ŠIANDIEN - TARYBINĖS ARMIJOS R KARINIO JŪRŲ LAIVYNO DIENA
Visų šalių proletarai, vienykitės!
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS Eina nuo 1950 metų
Nr. 6 (441) 1963 m. vasario 23 d.
Kaina 2 kap.
MUSŲ KANDIDATAI Universiteto salėje susirinko profeso riai, dėstytojai ir studentai iškelti savo kandidatų į Lietuvos TSR Aukščiausio sios Tarybos deputatus. Tribūnoje — Universiteto prorekto rius B. Sudavičlus. Jis siūlo iškelti kan didatu 1 deputatus TSKP CK Prezidiu mo narį, TSKP CK sekretorių Oto Kuusineną. — Oto Kuusinenas, — sako drg. Su davičlus, — yra įžymus ne tik Tarybų Sąjungos, bet ir viso tarptautinio darbi ninkų judėjimo veikėjas. Lietuvos ko munistai gilaus pogrindžio metais visa da jautė jo rūpinimąsi ir pagalbą. Šį pasiūlymą susirinkusieji sutiko karštais plojimais. Po to pasisakė Ekonomikos mokslų daktaras M. Gregorauskas. Jis palaikė pasiūlymą iškelti kandidatu į deputatus O. Kuuslneną.
Susijaudinęs kalbą pasakė profesorius Z. Žemaitis. Iš visos širdies palaikydamas O. Kuusineno kandidatūrą, jis pasiūlė iškelti kandidatu į deputatus mūsų Uni versiteto rektorių, profesorių J. Kubi lių. Jis apibudino drg. Kubilių, kaip ta lentingą mokslininką, kurio moksliniai darbai yra žinomi ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Studentų kolektyvo vardu pasisakė Istorijos-filologijos fakulteto studentė T. Bancevičiūtė. Ji karštai palaikė J. Kubi liaus kandidatūrą. Susirinkimas vieningai nutarė iškelti kandidatais į Lietuvos TSR AuVščlau.°losios Tarybos deputatus J. Janonio rin kiminėje apygardoje Nr. 1 TSKP CK Prezidiumo narį, TSKP CK sekretorių Oto KUUSINENĄ ir Vilniaus Valstybi nio V. Kapsuko vardo Universiteto rek torių Joną KUBILIŲ.
Teks dar nemažai nuveikti
ETEHUAPHblE, HecoKpyuiHMue! TaK c ropgoH JIloGoBbK) Ha3UBaBoopyiKeHHbie Chjiu cockiIih napog, 45-io rogOBigMHy opLx 23 (JieBpajiH OTMesaeT iiafcTpaHa h MHJiaHOHbi 3apyvnihx gpy3en. itlodoK nsTb repoH4ecKHx jict MRT caoeMy Hapogy, geay |IMMHH3Ma CoBeTCKan ApMHH jJoflmio-MopeKoii 4>jiot, C03HMe KoMMyHMCTHHecKOH napii, BejHKHM JleHHHblM gJlH 3aU 3aB0eBaHHH OKTHŪpbCKOH 1J1I0UHH, CBOGogU H HeaaBHocth Hauien PognHu.
Kovo 17 diena bus svarbus įvykis mūsų respublikos gyve nime — įvyks rinkimai į Lie tuvos TSR Aukščiausią ją Tarybą ir Vietines tarybas. Rinkimai vyks tokiu metu, kada mūsų šalis, vykdydama istorinius TSKP XXII suva žiavimo nutarimus, TSKP Programą, septynmyliais žingsniais žengia į komuniz mą. Respublikoje jau kuris lai kas vyksta pasiruošimo rinki mams darbas. Darbą, ruošian
tis rinkimams, išvystė ir mū sų fakulteto agitatoriai, ku riems iškilo svarbūs uždavi niai. Kai kas jau padaryta. Agi tatoriai sudarė jiems priskir tų rinkėjų sąrašus. Eilė agita torių padėjo sudaryti bendrą rinkėjų sąrašą, padėjo jį sutikslintl, budėjo agltpunkte. Visumoje agitatoriai supra to savo darbo svarbumą ir Ji atlieka sąžiningai, beve.k visi turi patyrimą šiame darbe Fakulteto agitatoriai yra
(jsaGpHKanTOB ClliA, Ahtjihh h KpacHoii ApMHH nojiyiHjiH Goe- OTeHecTBeHHast BOHiia 1941 — 4>paHUHH, BUCTynaBuinx b pojm soe KpeuieHMe. Ohh HaHecjm hh- 1945 rogOB. fHTJiepOBCKHe najiaųen h gymHTeaeA nameli TepBeHTaM pemHTejibHoe nopaO3BepeBiune peoojuonHH. BoncKa 14 HMnepii- weHne, nperpagHJin Bpary nyTb nojmHUia BepouoMHo HanajiH na ajiHCTHHecKHX rocygapcTB, ap k cepguy pecny6jiHKn — peBO- nauiy PogHHy, mtoGu nopafieMHH 6egorBapgencKHx reHepa- JuoųnoHHOMy IlHTepy, rge Torga THTb COBeTCKHH Hapog, 3axBaJiob nurajuicb chobb nopadoTHTb Haxognjiocb CoBeTCKoe npaBH- THTb HaiHH fioraTCTBa, yHHMTOHaiU Hapog H yHHHTOJKHTb CO- TejibCTBo bo r-naBe c B. H. Jle- MHTb COUHagHCTH«-4CKHfi CTpoii. BeTCKyio BjiacTb. HHHHM. B O3HaMeH0BaHHe 9THX Bpar pacnojiaraji orpoMHUMH chHo He CKJ1OHHJI HaiU Hapog 6oeBbix ycnexoB h Guji ycTBHOB- JiaMH H KOBapHO HCnOAb3OBaa CBoefl ropgoA pojiobu nepeg JleH TpagHUHOHHblfi npa3gHHK — npoMaxH h oiuhGkh, gonymeH3Jio0HbiMH BparaMH, rpygbio craji Reab Cobctckoh ApMHH h BoeH- Hbie no BHHe CmjiHHa b nogrooh Ha 3aigHTy CBoeii cbo6oam, TOBKe Haineii cTpaHu h apMHH k HO-MopcKoro 4>JiOTa. CBOefi peBOJIKHĮHH. B HeHMOBep3a nepBbiMH Gosimu nocjicgo- OTpamemato Ha3peBUieii įiauiHCTHO THi«ejlblX yCJ10BHHX pa3pyXH BajiH HOBbie, eme Go.iee osKecTO- ckoh arpeccHH. h rojioga Gmjih co3gaHu HOBue, HeHHue, KpoBonpojiHTHue cpaTpygHbIM H gJlHTeJlbHMM
cpa>KenHHx geTOM 1941 roga, b 6HTBax nog Mockboh h JleHHHrpagOM, na 6eperax Bo.tim h JlHenpa, b jiecax SejiopyccHH, CTennx ynpaHHU, Ha nojinx npnGa.iTHKH, b cypoBOM 3anogHpbe H COJIHeHHOM KpUMy, a 3ŪTeM 3a py6e»aMH Hauieii PogHHbi— nog BapuiaBOH h EyganeuiTOM, nparon h UepjiHHOM, Ha noanx Manb'isKypHH h CeBepHofi KopeH COBeTCKHe BOHHU nOKa3aj!H BUCOKOe BOHHCKOe MaCTepCTBO, MaccobuA repoH3M, npeBocxogcTBO Hainero opyntHH nag BpaiKecKHM.
pa3gH0BaHHe 45-h rogoBuinHauien apMHH n (įiaoTa 03a10 čiieTOM ngeii HCTopuiecKOXXII ci>e3ga napTHH, HaMeūįro BCJiHiecTBeHHyio npo' nOCTpoeHHH KOMMyHH3I HMH TOpiKeCTBa KOMMyMa ĮKHBCT H TpygHTCH HaUJ iifl, 6gHTejibHo HecyT cgynsGy -’TCKHe BOHHU. Bū HMH 3THX ®>ogHux HgeajiOB reponcKH fKipogHbie BoopyateHJJincb CTapmne noKOJieHHH Hble CH. ibi' — KpacHau ApMHH h er<> napoga. Mx ycnjiHH h , TB1.I yBenųajlHCb BeJIHKHMH 0AOT. Hasajio OCHOBaHHK) HatUHX jaiMH. Cha nojtoiKHJi crapmero noKOjieiiHsi cobct- Boopy>KeHHbtx D^uogeii euie jkhbu socno- genpeT CoBeTa Hapognux KopadoseaHnn o repoHHecKHX, nojiHux MHceapoB o co3gaHHH Įj h H TpeBor gHHX rpaiKgaH- KpeCTbHHCKOH KpaCHOH ApMHH, >6u Ii osihu o ii ’R 1918—1920 rogoB. nognncaHHbiii B. H. JleHHHUM Bekopė r rtiyTue peBo.noimeii skc- 28 HHBapa 1918 roga. J TETOpCKHe Kjiaccu — nOMC- Guji npHHHT gexpeT h o6 opraH h KanuTajiHCTbi — oGbe- HH3auHH KpacHoro <J>aoTa. KpacHaa ApMHH co3gaeagacb IJtlICb C HHOCTpaHHMMH Ka.uiHCTaMH gan bohhu npo- h Myinajia nog omeM BparoB pecoMojicgoii coBeTCKOH pecnyG- BoaiouHH. He ycnejia OHa nep11 į’KOTOpOH OHH HeHaBHgeJIH GpaTb nog cboh 3HaMena repMaHCKHe HĮ3jto6oH. Ha gespeT Co- bux GoAuob, xax >oii BjiacTH o MHpe Bparn HMnepHagHCTM BToprgHCb b npeiTMin KpOBgBOH HHTepBeHUH- gegu Hauien CTpaHbl H CO3gajlH įS>><HoA. Ohh coGpaJin h cMepTegbHyio yrpo3y Cobctckoh «hah npoTHB coBeTCKOro na- BJiaCTH. 3to 6buio b tįieBpajie t orpoMHue BOopymeHHue ch 1918 roga. B Te gHH b 6ohx nog IIckooporno o6y>ieHHUx h BoopytlOJIKH 3<ux Ha geHbrn GaHKHpoB h bom h HapBOH nepBue
SHAMEHATEJlbHAfl rOflOBlUHHA A. H. rPHHEEPr
jkchhh. CBbiuie Tpex jieT Ha mhoroųHCjieHHbix c|)poHTax rpaiKgaHckoh bohhu gjiHgacb cypoBan GopbGa npOTHB HHTepBCHTOB H GejiorBapgeAueB. I1jioxo ogeTbie, nojiypa3yTue, noJiyrojiogHue, cjiaūo BoopyiKeHHue Gongu h KOMaHgHpu KpaCHOH ApMHH, B nepBbix pHgax KOTopbix Guji h KOMMyHHCTbl, CpaHtaJlHCb npOTHB Bparos c BeJiHMaiiiuHM penojuogHOHHOM 3HTy3Ha3M0M, HpOHBJlHjih sygeca ctohkocth, repoH3Ma h H<ejie3HOH gHCunngHHU. Hx BOogymeBjiH.iH cnpaBegjtHBbie uejui, Beaa b Goh jieHHHCKan napTHH, noggepsKHBaa Hapog. H ohh noūegHJiHl CaaBHbie 6oeBue TpagitgHH repoeB rpaiKgaHCKOH bohhu GecCMepTHUl ThJKCJIUM HCnUTaHHeM gJlH coBeTCKOro Hapoga h ero BoopyxeHHUx Cha HBHJiacb BejiHKan
nyTb k Hamefi no6ege. CobctCKOMy Hapogy h ero bohhbm npniiijiocb nepeiKHTb HeMajio rsoKejiux ropbKHx gHen, ocoGchho b naMajie bohhm, Korga Bpar, HeCMorpsi Ha noTepn ot ygapoB HauiHx bohck, ūeuieHo ptia.icH Bnepeg h 3axBHTHJi Gogbmyro TeppHTopHio 3anagHbix odjiacTefi CCCP. rHTJiepoBuu npopsaancb Ha nogCTynbi k JieHHHrpagy h MocKBe, BbiuiJiH k GeperaM Bojith h npegropbMM KaBxa3a. OgHaxo paHO TopiKeCTBOBa.iH Haujh Hegpyrn, npegBKymaH noGegy. repoHHecKHii cobctckhh Hapog, goSaecTuue bohhu, cjiaBHbie napTH3anbi npn 3kthbhoA noggep>KKe TpymeHHKOB Tbuia He Tojibko bmctohjih nog ygapamh Bpara, ho h Haui.iH chjih nepeiŠTH b coKpyuuHTe-nbHoe HaerynjieHHe, 3aBepiuHBmeecH rojihoh no6egoA nag 3axBaiMHKaMH. B
CoBeTCKHe BoopysKeHHue Chau curpa.iH raaBHyio h peiuaiomyio pojib b pa3rpoMe rHTJiePOBCKHX nOJlHHUI.
Ohh He TOJibKo ocboGoahjih cboh) pognyio 3eMgio, ho h noMorjiH napogaM mhothx CTpaH EBpOnU H A3HH cGpOCHTb <}>aUlHCTCKOe HTO, BCTaTb na nyTb pa3BHTHH. geMOKpaTH«tecKoro Hauia apMHH, BocnHTaHHan b Ayxe HHTepHaųHOHaaH3Ma, no npaBy 3acay>KHjia ųecrb Ha3biBaTbCH apMHeH-OCBoSogHTejlbHHųefi. Cothh tuchh repoeB h repoHHb, njiengy 3aMesaTejibHux coBeTCKHX nOJIKOBOgUeB BOCnHTag Haui Hapog, jieHHHCKan napTHH. Eojiee 7 mh.i.ihohob cobctckhx bohhob HarpaiKgeHO b rogu BeAHKOH OTeMeCTBeHHOH BOHHU OpgenaMH h MegaaaMH CCCP. 11 TUCHH ygOCTOeHU 3BaHHH TepoH CoBeTCKOro Coio3a. CpegH hhx cuhu Bcex HapogOB Hauieii CTpahu. Taxoro MaccoBoro repoH3Ma mhp eme He 3Haa.
Hctohhhkh chjiu h Mor/igecTBa Hauieii ApMHH n 4>ji0Ta, hx HCTopHHecKHe noGegu 3aKgioqaIOTCH B nOgAHHHO HapOgHOM COHHaaHCTH'iecKOM xapaKTepe Ha-
(npoAO/OKeHHe Ha 2-A CTp.)
laukiami svečiai rinkėjų bu tuose, Lankydamiesi pas rinkė jus, jie pravedą pasikalbėji mus įvairiais klausimais, kvie čia rinkėjus į organizuoja mas fakultete priemones. Rim tai dirba drg. drg. V. Juškys, V. Pavllonls, J. Stašins kas ir kt. Nenutylėsim, kad paslįalko ir priešingai. Štai agi tatorius Valerinas neatėjo Į agltpunktą. padėti sudaryti rinkėjų sąrašų, nebudėjo agltpunkte. Iki rinkimų fakulteto agi tatoriams teks nuveikti dar nemažai. Reikia atsiminti, kad agi tatorius — tai propagandis tas. Agitatoriai ir toliau tu ri nešti partijos žodį į mases, aiškinti TSKP XXII suvažia vimo nutarimus, TSKP Pro gramą, TSKP CK lapkričio Plenumo nutarimus. Svarbu, kad rinkėjas pajustų, kad su juo kalbama nuoširdžiai. Svarbu taip pat jautriai reaguoti į rinkėjų prašy mus, pageidavimus, patarti, kur kreiptis vienu ar kitu klausimu ir t. t. Be abejo, fakulteto agi tatoriai tinkamai įvykdys jiems Iškeltus uždavinius, įneš savo kuklų Indėlį į pasi ruošimą artėjantiems rinki mams.
Dėst. DVARECKAS TF vyr. agitatorius
Dalykiška draugystė Ekonomikos fakulteto I kur so studentė Vasilkevičiūtė Te resė žiemos atostogų metu aktyviai Įsijungė į Šiaulių m. Prekybos valdybos komI mnimo organizacijos veiklą. Kaip tik ruošiands rinkimams drg. Vasilkevičiūtė padėjo musų komiaunuoliams suda rinėti rinkėjų sąrašus. Preky-: bos valdybos komjaunimo or-: ganizacija kultūros namuose: rengė tematini koncertinį: miesto jaunimui vakarą, šiol vakaro pravedime nemažai: padirbėjo ir drg. Vasilkevi-! čiūtė. Drg. Vasilkevičiūtė, nors jau beveik ousė metų kain: studijuoja VVU, bet su mū-: sų komjaunimo organizacija: palaiko nuolatinius ryšius/ Valgyklos Nr. 2 komjaunimo grupės komjaunuoliai leidžia-: nam satyriniam laikraščiui Tarka“ nuolat siunčia Vasilkevičiūtei medžiagą, pagal yurią ji piešia karikatūras. Norėtųsi, kad ir daugiau VVU tudentų palaikytų ryšius su mūsų komjaunimo organiza cija. J. ZALESKIS Šiaulių Prekybos valdybos : partinės organizacijos; sekretorius ■
Jie žuvo už socialistinę Tėvyn
3HaMeHaiejibHaa roflOBiųHHa (HaHa.no Ha I-ii crp.)
mero o6mecTBeHHoro h rocyjiapCTBČHHOro CTpOH, eAHHCTBe ap MHH H Hapoąa, b npaBHJibHoii nojiMTHKe KoMMyHHCTHHecKoii nap THH, opraHH3aTOpa h b,hoxhobhTejia Bcex 6ancTaTe.ibHiJX ycnexob coBeTCKoro Hapoaa h ero bohhob. CBoe copoKaruiTHJieTHe CobčtCKHe Boopy»eHHue Chjim otmcMaiOT B paflOCTHbie AHH BCeHapoAHofi 6opb6bi 3a npeTBopeHHe b wn3Hb MCTopnHecKHX peiueHHii XXII ci>e3Aa Kncc, hoboh IlporpaMMbi napTHH.
Kušneris
ADA 1941 metais hit
lerinė Vokietija užpuoKmirtinas 1A HTo Cninnrrn ki Sąjungą, pavojus
lė Tarybų lo Lietu vai, jos gyventojams, jos kul tūrai. Lietuva buvo paversta vokiška provincija Ostlandu. Vyko masiniai taikių gyven tojų žudymai. Lietuvių tau ta, hitlerininkų žodžiais, tu rėjo išnykti kaip lašas ant Įkaitinto akmens. Ostlandas turėjo būti apgyvendintas Mnpy yrpoiKaioT, ąepiKaT Ha- grynakraujais vokiečiais, nes pOAbl B COCTOHHHH HanpiDKeHHO- ten, kur dabar yra vienas grynakraujis vokietis, po šim CTH HMnepHaflHCTU. to metų bus šimtas gryna B AOKJiaAe H. C. XpymeBa o kraujų vokiečių. Apie tai COBpeMeHHOM MeiKAyHapoAHOM aiškiai buvo parašyta straips nOJlOJKeHHH H BHeUIHefi nOJIHTH- nyje „Germanisieren“, kuris xe CoBeTCKoro Coio3a Ha bto- per gestapininkų neapsižiū poii ceccHH BepxoBHoro CoseTa rėjimą pateko Į lietuvišką CCCP noAnepKHBaeTCH, hto mh spaudą. Hitlerininkai užda MHBeM He oahh Ha 9toh njiaHerė Vilniaus Valstybinį Uni Te H He MOJKeM He CHHTaTbCH c versitetą ir daug kitų kul TeM, hto arpeccHBHbie HMnepHatūrinių Įstaigų. Jiems ne JlHCTHHeCKHe CMJlbl nOAACpiKHBareikalinga buvo lietuviška k>t «xo.iOAHyio BoiiHy», Bce ycHinteligentija. jiHBaiOT roHKy BoopyiKeHHH, hto Siame balsiame periodo OHH OKpyiKHAH CoBeTCKHH CoK>3 visos žmonijos istorijoje bur KOJibHOM BoeHHbix 6a3 h noxBažuaziniai nacionalistai paro .1SHOTCH CBOHMH BOeHHblMH njiadė savo tikrąją žvėrišką es hhmh HanaAeHKH Ha CCCP h mę. Jie sveikino Hitlerį, kaip Apyrue couHajiMCTHHecKHe crpaLietuvos išvaduotoją, padėjo Hbl. hitlerininkams masiškai žu >Kh3hi, noATBepAMjia npa- dyti niekuo nekaltus žmo BHJIhtlOCTb BblBOAa, CAeAaHHOTO nes: vyrus, moteris, vaikus XXII CT»e3AOM KnCC, o Heo6- ir senelius. Apie ką galvojo xoahmocth AaJibHeiiiiiero yxpen- taip darydami? Jiems tada JieHHH 060p0H0Cn0C06H0CTH rūpėjo tik jų pačių žvėriški CTpaHbi h CoeBoii moiah HauiHX interesai. Boopy>KeHHbix Cha. Haiu HapOA, Į kovą prieš hitlerinę VoKoMMyHHCTHHecKaa napTHH h Co kietlfą stojo visa tarybinė BeTCKoe npaBHTe.ibCTBo jįe.iaioT liaudis, tame tarpe ir Lietu Bce aah ocHauteHHfl ApMHH h vos liaudis. Šioje kovoje da<t>;iOTa nepBOKJiaccHoii SoeBOfi lyvavo ir Vilniaus UniversiTeXHHKOH H BCeM Heo6xOAHMbIM teto studentai bei dėstytojai: Aah HaAeiKHOH 3amHTM 6e3onac- A. Bendžlus, V. Kostelnichoctm Haiueii Poahhm. kis, Vladimirovas, LemperCoBpeMeHHaa CoBeTCKan Ap tas, Liakas ir kt. Šioje šventoje kovoje Ta MHH h BoeHHO-MopcKoii <Pjiot rybinės Armijos lietuviško npeACTaBAHiOT coGoii Morynyio h sios divizijos eilėse žuvo rpo3Hyro cnjiy A.n» hoboto ar- Vilniaus Valstybinio Univer siteto plrmoĮo studentų ko peccopa. miteto pirmininkas Gvidonas B OAHOM CTpOIO C CūBeTCKH- Sipavičius, šio komiteto na MH BoOpy>«eHHblMH CHJiaMH CTO- rys, leitenantas Jokūbas Kuš ht Ha cTpante MHpa h 6e3onacneris. hocth jiarepa conna.iiH3Ma HaGvidonas Sipavičius gimė poAHbie apMHH 6paTCKHX coųna- 1915 m. Baigęs Raseinių jiHCTHHecKHx CTpaH. JlpyiKSa Ha- gimnaziją, Įstojo i Kauno poAOB CTpaH coi(HajiH3Ma, 6oe- Universiteto Technikos fakul BOe COApyHCeCTBO HX apMHfi — tetą. 1937 metais gegužės HaAeMHan rapaHTHH ot noKyiuemėn. G. Sipavičius Įstojo Į hhh HMnepHaAHCTHHecKHX arpecLietuvos Komunistų partijos Bce noMbicjibi cobctckhx juo HapoAOB 6paTCKnx counajihcth;'/:khx CTpan HanpaBjieHbi K MHpHOMy TpyAy. k C03HAaHHK>, a He k BoiiHe. Mnpa crpacTHO »eaaipT HapoAM Bcex CTpaH h KOHTHHeHTOB. floneMy JKe B Takom cjiynae Ha 3eMJie HecnoKoiiho, oTKyAa hcxoaht yrpo3a fiejiy MMpa?
neit,
COpOB.
B AeHb 45-JieTHH cTyąeHTbi, npoįieccopcKo - npenoaaBaTeJibckhh coCTaB y’HHBepcHTeTa npnBeTCTByiOT BOHHOB COBeTCKHX Boopy>KeHHbix Cha h 3aBepsHOT, hto npHAOJaaT Bce cham aah nOArOTOBKH BblC0K0KBajlH<Į>HUHpOBaHHbIX KBAPOB HapOAHOMy xo3HiicTBy Ha šaaro ene Sojibuiero yKpenaeHHH MorymecTBa narnėk PoAMHbi.
/VsARYBINĖ Armija, gimusi Jį ir stiprėjusi kovose prieš užsienio karinę intrvenciją ir vidaus kontrrevoliuciją, at vertė naują puslapį karinių pa jėgų vystymosi istorijcle. Su jos gimimu atsirado pasaulyje nau jas karinių pajėgų tipas — dar bininkų ir valstiečių armija. Sa vo šaknimis giliai įaugusi į pla čiąsias mases, visos liaudies re miama, ji sugebfja apginti nau jos Tarybų šalies laimėjimus. Ji smogė triuškinantį smūgį viso pr-nr-ssiaubui - - hitlerinei Vokietijai bei jos satelitams, po kur.o įvyko esminiai pakitimai pasaulio istorijoje. Ir kartu su kitų socialistinių šalių armijo mis yra patikima l^ga, saugant taiką dabartiniu metu.
Man teko garbė šešerius me tus tarnauti Tarybinėje Armijoje. Ir ne bet kuriuo laiku, o visais Didžiojo Tėvynės karo metais.
elles. Jis buvo vienas iš ko F. ŠKLIARSKAITĖ munistų legalių studentų or ganizacijų „Scienta“ ir „Kul tūra“ steigėjų, kurios sistemingai organizuodavo pa III batalionas. Kada priešo sostinę Vilnių ir Vilniaus skaitąs mokslinėmis, socia- ugnis prispaudė prie žemės kraštą, prie tarybinės Atsto linėmis temomis, taip pat III bataliono kovotojus, ka vybės Kaune Įvyko padėkos Keršydami apie pažangius mokslininkus, pitonas Sipavičius perėjo Į demonstracija. visuomenės veikėjus, ruošda priekines grandis ir nepaisy už tai, fašistiniai studentai vo referatus apie Tarybų Są damas pavojaus, metėsi pir organizavo pažangiųjų stu myn, šaukdamas: „Kas drą dentų mušimą. Kušneris bu jungą ir t. t. sus, paskui mane!“ Siame vo tada smarkiai sumuštas. Nuvertus fašistų režimą, G. mūšyje jis ir žuvo didvyrio Kai Matematikos-Gamtos Sipavičius buvo paskirtas mirtimi. fakultetas 1940 metais persi Lietuvos liaudies kariuome Jokūbas Kušneris gimė kėlė Į Vilnių, čia atvyko ir nės politinės valdybos sky Kušneris. Jis buvo narys Vil Kaune 1921 m. rugpiūčio riaus viršininku. Jis čia atli niaus Universiteto Studentų ko d'delĮ darbą auklėjant 23 d. Jo tėvas buvo foto Komiteto, kuriam vadovavo siuvėja. karius ir demokratizuojant grafas, motina — iš pradžių Sipavičius. Kuš armiją. Tuo pat metu G. Si 1939 m. Kušneris baigė Kau neris buvo Komitete atsa pavičius buvo mūsų Univer no realinę gimnaziją ir įsto kingas už sportą. Jo byloje siteto studentų komiteto pir jo Į Matematikos-Gamtos fa yra Išlikęs Įgaliojimas nuo mininkas ir nemažai laiko ir kultete. FizikosChemijos spe 1941 metų sausio 21 d., ku chemijos grupę. riame jis yra įpareigojamas jėgų skyrė pertvarkant Uni cialybės versitetą pirmaisiais Tarybų Dar besimokydamas gimna užpirkti Vilniaus Universite valdžios Lietuvoje mėne- zijoje 1936 m. jis Įstojo Į to Fizinio lavinimo kated pogrindinį Lietuvos komjau siais. nimą ir dirbo moksleivių rai slides. Fašistams okupa Studentų komitetas tada tarpe, Komjaunimo įparei- vus Lietuvą, 1941 m. rugsėjo jungė visas visuomenines or- gotas Kušneris dirbo darbi- 19 d. rektorato nutarimu ganizacijas. Iš pradžių dar ninku sporto klube „Apmu- Chemijos skyriaus klausytojas nebuvo nei partinio, nei kom Sėjai“. Kušneris, remiantis Švieti jaunimo, nei profsąjunginio Kai Tarybų Sąjunga 1939 mo valdybos Aukštojo moks komitetų. Studentų Komite m. tas padėdavo rektoratui skirs metais grąžino Lietuvai jos lo Departamento 1941 tant stipendijas, organizavo sporto klubą, mobilizuodavę studentus, pravedant stam bių Įmonių, bankų naciona lizaciją, pravedant rinkimi nę kampaniją ir t. t. Apsiren gęs karininko uniforma, Gvi donas Sipavičius rūpinosi vi sais Universiteto reikalais, arp tų įvairių moL. VLADIMIROVAS buvo artimas pažangiųjų stu kyklų ir universitetų, dentų draugas. Vėliau G. Si kuriuos gyvenimo eipavičius buvo iš kariuomenės goję teko man lankytl ir užI paleistas jo paties prašymu baigti, tur būt sunkiausias ir Užtat nuo jaunystės ir grį.žo į Kauno Universite reikšmingiausias buvo r Os dicrį. dienų aš nutariau pašvęsti tą, kuriame jis tęsė studijas tus Didžiojo Tėvynės karo savo gyvenimą knygai, šiam ir dirbo partorgu. universitetas. Gi tarp įvairių Maksimo Gorkio žodžiais Prasidėjus Didžiajam Tė atestatų ir diplomų, kuriais „sudėtingiausiam ir didžiau siam stebuklui, sukurtų žmo vynės karui, Sipavičius eva- buvo atžymėtas mano, nijos, jos kelyje į ateities kuavosi Į Tarybų Sąjungos džioje kaip moksleivio, Knyga gilumą, o 1942 m. pradžio liau kaip studento ir galiau laimę ir galybę“, je atvyko į Lietuviškąją di siai kaip pedagogo darbas, ir dabar sudaro mano kaip viziją. Pradžioje jis buvo aš labiausiai branginu ir la bibliotekininko gyvenimo ir paskirtas 249 šaulių pulko biausiai didžiuojuosi kukliu veiklos prasmę. O knyga, ku agitatoriumi, o vėliau moko- tarybinio atsargos kario bi rioje sukaupti žmogaus kūmojo bataliono vado pava- lietu su įrašu — „Didžiojo rybinėis minties lobiai, ir kaduotoju politiniams relka- Tėvynės karo dalyvis“. Ir ras, griaunantis viską, ką tai ne todėl, kad aš būčiau sukuria žmogus, yra dvi nelams. karys iš prigimties, ir kad sutaikinamos priešingybės. Jis vyriškai laikėsi sun- būčiau linkęs į kario profesi Tačiau lemtingą 1941 metų kių žiemos žygių ir 1943 m. ją. Kaip tik atvirkščiai, Ko birželio 22 d., kai virš sovasario-kovo kautynių ties vų aš neapkenčiu nuo vai- ciallstinės Tėvynės pakibo fa Aleksejevka metu. Šiose ko kystės dienų. Lemiamos įta šistinio įsiveržimo pavojus, vose sunkios žiemos sąlygo kos tam tur būt turėjo vie aš, kaip ir milijonai kitų tai mis, kai negalėjo pravažiuo nas ryškus prisiminimas kių tarybinių žmonių, nei mi ti nei artilerija, nei mašinos košmaras, tada įstrigęs ma- nutei nedvejodamas paėmiau su maistu, Lietuviškoji di no, trejų metų vaiko, sąmo ginklą į rankas. Yra karai vizija gavo kovos krikštą. nėje: šiurpus degančio mies dėl karų, griaunantieji ir žu1943 m. vasarą G. Sipa to vaizdas (kaip vėliau su dantieji karai, kurie siekia vičius buvo paskirtas 167 žinojau, tai buvo vokiečių kitų tautų pavergimo, sunaipulko III bataliono vado pa 1915 metų vasarą apšaudo kinimo, bet yra karai prleš vaduotoju. Kai vokiečiai pra mas Šiaulių miestas), išsi karus, karai teisingi, šventi, dėjo savo garsiai reklamuotą gandę, pasimetę žmonės, vai karai, kurių tikslas — papuolimą prie Oriolo-Kursko kų verksmas, o naktiniame naikinimas tokios sistemos, gaisro pašvaistė. kuri gimdo karus, sukūrimas lanko, mesdami į mūšį tig danguje rus ir ferdlnandus, Lietuviš Gal būt, todėl, vėliau būda sistemos, užtikrinančios žmo kosios Divizijos bare puoli mas paaugliu, aš vengiau ka nijai taikų, laimingą kūry mą atlaikė pulkininko Mo ro žaidimų ir niekad nesva binį gyvenimą. Tokį teisin berniukai, gą šventą karą vedėm mes, tiekos vadovaujamas 167 pul jojau, kaip kiti kariai 1941 — kas. Narsiai kovėsi šio pulko apie puošnų karininko mun- tarybiniai 1945 metais. Kai praleidi savo atmin tyje tuos pilnus kareiviško prakaito ir vargo, kraujo ir pasiaukojimo metus, tiesiog stebiesi, kokius išmėginimus gali pakelti paprastas, eili nis žmogus, jeigu jis žind, dėl ko jis kovoja ir tiki savo Nepajėgdami atsispirti. tino. Mūsų kariams teko atmuš reikalo galutine pergale, nimas. r . . ti iki 17 priešų atakų per die mes traukėmės, ėjome pėsti kai
KOVOTA NEVELTUI T
ŠLOVINGOS ARMIJOS ŠLOVINGA DIENA
Per tą netrumpą laiką, tarnauda mas kareiviu, o vėliau karinin ku. aš gerai nažinau ir pamilau tarybinių karių gyvenimą. Aš oajutau visų pirma tvirtą politinę-moralinę tarybinių karių vienybę, čia, suprantama, visiš kai nėra tarp kareivių ir kari ninkų tos prarrjts, kuri yra bur žuazinėje kariuomenėje. Tarybi nis karininkas — tai vyresnysis savo pavaldinių draugas, mokytoias, kurio visas darbas pa jungtas tam, kad išugdyti poli tiniai sąmoningus, gerai įsisa vinusius karinius dalykus, atsi davusius savo socialistinei Tė vynei karius. Tarybinė Armija,’ ypač karo frontuose, man buvo didelė politinė mokykla. Tik aukštas sąmoningumas, gilus tikėjimas savo reikalo tei singumu padėjo tarybiniams ka riams pernešti tuos sunkumus, kuriuos teko patirti karo pra džioje. Aš gerai prisimenu pir mąsias karo dienas ir armijas traukimąsi iš Tarybų Lietuvos, Hitlerinės divizijos, sugrobusios visą Vakarų Europos _ pramonės duor,"'rv’A t n r h — stūmė mus iš gimtojo krašto, lėktuvai spau dė prie žemės. 1941 m. birželio pabaigos ir liepos dienos ne tik kariniais veiksmais, bet ir oro temperatūra buvo be galo karš tos.
Nuo “prakaito visiškai permir kę karių rūbai ir išvargę kū nai pasidengė storu dulkių sluoksniu, nes nuo didelio ka riuomenės skaičiaus ir technikos žygio dulkių debesys kabojo iš tisas paras ir reikėjo eiti kaip per rūką, čia buvo mūsų pirmie ji išbandymai, didelis užsigrūdi-
rugsėjo 17 d. raštu, iš t verslteto atleidžiamas. Didžiojo Tėvynės ii pradžioje Kušneris stojo Tarybinę Armiją. _Jis iį chemiku cheminėje kuopi Vėliau jis buvo pasiųstai Podolės karininkų mokvi 1944 m. baigus tą mokyl Jokūbas buvo nukreipta ] Lietuviškosios Divizijos į pulką. Vaduojant Žemi ją, Vilniaus Universiteto j lėtinis — leitenantas j] bas Kušneris didvyriškai] vo. Tarybinė Armija sutriul no hitlerinę Vokietiją, buvo atidarytas ir sukl< I Vilniaus Valstybinis Unil sitetas. į žuvusiųjų draj vietą atėjo šimtai naujų I munistų bei tūkstančiai k| jaunuolių, kurie tęsia | dėtąjį darbą. žuvusius draugus prisin| visi, kuriems Tarybų ■ džia užtikrino teisę į m® lą. i darbą ir laimingą T jų-
kada į parą daugiau kaip 80 ki lometrų, bet su viltimi perga lingai grįžti tais pačiais keliais. Neužmirštamos dienos buvo 16 Lietuvos divizijos organizavi mas Balachnoje, prie Volgos 1942 metų pradžioj, čia telkėsi į Tarybų Sąjungos gilumą evakuavęsi iš Lietuvos partinių ir tarybinių organų darbuotojai, takomunistai, komjaunuoliai, karybinis aktyvas, lietuviai čia rial. Su kokiu entuziazmu ginkžmonės mokėsi naudoti lą, kautis su priešu, politiškai švietėsi ir brendo. To darbo aki vaizdus rezultatas — lietuvių karių didelis ryžtas ir atkaklu mas, parodytas mūšiuose ties Oriolu, prie Aleksejevkos ir ki tų kaimų sunkiomis 1942— 43 metų žiemos sąlygomis. Gerai Išliko atmintyje 1943 metų liepos mūšiai prie Kursko — Oriolo lanko. Koks užtikrintas ramumas ir pasitikėjimas savo jėgomis vyravo pas mus, ruo šiantis tiems mūšiams. Dau giau kaip savaitė įspėti, Jog greitai priešas pradės puolimą, atkakliai dirbdami ir ilsėdamie si, nenusirengę, pilnoje kauty nių aprangoje, mes gerai žinojo me, kad jokių netikėtumų nebus, kad yra pakankamai jėgos ir technikos priešui atremti. Pra sidėję mūšiai tai pilnai patvir
ną. čia buvo panaudota iš abie jų pusių masė artilerijos, tar kų ir lėktuvų, bet hitlerininkimėginimas prasilaužti buvo zų remtas, ir mes sėkmingai s «t-> mėme priešą į vakarus. Kai! ;"’ miesi ranka rankon su rufį s, baltarusiais, ukrainiečiais ir kįų tautų atstovais prie Oriolo, va duodami Baltarusijos žemę, mes gerai jautėme, kad įnešame savo indėlį Į bendrą kovą, artiname gimtojo krašto išvadavimą. O mūšiuose prie Šiaulių, kur mus atkakliai dar kartą hitlerininkai mėgino palaužti tanku atakomis, vaduelant mūsų gražuli uosta miestį Klaipėdą, mes tvirtai jau tėme užgrūdintą broliškų tau tų petį, Tik jo dėka lietuvių tauta buvo išgelbėta nuo žuvi mo hitlerinėje vergovėje. Tary binėj’ Armijoje su didele jėga pasireiškė tautų draugystė, ypač sutvirtinta krauju karo frontuo se. Tokia armija yra nenugalima. Man norisi Tarybinės Armijos dienos proga širdingai pasveisinti Didžiojo Tėvynės karo dalyvius, visus tarybinius karius. budriai saugančius mūsų taikų darbą komunizmo statyboje.
A. BENDŽIUS
Argi gali būti smūgis, negu n tėviškės, savo pratimas, kad krašto keliais t hitlerinių užkaria tai ir kad tu esi tuo tarpu visiškai bejėgis padėti šioje nelaimėje savo nualintam ir Išniekintam kraštui?! . Sunkiomis atsitraukimo dienomis kiekvieną mūsų slė gė ši mintis, bet tik retą mūsų ji palaužė. Naujų jėgų ir vilties mums įkvėpė mūsų nacionalinio junginio — 16sios lietuviškosios divizijos suformavimas. Nežiūrint, kad tai Įvyko toli nuo Lietuvos, prie didžiosios rusų upės Volgos, mes pasijutome lyg ir arčiau savo gimtųjų na mų. . Prieš mano akis pilnos mūsų pulkų žygio kolonos.
am
?ik klek daug praeita, kiek cJjj patirta ir vargta, ‘ ir nit daug matyta: išdeginti g mai ir miestai, nusl laukai, sugriauti kultūro.JB minklal ir neapsakomas als’ nių vargas, niekad ne: |„t mano atmintyje fašistų iau kinta Jasnaja Poliana. irt džiojo rusų rašytojo —1:3S nisto Levo Tolstojaus įn tinė. Visa tai reikalavo ; ,nt. to ir teisingo atpildo. jm;' tai. kad mūsų pulkai ;irp‘ ----------------------savo pareigą priešS dl<ue tarybinę tėvynę, byloja avt karių kapai: prie Alek J; kos, Oriolo srityje, prie rodoko Baltarusijoje, “ Šiaulių ir Usienų, prie. P pėdos ir Dinzdurbėts 1I anl Je. Guli ir tie, kurie savo tėvynei brangiausi;!^ žmogus turi — savo gy'B Bet karas — tai ne vargas, prakaitas ir kraH Niekad nepamiršiu ašH vakaro, kai mūsų dhS iii stovėjo pafrontėje Tuloj,^ kai aš išgirdau per repruni torių gatvėje apie di(;)k; pergalę prie Volgograd kai prie manęs priėjo gusi moteris su dviem B kais ir pabučiavo mane.av< T įen kodama mano asnlini tiems, kurie kovojo ir B šiame didžiajame mB Niekad aš nepamiršiu dienos, kai mūsų žygyB gal mes perėjome mūsų M publikos ribą, pamatėm B tuosius vaizdus, išglrdoi B tąją kalbą. Niekad niflB mano atmintyje ir tas tas gegužės rytas, kai S mūsų fronto bare nutiloB nanada, priešo linijos Į! plevėsavo baltom vėlia ® pirmieji pasidavusių ® ginklai virto prie mūsiiK jų.' K Trumpom kareiviško® ilsio valandom, tarp žy® mūšių, mes mėgdavome S svajoti apie tai, kaip 8 iškovoję pergalę, grįšir.^* mo, statysime stigrį K miestus ir kaimus, dB kiekvienas savo srityje.® bendram taikos, žmoni® m.ės ir komunizmo lui. Ne visi iš mūsų P namo, tačiau negrįžusi: K rių svajonės turi būti A vendintos, tai mūsų J pareiga, visų atelnančiJH tų pareiga, nes jos turM didžiai dėkingos žu ® kariui už tai, kad gali 9 laisvai gyventi ir kur W alingąjį komunistini ry K
< Z O I
st it
visą nakrytas iš aušo toks skaistus, kad galima buvo suskaičiuoti gretimo istogo visas čer-
es. j J< akys sužiuro į bereikš” i veidą, I ii* ir jauną dienos ■ irsiJ kažko įžūliai reikalauafiios. Šiandien jis galėjo ’lkalautl. t Iš balkono atsiveria įprasr nis vaizdas. . Siaura senoviška gatvelė, _s! iikšli, geltonai tinkuoti, na'°'iąi, pailgais siaurais lan gais. . smulkių keturkampių iej lytelių grindinys. Namai aurats langais kiekvieną irtų sukelia jam nerimą ir eijtą ilgesį. Naktį langai rlliena geltonas šviečiančias fintais, už kurių vyksta gyveijias, perpintas smulkiais, jfeikšmiais konfliktais, ku‘ uos į vakarą pribrandina ‘. avargusl diena. Jam seniai nieko neužtek e įvc. 3 Po to, kai jis išėjo iš Iilininės, jam gyvenimo spal is ėmė keistis. Jis buvo šlu-j.JM-• Tur būt visam laikui. Nebeužtekdavo ir naktinių ’■ islvaikščiojimų, kurių me,r i gimdavo ir vystydavosi intls, ir pagaliau visa, kas jį..ivo nekasdieniška ir įdoiu, dingdavo kartu su ciga®1 ūls žarijėle, čirkštelėjusia pr indens balutėje. Ir vėl kaž(jįoks ilgesys bei nerimas už■ lupdavo jį tamsiame priebu0 7je arba belipant mediniais lipiais į viršų. jm Dažnai jį iš miego prikelie.avo traukinių riksmas, pri’ienantis mušamo šuns stau, imą. Šie tolimi traukinių ir lykavimai didindavo jo ne-
rimą, kuris, atrodė, augdavo diena iš dienos. Dabar jau dažnai lyja. Vis tik ruduo. O meilė kartais gimsta ir rudenyje. Man dvi dešimt ir sunku atsisakyti vi so to, ko anksčiau neverti nau, ir kas dabar tapo di džiulės reikšmės dalykais. Jis tebestovėjo balkone ir galvojo. Mano nerimas. .. Nuo vakar dienos jo beveik neliko. Gal būt, anksčiau ar vėliau jis vis tiek turėjo iš nykti. Priežastis galėjo būti ir kita. Anksčiau ar vė liau. . . Jam seniai norėjosi kažko labai tikro. Neseniai suprato, kad trūksta žmogaus artimo. labai artimo. Jis tebestovėjo balkone, Apačioje šlavė geltoną nukritusių lapų vašką, Naktį viskas atrodė kitaip, pagalj vojo jis. Si gatvelė,, nudriekta po mano kojomls, naktį irgi kitokia, Žmogus iš viso naktį, tur būt, negali protingai elgtis, ypač kai jį persekioja juodas nerimo še šėlis. Vakar jam nebeužteko ra mių gatvelių. Jį nesulaikomai traukė užeiti į didžiulę, gy vybe pulsuojančią gatvę. Kad tokia gatvė yra, jis neabejo jo. Tačiau jis žinojo ir tai, kad gyvenimas šioje gatvėje nė kiek nepasikeitė, jam pasitraukus iš jos. Bet jo gyvenimas pasikeitė. Tai labai neteisinga, talp galvojo vakar eidamas gatve. Pažįstama reklaminio neono pynė, sutviskusi gatvės posūkyje, sukėlė silpną jo šypseną. Jis sustojo medžio šešėlyje prie pat šaligatvio krašto. Troleibusai važiavo vienas po kito. Žmonės nevienodomis bangomis plūsčlojo šali gatviu. Šios bangos susilie davo arba lenkdavo viena ki tą. Jam pasirodė, kad tai betikslis, kažkoks pramogi nis judėjimas, iš kurio pri kimusiu balsu kvatojosi džia zais, sklindąs iš tolimos kavi nės. — Jūs laukiate troleibuso? — paklausė merginos balsas. Jis atsigręžė. ‘ — Jūs laukiate šešto numerio? — šiek tiek palauku si pakartojo ji. Buvo šviesiaplaukė, llekna. Kiek gi jai metų? Ne daugiau kaip septyniolika, pamanė jis. Pagaliau tai nesvarbu. — Ne, ne, — atsakė jis. — Aš vaikštau pėsčias. — O aš važiuosiu, — nu sišypsojo. Važiuok ar eik, man tas pats. Velniams ji pradėjo tą kvailą pokalbį? Jis dygiai pastebėjo: — Vaikščioti nemėgstate? Ji sumirksėjo tankiomis
KARČIAUSKAS
barsukas įsirausdavo į guo lį, užsitempdavo antklodę nuo kojų iki pakaušio, galvą rankšluosčiu apsivyniodavo ir marškiniais, užsimesdavo pagalvę ir imdavo pūsti. Jis miegodavo giliai ir kietai, jokiomis priemonėmis ne pažadinamas, jokiais būdais nesutrikdomas, tarsi susting dytas nesuprantamos aistros. ' — Aistros pražudo žmo gų, — dažnai Viliui paci tuodavo Stefaną Cveigą kur so bičiulis Vidas, mėgėjas pafilosofuoti. Vilius iš pradžių pykda vo. Tokio miego jis nelaikė savo išskirtinu bruožu. Vi lius žinojo, kad miegoti jį įpratino studijos, ypač pas kutinieji metai, ir dabar jis nusiramindavo: „Et, viskas vis viena...“ Vilius galėjo papasakoti,
Kambarinės gėlės
svajoju ’ie Odesą — saulėtą miestą, .i I M ilol Saitas akacijas, |ūros bangas. osl Ivaigždės-snieguolės, a-L.byliai palietosios Baltu ilgesiu Veidą, rankas. «nW eidą’ ranR as, 4«Painą dainavo Žemės vardu, ų;0 Kvietė į kelią <,JMu°ktis ir keiktis, Viską pajusti, rnc®as gero, skaudu — P Kopti gyvenimo laiptais ^sulaikomais greičiais.
Kambary jos auqa. žydi, vysta — O aplink kasdien tos pačios sienos. Kartais vakarais čionai užklysta Spinduliai bežadės mėnesienos. Vasarą dažnai pavėsy lieka, Kartais sudreba nuo vėjo gūsio.. . Prižadu jums niekad niekad, niekad Kambario qėk nebūsiu!
t
Čia svajonei s neužtenka, Per mažai pro I ngus matos saulės, Tik išeiti, tik išeit į lauką — Prieš akis jau ištisas pasaulis.
Laukuose qriaustiniai qarsiai trankos. Laukuose ir mėnesienos kitos! Ne, neleiskim, kad jaunystės rankos Būtų sienų pančiais surakintos!
•f'........ -....
***
jT
,
— Asla. O jūsų? Jis pasakė ir pridūrė: — Įdomus jūsų vardas. Derinasi. . . — Kaip tai? — Būna žmonių, kuriem joks kitas vardas netiktų. Po minutės ji ištarė: — Priėjom. — Ką priėjom? — Mano namus. Jis vėl patraukė pečiais. Paskirti pasimatymą? Vadi nasi, tyčiotis iš savęs? Vel niams jis čia ėjo? Nukrito pirmi sunkūs lie taus lašai. Ji įėjo į koridorių. — Čia nelyja. Jis įėjo paskui ją. Tamsu, labai, tamsu. — Kotiėl čia taip tamsu? — nepatenkintas prabilo jis. — Nežinau, — tyliai prabllo Ji. Tur būt laukė kltu žodžių. Nuoširdesnių. — Hm. . . Kiek čia reikės man stovėti? — paklausė jis. — Kol nustos lyti. — Gali lyti visą naktį. Ji tylėjo. Kažkur antrame ar trečiame aukšte skambi no pianinu. Liūdnus muzi kos garsus godžiai gėrė tam sios koridoriaus sienos. Jam norėjosi pasakyti šiai mer gaitei ką nors gero, šilto. Su sivaldė, nes pajuto savo be viltiškumą. Ji graži. Na taip, paskir čiau jai pasimatymą, o toliau? Argi aš būčiau
reikalingas? Tamsoje minutė virto va landa. Asla tylėjo. Paskui kaltinti save ir ją' Kažkokios nuoskaudos jaus mas užplūdo jį. Dabar ji: būtų apkaltinęs visus. Reikia eiti iš čia, būtina reikia. . . Bet kaip? Jis suėmė ją už pečių ir kiek patraukęs į save, gru bial paklausė: — Jūs viena namuose? Tyla. Staiga jis pajuto kažk; šiltą užlašėjusį ant rankos Paskui dar keletą kartų. Ašie sukūkčlojo ir užbėgo laip tais Į viršų, kaukšėdama kul niukais. Jis girdėjo, kaip ji ilgal negalėjo atrakinti durų, Paskui vaikiškai atsiduso, suir kūkčiojo keletą kartų, trinktelėjo durys. Lijo, Jįs išėjo į gatvę. Tebejautė karštus lašus ant rankos, nors lietus buvo šal tas. Tai buvo vakar. Jis tebestovėjo balkone. Apačioje šlavė geltoną la pu vašką. Jokio nerimo. Ga liu reikalauti iš gyvenimo taip, kaip ir kiti. . . Vis dėl to pasitikėjimą savimi man nupirko kažkas kitas, ne aš, pagalvojo jis. Ir brangia kai na. . . Jis įėjo kambarin, pali kęs plačiai atidarytas balko no duris.
kad iki soties atsimiegama sesijų metu ir ypač penkta me kurse. Jis patyrė dar ir tai, kad atsipagiriojimui tin kamiausia „Boržom“ arba „Druskininkai“. Daugiau jis nieko nenorėtų pasakoti. Šiandien jis prabudo vi siškai ramus, nors rytoj — skirstymas. „Ar ne vis tiek, kur nugrūs? Tegul net ir į negyvenamą salą. . .“ Kai ku rie lakstė po diy&nserius, įstaigas ir dejavo, Kad per vėlai susigriebę, kiti patrio tiškai kalbėjo apie provinci ją- • • Vilius pramiegojo iki gerų priešpiečių. Jis pasiraivė lovoj ir jau norėjo apsiversti ant kito šo no, bet kambaryje skaitęs knygą Arvydas užkalbino: — Na,- ir dūmi į akį, vy ruti. Jaunystę pramiegosi... „Jaunystė“ nuskambėjo su pašaipa, ir Vilius jau norėjo atrėžti: „O koks tavo reika las?“ Jis nemėgo Arvydo, kuris, kiekvieną dieną susi planavęs, išdalinęs valando mis, bandydavo mokytis pa gal savo sistemas ir režimus. Bet dabar Viliui buvo vis viena, ir jis tingiai pasi muistė: — Sakai, pramiegosiu... O ar nuo to kas pasikeis? Že mė nenustos suktis. .. Už lango burzgė ir tarškė mašinos, kažkur skubėjo pra eiviai. Arvydas žiūrėjo Į gat vę, pakėlęs seniai vandenį bemačiusias užuolaidas. Vi liui užuolaidos nerūpėjo, nors jam ne karta ivairios komi sijos liepė išplauti. — Gyvenimas eina pro ša lį, — susimąstęs Arvydas kalbėjo lyg sau. — Šakai, pro šalį... O gal mes praeinam pro jį. Bet pagaliau, vis tiek tas pai .. Viskas reliatyvu. Tau atro do taip, man kitaip, tre čiam vėl... — Reikia, brolyti, eiti ko ja kojon, o ne pro šalį... — Čia jau iš knygų T"’n ir mokykloje mums sakyda vo. Aš ir įsivaizdavau: išei siu į savarankiška gyvenimą ir keliausiu sau lengviausiai kaip peilis per marmeladą. Žingsniuosiu tiesiai lyg gal liniuotę šalia ilgos tynos, kuri vadinasi gyveni mas, ir ko reikės, tą paimsiu pakeliui. Bet pasirodė, kad savarankiškas gyvenimas ateina pats, o jo lentyna tuš čia ir laukia, kad į ją įdė
tum.. . Ir kelias visai ne tie sus, o zigzagais iškraipytas. Dėl to ir į tą lentyną nesykį kakta atsitrenkiau, Štai tau, lygiagretės tiesės ir nesusikerta. . . — Kalbi rebusais... vis kas kur kas paprasčiau ir aiškiau. — Dabar gal ir taip. Bet mūsų vidurinėj tai per daug perryškino ir isupaprastino. Apie LobačevskįĮ gi neminėjo. .. Mokykloj mus apgaudinėdavo. Dabar mes mokytojausim... — Tada buvo kultas, brolyti. Nemaišyk! — Sakai kultas.. . Da bar visi ir joja ant to nubal noto arkliuko. Taip kalbėti juk abstraktu. Kas gi tą kul tą sukūrė? Patys žmonės! Apie juos ir kalba. Prisime ni Jevtušenkos... tą. . . apie palikuonis?.. Tai ko tu, pagaliau, nori? Naujų aukų? — pyktelėjo Arvydas. Miego! Sakau, užmigti noriu, — Vilius neramiai pasivartė, užsitempė antklodę Jam viskas buvo vis viena. Jis nebeturėjo jokių pozici jų. Tačiau kažkokia tai dali mi dar jas norėjo sukurti ir paprieštarauti. Bent paerzinti Arvydą. O šis varė: — Veikti reikia, broly ti. . . Dirbti! — Tu nori pasakyti, laks tyti, kaip mūsų komsorgas Petras? — Laksto dėl to, kad to kie kaip tu guli! Vilius nekreipė dėmesio. Jis prisimena, kaip kartą Petras į paskaitą atėjo iš virkščia kojine. Vilius tada suabejojo: „Sakyti ar nesa kyti?“ Jis žiūrėjo į Petro kojas ir laukė: „Gal pats pa stebės, o gal kiti parodys. Tegul.. .“ Vilius dabar nemėgsta ak tyvistų. Jie Viliui įpliekė griežtą su įrašymu, kai jisai nedalyvavo sunkumų kilnoji mo varžybose už fakultetą. Snorto reikalai čia buvo pašliję, trūko sportininkų ir Vilių užrašė Į komandą. O Vilius buvo imtynininkas ir nesutiko nesitreniravęs taip staigiai persimesti į kitą sporto šaką. — Už abejingumą spor tui! — pasakė nubaudę. Viliui tai buvo pirmasis smūgis. Jis nesusigaudė. Vi lius pasijuto esąs priklauso mu. Jį gniuždė bejėgišku-
O TOKA 5
K. ANTANAVIČIŪTĖ
KELYJE
Keleiviai sumigo. lo tu nemiegi, 'raukiniui sveikinant lažas stoteles pakely? , LJž lango ne jūra dar, —■ Sniegas. I Pailsėk, siiKaip Jū aip Jūratė, užmerkus akis. iti| :š pasvajosiu ;Pie Odesą — miestą saulėtą, itij ai traukiniai, tu Tarsi tyčia, iš lėto žtr,-ls, elnią melodiją Ni sša kur kas: il i Sveikina ;ur! _____ grįžtančius, Linki išvykstantiems ry Kelio laimingo*
blakstienomis. — Kodėl? — Na, tai ir eikite. — jis truktelėjo pečiais. Ji sužiuro į jį didelėm baikščiom akim. Troleibuso vis nebuvo. — Aš eisiu, — taikiai pa sakė ji ir atsidususi nuėjo. Vaikas, visiškai, valkas, pa galvojo jis. Šis profesionalus Įvertini mas, staiga Iškilęs Iš bevelk tuščio ir seno banalių fra zių arsenalo, jam pasirodė nepaprastai šlykštus. Šlubčiodamas pasivijo ji)— Jūs neįsižeidėte? — Ne. — Na ir gerai. Dabar jie ėjo kartu. — Jums pakeliui. — Paklausė ji. — Ne, — jis susiraukė ir mostelėjo ranka. — Tiesiog noriu pasivaikščioti ir tiek. Jis vėl suirzo. Tur būt ji galvoja, kad ieškau pažin čių. — Jūs mėgstate šokti? Jis vos valdėsi, Kas per klausimas pas šitą mergiotę? Užsirūkė. — Ne. Žinoma, ji tuoj paklaus: — Kodėl? Jis stabtelėjo. — Jums dar toli iki na mų? — Nelabai, — ji nustebu si pakėlė akis. — Nieko. Aš tik šiaip sau. Beje, koks jūsų vardas?
Dvidešimt. Pasauly dar nedaug patirta, Vėjas laižo skruostus, o man šilta šilta. Skruostai man paraudo ne nuo šalto vėjo, Nuo žodelio vieno, kur širdis girdėjo. Netiesa, kad šaltis stingo jauną mintį — Juk nuo vieno žodžio galima sušilti. Net per balsią pūgą nebijau paklysti, Nes širdy kvatojas-, juokiasi jaunystė!
i
Epigramos VIENATINIS
TIKĖJIMAS
Visus jis ragina mylėti dievą, T myli pats tik žemės levą.
SAUSUOLIS '■irdėjom: jūra jam lig kelių r per balas jis išplaukiąs sau su... Jet vos jrioglino j gėralų stik leli. Sušlapo visas lig ausų.
NETAUPANTIEMS
LAIKO
tol apie laiko trūkumą kalbės, Jiems skirtas terminas vėl praskubės, lai susigriebę jie tą pastebės, Ir vėl svarstys, ir vėl plepės...
L. ROTUNDAS
mas, pagimdytas klaidžios orientacijos. Kuo toliau, tuo labiau Vilius glebo, laukda mas pašalinio postūmio. JĮ nufotografavo bemiegantį ir įlipdė į „Žaibą“, po to se kė keli dekano papeikimai už paskaitų praleidinėjimą. Vi lius ėmė priprasti prie baus mių. Jos skatino baimę. Tai buvo variklis, kuris Vilių stūmė per visas studijas. Bai mė prarasti stipendiją, bai mė netekti bendrabučio pri keldavo jį iš miego, ginė į paskaitas. Bet jos būdavo nuobo džios. Vilius studijavo anglą kalbą, kuri jo netraukė. Be to, čia reikėjo daug „kal ti“. Kai mokykloje rinkosi specialybes, jis nežinojo, kur pasukti. Jiems sakė, kad vi sur keliai atviri, ir Vilius at važiavo į Universitetą. Mo kykloje anglų kalbą dėstė labai griežtas ir reiklus mo kytojas, todėl vaikinas iš vi sų dalykų ją geriausiai žino jęs. • ■ Dėstytojai kalbėjo, kad specialybę reikia mylėti. Vi lius mokėsi be trejetų, pe dagoginę praktiką atliko ge rai. Bet niekaip neįsivaizda vo, kad galima mylėti abst raktų daiktą. Vilius turėjo draugą, mylintį vaikus, ki tą — merginas. Jis pažino jo vieną moterį, kuri mėgo šunis. . . „Tur būt tai reliatyvu“, — nusprendė Vilius. — „Be to. ar ne vis viena. . .“ — Tu dar gyvenimo ne uostei. . . — nutraukė jo mintis Arvydas. — Kai dirbsi, išsijudinsi. . . — Vėl lendi su savo gy venimu! Lyg studijuodamas žmogus negyventum. Ir apla mai, jūs per dažnai mėtotės tuo žodžiu. Abstrakcija! — Ne, tu dabar negyve ni, o tik egzistuoji. Trūniji, brolyti, — nesigailėjo Ar vydas. Vilius patylėjo minutę. — Tarp kitko, tas tavo gyvenimas mane išdavė... Vilius prisimena antrą kursą. Tada jo bičiulis Sta sys iš armijos parašė, jog gavęs keistą laišką. Jisai perdavė iš jo kai kurias ei lutes: „Audrone, žinotum, atvyko naujas mokytojas. Truputį pagyvenęs, bet pakombinuoti galima. Paban dysiu užmesti meškerę...“ Tai rašė judviejų klasės draugė Nina. Viliui ši žinia buvo tokia netikėta, nelaukta, jog išmetė jį iš vėžių. Jis mvlėjo Niną, dažnai susitikdavo su ja ir tikėjo meile. O da bar. . . Nina sumaišė adresus. Vi liui atrodė, kad ji su pur vais sumaišė jo šviesiausias jaunystės svajas. Į tyrą, skaidrų šaltinį . buvo pri versta dumblo. Reikėjo tapti visiškai nejautriam, kad ga lėtum gerti užterštą vandenį. Ir Vilius užsimerkęs sunkiai jį rydavo. Jis nebesijaudindavo, kada šaipydavosi iš jo ma žo ūgio. Akys, rodos, dar gi liau Įdubo, plaukai, retai bešukuojami, pasišiaušė. Jis tik įsispirdavo įžūliu žvilgsniu į kiekvieną ir tol nenuleis davo, kol auka neatlaikiusi pasitraukdavo. Viliaus už tai ėmė vengti visi, o gal jis ša linosi jų. Bus dauqiau
4TuswrM3
s
<s J
i i
— Na, ir oras, kad J( kur galas, — sumurmėto po nosim, palengva čiuoždamas slidėmis pasienio ruožu, Gerulis Ir nusispiovė. — Nesimato nei dangaus, nei žemės. juokai, kai siaučia O .pūga šiaurėje tai ne Menki _ ______ ___ _ ,pūga. . . Lietuvoje. Gerulis tai gerai žino, antra žiema čia. Kai pra dės vė as sniegą nešti, ir nešą visą savaitę. Ir šaltis dar koks, iškišk nosi, jei geras, tokiame ore! Daugiausia tokias dienas keikia pasieniečiai. Geriausi draugai tarpusavy nesuranda kalbos. Vaikšto niūrūs, pikti, tylūs. Tas Geruliui gerai žinoma ir suprantama. Bet praeis pūga ir vėl kaip nebūta. Ukrainietis Petka linksmai gros bajanu, nutrūktgalvis Valerka šoks kazoką, maskvietis VItia deklamuos eilėraščių ištraukas arba dainuos solo. „Kal nų arai tie mūsų vyrai..— sakys kapitonas Vasilijus Ermolenko, žiūrėdamas i savo vyrus. Jis gerai juos žino ir prie kiekvieno prieiti moka. Gal todėl politinio ir kovinio parengimo pirmūnų pas juos daugiausia. — Visiems nosi uždėsime, kai Tarybinės Armijos dienos garbei mūsų kuopos vyrai taps pirmūnais, — šyptelėjo snieguotų lupų kampučiu Gerulis. Tik staiga Jo akys keistai sužaibavo ir surimtėjo. Jam pasirodė, kad kažkas ba:tas pra lėkė ties kreivuoju beržu. Pralėkė ir dingo. Kas tai oalėjo būti? Gal Geruliui akyse pasirodė berželis, savo plačiomis šakomis tapo įtartinu ženklu? Ne. Algis nelaukė nė minutės, šoko i prieki. Nešamo snie go gūsiai lipdė akis, plakė sausą nugairintą veidą. Aplin kui kalnuose alsavo naktis, gaubiama nemalonaus švilpesio. Algiui geroką kelio gabalą teko šliaužti, nusukus galvą i Sostai toji vieta, kur prieš porą minučių prabėgo baltas
siluetas. Posūkis i kairę. O čia kas?! Dvi plačios slidžių juostos, dar nepilnai užneštos pūgos, rodė, jog tai gyvo žmo gaus palikti pėdsakai. „Vytis! — dingtelėjo pasieniečiui min tis, — ar pranešti vyrams“? Tuojaus turėjo ateiti pamaina. Kas bus, jei nerasiu. Bet ne Jo charakteriui tokiu sudėtingu momentu lėkti prie skam bučio ir kelti sargybos būstinėje pavojų. Gerulis pasitikėjo savo jėgomis. Jis pilnu tempu pasispy rė lazdomis ir nuskriejo baltomis kalnų nugaromis. Gerulis nematė nei apniukusio dangaus, nei kreivų berželių. Visos jo mintys ir jėgos buvo nukreiptos i prieki. O priekyje laukė kažkas nepaprasto. Priešakyje slidžių vėžės visai pranykdavo, kartais vėl Išryškėdavo, bet žmogaus nebuvo
MUSŲ PLANAI Nepastebimai prabėgo žiemos atostogos, baigėsi poilsis, o dabar prasidės įtemptos ir karštos darbo dienos. Vėl atgijo nutilusios auditorijos, vėl pasigirdo linksmas merginų juoas, o koridoriuose pertraukų metu „pypkiuoja“ vyru kai. .. Taip, antrasis semestras prasidėjo. Bet tam, kad gerai dirbtume, gerai mokytumės ir po darbo gerai pailsėtume, reikia pagalvoti ir apie kultūringą laisvalaikio praleidimą. Naujas Kultūros klubo planas gana vaizdžiai kalba, ko kios priemonės laukia mūsų artimiausiu metu. Pavartykime jį. Gana daug vietos jame skiriama nusipelniusiam dainų ir šokių liaudies ansambliui. Vasario 17 d. įvyko jo koncertas Vilniaus miesto darbo veteranams, kovo mėnesio pradžioje įvyks koncertas rinkėjams, nemaža išvykų į respublikos rajo nus. Neseniai su dideliu pasisekimu ansamblis koncertavo Alytuje, Druskininkuose, Lazdijuose ir mūsų Aktų salėje susitikimo su Kubos ir Vjetnamo studentais metu. Tik darnus ir draugiškas kolektyvas gali pasiekti tokių puikių rezulta tų. Didelis nuopelnas čia tenka ansamblio vadovams ir pir moje eilėje drg. A. Balčiūnui, kurį per trumpą laiką an sambliečiai pamilo ne tik kaip gerą vadovą, bet ir nuošir dų vyresnį draugą. Mėgėjai pasišokti šį semestrą galės lankyti šiuolaikinių šokių kursus, kuriems vadovaus choreografas drg. Astikas. Be to, prie Kultūros klubo sudaromas šokių klubas( pirmi ninkas R. Valiulis), kuris pačių poilsio vakarų metu plės šo klų repertuarą, stengsis organizuoti kitas priemones, kad vakarai nebūtų blankūs ir pilkoki, kaip tai dažnai ‘atsitikda vo iki šiol. Didelis dėmesys ateityje bus skiriamas draugystės va karams. Per vasario-kovo mėnesius numatoma susitikti su Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos darbininkais, Peda goginio instituto studentais, Talino aukštųjų mokyklų sįidentais, kurie vakarų metu duos savo saviveiklinių koleKtyvų koncertus. Pas mus atsilankys Operos ir baleto teatro solistai R. Siparis ir E. Kaniava. Bus organizuojamas spek taklio aptarimas kartu su LTSR Valstybinio Dramos teat ro aktoriais. Pirmą kartą į sceną išeis neseniai susikūręs mūsų naujas kolektyvas — Estradinis orkestras, pasirodys teatrinė studi ja, paruošusi Ratigano pjesę „Ugnies takas“. Semestro bėgyje geriausi fakultetinės saviveiklos ko lektyvai koncertuos ne tik Aktų salėje, bet išvyks ir į rajo nus. Tokios perspektyvos, tokie planai. Jų įgyvendinimas pri klausys žymia dalimi ir nuo to, kiek kiekvienas iš mūsų įdės savo darbo, įlies savo jaunatviškos širdies karščio. J. LIPINSKAS VVU Kultūros klubo valdybos pirmininko pavaduotojas
VII tarpfakultetinės Praeitą sekmadienį įvyko tradicinės savigynos tarpfakul ‘ ‘ tetinės varžybos. Tai didžiau sio masiškumo varžybos per visus septynis metus. Jų metu net 14 dalyvių įvykdė III at skyrio reikalavimus. Varžybų eiga vyko gana įdomiai. Ma tėsi kai kurių pradedančiųjų jėga. Antai, pradedantysis B. Kuliešius vedė susitikimą su pirmaatskyrininku R. Čepu. Tik dešimtoje minutėle paga vęs neatsargų B. Kuliešiaus judesį, Čepas sugebėjo pasiek ti pergalę grynu metimu. Dar įdomiau sukovojo pirmaatskyrininkal A. Bagdonas (GF) ir A. Dvilevičius (EF). Visą kovos eigą vedė Dvi levičius. Tik likus 15 sek. iki susitikimo pabaigos A. Bagdo nas grynu metimu laimėjo prieš Dvilevičių. Pagal svorius pirmąsias vietas užėmė sekančiai: G. Martinkėnas (MF), A. Žviro nas (TF), L. Aleksejūnas (IFF), R. Čepas (IFF), A, Bagdonas (GF), G. Mockus (MF), J. JanLV 04997
kauskas (ChM) ir C. Valinkevlčius (ChF). Tarpfakultetlnėje įskaitoje I vieta atiteko Gamtos fakulte tui, II-ąją užėmė Chemijos fa kulteto komanda. Tačiau dar mažai imtynlnkų yra Istorijos ir filologijos fakultete. Šio fakulteto sporto taryba turėtų nukreipti dar keletą draugų į imtynių sekci jąVaržybų metu A. Bielinis ir K. Turonis pasirodė neblogais teisėjais, todėl jiems suteikti sporto teisėjų vardai. Iš geriausiai pasirodžiusių imtynininkų sukomplektuota komanda Vilniaus miesto sa vigynos pirmenybėms, kurios įvyks kovo 1—3 d. Mūsų Universiteto studentai pasiruošę iškovoti taurę. Kovo 8—9 dienomis numatomos I tarpfakultetinės lais vųjų imtynių varžybos.
K. STASENAS
NEPRAĖJO... a.
Šimkūnas
VAIZDELIS matyti. Apgavikė pūga visaip stengėsi slėpti kažkieno pėd sakus, trindama ir lygindama baltuoju sniegu. Algiui čiuožti slidėmis ir dar prieš vėją darėsi karšta. Gerklėje nuolatos pritrukdavo oro. Gomuryje atrodė kartu. Veidas liepsno.o. Prakaito lašeliai nučiuožė jam pagal akis Ir lūpų kampeliais nusileido smakru ant apykaklės. įtartino žmogaus kaip nesimatė, taip nesimatė. Algis ėmė nervintis. Staigiu judesiu numetė pirštines Ir paspartino greiti, akys nuo vėjo ir sniego ašarojo. Sunku buvo sekti, kas vyksta šėlstančioje kalnų aplinkoje. Prie pat upelio pasienietis pa stebėjo, jog vėžės daro vingi i lygumėlę, o paskui nusilei džia i kairėje esantį skardį. Geruliui vietovė buvo gerai žinoma. Čia vasaros metu vadas visam jų būriui išrodė visas šioje vietoje esančias landynes ir tarpeklius. Paskui teko dar keletą sykių pabuvoti šiose vietose. Nors ir esant blogam orui Geruliui nesudarė sunkumų aplenkti pavojingesnes vietas. Staigiu posūkiu jis bematant atsidūrė skardžio apačioje. Prieš akis netoli stūksančios kairėje uolos išdygo žmogus su baltu chalatu. Jis neatsi gręždamas lėkė pirmyn. — Stok, — sušuko Alqis. — Stok! Sausiu! Bet niekas negirdėjo. Matyt vėjas Jo žodžius nunešė i šo ną, nepalietusius baltojo bėglio. Tada Algis iš automato pa leido keletą trumpų serijų į viršų. Priekyje čiuožęs žmogus stabtelėjo. Tikriausiai, išgirdo šūvi. Grįžtelėjo atgal ir žaibišku judesiu pasuko kiek i kai rę. Už keturiasdešimt metrų nuo savęs jis pastebėjo sek li, kurio nematė anksčiau. Priekyje čiuožęs žmogus metėsi dar daugiau į kairę, jog vėjas ir sniegas abiems pastojo kelią. Algis Jautė, kad už trijų šimtų metrų turėjo būti uolėtas skardis. Juo čiuožti gan pavojinga, tuo labiau, kad nieko nematyti, kas dedasi priekyje.
♦
ĘSTA žiburiai. Miestą apgaubia tyla. Tik ne tyla sargybinių žings niai. Keturi pirmyn, keturi atgal: „Stok! Kas eina?“ — lyg plienas nuskamba sargj binto balsas. Keičiasi pamalna. Juodaplaukį plačiapetį M. Bagdoną pakeičia lenlngradievisad linksmas tis A. Sučiugovas, stipruolį lietuvį V. Jucių tamsiaClčakoveidls totorius R. vas, žemaūgį, vlkrų lt vijurkas ukrainietį V. Belokonių — mėlynomis lyg vaiko akimis kaunietis B. Mlgonls. . . Ir vėl petis į petį stovi sargyboje įvairių tautybių vaikai. Rytinė dangaus pusė nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis. į padangę ky la, sprogsta, tykšta į šalis, krinta žemyn ir vėl pakyla žiežirbos. įvairiaspalvės Maskva sveikina 45-ąsias Ta rybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno metines, Ka„rarlal sustingsta pozoje mlai“. Kuo jie sutinka šią įžymią sukaktį? Nelengvos buvo jauniems kariams pirmosios dienos. Kankino namų Ilgesys, juk ne vienas paliko mylimą mergelę, gelsvakasę lietu vaitę, juodaakę totorę, baltaveldę ukrainietę. Nekuris ir jauną žmoną. O čia ne įprasta tvarka. Atsistos į ri kiuotę, vienas batas žiūri į ten. kitas į priešingą pusę. Arba dar geriau — su vie nais apatiniais. Vakare rūbai tarytum prisvilę — niekaip nespėsi atsigulti. Taktiniai užsiėmimai. Sniego iki juos■X*X*X«XB
G
Bet reikėjo. Bėglys jau ėmė bėgti uolėtu skardžiu žemyn. Atrodė, Jog lekia i prarają, nes aplinkui kyšojo lyg iltys uolos, o apačioje tarpeklis. — Stačiai leistis negalima, — suabejojo Algis ir ėmė skrieti į apačią kiek nuolaidžiau. Dabar Geruliui lindo vie na mintis, kad tik nepamesti baltojo bėglio. Vėjas kiek pritildavo, tai vėl pralėkdavo su didžiu ūže siu kalnų nugaromis. Pūga tebesiautė, tarsi iš tikrųjų no rėdama paslėpti įtartiną čiuožėją. Dingęs iš akių žmogus Algio nustebimui vėl pasirodė taip arti, jog pasienietis tiesiog apstulbo. Bet tuoj pat pr;ekyje pasipylė sniegas. Buvo aišku, kad baltasis bėglys užlėkė ant uolos ir nusirito i sniegą. Nepraslinko net kelios sekundės, Ir Algis užlėkė ant sniege besikrapštančio žmogaus. Užvirė atkakli dviejų vyrų kova. Čia abu paskęsdavo ( qilų sniegą, čia vėl iš Jo išlįs davo. Vienas iš jų turėjo išeiti nugalėtoju. Bet kas? Algis juto, kad senka jėgos. Priešo rankos nesidavė užlaužiamos, nors ir jo Jėgos mažėjo. O apie pagalbą iš draugų pusės Al gis ir negalvojo. — Ne, ne, turiu aš JI paimti, — sugriežęs dantimis pra lemeno vos girdimai Algis ir griebė už kairiosios priešo rankos. Tuo pačiu momentu dešiniame šone pajuto skaus mą. Geruli tas dar labiau įsiutino. Jis truktelėjo priešo kai rę taip, kad tas suriko Ir iš dešinės rankos i sniegą iškrito suomiškas peilis. Dabar jis tapo visai bejėgiu. Gulėjo kniūps čias ir Algis diržu raišiojo rankas. Gerulis jautė, kad rankų pirštai stingsta. Ar besuspės Jis surišti priešą ir perduoti savo vyrams? šią pareigą jis tu rėjo atlikti. Bet staiga Geruliui akyse viskas pradėjo {emtl. Visame kūne Jautėsi balsus nuovargis. Iš aklų dinqo surištasis bėglys ir... Kai Algis atmerkė akis, pastebėjo, Jog Jis randasi ne kareivinėse, o palatoje. Priešais JI sėdėjo kapitonas Ermolenko Ir du draugai. Gerulis matė, kad draugų akys džiu__ ■ Ir Jam pasidarė kaž gauja, o lūpomis bėginėja šypsnys. kaip gera ant• ‘krūtinės, nors rankos buvo subini._:^ 1 :ir 'lengva ; z“ * tuotos, veidas irgi perrištas bintu, o dešiniajame šone vars tė diegliai. — Na, o kaip su tuo? — pirmieji žodžiai išslydo iš ligo nio lūpų. — Jis nepraėjo.
KARIO ŽODIS tos. Gulk! Kelk! Sllaužkl Į ataką! — skamba komandos. Nelengvas buvo karantino mėnuo, bet dar liūdnesni rezultatai —- būris liko pas kutinėje vietoje. Dalyje buvo prisiimami įsipareigojimai 45-ųjų Ta rybinės Armijos ir Karinio Jūrų Laivyno metinių gar bei. Grupės ' komjaunimo su sirinkime savus įsipareigoji mus prisiėmė ir mūsų būrys. Ir ne taip jau mažus. Štai kai kurie jų: tapti karinio ir politinio parengimo žymū nais, gerais sportininkais, atskyrinlnkals, 100 procentų išlaikyti PDG II laipsnio žiemos normas, įsijungti į racionallzatorinį darbą, gy venti pagal moralinį komu nizmo statytojų kodeksą ir iškviesti kaimyninį būrį į soclenktynes. Taip pat kiek vienas prisiėmė asmeniškus įsipareigojimus ir draugas draugą iškvietė į soclenkty
nes.. Daugumas netikėjo, kad būrys Išpildys prisiimtus Įsi pareigojimus, bet mūsų be rio kursantai nekreipė dėmesio Į tai, tik su dar dides nėmis jėgomis kibo į darbų. Ypač dideli sunkumai už griuvo iš elektrotechnikos. Geriausiu šio mokslo žinoVis vu pasirodė Ražaitis, dažniau apie skambiu balsu spiesaiškinantį Raimondą davosi kursantai: vienas nežino, kaip nubrėžti trifazės srovės grafiką, antrajam ne visai aiškus Lenco dėsnis, trečiam lygintuve ne viskas suprantama. Atėjo elektrotechnikos eg zaminas — įskaita. Visi jau dinosi, o ypač lietuviai, nes gerai nežino rusų kalbos, Džiaugsmingų veidų ir penketų gausėjo, Jautėsi dar bo vaisiai. Tik du: V. Vasyliūs ir V. Stučny gavo paten kinamus pažymius, kiti visi gerus ar labai gerus.
iui ia oli
3 į as, 'ja ilii
Nelengva su fiziniu. gali vaikinas pasikelti >, lygiagrečių, persiversti tir skersinį, peršokti per as lį. Draugams į pagalbą atnt: sportininkai V. Jucius, rii Rešetovas, M. Bagdonasnti Ir vėl dirbama iki dėvi o prakaito. as Pagaliau suvesti rezu!au: tai. Būrys išpildė prlisilrsi tus įsipareigojimus. Tai a? su dovana 45-osloms tB blnės Armijos ir Karinio rų Laivyno metinėms. . m* Saliutas baigėsi. ą> Karys dar tvirčiau suspB džla ginklą. Tegu pab et< priešas sudrumsti mūsų its vynės padangę. Krūtinėlė!! atremsime, kaip prieš is metus prie Pskove ir ai vos. at Ramiai miegokit, žilaM viai seneliai, senagalvės JJS tušėlės, skaisčiosios m<Td< lės. . . ryl Tėvynės sargyboje os jaunieji kariai. Kursantas J. MICKEVIcįP* eil | na ėt vi
Ne de ?lk m; m; iki •U0 a oll
KELIONĖ Yra keturias kambario sienos ir keturi pasaulio kraštai — pa svirki, kas mieliau. Mes, gru pė Universiteto studentų ir dėstytnlų. nutarėme bent trumoam palikti savo kambario sienas — Vilnių — ir išvykti į turistinę kelione slidėmis po Užkarpatę. Mūsų tikslas — susipažinti su Užkarpatės gyventojų kultūri pasiekiniais bei ekonominiais ' ' ’ mais, su Karpatų gamta, papasa qucukoti kalnų gyventojams :.___ lams apie gintaro šalį Lietuvą, atgimusią tarybinės valdžios me tais, apie Vilnių, apie senąjį Universitetą ir, aišku, pasislidinėtl. Pagaliau mes sėdime traukiny je. Mūsų kelionė prasidėjo, prasidfla ta prasme, kad mes pa judėjome [ priekį. Gi iš tikrų’ų musų kelionė prasidėjo geru mėnesiu Į prieki, Hai norintie ji keliauti užsirašė turistų klu be. Paskiau ruošimasis, bėgioji mas, o paskutiniu metu prieš Iš važiuojant netgi nemiqo nak tys. Sausio 26 vakare mes atvažluoiama ( Jasynią, iš kur turim pradėti maršrutą. Išlipus iš traukinio mus iš karto pasvei kina karpatiškas šaltis ir g edras oras. Dar važiuojant trauki niu sužinojome, kad sniego šiais metais daug, ir tai mus džiugina. Iš traukinio vykstame Į turis tinę bazę. Čia pirmas nemalonu mas __ tenka keisti maršrutą, nes kalnuose laukiama pūga. Dėl to nukentėjo viena žygio pusė — maršrutas kalnų reljefu su paprastėjo. Iš kitos pusės — daugiau teko susitikti su vieti niais gyventojais. Iš pačių liau dies gelmių išgirsti pasakojimus apie kalniečių nacionalinius pa pročius, pamatyti, kaio teka naulasis gyvenimas. Gražūs guculų nacionaliniai rūbai. Jie ne stovi kraitinėse skryniose, kaip pas mus. Sekmadieniais gucu-
or lės kn sol
„Bliznecų“ viršukalnė nebetoli. Slidės jau nereikalingos.
lai nusileidžia iš kalnų į stam besnes gyvenvietes, ir čia vie nur kitur sutinkame nacionali niais rūbais pasipuošusius kal niečius. Vakarais, po žygių die nos, kalbamės su gyventojais, pasakojame apie seną ponų Lie tuvą ir apie naująją neatpažįsta mai pasikeitusią. Gvvenvietė’e Luqi TF dėstytojas St. Vėlyvis perskaitė D^skaitą ..Tarybų Lie tuva pokario metais“. Reikia pastebėti, kad vietiniai gyven tojai labai domisi mūsų šalies gyvenimu, liaudies papročiais. Labai pasikeitė gyvenimas Už karpatėje pokario metais. Nau jos mokyklos, ligoninės, mokyklos-internatai, gamyklos, Nevel tui prisimena savo didvyrius l’žkar^+ės gyventojai. Niekada jie neužmirš Olekso Borkaniuko, kuris visas savo Jėg^s ir gy vybę paaukojo Užkarpatės dir bančiųjų socialiniam ir naciona liniam jšvadavimui. Gražūs Karpatai žiemą. Kai nuose, kaip Ir visur, kuo aukš čiau pakyli, tuo platesni hori zontai atsiveria. Mes pasiekėme virš 1700 m aukščio. Ta diena, kai kilome i Bliznecus, neoamirštama, nes daugeliui tai bu vo pirmoji pažintis ir pirmoji kova su kalnais. Norint pama-
tyti tikrąjj kalnų qrož|. reikia pažvelgti į juos nuo viršūnės. Norint pasiekti viršūnę, tenka nugalėti daug sunkumų, kurie reikalauja iš žmogaus ūaug jė gų — tiek fizinių, tiek ir mora linių. Užt^t nesiekus čiomis prisimena tarybinio alpi nisto P. P. Zacharovo žoaz.ui: „Kalnų grožis nepakartojamas, Tas, kas nors kartą nabuv'h juose, niekada neužmirš. Kainai vilioja!“. valandų kopimo Po penkių ---• visą mums Karpatai atskleidė savo grož(. Keletą minučių visi gėrimės. Tolumo:e matosi Juo dųjų kalnų masyvas, kuris ne veltui taip pavadintas. Ten žiemą vyrauja šalčiai ir pūgos ir re tai kas žiemą kelia Į juos kr Ją. Matėme Hoverlą, aukščiausią Uk rainos Karpatų viršūnę, kuri dėl didelio atstumo niekuo neišsi skyrė iš viso kalnagūbrio. Ledi nis vėlas tuo’ mums priminė, kad reikia Judėti. Mūsų kelionė baigėsi. Vėl grį žome prie knygų, sužincj? daug r-»i‘o. "ateokinti. kūnini Įspū džių. Visi nusprendėme, kad tai musų nepaskutinė kelionė Ją pratęsime vasaros turistiniais maršrutais. G. C1ŽAUSKAITĖ
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto 3. Telef. Nr. 7-79-17. Rinko ir spaudė LKP CK Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvė OpraH BHJiuHKiccKoro foc. yHHBepcHTera («CoBercKHil cTyueirr*), aąpec: r. Bmibmoc, ya. ymiBepcMTeTO, 3.
S. VĖLYVIO nuotr.
REDAKCINĖ KOLEGŲ
. ;;
I
. itė Šiandien Čiurlio •'os Aktų salėje įvyks i ait mingas Tarybinėj A 'na jos dienos minėjimas, er Savo prisiminimais te sidalins pilietinio ir o vynės karo dalyviai, kfl certuos Armijos savivi us lininkal. « įa Pradžia 19 vai. Į ieč mas su pakvietimais, lt Skelbiamas konkursas
dentiškos dainos (teksto) kūrimui.
-I
v. M
Konkurse gali dalyve visi Universiteto studen H Tematika turi atspindėti ' t sų amžininką. Už geriausio dainos tek'a sukūrimą bus skiriama / tinga dovana ir Kultūros nisterijos Garbės raštas. ,®n VVU Komjaunimo Komitele^ .k
| Užs. Nr. l-»at j i