LEIDŽIAMAS NUO 1950 METŲ
BALANDŽIO
15
D.
Nr. 24(1323)
1985 METŲ RUGSĖJO 9 D.
PIRMADIENIS
VILNIAUS BARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS
KAINA 2 KAP.
IŠKILMINGAS MOKSLO METŲ ATIDARYMAS GERBIAMIEJI SVEČIAI, GER BIAMIEJI KOLEGOS, MIELI' STUDENTAI, leiskite dar sykį pasveikinti jus kasine; pasikartojančios, ta čiau kiekvieną kartą vis naujos ir įspūdingos šventės — rugsėjo pirmosios — proga. Malonu regėti tokį didžiulį būrį jaunų žmonių, pasiryžusių atkakliai studijuoti, gera po vasaros vėl sutikti kolegas profesorius bei dėstytojus, pasirengusius jiems padėti. Negaliu nesidžiaugti ma tydamas, kad dar vienerius pen ktojo šimtmečio metus prade dantis skaičiuoti universitetas tebėra jaunatviškai energingas ir pilnas naujų užmojų.
Gerbiamieji, man visada at rodė ir dabar atrodo labai pra sminga, kad naują mokymosi ciklą pradedame kaip tik tuo metu, kai žemdirbiai artėja prie didžiausių metų darbų pabaig tuvių. Sakyčiau, simbolinis per imamumas. Pertrūkio negali būti — tik nuolatinis judėjimas, ben dros visų pastangos padės mums augti ir tobulėti. Rugsėjo pirmo ji ir graži visų pirma tuo, kad ji yra pradžios bei atsinaujini mo šventė. Juk šimtametė uni versiteto tradicija — tai ne su stingimas statiškose formose, ra mus pasitenkinimas tuo, kas pa siekta, o nuolatinė dinaminė pa stanga, veržimasis priekin, ban dymas atsinaujinti. Taip buvo ir taip yra. Iš pažiūros mūsų gy venimas kasmet vis toks pat. Tačiau tai tik pirmasis ir gana paviršutiniškas įspūdis. Keičiasi studentų kartos. Laikas, o ir pa tys sau, keliame vis kitus — di desnius, reikšmingesnius — už davinius. Nežengsime nė žings nio į priekį, nepasinaudodami savo ir savo pirmtakų patirtimi. Lygiai taip pat stovėsime vieto je, jeigu nepapildysime to pa tyrimo nauju, šiandienos reika lavimus atitinkančiu turiniu.
Ši mintis kilo dar sykį permąs tant universiteto istoriją. Visi žinome, kad toli gražu ne lygiai ir ramiai ji tekėjo. Be pakilimų, būta ir nuosmukių, tragiškų vi sam kraštui atoslūgių. Tačiau jei gu atsiribosime nuo išorinių, sy kiais net labai nepalankių, sąly gų bei veiksnių, tai pamatysime, kad visais laikais, kai universitelas nepamiršdavo pažangiausių savo pirmtakų minčių ir pasieki mų, o kartu drąsiai atsiverdavo naujiems vėjams, kai jis būdavo neabejingas savo krašto reik mėms, pavykdavo pasiekti tikrai didžiulių laimėjimų, kuriuos mi nime iki šiol. Universitetas tais laikotarpiais klestėdavo, o jo pasiekimais būdavo žavimasi vi soje Europoje, štai, sakykime,
jau 17 amžiuje K. Simonavičiaus
„Didysis artilerijos menas", ku riame jis pagrindė daugiapako
pių raketų principą, Liauksmino
retorikos ir Smigleckio logikos vadovėliai buvo susilaukę ne tik kad ne vieno leidimo, bet ir daugelio vertimų į kitas kal bas. Su universitetu susijęs ir pirmųjų spausdintų lietuviškų knygų pasirodymas. 18 amžiaus pabaigoje mūsų Alma Mater ta po pagrindiniu krašto švietimo centru, o 19 šimtmečio pradžio je čia kryžiavosi daugelio pa
nas įtakingiausių mokslo ir dvasinės kultūros centrų. Nebi jau šitų žodžių, juo labiau kad jiems patvirtinti galime pasitelk ti daugybę faktų ir skaičių. Ne manau tačiau, kad tai būtina. Man atrodo, kad ir taip kiekvie nas jaučiame universiteto buvi mą ir įtaką. Jei ne patys, tai bent keletas bendradarbių, gi minaičių ar šiaip pažįstamų tik
piogiamas. Daugiau erdvės ini ciatyvai teikia, tačiau tuo pačiu ir didesnio mūsų mokslininkų, žinoma, ir studentų kūrybingu mo, atsakomybės reikalauja mokslo bei technikos pažangos kursas. Svarbios problemos, di deli darbai. Tačiau negali saky ti, kad ne pagal pečius univer siteto kolektyvui. Tikimės, susi dorosime.
00000000000000000000000000000000
UNIVERSITETO REKTORIAUS, SOCIALISTINIO DARBO DIDVYRIO, DAKTARO PROFESORIAUS JONO KUBILIAUS KALBA 900000000000000000000000 000000001 žangiausių to laiko mokslininkų keliai, brendo drąsi, naujas as menybės ir visuomenės raidos perspektyvas atverianti mintis. Galime prisiminti ir to amžiaus trečiajame dešimtmetyje veikusį universiteto lietuvių būrelį, ak tyviai žadinusį nacionalinę są monę ir turėjusį įtakos visai to lesnei mūsų mokslo ir kultūros raidai... Tai tik vienas kitas faktas iš daugiametės mūsų universiteto istorijos. Jų galima būtų pateik ti daugybę, tačiau ne tai svar bu. Norėjau akcentuoti pačią tendenciją, kurią apibūdinčiau kaip nuolatinį universiteto sieki mą būti mokslo ir visuomeninės minties priešaky, suprasti tai, kas reikšmingiausia, pažangiau sia ir perspektyvu. Ši pastanga reiškėsi praeityje, neprarado ji savo svarbos ir dabar. Šiandien universitetas — vie
rai yra baigę šią aukštąją mo kyklą. Universitete mokęsi spe cialistai vadovauja perspekty viausioms liaudies ūkio šakoms. Mūsų mokslininkų pasiekimai, įdiegti į praktiką, duoda di džiulį ekonominį efektą. Univer siteto studentai, darbuotojai, baigusieji ir dirbantys kitur, ne tik dalyvauja kultūriniame gyve nime, bet neretai ir patys jam vadovauja. Sakysite, perdedu! Nemanyčiau, kad labai daug. Jeigu ir perdedu, tai tik tam, kad nebeturėtume kur trauktis. O trauktis tai tikrai neturime kur — darbai laukia iš tiesų nemaži. Artėja TSKP XXVII su važiavimas, duosiantis startą naujam penkmečiui. Kad galė tume jį sėkmingai pradėti, turi me deramai baigti šį. Toliau vykdysime mokyklų reformą. Jau šiemet pradedame dirbti pagal šiek tiek pakoreguotas
Rugsėjis kaip tik gražus dar ir tuo, kad jis yra didžiausių 'lū kesčių bei vilčių metas. Prade dame dar vieną etapą. Tikimės, kad nauji mokslo metai bus dosnūs žinių ir kūrybingi, kad mūsų profesorių, docentų ir dėstytojų paskaitos bus dar tu riningesnės ir įdomesnės, o stu dentai — dar labiau imlūs ir už sidegę, negu pernai. Didžiau sias ir gražiausias viltis ir šie met, žinoma, siejame su pir makursiais. Daugiausia iš jų ti kimės, todėl daugiausia dėme sio skiriame. Pagal jau seną tradiciją ir šiandien pirmiausia norėčiau kreiptis į jus, mieli pirmakursiai. , Iš tiesų, šie metai jums ypa tingi. Ką tik peržengtas viduri nės mokyklos slenkstis. Tikriau siai nepastebimai prabėgo įtem pta ruošimosi stojamiesiems va sara. Pagaliau atėjo ne tik
daug žinių, bet ir valios, mokė jimo susikaupti bei susitvardyti reikalanjanfys egzaminai, kuriuos sėkmingai išlaikę, štai šiandien jūs įrašomi į universiteto mafrikuius. Visados graži ir pilna džiugesio vilčių išsipildymo die na. Laikas — patikėkite — pa darys ją dar gražesnę ir pras mingesnę, jei tik neišduosite tos atvedusios į universitetą svajonės. To šiandien ir linkiu. Linkiu tikėdamas, kad jūs esate geriausieji ir darbščiausieji iš visų, kurie buvo padavę pareiš kimus. Tai liudija ir pažymiai. Žinoma, per egzaminus visko pasitaiko, tačiau esu tvirtai Įsi tikinęs, kad penketui gauti tik labai retai užtenka truputėlio laimės ir lengvos rankos trau kiant bilietą. Maža tikimybė, juo labiau, kad ir egzaminas laikomas ne vienas. Tikriausiai, remdamiesi ir savo patirtimi, man pritarsite, kad veik visada tokia sėkmė yra atpildas už il gą ir atkaklų darbą. Antra ver tus, kas tie egzaminai! Tuoj ir patys pajusite, kad reikalavome labai mažai — tik pačios es mės, bendros orientacijos, to žinių minimumo, be kurio nega li išsiversti ne tik stojantysis į aukštąją mokyklą, bet ir apskri tai kiekvienas mūsų laikų žmo gus. Tai viso labo pirmasis, drį sčiau teigti, lengviausias barje ras. Artėja nepalyginamai dides nis ir tikresnis išbandymas — kasdieniniu darbu ir savarankiš komis studijomis.
Neabejoju, kad nesuklydau sakydamas, jog tai yra tikresnis išbandymas. Ne paslaptis, kad ne vienas, gerai ar net labai gerai mokęsis vidurinėje, puikiai išlai kęs stojamuosius, paskui ima ir suklumpa. Jūsų pažymiai lyg ir neverstų baimintis. Net 1415 sto jusiųjų vidurkis 5, o 1422 — 4,5, 466 — 4. Tačiau stojamųjų egzaminų rodikliai prastesni. Bendras vidurkis nesiekia nė 4. | universitetą nepateko 36 me dalininkai. (iš 136), iš 129 bai gusiųjų su pagyrimu, pirmąjį penketą gavo 37. Sakysime, di džiulė atsakomybė ir jos sukel tas protą bei valią paralyžuojantis jaudinimasis, koks atsitiktinu mas ir t. f. Savaime suprantama, nuo nesėkmės ar pralaimėjimo negali būti apsaugotas net pats stipriausias. Tačiau nepalygina mai blogiau, kad ta pažangumo kreivė, pradėjusi kristi per sto jamuosius, nenustoja leistis že myn ir toliau, jau studijuojant. O čia nepasiteisinsi nei atsitik tinumu, nei pernelyg dideliu jaudinimusi. Kalbėkime tiesiai ir atvirai. Kaltas nemokėjimas sis temingai dirbti, savarankiškumo stoka ir, žinoma, pasidavimas tokiai viliojančiai, tačiau jau ne vieną ir net ne dešimtį studentų
(nukelta į 2 psl.)
I (atkelta iš 1 psl.) pražudžiusiai laisvės iliuzijai, sutapatinamai su nieko neveiki mu ir bet kokios atsakomybės praradimu. Kuo gi daugiau ga lima būtų paaiškinti, kad vien pernai iš universiteto matrikulų buvo išbrauktas dėl nepažangu mo 121 studentas, tarp jų 67 pirmakursiai ir 36 antrakursiai. Toli gražu ne norėdamas pagąs dinti pateikiau šiuos nerimą ke. liančius skaičius. Esate sąmonin gi žmonės, ir būtų įžeidimas manyti, kad svarbiausias moky mosi akstinas jums galėtų būti baimė iškristi. Norėjau paremti tik vieną paprastą, banalią, gal būt dėl to labai dažnai pamirš tamą tiesą — įstoti dar ne vis kas. Tai tik pati pradžių pra džia. Jei ir patikėsite priežodžiu, jog gera pradžia — jau pusė darbo, tai žinokite, kad antroji pusė bus nepalyginamai sun kesnė ir reikalaujanti daug dau giau valios ir užsispyrimo. Vėl gi liaudies išmintis byloja: „Ne. peršokęs griovio, nesakyk opi'.' Sakau tiesiai — studijų metai bus sunkūs. , Tikrai neatsitiktinai jau ne pirmą sykį kartoju žodžius — valia, užsispyrimas, darbas. Ne manyčiau, kad jie nedera prie šio vakaro aplinkos. Dargi at virkščiai. Juk rugsėjo pirmoji — iš tų, darbo pradžios, švenčių. Ar bereikia priminti, kad jums pagrindinis darbas yra mokslas. Sakysite, nieko nauja! Šiais vi suotinio išsilavinimo laikais jau nuo vaikų darželio vis ko nors moko. Visa bėda, kad nuo šios dienos būsite ne tiek mokomi, kiek patys turėsite mokytis. O tai toli gražu ne tas pats. Nuo stabu ir drauge keista, bet kaip dažnai pasitaiko, kad visai ne blogai matematiką, fiziką ar dar kokį sunkiau įkandamą „riešutė lį“ išmanąs abiturientas pasiro do visai nemokąs savarankiškai mokytis. Paradoksaliai skamba, bet mokykitės mokytis! Primyg tinai kviečiu ir raginu. Tai pir moji ir pagrindinė sėkmingų studijų prielaida. O išmokti to tikrai ne taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Atrodo, kas čia yra! Nueisiu į paskaitą, pa
Gražus būrys jaunimo užtvin dė tą rugsėjo popietę Neries krantinę, numargino aikštę priešais iškilusius virš upės Sporto rūmus, skambiais bal sais, užkrečiančiu juoku su drumstė erdvių fojė bei plačių laiptų rimtį. Šypsenos įdegu siuose veiduose, tvirti rankų paspaudimai, susitikimo su se nais draugais džiaugsmas... . . .Tilsta šurmulys salėje. Į prezidiumą kyla Universiteto vadovai, svečiai iš LKP Centro Komiteto, partijos Vilniaus miesto Lenino rajono komiteto, LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos. Tribūnoje — Universiteto rek torius profesorius Jonas Kubi lius. Jo kalboje nuskamba rū pestis studentų asmenybės ug dymu, kvietimas pirmakur siams jau nuo pirmųjų studijų dienų gilinti savo žinias, mo
klausysiu, ką šneka dėstytojas, pasiskaitysiu vadovėlį, ir viskas gerai. Sutinku, tai jau nemažai. Būna tokių, kurie net to nesu geba. Reikia mokėti ir paskaito je taip sėdėti, kad tas pusant ros valandos laikas nebūtų tuš čias knapsojimas ar mechaniškas užsirašinėjimas, ir vadovėlį rei kia mokėti skaityti, kad bent šis tas dar galvoje liktų. Noriu pabrėžti — savarankiško moky mosi problema yra tik vienas daug platesnės ir galbūt net reikšmingesnės bei aktualesnės problemos aspektas. Galvoje tu riu mąstymo savarankiškumą. Savarankiškas mokymasis — tai visų pirma savarankiškas mąsty mas. O to neišmoksi per dieną ar dvi. Tam reikalingos nuolati nės pastangos. Argi ne todėl kai kurie mūsų absolventai, nu vykę į paskyrimo vietas, susidu ria su daugybe problemų, kad nei vidurinėje, nei per penke rius studijų metus taip ir neiš moko savarankiškai mąstyti! Ar gi ne čia viena iš mūsų kai kurių gyvenimo sričių inertišku mo, atsakomybės baimės prie žasčių! Akivaizdu, kad savaran kiškas, problemiškas mąstymas šiais laikais yra ne prabanga, o būtinybė. To mokytis pradėkite nuo pirmosios paskaitos, semi naro, pirmosios universitete skai tomos knygos, šiuolaikinis mo kslas tikrovę tiria ne vienu as pektu. Net ir į tą patį reiškinį galimi kitokie požiūriai. Viena išspręsta problema dažnai atve ria daugybę kitų, dar sudėtin gesnių, aktualesnių. Tai kaip tik ir yra savarankiško mąstymo erdvės. Nelaukdami gatavų tiesų, patys analizuokite, lyginkite įvairias koncepcijas, bandykite nustatyti jų vertę ir darykite iš vadas. Pamatysite, mokytis pasi darys ne tik įdomu, bet ir leng va. Galvoje juk daug ilgiau iš lieka tai, ką išmąstai pats, kas nušviesta paties atradimo džiaugsmo. , O nuo savarankiško darbo, sa varankiško mąstymo norėčiau pereiti prie dar platesnės — asmenybės — problemos. Kiekvieno iš jūsų šiemet lau kė sunkus uždavinys — pasi rinkti specialybę. Iš tiesų, šiuo laikinio mokslo tiriamos tikrovės
kytis savarankiškai dirbti bei mąstyti. Kone trijų tūkstančių pirma kursių vardu kalba rusų kal bos ir literatūros specialybės studentė Sandra Dainauskaitė. Ji pažadėjo, jog naujai įstoju sieji bus verti studento vardo,
ribos neįtikėtinai išsiplėtė. Nau dodamiesi jau dabar itin galin gais prietaisais, tiriame nepa prastai mažas elementariąsias dalelytes, vienodai sėkmingai žvalgomės ir po mus gaubiančios Visatos begalybę. Susidurdamas su tokiomis įvairiapusėmis pro blemomis, mokslas neišvengia mai vis labiau diferencijuojasi, skaidosi, sykiu didėja ir specia lizacija. Vienas visko neaprėpsi. Ir vis dėlto šiandien norėčiau labiau akcentuoti priešingą ten denciją, juo labiau kad daug gera duodanti specializacija sy kiais iš privalumo gali virsti didžiausiu trūkumu. Taip atsi tinka, kai suabsoliutinama jos reikšmė, kai užsisklendžiama vienoje srityje ir nieko dau giau aplink nebematomą. Toks žinojimas irgi aklumas, kad ir savotiškas, šiandien kaip niekad akivaizdu, kad mokslui būtinas visaapimantis, integruojantis žvilgsnis. Didžiausi pasiekimai mūsų laukia ten, kur kryžiuojasi, atrodytų, nesuderinamos mokslų šakos. Turiu omeny ne tik įvai riausių mokslininkų pagalbą vie ni kitiems bei bendradarbiavi mą, bet ir vadinamųjų hibridi nių mokslų — biofizikos, bio chemijos ir pan. — atsiradimą. Todėl ir kviečiu neužsisklęsti vien savo specialybėje, pasidai ryti aplink. Ne, neraginu rinkti žinių nuotrupų, atsitiktinių nuo girdų. Tai lengviausias kelias, tačiau veda jis aklavietėn. Taip sužinoma po truputėlį apie vis ką, bet nieko — iš esmės. Daug sunkiau, tačiau nepalygi namai svarbiau yra suvokti bendrąsias problemas, tendenci jas, vystymosi perspektyvas. Ir šitai reikalinga ne vien tam, kad be tokio platesnio suvoki mo nebeįmanoma mokslo pažan ga. Juk tik labai nedaugeliui iš jūsų pasiseks padaryti kokių didesnių atradimų ar ką nors išrasti. Galbūt net dar didesnė yra ta bėda, kad siaura specia lizacija suvaržo mūsų asmeny bes, susiaurina interesų ratą. Daromės provincialais, užuovė jos ieškome kasdienos smulk menose, nebesuvokiame ne tik savo darbo, bet ir apskritai gy venimo prasmės. Niekaip negaliu įsivaizduoti matematiko ar fizi
ko, kuriam nerūpėtų mūsų kraš te ir kultūros istorija, kuris bū tų abejingas toms amžių am žiais liaudies kurtoms ir mūsų toliau puoselėjamoms dvasinėms vertybėms. Juk kokie atsitikti niai ir nereikalingi net patys sau atrodytume, jeigu nesuvok tume to tęstinumo, jeigu ne jaustume bendrumo su praeitimi ir patys savo darbais nesisteng tume jos praturtinti! Lygiai taip pat laikau blogu filologu tokį, kuris visiškai nieko neišmano apie tiksliuosius ar gamtos mo kslus, jų šiandienos būvį ir at eities perspektyvas. Argi be ši to jis gali suprasti savo amžinin ko dvasinį pasaulį! Iš tiesų, kaip dažnai mūsų kasdieninei sąmo nei atrodantys tolimiausi daly kai pasirodo esą greta. Tarp matematikos, išreiškiančios grie žto tobulumo ir harmonijos dės nius, ir literatūros, atskleidžian čios žodžio kuriančiąją galią, irgi ne toks jau didelis atstu mas. Abi jos susitinka prie tos pačios grožio versmės... Be abejonės, mokymasis — sąmoningas, intensyvus, nuolati nis — yra tik viena asmenybės tobulinimo ir turtinimo priemo nių, nors ir pagrindinė. Be mo kslo, universitete jūsų laukia daugybė veiklos sričių, kurias net išvardinti sunku. Sportas, saviveikla, turizmas, įvairiausi \ūryb>niai būreliai. Niekaip ne galiu suprasti niurzgalių, vis dejuojančių, kad jiems nuobodu, kad nėra, kur pasidėti. Atrody tų, tereikia apsidairyti... Taip, universitetas suteikia daug gali mybių, tačiau — noriu pabrėžti — jis ne mažiau ir reikalauja. Nenoriu čia kilti į aukštybes ir pradėti postringauti apie prie dermę mokytis, pareigas visuo menei, didžiulę atsakomybę. Nusileiskime šiek tiek žemiau Prisiminkime, kad dideli dalykai susideda iš smulkmenų. Juk ne paslaptis, kad dažnai dar pri trūksta elementaraus tvarkingu mo, paprasčiausio rūpestingumo. Žvilgtelkime kad ir į mūsų ben drabučius. Kiek čia apsileidimo! Atrodytų, ne patys gyvenate. Sakau tiesiai — trūksta šeimininkiškumo. Tačiau neramu ir dėl kitko. Juk ši netvarka — vidinio nekultūringu tai mūsų
mo, nesubrendimo apraiška. Juk tuščias dalykas tokiais at vejais kalbėti apie kažką reikš mingesnio, kelti sau didesnius uždavinius.. .*
O ką jau kalbėti apie — sa kykime tiesiai — gal nelabai dažną, bet ir ne tokį retą stu dentų girtavimą. Ne paslaptis, kad ne vienas dar neįsivaizduo ja tikro linksmumo be svaigalų taurelės, kitas, žiūrėk, taip gi nasi nuo tariamo neturėjimo ką veikti, nuobodulio. Iš anksto sa kau — dėl to būsime griežtesni. Daug griežtesni, negu pernai. Aš neatsitiktinai šiandien tiek dėmesio skyriau asmenybės problemoms. To reikalauja pats gyvenimas. Per paskutiniuosius partijos plenumus buvo daug kalbama apie ekonomikos ir techninės pažangos intensyvini mą, mūsų visuomenės perėjimą Į kokybiškai aukštesnę pakopą. Tačiau ir pažanga, ir intensyvi nimas tebus tuščios abstrakcijos, nieko nesakančios sąvokos, jei gu pamiršime žmogų. Juk nuo čia viskas prasideda. Kuo tur tingesnė asmenybė, tuo bran desnė visuomenė, tuo lengviau ji gali spręsti iškilusias proble mas ir drąsiau žvelgti į ateitį. Didysis mokslas ir svarbiausi at radimai prasideda nuo dažnai monotoniško ir daug valios rei kalaujančio mokymosi, visuome nės tobulėjimas — nuo kiekvie no iš mūsų kasdieninių, sykiais visai mažų pastangų. Kaip daž nai didžioji prasmė pasirodo esanti išsibarsčiusi smulkmeno se! Ir kiek darbo prireikia toms smulkmenoms surinkti, sukurti iš jų kažką didingą!
O kol kas tęsiasi šventė. Au syse tebeaidi iškilmingi varpo dūžiai, o akys tebemato Didįjį kiemą, pilną šventiškai pasipuo šusių studentų. Ir, regis, aukš čiau šiandien į dangų šoka mū sų senąjį universiteto ansamblį puošiantys piliastrai ir kolonė lės, grakščiau išsirietusios ar kos ir džiaugsmingesnis šviesos ir šešėlių žaismas. Kuo ilgiau teneblėsta šita pakili dvasios būsena, šis aukštesnės prasmės pojūtis. Garbinga universiteto senovė tegul įkvepia jėgų dar didesniems ateities darbams!
Pintinė obuolių, traukinukas ir stengsis pateisinti dėstytojų lū tvirtas, stiprus „geležinis stu kesčius. Apie pirmąją pažintį su pir dentas" — rektoriui įteikti su makursiais papasakojo Univer venyrai — simbolizuoja turinin siteto komjaunimo sekretoriaus gai, įdomiai ir linksmai praleis pavaduotojas Raimondas Šyvis. tas dienas. Suskamba daina, šokio sūku Salėje sumarguoja studentų statybinių būrių uniformos. Jas ryje sukasi poros. Koncertuoja vilkintys vaikinai ir merginos Universiteto meno kolektyvai, šią vasarą triūsė daugelyje Lie į kurių gretas netrukus įsilies tuvos rajonų, Stavropolio kraš ir nemažai pirmakursių. Šventė baigėsi studentų him te, Jakutijos ATSR statybose. Geriausi Universiteto studen nu „Gaudeamus". VIDO NAUJIKO nuotraukose: tai dirbo tarptautiniuose bū riuose Čekoslovakijoje, Vengri SSB raportas, štai jie — pirma atidarymo joje, Bulgarijoje, Vokietijos kursiai, iškilmingo Demokratinėje Respublikoje. prezidiumas.
Tarybinis
III.......
AKIRATIS
Pirmiausia reikia pabrėžti, jog sąžinės laisvė yra istorinė kategorija, kadangi jos turinys, priklausomai nuo visuomenės vystymosi, nuolatos kito. Ji taip pat yra ir klasinė katego rija, nes vienaip sąžinės lais vės esmę, kaip matėme, su pranta buržuazija ir visai k» taip — darbo žmonės. Todėl šiandien ir tenka kalbėti apie dvejopą sąžinės laisvės suprati mą — buržuazinj ir marksistinj lenininį.
Problemos sunkumą ir sudė tingumą sudaro tai, jog mark sizmo-leninizmo pradininkai mums nepaliko išsamaus mark sistinio sąžinės laisvės nusaky mo, kaip tai „Gotos programos kritikoje" K. Marksas padarė su buržuazine „sąžinės laisvės samprata, apibūdinęs šią laisvę buržuazinėje visuomenėje kaip visų galimų RELIGINES SĄŽI NES LAISVES rūšių toleravimą. O tai reiškia, kad buržuazinėje visuomenėje nėra sąžinės lais vės, tiksliau sakant, ten „sąži nės laisvė" yra religinės tole rancijos ar tikėjimo laisvės ly gyje, kuris priklauso nuo bur žuazinės valstybės ryšių tamp rumo su religija ir bažnyčia.
Čia pat „Gotos programos kritikoje" K. Marksas pateikia ir esminę pastabą, kuri leidžia mums šiandien konstruoti mar ksistinę sąžinės laisvės sam pratą. Jau minėtą sakinį apie buržuazinę „sąžinės laisvę" K. Marksas užbaigia šitaip: „.. .o ji, darbininkų partija, priešingai, stengiasi sąžinę iš laisvinti iš religinio tvaiko" (MarksasK. Gotos programos kritika, V., 1977, p. 24). fiio svarbiausio teiginio, kuris deda marksistinės sąžinės laisvės kon cepcijos teorinius pagrindus, nėra, deja, nė viename akade miniame ateizmo vadovėlyje, o tuo pačiu ten nėra ir atitinka mų teorinių teiginių bei išva dų. Vietoje jų apsiribojama kai kurių tarybinių įstatyminių ak tų turinio atpasakojimu. Bet grįžkime prie marksisti nės sąžinės laisvės koncepcijos teorinių
ištakų.
Prie jau pa
teiktos citatos reikėtų dar pri
Mūsų šalyje bažnyčia atskirta nuo valstybės, todėl valstybinė se, kooperatinėse ir visuomeni nėse patalpose religinės apei gos draudžiamos. Tačiau tarybi niai įstatymai humaniški ir daro svarbią išlygą — Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezi diumo 1976 m. liepos 28 d. Įsaku patvirtintų Religinių susi vienijimų nuostatų 49 str. sako ma: „Sis draudimas netaikomas tuo atveju, kai religinio kulto apeigos atliekamos izoliuotose patalpose, prašant mirštan tiems arba sunkiai sergantiems asmenims, esantiems ligoninėse arba laisvės atėmimo vietose, taip pat kai religinės apeigos atliekamos kapinėse ir kremato riumuose ".
Būtent šis Nuostatų punktas ir sieja gydytoją su sąžinės lais ve: nei palatos gydytojas, nei skyriaus vedėjas, nei ligoninės vyriausiasis gydytojas neturi tei sės trukdyti ligoniams atlikti įstatymo leistas religines apei gas. Tačiau ligoninė yra valstybinė įstaiga ir joje galioja tam tik ros taisyklės, kurios turi reikš mės ir pačių ligonių būklei. To dėl nevalia trukdyti ligonių ir gydytojų, kuomet atliekama vi zitacija arba konsultuojama. Li gonių maitinimo metu, poilsio valandomis, procedūrų laiku
dėti K. Markso mintį, pareikštą 1879 m. „Cikago Tribiun“ ko respondentui, jog religija išnyks tokiu laipsniu, kokiu laipsniu vystysis socializmas, ir kad jos išnykime stambus vaidmuo pri klauso auklėjimui, t. y. — ateistinei propagandai. Taigi, K. Marksas sąžinės laisvę su prato kaip teisę sąžinei išsilais vinti iš religijos pančių, tai yra, kaip žmogaus teisę būti netikinčiu. Siekiant šio kilnaus
t. 7, p. 170). Straipsnyje „So cializmas ir religija", nors sąži nės laisvės sąvoka ir nevartoja ma, V. Leninas toliau vysto šios laisvės marksistinę koncep ciją: „Kiekvienas turi turėti vi sišką laisvę išpažinti kokią tin kamas religiją arba neišpažinti jokios religijos, t. y. būti ateis tu. .. Jokių skirtumų tarp pilie čių teisių priklausomai nuo re liginių Įsitikinimų visiškai ne leistina daryti" (Piln. rašt. rink..
laisvės kategorijos esmę at skleidžia šie šeši struktūriniai elementai: 1) teisė išpažinti bet kurią religiją; 2) teisė prakti kuoti religinius kultus; 3) teisė keisti religiją; 4) teisė neišpa žinti jokios religijos; 5) teisė vesti ateistinę propagandą; 6) visų piliečių lygybė prieš Įsta tymą nepriklausomai nuo jų pažiūros Į religiją. Nesunku Įsitikinti, jog sąžinės lais vę sudaro dvi sąlyginai sa varankiškos laisvės — tikėjimo laisvė (1, 2, ir 3 elementai) ir ateizmo laisvė (4 ir 5 elemen tai: 6 elementas apima abi lais ves). Čia tenka konstatuoti, jog mūsų siūloma sąžinės laisvės
MARKSISTINĖ SĄŽINĖS LAISVES SAMPRATA tikslo svarbus vaidmuo tenka ateistinei propagandai. Tačiau marksizmo pradininkai sąžinės išlaisvinimo iš religijos nesiejo su ateizmo prievartiniu diegimu ir religijos uždraudi mu. Gerai žinoma, kaip F. En gelsas atmetė Diuringo tvirtini mą, kad ateities visuomenėje religija būsianti uždrausta, o veikale „Žydų klausimu" K. Marksas pabrėžė, jog iš žmo gaus teisių sąvokos visiškai ne išplaukia religijos nesuderina mumas su žmogaus teisėmis, — priešingai, tarp šių teisių tie siog nurodoma teisė būti reli gingu ir praktikuoti savos reli gijos kultus. Marksizmo pradininkų teigi nius sąžinės laisvės klausimais toliau išvystė ir konkretizavo V. Leninas, kuris, beje, taip pat pabrėžė, kad socialdemokra tija „tikrai gerbia kiekvieną nuoširdų įsitikinimą tikėjimo klausimais, jei šis įsitikinimas nėra Įgyvendinamas smurtu ar apgaule" (Piln. rašt. rink., t. 15, p. 154). Na, o sąžinės laisvės elementų užuomazgas mes jau sutinkame brošiūroje „Į kaimo varguomenę", kurioje V. Leni nas iškelia reikalavimą, kad kiekvienas „.. .turi turėti visiš ką laisvę ne tik laikytis bet kurios tikybos, bet... IR KEIS TI TIKYBĄ" (Piln. rašt. rink.,
t. 12, p. 134). Iš šių citatų ma tome, jog marksizmo-leninizmo pradininkai šią laisvę suprato kaip tikinčiųjų ir netikinčiųjų piliečių sąžinės laisvę. Tokiu būdu, sąžinės laisvę pačia bendriausia prasme, mū sų nuomone, būtų galima nusa kyti, kaip piliečio teisę laisvai pasirinkti savo požiūrį į religi ją, t. y. būti tikinčiu ar neti kinčiu. Bet dėl savo bendrumo šis apibrėžimas neatskleidžia sąžinės laisvės konkretaus turi nio, jos struktūros, be ko ne įmanomas praktinis šios laisvės realizavimas. Tačiau ir šiuo klausimu mūsų mokslinėje lite ratūroje nėra vieningos nuo monės: vieni autoriai sąžinės laisvę supranta labai plačiai ir išskiria net 8—12 struktūrinių elementų, kiti gi ją susiaurina iki 2—3 elementų. Tai tik pa rodo nepakankamą teorinį šių problemų ištyrimą. Mes manome, kad arčiausiai tiesos yra mūsų respublikos au toriai J. Aničas ir J. Rimaitis, dar 1970 m. išskyrę šešis struk tūrinius sąžinės laisvės elemen tus. Tačiau Jie pasitenkino vien tų elementų išvardinimu, nepa darę jokios teorinės jų anali zės. Šių eilučių autorius, pati kslinęs tų elementų suformula vimą, pabandė teoriškai įrodyti, jog marksistinę-lenininę sąžinės
struktūra kiek skiriasi nuo TSRS Konstitucijos 52 str. ir Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. Įtvirtintos sąžinės laisvės struktūros (nėra teisės keisti religiją, o piliečių lygiateisišku mas Įtvirtintas atitinkamai 34 ir 32 straipsniuose). Tačiau ir ta rybinėse konstitucijose Įtvirtin toji sąžinės laisvė taip pat su sideda iš tikėjimo laisvės (teisė Išpažinti bet kurią religiją ir praktikuoti religinius kultus) ir ateizmo laisvės (teisė neišpažin ti jokios religijos ir teisė vesti ateistinę propagandą). Teorinė išvada, jog sąžinės laisvė susideda iš dviejų sava rankiškų, pasakytume netgi konfrontuojančių laisvių — ti kėjimo laisvės ir ateizmo lais vės, turi ne tik svarbią moksli nę, bet ir ideologinę reikšmę. Moksline prasme ši išvada svar bi todėl, kad yra dar nemaža tarybinių mokslininkų, kurie neĮsisavino K. Markso idėjų, iš dėstytų „Gotos programos kri tikoje" ir tvirtina, jog buržua zinėse valstybėse egzistuojanti sąžinės laisvė, arba, kas nė kiek negeriau, savo teorinį skur dumą bando pridengti kurdami naujas sąvokas, pav. socialisti nė sąžinės laisvė ir buržuazinė sąžinės laisvė, kas prieštarauja marksizmui, nes sąžinės laisvės termino pastarojoje sąvokoje
MEDIKAS IR SĄŽINES LAISVE (iki pietų), kai lankytojai nelei džiami, nepageidaujamas ir kulto tarno lankymasis. Geriausia bū tų, kad dvasiškiai apeigų atliki mui pasirinktų laiką, kai leidžia mas ligonių lankymas, tokiu bū du nebūtų trukdoma gydymo procesui ir ligoninės tvarkai, todėl nekiltų ir nereikalingų ne susipratimų tarp ligoninės per sonalo ir kulto tarnų, kai šie kartais bando nesiskaityti su li goninių vidaus taisyklėmis.
Kartais tikinčiųjų nuogąstavi mą ar net nepasitenkinimą su kelia „izoliuotų patalpų" pami nėjimas. O juk būtent kaip tik izoliuotos patalpos ir užtikrina visiems ligoniams galimybes vienodai naudotis sąžinės lais ve: tokiose patalpose atliekami religiniai patarnavimai netrukdo kitiems, neįžeidžia kitų religi nių jausmų arba ateistinių įsiti kinimų. Įsivaizduokime, jeigu patalpoje šalia kataliko, kuriam atėjo kunigas teikti religinių patarnavimų, guli dar kitų tiky bų, priešiškų katalikybei, ir vi siškai netikintys žmonės. Aišku, jog šių religinių ceremonijų at likimas pažeis kitų ligonių sąži nės laisvę.
(Ištraukos iš referato)
Jeigu palatoje yra du ligo niai ir antras yra sveikesnis, tai reikėtų sveikinti kaip humanišką jo sutikimą išeiti iš palatos ap eigos metu, nes kartais ligonio į kitą izoliuotą' patalpą negali ma transportuoti, kad tai nepa kenktų jo sveikatos būklei.
Nuostatų 49 str. išlyga „pra šant mirštantiems arba sunkiai sergantiems asmenims" reiškia, kad gydytojas turi tvirtai žinoti, ar ligonis tikrai yra mirštantis ar sunkiai sergantis ir tik tuomei jis gali spręsti klausimą dėl dvasininko atvykimo pas li gonį. Dar pasitaiko atvejų, kad ligonis pageidauja eiti išpažin tas, be! tam nėra būtino rei kalo. Tuo atveju gydytojas tu rėtų paaiškinti ligonio artimie siems, kad jis nėra sunkiai ser gantis ar mirštantis, šiuo atveju suteiktoji teisė ribojama kon krečių sąlygų. Tuo tarpu gydy tojas, pasitelkęs visus šiuolaiki nės medicinos diagnostikos me todus gali ir privalo nustatyti, ar ligonis tikrai yra sunkiai sergantis. Tuo pačiu šio klausi mo sprendimas atsiduria visiško
gydytojo kompetencijoje. „Prašant mirštančiajam ar sunkiai sergančiam", — įstatymo duodama mintis, kad norą atlik ti religines apeigas turi pareikš ti pats ligonis. Savo pageidavi mą ligonis gali perduoti ligoni nės vadovams per vidurinį me dicinos personalą, per savo ar timuosius. Ligoninės personalo uždavinys — apsaugoti ligonį nuo pašalinio kišimosi verčiančio atlikti religines apeigas. Tačiau prieštarautų įstatymui ir ligoni nės darbuotojų įkalbinėjimai, kad ligonis atsisakytų dvasinin ko paslaugų. Žodžiu, ligonio sąžinės prievartavimas neleisti nas nei pašaliniams, nei ligoni nės darbuotojams. , je
Neretai pasitaiko, kad dvasi ninko atėjimą į ligoninę organi zuoja religingi sergančiojo gi minės ar net žemesnysis ligo ninės personalas, be sergančio jo žinios ir tuo pačiu yra prie vartaujama ligonio sąžinė. To dėl labai svarbu, kad palatos gydytojas, skyriaus vedėjas ar, mažesnės
sis
ligoninės, ir vyresny
gydytojas
asmeniškai
įsiti
kintų, jog dvasininko pageidauja
studentas
8
jie neima į kabutes, kaip tai darė K. Marksas. Ideologine prasme ši mūsų išvada svarbi tuo, jog tarybinę kontrpropagandą sąžinės laisvės klausi mais pakelia į marksistinės-le nininės teorijos lygį.
Kadangi iki šiol mūsų net kai kurie žymūs autoriai tvirti na, Jog buržuazinėse valstybėse egzistuoja sąžinės laisvė ir tos sąvokos neima į kabutes ir ne pabrėžta jos tariamumo, šitai klasiniam priešui sutelkia tik pasitikėjimo savimi ir Jis įžūlė ja: taip, pas mus sąžinės laisvė yra, tai pripažįstate net jūs, komunistai! O štai pas jus są žinės laisvės nėra, mes to ne pripažįstame, nes Jūs persekio jate tikinčiuosius. .. Ir mes, siekdami atremti šiuos šmeiži kiškus prasimanymus, imame teisintis ir įrodinėti, kad pas mus funkcionuoja religinės or ganizacijos, veikia maldos aamal, tikintieji gali laisvai atllk nė'.l religines apeigas... £tai maždaug pagal tokį scenarijų šiuo metu vyksta mūsų ideolo ginė kova su klasiniu priešu sąžinės laisvės klausimais. Var gu ar tokia padėtis gali mus patenkinti. O juk turėtų būti priešingai: mes turime tiesiai pareikšti ir nuolat kartoti visam pasauliui: buržuazinėse valstybėse sąžinės laisvės nėra! Jos paskelbimas buržuazinėse konstitucijose — fikcija, buržuazinė demagogija, skirta naiviems ir politiškai ne išprususiems žmonėms apmulkin ti, o vadinamoji „sąžinės lais vė" buržuazinėse valstybėse — tai tik viso labo religinė tole rancija arba tikėjimo laisvė, nes ši laisvė antagonistinėse visuomenėse liečia tik tikinčiuo sius, religingus piliečius ir vi siškai netaikoma netikintiesiems bei ateistams. Tegul kapitalistai prieš visą pasaulį aiškinasi, ko dėl buržuazinės valstybės iki šiol atsisako Įteisinti šimtų, tūkstančių ir net milijonų savo piliečių berellginlus ir antireli ginius Įsitikinimus, kodėl diskri minuojami ir persekiojami ateis tai? Būtent prie šitokio klausi mo pateikimo, mūsų nuomone, ir turi privesti marksistinė-leninlnė sąžinės laisvės koncepcija, kuri jungia savyje dvi laisves — tikėjimo laisvę ir ateizmo laisvę. ,
Feliksas LAURINAITIS Teisės mokslų kandidatas
pats ligonis, niekieno neverčia mas. Žinoma, gydytojui čia ne tiktų rodyti iniciatyvos, tačiau jeigu iš slaugės ar med. sesers sužino, jog ligonis pageidauja atlikti religinę apeigą, tai jis privalo asmeniškai įsitikinti, ar tokį pageidavimą ligonis tikrai pareiškė. Taigi gydytojo sprendimą, leisti ar neleisti pakviesti dva sininką į ligoninę, turėtų sąlygo ti tokios dvi aplinkybės: 1) ar ligonis tikrai yra mirštantis ar sunkiai sergantis; 2) ar prašy mas pakviesti kulto tarną yra paties ligonio, o ne kieno nors iš šalies inspiruotas. Tokį leidi mą vyriausias gydytojas duoda žodžiu ligonio artimiesiems, kurie pasirūpina to leidimo rea lizavimu.
Gydytojams reikėtų prisimin ti ir tai, jog sąžinės lais vė reiškia ir tam tikrą žmogaus laisvę dorovės sferoje, t. y. laisvę vadovautis (žinoma, įsta tymų ribose) savo religine sąži ne, laisvę elgtis pagal savo re liginius įsitikinimus. Todėl truk dymas ligoniui atlikti savo reli gines 'priedermes turėtų būti laikomas . ne tik įstatymų pažei dimu, be! ir amoraliu elgesiu. Linas RIAUBA Medicinos fak. III k. studentas
4
Tarybinis
studentas
ŠVENTĖ ALMA MATER KIEMUOSE Ištįsta, nusidriekia pirmakur sių vora — tuoj filologijos fa kulteto dekano balsas atsimuš
į Alma Mater sienas, paskelb damas Juos pilnateisiais fuksais. Bet studento pažymėjimas —
tik formalioji Imatrikuliacijos dalis. — Nekrikštai, baisi jūsų at eitis, — skelbia budeliai. Šitą jūrą reiks gerte po gurkš nį Išgert, po batą išsemti — O fontanas trykšta nenustodamas, gerk negėręs, semk nesėmęs — Neris nenuslūgs. Ne taip lengva tapti filologų genties nariu: sugebėk sušokti polkutę vidur jūrų marių, už rištomis akimis surasti tarp fontanų mergelę. Filologai, kaip žinia, amazonių gentis, mergi nos turi viską sugebėti, ne tik popieriniu laivu pas mylima nuplaukti.,, Jei ne visiems kliuvo fonta no vandens, tai tušo ir rašalo antspaudams „FUX" pakako. Nuskamba ištikimybės priesai ka gegutei, kuri, nekreipdama dėmesio į tradicijas ir scenari jus, jau, ko gero, išskrido į pietus, vyriausiasis genties va das, fakulteto dekanas doc. A. Girdenis priima fuksus į savo gentį.
Nutilo Sarbievijaus kiemas, suskambo Daukšos. Čia pirma kursių istorikų laukė ne tik vanduo, bet ir variniai vamz džiai Nieko netrūko: buvo ir originalūs šokiai, ir nepakarto jamas kojinių svaidymo kon kursas, neužmiršta išrinkti ir Mis Fux — merginos, dėl ku rios nuo suolo pašoko net pats fakulteto prodekanas doc. S. Jegelevičlus. Ištuštėjo visą dieną skambė ję senosios Alma Mater kiemai, pasibaigė Rugsėjo pirmosios šventė — kasmetinė, tradicinė.
1984 metų liepos 7 d. TSKP CK nutarime „Gerinti partinį vado vavimą komjaunimui ir didinti jo vaidmenį komunistiškai auk lėjant jaunimą" buvo pažymė ta, kad „išsivysčiusio socializmo visuomenės jaunuoliui turi būti būdingos kilnios idėjinės doro vinės savybės, pirmiausiai — komunistiniai įsitikinimai, socia linis aktyvumas, darbštumas ir savidrausmė, atsakomybė už bendrą reikalą, kultūra ir tau rumas šeimoje, kolektyve, vi suomenėje, pagarbus požiūris į įstatymą, sugebėjimas įveikti iš kylančius sunkumus. Mes turi me vadovautis tuo, kad komu nistų- ir visų mūsų socialistinės visuomenės piliečių sąmoningu mo formavimas būtų ne tik profesionalų ideologų, propa gandistų, masinės informacijos priemonių darbuotojų uždavi nys. Tai visų, tame tarpe ir profsąjunginės organizacijos už davinys." Mūsų universiteto profsąjun ga — viena didžiausių respub likos aukštųjų mokyklų studen tiškų organizacijų. Šiuo metu ii vienija apie 8800 studentų. Kaip nurodė V. Leninas, prof sąjungos yra valdymo, šeimi ninkavimo mokykla, komunizmo mokykla. Universiteto studentų profsąjunga padeda spręsti svarbiausią aukštosios mokyk los uždavinį — ruošti liaudies ūkiui, mokslui ir kultūrai au kštos kvalifikacijos specialistus, įsisavinusius materialistinę pa saulėžiūrą, įgijusius praktinius įgūdžius 'politinio, masinio bei auklėjamojo darbo srityje. Ji ugdo sąmoningą studentų pa žiūrą į mokslą, darbą, auklėja jaunimą tarybinio patriotizmo dvasia. Studentų profsąjunga — tai didelė kūrybinė jėga universi-
NUOTRAUKOSE: „Tegyvuoja skėčiai nai!"
ir
fonta-
▲ STUDENTŲ PROFSĄJUNGA ▲
KONFERENCIJAS PASITINKANT teto gyvenime. Ji stengiasi ge riau organizuoti studentų dar bą, buitį ir poilsį. Šio darbo sėkmė priklauso nuo to, kaip atlieka savo funkcijas universi teto profkomitetas, profbiurai, profgrupės. Rugsėjo, spalio mė nesiais visuose universiteto fa kultetuose įvyks ataskaitinėsrinkiminės studentų profsąjungos konferencijos. Šiose konferenci jose suvedami visų metų prof biurų darbo rezultatai. Būtent jos leidžia spręsti apie fakulte tų profbiurų veiklą, apie toli mesnius planus vystant ir tobu linant profsąjungos darbą. Kaip žinoma, profbiurų dar bui vadovauja ir jų veiksmus koordinuoja universiteto studen tų profsąjungos komitetas. Ta čiau santykiai tarp šių profsą jungos struktūrinių padalinių ne visada sėkmingai suderinami. Pasitaiko administravimo, biu rokratizmo, abejingumo. Kartais įvairūs planai, nutarimai pasi lieka popieriuje dėl jų nerea lumo arba dėl pačių visuome nininkų iniciatyvos stokos ir eplaidumo. Profkomitetas ne vi sada dirbo individualiai su prof sąjungos aktyvu, konkrečiai su įvairių komisijų nariais. Tačiau reikėtų suprasti tai, kad profsąjungos darbo sėkmė priklauso nuo profgrupės — struktūriniu požiūriu pačios ma žiausios grandies, nuo eilinių profsąjungos narių iniciatyvos bei energijos. Kiekvienais metais pavasario pabaigoje yra suvedami prof biurų socialistinio lenktyniavi
mo rezultatai. Vertinimo komi tais Fizikos fakultetas (prof sija vadovaujasi profbiurų or- biuro pirmininkas A. Daunoraganizacinių-masinių, akademinių, vičius), anksčiau užėmęs tvir buities-bendrabučių, sporto-svei- tas pozicijas kitų profbiurų at katingumo, revizijos komisijų žvilgiu ir turėjęs gerą darbo darbo rodikliais, fakultetų kul organizavimo patirtį. Panaši pa tūros klubų veiklos rezultatais. dėtis jau ne pirmus metus Susumavus 1984—85 metų rezul klostosi ir Chemijos fakulteto tatus, nugalėtoju tapo Pramonės profbiure. Tik pavasarį, naujai ekonomikos profbiuras (profbiu- perrinktas profbiuro pirminin ro pirmininkė III k. stud. L. kas III k. stud. L. Jonušas, da Sekmokaitė), antrąją vietą už bar jau, atrodo, tvirtai paėmė ėmė Prekybos fakultetas (prof- vairą į rankas. Profbiuro reika biuro pirmininkas V k. stud. J. lai žymiai pagerėjo. Pranciliauskas), trečią — Medi Norėtųsi, kad ataskaitinėsecinos fakultetas (pTofbiuro pir rinkiminėse konferencijose stu mininkė VI k. stud. D. Taciony- dentai, visuomeninės organizaci tė. Kitas vietas pasiskirstė: jos, dekanatai atidžiau pažvelg IV — Istorijos ir Matemati tų į siūlomus profbiurų kandi kos fakultetai. datus. Visuomeninių kadrų kai V — Filologijos fakultetas. ta organizaciniam darbui nie VI — Ekonominės kiberneti ko gero neduoda. Todėl norint kos ir finansų bei Gamtos fa pagerinti profsąjungos darbą, kultetai. VU studentų profsąjungos ko VII — Teisės fakultetas. miteto pirmininkas S. Povilaitis VIII — Chemijos fakultetas. pasiūlė įsteigti Visuomeninių IX — Fizikos fakultetas. profesijų fakultete profsąjungi Gražių žodžių nusipelno PEF nio darbo organizatoriaus spe profbiuro pirmininkė L. Sekmo cialybę. Si specialybė padės kaitė, PF profbiuro pirmininkas geriau įsisavinti žinias, reikalin J. Pranciliauskas, Fil.F profbiu gas būsimiems profgruporgams, ro pirmininkas A. Smetona, MaF profbiurų ir profkomiteto na profbiuro pirmininkas R. Skre- riams suteiks galimybę dirbti būnas. Gerai organizavo darbą visuomeninį darbą tiek univer Istorijos bei Ekonominės kiber sitete, tiek už jo ribų. netikos ir finansų fakultetai. Profsąjunga skiria didžiulį Nereikia pamiršti, kad pastarie dėmesį studentų laisvalaikio or ji yra vieni didžiausių univer ganizavimui. Yra parengta ir sitete, todėl ir tvarkytis juose įgyvendinama priemonių siste kur kas sunkiau, negu, saky ma, leidžianti plačiai vystyti sim, Gamtos, Chemijos, Fizikos kūno kultūrą ir sportą, meninę fakultetuose, kuriuose kažko kūrybą, jaunimo turizmą ir kt. dėl darbas ėjosi prasčiausiai. Šiose srityse nemažai pasiekta. Blogai pasirodė praėjusiais me Neliečiant tradicinių universite
„Gintarėlį tau nešu..." Ninos SEMIONOVOS tekstas ir nuotraukos.
to renginių, džiugu pažymėti, kad š. m. gegužės mėnesį uni versiteto studentų profsąjungos komitetas, Fizinio lavinimo bei Estetinio lavinimo katedros su rengė Sporto ir meno šventę, kuri dalyviams ir svečiams pa liko gilų įspūdį. Gražu, kad profkomitetas atgaivino tradici nę bendrabučių spartakiadą. Norėčiau padėkoti už aktyvią visuomeninę veiklą profbiurų pirmininkams, nariams, tiems, kurie šiais metais atsisveikins su profsąjunginiu darbu, linkiu sėkmingai baigti studijas, geros kloties tolimesniame darbe, energijos, naujų kūrybinių jė gų ir sėkmės. , Vytautas TININIS VU studentų profsąjungos komiteto pirmininko pava duotojas.
Skelbimai Dingusį studento pažymėjimą Nr. 820684, išduotą MF studen tei Vilijai ZIMKAITEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 840353, išduotą ChF studen tui Kęstučiui SUZiEDELIUI, lai kyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 820559, išduotą MF studen tei Ingridai ADAMAVlClUTEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 830878, išduotą IF studen tei Dainai NARBUTAITEI, lai kyti negaliojančiu.
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 810880, išduotą FilF studen tei Rasai JANAVIČIŪTEI, lai kyti negaliojančiu.
Redakcijos adresas: 232734, Vilnius, Universiteto 3. Užs. Nr. 2023. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Tiesos g. 1. LV 13985. Iškilioji rpauda, spaudos laukas. Tiražas 4500. „Tarybinis studentas". Telefonai — 611179, penktadieniais spaustuvėje __ 61-27-30 bCobctckrū ctvacht — opraH napTKOMa, peKTopara, Kostarera KOMcoMOAa, npotpKOMa opabucb TpyAOnoro npacsoro snauen ■ A p' «6m HapoAoB Bn\sHjoccxoro yHHBepcMTeTa mm. B. Kancyaaca. Ha ahtobckom M3MKe. PeAaicrop A. AnnuiTac.
Redaktorius A. LIPSTAS