LEIDŽIAMAS NUO 1»5«
METŲ
C,<\QVBI I )l!’>
scuoencas
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS
BALANDŽIO
15
D.
Nr. 30(1329) 1985 METŲ SPALIO 22 D.
ANTRADIENIS
KAINA 2KAP.
TREČIASIS TARYBŲ SĄJUNGOJE SPALIO 9 DIENĄ UNIVERSITETO AULOJE ĮVYKO įSKILMIN. GAS VVU TARYBOS POSĖDIS. JO METU UNIVERSITETUI BUVO ĮTEIKTAS EUROPOS AUKSO MEDALIS UŽ PAMINKLŲ APSAUGĄ. VVU TAPO TRECIUOJU OBJEKTU TARYBŲ SĄJUNGOJE, KU. RIAM ĮTEIKTAS SIS APDOVANOJIMAS.
Šventiška nuotaika tvyrojo salėje, užlietoje daugybės lempų bei prožektorių šviesa. Šventiš kai nusiteikę rinkosi joje Uni versiteto darbuotojai: profeso riai, docentai, dėstytojai, įvairių visuomeninių organizacijų atsto bruzdėjo minia vai. Neramiai žurnalistų, fotografų, operatorių, vietos, ieškančių patogesnės rakurso, nekantriai įdomesnio laukiančių, kaip ir visi susirinatvykusių kusieji, j iškilmes svečių. Plojimų sugarbingų tinkami įžengia į aulą Universi teto rektorius, prof. dr.
Jonas
Kubilius,
Europos premijų už
paminklų
apsaugą fundatorius,
dr. Alfredas Toepferis, Europos
premijų už
paminklų apsaugą
kuratorijos narys, prof. dr. Zyg
muntas
Sviechovskis,
LTSR
Aukštojo ir specialiojo viduri nio mokslo ministras H. Zabu
lis, LTSR Užsienio reikalų mi nistras V. Zenkevičius, LKP Vil
niaus miesto komiteto sekreto rė V. Klikūnienė, Vilniaus mies
to
LDT
Vykdomojo komiteto
pirmininkas A. Vileikis, LTSR Aukštojo ir specialiojo viduri--
nio mokslo ministro pavaduoto jas V. Pranaitis ir kiti.
Sugaudžia
vargonai. Sodrūs,
iškilmingi garsai užplūsta salę, atsimuša į aukštus tus, apgaubia
jos skliau
į viršų besistie
biančias kolonas. O po to įsi vyrauja tyla. Kalba Universite to rektorius.
metų, tampa savotiškais atskai tos momentais, ypatingą žavesį turinčiu ritualu. Tačiau šios dienos šventė — ne iš tokių. Ir ne vien todėl, kad netradici nė, vienintelė tokia. Manyčiau, ji reikšminga ne tik Universite tui, bet ir Vilniaus miestui, vi sai mūsų tautai. Tokie įvykiai, kaip šiandieninis, ne tokie jau dažni. Jie nori nenori išmuša iš kasdienybės provėžų, skatina pamąstyti ne tik apie dabartį, bet ir praeitį, paakina imtis naujų darbų. Ilgai buvo ruoštasi šiai šventei. Omeny turiu ne vien susirašinėjimo su Kuratorija laiko tarpį, kai, sužinoję džiugią nau jieną, derinome iškilmių deta les. Tas ruošimasis prasidėjo daug anksčiau, dar toli gražu
Trumpoje kalboje Haraldas Langbergas padėkojo Universi teto vadovybei už atliktą dide lį darbą, už parodytą pavyzdį išsaugant unikalų architektūros ansamblį. Po jo platų praneši mą perskaitė Europos premijų už paminklų apsaugą kuratorijos narys, prof. dr. Zygmuntas Sviechovskis, apibūdinęs senojo Universiteto architektūros ypa tumus, paminėjęs tuos sunku mus, kuriuos teko įveikti restau ruojant Universiteto rūmus, pri taikant juos šiandienos porei kiams tenkinti; pažymėjęs res tauratorių, architektų, dailinin kų meistriškumą, dideles rekto riaus, visos Universiteto vado vybės pastangas ir atkaklumą puoselėjant senąją Alma Mater Vilnensis architektūrą bei tra dicijas. Po trumpos daktaro Alfredo Toepferio kalbos — kulminaci nis iškilmingo posėdžio momen tas: gaudžiant vargonams Euro pos premijų už paminklų apsau gą kuratorijos pirmininkas, me nų magistas Haraldas Langber gas įteikia aukso medalį Uni versiteto rektoriui, prof. dr. Jonui Kubiliui. ,-Gaudeamus igitur" skamba po aulos skliautais, palydėdamas rektoriaus padėkos žodį, kelda mas pasididžiavimą Universitetu, skatindamas toliau dirbti jo la-
GERBIAMIEJI UNIVERSITETO SVEČIAI, KOLEGOS, ramią mū sų Almae Matris kasdienybės tėkmę šiandien vėl pertraukė šventės džiugesys. Iš sykio pa sakysiu — ne eilinės. Mudar lasų džiaugsmą biau didina nekantriai lauktų garbingų svečių apsilankymas. Dalyvauti iškilmėse atvyko Eu ropos premijų už paminklų ap saugą fundatorius dr. Alfredas Toepferis iš Hamburgo, Euro pos premijų už paminklų ap saugą kuratorijos pirmininkas menų magistras Haraldas Lang bergas iš Kopenhagos ir kura torijos narys, profesorius dakta ras Zygmuntas Sviechovskis iš Varšuvos. Jūsų apsilankymą, brangūs svečiai, Vilniaus univer sitetas laiko sau garbe. Širdin gai sveikiname, linkime malo nių įspūdžių ir tikimės, kad tie lūkesčiai bei troškimai, su ku riais vykote pas mus, nebus apvilti. Penktąjį šimtmetį skaičiuojan tis, vienas iš seniausių visoje Rytų Europoje Vilniaus univer sitetas per laiką išpuoselėjo tu riningas tradicijas, kuria naujas. Kaip iškiliausi metų rato taš kai iškyla ypatingos, visų lau kiamos dienos, įprasminančios ar bent jau paįvairinančios kas dienybę. Be bendrų viso Uni versiteto švenčių, kiekvienas fakultetas, net katedra dar turi savąsias. Daugiausia jos tradici nės — pasikartodamos metai iš
ne tik kad nieko nežinant, bet nė neįtariant apie taip puikiai bent jau vieną darbo etapą vainikuosiančią pabaigą. Buvo tik labai aiškus savo prieder mės suvokimas, noras išsaugoti tai, ką šimtmečius kaupė istori ja ir kas mums toli gražu ne vis vien. Tačiau kol kas esu priverstas kalbėti užuominomis, Kaip tik tuo dar ypatinga šios dienos šventė — ne tik mūsų svetingumas, bet ir pats jos pobūdis lemia, kad turime prašyti sve čius jaustis kaip namie pačia tiesiogine šio posakio prasme. Todėl ir leiskite dabar žodį su teikti Europos p remi jų už paminklų apsaugą kuratorijos pirmininkui, menų magistrui Haraldui Langbergui.
bui, saugoti tai, ką vertingo yra sukūrusios praėjusios karlos. XXX MOŠŲ INFORMACIJA
Europos premijų už paminklų apsaugą priešistoriją galima skaičiuoti nuo 1931 metų, kai Atėnuose buvo pasirašyta Tarp tautinė bendradarbiavimo sau gant kultūros paminklus sutar tis. Netrukus prasidėjęs Antra sis pasaulinis karas pavertė griuvėsiais daugelį tų paminklų, kuriuos buvo numatyta saugoti. Daugelyje šalių senosios archi tektūros pastatų neatstatinėjo: aklai paklūstant audringos mo kslo ir technikos revoliucijos, sparčios urbanizacijos reikala vimams jų vietoje buvo stato mi nauji, modernūs, atitinkantys laiko dvasią. Nuo sutarties pasirašymo pra bėgus daugiau kaip 40-čiai me tų, 1973-aisiais, buvo įkurta Eu ropos premijų už paminklų ap saugą kuratorija. Jos fundato riumi tapo senatorius daktaras Alfredas Toepferis iš Hambur go. Kasmet Strasburge renkasi tarptautinis kuratorijos žiuri: 8—10 profesorių, paminklų ap saugos specialistų iš įvairių se nojo kontinento šalių. Kiekvie nas žiuri narys kuruoja tam tikrą geografinį regioną — gru pę šalių. Tarptautiniam žiuri jie siūlo objektus, kuriuos verta apdovanoti Europos aukso meda liu arba premija už paminklų apsaugą, rodo šių objektų nuo traukas. skaidres. Kiekvienais metais dviem medaliais ir dviejomis premijomis apdovanojami miestai, Įstaigos ir žmonės, nu sipelnę saugant kultūros pamin klus. Pirmosios premijos buvo paskirtos 1974 metais. Po šešerių metų (1980 m.) Europos aukso medaliu apdovanotas Ta linas, o 1984 m. — Leningradas. Mūsų Universitetas — antra aukštoji mokykla (po Dublino Triniti koledžo), gavusi šį gar bingą apdovanojimą.
J. JAKIMAVIČIAUS ir V. NAUJIKO nuotr.
2 Tarybinis studentas
lt\LHSTI(A- S5 000000000000OO00000©©©©©©©©©©©©©©©©©©©©©©©© Šių metų spalio 9—12 dieno mis mūsų Universitete vyko Tarptautinė baltistų konferenci ja. Tai — penktasis Tarybų Są jungoje įvykęs baltistų foru mas. Prieš tai buvo keturios sąjunginės baltistų konferenci jos: trys — Vilniuje (1964, 1970, 1975 m.) ir viena — Ry goje (1980 m.). Lyginant su to mis konferencijomis, šių metų Tarptautinė baltistų konferenci ja yra pati stambiausia tiek da lyvių skaičiumi (per 200), tiek pranešimų tematikos įvairove, gerai atspindinčia tarybinio ir pasaulinio baltistikos mokslo šiandieninę padėtį. Tarptautinę baltistų konferen ciją surengė Vilniaus V. Kap suko universitetas ir TSRS MA Slavistikos ir balkanistikos insti tutas. Pagrindiniai šios konfe rencijos organizatoriai — mūsų Universiteto Baltų filologijos katedra, Lietuvių kalbos kated ra bei visas Filologijos fakulte tas. Konferencijai savo praneši mus pateikė 174 balstistai: a) iš TSRS (142): iš Lietuvos (57), Rusijos Federacijos (38), Latvi jos (27), Baltarusijos (11), Esti jos (4), Ukrainos (3), Armėnijos (2) ir b) iš 13 užsienio valsty bių (32): iš VDR (7), Lenkijos (7), Italijos (4), VFR (3), JAV (3) , Čekoslovakijos, Jugoslavi jos, Rumunijos, Švedijos, Nor vegijos, Olandijos, Australijos. Konferenciją įžanginiu žodžiu pradėjo jos organizacinio komite to pirmininkas Universiteto Re-
Tikriausiai mums niekada ne pavyks sužinoti, kas bevelk prieš du tūkstančius metų papa sakojo Kornelijui Tacitui, kad prie Baltijos jūros gyvena bal tų giminės — „Aestlorum gentes". Sunku šiandien patikrinti, kas aname pasakojime yra tie sa, o kas kokio nors romėnų vado ar pirklio fantazijos vai sius. Buvo tai laikai, kai legen dos ir tikrovė ėjo greta, ir ne tik baltai, bet ir daugelis kitų tautų tokiais keliais įžengė į pasaulio istoriją. Likimas baltams nebuvo palan kus. Maždaug prieš 4 tūkst. metų užėmę didžiulius Europos plotus, pasiekę aukštą materia linę kultūrą, vėliau baltai pra dėjo nykti. Ypač skaudus smū gis buvo didvyriškos prūsų tau tos mirtis, tautos, kurios žmones metraštininkai pavadino hominen humanissimi ir kurios kalbą mūsų laikų mokslininkai lygina su indoeuropeistų numylėtiniu kūdikiu. Šiandien prie Baltijos jūros gyvena jau tik dvi nedidelės baltų tautos — lietuviai ir lat viai. Jie, kaip ir anie Tacito
TARPTAUTINIS BALTISTŲ FORUMAS Prof. dr. Vytautas MAŽIULIS ktorius prof. dr. J. Kubilius. Sveikinimo kalbą pasakė LTSR Aukštojo ir specialiojo viduri nio mokslo ministras prof. dr. H. Zabulis. Dviejuose plenariniuose posė džiuose pranešimus skaitė prof.
dr. V. P. Smidas (Getingenas, VFR), prof. dr. V. Ivanovas (Maskva), prof. dr. V. Šmolstygas (JAV), prof. dr. J. S. Stepanovas (Maskva), prof. dr. A. Girdenis (Vilnius), prof. dr. Dž. Bolonjezis (Milanas, Italija), prof. dr. R. Ekertas (Berlynas, VDR), prof. dr. A. Blinkena
(Ryga), prof. dr. J. V. Otkupščikovas (Leningradas). Konferencijos darbas vyko astuoniose sekcijose: 1) baltų ir indoeuropiečių
kiai, 3) diachroninė fonetika ii gramatika, 4) kalbų kontaktai, 5) dialektologija, fonetika ii leksikologija, 6) onomastika, 7) dabartinių baltų kalbų gra matika,
8) literatūrinė kalba. Jau vien sekcijų pavadini mai rodo, kad konferencijos te matika buvo plati — apėmė svarbiausias tiek dabartines, tiek istorines baltų kalbotyros problemas. Daugiausia dėmesio buvo skirta aktualiausiai tarp tautiniu mastu problemai — baltų kalbų santykiams su sla vų ir kitomis indoeuropiečių kalbomis; ją gvildeno net 37 pranešimai pirmosiose dviejose sekcijose. Svarstant šią didžiai sudėtingą problemą, dar la biau išryškėjo ir tai, kad indoeuropeistikos mokslui vis di dėja ir didėja reikšmė lietuvių ir kitų baltų kalbų, kurios iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų yra archaiškiausios. Konferencijos priimtoje rezo liucijoje, be kita ko, yra pa brėžiamas būtinas reikalas vis labiau aktyvinti lietuvių ir kitų baltų kalbų studijavimą bei tyrinėjimą pasauliniu mastu. Sekantį, dar didesnį tarptautinį baltistų forumą numatyta su rengti taip pat Vilniuje 1990 metais. Konferencijos metu įvyko ir Tarptautinės baltų-slavų santy kių tyrinėjimų komisijos (pir mininkas — šių eilučių auto rius), priklausančios Tarptauti niam slavistų komitetui, posė dis, kuriame buvo aptartas bal tų-slavų lingvistinių tyrinėjimų tarptautinis koordinavimas ir
Konferencijos organizacinio komiteto pirmininko profesoriaus daktaro J. Kubiliaus įžanginis žodis aisčiai, puikiai augina javus, renka ir myli gintarą, kuria nau ją kultūrą, o šios kultūros vai siai, kaip kitados gintaras, daž nai pasiekia ir labai tolimas pasaulio šalis. Baltų tautoms likimas nebuvo palankus, o štai baltų kalbų mokslas savo likimu turbūt ne galėtų skųstis. Vos tik susifor mavus lyginamajai — istorinei kalbotyrai, mokslas apie baltų kalbas atsidūrė vos ne privile gijuotoje padėtyje. Juk beveik visi žymiausi šios naujos kalbo tyros srities atstovai buvo ir žymūs baltistai. Augustas Šlei cheris savo „Lietuvių kalbos gramatika" parodė, kad naujoji kalbotyra pirmiausia turi remtis gyvu žodžiu, o ne laiko dulkė mis apneštais tekstais. Cla tur būt pakaktų paminėti, kokiais
reikšmingais tyrinėjimais pra turtino baltistiką ir kaip gra žiai atsiliepė apie baltų kalbų svarbą indoeuropeistikai šveica ras Ferdinandas de Sosiūras, rusas Filipas Fortunatovas, pran cūzas Antuanas Mejė, lenkas Janas Rozvadovskis, danas Vil helmas Tomsenas, čekas Josefas Zubatas, norvegas Christianas Stangas ir daugelis kitų kalbotyros Įžymybių. Prie baltistikos lopšio stovėjo ne baltų tautų žmonės. Baltų kalbų tyrinėjimo centrai forma vosi ne prie Nemuno ar Daugu vos, bet Leipcige, Maskvoje, Paryžiuje. Pamažu ir baltų šaly se atsirado žmonių, kurie susi domėjo gimtojo krašto praeiti mi, kalba, kultūra. Mokęsi sve timose mokyklose, užaugę sve timoje kultūrinėje aplinkoje, šie žmonės ne tik pamilo neretai kitų niekinamą savo gimtąją kal bą, bet ir griebėsi ją tyrinėti, gerai suprasdami, kad šios kal
bos ypatybes, subtiliausius niu ansus jie gali geriau suvokti negu kitataučiai mokslininkai. Mes ir šiais metais gražiai prisiminėme dvi tokias iškilias baltų kultūros asmenybes. Pa minėjome lietuvių literatūros klasiko, kalbininko, be kita ko, ir nacionalinės matematikos pradininko Antano Baranausko šimto penkiasdešimties metų gimimo sukaktį. Latviai tokio pat jubiliejaus proga įspūdin gai pagerbė savo „dainų tėvą" Krišjanį Baruoną, ant kurio „Latvių dainų" pamato, Janio Endzelyno žodžiais tariant, „ga lėjo atsirasti ir randasi latvių filologija". Mums, baltų tautų atstovams, suprantama, labai malonu, kad baltistika, kaip ir kiekvienas mokslas, yra tarptautinė discip lina, kad baltų kalbas tyrinėja ne tik baltų kraštų, bet ir dau gelio kitų pasaulio šalių moks lininkai. Mes labai džiaugiamės,
neatidėliotinas reikalas mūsų respublikoje išeinantį periodinį leidinį „Baltistica" paversti są junginiu mokslo žurnalu. Įvykusi Tarptautinė konferen cija, kurioje dalyvavo įžymiau si pasaulio baltistai, parodė, kad Tarybų Sąjunga ir ypač Tary bų Lietuva tvirtai pirmauja bal tistikos moksle. Kalbant apie mūsų respubliką negalima pa miršti, kad lietuviškos baltisti kos suklestėjimas yra glaudžiai susijęs su tarybinės santvarkos metais, išugdžiusiais daug šio mokslo srities darbuotojų. Gana sėkmingai dirba ir Tarybų Lat vijos baltistai. Iš tikrųjų dabar jau visiškai išsipildė daugiau, nei prieš pusšimtį metų pa reikšti Kazimiero Būgos lūkes čiai: „Aisčių (t. y. baltų. — V. M.). filologija tuomet teims klestėti, kai aisčių vaikai, iš kurių šiandien gyvi tebėra tik lietuviai ir latviai, sukrus pa tys dirbti šio mokslo skyriaus dirvoje".
kad štai jau trečiąjį dešimtme tį pradėjusioje vilniškėje „Bal tistikoje" savo tyrinėjimus skel bia ne tik žymiausi Lietuvos, Latvijos, kitų tarybinių respubll kų kalbininkai, bet ir Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos De mokratinės Respublikos, Bulga rijos, Rumunijos, Vengrijos, Ju goslavijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Islandijos, Šveicari jos, Italijos, Prancūzijos, Olandi jos, Vokietijos Federacinės Res publikos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos mokslinin kai. Mums labai " malonu, kad svarbus baltistikos centras susi formavo Maskvoje. Čia rengia mos specialiai baltistikai skiria mos konferencijos, publikuojami vertingi baltų kalbų tyrinėjimai. Ypač daug šioje srityje yra nu veikęs TSRS MA Slavistikos ir balkanistikos institutas, kuris drauge su senuoju Vilniaus uni versitetu yra šios konferencijos organizatorius. Manau, kad ir ši konferencija, kurią man tenka garbė atidary ti, bus svarbus baltistikos Įvy kis. Juk konferencijai pateikta apie 170 pranešimų, o jų auto riai Į Vilnių atvyko be veik iš penkiasdešimties pasau lio miestų. Nuoširdžiai sveikinu visus konferencijos dalyvius, ypač svečius iš kitų respublikų ir užsienio šalių. Tikiuosi, kad ši konferencija dar labiau jus suartins su baltais ir jų kultū ra.
XXX Konferencijos organizacinio komiteto viceprezidentas prof. dr. V. Mažiulis (kairėje) ir bal tų bei kitų indoeuropiečių kal bų santykių sekcijos vadovas prof. V. Šmidas (Getingenas, VFR). Plenarinio posėdžio prezidiu mas. Pranešimą skaito prof. dr. V. Ivanovas (Maskva, Baltistikos ir slavistikos institutas). Vido NAUJIKO nuotr.
Tarybinis studentas 3
N. KORTLANDAS. Leideno universiteto profesorius, Olan dija. Dar studijų metais susidomė jau baltistika. Dešimt metų su sirašinėjau su profesoriais V. Mažiuliu ir A. Sabaliausku. Tarptautinėje baltistų konferen cijoje dalyvavau pirmą kartą. Skaičiau pranešimą iš prūsistikos. Čia susipažinau su daugeliu įžymių mokslininkų, kurių pa vardes seniau žinojau tik iš jų darbų. Labai daug įspūdžių, dar negaliu jų apibendrinti. Di delis džiaugsmas girdėti gyvą lietuvišką šneką.
tą. 70-iaisiais metais čia stažavausi. Konferencija paliko labai ge rą įspūdį pranešimų gausumu, jų moksliniu lygiu. Tik per daug dalykų vyko tuo pačiu metu, todėl negalėjau išklausy ti kai kurių mane dominančių pranešimų. Dalyvavau literatūrinės kal bos sekcijos darbe. Pažymė čiau profesoriaus J. Palionio pranešimą „Dėl lietuvių litera tūrinės kalbos kilmės" interdialektinės „koncepcijos". XXX Dž. BOLONJEZIS, Milano Mokslų Akademijos viceprezi dentas, Milano kalbininkų draugijos prezidentas
XXX V. SMOLSTYGAS. Pensilvani jos universiteto profesorius, JAV.
Tai didžiausia baltistų konfe rencija pasaulio baltistikos is torijoje. Galėjau klausyti tik vienos temos pranešimų — bal ių ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Pranešimai buvo la bai įdomūs, bet gaila, kad ne galėjau dalyvauti kitų sekcijų darbe. Mane ypač domino pra nešimai, skaityti baltų ir slavų kalbų santykių sekcijoje. Visų pranešimų lygis labai aukštas. Skaičiau pranešimą apie kil mininko vartojimo atvejus lie tuvių kalboje. Malonu matyti senus bičiu lius. Turėjau progą vėl su jais pasikalbėti.
Dėkoju organizaciniam komi tetui už tokį gerą, svarbų, įdo mų kongresą.
Labai džiaugiuosi, kad čia at važiavau. Dėkoju šeimininkams, surengusiems tokią puikią kon.
"■ KADA IR KODĖL SUSIDOMĖJOTE BALTISTIKA \ KOKIE RYŠIAI JUS SIEJA SU LIETUVA 'u KAIP VERTINTUMĖTE ŠIĄ, PENKTĄJĄ BALTISTŲ KONFERENCIJĄ Į šiuos ir kitus klausimus atsako konferencijos dalyviai —mūsų šalies ir užsienio moksli ninkai.
Lietuvių kalba susidomėjau 60-ųjų metų viduryje. Visa etimologinė literatūra sako, kad be baltų nėra kitų tokių kalbų, kurios parodytų ryšius su visomis indoeuropiečių kal bomis. Mūsų Universitete yra suorganizuoti lietuvių kalbos kursai. Todėl kartą per savai tę turiu galimybę pakalbėti lie tuviškai. Vilniuje lankausi trečią kar
ferenciją. Visi pranešimai man buvo įdomūs. Prieš atvykdamas į Lietuvą, Milano universitete skaičiau paskaitą apie lingvisti nius graikų, armėnų ir iraniečių santykius, o Vilniuje skaičiau pranešimą apie tai, kaip baltų, slavų ir armėnų kalbas tyrinė ja A. Mejė. Tai antroji mano viešnagė Vilniuje, todėl džiaugiuosi ga lėjęs iš arčiau susipažinti su
ĮSIMYLĖJĘS VILNIŲ... Vienas iš dalyvių, kuriam ši konferencija jau penktoji, pro fesorius J. Otkupščikovas. Įdo mus jo plenariniame posėdyje perskaitytas pranešimas „Baltųslavų kalbų santykiai (lekslnė medžiaga, metodai, tyrinėji mai)”, kuriame profesorius pa tvirtino baltų ir slavų kalbų gi miningumą, pateikė naujos, dar nepublikuotos medžiagos. Po posėdžio užkalbinau profesorių, paprašiau atsakyti į keletą klausimų. — Kada susidomėjote baltųslavų kalbų kontaktais? — Anksčiau aš tyrinėjau in doeuropietiškų žodžių darybą, o lietuvių kalba sudomino kaip pati artimiausia senajai prokal bei. Norėdamas perprasti lietu vių kalbos savitumus, 1967 me tų vasarą praleidau Vilkijos kaime. Šnekėjau su senutėm: „Bus lietaus, ar ne. . ., dievas yra, ar ne...” Taip prasidėjo lietuvių kalbos tyrinėjimai. — Kuo reikšmingos tokios konferencijos ir kuo paslžymė-
Lietuva, pabendrauti su kolego mis. Malonūs buvo pokalbiai su profesoriais V. Kubiliumi, H. Zabuliu, V. Mažiuliu ir kil
jo pastaroji? — Pirmiausia konferencijos leidžia greičiau plisti informaci jai — spausdintas darbas pasi rodo tik po 2—3 metų nuo jo parašymo, o čia gali pasidalinti naujausiom idėjom, atradimais.
Užsimezga reikalingi dalykiniai kontaktai — gali išsiaiškinti ki lusius klausimus, pabandyti iš spręsti sudėtingas problemas. Tokios konferencijos artina įvairių pažiūrų, socialinių san tvarkų žmones — ypač ši, tarp tautinė, kurioje dalyvavo ir JAV, ir VFR, ir daugelio kitų šalių žymiausi baltistai. Konfe rencija akivaizdžiai parodė, kad tarybiniai mokslininkai, tarybi niai žmonės nenori karo, kad jie pirmiausia sprendžia moksli nes, kultūrines problemas — stengiasi, kad mokslas artintų žmones, griautų klaidingus įsiti kinimus ir nuostatas. — Kokį įspūdį paliko rudeni nis Vilnius? — O!.. Aš Įsimylėjęs Vil nių ir jo žmones, žaviuosi juo bet kuriuo metų laiku. Kitaip ir negali būti. 1976 m. skaičiau čia paskaitas, o be to — mano žmona ir, aišku, uošvė — lie tuvės! — Ačiū už pokalbį. Nina SEMIONOVA
tais. Be to, aš daug pamačiau. Pirmą kartą buvau Druskinin kuose, Čiurlionio name muzie juje. Ten gražūs miškai, pui kios sanatorijos. Lankiausi Trakuose, Moksli ninkų rūmuose Verkiuose. XXX A. NEPOKUPNAS. Kijevo A. vyresnysis mokslinis bendradarPotebnlo kalbotyros instituto
Tarptautinės baltistų konfe rencijos dalyviams buvo pa rengta kultūrinė programa. Po plenarinio posėdžio rodytas me ninis filmas „Vakar ir visados", o vėliau įvyko susitikimas su šio filmo režisieriumi G. Luk šu. Lietuvių liaudies meną pristatė Universiteto folklorinis ansamblis „Ratilio". Mokslinin kai lankėsi Kaune, Rumšiškėse, dalyvavo ekskursijose po Vil nių. Mokslininkų rūmuose Ver kiuose grupelė baltistų susitiko su miesto visuomene. Vakarais, po posėdžių baltis tams duris svetingai atverdavo Vilniaus teatrai. Jaunimo teat ras parodė „Pirosmani, Pirosma-
bis, filologijos mokslų dakta ras. Konferencija — tai katilas, kuriame verda mokslas. Išgirsti daug naujų idėjų iki tol, kol jas paskelbia spaudoje. Galima svarstyti, ginčytis... Bendravi mas — tai ir yra svarbiausia. Si konferencija man — ket virtoji. Kuo skiriasi nuo anks tesnių? Onomastikos sekcijoje (kurios darbe aš dalyvavau) bu vo labai aktyviai diskutuojama. Ir ne tik tarp pranešėjų. Pasi sakė daug klausytojų iš audito rijos. Gerai buvo organizuotas konferencijos darbas. Paskaitos sugrupuotos ciklais, pagal te matiką. Problematiški buvo len kų, latvių baltistų pranešimai. Mane sudomino kauniškio A. Butkaus , pranešimas apie lietu vių giminines pavardes. Ir dar norėčiau pridurti — šioje konferencijoje derėjo da lykiškumas ir jumoras.
ni", „Kvadratą", Akademinis dramos teatras — „Po vasaros dangumi", „Stepančikovo dvarą ir jo gyventojus", Operos ir ba leto teatras —Don Karlą". ,
„T. S." inf.
XXX
Baltų-slavų kalbų santykių sekcijoje. Salės vaizdas. Italų jaunieji mokslininkai — G. Mikelinls iš Milano ir P. Dinis iš Pizos su VVU docente B. Strimaitiene. Vido NAUJIKO ir Ninos SEMIONOVOS nuotr.
4 Tarybinis studentas
A
UNIVERSITETAS: DATOS, ŽMONĖS, DARBAI
A
BOTANIKOS SODAS VINGYJE Senasis mūsų Vilnius įsikūręs gamtiškai įdomioje kalvotoje, išraiškingų upių slėnių, kadai se miškingoje vietovėje. Plės damasis miestas negailestingai alino, keitė landšaftų, skverbėsi į jį, tačiau „neprarijo" visų gamtos grožybių. Vienas toks gražus, vertingas kampelis — reliktinis miškas Neries vingy je — Vingio parkas.
js rengę ligoninę. 1829 m. Vingio dvaras pa skelbtas imperatoriškuoju. Dvarą -valdė per paskirtą valdytoją Vilniaus generalgubernatorius. Visos iš dvaro gaunamos paja mos buvo skiriamos Vilniaus reprezentaciniams rūmams (da bar Meno darbuotojų rūmai) iš laikyti. 1867 m. Vingio dvaro rūmai
XXX Trenkė antras šūvis. Lyg vieno varpininko įsupti, suskambo aštuoniolikos bažnyčių varpai. Ir žmonės plaukė tartum paukščiai tame skambesyje, kuris netilpo jau Šventaragio slėnyje ir liejos kaip vynas iš taurės. Ir nutekėjo per Lietuvą. O gal ir per pasaulį.
Jame glaudžiasi ne tik dainų estrada, „Darbo rezervų" sta dionas, SDAALR šaudykla, žaidimų ir atrakcionų aikštelės, prekybos paviljonai, — jau 65 metai, kai prie Neries Vingyje veikia Vilniaus universiteto bo tanikos sodas, šiuo metu eks perimentinė mokomoji botani kos laboratorija.
XVI a. šis Vilniaus priemies tis priklausė Radviloms. XVI a. pabaigoje Stanislovas Radvila padovanojo jį jėzuitams. XVIII a. pradžioje čia buvo pastatyti rūmai, koplyčia. Po jėzuitų or dino uždarymo, Vingio dvarą (lenk. Zakret) 1774 m. įsigijo vyskupas I. Masalskis. Iš jo dvarą gavo grafas Potockis, vė liau perdavęs jį Zubovui. Po Lietuvos—Lenkijos padalijimo dvarą įsigijo Vilniaus general gubernatorius L. Beningsenas. Dvarui priklausė trijų aukštų rūmas, sodas, daržas, apie 560 dešimtinių ariamos žemės, pie vų ir miško bei Šaltum) ir Kriaučiūnų kaimai. Dvaras labai patiko Rusijos carui Aleksandrui I, ir jis nusi pirko dvarą už 12 tūkst. auk so rublių. 1812 metų vasarą caro atvykimo proga VU ar chitektūros profesorius M. Šul cas (Schultz, 1769—1812) pasta tė medinį iškilmių paviljoną, kuris puotos išvakarėse sugriu vo. Architektas M. Šulcas nusi skandino Neryje. Čia, Vingio dvare, puotos metu carui Alek sandrui I buvo pranešta, kad prancūzų armija persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Rusijos imperijos teritoriją. Vingio dva re 1812 metais prancūzai buvo
jau buvo sugriuvę. Dvaro žemę imta nuomoti privatiems asme nims, joje kilo turtingų vilnie-
čių vasarnamiai. 1909 metais nuomininkas Kozlovskis aptvėrė Vingio mišką—parką tvora. Par kas buvo naudojamas vilniečių poilsiui: čia veikdavo prekybos paviljonai, sporto aikštelės, bu vo rengiamos įvairios šventės. Prie vartų budėdavo sargai, įėji mas į parką buvo apmokestin tas. 1919 metais ponų Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą buvo atkurtas Vilniaus universitetas ir pavadintas Stepono Batoro vardu. Nuo pat S. Batoro uni versiteto veiklos pradžios ėmė veikti Matematikos—gamtos fa kultetas, o jo sudėtyje — ben drosios botanikos katedra (ins titutas). Jos vedėjas ir pirmasis botanikos mokslų Vilniaus S. Batoro universitete organizato rius buvo iš Varšuvos pakvies tas profesorius P. Visnievskis (Wisniewski, 1881—1971), kartu buvęs ir pirmuoju Matematikos — gamtos fakulteto dekanu. Vėliau Matematikos-gamtos farultete susikūrė ir antroji bo tanikos katedra — augalų sis tematikos ir augalų geografijos institutas. Jos pirmasis vedėjas buvo J. Tšebinskis (Trzebinski, 1867—1941), šias pareigas ėjęs 1923—1937 metais. Jau 1919 metais profesorius P. Visnievskis ėmė organizuoti botanikos, sodą, tapo jo direk toriumi. Sodui buvo paskirtas dviejų hektarų sklypas buvusia me Vingio dvare. Vieta botani kos sodui čia ne visai tinkama: dirvožemiai — nederlingi aliu viniai smėliai, teritorija užlieja ma Neries poplūdžio vandens. 1923 m. P. Visnievskis atsisa kė vadovauti sodui. 1924—1937 metais sodo direktoriumi buvo J. Tšebinskis. Botanikos sodo inspektoriumi iki 1937 metų dir bo dar 1919 metais paskirtas K. Prošinskis (Proszynski, 1859 — 1938), geras Vilniaus krašto augalų, ypač kepurėtųjų grybų žinovas, mokėjęs gerai piešti ir
Patrankos šūvis trenkė nuo Pilies, ir varpininkas užgulė ant virvės. Didysis Jonas sugaudė. Lėtai ir iškilmingai liejosi jo balsas, banguodamas virš miesto tartum jūra, į kalnus atsimušdamas ir vėl sugrįždamas — atrodė, kad ne varpas, o pats dangus siūbuoja, gaudžia, aidi ir apkabinęs kelia, neša Vilnių prie dievo kojų. XXX
palikęs didelį grybų atlasą, ku ris dėl lėšų stokos liko neat spausdintas. Nuo 1937 metų sodui vadova vo P. K. Skupienskis (P. K. Skupienski), sodo inspektoriumi bu vo A. Michalskis (A. Michalski), tyręs Vilniaus krašto kerpes, samanas. Botanikos katedrų (institutų), o ir botanikos sodo darbų tema tiką sudarė Vilniaus krašto ir gretimų sričių floros tyrimai. Darbai buvo skelbiami „Bendro sios botanikos katedros darbuo se" ir „Mokslo bičiulių draugi jos Vilniuje Matematikos ir gamtos mokslų skyriaus augalų sistematikos katedros ir botani kos sodo darbuose". Sodo uždavinys buvo rinkti svarbesnę ir būdingesnę Vil niaus krašto ir Naugarduko apy linkių augaliją, kaupti šiltnamy
XXX Kai trenkė trečias šūvis — iš bažnyčios procesija išėjo. Iškilmingai sulipo ant paaukštinimo. Plaikstės šilkinės vėliavos. Užvis aukščiau iškilus, sklendė vėliava su auksu išsiuvinėtais žodžiais. Kas mokėjo, tas skaitė: „ALMA ACADEMIA ET UNIVERSITAS VILNENSIS". Kiek žemiau „SOCIETATIS IESU".
Ištraukos iš Just. MARCINKEVIČIAUS poemos „Pažinimo medis".
R. KŪGINIO ir J. MARKELIŪNAITĖS nuotr.
Skelbimai Dingusį studento pažymėjimą Nr. 820545, išduotą GF studen tei Donaldai-Dorotei SURININAITEI, laikyti negaliojančiu.
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 811716, išduotą EKFF studen tei Jolitai BUTKEVlClOTEI, lai. kyti negaliojančiu.
je Pietų kraštų augaliją, teikti medžiagą botanikos užsiėmi mams. Botanikos sode pamažu buvo įsteigti vietinių žiedinių augalų, kitų kraštų žiedinių augalų, kultūrinių augalų, auga lų ekologijos skyriai. Buvo įruošta dirbtinė kopa su psamofitais, alpinariumas kal nų augalams, du baseinai van dens augalams, nedidelė dirbti nė aukštapelkė su ežerėliu, kur 1924—1936 metais buvo sodina mi Vilniaus krašto durpynų, pelkių augalai. 1926—1929 me tais sode pastatyti du šiltnamiai. Botanikos sodelis su šilnamėliu mokymui ir bandymams dar buvo kieme prie bendrosios bo tanikos katedros. 1930—1931 metais Botanikos sodas labai nukentėjo nuo Neries poplūdžio. (Bus daugiau) Stepas DEVEIKIS
Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros darbuotojai nuoširdžiai užjaučia asisten tą Algirdą BRILINGĄ dėl tė vo mirties. Tarpfakultetinės politinės ekonomijos katedros kolekty vas nuoširdžiai užjaučia do centę Birutę VENGRIENĘ dėl motinos mirties.
Mokslinės bibliotekos dar buotojai nuoširdžiai užjaučia Almą RUTKUVIENĘ dėl tėve lio mirties.
Redakcijos adresas: 232734 Vilnius, Universiteto 3. Užs. Nr. 2371. Spausdino LKP CK leidyklos spauMuvė, Vilnius, Tiesos g. 1. LV 15611. Iškilioji spauda, spaudos lankas. Tiražas 45 00. „Tarybinis studentas“. Telefonai — 611179, penktadieniais spaustuvėje —61-27-30 •Cobptckb# cryAeirr — opran napncoMa, peKropaTa, KOMSTera komcomoam, nporįncoMa opauhom TpyAOsero Kpacaoro snaMena ■ APVmOu uapoAOB BBABHioccKoro ytrHBepcHTeTa mm. B. Kancysaca. Ha ahtobckom snsiKe. PeAaKTop A. AnnniTac.
Redaktorius A. LIPSTAS