į Istorijos ir filologijos — 203, į Gam-
tos — 52; į Fizikos ir ma tematikos — 94; į Ekono mikos — 155. KAIP DALYVAUJA VI SUOMENINES ORGANIKOMPLEKZACIJOS TUOJANT PIRMĄ KURSĄ? Aktyviai dalyvauja visuomeninių organizacijų atstovai. Priėmimo komisi jos nariais yra LLKJS Vil niaus miesto komiteto, LKP Lenino RK, universiteto komjaunimo komiteto, uni versiteto partinio komiteto ir vietkomo atstovai. Jie dalyvauja svarstant stojan-
MŪSŲ INTERVIU
člųjų dokumentus. Su stojančiųjų dokumentais susipažįsta fakultetų komjaunimo biurų sekretoriai. .................................. AR PASIKEITĖ SUDĖ TIS (SOCIALINE, PROFESINE IR T. T.) ŽMONIŲ, NORINČIŲ STUDIJUOTI UNIVERSITETE? Dauguma stojančiųjų — darbininkų, kolūkiečių vai kai. Žymi dalis — su prak tinio darbo stažu. AR DAUG ŠIAIS ME TAIS STOJA ŽMONIŲ SU ĮMONIŲ IR KOLŪKIŲ NUKREIPIMAIS? Šiuo metu yra 10 pa reiškimų į Ekonomikos fa kultetą.
° o I
o
Vinį šaltų proletarai, vienykitis! rčiai auga muro siena Norva išų tarybiniame ūkyje! Čia dirba Fizikos ir matematikos fakulteto d e n t ai._________________
IENOS PAMAINOS DIENORAŠTIS
■ Šeštadienis. . . Rytas, vidurn'jlenis ir vakaras. Universite1SO kiemas prikimštas mašinų, ssB ellal studentų, dūdų ora,le$tras, tylįs ir vėl grojąs . ■ ršus, įvairūs reporteriai ir ,eB P visokie šnekorlai. Balza-Pifl čia imtų aprašinėti, kaip :oHsdė universiteto sienos, dū le ■. kad virš Jn kabėjo ,■ nsparantai, pasiūti iš tokios N ir tokios medžiagos, ap1 '■ ytų, kaip atrodė kolūkių , ■ šinos bei jų vairuotojai ir jį m gi užsimintų, kad muzikan tė laikė rankose dūdas, tiesa, nį naujas, bet dar ir nesenas, kurios lyg veidrodžiai blizgėHsaulėje. Čia Balzakui tektų ■įprašyti, nes saulė nešvietė, ir dūdos dideliam skaitytojų iaKivyllmul negalėjo blizgėti sSlėje, kurią dengė tiršti, grėsmingai nukarę debesys, iš kurių kiekvieną minutę galėjo pasipilti sodrus, šiltas vasaros lietus — jeigu ne tai, tai bent prašiai būtų pasakęs Turgeas. šifl Hemingvėjus šaltakraujiškai bitų padėjęs tašką ir pasa...|kę „Nieko nebuvo. Per" maįspūdžių“. .■Čia, tur būt, ir bus teisin'o| msia. Pajudėjome, Na ir gerai i\^~ tl seniai taip reikėjo, VlliizHms gatvelės", po jų jau nebe cifl lnius, ir dar toliau vien ke51 li|s kelias. . . mi Į Žemaitiją, prie Minijos — J-myn! Važiuojame. Burzgia . d storas, pro ausis švilpia vėmirga kilometrų stulpai. ;GM Atvažiavome. ■H Kalnas duonos, ežeras piene . cisterna ,,solldolo“ — va‘’dl*1rieniaujame. Čiauškėdami ■siritame į minkštus patalus g išsitiesiame horizontalioje '■idėtyje — šauktukų arba formoje — kaip U 1k austukų lomioje Kaip i j'.m patogiau. Kai kas jau'ima Jfl larkti. Saldžių sapnų, kolegos!
C
BIRŽELIO 30 • LIEPOS 1 D. Išaušo puikus, bet apsiniau 1 ks sekmadienio rytas. Danguj k)i rojo debesų ____ kavalkai, graid( ■ ndami pasitaikius pirmai I ragai mus sušlapinti. ■ Girgžda sąnariai, trata kauI i. girdisi „ūū“ ir ,,aa I es keliamės. Netrukus pus o mes žmonės kultū> ličiai. ngi, tad keliaujame po vie JS1 I lą. du ir po daugiau į Miniją I raustis. Atėjome. Tačiau nesI ėjome net įbristi, kaip praI iuro buvęs pono UlUvJ, dievo O |<"abar L ;jau :žmonių ___ __ dangus. PaĮ'Pylė. . . Pasipylė H2O šaltas I šlapias, ir mes parbėgome I amo. I Kai kas juokiasi, kai kas I yksta, o kai kas nusispiovė ir č I I nėjo persirengti. I Sekmadienis tai sekmadieI is, bet reikia suorganizuoti I irtuvę, stalą ir sėdėjimo prie mones. Ir mes plušame, pluI 'ame.
Jau saulelė į vakarus kryps ta. Mūsų nosys po truputį vis tįsta Mat iš katilų kvapai įmantriausi rangos Tuoj kirvius, Plūklus, Lopetas Į šaukštus Pakeis mūsų rankos. Pirmyn prie katilo! Ura! Valio! Ilgiausių metų šeiminin kėms! . . Maitinamės. . . Artėja vakaras. Nuotaika tokia lyriška, minkšta, Jau paskutiniu spindulėliu Saulė moja. Ateis naktis tamsi. . . Ach, kur gi, kur gi Tu brangioji, Kur Mano mylima esi? Rytoj į darbą. Labanaktis... Išaušo rytelis, nukrito rasužėlė — jauni broleliai ir se selės į kelelį išėjo. O tas ke lelis vingiavo raitės ne pro uošvės dvarelį, bet pro kol ūkio laukelius plačiuosius prie karvidės ir kiaulidės didžio sios. Jauni berneliai brolužė liai, jaunos seselės lelijėlės atėjo, sustojo, ant akmenų krūvelės prisėdo. Pypkeles kū. renom, su pirmininku kalbeles porinom. Aprodė jis mums turtus didžiuosius — vietas, kur pirmiau karvidės buvo, o dabar karvės į laukus išbėgo ir pievose ganosi, matėm kiau les didžiausias ir paršelius ma žiausius, matėm ir tuos, ku riuos galėsim suvalgyti. Džiaugės mūsų širdelės, kad į tokį turtingą kolūkį pataikėm. Taip mums bekalbant, besirokuojant pietauti metais atėjo. O po pietų vėl į namelius traukėm, daineles dainavom.
LIEPOS 2 — LIEPOS 5 D. Keliamės septintą vai., nes reikia pavalgyti ir aštuntą — į darbą. Atrodo — teks rim čiau susigriebti, dalis žmonių kasa pamatų duobę, dalis beto nuoja. Plušame nuo aštuonių iki pirmos. Dienos saulėtos, vi si išsirengę lyg pliaže. Tik riausiai įdegsim kaip negrai. Slenka valandos, kyla saulė aukštyn, mes dirbame ir ilsi mės, ilsimės ir dirbame. Atei na pietūs, po pietų dar trys valandos darbo ir vėliau lais valaikis. Visi kaip vienas traukiame Į Miniją, atsigaivi name jos vandenyje ir — kas kur. Lošiame tinklinį, klausome muzikos, kartais sugalvojame netgi pašokti. Ir vėl naktis, vėl rytas, die na ir vakaras. Vėl darbas ir truputis laisvų valandėlių, ku rios praslenka lyg vienas mirksnis. Taip diena iš <Jienos. Taip ir slenka dienos. Viena, dvi, trys.... Praslenka antradienis, atei na trečiadienis, prabėga ket virtadienis, penktadienis. Ry toj vėl šeštadienis...
LIEPOS 6 — LIEPOS 7 D. Pačios geriausios savaitės dienos. Šeštadienį dirbame be pietų pertraukos iki dviejų. Jau po truputį matosi mūsų darbo vaisiai — kyla pamatai aukštyn, po truputį, bet aukš tyn. Duobės kontūrai taip pat ryškėja. Sekmadienį pir mininkas žadėjo nuvežti mus į Palangą. Jei švies saulė, galė sim puikiai pasimaudyti ir pasikaitinti saulutėje. ...Kaip ten buvo, kaip nuti ko, niekam nesakysiu, pasaky siu tik tiek, kad po sekmadie nio ateina sunkiausia žmogui diena — pirmadienis. LIEPOS 8 — LIEPOS 11 D. Pirmadienis... Slenkam. Slenka visi ir visi taikstosi arba tyko kur prigulti. Be to, dar sugedo klimatas — saulu tę motulę debesėliai užklojo, vėjužėlis švilpia, kaukia — lietutį neša. Atrodo, šią savaitę nebebus gero oro. Pratraukiam pirmadienį ir ki tas dienas, artėja paskutinė darbo diena. Pamatai taip pat baigiami, duobė jau užbaigta, dalis eina į kitą brigadą kas ti naujų duobių. Paskutinę dieną (ketvirtadienį) visi vie ningai griebiame kirvius, plūk tus, lopetas ir užbaigiame. Prasideda didieji skaičiavimai, kiek uždirbom ir kiek pravalgėm. Suvalgėm daug, padlrbom dar daugiau! Tikėjomės išleistuvių, ko nors skysto ir kieto. Atrodo, išleistuvėms bus makaronų katilas. Valio! Tegyvuoja ma karonai! Pasidarysime vegeta rais iir — Ilgiausių metų pirmininkui! P. S. Draugiškas patarimas įpėdiniams. Netikėkit, oi, ne tikėkit pirmininko kalbelėm — saldžios, labai saldžios jo kalbelės. Tikėkit savo galve lėm ir rankelėm.
FILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS Kiną nuo 1950 med(
Nr. 23 (458) 1963 m. liepos mėn. 20 d.
EITĖSI pamainos. Uni
kieme spūstis. Kversiteto Apie komjaunuolišką Mašinos ir žmonės, žmonės...
Man labai sunku surasti vaikus. Kur jie? Nejaugi iš sibėgiojo? Ne, štai jie, įrau dę, spindinčiomis akimis, nu gairintais laukų vėjo veidais, vis su studentais atsisveikinti negali. Stovi jų būryje, adre sais keičiasi, rankas vieni ki tiems spaudžia. Susibičiuliavo bendrą darbą dirbdami, bend rą mūrą kolūkinėse statybose mūrydami. Aš nugriebiau už rankos Surą Lysenko, žvitriaakę, su kaspinėliais kaselėse mergytę. — Sveika, Surka! Oho, kaip tu saule nusvilusi! Ar nenusi bodo? — Kur ten! — blyksi dan tukais Sura ir pūslėtus delnus rodo. — Dirbom — dulkės rūko. Smagumėlis... Ir Gena Zaicevas, ir balta plaukiai broliai Muravjovai, ir broliai Griškevičiai, ir Setkovskaja Jadvyga. Visas. bū rys saulės išbučiuotų darbinin kų! Šaunuoliai! Smagu. Baisiai smagu, kad mūsų puikusis komjaunoliškas darbas — auklėt mums patikėtus vaikus —- įgavo sparnus. Kad tik jie, sparnai, nepalūžtų, kad tik sutvirtėtų. Juk tiek dar kelio į žmonių širdis nuskristi liko, Tačiau kaip patys studentai i tai žiūri? — Kaip vaikai? — klausiu pamainų sekretorius. — Geri vaikai. Klauso.
■Darbo romantika
A. Puškino v. kolūkyje dirba filologai. Jų sienlaikraščiai, visada, įdomūs...
V. VAICEKAUSKAS
Dirba. Buvo ir nesusipratimų. Taip, nesusipratimų tokia me darbe būna. Dirbti su žmo nėmis — ne malkas skaldyti. Ten, skiedryne, atsistoji, taukšt — ir nesvarbu, kokio storio pliauska atplyšo, vis tiek sudegs. O čia, su vaikais, rei kalingas didelis taktas, kant rybė, nuoširdumas, ir. pasaky. čiau, užsispyrimas, protingas užsispyrimas. Visko nelšvar dinsi. Svarbiausia žinoti, kad vaikai ypač jautrūs juos su pančiai aplinkai. Užtat ir mū sų elgesys turi būti atatinka mas. ...Viskas buvo gerai. Senas, baltaūsis vežikas vakarais at veždavo bidoną pieno ir, išri denęs jį iš ratų, pašaukdavo vaikus. — Triūbyklt, vaikai. Nuo pienelio šimtą metų gyvensit, — juokdavosi senis, o paskui užsiropš ant pasėstės, pypkę išsitrauks, nukabins žemyn pavargusias kojas ir pučia dūmą — laukia kol studentai bidoną ištuštins. O ten, po klevu, rūksta virykla — studentės vakarienę verda. Nusimaudę sugrįžta vy rai. Paskui visi susėda ratu, ir jaunas balsas užtraukia: .„Piaun broliukai žalioj lan koj“. Mataruoja dėdulė kojomis — patinka studentų daina, jaunystę primena. Seniau taip nebūdavo... Klausosi studentų dainos ir keturi valkai. Gerai traukia vyrai. Už širdies grie bia. Ir taip kiekvieną vakarą, kai tik saulė raudonų duknų patalus pasikloja, kai tik nusi maudę namo sugrįžta vyrai. Ir staiga dingo laikrodis. Tai buvo vakare, kai vaikinai džiaustė ant tvoros išmazgotus marškinius. Padėjo ant suole lio ir dingo. Susėdo valgyti, tačiau nie kas nepajudino šaukšto. 20 porų akių žiūrėjo į galustalė je sėdinčius paauglius. Jie. „Nedora 'veislė!“ — sakė pikti studentų žvilgsniai. Ta čiau „nukentėjusis“ buvo pro tingas žmogus. — Palaukit, palaukit, — palikau prie kaip juk aš laikrodį siloso kapoklės. Iš tikrųjų,
ten palikau. Ach, koks! — nuoširdžiai pasigailėjo jis. Įtampa atslūgo. O reikėjo tik užrikti ant vaikų, tik rei kėjo pradėti ..tardymą“ ir vis kas būtų žuvę. Dėstytojas pa sielgė teisingai. Jis pasakė studentams: — Laikrodį pavogė. Tačiau mes apie tai nieko nežinom... Net nekalbam. Supratot? Studentai suprato. Ir tada prabilo vaikinuko sąžinė. Po poros dienų laikrodis buvo pa dėtas toje pačioje vietoje, ir niekam nekilo mintis staiga paklausti vaikų — iš kur gi laikrodis atsirado? Komjau nuoliams buvo aišku ir taip. Taip pasielgė ekonomistų pirmoji pamaina Ukmergės ra jone. O chemikai pasielgė priešingai. Jų stovykloje nie kas nieko nepavogė, niekas nieko neprimušė, tačiau ketu ri paaugliai atsisakė kartu dirbti su studentais. įsivaizduokit: štai chemikų būrys, o štai jie, keturi vaiki nukai. Chemikai — vyrai sąmojingi. Plykst, plykst vis su žodelyčiais, vis su nešvan kybėmis, net mažiausią darbą dirbdami. Susirinks į krūvą ir dalijasi ,,vyriškomis“ paslap timis, o jie. vaikai, atokiau stovi. Jiems negalima drauge, juk jie gali nugirsti tai, kas tik vyrus liečia. Kokia chameleoniška pažiū ra! Draugai studentai, jeigu jau negalima vaikams klausyti „vyriškų“ pokalbių, tada iš viso tokių pokalbių nereikia. Bet ką čia tie pokalbiai. Koks studentų elgesys! Chemikai J vaikus žiurėjo kaip Į nusikal tėlius, kolonistus, kurių, rodos, niekas nepakeistų! Sudarė tokią atmosferą, kad vai kai norėjo bėgti namo. Kai pamainos atvažiavo Į Vilnių, vaikai buvo užėję į komjauni mo komitetą. Mes Jų paklau sėme: — Ar norite dar važiuoti Į stovyklas? — Norime, tik ne su che mikais, — atsakė valkai. Ir jie išvažiavo pas teisininkus. Pamainos sekretorius Saka lauskas šitą įvykį aiškina taip: (Nukelta i 2 psl.)
Apie komjaunuolišką Darbo romantika garbę (Atkelta
iš 1
blausia dien
psl.)
vaikai blogi, neklauso, pasi leidę, negalima susitvarkyti su jais. Vaikai blogi! Visur ne an geliukai! Ir ten, kur laikro dį pavogė, ne šventutėliai gumulėliai, pupulėliai. Bet ten buvo kitaip į valkus pažiūrė ta. drg. Sakalauskai! Keisčiausia, kad su Saka lausku buvęs dėstytojas ir apie 20 komjaunuolių taip pat nepajėgė „susitvarkyti“ su 4 vaikais. Kam meluoti? Ne norėjot susitvarkyti! Štai tei sybė! Rudenį Chemijos fakultetui, kuris sužlugdė darbą su vai „Družų“ kolūkis. Ekonomistai laisvalaikiu. kais, teks atsiskaityti prieš draugus. Nemanykit, už tokiusdarbus saldainių neduodama. < Šie du pavyzdžiai aiškiai! liudija apie mūsų pažiūrą į< pašto ženklų),, be to, tuo pačiumakaronų prie apykaklės ar darbą su vaikais, kaip mes su-< pjeMa savo akiratį.’ Pernai n . atjap0 ^p mes surenkame Pran*a ne ą d vasarą Duksa užmezgė ryšį su truputį lėšų, kad mūsų partija arnnėše 1 ne tUvllk^) VI11 jaunimo ir studentų festi- galėtų išsilaikyti (užmokėti iklandu gLikc dvi pamainos valio dalyviais. Ypač draugiš. nuomą už patalpas, už atsišau Laiko nernažai. Dar galima kl ryšial dabar. sieJa ji su spausdinimą ir t. t.) sugrąžinti, kas prarasta, Kas^Prancazlj°s jaunimu, su kurio kimų Paskutinis makaronas, kurį nedadaryta — padaryt, Dar<< delegatais susipažino Vilniaus aš tau siunčiu, yra skirtas 1962 m. vasario 8 d. kankinių yra laiko susigrąžint prarastą?) st0*yJe., . . ... _ šeimoms. Aš dalyvavau de komjaunuolišką garbę ir che\ Vieną įdomesni laišką mikams. ? Jaua° . Prancūzo komunisto, monstracijoje jiems atminti VIII festivalio dalyvio — spausdiname mūsų laikraštyje.
Duksa Zenonas, Istorijos Ir filologijos fakulteto III k. isto rikas, jau 8 metai, susira šinėja su užsienio draugais. Dabartiniu metu jis susirašinė ja su 19 pasaulio valstybių, jų tarpe su Švedija, Albanija, Kinija, Korėja, Vakarų Vokie tija, VDR, Mongolija, Italija, Čekoslovakija, Prancūzija, Austrija, Vengrija ir t. t. Daug laiškų jis gauna iš tary binių sąjunginių respublikų. Duksai rašo Įvairių specialy bių žmonės, kaip pvz., moky tojai, studentai, aukštųjų mo kyklų dėstytojai, geležinkeli ninkai, spaustuvininkai ir t. t. Tačiau daugiausia jis gauna laiškų iš studentų ir mokslei vių. Užsienio šalių jaunimas rašo apie savo gyvenimą, dar bą, mokslą ir t. t. Susirašinė damas Duksa gauna Įvairių su venyrų, (atvirukų, nuotraukų,
Gerbiamas Zenonai, Su didžiuliu pasitenkinimu gavau tavo laišką. Labai dėko ju už puikius pašto ženklus, kuriuos man atsiuntei, taip pat ir už atvirukus, tačiau at virai turiu tau pasakyti, kad labiau man norėtųsi gauti nuo tavęs atvirukus ir vokus tokia tematika: žymesni politiniai įvykiai, mokslo pasiekimai ir t. t., nes aš esu komunistas ir man nepaprastai rūpi viskas, kas susiję su broliškąja (t. y. jūsų) partija. Aš tau galiu atsiųsti makaronus (t. y. tam tikri kieto popieriaus gabalė liai, daugiausia keturkampio formos su įvairiais prancūzų kalbos užrašais), kuriuos mūsų partija išleidžia didžiųjų įvy kių proga tam, kad, juos par duodant, surinktų šiek tiek pi nigų. Darbininkai aukoja, kiek gali, o mes jiems prikabiname
abejo, gražiausia Prancūzi7os sritis, be to ir pats N. Chruš čiovas tą yra pasakęs savo ke lionės į Prancūziją metu. Man teko apleisti savo gim tinę, nes mus ten labai išnau dojo, o darbininkų klasės ko vos tuomet ten dar beveik ne buvo (gal būt todėl, kad šioje Prancūzijos dalyje labai stip riai laikosi bažnyčia).
jame padidėjo: prancūzų kal ba rusų kalba, politinė ekono mija, istorija, literatūra, moks lo istorija ir darbo teisė. Aš šiais metais lankau rusų kalbą, o sekančiais metais lankysiu politinės ekonomijos paskaitas. Siame laiške aš siunčiu tau knygutę apie šį universitetą. Šiandien taip pat įdedu iš karpas iš laikraščių: ,,Jaunasis demokratas atleistas iš darbo.“ Ten kalba eina apie mane pa tį, aš šitai parašiau, nes par tija to norėjo. Ženev — tai ga myklos pavadinimas, arba, tiksliau sakant, jos šeimininko pavardė. Klausi mane apie įspūdžius, iš VIII festivalio. Žinoma, tai ; buvo nuostabu, aš ten dalyva-, vau kaip delegatas ir tuo pa-' čiu kaip žurnalistas — ,,Avan-' gardo" laikraščio koresponden-, tas. Vienam jaunam belgui už-' daviau sekantį klausimą: kaip į manai, ar festivalis gali pri-, sldėtl kuo nors prie talkos ir' nusiginklavimo? Sis, aštuonlo-' likos metų jaunuolis, atsakė,, kad ne. Taigi aš tau pateiksiu' tą patį klausimą ir išreikšiu J savo nuomonę, kai gausiu at-< sakymą nuo tavęs. < Ar tu žinai, kaip gyvena; komunistų partija ir jos akty-< vištai? Kaip jau aš tau sakiau < anksčiau, partija išsilaiko iš; pajaus mokesčio, kurį moka< jos nariai, ir iš pinigų, ku-< riuos mums aukoja demokra-< tai, kad galima būtų užsimokė- i ti už atsišaukimų, laikraščių, Į afišų spaudinimą ir t. t. Tai< mums reikalinga tam, kad ga-< lėtume atsispirti buržuazijai < ir skelbti komunistines idėjas. < Kaip mes vedame propagandą? < Pasibaigus darbo dienai, kuri) yra labai sunki, nes pvz., aš t dirbu 10 vai. pirmadieniais irs 9.30 kitomis keturiomis savai. 5 tės dienomis, mes pravedame? susirinkimus, daliname atsišau-? kimus, dažnai slėpdamiesi. 2 Susidaro, jog dažnai partinis? aktyvistas pradeda savo darbą $ 5 vai. ryto ir baigia 12 vai.) arba net 2 vai. nakties. Taigi,? belieka vidutiniškai 5—6 vai A miegui, o kartais būna tokių? laikotarpių, kai miegame tik? 3—4 vai. ? Mes einame sargybą prfe> musų patalpų, arba kovotojo,? kuriam grasina OAS, bute.) Tikėdamasis, kad tu gausi? viską, ką tau siunčiu ir kad? atsakysi man greit, priimk) brangus drauge, mano broliš-? ką sveikinimą nuo jauno pran.? cūzo komunisto. ) Mišelis Letelje
'iiniiKiiMiffliMHHiiiiiin 1963 metais ir visada prisi minsiu 1962 m. vasario aštun tosios didvyrius, nes jie žuvo už prancūzų tautos laisvę, o taip pat ir todėl, kad aš bu vau greta jų, kai jie krito nuo de Golio reakcinės policijos smūgių. Čia aš Įdedu atsišau kimą, kurį paruošiau mūsų draugų atminimui. Taip pat siunčiu tau atvirukus, kuriuos surinkau. Aš juos siunčiu at skirai, nes priešingu atveju vokas būtų per sunkus ir de Golio parankiniai jį sulaikytų. Dalis jų yra iš Normandi jos. Tai mano gimtinė ir, be
AUKSINĖS RANKOS APSAKYMAS AL ir nebūtų se nukas Glodenls suma Senukas apsidairė, suraukė nosį nuo aitraus nęs važiuoti į Vilnių, bet vasarą, grįžęs vaistų kvapo. „Neblogiau, kaip mūsų rajono atostogų, studentas Česlovas Kaluinioambulatorijoje“. Lentynose rikiavosi siaurakas, visas ausis išūžė, bekalbindamas: kaklės ir pūstašonės bonkutės su visokiau— Gydytojams parodyk! Operaciją pada siais skystimais, dėžučių krūvos kilo aukštyn. rys... Vėl armonika grosi. Ant stalo pūpsojo vatos gniutulai, žvilgėjo Gydytojai gydytojais, pirštai pirštais, bet peiliukai... va, toji armonika ir uždavė širdį Glodeniui. — Na, rodyk! Ak, toji armonika! Kiek vingrių melodijų Gydytojas neskubėdamas' rišo tvarsčius. išraityta jo, nenuoramos kaimo muzikanto. — Senokai kaime bebuvau... Koks ten Jis ir šokėjas buvo pirmutinis, nepailstantis gyvenimėlis dabar? dainorius, o jau merginų širdys, vien pažiū — Kas dirba, nesiskundžia. Bėda tik, kai liga užpuola... Nė arklių paganyti negaliu, rėjus į jį salo... Nelemtasis paralyžiui... Įsisuko į pirštus, Vis per tuos pirštus — net botago nebenusutraukė juos į kablius. Jie kažkokie pajuodę, laikydavau... Toksai ir gyvenimas. nesavi, net sagos nebesugraibo... — Na, jau na. Kaimiečiams vis negerai... — Menkniekis! Ne tokių pirštų mačiau — Stakniūnas baigė vynioti. Jis šnarpštelenuramino jį gydytojas Stakniūnas, — bus jo nosimi ir prikando lupą. „Velniava! Taip ir maniau... Ko iš tokio skrabalo betikėti. kaip nauji. Galėsi vėl armoniką gniaužyti... Glodenio akys pragiedrėjo. Jo veidas Pirštai seniai mirę: Laikas ir jam. . .“ Gydyto išrasojo smulkiais lašeliais. Senukas žvel jas vėl užvyniojo tvarsčius. Antros rankos gė į jodu sumirkusius tvarsčius, norėjo nebežiūrėjo. dar kažką papasakoti apie savo armoniką, ar Senukas sėdėjo atsilošęs, atkišęs sutvarsty vėl apie savo jaunystę... tus Štampus ir šaudė akimis čia į gydytoją, — Ką čia, aš niekus... Daktare, nors kokį čia į lentyną, čia į grindis. rublį... Va, šitoj kišenėj... — Kaip, daktare? — Nieko sau..? — Stakniūnas subarbeno Stakniūnas numojo ranka ir nuėjo į ope racinę. pirštais į stalo briauną. — Duosiu Į namus vaistų... Patepsi po perrišimo. Senukas patraukė pečiais. „Ir supaisyk tu Jis atnešė dėžutę su tamsiai rudu, dvo dabar tuos daktarus... Kaip čia, be jokio at silyginimo? Juk išgydė, sutvarkė“. Kišenėje kiančiu tepalu. Glodenis kryptelėjo galva savo kišenės gulėjo keli rubliai. „Kiž, ar kelionei pakaks? Ale! Kaip daktarui — negaila“. Senis, negalė link. — Paimkit, daktare... Už vaistus. Rodos, damas atverti durų, mindžiukavo šalia. Iš kito kambario galvą iškišo Stakniūnas. penkrublė dar yra. Stakniūnas vikriai suvyniojo dėžutę, įkišo —- Greitai išvažiuoji? Reikėtų “ dar žvilgteją Glodeniui kišenėn. Paskui ilgai krapštėsi rėti. Užsuk kurią dieną. — Ateisiu, kaip gi. Tik ar neįkyrėsiu savo švarke, apžiūrinėjo stalčių. — Po šimts... Kur tuos smulkius nudėjau... tamstai. — Nereikia daktare. Aš ir taip skolingas — Didelio čia daikto! Užeik tiesiai į butą. tamstai. — Glodenis pakilo ir nutapseno prie Smėlių 20. Glodenį išleido. durų. Stakniūnas užstūmė stalčių ir prišoko jų atidaryti. Praeidamas pro gastronomą senukas nurijo „Užbėgsiu pas Česlovą. Kelionei pasko seilę. Pasėdėjo pusdienį ant suolelio prie lins... Sakė gyvenąs kažkur Liepų bendrabu Neries. Paskui pavaikštinėjo po parką, ilgai dairėsi į bažnyčių bokštus. tyje“ — pirma mintis šovė išėjus. Senukas nekantravo pasigirti operacija. ,,Ką čia beišlauksi... Tegul dar pažiūrės Jis pasiilgo namų, kainynų ir armonikos... dęl viso pikto. Eisiu...“ Glodenis surado Smėlių gatvę. Armonikos! Gydytojas uždegė šviesą ir pakvietė sėsti. Auksinės to gydytojo rankos!
LV 09401
kurios suvyniotos baltame popierių jei Ji atsargiai ima uogą, nes perspėji, kad ne išsiteptų. Kadangi ši diena nuostabi, tai sakai: ,,Žiū rėk, jos primena rožes, ku rias dovanojo tavo mylima sis“. Gal būt, nevykusį su galvojai palyginimą, bet ji sutinka, kadangi viskas tą dieną yra nuostabu. Ir susirūpinę studentai, kurie laiko valstybinius egzami nus institutuose, universite tuose, technikumuose, kon servatorijose, visose aukš tose ir vidurinėse mokyklo se. Ir projektuotojai, pa linkę prie braižyblnių sta lų, ir sąmatininkai, džerž-
Draugo laiškas
Ar. TCRAS
G
Tai buvo puiki diena, kada pajutai didybę ir skrajojai svajonėse. Realy bėje buvai nuostabus. Ir aplinkui viskas buvo nuos tabu: meilė, pasitikėjimas žmogum, artimo gerbimas. Tuomet nesvarbu, kad gyveni privačiame kamba ryje, ir šeimininkė atsako butą. Net nemalonumai tar nyboje lieka antroje vieto je. Tau nesvarbu, kad draugai neatnešė vertingu dovanų gimimo dieną, ar mergaitė neatėjo į pasima tymą. Viskas yra nepapras ta ir didinga. Suolelis, ant kurio sėdi su mergaite ir siūlai paragauti žemuogių,
Dabar parašysiu apie save. 21 sausio man sukako 22 me tai. Mano motina ir sesuo žu vo sąjungininkų išsilalpinmo metu, kuris įvyko Normandi jos pakrantėje 1944.VI.7 d. Jeigu nori smulkiau sužinoti apie šitą Išsilaipinimą, para šyk man apie tai. Iki 14 me tų lankiau mokyklą, tuo pat laiku dirbamas, kad uždirbčiau pinigų, reikalingų išmokti amatui. Aš esu suvirintojas. Partijos kvietimu nuėjau į ga myklą organizuoti darbininkų kovos. Man norėjosi būti tech niniu braižytoju, nes buvau visada pirmuoju mokiniu iš 32, tačiau tai buvo neįmanoma, į nes tam reikėjo pinigų. Nu vykau į Paryžių. Komunistu tapau matydamas, koks sunkus yra darbo žmonių gyvenimas ir kad kompartija yra tiktai darbo klasės partija, kad ji siūlo tikrąjį gyvenimo pakei timą. Jeigu pageidauji, aš tau retkarčiais galėsiu atsiųs ti atsišaukimus ir iškarpas iš laikraščių, kuriuos aš rašau, nes esu eilės mūsų partijos laikraščių korespondentas. Su žinojau, kad jūsų šalyje komu nistų partijos laikraščių kores pondentams moka, tačiau pas mus — ne, nes, kaip aš tau paaiškinsiu vėliau, mūsų laik raščiai turi daug sunkumų su buržuazija. Kartą į savaitę lankau „Jumanlte“ kursus. Tai žurnalistikos ir fotografijos kursai. Taip pat kartą į savai tę lankau Naująjį Universite tą, kuris seniau vadinosi Dar bininkų Universitetu. Sį uni versitetą įsteigė partijos na riai, siekdami dėstyti marksis tinę mintį. Universiteto tėvas buvo Zoržas Potikseras. Sis universitetas tapo naujuoju, nes dėstomų dalykų skaičius
Kubos mokykloje...
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto 3. Telef. 7-79-17. Spausdina LKP CK Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvė. «CoBeTCKHfi CTyąeHT* (OpraH BnasmoccKoro rocyąapcTBeHHorO yHHBepcHTeia). \
gedami aritmometrais dailidės, poškėdami kį bei mūrininkai, rievį plytas, ir montuotojai nančių šviesų blykčii virindami panelių ar ras, ir daugiaukščiai ■ tai su stypsančiais kr; Tą dieną žmonės bi jasi ir visi laimingi balandžiai, kurie nešj ką. Ir apsiniaukęs d; atrodo ne toks nlūr smulkučius lietaus lai < kurie krapnoja, tu p besišypsančiu veidu. į t ka tau svetimas visų 1 abstrakclonizmas muz® dailėje, literatūroje ir® kitur. Tau taip Iii® ir gera, kad realiai® jauti jutimo organais,® vo krūtine, kuri ’ tr® ozono pilną orą, savo ® pai pakirpta galva ir® esančiais smegenimis® rios išvedė žmogų Į k® są, kuria naują kibei .H ir ruošiasi šturmuoti S® sistemos planetas, ir ■ rankomis, kurios apg® žemės planetą, sukuri® sas gėrybes, bet dar H naikina rasinės diskrli® cijos Jungtinėse Valsti® nesustabdė Ch. Grimai® dikų ir nenutraukia Fr® diktatūros siautėjimo H nijoje. Tačiau priverk® leisti į laisvę Manolį ® zosą, sukūrė Kubos n® klausomą respubliką, p® do pirmą kosminį laivi® J. Gągarlnu, dabar ja H pirma pasaulyje moti H V. Tereškova. Nesvarbu tau ir kiti® kad tokių dienų yra nei® gyvenime. Kada baigi H kyklą, gauni brandos ® tatą, kada surandi ™ džiai malonų darbą gauni aukštos mokykla technikumo diplomą. ' nai, kuri pagimdo kūa sūnui, kuris suranda =į motiną, ar kaliniui, k grįžta Į laisvę. Ir nėgaL ji, kad daug neteisybės® šaulyje, melo, pavydo® tarnybinės padėties, :>® kavimo viršininkms,’ !® bės ir egoizmo. Kad ® motinų verkia negrįžtai® iš karo savo vaikų, kad® ra dar tikros lygybės ® žmonių, kad daug nule® pažintys, diplomas, alg® visa, nuo ko priklauso ftl tdrialinis pragyvenimas.® tiki, kad netoli tikros® gybės diena. Ir nesvar® kad žmogus gimsta ir i® ta nenutrūkstamu sria® Ne! Tu sveikini gyveni® ir kovą. Tą dieną sužinojai, ® priimtas į universitetą 4 studijuosi mokslus, siehart mas prisidėti prie žmoi H gerovės sukūrimo. Ti H džiaugsmas spindi ne ’RS tavo vieno akyse ir ne H tada, nes tu jau svajom H matai kaip lzoin įteiks Roicri H matai, baigi ■ diplomą ir iškilsi į erei® galingai suplasnosi, |l Ikaras, ar kaip tūkstar® kosmonautų. Kad bus gy® nime dar ne viena to® nuostabi diena kaip ši® dien. >I Ir nesvarbu, kad tą H ną tave atleido iš darbo,® šeimininkė atsakė butą. ® J. CIAPAS, tl žurnalistas| neakivaizdininkas I
REDAKCINE KOLEGIJA
Užs. Nr. 48-16