UNIVERSITAS VILNENSIS, 2017 m. balandis, Nr. 2 (1738)

hinc itur ad astra

universitas

vilnensis 2017 m. balandis, Nr. 2 (1738)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

ISSN 1822-1513

500

tarp geriausių pasaulio universitetų

http://naujienos.vu.lt Platinamas nemokamai

E. Kurausko nuotr.

Praūžė 49-oji Fiziko diena

Balandžio 1 d. jau 49 kartą Saulėtekis tapo „Fizlendu“, o Gedimino prospektą užtvindė triukšminga eisena – Dinas Zauras keliavo į Filologijos fakultetą, kad merginos atleistų už kadaise, anot legendos, prarytą filologę. Panašu, kad Fiziko diena – FiDi jau yra tapusi ne tik Vilniaus universiteto, bet ir visos sostinės švente, kurios kasmet laukia ne vien fizikai.

Plačiau skaitykite p. 16

universitas

2

vilnensis

mokslas

2017 m. balandis

VU mokslininkai – Lietuvos mokslo premijų laureatai Kovo 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje iškilmingai įteiktos 2016 m. Lietuvos mokslo premijos. Vilniaus universiteto mokslininkai triumfavo fizinių mokslų srityje.

Prof. Darius Abramavičius: „Mes dar nustebinsime pasaulį“ Liana Binkauskienė Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedros profesorius Darius Abramavičius septynerius metus praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, stažavosi Taivane, buvo Kinijos universiteto vizituojantis profesorius, bendradarbiauja su Austrijos, Kinijos, Indijos, Švedijos ir daugelio kitų šalių mokslininkais. Prieš septynerius metus į Lietuvą sugrįžęs profesorius labai vertina šiuos kontaktus, nes, anot jo, mokslininkas šiais laikais vienas apskritai negali daryti jokio mokslo.

Prof. D. Abramavičiaus keturiolikos metų darbų ciklo „Dvimatės koherentinės spektroskopijos teorija – kelias į kvantinės dinaminės tomografijos pažinimą (2001–2015)“ tikslas – klasikinis: pažinti akimi nematomus medžiagos elementus. „Šiuo konkrečiu atveju – suprasti, ką „veikia“ molekulės, kai sugeria fotono energiją. Čia turime omeny labai mažus matmenis – tūkstantąsias mikrometro dalis, nematomas net mikroskopais. Lazerinė spektroskopija yra „langas“ į šviesai jautrių molekulinių medžiagų sandarą ir jose vykstančius procesus. Spektroskopininkai lazeriu „pačirškina“ ir žiūri, kas išeina.

O aš užsiimu modeliavimu. Modeliavimas – tai tarsi tas pats eksperimentas, bet atliktas ne laboratorijoje, o kompiuteriu“, – aiškina profesorius. Jis ir savo studentams stengiasi įdiegti, kad gal ne visada būtina padaryti brangų eksperimentą, kartais tiesiog paprasčiau duoti darbo kompiuteriui.

Pagrindinis dalykas, kurį mokslininkas siekė išaiškinti savo darbuose – kokio tipo lazeriniu keturių bangų maišymo eksperimentu galima gauti daugiausia informacijos. 1990–2000 m. atsirado dvimačiai koherentiniai spektrai (2D).

Pasirodo, jie turi savyje visą informaciją, pasiekiamą tokio tipo eksperimentu. Kokie įmanomi

E. Kurausko nuotr.

Tikslas – pažintinis, rezultatas – ilgaamžis

šių spektrų valdymo parametrai, kokios šių spektrų ypatybės, kokios jų taikymo galimybės ir kokia atskirų smailių prasmė – pagrindiniai klausimai, sprendžiami profesoriaus darbuose. „Dirbant mokslinį darbą nėra taip, kad spręstum vieną problemą. Visos problemos yra susijusios tarpusavyje – tyrimų kryptis, tematika yra jų kompleksas“, – tvirtina D. Abramavičius.

D. Abramavičius ir jo komanda pasiekė pagrindinį tikslą – daugumai dabartinių taikymų pavyko susieti atskiras 2D spektro smailes su medžiagos modelio charakteristikomis: smailių išsidėstymą tyrėjai sutapatino su medžiagos struktūra, smailių augimą ir nykimą – su relaksaciniais reiškiniais ir relaksacijos spartomis, o smailių intensyvumo svyravimus – su kvantiniais koherentiniais virpesiais. Kur visa tai taikyti? „Iš tiesų į šitą klausimą geriau atsakytų mokslo

Prof. Valdemaras Razumas: „Stengėmės sukurti tai, kas yra reikalinga“ Liana Binkauskienė Gyvybės mokslų centro profesoriai Valdemaras Razumas ir Gintaras Valinčius už darbų ciklą „2D- ir 3D-struktūrų biopanašios savitvarkės sistemos: sintezė, savybių tyrimai ir praktinis pritaikymas (2001–2015)“ įvertinti Lietuvos mokslo premija. Šio darbų ciklo autoriai vieni pirmųjų pasaulyje, naudodami eksperimentinių metodų kompleksą, parodė pavojingų patogenų Staphylococcus aureus

sekretuojamo toksino – alfa hemolizino – ir bičių nuodų fosfolipazės A2 funkcines sąveikas su paviršiuje imobilizuotomis fosfolipidų membranomis. Lipidų kubinių fazių tyrimų ir praktinio pritaikymo rezultatai sudomino pasaulyje žinomą kompaniją „Procter & Gamble“.

Tai jau antrasis toks garbingas prof. V. Razumo įvertinimas – prieš trisdešimt metų už mokslinių darbų ciklą „Organinių junginių bioelektrokatalizė“ kartu su prof. Juozu Kuliu jis buvo apdovanotas tuometės Lietuvos TSR valstybine premija.

Aukščiausiu mokslininkams skiriamu apdovanojimu įvertintas Fizikos fakulteto profesorius Darius Abramavičius už darbų ciklą „Dvimatės koherentinės spektroskopijos teorija – kelias į kvantinės dinaminės tomografijos pažinimą (2001–2015)“. Kita šios srities premija pagerbti Gyvybės mokslų centro profesoriai Valdemaras Razumas ir Gintaras Valinčius už darbų ciklą „2D- ir 3D-struktūrų biopanašios savitvarkės

sistemos: sintezė, savybių tyrimai ir praktinis pritaikymas (2001–2015)“.

Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje premija už darbų ciklą „Kristijono Donelaičio tyrimai (2001–2015)“ paskirta ilgametei VU Filologijos fakulteto dėstytojai, vertėjai Daliai Emilijai Dilytei-Staškevičienei. Ji iki 2007 m.

Klasikinės filologijos katedroje ėjo docentės pareigas.

vadybininkai – tai jų tiesioginis darbas, – mano tyrėjas. – Aš įsivaizduoju, kad tikslus molekulinės struktūros valdymas ir charakterizavimas molekuliniu lygmeniu be galo svarbus medžiagų sintezei, pavyzdžiui, baltymų struktūros pakitimai lemia tam tikras žmonių ligas, visi laike kintantys molekuliniai procesai svarbūs medžiagų funkcionalumui ir bet kokiam jų taikymui. Nuo 2005 m. dvimatė koherentinė spektroskopija buvo perkelta į akimi matomą optinę sritį. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad čia yra didžiausias saulės spinduliavimo intensyvumas, čia veikia fotosintezė, tai galima susieti su energetikos problemomis augaluose, bakterijose, su fotoelementų gamyba.“ Spektroskopijos srities darbai jau yra pelnę net kelias Nobelio premijas. Šiandien dvimatė koherentinė (lazerinė) spektroskopija įsitvirtino kaip viena moderniausių ir ypač daug detalių atskleidžianti spektroskopijos sritis. VU Fizikos fakulteto mokslininkas savo teoriniuose darbuose aiškindamas jos privalumus ir galimybių ribas reikšmingai prisidėjo prie jos įsitvirtinimo.

Visi atradimai atsiranda savaime – „netyčia“, be to, dažniausiai tuo metu net nesusimąstai, kad kažką atradai. Tiesiog dirba visa bendruomenė, vyksta konferencijos, spausdinami straipsniai.

Jei pasiseka – pavyksta padaryti geriau, greičiau ir tiksliau. Mokslininkams reikia dalyvauti moksliniame gyvenime, domėtis, būti atviriems kitoms, kad ir keisčiausioms, idėjoms“, – pataria laureatas.

Prieš dešimt metų Lietuvoje tokių tyrimų, kokius atlieka profesoriaus vadovaujami mokslininkai, galima sakyti, nebuvo. Dabar panašūs tyrimai atliekami Fizinių ir technologijos mokslų centre, Molekulinių darinių laboratorijoje. Tačiau jie kreipiami daugiau į eksperimentą, o ne į teorinius skaičiavimus. Pasaulyje panašius teorinius tyrimus atlieka Amsterdamo, Grioningeno, Lundo, Prahos, kelių universitetų JAV ir Kinijoje mokslininkai. Bendradarbiavimas su kitų šalių mokslininkais prof. D. Abramavičiaus veikloje užima labai svarbią vietą. „Be bendradarbiavimo apskritai neegzistuotų šie tyrimai. Šiais laikais apskritai vienas negali daryti mokslo“, – sako tyrėjas.

Dar studijuodamas doktorantūroje mokslininkas tobulino savo žinias ir įgūdžius doktorantų mokyklose Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Baigęs doktorantūrą 2002 m. jis atsidūrė JAV, kur gana ilgai dirbo su prof. Shaulu Mukameliu Ročesterio ir Kalifornijos universitetuose. Ten ir pradėjo modeliuoti dvimačius spektrus. Prof. D. Abramavičius sukūrė matematinį aprašymą ir kompiuterinę programą, su kuria buvo galima skaičiuoti 2D spektrus, įskaitant sužadinimų energijos relaksaciją. Tai leido taikyti sukurtus metodus ir tirti matomai šviesai jautrių molekulių spektrus.

Būdamas JAV, mokslininkas užmezgė platų tarptautinių ryšių tinklą, kuris nusidriekė į Austriją, Kiniją, Indiją, Švediją. 2010–2013 m. kaip vizituojantis profesorius dirbo viename Kinijos universitete. Nuo 2010 m. dirba VU Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedroje.

Septynerius metus praleidęs JAV ir sugrįžęs dirbti į Lietuvą, prof. D. Abramavičius mano, kad Lietuvos mokslininkai, ypač jaunimas, yra ne blogesni nei bet kurios kitos pasaulio šalies mokslininkai. „Kol kas pas mus doktorantūra yra gero lygio ir, manau, mes dar nustebinsime pasaulį“, – tiki mokslininkas.

Kliūtis – per ilgai skaičiuojantys kompiuteriai

Per keturiolika metų mokslininko darbe buvo ir kliūčių, ir iššūkių. „Pagrindiniai iššūkiai – tai suvokti daug teorinių metodų, modelių, artinių ir galų gale kompiuterinio programavimo algoritmų. O pagrindinė kliūtis mano darbe – per lėtai skaičiuojantys kompiuteriai. Kad ir kiek juos modernizuosime, visada lengvai sukursime uždavinį, kuris tą kompiuterį užkraus mėnesiui. O tai jau yra per daug, nes po mėnesio dažniausiai pamiršti, ką gi ten paleidom skaičiuoti“, – sako D. Abramavičius.

Nors jau daug pasiekta, profesoriaus pagrindiniu iššūkiu taip ir lieka surasti gerą „mažą parametrą“, kurio atžvilgiu skaičiavimai būtų ne tik greiti, bet ir pakankamai teisingi.

Atvirumas idėjoms ir bendradarbiavimas – būtinas

Prof. D. Abramavičiaus atradimai vadinami revoliuciniais. „Kaip tapti revoliucionieriumi moksle?“ – teiraujamės profesoriaus. „Nemanau, kad sąmoningai galima suplanuoti savo darbus penkeriems ar tuo labiau dešimčiai metų į priekį.

Bendri kolegų interesai davė pradžią dideliam darbui

Su prof. V. Razumu susitinkame Lietuvos mokslų akademijoje, prezidento kabinete.

Administracinio ir mokslinio darbo derinimą profesorius vadina didžiausiu iššūkiu, pareikalavusiu daugiausia pastangų per visą mokslinio darbo vykdymo ir apibendrinimo laikotarpį. „Sunku patikėti, kad mes viską nuo A iki Z padarėme savo rankomis. Mūsų idėjas padėjo įgyvendinti kolegos – bendradarbiai, doktorantai, jaunieji mokslininkai“, – su dideliu dėkingumu sako prof. V. Razumas.

Bendrus darbus mokslininkų duetas pradėjo prieš penkiolika metų, kai G. Valinčius grįžo iš JAV ir įsidarbino Valstybiniame biochemijos institute (nuo 2011 m. – VU Biochemijos institutas).

Tuo metu V. Razumas buvo instituto direktorius ir Bioelektrochemijos ir biospektroskopijos skyriaus vedėjas. Šis skyrius buvo laimėjęs ES

6-osios bendrosios programos projektą, į kurį aktyviai įsitraukė ir G. Valinčius, JAV dirbęs panašius darbus. Nuo to laiko mokslininkai glaudžiai bendradarbiauja.

Bendri interesai ir atvedė juos prie bendrų darbų, taip gimė šis darbų ciklas. „Aš vienas tos premijos gal ir nebūčiau gavęs, kaip ir G. Valinčius“, – pripažįsta mokslininkas. Svarbus vaidmuo tenka ir mokslininkų bendradarbiavimui – tarptautiniam ir su šalies mokslininkais. Dalis šių tyrimų buvo atlikti Lundo universitete (Švedijoje), dalis – Tiubingeno universitete (Vokietijoje), dar kita dalis – JAV nacionaliniame standartų ir technologijų institute, Johnso Hopkinso ir Carnegie Mellono universitetuose, kitose JAV mokslo ir studijų institucijose, bendradarbiauta su KTU, LSMU mokslininkais.

Nukelta į p. 3

2017 m. balandis

universitas

vilnensis

3

Trys informatikos dešimtmečiai Lietuvoje: reikšmingiausi laimėjimai ir laukiantys iššūkiai Agnė Grinevičiūtė

Profesorius V. Razumą (kairėje) ir G. Valinčių prie bendrų darbų atvedė panašūs interesai

Atkelta iš p. 2

Mokslinis objektas turi būti gražus

„Mūsų darbas turi du aspektus, – paprašytas populiariai papasakoti apie savo darbą aiškina prof. V. Razumas. – Pirmasis – mes kuriame dirbtines sistemas, kurios būtų panašios į bio­ logines struktūras, t. y. atkartotų jų savybes, pačią struktūrą, jų funkciją. Geriausias mūsų kuriamų biopanašių sistemų pavyzdys yra biologinės membranos, arba membranos, kurios supa ne tik visas ląsteles gyvuosiuose organizmuose, bet ir ląstelėse esančias orga­ neles. Mūsų tikslas – sukurti tokias dirbtines sistemas ir bandyti įvertinti jų veikimo mecha­ nizmą, modeliuoti biologinių sistemų veiklą.

Siekėme, kad mūsų kuriamos sistemos būtų pritaikomos ir praktikoje, pirmiausia įvairių medžiagų analizei. Esame sukūrę sistemas, skirtas vitamino C koncentracijos analizei, taip pat svarbių fermentų koncentracijai nustatyti.“ Šios sistemos yra dvimatės ir trimatės.

Dvimatės sistemos leido sukurti amperme­ trines fermentų šarminės fosfatazės, lipazės koncentracijas, arba, kitaip tariant, aktyvumo nustatymo metodus.

Kam tai svarbu? Profesorius pateikia vieną pavyzdį: galima įvertinti pieno pasterizacijos kokybę. „Pasterizuojant pieną suardomos bak­ terijos, galinčios sukelti per ankstyvą pieno rū­ gimą. Tose bakterijose yra šarminės fosfatazės.

Temperatūrai tas fermentas yra atsparesnis ne­ gu pati bakterijos struktūra. Kol jis yra bakteri­ joje, mes negalime nustatyti jo koncentracijos.

Bet sėkmingai užkaitinus ir pasterizavus pieną, ta ląstelė suyra, fermentas (šarminė fosfatazė) patenka į terpę ir mes galime matyti ląstelės aktyvumą. Taigi ši sistema gali būti pritaikyta tokių procesų kontrolei“, – sako jis.

Prof. G. Valinčius su bendradarbiais yra parengęs vieną patentą, kuriame aprašomas biologines membranas sudarančių paviršiu­ je imobilizuotų fosfolipidinių dvisluoksnių gavimo būdas. Šis darbas taip pat suteikia ir fundamentinių žinių modeliuojant biologines sistemas.

Prof. V. Razumas tyrinėjo dvimates sistemas.

Po stažuotės Lundo universitete susidomėjo trimatėmis sistemomis. „Pradėjau amfifilinių molekulių tyrimus – viena jų dalis „mėgsta“ vandenį, kita – nemėgsta. Todėl jos, būdamos vandeninėje terpėje, stengiasi nuo vandens paslėpti tą vandens nemėgstančią dalį. Ir taip formuojasi pačios įvairiausios struktūros. Lipi­ dinė membrana, arba lipidinis sluoksnis, yra ne kas kita kaip savaiminis susiorganizavimas į tokias struktūras. Jis priklauso nuo vandens koncentracijos ir nuo temperatūros. Tarp tų įvairių formuojamų struktūrų yra ir vadinamo­ sios lipidų kubinės fazės. Jų struktūra gali būti tiriama kaip ir kristalinių medžiagų, pavyzdžiui, rentgeno spindulių difrakcijos metodu. Tai medžiagos, panašios į želatiną arba į drebu­ čius, bet viduje jos labai simetriškos. Tos ku­ binės fazės mane labai sudomino“, – pasakoja mokslininkas.

Prof. V. Razumas sako, kad kai mokslininkas tyrinėja savo mokslinį objektą, jam svarbu, kad ir pats objektas būtų gražus. „O šios kubinės fazės savo struktūra yra tikrai labai gražios, – užtikrina jis. – Bet jos turi ir labai aiškų praktinį pritaikymą. Suskaidytos į mažesnes struktūras, jos išlieka tokios pačios. Pavyzdžiui, jei drebučius suskaidytume į mažesnius gabaliukus, prieš tai į jų vandens kanalus įdėję kokios nors biolo­ giškai aktyvios arba vaistinės medžiagos, ir tą preparatą gertume kaip vaistą, tai toks vaistas turėtų ilgalaikį veikimą. Tai vienas aspektas. Kitas aspektas – į tuos kanalus imobilizavę fermentus, šių sistemų pagrindu pirmą kartą pasaulyje su­ kūrėme daugybės biologiškai svarbių junginių koncentracijos nustatymo elektrochemines analitines sistemas.“ Prof. G. Valinčius su savo kolegomis Lietuvoje ir Amerikoje tyrė, kaip į lipidinius dvisluoksnius įsiterpia baltymai, matematiškai modeliavo tuos procesus, baltymų struktūras. Taigi šiame darbe jis tęsė dar Amerikoje pradėtą plėtoti temą.

Laureato straipsnis apie šias sistemas publi­ kuotas ypač aukšto tarptautinio prestižo žurna­ luose „Biophysical Journal“, „Journal of Physical Chemistry B“, „Langmuir“.

Panašius tyrimus Lietuvoje atlieka VU Chemi­ jos ir geologijos fakulteto profesoriaus Arūno Ramanavičiaus vadovaujama mokslininkų grupė. Bet, kaip teigia prof. V. Razumas, su tri­ matėmis sistemomis net pasaulyje nėra daug dirbančių ir, matyt, ne veltui garsi kompanija „Procter & Gamble“ pakvietė mokslininką jų leidžiamai monografijai parašyti atskirą skyrių apie šių lipidinių kubinių fazių struktūras, tyri­ mus ir jų pritaikymą bioanalizei.

Apie revoliucionierius moksle

Prof. V. Razumo klausiu, ar jis siekė tapti revo­ liucionieriumi moksle. „Nei siekiau, nei nesiekiau to, – atsako profesorius. – Mes labai klaidingai vertiname, kas yra mokslas ir kas yra nemokslas.

1993 m. chemijos Nobelio premijos laureatas Kary Mullis yra pasakęs: „Tik labai nedidelė plačiajai visuomenei žinomos „mokslininkų“ bendruomenės dalis yra tikrieji, grynieji moks­ lininkai. Tokie kaip, pavyzdžiui, matematikai. Visi kiti – dažniausiai naujas technologijas kuriantys bei pritaikantys ir taip pat mokslo laipsnius turintys tos bendruomenės nariai. Plačioji vi­ suomenė beveik nesidomi tikruoju mokslu, kaip ir matematikų darbais. Visuomenė dažniausiai vertina tik tuos mūsų mokslinės bendruomenės narius, kurie sukuria kažkokį daiktą, procesą.“ Tad mūsų darbas nėra tas grynas mokslas, apie kurį kalba šis Nobelio premijos laureatas. Stengėmės sukurti ir tai, kas praktiškai reikalinga. Tikrai nesu kažkoks revoliucionierius ir nesakau, kad sukūrėme pasaulyje visiškai naują mokslo kryptį.

Taip, tarptautiniu mastu ji yra konkurencinga ir gerai matoma. Galbūt kai kuriose srityse, kad ir, kaip minėjau, kubinių fazių pritaikymo analizėje srityje, mes pirmieji pasaulyje tai padarėme, bet nesakyčiau, kad visa tai, ką darėme, yra absoliu­ tus proveržis viso pasaulio moksle. Niekada to ir neslėpiau“, – pripažįsta prof. V. Razumas.

Kokių reikšmingų rezultatų apskritai pavyko pasiekti per tris dešimtmečius?

Galėčiau išvardyti daugybę unikalių dalykų, kuriuos pradėjome ir kurie davė rezultatų. Įkurta neakivaizdinė Jaunųjų programuotojų moky­ kla, prieinama visiems Lietuvos mokiniams: užduotys spausdinamos dienraštyje, atsakymai ir taisymai siunčiami paprastu paštu; parengta gana išsami programavimo mokymo metodika, remiantis Paskalio programavimo kalba; pradėti kurti visai kitokio pobūdžio programavimo už­ daviniai: kontekstiniai, patrauklūs, išreiškiantys informatikos esmę, integruoti su kitais moko­ maisiais dalykais; imtas propaguoti kompiuterių programų ir algoritmų skaitymas – mokymasis nagrinėjant kitų parengtas programas ar jų fragmentus; susiformavo informatikos olimpia­ dininkų judėjimas: rajonų ir šalies olimpiados, treniravimasis, stovyklos, dalyvavimas pasaulio olimpiadose. Didelio atgarsio tarp mokytojų sulaukė išversta S. Paperto knyga „Minčių au­ dros“ (1994 m.), o originali Logo projektų knyga „Aš mokausi Logo“ (1997 m.) gerokai aplenkė laiką: sukurta daugybė įdomių programų, pro­ jektų – dabar kai kurios šalys tik pradeda kažką panašaus daryti; organizuotos ir kasmet rengtos Logo programavimo varžybos.

Lietuvos kompiuterininkų sąjungoje susikūrė grupė informatikos mokymo entuziastų. 2004 m. įsteigtas informatikos ir informacinių technolo­ gijų konkursas „Bebras“, kuris subūrė daugiau kaip 50 šalių. Vienas rimtesnių darbų, paskelbtų pasauliui iš informacinių technologijų mokymo Lietuvos mokyklose, buvo mano mokslinis straipsnis „Teaching Information Technology in General Education: Challenges and Perspecti­ ves“, išspausdintas „Lecture Notes in Computer Science“. 2002 m. Matematikos ir informatikos institute leidžiamas metodinis žurnalas „In­ formatika“ tapo tarptautiniu „Informatics in Education“. Šiuo metu jis patenka tarp geriausių mokslo žurnalų. Vėliau straipsnių apie informati­ kos ir informacinių technologijų mokymą tarp­ tautiniu mastu daugėjo: grupelė Matematikos ir informatikos instituto mokslininkų publikavo kelias dešimtis straipsnių pasauliniuose žurna­ luose, buvo suformuota informatikos mokymo tyrimų kryptis, ugdomi doktorantai. 2006 m. išleidau knygą „Informatikos kelias“, įsteigiau tarptautinį žurnalą „Olympiads in Informatics“.

Užsiminėte apie VU Matematikos ir informatikos instituto mokslininkų grupelę. Kokį indėlį į informatikos plėtrą Lietuvoje įnešė ši grupė, vadovaujama iš pradžių doc. G. Grigo, o vėliau Jūsų?

Tai, kad visose Lietuvos mokyklose pradėta mokyti informatikos, Matematikos ir informatikos (tuo metu Matematikos ir kibernetikos) instituto doc. G. Grigo vadovaujamam skyriui buvo ne naujiena – jau penkerius metus veikė nuotolinė Jaunųjų programuotojų mokykla, kurioje prakti­ nių programavimo žinių galėjo įgyti kiekvienas mokinys. Viena, mes, mokslininkai, darbavomės drauge su Lietuvos mokyklų mokytojais, talki­ nome, rašėme mokomąją medžiagą, vadovėlius, rengėme seminarus. Antra, atkakliai siekėme žvalgytis ir įgyti patirties iš užsienio.

Todėl į informatikos mokymą, ypač informati­ kos mokymo tyrimus, mokslinę veiklą, pradėjau žiūrėti globaliai. 1986 m., kai informatika atsira­

E. Kurausko nuotr.

E. Kurausko nuotr.

Nuo tada, kai mūsų šalies mokyklose pradėta mokyti informatikos, prabėgo 30 metų. Didžiau­ sią indėlį į šio dalyko atsiradimą ir mokymą įnešė grupelė Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto mokslininkų, iš pradžių vadovaujamų doc. Gintauto Grigo, vėliau prof.

Valentinos Dagienės. Ilgainiui jie tapo žinomi ir vertinami pasaulyje.

Prof. V. Dagienė apžvelgia nueitą kelią, reikšmingiausius pasiekimus ir dalijasi ateities vizijomis.

do visų Lietuvos mokyklų ugdymo programose, buvo nelengva. Tačiau ir tada užmezgėme tvirtus ryšius su geriausiais to meto informati­ kos mokymo mokslininkais Sovietų Sąjungoje: Novosibirsko akademija, Maskvos ir Sankt Pe­ terburgo universitetais. Sekėme jų pažangias mintis, metodikas, diskutuodavome, greitai ir patys turėjome ką pasiūlyti – kūrėme originalius programavimo uždavinius, mokomąsias knygas.

Pagrindinė Maskvos švietimo leidykla išleido keletą mūsų knygų. „Šimtas programavimo uždavinių“ tapo viena skaitomiausių Rusijos mokyklose, o mano parengtas programavimo pamokų pradžiamokslis buvo spausdinamas dideliu tiražu Maskvoje leidžiamame žurnale.

30 metų darbuojamės talkindami Švietimo ir mokslo ministerijai diegti informatiką, infor­ macines ir komunikacines technologijas šalies mokyklose. Sukūrėme glaudų informatikos ir informatikos inžinerijos ugdymo bendradar­ biavimo tinklą pasaulyje, tapome žinomi ir vertinami: vien per pastaruosius metus kaip ekspertė buvau pakviesta konsultuoti rengiant informatikos ugdymo programas Japonijoje, Makedonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Nyderlan­ duose, Pietų Korėjoje, Šveicarijoje.

Kokia Jūsų ateities vizija? Ką labiausiai norėtumėte matyti mūsų šalies mokyklose?

Mokyklose pasigendu bendradarbiavimo (ir mokytojų, ir mokinių, ir su išoriniu pasauliu), in­ telektualios, inovatyvios, kūrybiškos, draugiškos atmosferos plėtojimo. Psichologai, sociologai mūsų visuomenę vis dar vertina kaip susiskai­ džiusią, hierarchinę, siekiančią nuolatos kovoti, pasirodyti bent išoriškai pranašesniais – žemi­ nančių santykių nemažai ir ugdymo įstaigose.

Kreipdami žvilgsnį į Šiaurės šalis, pirmiausia turėtume įžvelgti jų santykių horizontalumą, pagalbą bet kuriam žmogui, stengimąsi suprasti ir palaikyti greta esančiuosius. Tai bendrosios žmogiškosios, pamatinės vertybės.

Norėčiau, kad informacinės technologijos būtų natūraliai naudojamos mokantis visų dalykų, palengvintų kiekvieno vaiko mokymąsi, būtų protingai naudojamos visur, kur tik reikia informacijos, žinių, duomenų analizės, padėtų greičiau ir giliau suvokti reiškinius, talkintų sprendžiant problemas.

Siekiu pakylėti mokinių informatinio mąsty­ mo kultūrą – mokytis informatikos pagrindų žaismingai, tarytum dėliojant lego kaladėles.

Turiu viziją – drauge su aktyvia pasaulio infor­ matikų bendruomene sukurti daugybę„lego ka­ ladėlių“ – informatikos uždavinių, kurie išreikštų pagrindinius informatikos konceptus. Mokiniai spręsdami šiuos patrauklius uždavinukus laips­ niškai įgytų informatikos pagrindų. Šią idėją būtų galima taikyti mokant ne tik informatikos, bet įvairių dalykų pagrindų.

Plačiau skaitykite naujienos.vu.lt

universitas

vilnensis

4

2017 m. balandis

VU profesorius – pirmasis Lietuvos mokslininkas, gavęs prestižinę Europos mokslo tarybos dotaciją

VU profesoriaus vykdomas tarpdisciplininis „Single-cell temporal tracking of epigenetic DNA marks“ tyrimas jungia chemiją, biologiją ir epigeniką. „Prestižinės Nobelio premijos yra skiriamos už jau nuveiktus darbus ir jų rezultatus, o EMT dotacijos patyrusiems tyrėjams yra solidžiausias ir Europos mokslo bendruomenėje pripažįstamas pačių tyrėjų ir jų mokslinio tyrimo proceso, potencialo įvertinimas. Labai didžiuojuosi šiuo pasiekimu – tai yra ne tik mano, bet ir universiteto bei viso Lietuvos mokslo laimėjimas, – teigia prof. Saulius Klimašauskas. – Džiaugiuosi pralaužęs ledus ir tikiuosi, jog dar ne kartą Lietuva bus tarp dotacijas gaunančių šalių.“ EMT dotacijos yra skiriamos tyrėjams ir jų grupėms, vykdančioms proveržį skatinančius, didelės rizikos

ir naudos mokslinius tyrimus. Tikimasi, kad finansavimas padės didinti Europos mokslo pažangą, skatinti tyrėjų dinamiškumą ir kūrybingumą. Pasak profesoriaus, ši dotacija suteikia laisvės mokslininkui būti mokslininku ir susikoncentruoti į patį tyrimo procesą: „Ji leidžia neapsiriboti įprastais trumpalaikiais tyrimais ir siekti aukščiau kabančių, didesnių vaisių moksle.“ „Ši dotacija yra mokslininko itin aukšto lygio ir profesionalumo pripažinimas ne tik šalies, bet ir pasauliniu mastu. Didžiuojamės, kad mūsų tyrėjų įdirbis yra matomas ir vertinamas, o kartu tai yra dar vienas įrodymas, jog tvirtai žengiame savo vizijos link – stoti į vieną gretą su pirmaujančiais Europos universitetais. Be galo džiugu ir todėl, kad į būsimus tyrimus galės aktyviai įsitraukti ir jaunieji mūsų

E. Kurausko nuotr.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto profesoriui Sauliui Klimašauskui paskirta prestižinė, 2,5 mln. eurų siekianti Europos mokslo tarybos (EMT) dotacija patyrusiems mokslininkams (angl. European Research Council Advanced Grant). Tai pirmas kartas per dešimt Europos Komisijos finansuojamos programos gyvavimo metų, kai Lietuva gauna tokį įvertinimą.

mokslininkai, kuriems ši patirtis bus labai naudinga“, – džiaugiasi VU rektorius prof. Artūras Žukauskas.

Pasak prof. S. Klimašausko, gautos lėšos bus investuotos suteikti platesnį mastą ir didesnę spartą vykdomam tyrimui – bus perkama pažangiausioms technologijoms plėtoti būtinų reagentų, planuojama įsigyti reikalingų prietaisų ir kitų priemonių. Be profesoriaus vadovaujamo DNR modifikacijos tyrimų skyriaus darbuotojų, projektas sujungs ir kitų VU Gyvybės mokslų centre dirbančių jaunų mokslininkų – dr. Lino Mažučio, dr. Urtės Neniškytės ir jų komandų kompeten-

cijas. Numatomas bendradarbiavimas ir su Vokietijoje dirbančio buvusio VU Biotechnologijos instituto mokslininko dr. G. Lukinavičiaus grupe.

Prof. Saulius Klimašauskas – VU Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Didžiosios Britanijos karališkosios chemijos draugijos narys (Fellow of the Royal Society of Chemistry, FRSC). 1976–1981 m. studijavo VU Chemijos fakultete, iki 1982 m. stažavosi Maskvoje. 1987 m. apgynė daktaro disertaciją. 1990–1994 m. stažavosi „Cold Spring Harbor Laboratory“ (JAV), Nobelio premijos laureato

Richardo J. Robertso laboratorijoje. Kaip kviestinis mokslininkas yra dirbęs JAV ir Japonijoje. 2005 m. tapo profesoriumi.

2012 m. Lietuvos mokslo bendruomenės beveik vienbalsiai išrinktas Lietuvos dešimtmečio biologijos srities mokslininku.

Yra paskelbęs daugiau nei 80 mokslinių straipsnių, taip pat yra išradimų bendraautoris. Prof. S. Klimašauskas priklauso ne vienai tarptautinei profesinei bendrijai – yra Amerikos chemikų draugijos (American Chemical Society), Epigenetikos draugijos (Epigenetics Society), Tarptautinės kristalografijos sąjungos (International Union of Crystallography) ir kitų organizacijų narys.

EMT dotacijos patyrusiems (angl.

European Research Council Advanced Grant) yra Europos Komisijos finansuojama parama patyrusių tyrėjų mokslinei tiriamajai veiklai vykdyti. Šių dotacijų tikslas – remti aukštos kokybės jau pripažintų ir savarankiškų mokslininkų projektus, skatinti tyrėjų dinamiškumą ir kūrybingumą, stiprinti Europos mokslo pažangą. Projektai vertinami pagal vienintelį – aukštos kokybės (angl. excellence) – kriterijų. Ši programa šiemet mini gyvavimo dešimtmetį. 2016 m. EMT dotacijoms patyrusiems tyrėjams buvo pateikta 2401 paraiška, finansavimui po dviejų atrankos turų atrinktos 229. Tai yra pirmasis kartas, kai Lietuva gauna šią dotaciją. Jos dydis siekia 2,5 mln. eurų 5 metų laikotarpiui.

Parengta pagal naujienos.vu.lt

Pagerbtas knygnešys iš Toronto Vilniaus universiteto bibliotekos mecenatas Ginutis Procuta Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvai ir šalies vardo garsinimą pasaulyje apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Irena KRIVIENĖ,

VU bibliotekos generalinė direktorė

Nijolė ŠULGIENĖ, bibliotekininkė

Asm. arch. nuotr.

G. Procutos rankose – iš Lietuvos parvežtas valstybinis apdovanojimas

R. Dačkaus nuotr.

G. Procutos asmeninis indėlis turtinant ir stiprinant Lietuvos bibliotekas, puoselėjant laisvos ir išsilavinusios Lietuvos idėjas yra pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis visiems, kuriantiems vieningą ir stiprią Lietuvą.

G. Procutos ir Vilniaus universiteto bibliotekos bendradarbiavimas tęsiasi jau pusę amžiaus. Jis prasidėjo 1966 m. po pažinties su Čikagoje viešinčiu Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Jonu Kubiliumi. Bendri G. Procutos ir J. Kubiliaus svarstymai, kaip JAV lietuviai galėtų padėti tautiečiams, išaugo į gražų ir vaisingą G. Procutos bendradarbiavimą su Vilniaus universitetu ir biblioteka. 1970 m. G. Procutos, R. Misiūno, V. Bičiūnaitės, R. Kviklytės, K. Girniaus ir G. Vėžio iniciatyva spaudoje buvo paskelbtas kreipimasis prisidėti prie Vilniaus universiteto bibliotekos 400 metų sukakties paminėjimo padovanojant bibliotekai reikalingų 400 knygų rinkinį. Iš gautų knygų sudaryta kolekcija „VVU MB 400 metų jubiliejus“, kurioje yra 700 įvairių leidinių. 1979 m. minint Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį ta pati iniciatyvinė grupė ir rėmėjai vėl atsiuntė nemažą knygų rinkinį.

Bibliotekos Spaudinių saugojimo skyriuje yra sudaryta atskira nuolat pildoma vardinė G. Procutos kolekcija.

Dabar joje yra per 5000 unikalių užsienio leidinių, kurių didžiąją dalį sudaro sovietmečiu atsiųstos knygos, kokių tuo metu biblioteka nebūtų galėjusi

Garbingą apdovanojimą 2017 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Kanadoje gyvenančio lietuvybės puoselėtojo Ginučio Procutos artimiesiems, atvykusiems iš Toronto – dukrai Eglei ir anūkui Juliui įsigyti. G. Procuta pats domėjosi švietimo problemomis, daile, literatūra, teatru, kinematografija, žinojo šių mokslų padėtį Lietuvoje. Todėl siuntė leidinius, skirtus edukacijos teorijos, istorijos, psichologijos dalykams studijuoti, knygas apie Holokaustą, meną, kiną, teatrą. Knygų siuntimas į Lietuvą sovietiniais laikais buvo brangus ir rizikingas, nes iš kitų ir savo karčios patirties G. Procuta žinojo, kad siuntos ne visada pasiekia adresatą, kartais pasiekusi Lietuvą režimui nepriimtinų knygų siunta patekdavo į specia-

lius fondus. Retas ir uždegantis yra G. Procutos entuziazmas, nepaprastas gebėjimas sovietmečiu rasti būdų ir kelių, kad siunčiamos reikalingos knygos pasiektų adresatą. Dažnai pagelbėdavo ant knygų siuntos nurodytas Vilniaus universiteto rektoriaus prof.

J. Kubiliaus adresas. Knygos su įrašais turėjo daugiau garantijų pasiekti adresatą, tad beveik kiekviena G. Procutos siunčiama knyga yra autografuota, pažymėta jo įrašais, parodančiais asmeninę siuntėjo nuostatą, kodėl ši knyga turi būti bibliotekoje, kokia

proga ji yra siunčiama, koks politinis ar istorinis kontekstas gali būti siejamas su knygoje dėstomu turiniu. Lietuvai atgavus laisvę, pasikeitus ir palengvėjus sąlygoms siųsti leidinius G. Procuta norėjo kaip galima daugiau padėti gimtojo krašto žmonėms. Vilniaus universiteto, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ir kitose bibliotekose yra sudarytos G. Procutos vardinės knygų kolekcijos, jo atsiųstos knygos papildė ne tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių universitetų, bet ir Plungės, Tauragės, Joniškio ir Utenos viešąsias, Utenos „Saulės“ ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Pedagoginių mokslų tyrimo instituto bibliotekas, Žemaičių dailės muziejų ir biblioteką. Knygų ieškojimas, svėrimas, pakavimas, jų siuntimas paštu ar kitokiais būdais, negailint nei laiko, nei asmeninių lėšų arba sulaukus Toronto lietuvių bendruomenės paramos, buvo G. Procutos gyvenimo dalis.

Prieš penkis dešimtmečius prasidėjusi mecenatystė tęsiasi ir šiandien.

G. Procuta ir toliau siunčia knygas Lietuvos bibliotekoms. Vilniaus univer-

siteto bibliotekoje saugomos G. Procutos kolekcijos knygos ilgą laiką buvo vienos iš skaitomiausių, o šiandien jos tampa bibliotekininkystės ir knygotyros mokslinių tyrimų objektu.

Kiekviena atsiųsta knyga gali būti traktuojama kaip tam tikra Lietuvos ir pasaulio istorijos refleksija ir siuntėjo pilietinės pozicijos iliustracija. Štai jauna architektė Viktorija Rybakova, susidomėjusi G. Procutos kolekcija ir jo įrašais knygose, sukūrė autorinę knygą „Pasidalintas žinojimas“ – per jo siųstas knygas ir dedikacijas jose atskleidė G. Procutos asmenybę ir sudarė tarsi žinių žemėlapį. Menininkės knyga 2014 m. Talino grafikos trienalėje įvertinta pagrindiniu apdovanojimu.

2016 m. pabaigoje rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius išleido biografinę knygą „Knygnešys iš Toronto“ apie Vilniaus universiteto ir daugelio Lietuvos bibliotekų rėmėją ir bičiulį – Kanadoje gyvenantį G. Procutą.

Siųsdamas knygas Lietuvos bibliotekoms, galvodamas apie skaitytojus, jaunimą, studentiją, G. Procuta prisidėjo prie bendražmogiškų vertybių saugojimo.

universitas

vilnensis

2017 m. balandis

5

Agnė GRINEVIČIŪTĖ A. J. Greimas – pasaulinio garso mokslininkas, humanitarinių ir socialinių mokslų metodologijos – semiotikos – kūrėjas, iškilus lietuvių mitologijos tyrinėtojas, liberalios laicistinės krypties eseistas, daug rašęs visuomenės, kultūros ir politikos klausimais išeivijos spaudoje, o atkūrus Lietuvos Respubliką siūlęs ambicingus lietuvių kultūros ateities projektus. Mūsų valstybės tūkstantmečio proga A. J. Greimas buvo įtrauktas į šimto žymiausių visų laikų Lietuvos asmenų sąrašą.

Anot Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesoriaus Kęstučio Nastopkos, šis pasaulinio lygio lietuvių mokslininkas visą gyvenimą kūrė mokslinę prasmės išaiškinimo teoriją. „Iki Greimo daug kas aiškinosi žodžių, tekstų prasmę, bet jam rūpėjo prasmė apskritai, pasaulio reikšmė ir prasmė. Esminis jo posūkis – prasmės suvokimas kaip judėjimo, proceso.

Greimo supratimu, prasmė nėra tai, kas iš karto duota. Ją reikia atskleisti

žvelgiant, kaip ji juda ir kaip atsiskleidžia įvairiausiuose tekstuose“, – paaiškina prof. K. Nastopka. Jo teigimu, su prasme arba reikšme susiduriame kiekviename žingsnyje. Kiekvienam iš mūsų rūpi, ką vienas ar kitas dalykas reiškia, todėl šiuo požiūriu visi esame slapti semiotikai.

Buvęs kultūros ministras, Seimo narys ir Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie UNESCO dr. Arūnas Gelūnas prisimena, kad apie A. J. Greimą sužinojo dar būdamas studentas, apie 1989-uosius: „Jau tuo metu mums buvo svarbi lietuviška tapatybė, domėjomės folkloru, mitologija, skaitėme Norberto Vėliaus tekstus. Vienas grupės draugas pasakė, kad reikia skaityti Greimą, o ne Vėlių, nes ten yra gerai ir įdomu. Galvojau: „Kas tas Greimas?“ Susiradom jo knygas, viena jų buvo „Apie Dievus ir žmones“.“ A. J. Greimas, be įvairiausio pobūdžio tekstų semiotinės analizės pavyzdžių, yra palikęs semiotinius lietuvių mitologijos tyrinėjimus. Prof.

K. Nastopka A. J. Greimo mitologiją vadina semiotine mitologija. Literatūrologas, kritikas dr. Saulius Žukas papildo, kad mokslininkas mitolo-

A. J. Greimas 1985 m. giją rašė neturėdamas prieigos prie archyvų, rėmėsi nepilnu akademiniu žodynu. Nepaisant to, A. J. Greimo mitologinės rekonstrukcijos yra stebėtino įžvalgumo. „Greimo mitologijos neturėjo pasisekimo tarp mūsų tautosakininkų ir mitologų. Tiesiog šio mokslininko galvojimas buvo šiek tiek kito lygio. Prie to priartėti reikėjo specialaus pasiruošimo“, – sako dr.

S. Žukas.

A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vedėjo prof. Arūno Sverdiolo teigimu, po nepriklausomybės atkūrimo A. J. Greimas kiek galėdamas stengėsi atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, aktyviai rėmė idėjų apykaitą ir tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą, į Lietuvą siųsdamas savo

mokinius, o lietuvių akademikus kviesdamas į Prancūzijos universitetus. Be to, jis siūlė ambicingus lietuvių kultūros ateities projektus, skatino ir konsultavo kultūros žurnalų leidybą, polemiškai rašė periodinėje spaudoje.

Dr. S. Žukas antrina, kad A. J. Greimas su savo mokiniais ir Lietuvoje gyvenusiais bičiuliais buvo pradėjęs organizuoti didelę semio­tikos konferenciją.

Ji turėjo įvykti 1991 m., bet surengta 1992 m., jau po pasaulinio garso mokslininko mirties. Šiame renginyje Vilniaus universiteto rektorius prof.

Rolandas Pavilionis paskelbė apie A. J. Greimo semiotinių studijų centro įkūrimą. Šiandien tai – pagrindinis pasaulinio lygio lietuvių mokslininko tradiciją tęsiančios semio­tikos židinys Lietuvoje.

Prof. A. Sverdiolas svarbiausiais šių metų akcentais, be iškilmių ir A. J. Greimo auditorijų Vilniaus bei Šiaulių universitetuose atidarymo, vadina kartu su prancūzų semiotikais rengiamą dvitomį „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“, Thomo Brodeno parašytos A. J. Greimo biografijos pirmosios dalies, paties A. J. Greimo sudarytų esė rinktinės leidybą ir vienos iš svarbiausių jo knygų „Maupassant“ vertimą. Paryžiaus UNESCO būstinėje įvyks lietuviui skirtas tarptautinis kongresas, o Pasauliniame semiotikos kongrese Kaune bus surengta A. J. Greimo sesija. Konferencijų bus ir daugiau, be to, su pranešimais Vilniaus universiteto mokslininkai stengsis aplankyti visus Lietuvos universitetus. A. J. Greimo metams bus sukurta svetainė greimas.eu.

E. Kurausko nuotr.

Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Algirdo Juliaus Greimo metais, o jo 100-osios gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.

Šeimos archyvo nuotr.

Algirdas Julius Greimas – ryškus Lietuvos ženklas pasaulyje

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje iki balandžio 30 d. veikia paroda „Atkakliai ieškojęs prasmės: Algirdas Julius Greimas (1917–1992)“

Joachimas Lelevelis prakalbo lietuviškai

V. Braziūno nuotr.

Kovo 22-oji – Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio (1786–1861), žymaus istoriko, knygos mokslo teoretiko, bibliografo, kartografo, gimtadienis.

J. Lelevelio „Dvejeto bibliografinių knygų“ originalas ir lietuviškasis vertimas

Doc. Alma BRAZIŪNIENĖ,

KF Knygotyros ir dokumentotyros institutas

J. Lelevelis buvo glaudžiai susijęs su 1817 m. įkurta Filomatų draugija, ją idėjiškai palaikė ir skatino, kaip tik dėl to 1824 m. buvo pašalintas iš universiteto. 2017-uosius Vilniaus universitetas yra paskelbęs Filomatų metais.

Akstinas prisiminti J. Lelevelį – vieno svarbiausių jo mokslinių veikalų „Bibljograficznych ksiąg dwoje“ (Vilnius, 1823 ir 1826) lietuviškojo vertimo „Dvejetas bibliografinių knygų“ (3 tomai, 2011, 2015 ir 2016) pasirodymas.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Aldona Baliulienė (1937–2017), pirmuosius du tomus parengė doc. Alma Braziūnienė, trečiąjį – prof. Aušra Navickienė.

Pirmame ir antrame lietuviško leidinio tomuose skelbiamas lietuviškas J. Lelevelio veikalo vertimas, trečiame – A. Navickienės studija apie J. Lelevelį bei jo veikalą ir didelė anotuota asmenvardžių rodyklė (parengė Vidas Račius, redagavo Viktorija Vaitkevičiūtė). Vertėja A. Baliulienė meistriškai lietuviškai perteikė sudėtingą XIX a.

J. Lelevelio tekstą. Knygą išleido leidykla„Versus aureus“ (dailininkas Saulius Bajorinas) VU istorijos šaltinių serijoje „Fontes et studia historiae Universitatis Vilnensis“.

J. Lelevelio veikalas yra svarbus Europos mokslo paminklas, padėjęs atsirasti šiandienos komunikacijos ir informacijos mokslų krypčiai. Tai – tokių dabar savarankiškų mokslo šakų kaip bibliotekininkystė, knygotyra,

V. Braziūno nuotr.

J. Lelevelio „Dvejeto bibliografinių knygų“ rengėjai: A. Navickienė, A. Braziūnienė, A. Baliulienės dukra Indrė Baliulytė, V. Račius, V. Vaitkevičiūtė, A. Mickevičius, D. Kaunas, O. Gudžiūnienė, S. Bajorinas. Sėdi rektorius prof. A. Žukauskas ir prof. E. Ulčinaitė bibliografija (šiandienos mokslo terminais tariant, dokumentinės komunikacijos mokslų grupės) pagrindas.

Nors veikalo pavadinime figūruoja žodis bibliografija, iš tikrųjų jame J. Lelevelis nagrinėjo raštijos, spaudos ir bibliotekų istoriją Lenkijoje ir Lietuvoje iki XIX a., teorinius ir praktinius knygotyros ir bibliotekininkystės klausimus.

Kovo 22-ąją gausiai susirinkusius į knygos sutiktuves Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje šventiškai nuteikė renginį pradėjusio Vilniaus universiteto kamerinio orkestro (vad.

Paulius Bernardas Koncė) styginių kvarteto garsai. Tardamas žodį rektorius prof. Artūras Žukauskas pabrėžė istorinių J. Lelevelio ir Vilniaus universiteto ryšių svarbą. Veikalo pasirodymu

pasidžiaugė Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis.

Vilniaus universiteto istorijos šaltinių serijos sumanytojas ir ilgametis jos redaktorių kolegijos pirmininkas prof.

Vygintas Bronius Pšibilskis prisiminė serijos leidybos pradžią ir įvairias jos peripetijas. Mintimis apie J. Lelevelio veikalą pasidalijo serijos redaktorių kolegijos nariai prof. Domas Kaunas, prof. Eugenija Ulčinaitė, prof. Rimvydas Petrauskas (dabartinis serijos redaktorių kolegijos pirmininkas).

Plačiau apie „Dvejeto bibliografinių knygų“ autorių ir šio veikalo reikšmę šiandienos dokumentinės komunikacijos mokslams kalbėjo Komunikacijos fakulteto profesorė Aušra Navickienė.

Doc. Alma Braziūnienė prisiminė kny-

gos sutiktuvių nesulaukusią talentingą vertėją A. Baliulienę, sugebėjusią lietuviškai prakalbinti sunkiai išverčiamą J. Lelevelio tekstą. Istorikas dr. Domininkas Burba (Lietuvos edukologijos universitetas) apibendrino J. Lelevelio veikalo reikšmę šiandienos mokslams ir bibliotekininkystės praktikai. Renginį vedė Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė ir Komunikacijos fakulteto dekanas prof.

Andrius Vaišnys. Jie ne kartą citavo įvairias J. Lelevelio mintis iš jo„Dvejeto bibliografinių knygų“, pabrėždami jų aktualumą ir šiandien. Veikė serijos „Fontes et studia historiae Universitatis Vilnensis“ knygų paroda, buvo eksponuotas „Dvejeto bibliografinių knygų“ originalas.

universitas

6

vilnensis

įvertinimai

2017 m. balandis

VU projektui „Belaukiant Nobelio“ – prestižiniai apdovanojimai Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesoriaus Virginijaus Šikšnio „DNR žirklių“ populiarinimo kampanija „Belaukiant Nobelio“ sulaukė reikšmingų įvertinimų – konkurse „Mi:t&links Baltic Communication Awards 2017“ ji buvo įvertinta kaip geriausia viešojo sektoriaus įvaizdinė kampanija Baltijos šalyse, o rinkodaros profesionalų konferencijoje „Password 2017“ – kaip efektyviausia 2016 m. viešojo sektoriaus komunikacijos kampanija. „Apie sudėtingus mokslo pasiekimus papasakoti paprastai, įdomiai ir suprantamai, įtvirtinti Vilniaus universiteto kaip mokslo lyderio reputaciją ir sudominti būsimus studentus mokslu – tokius tikslus kėlėme sau planuodami profesoriaus V. Šikšnio išradimo viešinimo kampaniją“, – sakė VU Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovė Vilma Radzevičienė.

VU Biotechnologijos instituto mokslininkų komanda (prof. V. Šikšnys, dr. Giedrius Gasiūnas ir dr. Tautvydas Karvelis) buvo viena pirmųjų tyrėjų grupių pasaulyje, atradusių, kad Cas9 baltymas gali būti panaudojamas tiksliam DNR redagavimui.

J. Grigelytės („Verslo žinios“) nuotr.

VU komunikacijos kampanija – geriausia ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse

Projekto metu išradimui pristatyti buvo sukurti jį aiškinantys vaizdo įrašai lietuvių ir anglų kalbomis, skelbiamos įvairios publikacijos šalies ir užsienio žiniasklaidoje, didelį indėlį į jo populiarinimą įdėjo ir Lietuvos diplomatinės atstovybės, valdžios institucijų atstovai.

Kampanijos metu socialiniuose tinkluose vien vaizdo įrašai sulaukė daugiau nei 171 tūkst. peržiūrų ir tapo žiūrimiausiais lietuviškais mokslo tematikos vaizdo įrašais nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuriais pasidalijo daugiau nei 1,1 tūkst. socialinių tinklų lankytojų.

Profesorius V. Šikšnys už savo atradimą buvo įvertintas prestižine

Harvardo universiteto „Warren Al­ pert“ premija ir priimtas į gyvybės mokslų elitą vienijančią Europos molekulinės biologijos organizaciją, už nuopelnus Lietuvai ir mokslui jį dukart apdovanojo šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, o 2017 m. sausį tyrėjas antrąkart tapo žurnalo „Veidas“ projekto „Mini Nobelis“ laureatu.

Vasarį prof. V. Šikšnys kartu su mokslininke iš Maxo Plancko instituto Berlyne Emmanuelle Charpentier apdovanotas Danijos fondo „Novo Nordisk“ „Novozymes“ premija, kurios vertė – 3 mln. Danijos kronų (403 tūkst. eurų).

Parengta pagal naujienos.vu.lt

VU Konfucijaus institute įteiktos pirmosios vardinės stipendijos Vilma ŠNIUKŠTAITĖ Kaip ir kasmet Vilniaus universiteto Konfucijaus institutas, dėkodamas už bendradarbiavimą, palaikymą ir paramą, į tradicinę kinų Naujųjų metų šventę vasario 8 d. sukvietė gausų būrį garbių svečių, partnerių, kolegų ir bičiulių. Instituto kolektyvą savo apsilankymu pagerbė VU rektorius A. Žukauskas, aplinkos ministras K. Navickas, Kinijos Liaudies Respublikos ambasados ministras patarėjas Ma Taotao, švietimo ir mokslo viceministras G. Viliūnas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sekretorius S. Girdzijauskas, Užsienio

reikalų ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktorius E. Borisovas, akad.

B. Juodka, VU bendruomenės atstovai, gimnazijų, kuriose dėstoma kinų kalba, direktoriai, verslininkai, dėstytojai, kinų kultūros mėgėjai.

Vakarą pradėjo Lietuvoje studijuojanti jaunoji kinų muzikė Lu Yanan. Ji klasikinės kinų muzikos instrumentu gudžengu atliko melodingą kūrinį „Dainos žvejų valtelėse vakarėjant“. Šį senovinį kinų instumentą institutui padovanojo Šendženo miesto Centrinės ir Rytų Europos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo skatinimo asociacijos sekretorius p. Williamas Liu.

Arbatos kultūros žinovė Liang Jinjing demonstravo tradicinę kinų arbatos ceremoniją. Renginio svečiams buvo pristatyta Kinijos Guangdžou miesto mero dovana Vilniui – unikali tradicinė kiniška knygų spinta su vertinga bemaž 570 tomų kinų kultūros enciklopedija. Šią dovaną institutui perdavė Vilniaus miesto savivaldybė.

2017 m. institutas įsteigė Konfucijaus stipendiją. Naujųjų metų renginyje už puikius studijų rezultatus praėjusiais metais ir aktyvų dalyvavimą VU Konfucijaus instituto veikloje Orientalistikos centro studentai sinologai Gabrielė Eidėjūtė, Arūnė Kanovaitė ir Jonas Zavistanavičius iškilmingai apdovanoti VU Konfucijaus instituto 200 eurų premijomis.

E. Kurausko nuotr.

Naujose Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto patalpose senuosius Ugninės beždžionės metus palydėjo ir naujuosius Ugninio gaidžio metus sutiko VU Konfucijaus instituto kolektyvas. Vienas iš šventės akcentų – naujosios Konfucijaus stipendijos įteikimas studentams.

Pirmieji Konfucijaus instituto stipendijos laureatai

Metų valstybės kūrėjui – TSPMI simbolinis apdovanojimas

E. Kurausko nuotr.

Giedrė Biržytė

Metų valstybės kūrėjo apdovanojimas – žurnalisto Andriaus Tapino rankose

Vilniaus universiteto politologų bendruomenė Kovo 11-osios proga paskelbė Lietuvos valstybei 2016 m. labiausiai nusipelniusį asmenį – Metų valstybės kūrėją. Juo „už jaunimo pilietiškumo ir politinio aktyvumo skatinimą, tiriamosios žurnalistikos puoselėjimą“ tapo žurnalistas, laidų vedėjas Andrius Tapinas.

Praėjusiais metais populiarus žurnalistas buvo itin matomas ir įtakingas Lietuvos viešosios erdvės veikėjas.

Savo iniciatyvomis jis aktyviai skatino jaunimo susidomėjimą politika, keitė įprastą žiniasklaidos veidą, sukūrė ir išplėtojo ne vieną sėkmingą visuomeninę iniciatyvą.

A. Tapino nuopelnų valstybei sąrašas ilgas: savo iniciatyva kartu su kitais žurnalistais aplankė 100 Lietuvos

regionų mokyklų, surengė „Laisvės pikniką“, sutraukusį daugiau nei 10 000 žmonių, dalyvavo projekte„Misija Sibiras“ ir, žinoma, iš vienos laidos per trumpą laiką išaugino rekordiškai populiarią interneto televiziją„Laisvės TV“. Jai sutelktinio finansavimo „Patreon“ platformoje aukojo daugiau nei 4700 žmonių, kurie kas mėnesį paskirdavo daugiau nei 14 000 JAV dolerių.

Iškilmingame apdovanojimo renginyje atsiimdamas Metų valstybės kūrėjo apdovanojimą – simbolinę plytą – Andrius Tapinas pabrėžė, kad viena didžiausių klaidų, kurias mes galime padaryti – tai numesti valstybės kūrimą valdžios žmonėms ir sakyti, kad jie kuria Lietuvą, o visi kiti tiesiog gyvena valstybėje. „Valstybę kuriame mes patys. Kiekvienas iš mūsų ima po štai tokią plytą ir deda į savo valstybės pamatą. Kiekvieną kartą, kai padarom kažką nedidelio, kai paskambinam

pagalbos telefonu išgirdę pagalbos šauksmą, užuot nudūrę akis, mes kuriame valstybę“, – teigė A. Tapinas. Šis apdovanojimas jau trečiasis.

Metų valstybės kūrėju 2015 m. „už nuoseklų, ryžtingą ir bekompromisį Lietuvos tapatybės ir vertybinės pozicijos kūrimą“ tapo tuometinis Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis. Praėjusiais metais už nuopelnus stiprinant Lietuvos energetikos nepriklausomybę juo išrinktas tuometinis energetikos ministras Rokas Masiulis.

Metų valstybės kūrėjas apdovanotas Vilniaus universiteto surengtame Kovo 11-osios šventiniame koncerte miestui Šv. Jonų bažnyčioje. Nugalėtoją sveikino universiteto rektorius Artūras Žukauskas, apdovanojimo komisijos pirmininkas docentas Algimantas Jankauskas, gausiai susirinkę miestiečiai ir Vilniaus svečiai. Specialią muzikinę programą parengė pučiamųjų orkestras „Oktava“.

universitas

vilnensis

2017 m. balandis

7

Mokslininkas iš Japonijos tikisi vėl sugrįžti į mūsų laboratoriją Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre įsikūrusioje Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros Mikrobangų spektroskopijos laboratorijoje mėnesį svečiavosi Šimanės universiteto (Japonija) docentas Shinya Tsukada. Šią mūsų laboratoriją svečias labai vertina ir sako, kad joje dirbantys mokslininkai apie dielektrinius matavimus išmano daugiausia pasaulyje.

Doc. Shinya Tsukada nuo 2014 m. vadovauja Feroelektrikų ir spektroskopijos laboratorijai Šimanės universitete.

Mokslininkas yra paskelbęs per 70 straipsnių recenzuojamuose mokslo žurnaluose. Dabartinių jo mokslinių tyrimų sritis – feroelektriniai faziniai virsmai oksiduose ir susijusiose medžiagose. Nepaisant technologinės svarbos ir ilgamečių tyrimų, vis dar nėra aiškūs daugybė procesų, lemiančių šios medžiagų klasės savybes. Tobulėjant matavimo įrangai ir technologijoms, nors ir sunkiai, bet pavyksta paaiškinti vis daugiau reiškinių. Tačiau tam reikia žinių ir patirties. Taigi tampa svarbus tarptautinis bendradarbiavimas. Tai ir lėmė doc. S. Tsukados pasirinkimą atvykti į Mikrobangų spektroskopijos laboratoriją savo iniciatyva. Tikimasi, kad vizito metu (nuo vasario 16 iki kovo 16 d.) pasiekti rezultatai ateityje padės gauti finansavimą bendriems VU ir Šimanės universiteto moksliniams projektams.

Kalbiname Japonijos mokslininką norėdami daugiau sužinoti apie jo tyrimus ir mokslinius ryšius su Vilniaus universitetu.

Kaip ir kodėl sugalvojote atvykti į VU? Vilniaus universitetas yra vienas iš didžiausių centrų, atliekančių fe­ roelektrikų srities tyrimus. Feroelek­ trikai – tai medžiagos, naudojamos kondensatoriuose ir pjezoelektriniuo­ se prietaisuose.

Surengiau tarptautinę šioms me­ džiagoms skirtą konferenciją Macu­ jėje, Japonijoje, 2016 m. Šioje kon­ ferencijoje dalyvavo net dešimt VU Fizikos fakulteto Mikrobangų fizikos laboratorijos (vadovas prof. Jūras Ba­ nys) mokslininkų. Tai buvo didžiausia grupė visoje konferencijoje. Dabar visi žino, kad šios laboratorijos tyrėjai apie dielektrinius matavimus išmano daugiausia pasaulyje. Tai pagrindinė mano atvykimo į VU priežastis.

Mano daktaro disertacijos vadovas Cukubos universitete profesorius Seiji Kojima nuo 1990 m. mokslinių tyrimų srityje bendradarbiavo su profesoriumi Jonu Grigu. Mano apsi­ lankymas – šių tyrimų tąsa. Japonijoje mes, mokslininkų grupė iš Šimanės ir Cukubos universitetų, tiriame labai greitą atomų judėjimą šviesos Brillouin’o sklaidos metodu, o aš VU tyrinėju lėtą atomų grupių judėjimą, atlikdamas dielektrinius matavimus.

Tyrinėdami atomų judėjimą skirtingo­

se laiko skalėse (nuo lėtos iki greitos), galime sužinoti, kas vyksta medžiagos viduje ir kodėl kai kurios medžiagos mums yra naudingesnės. Man tai labai įdomu.

Ar bendradarbiavote su vietinėmis laboratorijomis?

Taip, bendradarbiavau ir bendra­ darbiauju. Norėdami geriau suprasti vieną medžiagą, turime tyrinėti medžiagas įvairiuose laiko ir erdvės masteliuose. Tad stengiausi bendra­ darbiauti su daugeliu laboratorijų, tu­ rinčių reikiamus prietaisus ir sukauptą praktinę patirtį.

Ar planuojate tęsti tyrimus ar kokius nors bendrus darbus?

Taip. Ir toliau ketinu tęsti medžiagų tyrimus, naudodamas įvairias techni­ kas. Kai reikės tyrinėti medžiagas VU pasiekiamoje laiko skalėje, norėčiau vėl atvykti į šį universitetą. Manau, tai bus netolimoje ateityje.

Koks įspūdis apie VU mokslininkus?

Man jie labai patinka. Visi darbuo­ tojai ir studentai labai draugiški ir, kiek žinau, patenkinti savo gyvenimu.

Mano vizito metu visi man padėjo atlikti matavimus. Aš tai labai vertinu.

Noriu atsidėkoti visiems už paslaugas naujomis ir intriguojančiomis mokslo įžvalgomis.

E. Kurausko nuotr.

Nijolė BULOTAITĖ

Doc. Shinya Tsukada iš Šimanės universiteto (Japonija) mėgaujasi Lietuvoje vykstančiais moksliniais tyrimais Kas Jums labiausiai čia patinka?

Kas nepatinka ar stebina? Kokie didžiausi įspūdžiai?

Visur čia sutinku angliškai kalban­ čius žmones. Mano nuomone, anglų kalbos mokymo sistema Lietuvoje labai gerai sutvarkyta ir veikia. Japo­ nijoje mes stengiamės patobulinti šią sistemą, bet, matyt, tam reikia laiko. Tikiu, kad greit ateis diena, kai Japonijos žmonės galės džiaugtis bendravimu su kitų šalių žmonėmis.

Džiaugsiuosi, kai visur bus angliški (arba japoniški) užrašai. Įdomi vietinė virtuvė. Labai nuste­ bino burokėlių sriuba, saldi ir kiek rūgšti. Labai skanus kefyras – geriu jį kasdien. Mėgstamiausias mano saldumynas – glaistytas varškės sū­ relis. Labai gaila, kad dėl trapumo ir laikymo sąlygų nepavyks jo nuvežti į Japoniją. Įspūdingas ir Vilniaus universitetas senamiestyje, mat Japonijoje visi seni

pastatai mediniai, todėl neturime tokių senų XVI–XVII a. pastatų.

Kokia Jūsų nuomonė apie lietuvių kalbą? Kaip ji Jums skamba?

Su manim visi kalbėjo angliškai, todėl man labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Po šio vizito gerai įsi­ miniau tokius žodžius: labas, ačiū ir alus. Manau, jog visomis kalbomis pasisveikinimas mus pradžiugina.

Ar sugrįšite? Žinoma, būtinai. Man reikia dau­ giau laiko, noriu pasimėgauti čia vykstančiais reikšmingais ir plačiais moksliniais tyrimais.

Labai noriu padėkoti prof. J. Baniui, dr. M. Ivanovui, dr. Š. Svirskui, dokto­ rantams D. Jablonskui ir S. Balčiūnui, kitiems Mikrobangų spektroskopijos laboratorijos darbuotojams už pa­ galbą ir dėmesį. Jų dėka aš galėjau pasidžiaugti ne tik moksline veikla, bet ir gyvenimu Vilniuje.

Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto ir Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros bendradarbiavimas studentams atveria naujas galimybes sužinoti apie kinų tradicinių pratimų teikiamą naudą, susipažinti su kinų gydymo judesiu metodikomis.

Prof. Audrius BEINORIUS, VU Konfucijaus instituto direktorius

Nuo 2016 m. rugsėjo VU Konfuci­ jaus institute dirba Pekino kūno kul­ tūros universiteto absolventas, daug­ kartinis Kinijos tradicinių kovos menų

L. Skiauterytės nuotr.

VU Konfucijaus institutas plečia tarpfakultetinį bendradarbiavimą su medikais

L. Skiauterytės nuotr.

Wenming Liang’as atlieka čen stiliaus taiči liu feng si bi judesį ušu (wushu) varžybų čempionas, kinų kovos menų instruktorius, senovinių gydomųjų menų čigongo (qigong) ir taiči (taijiquan) meistras Wenming Liang’as. Meistras atvyko pagal Kon­ fucijaus instituto plėtojamą akade­ minio bendradarbiavimo projektą ir šiais metais institute veda grupinius taiči bei čigongo užsiėmimus, rengia kovos menų ir gydomųjų pratimų pa­ sirodymus kultūriniuose renginiuose.

Kineziterapijos bakalauro bei reabi­ litacijos ir taikomosios fizinės veiklos magistrantūros studentai džiaugiasi ir Wenming Liang‘o paskaitų ciklu šių metų pavasario semestre. Jiems

suteikiamos ne tik teorinės žinios apie taiči metodikas, bet ir galimybė išbandyti bei išmokti įvairių pratimų kineziterapijos pratybų salėje.

2016 m. rudenį ir 2017 m. pavasarį MF Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros II kurso magis­ trantūros studentė Lina Skiauterytė (vad. dr. Inga Muntianaitė) atlieka unikalų mokslinį tyrimą „Taiči pratimų efektyvumas senyvo amžiaus as­ menų pusiausvyrai, liemens kontrolei ir kognityvinėms funkcijoms“.

Padedant ir konsultuojant Wen­ ming Liang‘ui parengta taiči pratimų programa senyvo amžiaus asmenims.

Wenming Liang’as veda čigongo pratybas Medicinos fakultete Jo indėlis vykdant šį mokslinį tyrimą VU yra ypač reikšmingas. Tyrime da­ lyvauja 40 senyvo amžiaus asmenų nuo 60 metų. Fizinės veiklos užsiė­ mimai vyksta du kartus per savaitę, vieno jų trukmė – 40 minučių. Iš viso jie tęsiasi 8 savaites. Šiuo tyrimu siekama eksperimentiškai patikrinti moksliniuose straipsniuose ir užsieny­ je atliktais tyrimais keliamą prielaidą, kad išlaikyti gerą pusiausvyrą senyvo amžiaus žmonėms padeda reguliariai atliekami taiči fiziniai pratimai.

Taiči nuo seno žinomas kaip svei­ katingumo, savigynos, fizinio poilsio

bei dvasinės pusiaus­ vyros palaikymo vi­ suma. Tai efektyvi, nebrangi ir tinkama fizinė veikla seny­ vo amžiaus asmenų pusiausvyrai lavinti ir kaip profilaktinė prie­ monė. Programa su­ daryta atsižvelgiant į senėjimo sukeltus organizmo pokyčius.

Programos tolimasis tikslas yra pagerė­ jusi senyvo amžiaus asmenų gyvenimo kokybė, kalbant apie tuos jos elementus, kuriems turi įtakos fizinis aktyvumas ir socializacija.

Čigongas yra senovės kinų sveikatingumo ir savireguliacijos metodų sistema, skirta vidinei energijai či įvaldyti ir pusiausvyrai išlaikyti, sąmoningumui ugdyti, harmonijai su aplinka atrasti.

Pirmieji čigongo pratimai užfiksuoti Geltonojo imperatoriaus valdymo laikotarpiu 2600 m. pr. m. e. Kinijoje.

Taiči filosofinį pagrindą sukūrė mąstytojai daoistai, ieškoję būdų, kaip pasiekti ilgaamžiškumą ir pažinti gyvenimo esmę. Šio meno pradininku laikomas daoistas vienuolis atsiskyrėlis Čžan Sanfen‘as. Jo sukurta sistema priskiriama vidinio meno ušu mokykloms.

universitas

vilnensis

8

2017 m. balandis

Simboliniai Atminties diplomai atvertė naują VU istorijos puslapį Balandžio 3 d. Vilniaus universitetas (VU) simboliniais Atminties diplomais pagerbė keturis asmenis, kurie 1940–1941 m. dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš VU: tai vienas iškiliausių psichologų, Psichologijos katedros vedėjas profesorius Vladas (Vladimiras) Lazersonas, studentas Chlaunė Meištovskis, vienas žymiausių tarpukario Europos jidiš kalbos filologų ir jidiš dialektologijos tyrimų pradininkas doc. Noachas Pryluckis ir semitologas, Semitologijos katedros vedėjas doc. Nachmanas Šapira.

Sveikinimo kalboje VU rektorius prof. Artūras Žukauskas pacitavo Prinstono universiteto profesorę emeritę Toni Morrison: „Jei pats universitetas apie save rimtai ir tvirtai negalvoja kaip apie visuomenės visuotinės laisvės sergėtoją, nuožmų vis kompleksiškesnių etinių problemų analizuotoją ar gilių demokratinių praktikų saugotoją, tuomet koks nors kitas režimas ar jų atstovai tai padarys be mūsų, už mus, mūsų nepaisydami.“ VU vadovas pabrėžė, kad universitetas kaip socialiai atsakinga organizacija nebegali sau leisti istoriniu paveldu vadinti tik garbingus savo praeities įvykius: „Didžiuojuosi, kad pagaliau esame laisvi tiek, kad iš užmaršties drįstame sugrąžinti ir ignoruotiną tiesą.“ Iniciatyvos „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“ vadovė, VU Istorijos fakulteto docentė Jurgita Verbickienė džiaugėsi, kad šiandien pradedama kurti nauja VU tradicija ir imamasi drąsiai bei atsakingai vertinti praeitį, siekiant gaivinti universiteto bendruomenės istorinę atmintį, skatinti prisiminti ne tik šviesius ir garbingus universiteto istorijos puslapius, bet

Profesoriui Vladimirui Lezersonui skirtą Atminties diplomą atsiėmė iš Izrae­ lio atvykusi jo vaikaitė Moria Shahaf

Nominantus jidiš ir anglų kalbomis pristatė VU Medicinos fakulteto stu­ dentė Amit Belaitė ir niūrius, neretai skausmingus įvykius, pakeitusius asmeninius likimus. „Atsakingas siekis pažinti ir pripažinti savo neretušuotą istoriją yra supran-

tamas kaip tvirtas atviros universiteto bendruomenės kūrimo ir universiteto pažangos pamatas. Taigi įsibėgėjame su nauja, Lietuvoje precedento neturinčia ilgalaike iniciatyva. Labai tikimės, kad galėsime dalį Atminties diplomų įteikti asmeniškai buvusiems universiteto bendruomenės nariams ir taip vėl simboliškai tapti kolegomis ir bičiuliais“, – vylėsi doc. J. Verbickienė. „Galvodami apie žiaurumus, įvykdytus per XX amžių, visiškai teisėtai daugiausia dėmesio skiriame tiems milijonams, kurie neteko gyvybės dėl tironijos ir neapykantos. Tačiau neatskiriama didžiosios šio amžiaus tragedijos dalis yra ir kita praradimų istorija – kai buvo prarasta tūkstančiai mokslininkų, menininkų, mąstytojų ir rašytojų, kurių karjeras nutraukė ankstyvos mirtys. Niekada nesužinosime, kaip būtų susiklostęs jų gyvenimas ir kuo jų genialumas būtų prisidėjęs prie žmonijos pažangos“, – atsiųstame laiške apgailestauja Jonathanas Brentas,

Ceremonijos svečiai (iš kairės): prof. Moshe Lapidoth (atsiėmė Ch. Meištovs­ kiui skirtą Atminties diplomą), Moria Shahaf (atsiėmė prof. V. Lazersonui skirtą Atminties diplomą), Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis am­ basadorius Lietuvai Amiras Maimon​as, JAV ambasadorės pavaduotojas Ho­ wardas Solomonas, VU bendruomenės reikalų prorektorė dr. Birutė Švedai­ tė-Sakalauskė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir VU mokslo prorektorius prof. Rimantas Jankauskas Niujorko YIVO žydų mokslinių tyrimų instituto vykdomasis direktorius. Šį institutą pasieks Atminties diplomas, skirtas doc. N. Pryluckiui, kuris buvo paskutinis Vilniuje veikusio YIVO direktorius. Per karą YIVO buvo perkeltas iš Vilniaus į Niujorką.

Atlikus preliminarų pirminį tyrimą paaiškėjo, kad šiandien į Atminties diplomą galėtų pretenduoti apie tūkstantį žmonių. Pažymėtina, kad jis nebus teikiamas tiems, kurių pašalinimas iš universiteto nebuvo susijęs su okupacinių režimų veikla, kurie kolaboravo su totalitarinių režimų struktūromis ar nusikalto žmogiškumui. 2016 m. spalį buvo sudaryta komisija, kuriai pavesta atlikti istorinį tyrimą, suformuluoti atrankos principus, nustatyti pašalintų universiteto bendruomenės narių vardus

ir pavardes, įvertinti jų biografijos faktus ir simboliškai sugrąžinti juos į universiteto istorinės atminties lauką.

VU svetainėje anglų ir lietuvių kalbomis sukurta platforma „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“. Joje suinteresuoti asmenys ir organizacijos galės teikti užklausas (užpildydami anketą) dėl juos dominančių asmenų pagerbimo Atminties diplomu, taip pat rasti informacijos apie nominuotus asmenis, Atminties diplomo teikimo tvarką ir kriterijus. Ši platforma bus naudojama ir išblaškytam universiteto archyvui susigrąžinti skaitmeniniu pavidalu, padaryti jį prieinamą visiems besidomintiems XX a. VU istorija. Šis renginys – Vilniaus universiteto 438-ojo gimtadienio, vykusio balandžio 3–4 d., dalis. „U. V.“ inform.

E. Kurausko nuotr.

Joachimo Lelevelio salė – buvusi koplyčia ir piešimo studija Nijolė BULOTAITĖ Vilniaus universiteto biblioteka, esanti centrinių rūmų ansamblyje, garsėja ne tik turtingais informacijos ištekliais, vertingomis žemėlapių, rankraščių, senųjų spaudinių kolekcijomis, bet ir puošniomis istorinėmis salėmis. Viena jų – Joachimo Lelevelio salė.

Skliautuota J. Lelevelio salė yra bibliotekos trečiajame aukšte, šalia Istorijos šaltinių skaityklos ir tiesiai virš universiteto rektoriaus kabineto.

Salė mena jėzuitų laikus, kai čia buvo koplyčia.

Iš istorinių dokumentų žinoma, kad 1689 m. korpuse tarp Didžiojo ir Observatorijos kiemo buvo įrengta koplyčia. Viduje ji turėjo balkoną ir turtingą altorių. Šalia jos buvo salė, kurioje dėstyta teologija. Manoma, kad koplyčia XVIII a. viduryje įrengta pagal architekto, astronomo ir matematiko Tomo Žebrausko projektą. Akademijos laikais jos skliautus puošė plafonas su turtingu gipsinių lipdinių rėmu, vaizduojantis studentų globėją šv. Stanislovą Kostką. Grindys buvo kvadratinių akmenų. Apie tai rašoma 1773 m. liustracijos akte. Panaikinus jėzuitų ordiną koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Vėliau jos erdvė buvo padalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė Fizikos kabinetas, o dabartinėje salėje – Tapybos katedros piešimo studija. Šioje salėje piešimo ir tapybos mokė žymus dailininkas, tapytojas Jonas Rustemas. Piešimo ir tapybos katedra universitete įkurta 1797 m., pirmasis jai vadovavo Pranciškus Smuglevičius. J. Rustemas dėstė piešimą, buvo puikus pedagogas, o

Restauratoriaus Jurgio Hopeno ini­ cialai

Restauratoriaus Boleslovo Motuzos inicialai vienas jo mokinių buvo ir žymus istorikas J. Lelevelis, savo darbais įtvirtinęs istorijos mokslo reikšmę ir paskatinęs susidomėjimą numizmatika, istorine geografija, heraldika. Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau profesorius, dėstęs visuotinę istoriją, J. Lelevelis turėjo didžiulę įtaką filomatams ir filaretams, Vilniaus universitete veikusių studentiškų savišvietos organizacijų nariams, domėjosi Lietuvos istorija ir lietuvių kalba, susirašinėjo su Dionizu Poška. J. Lelevelis visą gyvenimą rinko

senuosius geografinius atlasus. Savo biblioteką ir vertingus geografinius rinkinius testamentu jis paliko Vilniaus universitetui.

1929 m. pagal testamentą jo palaikai buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse ir nutarta buvusią jėzuitų koplyčią pavadinti jo vardu. 1930 m. restauravus šios salės interjerą, į ją buvo perkelta turtinga J. Lelevelio biblioteka, atlasų ir žemėlapių kolekcija. Salėje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.

1930 m. salės skliautų dekorą klijų

tapybos technika atkūrė tapytojas, grafikas, Vilniaus universiteto Piešimo katedros dėstytojas, vėliau docentas Jurgis Hopenas. Sprendžiant iš turimos informacijos, salėje išliko labai nedaug autentikos iš jėzuitų laikų, tik fragmentai, kuriuos J. Hopenas ir atkartojo. Dabar mes tą salę vertiname kaip unikalų tapytojo ir restauratoriaus J. Hopeno kūrinį, kuris taip pat vertas išsaugoti. Išliko tik kelios iki J. Hopeno restauravimo padarytos J. Bulhako nuotraukos. Galbūt daugiau duomenų

yra Lenkijos archyvuose, bet rasti dar nepavyko. 1956 m. restauruojant salę dailininkas Boleslovas Motuza jos šonuose atidengė išlikusius XVIII a. pirmosios pusės tapybos fragmentus – žalios spalvos ankstesnio dekoro elementus – angeliukus.

Neseniai restauravimo įmonė „Senoji freska“ atliko šios salės skliautų polichromijos žvalgomuosius tyrimus.

J. Lelevelio salę ketinama restauruoti.

E. Kurausko nuotr.

universitas

vilnensis

2017 m. balandis

9

Iš restauratoriaus dienoraščio: 1956 m.

Kovo 1 d., ketvirtadienis Siūlo restauruoti Vilniaus universiteto Lelevelio salę ir jo kabinetą.

Vladimirovas [Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius – past.] išvažiavęs į Leningradą, Maskvą, be jo negaliu apžiūrėti salės.

Pabjuro oras, vėjas, vėjas, šlapias sniegas krinta, baisiai bjauru.

3 kovo, subata Pagaliau pasirodė Vladimirovas.

Man belaukiant kabinete pasirodė dailininkas Radzevičius. Jis mane pamatęs nustebo, nes ir jis pasiųstas tuo pačiu reikalu, t. y. restauravimo reikalu. Aš jį nuraminau ir įtikinau, kad dėl darbo nesipešime, pakaks abiem.

Atėjus Vladimirovui apžiūrėjome sales, paskirtas restauravimui. Ir ką gi?

Darbo daug ir gan atsakomingas, bet pakeisti tą kopijavimą reikia būtinai.

Reikia restauruoti šias sales: 1) I aukšte – „Smuglevičiaus“ salę, 2) III aukšte – „Lelevelio“ salę, 3) -”- – „Lelevelio“ kabinetą ir šalia du kambarius, 4) -”- – Profesorių skaityklą.

Vienas paveikslas kol kas nežinau kokia technika atliktas dar jėzuitų laikais.

Apžiūrėjome objektą ir užėjome pas Restauracinių dirbtuvių direktorių drg. Domantą ir trumpai aptarėme šį reikalą. Namo grįžau patenkintas.

Vakare mačiau puikią austrų gamybos filmą – komediją „Aš ir mano žmona“.

5 kovo 1953 met. kovo 5 d. mirė Stalinas.

Per tuos tris metus daug kas pasikeitė į gerąją pusę.

Apie 12 val. sulaukiau Vladimirovą ir pradėjom pasikalbėjmą apie darbą.

Giliai žmoniškas, jautrus žmogus išklausė mano projektą ir davė sutikimą realizuoti mano pasiūlymus. Aš siūliau „Smuglevičiaus“ salėje vietoj Kristaus padaryti mozaiką Smuglevičiaus portretą, Lelevelio salėje – Lelevelio portretą. Toks buvo mano pasiūlymas.

7 kovo, trečiadienis ...Užėjau pas Vladimirovą ir paėmiau archyvinę medžiagą, kad surasti reikiamus dokumentus pagrindui restauraciniam darbui universitete.

Paėmiau rankraštį Michala Brenszteina ir jo knygą: Michal Brensztein, Biblioteka Universytetu Stefana Batorego w Wilnie, Biblioteka Uniwersytecka w Wilnie do roku 1832–90, Wilno, 1922. Šias dvi knygas privalau išstudijuoti.

20 kovo, antradienis Pagaliau suradau J. Hoppeno straipsnius „Alma Mater“ 1929 m.

350 met. Universiteto Jubiliejaus proga. Grįžtu pavargęs, užkandęs vėl tęsiu darbą. Lenkų kalba pasiduoda vis labiau.

19 gegužės, subata Buvau Chemijos fakultete, noriu padaryti analizus tinko spalvinio sluoks-

J. Lelevelio salė XX a. trečiajame dešimtmetyje. J. Bulhako nuotrauka iš VU Bibliotekos Rankraščių skyriaus

J. Lelevelio salė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. VU bibliotekos archyvas

J. Bulhako nuotrauka iš VU Bibliotekos Rankraščių skyriaus

1956 m. buvo nutarta restauruoti Joachimo Lelevelio salę. Šis darbas pasiūlytas dailininkui Boleslovui Motuzai, 1928–1933 m. studijavusiam monumentaliąją dailę Kauno meno mokykloje. B. Motuza rašė dienoraštį ir jame subjektyviai, bet nuoširdžiai fiksavo svarbiausius gyvenimo įvykius, sutiktus žmones, aplinką, patirtis, įspūdžius ir mintis. B. Motuzos dienoraštis – tai ne tik J. Lelevelio salės restauravimo dokumentacija, tai to meto gyvenimo aprašymas. B. Motuzos sūnus, universiteto profesorius Gediminas Motuza-Matuzevičius vadina jį dailininko kūrybos „stenograma“. Menininko inicialai įamžinti freskos apačioje (ant sienos tiesiai prieš duris). Taip savo ženklą paliko ir anksčiau čia dirbęs Jurgis Hopenas.

Dailininko gyvenimas tuo metu buvo nelengvas. 1946 m. grįžęs iš lagerių, jis su šeima gyveno Naujojoje Vilnioje. Pašalintas ir iš Dailės instituto, liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Formaliai dirbo „Dailės“ kombinate, bet uždarbis priklausė nuo užsakymų, o jų buvo reta, dažniausiai „vadų“ portretai. Todėl užsakymas restauruoti J. Lelevelio salę buvo didelė sėkmė. Dienoraštis rašytas sau, aprašymai labai asmeniški, dažnai subjektyvūs, atspindi autoriaus emocingą, jautrų būdą, charakterio ypatybes. Čia pateikiamos kelios šio niekur anksčiau neskelbto B. Motuzos dienoraščio ištraukos, susijusios su biblioteka ir J. Lelevelio salės restauravimo darbais.

Dienoraščio kalba netaisyta.

J. Lelevelio salė XX a. trečiajame dešimtmetyje nio„Lelevelio“ ir„Smuglevičiaus“ salių. Žadėjo antradienį, 12 val.

16 birželio, subata Nuo apačios iki galo apėjau, apšliaužiojau aš visą Universitetą išilgai ir skersai. Koks apleidimas, paniekinimas šio kultūros židinio, paminklo pasaulinio mokslo švyturio. Kokia žema niekšybė taip elgtis. Šiandien ypač sakysiu taip. Raiste žvėries urvas nėra taip apleistas, kaip ši mokslo įstaiga.

Ar galima šį šlykštų žmogaus elgesį vadinti „žvėrišku“ – ne, jis tik „žmoniškas“ – arba reikėtų sukurti naują terminą, kad sugebėtų kuo vaizdžiau pavadinti šį elgesį. Šiurpas, baisesnis už peklos liepsnos liežuvių lyžtelėjimą, degina kūną iki širdies nervų, iki sąžinės, dūšios prasmegdami.

18 birželio, pirmadienis Šiandien puiki, šilta, be vėjo diena.

Iš ryto nusidanginau į Vilnių ir atnešiau į Universitetą indus ir kitus darbui reikalingus reikmenis. Apžiūrėjau „atidengtas“ freskas. Įdomu! Labai gerai padėtas gruntas freskai, sluoksnis gal kokių 3 mm padėtas lygiai ir stipriai prikibęs prie mūro. Dažų sluoksnis irgi labai stiprus.

18 liepos, trečiadienis Ir taip nuploviau visas freskas ir apačioje po užteptu storu dažų sluoksniu radau gražų šviesų, žalsvai gelsvą foną. Dabar dengsim ornamentą – padaryti foto.

19 liepos, ketvirtadienis Padariau foto nuplautų vietų.

Neprisimenu, ar kur nors prieky esu prasitaręs, kad „Lelevelio salėje“ atradau pirminius piešinius freskų. Labai, labai įdomu.

3 rugpjūčio, penktadienis Mano eksperimentavimo pirmasis turas davė man teisę įtarti dailininką Hoppeną J., kad jis primetė kažką

savo paminklų restauravimo bei atnaujinimo reikale. Ir vienas didžiausių įtarimų manyje buvo kilęs tiriant taip vadinamąją „Lelevelio salę“, kad negalėjo būti tokio stipraus kontrasto.

Grynas ultramarinas, o fono šviesi sepija piešinius ant ultramarino pabrėžia piešinių suodžių juodumo šešėlį. Visame Vilniaus dekore tokių kontrastų aš nesu matęs. Tas minorinis kunigo arnotas. Jaučiu, kad čia nuo savęs pridėta.

Ir pagaliau šios dienos tyrimai parodė man neklydus, galutiniai ieškojimai davė teigiamus rezultatus, patvirtino mano įtarimą. Ir ką gi?„Lelevelio salėje“ ornamento fonas yra „Blenkit“ gražus šviesus mėlynas mažoras. Jokių čia kontrastų nėra ir negalėjo būti. Nuvalius visą sieną nuo dulkių ir suodžių, nuo to rėkiančio ultramarino radau labai daugelyje vietų didelius gipso sluoksnius, kurie po savimi dengė buvusį salės dekorą.

Palietus gipso sluoksnį apačioje radau melsvai pilką foną, kuris ir buvo užpildytas ornamento tarpuose.

Toliau pats ornamentas irgi šviesus, tai rodo piečiaus nišoje atrastas ornamentas. Ir išvadoje randu, kad visą darbą reikia vesti žymiai šviesesnėje gamoje.

Techniškai dekoro darbas atliktas negramatnai, gana žemame lygyje.

Pirmučiausiai labai didelis minusas, kad didelėmis plokštumomis daugelyje vietų palieka gipso sluoksnis, kas davė labai blogą rezultatą esant drėgmei, ypač pradėjo sirgti ties kaminu didelis plotas dekoro ir jo spalvinis sluoksnis. Gavosi „Šerkšnas (Ятгуча?)“, kurį labai suku likviduoti. Apačioje arčiau grindų gan stipri rišamoji medžiaga, bet kuo arčiau lubų į patį kupolą, tuo labiau silpnėja rišamoji

medžiaga ir spalvinis sluoksnis lekia virsdamas dulkėmis.

Antradienis, 21 rugpjūčio Lelevelio salės darbai eina visu tempu. Betgi kaip sunku, medžiagų nėra, reikiamo inventoriaus, taipgi ir tas trukdo darbą. Apėjau visas Sostinės krautuves, niekur nėra balto guašo, mėlyno, žalio kraplako. Apie sausų dažų gavimą ir kalbos nėra.

Ketvirtadienis, rugsėjo 14 d.

Vakar ilgai kalbėjome su Vladimirovu apie tai, kaip padaryti, kad „Lelevelio salė“ taptų universiteto muziejumi.

Aš atsisakiau nuo savo pirmosios idėjos apie Lelevelio salę ir pasiūliau galvoti kitaip. Siūlau padaryti muziejumi „Baltąją salę“ – observatoriją ir įėjimą, kol Karinė katedra kaimynystėje, padaryti iš bokšto, kuriame yra durelės.

Vladimirovui idėja labai patiko. Dabar aš agituoju už tai visą jo personalą, visus, kas tik gali paveikti rektorių.

Užėjau į Etnografijos muziejų [jis tada buvo universiteto patalpose, A. Mickevičiaus kiemelyje, senajame rektorate – past.]. Kur jis dingo, tas Stanislovas Kostka? Neberadau, bet užtai kiek stebuklingos medžiagos radau apie universitetą ir Vilnių. Dabar pradedu domėtis Lenkų–Lietuvių kultūra. Kokie turtai, kiek stebuklingos medžiagos mūsų senovei pažinti. Ir tikrai, kad nuo 14 amž. Lenkų nuo Lietuvių skirti negalima. Giriu juos ir nenoriu pateisinti savųjų. Aišku, dievinu Simoną Daukantą, Narbutą, Kojalavičių ir kitus didvyrius, kurie suprato reikalą Lietuvos istoriją išskirti iš bendros Lenkų–Lietuvių istorijos.

Parengta pagal: Boleslovas Motuza, „Apie Lelevelio salę, laikmetį ir save“, Dienoraščio puslapiai (parinko G. Motuza)

universitas

vilnensis

10

2017 m. balandis

Akademiniai ryšiai tarp Vilniaus ir Astanos stiprėja „Svarbiausias šio bendradarbiavimo privalumas – tarptautiškumas, glaudūs ir stabilūs ryšiai studijų ir mokslo srityse. Džiugu, kad šių universitetų bendradarbiavimas, prasidėjęs tarp Teisės fakultetų, tuo neapsiriboja.

Partnerystės ryšiai jau mezgasi ir tarp kitų fakultetų – Ekonomikos, Komunikacijos“, – teigia VU Teisės fakulteto dekanas prof. Tomas Davulis.

Startą davė tarptautinė teisės magistrantūros programa

Pirmieji studentai iš Astanos L. N. Gumiliovo Eurazijos nacionalinio universiteto pasirinko tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės magistrantūros studijų (LL.M) programą VU Teisės fakultete. Tai davė pradžią glaudžiam universitetų bendradarbiavimui įvairiais lygmenimis.

Iš Astanos kasmet į VU atvyksta studentai, kurie renkasi įvairias VU siūlomas studijų programas užsieniečiams. Dalį studijuojančiųjų iš Kazachstano sudaro studentai, atvykę pagal Akademinio mobilumo programą, kurią finansuoja Kazachstano švietimo ir mokslo ministerija.

Dėstytojų mainai tarp šių dviejų institucijų vyksta nuolatos. Štai praėjusiais metais VU Teisės fakultete lankantis dėstytojų grupei, vadovaujamai L. N. Gumiliovo Eurazijos nacio­ nalinio universiteto Teisės fakulteto dekanės prof. Saulės Amandykovos, buvo nutarta parengti naują bendrą magistrantūros programą tarptautinės ir ES teisės srityje. Glaudūs ryšiai užsimezgę ir doktorantūros studijų lygmeniu. Per bendradarbiavimo laikotarpį VU Teisės fakultetas turėjo keletą doktorantų vizitų iš Kazachstano. Dalis jų jau sėkmingai apgynė

Studentų ir mokslininkų mainai tarp L. N. Gumiliovo Eurazijos nacionalinio universiteto ir Vilniaus universiteto trunka jau daugiau nei penkerius metus.

lankomumas ir nerašomi pažymiai“, – pasakoja Teisės fakulteto studentė A. Akhmetova.

I. Bolatbekovai bene didžiausią įspūdį paliko naujoji universiteto biblioteka – MKIC. „Mes ją tiesiog įsimylėjome. Šio pastato architektūra ir aura tiesiog kviečia mokytis.“

Vilnių kaip studijų miestą rekomenduotų draugams

daktaro disertacijas – jų konsultantai buvo VU mokslininkai.

E. Kurausko nuotr.

Inga KAZILIONIENĖ

Dėstytojai iš Lietuvos visuomet laukiami

„Mums ši partnerystė svarbi tiek abipusio pažinimo, tiek patirties ir mokslo sklaidos požiūriu. Vizitų metu vieni kitus supažindiname su šalies teisine sistema ir jos aktualijomis, studijų proceso organizavimu, studijų programomis ir organizacine fakulteto kultūra; esame lankęsi konferencijose ir daktaro disertacijų gynimuose.

Tai puikus būdas augti stebint savo kolegas svetur“, – pažymi Teisės fakulteto dekanas prof. T. Davulis. „Visuomet smagu vykti dėstymo vizito į universitetą, kur jauti, kad tavęs laukia. L. N. Gumiliovo Eurazijos nacionaliniame universitete esame šiltai ir svetingai sutinkami, pasirūpinama ne tik puikiomis darbo sąlygomis, bet ir galimybe pažinti šalies kultūrą – organizuojami apsilankymai muziejuose, bibliotekose, operoje“, – teigia VU Teisės fakulteto prodekanas studijoms doc. Haroldas Šinkūnas.

Ar L. N. Gumiliovo Eurazijos nacionalinio universiteto studentai skiriasi nuo VU Teisės fakulteto studentų? Pasak doc. H. Šinkūno, geriau kalbėti ne apie skirtumus, o apie tai, kas bendra.

L. N. Gumiliovo Eurazijos nacionalinio universiteto studentės (iš kairės) Assem Akhmetova, Inkar Bolatbekova ir Ainur Iskakova naujojoje universiteto bibliotekoje (MKIC) Kaip ir mūsiškiai, Kazachstano studentai yra smalsūs, aktyvūs, nori tobulėti ir siekia gero išsilavinimo. „Vienintelis dalykas, kurį išskirčiau – Kazachstano studentai yra drausmingesni ir rodo daugiau pagarbos ne tik dėstytojams, bet ir vyresniems žmonėms apskritai, ko pas mus kartais trūksta“, – kalbėjo doc. H. Šinkūnas.

Jauti, kad esi svarbus

Studentės iš Kazachstano Assem Akhmetova, Inkar Bolatbekova ir Ainur Iskakova, atvykusios pagal Akademinio mobilumo programą, VU studijuoja kartu su ERASMUS studentais.

Jas sužavėjo, kaip VU organizuojamas atvykstančių studentų priėmimas ir integravimas į universitetą.

Su studentėmis kuratoriai susisiekė gerokai prieš mėnesį, atsiuntė reikalingą informaciją, šiltai pasitiko,

palydėjo iki bendrabučio ir padėjo įsikurti. Kuratoriai labai rūpestingi, visuomet pasiruošę padėti ir aktyviai informuoja ne tik apie universiteto reikalus, bet ir apie miesto renginius.

Labai naudinga buvo ir Orientacinė savaitė, skirta adaptuotis, susipažinti su studijų procesu ir dėstytojais. „Kiekviena paskaita – įdomi ir neeilinė patirtis. Matyti, kad dėstytojai myli savo sritį, nuoširdžiai ruošiasi paskaitoms ir su entuziazmu stengiasi tai perduoti mums. Stebina ir jų dėmesingumas. Jiems svarbu, kad studentas būtų įsitraukęs. Mums, pratusiems prie standartinių paskaitų, labai patinka, kad dėstytojai ieško įdomių formų, kaip pateikti medžiagą – per prezentacijas ir interaktyvias užduotis. Taip geriau įsimename, nereikia konspektuoti. Be to, mums pasirodė patraukli ir sąmoningumu grįsta tvarka, kai nežymimas paskaitų

A. Akhmetova Vilnių pasirinko lygindama Varšuvos universiteto ir VU teisės studijų programą: „Pastaroji pasirodė aktualesnė mano būsimai tarptautinės teisės karjerai.“ Tuo tarpu I. Bolatbekovą studijuoti Vilniuje įkvėpė VU Teisės fakulteto vizituojančių dėstytojų paskaitos, skaitytos L. N. Gumiliovo Eurazijos nacionaliniame universitete.

Studenčių pasirinkimui labai svarbu buvo ir tai, kad Vilnius – Europos dalis. „Nustebino, kad jūsų mieste daug medžių, parkų ir netgi miškų. Mums tai visiškai neįprastas vaizdas – netgi draustiniuose to nepamatysi. Vilnius labai jaukus ir kompaktiškas, niekad nepasiklystame. Žavi senamiestis, siauros senovinės gatvelės, o už kelių žingsnių jau matyti šiuolaikinės architektūros statiniai“, – įspūdžiais dalijosi studentės iš Kazachstano. „Patinka įvairiakultūrė aplinka, kurioje mokomės. Smagu, kad į paskaitas susirenka studentai iš įvairių pasaulio šalių. Visi draugiškai nusiteikę, nori pasidalyti savąja kultūra ir pažinti kitų kraštų tradicijas“, – džiaugėsi Komunikacijos fakulteto studentė A. Iskakova.

Studentės lankėsi Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Užgavėnių renginiuose, Kaziuko mugėje, keliavo į Trakus, Rygą. O artimiausiuose jų planuose – Talinas ir Paryžius.

Ligita Barsukova, Godoberta Gumbakytė, KF kultūros informacijos ir komunikacijos IV k. studentės

Sausio 25–27 d. Tamperėje (Suomija) vykusioje tarptautinėje BOBCATSSS konferencijoje „Improving quality of life through information (Informacija gyvenimo kokybės gerinimui)“ Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto kultūros informacijos ir komunikacijos IV kurso studentės Ligita Barsukova ir Godoberta Gumbakytė (dėstytoja dr.

Jurgita Rudžionienė) skaitė pranešimą „Z kartos e. mokymasis: poreikiai ir ateities perspektyvos“ („The E-learning of Generation Z: generation needs and future perspective“).

Pristatyta Z karta, išryškintos jai būdingos ypatybės, atskleistas šios kartos išskirtinumas ir supažindinta su šios kartos lūkesčiais mokymosi metu. Šios jauniausios ir besiformuojančios kartos charakterio išskirtinumas ir sąveikavimas su kitomis kartomis, minimas diskusijose apie darbo rinką ir visuomenės gyvenimą, vis dažniau atsiskleidžia per įvairius medijų kanalus. Neretai priskiriama daug ir įvairių revoliucingų ypatybių,

su pagarba ir kartu eksperimentiniu smalsumu žvelgiama į šios kartos edukaciją ir pasirodymą darbo rinkoje. Viena aktualiausių problemų kaip tik ir yra edukacija ir tinkamas jaunajai kartai švietimo būdas. Prie kokių būdingiausių bruožų turi adaptuotis švietimo sistema, kad išpildytų Z kartos lūkesčius ir suteiktų jiems visapusiškų, realiame gyvenime naudingų žinių? Žiniasklaidoje apie Z kartos atstovus kalbama kaip apie technologijų čiabuvius, kadangi jomis jie naudojosi nuo pat ankstyvos vaikystės. Moksliniuose darbuose jiems priskiriami šie bruožai: mėgsta greitį vykdydami procesus ir, atvirkščiai, yra nepakantūs lėtam ar kebliam veikimui; rezultatą nori pasiekti greitai; turi suvokti veiklos prasmę ir tikslą; vertina lyderius, iš kurių galėtų imti pavyzdį; siekia savo individualių tikslų.

Tuo tarpu koks modelis yra naudojamas mūsų šalies mokyklose?

Griežtos programos ir reikalavimai, greitas tempas ir galybė informacijos, kurią reikia išmokti mintinai, arba, anot mokslininko Marko Prensky, mokymo sistema, kuri yra paremta įgaliojimų (ang. proxy) rinkiniu: įvairių žinių rinkiniu, kuris yra tarsi įrankis, kai praktinis žinojimas, reikalingas jaunam žmogui, yra paslėptas

Asm. arch. nuotr.

Bobcatsss 2017: Z karta ir jos edukaciniai poreikiai

Dr. J. Rudžionienė su studentėmis L. Barsukova ir G. Gumbakyte BOBCATSSS konferencijoje po įvairiais mokomaisiais dalykais, tokiais kaip matematika, gamtos mokslai, istorija, kalbos. Esminis mokslininko teiginys yra tas, kad moksleiviams reikia tiesioginių žinių: kaip lyderiauti, kaip sklandžiai dirbti su kolegomis, ugdyti atsakomybę ir kritinį mąstymą, o ne mokytis faktų, už kurių slypėtų ir turėtum numanyti egzistuojant šiuos fundamentinius įgūdžius.

Atlikta giluminė fokus apklausa. Apklausus daugiau kaip pusšimtį moksleivių iš skirtingų Lietuvos miestų, pasitvirtino teiginys apie „konvejerio“ principą: vis dar daug dėmesio teikiama konspektavimui ir didelio kiekio faktų išmokimui, greitam pamokos tempui ir papildomam darbui namuose; individualizmo stoka; griežtų mokymosi programų laikymasis; jaučiamas spaudimas prieš egzaminus.

Išsiaiškinus problemą ir suvokiant edukacinių procesų svarbą visuomenės ateities gerovei buvo pasirinkta diskutuoti ir kelti edukacijos reformų klausimą orientuojantis į geruosius pavyzdžius pasaulyje, o svarbiausia – atkreipti dėmesį į moksleivius, nes jie yra labiausiai suinteresuoti pokyčiais. Šis pranešimas sulaukė auditorijos susidomėjimo ir diskusijos bei gerosios patirties dalijimosi po pranešimo ir per pertraukas.

Konferencijoje VU Komunikacijos fakulteto dėstytoja dr. J. Rudžionienė išrinkta į asociacijos EUCLID tarybą. Šiemet konferencija buvo jubiliejinė, jau 25-oji. Joje dalyvavo per 220 dalyvių iš 30 valstybių universitetų. Kitą BOBCATSSS konferenciją numatoma surengti 2018 m. sausio 24–26 d. Latvijos universitete Rygoje.

BOBCATSSS konferencija yra kasmetinis tarptautinis informacijos mokslų ir bibliotekininkystės simpoziumas, kurį inicijuoja asociacija EUCLID (European Association for Library and Information Education and Research) ir organizuoja studentai. Šiųmetės konferencijos organizatoriai – Tamperės universiteto (Suomija), Oslo ir Akershuso universitetų (Norvegija) ir Hanzos taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlandai) studentai.

universitas

vilnensis

2017 m. balandis

Interaktyvusis frazemų sąvadas – pagalba rašant baigiamuosius darbus Dr. Lina PLAUŠINAITYTĖ, dr. Skaistė VOLUNGEVIČIENĖ, FlF Vokiečių filologijos katedra

Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos, Lituanistinių studijų ir Vokiečių filologijos katedros mokslininkės rengia interaktyvų akademinių frazių sąvadą, skirtą padėti studentams, rašantiems baigiamuosius ar kitus rašto darbus.

Nuo 2017 m. vasario Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos, Lituanistinių studijų ir Vokiečių filologijos katedros mokslininkės pradėjo vykdyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamą Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų 2011–2020 m. programos lituanistikos mokslinio tyrimo projektą „Studentų darbų fraziškumo tyrimai ir interaktyvusis frazemų sąvadas“ (www.fraziskumas.flf.vu.lt). Mokslininkės siekia sukurti internete laisvai prieinamą svarbiausių ir reikalingiausių akademinio rašymo frazių sąvadą, skirtą padėti studentams, rašantiems baigiamuosius ar kitus rašto darbus.

Sumanymas tirti studentų darbus ir rengti frazių sąvadą radosi iš baigiamųjų darbų vadovavimo ir rašto darbų skaitymo patirties. Ne visiems studentams iš karto pavyksta parašyti kokybiškus akademinius darbus, o akademinis rašymas kaip disciplina dėstomas ne visų specialybių bakalaurantams. Studentams nėra lengva mokslo kalba formuluoti tikslą, uždavinius, hipotezes, aprašyti analizės procesus, dėstyti argumentus, apibendrinti tyrimus, daryti išvadas ir jas atitinkamai pateikti. Pasak projekto vadovės Lietuvių kalbos katedros docentės Vilmos Zubaitienės, tiriant tekstyną galima nustatyti, kokie yra būdingiausi įvairių specialybių studentų darbuose

vartojami žodžių junginiai, kaip jie pasiskirstę, kokie paprastai naudojami rašant įvadą, teorinę ar praktinę dalis, pristatant savo tyrimus ir jų rezultatus.

Taip pat išryškėja ir problemos, su kuriomis susiduria rašantieji. Įvertinus visa tai bus galima pasiūlyti praktišką įrankį, kuris padėtų kurti sklandesnį ir aiškesnį mokslinį tekstą.

Pirmajame projekto etape bus tiriami bakalauro studijų pakopos šešių pagrindinių mokslo sričių studentų rašto darbuose vartojami pasikartojantys žodžių junginiai. Tam tikslui kaupiamas specialus studentų darbų tekstynas, kurį sudarys baigiamieji bakalauro ir semestriniai rašto darbai.

Antrajame projekto etape bus rengiamas interaktyvus akademinių frazių sąvadas, kuriame rašantieji galės rasti įvairių formuluočių pasiūlymų.

Projekto rengėjas konsultavo Hamburgo universiteto (Vokietija) profesorė Heike Zinsmeister, dirbanti tekstynų lingvistikos srityje. Šiame universitete 2 mėnesius viešėjo ir patirties sėmėsi projekto vykdytoja dr. Skaistė Volungevičienė (stažuotę finansavo Katholischer Akademischer Ausländer-Dienst paramos fondas). Pasak profesorės H. Zinsmeister, studentų baigiamieji rašto darbai, kaip ir bet kuri kita teksto rūšis, turi savo specifiką, tipinę leksiką ir būdingas konstrukcijas.

Dabartinė studentų karta jau yra užaugusi skaitmeniniame amžiuje, jie linkę naudotis tik tokia pagalbine medžiaga, kuri yra laisvai prieinama internete, tad sprendimas rengti internetinį sąvadą profesorei H. Zinsmeister taip pat atrodė labai teisingas.

Kaip projekto privalumą profesorė įvardijo ir jo metodiką – dažnumu paremtą pusiau automatinį junginių išfiltravimą iš realių, sėkmingai apgintų bakalauro pakopos studentų darbų, o ne iš giminingų aukštesnės pakopos

studentų ar mokslinių darbų. Šitaip išgauti duomenys bus autentiški, o galutinis rezultatas geriau atitiks studentų poreikius.

Projekto idėja atveria ir tolesnio bendradarbiavimo perspektyvą: ateityje būtų galima suburti tarptautinę darbo grupę ir parengti keliakalbį tokio pobūdžio akademinių frazių sąvadą, kuris būtų ypač pravartus tiems studentams, kurie studijuoja svečiose šalyse ne savo gimtąja kalba.

Jau pradėtas kurti studentų darbų tekstynas, kuris turėtų apimti bent 1000 tekstų. Kol kas didžiausias projekto vykdytojų rūpestis – surinkti pakankamą skaičių studentų darbų, kad tekstynas būtų reprezentatyvus.

Dalis universitetų labai geranoriškai sutiko leisti naudoti ir darbus, kurie nėra paskelbti internete, bet saugomi įvairiuose universitetų padaliniuose.

Daug baigiamųjų bakalauro darbų yra atvirai prieinami eLABa svetainėje, tačiau nemažos jų dalies naudojimas apribotas, todėl projekto vykdytojos kviečia visus studentus, apgynusius bakalauro baigiamąjį darbą, prisidėti prie mokslinio projekto įgyvendinimo ir atsiųsti savo darbą projekto vadovei adresu vilma.zubaitiene@gmail.com.

Projektui reikalinga tik kalbinė darbų medžiaga. Nei darbų autoriai, nei juose pateikti dalykiniai duomenys viešinami nebus.

Projekto mokslininkių grupės tikslas – įvardyti, ištirti ir aprašyti akademinės srities tekstams būdingas tam tikras tipines frazes. Sąvadas pravers ne tik gimtąja kalba rašantiems įvairių studijų pakopų ir specialybių studentams, bet galės būti puiki konsultavimosi ar mokomoji priemonė ir besimokantiems lietuvių kaip užsienio kalbos.

Frazių sąvado reikia laukti po trejų metų.

11

VU ir Duisburgo-Eseno universiteto germanistai bendradarbiaus toliau Dr. Vaiva ŽEIMANTIENĖ Vokietijos akademinių mainų tarnyba (Deutscher Akademischer Austauschdienst, DAAD) trejiems metams pratęsė Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedros ir DuisburgoEseno universiteto Germanistikos ir lingvistikos katedros partnerystės sutartį. 2017–2019 m. tam skirta 70 000 eurų parama.

Vienas iš bendrų projektų – absolventų karjeros stebėsena. Planuojama parengti išsamią studiją vokiečių kalba apie germanistikos absolventų įsidarbinimą ir jų karjeros galimybes.

2018 m. pagal šią studiją bus išleista knyga Vokietijoje, tyrimo medžiagą planuojama paskelbti ir lietuvių kalba. Taip pat planuojami renginiai germanistų rengimo ir rinkos poreikių tema – konferencija Vilniaus universitete ir baigiamasis seminaras Duisburgo-Eseno universitete. Šių renginių tikslas – išsiaiškinti, kokias sąlygas rinka diktuoja universitetams, kokie specialistai paklausūs. Bus kalbama ir apie kalbos mokslo tendencijas. Į diskusiją Vilniaus universitete

2018 m. bus kviečiami germanistai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Vokietijos, o 2019 m. susitikime Vokietijoje bus pristatyti šio darbo rezultatai.

Vokietijoje taip pat numatyta išleisti straipsnių rinkinį apie vokiečių kalbos, kultūros ir literatūros mokslo perspektyvas Baltijos jūros regiono šalyse ir humanitarinių mokslų tyrimų klausimus.

Vilniaus universiteto ir Duisburgo-Eseno universiteto germanistai pagal germanistikos katedrų partnerystės programą bendradarbiauja nuo 2011 m. Programai vadovauja Duisburgo-Eseno universiteto profesorė Ulrike Haß ir Vokiečių filologijos katedros vedėja dr. Eglė Kontutytė.

Vokiečių filologijos katedros dėstytojai nuolat važiuoja į stažuotes Vokietijoje.

Stažuočių metu įgytos žinios ir per septynerius bendradarbiavimo metus sukaupta patirtis Vokiečių filologijos katedros dėstytojams leido parengti šešias mokymo priemones studentams germanistams, kartu su partneriais Vokietijoje„Peter Lang“ leidykloje išleistas mokslo straipsnių rinkinys apie mokslo kalbą ir jos vartojimą.

S. Volungevičienės nuotr.

Duisburgo-Eseno universiteto profesorė Ulrike Haß (viduryje) su kolegėmis iš VU Vokiečių filologijos katedros docentėmis Egle Kontutyte (kairėje) ir Vaiva Žeimantiene

Doc. Stasys TAMOŠIŪNAS, FF „Fizikos olimpo“ mokyklos direktorius

Minint Pi dieną Vilniaus universiteto Fizikos fakultete įsikūrusi itin gabių mokinių papildomo ugdymo mokykla „Fizikos olimpas“ jau dešimtą kartą surengė konstantos pi rašymo iš atminties čempionatą. Vilnietis Henrikas Šalūga pagerino penkerius metus niekieno neįveiktą rekordą – iš atminties užrašė 5001 skaitmenį.

Pi dienos minėjimo ir Pi čempionatų rengimo Lietuvoje iniciatorius, itin gabių mokinių papildomo ugdymo mokyklos „Fizikos olimpas“ steigėjų tarybos pirmininkas ir VU Fizikos fakulteto absolventas Petras Jonušas sako pasirinkęs šią konstantą todėl, kad nors ji yra laikoma matematine konstanta, yra labai svarbi ir fizikoje.

Be to, Pi dieną minėti 1987 m. sugalvojo fizikas Larry Shaw iš San Fransisko (JAV), jos data sutampa su vieno žymiausių fizikų Alberto Einsteino gimtadieniu, o Lietuvoje šios šventės minėjimo iniciatoriai ir pagrindiniai dalyviai irgi yra fizikai.

Pi čempionatai tradiciškai vyksta VU Fizikos fakulteto Didžiojoje fizikos auditorijoje. Jie prasideda 13 val.

59 min. (1:59 po vidurdienio). Toks laikas pasirinktas dėl tolimesnių konstantos pi skaitmenų po kablelio: 3,14159... Tiksli pi vertė iki šiol nėra nustatyta. Šiuo metu žinoma daugiau nei dešimt trilijonų skaitmenų po kablelio! Taigi vyksta varžybos ne tik tarp tų, kurie bando įsiminti pi vertę,

Organizatorių nuotr.

VU pasiektas intelektinis Lietuvos rekordas Pi diena – neoficiali tarptautinė kasmetinė šventė, skirta matematinei konstantai pi (π) paminėti. Pi yra iracio­ nalusis skaičius, kurį sudaro sveikoji dalis ir begalinė neperiodinė dešimtainė trupmena. Šios konstantos apytikslė suapvalinta skaitmeninė išraiška yra 3,14, todėl Pi diena minima kovo 14 d. (šios datos kalendorinio mėnesio numeris 3 atitinka konstantos pirmąjį skaitmenį, o kalendorinė diena 14 atitinka po kablelio esančius pirmuosius du skaitmenis).

bet ir tarp tų, kurie bando surasti dar daugiau jos skaitmenų. Taip pat iki šiol nepavyko nustatyti, ar pi yra kokia nors skaitmenų seka, ar atsitiktinių skaitmenų rinkinys.

Pirmąjį oficialų Lietuvos pi rašymo iš atminties rekordą, įregistruotą „Lietuvos rekordų knygoje“, 2012 m. kovo 14 d. 5-ajame Pi čempionate pasiekė 20-metis Valdas Eimontas, VU Fizikos fakulteto II kurso studentas, iš atminties parašęs 4561 konstantos pi skaitmenį po kablelio. Šio įspūdingo intelektinio rekordo niekam nepavyko pagerinti net penkerius metus. Simboliška, kad šiemet jubiliejiniame 10-ajame Pi čempionate 27-erių vilnietis Henrikas Šalūga įveikė ir pagerino šį rekordą – iš atminties užrašė 5001 skaitmenį, tam sugaišdamas 5 valandas ir 20 minučių.

Antrąją vietą užėmęs 29-erių druskininkietis Almantas Šarakojis užrašė 1272 skaitmenis, o „Fizikos olimpo“ mokyklos III kurso moksleivis 18-me-

Naujojo rekordo autorius Henrikas Šalūga (centre) su vertinimo komisijos nariais Vytautu Jakštu ir doc. Stasiu Tamošiūnu tis Dominykas Ruibys iš Panevėžio, užrašęs 420 skaitmenų, liko trečias. Iš viso net 28 šio čempionato dalyviai iš 37 dalyvavusiųjų iš atminties užrašė 100 ir daugiau konstantos skaitmenų.

Naujojo rekordo autorius H. Šalūga Pi čempionate dalyvavo kelis kartus.

Kasmet išmokdavo vis daugiau skaičių ir tapdavo čempionu, todėl pernai pabandė pagerinti rekordą. „Užrašiau 5000 skaitmenų, tačiau čempionato taisyklės yra negailestingos – rezultatas skaičiuojamas iki pirmo neteisingai užrašyto skaitmens“, – prisimena H. Šalūga, tąkart suklydęs rašydamas 3117 skaitmenį. Jis savo pavyzdžiu primena, kad svarbu nepasiduoti po pirmos nesėkmės ir ryžtingai siekti tikslo.

Paklaustas, kokiu būdu išmoko tiek skaitmenų ir ar tas būdas gali padėti išmokti ne tik ilgą skaitmenų

seką, bet ir mokantis kalbų, formulių ar kitų specialybės dalykų, H. Šalūga paminėjo atminties lavinimo technikas. Anot jo, norint greitai, lengvai ir ilgam įsiminti informaciją, reikia pasitelkti tris principus: asociacijas, atpažįstamas vietoves ir vaizduotę.

Kuo įdomesnės bus asociacijos, tuo lengviau bus prisiminti informaciją.

Pasak H. Šalūgos, atmintis yra tarsi raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti, kad nenusilptų; jai kenkia kelių darbų atlikimas vienu metu, stresas, nuovargis ir psichotropinių savybių turinčių medžiagų vartojimas. Mokantis jis pataria vengti bet kokių blaškančių veiksnių ir gerai išsimiegoti, nes jei žmogus nėra pailsėjęs, jokios technikos neduos reikiamų rezultatų.

O ką atminties ekspertas patartų studentui, kuris mokėsi, tačiau atėjęs

į egzaminą iš streso viską užmiršo? Tokiu atveju H. Šalūga pataria neskubėti ir pabandyti valdyti kvėpavimą, nes gilus ir tolygus kvėpavimas padeda nurimti. Štai ir viskas, ko reikia, norint mesti iššūkį H. Šalūgai kitų metų Lietuvos Pi čempionate, kuris, kaip visada, vyks kovo 14 d. 13 val. 59 min. VU Fizikos fakultete.

Pagrindinė „Fizikos olimpo“ mokyklos misija yra papildomai ugdyti gabiausius fizikai Lietuvos vidurinių mokyklų moksleivius, juos ruošti pasaulinėms fizikos olimpiadoms ir studijoms aukštosiose mokyklose. Keturis kartus per metus vykstančių mokymosi sesijų metu moksleiviams dėsto VU Fizikos fakulteto dėstytojai. Pažintis su būsimais dėstytojais ir galimybė iš arti pamatyti modernius mokslo centrus Saulėtekyje neretai padeda gabiems mokiniams apsispręsti pasirinkti fizikos studijas VU. Didžiuojamės, kad į„Fizikos olimpo“ veiklą įsitraukia buvę mokyklos moksleiviai. Vienas iš mokyklos dėstytojų dr. Jevgenijus Chmeliovas yra „Fizikos olimpo“ absolventas ir VU Fizikos fakulteto mokslininkas. Jo 2015 m. apginta daktaro disertacija buvo pripažinta geriausia fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų kryptyje. Kitas mokyklos dėstytojas ir vienas iš Lietuvos Pi čempionato pagrindinių organizatorių Vytautas Jakštas yra „Fizikos olimpo“ absolventas, baigęs magistrantūros studijas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete ir dabar studijuojantis doktorantūroje.

universitas

12

vilnensis

tyrinėjimai

2017 m. balandis

Literatūrologei, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentei Brigitai Speičytei XIX a. lietuvių literatūra prilygsta net ne vakarykštei dienai, o šiandienos rytui. Už mokslo darbų ciklą „XIX amžiaus Lietuvos literatūros istorijos tyrimai“ mokslininkė įvertinta Lietuvos mokslų akademijos Vinco Krėvės-Mickevičiaus premija. Kuo apskritai reikšminga, ypatinga XIX a. lietuvių literatūra?

Apie tai ir kalbamės su doc. B. Speičyte.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ XIX a. literatūra: kokia ji, kas jai būdinga?

Keliais sakiniais apibūdinti literatūros šimtmetį – net ir galvojant vien apie lietuvių literatūrą – keblus dalykas. Tai amžius, kai vieni poetai ar filosofai išeidavo gyventi ir rašyti į mišką, kiti įsitraukdavo į politinius sąmokslus ir revoliucijas prieš imperijų tironus, vieni mėgavosi provincijos dvaro idile, praktikavo asketinį gyvenimo meną lėtai tekant laikui, kurio tekdavo ir rašymui (jei orai būdavo palankūs ir derlius neblogas), kiti – sostinių saloniniu gyvenimu, puoselėdami save kaip meno kūrinį, neatsiejamą nuo rašomų tekstų... Tai amžius, kai literatūra buvo rašoma ir skaitoma kaip tautinės bendrijos išlikimo istorijoje būdas. Ir kaip žmogaus įtikėjimas savo galia, prilygstančia Dievui, ir atgaila, patyrus nuopuolį. Buvo ir taip, kad už knygų rašymą, skaitymą ir platinimą galėjo grėsti kalėjimas ar tremtis ir skaityti jas galėjai tik mėnesienoje. Kai kūrybinių ambicijų turintys jaunuoliai būrėsi į draugijas ar laisvas kūrybines bendruomenes. Kai literatūra atstodavo prarastus namus ar vaizduotės galia užbėgdavo už akių istorijai.

Jei bandytume užpildyti šį gyvenimiškų siužetų tinklelį, galėtume jam atrasti pasiūlymų ir iš XIX, ir iš XX amžiaus ar net nūdienos: tai būtų ir Antanas Strazdas, ir Antanas Kalanavičius, ir Antanas Goreckis ar Silvestras Valiūnas, ir Mamertas Indriliūnas. Ir Dionizas Poška, ir Albinas Bernotas, ir jaunas Julijus Slovackis Paryžiuje, ir Kristina Sabaliauskaitė Vilniuje, Kęstutis Navakas Kaune ir tarptautinėse knygų mugėse. Tai ir Maironis, Žemaitė, ir Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis, Juozas Aputis ar Romualdas Granauskas. Ir Adomas Mickevičius su „Didžiąja improvizacija“, ir Salomėja Nėris. Ir emigranto Mickevičiaus kūryba XIX a. vidurio Lietuvoje, ir lietuvių išeivių poezija ten pat po šimtmečio. Tai ir filomatai ar Povilo Višinskio „akademija“, ir keturvėjininkai ar žemininkai. Tai ir Adomo Mickevičiaus„Ponas Tadas“,„Vėlinės“, ir Alfonso Nykos-Niliūno ar Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio poezija.

Kokias problemas kėlė anuomet rašę autoriai?

Galima sakyti, kad XIX amžius, kaip antrosios modernybės bangos laikas, buvo tas metas, kai rašytojai ir skaitytojai apčiuopė esminius klausimus ir problemas, kurios visu aštrumu ištiko XX amžių ir iš dalies išlieka aktualios literatūrinėje kūryboje iki šiol. Gal labiausiai – meno kūrinio santykio su tikrove klausimas, estetikos ir politikos,

kalbos ir asmens ryšys. Tai ir tebegaliojančios prieštaros tarp literatūros masiškumo ar demokratinio atvirumo ir elitinio uždarumo. Tarp literatūros vertės ir bevertiškumo žmogaus gyvenime. Tarp reikšmės atskiram asmeniui ir viešo bereikšmiškumo. Šis klausimų ir problemų tęstinumas man XIX a. literatūrą ir daro papildomai įdomią, nors, žinoma, joje turiu ir savaime svarbių bei gražių kūrinių, jų autorių – Antanas Strazdas, Dionizas Poška, Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas, Antanas Baranauskas, Žemaitė, Maironis.

Kuo lietuvių tautos, kultūrinio lauko formavimuisi svarbūs XIX a. rašytojų kūriniai?

Svarbūs tiesiogiai. Dažnai prisimenama Česlovo Milošo mintis iš jo esė „Tėvynės ieškojimas“ , kad lietuvių tauta, pralaimėjusi istorijoje, XIX a. pabaigoje atgimė iš filologijos. Taigi ir iš literatūros. Iš Maironio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Vinco Pietario kūrybos. Net jei tokį tiesioginį meno ir politikos ryšį laikytume ribojančiu, nelaisvės būvio ženklu, jis vis dėlto liudija didelį lietuvių tautinės bendrijos gyvybingumą ir valią būti.

Išlikti ne kieno nors kito leidimu, bet iš savų resursų – savo istorijos, kalbos, žemės, kraštovaizdžio. Iš Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Tado Kosciuškos, Ksavero Bogušo, Kristijono Donelaičio, Adomo Mickevičiaus, Antano Baranausko, Simono Daukanto, Vladislovo Sirokomlės. Būtent šis patikėjimas lietuvių kalba, jos kultūrinėmis perspektyvomis visiškai beviltiškoje politinėje situacijoje yra neįtikėtinas XIX a. kultūros įvykis. „Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali!“ – 1895 m. viename eilėraštyje rašė Maironis. Retrospektyviai žvelgiant, kai kurie įvykiai mums atrodo būtini ir dėsningi, tad kartais be reikalo lengvabūdiškai įsivaizduojame, kad kurio nors laiko žmonės tiesiog atliko jiems aplinkybių nulemtą, saugų, tarsi jokių asmeninių pastangų nekainavusį vaidmenį. XIX a. lietuvių literatūra kaip tik liudija tą, anot Michailo Bachtino, neturėjimą alibi gyvenime, atvirumą nežinomybei, apsisprendimą jos akivaizdoje, tikėjimą netikėjime. Kam rašyti operos libretą tuo metu, kai net skelbti ir viešai skaityti lietuviškus tekstus lotynišku alfabetu uždrausta?

Kam rašyti literatūros kūrinį apie estetines patirtis, jei jis bus paskelbtas šalia oro prognozių visiems metams ir bažnytinio kalendoriaus? Man šitas gyvybės judesys maro metu, estetika kasdienybėje, priešsrovinė pareigos askezė civilizacijos pažangos tiesėje, tasai šuolis į nežinią – pati įtaigiausia ir aktualiausia XIX a. literatūros siunčiama žinia.

M. Gailiaus nuotr.

Šuolis į nežinią, arba Apie XIX amžiaus lietuvių literatūrą

Žinoma, XIX amžius buvo, kaip sako istorikai, ilgas amžius: jo metu liaudis tapo tauta, dalis LDK bajorijos – lenkais, buvusi LDK – Lietuva ir Baltarusija, tradiciškai dvikalbė ar trikalbė Lietuvos literatūra – lenkų, lietuvių, baltarusių nacionalinėmis literatūromis. Moderniojoje lietuvių kultūroje, iš dalies ir lituanistiniuose literatūros istorijos tyrimuose buvo linkstama šiame procese matyti visų pirma pertrūkius.

Man įdomu ir atrodo svarbu pamatyti, kiek nemaža yra buvę perimamumo, to, anot Česlovo Milošo, jungiamojo audinio, kurio kartais net nepastebime, bet kuris gali padėti išlaikyti mums pusiausvyrą ir šiandien.

Kai sumaniau rengti XIX a. pradžios „Lietuvos literatūros antologiją“, buvau tikra, kad lietuviški tekstai turi būti pateikti dviem pavidalais – autentiška forma ir perrašu dabartine bendrine lietuvių kalba. Man graži šio meto lietuvių poezijos intonacinė įvairovė („vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos“), tekstų kalbos „netaisyklingumas“ dabartinės bendrinės kalbos požiūriu, ta nepaprasta poetinė alchemija, kai iš rupios, daiktiškos, kūniškos kalbos medžiagos (o tokia ir yra sakytinė kalba) išgaunama poetinė substancija – tvarūs, raiškūs, įtraukiantys žmogaus pasaulio kalbiniai pavidalai.

prof. Viktorija Daujotytė, tad tikėjomės moderniosios poezijos temų.

Koks buvo mano ir kitų bendrakursių, puoselėjusių panašius lūkesčius, nusivylimas, kai tą trečiojo kurso rugsėjį profesorė paskelbė seminarą ir darbų temas iš Maironio! Bandėme derėtis, bet veltui. Rinkausi temą iš recepcijos problematikos – vis kažkas šiuolaikiškesnio – Tomas Venclova, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius...

Pats Maironis atrodė baisi senovė.

Tada ir papuoliau: aiškindamasi, kaip Maironio poezija veikia moderniąją lietuvių poetinę kūrybą ir kultūrinę tradiciją, ėmiau suvokti ilgos trukmės procesus kultūroje – kaip literatūra kuria kitą, kitos logikos ir tvermės laiką, kitą erdvėlaikį. Jame nuotoliai ir proporcijos yra kitokie – sumažėja atstumai, „senovė“ priartėja prie da­barties, XIX a. tautų pavasaris, „einantis Karpatų kalnais“, pasiekia XX a. „chruščiovinį“ atlydį ir amžiaus pabaigos Atgimimą. Literatūra kuria kultūros kalbos gramatiką, jos poetiką ir ekonomiją – panašiai kaip tasai kilmininko linksnis su skirtingomis gramatinėmis reikšmėmis. Žmonės, nuolat siekdami kalba įvardinti save ir savo pasaulį, naudojasi ir kitų vartota bei kurta kalba. Literatūros požiūriu galia pasakyti tolygi galiai gyventi, tad kiek kultūra turi tokių kalbinių išteklių, reikšmių, pasakymų, formų, tiek ji turi tos ilgos trukmės laiko, tiek ir ateities.

Nors jos, žinoma, vien literatūra negarantuoja, reikalingas institucinis tinklas, kuriame šie kalbiniai ištekliai galėtų būti išlaikomi ir skleidžiami.

Taigi Maironio recepcijos studijos pakeitė turimą laiko pojūtį: dabar jau ne tik Maironis, bet ir XIX a. pirmosios pusės autoriai man yra net ne vakardiena, o šiandienos rytas.

Nuo Maironio jau leidausi „gilyn“ į XIX amžių. Savu metu man tai irgi buvo savotiškas žingsnis į nežinią.

„Galima sakyti, kad XIX amžius, kaip antrosios mo-

dernybės bangos laikas, buvo tas metas, kai rašytojai ir skaitytojai apčiuopė esminius klausimus ir problemas, Turbūt mūsų aptariamo kurios visu aštrumu ištiko XX amžių ir iš dalies išlieka laikotarpio literatūrą ir lituanistines studijas sunku aktualios literatūrinėje kūryboje iki šiol.“ būtų suvokti be lenkų kalbos.

Galiu prisiminti vieną savo gyvenimo nuotykį, kuris mane ištiko su lenkų kalba.

Dar mokykloje ekscentriška lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Angelė Stundžėnaitė įžvelgė, kad man reikia mokytis šios kalbos. Mano močiutė, kilusi iš garbingos lietuviškos Goštautų-Montvilų giminės, santuokos liudijime buvo deklaravusi lenkės tautybę; vietinę lenkų kalbą tarp giminaičių girdėjau nuo vaikystės. Nuėjau į lenkų kalbos kursus dar paskutinėse klasėse Panevėžyje, Nepriklausomybės išvakarėse ir pradžioje. Paskui grįžau prie šios kalbos universitete, ypač paskatinta LDK literatūros seminaro, kuriam magistrantūroje vadovavo doc. Darius Kuolys ir kurio metu vertėme XVIII a. lenkiškus tekstus. Vėliau disertacijos vadovės prof. Viktorijos Daujotytės rūpesčiu išvažiavau metams į Varšuvą dėstyti vietos universiteto baltistams lietuvių literatūros ir rašyti disertacijos. Jaučiausi su lenkais bičiuliais kalbanti Antano Baranausko Lietuvos lenkų kalba. Tada pirmąkart perskaičiau lenkiškai Adomą Mickevičių, jo „Poną Tadą“. Negalėjau patikėti, kad tai tas pats kūrinys, kurį buvau skaičiusi lietuviškai. Su lenkų kalba man atsivėrė europietiški Lietuvos literatūros akiračiai, kuriuose lietuviška kūryba buvo „kaip namie“. Nuo to laiko puoselėju polonofilines emocijas tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.

Doc. Brigita SPEIČYTĖ Kaip ir kada atradote XIX a. literatūrą? Kuo ji sužavėjo?

Atradau studijų metais, nors ir iš mokyklos buvau išsinešusi „Anykščių šilelio“ skaitymo įspūdį. Nepasakyčiau, kad šio laikotarpio literatūra sužavėjo – ji mane tiesiog įtraukė. Žinoma, estetinis įspūdis literatūros studijose labai svarbus: gali kažką tyrinėti, aiškintis, jei tai yra gražu, ir ne apskritai, o tau pačiai. Gal šį tą lėmė, kad dar būdama moksleivė per televiziją pamačiau ir išgirdau aktoriaus Algirdo Latėno skaitomą Antano Strazdo idilę „Selianka aušra“. Man atrodo, tada supratau – bent apie Strazdą – viską, ką vėliau, po dešimtmečio, galėjau įvardinti rašomoje disertacijoje. Kai 1995 m. (buvau pradėjusi studijuoti magistrantūroje) išėjo naujų Antano Baranausko „Raštų“ I tomas, parengtas Reginos Mikšytės ir Mariaus Daškaus, su autentiškais tekstų perrašais, su visomis tarmybėmis, kolnais ir ošaromis – tada jau negalėjau atsigėrėti. Skaitydavau sau, savo draugams balsu „Kelionę Petaburkan“, „Saulėtekį“, žinoma, „Anykščių šilelį“ – nepaprastai smagus užsiėmimas! Ši sakytinės kalbos, balso jėga tekstuose, parašytuose iki susiformuojant bendrinei lietuvių kalbai, mane labai veikė ir, kita vertus, prikaustė dėmesį prie XIX a. lietuviškų tekstų autentiško pavidalo.

Estetiniam Antano Baranausko patyrimui jau buvau pasiruošusi: jau buvau įsitraukusi į Maironio poeziją, parašiusi bakalauro darbą apie Maironio recepciją moderniojoje lietuvių literatūroje ir kultūroje, rengiausi jį tęsti ir magistrantūroje. Ir būtent prie Maironio atėjau visai nenoromis.

Mano studijų metais Vilniaus universitete lituanistai pirmame ir antrame kursuose privalomai rašydavo vieną kalbos, kitą literatūros kursinį darbą.

Taigi antrame kurse dalyvavau kalbiniame kursinio darbo seminare pas prof. Aldoną Paulauskienę, rašiau darbą apie kilmininko vartoseną lietuvių liaudies dainose. Buvo tikrai įdomu, netgi išradau dviratį: aptikau, kad skirtingos šio linksnio reikšmės, pavyzdžiui, nurodančios priklausymą ir objektą, vartojamos liaudies dainose kaip minimali, asketiška poetinė priemonė – pakartojamas tas pats žodis, tačiau skirtingomis gramatinėmis reikšmėmis („Neprijojau marelių, nei marelių kraštelio“). Paskui patyriau, kad savo darbuose tai yra aptaręs Romanas Jakobsonas.

Kad ir kaip būtų buvę smagu ir įdomu tyrinėti linksnius, mane domino poetika, dėl to labai laukiau trečio kurso, kai pagaliau galėsiu atsidėti literatūros studijoms. Žinojome, kad tais mokslo metais literatūriniams darbams vadovaus ir seminarą ves

universitas

vilnensis

2017 m. balandis

žvilgsnis

Protinis skurdas ir švietimas: kiek universitetų reikia Lietuvai?

Prof. Albinas BAGDONAS, Filosofijos fakultetas

Vidurinio mokslo atestatus dabar gauna apie 30 000 abiturientų. Darykime prielaidą, kad natūralūs protiniai abiturientų gebėjimai pasiskirsto pagal normalųjį skirstinį (pav.). XX a. pradžioje universitetuose mokėsi iki 4 proc. jauno amžiaus žmonių. Lietuvoje šis skaičius jau peržengė 50 proc. ir į universitetus patenka asmenų su menkesniais protiniais gebėjimais nei vidutiniai. Pavertus šiuos skaičius prekybos rodikliais, galima sakyti, kad 20 proc. universitetų pirmosios pakopos (bakalauro) diplomų tiesiog nusiperkama (per 50 proc. studentų – mažesnių protinių gebėjimų – moka už mokslą, dažniausiai už socialinių mokslų srities studijas). Universitetinių studijų programas (jei reikalavimai tikrai universitetinio lygio) gali įsisavinti tik apie 30 proc. studentų.

Vadinasi, iš 30 000 abiturientų kalendoriniais metais į universitetus galėtų įstoti apie 9000. Padauginkime iš 4 studijų metų, gauname 36 tūkstančius. Pridėkime trečdalį magistrantūros pakopos studentų (3000 x 2), gauname 6000 studentų. Vadinasi, kalendoriniais metais galime turėti iki 41 000 universitetuose gebančių studijuoti asmenų. Apie 10 proc. jų išvyks studijuoti į užsienio universitetus. Lietuvoje liks apie 37 tūkstančius.

Normaliame universitete turėtų būti bent 10 000 studentų, dar geriau, jei jų būtų 20 000.

Vadinasi, Lietuvai reikėtų keturių universitetų, kuriuose būtų maždaug po 9–10 tūkstančių studentų. Atsižvelgus į susiklosčiusias aplinkybes, teritoriškai jie galėtų būti išdėstyti pagal ašį Vilnius–Klaipėda: Vilniuje du universitetai (vienas iš jų Menų universitetas), Kaune vienas universitetas, Klaipėdoje vienas (Vakarų Lietuvos universitetas). Karo akademijai neturėtų būti taikoma kokia nors išimtis, nes absolventams suteikiami ne tik kariniai laipsniai, bet ir profesinė kvalifikacija. Ji galėtų būti santykinai savarankiškas Vilniaus universiteto filialas. Reikėtų universitetų filialų Šiauliuose ir Panevėžyje.

Kolegijoms ir profesinėms mokykloms liktų apie 70 proc. abiturientų ar pagrindinių mokyklų auklėtinių.

Universitetinio, neuniversitetinio ir profesinio ugdymo disbalansas – viena didžiausių mūsų švietimo nesąmonių – ir nekokybiško mokymo, ir pinigų švaistymo, ir dėstytojų mažų atlyginimų priežastis. Kitos švietimo ir mokslo nesąmonės, susiformavusios dėl skurdoko valdininkų proto: 1) perteklinis mokslinių tyrimų institucijų skaičius (jas visas reikėtų kuo greičiau prijungti prie universitetų ir integruoti su universitetiniu mokslu ir studijomis; nors pavėluotai, tai jau daroma); 2) perdėm didelis studijų programų skaičius – vien magistrantūros pakopos socialinių mokslų per 250, bakalauro pakopos – per 150 (kiek yra socialinių mokslų krypčių, tiek galėtų būti ir bakalauro studijų programų – juk bakalauro studijoms taikytinas vadinamasis generalistinis metodas – kuo bendresnės krypties studijos); 3) nesąmonė yra ir kai kurių studijų organizavimas dvipakopiu

13

Vidurinio mokslo pakopoje Lietuva, regis, didelių problemų neturi, nors ir šią pakopą kamuoja nuolatinė pertvarka – mokymo turinio (ugdymo programų), racionalaus švietimo įstaigų išdėstymo, dabar – mokymosi trukmės keitimo. Kvailiausia, siaurų interesų ir lobistų diktuojama situacija klostėsi aukštesnėse – profesinio mokymo, aukštųjų universitetinių ir neuniversitetinių studijų bei mokslinių tyrimų pakopose. Jau Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu buvo aišku, kad tokių institucijų reiktų sumažinti, tačiau universitetinių studijų programų skaičius greitai peržengė 1000. Pertvarkant ir kuriant naujas studijų įstaigas buvo būtina pasižiūrėti, kokio protinio potencialo medžiagą aukštajam ugdymui turime. principu – baigtos psichologijos, teisės ir kai kurių kitų krypčių bakalauro pakopos studijos nesuteikia teisės eiti atitinkamas pareigas. Kam rengti šimtus bakalaurų, kurie negalės pagal specialybę įsidarbinti? Geriau sumažinti jų skaičių, o studijas padaryti vientisąsias.

Protinis skurdas ir valstybės valdymas

Ketvirčio amžiaus Lietuvos patirtis rodo, kad dabar egzistuojanti partinio valdymo sistema leidžia į valdžią ateiti abejotinų gabumų ar visiškai ne to proto, kokio reikia valdymui, žmonėms. Patenka į ją asmenys, nesugebantys derinti asmeninio ir visuomeninio intereso, t. y. asmenys, daugiau gudrūs nei protingi (juk gudrumas yra protas minus dora).

O kai dar skurdus ir pats protas –

ir pan.), kyšių ėmimas ir jų davimas, kad pačiam būtų galima dar daugiau naudos gauti. Be abejo, kyla ir toks klausimas: ar tie, kurie nėra valdžioje ir ją kritikuoja, kaip ir tokias kaip šios eilutes rašantys asmenys, atsidūrę svarbiame poste (darbdavio, valdininko, seimūno) nedarytų to paties?

Ketvirčio amžiaus valdžių kaitos patirtis liudija, kad taip. O tai rodo, kad tauta nuskurdusi ne tik protiškai, bet ir doroviškai. Ko gero, teisūs seimūnai ir valdininkai, per žiniasklaidą deklaruojantys: kokie rinkėjai, tokia ir valdžia. Karti tiesa – patys verti to, ką išsirenkame, nes nedaug rinkėjų sugeba atskirti grūdus nuo pelų – prognozuoti elgesį tų, kuriuos renkame: atmetame fundamentines vertybes ir renkamės tas, kurios atrodo svarbios čia ir dabar, kurios tenkins ir mano kaip rinkėjo asmeninius interesus.

Hipotetinis normalusis Lietuvos abiturientų protinių gebėjimų skirstinys.

Gabesnieji galėtų mokytis universitetuose (iki 30 proc.), menkesnių gebėjimų – profesinėse mokyklose (iki 30 proc.) ir vidutinių gabumų – kolegijose (apie 40 proc.) turime visokiausius nedoro elgesio seimūnus ir šimtus valdininkų, taip pat ir partijų statytinių. Ir vienmandačiuose, ir daugiamandačiuose rinkimuose dalyvauja partijų (interesų grupių) statytiniai. Kol nebus išrasta kokia nors postpartinė valdymo forma (pvz., meritokratinė, kaip siūlo buvęs Vilniaus universiteto kolega prof. Dobilas Kirvelis), tol šis socialinis konfliktas dėl proto skurdumo egzistuos. Rinkėjų pasirinkimas labai ribotas. Valstybės valdyme dominuoja savanos principų taikymas savo interesams tenkinti. Vienas iš tokių savanos instinktų – vidinė vara būti viršūnėje, nes tai teikia privilegijų.

Geras to pavyzdys – Seimo su(si)kurtos privilegijos seimūnams, paplitęs nepotizmas (ypač buvusių proginių partijų – Tvarkos ir teisingumo, Darbo

Protinis skurdas ir turtinė nelygybė

Kraštutinio liberalizmo visuomenėje (iš tikro tokioje ir gyvename) galioja savanos principas: gudresnis pasiima daugiau, mažiau gudrus – mažiau.

Gudresnieji ir guvesnieji kuria darbo vietas, rizikuoja (dėl to ir pasiima daugiau), o mažiau gudrūs tiesiogiai kuria materialinę pridedamąją vertę, bet mažiau rizikuoja (dėl to mažiau ir gauna). Gal taip ir turi būti. Tačiau jau akmens amžiuje į žmogaus elgesio (vadinasi, ir proto) mechanizmą buvo įkomponuota ir egoizmui priešinga tendencija – altruizmas – pagelbėti gentainiui ar kitam žmogui. Disbalansas tarp egoistinių ir altruistinių tendencijų akivaizdus: Lietuvoje nelygybės rodikliai (pvz., Gini koeficientas

ar kvantilinis nelygybės rodiklis) vieni didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Tik skurdoko proto savininkai pasiims sau dešimtis kartų daugiau už tuos, kurie kuria produktą jam kaip savininkui. Ne geriau elgiasi ir Lietuvos valdžios, deramai neperskirstydamos pajamų, leisdamos lobti netgi valstybinių įmonių vadovams. Kiek nelegaliai išgrobstyta valstybinio kapitalo lėšų, kiek būta skandalų: ar bent vienas vadovas buvo realiai nubaustas?

Neigiamai reiktų vertinti visų partijų, kurios, būdamos valdžioje, tik didino turtinę nelygybę, veiklą. Ypač nejaukiai turėtų jausis socialdemokratai, kurių esminė vertybinė nuostata – mažinti visokią nelygybę. Nepagalvota, kad nelygybės didėjimas atsisuks prieš pačią valdžią. O jei nelygybė didės ir toliau, socialinio konflikto neišvengsime.

Protinis skurdas ir destruktyvus elgesys

Destruktyviu elgesiu psichologijoje vadinamos tokios elgesio formos, kurios mažina žmogaus (o kartais ir kitų žmonių) normalaus funkcionavimo ir išlikimo galimybes. Pagal tas nepageidautinas elgesio formas dažniausiai esame Europos, o kartais ir pasaulio priešakyje. Čia jas tik įvardysiu, o išvadas padarys pats skaitytojas, juolab kad jos yra kasdienė mūsų žiniasklaidos duona: smurtas artimoje ir viešoje aplinkoje, savižudybės ir žmogžudystės, nusikalstama elgsena (vagystės, plėšimai, kyšininkavimas), rūkymas, alkoholizmas, narkotikų vartojimas, menkas fizinis aktyvumas, besaikis (dažniausiai neefektyvių ar kenkiančių) vaistų vartojimas, pasikliovimas būrėjais ar ekstrasensais ir t. t. Kraštutinės tokio elgesio apraiškos rodo ne šiaip sau skurdoką protą, bet bukumą, negebėjimą pasinaudoti lėtuoju protu net skubos nereikalaujančiose situacijose, labai menką gebėjimą mentalizuoti – susieti savo elgesį su galimais padariniais. Šiais atvejais menkai veikia vykdomosios psichinės funkcijos – lėtojo proto komponentai, atliekantys elgesio reguliaciją, savikontrolę, nedorų – greitojo proto sukeltų – paskatų slopinimą. Nėra lyginamųjų tyrimų, tačiau peršasi prielaida, kad ypač vykdomosios funkcijos yra susilpnėjusios asmenų, gimusių nepriklausomybės metais. Regis, perdėm arba ne ta kryptimi išplėtotos vaikų teisės ir perdėm susiaurintos tėvų teisės, plėtojant jų pareigas. Negalima plėtoti pilietinių ar kitokių pareigų, nederinant jų su teisėmis.

Protas ir tautos galia

Norėtųsi šį straipsnį užbaigti teigiama gaida. Nors prielaidos, kad Lietuva

protiškai nuskurdinta, neatsisakau, bet nepamirškime ir stebuklo: ji kaip tas Feniksas sugeba atsikelti iš pelenų, nusipurtyti juos ir bent kelis dešimtmečius išsilaikyti. Gal trečiojo atgimimo ir nebeprireiks, jei visi – ir valdžia, ir piliečiai ims vadovautis lėtuoju, analitiniu ir sėkmingai ateitį prognozuojančiu protu. O tai reikia pradėti nuo tik užsimezgančios gyvybės. Lietuvos pagrindinis valstybinis interesas turėtų būti gyventojų skaičiaus atkūrimas ir didinimas. Atminkime vieną paveldimumo principą: dėl genų rekombinacijų vyksta požymių raiškos grįžimas prie vidurkio. Ir iš protiškai nuskurdintų porų gims gudresni už juos palikuonys. Ikimokykliniu ugdymu galima smarkiai padidinti bendrą asmens išprusimą ir netgi protinį pajėgumą. Todėl ypač svarbu plėtoti visą ikimokyklinį ugdymą.

Išprusęs žmogus daugiau investuos ir į savo palikuonis, gyvens sveikesnį gyvenimą ir, galimas dalykas, epigenetiškai, t. y. dėl išorinių aplinkybių padidėjusiu išprusimu, iš kartos į kartą bus atkuriamas ir prarastas genetinis proto potencialas. Savo geresniu genetiniu potencialu prisidėtų ir imigrantai (žinia, tolimesnių kultūrų žmonių kryžminimasis taip pat gerina palikuonių genotipą – kartu ir genetines proto prielaidas). Apdairi imigracinė politika (pvz., atsirenkant tik mokytus arba besimokančius asmenis) padėtų atkurti prarastą genetinį intelekto potencialą. Naudokimės imigracijos teikiamomis galimybėmis.

Taigi valstybės politikos akcentai turėtų būti žmonių dauginimas ir prusinimas, t. y. prarastų genetinių proto potencijų kompensavimas sustiprintu mokymu, ypač ikimokykliniu ugdymu. Vykdomas privalomas priešmokyklinis ugdymas. Jį reiktų pailginti bent iki dvejų metų: 4–5 metukų vaikai privalomai ugdomi iki 6–7 metų. Priešmokyklinis papildomas ugdymas būsimų narkomanų, potencialių nusikaltėlių, priklausančių nuo alkoholio ar rūkymo, ankstyvųjų nėštumų, protiškai neįgaliųjų skaičių ateityje sumažins 2–3 kartus, o labiau motyvuotų darbui, geriau dirbančių ir daugiau uždirbančių, apskritai išprususių asmenų skaičių tiek pat kartų padidins. Tai rodo bent keli jau senokai atlikti tyrimai JAV, kai buvo lyginami priešmokyklinį ugdymą gavusių ir tokio ugdymo negavusių žemesnio ekonominio statuso (ribinio intelekto ar nežymiai sutrikusio intelekto) motinų vaikų pasiekimai.

Protinio skurdo pasekmių priežastis – tautos deintelektualizacija – pateikta tinklalapyje naujienos.vu.lt (red. pastaba).

universitas

14

vilnensis

paveldas

2017 m. balandis

Prof. Juozapas Tšebinskis: Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos botanikas, fitopatologas, pedagogas Veronika GIRININKAITĖ, VUB Rankraščių skyrius,

dr. Mindaugas RASIMAVIČIUS, Gyvybės mokslų centras,

dr. Silva ŽILINSKAITĖ,

Vilniaus universitetas šiemet pažymės profesoriaus Juozapo Tšebinskio 150-ąsias gimimo metines. VU Herbariume saugoma unikali J. Tšebinskio herbariumo kolekcija – viena gausiausių Stepono Batoro universiteto gyvavimo laikotarpiu sukauptų herbarizuotų augalų kolekcijų.

Darbas – gyvenimo druska

J. Tšebinskis studijavo Varšuvos universiteto Gamtos mokslų ir matematikos fakultete. Rinkti ir tirti vietinę augaliją jis pradėjo mokytojaudamas Garvoline, netoli Varšuvos. 1899 m. publikavo jos aprašymą. Stažuodamasis Vokietijoje, Pomologijos institute Silezijoje, susidomėjo augalų grybiniais susirgimais, o gavęs stipendiją šių ligų tyrimus vykdė Leipcigo universitete. Juos tęsė ir baigė Jogailaičių universitete Krokuvoje.

1900 m. čia gavo daktaro laipsnį ir ketverius metus dirbo Augalų anatomijos ir fiziologijos katedros asistentu.

1904 m. buvo pakviestas į Rusijos cukrinių runkelių augintojų kuriamą Mikologinių-entomologinių bandymų stotį Smiloje (Čerkasų srityje pietų Ukrainoje). Čia įrengė laboratoriją, tyrė cukrinių runkelių ir kitų augalų grybinius susirgimus. Aštuoneri metai Smiloje, dažnos komandiruotės leido mokslininkui smarkiai pagausinti ir paįvairinti herbariumą. Studiją apie Smilos augaliją J. Tšebinskis publikavo jau darbuodamasis Varšuvoje, kur nuo 1912 m. tobulino Žemės ūkio draugijos Augalų apsaugos stotį. Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi Varšuvos universiteto botanikos sodu, gelbėjo ir tvarkė kolekcijas, 1919 m. išleido pirmąjį vadovą po šį botanikos sodą. 1918–1923 m. darbavosi Pulavų žemdirbystės instituto Augalų apsaugos skyriuje. 1920 m. Krokuvos universitete įgijo habilituoto daktaro laipsnį.

J. Tšebinskis Smilos tyrimų stotyje, 1906 m.

Nuotraukos fragmentas

Vilniuje: meilė šeimai ir miestui

1924 m. pakviestas į Stepono Batoro universitetą Vilniuje J. Tšebinskis pradėjo vadovauti Augalų sistematikos katedrai. Jau ketvirtąkart jam teko nuo pamatų kurti savo mokslo ir darbo aplinką. Netrukus katedroje virė darbai. J. Tšebinskio vadovaujami studentai tyrė grybus, archegoninius augalus, Trakų ežerų ir Vilniaus apylinkių augaliją. Jam vadovaujant buvo daug padaryta kuriant botanikos sodą ir gausinant jo kolekcijas.

J. Tšebinskis savo gyvenimą su Lietuva susiejo anksti. Dar studijuodamas Varšuvoje jis susipažino su akušerijos studente Ona Okuličiūte (1872–1907), bajoraite iš Latavėnų dvaro šalia Anykščių. 1901 m. susituokę Andrioniškyje, vestuves atšoko Okuličių dvarelyje Latavėnuose. Ten jaunieji dažnai vasarodavo. Viešnagės uošvijoje leido kruopščiai rinkti vietinius augalus. Studiją „Flora Łotowian i okolic. Przyczynek do znajomości flory kowieńszczyzny“ („Latavėnų ir apylinkių flora. Apie Kauno krašto augaliją“) J. Tšebinskis paskelbė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos leidinyje (1910). Žmonai mirus dėl gimdymo

M. Rasimavičiaus nuotr.

VUB Rankraščių sk. arch. nuotr.

Profesorius Juozapas Tšebinskis (Józef Trzebiński, 1867–1941) – tarptautinio lygio mokslininkas, Lenkijoje pripažintas fitopatologijos (mokslas apie augalų ligas) pradininku.

1924–1937 m. prof. J. Tšebinskis plėtojo botanikos mokslą Stepono Batoro universitete Vilniuje, taip pat vadovavo Vingyje (Zakret) kuriamam botanikos sodui.

Birželio–rugpjūčio mėnesiais VU bibliotekoje bus surengta profesoriaus jubiliejui skirta paroda. Ją rengia VU biblioteka, Herbariumas ir Botanikos sodas.

J. Tšebinskio kolekcija Vilniaus universiteto Herbariume Gyvybės mokslų centre

komplikacijų, jis vedė dar kartą, taip pat lietuvaitę: Eleną Brazaitytę (1882–1969), knygnešę, daraktorę, socialdemokratų leidinio „Naujoji gadynė“ redaktorę. Dirbdamas Vilniuje, su šeima iš pradžių gyveno botanikos sode, mediniame name, vadintame „vila“, tik daug vėliau išsikėlė gyventi į miestą. Lietuvą pamilo ir profesoriaus brolis dailininkas Marianas Tšebinskis (Marian Trzebiński): išliko nemažai jo lietų akvarelių su Vilniaus vaizdais.

Vadovėlių autorius ir mokslo populiarintojas

J. Tšebinskis buvo Lietuvos mokslo draugijos (nuo 1907 m.), Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (nuo 1909 m.), Varšuvos mokslo draugijos (nuo 1916 m.) narys, Lenkijos mokslų akademijos narys korespondentas (nuo 1930 m.). Jo nuopelnai mokslui 1936 m. įvertinti Lenkijos atgimimo (Polonia restituta) ordino Komandoro kryžiumi.

Po keturiasdešimties intensyvaus mokslinio darbo metų, iš kurių net trylika buvo skirti Vilniui, J. Tšebinskis 1941 m. rugpjūčio 30 d. Vilniuje mirė ir buvo iškilmingai palaidotas Rasų kapinėse.

Nepaisant rūpesčių įrengiant naujas tyrimų stotis ir silpusio regėjimo,

M. Rasimavičiaus nuotr.

Botanikos sodas

Poa bulbosa L. subsp. vivipara (Koeler) Arcang. – gumbuotosios miglės spurguotasis porūšis. Šis augalo pavyzdys surinktas Smiloje (Ukraina, Čerkasų sritis) 1910 m. Tuo metu profesorius čia gyveno ir dirbo Entomologijos departamente

kuris ribojo darbo su mikroskopu galimybes, J. Tšebinskis įnešė reikšmingą indėlį į Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos botanikos mokslą.

Profesorius paskelbė nemažai vadovėlių, straipsnių, mielai skaitė mokslo populiarinimo paskaitas. Jo knygelę „Kaip rinkti bei žymėti augalus ir kaip daryti žolynus: trumpos praktiškos patarmės tėvynės floros mylėtojams“ (1911) į lietuvių kalbą vertė dr. Kazys Grinius. Profesoriaus surinktas herbariumas gausa, puikiu moksliniu parengimu net ir šiandien išsiskiria tarp kitų.

Herbariumas primena profesoriaus gyvenimo vietas

Vilniaus universiteto Herbariume Gyvybės mokslų centre saugoma unikali prof. J. Tšebinskio herbariumo kolekcija. Tai viena gausiausių Stepono Batoro universiteto gyvavimo laikotarpiu sukauptų herbarizuotų augalų kolekcijų, apimanti apie 2500 pavyzdžių. Šią kolekciją sudaro

premjera

Rimantas VENCKUS Vilniaus universiteto teatro trupė „Minimum“, įgyvendindama kūrybinį edukacinį projektą „Ad astra“, keletą renginių skirs ir VU bendruomenei.

Vienas jų – edukacinis spektaklis apie Martyną Počobutą „Hinc itur ad astra“ („Iš čia kylama į žvaigždes“).

Spektaklis pastatytas pagal žinomo žurnalisto, Vinco Kudirkos premijos laureato Povilo Sigito Krivicko kūrinį.

Sceninės kūrinio redakcijos autorius ir režisierius – Rimantas Venckus.

Kalbant apie Vilniaus universiteto reikšmę dažnai pamirštami jo žmonės, asmenybės, ypač iš praeities – tie, kurie stovėjo prie universiteto kūrimosi ištakų arba vėliau visomis išgalėmis stiprino, garsino jį, formavo jo įvaizdį.

Tai pasakytina ir apie Martyną Počobutą, kuris XVIII a. pabaigoje Vilniaus universitetą pavertė išskirtiniu mokslo židiniu.

M. Počobutas – viena iškiliausių Abiejų Tautų Respublikos asmenybių, pagrindinis Lietuvos mokslų akademijos steigimo pagal prancūziškąjį modelį iniciatorius, Londono ir Paryžiaus karališkųjų akademijų narys, vienas žymiausių to meto Europos astronomų, Vilniaus universiteto rektorius (1780–1799). Vilniaus observatorijai pasiūlius, 1979 m. Tarptautinė astronomų sąjunga vieną didelį mėnulio kraterį, kurio skersmuo 195 km (99ºW, 57ºN), pavadino M. Počobuto vardu.

https://lt.wikipedia.org nuotr.

Teatras žvelgia į universiteto žvaigždes

sistematinio, ekologinio, geografinio pobūdžio rinkiniai. Dalį augalų profesorius rinko, herbarizavo ir aprašinėjo pats, dalį parsisiuntė iš kitų šalių herbariumų. Dauguma augalų surinkti Europoje: Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Italijoje, Ispanijoje, keletas augalų yra iš Azijos: Gruzijos, Azerbaidžano, Kurdistano regiono. Ši kolekcija sudarė sąlygas tiek ano meto, tiek dabarties studentams ir mokslininkams analizuoti svetimų kraštų augalus – tai puiki tyrinėjimams ir mokymuisi skirta medžiaga.

J. Tšebinskis herbariumą rinko pažinimo tikslais. Profesorius tiesiog mėgo tirti vietinę florą: kad ir kur keliauta ar būta, jam tai buvo tarsi atgaiva. J. Tšebinskio surinktas augalų herbariumas glaudžiai susijęs su jo gyvenimu ir moksline veikla. Kaip sakė pats profesorius: „Augalų pasaulis yra per platus, kad galėtume visą apimti, todėl tyrinėjimus svarbu pradėti nuo savo gyvenamosios vietos.“ Taip jis pats ir darė.

Šis spektaklis galėtų tapti puikia paskata kitais metais plačiau paminėti M. Počobuto 290-ąsias gimimo metines.

Premjera numatoma balandžio 26, 28, gegužės 5 d. 19 val. ir gegužės 8 d. 20.30 val. VU Teatro salėje.

Balandžio 27 d. 19 val. VU biblio­ tekos Baltojoje salėje – buvusioje senosios observatorijos vietoje – bus pristatoma ir kita kūrybinė trupės programa „Knyga ir žvaigždės“ pagal Juditos Vaičiūnaitės poeziją (režisierė – Donata Kielaitė).

Gegužės 8–13 d. vyks XVIII tarptautinis universitetų teatrų forumas „Nenutrūkstamo ryšio zona“.

universitas

vilnensis

2017 m. balandis

Airinė Palšytė – ypatinga studentė. Šiemet sausio mėnesį ji pagerino Lietuvos šuolio į aukštį rekordą ir tapo pirmąja Lietuvos lengvaatlete, įveikusia simbolinę 200 cm ribą, buvo išrinkta geriausia Europos sausio mėnesio lengvaatlete, o vasario mėnesį Europos čempionate Belgrade iškovojo Lietuvai auksą.

Europos čempionė mano, kad sportas – viena iš geriausių gyvenimo mokyklų, kurioje įgyjamos pagrindinės (ir bene svarbiausios) gyvenimiškos patirtys bei savybės. Klausėme Airinės, kaip dera jos gyvenime studijos ir sportas, teiravomės apie rengimosi varžyboms subtilybes ir įdomybes.

Apie studijas

Bakalauro diplomą (laiku, be jokių skolų!) gavai VU Komunikacijos fakultete, dabar studijuoji Ekonomikos fakultete magistrantūroje. Visų studijų metu labai aktyviai sportavai, dalyvavai aukščiausio lygio varžybose. Kaip pavyksta suderinti sportą, studijas, o kur dar visos kitos gyvenimo sritys?

Svarbiausia – tinkamas planavimas ir disciplina, kurios mane išmokė sportas. Taip pat svarbu suvokti, kad visų sričių nepavyks maksimaliai gerai apimti, tad reikia tinkamai susidėlioti prioritetus ir retkarčiais iš naujo įvertinti tam tikros srities lūkesčius.

Ką Tau davė studijos Vilniaus universitete?

Pirmiausia studijos mane išmokė bendradarbiavimo, komandinio darbo, atsakomybės, planavimo. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis, iš kurių keletas tapo gerais mano draugais, ryšius su jais palaikome iki šių dienų. Džiaugiuosi, kad bakalauro studijų programa (KF verslo informacijos vadyba) buvo gana plati ir leido man atrasti tinkamiausias sritis. Tai itin palengvino magistrantūros studijų krypties pasirinkimą. Į sportuojantį studentą universitete neretai žiūrima kreivokai – et, neturi jis kada mokytis, gero specialisto iš jo vis tiek nebus, kad tik diplomą gautų...

Ką atsakytum tokiems (galimiems) skeptikams? Kokių gyvenimiškų įgūdžių, patirčių, praversiančių ir gyvenime, ir profesinėje karjeroje, įgijai būtent sportuodama?

Sportas – be galo daug įvairiausių įgūdžių ir savybių apimanti sritis. Nuo pat mažumės sportas mane išmokė laikytis disciplinos, tinkamai planuoti savo laiką, protingai paskirstyti gaunamą krūvį, tinkamai ilsėtis ir derinti skirtingas gyvenimo sritis, susidėlioti darbų bei užduočių prioritetus, analizuoti atliktų veiksmų / treniruočių / varžybų išvadas ir taisyti padarytas klaidas, nebijoti iššūkių, kelti sau tik aukščiausius tikslus, elgtis atsakingai ir pagarbiai, turėti nepriekaištingą reputaciją. Manau, kad visos šios išvardintos savybės yra itin vertinamos verslo pasaulyje ir kiekvienas darbdavys džiaugtųsi gavęs tokį motyvuotą,

A. Pliadžio nuotr.

Europos čempionei Airinei Palšytei studijos sportui netrukdo

atsakingą ir protingą darbuotoją. O tai, kad universitete į tokį studentą žiūrima kiek kreivai, tėra pačių dėstytojų ar kitų studentų problema. Jie to studento savybes mano galintys įvertinti tik per paskaitų lankomumą ir aktyvumą jose, ir jeigu jis tose paskaitose nedalyvauja – puola smerkti. Tačiau jie nėra susipažinę su studento sportininko papildoma veikla ir besąlyginiu atsidavimu jai, todėl sunkiai supranta padėties rimtumą. Nemanau, kad studijuojantis sportininkas, praleisdamas universitetines paskaitas, neranda kitų būdų tobulėti. Kaip jau minėjau, sportas – viena iš geriausių gyvenimo mokyklų, kurioje įgyjamos pagrindinės (ir bene svarbiausios) gyvenimiškos patirtys bei savybės.

Apie šuolį į aukštį ir sportą

Kodėl šuolis į aukštį, o ne kokia kita rungtis ar sporto šaka?

Tikriausiai todėl, kad mane į šią rungtį atvedė likimas. Ne aš ją pasirinkau, o ji mane. Ilgą laiką ruošiausi kaip daugiakovininkė, treniravausi įvairiose rungtyse, dar ir dabar gebu bėgti įvairius nuotolius, mesti ietį ir stumti rutulį, bėgti su barjerais ir šokti į tolį. Taip jau nutiko, kad vienoje stovykloje, bėgdama su barjerais, kritau, susilaužiau riešą ir nuo to momento prasidėjo mano trenerės baimės ir nuogąstavimai, kad gal vis dėlto geriau turėti sveiką šuolininkę į aukštį nei sulaužytą daugiakovininkę.

Nuo tos stovyklos pradėjome ruoštis specifiškai šiai rungčiai ir tik kartais dalyvaudavau kitų rungčių varžybose.

Esi minėjusi, kad pastarąjį pusmetį dirbi su sporto psichologe (beje, taip pat VU alumne Aiste Žemaityte).

Ką Tau davė ši patirtis?

Sporte toks specialistas – būtinybė.

Dažnai artimųjų palaikymo neužtenka. Kiekvienos srities sportininkas profesionalas turi turėti tam tikrą palaikymą iš šalies. Aistė buvo tarsi tas trūkstamas komponentas mūsų bendrame darbe (mano, trenerės ir kineziterapeuto). Šį komponentą įtraukus į treniruočių procesą tam tikri psichologiniai niuansai nugulė į savo vietas ir man tapo lengviau susidoroti su įvairiomis stresinėmis situacijomis.

Džiaugiuosi mūsų bendradarbiavimu ir tikiu, kad ateityje mums pavyks ir toliau kartu siekti geriausių rezultatų.

Kiekvienoje veikloje būna nuokalnių, duobių, sporte tai itin stipriai išgyvenama. Tau taip pat tai, ko gero, pažįstama. Kaip iš jų lipi, ką darai, į ką remiesi?

Ir pergales, ir pralaimėjimus išgyventi yra beveik vienodai sunku.

Tarkime, kodėl, kai pagerinu rekordą,

15

Konferencija „Versli šeima 2017“: vieta dalytis šeimos verslų patirtimi VU Verslo mokykloje yra vykdomos ne tik verslo studijos, bet ir įvairūs projektai, skatinantys verslumą. Ypač daug dėmesio čia skiriama šeimos verslų temai. Būtent apie šeimos verslus ir Verslo mokyklos organizuojamą konferenciją „Versli šeima 2017“, kuri vyks gegužės 26 d. Birštone, kalbame su direktore dr. Birute Miškiniene.

daugiau nebešoku? Nes žinau, kad yra didžiulė rizika gauti traumą: kai pasiduodi emocijoms, džiaugsmui, prarandi koncentraciją, atsipalaiduoji ir kitas šuolis techniškai jau nebebus geras, gali net susižeisti. Ir šiaip po didelių laimėjimų visada būna savotiškas kritimas į duobę. Dažnai po laimėtų pirmenybių kelios kitos savaitės būna itin sunkios: sunku susikaupti treniruotėse, sunku pasiekti gerų rezultatų. Reikia laiko atsigauti, susigrąžinti formą, kad vėl pradėtum kilti. Su nesėkmėmis susidoroti gal net šiek tiek paprasčiau – žinai, kad turi pamiršti, susikaupti ir eiti pirmyn. Mano karjeroje buvo pralaimėtų varžybų, po kurių kilo net egzistenciniai klausimai: tarkime, Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, į kurias vykau su labai dideliais tikslais, demonstravau puikią formą treniruotėse, taip nepasisekė iš esmės tik dėl nevykusios aklimatizacijos. Patikėjome žmonių iš sporto institucijų pasakojimais, kaip ten nesaugu, kokia nesutvarkyta infrastruktūra, kokios sudėtingos kelionės iki arenų, kaip tai gali varginti... Reikėjo greitai nuspręsti, ką daryti, todėl pasirinkome atvykti kone prieš pat startą. Atvažiavę pamatėme, kad nėra ten tokių baisių kamščių, kad ir lovos paruoštos, ir maisto tinkamo užtenka... O staiga prieš pat startą pasikeitęs klimatas man tapo„peiliu“ ir tai lėmė pralaimėjimą. Po tų varžybų ilgai galvojau, ką man daryti toliau. Vis dėlto nusprendžiau, kad šitas pralaimėjimas nėra priežastis baigti sportininkės karjerą. Taigi dažniausiai tiesiog tenka atrasti stiprybes savyje, taip pat labai padeda artimųjų palaikymas ir supratimas, tačiau labiausiai – vidinė motyvacija ir didžiulių tikslų sau kėlimas.

Pafantazuokim, kokių dar specialistų pagalba galėtų padėti prie Tavo pasiektų aukštumų pridėti dar keletą centimetrų. (VU turime pačių įvairiausių sričių specialistų!)

Sportininko kasdienybėje svarbiausi žmonės yra treneris ir kineziterapeutas (kurių profesionaliame sporte tikrai trūksta), papildomi specialistai – sporto masažuotojas, mitybos specialistas ir psichologas, o vėliau ir visi sporto mokslininkai, galintys rekomenduoti tiek treniruočių apkrovas, tiek besidomintys naujausiomis technologijomis. Na, ir nepamirškim mano profesinės srities – komunikacijos ir rinkodaros specialistų. Jų indėlis sporto versle taip pat didžiulis, nes jų dėka sportininkas sulaukia rėmėjų pasiūlymų, o tai ne tik didina sportininko matomumą ir žinomumą, bet ir leidžia uždirbti papildomų pajamų, kurios praverčia pasirengimo metu.

Kalbino doc. Ramunė Žilinskienė Išsamų interviu skaitykite naujienos.vu.lt

Kodėl Verslo mokykloje tiek dėmesio skiriate šeimos verslams ir kas Jus skatina tai daryti?

Nemažai studentų Verslo mokykloje yra iš šeimos verslų – jie ateina pagilinti jau turimų ir įgyti naujų žinių, kad galėtų laikui bėgant perimti ir plėtoti šeimos verslus. Šeimos verslų modelių yra išties labai įvairių – turime atvejų, kai studentai, įkūrę verslus, įdarbina savo tėvus. Tai buvo pagrindinės paskatos, lėmusios mūsų domėjimosi šeimos verslais pradžią. Besigilindami pastebėjome, kad Lietuvoje apie šeimos verslus yra kalbama gana mažai, nors didelė dalis mūsų šalies verslų ir yra šeimos verslai. Šeimos verslai labai dažnai tapatinami su smulkiosiomis įmonėmis, todėl apie jų specifiką ir problemas kalbama per mažai, nes tai lyg ir nėra reikšminga. O juk tai iš tikrųjų nėra tiesa. Kita vertus, bendraudami su šeimos verslų atstovais, ypač smulkių verslų, dažnai matome, kad ir jie patys nelabai vertina ir suvokia savo svarbą ir poveikį ekonomikai. Būtent šeimos verslai sukuria labai didelę dalį šalies BVP. Smulkūs verslai – tai sukurtos darbo vietos ir nauda tiek to regiono, tiek valstybės ekonomikai. Konferencijoje „Versli šeima“ siekiame dviejų tikslų: drąsinti šeimas imtis savo verslo – suteikti naudingų teisinių, mokestinių ir verslumo žinių ir kartu pristatyti sėkmingų šeimos verslų istorijas. Šių metų konferenciją organizuojame Birštone, nes norime, kad į šią diskusiją įsitrauktų ir regionuose savo veiklas plėtojantys verslininkai, kurie,

pripažinkime, turi mažiau galimybių, o gal ir drąsos imtis verslo.

Kuo ypatingi šeimos verslai? Šeimos versluose labai svarbus ryšys tarp įmonės ir šeimos, todėl, jei įmonę yra įkūręs vienas šeimos narys, jos veikloje, kad ir netiesiogiai, dalyvauja visa šeima. Įvykiai versle daro įtaką šeimos gyvenimui, o pokyčiai šeimoje veikia ir verslą. Dažnai šis verslo ir šeimos ryšys lemia išskirtinį dėmesį produktų ar paslaugų kokybei – į tai žiūrima itin atsakingai, nes šeima gali būti tapatinama su pačia įmone ir jos produkcija. Šeimos verslai yra labai svarbi ekonomikos dalis, nes būtent šeimų valdomos įmonės dominuoja tarp visų verslų pasaulyje. Pavyzdžiui, Japonijoje daugiau kaip 90 proc. įmonių yra šeimos verslai, Europoje šios įmonės sudaro apie 70–80 proc. visų įmonių. Paskutiniais European Family Business duomenimis, 38 proc. visų Lietuvos verslų buvo šeimos verslai.

Manau, kad dabar šis skaičius Lietuvoje auga, nes matome daug verslumą skatinančių iniciatyvų.

Ar šioje konferencijoje gali dalyvauti visi norintys?

Konferencijoje laukiami ne tik šeimos verslų atstovai, bet ir tie, kurie turi slaptą norą įkurti verslą, bet jiems trūksta drąsos, žinių, patirties, ryšių. Laukiame ir tų, kuriems tiesiog įdomi šeimos verslų ir verslumo tema. Labai kviečiame dalyvauti ir visus susidomėjusius VU bendruomenės narius. „U. V.“ inform.

Individualios akademinės konsultacijos dabar dar prieinamesnės Studentai turi galimybę beveik kiekviename padalinyje studijų klausimais kreiptis į akademinį konsultantą.

Tokią galimybę suteikia akademinio konsultavimo plėtros tinklo projektas. Į akademinį konsultantą studentai gali tiesiogiai kreiptis kilus įvairioms su studijų procesu susijusioms problemoms ir kartu ieškoti konkrečiam studentui tinkamų sprendimo variantų.

Pagrindinis projekto tikslas – teikti studentams, susidūrusiems su akademinėmis problemomis, kokybiškas konsultacijas, taikant lanksčias studijų sistemos galimybes. Tai operatyvi, visapusiška ir į individualių poreikių išaiškinimą orientuota konsultacija. Universiteto studentai kartu su akademiniu konsultantu galės spręsti tokius studijų proceso organizavimo klausimus kaip, pavyzdžiui, studijų dalykų pasirinkimas, gretutinių studijų klausimai, individualių studijų planų sudarymas, tarptautinės praktikos planavimas ar dalyvavimas dalinių studijų mainų programoje.

Raginame studentus aktyviai kreiptis į jų padalinyje esantį akademinį konsultantą nurodytomis darbo valandomis, kurias rasite apsilankę interneto tinklalapyje www. kviečia.vu.lt.

Studijų direkcijos Karjeros ir konsultavimo skyrius

universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

2017 m. balandis

Praūžė 49-oji Fiziko diena Atkelta iš p. 1 Fizikos fakulteto optoelektronikos medžiagų ir technologijų magistrantą Dovydą Banevičių galima pelnytai pavadinti FiDi veteranu. Jaunuolis į šio renginio organizavimą įsitraukė jau nuo pirmo bakalauro studijų kurso, kai tapo garbės fuksu. Antrame kurse „pakilo“ iki dinozauro vadybininko, trečiame buvo atsakingas už finansinę dalį, o pernai perėmė FiDi organizacinio komiteto vairą. „Dar būdamas

mokinukas matydavau šią šventę per televiziją. Nemažai vyresnių draugų studijavo Fizikos fakultete. Kadangi planavau stoti į fiziką, tai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Galima pasakyti, kad FiDi susirado mane“, – šypteli Dovydas.

Būsimos šventės idėjos gvildenti pradedamos rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, tačiau vasarą taip pat stengiamasi atlikti„namų darbus“, kad rudenį būtų apie ką kalbėtis. Susitikę

„fidistai“ niekaip negali apeiti FiDi temos: net jeigu pradeda šnekėti apie politiką, pokalbį vis viena baigia FiDi tema. „Sakyčiau, suorganizuoti šitą šventę tokiu tempu, kaip mes organizuojame, užtrunka du mėnesius – nuo vasario pradžios iki balandžio.

Pradedame gaminti atrakcionus, visu pajėgumu ieškoti rėmėjų, įdomesnių partnerių, vietos vakarinei daliai. Labai daug laiko atima sukoordinuoti šventę, jos logistiką. Kai prisijungia

visi, prijaučiantys mūsų dvasiai, intensyviausios tampa paskutinės trys keturios dienos“, – sako magistrantas.

Jis šiemet stengėsi prisidėti prie kuo daugiau sričių, nes yra sukaupęs įvairios patirties: vaikinui teko tiek užsiimti vadyba, tiek konstruoti dinozaurą, atrakcionus, tiek motyvuoti kitus ir pačiam rodyti iniciatyvą.

Pirmasis dinozauras sukonstruotas 1978 m. 10-ajai FiDi. Dovydas pasakoja, kad nuo to laiko buvo 6–7 skirtingos platformos, o dabartiniam Dinui Zaurui turėtų būti tarp 9 ir 10 metų. „Mes jį žiemą užkonservuojame. Kai ateina laikas pereiti į darbinę būseną, po truputį prikeliame. Paskutines dvi savaites dirbame tam, kad jis atrodytų ir elgtųsi kaip dinozauras. Didžiausias mūsų galvos skausmas – variklis, nes tiek jis, tiek platforma yra labai seni.

Ilgiausiai užtrunka po žiemos miego atgaivinti variklį, sureguliuoti judančias sistemas. Man visą laiką didžiausia švente tampa paskutinė naktis prieš FiDi“, – šventės organizavimo ypatumus atskleidžia pašnekovas.

Pasak jo, FiDi organizuoja apie 100 žmonių, o su visais rėmėjais, partneriais ir talkininkais jų susidarytų bemaž keturis kartus daugiau – juk tai didžiausia studentiška šventė Lietuvoje.

Kitąmet FiDi bus 50-oji – jubiliejinė..

Tad ko galime tikėtis? Dovydas tvirtina, kad„fidistai“ turi grandiozinių planų ir idėjų, o pasiruošimą būsimai šventei žadėjo pradėti jau nuo balandžio 2 d. „U. V.“ inform.

E. Kurausko nuotraukose – 49-osios FiDi akimirkos

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, I aukštas, 107 kab. Tel. 268 7089, mobil. tel. 8 687 49 018, el. p. liana.binkauskiene@cr.vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz.

4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius. Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė. Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė.

Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė. Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Redakcija pasilieka teisę atsirinkti publikuotinus tekstus.Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.