a
visą saliu PROLeranabvtcnvKires!
scopencas VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORD’NŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS
LEIDŽIAMAS NUO 1950 METŲ BALANDŽIO 15 D.
Nr. 35(1334)
1985 M. LAPKRIČIO 26 D. ANTRADIENIS
KAINA 2 KAP.
Komunizmo kūrimo ir taikos programa Didelės politinės reikšmės įvy partijos XXVI suvažiavimo nu kis partijos ir visos tarybinės tarimus. Suvažiavimas pavedė liaudies gyvenime buvo šių metų TSKP Centro Komitetui padary spalio 15 d. įvykęs TSKP Centro ti reikiamus papildymus ir pa Komiteto plenumas. CK plenu ketinius galiojančiai Programai ir mui svarstyti buvo pateikti TSKP parengti jos naują redakciją. Programos naujos redakcijos, Toks nutarimas buvo priimtas TSRS ekonominio ir socialinio atsižvelgiant į tai, kad nuo da vystymo pagrindinių krypčių bar galiojančios Programos pri 1986—1990 metams ir laikotar ėmimo praėjo beveik ketvirtis piui iki 2000 metų, taip pat pa amžiaus. Per šiuos metus tary keitimų TSKP Įstatuose projek binėje visuomenėje įvyko dide lių ekonominių ir socialinių ob tai. Šiuose labai svarbiuose doku jektyvaus pobūdžio pasikeitimų. mentuose, kaip buvo pažymima Šalis pasiekė reikšmingų laimė plenume, kalbama apie mūsų jimų visose visuomeninio gyve programinius tikslus, apie pag nimo srityse. Jie neginčijami rindinius partijos generalinės li ir įtikinamai paneigia iš užsienio nijos klausimus, jos ekonominę primetamus prasimanymus, kad strategiją, darbo masėse formas galiojanti Programa tariamai „su bei metodus dabartiniame, nepa žlugusi“, ir partija buvusi pri prastai sudėtingame ir atsakinga versta jos atsisakyti. Patikslinti kai kuriuos parti me istorijos laikotarpyje, kuris daug kuo — tiek vidaus, tiek ir jos Programos teiginius reikala tarptautiniu aspektu — yra per vo ir per ketvirtį amžiaus pasi keitusi tarptautinė padėtis. Rei silaužimo pobūdžio. TSKP Programa — tai pagrin kėjo nuodugniai, moksliškai iš dinis teorinis ir politinis partijos analizuoti pasaulyje vykstančius dokumentas. Jos naujos redak procesus, Įvertinti naują jėgų cijos projekte sukoncentruotas pasiskirstymą, nustatyti svarbiau labai gausus marksizmo-leniniz sias kryptis TSKP kovoje už tai mo idėjų arsenalas, visų komu kos principo kaip visuotinės nistų, tarybinių žmonių kartų is tarpvalstybinių, visų tarptautinių torinio patyrimo mokslinio api santykių normos įtvirtinimą. Sukauptas patyrimas, moksli bendrinimo rezultatas, jame at sispindi esminiai materialinio nis įvykusių pakitimų šalies vi bei dvasinio visuomenės gyveni daus gyvenime ir pasaulinėje mo raidos poreikiai, pagrindiniai arenoje suvokimas įgalino par tiją tiksliau ir konkrečiau nu darbo žmonių interesai. TSKP Programos naujos redak statyti Programos naujoje re cijos projektas parengtas pagal akcijoje tarybinės visuomenės
raidos perspektyvą, TSKP vi daus ir , tarptautinės politikos uždavinius naujomis istorinėmis sąlygomis. Kokios yra TSKP Programos naujos redakcijos projekto ypa tybės ir būdingi bruožai? Pirmiausia, jai būdingas pa grindinių teorinių ir politinių partijos nuostatų, jos generali nės linijos perimamumas. TSKP CK spalio plenumo ap svarstytas projektas palieka fundamentalius galiojančios Pro gramos nuostatus. Ir šia prasme mes visiškai pagrįstai laikome ją tik TSKP Programos nauja redakcija. Perimamumas reiškia, kad gyvenimas, socialinė praktika patvirtino pagrindinio TSKP Programos turinio teisingumą. Vykdydama Programą, mūsų šalis pažengė į priekį visomis komunizmo kūrimo kryptimis. Sis momentas turi principinę reikšmę TSKP Programos nau jos redakcijos projektui su prasti. Kartu Programos naujos re dakcijos projektas turi ir esmi nių skirtumų. Jame akivaizdžiai matyti kūrybinis marksizmo-le ninizmo teorijos, partijos stra tegijos ir taktikos vystymas, novatoriški ieškojimai pagrindi nėmis jos veiklos kryptimis, visapusiškas atsižvelgimas į pa kitimus, kurie įvyko per ket virtį amžiaus. Jame kritiškai įvertinti Programos formulavi
mai, kurie neišlaikė laiko pa tikrinimo. Kaip pažymėjo V. Leninas, atskirų Programos „punktų ir formuluočių kritika yra visai teisėtas ir būtinas da lykas kiekvienoje gyvoje parti joje". „Jeigu reikės padaryti kai kuriuos programos pataisy mus, — sakė jis, — padarysi me". Partijos Programos naujos redakcijos projekte nėra nerei kalingo detalizavimo. Ją ruoš damas, partijos Centro Komite tas vadovavosi Lenino nurody mu, kad Programa turi aiškiai suformuluoti pagrindinius mūsų požiūrius, strategines partijos darbo kryptis. Konkretūs ir de talūs socialinio-ekonominio vys tymo parametrai atsispindės su važiavimo nutarimuose, penkme čių planuose, kituose partiniuo se ir valstybiniuose dokumen tuose. Naujos redakcijos projekte yra nemaža naujo, kuo pratur tėjo mūsų teorinė ir politinė mintis pastaruoju metu. Dabartinės redakcijos trečio ji partijos Programa — tai so cializmo planingo ir visapusiš ko tobulinimo, tolesnio tarybi nės visuomenės žengimo j ko munizmą, spartinant socialinįekonominį šalies vystymą, pro grama. Tai — kovos už taiką ir socialinę pažangą programa. Programos naujos redakcijos projekte sakoma, kad mūsų ša lis pasiekė ribą, kuri atveria
KROiMKA UNIVERSITETO KOMJAUNIMO KOMITETE
LAPKRIČIO 10-ĄJĄ PAMINĖJOME PASAULINĘ JAUNIMO, O 17-ĄJĄ — TARPTAUTINĘ STU DENTŲ DIENAS. PUBLIKACIJAS APIE ŠIOMS DATOMS SKIRTO VILNIAUS AUKŠTŲJŲ MOKYK LŲ FESTIVALIO RENGINIUS SKAITYKITE BEI NUOTRAUKAS ŽIŪRĖKITE KETVIRTAJAME PUS LAPYJE. A. SABALIAUSKO nuotr.
VU komjaunimo komiteto posėdyje, įvykusiame lapkričio 14 d. buvo apsvarstyta peda goginių būrių, dirbančių Vil niaus nepilnamečių reikalų in spekcijoje, veikla. Pranešimą šiuo klausimu padaręs Univer siteto komjaunimo komiteto sekretoriaus pavaduotojas ideo loginiam darbui E. Valiukevi čius, teigiamai įvertino FilF, IF, TF būrių darbą, atkreipė dėmesį į nepatenkinamą FF, ChF bei GF jungtinio būrio veiklą. Apie tai, ką nuveikė teisės fakulteto pedagoginis bū rys, papasakojo fakulteto kom jaunimo komiteto sekretorius E. Jonušas. Buvo išklausyta informacija apie Universiteto komjaunimo komiteto 1984 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl MaF ir PF komjaunimo komitetų darbo organizuojant aktyvo mokymą" vykdymą. VU komjaunimo komitetas Į TSKP narius rekomendavo MaF studentę E. Galvydytę bei TF studentę D. Petraitytę. Posėdyje svarstytos persona linės bylos.
išsivysčiusio socializmo etapą. Šį teiginį atspindi tas neginči jamas faktas, kad palyginti su septintojo dešimtmečio pradžia, kai buvo priimta galiojanti Programa, tarybinė visuomenė pakilo į kokybiškai naują pa kopą.
Kartu dėl kai kurių priežas čių savo laiku nebuvo išsamiai, objektyviai, tikrai moksliškai išanalizuota pasiekta mūsų vi suomenės būklė. Dalykas daž nai būdavo suvedamas į mani puliavimą definicijomis, cha rakteristikomis, kurios buvo siejamos su išsivysčiusiu socia lizmu, ne viskuo atitiko mūsų ekonominio-socialinio ir dvasi nio gyvenimo realijas.
Ir dar vienas gana svarbus momentas. Stengimasis apibrėž ti tai, kas iš esmės yra išsi vystęs socializmas, jo trukmės akcentavimas, noromis ar neno romis sudarydavo įspūdį, kad tai esąs savotiškas ypatingas perėjimo iš socializmo į komu nizmą laikotarpis. Todėl svar biausias mūsų istorinio judėji mo orientyras darosi jau ne komunizmas, o kažkokie aukš čiausi socializmo reikalavimai, išeidavo, kad koi mes nepasie kėme šių reikalavimų lygio, nėra ko nė galvoti apie žengi mą pirmyn, j komunizmą.
(Pabaiga kitame nr.) KOMJAUNIMO AKTYVO SPARTAKIADA
Krentant baltoms snaigėms, kutenant skruostus pirmajam šaltukui į „Darbo rezervų" sta dioną rinkosi Universiteto ir fakultetų komjaunimo komitetų nariai.
Raimundui Šyviui, Universi teto komjaunimo komiteto sek retoriui, paskelbus spartakia dos atidarymą, į startą stojo pirmieji bėgikai. Vyrai bėgo 800 m., merginos — 400 m. Kiekvieno fakulteto komandą sudarė 6 žmonės (trys vaikinai ir trys merginos). Dalyvavo tik šešių fakultetų atstovai. MaF, ChF, PEF, .EKFF, GF komjauni mo komitetų atstovai į sparta kiadą neatvyko.
Distanciją pirmieji baigė is torijos fakulteto komjaunimo komiteto komanda: Rima Pinigytė, Vytautas Kučinskas, Da lia Sadaunikaitė ir Artūras Mickevičius. Antrieji — medi cinos, o tretieji -— teisės fa kultetų komandų nariai. Nuga lėtojai buvo apdovanoti pri zais. Lolita ANDZIULEVIČIŪTE
2 Tarybinis studentas
„JEIGU AS NEDEGČIAU...“ Keletas štrichų Almos Monkauskaltės, Medicinos fakulteto V kurso studentės, fakulteto kul tūros klubo pirmininkės, Univer siteto komjaunimo komiteto na rės, XII pasaulinio Jaunimo ir studentų festivalio Maskvoje da lyvės, portretui. Šitoji nuotrauka neišdyla iš at minties. Žiūrovų minia, iš visų pusių apgulusi vaidintojus. An kšta. Nėra vietos musei nutūpti. O veiduose — nuostaba, smalsu mas, šypsena... Alma lyg iškrinta iš tų smal suolių būrio. Ji — šešėlyje. Pri tūpusi įtemptai stebi. Akys iš duoda — neramu. Dėl visko, kas vyksta. Nors repetuoja, kiekvie nas žino savo vietą, o... Tokia organizatoriaus duona. Šventė ateina po... šventės. Kai viskas post factum: diskotekų salės tam soje ritmingai kilsčioja žalsvai, gelsvai, rausvai nušviesti tavo bendraamžių siluetai... Dabar jau galima atsipalaiduoti ir šį vakar nebesvarstyti, kas gerai negerai. O rytoj vėl apniks abe jonės. Ir kažin ko daugiau liks — džiaugsmo ar kartėlio... „Ar kada būnu patenkinta? — Taip. Kai ką nors padarau. Kai žmonės dirba". „Sunku ką nors padaryti? — Nelengva. Medicinos fakultete specifinė atmosfera. Čia reikia daugiau savarankiškai padirbėti. Ypač pirmuosiuose kursuose. Taip dažnas „įklimpsta" į vado vėlius, toliau nemato ir nenori matyti. Paradoksalu! Tie, kuriems rūpi visapusiškai tobulėti, augti kaip asmenybėms, atranda laiko ne tik gerai išlaikyti sesijos eg zaminus, bet ir gilina specialy bės žinias, dalyvauja meno savi veikloje, sportuoja, keliauja..." Alma — optimistė. Regis, vi duje nuolatos sukasi kažkoks nematomas varikliukas ir veja į priekį. Ne kartą ji stovėjo kaip tas Don Kichotas prieš šimtus vėjinių malūnų, bet niekada ne suabejojo būtinybe grumtis...
Su abejingumu, pilkumu, ramiu ir sočiu pasitenkinimu, nes jeigu aš nedegsiu, jeigu tu nedegsi, jeigu niekas nedegs, kas gi bus šioje žemėje. J Universitetą Alma atėjo ne iškart. Reikėjo įrodyti, kad me dicina— ne vienadienė užgaida. „Nuo mažens susidūriau su ligo mis. Jos nuolat persekiojo mūsų namus... Žinau, kad mediko darbas nebūna beprasmis. Visa da ligoninėje esi laukiamas ir reikalingas". Po pirmojo nepasi sekusio bandymo metus dirbo ne pagal specialybę — gamyk loje darbininke. Naujajame ko lektyve sudrumstė ramų jaunimo gyvenimą, nors per metus įveikti įsisenėjusį inertiškumą, blogas tradicijas buvo labai sunku pra ktiškai neįmanoma. Visą tą laiką Alma ruošėsi stojamiesiems egzaminams j Uni versitetą. Antraisiais metais vėl nesėkmė. Bet šįsyk lieka Vilniu je — parengiamajame skyriuje. O jau po metų — ant galvos mėlyna kepuraitė, rankoje — mažutė knygelė. Tu — Almae Matris Vilnensis studentė. ... Ir įsibėgėjo veržlus studen tiškas gyvenimas. Sava duoklė mokslui, sava — visuomeninei veiklai. O be šito dar Vilnius su savo teatrais, koncertų ir pa rodų salėmis... Viską turi aprė pti. Diena susimaišo su naktim. „Jeigu nori įsigilinti į koikią nors medicinos problemą, sėdi iki paryčių“. Dabar tas amžius, kai daug gali, — gyventi už du, tris........ Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai, — tai aksio ma", — Alma patvirtina seną ir šventą tiesą. Septyni pavasario sesijos egzaminai išlaikyti vien penketais. Skaitytas pranešimas SMD anatomijos būrelio konfe rencijoje. Dirbta kultūros klube. Čia ji — tas sraigtelis, kuris užveda visą mechanizmą: nuolat dalykiniai reikalai, privalai būti susikaupusi ir dėmesinga. Tai jau
ne tavo profesija. O gal kiek vieno mūsų antroji profesija — menas būti tarp žmonių? Universiteto meno saviveiklos kolektyvai visų norinčiųjų nega li priimti. Kyla būtinybė kurti savus fakultete. Kiekvienas fakul tetas kiek skiriasi nuo kitų, tad ir entuziastų kolektyvai — savitesni ir originalesni. Pastebėti, padėti įsižiebti kūrybinei ugne lei, puoselėti senas studentų tra dicijas, gyventi gyvai ir įdomiai — čia Almos veiklos esmė. Kita jos veiklos pusė — in ternacionaliniai jaunimo ryšiai. Nuo pirmojo kurso Alma lankė Universiteto interklubą, yra da lyvavusi Rygos, Tartu universite tų internacionalinėse dienose, Kostromos, Gurzufo tarptautinėse jaunimo stovyklose, keliavo po Vokietiją, buvo studentų staty biniame būryje Čekoslovakijoje. Šią vasarą — Maskva, XII Pa saulinis jaunimo ir studentų fes tivalis, galimybė pačiai pajusti, kuo gyvena bendraamžiai mūsų šalyje, visame pasaulyje. Uni versiteto komjaunimo komiteto narė, atsakinga už internaciona linį auklėjimą, Alma pervertė šūsnis metodinės literatūros, ne mažai suko galvą, rengdama ak tyvo mokymus. Jos įsitikinimu, negalima nutolti nuo grupės, o suartina visus bendri darbai, kelionės. „Grupė — mano rams tis — sako Alma. — Visi man labai brangūs". Didelis Almos rūpestis — Uni versiteto interklubas, galintis di džiuotis garsia praeitimi, tačiau šiandien jam būtina atgimti. O tam reikia naujų švyturėlių — juos privalu atrasti. Sis darbas vėl — „labai žemiškas": atrasti, paraginti, suorganizuoti — o tai Almą visada traukė. Galbūt ji teisi, savo nenustyg stantį būdą aiškindama nepasto vumu. Bet yra ir kita dingstis — tai nepasotinamas žingeidu mas. Prieš keletą metų Alma susižavėjo Armėnija ir, norėda
SDAALR ORGANIZACIJOS KONFERENCIJA per mažai studentų lanko Uni versitete veikiančius kariniotaikomojo sporto šakų: šaudy mo, sportinio radlopelengavimo, figūrinio vairavimo, PDG dau giakovės būrelius. Nedaug te’urime šaulių atskyrininkų, nes blogos sąlygos jiems ruošti (Universitetas neturi savo šau dyklos). /
Lapkričio 18 d. įvyko Uni versiteto SDAALR organizaci jos ataskaitinė-rinkiminė kon ferencija. Joje dalyvavo sve čiai: Vilniaus miesto SDAALR komiteto pirmininkas J. Kindu rys, Vilniaus m. Lenino rajo no SDAALR komiteto pirminin kas S. Žūk, VU partinio komi teto sekretoriaus pavaduotojas J. Bagdonas bei komjaunimo komiteto sekretoriaus pava duotojas E. Valiukevičius. Ata skaitinį pranešimą „Universite to SDAALR komiteto veikla pasitinkant TSKP XXVII suva žiavimą" perskaitė šio komiteto pirmininkas A. Sapožnikovas. Jis pabrėžė, jog konferencija vyksta tuo metu, kai tarybinė liaudis svarsto naujosios TSKP Programos, pakeitimų partijos Įstatuose, TSRS ekonominio bei socialinio vystymo krypčių pro jektus; pažymėjo, jog naujoje
partijos Programos redakcijoje karinis - patriotinis auklėjimas laikomas svarbia idėjinio-politi nio auklėjamojo darbo dalimi. Ataskaitiniame pranešime bu vo pažymėta, jog gerai karinįpatriotinį darbą dirbo šių fa kultetų SDAALR komitetai: PF (pirmininkas V. Šipaila), GF (pirmininkas A. Smilgevičius), FilF (pirmininkas M. Kudriavcevas), FF (pirmininkas S. Da gys), taip pat mokslinės biblio tekos (pirmininkas L. Jablons kis) bei karinės katedros (pir mininkas L. Stankevičius) SDA ALR komitetai. Deja, dar ne visur šiam darbui skiriamas pa kankamas dėmesys. Turėtų pa sitempti PEF, EKFF, MaF SDAALR komitetai, kai ku riuose fakultetuose silpnas šių komitetų ryšys su fakultetų komjaunimo komitetais, partinė mis organizacijomis. Vis dar
Daug dėmesio pranešime bu vo skirta vaizdinei agitacijai fakultetuose. Gerai ji tvarko ma IF, PF, MaF. Susumavus socialistinio lenk tyniavimo tarp Vilniaus aukš tųjų mokyklų SDAALR organi zacijų rezultatus, Universiteto SDAALR organizacija septintą kartą iš eilės tapo nugalėtoja. Už aktyvią karinę-patriotlnę veiklą TSRS SDAALR Centro komiteto garbės ženklais apdo vanoti P. Rubanas bei V. Ralkovas, LTSR SDAALR Centro komiteto diplomais — J. Bag donas bei E. Valiukevičius, Re ktoriaus įsakymu piniginėmis premijomis — F11F studentė I. Januitytė, GF studentė D. Smil gevičiūtė, PF studentas V. Ši paila, EKFF studentas A. Kur* drotas, Maf studentas S. Ragai šis. Konferencija išrinko naują SDAALR komitetą bei jo prezi diumą. VU SDAALR komiteto pirmininku išrinktas A. Sapož nikovas. „T.S". informacija P. ABRAMCIKO nuotraukoje — konferencijos prezidiumas.
ma priartėti prie šios tautos ry žosi mokytis armėnų kalbos. Šiandien ji armėniškai skaito didįjį armėnų poetą Peruirą Sevaką. Alma puikiai kalba vo kiškai, po truputėlį skaito ang liškai. Žmogui būtina pabūti vienam. Kelionėse užmiršti viską. Lyg būtum langus numazgojus — taip šviesu ir ramu, o dvasia atvira viskam, kas nauja, įdomu. Nepažįstamos vietos, nauji vei dai. Taip turtėji. Atsitrauki nuo vieno, kad priartėtum prie kito. Grįžus atsiranda naujų jėgų. Ir vėl viską pradedi iš naujo. Teisus buvo grupės draugas, kai paklaustas apie Almą pasa kė: „O! Tai energijos pertek lius". Pridurčiau: energijos ir gerumo, pareigos ir atsidavimo. Praėjusiais mokslo metais me dicinos fakultete buvo keturi meno saviveiklos kolektyvai. Tai liaudies dainų ir šokių ansamblis, džiazo kolektyvas diksilendas
„Naujagimis", vokalinis instru mentinis ansamblis, studentų agitbrigada. Šiais metais dar susibū rė merginų instrumentinis ansam blis „Aguonėlės". Beveik kas septintas fakulteto studentas da lyvauja meno saviveikloje. Nau jametiniame karnavale-konkurse ir tarpfakultetinėje meno savi veiklos apžiūroje medicinos fa kulteto saviveiklininkai tapo nugalėtojais. Gyvos ir fakulteto tradicijos: Medikų diena, kursų vakarai... Pernai medikų kultū ros klubas tarp kitų fakultetų pripažintas geriausiu. Nesakau, kad tai vien Almos Monkauskaitės, šio klubo pirmi ninkės, nuopelnai. Anot jos, kultūros klube suburta penkioli ka entuziastingų nenuoramų, ku riais galinti pasikliauti kaip sa vimi. Akivaizdu, kiek tarp medi kų mūzų paviliotų. Bet... spręs kite patys. Raimonda RAVAITYTE M. DUCHNEVlClAUS nuotr.
. Skambėjo skaitovų balsai Po ilgos penkerių metų per traukos filologijos fakultete vėl suskambo skaitovų balsai. Kom jaunimo komiteto surengtame skaitovų vakare, skirtame TSKP XXVII suvažiavimui, dalyvavo lietuvių kalbos ir literatūros bei rusų kalbos ir literatūros specialybių studentai. Gausiausiai dalyvavo pirma kursiai. Komisija, į kurią pa kvietėme fakulteto partinės or ganizacijos sekretorę doc. E. Ulčinaitę, lietuvių literatūros katedros dėstytoją K. Urbą ir literatų komjaunimo organizaci jos biuro sekretorę N. Damb rauskaitę, pažymėjo, kad dau guma jauniausių dalyvių pana šiai skaito skirtingus literatū ros kūrinius, nesugeba perteik ti pagrindinės skaitomo eilė raščio ar prozos ištraukos min
ties. Iš pirmojo kurso studenčių norėtųsi paminėti Akviliną De veikytę, skaičiusią V. Mačer nio trioletus „Gyveno duobka sys kapuos...", „Bet vieną kar tą vakare" ir J. Mačiukevi čiaus „Buvau pas tave". Akvilina teisingai atskleidė eilėraš čio nuotaiką, mokėjo pasakyti klausantiems tai, kas svarbiau sia. Sėkmingiausiai pasirodė vy resnių kursų studentės: Judita Stonytė (lietuvių kalb. ir lit. spec. III k. studentė; V. Korolenko „Aklasis smuikininkas", S. Nėries „Skrenda neganda juoda") ir Asta Karkauskaitė (lietuvių kalb. ir lit. spec. IV k. studentė; A. Mikuta „Kely je", „Po vėjo stogu"). Violeta VAIDŽIULYTE
WU ADMINISTRACIJA IR VIRD TARYBA SKELBIA „GERIAUSIO 1985 M. RACIONALIZACINIO PASIŪLYMO" KONKURSĄ I. KONKURSO TIKSLAS Konkurso tikslas — suaktyvinti racionalizacinį darbą Universi tete, išaiškinti geriausius racionalizacinius pasiūlymus, populia rinti šiuos pasūlymus. II. KONKURSO PRAVEDIMO TVARKA Konkurse gali dalyvauti VU darbuotojai ir studentai — VIRD nariai. Žiuri komisija svarsto rac. pasiūlymus, kurie priimti ir įdiegti VU nuo 1984.11.25 Iki 1985.H.25. Konkurso rezultatai suvedami iki 1985.12.20. III. NUGALĖTOJŲ SKATINIMAS I vieta — 75 rub. II vieta — 50 rub. (dvi premijos). III vieta — 25 rub. (trys premijos). Atskirai bus premijuojamas 25 rub. ir geriausias studentiškas ■rac. pasiūlymas. Premijos išmokamos iš VVU ir MTD lėšų.
3 Tarybinis studentas
AKIIIA JIS LAPKRIČIO 28 DIENĄ — 165-OSIOS FRYDRICHO ENGELSO GIMIMO METINĖS. ŠIAIS METAIS SUKANKA IR 90 METŲ NUO JO MIRTIES.
Tačiau, F. Engelso žodžiais tariant, „nukryžiuoti protą yra sunkiau, .. .negu nukryžiuoti kūną". Ir šellngo pastangos XIX a. viduryje atgaivinti obskurantizmo autoritetą buvo be vaisės. Frydrichas Engelsas savo kū riniais, nukreiptais prieš Šelii^ gą, Išgarsėjo, tapo populiarus, tačiau sąmoningu ateistu dar
FRYDRICHO ENGELSO ATEISTINIŲ PflŽIŪRy FORMAVIMASIS Frydrichas Engelsas augo konservatyvių politinių pažiūrų šeimoje, kurioje vyravo reli. gingumo, despotizmo nuotaikos. Ypač jomis pasižymėjo F. En gelso tėvas, fabrikantas. Tad nieko nuostabaus, kad ir Frydri chas augo giliai religingu, nuo širdžiai tikinčiu žmogumi. Tačiau jam nedavė ramybės pažinimo aistra — noras viską suprasti, pažinti, jis negalėjo atsispirti ir meno mūzai — ra šė eilėraščius, prozą, užsiimi nėjo kompozicija, tapė. Ypač jautrus jaunasis Engelsas buvo socialiniams klausimams, nega lėjo pakęsti socialinės neteisy bės, rutinos, despotizmo, mies čioniškumo. Aplinka, kurioje jis augo ir brendo, negalėjo nekelti jo nepasitenkinimo. De vyniolikmetis jaunuolis viena me laiškų iš Vupertalio rašo: „. . .turtingų fabrikantų sąžinė yra lanksti, ir dėl to, kad pra žus vienu vaiku daugiau ar mažiau, pietisto (pietizmas lot.
pietas — pamaldumas, — liuteronybės srovė, atsiradusi XVII a. pab. Vokietijoje) siela dar nepateks j pragarą, ypač jeigu ta siela kas sekmadienį dukart pabuvoja bažnyčioje. Nes yra nustatyta, kad iš fabrikantų blogiausiai su savo darbinin kais elgiasi pietistal.. Kaip matome, socialinis kri ticizmas jaunojo F. Engelso są monėje persipina su religiniu kriticizmu. Ir tai suprantama: bažnyčia gynė ir teisino socia linį išnaudojimą. Aštrus ir kritiškas F. Engel so protas pastebi ne tik pietistų religinį veidmainiškumą. Gi lindamasis į Bibliją, krikščio niškųjų teologų raštus, F. En gelsas suranda gausybę priešta ravimų, slypinčių juose. „Beje, man atrodo siaubinga ironija, kai ortodoksinė evangelistų kri kščionybė vadinama meilės re ligija. Pagal jūsų krikščionybę, devynios dešimtosios žmonijos yra pasmerkta amžinoms kan
čioms ir tik vienai dešimtąją! lemta būti laimingai. Ir būtent tai... turi reikšti begalinę die vo meilę? Pagalvok, koks men kas atrodytų dievas, jeigu to kia būtų jo meilė!", — rašo 1839 m. F. Engelsas viename iš laiškų savo draugui Frydrichui Grėberiui. Ypač Engelsą piktina krikš čionybės apologetų panieka protui, apeliavimas j aklą tikė jimą. Štai kodėl jis aštriai pa sisako prieš garsų to meto vo kiečių filosofą Šelingą, kai tas pradeda atvirai skleisti iracio nalizmą ir mistiką. Pamflete „Šelingas — Kristaus filosofas", parašytame 1841 m., Engelsas su sarkazmu rašo, jog Šelingas „tiesiai užsipuolė filosofiją ir išmušė jai iš po kojų pamatą — protą" ir „vėl grąžino se nus gerus laikus", kai protas buvo tikėjimo nelaisvėje, o pasaulietiška išmintis, kaip teo logijos tarnaitė, pakluso dieviš kajai išminčiai.
F. ENGELSO NUOPELNAI RELIGIJOTYROS MOKSLUI Nemaža vietos F. Engelso kū rybiniame palikime užima reli gijos tyrimai. Savo apmąstymus apie ankstyvąją krikščionybę, jis susumavo trijuose straips niuose, plačiai domėjosi protes tantizmo problemomis, daugelį metų tyrė pasaulėžiūrinį procesą, kartu paliesdamas ir religijos bei mokslo santykį. XIX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje K. Marksas ir F. re. kad Engelsas nustato, ripasaulinio ligi j a nėra prieskurdo botumo ir žastis, o jo pasekmė, kad ji nors ir nutolusi nuo materialinio gyvenimo, vis dėlto yra su juo susijusi per tarpines grandis. Tų grandžių atskleidimas turėjo pa demonstruoti dialektinio — ma terialistinio metodo vaisingumą sprendžiant sudėtingas dvasinio gyvenimo problemas. Tai, kad kai kurie kvazirevoliucionieriai apeliavo į evangeliškas idėjas, revoliucinę dvasią tapatino su krikščionišku žemiš kos, nuodėmingos būties atmeti mu, kad atsirado krikščioniško jo socializmo ideologija, skatino imtis ankstyvosios krikščionybės problemų tyrimo. F. Engelsas iškelia principinį klausimą: ar krikščionybė atsitik tinis ar dėsningas visuomeninio vystymosi reiškinys? Jis rašo: „Su religija, kuri pajungė pa saulinę Romos imperiją ir 1800 metų viešpatavo žymiai civili zuotos žmonijos daliai, negali ma susidoroti paprasčiausiai pa skelbiant ją apgavikų sukurta nesąmone". F. Engelsas remiasi tuo, kad klasinėje visuomenėje religija stichiškai ir būtinai iškyla masi nėje sąmonėje, kaip atspindys žmonių bejėgiškumo kovoje su svetimomis visuomeninėmis jė gomis ir kaip to bejėgiškumo papildymas, kompensacija, tikė jimas galingomis jėgomis, galin čiomis įveikti visuomeninį blo giVisuotinė demoralizacija, nusi vylimas, plintantys Romos impe rijoje, reiškė ankstesnių dvasi nių vertybių krizę, gimdė porei kį ieškoti išeities, moralinės pro gramos, galinčios garantuoti dva
sinį, moralinį išlikimą. Kur išei tis? Atviroje kovoje? Gausūs faktai liudijo, kad bet koks pa sipriešinimas gigantiškai imperi jos mašinai beviltiškas. Iš čia se ka F. Engelso išvada: tuometinė je padėtyje išeitis galėjo būti tik religijoje. O kodėl ne naujoje filosofijoje ar etinėje sistemoje? Reikalas tas, kad religija nėra racionalių samprotavimų apie būties pradus išdava, o iškrei pto pasaulio sąlygomis besifor muojančios masinės sąmonės patyrimo apibendrinimas. Krikš čionybės poreikį Engelsas išveda ne iš abstrakčių gyvenimo pras mės paieškų, ne iš apmąstymų apie blogio kilmę, ne iš siekimo pažinti pasaulio esmę. Nauja religija iškyla kaip ankstesnių kasdieninio elgesio orientyrų kri zės, bejėgiškumo prieš neteisin gumą išvada. Kalba eina ne apie teorinj-pažintinį, o apie pa guodos, gelbstinčios nuo galuti nio nusivylimo, poreikį. Todėl Engelsas kategoriškai pareiškia: tokios paguodos negalėjo duoti nei stoikų nei Epikūro filosofija. Mases galėjo užvaldyti tik reli ginė paguoda.
rė visuotinio nuodėmingumo idė ją. Engelsas pabrėžia, kad kriščionybė nebuvo tik stichiškai be siformuojančios „nelaimingos są monės" apibendrinimo produktas. Tuo metu vyko ir filosofinių idėjų vulgarizacija, jos buvo jungiamos į kasdieninius vaizdi nius, tapo gyvenimiškos sąmo nės fragmentais, iš teorinio ži nojimo formos filosofija virto ypatingų moralinių-psichologinių būvių išraiškos būdu ir tokia bu vo pritaikoma religiniams visuo menės poreikiams. Naujos sek tos ir religiniai judėjimai ėmė kelti idėją apie naują įstatymą — t. y. naują sutartį tarp dievo ir žmogaus. Tokių asmeninių santykių su dievu vaizdinys ne galėjo susiformuoti chaotiškame mitologiniame graikų ar romėnų kultūros pasaulyje ir buvo pasi skolintas iš judaizmo. Iš to, kas pasakyta, aiškėja kaip F. Engelsas išveda religi nius vaizdinius iš paties jų žemiško pagrindo prieš taringumo. Jei religija su prantama kaip dėsningas reiškinys, tai jos kritika negali apsiriboti tik jos prieštaringumo, Taigi, konstatuoja F. Engelsas, nelogiškumo miglotumo konsta žemieji Romos imperijos sluoks tavimu, o skatina analizuoti moniai jaučia poreikį religijai kaip ralinės-psichologinės jos dirvos išgyvenimo nekenčiamoje visuo susiformavimo dėsningumus. Iš menėje būdui. Pagrindiniai jų tiesų religija nėra objektyvus ži pasaulėjautos bruožai yra neapy nojimas, o ypatingas dvasinis kanta visuomenei, oficialių dva patyrimas, moralinis-psichologisinių vertybių šiaip ar taip tei nis būvis, perduodamas specifi sinančių status quo (pvz. kad ir niais ženklais. Tikrąją šių sim imperatoriaus kulto) nepripažini bolių reikšmę galima iššifruoti mas, viltis, kad jos greit žlugs, tik turint galvoje tą socialinįįtikinamiausių permainų garanti ideologinį kontekstą, kuriame jie jų paieškos. Nors tuo metu bu formavosi, atskleidžiant tikrąjį vo daug religinių-filosofinių istoriškai objektyvų jų turinį. koncepcijų, atmetančių viešpata Įdomu pažymėti, kad aukštai vusią tvarką, skelbiančių greitos vertindamas B. Bauerio anksty pasaulio žūties idėją, priešpasta vosios krikščionybės tyrimus, tančių valstybinei ideologijai Engelsas nekalba apie jo nuo savas vertybes, tačiau laimėjo pelnus paneigiant Kristaus isto krikščionybė su dievo — išgel riškumą. Šio. fakto jis nelaiko bėtojo, pasidalinusio su žmonija esminiu ir pasisako gana atsar jos skausmą ir kančiose mirusio giai. Jo nuomone, tik profesio ant kryžiaus, dievo, artimiausio nalus istorijos mokslas gali duo ir labiausiai suprantamo žmo ti atsaką į Kristaus istoriškumo nėms, praradusiems viltį išsigel klausimą. Dialektinio materializ bėti savo jėgomis, koncepcija. mo požiūriu, religija negali kil Paplitusiai nuomonei, kad žmo ti iš atskiros asmenybės veiklos, nės patys kalti dėl savo sugedi ją pagimdo konkrečiai istorinės mo pagrįsti, krikščionybė sukū sąlygos, todėl Kristaus istorišku
nebuvo, jis vis dar tikėjosi „sugrįšiąs prie dievo". Bet taip neatsitiko. Priežasčių daug. Be abejo, didelės reikš mės turėjo jaunahėgellninkų (Bruno, Banerio, Frydricho Štrauso). Biblijos kritika ir ypač L. Fojerbacho materializ mas bei ateizmas. „Mes visi iš karto pasidarė me fojerbachlninkais", — rašė Engelsas, prisimindamas 1841 m., kai pasirodė L. Fojerbacho „Krikščionybės esmė". Tačiau, kaip žinome, Baneris ir Štrau sas taip ir nepasidarė sąmonin gais ateistais, o Fojerbachas nesukūrė iš principo naujos ateizmo formos, pasiliko bur žuazinio ateizmo pozicijose.
Aiškinantis F. Engelso idėji nę evoliuciją, prisimintina, kad pasaulėžiūra (religingumas ar ateistinė pozicija) — tai ne izoliuotų nuo kasdieninio gyve nimo, abstrakčių žinių ir per gyvenimų sistema. Asmenybės mas yra ne principinė pasaulė žiūros problema, o tik vienas iš antraeilių istorinių klausimų. Marksistinis ateizmas turi rem tis griežtai įrodytais teiginiais, o ne pageidautinomis ideologinė mis schemomis ir perdėtas „ka ringumas" neretai diskredituoja jį mokslo ir išsilavinusių tikin čiųjų akyse. Įdomu ir tai, kad Engelsas ne kartą apibūdina ankstyvąją kri kščionybę kaip ypatingą revoliu cinį judėjimą. Pirmiausia pažy mėtina, kad jis griežtai atskiria ankstyvąją krikščionybę nuo pa saulinės imperatoriaus Konstanti no religijos, kai monarchinis episkopatas susijungė su impe
pasaulėžiūra yra neatskiriamai susijusi su jos įvairiapusiška, taigi ir socialine politine veik la bei patirtimi. Kaip jau mi nėjome, F. Engelsą nuo pat ankstyvos Jaunystės giliai jau dino bei piktino egzistuojanti socialinė neteisybė. Jis kiek vienos teorijos, kiekvieno mo kymo priimtinumo, teisingumo, protingumo ieškojo ne logi niuose, spekuliatyviniuose kri terijuose, o tame, klek šie mo kymai, koncepcijos padeda ko voti su socialiniu blogiu, teisin gai suvokti visuomenės vysty mosi dėsningumus, pakelti ma ses į kovą prieš socialinį blo gį. Religija, siekianti „nukry žiuoti protą", negali padėti spręsti šių uždavinių, — darė išvadą F. Engelsas. „Paprasti principai, kurie žmonėms re guliuoja jų tarpusavio santy kius, principai, kuriuos balsiai supainiojo esama socialinė pa dėtis, visų karas prieš visus, neišprususiam darbininkui bū na visiškai neaiškūs ir svetimi, kai jie suplakami su religinė mis, nesuprantamomis dogmo mis ir jam patelkiami religine forma kaip savavališki, niekuo nepagrįsti įsakymai", — teigė jis 1845 m. parašytame veikale „Darbininkų klasės padėtis An glijoje", ir džiaugėsi, kad dau guma darbininkų abejingi reli gijai ir yra praktiniai ateistai. Doc. J. MAČIULIS
ratoriškąja valdžia ir tapo sudė tine represyvinės valstybės maši nos dalimi. Ankstyvoji krikščio nybė manė, kad dievo karalystė gali būti sukurta žiaurioje kovo je su blogio jėgomis. Jos ideolo gijai būdingi keršto troškimas ir ryžtas pasiekti teisingumą. Joje yra kovos prieš visą pasau lį džiaugsmas ir įsitikinimas pergale, kurie vėliau buvo pra rasti. Likus metams iki mirties. F. Engelsas rašė, kad anksty voji krikščionybė turi daug są lyčio taškų su šiuolaikiniu dar bininkų judėjimu: jie abu yra engiamųjų judėjimas, abu skel bia išsivadavimą iš vergijos ir (nukelta į 4 psl.)
Filosofuojantis medikas Šiemet šventėme Napoleono Indrašiaus 80-ąsias gimimo me tines. Į Ateizmo muziejų buvo susirinkęs gražus jo draugų ir mokinių būrys. Jis ir pats energingai rašė, skubinosi šiai datai pabaigti ir įteikti spaudai keletą straipsnių — prisimini mų apie savo pasaulėžiūros evoliuciją. Praeitą rudenį Mo kslininkų rūmuose klausėmės paskaitos, tikėdami, kad N. Indrašlus sulauks gražaus jubi liejaus išsaugojęs gaivią mąs tyseną ir patvirtins viso gyve nimo devizą: „teisinga pasau lėžiūra — geros sveikatos lai das". Aštuoniasdešimtuosius metus einančio docento paskai ta klausytojus sužavėjo ne tik savo įdomiu turiniu — ASME NYBE BŪTI NE PRABANGA,— bet ir puikia, tik vienam Indrašiui būdinga forma. Deja, laisvosios minties sklei dėjas, doc. Napoleonas Indrašius, savo jubiliejaus nebesu laukė. .. Dar Rokiškio vidurinėje mo kykloje jis įsijungė į pasaulė žiūrų kovą. Būdamas studentu mediku jau tapo trijų nedide lių leidinėlių autoriumi. Jau vien pavadinimai savo origina lumu viliojo skaitytoją: „Pasi sekimas ir įtakingumas", „Susi žavėjimo paslaptis" — abi kny gelės išleistos 1929 metais. Plataus atgarsio susilaukė to lesnė ateistinė N. Indrašiaus veikla. 1933 m. Išėjus jo kny gai „Psichinio pasaulio reliaty-
vybės teorija", kurioje autorius atmetė pragaro, dangaus, vel nių ir žmonių sielų amžinu mą, N. Indrašių „Židinio" žur nale užpuolė žymiausias Lietu vos katalikų ideologas A. Dam brauskas-Jakštas. Teologas N. Indrašiui pagrąsino... pragaru. „Kultūros" žurnale Į tą kritiką atsiliepė K. Korsakas. Jie A. Jakšto samprotavimus ir grąsinimus pavadino viduramžiška argumentacija. Jauno mediko ir prelato dvikova tesėsi žodine diskusija, laiškais. Studijuodamas N. Indrašius pradeda leisti antiklerikallnį žurnalą „Pasaulėžiūra"... Tre čias žurnalo numeris konfis kuotas. Vėliau žurnalas pava dintas „Pasaulėžiūra ir gyveni mas". Jame bendradarbiavo J. Būtėnas (dabar rašytojas), P. Slavėnas (astronomas), V. Galinaitis (teisininkas) ir kiti. Baigęs universitetą, N. Ind rašius dirbo Kaune. Po karo 1944—1950 m. jis buvo Vil niaus valstybinio universiteto nervų ir psichikos ligų kated ros vedėjas. Vėliau dirbo ligo ninėse. Yra išleidęs keliolika mokslinių ir mokslo populiari nimo leidinių. N. Indrašius pa pildė gausias Lietuvos medikų — kultūrinio darbo entuziastų gretas ir užėmė garbingą vietą Lietuvos ateizmo istorijoje. Jo mokslinė ir kultūrinė veikla dar laukia tyrinėtojų... ,
P. PECIŪRA
4 Tarybinis studentas
F. ENGELSO NUOPELNAI RELIGIJOTYROS MOKSLUI (atkelta iš 3 psl.) skurdo, abu buvo persekiojami ir slopinami, abu pergalingai sa|a[BJed oni lag tųaud i aSuaz ir baigiasi. Marksizmas išryškino tikrus darbininkų klasės interesus ir atmetė bandymus ištirpdyti revoliucinį jos patosą sentimen taliose krikščioniškos moralės normose arba pasyviame pasiti kėjime dievo apvaizda. Daug dė mesio F. Engelsas skyrė Refor macijos epochai, aiškinosi, ko dėl teologinės problemos buvo akstinas revoliuciniams masių veiksmams. Jo nuomone, tai įvyko todėl, kad bažnyčia buvo bendriausia feodalinės tvarkos funkcija, norint pakirsti jos galią reikėjo sugriauti mokymą, ku riuo ji grindė savo pasaulietiš ką valdžią, t. y., kad išsigelbėti galima tik per dievo malonę. Liuterio tezės pasirodė esančios galingo antibažnytinio judėjimo fermentu, jos, Engelso žodžiais tariant buvo žaibas, trenkęs į
parako statinę. Viešą popiežiaus bulės, atskiriančios Liuterį nuo bažnyčios sudeginimą, F. Engelsas pavadino negirdėtai įžūliu iššū kiu galingai Romai, kurio reik šmė panaši į Koperniko atradi mą. Bet egzistavo ir kita meda lio pusė. Pasirodė, kad žmonių laisvę nuo bažnytinės valdžios galima pagrįsti tik priešpastačius jai absoliutų žmogaus priklauso mumą nuo dievo, negalimumą savo elgesiu paveikti aukščiau sią valią. Žmogaus likimą ap sprendžia ne bažnyčia, o dievo malonė. Ji atsiranda per šventos dvasios poveikį, liudijantį žmo gui apie jo išrinktumą. Dievas viską nulemia savo valia, žmo gaus laisvą valią paversdamas niekais. Tokia Liuterio mokymo esmė. Bet tada kyla klausimas, kaip tokia ideologija galėjo tap ti revoliucinio judėjimo kompo nentu. Todėl F. Engelsas rašo: „Tiesiog būtina parodyti iki ko kio laipsnio Reformacija buvo
buržuazinis judėjimas", t. y. iš ryškinti pozityvią protestantizmo prasmę ir patosą. Reformacijos ideologija apibendrino gyveni mišką patyrimą, susiklosčiusius vaizdinius apie lygybę, vidinę laisvę, pareigą ir pašaukimą, ku rie stichiškai skverbiasi į žmo nių santykius jau buržuazinėje visuomenėje. Protestantizmas iš kelia ypatingą moralės rūšį — motyvų etiką. Asmeninis tikėji mas daro žmogų dvasiškai lais vu bažnyčios atžvilgiu, suponuo ja pašaukimą dirbti savo darbą, tarnauti artimui ir nebėgti iš pasaulio, o sąžiningai vykdyti patikėtas pareigas tikintis bega linio dievo gailestingumo. „Išrinktumo" koncepcija savitai, dievo vardu sankcionavo buržu azinę gamybinę veiklą, kuri iki tol neturėjo oficialios sankcijos. Tuo pačiu protestantizmas stojo prieš feodalizmui būdingus as meninio priklausomumo santy kius, visiems teikė galimos sėk
mės viltį. Todėl protestantiškoji etika į dieviškumo rangą pakė lė blaivumą, saiką, disciplinuo tumą, darbštumą — tas savybes, kurios maksimaliai tiko naujam gyvenimui. Dėl to Reformacija prasidėjo prie Olandijos išlaisvi nimo, padėjo ideologinį pamatą buržuazinei revoliucijai Anglijo je, prisidėjo prie feodalizmo liekanų likvidavimo apskritai. Kai kontrrevoliucija perėjo į puolimą, kalvinistai priešpastatė jai monolitinę organizaciją žmo nių, laikiusių save „dievo išrin ktaisiais". Tai buvo naujas žmo nių tipas, išsiskyręs iš kitų tam siu paprastu apdaru, trumpai kirptais plaukais, rūsčia išore, priešiškumu visokiems malonu mams. Amžinai su malda ar bi blijos tekstu lūpose, jie visur nešė fanatišką įsitikinimą savo reikalo teisumu ir nepaprastą energiją, saugomą įsitikinimo, kad kiekviena valanda, praleis ta be naudos ir be darbų dievo garbei, nuodėminga. Iš tiesų, tik tokie galingi fanatiški protai kaip Liuterio ir Kalvino, kurie laikė save dievo „šluotomis" ir
„dangaus keršytojais" galėjo įvaryti į atrodančios nepajudina mos katalikiškos dogmatikos korpusą galingus pleištus, atsi laikyti kovoje prieš tokius pat fanatikus, laikiusius save taip pat dievo išrinktaisiais. Kartu F. Engelsas pažymėjo, kad naujas tikėjimas, sustingęs protestantiškos ortodoksijos rė muose, buvo svetimas liaudies lū kesčiams ir laisvamanybei. Reli ginis aspektas suteikė jam kraš tutinį žiaurumą ir nežmonišku mą. To pasėkoje, anot F. Engel so, Reformacija Vokietijoje išsi gimė ir vedė šalį į pražūtį. To dėl palaipsniui tikėjimas silpnė jo, ir religija vis labiau užleido vietą augančiai pasaulietinei kultūrai. Tokios išvados, kurias F. En gelsas daro iš Reformacijos epo chos tyrimo. Kaip matome, jis nesiima moralizuojančių teiginių, lėkštų racionalistinių schemų, abstraktaus humanizmo ir pro testantizmo ideologijų priešpa statymo, o siekia perprasti epo chą, jos subtiliausius ir daugia planius niuansus. Z. BURNYS
„ŽEMEI—TAIKĄ, ŽMONĖMS-DRAUGYSTĘ!“ Lapkričio vienuoliktoji pakvietė Vilniaus miesto aukštųjų mokyklų atstovus į studentų festivalį, kurio atidarymas vyko „Maskvos" klnoteatro salėje. Festivalio atidaryme dalyvavo LKP CK atsakingas darbuoto jas C. Juršėnas, savo įspūdžiais iš XII Pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio pasidalino Lietuvos LKJS komiteto atstovas R. Bakutis. Festivalio atidarymą vainikavo dokumentinis filmas apie XII Pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį Maskvoje.
FESTIVALIO DALYVIŲ KREIPIMASIS Į VILNIAUS AUK ŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTUS Kovotojų už taiką, socialinę pažangą pirmose gretose žen gia pažangus pasaulio jauni mas. Mes, tarybinė studentija, neturime likti nuošalyje talkin. gųjų jėgų žygio, kuris nukrei ptas prieš kosmoso militariza vimą, prieš beprotiškas ginkla vimosi varžybas. Užtenka tų 50 milijonų gyvybių, paaukotų antrojo pasaulinio karo metais, užtenka Hirosimos, Nagasakio aukų. Išvengti katastrofos, kurt kelia grėsmę visai žmonijai —
Pilietinės dainos konkursas, vykęs VVPI salėje, susilaukė svečių iš LVA, Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fa kulteto, KMI, VISI... Klausy tojai nugalėtojais išrinko Uni versiteto duetą: Romą Poderį ir Daivą Urbonavičiūtę.
.. .Juk, kaip arti, juk, kaip šalia, juk kaip kartu: žemė, aš, meilė. Juk mes — tai viena visuma, viena, nedaloma; aš mylintis ir mano delnai — rie škučios ryto vandens — girdo pasaulį. Mano meilė — kasdie nis nerimas, kasdienis skilimas, kasdienis naujo ir kartu to paties pasaulio kūrimas, lipdy mas, klijavimas — harmonijos ieškojimas. Trumpa įkvėpimo — atradimo akimirka. Ir vėl — skilimas. Ir vėl — nuo pra džios. Taip kas rytą — vaka rą. ..
štai svarbiausias ir gyvybiškai būtinas uždavinys! Su dideliu dvąsiniu pakilimu tarybinė studentija pritaria tai kiai mūsų šalies ir vyriausybės politikai. Mes smerkiame Jungtinių Amerikos Valstijų administra cijos vykdomą kosmoso milita. rizavimo politiką, protestuoja me prieš naujų ginklų kūrimą. Tegul kiekvienas jaunuolis jau čia pareigą prisidėti prie tai kos išsaugojimo žemėje!
IŠSAUGOK MUS, ŽEME, IŠSAUGOK *•* H Išsaugok mus. meile, išsaugok,
skambėjo salėje Romo Poderio ir Daivos Urbonavičiūtės bal sai. Nepastebėjom, kaip gimė, kaip atsirado tas lieptas, ta ne matoma gija, jungianti salę ir sceną. Pilietinė daina, jau se niai praaugusi savo pavadinimo rėmus, plikais žodžiais, gitaros stygos virpesiu bandė prisilies ti prie mūsų — jaunystės, gy venimo pulso. Klausiu Kauno medicinos instituto studento Marijaus Lopaičio, iš kur ta daina, kaip tu ją atradai. Lyg
pavargęs nuo laikraščių straips nių laidžių apie karo grėsmę, lyg apkurtęs nuo diktoriaus žodžių, lyg apakęs nuo kino kronikos kadrų sakai: „Ne!" Nes neįsivaizduoji, koks kvai lys, kokiam pasaulio krašte padiktuos sau, savo kūdikiui, savo mylimai, draugui ir jūrai nekrologą. Be sentimentų — savo turtams ir valdžiai... — Daina atsirado, likus pus valandžiui iki biochemijos dar bų. Nieko nebuvo — tik aidin ti vienos plokštelės muzika... Iš kažkur, iš seniai... Ir tiek tykių meilės žodžių
gyvenimui... Vienas po kito lipo į sceną atlikėjai. Glaustėsi pirštai prie stygų ir klavišų, neoninės švie sos kaitoje tirpo žodžiai. Vie niši mūsų žodžiai, rimo sušauk ti į dainą — taip duonriekis sujungia duoną" — dainavo VISI studentas Darius Meškau skas, — taip būna tom retom laimės akimirkom, kai tavo delnai sulipdo mozaikinį mini pasaulį, ir pavadinam jį savo žeme — savo eilėraščiu, savo daina, savo skaudėjimu...
Nina SEMIONOVA
Festivalio atidarymas. Kalba C. Juršėnas. Filologijos ruduo. R. Poderio vadovaujamo ansamblio dalyvės I. Vedrickaitė ir D. Urbonavl-
čiūtė. Teatro diena. Koncertuoja „Šiupinys" (VISI). Rygos universiteto pantomi mos trupė. Virgilijaus USINAVICIAUS ir Ninos SEMIONOVOS nuotr.
Universiteto administraci ja ir visuomeninės organiza cijos, mirus ilgamečiam Uni versiteto darbuotojui, Didžio jo Tėvynės karo dalyviui Stanislovui MICKUI, reiškia gilią užuojautą šeimai ir ar timiesiems.
Istorijos fakulteto biblio tekininkystės ir bibliografijos specialybės antro kurso ket virtos grupės studentės ir kuratorė nuoširdžiai užjaučia Danguolę NARKEVIČIŪTĘ dėl tėvelio mirties.
NUOTRAUKOSE:
Redakcijos adresas: 232734, Vilnius, Universiteto 3. Užs. nr. 2645. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Tiesos g. 1. LV 15930. Iškilioji spauda, spaudos lankas. Tiražas 4500. „Tarybinis studentas". Telefonai — 611179, penktadieniais spaustuvėje — 61-27-30 «CoBeTCKun cryAeHT» — opraH napmoMa, peicropaTa, KOMHTeTa komcomoao, upo<J)KO.Ma opĄenoB TpyąoBoro KpacHoro 3naMenH u Apy»6ij napoAOB Bhabhiocckoio vunBeparreTa hm. B. Kancynaca. Ha ahtobckom snMKe. PeĄaKTop A. AiinuiTac.
Redaktorius A. LIPŠTAS