hinc iturad astra 1990 m. Sausio 5 d.
Penktadienis Kaina 2 kap.
Vilniaus Universiteto savaitraštis LEIDŽIAMAS NUO 1950 M.
BALANDŽIO 15 D.
Nr. 1 (1487)
LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ!
ĮVYKIS PO ĮVYKIO Nepavyko Iškelti kandidato Į LTSR AT gruodžio 27 d. Saulė tekio ai, (vykusiame čia dirbančių Ir besimokančių dėstytojų ir studentų susirinkime: atėjo tik 50 žmonių. Manoma, Jog pavasa rio semestro pradžioje reikėtų Iškelti kandidatą studentą — ( Vilniaus m. tarybą. Gruodžio 27 d, įvyko VU Studentų sąjungos Parlamento po sėdis. Pirmininkavo Parlamento prezidentas N. Šyvis. Dalyvavo 15 parlamentarų. Buvo apsvarstyta Universiteto kultūros klubo veikla, sportinio laisvalaikio centro įstatų priėmimas, dviejų na rių išrinkimas į Lietuvos studentų koordinacinę tarybą; sekreto riato darbas, valstybinių visuomenės disciplinų egzaminų lai kymas; Universiteto merginų nepasitenkinimas medicinos seserų parengiamaisiais kursais, turistinių kelialapių skirstymas. Nuspręsta, kad Universiteto kultūros klubas privalo paruošti savo veiklos planą ir suderinti su Sekretoriatu; iš esmės pritar ti Sportinio laisvalaikio centro įstatams ir sudaryti grupę šių įstatų pakoregavimui; į Studentų koordinacinę tarybą išrinkti V. Ušacką ir K. Jaskutėlį (abu TF), atskirai rengti fakultetų sekre torių posėdžius, kad visų fakultetų studentai pateiktų Sekretoria tui savo pageidavimus dėl visuomeninių disciplinų valstybinių egzaminų laikymo; patikslinti studenčių nuomonę dėl medicinos seserų parengiamųjų kursų; skirti turistinius ke lialapius: į Taliną — TF šešis, IF septynis, MF devynis, MaF keturis, GF keturis; į Cėjų — ChF tris, FilF vieną, IF vieną; j Teberdą — Dombajų _ EKFF vieną, FsF du, FF du, PEF du PF du. MF vieną, GF du.
VU Studentų sąjungos Parlamento PAREIŠKIMAS 'Nuomonė
KUR TU, UNIVERSITETO VIZIJA? Vokiečių filosofas J. G. Fichtė (1762—1814) pabrėžė, kad studento veikla turi būti skatina ma tiktai meilės savo profesijai ir mokslui, o ne savos personos gražinimu, tuo sukeliant aplinki nių interesą. Kuo gyvename mes? Ir studentai, ir dėstytojai iru čiame, jog klimpstame j vis giles nę krizę, kuomet visuomeninė praktika reikalauja kokybiškai pakeisti darbo esmę, kelia kūry binio aktyvumo būtinybę. Tuo tarpu nėra galimybės tai tenkin ti kiekvieno individo atžvilgiu: mokymo sistema savo arsenale neranda reikiamų priemonių in dividualizuoti pažintinę veiklą kolektyvinio darbo su grupe są lygomis. Kaip pereiti nuo nudvasinto, beveidžio visuoti
nio
informacijos
būtina veikti bendraujant su tais, kurie yra to paties amžiaus, tų pačių pažiūrų, įsisąmoni nus, kad šalia yra pakankamai apsišvietusių mokslininkų, pa sišventusių ne tiktai mokslo ži nių ugdymui, bet ir jų skleidi mui. Turime prisipažinti kad šie
klasikiniai universitetiniai prin cipai yra gerokai primiršti — ar ne mes patys sumenkiname uni versitetinį mokymą, įvesdami čia tiek daug mokyklinių ele mentų, tuo devalvuodami jj iki koledžo lygio. Pavertę aukštąjį
(nukelta J 2 psl.)
Prieš dešimt melu------- —--------- r
nagrinėjimo
LIŪDNOJI Kalėdų kronika
prie jos visuotinio vartojimo! Naujojo mąstymo pagrinde tu rėtų būti galimybių ir tikslų vienybė, kuomet besimokantysis įstengia tapti savęs mokytoju, kaupdamas žinias tam tikram ti kslui pasiekti. V. Humboltas, išaukštindamas universitetinį mokymą, nurodo, kad individu, subrendusiu uni versitetui, yra tiktai tas, kuris iš kitų jau yra tiek dauq išmokęs, jog toliau gali mokytis sava rankiškai. Jis nurodo, kad dėsty tojas — tai asmuo, sugebantis pateikti žinias apie mokslą, kaip apie iki galo neišspręstą prob lemą: abu — ir dėstytojas, ir studentas tarnauja, ne vienas ki
tam, bet abu tarnauja
mokslui.
Studentas jau ne mokinys, bet savarankiškas tyrinėtojas, o profesorius vadovauja, palaiko savarankiškus žingsnius. Be to,
Laikraštyje .Jaunoji Lietuva" (Nr. 13) pasirodė Lietuvos Stu dentų koordinacinės tarybos nario Tomo Knyvos pareiškimas, kuriame jis teigia: „Dailės akademijos parlamentas pakeitė prof sąjungą, ketina nutraukti saitus su Respublikine Profesinių Są jungų Taryba. Taip prarasime algas profsąjungos vadovams, len gvatinius kelialapius į gydyklas ir pan. Tačiau tik visiškai ne priklausomas parlamentas gali ginti studento interesus. . . Uni versiteto parlamentas (Studentų sąjunga) nuėjo konformistiniu keliu. Jie visiškos nepriklausomybės nesiekia.11 Mes pasisakome prieš tokį kategorišką pareiškimą, kuris nus kambėjo kaip neginčijamas ir vienintelis teisingas. Manome, kad Koordinacinės tarybos narys gali informuoti visuomenę tik pa brėždamas informacijos subjektyvumą. Esame įsitikinę, kad nepriklausomybė nuo bet kokios institu cijos nėra savaiminis Studentų sąjungos dalykas. Nepriklauso mybė, savarankiškumas yra sąlygojami objektyvių veiksnių. De klaratyviais aktais, skelbiančiais visišką atsiribojimą nuo Res publikinės švietimo darbuotojų profsąjungos tarybos studentų materialinę ir buitinę padėtį galima būtų tik pabloginti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoj^ socialinius buitinius dirban čiųjų ir besimokančio jaunimo klausimus sprendžia ir finansuoja profesinės sąjungos, Universiteto Studentų sąjungos konferenci joje buvo nutarta nenutraukti ryšių su Respublikine švietimo darbuotojų profsąjungų taryba. Tai ne prisitaikėliaikas, o realią tikrovę atspindintis kelias, kurį, laikui bėgant bus galima ir bū tina keisti.
Pirmojo vizito Į Lietuvą metu. muziejuje.
M. Gorbačiovas VU mokslo Vido NAUJIKO nuotr.
Galbūt matėte Kūčių vakarą po miestą vaikštančius Senelius Šalčius, lydimus svitos. Jie bel dėsi ( duris tų namų, kur be globos Ir rūpybos inspektorių jokia gera dvasia seniai nebuvo užėjusi. Seneliai Šalčiai bei jų svita — Lietuvos humanistinės jaunimo sąjungos nariai. Pasis kirstę ( keturis būrius, jie ap lankė keletą vienišų senelių bei apie 200 valkų iš taip vadinamų asocialių ir amoralių šeimų. Liūdnoka mūsų, keturių Sene lių Šalčių, to vakaro vilčių ir į nevilties kronika. Susitikę nebejuokavom, kad gyvenam daugia
aukštėse jurtose, važinėjam maršrutiniais elniais, ant ragų užsikabinusiais maršruto nume rius. Pasakojom vienas kitam štai ką: . . .Ukmergės gatvėje penki vaikai (jaunia-siam vieneri me tukai) užrakinti namuose. Prie stiklo spaudėsi nosytės, o per orlaidę tiesėsi mažos rankutės. Senelis Šaltis korėsi į viršų ir traukė dovanėles. Nesivertė lie žuvis prašyti eilėraštuko ar dai nelės. . . .Į vieną Užupio urvų Sene lis atbildėjo nelaiku: du girti (nukelta j 2 psl.)
Nuomonė
------ -------------------------------------- --
Ar jums nereikia papeikimo? Viena pažįstama studentė A. A. (jos pačios prašymu pavardės neskelbiame) sėdėjo vietinės reikšmės kavinukėje, kur buvo kraupiai apvogta. Dingo visos pinigų atsargos ir, kas svarbiau sia studento asmens liudiji
mas. Susikrimto mergiotė. Suk velniai tuos pinigus, bet štai — dokumentas. Lyg žemę pardavusi nuėjo į dekanatą, papasakojo širdį draskančią istoriją ir apmi rusi laukė bausmės. — Ką gi, pažymėjimą naują
LIŪDNOJI Kalėdų kronika (atkelta Iš 1 psl.)
vyrai dalijosi dar girtesnę mo terį. Tame pačiame kambarėlyje ramiai į motiną žvelgė ketverių metų Ženia. . . . Žirmūnų gatvėje patekome į patį muštynių įkarštį. Užkalbi nom kamputyje tūnojusią mer gaitę. įraudusi motinėlė, praseg tu chalatu, lakstė po kambarį, korėsi Seneliui Šalčiui ant kak lo, vis kartodama: „Ach, kakoj krasivij Ded Moroz!“ O paltuku apvilkta dukrelė drebėjo kalbi nama. ... — Mama, kodėl slėpei vaikus, — norėjom paklausti jau išeidami iš kitų namų. Mat, pas kambinus į duris, po serijos kei ksmažodžių buvo atsakyta: čia nėra vaikų. Tačiau šie, išgirdę Senelio Šalčio ir svitos dainelę, išlindo pasmalsauti. . . .Mažytė mergaitė, nuo daž no mušimo ir ašarų susirgusi ne rvų liga, lyg žvėriukas nedrą siai slenka artyn, paskui staiga pačiumpa dovanėles ir dingsta niūrioje virtuvėje. O išeinant nripuolusi sušunka: „Seni Šalti,
aš myliu tave!" Verčiasi kūliais širdis, norisi palikti visą maišą su dovanomis. Laiminga akimir ka, graudus prisiminimas, gy vensiantis mergaitės sieloje. .. . Šalia girto tėvo miega kita geltonplaukė mergaitė, ap sikabinusi lėlę. Pažadinta kumš čiukais trina akis: kas čia, ne jaugi. . . Senelis Šaltis greta se nos lėlytės deda naują, apvilktą gražia suknele. . . Stebuklas! . . . Karščiuojantis kūdikis ir šalia bejausmės girtos motinos akys, krūvos butelių, Lenino portretas ant sienos ir po pur vina antklode miegantys kiti vaikai. Mūsų liūdnoji kronika ilga, gyvenimo — dar ilgesnė. . .
Agnė ANDRIULYTE, Artūras ZUOKAS P. S. Senelių Šalčių maišus dovanų prikrauti padėjo Globos ir rūpybos bei Vaikų fondai. Vilniaus m. Raudonasis Kryžius. Dėkojame Vilniaus m. 16, 18, 35 vid. mokyklų mokinukams, atnešusiems tokių dovanėlių, kurias tikrai norėtų gauti patys.
UNIVERSITETO VIZIJA (atkelta Iš 1 psl.) mokslą masine produksija, uni versiteto dėstytoją sutapatin dami su mokytoju, studentus „komplektuodami" — gavo me tai, ką 'dabar turime: aukštoji mokykla tapo vidurinės tęsiniu, profesorius neteko vi suotinio autoriteto, o studento sąmonėje universitetas prarado didžiąją žavesio ir paslaptingu mo skraistę. O gal iš esamos padėties iš bristi qalime ne pavienėmis švie timo sistemos pastangomis, ar jos savarankiškumo siekiais, o suvienydami esamas mokslo ir mokymo lėšas, sujungdami
„profesionaliųjų" mokslininkų ir „profesionaliųjų" mokytojų vei klos sritis? Prognozuojant, kad Respublikoje laikinai sumažės mokslinės produkcijos poreikis, esamas intelektualinis potencia las aukštosiose mokyklose ir Mokslų Akademijoje galėtų per švietimo s'stemą gerokai, suak tyvinti mūsų socialinį ir ekono minį vystymąsi. Asmenybės individualizacija ir studento savarankiškumas tuo met irgi galės vystytis, jam for muojantis ir tobulėjant, per vy resniojo kolegos pateiktą užduo tį, įeinančią galbūt į globalinius mokslo vystymosi aruodus.
Dr., doc. E. GARŠKA
išrašysime, o tuo pačiu ir papei kimą įlipdysime, — išgirdo. Išėjo studentė iš dekanato ir susimąstė: „kur dėti tą papeiki mą?" Ir šiaip, ir anaip galvą lau žė, kol nesutiko gero prieteliaus,
--------------------------------------- .
kuris, sužinojęs jos bėdą, sma giai nusikvatojo: — Štai aš einu į dekanatą tre čio papeikimo atsiimti. Pareiškė. Na, jei reikia, tai reikia... Tai tikrų tikriausia istorija, kurią išklausęs, susimąsčiau: ką reiškia papeikimas, ir kokį efek tą jis duoda? Įpratome jais dar anais laikais svaidytis ir tebesis-
vaidome. Šiandien Jonui ir Pet rui, o tau, Kazy, — tik rytoj. Imkite, turėkite ir nesakykite, kad negavote. Ar ne laikas pagalvoti apie ką nors (pažangesnio? O kol kas, tegyvuoja Vilniaus Universiteto papeikimai — patys geriausi pa peikimai pasaulyje. Gintautas CIBAS
■Svetur1
LENKIJOS STUDENTAI NESUSTOS PUSIAU KELĖJE Per savaitę Krokuvoje pama kia buvo oficiali valdžios motytyti Įvykiai patvirtino nuomonę, vaclja. Tačiau dauguma su makad Lenkijos piliečiai nenusltel nim kalbėjusių krokuviečių Lekę sustoti kovos prieš totalitari nino paminklo nuvertimą suvo nį režimą, už demokratiją ir lai kla kaip pilietinį protestą prieš svę pusiaukelėje. slstemą. Kitą dieną po „nuvertimo" Pirmąją žinią apie Novo Hutoje vykusius pasikėsinimus Į Krokuvos turgaus aikštėje, nuoLenino paminklą išgirdau dar latinėjej mitingų, demonstracijų Lietuvoje. Tada TASS-as prane vietoje, prie A. Mickevičiaus pašė, kad ekstremistiškai nusiteikę mlnklo susirinko naujai įsikūruelementai apipylė Lenino pa šių partijų, studentų organizacijų minklą dažais. Tai (vyko prieš nariai. Čia prasidėjusių „neprlkpat premjero Mazoviecklo vizi lausomų" sąjungų demonstracija tą j Maskvą. Mazovleckis krei baigėsl prie Lenkijos komunistų demonspėsi Į Krokuvos, Novo Hutos būstinės. Pagrindinis jaunimą, kvietė nedaryti neat frantų reikalavimas — likviduoti Lenkijos sakingų žingsnių Krokuvos stu marksistinės-lenininės dentai skundėsi, kad šios akci Jungtinės darbininkų partijos jos organizatoriais buvo apšauk (PZPR) monopolį spaustuvėms ir ta NZPS (Lenkijos nepriklauso leidykloms. Milijardai zlotų, kuma studentų sąjunga). Anot jų, riuos PZPR neteistai gauna už literatūros tai nesąmonė. „Lenino pamink laikraščių ir kitos lą apipylė dažais Ir siekia JĮ nu spausdlnlmą, turėtų būti perduoversti Novo Hutos jaunieji pro darni vietos valdžios organams, Gruodžlo 12 diena. Toje paletarai, o ne Krokuvos studen tai", — pareiškė Marekas Kur- čloje Turgaus aikštėje 15 vai zynlecas, judėjimo WIP studen renkasl studentija, moksleiviai, Plakatas „Red army go home“ tų grupuotės lyderis. Novo Hutos ir Krokuvos mies primena Vilnių. Tačiau JĮ laiko tų vykdomosios valdžios spren ne jaunalietuviai, o jau minėto dimas perkelti V. Lenino pamin judėjimo WIP nariai. „l’rieš metus komunistų vaiklą Į kitą vietą susilaukė visuo šaukti menės pritarimo. Nors paminklas džla pradėjo masiškai buvo nukeliamas naktj, stebėti streikuojančius Krokuvos darbišio reginio atėjo apie tūkstan nlnkus Į karinę tarnybą, — sakp boikoto tį žmonių. Proletarinės komu WIT karinių katedrų narys nos miesto (taip Novo Hutą va koordinacinio komiteto dina krokuviečlal) gyventojai Marekas Kurzynlecas. — Mes protestuodami prieš nugriovė paminklą proletariato studentai, komunistų surežisuotą akciją diktatūros teoretikui ir praktikui. 1988 spalio 7 dieną, suorganl„Atsižvelgiant Į tai, kad netin zavome mitingą, kuriame dalykamai parinkta vieta, ir siekiant vavo dvylikos Krokuvos aukš išvengti nesusipratimų..— to tųjų mokyklų studentai. Šio mi-
tlngo metu buvo iškeltas relkalavimas likviduoti Aukštosiose mokyklose karines katedras, Reikalavome ir demllitarizacijos, tarybinės kariuomenės lšvedimo iš Lenkijos. Savo požiūrio j šią kariuomenę atėjome parelkštl ir šiandien. Tai svetima karluomenė". WIP postulatas — kariuomenė neturi nieko bendro su švietimo sistema. Studentai siekia Įgyti profesinių žinių, o ne maršlruoU su automatais. Vadovaudamiesl šiuo postulatu, Krokuvos aukštųjų mokyklų studentai, kaip ir visa Lenkijos studentija, nuo 1988 m. lapkričio 7 dienos boikotuoja karines katedras. Jau Įvyko keli susitikimai su švletlmo ir gynybos ministerijų va dovals, sudaryta speciali Seimo komisija, tačiau karinės katedros dar nenaikinamos. Tiesa, pavasari vyriausybė priėmė nutarimą, pagal kurĮ studentai, baigę aukštąją mokyklą, tarnauja kariuomenėje ne metus, o tik penkis mėnesius. Tačiau WIP’o tai nepatenkina. 1989 me tų lapkričio 7-ąją po pusvalandžio derybų su karininkais Jogailos universiteto studentai užėmė karinę katedrą. Kartnlnkai atsidūrė lauke. Marekas Kurzynlecas teigia, kad taip Įvyko dar keturiose aukštosiose mokyklose. ' Gruodžio 13 dieną per radiją nuskambėjo Lenkijos švietimo ministro kreipimasis Į „okupantus". Matyt, konsensusas bus rastas. Vygaudas USACKAS
r S esija
PASIDALINKITE SAVO BAIME Aukštųjų mokyklų neuropato loges ir psichiatras R. Vaitoška atsako į daugelį aktualių klausi mų. Ar studentai kreipiasi į psi choterapeutą ir nervų gydytojus skųsdamiesi kokiais ypatingais negalavimaisl Ar dažna negala vimų priežastis — aukštoji mo kykla ir santykiai joje! — Dažniausios kreipimosi priežastys yra dvi: neprotin gai sutvarkytas paskaitų rit mas ir nemokėjimas ramiai žiū rėti j besiartinančias įskaitas, eg zaminus. Dėl šio nerimo ir bai mės jausmo sesijos metu pacien tų padaugėja.
Kaip reikėtų sutvarkyti savo mintis ir laiką prieš sesiją! — Patarčiau visiems įgyti „kovinės dvasios", t. y. pasi ryžti visą mėnesį daug, inten syviai ir linksmai dirbti. Dirbant visas dėmesys turi būti su kauptas tik darbui, reikia su vokti, kad ilsimės todėl, kad vė
liau galėtume gerai dirbti. Skai tant daugelį laikraščių, žiūrint TV, plepant apie nereikšmin gus dalykus atsiranda „tušti tarpai". Jei jūs taip elgiatės mo kymuisi skirtu laiku — nieko ne išmoksite, be to, graušitės dėl tuščiai praleisto laiko.
Ar galima sau leisti galvoti, kad nepasiseks per egzaminus! Ar galėtų padėti, pakenkti sa vitaiga! — Kai mokaisi, spėlioti apie tai, ar pasiseks, ar nepasiseks, — labai žalinga. Tai blogina at mintį, mažina proto aiškumą. Geriausiai darbingumą kelia tam tikras susidomėjimas įsisa vinama medžiaga. Reikia sten gtis pajusti, kad šito kada nors prireiks, o besimokant nereika lingą dalyką susidomėti bent jau tuo, kad dabar žinosi, ko reikia tam žmogui, kuris dirba šioje srityje. Ši mintis gali at rodyti absurdiška, tačiau susido mėti įsisavinama informacija bū
tina — tai padeda ją įsiminti.
Kaip elgtis po nesėkmės! — Verta išanalizuoti nesėkmės priežastis. Jos gali būti realios (kai išmoksti tik pusę to, ką reikėtų) arba psichologinės (kai nebuvo tinkamai nusiteikta). Ta da reikia numatyti savo veiks mus, pasiruošti kitam bandymui. Nepamirškite, kad nervinamasi tik dėl jaudinimosi: pasiseks ar nepasiseks, o ne dėl per didelio informacijos kiekio. Rei kia stengtis susidomėti, o apie rezultatą negalvoti.
Daugelis geria vaistus. Žino ma, tokius, kokius gauna. Kokie raminantys vaistai gali pakeikti! — Geriausia vartoti valerijo no preparatus, kurie visiškai ne kenksmingi, todėl juos galima gerti ir didesniais kiekiais. Toks nervų sistemą veikiantis vaistas, kaip NOOTROPILAS, ga li p-dėti tik ilgai jį vartojant. O TAZEPAMAS, SEOUKSENAS,
NOZEPAMAS ir kiti mažina pro to aiškumą. Reikia įsisąmoninti, kad baimė prieš egzaminą yra labai geras dalykas, nes ji, kaip ir kiekvienas stresas, stimuliuo ja organizmą greičiau surasti iš eitį iš keblios padėties.
Ar patartina laukti savo eilės koridoriuje! Kaip susitvardyti, ne sutrikti atsakinėjant! — Laukti galima kartu su vi sais, jei tavęs neveikia kitų jau dinimasis. Priešingu atveju, ge riau būti truputį nuošaliau. Patarčiau studentų grupei prie egzaminatoriaus durų su ruošti viešą pasidalijimą savo baimės jausmu, smulkiai papasakojant, kaip kam dreba balsas, virpa kinkos ar norisi bėgti. Po to verta pavaizduoti savo bai mės jausmą sustiprintai, pvz., labai drebinti kelius ir šaukti (tik ne taip garsiai, kad trukdy tų esantiems auditorijoje). Įs pūdingiausiai tai padariusį pa vaišinti skaniais pietumis.
Studentai dažnai kalba: tam dėstytojui reikia šypsotis, anas
nemėgsta gražių mergaičių... Kiek tokie, rodos, neesminiai dalykai gali padėti pažymiui, ir ar iš tiesų tai reikšminga! — žmogus gerbiamas tada, kai jis stengiasi būti pats savimi. Tad elgtis kažkaip ypatingai vi sai neverta. Tokiiia laikysena ge rai veikta ir dėstytoją.
Daugeliui psichinė iškrova yra cigaretės, kava. Kiek jų galima vartoti! Kokius dar pa siūlytumėte būdus nusiramintu — Cigaretės yra faktai pras tas nusiraminimo būdas, ka dangi jos silpnina nervų siste mos atsparumą įtampai. Kaip ir kiekvienas narkotikas, nikoti nas keletai akimirkų apramina, bet po to ^žmogus tampa dar nervingesnis, negu buvo anks čiau. Kava ir stipri arbata nau dojama tik kraštutiniu atveju, kadangi <protinį darbingumą pa tikimai padidina natūralūs re laksacijos ir susikaupimo būdai: raumenų atpalaidavimas, specia lūs kvėpavimo pratimai. Taip pat labai gerai veikia mankšta prie a+viro lango, giliai kvėpuo jant.
Kalbėjosi Agnė ANDRIULYTE
Nuomone
ATGAILA Didžiojoje Universiteto aulo je vyko renginys, kurį pašalinis stebėtojas, atsitiktinai kyštelė jęs nosį pro duris, iko gero, būtų palaikęs komjaunimo su sirinkimui Iš tikrųjų, daug kas panėšėjo j 'seną gerą komjau nuolišką prasižengusio kole gos svarstymą. Buvo svarstymo objektas, stovintis salės pa kraštyje palei sceną; bu vo smerkėjai, kaltintojai, buvo ir gynėjų, užtarėjų; buvo diri gentas. Bet aš, salės gale sto vintis komjaunuolis nuo 1978ųjų iki 1988-ųjų metų, mačiau ir esminių škirtumų. Kalbėtojų rankose trūko raštelių, ir tai lei do manyti, kad jie kalbėjo tai, ką galvojo; galbūt kaltintojai taip pat šnekėjo iš širdies. Bu vo norinčių pakeisti per daugy bę metų nusistovėjusį reglamen tą; laimė, dirigentas (kaip pa matysime, ne tik perkeltine pra sme) greitai grąžindavo veiks mą j reikiamas vėžes. Stebino ir tai, jog vietoj reikiamo snauduiingumo jautėsi įtampa. Todėl stebėtojas, būtų pagrįstai su abejojęs komjaunuoliška susirin kimo interpretacija. Tuo labiau, kad tai buvo antrasis veiksmo aktas. Pirmasis vyko prieš tris dienas, penktadienį. Aukos tada salėje nebuvo. Ilgai nevargindamas skaityto jų, pastaruoju metu išlepintų ak tualtomis publikacijomis, pristatau veikiančiuosius asmenis: kolek tyvas — Universiteto dainų ir šokių ansamblis, dirigentas — LTSR n. «., LLKJS premijos lau reatas, doc. V. Aleksandravičius, auka — ansamblio šokėja, kuri nea"t’O su ansambliu iš koncer tinės kelionės po JAV ir Kana dą, o parsirado savaite vėliau. Susirinkimo dienotvarkėje tebu vo vienas klausimas: ar gali Eg lė likti ansamblyje. . ., atsiprašau, aš netikslus — ar ji ,,gali sug rįžti į kolektyvą po tokio poel gio". Nesigilinant į tai, ar gali ma sugrįžti ten, iš kur neišėjai, buvo kalbama apie „nachališkumą" (sugrįžti „po tokio poelgio" į ansamblį. — A. V.), apie „nuo sėdas“ (moraline prasme), norė ta išgirsti, „ką pasakys pati Eg lė", ,pažymėta, kad „mes neiš girdome iš jos to, ko laukė me" (pastaroji citata nėra tiksli,
tačiau prasmė išsaugota. At pažįstate braižą?). Tiesa, nepa minėjau vieno esminio skirtu mo nuo komjaunuoliško svars tymo: kaltintojai nesibarstė gal vų pelenais ir nesimušė į krūti nes, jog jie taip pat kalti..., nepamatė..., neįžvelgė..., neauklėjo... O ir kam to reikia? Juk jie susirinko klausytis ATGAI LAVIMO. Atgailavimo, kurio šį sykį, kaip kadaise buvo įprasta, nereikalavo tam tikros įstaigos bei organizacijos, klausėsi pre stižinis (buvo paminėtas ir šis epitetas) prestižinės aukštosios mokyklos dainų ir šokių ansamb lis. Tačiau, regis, dauguma Akty vių kalbėtojų buvo pareiškę sa vo aktualią nuomonę jau penk tadienį, ir reikalinga nuotaika buvo beblėstanti tuo neapibrėž tu momentu, kai sprendimas ga lėjo pakrypti į bet kurią pusę. Tuomet aš paprašiau žodžio... Šitoje pasakojimo vietoje tu riu prisipažinti, kad negaliu to liau kalbėti šaltu ir sarkastiš ku, minimaliai suinteresuotu to nu. Negalėjau susilaikyti ir salė je. Taip, visa, kas vyko salėje, FORMALIAI manęs nelietė. Taip, aš jau ne ansamblietis — tai pa skubėta akcentuoti. Tačiau tas, kam studijos Universitete buvo visų pirma Ansamblis. širdyje visada turi moralinę teisę parei kšti savo nuomonę apie ansamb lį, — visada. Be to, čia buvo kalbama ne apie kolektyvo kas dienybę — repeticijas, koncer tus, drabužius — buvo kalbama apie ŽMOGŲ. Deja, aiškus kri terijus — tu nebe ansamblietis — svarbesnis už žmogiškojo artu mo kriterijų. Dirigentas nelei do prabilti senoje partitūroje ne numatytai partijai. O ir ką aš galėjau pasakyti, gindamas Eglę. Galbūt tai, kad nepretenduoju į sprendėjo vaid menį. Gal būčiau pasiūlęs pa mąstyti, ar kiekvienas iš mūsų gali būti teisėjas. Tiesa, aš būčiau susilaikęs nuo plataus monologo apie apie totalitarinę ansamblio sistemą, jame beįsigalintj nepotizmą, apie važiavimų į užsienio šalis užkulisius ir dar daug ką. Ne tam aš norėjau pra šyti žodžio. Verčiau jau būčiau priminęs, jog susirinkusiesiems šios minutės tėra ir teliks kelio mis daugiau ar mažiau įsiminti-
LIETUVIŠKA POLKA BIS’ UI AMERIKOJE Eglė GRICIŪTE
Mes — tai Vilniaus Universite to dainų ir šokių ansamblio, va dovaujamo Vido Aleksandravi čiaus, šokėjai, choristai ir orkest rantai. Mūsų kelionė: Čikaga, Detroitas, Klivlendas, Toronto, Monrealis. Aštuoni koncertai per tris spalio savaites, puokštės nie kada anksčiau nematytų laukinių gėlių, ir džiaugsmo ašaros akyse. Tikėjomės daug: pamatyti, iš girsti, _ bet tikrai nejstvaizdavom, kad ta tiek kartų peikta, tiek kartų girta Amerika yra ne pakartojama, nesuprantama. Atro dė, jog ten viskas kitaip: žmo nės — paprastesni, daugiau be sišypsantys, nepaskendę rūpes čiuose, namai — stulbinančiai aukšti, ežerai — švarūs ir skaid rūs, Kanados klevai — pasiden gę degančiu rudens raudoniu, ir mūsų koncertai — su didele ug nimi širdyje, pakilia nuotaika, nenutylančiais plojimais pabaigė je ir kiekviename koncerte tris kartus kartojama paskutine „Subatvakaric polka". Kanados lietuvių, savaitraštis „Tėviškės žiburiai" rašė:
nomis gyvenimo minutėmis, o Eglei nuskambėsiantis verdiktas yra labai reikšmingas; ir kad net juridiškai už tokį poelgį ji, ko gero, negali būti išvaroma iš darbo, o smerkimas gali būti tik moralinis, ir šis smerkimas nega li, neturį būti realizuotas kaip baudžiamoji sankcija, galbūt smarkiai atsiliepsianti kaltinamo sios gyvenimui. Juk tai, kad ne vienas salėje ir prieš tai, repeti cijos metu, kalbėjo, jog Eglės vietoje negrįžtų j ansamblį, paro do, koks reikalingas jai tas ne lengvas grįžimas. Žmonės, norė jau sušukti, jeigu jūsų vertinimo kriterijai dar veši aštuntojo de šimtmečio dirvoje, laikykite juos savyje, kuždėkitės apie tai kulu aruose, arba principingai išsaky
„Scenoje sprogte sprogsta spalvos, mirga stilizuoti tautiniai drabužiai, skamba sodrūs jauni balsai, aidi nepamėgdžiojami lie tuviškų liaudies instrumentų gar sai. Jaunystės dvasia dvelkiantį neišdildomą įspūdį kiekvienam žiūrovui palieka Vilniaus univer siteto damų ir šokių ansamblio koncertas. Programos atlikimo tikslumas, aukštas meninis lygis neužslopina jaunųjų šokėjų, cho ristų bei orkestrantų nuoširdumo, ir taip kiekvienas jų pasirodymas tampa vis nauja lietuviško šokio ir dainos švente". O po trankios polkos — šūks niai iš salės: „Mes mylime jusi" Kaip dabar išskirti tą dainą ar šokį, kuris labiausiai patikdavo žiūrovams! Vyresnieji labiau lau kdavo choro dainuojamos „Pa rugės", „Parovėjos" šokio, o jaunieji negailėjo katučių „Ge gužinės polkai", „Piemenų šo kiui", „Gaidžiui". Atrodė, mes tokie skirtingi — scenoje ir salėje, Lietuvoje ir Amerikoje, bet mus visada su jungdavo „Tautiška giesmė" po
kite pokalbyje, tačiau nesuteikite jiems veikimo galios! Ar jūs ži note, ką reiškia ne savo valia palikti Ansamblį? (Pašalinis, deja to nesupras, aš, deja patyriau). Aš nepasakiau, joq tai, ką pergyveno Eglė, keleriopai virši ja jų pačių Amerikoje ir čia, Lietuvoje, patirtą jaudinimąsi ir — dalies — rūpestį, kad kiek viena jos atgailos ašara — gėda čia susirinkusiems — net ir tiems, kurie (ačiū Dievui, jų bu vo dauguma), nežvelgė į trum pam suklupusį žmogų iš davat kiško šventeiviškumo aukštybių; kad Eglė jau stovėjo savo sąži nės teisme, kuris buvo tikras, o ne inspiruotas pasimėgavimui ir daug rūstesnis už šitą; kad kas dieninis jos linksmumas yra tik
Musų istorija------------------------------- —..... J.
IS LENINGRADO ARCHYVŲ Bloškia vėjas atlydžio lašus nuo liepų šakų, šiaušia potvynio bangą Nevoje, — skubi kranti ne pro Admiralitetą, Varinį rai telį, Senato ir Sinodo rūmus. Ir nelauktai persmelkia mintis: juk tuo pat keliu šešiolika metų vai kščiojo į tarnybą uolus valdinin kas Simonas Daukantas. Trečia jame Senato departamente buvo saugoma Lietuvos metrika, iš ku rios istorikas paslapčiomis savo didžiajam, savo šventajam dar bui darydavosi išrašus. Dabar šiuose rūmuose Centrinis valJo stybinis istorinis archyvas, skaitykla — gretimame A. Lavalio name. Mįslingos granitinių liūtų šypsenos palydi žengiančius vidun. Šias duris kitados varstė dekabristai, čia skaitė eiles V. Žukovskis, A. Puškinas ir Nepaprastą M. Lermontovas, Peterburgo įspūdį rinktinei tremtinio iš draugijai paliko Lietuvos Adomoi Mickevičiaus apsilankymai... Nuvargusias nuo rankraščių akis atgaivina salės lubas ir sienas puošiančios fres kos antikinių alegorijų motyvais. Tarp skliautų tarsi dar k idžioja poetų ištartų žodžių ak i... Ne tik mūsų krašto praeities romantikas A. Mickevičius sie
ja šiuos rūmus su Lietuva. Perverskime archyvo fondo Nr. 733 aprašą Nr. 62. Tai Rusijos švie timo ministerijos koresponden cija su Vilniaus imperatoriškuo ju universitetu ir švietimo apy garda. Daugybė dokumentų: metinių ataskaitų tomai, finansi nės remontų ir kitų išlaidų są matos, paskaitų tvarkaraščiai, kabinetų inventoriai, profesorių tarnybos lapai, stažuočių atas kaitos, žinios apie išlaikiusius baigiamuosius egzaminus stu dentus, raportai apie pačius įvairiausius universiteto gyveni mo įvykius. Čia geriausia pro ga tarti pagiriamąjį žodį biuro kratijai: kiekvienas išlaidų rub lis turėdavo būti pateisinamas šūsnimi popierių. Istorikui tai lobynas; apie universiteto ūkinę veiklą iš šio fondo galima susi daryti kuo išsamiausią vaizdą. Beje, universiteto reikalus liečia ir kitų fondų dokumentai. Pa vyzdžiui, tarp Architektūros valdybos brėžinių rasime seno sios Astronomijos observatorijos rekonstrukcijos projektą, paren gtą ir įgyvendintą 1838 metais. Šiandien, pradėjuj restauruoti profesoriaus T. Žebrausko staty tus bokštus, ši medžiaga turi ne
įkainojamos vertės. Reikia tikė tis, kad pasinaudojus ja, pavyks atgaminti ir bokštų puošmenas: armiliarines sferas bei rytinio bokšto vėtrungę, sukomponuotą iš V. Protasevičiaus herbo ele-
koncertų, iš už tūkstančių kilo metrų visus grąžindavusi į ben drus namus, ar mūsų trispalvė — ją pirmą kartą pamatėme vos iš lipę iš lėktuvo Monrealyje. Huo tada ji mus lydėjo visur: koncer tų salėse, lietuvių centruose, namuose, vakaronėse. O jas tau tiečiai rengdavo gana dažnai: suprantamas jų noras arčiau susi pažinti su tais pavargusiais, bet besišypsančiais, šokančiais ir dai nuojančiais lietuvaičiais, tais, ku rie įkūnija jų akyse gimtąjį kraš tą. Kaip mus stebino graži tautiečių lietuvių kalba, net išlai kytas dzūkų, žemaičių tarmės atspalvis. Juk Vilniuje retai tai beišgirs!, o čia! Tik gaila, kad jaunimas yra nužengęs vieną di džiulį žingsnį toliau nuo Lietu vos negu jų tėvai. Vieni įspūdžiai keitė kitus: su sitikimai su V. Adamkumi ir Lie tuvos Generaliniu konsulu. Įrašai vienoje žymiausių įrašų studijų. Šventos mišios lie tuvių bažnyčiose Čikagoje, Mon realyje, Klivlende, kuriose gie dodavo ansamblio choristai..
priedanga (mes visi taip dažnai ja naudojamės) ir vidinės įtam pos — laukimo įtampos — ne mato tik nepažįstantys Eglės..., ir kad šis ATGAILAVIMAS yra ab surdiškas vien todėl, kad dar penktadienį nutarta palikti ją ko lektyve (ačiū tau, Mindaugai, tu pasakei šiuos žodžius). .., ir ko dėl aukštasis mokslas ne visus išmoko bešališkumo ir toleranci jos, o menas neįkvepia kilniašir diškumo ir paprasčiausio geru mo... Bet salėje tvyranti baiminga tyla užgožė norą išgirsti NEPRI KLAUSOMĄ nuomonę ir laisvą žodį, nepretenduojantį j paskuti nę teisingumo instanciją. ..
Audrius VALOTKA,
—------------------------------------mentų, taip tinkančių observato rijai — pusmėnulio ir dviejų žvaigždžių. Universiteto istorijos tyrinėto jams — Leningrado CVIA fon dai neblogai žinomi, tačiau ne maža ir tokių bylų, kurių lape tik archyvo darbuotojų parašai. Ypač tai liečia gamtos ir tiks liųjų mokslų sritis. Deja, fizi kai, astronomai, mechanikai iki šiol ne itin vertino istoriją. Ne sistengta pažinti savo mokslo
ištakų ir tradicijų bei įprasminti dabarties pasiekimų istoriniu po žiūriu. Tuo pačiu paliktos skau džios baltos dėmės ir Lietuvos kultūros istorijoje: Universiteto praeityje išties būta Europos masto užmojų, minčių ir laimė jimų, kuriais turėtume didžiuo tis. Padirbėjęs šiame ir Mokslų akademijos archyve ketvertą mėnesių, supranti, kad Vilniaus
(nukelta Į 4 psl.)
B * B i S 1 B B i i § I
S
Puošnusis senosios Universiteto observatorijos pastatas, pradėtas statyti 1753 m. pagal prof. T. gerokai nukentėjo: modernėjant Žebrausko projektą. Laikui bėgaant jo pirminė architektūra atstronominel matavimų technnikal, teko bokštus perstatinėti. Cla užfiksuotas observatorijos vaizdas maždaug 1838 m., prieš esm’uj perstatymą.
IŠ LENINGRADO ARCHYVŲ
Geriausi linkėjimai Naujųjų studentui, BIA direktoriui, tul Šimkui.
katedros RimanRimvydas
s velkina korespondentus R. Panaujų gerų pranešimų. Sėkmės! BIA vadovybė
Ieck(
Retro-------- -----------------
“IR MAŽIAU BALIŲ 1939 m. pirmajame dvisavaiti nio studentiško laikraščio „Stu dentų, dienos" numeryje profe sorius Dr. Dovydaitis Naujųjų Metų proga studentams linki: ........ Lietuvos studentijai nelin kėčiau eiti tais keliais, kuriais mano studijų laikais (1908—13) yra ėjusi Rusijos studentija ir nuvedusi savo šalį į tokią civi lizuotą XX šimtmečio barbariją, kokia yra bolševizmas (imu mums artimiausią pavyzdį). O bolševizmui dirvą prirengė prie škarinės gadynės rusų inteligen tai. Jų daugumos idealas buvo gyvenime pasiekti trijų dalykų šiltai, minkštai ir saldžiai jame įsitaisyti. Dėl to rusų inteligen tijos veikliajai mažumai, prisi gėrusiai materializmo bei nihi lizmo dvasios, ir pavyko revo liucijos būdu sugriauti senąją valstybės bei Visuomenės sant varką. Bet kas pastatyta jos vie toj? Nagi, anot to pasakymo: nuvertus nuo sosto velnią, jame įsirioglino Belzebubas, vietoj žiauraus carizmo ten įsiviešpa tavo daug žiauresnis staliniz mas. O tai yra visoms tautoms ir visiems laikams pamoka, kad be Kristaus evangelijos dvasios nė radikaliausios reformos neduos teigiamų vaisių." „Visai Lietu vos studentijai linkėtina būti „ateitininkais“, t. y. turinčiais prieš akis ne tik savo busimo sios asmeninės agzistencijos pa •grindą, bet ir visos tautos bei valstybės gražesnį, laimingesnį rytojų". . . XXX 1931 m. „Lietuvos studentas" net dviejuose sausio mėnesio numeriuose spausdina Įvairiau sius linkėjimus studentams Nau jųjų Metų proga. Įdomūs ir kai kuo artimi jie mums ir šiandien. „Sukurti idealą, kuris skatintų prie kilnių minčių ir tikslų. Prof. P. Avižonis". .. .„kad jaunimas su visu jam prigimtu skaistumu ir karštumu imtųsi skleisti, žengdamas į nau jus metus, tą idealą, kuris turi pavadinimą „artimo meilė“ — be skirtumo rasių ir tikybos. Prof. P. Raudonikis." . . .„Ką linkėsime mūsų kole-
Pamestus, studentų pažymėji mus Nr. 8711506, išduotą FilF studentui Mindaugui BALČIŪNUI, Nr. 8811746, išduotą TF studentui Sauliui SVALDENIUI, Nr. 8810464 išduotą MaF studentui! Ma
riui PAULAUSKUI, Nr. 8911047, išduotą FilF studentei Olgai RA MENSKAJAI, Nr. 8910393, išduo tą GF studente' Vilmai VALIU KAITEI, Nr. 8611586, išduotą ChF studentei Ingridai ČĖPLAITEI, Nr. 8911720, išduotą Vytautui VI LIMUI, Nr. 8811146, išduotą FilF studentei Sigitai NAVICKAITEI, Nr. 8911467, išduotą MF studen tui Viktorui KUBAlClUI, laikyti negaliojančiais.
VU „Ąžuolyno" sodininkų bendrijos valdyba užjaučia doc. M. DOBKEVIČIŲ, Jo mylimai motinai mirus.
44 • ••
goms susilaukti sekančiais me tais — tai tokios metamorfozos, kad mūsų Universitete visai pra nyktų įvairių politinių partijų studentai — praktikantai, o te pasiliktų gryni akademikai — studentai. Prof. P. Juodakis". . . .„būkit" girti" noru kurti gražią Lietuvą. To aš pageidauju iš mūsų jaunuolių!.. Nėra jokios jaunatvės be entuziazmo: aš iš tų dabar begėdiškai nesuprasto ir paniekinto XIX 'a. „klajūnų", kurie mokėjo ne džiaugsmais, bet vargais ir nelaimėmis, skur du ir badavimu entuziazmuotis. Mokėkit geresniais už mane „girtuokliais" būti. J. A. Herbačiauskas". . . .„studentams teisininkamš linkėčiau susidomėti keleriopu sutrumpinimu keleriopos rūšies Lietuvoje veikiančių įstatymų... A. Graurogkas." ...„kad mūsų gerbiamieji pro fesoriai mestų pašalinius darbus ir, pasiryžę vien Universiteto darbui, išleistų lietuvių kalba bent kiek tinkamos literatūros iš savo dalyko, kuria būtų gali ma studentui atsiremti prieš vi sus spaudimus. O studentai to laukia, nes svetima kalba nėra jau taip lengvai įkandama. . stud. jur. P. Kiškis". ...„Ko gi jiems palinkėti, jei ne studentų namų, kur jie rastų nebrangų restoraną, skaityklas, posėdžiams salę, muzikai, šach matams, na, ir politiniams gin čams — kabinetus. Bendruose studentų namuose bus daugiau bendrų ir vienodų interesų, juo se visi susijungs į didelę, galin gą ir garbingą Lietuvos studentų šeimą. Prof. St. Kolupaila." ....„Mažiau pasitikėti naujoviš kais nuo keturių vėjų šūkiais ir autoritetų nuvainikavimais! Daugiau nedirbtino patriotizmo! Daugiau užsiimti rimtu mokslu! Daugiau skaityti! Mažiau rengti tradicinių balių su šlykščiais naujoviškais šokiais iki 4 vai. ryto. Prof. J. Maironis."
Parengė Jūratė MARKELIONAITE
Patologijos ir teismo medi cinos katedros darbuotojai nuoširdžiai užjaučia bendra darbę Gražiną INCIŪRIENĘ, jos broliui mirus.
Medicinos fakulteto profbiuras nuoširdžiai užjaučia Gražiną INCIŪRIENĘ, broliui mirus. Filologijos fakulteto deka natas ir visuomeninės organi zacijos nuoširdžiai užjaučia profesorių Vytautą MAŽIULĮ, mirus motinai.
Nuoširdžiai užjaučiate dė stytoją Zofiją DODAITĘ, tė veliui mirus. Vokiečių kalbos katedra
)
(atkelta iš 3 psl.)
universiteto istorija dar nepara šyta, prie daugelio sričių tik prisiliesta. O dabar keletas linksmesnių epizodų iš Vilniaus studentų praeities gyvenimo. Tačiau ma tysime, kad šie nuotykiai nesto kojo ir tam tikro politinio ats palvio, pranašavo apie būsimus rimtus įvykius Lietuvos istorijo je. 1816 m. sausio 7 d. susijaudi nę šurmuliavo ir būriavosi seno jo Vilniaus universiteto studen tai. Kad įvyko, tai įvyko: du šauniausi jų kolegos: Aleksand ras Kaminskis ir Juozapas Bekiu uždaryti policijos daboklėje, o jų likimą svarsto abu dekanai kartu su karo komendantu ir miesto policijos viršininku. Kuo taip smarkiai prasikalto jaunuo liai? Incidentas įvyko po spek taklio miesto teatre Didžiojoje gatvėje (dabartiniame Dailės muziejuje). Teatro fojė štabo karininkas Gerasimovičius dėl kažkokios smulkmenos iškoliojo Aleksandrą, šis neapsikentęs pastūmė įžeidėją, — ir prasidė jo peštynės. Į kovą viesulu įsi suko Juozapas Bekiu, raginda mas ir kitus studentus duoti į kailį karininkams. Policija peš
tukus gn u išskyrė niekas smar kiau nenukentėjo. Įsiaudrinę stu dentai, jausdamiesi esą teisūs, reikalavo kuo greičiau paleisti juos iš daboklės. Tačiau tik de kanams, prof. J. Mickevičiui ir prof. S. Malevskiui pavyko juos išvaduoti, pažadėjus, kad Universiteto senatas pagal Al ma Mater teisę kuo rimčiausiai išnagrinės įvykį. Išsiaiškinus visas aplinkybes, jaunuoliai pripažinti kaltais: jie suteršė garbingą Universiteto Studento vardą, taip karštakošiš kai ir prasčiokiškai reaguodami į karininko užgauliojimus. Uni versiteto vadovybės sprendimu nutarta uždaryti juos į Misijonierių vienuolyną (Subačiaus gatvėje) aštuonioms paroms. A. Kaminskis pirmąsias tris paras, o J. Bekiu — penkias turės bū ti maitinami tik duona ir vande niu. Atlikę bausmę, abu privalo atsiprašyti miesto komendantą ir policijos viršininką už įžūlų elgesį, kai buvo sulaikyti. Ir, ži noma, susitaikyti su karininku Gerasimovičiumi. Kad tuo viskas būtų pasibaigę! Studentams ne naujiena truputį susiveržti dir žus. Tačiau Senatas, pasitaręs su miesto valdžia, paskelbė dar ši tokį visai studentiškaj ai brolijai nemalonų verdiktą. Kad ateity
je panašūs dalykai nesikartotų, nuo šiol visiems studentams draudžiama lankytis kavinėse, vyninėse, traktieriuose, bilijardinėse, ir kituose „blogos re putacijos" namuose. Net į teat rą, balių ar maskaradą nueiti galima tik gavus raštišką rek toriaus leidimą. Taip baigėsi ne rūpestingas ir linksmas vilniškių studentų gyvenimas. Berods, šis Universiteto vadovybės nutari mas nebuvo atšauktas, taigi gagioja ir šiandien. .. Tokiam griežtam nuospren džiui, be abejo, turėjo įtakos po litinės aplinkybės. Juk dar visai neseniai buvo pasibaigęs karas su prancūzais, kurių atneštos laisvės, lygybės, brolybės idėjos buvo labai artimos akademiniam jaunimui. Caro valdininkai šnai ravo į Vilniaus universitetą: jis veikė ir prancūzų okupacijos metais, o jo rektorius J. Snia deckis dalyvavo krašto savival dybėje. Tad Universiteto vado vybė aiškiai stengėsi užglostyti konfliktą su kariais nugalėto jais, nenorėdama, kad skandalas įgautų politinį atspalvį.
tos ženklus, savaip juos aiš kindavosi, spėjo apie būsimą derlių. Galbūt, šiuolaikiniam žmo gui ne taip svarbu, koks kitais metais bus derlius (nuėjęs j parduotuvę jis vis tiek ras nusi pirkti ką nors valgomo). Tačiau dvasinėje plotmėje jam dangaus ženklai vis tiek svarbūs: kiek vienas nori žinoti, kaip jam seksis ateity. Išorinis ženklų pa žinimas turėtų būti atspirtis, su simąstymas savęs pažinimui. Tai būtų astronomijos humanizavi mas.
naivūs, sakydami, kad mes — tokios civilizuotos būtybės, ku rios kaip nori, taip ir reguliuoja savo nuotaiką. Galbūt kažkiek mums ir pavyks tai padarytų bet tai bus ėjimas prieš save, prieš savo prigimtį, ir galiausiai mums nesiseks, būsim „išsiderinę". Nepamirškim, kad mes — Vi satoje, esame jos dalis. Kad ir kokiais „gamtos valdovais" besijaustume, didžiosios gam tos jėgos vis tiek mus, kaip ma rionetes tampo už pririštų siū lų. Įdomi, bet pamiršta Fojerbacho mintis: „Ir Mėnulis, ir Sau lė, ir žvaigždės šaukia žmogui — pažink pats save"..." Akis, kuri dairosi po žvaigždėtą dan gų ir pastebi jame n:ekam nau dos neduodančią švieselę, ne turinčią nieko bendro su Žeme ir jos reikalais, — įžvelgia joje savo esmę, savo pačios prigim tį"... Tad tegu Naujieji Metai bū na mums tikrai naujais!
(Bus daugiau) Libertas KLIMKA VISI docentas
GAMTA MUMS SIUNČIA DAUG ŽENKLŲ Naujametinio vakaro neįsivai zduojame be žvaigždėto dan gaus, jame šviečiančio balto mėnulio, paslaptingo nakties skliauto. Prisėdę kartu su
Fizikos instituto astronomijos observatorijos darbuotoju jonu VAIŠKONU, pakalbėkime apie astronomiją, jo laimę.
Visatą, žmogų
ir
Astronomija — vieniems pas laptingas, romantiškas žodis, kitiems — visiškai nesupranta mas, tretiems — vieni niekai, tuščias „spoksojimas" j žvaigž dės. Kam iš tikrųjų reikalingas šis mokslas! — Astronomijos mokslo vai siai nėra tokie apčiuopiami ir regimi, kaip kitų mokslų. Todėl dauq kam jis ir atrodo bepras mis. Galbūt geriausiai astro nomijos prasmę nusako vienas senas įvykis. Kai vienos šalies valdovui visi priekaištavo, kad jis daug pinigų išleidžia nieko gero neduodančiai astronomijai, valdovas liepė kareiviams ant
aukšto kalno ulžritinti statinę, paskui ją paleisti žemyn. Ši baisiausiai dundėdama dar dėjo žemyn. Žmonės puolė j paniką, nesuprasdami, kas čia darosi. O kareiviai, viską ži nodami stovėjo ramūs. „Pana šūs ir astronomijos tikslas", — pasakė valdovas.
Dabar daug kalbama apie mokslo humanizavimą. Kaip tai galima įsivaizduoti astrono mijoje! — Kuriame naują Lietuvos as tronomijos muziejų. Norime žmogui parodyti, kad Visata seniau nebuvo taip toli nuo žmogaus, kaip dabar (nors ir kalbame, kad mokslas daugiau ją ištyrė). Ir dainose, pasakose, ir liaudies meistrų darbuose at sispindėjo Visatos stebėjimas. Žmonės mokėjo suprasti gam
O ką astronomai, žvelgdami į dangų melų pabaigoje, gali pasakyti žmogui! — Apmirusi gamta ruošiasi atstatyti savo dvasinę pusiau svyrą. Ir žmogus tai privalo pa daryti, — kad lengviau Naujai siais Metais būtų žengti naują žingsnį. Kitaip mes pavėluosi me sutvarkyti savo vidinę bū seną. Deja, pasaulis nuo šito dvasingumo nusisukęs, ir Nau jųjų Metų šventė dažniausiai žmogui tampa tik paprasčiausiu kalendoriaus lapelio nuplėšimu, tuščiu pasilinksminimu. O juk gamta mums siunčia daug žen klų, jsiklausykim, stenkimės juos pajusti, suprasti ir pamatysim, kad mums geriau sekasi, leng viau. Argi neveikia žmogaus pavasaris, žiedų sprogimas, niū rus lapkritis ar rami žiema? Ar ne qeriau ir mums kartu su gam ta savo vidų tvarkyti? Nebūkim
Redakcijos adresas: 232734, VH alų, Universiteto 3, „Unlversltas Vilnensls". Telefonai: tl-11-79. Tiražas 4500 Užs. Nr. 1 Ofsetinė spauda. 1 spaudos lankas. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Kosmonautą pr. 60. Exese^e.\Misr BuAMnoccKOro yuunepcMTe-ra. PeAaMTop A. Annnrrac. 232734, Buauhioc, VuusepcuTeTo, 3. Tunarpad'an H^aTeASCTsa LIK KTI Amtsm.
Kalbėjosi Jūratė MIČIULIENE G. KAKARO nuotraukose — du B. Bružo vitražai astronomijos observatorijoje, viename — mokslo deivė Uranija rankoje laiko gaublį su žvaigždėmis, virš jos — galaktika, kitoje — žmo gaus žvilgsnis j dangų.
Redaktorius A. LIPSTAS