hinc itur ad astra
universitas
SAUSIS 1995 m.
vilnensis
Kaina sutartinė
Vilniaus universiteto laikraštis LEIDŽIAMAS NUO 1950 M. BALANDŽIO 15 D.
IS PAUKŠČIO SKRYDŽIO Sesija, sesija... Nors, tiesą sakant, nei ji baisi, nei ji smagi.
Tiesiog toks kas pusmetį pasikartojantis festivalis, kurio me tu sutvirtėji protiškai ir nusilpsti fiziškai. Tiesiog tokia chro
niška liga, į kurią - jei nori - gali ir nebekreipti dėmesio. Nors nepatarčiau. Ir dabar dar esama mirtinų ligų... O iš kitos pusės sesija - tradicinis žinių patikrinimas,
leidžiantis įvertinti studento darbą ir gabumus. Labai nor malus dalykas. Ką užsidirbsi - tą ir gausi. Nėra čia ko bijoti.
O dar iš vienos pusės sesija - kasdieniškiausia kasdie nybė. Štai sėdi “Universitas Vilnensis” redakcijoje studentas A. ir rašo straipsnį. Ateina pas jį kitas redakcijos darbuotojas
studentas B. ir sako: “ak, mane išmetė iš egzamino”. O A.
Nr. 1 (1532)
tada sako: “nesijaudink, ir mane išjo pernai išmetė”. Ir guo
džiasi abudu. O tada redaktorius C. sako: “mielieji, kodėl nedirbame?” Ir A. su B. pradeda dirbti. Kaip kasdien. O ką reiškia sesija tai varnai, kuri tupi Sarbievijaus ber žo viršūnėje ir siunčia garsinį signalą K.A.R. savo kolegai
kitame medyje? Turbūt nieko nereiškia. Juolab kad sesija jau
baigiasi - tuoj ir mums ji užsimirš. Geras dalykas užmarštis.
Po pusmečio ir vėl kartosis: sesija, sesija... Ir iš vienos pusės žvelgsime, ir iš kitos, ir iš dar vienos. Ir iš paukščio skrydžio -
irgi pamėginsime nevilties akimirkų. O vienąkart sesijos baig sis. Ir prisiminsime jas atvesdami anūką į senuosius VU rū mus. Arba į Saulėtekį. Ar į Čiurlionio gatvę. Ar Baltupius.
Ir bus ilgu jų. Ir bus gaila. O gal ir ne.
Boleslavas Bukeleris