LEIDŽIAMAS NUO 1950 METŲ
BALANDŽIO
15
D.
Nr. 24(1323)
1985 METŲ RUGSĖJO 9 D.
PIRMADIENIS
VILNIAUS BARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS
KAINA 2 KAP.
IŠKILMINGAS MOKSLO METŲ ATIDARYMAS GERBIAMIEJI SVEČIAI, GER BIAMIEJI KOLEGOS, MIELI' STUDENTAI, leiskite dar sykį pasveikinti jus kasine; pasikartojančios, ta čiau kiekvieną kartą vis naujos ir įspūdingos šventės — rugsėjo pirmosios — proga. Malonu regėti tokį didžiulį būrį jaunų žmonių, pasiryžusių atkakliai studijuoti, gera po vasaros vėl sutikti kolegas profesorius bei dėstytojus, pasirengusius jiems padėti. Negaliu nesidžiaugti ma tydamas, kad dar vienerius pen ktojo šimtmečio metus prade dantis skaičiuoti universitetas tebėra jaunatviškai energingas ir pilnas naujų užmojų.
Gerbiamieji, man visada at rodė ir dabar atrodo labai pra sminga, kad naują mokymosi ciklą pradedame kaip tik tuo metu, kai žemdirbiai artėja prie didžiausių metų darbų pabaig tuvių. Sakyčiau, simbolinis per imamumas. Pertrūkio negali būti — tik nuolatinis judėjimas, ben dros visų pastangos padės mums augti ir tobulėti. Rugsėjo pirmo ji ir graži visų pirma tuo, kad ji yra pradžios bei atsinaujini mo šventė. Juk šimtametė uni versiteto tradicija — tai ne su stingimas statiškose formose, ra mus pasitenkinimas tuo, kas pa siekta, o nuolatinė dinaminė pa stanga, veržimasis priekin, ban dymas atsinaujinti. Taip buvo ir taip yra. Iš pažiūros mūsų gy venimas kasmet vis toks pat. Tačiau tai tik pirmasis ir gana paviršutiniškas įspūdis. Keičiasi studentų kartos. Laikas, o ir pa tys sau, keliame vis kitus — di desnius, reikšmingesnius — už davinius. Nežengsime nė žings nio į priekį, nepasinaudodami savo ir savo pirmtakų patirtimi. Lygiai taip pat stovėsime vieto je, jeigu nepapildysime to pa tyrimo nauju, šiandienos reika lavimus atitinkančiu turiniu.
Ši mintis kilo dar sykį permąs tant universiteto istoriją. Visi žinome, kad toli gražu ne lygiai ir ramiai ji tekėjo. Be pakilimų, būta ir nuosmukių, tragiškų vi sam kraštui atoslūgių. Tačiau jei gu atsiribosime nuo išorinių, sy kiais net labai nepalankių, sąly gų bei veiksnių, tai pamatysime, kad visais laikais, kai universitelas nepamiršdavo pažangiausių savo pirmtakų minčių ir pasieki mų, o kartu drąsiai atsiverdavo naujiems vėjams, kai jis būdavo neabejingas savo krašto reik mėms, pavykdavo pasiekti tikrai didžiulių laimėjimų, kuriuos mi nime iki šiol. Universitetas tais laikotarpiais klestėdavo, o jo pasiekimais būdavo žavimasi vi soje Europoje, štai, sakykime,
jau 17 amžiuje K. Simonavičiaus
„Didysis artilerijos menas", ku riame jis pagrindė daugiapako
pių raketų principą, Liauksmino
retorikos ir Smigleckio logikos vadovėliai buvo susilaukę ne tik kad ne vieno leidimo, bet ir daugelio vertimų į kitas kal bas. Su universitetu susijęs ir pirmųjų spausdintų lietuviškų knygų pasirodymas. 18 amžiaus pabaigoje mūsų Alma Mater ta po pagrindiniu krašto švietimo centru, o 19 šimtmečio pradžio je čia kryžiavosi daugelio pa
nas įtakingiausių mokslo ir dvasinės kultūros centrų. Nebi jau šitų žodžių, juo labiau kad jiems patvirtinti galime pasitelk ti daugybę faktų ir skaičių. Ne manau tačiau, kad tai būtina. Man atrodo, kad ir taip kiekvie nas jaučiame universiteto buvi mą ir įtaką. Jei ne patys, tai bent keletas bendradarbių, gi minaičių ar šiaip pažįstamų tik
piogiamas. Daugiau erdvės ini ciatyvai teikia, tačiau tuo pačiu ir didesnio mūsų mokslininkų, žinoma, ir studentų kūrybingu mo, atsakomybės reikalauja mokslo bei technikos pažangos kursas. Svarbios problemos, di deli darbai. Tačiau negali saky ti, kad ne pagal pečius univer siteto kolektyvui. Tikimės, susi dorosime.
00000000000000000000000000000000
UNIVERSITETO REKTORIAUS, SOCIALISTINIO DARBO DIDVYRIO, DAKTARO PROFESORIAUS JONO KUBILIAUS KALBA 900000000000000000000000 000000001 žangiausių to laiko mokslininkų keliai, brendo drąsi, naujas as menybės ir visuomenės raidos perspektyvas atverianti mintis. Galime prisiminti ir to amžiaus trečiajame dešimtmetyje veikusį universiteto lietuvių būrelį, ak tyviai žadinusį nacionalinę są monę ir turėjusį įtakos visai to lesnei mūsų mokslo ir kultūros raidai... Tai tik vienas kitas faktas iš daugiametės mūsų universiteto istorijos. Jų galima būtų pateik ti daugybę, tačiau ne tai svar bu. Norėjau akcentuoti pačią tendenciją, kurią apibūdinčiau kaip nuolatinį universiteto sieki mą būti mokslo ir visuomeninės minties priešaky, suprasti tai, kas reikšmingiausia, pažangiau sia ir perspektyvu. Ši pastanga reiškėsi praeityje, neprarado ji savo svarbos ir dabar. Šiandien universitetas — vie
rai yra baigę šią aukštąją mo kyklą. Universitete mokęsi spe cialistai vadovauja perspekty viausioms liaudies ūkio šakoms. Mūsų mokslininkų pasiekimai, įdiegti į praktiką, duoda di džiulį ekonominį efektą. Univer siteto studentai, darbuotojai, baigusieji ir dirbantys kitur, ne tik dalyvauja kultūriniame gyve nime, bet neretai ir patys jam vadovauja. Sakysite, perdedu! Nemanyčiau, kad labai daug. Jeigu ir perdedu, tai tik tam, kad nebeturėtume kur trauktis. O trauktis tai tikrai neturime kur — darbai laukia iš tiesų nemaži. Artėja TSKP XXVII su važiavimas, duosiantis startą naujam penkmečiui. Kad galė tume jį sėkmingai pradėti, turi me deramai baigti šį. Toliau vykdysime mokyklų reformą. Jau šiemet pradedame dirbti pagal šiek tiek pakoreguotas
Rugsėjis kaip tik gražus dar ir tuo, kad jis yra didžiausių 'lū kesčių bei vilčių metas. Prade dame dar vieną etapą. Tikimės, kad nauji mokslo metai bus dosnūs žinių ir kūrybingi, kad mūsų profesorių, docentų ir dėstytojų paskaitos bus dar tu riningesnės ir įdomesnės, o stu dentai — dar labiau imlūs ir už sidegę, negu pernai. Didžiau sias ir gražiausias viltis ir šie met, žinoma, siejame su pir makursiais. Daugiausia iš jų ti kimės, todėl daugiausia dėme sio skiriame. Pagal jau seną tradiciją ir šiandien pirmiausia norėčiau kreiptis į jus, mieli pirmakursiai. , Iš tiesų, šie metai jums ypa tingi. Ką tik peržengtas viduri nės mokyklos slenkstis. Tikriau siai nepastebimai prabėgo įtem pta ruošimosi stojamiesiems va sara. Pagaliau atėjo ne tik
daug žinių, bet ir valios, mokė jimo susikaupti bei susitvardyti reikalanjanfys egzaminai, kuriuos sėkmingai išlaikę, štai šiandien jūs įrašomi į universiteto mafrikuius. Visados graži ir pilna džiugesio vilčių išsipildymo die na. Laikas — patikėkite — pa darys ją dar gražesnę ir pras mingesnę, jei tik neišduosite tos atvedusios į universitetą svajonės. To šiandien ir linkiu. Linkiu tikėdamas, kad jūs esate geriausieji ir darbščiausieji iš visų, kurie buvo padavę pareiš kimus. Tai liudija ir pažymiai. Žinoma, per egzaminus visko pasitaiko, tačiau esu tvirtai Įsi tikinęs, kad penketui gauti tik labai retai užtenka truputėlio laimės ir lengvos rankos trau kiant bilietą. Maža tikimybė, juo labiau, kad ir egzaminas laikomas ne vienas. Tikriausiai, remdamiesi ir savo patirtimi, man pritarsite, kad veik visada tokia sėkmė yra atpildas už il gą ir atkaklų darbą. Antra ver tus, kas tie egzaminai! Tuoj ir patys pajusite, kad reikalavome labai mažai — tik pačios es mės, bendros orientacijos, to žinių minimumo, be kurio nega li išsiversti ne tik stojantysis į aukštąją mokyklą, bet ir apskri tai kiekvienas mūsų laikų žmo gus. Tai viso labo pirmasis, drį sčiau teigti, lengviausias barje ras. Artėja nepalyginamai dides nis ir tikresnis išbandymas — kasdieniniu darbu ir savarankiš komis studijomis.
Neabejoju, kad nesuklydau sakydamas, jog tai yra tikresnis išbandymas. Ne paslaptis, kad ne vienas, gerai ar net labai gerai mokęsis vidurinėje, puikiai išlai kęs stojamuosius, paskui ima ir suklumpa. Jūsų pažymiai lyg ir neverstų baimintis. Net 1415 sto jusiųjų vidurkis 5, o 1422 — 4,5, 466 — 4. Tačiau stojamųjų egzaminų rodikliai prastesni. Bendras vidurkis nesiekia nė 4. | universitetą nepateko 36 me dalininkai. (iš 136), iš 129 bai gusiųjų su pagyrimu, pirmąjį penketą gavo 37. Sakysime, di džiulė atsakomybė ir jos sukel tas protą bei valią paralyžuojantis jaudinimasis, koks atsitiktinu mas ir t. f. Savaime suprantama, nuo nesėkmės ar pralaimėjimo negali būti apsaugotas net pats stipriausias. Tačiau nepalygina mai blogiau, kad ta pažangumo kreivė, pradėjusi kristi per sto jamuosius, nenustoja leistis že myn ir toliau, jau studijuojant. O čia nepasiteisinsi nei atsitik tinumu, nei pernelyg dideliu jaudinimusi. Kalbėkime tiesiai ir atvirai. Kaltas nemokėjimas sis temingai dirbti, savarankiškumo stoka ir, žinoma, pasidavimas tokiai viliojančiai, tačiau jau ne vieną ir net ne dešimtį studentų
(nukelta į 2 psl.)