Lenino vardo stipendiate
I
Vuu šalių proletarai, vienykitės!
I
TUDENTAS
I
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VAH0V UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
I
i Į
I
Trečio kurso lituanistė tųjų apylinkių grožis, gal komjaunuolė Viktorija Dau žilagalvė Girgždutė ar veid jotytė kilusi iš senos žemai rodžiu tviskus Lukšto eže čių žemės. Jos. kaip ir šim ras? O gal pirmoji pažintis tų kitų jaunuolių, gyvenimas su Donelaičiu, Mieželaičiu, paprastas, nesudėtingas. Nerimi? Aišku viena — Vik 1962 m. baigusi Pavandenės tutė mėgsta savo pasirinktą vidurinę mokyklą, Viktutė dalyką ir jam skiria visas dirbo moktyoja: dėstė fiziką jėgas. Ji nuo studijų pra ir istoriją vienoje kaimo aš džios negavusi nė vieno ket tuonmetėje mokykloje. O po verto. Mėgsta keliones, dai metų — Universitetas, lę, muziką, o myli... mažus studijuoja ne fiziką, ne vaikučius. riją, 0 gimtąją kalbą ir Linkime Viktutei sėkmin ratūrą. gų studijų ir vaisingo darbo Kas įskiepijo Viktutei mei- lietuvių literatūros būrelyje lę literatūrai, sunku pasa bei „Tarybinio studento" re kyti. Gal nuostabus jos gim- dakcijoje.
£ I
Pagerbta docentė M. NATKEVIČAITĖ - IVANAUSKIENĖ Gamtos fakulteto kolektyvas, respublikos botanikai, miškinin kai ir zoologai pagerbė docen tės M. Natkevičaitės-lvanauskienės gimtadienį ir ilgametę mokslinę veiklą. Doc. M. Natkevičaitė-lvanauskienė Gamtos fakultete dirba nuo 1930 metų. Per 35 mokslinės-pedagoginės veiklos metus Jubiliatė yra paruošusi daug darbų iš geobotanikos ir gene tikos mokslo sričių, išugdžiusi didelį būrį biologųbotanikų, ku rie šiuo metu dirba įvairiose mokslo ir gamybos srityse. Ji yra viena iš žymiausių Lietu vos floros tyrinėtojų, respubli kinės premijos laureatė.
Doc. M. Natkevičaitės-lvanauskienės atvyko pagerbti pro fesoriai S. Jankauskas, A. Min kevičius, J. K. Brundza, Botanikos instiinto direktorius K. Jankevičius, LTSR Miškų ūkio ir miško pramonės minist ras A. Matulionis, Vilniaus Pe dagoginio instituto, Zoologijos ir Parazitologijos instituto, LTSR gamtos apsaugos komite to atstovai bei Universiteto stu dentai, dėstytojai ir kiti svečiai. Daugelis iš jų yra buvę docen tės auklėtiniai. Apie Jubiliatės mokslinę-pedagoginę veiklą ir jos gyveni
mą kalbėjo prof A. Minkevičius ir prof. J. Dagys. Universiteto Rektorato ir par tinės organizacijos vardu prof. S. Jankauskas pasveikino Jubi liatę ir įteikė Rektorato Garbės raštą. Gerbiamai docentei daug sėk mės pedagoginėje-mokslinėje veikloje ir asmeniniame gyveni me palinkėjo fakulteto dekanas C. Kudaba, prof. K. Brundza, M. Lukaitienė. A. Matulionis, V. Galinis, R. Krotas, V. Chomskis, A. Malachovskis, J. Rubikas, A. Kondrotas ir kiti svečiai. Jubiliatės vardu buvo gauta iš įvairių respublikos organiza cijų ir asmenų daug sveikinimo telegramų, kurias perskaitė fa kulteto mokslinės tarybos sek retorius doc. J. Paškevičius. Docentė M. Natkevičiaitė-Ivanausklenė-, padėkodama už ap dovanojimą, sveikinimus ir lin kėjimus, pasakė: — Už tai, kad savo darbu, ži niomis galiu auklėti jaunąją kartą, esu dėkinga Universiteto ir fakulteto kolektyvui. Nors man jau yra 60 metų, bet esu pilna kūrybinių jėgų ir noriu vi są savo gyvenimą pašvęsti jau nosios kartos auklėjimui ir mū sų Tėvynės mokslo tolimesniam klestėjimui. V. RAS KAUS KAS
Lauktas, bet nelabai mielas svečias atsibastė į auditorijas ir privertė studentą atsiskaityti už išklausytas paskaitas. Tai ne tik studento mokslo žinių sukaupi mo įvertinimas, bet ir jo tobulė jimo patikrinimas Egzaminų se sija. Koridoriuose — būre.iai studentų. Visi užgulę knygas, užrašus... Tik šlama skubiai verčiami pus apiai... Pa airė) apverstos užrašais, knygomis, rankinukais. Girgžteli auditorijų durys. Švi.pteli švytintis veidas, ir j auditoriją įslenka kitas. Ten — auditorijoje — rimtis, o ko ridoriuje — nusirita džiaugsmin gas juokas. Laimingasis kažką pasakoja ir pasakoja. Nelauktai prasiveria durys — palengva iš kėblina įkaitęs, pajuodęs kaip žemė, veidas. Tylus ir nekalbus. Paskui, pasirėmęs į pa.angę — pravirksta. O už lango — žvar bi vėjuota popietė su apdryžusiomis seno mūro sienomis ir nuvytusiomis klombų gė.ėmis. Į 1966 metų kluoną gerą derlių jau veža Fizikos faku.teto stu dentai. III fizikų kurso pirmosios grupės mokslinio ateizmo pa grindų žinojimą dėst. P. Pečiūra įvertino labai gerais ir gerais pažymiais. O III matema tiku ketvirtoji grupė per moks linio ateizmo egzaminą gavo net dvylika penketų. Nuo jų šiek tiek atsilieka II fizikų kurso antroji grupė, kuri per matema tinės analizės egzaminą surinko 6 penketus. Būtų galima ir nusistebėti antro fizikų kurso trečiąja gru pe, kuri per bendrosios fizikos egzamjną (doc. A. Širvaitis) gavo net aštuonis dvejetus, jei Matematikos ir mechanikos fa kultete nebūtų dar blogesnių. Štai pirmakursių matematikų tre čioji grupė per analizinės geo metrijos egzaminą (vyr. dėst. P. Vaštakas) gavo 28 nepatenkina mus pažymius, du patenkinamus, o vienas studentas visai neatvy ko laikyti. Gamtos fakulteto I kurso biologai neseniai laikė botanikos egzaminą (doc. J. Gluodienė), kuriame 13 pirmakursių gavo labai perus pažymius, o pirmo kurso geografai per neorgani nės chemijos egzaminą (prof.
K. Daukšas) surinko tris penke tus ir 20 ketvertų. Trečiakursiai bio.ogai mikrobio.ogijos egzami ną (doc. J. Pečiulis) laikė ne organizuotai, pvz., studentės N. Ivinskaitė, M. Misevičlūtė, M. Petkevičiūtė, B. Matusevičiū tė, nesiteikė net atvykti. Kurso komjaunuoliai šj faktą nutylėjo ir nepadarė jokios išvados. Ant ro kurso biologė Nataša Bolko kurios tėvelis, rūpindamasis, kad dukrelė gerai išlaikytų egzami nus, atvažiavo net iš Kapsuko, per neorganinės chemijos egza miną išgaravo kaip kamparas. Analogiškai pasielgė ir jos kurso draugas J. Gedminas. Istorijos ir filologijos fakulteto studentų pirmieji sesijos rezu.tatai neblogi. Reikėtų pažvmėti pirmąjį anglistų kursą. Pirma sis egzaminas — specialybės. Neapvylė visi 56 studentai: nė vieno dvejeto. Džiugu, kad sto jamųjų egzaminų metu išreikš tos mintys — tvirtai siekti savo svajonės Įvykdymo — pildosi! Dešimtį penketų ir keturiolika ketvertų mokslinio ateizmo egza mino metu .sužvejojo" vokiečių kalbos specialybės III k. studen tai, be vieno trejeto tarybinės žurnalistikos egzaminą iš.aikė žurnalistikos specialybės I k. studentai. Tačiau yra ir liūdnų žinių. Silpnas žinias per akcen tologijos egzaminą parodė II lituanistų kurso antroji grupė. Iš 23 žmonių net 6 gavo dveje tus, o 13 — trejetus. Nerimą kelia IV kurso rusistai. Kaip nekeista, bet 11 iš 32 žmonių neprileisti prie egzaminų, kadan gi neiš.aikė tarybinės literatūros įskaitos (!). Tai rimtas signalas, draugai rusistai, verčiu susirū pinti savo studijomis. Nei gerų, nei blogų žinių ne gavome Teisės fakulteto dekana te. Visų kursų studentai tą dieną laikė pirmąjį egzaminą. Ekonomikos mokslų fakultete taip pat yra ir džiugių, ir neri mą keliančiu rezultatu. Ne inksmina pirmo kurso pramonės pla navimo (5 dvejetai) mat rlaliniotechninio aprūpinimo ekonomi kos ir planavimo (4 dvejetai) bei darbo ekonomikos (8 dve'etal), specialybių studentų pirmųjų egzaminų žinios. Verta susirū
Studentų įvertinimas Praėję metai geri buvo Uni versiteto Studentų mokslinei draugijai. Pirmą kartą keturiais atskirais leidiniais pasirėdė stu dentų mokslinės konferencijos medžiaga. Gerai pasirodyta Res publikinėje studentų mokslo darbų apžiūroje. O štai šiomis dienomis gauta žinia iš Mask vos — keli jaunuoliai, puikiai pasirodę Visasąjunginiame stu dentų mokslo darbų konkurse, apdovanoti TSRS aukštojo ir spe cialiojo vidurinio mokslo minis terijos Garbės raštais.
ory o o S
Apdovanotųjų tarpe — Fizikos fakuteto abirlventas R. Bartkus už darbą „Apie daugiklį R. Orio no asociacijoje" (mokslinis vado vas fizikos-matematikos moks'ų kandidatas V Straižys), Medi cinos fakulteto VI kurso stu dentės J. I.eonytė ir L. Kava liauskaitė už darbą „Ovuliacijos diagnotikos klausimu" (mokslinis vadovas asistentas P. Skruibis) ir kt. Pažymėtina, kad visų apdova notųjų moksliniai vadovai yra taip pat jauni. Štai Lietuvių kal
pinti, tuo labiau, kad išlaikyta; tik vienas egzaminas. Šiame taku tete yra ir linksmų žinių; Pavyzdžiui, prekybos moks o 1» prekybos organizavimo specia lybės IV k. studentai per pirmą, jį egzaminą gavo 14 penketų b 9 ketvertus, o prekybos ekono mikos specialybės I k. studentai jau du egzaminus išlaikė be dvejetų... Geru žodžiu minėtini ir IV k. prekių mokslo ir pre kybos organizavimo studentą!, žengią be dvejetų .. Sesija tęsiasi, pasverdama kiekvieno studento žinias. Tegul jai bus skiriamas kuo rim čiausias dėmesys. Tiek penkta kursis. tiek ir pirmakursis turi pateisinti studento vardą.
KOMJAUNUOLI! Tokia mūsų dalia — eiti ten, kur labiausiai reikalingi, kur sunkiausia, kur šaukia nerami komjaunuoliška š rdis. Nuostabi mūsų dalia; jos daug kas gali pavydėti. Komjaunuoli, trimitas vėl šaukia Tave. Šį kartą — Į Sibiro statybas. VVU komjaunimo komite tas organizuoja komjaunuoliųstatybininkų byrį, kuris va saros atostogų metu dirbs Tiumenės srityje. Laukiame Tavo pareiškimo, komjaunuoli-savanori! Laukiame jo kas dien VVU komjaunimo komi tete nuo 10 iki 13 valandos. Pareiškime nurodyk pavardę, vardą, gimimo metus, part škumą, specialybę iki studijų, fakultetą, kursą, tikslų tėvų ir savo adresą. Jei Tu nutarsi parašyti pa reiškimą, privalėsi dar rim čiau mokytis ir visas jėgas skirti studijoms, nes pavasa rio sesijos egzaminus turėsi šiaikyti iki birželio 1 die nos (būrys išvyksta birželio penktą d.). Mums galima paskambinti telefonu 2-79-27. Laukiame Tavo pareiškimo! Pirmieji pareiškimai jau gauti. VVU KOMJAUNIMO KOMITETAS
bos katedros vyresnysis dėstyto jas komunistas A. Girdenis tik prieš trejetą metu baigė univėrsitetą. Po to oKaitė suaetinnus teoriniu® kursus ir jau sugebėjo parašyti kandidatinę disertaciją, o kas svarbiausia — su dideliu entuziazmu vadovavo studentų moksliniam darbui. Jau antri ms tai jo studentai užima pirmąsias vietas Universiteto konferencijo je ir Respublikinėje apžiūroje. IV kurso studentės Reginos Venckutės darbas „Balsių a ir e pakitimai lietuvių kalbos tarmė se“ labai gerai įvertintas Visa sąjunginiame konkurse. A. GARDŽIULIS
Chemikų visuomeniniai mokslai Chemijos fakulteto Akademinė komisija gyvai domisi visuome ninių mokslų studijavimu. Dar 1964 m. balandžio mėn. 9 d. ko misijas inięiatyva buvo sukvies tas visuomeninių mokslų dėsty tojų ir . studentų pasitarimas, kuriame pasisakė dėst. A. Andrijauskas, B. Cemnolonskaitė, S. Čepulienė, K. Stoškus, D. Vederaitė, J. Vinciūnas ir daugelis studentų. Buvo pa geidauta, kad tas pats dėsty tojas skaitytų paskaitas ir vestų seminarus. Taip būtų galima geriau suderinti paskaitų bei se minarų medžiagą ir objektyviau įvertinti studentų žinias egzami nų metu (seminarų vadovas ge riau pažįsta studentus, negu dėstytojas!).
Deja, J tai visuomeninių moks lų katedros visai neatsižveLgė. Šį semestrą, kaip ir visada, Į fakultetų buvo atsiųstas tvarka raštis su nurodymais, kurie dės tytojai skaitys paskaitas ir ves seminarus. Apie daromus pa keitimus visuomeninių mokslų katedros fakulteto jau nebeinformavo. Pvz., politinę ekono miją IV k. turėjo skaityti dėst. S. Ginaitė, o dėstė net du visai kiti žmonės. Būtų tiks linga nekeisti dėstytojų semest rų metu (nuo to nukenčia ir studentų žinios), o palikti juos ilgesniam laikui tame pačiame fakultete. Dėstytojas priprastų prie fakulteto specifikos, galėtų geriau pažinti studentus. Šiuo metu nusiskundžiama mū
sų fakulteto studentais. Tiesa, kai kur buvo sušlubavęs lan komumas, ne visi vienodai gerai pasiruošdavo seminarams. Pasi taiko ir tokių studentų, kurie paruošia gerus konspektus, bet nemoka sklandžiai išreikšti min čių (daugiausia pirmuosiuose kursuose). Su malonumu lanko studentai TSKP istorijos (dėst. S. Čepulienė) ir istorinio mate rializmo (dėst. A. Šulus) se minarus, kurie, pačių studentų nuomone, „atlieka pagrindinį savo uždavinį — padeda susi daryti teisingas pažiūras, išmoko kritiškai žiūrėti į mums pateikia, mus teiginius".
Doc. M. FINKELSTEINAITE, Akademinės komisijos pirmininkė
Diferenciacija ir komjaunimo planai Baigėsi semestras. Jau laikas pirminių organizacijų biurams pagalvoti apie komjaunimo darbo planą. Dar kartą norėtume pri minti seniai žinomą, bet taip iki galo ir neįsisąmonintą tiesą: planas — tai ne formalumas. Planas turi didelę organizacinę reikšmę, sutvirtina kolektyvą, numato tikslias darbo gaires. Man tenka peržiūrėti planus, ir galima drąsiai teigti, kad dau guma iš jų serga viena liga: jie būna nerealūs, nekonkretūs, ne pagrįsti. Tada, kai sudaromas planas, reikia galvoti ne apie priemonių skaičių, bet apie tai, ar jos naudingos, įdomios, ar galima jas įvykdyti. O būna ir taip — susirenka biuro na riai ir, prisimindami pernykščius planus, sulipdo keletą priemo nių. Paskui tokį „planą" per skaito susirinkime. -Susirinkusie ji, kaip taisyklė, abejingai vis kam pritaria (kam keisti, — kaip nors „prastumsime"). Pa rašė, pasirašė — ir viskas. Gy vensim — matysim! Pirmiausia, numatant semestro planą, reikia turėti kokį nors vieną tikslą (pvz: susipažinimas su komjaunimo istorija, prancū zų dailės meistrai ir pan.), kuris galėtų sujungti daugumą prie monių, numatytų plane. Apie komjaunimo planą reikia galvoti visus metus, jis turi būti, jei yra reikalinga, keičiamas bei papil domas. Priešingu atveju planai bus standartiniai. Pavyzdžiui, III kurso komjaunimo oreanizaciios darbo planas panašus į I ir V kursų planus. O štai keletas prie
monių iš IFF V kurso planų: „Pažinkime senąjį Vilnių" (ang listų), „Suruošti kolektyvines išvykas į gamtą" (rasistų), „Iš vyka j telestudiją" (lituanistų). Žinoma, šios prieonės yra nau dingos ir reikalingos. Bet kal bėkime atvirai, ar jos penkta kursiams taip jau yra būtinos? Nejaugi nėra svarbesnių ir įdo mesnių priemonių? Komjaunimo darbas turi būti naudingas! To kios priemonės penktakursių ne domina ir dažniausiai lieka ne įvykdytos. O štai kaip atrodo V kurso lituanistų šio semestro darbo pla nas (be minėtų anksčiau prie monių): 1. Ataskaitinis komjaunimo su sirinkimas. 2. Išvyka į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. 3. Bendras komjaunimo susi rinkimas su pirmakursiais „Susi pažinkime su Universitetu". 4. Kaip pasiruošėm žiemos se sijai? Banalu? Taip. Šitas planas be veik niekuo nesiskiria nuo pir makursių ar antrakursių planų. Per ištisus keturis metus komjau nuoliai „sugalvodavo" tas pa čias priemones. Keturis metus jie prisidengdavo šablonu, pri prato prie jo, kaip Oblomovas prie minkšto chalato. Vis dažniau kalbama apie komjaunimo darbo diferenciaci ją pagal kursus. Pagrindinė šios diferenciacijos mintis yra tokia: tai. kas idomn T kurčių, visiškai netinka penktakursiams. Studentai greitai išprusta. Ir
tai, kas įdomu pirmakursiui, toli gražu neatitinka trečiakursio interesų bei poreikių. Vadina si, III kurso komjaunimo biuro uždavinys — patenkinti visus savo komjaunuolių poreikius, o ne kopijuoti I kurso planą. Pirmakursiams itin svarbu sukurti gerą kolektyvą (paskaitų lankymas šio uždavinio neišsp ręs), susipažinti su istorinėmis miesto vietomis, su Universitetu, dėstytojais ir kitų specialybių studentais. Šituo atveju teatro ar muziejaus kolektyvinis lan kymas, o taip pat ekskursijos — nėra šablonas. Vyresnieji daugiau savaran kiški. Jie labiau domisi savo specialybe, busimuoju darbu, o tokių priemonių, kurios galėtų paskatinti ir patenkinti jų susi domėjimą, planuose mažai pasi taiko. Nežinau, gal reikalai kitų fakultetų (Medicinos, Fizikos), kurių studentai gali dažniau bendrauti su savo profesijų žmo nėmis, yra geresni, negu mūsų, filologų. Mūsų fakulteto pirminių organizacijų komjaunimo biu rams reikėtų rimtai pagalvoti, kaip organiuzoti (domų bei turi ningą darbą. Nuolatiniai ryšiai su savo spe cialybių absolventais, lankymas tų įmonių ar įstaigų, kuriose ateityje teks dirbti, gamybiniai seminarai su savo specialybių žmonėmis — tokios krypties tu rėtų laikytis vyresnių kursų biu rai, planuodami komjaunimo daibaJ. LAKIS, LENINO vardo stipendiatas
į institutą Jono nepriėmė... — Negalime... Neturime teisės, — pratarė mandatinės ko misijos pirmininkas Ir užvertė mėlyną aplanką su Jono pavarde ant viršelio. Jonas atsistojo, švininiu žvilgsniu apmetė- sėdinčius ir, nieko netaręs. Išėjo. * * * Antanas gulėjo atmetęs virš galvos rankas, akimis įsisiurbęs į mėlyną dangų. Basos kojos buvo nuleistos į šiltą, vos išverstą vagą. Už keleto žingsnių kanopomis į žemę dungsėjo arklys. Buvo tylu. Vakarėjanti saulė pakrypo už didžiojo beržo viršūnės, kurios šešėlis nutįso per visą arimą. žydriomis akimis žiūrėjo Antanas į tokį pat griedrą dangų, o širdyje nenuslopinami knietėjo neaiškus ir truputį slogus ne rimas. „Tai ką?... skambėjo ausyse keista ir neužbaigta Žukausko frazė, ištarta neaiškiu metaliniu balsu, kuris jau tuomet per smelkė Antaną nemaloniu šaltuku. Susimąstęs Antanas niūgino arklį. Blizgantis plūgo noragas riekė dar nespėjusią apželti rugieną. Prieš akis slinko ir ne lygiais grumstais virto ariama žemė, kartais pilkšva tarsi Iš lyti pelenai, kartais išmarginta geltonų smėlio dėmių. Apvaręs dar porą kartų, Antanas sustabdė arklį, užmetė va deles ant plūgo rankenos ir atvirto čia pat ant ežios. Ilgai žiūrėjo jis į tuščią mėlyną dangų, kramtydamas žals vą smilgos stiebelį ir mąstė. Jo mintys buvo tokios pat pilkos ir sunkios tarsi arimas, tarsi ilgas ir Juodas Žukausko šešėlis. Nepastebėjo Antanas, kaip nusileido saulė, nepas.ebėjo, kaip papilkėjo žvdras dangus, kai- -rib.ro Į jį spindinčių sidabrinių plaštakių. Negirdėjo, kaip kaskart nekantriau kanopomis į žemę dunksėjo arklys. — Anta-a-nai! .. — staiga Jo ausis pasiekė tolimas ir ne tikėtas moteriškas balsas. Jisai krūptelėjo, pasimuistė ir, pasku bomis iškinkęs arklį, spėriu žingsniu pasuko namų link. Paskui Jį paklusniai sekė Bėris. * * * Susikaupęs, tarsi dirbdamas labai svarbų darbą, pirmaisiais mūrelio kampą. _______ . . aštriais dan,ūkais Jonukas atsidėjęs graužė Kartkartėmis jis įdėmiai nužve.gdavo tyliai -,— besišnekučiuojančius . _ mamą ir tėtį ir vėl vogčiomis, kibdavo į savo darba. Per kūną dirginančiu virpuliu bėginėjo neramus ir tuo pačiu be galo malonus laukimas. Atrodė, jog štai štai riktels mama, po to pačiups jį, stipriomis rankomis prisitrauks prie savęs, ir, be paliovos bambėdama, šluostys skarelės kampu rusvas, vinčluojančias molio zūnas. Tačiau kažkodėl nei mama, nei tėtis šiandien Jonuko tarsi
O naktį pro miegus Jonukas vėl girdėjo susijaudinusio tėvo šnabždesį. Paskui Jis nugirdo mamos kūkčiojimą, paskui... vėl stovėjo prie šilto mūre.io ir atsiaejęs driksėjo per birų sudžiūvusi molį... Rytą pabudo anksti ir vienais marškinėliais atšlepsėjo į vlr tuve. Už stalo sėdėjo tėtis. Mama dėliojo į ryšulėlį kažkokius daiktus. Net senelė tylėjo. Jonukas mitriai užs.ropštė tėtei ant kelių, nusišypsojo. Ta čiau niekas jam neatsakė tuo pačiu. Tiktai tėtis tylėdamas ne įprastai švelniai ir i.giau negu paprastai glostė jo pašiurpusius plaukučius. Mirtina tyla viešpatavo troboje. Prisiqlaudęs prie tėvo kru tinės, Jonukas qirdėjo, kaip kažkur qiliai dunqsėjo širdis, kaip kažkur užkrosnyje, sutręšusioje sienoje be paliovos qrikSėjo kirvarpa. Į vaiko širdį nejučia skverbėsi nerimas... Paskui tėvas JI pabučiavo. Pravirko mama, o po to ir senelė. Pasikišęs ryšulėlį po pažastimi, durų link pasuko tėvas. Tuomet pravirko ir Jo nukas. Ilgai jie visi kūkčiojo, žiūrėdami į tolstantį tėvą, kuris ėjo palengva, kartais stabteldamas ir apsidairydamas, tarsi dvejotų.. * * *
Miškas ošė amžiną monotonišką dainą. Stiebėsi į dangų aukš tos ir lieknos pušys. Lygius tarsi aptašytus kamienus glostė šil ta rytmečio saulė! Nuleidęs galvą, siauru apžėlusiu takeliu palengva žingsniavo Antanas. Sunkiai kilnojosi švininės kojos, žemyn linko galva, užgriozdinta painių neišsprendžiamų minčių. Jis nė pats neži nojo, kur eina ir nežinojo, kas jo laukia. Prieš akis tarsi vaiduoklis slinko juodas Žukausko šešėlis. O prie geležinkelio vyrai jau, tur būt, dairėsi į saulę; neužilqo pietūs. Vyrai drauge sėsis palei sankasą, valgys, kaibėsis, šypsosis. Blizgės saulės atokaitoje sumesti kastuvai, bliz gės sidabriniai geležinkelio bėgiai. Tiktai jo, Antano, nebus tarp jų. Vyrai klausiamai zvalgysis viens į kitą, tačiau nesiteiraus, nekalbės apie jį. Nustebę ir apsiblausę jie linguos galvas, o akyse galima bus išskaityti skaudų ir nebylų klausimą: „Kodėl?“... Nesulauks Jie atsakymo, nes atsakymo nėra. Juk net JI* pats ir tai nieko doro jiems neatsakytų. O juodas Žukausko šešėlis nenumaldomai slinko ir slinko pirmyn. * * * Ilgai tą naktį neužmigo Antanas. Vartėsi, galvojo. Prieš akis stovėjo palikti namai, vienišes moterys, besišypsantis prie mū relio Jonukas. Paskui mintyse iškilo geležinkelio sankasa, dar bo draugai, jų nustebę ir neramūs žvilgsniai. Išeidamas jis nie ko nepasakė jiems. Nieko. Tačiau nieko ir nereikėjo sakyti: jie ir taip suprato... Ne jis pirmas, ne jis paskutinis. Pastarosios savaitės dešimtis vyrų Išsivedė į mišką. Paliko tušti namai, paliko dešimtys vaikų su nebyliu klausimu akyse: „Kur tėtis“... Slogus žeminės oras, slogi tamsa ir slogus vyrų šnopavimas kėlė tokias pat slogias mintis. Akimirką Jam pasirodė, jog ne tašytų rąstų lubos visu sunkumu gula jam ant krūtinės. Dre bančiomis rankomis Jis įsikibo į gultų kraštą, žemyn nuleido kojas. Kliūdamas už netašytų rąstų, nušlitiniavo į kampą <r. pakėlęs apytuštį kibirą, atsigėrė. Po to vėl užsiropštė ant gultų Ir ėmė klausytis monotoniško vyrų kvėpavimo. Savi tai buvo vyrai, pažįstami. Netgi iš kvėpavimo kiekvle ną galėjo atskirti... Pagaliau viskas susiliejo į minkštą, slopinančią masę. Nu skendo joje garsai, nerimo smilkinių tvinkčiojimas, sulipo akys. S’onavo jisai savo kaimą, tuščią, tarsi išmirusį. Tiktai pa čiame p krašty, kur kiūtojo Jo Ir Žukausko nlrkios, --Ime styrojo į ,'emę Įbestas plūgas... Paskui, kaži ar visai ’ žvingo Bč .g pabiro Jonuko Juokas. Suskeldejusiose Antano lūpose klajojo ger . »■ -kaiui. syp*
*
*
O miškas jau skambėjo. Rytmetį, prieš didžiąją kelionę sve tur, atsidėję linksminosi paukščiai. Tarp gelsvų pušų kamienų tysojo storas rūkas, ir saulės šviesa, pabirusi pro siauras šakų properšas, didelėmis gelsvomis plokštėmis rėmėsi i žemę. | minkštas sušlapusias samanas gulė didelės bruknių kekės. Anta nas skalniojo kekes, valgė. Staiga už savo nugaros jis pajuto Žukauską__ Šypsodamasis kaimynas ištiesė Antanui ranką. Abu pasisvei kino, paspausdami įdiržusius žemdirbių delnus. Po to ilgai sėdėjo prie laužo, rūkė, kalbėjosi apie namus, sėją ir apie Ameriką, kuri jiems atrodė esanti čia pat, už Vokietijos. Antanas išsitraukė savo pasą. Vartė, žiūrinėjo. O po *°
(NUKELTA į 4 PSL)
IŠ alma MATER
ivroųiaos
ILnHtesttetuft. — 10—
Vilniaus universitetas buvo žinomas ne tik kaip moks lo, pažangos tr kultūros, bet ir kaip dailės centras. Čia gimė ir vystėsi visos lietu viškojo meno šakos: archi tektūra, tapyba, skulptūra, raižiniai. Architektūra buvo pradėta dėstyti, nors tr labai siaurai, dar Jėzuitų Akademijoje. Jos dėstymas sustiprėjo, įsteigus
1793 m. architektūros katedrą ir atėjus čia profesoriauti Laurynui Stuokal-Gucevičiui (1753—1798). L. Stuoka - Gucevičius, ki lęs iš baudžiauninkų šeimos, nuėjo sunkų gyvenimo kelią, kol pasiekė savo tikslą. Tuo laiku mokslas buvo sunkiai prieinamas žemos kilmės žmogui. Mokėsi Kupiškio pa rapijinėje ir Panevėžio pijarų mokyklose. Vėliau studijavo Vilniuje, negaudamas iš na miškių materialinės paramo.s Kaip gabus jaunuolis, L. Stuoka-Gucevičius buvo iš siųstas Į Romą, kur išleido italų kalba nedidelį leidinį apie architektūrą. Vėliau to bulinosi Paryžiuje, aplankė daugelį Europos miestu, susi pažino su jų architektūra. "Atvykęs Į Vyriausiąją Lie tuvos mokyklą, profesorius įsijungė Į krašto visuomeninį gyvenimą. Aktyviai dalyvavo 1794 m. sukilime. Savo kūryboje jungdamas nacionalinius ir klasikinius
ūtms Altajus — nepaprasto grožio kraštas. Laukinė taiga, krištoliniai kalnų ežerai, sraunios upės, a.pinės pievos sutraukia daugybę gamtos mylėtojų tš visos Tarybų Sąjungos. Šią vasarą čia apsilankė ir di delis Lietuvos turistų būrys. Mū sų grupėje, kurią sudarė žmonės iš įvairių Lietuvos kampe.ių, ke liavo ir trys Universiteto atsto vai — sporto katedros dėstytojas S. Timonovas, ChF studentės B. Valdytė ir D. Navickaitė. Keliavome abiem maršrutais — po Siaurinį Ir po Centrinį Altajų. Giliausią įspūdį paliko Viršutinė Katanda. Šios upės slėniu bevelk nevaikšto nei turistai, nei vieti niai gyventojai. Keliauti buvo tik-
vas išsiuntė jį mokytis j Ro mos Meno akademiją. Dar besimokydamas, R. Smugle vičius savo gabumais pralen kė net vėliau išgarsėjusį pran cūzų tapytoją Davidą. Gyven damas Italijoje, jis sukūrė daug gerų architektūrinių pa minklų, tapė istorine temati ka. Pr. Smuglevičiaus darbai to meto Italijoje buvo labai mėgiami, turėjo pasisekimą
kų kalba keletą architektūros veikalų. 1798 m. atidaryta tapybos katedra smarkiai išaugo. Joje dirbo daug įžymių profesorių. Tuo laiku dailės mokyklose klestėjo akademizmas, Pieši mas pagal nustatytas formu les, griežtai nustatyti rėmai varžydavo kūrybinę mintį. Į pirmą vietą buvo iškelta port retinė, alegoriška ir religinė tapyba, vyravo istorinė tema tika. Akademizmas Vilniaus universitete nebuvo stiprus. Čia greit prasiskverbė ir iš bujojo realistinio meno pra dai. Jeigu pirmasis tapybos profesorius J. Smuglevičius jau pasireiškė savo kūryba, kaip realistas, tai galutiunai realistinį meodą įtvirtino dės tytojas Jonas Rustemas (1760—1835). "Vr. Smuglevičius gimė Že maitijoje. Vėliau jis gyveno Varšuvoje, kur jo tėvas dirbo lenkų karaliaus Augusto III dvaro tapytoju. Pastebėjęs meninius vaiko gabumus, tė-
ir kitose šalyse. R. Smugle vičius kelis kartus buvo kviečiamas j Angliją, bet vykti atsisakydavo. Grįžęs Į Varšuvą, Pr. Smuglevičius dirbo jo paties įsteigtoje pri vatinėje tapybos mokykloje, o 1797 metais pakviečiamas į Lietuvos Vyriausiąją mokyk lą dėstyti tapybos. Savo kūry ba pasireiškęs kaip klasicis tas, Pr. Smuglevičius vėliau pasuko į realizmą, iš dalies į romantizmą. Kūrybinis įžy maus dailininko palikimas gausus. Jo kūriniuose vyrau ją religinė mitologinė, antiki nė, istorinė bei buitinė tema tikos. Pr. Smuglevičius Išugdė tokius mokinius, kaip G. Barauskį, A. Blelkevičių, Pr. Pe likaną, J. Oleškevlčių ir kt. Plačiausiai iš jų pasireiškė J. Oleškevlčius, vėliau tobulinęsls Paryžiaus Tapybos ir skulptūros akademijoje pas tapytoją Davidą. Vėliau jis gyveno ir dirbo Petrapilyje, tapė portretus tr religinius paveikslus.
rai sunku. Jokio takelio, jokio kelelio nepamatysi! Užtat ir jau tėmės kaip tikri turistai. Ke.ią nuolat pastojo išgriuvę didžiu.iai medžiai, brūzgynai arba uolų sie na, prisispaudusi prie vandens. Apie dešlmtj kartų teko keltis per upę įvairiausiais būdais, — briste arba „statant tiltus". Pagaliau mes nusileidome į Katunės slėnį. Čia pirmą kartą susitikome kalniečius. Žmonės la bai geri ir nuoširdūs. Mes užėjo me į kraštinę kaimo trobą atsi gerti vandens, šeimininkai tuoj pakvietė atsisėsti, ir, mūsų nuo stabai, ant stalo atsirado didžiu lis ąsotis pieno, lėkštė su duona ir dubuo medaus. Atsidėkodami padovanojome vaišingiesiems ai-
MŪS VILIOJA MĖLYNI TOLIAI Turizmas — sporto šaka, turin ti savybę, kuria negali pasigirti jokia kita fizkultūros priemonė. Juo gali užsiiminėti visi — dar bininkas, profesorius, studentas ir net pirmaklasis. Tačiau, norint keliauti tolimais maršrutais, rei kia ugdyti valią, ištvermę. Kitaip — peršalsi, nakvodamas sniegy nuose keturiasdešimties laipsnių šaltyje, perkais!, žygiuodamas per didelį karštį stepėmis. O kiek me no reikia laužui sukurti arba pa lapinei pastatyti! Daugiau kaip 1380 mūsų Uni versiteto studentų keliavo maši nomis, ežerų bangas skrodė val timis. O kiek pūslių buvo užtrinta, žengiant pėstute Lietuvos
—11—
elementus, jis padėjo pagrin dus lietuviškojo klasicizmo architektūrai. L. Stuoka-Gucevičius rašė: „Pastato grožis, darnumas ir didingumas glūdi ne išgalvo tuose pagražinimuose ar papuoš'muose, bet atskirų da lių santykiavime su visuma ir tarpusavyje“. < Jis suprojektavo eilę pui kių pastatų — Vilniaus ka tedrą, Verkių dvaro rūmus, Vilniaus rotušę (dabar Dailės muziejus) ir kt. 1790 m. su darė pirmąjį Vilniaus miesto naujosios dalies topografinį planą. Vėliau architektūrą dėstė M. Šulcas, ribotų gabumų ar chitektas, 1812 m. nusiskan dinęs Neryje dėl nepavyku sio pastato, skirto carui Aleksandrui I priimti, projek to. Po jo mirties katedra ne turėjo profesoriaus iki 1819 m., kol pradėjo dėstyti K. Podčačinskis. Tai buvo pas kutinis architektūros dėstyto jas Universitete, išleidęs len
Nuostabaus grožio krašte
vieškeliais, plentais! 16 grupių šią vasarą pabuvojo įvairiuose Tarybų Sąjungos rajo nuose. Jos šturmavo snieguotas Pamiro viršūnes, plaukė ant sie lių Amūro upe, gėrėjosi rožių spalvingumu tolimajame Tašken te, raškė vynuoges iš svetingojo guculo vinuogyno. Puikias sportines tradicijas tu ri ir mūsų orientacininkai, stip riausieji respublikoje. Mūsų klu bo turistai, kaip G. Juška, J. Nek rašas, S. Kaparkalija, L. Štarolytė ne kartą gynė respublikos garbę Pabaltijo zoninėse ir net visasą junginėse varžybose. E. VAITUKAITYTĖ, • UTK pirmininkė
tajiečiams lietuviškų suvenyrų. Iš antrojo maršruto (Ediganas— Telecko ežeras) didžiausią įspūdį padarė mažytis, ža.ios ža.ios spal vos Uimenio ežeras, iš visų pu sių apsuptas milžiniškų (kelių šim tų metrų aukščio) uolų, nuo kurių krinta labai gražūs kriokliai. Kelionę baigėme garlaiviu per Telecko ežerą, laikomą Altajaus periu. Mums atrodė, kad gražes nio ežero niekur nėra. Altajuje praleidome visą mė nesį. Norėjome dar pakeliauti, bet baigėsi atostogos... Susitik sime kitą vasarą, žydrasis Alta jau! B. VAINYTE
TURISTE! Žiemos atostogų metu or ganizuojami turistiniai žygiai po: POLIARINĮ URALĄ — 1 GRUPE PIETŲ URALĄ — 1 GRUPE KARPATUS — 4 GRUPES ŽEMAITIJOS IR ZARASŲ AUKŠTUMAS — 2 GRU PES. Pasitarimas įvyks š. m. sausio 12 dieną 20 vai. Uni versiteto turistų klube. Jei bus geras oras, iki atostogų keliausime poilsio dienomis. Kadangi už respub likos ribų išvykdavo ne pasiruošę studentai, todėl be trijų dienų žygio slidėmis, nebus išduodamos maršruti nės knygelės.
Nesibaigia vasaros įspūdžiai Kiekviena studentiška vasara yra įdomi, o ypač jei ji turistinė. Šiais metais su pilnomis kuprinė mis patraukėme į Krymą. Jis mus sutiko pasipuošęs vasaros žalu ma, truputį dulkėtas, bet užtat su saulėtu oru ir visada žydru dangumi. Savo kelionę pradėjome nuo Sevastopolio priemiesčio — Tnkermano. Įspūdžiai nepakartoja mi. Visą Inkermaną supa kalnai, kurių šlaitai varpyte išvarpyti žmogaus išskaptuotomis įvairaus dydžio olomis. Tose olose diena po dienos slinko scholastų vie nuolių ir katorgininkų gyveni mas. Ne vien tik Inkermanas iš-
Slidžių žygis Susirinkome geležinkelio sto tyje, kuprinėmis ir slidėmis ne šini. Kelionė? Ne! Pirmasis šie met slidžių žygis! Jaukiai Įsitai sėme žmonių prikimštame vago ne. Važiuojame. Tyliai niūniuoja me turistines daineles. Pasiro džius Pabradės žiburiams, išlipa me ir — ant slidžių. Po kelių mi nučių įvažiuojame į tamsų, Iš to lo šiek tiek bauginanti mišką. Visą laiką veržiamės tik pirmyn, o iki Joniškio dar taip toli! Kaip paprastai, prasideda „nelaimės“ — vienam krenta slidė, kitam — spaudžia batai. Miškas tylus, romantiškas. Girdėti tik sniego girgždesys. Kartais nubanguoja Iniksma turistinė dainelė. Ir koks gi būtų žygis be dainų! Miškas baigėsi. Prieš akis — ly gus ir viliojantis ežero ledas. Ant jo palikome ir savo pėdsakus. Tik apie vidurnaktį pasiekėme Joniškį. Internate svetingai suskambė'o puodeliai, pakvipo ar bata, deja, ne laužo dūmais. Ry tą tikėjomės vėl gero oro, bet, kaip sakoma, gamta mėgsta kap rizus. Mus sutiko... lietus. Laukuose sniego apstu, o ir grįžti Į namus dar nenorime. Nuotaika kuo puikiausia, todėl žygį tęsėme. Gera buvo Labano ro girioje! Tik vakare pasiekėme plentą Ir laukėme autobuso. Bū dami truputį sušlapę, nuvargę, bet geros nuotaikos, pradėjome šokti mėgiamus turistinius šo kius. Sutemus mus sutiko senojo Vilniaus žiburiai. Net neatsipūtę atvykome tiesiai Į G F suruoštą turistinį vakarą. Tai kas, kad bu vome sušlapę, tai kas, kad šal toka. Mes linksmai juokėmės ir pasakojome, vienas kitą per traukdami, patirtus įspūdžius. Dabar laukiame vėl geresnio sniego, truputį šaltelio, o tada — i žyąi!
A. ILEKYTĖ
saugojo mums statinius iš prieš istorinių laikų. Senovės pamink lų Kryme labai daug. Puikia ar chitektūra stebina Chersono mies tas, akmenyje iškalta Ciufutkalės tvirtovė; Uspenskio vienuolynas ir, pagaliau, garsusis Bachčisarajus. Taip, Bachčisarajus tikrai nepaprastas savo puikiomis salė mis ir nuostabiuoju, verkiančiu žmogaus ašaromis, fontanu... Bet didžiausią įspūdį paliko kal nai, ypač didysis Kanjonas. Kiekviena kelionė —su nuo tykiais. Buvo jų apsčiai ir mums. Niekada neužmiršime žygio į AiPetri. Buvo numatyta pasiekti kalno viršūnę ir ten pernakvoti. Ją visi mes įsivaizdavome vos ne dangų siekiančią. Pasistiprino me ir — prie tikslo. Bki kalno papadės tikėjomės pavažiuoti pake lyje sutiktu sunkvežimiu. Ir koks buvo mūsų nusivylimas, kai sunk vežimis sustojo... Ai-Petri viršū nėje, kuri buvo panaši tik j pa prastą gyvenvietę. Paskui nuvykome j didžiausius Tarybų Sąjungos stalaktitinius
urvus. Sužinojome, kad visi va dovai po urvus — vyrai. Išsipuo šėme, kiek tik galėjome. Pradžio je ėjome truputį pasilenkę, to liau — keliais, o dar toliau — šliaužėme. Taip tris valandas ėjo me, leidomės ir šliaužėme po septynis metrus žemyn, nežinia kur. Pusantros valandos „lepinomės", kukliomis žvakelėmis apšviesdami sau kelią, o pusantros valandos slinkome patamsyje. Ir kokia buvo laimė, kai pagaliau, visai netekę vilties pamatyti že miškąjį pasaulį, mes aptikome plyšį! Pavadinome jį Laiminguo ju. O mes, nors ir molini, susi taršę, nuvargę, bet patenkinti grįžome iš „Raudonųjų olų“. Dar daug būtų galima papasa koti. O užvis geriausia, kad visi tie, kuriuos domina gamtos gro žis ir nuotykiai, patys pabuvotų Kryme, o gal kur nors ir kitur. Nesvarbu, kokį maršrutą pasirink site. Svarbu — keliauti! Sėkmės, draugai turistai! D. TlCKAITE
------------------------------------------
Kad neprailgtų žiemos atostogos Dar diena — kita, ir mes, išlaikę paskutinį egzaminą, paspausime vienas kitam ran kas, o po to išsiskirstysime po visus mūsų respublikos kampelius. Prieš akis — neilgos, ta čiau labai reikalingos ir labai laukiamos atostogos. O kad jos būtų turiningos ir įsime nančios, privalome jau dabar pagalvoti, kaip mes jas pra leisime. Pavyzdžiui, kodėl mums atostogų metu nepabendrauti su mūsų artimais draugais, kolūkiu ir tarybinių ūkių komja„,moliais.
ba disputu apie šiandienines problemas parodytume, ką mums davė studijos ir ką mes galime perduoti kitiems. Todėl, viską išsamiai ap galvojęs, Universiteto kom jaunimo komitetas paskutinia jame savo posėdyje ir pri ėmė atitinkamus nutarimus. Juose numatoma, kad 150 studentų atostogų metu skai tys paskaitas savo kolūkių ir tarybinių ūkių žemdir biams, 100 komjaunuolių — akty vistų bus pasiųsta į pagalbą kolūkių pirminėms komjau nimo organizacijoms. 100 komjaunuolių rinks Arba, sakysim, kodėl gi ateistinę medžiagą Respubli nepasikalbėti su mūsų tėvais, kiniam Ateizmo muziejui. vyresniaisiais ir jaunesniai Tokie yra žiemos atostogų siais broliais, o taip pat su visuomeninio darbo planai, vaikystės draugais apie viską, kurie iš tikrųjų neduos nuo kas domintų juos ir mus. Juk, bodžiauti ir mums, ir mūsų be abejo, būtų visiems įdo kolūkinio kaimo žemdirbiams. mu. Be to, šiltu pokalbiu ar„T. STUD." inf.
Ankstyvas rytas dar tik bren da Vilniaus gatvėmis, bet prie Medicinos fakulteto rūmų jau stovi „Latvija“. Šoferis dar ne baigė pasiruošti kelionei, o iš vykos vadovas vyr. dėstytojas A. Bitė, doc. P. Tamošaitis, asis tentas A. Valinskas ir kiti spe cialistai jau nekantrauja. Čia pat lūkuriuoja ir šešto kurso studen tai, ku'ie šiandien praktikos dar bus atliks Balninkų apylinkės ligoninėje. Molėtų rajonas ne arti. Šlap driba. Bet mūsų autobusas sėk mingai įveikia visus Balninkų apylinkės kalnelius. Surandame ligoninę. Čia praleisime visą dieną, užmegsime ryšius su aoylinkės medikais, išsiaiškinsime, kuo mes galėtume padėti šefuo Kol nevėlu — paskubėk! Primename, jog „Tarybinis jamiems kolūkiečiams. Tai pir studentas** 1966 metais išeina mas mūsų apsilankymas „Rau tris kartus per mėnesį. žvaigždės“ kolūkyje. Prenumeruojama per fakulte donosios tų proforgus Universiteto stu Svetingai mus sutinka ligoninės dentų profkomite.e. personalas. Būsimiesiems gydy Beje, ant staliuko (Centriniuo se Rūmuose) bus mažiausiai pla tojams viskas įdomu. Juk tik ke tinamas. Todėl page daujame vi letas valstybinių egzaminų, ir jie sus skaitytojus prenumeruoti atvyks į tokias pat ligonines. Ne Universiteto laikraštį vis ems metams (iki 1967 metų pradžios). vienai dienai, o nuolatiniam dar Blogai prenumerata vykdoma bui. Malonu girdėti, kad ir čia fakultetų katedrose. Toms, ku galima daryti pagrindinius labo rios neužsiprenurreravo, per kanceliariją laikraštis nebebus ratorinius tyrimus, gauti naujau išduodamas. sius medikamentus. Esant reika Prenumeratos kaina rrelans lui, galima pakviesti konsultan tik 60 KAPEIKŲ. Paskubėkite tus iš rajono ligoninės. užsiprenumeruoti.
MEDIKAI KOLŪKYJE 0 tuo tarpu čia mes visi tik konsultantai. Vizituojame ligo nius. Palatose jauku, šilta. Doc. P. Tamošaičio vadovaujami, stud. J. Juozapaviičūtė ir A. Si pavičius atidžiai išklauso ligo nius, kruopščiai juos apžiūri, pa taria, kaip toliau gydytis. Busi mieji gydytojai gerai žino, ką ligoniui reiškia malonus, padrą sinantis žodis. Žinia apie gydytojų brigados atvykimą netruko pasklisti po kolūkį. Teko nemažai padirbėti, kol apžiūrėjome visus susirinku
sius ligonius. Mūsų tarpe nebu vo vaikų ligų specialisto, ta čiau ant švelnių būsimosios gy dytojos Mašos Neviažskajos ran kų nutilo ir verkiantis kūdikis. GROŽINE LITERATŪRA Pavargę, bet patenkinti, grį Jevtušenka, J. Poezija, Vertė žome į Vilnių. Sutarta — atvyksime dar ne kartą, pasistengsime A. Baltakis ir kt. V., „Vaga", įgyvendinti iškilusius sumany 1965. mus. Štai vienas iš jų. Kolūkie Jonynas, A. Šventieji žiedžia čiams reikalinga pirtis. Medikai puodus. Satyr. apysaka. Iliustr už tai, kad padėtume ją pastaty R. Palčiausko. V., „Vaga“, 1965. Apysakoje smerkiamas būro ti. 0 kokia kitų nuomonė? Asist. I. MISEVIČIUS
2525BS2SE5E5ESE525ESE5E525E5E5E5E5E5E525E5E5E5E5BSE5H5E52S
A. VENCLOVAI — 60 METŲ
j:::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::“
R. Urbono apsakymo „DĖMĖ“ tęsinys iš 2 psl. staiga perplėšė ir negalvodamas metė į ugnį. Abu kaimynai nusišypsojo— * * * Namuose Jonukas seniai įprato matyti ginkluotus vyrus. Vieni ateidavo dieną, kiti — naktį. Ir visi su šautuvais. Susėdę prie stalo ilgai ir kruopščiai valydavo juos, kalbė davosi aoie šį bei tą, ginčydavusi. Jonukas tuomet tylus sėdėdavo užkrosnyje. Jis nesuprato, apie ką jie kalba. J.sai buvo dar perdauq mažas, kad ką nors suprastų. , . Vaiko akyse visi jie mažai tesiskyrė vieni nuo kitų. O neseniai Jonukas matė savo tėtį. Jisai atėjo vidurnaktį, apsitulojęs kailiniais, nesiskuięs. Ilgai kalbėjosi su mama, kažką skaitė laikraštyje. Paskui mama verkė, maldavo, ir tėtis tą naktį į mišką neišėjo. O ryte staiga kažkas pasibeldė Į duris. Įėjo Žukauskas. Kreivu žvilgsniu nužvelgė issigandusias moteris, šyptelėjo |r dusliai pagarbino Kristų... Paskui paėmė nuo stalo laikrašti, vėl šyptelėjo ir suglamžęs metė į krosnį. — Skelbimus skaitai?.. Ką gi, kaip sau nori, Antanai, — ištarė ir išėjo. Jonukas nežinojo, kad laikraštyje miškiniams buvo siūloma pasiduoti... O vakare tėvas vėl susiruošė. Jonukas palydėio Ji iki vartų. Po to ilgai žiūrėjo įkandin. Jis matė, kaip tėvas pasuko pirties link, o iš ten patraukė į mišką. Už pečių jam karojo šautuvas... , , Ilgai stovėjo sužvarbęs Jonukas, žiurėjo į tolį, kažką gal vojo, kažką stengėsi suprasti. Vidury užpustyto lauko styrojo dvi apsnigto plūgo rankenos. * * * Tarsi skambus botago kirtis pušų viršūnėmis nuskardėjo sausas vienišo šūvio aidas. Dešimtį kartų jį pakartojo giria. Kažkur iš netolimos gūžtos šūstelėjo Juodas vanagas ir išgąs tingai klykaudamas nusklendė virš pušų. | paskutinio šūvio atbalsius staiga įsiliejo nauja papliūpa. Suošė, sustaugė ųiria. Išsigandęs vanagas beprotiškai blaškėsi mėlynėje virš klaikaus, staugiančio miško. Miškas pirmąkart buvo toksai baisus. Po pušim petys į petį gulėjo kaimynai... Basi ir vienmarš kiniai jie daugiau priminė paprasčiausius kaimo šienpiovius, negu pagarsėjusius banditus, kuriais moterys kaimuose bau gindavo vaikus. O ir gulėjo juodu taip, tarsi iš tikrųjų būtų pavirtę pogulio po ilgos ir sunkios pradalgės. Atmetęs virš ga.vos rankas ir akimis įsisiurbęs į aukštį, kur rėmėsi galingos pušų viršūnės, gulėjo Antanas. Prie kūno maloniai glaudėsi šilta pavasario žemė. Ji buvo nuolanki ir gera, Ji mokėjo glaustis. Jautė Antanas savo žemę, tą pačią žemę, kurią Jis arė, tą pnčia. kurios niekuomet nebears. Krūtinėje plytėjo didžiulė tuštuma ir netųi apmaudas nesugebe.o užp„dyj jos. Staiga aiktelėjo Žukauskas. Antanas pakrypo ant šono, pasižiūrėjo. Gulėjo kaimynas tiesus, toli į priekį išmetęs sudiržusias rankas ir išskėtęs drū tas, basas kojas. Nurimę, gumbuoti pirštai buvo tvirtai suleisti į samanas. Kažkas be galo skaudžiai Antanui smilktelėjo širdin. Prieš akis Jam šmėkštelėjo namai ir nebaigta arti dirva, išsigandusios moteriškių akys ir Juklus papurgalvis Jonelis. Paskum, tarsi, sužvingo Bėris, sugrikšėjo pažįstama užkrosnio kirvarpa, paskui... ...Kažkur šūkalojo būrio atamanas. „Šuva“, — pagalvojo Antanas. Tas šauksmas jam buvo visiškai svetimas, kaip ir pats ata manas. užsitempęs karininko munduru. Šūviai nutilo. Į savąją ųūžtą nutūpė vanagas. Artėjo naktis... Dar kartą tarsi botagi k,rus pokste.ėjo vienišas šūvis. Suošė, nubangavo neramus miško aidas, ir vėl įsiviešpatavo didelė, netrikdoma tyla. Kaimynus atrado ryte. Gulėjo Jiedu vienas greta kito, basi ir vienmarškiniai, tarsi šienpioviai. Žukauskas kietais nagais buvo tvirtai įsikibęs į žemę, o Antanas gulėjo aukštielninkas, įsisiurbęs į aukštą ir mėlyną dangų tokiomis pat žydromis akimis. Akys tos buvo stiklinės... * * * — Nepriėmė, — su skaudžia šypsena ištarė Jonas, žiūrėdamas į smalsias ir laukiančias jaunuolių akis. — Tėvas, — vėl išspaudė po ilgos ir slogios pauzės Ir, tvirtai suspaudęs virpančias lūpas, pasuko durų link. Tyliai ir išdidžiai, neskubėdama ir nė akimirkai nesustoda ma, tarsi didelis, reikšmingas gyvenimas, prieš akis plaukė Ne ris. Juodame naktiniame jos veidrodyje maudėsi marga rekla mų ugnis, sumišusi su gausiais gatvių žibintų atspindžiais. Sėdėjo Jonas prie pat vandens, ant didelio, dar maloniai šilto nuo praėjusios kaitros akmens, ir mąstė. Žiburiavo juodos bangos, suposi jose gausios žvaigždės, su posi gausūs didmiesčio žiburiai, ir tas ramus monotoniškas sūpavimas pamažu užmigdė slog j ir graužiantį apmaudą. i širdį liejosi didelė ir šilta banga, pripildanti krūtinę nera maus, viliojančio laukimo... Staiga bangose ėmė suptis riebios tepalo dėmės. Matyt, ne tolima gamykla atidarė kanalizacijos šliuzus... Tačiau dėmės plaukė ir nup.aukė... Vėl ėmė žaisti bangose žiburiai. Vėl Neris tapo panaši į didelį reikšmingą gyvenimą.
LTSR liaudies rašytoją Amaną VENCLOVĄ garbingo jubiliejaus proga sveikina Rašytojų sąjungos valdybos pir mininkas poetas Eduardas MIEŽELAITIS.
■
Repeticijos vyksta Pro Centrinių rūmų Aktų salės duris sklinda muzika, linksmi stu dentų balsai. Liaudies dainas pa keičia chorai iš operų. Tai repe tuoja Universiteto akademinis choras. Pertraukėlės metu dirigentas tariasi su choristais dėl numatomų pasikeitimų choro gyvenime, in formuoja apie įvykius. Staiga vi sų veidai surimtėja. Choro pirmi ninkas St. Imbrasas skaito įsaky mą: St. Matiliauskas (EF), Aid. Ei mutytė (MF), A. Vasiulis (GF), K. Kilkus (GF), J. Mieliauskas (FFh E. Steiblys (IFF) išbraukiami iš cohro dalyvių sąrašų. Papeikimai reiškiami V. Basevičiūtei, O. Ja nušauskaitei, I. Bielskytei, J. Ba ranauskaitei ir kitoms. Tai stu dentai, kurie dėl nepateisinamų priežasčių nedalyvavo repeticijo se ir koncertuose. Neseniai įvyko ataskaitinis-rin-
M = = = = — — = j= = = — — — ~ = = =
kiminis susirinkimas. Choro pir mininkas paruošė išsamią ataskai tą apie praėjusių metų darbą. O metai buvo nelengvi. Choras šventė savo 25-metj. Ir šiai šven tei buvo skiriamas visas choristų dėmesys. Aišku, pasitaikė ir trū kumų. Ir didžiausias iš jų — re peticijų praleidinėjimas Pasisakę choristai iškėlė daug įdomių minčių, siūlydami ieškoti naujų darbo formų, išdėstydami savo nuomonę įvairiais klausi mais. Jaučiama, kad choras, jun giantis savo eilėse daugiau kaip 150 narių, sudaro darnią šeimą. Kiekvienas narys jaudinasi dėl nesėkmių ir džiaugiasi laimėji mais. Buvo išrinkta nauja valdyba. Ją sudaro geriausi nariai, kurie tikrai pateisina draugų pasitikė jimą. K. ŠVEDAS
TARNAITĖ“ TAMPA „KARALIENE“
Apie tikslių matematinių apskaičiavimu būtinumą kosminių laivų gamybai ir išvedimui Į orbitą, tur būt. niekas dabar neabejo'a. V s ems žinoma, kad matematika, dar talo neseniai buvusi ..mokslu tarnaitė“, dabar įsitvirtina .moks! ' karalienės“ soste. Tačiau. dažnai nepastebime, kad matematika vis giliau ir olačiau skverbiasi i mūši kasdienybe. Iškilo reikalas su->ažind!nti studentus su mat=matikos valdmeniu m' S'j kasdieniniame gyvenime. Šiam tiks'ui mūsų bibliotekos darbuoto'ai ir paruošė stendą „Matematika liaudies ūky-
je**, kuris yra prie bendrosios skaityklos. V:sos respublikos įmo nės ir gamyklos naudoa'l e’ektroninių mašinų apskaičiavimais. Matematika ne t'k padeda gamin ti tiksliausius prietaisus bei ma šinas, ii naudojama net naujų koncentratų, kurie labai reikalin gi gyvulininkystei, paruošimui. Aoie ..mokslų karalienės“ pla čias valdas, apie jos ..stebuklus** jūs sužinosite '-usioažinę su sten du „Matematika liaudies ūky’e**. P. DIRGĖLA
□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□a
Giliai užjaučiame Medici nos fakulteto studentę SAU LUTĘ ANKUDAVICIOTĘ, jos motina! mirus. KURSO VADOVAS IR DRAUGAI
Universiteto Rektoratas ir visuomeninės oro-r-i-aci Jos reiškia gilią užuojautą I. e. Rektoriaus pareigas doc. Broniui SUDAVICIUI, jo brangiam tėvui mirus.
Reiškiame nuoširdžią užuo jautą Universiteto w I. e. Rek toriaus pareigas prorektoriui mokymo reikalams doc. B. SUDAVICIUI, jo tėveliui mi rus. „TARYBINIO STUDENTO** redkolegija
Docentą Bronių SUDAVIČIŲ, jo tėveliui mirus, gilią užjaučia ir liūdi MEDICINOS FAKULTETO DEKANATAS IR VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS
□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□o
Reiškiame gilią užuojautą SAULEI ANKUDAV1CI0TEI, jos mylimai mamytei Micha linai Rudžionytei mirus MICHALINOS RUDŽIONYTĖS STUDIJŲ DRAUGAI
kratlzmas. nejautrus Ir neprift clplngas požiūris i žmogų, kelia mos moralinės problemos.
Roždestvenskis, R. Poezija. Vertė A. Baltakis, A. Maldonis, J. Vaičiūnaitė. V., „Vaga“, 1965. Simonovas, K. Poezija. Vertė A. Churginas ir kt. V., „Vaga“'. 1965. Sluckls, B. Poezija. Vertė A Baltakis ir kt. V., „Vaga", 1965 (Rusų taryb. poezija. V). Išleista futliare „Rusų tarybinė poezija. V", drauge su kitomis penkiomis knygomis. Smeliakovas, J. Poezija. Ver tė V. Griedra, J. Marcinkevičius, E. Matuzevičius. V., „Vaga", 1965. Voznesenskis, A. Poezija. Ver tė V. Šimkus. V., „Vaga“, 195$. Cveigas, S. Širdies nerimą?. Vertė A. Druktenis. V., „Vaga", 1965. Simonaitytė, I. Nebaigta kny ga. („.. . O buvo taip"., D. 3;) Raiž. V. Kalinausko. V., „Vaga“, 1965. ; Šioje autobiografinės apysa kos dalyje rašytoja pasakoja apie savo gyvenimą 1920—1944 m.
Diurenmatas, F. Fizikai. 2 v komedija. Vertė J. Banaitis. Vt, „Vaga", 1965. Fo.kneris, V. Rugpjūčio šviesa. Vertė L. Vanagienė. V., „Vaga?, 1965.
1966 sausio mėn. 1 d. po ilgos Ir sunkios ligos mirė Biblotekininkystės katedros vyr. laborantė Michalina Rudžionytė. Nuo 1952 m. M. Rudžionytė pradėjo dirbti Istorijos ir filologijos fakulteto Istorijos katedroje. Dirbdama ji neaki vaizdiniu būdu studijavo ir baigė bibliotekininkystės spe cialybę. Nuo 1961 m. perėjo dirbti į Bibliotekininkystės katedrą. M. Rudžionytė buvo stropi, kukli ir pareiginga darbuo toja. Sunkiai sirgdama, ji vi suomet rūpinosi katedros gy venimu, dėstytojų bei stu dentų interesais. Šviesus M. Rudžionytės at minimas ilgam išliks ją pa žinojusių širdyse. BIBLIOTEKININKYSTES KATEDRA OOOOCXXXXXXXXXXXXXXX9
Medicinos fakulteto deka natas ir visuomeninės orga nizacijos užjaučia SAULĘ ANKUDAVICIOTĘ, Jos motinai mirus.
SAULĘ ANKUDAVICIOTĘ, jos brangiai mamytei mirus, nuoširdžiai užjaučia ANSAMBLIO VADOVAI IR KOLEKTYVAS
Redaktorius J. GIRDVAINIS
Musų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tale fonas: 2-79-17.
Rinko ir spaudė LKP CK spaustuve. TIRA2AS 2300 EGZ.
LV 06626
Užs. Nr
279