SIAME numeryje: ŽINIOS IS BŪRIŲ
XXX PROLOGAS Nr. 2 XXX VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRASTIS_________________ 1983 m. gegužės 27 d., penktadienis______________ Nr. 19 (1238)______________ Kaina 2 kap.
LEIDŽIAMAS NUO 1950 METŲ
JUDUOS
U
i. ..
Kodėl tau liūdna,
penketukininke? Ka'p įsivaizduojat mokslo pirmūną? Tikriausiai manot: liesas, su akiniais, kostiumu ir kaklaraiščiu ar suknele užsagstyta iki paskutinės sa gos ir būtinai pasipūtęs. Taip manot? Patikėkit, klystat. Aišku, kuklumas ir rimtumas gal ir būdingas daugeliui penketukininkų, bet kvailas pasi pūtimas —■ ne! Vis dar abejojat? Tada reikėjo vieną pavakarę ateiti į Saulėtekio valgyklų komplekso diskote kų salę, kur vyko Universite to mokslo pirmūnų vakaras, — būtumėt patys įsitikinę. Buvo tonizuojantis gėri mas, buvo pyragaičiai, buvo V. Kazlausko vadovaujamas Universiteto kamerinis kvar tetas (šaunus!), buvo klausi mai, adresuoti priešininkų komandoms, tik trūko. . . Bet apie tai - vėliau. Mūsų Universitete yra 815 (9.97%) mokslo pirmūnų. Jei gu pirmasis skaičius lyg ir daro įspūdį, tai antrasis priverčia nusišypsoti: tiek mažai? Daugiausia penketukininkų yra Medicinos fa kultete — 161 (19,9). Skam ba lyg ir paradoksaliai: atro dytų, kad tai mokslas, reika
laujantis ir taip daug kruopš tumo, darbštumo, praktinių įgūdžių, tai kaip čia tiek daug „labai gerai" besimokančių? Prisėdu prie medikų staliuko. — Mokytis, aišku. reikia daug. Bet. jei nori, įmano ma ,— sako Rimantas Stri kas, III kurso sanitarijos-higienos specialybės studen tas, — tik ruoštis reikia nuo latos, Studijuojame įvairias disciplinas: informatiką, ki bernetiką, psichologiją ir kitas, kurios, atrodytų, vi siškai nesusijusios su medi cina, bet šiandieninis medikas turi mokėti viską. Teisingai sakoma, kad kuo mažiau lai ko, tuo daugiau padarai. ,Juk dar kiek „labai gerai" besi mokančių lanko ansamblius, chorus, dalyvauja SMD veik loje, turi visuomeninių įparei gojimų. .. — O ar netampa kartais penketo rašymas inercija, įpročiu: jeigu ankstesni pen ketai, tai ir šį kartą, nors silpniau moki, parašo penke tą? — Manau, kad ne. Verti nama objektyviai ir reikliai. Kiekvienas penketas — tai nuolatinis ir kruopštus dar
bas. Būna ir lengvatų: jeigu aktyviai pasisakai seminarų metu, atleidžiamas nuo egza mino. Nejučiomis peršasi išvada, kad jeigu moki mokytis, jei efektyviai išnaudoji kiekvieną minutę, o nesuverti visų dar bų sesijos pradžiai, tad ir rezultatai džiugina. O įpras ti dirbti reikia jau nuo pir mo kurso. — Tie penketukininkai, tai tikra bėda, — skundžasi Bro nius Aismontas, Matemati kos fakulteto MAK-o pirmi ninkas. — Jeigu ko reikia, tai ieškai, ieškai, prašai, pra šai — užimti nuolatos. — O ar daro MAK-as kokį nors poveikį, kad penketukininkų būtų daugiau? — Paprastai didžiausias dė mesys skiriamas skolininkams, trejetukininkams, todėl penketukininkai labai dažnai bū na užmirštami. Dėmesį kon centruojame tik apdovanoji mui mokslo metų pabaigo je ar tokio, kaip šis, vakaro pravedimui, o nuolatinės paramos ir pagarbos .teigiamo patyrimo skleidimo, nėra. O be to, tokius vakarus orga nizuoti dažniau ar gražesnė je aplinkoje, nėra lėšų. Bet kažin, ar vakaro sėkmę lemia tik lėšos? Jų, matyt, buvo skirta, bet tai ir buvo visas vakaro privalumas. Kažkodėl į vakarą neatvy ko chemikai, prekybininkai, iš kai kurių fakultetų buvo tik 2—3 žmonės. Kodėl? Uni versiteto MAK-o tarybos pir mininkė N. Vinciūnaitė sakė, kad visi fakultetų MAK-ai apie renginį žinojo iš anks to. Nesinori tikėti, kad pen ketukininkai nerado laiko at eiti į jiems skirtą vakarą. ..
kalingas, o gal ateities pers pektyva susijusi su juo? Ir vis dėlto jaunystei bū dingas maksimalizmas, ir nors toli gražu ne taip jau visų asmenybės, Vydūno žodžiais tariant, „spinduliuote spindu liuoja", bet jauni juk ne vien klysta ir ne tiek jau daug studentų ar studenčių, plūdu riuojančių pasyvumo terpėje ir dažnai „garbingai" apdo vanojamų studento — viduti nybės vardu. Kalbuosi su Vilniaus uni versiteto Teisės fakulteto pir minės komjaunimo organi zacijos sekretoriaus pava duotoju Gintaru Veromiejumi, fakulteto komjaunimo komiteto aktyviste Danguo le Lauciūte ir mokslo pirmū ne Sigita Rudėnaite. Visi jie nustebinti studento-vidutinybės klausimu. — Jeigu kalbėsime apie mokymąsi, — pradeda sek retoriaus pavaduotojas, — tai jau kas ne kas, o teisi ninkai vieni pirmųjų pajunta, jog likti vidutinybe nega liai konkursai per stojamuolima. Tą rodo tiek didžiu-
TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA VDR delegacijai viešint Tarybų Lietuvoje gegužės 20 dieną Viiniaus valstybiniame universitete jvyko tarptautinė mokslinė konferencija, skirta Tarybų Lietuvos ir Erfurto apygardos bendradarbiavimo 20-mečiui ir TSRS draugystės su VDR 25-mečiui. Konierencijoje pranešimus skaitė svečiai iš VDR bei Tarybų Lietuvos mokslininkai, visuomenės veikėjai. Konferenciją atidarė re-
ktorius prof. J. Kubilius, savo pranešime apžvelgęs pagrindinius Tarybų Lietuvos ir VDR bendradarbiavimo aspektus, taip pat VVU draugystės tradicijas su Greifsvaldo universitetu, Erfurto medicinos akademija bei kitomis VDR aukštosiomis mokyklomis. Iš viso konierencijoje perskaityta 15 pranešimų. Dalį pranešimų konferencijoje perskaitė TSKP istorijos katedros dėstytojai: prof. dr. V. Kašauskienė —
„Tarybų Lietuvos ir Erturto apygardos bendra. darbiavimas švietimo srityje", doc. N. Žukauskienė — „Tarybų Lietuvos ir VDR aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo vystymas" ir doc. M. Bložė — ,,Lietuvos TSR Mokslų Akademijos ryšiai su VDR mokslo ištaigomis", Konferencijoje perskaityti pranešimai atspindėjo įvairiapusį Tarybų Lie. tuvos ir VDR bendradarbiavimą.
TRUMPAI
„Sokrato gyvenimas ir mir tis" — taip vadinasi spektak lis, kurį sukūrė PF ir EKFF studentai, padedami Filosofiios katedros dėstytojos R. Žičkytės. Svarbiausias spektaklio ak centas — autentiškų tekstų skaitymas. EKFF trečiakursis D. Šerėnas skaitė Sokratą. Kaltintojų ir gynėjų kalbas perskaitė to paties kurso stu dentai A. Pečiulis, V. Kas paraitis, V. Butkus, S. Babarskas, M. Urbonavičius, V. Vitkūnas. Medėjos vaidmenį atliko V. Ogintaitė, vedan čiojo — A. Tumėnas ir A. Svanys (PF II k). Spektaklį paįvairino skaid rių novelė, sukurta PF III kur so studentės V. Juškevičiū tės, ir šokiai, kuriuos atliko
PF studentės J. Svitinytė, L. Varanavičiūtė, seserys Jančiūtės. Pagal Hesiodo tekstą muziką sukūrė A. Paliukėnaitė (PF II k.) ir atliko kartu su A. Krisiūnaite (EKFF II k.) Sukurti pakilią filosofinio teatro nuotaiką studentams pagelbėjo radijo komiteto muzikos redakcijos darbuoto ja A. Vitaitė ir garso ope ratorius G. Cekutis. O teatro meno studentus mokė Filo logijos fakulteto dėstytoja V. Jurgelevičiūtė. Džiugu, kad studentams nuoširdžiai padėjo ir jų fa kulteto dėstytojai: PF prodekanė doc. K. Vaištarienė ir dėstytojas Z. Kevelaitis.
teto kultūriniam renginiui, — sako D. Lauciūtė. — Il gai visų prisiminimuose iš liks graži Teisininkų dienos šventė balandžio pabaigoje. Tikrai jaunatviškos tradici nės imatrikuliacijos, mediu mai. Daug išmonės kiek viena grupė parodo jumoro ir satyros vakaruose. Mėgsta mi karinės-patriotinės dai nos, politinio plakato kon kursai. Mūsų fakultetas bendradarbiauja su Maskvos, Rygos, Jaroslavlio, Kazanės, net Čekoslovakijos Karlovų universiteto teisininkais. Ir vėl artėja karštas įskai tų ir egzaminų metas. Ir vėl turbūt prieš egzaminą pri trūks vienos vienintelės nak ties. Ir vėl, kaip ir tūkstan čius kartų prieš tai, Saulė tekio alėja gaus nuo šnekų apie egzaminus, o bendra bučiai trumpam apmirs, kad po to atgytų vėl su dviguba jėga. Bet ir Vėl, kaip ir pra ėjusį kartą vis tiek pasi baigus sesijai, teisininkai ti kisi ją išlaikyti gerai. Moka jie dirbti, moka ir ilsėtis.
’
Vilma SABALIAUSKAITĖ
Vidutinybei nėra vietos! Gal tik vaikystėje kiek vienam atrodo geri ir pa trauklūs savo dvasia visi žmonės, visi — mokantys ieškoti kažko neįprasto ir di džiai trokštantys vienas ki tam padėti. Gal tik anksty vaisiais savo gyvenimo me tais kiekvienas nori būtinai turėti savo idealą, kuriuo ga lėtų tikėti visa savo esybe. Ir tik paskui, kai žmogus au ga ir tobulėja, jis suvokia, jog be kilnumo ir pasiauko jimo, be juodos ir baltos realybės spalvos, be idealų ir didvyriškumo gyvenime yra gausybė atspalvių, be galės supanašėjusių žmonių, kurie kartais vadinami abe jingais ir tinginiais, o dažnai tiesiog vidutinybėmis. Kai kas net pamiršta ,jog kiek vienas aplinkui esantis žmo gus — tai savitas nuostabus pasaulis, į kitus pradeda žiū rėti siauru vertintojo žvilgs niu, primityvėja, skursta, ir priartėja prie to, kad, ne mokėdamas vertinti aplinki nių. virsta aplinkos objektu, į kitus žiūrinčiu tik per sa vo asmeninių interesų priz mę: dabar tas ar kitas rei
AKIRATIS
sius egzaminus, kai net auk so medalininkai lieka nu sivylę, tiek sesijos jau stu dijų metu. Į mūsų fakultetą įstoja vieni geriausiųjų, gal todėl ne tiek jau daug iš brauktųjų iš studentų sąrašų. O pagal pažangumo re zultatus pirmąjį semestrą tei sininkai pirmauja Universi tete. — Aišku, kaip ir kiekvie name kolektyve, — j pokal bį įsijungia S. Rudėnaitė, — pasitaiko ir tokių, kurie kaž kaip atsitiktinai patenka į Universitetą. Tokie studentai po sesijos, išlaikytos prastais pažymiais, pamato, jog gali ma gyventi ir be stipendijos (juo labiau, kai tėvai dirba ir stengiasi visapusiškai ap rūpinti savo atžalas), ir toliau bando prasmukti pa našiu keliu. Tokie studentai paprastai bevaliai, nepasto vūs, veikiami bet kokios įtakos, nuolat blaškosi, ne moka apginti savo nuomonių. — Manau, — tęsia Dan guolė Lauciūtė, — tas vidu tinybės jausmas nėra įgim tas, jis nėra biologiškai pa veldimas, o formuojasi ir au
ga kartu su žmogumi tara tikroje aplinkoje. Paprastai į aukštąją mokyklą tokiais jau ateinama, todėl nepaprastai svarbu sugebėti paveikti to kius žmones, sudaryti sąly gas jų pilnavertei asmenybei plėtoti. Salia mokymo pro ceso į pagalbą turi ateiti tin kamai organizuotas laisva laikis. — Daugelis studentų, — kalba G. Veromiejus, — tie siog perdaug užimti, kad galėtų būti pasyvūs ir abe jingi. Teisės fakulteto stu dentai šefuoja net septynias organizacijas. Antai, vaikų lopšelyje-darželyje Nr. 15 tei tvarko sininkų SSB ir SŽB aplinką ir patalpas, Vilniaus miesto Lenino rajono Vidaus reikalų skyriaus Nepilname čių reikalų inspekcijos ini ciatyva studentai grupėmis du kartus per mėnesį daly vauja reiduose, lanko šeimas, kuriose yra sunkiai auklėja mų vaikų; spec. proftechninėse mokyklose organizuo ja parodas, leidžia sienlaik raštį. skaito paskaitas, ren gia diskotekas. Dar ir „Kos moso" vaikų klubas. O kur aktyvus teisininkų dalyvavi mas SMD konferencijose. — Mūsų studentai nelieka abejingi bet kokiam Universi
N. STRAKAUSKAITĖ
„T. S.“ lnf.
Medicinos fakultete lan kėsi grupė Tartu univer siteto Medicinos fakulte to fiziologijos būrelio stu dentų. Per porą dienų, praleistu Vilniuje, jie su sipažino su mūsų Univer sitetu, pasivaikščiojo Cen trinių rūmų kiemeliais, lankėsi naujuosiuose rū muose Saulėtekyje, pa buvojo Medicinos fakul tete. Buvo pasidalinta Tartu ir Vilniaus univer sitetų fiziologijos būrelių veiklos patirtimi, nutarta užmegztų ryšių nenu traukti ir bendradarbiau ti toliau. Svečiams dideli įspūdį paliko Vilniaus senamies tis, jo siaurosios gatve lės, taip pat Akademinis Operos ir baleto teatras. mes nekantriai Danguolė Dabar KOSCIUSKEVICIUTE lauksime rudens ir kelio, IF žurnalistikos spec. nės į Tartu. I kurso studentė
L. MRAZAUSKAITĖ
2 Tarybinis studentas
ŽINIOS IS BURIŲ Jau kelinti metai dalis Pre kybos fakulteto studentų per trečiąjį semestrą dirba Drus kininkų PV VMĮS „Nemunas". Į Druskininkus visuo met važiuojame noriai, nes žinome, kad bus suteiktos geros darbo ir poilsio są lygos, kad visada jausime organizacijos vadovų rūpestį. Todėl formuojant būrį nebū na didelių sunkumų. Šią vasarą susivienijime dirbs 50 žmonių būrys. Pir majame būrio susirinkime būrio nariai buvo supažindin ti su studentų statybos bū rių įstatais ir nuostatais. Kar-
T
tu su kito mūsų fakulteto būrio „Aitvaras" nariais išklausėme 10 valandų saugu mo technikos instruktažą ir sėkmingai išlaikėme egzami ną. Būrio susirinkimai vyksta kiekvieną savaitę. Per juos pasiskirstėme visuomeninėmis pareigomis, aptarėme gyveni me! bei darbo sąlygas ir kt. Įdomiai praėjo susirinkimas „Dėl Vilniaus pavertimo švaros ir tvarkos miestu”. Neseniai organizavome susi rinkimą, skirtą VLKJS XIX suvažiavimo nutarimams svar styti. Po šio susirinkimo vi-
a
X
Šiais metais Čekoslova kijoje įvyko septyniolik tasis .. „Auksinio bokšto" šachmatų turnyras. Į jį susirenka visi stipriausi socialistinių šalių kaimo sporto draugijų šachmati ninkai. Šį kartą prie ša chmatų lentų varžėsi sportininkai iš Čekoslo vakijos, Vengrijos, Lenkijos ir TSRS. Taip trumpai apie šias varžybas papasakojo TSRS sporto meistras, EKFF ketvirto kurso stu dentas Vitalijus Majoro, vas. Šių metų turnyre, surinkęs 9,5 taško (8 per galės ir 3 lygiosios), jis tapo nugalėtoju.
o o
Vitalijus nuo trečios klasės pradėjo žaisti ša chmatais. Jis su dėkingu mu prisimena savo pir mąjį, LTSR nusipelniusį trenerį V. Andriušaitį, ku ris išugdė gerą šachmati ninką. Vitalijus anksti pasižymėjo, kaip geras žaidėjas. Jis ne kartą bu. vo LTSR jaunučių, po to jaunių čempionu. Prity rusių Lietuvos šachmati ninkų rate Vitalijus pasi žymėjo 1977 metais, tada jis LTSR pirmenybėse už ėmė trečią vietą. 1979 metais Vitalijus septinto joje TSRS Tautų vasaros spartakiadoje atstovavo mūsų respublikai. Sparta-
si būrio nariai prisiėmė pa didintus socialistinius įsipareigojimus. Būrio nariai baigia rinkti medžiagą „Kursko mūšio 40-mečiui atminti". „Saulėtekis" šefuoja Vilniaus vaikų darželį Nr. 109. Studentai sutvarkė ir įrengė mažyliams žaidimų aikšteles.
kiadoje jis įvykdė TSRS sporto meistro normaty vą. Po to sekė turnyrai, išvykos, susitikimai. Spor to devizas „Altius, citius, fortius" skatina kiekvieną sportininką siekti sporti nių aukštumų, Vitalijus savo darbštumu ir meistriškumu pasiekė gerų rezultatų. Pernai jis tapo LTSR vicečempionu. 1982
Gero žodžio nusipelnė akty vūs talkininkai A. Pocius, A. Račelis, A. Kunciūtė, A. Verseckaitė ir kiti. Subūrėme agitmeninę briga dą, kuri dalyvavo respub likos geriausių agitmeninių brigadų apžiūroje ir užėmė II vietą. Artimiausiu metu planuoja me ekskursiją į Druskininkus, kad artimiau susipažintume su busimąja darbo vieta, sivienijimo vadovais. Mūsų būrys pasirengęs trečiajam semestrui. Esam kupini įvairių sumanymų ir nekantriai laukiame vasaros, kad galėtume juos įgyvendin ti. Arūnas DVARECKAS SSB „Saulėtekis" komisaras
SU.
metais Pabaltijo respubli kų turnyre Vitalijus už ėmė antrąją vietą. Pasku tinėse išvykose jis ir vėl pasirodė neblogai, TSRS studentų pirmenybėse iš kovojo septintąją vietą. Pasidomėjau, kokioms varžyboms Vitalijus ruo šiasi dabar. Pasirodo, greit įvyks V. Mikėno taurės turnyras. Po to laukia aštuntoji tautų vasaros spartakiada, kuriai Vitalijus ruošiasi kartu su LTSR rinktine. Į klau simą kaip jis derina mo kslą ir sportą Vitalijus atsakė: — Tikrai sunku. Ypač kai reikia daug važinėti, o turnyrai trunka ilgai. Tačiau Vitalijui — EKFF ketvirtakursiui mo kslas sekasi gerai.
proceso mistifikacija Al-Gazali doktrinoje pasireiškia santykio dievas — pasaulis, su kuriuo surišta jo kon cepcija apie pasaulio atsiradi mą, santykio dievas — žmo gus, sudarančio mokymą apie sielą ir santykio žmogus — dievas arba koncepcijos „Fa na" nagrinėjimu. Mokymas apie pasaulio trejybę yra svarbiausia musulmonų mas tytojo doktrina, kuri lemia jo pažiūras į pasaulį ir į žmogų. Pirmasis pasaulis — tai „išorinis", ateinantis, jaus mų pasaulis. Jam priešpasta tomas „vidinis", „paslėptas" pasaulis suprantamas intuici jos pagalba. Tarp šių pasau lių yra tarpinis pasaulis, pa saulis „tarpininkas". Tai tokių dvasinių substancijų pasaulis, kaip „valia", „jėga", „žinios". Svarbi vieta Al-Gazali ant ropologijoje skiriama santy kio pasaulis — žmogus idėjai. Panašiai, kaip ir pasaulis, žmogus susideda iš vidinio ir išorinio, iš žemojo ir aukš tojo pasaulių. Pavyzdžiui, žmogaus kūnas sulyginamas su jausminiu, akivaizdžiu, grįžtančiu pasauliu, o sie la — su aukštuoju, intuity viai pasiekiamu, grįžtamu pa sauliu. Emocijos sulyginamos su pasauliu „tarpininku". AlGazali teigė, jog siela yra žmogaus esmė ir žiūrėjo į ją dvejopai: siela kaip „aukš čiausias „aš“, žmogaus kvin tesencija, ir dvasinė siela, ku ri priešpastatoma kūnui kaip materialiai pradžiai. Nagrinėdamas terminus „širdis", „dvasia", „siela", „pro tas" Al-Gazali tvirtina, kad jie turi dvi reikšmes: viena — daiktų pasaulis, antra — idealus pasaulis. Daiktų pa saulyje šie terminai skiriasi,
o antroje reikšmėje jie su tampa, reikšdami „dieviškąją šviesą" žmoguje, kuri pažadi na jame tiesos pažinimo sie kį. Tuo ir sąlygojamas unika lus žmogiškosios prigimties charakteris. Tiesos ieškoji mas ir yra žmogaus misija, jo tobulybės pagrindas, be kurio neįmanomas amžinas pasiten kinimas. Jeigu žmogus ne sistengia surasti tiesos, tai jis degraduoja iki gyvūnų ly gio, o pažinimo kultivavimas leidžia jam pakilti iki angelų lygio. Al-Gazali manė, jog dėl įvairių priežasčių ne visi žmo nės gali realizuoti šią gali mybę. Tačiau jis pabrėžė, jog kelias į pažinimą atvertas kiekvienam todėl, kad kiek vienas žomgus turi „dieviš kąją šviesą". Al-Gazali teigė, jog pažinimo procese svarbią vietą užima žmogaus tobulėji mas. Nagrinėdamas sielos ir kū no santykį Al-Gazali pažymi, kad sielos egzistavimas yra nepriklausomas, kai tuo tar pu kūno egzistavimas pri klauso nuo sielos. Siela sujungta su kūnu tam, kad žmogus suprastų savo dieviškąją esmę ir atsakytų už ją. Siela, sujungta su kūnu, visada turi stengtis iš saugoti savo tyrumą, domi nuoti kovoje su gyvuliška žmogaus puse, slopinti žemas aistras ir kontroliuoti norus, ne todėl, Blogis atsiranda kad jis yra žmogiškosios prigimties savybė, o dėl santykio tarp „dieviškojo" ir „žmo giškojo" sutrikdymo. Siela iš pradžių neturi jokių žinių, ta čiau ji turi galimybę jas įgyti. Be daiktų esmės, pasau lio ir dievo pažinimo žmo gus negali kovoti su blogiu.
ŽMONES, DARBAI
DATOS,
Žinomas mūsų mokslo ir kultūros veikėjas Zigmas Že maitis sutiko ką tik baigusį studijas matematiką. Sustojo pakalbėti. O bendrauti su auk. lėtiniais, išgirsti, kaip klojasi, profesorius labai mėgo. To paprastumo paakintas pašne kovas pripažino manąs, kad profesoriaus dėstomo dalyko darbe niekur nepritaikąs. — O ar, tamsta, moki ki nų kalbą? — Ne, iš kurgi, profeso riau. — Tai irgi negalėsite pri taikyti. Tai papasakojo mums pro fesorius Bolotinas per pasku tiniąją paskaitą, sukeldamas įvairiausių minčių apie dės tomų dalykų naudą ir svar bą. Kiek tiesos aforizme, kad išsilavinimas yra tai, kas lie ka viską pamiršus. Juk ir lieka ne tik matematikos gra žiai lavinamas loginis mąs tymas, lieka tylus impulsas gyvenimo pilnatvei. Ta tema būtų ypač įdomu paklausyti žmonių, dešimtme čiais mokiusių kitus. Plušė jusių ir nemažai pasiekusių. Toks žmogus neabejotinai yra ir antrąjį šešiasdešimt metį pradedantis Zigmo Že maičio mokinys Petras Golokvosčius. Tik abejoju, ar docentas noriai imtųsi tokio mis temomis šnekėti. Nes įprato svariausiais ir ypač įti kinamais argumentais laikyti darbus. Dirbamus iš išorės
nepastebimai, bet užtat nuo latos. Tokių žmonių apvalios da tos geros mums tuo, kad pri mena, kiek galima nu veikti. Gimęs gausioje geležinkelie čio šeimoje Petras pedagogi nio darbo skonį pajuto dar prieš studijas. Būdamas ga bus ir tvarkingas, suderinda vo šiuos darbus ir studijuo damas. Mokytojavo metus ir diplomuotas. Ir Universitete su mokykla niekada ryšių nenutraukė. Pri sidėjo prie mūsų rektoriaus iniciatyva atsiradusių pirmų jų moksleiviškųjų matemati kų olimpiadų organizavimo, matematikos dėstymo reikalų. Domisi matematikos termini ja. Nuosekliai dirbo mokslinį darbą (straipsnių prisirinktų ar tik ne 20, matematikui tai daug), parašė ir apgynė disertaciją, vadovavo kated rai. O kiek darbo įdėta į gra žų vadovėlį „Diferencialinės lygtys", parašytą kartu su profesoriumi Vytautu Paulausku. Kalbasi du matematikai. — Pasakyk dalyko, kurio negali būti, vaizdų pavyzdį, — Mielai, įsivaizduok mūsų docentą Petrą Golokvosčių šnekantį pakeltu tonu. Manau, kad tai tikrai geras pavyzdys. R. KAŠUBA
PAVASARIS KVIEČIA { ŽYGĮ
Saulius ARVASEVICIUS Kelionę pradedame Taurag to kalno ir pradėjo verkti, IF žurnalistikos spec. ne. Praplaukus giliausią Lie viena vienon, kita kiton pu I kurso studentas tuvos ežerą, baidares tenka sėn. Taip atsirado du eže
ŽMOGAUS KONCEPCIJA AL GAZALI DOKTRINOJE Mokymas apie žmogų kaip svarbi įžymaus ir itin įta kingo viduramžiais musul monų mąstytojo Abu Chamida Al-Gazali (1058—1111) religinės-filosofinės doktrinos sudėtinė dalis. Al-Gazali kon cepcija išsiskiria susikoncent ravimu žmogaus egzistavimo klausimais įvairiuose jos aspektuose: žmogaus požiūry je į save, į pasaulį ir die vą. Dogmatinės teologijos viešpatavimo sąlygomis, kai reikėjo laikyti teisinga tik šventojo teksto raidę ir atsa kyti į visus klausimus tradi ciniu „Bilia kaif" (neklausk, kaip), Al-Gazali antropologi ja stengėsi apspręsti žmo gaus vietą dievo sukurto pa saulio sistemoje ir duoti tiks lingą ir sistemingą suprati mą apie žmogų sufizmo ir neoplatonizmo tradicijų ba zės pagrindais. Mokymas apie žmogaus suartėjimą su dievu yra Al-Gazali doktrinos cent ras. Tai lyg tikros galimybės, pažinti daiktų pasaulio ir die vo esmę, pagrindas. Charak teringas musulmonų mąstyto jo antropologijos bruožas yra tas, kad gnoseologija sudaro dalį jo bendro mokymo apie žmogų. Taip, pavyzdžiui, AlGazali manė, kad tikras žmo gaus egzistavimas apspren džiamas supratimo. Būtina pa žymėti, kad klausimai apie dievo supratimo ir žinojimo galimybę neretai tampa klau simais apie gamtą su įvai riais teisybės tipais, o ypač klausimu apie tikrą žmogaus prgimtį ir apie tikrą jo pa skyrimą šiame pasaulyje, šiuo atveju pažinimas skirstomas į išorinio pasaulio pažinimą ir į savęs pažinimą, į „Pradi nės žmogaus prigimties" pa žinimą, jo „AŠ". Pažinimo
UNIVERSITETAS:
Nežiūrint į tai, kad žmogaus kūnas yra surištas su žemuo ju pasauliu, jis vis dėlto yra surištas su siela, kuri pri klauso aukštajam pasauliui ir todėl žmogaus kūno negali ma laikyti absoliučiu blogiu. Mistika Al-Gazali mokyme apie sielą pasireiškia tuo, kad tiesos suvokimą jis sulygina su „dvasios apsivalymu", ku ris tariamai atveda iki tikros tiesos supratimo. Subjekty vumo sustiprinimas atveda iki pažinimo proceso mistifikaci-* jos, kuris nagrinėjamas kaip vienybės su dievu procesas padėtvje „fana". Aukščiausios žmogaus suvokimo stadijos padėties savitumas pasireiškia tuo, kad žmogus jei visiš kai atsipalaiduoja, palieka pats save, nusiramina, bet siela vis dėlto juda, ieško to, ko jai reikia. Musulmonų mąstytojas api brėžia tokią žmogaus padėtį visų pirma kaip neišsakomus pergyvenimus, artėjančius prie suvokimo ribos. „Fana" — tai ne kokios nors apibrėžtos formos vizija. Ji nesurišta su mąstymu. Čia realizuojama svarbiausia mis tinės Al-Gazali gnoseologijos idėja — nesąmoninga subjek to ir objekto tapatybė. Siela, trokštančią vienytis, Al-Gazali netikėtai apšviečia. Ji tampa tokia tik po to, kai įvyksta jos „apsivalymas", tai yra, atitolimas nuo visko pašalinio ir išorinio. Reikia pažymėti, kad Al-Gazali „Vienybės" ne galima suprasti tiesiogiai. „Vienybę" jis nagrinėja kaip Nukelta į 4 psl.
persinešti j Pakasą. Šį 2,5 km atstumą su „laivais" ant pečių įveikia mūsų vaikinai, Ir štai mes stovyklavietėje prie Pakaso ežero, Pradeda lynoti. Skubame kurti lau žą, džiovinti šlapius drabu žius, virti vakarienę. Į ežerą teška lietus. Jo pa viršius atrodo pilkas. Kažko dėl malonu žiūrėti į vandenį, lyjant lietui. Rytojaus dieną vėl švie čia saulė. Mes susikrauna me mantą į baidares ir skro džiame Pakaso ežeru. Oras kvepia ežerais ir vėju. Šviečia saulė, ir vandens paviršius raibuliuoja. Tolumoje ma tyti krantas, apgaubtas švel nios žalumos. Medžiai jau pa liesti pavasario, bet gamto je dar daug pilkos spalvos. Praplaukiame Ūkojo, Alksno, Alksnaičio ežerus. Ten, kur Alksnaitis jungiasi su Link menų, išlipome ir kopiame į Ledkalnį. Nuo šio kalno atsiveria ežerų krašto grožis. Paplaukę Lūšiais, pasiekia me Dringio ežerą. Dringis prieš mūsų akis atsiveria visa savo erdve ir didybe. Tai — didžiausias Nacionalinio parko ežeras, Labai vingiuotas. pusiasalių išraižytais krantais. Ežerą puošia dvi salos. Nakvynės apsistojame stovyklavietėje, esančioje šio ežero Juodakampių įlankos pakraštyje. Prie liepsnojan čio laužo vėl skamba dainos, džiaugsmu švyti veidai. Rytojaus rytą aplankome du mažiukus ežerus, pasi slėpusius girios glūdumoje. Tai — Laumekys ir Laumekėlis. Legendą apie ežeriu kų atsiradimą papasakojo Ro mu lis. Seniai seniai miške gyveno malūnininkas. Jis turėjo dvi dukteris — mėlynakę ir ža liaakę. Kartą jodamas miške pasiklydo kryžiuotis. Malūni ninkas jį priglaudė. Dukterys pamilo kryžiuotį. O kryžiuo tis pamilo dukteris. Neži nodamas, kurią labiau myli ir nenorėdamas kurią nors įskaudinti, jis paliko malūni ninko namus. Dukterys labai nuliūdo. Jos užlipo ant aukš.
rai. Vienam iš jų vanduo — mėlynas, kitam — žalias. Dukterų tėvas, paėjėjęs to liau, iš sielvarto priverkė eže rą, kurį šių vietų senieji gyventojai vadina Tėvu. Kad pasiektum Baluošą, reikia persinešti baida res. Šį kartą laivelius neša me visi. Merginos parodo ištvermę ir kartu su vaiki nais įveikia sausumos ruo žą, skiriantį šiuos du ežerus. Baluošas — trečias pagal didumą (po Tauragno ir Drin gio) mūsų maršruto ežeras. Jis puikuojasi net septy niomis salomis. Plaukdami šiuo ežeru, aplankome Su minu ir Strazdų kaimus. Ežerais ir upeliukais lei džiamės žemyn, vėl pasie kiame Ledkalnį. Čia ruošia mės naktiniam žygiui. Pa vakarieniaujame. Aptariame organizacinius klausimus. „Laivai" pasiruošę. Duotas signalas. Išplaukiame. Praplaukiame Šakarvų eže rą ir apsistojame stovyklavietėje, esančioje Žeimenio ežero pakraštyje. Ryte grožimės ilgiausiu mūsų kelionėje Žeimenio eže ru, nusidriekusiu daugiau kaip 10 km į pietus. Ežero pakraščiuose priaugę meldų, juose, susikrovusi sau liz dą, peri vaikučius gražuolė gulbė. Netrukus pasiekiame tą vietą, kur iš ežero ___ ____ išteka upė. Žeimena — labai van deninga. Ją maitina daugelio ežerų vandenys, kuriuos at neša didesnieji intakai: Kiauna, Luknelė, Laka ja, Jusinė. Upė labai vingiuota, gražūs, miškais apaugę krantai. Da bar, pavasarį ji taip išsi liejusi iš krantų, kad vieto mis nesuprasi, kur jos vaga. Šį 79,6 km atstumą upe įveikiame per dvi dienas. I pavakarę pasiekiame Žeime nos ir Neries santaką. Taip mūsų penkių dienų I sudėtingumo kategorijos žy gis ežerais ir Žeimenos upe atėjo į pabaigą. Dangira SLABSINSKAITE PF vakarinio skyriaus V kurso studentė
Tarybinis studentas 3
Ženklais mąstanti proza
PROLOGAS Nr. 2 leidžia universiteto literatų būrelis
«
IŠTRAUKA IŠ PORINGĖS VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ“
0 tylėta buvo ilgai: nuo io ketvirtadienio iki šito, eičiau surasdavo škenlolį ar užmuštąjį, dar greiįu atpažindavo savižudį, ne ketinai greitai išaiškindair nusikaltėlį. Gal kaip tur tik kelias dienas dūavo vestuvės, vos porą >nų dūsaudavo už numirėgal dienelę kitą trypdauž naujagimį, už perga lia daug juokdavosi, rkdavo, neretai plūsdavosi, nors išsižadėdavo. Ne vies prisipažindavo įsimylėjęs, įkaitęs, kažko beprasškai ieškąs. . . Kai kada ikus palydėdavo prakeikss. ne taip retai nežinia dėl nusižudydavo, dar dažu nepatenkintuosius įkišdadaboklėn. . . Tik niekada me mieste iš žmogaus ne modavo. Žodis čia dar ebuvo šventas, neišduotas, nareikšmis. Žmonės nebi3. jog nesuspės pasakyti, rbiausio, kad gimstančios uoj mirštančios mintys >enustebins pasaulio. Ne. netaupė žodžių — jįe gy. >o ir tiek. Būdavo, susitiks istami, atsirems kur į Jš ar į drėgną tvirtovės r4, papypkiuos, suvalgys Papentį duonos, išgers pa kuodami kaušą vanJ ir vėl nulinguos toliau te jokio tikslo, be jokio fso- Už juos kalbėdavo I-ias, įkyriai karštas pa ausiuose sąnariuose, gysĮ visuose audiniuose. Jis 1 avo, kažką pasakydavo ■ eI, apsukęs gyvasties ra ičiodavo pasiryžti. Tik I ~ niekas negalėjo ■ niekas nemokėjo a-t■ Tai savotiškai slėgė, ■ Vlsa gamta, subjurusi ■ Jau šią savaitę, ma■ Prie to prisidėjo. AkmeI debesys daužėsi vieI Į k> tą, padange zujo vi■Sla! žvilgsniai, vis įky. ■ šalčiau, įžūliau ūkčiojo ■ ' Kaskart nejaukiai su■ dar baisiau pra■ ' nak‘vs- Kasdien ■ -Kitas lašas tėkšdavo. ■ “Jlkėtą grindinį ir kaip ■ -“džiūdavo, lyg vyro aša. ■ Viai perspėjanti ir daug ■ Nerimas gaubte ■ !’!lestč|- Magas dar aną ■• paliepė mušti J - ir tie gaudė, dunde-
no, kurtino visą savaitę. Sun kiasvoris aidas plaukė stošventyklų bokštais, gaiš, stačiais upės krantais, žaliasieliais miesto parkais, dar iki šiol nenugalėta stepe. Sunerimęs Gubernatorius ra gino kruopščiau užverti lan gus, tvirčiau užsklęsti duris, skrupulingiau uždangstyti šu linius. Upeivius ir žvejus, klaidžiojančius Gyvės verpe tuose, be paliovos šaukė Di dysis Bokšto laužas, šnekan tis tik to miesto gyventojams suprantama kalba. Kareiviams Magistratas įsakė viskam pa siruošti. Visi laukė. Nuo vi durdienio iki pusiaunakčio girgždėjo stenėjo šimtus me tų nevarstomų vartų vyriai, trinksėjo klegėjo išklypusios ir perdžiūvę langinės, temo ir dvelkė šalčiu šuliniai, pa prastai gaudantys menkiausią saulės spindulį. Ir tai tęsėsi diena iš dienos, kol šį ketvir tadienį iš rūsių prasiveržė daugiaspalvė aimana. Mėlynskausmis žaibas, grūmoda mas, bausdamas, išsirangė pa dangėje, aštriausiais blyks niais raikydamas dangaus skliautą. Sutemose kažkas giliai atsiduso, paskui kad suriks — net drąsiausieji su sigūžė, net akliausieji atgrę žė veidus į dangų, net ne mokantys skaityti perskaitė: PAGAUTI BALTSIDABRĮ — TAI ĮVEIKTI. . ., raitėsi skliau. te degantys žodžiai, skieme nys, raidės. Ir taip greitaį, kad iki galo neperskaitė nė vienas. Tuoj po to už mies to sienos iškilo degantis dul kių, akmenų, medžių stul pas, beviltiškai prasiskyrė dangus, viskas akimoju balo nubalo. Stojo spengianti tyla, kurią po akimirksnio sutrikdė tarytum gandas pro vartus iš niręs baltašonis žirgas. Jis, prunkšdamas į kibirą, už smauktą iki pat paklaikusių akių, valandėlę patrepsėjo vietoje, čepselėjo kibire, pas kui skausmingai skausmingai nusižvengė. Lyg žemė sude javo, lyg dangus pratrūko! Gaudesys plėtėsi, lindo į vi sas kertes, į mažiausius ply šelius. Žirgas virpėdamas su. kluso. baugiai apsidairė, nelauktai dūrė nudūrė Pas kutiniųjų vartų link. Krau piai aštrios grindinio žvaigž dės išnyko už posūkio, o kanopų kaukšėjimas, it padažnėjęs miesto pulsas, nudunksėjo gatvėmis. dar la biau nugąsdindamas miestie čius. — Laikykit! — trenkė riks mas, bet jį girdėjo tik Raite lis, besitrinąs apie sužadėti nės langus. Jis nėrė į gatvę, sustabdė paskui žirgą
bėgusią merginą. — Pagauk, — paprašė toji. — Ir aš tau viską atleisiu. Viską. Vaikinas, šyptelėjo ir nieko nepasakęs dingo, kaip pražiopsotas pavasario pabudimas. Jo laukė. Vos ne kasdien. Tik veltui — iš stepės mažai kas grįždavo. Toji kaip ir anksčiau abe jingai snaudė už Paskutiniųjų miesto vartų, nūnai apnešta sprogimo dulkių, bet kaip ir prieš sprogimą, godi, įkyri, apvilta, dusinanti, visus troškinanti. Tik kartais, kai šėldamas vėjas įkaitusia ste pe ridendavo perdžiūvusių žolių kamuolius ar dulkių debesis, kai atrodo užburti smėlio stulpai sūkurio šo kyje nukeldavo į kitą vietą amžinąsias akmenų bandas, o sūrūs vandenys pradėdavo garuoti gėla, kai šunys ir avys atsibusdavo kitame upės krante, o piemenys, kraujuo tomis nuo dygaus smėlio aki mis pamatydavo ganą pastirusius, vilkus, tik tada miestiečiai prisimindavo, kas jiems yra stepė. Dabar, po žirgo dingimo, stepė šėlo. Jai reikėjo au kos. Net Gubernatorius, Bo čių Prabočius, ir tas jos bi jojo; negalėjo pasakyti, kur stepė prasideda, kur ji bai giasi, ką pasiima, ką nuo lankiai grąžina. Jokie būri mai nepasakydavo, kada ji sugalvos pulti, kada reiktų jos antplūdžiui pasiruošti. Taip, mažai kas prausėsi ste pę gaivinančiu vandeniu, dar rečiau kam nors, išėjus į stepę, pavykdavo grįžti. Par bėgdavo kada ne kada puto, tas žirgas, kartais upė iš plaukdavo pažįstamą kūną, ne taip retai kukliai žie duota ranka, paukščių ar žvėries atnešta guldavo į smėlio kalnelį nors nedidelei artimųjų paguodai'. Tada nukirsdavo Miesto Parke me dį, sudegindavo jį Aukų slė nyje, susemdavo pelenus ir paleisdavo juos vėjais, kad stepė pasisotintų, kad nors trumpam aprimtų. O jei kas grįždavo gyvas ir sveikas, niekas tuo laiminguoju nesi džiaugdavo. Mat, tas nebepažiindavo artimųjų, kalbėdavo apie kažkokią Laimės šalį, kaip išrinktasis siūlydavosi visus ten nuvesti. Grūsdavo tok) už Priesmėlio ežero, įkurdindavo apleistame sode, kur skiepyta obelis išlikdavo laukinė, o geltonsaulė kriau šė brandindavo pakelės ak menis, kur skaudžiaspygliai agrastai labiau panašėjo į erškėtrožes, netgi į kraujo lašus, paklydusios avies sruo-
gose. Tiesa, jau daug metų ten gyveno naktinplaukė laiduktė, nežikrodininko nia kieno pagrobta, kai jai miestiečiai Miesto Parke pasodino Tryliktąjį Ąžuolą. Sykį, tėvui betikrinant Paskutiniųjų vartų laik rodį, mergaitė nuklydo į ste pę ir tik po mėnesio, kai tė vų ašaros visai išdrusko, ją atsitiktinai surado prie tų pačių vartų. Ji buvo links ma, laiminga, įsijautusi žaidė nematyto žvėries kaukole. Kaip ir visus, jei kas grįžda vo iš tyrų, mergaitę patikri no, ir, nors meldė maldavo susenęs tėvas, Magistratas įsa. kė ją išvežti. Išvežtuosius beveik visada palikdavo liki mo valiai. Piktžolėmis apėju siame sode paliktieji kažko dėl greitai žūdavo, dažnai be jokių smurto žymių, atrodo net nepabandę kovoti. Juos leisdavo lankyti, bet norin čiųjų tuo leidimu pasinau doti, bemaž neatsirasdavo, nes Magistratas tikrindavo ir lankančius, ir reta kam pa vykdavo miesto valdžiai įti ktiAntanas JURČYS
Daugiaprasmė šiandienio žmogaus padėtis tarsi atpalai davo musų literatūrą nuo platesnių apibendrinimų. Ir studentiškoje prozoje vyrau ja vidinis išgyvenimas, dėme sys nepaprastai kasdienei žmogaus būklei. Tokiame kontekste malonu sulaukti ki tokio braižo kūrinio. Antano Jurčio proza vėl priminė, jog kurianti asme nybė meninėje erdvėje gali jsitvirtinti ne tik išsisakyda ma, vaizduodama ir vertinda ma aplinkos reiškinius, bet ir apmąstydama didžiulius is torinius dalykus, išeidama už Individo esaties ribų. Antano meninį pasaulį su vokiame, prakalbinę kiekvie ną žodį kaip ženklą, svarbų bendrai poringės minčiai. Tai nelengva, bet būtina, jei no rime pažinti savitą autoriaus kuriatną gyvenimo modelį. Šio modelio centre — gamta, žmogus, visuomenė — didysis trikampis, šįsyk įprasminamas gana originaliai. Kūrinyje analizuojami Mies to ir Stepės, miestiečių tarpu savio ryšiai ilgame istorijos rėžyje, sekama žmonijos dva singumo raida, pastebimas esminis jos prieštaravimas — vis didėjantis atotrūkis tarp augančio visuomenės dvasin gumo ir savo valdas praran dančios Laisvės. Ankstesnį miesto herbą, laisvąjį Sakalą,
TRUMPAI
Įvyko Vilniaus miesto jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimas. Jame į sek ciją buvo priimti du Uni versiteto studentai — IV kurso lituanistė Dalia Dubickaitė ir III kurso litua nistas Virgilijus Gasiliū-
Miestas naktį.
Modesto PATAŠIAUS, IF II kurso žurnalisto nuotrauka.
Dalia DUBICKAITĖ IV kurso lituanistė RUDENS IR ROŽĖS MOTYVAIS
Šita purvo ir skurdo balta rožė rudens monotonijoje žydi — po nudrįžusiais medžių šešėliais išsiskleidžia žiedlapiai rožės baltos. prie tavo žvilgsnio ir lūpų, Jos žydėjimas liūdnas mėnulio tamsoj, namų belangėse... Po bekraščiais skliautais neapkabinamas šitas žydėjimas,
jis nueis ir nueis... Rudens monotonijoje nuskris šita rožė per dangų. Ir nebus kuo nors nepasidalinti šunims susirinkusiems, subėgusiems šitą naktį prie kaulų krūvos... II
Tėviškė
Modesto nuotrauka.
(peizažas).
PATAŠIAUS
keičia kibiru pažabotas Žirgas, o šj — išmintingas beJuodmelsvis Varnas, jėgis vienintelio sargo saugomas O kiek žmonių — Maldos, bendrijai reikšminga atskira asmenybė? Vienišas Raiteiis, besistengiąs grąžinti Miestui prarastos laisvės ir vienybės ženklą — Žirgą Baitsidabrj, jveikia fatališkas Stepės ga lias, tačiau sukaustomas ben drapiliečių nuolankumo: Miestas išsižada senojo herbo, sudėdamas Maldai rankas. Autorius klausia ir pats ieško atsako. Jis, apmąstęs praeit), šiandieną, priverčia suklusti: o kas rytoj? Kbkia kiekvieno mūsų, kiekvienos ateinančios kartos reikšmė šioje lemtingoje kovoje tarp Stepės ir Miesto? Į studentišką prozą atėjo savitai mąstanti ir turinti ką pasakyti asmenybė, autorius, ieškąs savo kalbėjimo būdo. Neatsitiktinai pasirinkta ir poringės forma (tereikia prisi minti filosofines V. Krėvės legendas), monotoniška pa sakojimo tėkmė, išdailintas sakinys. Tai taip pat bendros rašančio minties išraiška. Vis dėlto abejonių kelia kiek pai ni ženklų rezgė, dirbtinokai piešiami vaizdai. Pasigendi gyvesnio žodžio, natūralesnio paveikslo. Tomas ROKAS
Minioi šita leisgyvė rožė blvški. Mėnulis nuvijo jos mažą šešėlį. Užkliuvęs už beširdžio akmens suklupo žydras rožės šešėlis.
Vėjų smuikai
šitam rudenyj nesakau,
kad jai reikia namų. Tu žinai — kad vienintelis jos atspindys — tik laikinas bus ir užmirštas šitam rudeny... IŠ DRUGELIO KALBOS
Drugio sparneliais suvirpinsiu orą • dar ištrukus paliesiu vieną degantį bokštą — ugnies kamuolį.'.. Laukuose iš karvės akių ištrykš ašara — o paskui jose žais tuščia erdvė ir kmynų skėčiai. Ak, tegu... KIEMO DANGUS
Mano kiemo dangus supa skalbinių virves, šermukšnio liepsnojančias uogas svaido rugsėjyje tau į akis. Žydram kūdikiui nupiešia šiltą lietaus balutę, du katinus, tris peles — kas ką pagaus?..
Sudužusio veidrodžio šukėje mano kiemo dangus kaip švarus skalbinys sausio virvėmis ištemptas...
4 Tarybinis studentą
r 4
••
H
akiratis ŽMOGAUS KONCEPCIJA AL-GAZALI DOKTRINOJE
Atkelta iš 2 psl. intencionalią, dvasišką, o ne kaip plačią ar laikiną padėtį. Al-Gazali „fana"—tai psi chologinis savęs pametimas. Tuo būdu žmogus, suprasda negali su. , ~ mas „Vienybę", prasti savęs kaip asmenybės ir nuo to mo mento kai jis pasineria į savo sąmonės gilumą, jis išnyksta pats sau. Tačiau šį pasinėrimą į save visgi nega lima suprasti tiesiogiai). Rei kia išnagrinėti kaip vyksta pasinėrimas Į vienybės suvo kimo procesą tai yra gnose ologinis ir tuo pat metu intencionalus pasinėrimas, nes vienybė iš principo yra ne patariama. Mąstytojui yra svarbus ketinimas, kadangi „fana" nagrinėja ne tik tei giamus polinkius, bet ir žmo gaus sąmonės kryptingumą į dievą. Tuo būdu „fana"
jgyja dorovinį charakterį ir turi ryšį su musulmonų eti ka. Dievas — tai ne vienybė, bet ir daugybė. Daugybė kaip ir vienybė gali būti pažymėta „aukščiau siuoju „AŠ", kuris tampa universumu ir kuris įjungia tą daugybę į save. „Fana" padėtyje žmogus at sinaujina, atgimsta, įgyja naujų savybių. Priartėjimas iki dangaus tobulumo lydimas individualios žmogiškos dva sios tobulinimo žemėje. Tuo pačiu, sutinkamai su Al-Gazali, tobulumo negalima iš matuoti jokia kiekybe, nes kiekybė — tai riba, o tobuly bė — beribė. Čia iškyla klausimas dėl itin intensyvaus kokybės są vokos turinio, o duotame kontekste — visų pirma dėl dorovinių kategorijų su jų
pozityvių reikšmių absoliuti, žavimu. Dėl to tikra moralė, kaip ir tikras suvokimas, tam pa tik tobulo žmogaus savy, be. Tobulo žmogaus susifor mavimas yra gnoseologinis procesas, ir jo egzistavimą lemia gnoseologinės charak teristikos. Žmogaus tobulėji mo procesas apibrėžiamas kaip begalinis procesas. Turi ma omeny žemiškas žmogaus gyvenimas, kai žmogus gali pasiekti tobulumo, nežiūrint vsų savo trūkumų. Al-Gazali teigė, jog „fana" padėtis reiškia sąmonės lygių pasikeitimus ir perėjimą į mistikos pasaulį. Daugeliui sofistų „išėjimas iš šio pasau lio" reiškė veržimąsi atras ti tokį pasaulį, kur viešpa tautų socialinė lygybė ir tei singumas, meilė ir gėris. Ka dangi žemės sąlygomis tai neįmanoma . tai „teisingumo pasaulis" persikeldavo į dan£U. Kritinė antropologinio Al. Gazali mokymo analizė pa. deda dar geriau suprasti tradicinę islamo pasaulėžiūrą ir atskleisti socialinę musulmo nų „humanistinių" doktrinų prigimtį. N. KERIBAJEVAS Maskvos Taptų draugystės universiteto docentas
ISTORIKŲ KARALIJOJE Buvo garsioji FiDi, bu vo MaDi, buvo dar viso kių dienų ir štai savo šventę paskelbė Univer siteto istorikai. Aidint „fanfarų" gar sams, Istorijos fakulteto dekanas doc. V. Lesčius pasveikino visus susirin kusius į penktąją, jubilie jinę Istorikų dieną. Gar bingai įnešama Istorijos vėliava, skamba studen tiškasis „Gaudeamus" — šventė prasidėjo. Na, o netrukus jau svečiuojamės 1387-ųjų Lietuvoje, kurią valdo „išmintingas” ir „galingas" karalius (šį vaidmenį puikiai atliko dėstytoįas A. Bumblauskas). Ir viskas, kas šiandien vy. ksta Daukšos kiemelyje
— kaip tikrame karaliaus dvare, su pokštais, menu etais ir Žečpospolitos pa dalijimais. .. .Išalkusieji galėjo apsilankyti istorikų karčiamoje „Pas žiurkę", iš troškusius maloniai kvie tė nealkoholinių gėrimų baras. Savotišką, eksperi mentinį repertuarą rodė „Karaliaus dvaro lenkų teatro trupė" (V. Pocius vad.), sukosi stud. A. Baryso mėgėjiškų filmų juostos. Vieni šoko žurnalistų „Press Club" rokotekoįe, kiti A. Veselausko „senukų pasilinksminime". Didelį įspūdį susirinkusiems padarė paskutinis karaliaus ir jo svitos pasirodymas, vai dinant spektaklį „Gyve-
vakaronė. Penki čiausios sandaros renginys smagesnė muzikantai groja tik diplo- kraštotyrininkų ramuvoje. Gal mentėms, Šią naktį mes kal- todėl ne vienam tai — pati bėsim tik apie išeinančius iškilmingiausia, pati šventiš— ant karčiamos sienos pa- kiausia šventė. Kasmet tokios pat, kasmet matysim skaidrių programą diplomantų apie sėdinčias, stovinčias, labai laukiamos Tradicinė talka kitokias palydos. vaikščiojančias ir diplomantes, o po pusiaunak tradicinėj vietoj, tradicinis čio susirinksim apie laužą. futbolas tradicinėj pievoj (dip Į vidurį bus išnešta klubo lomantų ir senbuvių patirtis vėliava, į priekį žengteli va ir išmintis, be abejo, turi nu IŠEIDAMI NEIŠEIKIT dovas. Kiekviena diploman sileisti jaunystės atkaklumui tė atsisveikins su klubo drau ir principingumui), tradicinis laužas ir šokiai. Ir skaidrės. Tolėliau nuo žmonių, krau gais. . . Pralėks naktis. Mestelsi Ne, jos ne visai tradicinės. nančių ant pievos stalo gar ir Įvairiuose klubo renginiuose dumynus ir dainuojančių paskutinę šaką į laužą „Gaspadine šių namelių", pa nejučiom pagalvosi, kad vi- skaidrių dažnokai galima iš vėsinėje, sėdėjo vadovas ir sa tai susapnavai. Kad netie- vysti, bet palydose jos ro kelios antrakursės. Reikėjo sa. jog kažkas išėjo. Ir ti- domos pirmą kartą. Šių eilu užrašyti knygose sveikinimus kėši, kad ir Elvyrą, ir Jo- čių autorius, iš savo ir dar ir visas keturių klubo senbuvių ar diplomantėms. Norėjosi kiek lantą, ir Aldutę, vienai pasakyti tai. kas tikra, diplomantes dar dažnai sutik chyvų parengęs skaidrių pro žodžius, skirtus tik jai vie si ramuvoj. Gal tai irgi mūsų gramą apie diplomantes, samp. tradicija — išeinant pasilikti. rotauja, jog kažin ar kada nai. „Genutės nepamiršiu to Rimutė KRUŠAITE vėl bus skaidrės per paly das. Šmėkščioja penkerių me kios, kokią pamačiau per jos XXX tų vaizdai. Ekspedicijos, žy pirmą talką ramuvoje. Mer Vėl pavasaris, vėl va- giai, Naujųjų metų karnava kė lietus, o ji su Virginija Dėl Lietuvos aukštųjų moĮspūdingai atrodė Pedago nemetė darbo. Mums labai žiuojame į Rumšiškes, į Tė lai, talkos, vakaronės... Kaip kyklų futbolo čempionų titu ginio instituto komanda. Jos viškės muziejų. Kraštotyri greit bėga metai. Jūs ką tik reikia tokių atkaklių ir darb rungtyniavo 9 komandos gretose nemažas būrys „Žal ščių žmonių... Elvyra —• ninkų palydėtuvės — viena šokot pirmoj savo vakaronėj, lo nuostabiausių ramuvos šven- ėjot į pirmąjį ramuvietišką (LVA futbolininkai spartakia- girio" meistrų. Tai V. Jurkus; tikra klubo siela.. Ir ne tik vadovas gerai pa čių. Yra buvus ši šventė ir žygi, važiavot pirmon ekspe- doje nedalyvavo), Jos buvo A. Mackevičius, V. Rasiukas, žįsta ramuvietes — diplo kitur, bet gan greit apsistojo dicijon. .. Kiek daug yra te paskirstytos į dvi zonas — A. Janonis, V. Levendrausmantes. Tie, kurie klube bu čia, puikiam mūsų gamtos kę su Jumis bendraut, pergy- Vilniaus ir Kauno. Vilniaus kas ir kt. Tačiau mūsų futbo savo grėsmingiems vo vos metus, įsidėmėjo ir istorijos kampely, Pirmą- vent ir jaudintis dėl Jūsų. zonoje žaidė 4 komandos. Tai lininkai VU, VPI, VISI ir ŠPI futbo varžovams nenusileido. At ramuviškių pa lydos Ir džiaugtis Jumis. vakaronėse nepavargstančių kart dvikova baigėsi be Jūs stovit tarp mūsų, nu- lininkai. Universiteto sporti kakli Birutę, rimtą ir draugišką Al Liaudies buities muziejuje lengvai (5:0) įveikė įvarčių. Iš Vilniaus zonos į liepsnų, ir ninkai dutę, optimistę Laimą, kurios vyko 1974 m. (žr. skelbimą šviestos laužo džiaugsmo, rodos, visur pil „T. S." 1974 m. gegužės 24 kalbat. Apie save ir ramuvą: VISI atstovus ir dvejas rung finalines varžybas pateko VPI' na. .. Krepšyje pūpsojo „ypa d. numeryje). Nuo to pava „Čia aš suradau save". Dė- tynes baigė lygiomis: su ŠPI VU ir ŠPI vienuolikės. Kauno tingos dovanos" — įvairūs sario kasmet mus globoja kojat už ekspedicijas, kelio (1:1) ir su VPI (0:0). Rung zonoje rungtyniavo 5 koman įvairesnių klubo senbuvis Vingaudas nes, liaudies dainas, džiaugia tynės su šiauliečiais vyko dos: KKI (I), KKI (II), KPI, raktai nuo dar (kaip jis pats tės klubo nepalankiomis oro sąlygomis ŽŪA ir KMI. Į tolesnį var žmonėm. .. širdžių psichologui, pieštu- Baltrušaitis etapą iškopė KPI ir O ar jaučiat, kokia verty (aikštelėje telkšnojo vanduo), žybų kai, drožti iš abiejų galų, kad prisimena, tuomet, 1974 m. lengviau rašytųsi — žurnalis pavasarį, ėjo į pabaigą pirmi bė esat Kraštotyrininkų klu todėl mūsų komanda negalėjo abi būsimų sporto specialistų pademonstruoti visų savo su- komandos. tei. .. Artūras slapta čirpino jo darbo šiame muziejuje me bui Jūs pačios? gebėjimų ir turėjo pasitenToliau varžybos vyko išvy smuiku. Prie laužo jis tai). Tad šiemet į Rumšiškes kose. Mūsiškiai jas pradėjo Viktoras DAGYS kinti lygiosiomis. padainuos Birutei du nepamir vykom jau dešimtą sykį. Kiekvieną pavasarį palydim turėdami 2 „auksinius" taškus. štamus, „širdį veriančius" ro nemažai puikių, įsimenančių Namuose jie įveikė KKI (II) mansus. komandą, o Kaune pralaimė Dar ilgai būtų vadovas ramuvos žmonių. Bet šiemet jo KKI (I) komandai 0:1 bei pasakojęs antrakursėms apie jų itin daug. Stiprių, visa 2. Vc3x. įveikė KPI atstovus 3:0 (2 šiemetinius, buvusius ir bū siela atsidavusių klubui. Gre 2. Vg3x ta tų smarkiųjų, energingų įvarčius pelnė V. Bendikas). siančius diplomantus, jei ne 2. Žg6x. Beje, šia Universiteto futbo vienas svarbus renginys — jų kartais, deja, menkiau pa 2. Žc6x. lininkų pergale labiausiai tradicinis futbolas. Patį vik stebimi kiti, ne mažiau darb džiaugėsi VPI sportininkai, riausią, greičiausią ir džen- štūs ir linksmi. Toks šieme nes šios mūsiškių pergalės telmeniškiausią futbolą galima tinis kursas. Net devynioli išvysti tik per palydas. Jo ka žmonių palydimųjų sąra Atsakant j daugelį klausi dėka jie tapo spartakiados še (beje, šiemet vien mergi metu niekas neprisimena, kad mų, pasitelksime EKFF II čempionais. Nugalėtojai surin prieš valandėlę triūsė talko- nos). Į palydas atvažiavo tik kurso studento Gintaro Januš ko 7 taškus. Universiteto ats buities šešetas iš jų: psichologė Al įe, valė Liaudies kos laišką: „.. .tai simetrinė tovai atsiliko tašku ir užėmė Diplo- dona Ramanauskaitė, lituanis muziejaus miškeli, kompozicija. Tokio tipo užda antrąją vietą. Trečia liko KKI mantės ir veteranai — prieš tės Elvyra Alėjūnaitė-Petraviniuose svarbu nesugriauti (I) komandai. Ketvirtoje vie naujokus, naujokai ir jiems šiūnienė ir Birutė Jukonytė, simetrijos. Sis uždavinys, jei toje — KPI futbolininkai. To žurnalistė Jolanta Varapnicprijaučiantys — prieš diplo komandos išsirikiavo neklystu, taip pat „kosminis" liau kaitė, matematikė Genutė Kasmantes. Metamas kamuolys, (skirtas „Sojuz-Apolono“ skri taip: ŠPI, KKI (II), VISI, Skelbiame uždavinio Nr. 5 peravičiūtė, istorikė Laima ŽUA, KMI. kuris, beje, mūsų žaidime sprendimą ir atsakome i dalį dimui — red.). Kompozicija ne svarbiausias, mat, visiš Bražinskaitė. primena raketą, nuo kurios „Mokslo" komandos trene- ' ŠĮ sprendimą liečiančių klau Diplomantų palydos.. . Me kai sutemus, kamuolys, var atsiskiria viena pakopa: šiuo neris A. Žilinskas liko paten simų (uždavinio autorius — tai iš metų buvo gludinama, tai, komandos draugai ir var atveju — tai valdovė..." Lln. kintas savo auklėtinių žaidi žovai bus tik numanomi... tobulinama ši šventė. Dabar G. Miškinis): kime sėkmės konkurso finiše! mu. Visi vaikinai žaidė kovin1. VE1I palydos — pastoviausios, tvirPo smagaus futbolo — dar
nimas_ languose", „Rara liūs Ubas. Karalius Ly ras. Ideologinė meni funkcija", per kurį išrj dingai ir savitai buvo pJ naudotas Daukšos kiemą] Šventės rengėjai, žnl ma, norėjo palinksmini kitus ir pasilinksminti pi tys. Kaip jiems tai pavJ ko? Nuomonės įvairioj Vieniems atrodė, kai per daug ištęstas „kari liaus valdymas", kitiej trūko atrakcionų ir, J skritai, daugiaplaniškJ mo, o tretieji piktinosi kad prekiaujama tik gi ra ir vaisvandeniais, Bet kas norėjo, tas link] mai ir įdomiai praleki laiką. D. PEClULYT H. GAICEVSKIO nuot
tamuva^
Redakcllos adresas: 232000 — MPT, Universiteto g. 3. „Tarybinis studentas". Telefonai — 611179, ketvirtadieniais spaustuvėje 610444 LV 03394 Iškilioji spauda Užs. Nr. 1635. 1 spaudos lankas. Tiražas 4500. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė Tiesos g. 1. «CoBeTCKH*H cryAeHT» — opraH nap-ncoMa, peKropara, KOMirreTa AKCM Ahtbm, npotpKOMa opAenoB TpyAOBoro KpacHoro 3naMeHH h Apyaeūu HapoAOB BHAbHioccKoro yHHBepcHTeTa hm. B. KaucyKaca. Ha aįttobckom HibiKe. PeĄaKTop H. BapanHHųKHTe
gai, negailėdami jėgų. Rez tatyviausiai žaidė V. Ben kas (PEF III k.) ir A. Paku (TF diplomantas), pelnę j tris įvarčius. Universiteto futbolo komi da „Mokslas" gyvuoja dar aštuonerius metus. Pastara metu komanda labai sustip jo. Neatsitiktinai ji pateki LTSR futbolo aukščiausi] lygą. Į Universiteto futbJ ninkus atkreipia dėmesįl kitų komandų treneriai j Lietuvos rinktinei VIII lį tautų spartakiadoje ats vaus 3 „Mokslo" futbolii] kai. Tai R. Tautkus, A. BiU tas ir R. Mažeikis. Beje, P tarasis rungtyniauja jau „Žalgirio" pagrindinėje styje. LTSR spartakiadoje '] niaus miestui atstovaus] „Mokslo" žaidėjai H. TiŠM S. Gorlinas, A. Bitautas ir] Bendikas. Tačiau „Mokslui" :Š4 nemaža sunkumų. Koma»i rungtyniaujančiai respubfl aukščiausioje lygoje, reiki turėti savo treniruočių a-'l Deja, „Mokslas" tuo pas:® negali. Į „Darbo reti’! stadioną futbolininkų I leidžia. Tad kur dėtis? T;1 motėms lieka tik „Žalgl antra aikštė. Tačiau į ja I žiūrėti nemalonu. Snielj žemės plotas, o ne aiksi O varžyboms ruoštis tai I kia. Keista kai kurių va] pozicija, kurie labiau ] futbolo aikštes užleisti į'] gamyklų futbolo komand] tik ne „Mokslui". Trus-l geros kokybės kam] nes komanda jau antri jų negauna. Taigi komanda savo J žaidimu nusipelnė didi dėmesio. Valdas KASPERAVK
Redaktorė J. VARAPNIC