Vilniaus Vaisi. Universitetu* MOKSLINE B1BL1OTEK4
Inv, Mr 1119 M /
MUS SVEIKINA U Naujaisiais Metais, jaunie ji draugai! Taip jau įprasta, ad užbaigiant Se nuosius ir peržen giant Naujųjų metų įlenkstį susumuojame Asų metų darbus ir inkime geros sėkmės sekančiuose. Ir juo gražesni būna senųjų metų darbo re zultatai, juo maloniau linkėti gerų pasisekimų Naujuose metuose. Mums, didžiosios Tarybų šalies žmonėms, pasibaigusie ji 41-ji po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos me tai itin džiugūs savo didin gais pasiekimais pramonėje ir žemės ūkyje, tolesniame mokslo bei technikos vystyme, kultūros bei darbo žmonių gerovės augime. Tarybinio žmogaus protas ir darbščiosios rankos per praėjusius metus pasiekė to limiausius erdvės taškus, gi liausias vandenų bei žemės gelmes. Mums malonu, kąd į Tarybų šalį atkreipti pagar bus žvilgsniai viso pasaulio pažangiosios žmonijos, trokš tančios taikaus kūrybinio dar bo, šviesios rytojaus dienos. Mums malonu, kad mes tam esame pasirengę. Mūsų Tėvynė 1958 metais iškėlė naują milžinišką taikaus kū rybinio darbo lenktyniavimo
S
■ m ŪSŲ
socialistinė Tė-
/yl vynė gyvena didelio
programą — pirmąjį tarybi nį septynmečio planą. Tame plane puiki komunistinės vi suomenės kūrimo perspekty va kiekvienai tarybinei respublikai. Jame ir mūsų mymosios tėviškės Lietuvos naujo suklestėjimo garantija. Kartu su visomis broliško mis tarybinėmis tautomis 1959 — pirmaisiais tarybinio septynmečio metais — toliau vystysis ir mūsų respublikos pramonė bei žemės ūkis, mokslas bei liaudies gerovė. Kauno hidroelektrinė įžiebs savo srove pirmąsias Iljičiaus lemputes, pradės tiekti elekt ros energiją liaudies ūkiui. Išaugs naujos statybos respub likoje ir senajame Vilniaus mieste, puošdamos jį ir jaunindamos. Jaunųjų specialistų kadrų kalvės išleis naujus, dar geresnius būrius atsidavu
sių darbininkų, kurie tiesio giai įsijungs į kovą už sep tynmečio plano įvykdymą, už tolesnį mūsų respublikos su klestėjimą. Dar spartės tem pai mūsų kilnioje kovoje už komunistinės visuomenės su kūrimą. Tad leiskite širdingai pa linkėti, peržengiant Naujų 1959 Metų slenkstį, ir Jums, Vilniaus Valstybinio V. Kap suko vardo Universiteto stu dentams, ateinančiais metais taip pat spartinti tempus, gi linti teorines bei praktines žinias, eiti koja kojon su vi sais mūsų šalies darbo žmonė mis, pavyzdingai ruošti save didžiai kovai už naujas ko munistinės statybos pergales. F. Bieliauskas Partijos Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius
* r * politinio pakilimo dienas — 1959 m. sausio mėnesyje įvyks neeilinis XXI Komunistų partijos suva žiavimas, kuris apsvarstys mūsų šalies tolesnio išvysty mo septyniems metams pla nus. Grandioziniai partijos nubrėžti uždaviniai iš širdies gilumos jaudina kiekvieną: juk per septyneris metus mū sų šalis žengs milžinišką žingsnį pirmyn, o pasiaukoja mas tarybinių žmonių dar bas pavers realybe grandio zinę komunistinės statybos programą. (r visų džiugių, stebinan čių savo grandioziniu užmo ju planų įgyvendinime atsi veria plačios perspektyvos Štai prašo parašyti sveikinimą, o aš nežinau, ką linkėti Jums Naujųjų Metų jaunimui. Tegu dar labiau Sveikatos? liepsnoja karštos komjaunuo liškos širdys, te dar glaudžiau Bet jūs jauni — vadinasi, ir sveiki! sukimba bendram reikalui Laimės? darbščios jaunųjų rankos. Bet jūs jauni — vadinasi, ir laimingi! Naujuių 1959-ųjų Metų Tai gal ir palinkėti jums kūo ilgiausiai būti jauniems proga linkiu šauniam ir ir išlaikyti jaunystės laimę? darbščiam Universiteto ko Sitai linki jums iš širdies lektyvui naujų kūrybinių jė Jūsų gų ir sėkmės. Tegul jaunatviška energija Mykolas Sluckis ir komjaunuoliškas ryžtas ly di visus tuos, kurie netrukus visų šalių proletarai, vienykitės! baigs Universitetą ir erelio sparnais išplasnos į didį ry tojų. Tegu darbas ir studentiška aistra lydi tuos, kurie po me tų po dviejų ruošiasi įsilieti į daugiamilijoninę komuniz mo statytojų armiją. Nesigai lėkite triūso ir pastangų, nes Jūs patys savo darbu kalate savo gyvenimą, šviesų rytojų . ir laimę. Jūsų laukia gimtie ji kolūkiai, fabrikai ir ga myklos, moksliniai-tiriamieji institutai ir mokyklos. Jū sų laukia žmonijos jaunystė VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNI VERSITETO REKTORATO PARTINIO BIURO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS — komunizmas. A. Ferensas Nr. 1 (312) 1959 m, sausio 1 cL, ketvirtadienis. Kaina 30 kap. LLKJS CK sekretorius-
Brangus draugai studentai!
a
V-
KAIP PŪKELIAI ŽAIDŽIA ORE SNAIGES, NUTU PIA ANT PRAEIVIO VEIDO IR IŠNYKSTA. „KOKS GRAŽUS VAKARAS!" — PASIDŽIAUGIA ŽMOGUS . O KIEK TOKIŲ GRAŽIŲ VAKARŲ IR DIENŲ PRA SLENKA BESĖDINT PRIE KNYGOS, LABORATORIJO SE AR PRIE KASDIENINIO DARBO STALO' TAIP PRA LEIDŽIA METUS DAUGUMA IR MUSŲ UNIVERSI TETO DĖSTYTOJŲ, STUDENTŲ BEI DARBUOTOJŲ. BET UŽTAT, PALYDĖDAMI PASKUTINĘ METŲ DIENĄ, JIE TURI KUO PASIDŽIAUGTI. PASIDŽIAUKIME IR MES SU JAIS! 1
REPORTAŽAS
Neveltu i praėję m e Puiku, Gertrūda! Dabar jau stebisi ir pa ti Gertrūda. —1 Ar tikrai 27? Nega Ii būti, — ir dar kartą t suskaičiuoja per septynias 1 sesijas išlaikytus egzami nus. Ne, ji nesuklydo — iš laikyti dvidešimt septyni egzaminai, ir studijų kny gelėje dvidešimt septyni penketai. IV kurso teisininkė Gertrūda Nolinskaitė šiuos Naujuosius Metus sutinka tikrai gražiai — sėkmin gai išlaikyta sesija, o da bar — įdomi gamybinė praktika liaudies teisme. Naujųjų Metų išvakarėse norisi darbščiajai Gert- g rūdai palinkėki taip pat ge-1| ra! mokytis ir likusiais stu- ™ fu'jų metais.
o
UNNlAt MĖTOS
Kiekvieni metai būna skir svarbūs ir dėl to, kad pradėta tingi nuo praėjusiųjų, kiekvie ruošti dviejų rūšių specialis ni atneša mums ką nors ypa tus: chemikus — ęlarbui moks tingo, naujo. Praėję 1958 me lo įstaigose, pramonės įmonių tai chemijos mokslo atstovams laboratorijose bei vidurinėse buvo labai reikšmingi, tačiau mokyklose ir plataus profilio turi būti dar reikšmingesni chemikus-inžinierius. 1959 metai. Visi mūsų che 1959 metai — pirmieji sep mikai su džiaugsmu ir dėme tynmečio metai — reikalauja siu sutiko TSKP CK Gegužės iš visų mūsų dar atsakingiau plenumo nutarimus dėl spar vykdyti savo pareigas, ir Che tesnio chemijos pramonės ir mijos fakulteto dėstytojai dės ypač sintetinių medžiagų bei visas pastangas spartesniam jų dirbinių gamybos vystymo. svarbių mokslo problemų Dar didesnį džiaugsmą mums sprendimui bei aukštai kvali kelia septynmetis planas, pa fikuotų specialistų, atsidavu gal kurį, greta kito, numato sių komunizmo statytojų, pa ma padidinti chemijos pramo ruošimui. nės gamybą tris kartus. Ypač dideli uždaviniai išky Chemijos fakulteto kolekty la prieš fakulteto visuomeni vas, atsiliepdamas į šiuos visa nes organizacijas, visų pirma, liaudinės reikšmės nutarimus, gerinant . politinį-auklėjamąjį stengiasi geriau atlikti savo datfbą. Tikimės, kad sekančius pareigas, glaudžiau susieti mokslo-tiriamąjį darbą su res Naujuosius Metus Chemijos publikos liaudies Ūkio porei fakultetas sutiks žymiai dides niais laimėjimais. kiais. L. Simanavičius Dabartiniu metu fakulteto ChMF partinės personalas nagrinėja tokias organizacijos aktualias temas, kaip, pavyz sekretorius džiui, kokybinių galvaninių dangų gavimo metodai, prieš TRUMPAI vėžinių ir biologiškai aktingų Gamtos mokslų fakultete preparatų sintezė, Kuršių Ne gruodžio 23 d. įvyko zoo ringos smėlių tyrimai (nusta tant galimybę panaudoti juos logijos būrelio eilinis susi aukštos kokybės stiklo gamy rinkimas. Jame buvo nag bai), plastinių masių sintezė rinėti praktikos Usūri'< ' ir kt. Šiose srityse dirbami ir rezultatai. Buvo išklaufa studentų diplominiai darbai. G. Tursos ir R. Lekevičų Praėję metai fakultetui pranešimai.
mes įžengėme į Naujuosius 1959 Metus. Praėjo dar vieni įtempto darbo, gausių kūrybinių ŠIANDIEN ieškojimų ir nuostabių laimėjimų metai. Dar gražes nė ir galingesnė tapo mūsų Tėvynė, dar didesnis indėlis įneštas į pilnutinį komunizmo pastatymą mūsų šalyje. Bet tarybinis žmogus nepasitenkina tuo, ką pasiekė, dirbti dar daugiau ir geriau — toks mūsų šūkis. Daug per praėjusius metus padirbėjo ir mūsų Univer siteto dėstytojai ir studentai. Žymiai pagerėjo mokslinis ir auklėjamasis darbas. Gausėja tik gerai ir labai gerai be simokančių studentų gretos. Mūsų Universitetas ruošia jaunuosius specialistus pa čių svarbiausių ir aktualiausių liaudies ūkio ir kultūrinės statybos uždavinių šviesoje. Praėjusiais metais, daugiau negu bet kada, pas mus atėjo turinčio nemažą gyvenimo patyrimą jaunimo tiesiai iš gamybos. Ir tik toks jaunimas bus pagrindinis mūsų Universiteto šeimininkas ateityje. 1959 Metai — pirmieji septynmečio plano metai. Ko munistų partijai vadovaujant, visa tarybinė liaudis šiais metais atlieka milžiniško užmojo darbus. Dideli uždaviniai kyla ir mūsų kolektyvui. Mes turime dirbti dar energin giau, ryžtingai taisyti praėjusiais metais buvusius mūsų Universiteto darbe trūkumus. Draugai dėstytojai, studentai, administracijos darbuotuojai, leiskite pasveikinti Jus Naujųjų 1959-jų Metų proga ir palinkėti Jums geriausios kloties tolimesniame Jūsų darbe, moksle ir gyvenime. Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo Universiteto Rektoratas Partinis biuras
METU (Vilniaus aukštosiose mokyklose) Paskutinės Senųjų metų dienos Dailės Institute pilnos kū rybinio darbo įkarš čio. Dabar kiekvie noje studijoje triū sia grafikai, tapy tojai, skulptoriai. Jie baigia savo darbus, kuriuos tu ri pateikti Naujųjų Metų apžiūrai. Ap žiūra rengiama kiekvienais metais,
prasidedant sesijai. Kartu su apžiūral skirtų darbv baigimu studentai •uošiasi ir Naui" Metų karnavalui. Karnavalas žada būti labai įdomus. ★ ★ * ,, Mielas drauge! į Naujųjų Metų sutikimą ateik tik su kauke!" — užrašas Konserva-
torijos vestibiulyje. Naujųjų Metų sutiklmui studentai įtemptai ruošiasi, Daugelis gamins kaukes individualiai, o nemaža da lis karnavalo rūbus dirbs kolektyviai. Naujųjų Metų karnavale dalyvaus Kapsuko dramos teatro aktoriai — Konservator i j o s auklėtiniai.
NAUJIEJI METAI oas IV kurso istorikus — Užsukime pas IV kurso likos rajonų rinko Lietuvos Istorikus, — tarė Senieji Me komjaunimo istorijai medžia tai Naujiesiems. Aš pats apie gą. Iš viso fakulteto jų kur jų grupės šaunius darbus daug sas surinko daugiausia medžia esu girdėjęs jau iš savo pirm gos. O štai ir juos pačius sura takų. Pamatysi, kad ir mano valdymo laikas jiems nepra dome. Linksmi tave sutinka. Ir kuo jiems nesidžiaugti, kai ėjo veltui. Kol nueisime aš tau, jauni darbai patys kalba už save? — Štai šitas, — Senieji Me kaiti, paporinsiu, kąd grupė tikrai šauni. Vieninga, aktyvi, tai parodė į aukštą šviesia gyvai atsiliepia į svarbiausius plaukį vaikiną, — Juozas Vigyvenimo klausimus. Nepa dūnas. Susipažink. Jis vasarą miršta žmonės ir savo tiesio rinko komjaunimo istorijos net penkiuose rajo ginės pareigos — gerai moko medžiagą nuose. O neseniai miklinau sa si. Neregėjau iš jų tarpo sko vo lininkų aš, tur būt neteks jų vėse.senus kaulus Juozo vestu matyti ir tau. Dalyvauja įvai Metai pasisveikino riuose moksliniuose būreliuo darNaujieji su vienu jaunuoliu. Tai se, rašo mokslinius darbus. Senieji jį supažindino su Ypač daug dirba Romas Ba komjaunimo organizacijos sek tūra, Vladas Gobis, Regina retoriumi Povilu Vitkausku. Tamošiūnaitė. — Aš, senis, trupučiuką Nenusileidžia jie ir visuo atsipusiu, o tu, Povilai, papa meniniame gyvenime. Ką tu į sakok, svečiui daugiau. Ką tai, jei pasakysiu, kad grupėje dar padarėte, ką manote da net 10 žmonių yra apdovano ryti. Štai ten apie fabriką. ti LLKJS CK Garbės Raštais. Sužinojo Naujieji Metai, O veltui, vaikine, Garbės Raš tų niekas nedalins. Gerai pa kad neseniai pas IV kurso is dirbėjo — tai ir apdovanojo. torikus buvo komjaunimo orsusirinkimas. Arba vėl, žiūrėk, vasaros atos ganizacijos togų metų visi ilsėjęsi, o jie Svarstė — kuo jie gali prisituo pačiu laiku suspėjo rajo dėti prie bendro darbo sutin nuose perskaityti 46 paskai kant partijos XXI suvažiavi tas. Aštuoni grupės žmonės mą, vykdant septynmečio pla dalyvavo vasaros darbų sto no uždavinius. Svarbiausia, ži vyklose, ir visi jie už gerą noma, ir toliau gerai mokytis, domėtis visuomeninėmis ir darbą turi Garbės Raštus. Čia senis išsitraukė ilgą po specialybės disciplinomis, ge pieriaus lapą — sunku atsi rai ruoštis seminarams. Užmegzta draugystė su minti viską, ką nuveikė isto rikai. Bet štai jau toliau po „Aušros” siuvimo fabriko darbininkais. Jame yra briga rina: —- Aha, štai. Vilniaus dos, kovojančios už komunis kraštotyros muziejuje VLKJS tinio darbo brigados vardą. 40-mečio proga yra suruošta Štai istorikai ir nutarė jiems komjaunimo nueito kelio dar padėti kuo greičiausiai pasiek bų paroda. Didelę darbo dalį ti tai. Jie negali padėti dar įrengiant šią parodą atliko IV bininkams tiesioginiame dar kurso istorikai. Labiausiai ten be, užtat padeda mokytis, kel pasidarbavo Aldona Taura- ti savo kultūrinį lygį, plėsti gauskaitė ir Stasė Ivanauskai akiratį. tė. — Si draugystė prasidėjo O kur Universiteto komjau dar visai neseniai, — pasako nimo istorija? Tai jų grupė ja Povilas, — todėl nedaug surinko medžiagą, apdorojo ir ir tenuveikėme. Supažindino paruošė istoriją dviem laiko me juos su studentų gyveni tarpiais: 1940—1941 metais mu, pakalbėjome kultūros, ir nuo 1944 metų iki šių die buities, moralės klausimais. nų. Čia irgi nemažai darbelio Manome įsteigti fabrike įdėti reikėjo. Ji dar nebaigta Lietuvos istorijos būrelį, dary spausdinti, bet tuoj pasirodys. ti tarptautines apžvalgas. Su Pamatysi pats. pažindinsime darbininkus su Tiesa, ogi vasarą grupės Universitetu, istorinėmis Vil žmonės keturiolikoje respub- niaus vietomis ir, žinoma, kiek
KĄ KALBA SKAIČIAI V ir IV kurso teisininkai ir V kurso ekonomistai užbai gė egzaminų sesiją. Visi V kurso teisininkai užbaigė egzaminų sesiją be įsi skolinimų. Sveikiname! 25 studentai (iš 45 laikiusių egza minus) gavo tik labai gerus ir gerus įvertinimus. 16 egza minus išlaikė labai gerai. O štai IV teisininkų kursas studentų skaičiumi maždaug lygus penktajam (41 studentas), turi tik tris studentus, iš laikiusius visus egzaminus labai gerai. 16 šios grupės stu dentų užbaigė sesiją be trejetų. Neišvengta vis dėlto vieno įsiskolinimo. O V kurso ekonomistai „neišvengė" net 4 įsiskolinimų. Nors be trejetų išlaikiusių egzaminus procentas ne toks jau menkas — 25 žmonės (kurse, (skaitant visas specialybes, 66 studentai). 11 užbaigė sesiją labai gerai. Visumoje — ne tokie jau blogi rezultatai. Vis dėlto geriau, kad nebūtų to bendro 3,3 procento nepažangiųjų. . .
) ^REPORTAŽAS
galėdami padėsime jiems mo kytis. — Įdomu, ką daugiau ma note veikti? — pasidomėjo Naujieji Metai. — Nieko ypatingo, — kuk liai atsakė Povilas. — Svar biausia — mokslas. Stengsi mės aktyviai dalyvauti moks jis laboratorijoje, nepaisy liniuose būreliuose, visuome damas jokių darbo valan niniame darbe. Vasarą skaity dų. Ir tik praėjusiais me sime rajonuose paskaitas, tais paaiškėjo ilgo darbo dirbsime darbų stovyklose. rezultatai. Pavasarį vyks studentų moks Dėsi. A. Širvaičio tiria linė konferencija. Joje mūsų masis darbas turi didelę nemakurso žmonės skaitys reikšmę ir bus sėkmingai žiau 10 mokslinių darbų iš pritaikytas praktikoje. Lietuvos istorijos, etnografijos, archeologijos, komjauniNaujiesiems Metams mo istorijos. pasibeldus — Tikrai, — atsisveikinda Žmogus savaime stabte mi su Senaisiais tarė Naujieji li ir žvilgteri atgal, per Metai, — IV kurso istorikų bėgdamas mintimis per vi komjaunimo grupė šau sus praėjusius metus. Ma ni. Kursą sudaro beveik visi lonu atsigręžti tam, ku komjaunuoliai. Daug jie pada riam šie metai praėjo ne rė tavo 1958 metais, manau, šiaip sau, o atkakliai ir kad nemažiau padirbės ir ma sunkiai dirbant, kurio dar \ tytojo A. Širvaičio elgesys bas davė vaisių, džiuginan naisiais. ( ir mažai žinomas puslaidi- tį ir kitus. A. Laisvūnas \ ninkių pasaulis. ♦ * * Tačiau dėstytojas Širvai Nepramintu taku tis ne vien pedagogas. Jis Jus matot, kaip susi — Tyrimų laboratorijo pats pirmasis laužė ledus kaupęs dėst. J. Žėruolis je gali, dirbti tik sąžiningas puslaidininkių, - veikiamų ystudentas, — sako eksperi gamos ir rentgeno spindu- \ mentinės fizikos katedros iiais, tyrime. Tai, žinoma. ( dėstytojas A. Širvaitis. ne vienų metų darbas. Dar Taip čia ir yra. A. Šir būdamas Universiteto stu vaičio vadovaujamoje labo dentu, A. Širvaitis domėjo ratorijoje dirba 10 geriau si šia sritimi, rašė ta tema sių ir atsidavusių moksli- diplominį darbą. O šian — Tegul kopia. — atstpu niam darbui studentų. Pa dien jau septyneri metai, čia Olegas Jaroševas, šiaip traukė juos nuoširdus dės- kai diena iš dienos dirba taip iškrapštęs paskutinį, sun kiai pasiekiamą, voratinklį. — Pas mus tvarka kaip kreiservie.
prae|ę a i
ir visuomenines disciplinas. Grupė aktyviai dalyvaus studentų mokslinia me darbe. Dešimt žmonių iš grupės praves pa skaitas ir pokalbius Chimkų rajono kol ūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose. Jie aptarnaus patys masinę biblioteką Levoberežnaja gyvenvietėje, kuri or ganizuojama insti tuto jėgomis kaip dovana partijos XXI suvažiavimo garbei. Vasaros atostogų metu visa grupė da lyvaus plėšininiuose darbuose. Šią iniciatyvą vieningai palaiko ir kitos grupės. Kul-
i
Stuokiečiai, 1959-ieji
NAUJIEJI METAI lanko
Naujieji Metai apžiūrėjo savo garbei Universitete leistuosius sienlaikraščių numerius, kas geriau patiko užsirašė sau. Buvo ir tokių sienlaikraščių redkolegijų, kurios pamiršo, kad šiemet Naujieji Metai prasideda sausio 1 d.
Dėstytojų naujametiniai linkėjimai Artėja Naujieji 1959 Me tai. Mūsų fakulteto sienlaik raščio J'arybinis gamtinin kas’’ redakcijos nariai krei pėsi į mūsų gerbiamus dės tytojus, prašydami ką nors linkėti studentams, ryšium su ateinančiais 1959 metais. Prof. Minkevičius: — Diplomantams — sėk mingai . apginti diplominius darbus, gerai išlaikyti valsty binius egzaminus. Doc. Bluzmanas: — Jaunatviškos energijos ir ryžto žengiant į Naujuosius 1959 Metus. — Diplomantams nepa miršti Universiteto, palaikyti glaudžius ryšius. Doc. Styra: — Išlošt vertingų daiktų II piniginės-daiktinės loteri jos laimėjimu tiraže.
Geologijos - mineralogijos katedros: — Pirmam kursui sėkmin gai išlaikyti pirmąją egzami nų sesiją. Trečiam — sustip rinti darbo drausmę ir labiau mylėti savo specialybę. Visuomeninės organizaci jos: — Počvaitytei ir Paulavi čiūtei asmeniniu pavyzdžiu ir energija tęsti atgaivintą fa kulteto saviveiklos tradiciją. Profbiuro nariui Siaudkulytei bilietus į teatrų spektaklius nesinešioti čemodane, o išda linti proforgams ir katedroms. Profbiuro nariui Tikuišiui: kas užplanuota — reikia įvykdyti. Dėstytojai Bordonaitei ir šiais metais likti mūsų biuro nariu. Dekanui — lai mingų kūrybingų Naujųjų Metui ---------- -------------------
Darbe ir moksle komunistiškai Neseniai man te ko lankytis Mask vos Bibliotekiniame institute, Tuo metu plačiai spaudoje skambėjo instituto Institutas vardas, pirmųjų vienas aukštųjų mokyklų Tarybų Sąjungoje stojo į kovą už ko munistinių grupių vardą. Šios minties iniciatoriai buvo bibliotekinio fakul teto III kurso 6 grupė. Studentai bendrame susirinki me priėmė kreipi mąsi į visus institu to studentus. Šeštoji grupė daug įsipareigojo. Kiekvienas jų įsi pareigojo mokytis dar geriau, giliai įsisavinti specialias
paskutinį kartą redaguoja savo disertaciją, į kurią sudėtas trijų metų triūsas. Siame moksliniame darbe sprendžiamas opus mūsų respublikai klausimas — kaip bylų nagrinėjimo tvarka gali prisidėti prie miško apsaugos.. Studijuo jant respublikos teisminę praktiką, kilo nauji pasiū lymai, idėjos, kurios, iš nagrinėtos disertacijoje, turės praktinės naudos kodefikaciniam darbui. Paskutinės darbo dienos, kada po ilgų triūso me tų galima padėti tašką, gi liausiai įstrigs dėst. J. žė ruolio atmintin, juo la biau, kad šis taškas, padė tas Naujų Metų išvakarė se, paverčia disertaciją savotišką Naujų Metų do vana.
iūros-švietimo darbo fakulteto I kurso 10 grupė be kltako. Įsipareigojo pradėti klubo studentams statybą. Savo įsipareigoji. Z mus studentai jau i, vykdo. Dviejuose >' bendrabučiuose ir instituto patalpose patys studentai at lieka įvairius dar bus, tvarko patal pas, atsisakė aptar naujančio persona lo. Visa tai per me lus duos 24 tūkstan čius, o per septyn metį sutaupys dau giau kaip pusantro milijono rublių san taupų. A. Petrauskas IFF IV kursd studentas
Apžiot jis viską, kad galėtų Lyg kaulą alkanas šuva, — Deja, negali ištesėti Širdis, kišenė ir galva. ------*-----Pelėsiais ir dulkėms apklotas storai, Greit metai — aš tuščias dar vis. Redaktorių mano liūliuoja sapnai... Ir kas jį pažadint išdrįs?..
Jeigu „jūrų vilkas ' Oiegas pasakė: „tvarka kaip kreise ryje’’, neabejok — visur la bai švaru.
— Laukiam, laukiam — nė kiek nenusigąsta tarybos pir mininkė Fillonovaitė, įnirtingai šiūruodama koridoriaus ne, korektogrindis. Ne, riai šį sykį neapsiriko — ji plauna ne savo kambarį, bet koridorių. O gal dar nė nežinote, kad bendrabučio Nr. 6 gyventojai visam lai Tegul skuba! Aš tuoj kui atsisveikino su valytojo jiems tortą! — giriasi 1 kurso mis? Prieš šventes švarina isterikas Balys Pakštas, krepštinėdamas kažko besikap bendrabutį jau patys. rlzinančią dujinę plytelę — Dar minutė — ir galit Pastebėjęs nepasitikėjimą mū belstis Nauji Meteliai! Karna sų veiduose, šypteli: valui aš beveik pasiruošęs. Tik širdis strėle dar neperver — Na, torto gal ir nesu ta, — už vis labiau susirūpi kt.mbinuosiu, bet blynų ir ki no Jonas Urbonas. tokių skanumynų bus iki va — Koks čia per juokas, — staiga ima širsti — jei aš pir liai. Kad vaišinsiu, kad vaimakursis, tai, manot, nenoriu šinsluos! į Aktų salę! O be karnavali nio kostiumo — stovėk už durų. Jonui, matyt, iš karto, neteks už durų stovėti. Išra dingi vyrai! Sali kas atstoja kelnes, paklodė — ap siaustą, kažkur nučiuptas šepetys —puošnią plunks ną! O širdį meilės strėlė pervėrė. Kas bus aišku, kas ne — pamaty sim. Mes žinom tik viena: šau niems stuokiečlams reikia nuo širdžiai palinkėti linksmų, linksmų Naujųjų Metų!
Galima džiaugtis Gera eiti nelengvu keliu. ■Eiti, justi to kelio sunkumus ■ir kartu matyti, jog už nugaĮros vienas po kito lieka kiloImetrus žymi stulpai. Papraš ytai ties kiekvienu tokiu stulIpu keleivis stabteli, nusišluosIto nuo kaktos prakaitą ir, perIžvelgęs nueitą tarpą, žengia Ii sekantj. Tai, gal būt, būIdingą visiems, kas veržiasi. Naujųjų Metų proga norlIsi trumpai pakalbėti apie mūIsų Universiteto žmones, ra ižančius ir žengiančius pirI muosius žingsnius iiteratūroIje, kuri lengvų, asfaltuotų I kelių nežino. O Naujieji MeI tai tegul ir būna tas kiloImetrinis stulpas, ties kuriuo (sustojus norisi pažiūrėti atIgal. Ilgą sąrašą sudarytų pavarIdės draugų, bandančių jėgas Ipoezijoje. Vieni jų dar neIsurado savo balso, savų teImų Ir herojų, kitų kūrlnėliuoIse jau aiškiai jaučiamas ^poetinis braižas, ir jie atkak liai žengia tolesni ieškojimų ■etapą. Kai kas šiais metais įtaikinai ar visam laikui, nusi vylę nevaisingais ieškojimais, (padėjo plunksną. Geri paskutinių studijų |metai buvo poetei J. VaičiūInaitei. Pastaruoju laiku poetė ■ žymia dalimi atsikratė kameIriškumo, temų siaurumo. Jos ■ lyrinis herojus įgijo daugiau I bendražmoglškų jausmų, ir Ituo pat metu J. Vaičiūnaitės I poezija priartėjo prie nūdieInio gyvenimo. Ne be reikalo I respublikiniame jaunųjų ra ižytojų pasitarime jai buvo I pasiūlyta įteikti leidyklai saIvo pirmąjį eilėraščių rinkini. Visai neseniai „KomjauniImo tiesa" gražiai pristatė Į respublikos skaitytojui kitą mūsų jauną poetą — St. Žlibi ną. Praėjusiais metais autorius sukūrė nemažą ciklą eilėraš čių komjaunuoliška temati ka, kuriuose yra daug tau raus jausmo, jaunatviško ryž to, meilės gyvenimui. Neabe jotinai talentingas poetas šiais metais gerokai paūgėjo tiek minties brendime, tiek poetinės formos apvaldyme. Sunkiai ir ilgokai savo bal so ieškojo Vi. Šimkus. Ir kaip tik praėjusiais metais jis pa rašė dideli pluoštą tikrai sa vų, gerų eilėraščių. Jo suras ta ,,poetinė dvasia" veržli,
gruboka, aistringai neapken čianti visko, kas miesčioniška ir smulku. Galėsite apie jį susidaryti nuomonę iš kelių šiandien spausdinamų jo ei lių. Nemaža šviežių varsų pra ėjusiais metais l mūsų lyri ką {nešė patys jauniausieji literatai — pirmakursiai. Reikia atskirai pažymėti ko vingos tematikos, dažnai pa vykusius ir formos atžvilgiu A. Stadelninko eilėraščius. Savitus skirtingu gyvenimo pajautimu poetinius bandy mus atsinešė D. Kairys, V. Bukauskas, A. Bukontas, S. Kalpokaitė ir kiti pirmakuršiai literatai. Kalbant apie Universiteto literatų prozą, pirmiausia, prisimena Alg. Polianino paskutiniai apsakymai jūrei viška tematika. Vieną jų spausdiname šiame numery je. Pažengė priekin ir jaunas literatas R. Ozolas. Tenka pa linkėti šiam autoriui, turin čiam pavydėtiną fantaziją, to lesnio augimo Naujais metais. Nemaža pastarajame laiko tarpy prozos žanre dirbo taip pat Vyt. Kutkevičius, A. Mo rozovas ir kiti. Literatūrinės kritikos srity je daug vilčių teikia R. Pa kalniškis, kuris, atkakliai dirbdamas, smarkiai išaugo ir ryžtasi imtis net didesnių dar bų. Jo straipsniai, tilpę res publikinėje periodikoje, pri pažįstami kaip darbai, rodą autoriaus estetini išsilavini mą ir sugebėjimą giliai ana lizuoti literatūros kūrlnĮ. Apie mūsų literatų pasieki mus praeitais metais liudija ir greit pasirodysianti almana cho „Kūryba” pirmoji knyga, kuri ir yra pirmoji tokia kregždė Universiteto istorijo je. Sla proga nekalbame apie mūsų literatūrinio gyveninio blankiąsias puses, kurios, de ja, egzistuoja, tačiau anaip tol neužtemdo pasiekimų, ro dančių, kad literatūros - kri tikos būrelis saugo senas Uni versiteto literatūrines tradi cijas IT žada mūsų literatūrai dar būrĮ gabių darbininkų.
R. Sadauskas Akademinio literatūros kritikos būrelio pirmininkas
Alg. Pollanlnas (Polis)— antro kurso žurnalistas. Jau senokai bando jėgas pro zoje. Jo apsakymus jūrelreivlška tematika spausdi no „Švyturys", „Tarybinis studentas", juos skaitė respublikinis radijas. Paskutiniu laiku auto rius padarė žymią pažangą kurdamas psichologinius charakterius, turtindamas apsakymų kalbą.
Jis nebuvo panašus į virė-Kalbėdavo bosu, šiurkštokai, Ją: ilgas, ištįsuslomis kojomis, įr klausant jo, atrodydavo, kad plonomis kadaruojančiomis tame balse slypi dalis jo rau rankomis, palinkęs, tarsi pasi menų jėgos, kuria galėtų muš ruošęs kažką griebti. Galva ti, laužyti. — Tu kur dirbai? — be kaip ungurio — mažytė, vei das dar daugiau sudžiūvęs, įžangos kreipėsi Jis į koką. — Ant „Salamandros”. plokščias, akys iššokusios, to — Negirdėjau tokio... Tra kios, kad, rodos, atsiprašinė ja tave ir laukia atsakymo. leris? Kalbėdavo trumpai, šykščiai, — Traleris. taip, tarsi kiekvieną žodį su — Nurašė? skausmu peštų iš nuosavo kū — Nurašė. no. Laive jį vadindavo Anų, Šyptelėjo, nevykusiai, tik nors tikrasis jo vardas buvo lūpomis, o akys — gudrios Andrius. ii piktos žiūrėjo Anui Į tar Krante jis beveik neturėjo puakį, neslėpdamos paniekos. pažįstamų. Kai laivą remon — Už ką? — paklausė vėl. tuodavo ir įgula išvažinėdavo — Bortas plyšo. atostogų, Anas likdavo su ka — Tu apie save kalbėk! pitonu arba šturmanu, eidavo Už ką nurašė? sargybą, pindavo virves, va — Tralerį nurašė... „Sala lydavo triumą. Jis mokėjo mandrą”.
""""""""..... .. .............................ii'"......m....... milini........ .............................
VERTĖJAI DIRBA Savo veiklą žymiai pagyvino vertėjų būrelis, [vykusiame būrelio susirinkime nutarta geriausius ver smus skelbti sienlaikraštyje ir „Tarybiniame studente". Šiandien spausdiname keletą vertimų iš anglų ir vo kiečių kalbų, kuriuos atliko būrelio nariai. J.
R.
BECHERIS
Akli net veidrodžiai didingi! Tegu j juos mūs žvilgsniai sminga, Kol tapsim veidrodžiais tiesos.
TEMSTA Sutemsta rudenį iš sykio. Kas mums iš vasaros beliko? [.Uždekit šviesą!” — sušunku. Patamsy galima tylėti, Dejuoti, daugel klausinėti. Patamsy tiesą rast sunku.
MIRUSIEJI MEDŽIAI
Kas buvo džiaugsmas, kas L. dejonės — [Tik šviesoje pajunta žmonės, įloję atsiskiria lengvai mUO TJėrio blogio klastingumas, netel*yhės teisingumas, Nuo prarajos dangaus skliautai. [Šviesos man reikia, kad L neklysčiau |farP Painiavos ir tarp niekšysčių. [Nėra Juk prieblandoj teismų! [Tamsoj net įvykiai nublanksta, šviesos man reikia, kad iš anksto Matyčiau aš, su kuo kalbu.
Įr į rankas žiūrėti reikia Uos žodžiams tikrą prasmę teikia), Saip gnlaužias „Taip”, kaip pinas . Ne”, Įos kalba, Jeigu tyli žodis, los atvirai tau pasirodys, liks slaptingos prieš tave.
i
Tamsa laisvai judėt neduoda, šviesa išblaško baimę Juodą, tvaigždynal jūs, šviesiom akim! ylevenat amžiais jūs tamsybėj! Save aš permatau, jums žibant. Tikėti pradedu savim. Sutemsta rudenį iš sykio. Kas iš gyvenimo mums liko? Šviesa tikėkim, nes be Jos
Jie sprogstant bomboms buvo nukirsti, Tik juodi stuobriai liko sudraskyti. Tartum kareiviai — vienas šalia kito — Juodų griuvėsių /Vidury.
iiiiiiiiiiinimii...... iiiiiiiiuuiiuiiiii
KUR PRASIDEDA SUNKUMAI Egzaminų metu vieno Amerikos koledžo dėstytoja iteikia visiems studentams lapelius su klausimais. Devinta valanda' Stuatsakymus 7 Niausimus: per dvi valandas jie turi parašyti .valal?dą, dėstytoja pastebi, kad vienas studentas nieko nerašo, o vis tebeskaito klausimus. — Ar kuris klausimas jums neaiškus? - klausia ji studento mai~nealškūs.— a‘Sak° *'S' “ N'<’k° panašaus Ma" ‘!k atsaky-
MANO
KUR
BILIETAS?
Senas mokslininkas, kurį visa Anglija gerai pažįsta, keliauja traukiniu. Per vagonus eina bilietų kontrolierius. Kai ji., prieina prie mokslininko ir paprašo bilieto, senis ima raustis kišenėse portfelyje ir lagamine, bet niekur negali jo rast!. — Nesvarbu, — sako gerai mokslininką r aiistas kontrolie rius. — Nėra ko skubėti. Aš ateisiu ties kita stotimi Bet kitoje stotyje atsitinka tas pat. Senasis mokslininkas ne randa savo bilieto. — Nesijaudinkite, nesvarbu, — maloniai sako kontrolierius, — Ne, aš turiu jį rasti, — beviltiškai sai senis. — Aš juk noriu sužinoti, kur važiuoju.
Vertė R. SKIAUTERIS
Ir, štai, pavasario ankstyvą rytą, Švelnaus žalumo lapų nužerti, — Lyg save patys laidot sumanytų Savų mirties drabužių blizgesy.'
Pasidabino stuobriai vėl žalsvai Atrodė — iš griuvėsių kel'as Numirę medžiai, modami šakelėm.
truputį piešti, todėl visuomet Išdažydavo ant korpuso laivo numerį ir pavadinimą. Čia jis praleisdavo ir savo atostogas, trečdalis kurių prabėgdavo kambuze. I uostą Anas atėjo prieš penketą metų. Pirmus du rei sus plaukė senu, apdaužytu kibiru. JĮ greitai nurašė, ir įgula išsiskirstė. Taip Anas pateko į „Žuvėdrą”, kuri tuo met buvo naujutėlaitė, žvil ganti, kajutė tebekvepėjo žals, o ketinė plytelė dar buvo mačiusi suodžių. Nauja Įgula Aną sutiko lial. Niekas jo anksčiau nepa žinojo ir niekas nešūktelėjo: „O, gavom gerą koką!” Tai buvo Jauni, tvirti vaikinai, ko kius uoste tik ir graibsto lai vų kapitonai. Naujas kokas jiems atrodė lyg kažkieno Įstumtas į jų tarpą, nevykė lis, kokius paprastai stumdo Iš laivo į laivą, nors Jie ly giai taip pat nemoka padaryti gero, kaip ir šunybės. Tą naujos Įgulos nepasiten kinimą Anas pajuto pirmą die ną, susitikęs su „Žuvėdros” bocmanu Valma. Jis buvo už Aną klek Jaunesnis, stambus, kažkuo primenantis mešką, mažomis apvaliomis akimis.
H. HEINĖ Kai jauna rožytė skleidės Ir lakštutė tyliai suokė, Tavo lūpos pilnos meilės, Švelniai glostė mano skruostus.
Atgijo gatvė nuo švelnių kvapų, Šalnos žiedelius nuskynė, Linksmai pragydo paukščiai ant kapų, Jau lakštutės negirdėti. Tu kitais keliais Išklydai Ir pasipylė žemėje žiedai. Vienišas likau liūdėti. Vertė S. REGIONAS
Tamsios, Šaltos t"._ lavo r.cLt; naktys. —, Laimės prarastos ilgėsiuos. Kur gi mielos tavo akys, Ar pažvelgt j jas galėsiu? H.
—
SĄMOJINGAS PROFESORIUS
Užrašęs ant lentos formulę HNO8 ir atsisukęs į audito riją, jaunas Niujorko koledžo profesorius mato, kad vienas studentas saldžiai miega savo suole. Tai Haris Goldfildas, koledžo dabita. — Hari Goldfildai! Kas tai per formulė? — E. . . a.. . —' mieguistai sako Haris, pramerkdamas vieną akį. — HNOA. . . HNO3. . . Tai yra. Tai yra formulė. Ji man ant pat liežuvio galo, ser. — Spiauk ją lauk, brangusis. Nelaikyk jos ant liežuvio, nes tai — azoto rūgštis. vert* r. skiauteris
HEINĖ
Žinau, kad mane myli — Iš žvilgsnio supratau. Tačiau tavosios meilės Tuomet Išsigandau.
i kalnus pasikėlęs, Džiaugiausi, dainavau. Saulėlydį prie Jūros Ai verkdamas sutikau. Mana širdis, Tyg saulė, Liepsnojanti, graži, Iš meilės skęsta jūroj, Kai sutemos arti.
Vertė B. ORENTAITĖ
—- Tu ką, liežuvio gaili, — staiga užsidegė Valma. Nuti lo, pagalvojo minutę. — Vi rimo mokeisi, ar iš savęs? Anas luktelėjo. — Iš savęs, — atsake ty liai. — Tas nesvarbu... Nepa tinki tu mūsų vyrams, štai
kas! Ir man nepatinki, bėjo lėtai, tarsi parinkdamas kiekvieną žodį. — Nejūreiviškas tu. .. Mokėti virti — vie na, o žmogus laive — kita. Supranti? Mums draugas rei kalingas, o tu... — nukando žodį. — Kas tave žino. .. Sa kai, ant „Salamandros”. .. Garbės žocHs, negirdėjau tokio! Kas bocmanu buvo?
— Uzola. — Uzola! Žemas toks? — Žemas. — Aaa.. . Gal būt, Aną ir būtų nurašę, bet uoste tuo metu neatsirado laisvo virėjo jam pakeisti, o traleris skubiai turė jo išplaukti l jūrą. Iš pradžių jūrininkai žiūrė jo į jį lyg kažko laukdami, nepasitikėdami. Kai traleris atplaukdavo prie bazės atiduo ti žuvį, jie vylėsi, kad, gal būt, čia pakeistą koką. Kodėl — patys to nežinojo. Paskui priprato, tyliai, kažkaip nepa stebimai, panašiai kaip pri prantama prie supimo ar šleikštaus galvos svaigulio audros metu. Laive Ano nie kas nepasigesdavo, mažai te pastebėdavo. Nesudrumsčia mas, ramus, jis tarsi gyveno tik Jam vienam suprantamu džiaugsmu. Ir tik Jei jį kas pagirdavo, Anas darydavosi vaikiškai neramus, sumišdavo ir dažniausiai atsakydavo: „Kažkaip pavyko”. Kada Jūreiviai išvilkdavo didžiulę valkšną silkių, jis ei davo dirbti į deni. Jo niekas neprašydavo, jis ateidavo prie rolo, perimdavo iš Al berto trosą ir likdavo jo vie toje, kol neiškratydavo viso laimikio. Jis visuomet pakeis davo Albertą. Niekas tiksliai negalėtų pasakyti, kodėl bū tent JI. Gal būt, dėl to, kad Albertas anksčiau buvo dir bęs žuvies meistro padėjėju, o kai išvilkdavo daug silkių, sūdytojai nespėdavo, ir Alber to pagalba Jiems buvo ypač reikalinga. O gal, tiesiog gai lėjosi. Vaikinas iš pažiūros atrodė trapus, o kratyti tink lus — sunkus darbas. Dirbda vo Anas neblogiau už denio jūrininkus, tik kažkaip kitaip, tarai ir rankomis, ir mintimis. Jam nepadėkodavo, net nešyp telėdavo niekas, nes jis nepa kentė to, rausdavo, slėpdavo akis. Pradžioje toks kuklumas Jūreivius erzino. Įguloje net kalbėjo, kad Anas tik dedasi tokiu, o iš tikrųjų yra slapu kas ir šykštuolis. Tačiau lai kas nutrynė visus spėliojimus. Aną vis mažiau teprisiminda vo. Matydavo jį kasdien, tar davosi darbo reikalais, o po valandėlės vargu ar pasakytų, kokios jo akys: pilkos ar mė lynos. Vieną dieną, jūrininkams
bepradedant pietauti, į kajutkompaniją Įėjo Anas l'r prie šais bocmaną pastatė meniu nenumatytą patiekalą — lėkš tę garuojančių cepelinų. — Šiandieną jūsų gimimo diena... Sveikinu... O čia... — Anas sumišo. — Mėgstat cepelinus? — Šiandien dešimto?.. Bet, vyručiai, juk tai teisybė! —ii čia Valma sutriko, pažiū rėjo į koką, kažką neaiškiai burbtelėjo ir išbėgo. Grįžo ne šinas vyno butelį, paraudu siom akim. Koko vardas staiga, tarsi pakibo prirūkytoje kajutkompanijoje. I jį spoksojo, lyg į retą svečią, atvykusį iš toli mo krašto, tikrino cepelinus, stebėjosi, iš kur Anas gavo šviežių bulvių, nes laive te buvo džiovintos. Anas šypso josi, baikščiai, vaikiškai, "tary tum atsiprašydamas. Kai jo paprašė pasakyti savo gimimo dieną, jis visai sutriko, norėjo išeiti, ir tik po gero pusva landžio pralemeno: — Aš vasarinis.. . Liepos trylikto, — ir tuoj pat, skubė damas pridūrė: — O jūsų ka da? Visų Jūsų? Užsirašė, kas stale Įbrėžė, kas popieriaus skiautelėje, ant cigarečių dėžutės. Paskui kalbėjo kapitonas, trumpai, sklandžiai, kartkartė mis pažvelgdamas į koką. Anas sėdėjo šalia, Jautė jo kvėpavimo šilumą ir kaito nuo kiekvieno naujo žodžio. Jam rodėsi, jog kapitonas per daug jį giria. Jis norėjo ty liai išslinkti, bet tą akimirką kapitonas pasakė: — Tu gerai sugalvojai, Anai. Sitai padeda mūsų dar be. Anas išsitiesė, peržvelgė bocmaną, paskui kapitoną ir tyliai pratarė: — Aš nesugalvojau. Šian dien tikrai Valmos gimimo diena, — kalbėjo nepiktai, bet su kartėliu, lyg staiga bū tų prisiminęs kažką nemalo naus. Išėjo. Kambuze, vienas, Jis pasi juto laisviau, nors čia viskas priminė jūrą, o kajutkompanijoje kažkurią akimirkos dalį tarsi buvo pamiršęs, jog tai vyksta laive. Tą patį jis matė ir jūrininkų veiduose. O aša rų plėnelė bocmano akyse! Žemė! Kaip visi jos pasiilgę! Prieš keletą minučių jie paju to Jos kvapą ir nušvito moki niškai, naiviai, pamiršę santū rumą. .. Anas tvarkingai per lenkė lapelį su jūrininkų gi mimų datomis, šyptelėjo pa galvojęs, kad Jie ir jojo užsi rašė ir pradėjo ruoštis vaka rienei. Tai įvyko prieš ketvertą metų, baigiantis pirmajai Ano ekspedicijai. Daug gimimo dienų nuo to laiko atšventė „Žuvėdros” traleryje. Po boc mano atėjo Kosto eilė, paskui Justino, Viktoro, kapitono. Ir visuomet ši šventė jūreivius užklupdavo nelauktai, lyg atsi tiktinai. Jos kaltininkui Anas paruošdavo mėgiamiausią jo valgį: kam tortą, keksą, kam balandėlius, cepelinus, net bulvinius blynus su grietinės padažu. Laive nebuvo nei šviežių bulvių, nei kiaušinių, grieti nės, todėl kiekvieną tokią pro gą koko vardas vėl nuskambė davo. Jam spausdavo rankas, visi norėdavo kažką gero pa sakyti, o pirmam karščiui at slūgus vienas kuris būtinai paklausdavo: — Anai, kada tavo gimimo diena? Ir Anas atsakydavo: — Aš vasarinis. .. Liepos trylikto. Jūreiviai užsirašydavo, ten pat — kas ant stalo, kas ci garečių dėžutėje. Anas matė jų Jaunatvišką nerūpestingumą. Rytoj tuščius pokelius jie išmes už borto, o po dienos, antros pamirš ir kas ten buvo parašyta. Bet jis žinojo — jūroje jį pasveikins, bent spūstels ranką. Ketverius metus jį pamiršdavo, bet tam (Nukelta i 4 psl.)
Musą jaunieji poetai Daug tavim praeina. . Aplink — Malonūs veidai. Pralindę ir šlamšto. O Juk ’be saviškių, — žeme. prisipažink — Erdvėj ar nebūtų ankšta?
Kraujas įšėlęs, Vaidenasi šūviai Nakties mėlynėj bebalsėj. Vis arčiau su žeme. Kaip grumstas, — Pilkas Ir mažas. Tik maudžia Širdį Karsto gyvenimo poema, Kurios dar nesu parašęs.
Gyvieji! Ar jūsų gyvenimas degs Toksai, Koklio mano lūpos nebeišsakė?
Vladas Šimkus — be ne daugiausia Ieškantis Ir daugiausia žadantis Universiteto jaunasis autorius. Jo lyrika gru boka, verčianti skaityto ją giliai susimąstyti, iš siskiria ne tik iš mūsų autorių bandymų, bet užima originalią vietą Ir aplamai respublikos pra dedančiųjų poetų kūry boje. Vladas mokosi tre čiame kurse, studijuoja literatūrą.
Gyvieji! Visas žvaigždes Sutalpino Mano Stlklėjančlos akys!
*
*
—
Qo vi člzic
Be jokių puošmenų — Vis tiek. . . . ... . Abejingumą nuo kaktos nustrtški. Kaip savą sutik ir išlydėk.
Išliaupsinti man tave neskubu. Komplimentus- tik šiaip sau beria. Atėjau — Ir stačiai kalbu: štai ant skruosto dėmė. Paslšvarink.
Komjaunuoliams, žuvusiems ui Tėvynės laisvę.
aug sykių kritau ir kėliausi. O šį kartą — Nebesikelsiu. Tik balsiai lėtai Vėsta
D
★
*
Noriu aš tylos pasiklausyt 11 Ir kalbėti apie viską, viską. . . Sėsk šalia, manasis Ilgesy, Tu manęs Jau niekad nepaliksi.
*
Žeme! Atėjau.
Juk ir tau be galo praverčia Tie, kur gražins tave, Rėdys. Juk ir tau centre Nuo karščio Verda Norinti visko širdis.
Ners! oru, čiuoši-vandenals. Pakelių vielom per naktį kauksi. . . Aš ėjau. Ir už klaidas grynais Apmokėjau — valandom, ne auksu. Bet ėjau. Ėjau! Ir visados Garbinsiu visus kelius ir plentus Man į langą Jau nebalados Klausimas benamis — kam gyventi?
Ir prispaudę lubos nelemens Nuolatinių priekaištų bežodžlų. Tegu bus širdis nors iš akmens — Pamatams naujiems Ją atiduočiau!
Tu virpėk, virpėk, brangi tyla. Ir pernakt nuo medžių nenukrlski. Sėski, mano ilgesy, šalia, Mes kalbėsim apie viską. . . ★ Paskutinė ★ * Jokia Jėga atgal nesugrąžinsi Į žydrą erdvę iššautos minties. I r vėl herojinių eilių pristigo, * Kurias rašys Ir vis neparašys. Riaumoja okeanai. Bangos klumpa. Laidai plieniniai virpa tarsi stygos. Aptaško laiko verčiamus lapus. Didybės himną žvanga geležis. Ir veržias l naujas žemes kolumbai. Nuleisto inkaro nebuvo ir nebus! Į jo akių atidarytus plotus Nuskendo žemės, žvaigždės, visata. . . Praeina jis per beprasmybių kalnus. Ir lenda šuliniai i deimantinius klodus, Per aukso skambesį, per šiurpą pelenų. Padangę pervėrė pašėlus raketa! Ir ateičiai — kaip nuotakai — ant delno Mažiukę žemę neša dovanų. Jis eina. Aldas Jo galingų žingsnių Kaip radio banga i priekį nuvirpės. ★ ★ * svai blausia Visų Norėti!
—
1958 metų pūga
S. Krivicko fotoetiudas ŠOKIS
Galima? Prašau. . . Palauk, mergaite. Mes viens kitą mažai pažjstam. Veltui glaudies, Ant peties man uždėjusi ranką Man nuobodoka. Ir aš tyčia neglrsiu tavo karolių. Nesakysiu, kad nuostabiai šoki. Apie antakius tavo — irgi nė žodžio.
berado dar ketvertų... Anas Norėti — Klausykis. pasitraukė į kamputį, ūmai Kraujas, gyslose nesutilps. Kažkur laukuos bunda gyvybė. Puolimas dar neužkariauto. kažko prislėgtas, susigūžęs, Kviečių banga. įsupusi stepes. Atkuto karklo žievė, Po ja balkšva sultis ėmė tvinksėti. kiurksojo ten, laukdamas kol Signalai Iš ašigalio per pūgų raudą. Pumpuras Išsprogsta kaip kulipka kiti baigs vakarieniauti. Išėjo Ir numeta lukštą į žemę. į bocmano figūrą. Jis visuo Albertas, po jo radistas. Tik Norėti — (Atkelta Iš 3 psl.) Kokia permatoma buvo priežastys. Juk jis „va met atrodo rūstus, tarsi be Valma neskubėjo, čepsėjo lū Ieškojimas. Ir klaidos. Bus rytoj beržų žaluma. velniškas gėlimas nutrintų delnų. sarinis”. O visas praėjusias minties, tik jėgos pilnas. pomis, garsiai, tarytum bedan Ir Kai paukštelis virš Jų Nuo nemigo Išbalęs veidas Saulėje ratą darys! vasaras „Žuvėdra” stovėdavo O tikrovėje juk visai kitoks tis senis, o akys, judrios, va Su degančiu žvilgsniu. uoste. Žemė išblaško jūrinin — Valma žmogų mato ne liūkiškos, svaidė žiburėlius tai — Klausykis. kus: be budinčiųjų. Anas uos kaip daugelis — tik pa į vieną, tai į kitą pusę. Bet ir Norėti vėliavos Paskutinis molio grumstas subiro. te ištisomis savaitėmis nema viršių, o iš vidaus, ir kalba be jis greit nustūmė stiklinę, atsi- Raudonos Ir nuo saliuto tirštas Jį šiąnakt suaižė daigo adata, tydavo įgulos. O jūroje... Jis meilikavimosi, tiesiai, neslėp drėbė atlošoje ir sustingo to Pergalės dangus. Išlindusi gyventi ir augti. Gyventi ir augti! norėjo apie tai negalvoti, bet damas savo minčių. Ir visi jie, kioje padėtyje. Anas nuėmė Norėti — Ar žinai tu daigo Jėgą?! pats jautė, jog laukia tos die kažkuo net panašūs, nuoširdūs, arbatinuką, bocmanas kilstelė Vėjas palankus! geri draugai. Su tais žmonė jo galvą, pasakė ačiū, ir vėl Visi šlagbaumai, nos. pakelti l viršų! Mergaite, lukterk. Kad aš galėčiau visas virsti noru mis susipynė ir jo gyvenimas. žiūrėdamas kažkur į Ir Nežiovauk, * ★ > likti žemėje — Jis jautė jiems meilę tikrą, sustingo, šokis Jau baigiasi. lubas. > Kaip amžinas troškimas!. . Po pietų Anas išėjo į denį. didelę, iki širdies skausmo. Kokas nėjo į kajutę mie Jis laukė vakaro, todėl ir iš Omai Anui kilo mintis užra goti, sėdėjo vienas prietemoėjo, norėdamas greičiau pra šyti ant torto „Mano drau Je. tvankiame kambuzo ka- Pralošė, supranti. . . Primink ryčius, tačiau po valandėlės, šypsena, sakytum, nugalėjęs stumti dieną. Naktį jie pra gams”. Jis visą rytą galvojo, man krante, o tai aš pamir dar neužkaitus virduliui, de didelį sunkumą. „Juk aš va ėjo Zundą. Plaukė greitai, kaip jį papuošti. Taip, būtinai šiu, — šyptelėjo plačiai, ne nyje garsiai šūktelėjo: „Že sarinis?! — pratarė garsiai, užrašyti, didelėmis, stambio kaip tik leidžiama plaukti far rūpestingai, žiūrėdamas kokui mė!” Po to jis girdėjo, kaip nesikreipdamas, — Vasari gotiškomis raidėmis vateriu, ir be locmano, nes tai mis, Jūrininkai bildėjo, keldiamlesi nis!. . O jiems pasakysiu: į veidą. atimtų iš jų keletą valandų. „Mano draugams’! Jis dar kar trapu ant kapitono tiltelio. „Grįžimo proga.. .” Anas stovėjo prieš jį susi Prie šturvalo stovėjo kapito tą peržvelgė bocmaną, paskui nuščiuvus, lį Anas Niekas nepastebėjo, kada gėdęs, spoksojo į sienoje vir Triukšmui nas. Dabar jis ilsis, o kiti dirbusius ant denio jūrininkus išėjo į denį. Jis nematė kran Anas įnešė Į kajutkompaniją pantį Kosto šešėlį, o krūtinė Ir skubėdamas nuėjo į kam kubrikuose, kajutkompanijoje. prieš akis tyvuliavo Balti tortą ir vyną. Paruošęs stalą, je augo tuštuma, nyki, iki šiol to: Bocmanas su denio komanda buzą. ja, rami, žėruojanti auksu. Ta jis grįžo į kambuzą. Pusry nepatirta, kaskart stipriau . .. Temo. Sambrėškoje kam diibo ant denio: nuėmė klive __ ______ nekvietė — Jį rpatį pa l slegianti širdį. Jis neatsakė, čiau oras kvepėjo žeme — čiauti rį, įtempė vantus, paskui pra buzas pasidarė drumzlinas, jūrininkai matė ją pro žiūro-, kvies. Ir pirmą taurelę jis'iš-l linktelėjo galvą ir išėjo, vilk dėjo tvarkyti tinklus; dalį už tirštas. Pro aprasojusį iliumi nūs, kažką rodė vienas kitam, gers. Taip būdavo visuomet. damas kojas, kažką sunkiai karštai nešė ant spardeko, kitus tvir natoriaus stiklą Anas matė de aiškinosi. Kažkas šūktelėjo „Matau ka-Į galvodamas. nio lopą. Ten vis dar šmėkš tino prie falšborto. Neskuba, Jie buvo šventiškai pasi miną!” Palaukęs dar minutę,! Kambuze ilgai žiūrėjo į čiojo jūreivių figūros. Paskui nors visą laiką juda: ką nors puošę, apąiskutę, Valma net Anas išėjo į denį. tortą; pro iliuminatoriaus stik pasirišęs kaklaraištį. Anas tempia, ritina ar riša. Po va jos dingo, o po valandėlės jis Toli, tarsi pakibęs ant jūlą nuo valrobūdės sparno kri žiūrėjo į juos, atsisukęs visu landos, gal būt, vėl iškels kli išgirdo trankius žingsnius — to blanki šviesa: prieblandoje veidu, pradžioje kažkaip keis ros driekėsi tamsus žemės verį, dalį tinklų nuo spardeko jūrininkai rinkosi į kajutkomtortas atrodė dar didesnis, tai suraukęs antakius, atsai siūlelis, virš jos tebekabojo perneš ant bako. Svarbiausia paniją. Tada jis uždegė švie są, dar kartą paskubom pa griozdiškas ir negražus. „Iš niai, lyg ko nepatenkintas. Bet mėnulis—pilkšvas, nutrintu šo dirbti. Anas suprato: jie, kaip mest už borto”, — pagalvojo štai šyptelėjo. Iš karto nedrą nu, persišviečiantis tarytum| ii jis, atkakliai nori apgauti žiūrėjo į tortą, po to išėmė iš Anas. Paskui plačiomis aki sia, paskui iškilminga, plačia medūza. save, pamiršti laiką ir negal spintelės tris butelius port mis apžvelgė sienas, plytelę. voti, jog grįžta į namus; tik veino ir, sudėjęs juos į kibirą Pirmą kartą per visą tarnybos jis laukė vakaro, o jie ryt su vandeniu, pradėjo krauti ant padėklo vakarienę. Dirbo laiką jis žiūrėjo į virtuvės ra dienos. kandus, kaip į labai brangius, Valandėlę jis stebėjo, kaip ramiai, lygiai, ir tik išėjęs į viršum grotstiebio nardo žuv koridorių, pajuto plūstantį į pe, kažką padrikai galvoda artimus daiktus, su kuriais, štai, reikės skjrtls, o jie taip ėdros. Baltos, lyg vatos gumu veidą karštį. Jie sėdėjo įprasta tvarka, mas. Norėjo prisiminti, kada įprasti, įaugę ■ į sielą.. . Ta liukai, jos, rodės, įsipins į rė gimimo dieną, bet čiau mintis užvaldė jį, ir nors jas. Paskui nuėjo ant bako tylūs, tvankos nukamuoti, jį sveikino dienos nebuvo. Mintys nuo jos darėsi dar sunkiau, prie forštevinio. Jūrininkai, blizgančiais nuo prakaito vei tokios neaiškios, nepagauna jis kaskart aiškiau įsivaizda tvarkę denį, rūkė, susėdę ant dais. Valgė neskubėdami, ta pynėsi, mos, jis negalėj? jų nei išlai vo, kokiais žodžiais parašys triumo dangčio, Protarpiais rytum ko laukdami. Anui ro kyti, išrikiuoti. Protar pareiškimą, kada įteiks jį ka padriki žodžiai pasiekdavo dėsi, kad jie tyčiom delsia. piais, nei rodės, užčiuopia kažką pitonui. Taip, būtinai reikia Jis negalėjo paslėpti susijau Aną. Jis nesuprato, apie ką bet tik pradeda svars apleisti „Žuvėdrą”! Krante jie kalba ir nesistengė įsi dinimo ir dėl to keletą kartų aiškaus, — viskas dingsta, nuplau jis pereis į kitą laivą. O žmo klausyti. Toli horizonte rūko išėjo į koridorių. Kokas norė tyti kia į šalį... Staiga Anas nės visur geri!.. Jis galvojo laivo kaminas, ir Anas galvo jo apgauti juos — nuduoti, krūptelėjo. Kažkas skubiai bė apie juos ilgai, skausmingai, ii jo, iš kur jis gali plaukti. Ju jog pamiršęs savo gimimo gu koridorium Nespėjo susi o pynėje tų minčių jam iškil dieną. Juk jis visados patir rininkų kalbos staiga nutruvokti, kai sugirgždėjo metali davo „žuvėdros” jūreiviai, la Studentiški priežodžiai ko. Po minutės jis išgirdo davo malonų širdies virpulį, nės durys, ir kambuze pasiro biausiai artimi, brangūs. kada matydavo, jog pasveiki bocmano balsą: Per vieną ausį įlenda, per Sesija raita atjoja, pėsčia gauruota Valmos galva. — Vakare, Kostai! . . Būti- nimu užklupo netikėtai. Da dė — Aną prižadino triukšmas. išeina. kitą išeina Anai!? bar tegul jie šį džiaugsmą pa Buvo ankstyvas rytas ir tokiu Sūnus mokslus kremta, tėvo Šokiai budina —- skaitykla nai, bet tik vakare! — Aš! Krūptelėjo. Suprato — jū tiria. Tiesa, tai bus tik trum migina dantys šimpa. — Kodėl pa tave tamsu? laiku įgula, paprastai, dar miegodavo. Tačiau šį kartą jis Studentas iš namų, pelės iš Bepig nert svetimą skūrą rininkai kalba apie jį. Jam ro pa akimirka, kol jis atneš tor Išeik minutei. dėsi, kad jie žvilgsniais tą ir vyną, tačiau brangi... z kampų. (dėstytojui studento). Kokas pašoko, pajuto, kaip aiškiai girdėjo žmonių balsus. smaigsto jo nugarą. Tyliai 'Kol gėrė arbatą, Anas nu smarkiai ėmė tvaksėti širdis, Kažkas eidamas pabarbeno į rinko lėkštes. Kažkas užsirū tariasi. Po valandėlės dirstelė o akys prisipildo drėgmės. Ne kambuzo iliuminatorių. Jis jo pro petį — jūrininkai ne kė, dūmai melsvu plonu de atsitikdamas nuo bocmano, atsipeikėjo, ir vėl vakarykš M. į s 1 ė s ir m i n. k 1 ė s besėliu plūduravo viršum berūkė, tvirtino prie falšbortų nuskubėjo į kajutkompaniją., tė diena užgulė mintis. statines. Valma stovėjo atsirė stalų. Kai jis antrą kartą nu Ten, Prieš ji ant staliuko tebegu Vieną avį kerpa, kita dreba Rudas žirgelis visą svietą išl prie šachmatų lentos sė męs į trapą. Anas matė jo nešė indus į kambuzą, paskui dėjo Kostas. lėjo tortas, kampe iš kibiro laksto! (Per egzaminą). plačią nugarą, tvirtą stuomenį, jį, baigęs vakarieniauti, išėjo kyščiojo butelių kakliukai, Trys milžinai viena burna („Tauro” blakė) ! — Pakartok, — kreipėsi į ilgus lyg merginos plaukus. ti etysis šturmanas. Pirmą tamsūs, nelyginant delfinai. šneka ir viena ausim klauso Kas eina pirma tavęs? Jie raitėsi ant apykaklės, juo kartą per visą dieną jį nu ji Valma. (Egzaminų siaubas) ! atsakė „Ir juos Išmesti”, — pagalvo (Visi trys Čiurlionio studentų — Dėžę alaus, di, stangrūs. Kažkoks nesu smelkė nemalonus nujautimas. jo Anas. miestelio bendrabučiai ir vie- Kas pirmas į kambarį įeina"! Kostas. prantamas maloniai šiltas jaus (Raktas). I Paskui pradėjo ruošti pus- nas Vienintelis telefonas). — Girdi, Anai? Dėžę alaus. mas išsiliejo krūtinėje, žiūrint Grįžęs į kajutkompanlją, ne-
ANAS
Iš m u s
tautosakos
Musų šventinis interviu
ŽIEMA
A. SUTKAUS fotoetiudas
P a s v a jokime... Naujaisiais metais nauji apai, draugai! Taip, mes pui kiai žinome, kiek daug nauovių į mūsų gimtąjį kraštą itnešė šie paskutinieji metai, curiuos studentai vadina dešimtmečiu, na, o mokslininkai — net savo amžiumi. O ko de jie bus dar n0 20-ties me tų? . . Vartau 1978 metų spūdžių dienoraštį. Štai keli o puslapiai. 1978.V.29. Su draugais nutariau už sukti į Valkininkus. Ten su.ikome Valkininkų žemės gel mių eksploatacijos skyriaus viršininką geologą - inžinie■ių Petrą Lapinską. Pokalbio metu, sužinojom, kad paga minta 3-čios eilės cemento gamyklos linija. 1978. V.30. Palikę mašiną Palangos garaže, pasukome į miestą, Juk pirmiausia reikia kur nors apsistoti. Štai miesto :entre didžiulis viešbutis .Gintaras". Be vargo apsirū pinę nakvyne puikiuose, gin:aru išpuoštuose kambariuo se, mes einame vingiuotu ta beliu į pajūrį. Aplinkui pu šys, mėlynas dangus. . . Stai ga pasirodo saulės ir jūrų vėjo nagairlntas veidas. Mes iš karto nepažinom, bet jis šyptelėjo. Kas toks? Ogi bioogijos mokslų daktaras An tanas Levickas — visokios Kauno jūroje plaukiojančios gyvybės vyriausias užvaizdą! 1978.1X 1Mes naujai įrengtoje ir kinofikuotoje VVU Gamtos mokslų fakulteto geografijos 1-oje auditorijoje. Prie šva'ių plastmasinių stalelių sėdi airmakursiai. Kažkodėl į akis <rito pirmoje eilėje sėdinti norelė: juodplaukė mergina r jaunuolis didelėmis pilko
mis akimis. Prašnekinom. ,,Aš—-Kudabaltė Rūta, — pa sakė ji, — o greta sėdi ma no draugas — Gintaras Šopauskas. Jis visuomet nedrą sus, bet geras” — paaiškino. 1978.XL18. Šios dienos ,.Tiesoje” ra šoma:... iš Klaipėdos uosto po vandeniniu laivu „Dainava" išplaukė Lietuvos geografijosgeologijos ir klimatologijos instituto kompleksinės ekspe dicijos viršininkas geografi jos mokslų daktaras Rimvy das Kunskas. Drauge su ki tais ekspedicijos dalyviais iš-, keliauja vyr. mokslinis bend radarbis Grinius, kartografas Nakutytė ir hidrologas inži nierius Kirlys. Ekspedicijos tikslas — kartografuoti ir iš tirti paskendusį Atlantidos žemyną. Linkime sėkmės! 1978.XII.29. Radijo vakarinėse naujie nose pranešama: Šiandieną geografijos mokslų kandidatas I. žindžiūtė pagaliau sugavo sniego žmogų Tianšanėje. Tai puiki naujametinė dovana mokslui. Pagaliau 1978 metų gruo džio 31 diena. Ir vėl pasku tinioji metų diena! Nors ir la bai gaila, bet reikia jau skir tis su senaisiais, sutikti nau juosius. Bet kur? Gamtos mokslų fakulteto studentų klubas. Čia vyksta karnavalas, į kurį atvyko ir svečiai, baigusieji prieš dvi dešimt metų. Gera būtų juos pamat /ti, pakalbėti. Nors ir labai nepatogu, bet vis dėlto pamėginkim. Ir štai jų tarpe matome LTSR naftos ir dujų verslo vės viršininką, minerologljos mokslų kandidatą A. Klimą, biologijos mokslų kandidatą Valckutę.
Pagaliau lėtai įeina apytikriai keturiasdešimties metų vidutinio ūgio, gan apkūnus vyriškis. Pamatęs doc. Vaickutę, jis mikliai pribėga ir spaudžia jai rankas. — Kaip gyveni, Vytai? — ji klausia. — Dar nevedęs, — atsako profesorius Rančelis. Artėja vidurnaktis. Skai tomos naujametinės telegra mos. Labiausiai visus sujau dina Gamtos mokslų fakulte to garbės dekano nusipelniu sio akademiko V. Chomskio naujametinis kreipimasis, dirbtinio žemės palydovo „Vilnius" viršininko, radlometeorologijos profesoriaus K. Šopausko telegrama iš pa čių aukščiausių atmosferos sluoksnių, kurią į žemę per davė II kurso studentas Mika lajūnas. Pagaliau visą klubo salę pripildo Kremliaus kurantai. . Aš atmerkiu akis. Pasirodo, taip užsisvajojau, kad net buvau pamiršęs iš jungti savo kambario radijo tašką.
Pirmasis koncertas Fakulteto saviveikla! Kaip gražiai tai skamba ir kaip ne daug mes turime fakultetų, kur saviveikla gyvuotų, kur ji būtų kasdieninis studentiš ko gyvenimo palydovas). Teislnamės, kad maža laiko, kal bame, kad tokios rūšies savi veiklą išvis neįmanoma nlzuoti.
(
REPORTAŽAS
Neveltui praėję i metai 1958 metais gerokai praturtėjo mūsų biblioteka. Naujų knygų ir
periodikos paketai kasdien atkeliauja į Universiteto biblioteką, kasdien į kny'gų fondą įjungiama naujų knygų — tik skaitykit, mokykitės! Štai per 1958 metus biblioteka gavo 60.000 knygų ir periodi kos vienetų. Universiteto bibliotekoje jūs galite ras ti Rumunijos Mokslų aka demijos, Rytų instituto Berlyne, Lodzės, Poznanės, Varšuvos universitetų lei dinius. 1958 metais biblio teka užmezgė ryšius su Al banijos Liaudies Respubli ka. knygas mūsų bibliote kai siunčia 172 užsieninės mokslo įstaigos. Sutvarky ti gautas knygas ir perio diką ne taip jau lengva. Bet už tai mokslinės-tech ninės ir grožinės literatū ros jūs galite rasti mūsų bibliotekoje ir vokiečių, ir kinų, ir rumunų, ir lenkų kalbomis.
Daug šaunių pergalių 1958 metais pasiekė Universiteto sportininkai. — KOKIAS PERGALES JŪS LAIKOTE PAČIOMIS GRAŽIAUSIOMIS IR LABLAUSIAI NETIKETOMIS? — su tokiu klausimu mes kreipėmės į USK pirmininko pavaduotoją Feliksą Krivicką. — Gal būt, ne visai teisin ga skirstyti laimėjimus į ti kėtus ir netikėtus, — sako drg. Krivickas, — bet savo mintimis galiu pasidalinti. Gražiausiais laimėjimais laikome kovas LTSR rankinio čempionate, kur lškovojom pir mą vietą ir TSRS rankinio čempionate — 7 vieta. Norisi pažymėti ir nuoširdų trenerio Vytauto Vygonto darbą. Sėkmingiau, negu ankstes niais metais žaidė mūsų krep šininkai, treniruojami Eugeni jaus Paškevičiaus. Ir vėl sėkmingai startavo stalo tenisininkai, gimnastai, TSRS aukštųjų mokyklų spar takiadoje ir LTSR aukštųjų mokyklų pirmenybėse iškovo ję pirmąsias vietas. Džiaugiamės mūsų lengva atlečių komandos pergale Vil niaus miesto pirmenybėse, o taip pat sėkmingu mūsų tinklininkų žaidimu LTSR pirmenybėse. Kaip visada, taip ir šiemet, sėkmingai pasirodė mūsų fechtuotojai, devintus tus iš eilės nugalėję miesto „Žalgirio” pirmenybėse. Trims geriausiems fechtuoto jams Mundriui, Abeltiniui, Tuliševskiui suteikti TSRS sporto meistrų vardai. — O KĄ JŪS LAIKOTE LABIAUSIAI NETIKĖTU PRALAIMĖJIMU? — Rankininkų pralaimėji mą taurės finale KKI ekipai. Bet, žinoma, mes tikim, kad 1959 metais taurė vėl grįš pas mus.
Gamtos fakultetas įrodė vi sai ką kita kaip tik pačiose Naujųjų Metų išvakarėse. Tad šiame, 1959-tiesiems metams skirtame numeryje, mes ir no rime bent trumpai supažindin ti jus su gamtininkais-artistais. Senųjų metų gruodžio 20-tos vakaras. Pirmasis kon certas. Kaip jis pavyks, ar ne be reikalo tiek daug tikėtasi? Tai jaudina tiek komjaunimo biuro narę Reginą Paulavičiū tę, kurios iniciatyva ir prasi dėjo saviveiklos sujudimas, tiek ir šio koncerto žiūrovus. Jau patį pirmąjį programos numerį — pirmakursių biolo gų oktetą — publika priima palankiai. Švelniai skamba gitaros
stygos. Žiūrovai klausosi suža vėti. O paskui — plojimai. Dar ir dar kartą plojimai. Antro kurso geologų gitaristų A. Klimo ir I. Vaičiulionio duetas buvo vienas labiausiai pavykusių koncerto numerių. Ketvirto kurso geografės L. Botyriūtės balsas užvaldo au ditoriją. Nuostabūs žodžiai apie meilę sminga į žiūrovo širdį. Daugiau tokių skaitovų, pa prastų, nuoširdžių, sugeban čių jaudinti klausytoją! Keli ryškūs pianino akor dai. Parketu lengvai nučiuo žia trečiakursė geografė Ger da Bud.reckaitė —- tempera mentinga „Tarantela” tikrai buvo verta aplodismentų. Numerį keičia numeris. Programa netrumpa. Tačiau žiūrovų dėmesys nesilpnėja,
nuobodžiauti niekam netenka. Priešingai — publikos entu ziazmas kyla. Pažiūrėkime, kaip reaguojama į pirmo kur so biologų K. Karaliaus ir R. Ziliuko intermedijas. Pavydė tinas pasisekimas, ar ne? Negalima nepaminėti ket virto kurso geografų trio. Tai R. Dilkaltė, I. Venckūnaitė ir N. Počvaitytė. Joms gamti-
REPORTAŽAS
Neveltui praėję m e t a i ,,Mes daug ko išmokom per šiuos metus", Gali pasakyti chirurgi jos būrelio nariai. Iš tiesų, jau vien susirinkimai (jų
Ateistinė savaitė Gamtos fakultete
buvo keturi) busimiesiems gydytojams davė nemaža naudos. Susirinkimai būda vo ne šiaip sau — susiren ka žmonės, pasiginčija, nutaria, — o turį prakti nės naudos. Vienas ar ki tas būrelio narys, savaran kiškai stebėjęs ligonį, ra šęs jo ligos istoriją, nustatlnėjęs diagnozę, smulkiai papasakoja draugams savo patyrimą. Jį papildo drau gai, dėstytojai, — ir su pratimas apie ligą jau ne vien iš vadovėlio. Tai viena būrelio darbo pusė. O kur darbas viva riume, gyvulių stebėjimas prieš ir po operacijos? Kraujagyslių nuplovimas ir susiuvimas —> tai ne vieninteliai bandymai su šunimis, kuriuos padarė busimieji chirurgai, vado vaujami dėstytojo A. Mar cinkevičiaus, per 1958 metus.
Praėjusią savaitę GMF komjaunimo biuras paskelbė ateistine. Penktakursiai dviejuose Is torinio materializmo semina ruose nagrinėjo tokius klau simus: religijos ir mokslo santykiai, kaip kovoti su reli gijos prietarais socialistinėje visuomenėje, proletariato san tykiai su religija. Studentus jaudina šitokios problemos, savaime kyla klausimai. Juk viskas turi būti aišku! Šį — Kodėl įskaitos nelaikei? šeštadienį studentai išklausys 1—'• Laiko neturėjau. prof. Daukšo atsakymus į vi — !? sus iš anksto pateiktus klau ♦ ♦ simus. — Per tą prakeiktą miegą Fakultete yra neseniai įsi kūręs ateistinis būrelis. Šią nė pasilsėti nėr kada. savaitę įvyko pirmas susirin — Tai kiek jums rašyt? kimas, kuriame drg. Kudaba — klausia dėstytojas studen skaitė pranešimą „Žmonių tą po egzamino. rasių kilmė". Tema labai — Vieną, įdomi ir nenuostabu, kad po pranešimo ilgai tęsėsi gyvos —' Ką!? diskusijos. — Aišku, penketą. K. Čičinskas
nihkai nešykštėjo nuoširdžių katučių. Objektyvas užfiksavo Tallat-Kelpšos vardo vidurinės muzikos mokyklos III kurso studentą Joną Bruverį, savo noru padedantį gamtininkams. Tiesa, jis nepasirodė žiūrovui su soliniu numeriu, tačiau akomponavimas visiems daina vusiems — taip pat nemažas indėlis į koncerto pasisekimą.
Koncertas baigėsi. Įspūdis malonus. Tiesa, kai kuriems numeriams dar trūko išbaigtutt.mo, pasiruošimo, tačiau ne čia esmė. Svarbiausia — pra džia. Ledai pralaužti. Fakulte to saviveikla pradėjo gyvuoti. O naujaisiais metais ji, be abejo, augs ir stiprės toliau! V. Puplauskis J. Vaicekausko nuotr.
1. Komjaunimo biuro nariui, atsakingai už spaudą M. Valiukonytei, pasiekus šiais metais 125 °/o, linki biuras sekančiais metais 215i%. 2. Kloties gyvenime ir valingo darbo linkime sa vo draugams KPI Hidrotechnikos fakulteto studentams. 3. Diplomantams linkime kambarių „tvarkymo“ pavyzdžiu nebežavėti sekančiais metais jaunesniųjų savo draugų. 4. Pabusti iš miego profbiuro nariams A. Šiaudkulytei, A. Mikšiui ir A. Tikuišiui. 5. Ūkio skyriui — nors iki Naujųjų 1960 Metų užbaigti kino salės įrengimo darbus. GMF studentai
Iš metų į metus.. . .. Sigitas Jasionis, ketvirtakursis ruslstas, teikiasi ne mokėti profsąjungos nario mokesčio. Paskutinis ženkliu kas jo profbiliete užklijuotas dar 1956 metais. . . . uodegoje velkasi Chemi jos fakulteto profbiuras (pirm. V. Markušas). . . . kuriasi Universiteto kinomėgėjų būrelis. ... netvarkingiausi iš visų Universiteto bendrabučių gy ventojų — ekonomistai. ... Chemijos ir Ekonomi-
Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžo, Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlėkė gandint. Tik dyvai klausyt, kaip, ant kalno užkopus, Tie, krūvon susispietę, mūravoti Ciurlionies pakajai Nei drambleliai kokie drebėdami čypia, Kad pro visus plyšius smarkūs švilpina vėjai. O tarybos taipjau tų daugiaaukščių palocių Užklijuoti langų dar visai nesirengia, Ir švarumą stuba vidurinė jau taip užsimiršo, Kad visi pašaliai į kiaulstaldį baigia pavirsti. Kam negriebiant už čiurpos kambarių tokių Šulcų, Katrie čystatos jokios palaikyt nesirengia?
tos fakultetuose yra daugiau šia mažaraščių — spaud platinimo darbas paskutinėj; vietoje. . .. trūksta mandagum „Tauro” valgykloje: pri kiekvieno stovinčio eilėj minkštaširdžio priauga tokia „gerų pažįstamų” virtinė, kad teisingai atsistojusiems į eilės galą, tenka laukti gerą va landą, jei ne daugiau. ... kamuolį ne į priešinin kų, o į savo vartus spard Universiteto futbolo komanda.
LIUDMILAI ZAIKINAI
„Rods, — „Spyglys” taria, — Naujiems Metams užeinant, Noris, kad visi kvotimus kaip reikiant išduotų Irgi vislab viežlybai šūlės čėstį dabotų; Ale, kad ir ansamblis tiek daug nosį neriestų, Bau ir klubas kultūros geresnius pažmonius ruoštų Ir kaip reik ant aslos lietuviškai šokt pamokintų. Taipgi reik tarti visiem pirmakursiam Irgi kitiem, kas raudoną mučę nešioja: Vei, gaidūs, kaip veikliai studentiškos nudyla dienelės, Todryn skubinkimės dorai nugaminti reikalą kožną, Ką mums šulmistrai kartais mokindami liepia, Kad Metai Nauji dar didesnę nuprovytų naudą.
(HUMORESKA)
120 kartų! Neramios buvo naktys dirbtinių žemės palydovų stebėtojams praėjusiais me tais. Viena po kitos skrie jo iš Maskvos telegraiAos, kviečiančios stebėtojus į postus. Čia laikas neturėjo reikšmės: juodas vidurnak tis ar balzganas rytmetis — profesorius Slavėnas ir fi zikos specialybės studentai V. Straižys, K. Zdanevičius, E. Meištas ir kiti kaip kareiviai budėjo observa torijoje. 1958 metais jie stebėjo dirbtinius žemės Palydovus 120 kartų, foto grafavo juos ir nužymėjo ių skriejimo kelią žvaigž dėlapyje,
I
i
Gerą įpratimą turim mes kur se. Jau trečią žiemą dar gerokai prieš Naujus Metus, per pertrau ką proforgas Agnė ant didelio lakšto retai surašo visų vardus, paskui sukarpo vienodais kvad ratėliais, susuka juos į mažas tūteles ir, subėrusį į dvi kepu raites. sako: — Merginos — kairėje, vaiki nai — dešinėje. Merginos trau kia vaikinus, vaikinai — mergi nas. O mes jau žinom: kas ką iš trauks, tai tam arba tai ir teks pirkti naujametinę dovaną. Aš įgrūdau ranką į kairiąją kepuraitę. Užsimerkiau. Praskėčiau pirštus. Tarp nykščio ir smiliaus pakliuvo kokios keturios tūtelės. Kurią? Pala, toliau — didysis smigo į dar gausesnę krūvą, o tarp bevardžio ir ma žojo buvo įsispraudusi viena vie nintelė traukiamoji. Aš tą „dūše lę” capt — ir sugniaužiau sau joj. Tegu jau ši. — Kuri? — Kai ateis laikas, sužinosi. Po manęs, kažką burtininkiško murmėdamas panosėje, „sielų turguj” sukaliojasi Vladas. Pas kui Jonas, Robertas iki ištraukė viską, kas ten buvo. Tylim. Kiekvienas savo „dūše lę” saujoje gniaužia. O prie dešinės kepuraitės dar didesni „užkerėjimai” vyko, žiū rėk, įkišus ranką, užsimerkia Virga, pasukalioja pirštus ir, lyg nusvilus, staiga ištraukia. Galų gale visos „sielos” pa tenka pas savo naujus šeiminin kus. Išvynioju tūtelę ir matau — Marytė. Ką aš jai nupirksiu? Aha! Ne, netinka, 0 gal. . .? Ne! Prieina Jonas, kumšt į šoną. — Viliau, pas mane Ilona, ži nai, aš su ja susirepčiavęs. Na, supranti, neišeina. Mainom. • Ką tu ten turi? — Mat, tave — mainom, — gelbsčiu draugą. — Tik ša!
* — Ša! — ir mes sukertam nais. Dabar, išeina, aš dovanosiu ką nors Ilonai, o Jonas — Marytei. Tvarka. Po paskaitos į šalį pasivedėją mane Vladas. — žinai, broliuk, netyčia dvi ištraukiau. . . — Hee, geras „netyčia”. . . — Klausyk, būk žmogus, pirk vieną. Kam man jos abidvi? Na, pagalvojau, niekas neatsi tiks, jei aš ir dviem maloniom bendrakursėm patyliukais įsi teiksiu. Ir nusipirkau Ritą. Ji ir llcna — visai geros konkurentės. „Konkurencija kyla — akcijos auga”, — patryniau delnus, kaip Rokfeleris, ir nutariau daugiau į jokias „vergvaldiškas” machina cijas nesileisti. Bet išėjo taip, kad kai kuriems mano sėbrams moteriškų „sielų” pritrūko: mat mūs grupėje mer ginų dviem mažiau. Leonui su Rimu neužteko. Jie, kažkuriuo paslaptingu būdu sužinojo mano paslaptį (kaip ir paprastai su vi somis paslaptimis būna), prikibo, kaulija ir tiek. „Kam tau jos abi. Parduok vieną”. — Neįvyks, — tariau. Betgi, šaltai pamąstęs, nutariau pasipelnyti ir dvigubai aukštesne kaina „slaptai” perleidau Rimui Iloną. Šitaip bus geriausiai. O šiandien jau paskutinė šių metų diena. Ir ta pati jau baigiasi. Penkios. Mano kelnės, švarkas, baltiniai, kaklaryšis guli išdriki ant lovos. Aš juos paeiliui pertraukiu prosu. Iki susitvarkiau, iki ką, ir še tau — jau pusė septynių. O lygiai devintą mes, visa gru pė, renkamės į pauliavojimą — Naujųjų Metų sutikti. Dar pus antros valandos. Po šimts!!! Och, aš liurbis — pamiršau nupirkti tradicinę dovaną. Bet
MMF SMD veikla, žymiai saviveiklininkų ir sportininkų ap-
lenkta, v ucdegoie.
Vai, berneli, negerai Per toli atsilikai.
LV 12110
NAPOLEONUI
ŠARKIUI
Lyg su turniku suaugęs Dar gražiau išsuki „saules”, Linkime tau iš širdies Čempionu tapt šalies.
Gausų rankininkų būrį Stropus treneris prižiūri. Linkim per kitus metus Ncsitraukt. Tik pult kitus!
Tradicijų aukos
REPORTAŽAS
ANTANUI VAUPSUI
Pasistenk, Antanai, šįmet Dar aukščiau kartelę žymiai Pasikelt. Ir metrų porą Peršokti. Daugiau tik noro!
DĖSTYTOJUI URBONUI
Taipgi yr nuo seniai surėdyts jau šis svietas, Kad kai, rods, strošni šalčio žabangai užeina, Daugel klapų, mergikių skaistveidžių irgi gausybei Toks karštis galvose jauniesiem užverda, Kad nusgandę nebžino už ko nusitverti, Kaip nudirbti visus taip daug likusius darbus. Ai, gi visiems dabar toji sesija drebinti kinkas suskanta, Ir šulmistrai griežti, kas jiem reik vis kvost nesiliauja. Vei! Ką per semestrą visą išmokt patingėjai, Dabar, knygas kytras skaitydams, pasiprovyt turėsi. Kožnas, į savo batus skubiai įsinerdams, Kasryt nei skurlukas koks į skaityklą vis bėga.
Ale ne kožnas students toksai glups, kaip išrodo, Ir kytriu razumu savo dažnai pergali viską, Taipgi dar lieka šmotelis brangaus mumi laiko Linksmai irgi naudingai, krūvon susispietus, praleisti. Ak, jau bent ir reik, naujamečio didelio šventė Atėjo, ir visas sviets dar vienais metais paaugo. Kas kaip išmano, taip jau ir nušvenčia Česnį: Ar tai siuntinį gavęs stunkiu. skanėstus tranšieruoja, Ar kokį brangvynį ir pyvą labą su sėbrais ragauja, O po tam, prisisrėbęs permier, savo šūlės niekina garbę. Todryn žinok, studente, — nedarmai raudoną mučę nešioji, Ir valdyk savo būdą, kad nuogiai nepakriktų.
Norime visi, Liudmila, Kad greičiau už patį „Žilą” Ligi Romos pabėgėtum Ir visas ten nugalėtum.
velkasi
pačioje
kuriai? Aha, gi aš tada prieš trejetą _______ savaičių. Marytę ištrau kiau. Rodos, su kažkuo mainiau, kažką pardavinėjau. Suk juos devynios! Jokių machinacijų! Juo kai juokais, bet ką ištraukiau, tą ir turiu. Marytę! Už palto ir pro duris. Perbėgau per kelias krautu ves. šlamštas (!). Negi pirksi pio nierišką kaklaryšį(?) Jau pusė devynių. Įpuolu į juvelyrinę parduotuvę. Laikrodžiai, apyrankės, karoliai, auksai, sidabrai ir dar ten vi sokie dramblių kaulai. Ką jau ten tai plonai mano studentiškai kišenei, žiūriu, — o laime! — guli kukliai į prekystalio vitri nos kamputį įsispraudus nedidu kė širdelė. Su smulkučiu retežė liu ant kaklo kabinti ir su maža, atrodo, kažkokio b rangakmenio akute. Visa lyg auksinė, o ta akutė spindėte spindi. Ir viso la bo — pusšimtė pinigų. — Duokite, prašau, —ištiesiau banknotą, stvėriau dėžutę su širduke, — ir tiesiai į tą mūsų ba lių. O čia viskas kaip pridera. Iš pradžių kiek tylėjau, paskui, po rą sykių sudaužęs stikliukais, ir posmelį švelnų traukti pradėjau. O dar paskui netruko pasprukti ir paskutinės pasenusių metų minutės. Kurantai. Visi atsistoja. Buči niai. Linkėjimai: „Su Naujais Me tais! Su nauja laime! Gal per at einančius Naujus Metus tavo vestuvėse šoksim? O gal tavo?” Ir dar, ir dar. O po viso to merginos patyliu kais nuslinko prie savo „slėptu vių”, ir, iš ten grįžusios, kuri tautinę juostą ant kaklo savajam rišo, kuri juokais pypkę kokiam stipriam rūkoriui tarp dantų spraudė, o dar kita per visas grindis užsukamą taksiuką leido. Teko visiems. Tada ir mes iš savo kišenių susigraibėme ir nutarėme „rite riškomis” aplinkybėmis atsily ginti savo damoms. Aš, nutaikęs patogią minutę, prisigretinau prie Marytės ir šnibždu jai: — Tai leisk pasveikinti tave, brangute (ir 1.1, ir 1.1.), su Nau jais Metais ir su. . . (ir 1.1, r 1.1.) ir dovanoti tau savo širdį. . . Marytė: — Ką tu, Viliau. . . — Tai gal sušoksim pirmąsyk šįmet? Muzikos! Bet kažkas įstrigo mūsų „tele vizoriuje”. Aš nuskubėjau pažiū rėti, kas per velniava. Begrįžda mas pas Marytę, matau prie jos Joną. — . . ir leisk dovanoti tau savo širdį. . . — išgirstu. Po paibeliais! Lygiai tokia pati dėžutė(!).
Ir paaiškėjo visai keisti daly kai. Marytė gavo net tris širde les: dar vieną nuo Leonido, Ilo na — pypsintį šuniuką ir mažą lėlytę. O Virga, Rita ir Vida liko visai be jokios dovanėlės. Ne visi, mat, „riteriai” teisin gai atsiminė savo „sielas”.
Naujais metais pabandyk Glebesniuosius pasivyt
VILIUS
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto 3. Telefonas — 7-79-17. SDausdino Laikraščiu ir žurnalu leidyklos spaustuvė. *
Tokia buvo medikų skaitykis 1958, o tokią norėtume matyti 1959.
„Spyglys" siunčia reužuojautą montuojančią „Tauro" 220 kambario durims, ,,malonių” gyven tojų grubiai išlaužtoms.
Atsidarė naujas korty „klubas“ Bendrabučio Nr. 5 gyven tojams chemikams diplomam tams A. Bivelniui, A. Vaške liui, A. Kazlauskui ir taip pat fakultetą pradedančiam baigti ketvirtokui A. Glemžal „Spyg lys” siūlo išsikirpti šią „kor tą” ir prisiklijuoti prie savo septynioliktojo kambario du rų.
Redaktorius S. MAKAUSKAS Užs. Nr. 2100