PERGALĖS DIDŽIAJAME TĖVYNĖS KARE 40-MEClUI vašų salių puolei akaj. vienvkjtesi
uwbidis
sccioencas 1985 m. gegužės 6 d., pirmadienis
Nr. 15(1314)
NUMERYJE: PASAKOJAME APIE DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO VETERANUS,
DIRBANČIUS MOŠŲ UNIVERSITETE,
SAVO MINTIMIS APIE TAIKĄ DALIJASI
STUDENTAI
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRAST1S LEIDŽIAMAS NUO 1950 M. BALAND2IO 15 D.
Siame
KRONIKA
Kaina 2 Icap.
IR TEGU VISI ŽODŽIAI — MOTINA, ŽEME, DUONA, SAULĖ, MEILĖ, TĖVYNĖ, REVOLIUCIJA, DARBAS IR DAR DAUG KITŲ GERŲ ŽODŽIŲ — TEGU JIE VIŠI ATSISTOJA VIENO VIENINTELIO ŽODŽIO SARGYBOJ,' KAD GALĖTUME GIMTI BE SKAUSMO IR MIRTI BE TRIUKŠMO. IR KAD BUTŲ DANGUS KAIP MĖLYNAS, DIDELIS VARPAS, KURIAME ANT AUKŠČIAUSIOS ŽVAIGŽDĖS SKAMBĖDAMAS SUPTŲSI ŽODIS: TAIKA. Just. Marcinkevičius (iš „Publicistinės poemos") /\A/VVVXAA/V\/VXAA/’/X/VV\/VVV\/V\A/V\A/\A/\AA/V\/>/VVVXA/V\/VV\/V\A/\A/V\A/\A/V\A/\/VV\/V\A/VV\/\/VV\/'v".'
JWV'/Y
SVEIKINIMAS Prieš 40 metų, nugalėję nuožmiau sią žmonijos priešą — fašizmą, tary biniai kariai iškėlė didžiosios istori nės pergalės vėliavą. Jų gretose bu vote ir Jūs — pasiryžęs negailėti sa vo jėgų, savo sveikatos ir net gyvy bės, kad tik mūsų Tėvynė būtų lais va, kad visoje Žemėje gyvuotų tai ka, kad mes kartu su visomis tarybi nėmis tautomis galėtume aktyviai kurti laimingą ir šviesų komunistinį rytojų. Per 40 metų išaugo naujos žmonių kartos, savo akimis nemačiusios ka ro, tačiau Tėvynės meilės, narsumo ir aukojimosi pavyzdys, parodytas ta rybinių karių ir visos liaudies rūs
čiomis Tėvynės karo dienomis, bus amžinai gyvas kartų kartoms. Minėdami pergalės Didžiajame Tė vynės kare prieš fašistinę Vokietiją 40-ąsias metines, nuoširdžiai sveiki name Jus — kovų ir darbo vetera ną, dižaugiamės ir didžiuojamės tuo, kad šiandien esate mūsų kolektyvo narys ir linkime Jums dar ilgų kū rybinių metų, sėkmės darbe ir laimės asmeniniame gyvenime.
Rektoratas Partijos komitetas Komjaunimo komitetas Darbuotojų profsąjungos komitetas Studentų profsąjungos komitetas •
DAINĄ, TĖVŲ PRADĖTĄJĄ... Didžiojo Tėvynės karo metai dar gyvi jo liudi ninkų atminimuose. Tų, kurie su ginklu rankose kovojo priešakinėse fron to linijose, žygiavo sun kiais fronto keliais, ku rie karo metais ta po partizanais, kurie pa siaukojamu darbu užfron tės fabrikuose, gamyklose padėjo kovoti fronte... Sunkiai buvo iškovota pergalė. Ir dabar, artėjant keturiasdešimtosioms jos metinėms, dar kartą prisi mename kovotojus, dar kartą grįžtame j rūsčius metus. Į Universiteto Didžiąją aulą rinkosi Didžiojo Tė vynėskaro veteranai, Universiteto profesoriai, dėstytojai, darbuotojai, studentai. Iškilmingą Pergalės dienos minėjimą
pradėjo Universiteto rek torius akademikas J. Ku bilius. Tylos minute pagerbia mas kovų dalyvių atmini mas. Pranešimą apie tarybi nės liaudies pergalę prieš fašistinę Vokietiją perskaitė Universiteto ka rinės katedros viršininkas J. Andriuškevičius. Apie lietuvių liaudies indėlį į pergalę Didžiajame Tėvy nės kare kalbėjo Moksli nio komunizmo katedros docentas P. Bernatavičius. Antihitlerinės koalicijos susikūrimą ir vaidmenį antrajame pasauliniame kare aptarė TSKP isto rijos katedros vedėjas prof. K. Navickas. TSRS veteranų komite to Vilniaus miesto sekci jos vardu susirinkusius pasveikino B. Blažys, Le
nino rajono karinio ko misariato atstovas R. An tonovas. Garbingi apdovanoji mai buvo įteikti vetera nams. I laipsnio Tėvynės karo ordinu apdovanoti profesoriai A. Bendžius ir S. Lazutka, II laipsnio Tėvynės karo ordinai įteikti A. Momotovui, A. Sapožnikovui, N. Paliuščinskajai. Jubiliejiniais medaliais apdovanoti ko vų ir darbo fronto daly viai. Veteranus sveikino Universiteto rektorius akademikas J. Kubilius, partinio, komjaunimo ir profsąjungos komiteto at stovai. Garbingi apdovanoji mai buvo įteikti ir Uni versiteto darbuotojams bei studentams, didvyNukelta į 4 psl.
Sakoma, kad laikas ir at stumai — geriausi skausmo gydytojai. Tačiau ne visada juk reikia jų pagalbos. Ne visada mes norime užtrinti praėjusų dienų pėdsakus. Atvirkščiai. Kartais būtina, veržiantis į priekį, atsigręžti, pažvelgti atgal — praeitin. Andriaus Bendžiaus, Uni versiteto TSKP istorijos ka tedros profesoriaus, gyveni mo nepalyginsi su lygiu tie siu keliu. Gimė mažažemio valstiečio šeimoje. Be jo augo dar ke .. .skirtas pergalės Di turi vaikai. Anksti mirus tė džiajame Tėvynes kare vui, kiekvieno rankos mai 40-mečiui. Nepajutau, tino šeimą. Todėl vasarą kaip žodžiai susirikiavo reikėjo tarnauti buožėms. patys, {prasti. Tūkstan Mokėsi žiemomis, siekė įgyti čius kartų girdėtas žodis kiek įmanoma daugiau žinių. pergalė. Gal mes jau pri 1939 m. gavo šaukimą į pratom prie šio žodžio, buržuazinę Lietuvos ka kaip prie kasdieninių — riuomenę. Tų pačių metų darbas, taika, laimė. rugpjūčio mėnesį A. Bendžius .. .skirtas pergalės Di — jau Raudonosios armijos džiajame Tėvynės kare gretose. Karas užklupo karinėje va 40-mečiui.. . Ką sako tau, bendraamži, šie žo saros stovykloje Pabradėje. džiai? Keturiasdešimt me Tuomet divizijos ryšių ba tų be karo. Keturiasde taliono seržantas, vairuotojasšimt taikos pavasarių, va mechanikas A. Bendžius jau džios, kai buvo formuojama sarų. . . Ar suvirpa tavo galvojo apie gyvenimą po 16 lietuviškoji šaulių divizija, tarnybos, kūrė ir ateities širdis? atvykau į ją ir jos gretose RAIMONDA RAVAI- planus. Karas užklupo taip nuėjau visą kovų kelią nuo nelaiku. Kiek išbandymų lau Aleksejevkos iki Kuršo", — TYTĖ, Istorijos. fakulteto kė priešaky. . . tai paties profesoriaus žo žurnalistikos specialybės Iš pradžių jų divizija trau džiai. Ir vėl keliai keleliai, trečiakursė: kėsi iš Pabradės stovyklos vedant automašinų kolonas: — Keturiasdešimt metų link Polocko, kaudamasi su reikėjo aprūpinti divizijos be karo — tai labai daug. hitlerininkų desantais, su dalinius visų rūšių ginklais, Bet kai manęs nepalietė šaudmenimis. Kiekvienas rei karas, kai taikiai gyve prasiveržusiais į priekį moto sas iš artimiausios geležinke nam ir dirbam, viskas rizuotais priešo daliniais. Ser lio stoties iki divizijos galėjo mums atrodo paprasta, žantui A. Bendžiui teko ma būti paskutinis — hitlerinin suprantama ir būtina. Ir šina vežiot į įvairius divizi kai apšaudydavo iš artilerijos pabūklų, minosvaidžių. Ta štai — skaitai laikraš čiuose apie karščiausius jos dalinius ryšių priemo čiau apie tai nebuvo laiko žemyno taškus, apie gink nes. .,Nuo 1942 metų pra- galvoti. Negalvojo Andrius
Skirta
KIEK IŠBANDYMŲ LAUKĖ
Pergalės
40-mečiui...
lavimosi varžybas, ir da rosi baisu. Neseniai mačiau vieną japonų mul tiplikacinį filmą, pasako jant} apie Hirosimos tra gediją. Sukrėtė. Tai nie kada neturi pasikartoti. Juk vieną kartą privalo viso pasaulio žmonės su sitarti, juk vieną kartą visi privalo pajusti — tai ka reikalinga kaip oras, kaip vanduo. Keturiasde šimt metų gyvenam be karo... Turim kovoti, kad ir toliau gyventume be jo. Kiekvienas priva lo gyventi ne kažkuo, o jausti savo laiką, jaustis atsakingu. Žmogus priva lo dirbti savo darbą, siek ti savo tikslų. Svarbiau sia — nestovėti nuošaly je. Niekas su mumis ne prasideda ir niekas ne turi baigtis.
_ SAULIUS GUDELIAUSKAS, Istorijos fakulteto absolventas: — Aš norėčiau remtis savo diplominiu darbu. Jo tema: „VVU komjau nimo organizacijos inter nacionaliniai ryšiai". Sia me darbe aš kaip tik ir išsakau, kaip aš suvokiu šią datą, bandau vertinti jos reikšmę. Juk jeigu ne būtų to keturiasdešimties metų jubiliejaus, vargu, ar aš rašyčiau savo diplo minį darbą, vargu, ar bū tų šie internacionaliniai ryšiai, vargu ar kas nors būtų. Tik po antrojo pa saulinio karo susidarė są lygos bendradarbiauti. Kitas klausimas, kiek vienas žmogus gali nu lemti. Manyčiau, puikus pavyzdys — Politinės dai nos festivaliai. Tai viena iš kovos formų.
Bendžius apie tai ir 1943 m. pradžioje, divizijai artėjant prie fronto linijos Oriolo sri tyje, kai jam su draugais te ko gelbėti priešo lėktuvo bombų padegtus ešelonus su šaudmenimis. 1943-ųjų vėly vas ruduo Baltarusijoje. 4-oji smogiamoji armija, kurios sudėtyje buvo ir 16 lietuviš koji šaulių divizija, prie Nevelio veržėsi į apie 120 km gylio „maišą" ir stengėsi at kirsti vokiečių grupuotę. Transportas grimzdo, kareiviai ant savo pečių tempė ne tik ginklus, eidavo atsinešti ir šaudmenų, maisto, nors nuo
Trumpas pasikalbėjimas
Buvusį 16-osios lietuviško sios šaulių divizijos vyriau siąjį terapeutą, medicinos bataliono vadą įsivaizdavau visiškai ne tokį, todėl sutri kau ir nedrįsau eiti iš pas kos, o jis spaudė rankas su tiktoms kolegėms kitame ko ridoriaus gale. Pradėjome, kaip sakoma, nuo pradžios: nuo pirmųjų karo dienų, nuo ilgo evaku acijos kelio. Iš Kauno tas kelias terapeutą Ch. Kibarskį tai pėsčiomis, tai kariniais ešelonais vedė per Lietuvą, Latviją, RTFSR. — Pagaliau pasiekėme Gor kį. Ten teko dirbti Univer sitete. Labai neilgai, vos po Kalbėjosi rą savaičių. Paskui traukėmės A. KAZIMIERAITYTE į Vidurinę Aziją, į Kokandi-
ją. Čia dirbau ligoninėje iki pat gruodžio vidurio, kol iš girdom apie lietuviškojo Ta rybinės Armijos junginio for mavimą. Tolesnis terapeuto Ch. Kibarskio karo kelias jau su tampa su 16-osios lietuviško sios šaulių divizijos keliais. — Karo krikštą gavom Aleksejevkoje. Ten mes ko vėmės apie dvi savaites... Tu štai klausi, kas buvo bai siausia, sunkiausia. Tai šitai ir buvo sunkiausia... Ir bai siausia. Prieš pirmuosius mū šius mūsų galvose dar te bebuvo teorija, o jos kiek vienai situacijai nesugalvosi. Ir ji nieko bendro neturėjo su ta praktika, kurios mes pasisėmėm prie Aleksejevkos.
Mūsų mažoje kilnojamoje li goninėje buvo įmanoma pa likti tik nesunkiai sužeistus. Suteikdavom būtiniausią me dicininę pagalbą, o paskui siųsdavom toliau nuo fronto linijos. Sužeistų tomis dieno mis turėjom labai daug. Man net atrodo, kad paskui tiek sužeistų mūsų divizijoje nie kada ir nebebuvo. Dirbti rei kėjo, atmetus visas teorijas, šaltyje, kokioje nors žemi nėje, kai netoliese sproginė davo sviediniai. Iš pradžių nuo šitų sprogimų gūžėmės, o paskui prie visko pripra tom. Profesorius patyli, paskui pradeda pasakoti apie toli mesnius mūšius. Bet iš 1943 metų liepos mėnesio, iš
pirmųjų linijų iki geležin kelio stoties — 100 ir dau giau kilometrų. „Aš nebuvau pėstininku, kuris iš apkasų kyla į ata ką, bet ir man teko ne kar tą užimti kovos pozicijas ir ginti jas nuo priešo", — pri simena profesorius A. Ben džius. Viskas.. . Pergalė! Ją vy riausiasis technikas-leitenantas Andrius Bendžius sutiko Kurše, eidamas divizijos arti lerijos tiekimo sandėlių vir šininko pareigas. Prasidėjo taikus darbas. 1946 m. spalio mėn. LKP CK
Kursko-Oriolo lanko, iš kai melio Litva (ištaręs jo vardą, profesorius nusišypso), vėl grįžta mintimis 300 km atgal į Aleksejevką. — Žiema 1942-ųjų pabaigo je buvo labai šalta. Į Alek sejevką ėjome pėsti, medikai nešėsi instrumentus, medika mentus. Ešelonai į frontą ne važinėjo, — karčiai šypteli. — O klampoti per sniegą bu vo sunku. Tuo labiau, kad to se vietovėse ne tik sniegas ir šaltis pasitiko, bet ir tokie kalneliai, į kuriuos kariai, pečius įrėmę, stūmė mašinas. Profesorius mosteli ranka, bet atsigręžęs į mane, aki mirksniu suvokia, kad mano vaizduotėje tie kalneliai gims ne tokie, kokius jis nori pa rodyti — karo mašinų išmal ti takai, nuo kareivių kojų pažliugęs sniegas, o lygiai gražiai apsnigti, tokie, nuo kurių vaikai leidžiasi su ro gutėmis. Nelengvai žodžiais išsilieja sunkūs, jau tolimi, bet vis dar gyvi prisiminimai. — Tai tokia buvo pradžia, — beveik atsidūsta. — Tada su baime laukdavom radijo pranešimų apie mūšius. O kai pradėjome vyti priešus, nuo taika buvo visai nebe ta. Ta da buvo ypač svarbu jausti pergalę. Tai ir suteikdavo ka riams jėgų. Į kiekvieną mū šį kildavo, kaip į paskutinį, pergalingą... Žinoma, karas lieka karu. Daug dar kartų buvo smarkiai išretinta mūsų divizija. Dar reikėjo pereiti Baltarusiją, gimtąją Lietuvą, Latviją. O gyventi norėjo kiekvienas. Ir kiekvienas, ei damas į mūšį, tikėjosi: „O galbūt ir šį kartą dar ne". Jie jau buvo per daug uostę parako, kad bijotų mir ties. . > Jie tik norėjo gyven ti... Prieš mūšį sunku būda
pasiuntė Andrių Bendžių su keletu draugų į Varėnos ap skritį padėti vietiniam ak tyvui. Nuo praktinės kovos teko pereiti prie teorinės: A. Bendžius skleidė politines žinias tarp valstiečių. Ta čiau tai ne visiems patiko. Banditai sunkiai sužeidė jį. Po to — metai ligoninėje, kova su liga, invalidumas. Tačiau niekas negalėjo nu malšinti noro dirbti ir mo kytis. Net prasta sveikata Užbaigta suaugusiųjų vidu rinė mokykla, įgyląs aukšta sis išsilavinimas. 1953 m. A. Bendžius įstojo j aspirantu rą Vilniaus valstybinio uni versiteto TSRS istorijos ka tedroje. Kodėl būtent istori ja? „Technika ir istorija do mino mane nuo mažens", — tvirtina profesorius. Po karo, susiklosčius tokioms aplinky bėms ir nesant technikos spe cialybių Vilniuje, teko pasi rinkti istoriją. „Ir turiu pasa kyti, kad nesigailiu“. Istori ja — įdomus ir daug duo dantis žmogaus formavimuisi mokslas. Didelė gyvenimo prasmė profesoriui — darbas su studentais. Neįmanoma išvardinti visų mokslinių darbų, parašyti! straipsnių ir knygų. Aukštai įvertinti profesoriaus nuopel nai: „Garbės ženklo" ordi nas, trys medaliai, LTSR nu sipelniusio kultūros darbuo tojo garbės vardas, LTSR valstybinės premijos laurea tas. Visą laiką lydi profeso rių darbštumas, principingu mas, sąžiningumas.
Vilija URBANAVIČIŪTE
vo eiti į vizitaciją. Tik atei ni, o tave, žiūrėk, ir ims įti kinėti, kad „su tokia žaizda galima kariauti", kad jam „labai reikia kelioms diene lėms į priešakines“. „Išrašyk, — sako, — daktare, o jeigu taip reikia, aš po mūšio pats į ligoninę sugrįšiu, ir tada jau gydyk, kiek patiks". Ir prašosi į frontą visi, kas tik jaučiasi galįs ant kojų pa stovėti. . . Profesorius vėl neramiai sujuda, užgautas tokių ryš kių prisiminimų. Nutyla... — Tų dienų kolegos, sakai, — pakartoja mano klausimą. —- Tai kad kiek čia mūsų beliko. Net iš tų, kurie su laukė Pergalės. Juk štai jau kiek metų prabėgo... Užklausiu apie tų laikų pa cientus. Jis kažkaip nervin gai stukteli vienos, rankos pirštų galais į kitus ir praby la labai energingai: — Žinai, karo laikų drau gystė amžina ir visai kito kia, negu paprasta kasdieni nė. Kai sutitinkam mes, ka ro veteranai, ir apsikabinam kitaip, ir sveikinamės kitaip. To, ką praėjom, neįmanoma pamiršti. O savo pacientus aš sutinku gatvėj, kai kuriuos ir dabar gydau. Sveikinamės, kai kada dar suspėjam persi mesti žodžiu, kitu. Ir vėl bė gam kiekvienas sau. Darbai, rūpesčiai taip įsuka, kad daž nai tik pasisveikinti ir tesuspėji. O apie savo šiandieninį 'darbą Antakalnio klinikoje ir Universitete profesorius pa sako tik tiek: — Gydau, skaitau paskai tas studentams, konsultuo ju. .. Vida DANILEVIČIŪTE
A. KUČINSKO nuotrauka
M. Patašiaus fotoapybraiža apie veteraną prof. L. Vladimirovą
PER POEZIJOS ŽODĮ SPARNUOTĄ
VIENA PROFESORIAUS DIENA Pažįsta jį Universitete visi. Ir ne tik čia... Daž nas studentas, skubėda mas rytą taku nuo Anta kalnio į naujus universi teto rūmus Saulėtekyje jau iš tolo pastebi aukš tą, šiek tiek palinkusią į priekį figūrą, prasilenk damas pagarbiai pasisvei kina, o jaunesniajam kole gai pašnibždomis paaiš kina: „Mūsų profesorius1'. Jau ne pirmus metus, sugrįžęs iš JAV, kur bu vo SNO bibliotekos di rektoriumi, tyliai prave ria rūmų duris, bekopda mas laiptais į ketvirtą aukštą, žiūrėk, tai vieno, tai kito užkalbintas kažką paklausia, primena, pasiū lo pratęsti pokalbį kabi nete. Spragtelėdamas pasisu ka .raktas, atsiveria du rys. .. Prasideda dar vie na Istorijos fakulteto In formatikos katedros vedė jo prof. Levo Vladimirovo darbo diena. Pokalbiai su studentais, paskaitos posėdžiai... O namuose — kiti rū pesčiai. Dar neperskaity ta visa šūsnis studentų darbų, neatsakytas drau go laiškas. O čia dar pa byra anūkai... Ir vėl, žiūrėk, praėjo dar viena diena...
„MES SVAJOJOME APIE KALNUS...“ Pradeda lyti.., O ką tik- nei tu nematėme. Apie kurj ’ai’ švietė saulė. Tik tas lie daug žinome iš kino filmų, tus — nieko negąsdina. Ei knygų. Apie kurį tiek mažai na sau kaip ėję fizikas fa žinome... kulteto studentai į paskaitas. Gudriais veidais, baltais braiXXX 'ybinio popieriaus ritiniais tešini... Be lietsargių. Ne — 1941 metais buvome šinau, apie ką jie galvoja. Gal laboratoriniai darbai dar jauni vaikinukai... Netikė neužbaigti. Gal kontroliniai jome, jog karas ilgai tęsis. da,r neparašyti, neduoda ra Atrodė, dar keli mėnesiai mybės. O gal jie bando pri- prabėgs... Ir... Mes svajo >iminti dar tik vakar lento jam apie kalnus. Tą pačią je profesoriaus parašytą for 1941-ųjų metų vasarą su klasės draugais tikėjome, mulę. .. Penktame aukšte akademi jog dar suspėsime nuvažiuo ko A. Jucio vardo auditori ti į Krymą. Įkopsime j patį joje vyksta paskaita. Kvan- aukščiausią kalną. Ir mums mė mechanika... Skaito ją saulė švies gražiai: iš ryto fizikos-matematikos mokslų rausva, vidudienį — geltona laktaras, LTSR valstybinės o vakare — jau violetinė... Premijos laureatas, VU Teo Lankėme mokykloje alpiniz rinės fizikos katedros profe mo sekciją, visus metus fa sorius, mokslinių darbų apie natiškai buvome apimti vie atomų ir molekulių spektrų nos vienintelės aistros — bei grupių teoriją autorius, kalnus. Gražios spalvos pa A. Bolotinas. Lentoje formu mažu išsisklaidė. Ir liko j os, formulės. Įrodymai, už — kasdienybė. Gerokai pil daviniai, vėl įrodymai. Ne ka mums pasitaikė. Vokiečie lengva. Lyg labirinte gali pa ne kartą tais metais bombai siklysti neatidus studentas, davo Charkovą — man Padaręs mažutėlę klaidą, gimtąjį miestą. Teko ir i rofesorius kreida spėriai mums su tėvais evakuotis. užrašo dar vieną formulę. Apsigyvenom Frunzėje. Kar Nukreipė mus į 3-čiąjį Uk — Prisiminkite... Vakar tu su penkiais savo klasės rainos frontą... Ir tai iki įvedinėjome" ją lentoje. draugais 1942 metų sausio karo pabaigos buvau pėsti Tai, apie ką dabar prašy- 21-ą dieną įstojome į Kari ninku. .. Per ' visą Ur’ainą s’u papasakoti gerbiamą pro ninkų mokykla). 1943-ieji... iki pat Rumunijos sienos nu fesorių, vyko ne vakar, ne žygiavome .. prieš savaitę. Ir ne prieš Ateina įsakymas. „Sudaryti Aš išsiimu užrašų knygu metus. Paprašysiu papasako kursantų brigadą!" Ji ir bu tę. Ruošiuosi užsirašyti svar ti apie karą. Kurio nei aš, vo sudaryta iš 1000 žmonių. besnes datas, įvykius... O
profesorius tuo metu atsisto ja. Pasižiūri pro langą. Žvilg teri į mano užrašų knygelę. Vėl pro langą... Ir kažkaip nutyla. Ramus veidas, tik vos pražilę plaukai... Min•yse bandau įsivaizduoti ka ri — kareiviška milinė, šau tuvas rankoje... Pilotė, ant
pečiai... Ordinai. — Tau kiek dabar metų? — profesorius nuo lango pa sisuka į mane. Jo kaktoje viena, ką tik atsiradusi rau kšlelė, lyg ir sujaukia tą ra mią nuotaiką iki šiol valdžiu sią profesoriaus veidą. — Dvidešimt. Jau žiemą suėjo... — Tai va, tokie ir mes ta da buvome. Dvidešimtmečiai. Viską norėjome žinoti. Užra šų knygutę taip pat nešiojomės visada su savimi, ir pie štuką. Ir naktį, išlindę iš ap kasų, ne tiktai priešo pozici jas išsibraižydavom, bet su draugu Vladimiru (jau tada baigusiu fizikas instituto 2 kursus) „astronominius že mėlapius" pabraižydavom, bežiūrėdami naktį į žvaigž des. .. O kodėl jos taip išsi dėsto: vienąkart vienaip, ki tąkart — kitaip, kodėl taip šviečia... Viską norėjome sužinoti.. . Bet ir tą — tylią nakties mi nutėlę — ir ją nutraukdavo sviedinių sprogimai... Ir vėl kartojosi tas pats praėjusias dienos ritmas: greitas ir lė tas. Nelygus. Mūsų, jaunųjų gyvenimas bėgo nesulaiko mai. Tačiau toks tikras jis buvo, tas gyvenimas, nors ir punktyrine linija buvo žy mėtas mūsų kelias... Profesorius paima iš manęs užrašų knygutę ir vieną pas kui kitą išdėlioja horizonta lius brūkšnius: — Toks buvo mūsų gyve
Į margaspalvę UniverI siteto renginių, skirtų Pergalės Didžiajame Tė vynės kare 40-mečiui, puokštę savo atminties ir pagarbos žiedą įpynė Rusų kalbos katedra, or ganizuodama tarptakultetinį poezijos vakarą-konkursą. Renginį įžanginiu žodžiu apie karo metų poeziją pradėjo kated ros dėstytojas M. Kudriavcevas. Jis trumpai charakterizavo karo ug nyje gimusią lyriką, jos moralinį tyrumą, opti mizmą. Skaitovai, susirin kę beveik iš visų Univer siteto fakultetų, jausdami tą didžiulę atsakomybę ir svarbą, skaitė eiles labai nuoširdžiai, nemeluoto jausmo vedini. Vertinimo komisija, į kurią įėjo ir dėstytojai, ir studentai, vadovaudamasi tokiais kriterijais, kaip eilių ati tikimas temai, eilėraščio meninė vertė, skaitymo lygis, rusų kalbos taisyk lingumas, geriausiomis paskelbė — Gamtos fak., geogr. spec. I kurso stu dentų muzikinę-poetinę kompoziciją pagal J. Jevtušenkos, R. Gamzatovo, N. Zinovjevo eiles, geogr. spec. II k. studentų litera tūrinę kompoziciją „Gy venimas ir mirtis". Istori jos fak., bibl. spec. II k. studentų muzikinę-poe tinę kompoziciją pagal R. Gamzatovo, R. Roždestvenkio, O. Bergolc, J. Druninos eiles, Filologi jos fak., liet. k. ir lit. spec. I k. studentę Veikutytę Laisvūnę ir Pre kybos fak. I k. studentę Vaikutytę Iloną. Visi, susirinkę į šį va karą, per poezijos spar nuotą žodį išreiškė savo nerimą ir skausmą dėl karo, lūkesčius, viltį ir ti kėjimą taika. Aušra KAZIMIERAITYTĖ nimas. .. Nelygus... Nežinai, kada nutrūks jo siūlas. Šian dien tu atsakai už save. Ry toj — už save ir už draugą, kritusį mūšyje... Poryt — gal tau teks atsakyti ir už tris... Ko nebaigė draugas — atlikti. O tu, dvidešimtmeti kareivėli, ar tu pajėgsi ženg ti keliu, jau net ne šukėmis barstytu, o sprogstamųjų sviedinių išraustu keliu... Kur kiekvienas kritimas — tai tarsi lygybės ženklas, po kuriuo rašomas žodis — „pralaimėjimas". Suklupti mums buvo nevalia. Ir tai, tikriausiai, ir buvo įdomiau sia. Eini jaunas, kupinas jė gų per gvenimą su šautuvu rankoje, ir vis dėlto tiki juo, gyvenimu.. . O pergale mes visi karštai tikėjome. .. ***
Už lango jau baigia lyti. — Sakykite, profesoriau... O ar skiriasi šiandieniniai dvidešimtmečiai nuo Jūsų kartos dvidešimtmečių? Profesorius nusišypso: — Skiriasi... Keturiasdešimčia metų paseno manoji karta... Mums dabar jau šešiasdešimt metų. Štai kaip daug skiriasi... — Ką besakyt — šaunus visada jaunimas... Svarbiau sia — sugeba jis iš ketu riom kambario sienom apri botos erdvės į n-matę erdvę pasprukti. Ieškoti naujų ke lių. Daina-Mellė LEVICKAITE
4 TaryMnla
KRONIKA
Niekas negali būti pamiršta Eina laikas. Užmaršty pa lieka kasdieniniai darbai, rū pesčiai. Išlieka tai, kas bu vo gera, gražu. Ir patys skaudžiausi įvykiai nepasimiršta. Gal todėl, kad gėrį žmogus priima naitūraliai, nesusimąsto, kad gali būti kitaip. Praėjo keturiasdešimt me tų, kai baigėsi karas. Tačiau jis nepamirštas. Negali būti pamiršta taip brangiai kaina vusi pergalė. Apie tai ir kal buosi su Didžiojo Tėvynės karo dalyviu profesoriumi Stasiu Lazutka. XXX
1941-ieji metai. Rankose brandos atestatas, svajonės apie ateitį ir nuolatinė karo grėsmė. — Mums visą laiką kalbė jo, kad karas neišvengiamas kad imperializmas jį sukels kad reikia būti pasiruošusiems, — prisimena profeso rius. Aštuoniolika melų. Ir daug, ir mažai. Turbūt daug, jeigu suvoki savo atsako mybę už Tėvynę, ■ jei jautie si esąs jos pilietis, privalai už ją kovoti. Todėl Stasys Lazutka po išleistuvių vakaro grįžta į namus, pasiima būtiniausius daiktus ir vėl atgal į rajono centrą, Beeinantį užklumpa karas, Jį pasiunčia į ryšių karo mokyklą. Mokslas trun-
ka vienuolika mėnesių. Po ną ir naktį, kairius aprūpin metai ' Visuomeninių mokslų to — Voronežo, Briansko davo ne tik maistu, drabu akademijoje prie TSKP CK Kalinino, II Pabaltijo fron žiais, bet ir tobuliausiais Maskvoje. tai. Viename mūšyje Stasys ginklais. 1959 m. Stasys Lazutka — Svarbiausia pergalės są paskiriamas Universiteto moLazutka buvo sunkiai kontū zytas. Karą jis baigė turė lyga kare — užnugario ir kymo reikalų prorektoriumi. damas 22 metus ir vyresnio fronto vieningumas, — sako Vėl darbas iki 15—16 valan jo leitenanto karinį laipsnį. Stasys Lazutka. — Gal todėl dų per parą. Daug dėmesio Profesorius apdovanotas Rau labiausiai įsimintina diena — profesorius skiria jaunimui donosios žvaigždės ordinu 1943-ųjų metų liepos devy jo laisvalaikiui, pats dalynioliktoji. Jis pirmą kartą vauja visuose medaliais. renginiuose. Apie karą Stasys Lazutka matė, kaip nauji mūsų lėktu- Stasys Lazutka prisimena Daug vai, pagaminti užnugaryje jog už tai jis dekanų buvo pasakoti nemėgsta, mieliau jis kalba apie dabar laimėjo pirmą didelį oro vadinamas „saviveiklos protį, savo darbą. O dirba tik mūšį prieš hitlerinę aviaci- rektorium, kuo labai dirai daug. Gal padėjo opti jądžiavosi. Pasibaigus karui, išsipildo mizmas, kuris lydi profesorių darbas išsekina Sunkus sena Stasio Lazutkos svajo- profesoriaus jėgas, atsiliepia visą gyvenimą. Todėl, kai paklausiu, ko- nė. Jis pradeda studijuoti sužeidimas karo metais. Sep kia pati sunkiausia diena ka- Vilniaus universiteto Istori tynerius metus vyksta grum re, Stasys Lazutka ilgai gal- jos-filologijos fakultete. Ant- tynės su liga. Gal optimiz voja. Gal 1944-ųjų metų ru- reroe kurse profesorius išren mas, o gal žinojimas, kad duo Latvijoje? Žvarbus vė- kamas fakulteto komjaunime privalai gyventi, privalai sekretoriumi dirbti, nugali. Kaip profeso jas, išsilieję upeliai. Norint organizacijos perduoti ryšius, reikėjo bris baigiant penktąjį — Univer rius sako, pusiau nugali. ti per vandenį, krintant kul siteto partinės organizacijos Tačiau iš atliktų darbų, o jų koms. O gal 1943-ieji?.. Ne sekretoriumi. Vienas iš jo tikrai nemažai, galima saky puolimas prie rūpesčių buvo ir Universite ti, kad liga visiškai įveikta. pasisekęs apsup- to laikraštis „Tarybinis stu Išspausdinta pirmoji Pirmojo Charkovo. Pusiau ty... Naktimis šąla iki 10 dentas". Lietuvos statuto akademinio sako leidimo knyga, spausdinama — Reikėjo dirbti laipsnių. Pajudėt negalima tuos antra, nes visą laiką apšaudo prie profesorius. — Už pabaigta redaguoti vienmečius, kurie negrįžo 15. trečia, ketvirtoji — rašoma. šai. O dar liga... už Neužmiršta ir pirmoji moks — Bet viskas praėjo, — fronto, o dabar reikia sako profesorius. — Kai esi juos visur kalbėti. linio darbo tema — 1863Vos praslinkus metams pc ųjų sukilimas Lietuvoje. jaunas ir tvirtai tiki pergale, nebūna sunku. Nes žinai Universiteto baigimo, S. 1La— Daug darbų, — sako kad privalai pakilti, priva zutka paskiriamas LKP CK i profesorius, — to laiko lieka Mokslo ir aukštųjų mokyklų lai kovoti. Kalbėdamas apie pergalę skyriaus vecįėju. Jam tenka mažai. Reikia dirbti, reikia visos Lietuvos skubėti... Stasys Lazutka ypač šiltai vadovauti prisimena motinas, sesutes mokslo įstaigų ir aukštųjų Loreta KUZMAITE senelius, kurie, dirbdami die- mokyklų darbui. Po to — 4
DAINĄ. TĖVŲ PRADĖTĄJĄ 1 w------ r H tf
Atkelta iš 1 psl.
riškai atlikusiems savo internacionalinę parei gą: J. Andriuškevičiui, I. Virko, V. Nenadkevič, P. Postnovui, V. Ščedrovui, A. Lebedikui. Vete ranų priesakus vykdo naujos kartos. • Po iškilmingo minėjimo įvyko Universiteto kom jaunimo aktyvo susitiki mas su Didžiojo Tėvynes karo veteranais. Vetera nai prof. A. Bendžius, B. Gulei, A. Sapožnikovas, prof. L. Vladimirovas, prof. S. Lazutka, doc. M. Bordonaitė dar kartą jau nimui priminė kovų me tus, papasakojo apie tai, kas labiausiai įstrigo at mintyje. Pokario metų klasių kovą prisiminė prof. A Bendžius, apie nelengvą darbą priešo užnugaryje kalbėjo Bordonaitė. Už keturiasdešimt kos pavasarių dėkojo teranams Universiteto komjaunimo komiteto sekretorius A. Andrijaus kas. Komjaunuoliai kalbė jo apie tai, kas labiausiai juos jaudina kasdieninia me darbe. Susitikimo dalyviams dainavo ir grojo Universi teto saviveiklininkai. O kaip šiltai buvo sutiktos fronto dainos, kurias dai navo ir veteranai, ir jau nimas. M. PETROVĄ V. VILPIŠAUSKO nuotrau kose: iškilmingas minėjimas Didžiojoje auloje.
FIZ1KOS FAKULTETE: SUSITIKIMAI
į
rinis-patriotinis sektorius buvo dalyvauta žiemos žy gyje, visuomeninių mokslų referatų konkurse — VLKP ir tarptautinio jaunimo judė jimo klausimais, ekspedicijo je „Mano Tėvynė — TSRS", išleisti stendai Tarybinės Armijos ir karinio jūrų lai vyno dienai, Pergalės Di džiajame Tėvynės kare 40mečiui.
Firmo kurso studentai susi tiko su Didžiojo Tėvynės ka ro veteranu prof. A. Bolotinu, antro kurso — su Didžio jo Tėvynės karo veteranu I. Lempertu. Istoriją mes mo kam puikiai iš vadovėlių, ir aktualesnė tampa kita — subjektyvioji karo pusė. To N. SEMIONOVA dėl ir reikalingi tokie susiti kimai, kai žodis vėl gaivina ATNEŠIU JUMS aštuoniolikmečio atminty iš TAIKĄ" likusius karo vaizdus. Gyvas žodis, įprasminantis tų die Tokiu pavadinimu VU Teinų žygdarbį ir šlovę, siaubą sės fakulteto surengtas susi ir gėdą. tikimas su partijos veteranu CHEMIJOS FAKULTETE: Universiteto TSKP istorijos katedros docentu Laurynu KONKURSAI Kapočiumi. Svečias kalbėjo apie pasaulinio jaunimo prob Rusų kalbos ir literatūros lemas. Dabar nėra didinges katedra surengė skaitovų nio ir kilnesnio tikslo, kaip konkursą, skirtą Pergalės 40- kova už taiką, už tautų drau mečiui. Gerai buvo pasiruo gystę. L. Kapočius pasako šęs Chemijos fakultetas. Tą jo apie pasaulio studentiją, vakarą šventiškai pasipuo jos kovą už taiką. Kalbėjo šusioje didžiojoje Chemijos apie Belgijos, Olandijos auditorijoje skambėjo K. JAV, Vokietijos jaunimui iš Simonovo, A. Bloko, O. kylančius sunkumus kovo Bergolc eilės. Pirmoji vieta jant dėl savo teisių, už so teko 1 kurso studentei E. Kuz- cialinę pažangą. mič. Teisės fakulteto komjauni mo komiteto iniciatyva buvo MEDICINOS FAKULTETE: surengta literatūrinė kompo PAGAL BENDRĄ PLANĄ, zicija. Skambėjo lietuvių ir tarybinių poetų posmai apie kurį paruošė Universite taiką, tautų draugystę. to komjaunimo komiteto kaAldona SILALYTE
VVU sodininkų bendrijos „Šilas" narys V. Jonaitis parduoda mūrinį oodo na melį, vaismedžius ir per duoda jam priklausantį skly pelį. Norinčius prašome kreiptis telefonu 73-33-32, po 18 vai. 62-63-55. Valdyba DĖSTYTOJŲ ir
Dingusį studento pažymėji mą Nr. 831243, išduotą EKFF studentei Audrone Petrulevičiūtei, laikyti ne galiojančiu.
Dingusį studento pažymėj i mą Nr. 810851, išduotą Filo logijos fakulteto studente Astai Sek.štelytei, laikyti ne studentų galiojančiu.
dėmesiui
Visus besidominčius svei katingumo bėgimu, ėjimu kviečiame į bėgikų klubą. Klubo steigiamasis susirin kimas įvyks š. m. gegužės 8 d. 18.00 vai. (trečiadienį) Universiteto sporto klubo patalpose (Saulėtekio ai. 2). Sporto klubas
Dingusį studento pažymėji mą Nr. 811182, išduotą IF neakivaizdinio skyriaus stu dentui Virginijui Sendrauskui, laikyti negaliojančiu.
■OjSSiižF
H gKg
% ŽaSSt-:-
|i ss g
Dingus} studento pažymė jimą Nr. 830905, išduotą IF studentei Ingridai Pipiraitei, laikytį negaliojančiu. Dingusį studento pažymė jimą Nr. 831859, išduotą Medicinos fakulteto studen tei Renatai Milevičiūtei, lai kyti negaliojančiu.
Dingusį studento pažymė jimą Nr. 840357, išduotą ChF studentei Editai-Danguolei Tulauskaitei, laikyti negalio jančiu. Dingusį studento pažymėji mą Nr. 781152, išduotą IF studentei Laimai Butkevičiūtei, laikyti negaliojančiu.
Redakcijos adresas: 232734, Vilnius, Universiteto 3. Užs. Nr. 1118. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Tiesos g. 1. LV 13320. Iškilioji spauda. 1 spaudos lankas. Tiražas 45 00. „Tarybinis studentas". Telefonai — 611179, penktadieniais spaustuvėje — 61272. «CoBercKHn cryAeHT — opraH napTKOMa, peKTopaTa, KOMHTeTa KOMcoMo.va, npo<J>K0Ma opAenoB TpyAOBoro KpacHoro 3naMeHH h Apy«6w napoAOB BHABmoccKoro yHHBepcHTeTa hm. B. Kancynaca. Ha ahtobckom H3MKe. PeĄaKTop g. ITpaHKafrre.
Vilniaus V. Kapsuko universiteto Okio padali nių darbuotojai dėl ilga mečio darbuotojo Jono Krasausko mirties nuošir džiai užjaučia velionio šei mą ir artimuosius.
Rusų kalbos katedros kolektyvas giliai užjaučia asistentę Jeleną Celunovą dėl motinos mirties.
Vilniaus V. Kapsuko universiteto Butų skyriaus darbuotojai nuoširdžiai už jaučia bendradarbi Zigmą Aidukevičių mylimam tė veliui mirus.
Prancūzų kalbos kated ros dėstytojai Ir prancūzų k. ir lit. specialybės stu dentai nuoširdžiai užjaučia IV kurso studentą Paulių Jurkevičių dėl tėvelio mir ties.
Mokslinio ateizmo kate dros kolektyvas nuošir džiai užjaučia katedros vedėją docentą Joną Ma čiuli dėl motinos mirties.
Politinės ekonomijos ka; tedros kolektyvas giliai užjaučia docentą Juozą Gaižiūną motinai mirus.
Redaktorė J. PRANKAITE