Visų šalių proletarai, vienykitės!
uuoenuas 175 m. gegužės 30 d.
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
Nr. 20 (920)
studentai laikė Mokslinio ateizmo egzaminą. Rezultatai neblogi. Trečiame kurse yra 206 studentai. „Nesuklupo'' nė vienas. Penketus gavo V. Gedvilaitė, N. Delnickaitė (lietuvių k. ir lit. spec.), V. Daukšaitė (rusų k. ir lit. spec.), R. Barzda, S. Lapins kas (vokiečių k. ir lit. spec.). Iš viso penketus gavo net 88 studentai. „Nepasisekė" tik šešiems — trejetai. Taigi, pradžia nebloga. L. KLIŠAUSKAS
„Pramonės Įmonių organi zacijos ir planavimo" egza minas pramonės planavimo spec. III k. 2 grupėje. Minvydas Utaras, atsaky damas į fakulteto sienlaik raščio anketos klausimą, pa reiškė: „Ekonomistas — tai inžinierius, filosofas, ekono mistas ir t.t."
Egzaminų
pasakyti žodžiai sveria nema žai. Juk būti „truputį inžinie riumi", „truputį filosofu" rei kia ne tik per statistikos ar filosofijos egzaminą, bet ir prieš kiekvieną egzaminą, įskaitą, koliokviumą, semina rą. Nes kiekviena diena turi savo filosofiją, nes kiekvie nas egzaminas — ne tik ži nių, bet ir visų asmeninių M* ’ savybių panaudojimo arena. Ir „mūšiai" čia iš tikrųjų smarkūs — ne tik už pažy mį, ne tik už stipendiją, bet ir už patį save. O doc. J. Pauliukonis po pramonės įmonių organizaci jos ir planavimo egzamino pasakė, kad tai buvo tik eili nis, niekuo neypatingas eg zaminas. Gal tuo studentams sunkus, kad daugelis matę tik rūkstančius gamyklos kami nus, kad, pukiai žinodami ga mybos tikslus, ne visada nu tuokia, kaip jie įgyvendina mi. Doc. J. Pauliukonis vadi na tai „prisiskaitymu". Leng va jam buvo „susišnekėti" su tais, kurie, perfrazavus žino mą posakį, jau „uostę ga myklos dūmų". Bet dėstytojas tikisi, kad kitais metais da bartiniai trečiakursiai bus jau tikri gamybininkai, kad po praktikos tikrai nekils Nežinia, kas turėjo būti klausimas, ar kombinatas — parašyta vietoj šio „ir t.t.", gamybinis susivienijimas, o tačiau, man atrodo, kad ir darbo apmokėjimo sistema
sesija -
[Studentai gyvena artėjanl>s sesijos rūpesčiais. Prieš lis įdėto darbo, sukauptų pių patikrinimas. Tiesa, kai Is jau gali atsipūsti: sesija laikyta, ar beliko tik vienas ■tas egzaminas. Prasideda Imybinė praktika. I Istorijos fakultete pirmieji [siją laikė trečiakursiai bibptekininkai ir ketvirtakurlai žurnalistai. Ne visiems ji livo sėkminga. Bibliotekininpms „kiečiausias riešutas" Ino politinės ekonomijos įzaminas. Visose trijose mėse — net 12 dvejetų, [ogiausiai šį egzaminą laikė |I k. M grupė — 6 dvejetai, bi nedaro garbės šios grupės ludentams. Juo labiau, kad briketais laikančių nėra nė leno. T grupėje padėtis kiek klešnė — egzaminus penkelis išlaikė 2 studentės — E. losevičiūtė ir A. Putinaitė. I Dekerytės. M. Talutytės, Kublinskaitės ir kitų studii knygutėse po šios sesijos kra trejetų. Vis dėlto ir čia plitinės ekonomijos egzamip rezultatai ne kuo geresni r 5 dvejetai: „riešuto nefando" J. Misevičiūtė, A. lavaliauskaitė, I. Kairelytė,
V. Daumantaitė, N. Revinskaitė. Pastaroji — vienintele grupėje — gavo dvejetą ir iš darbo su skaitytojais egzami no. V grupės bibliotekinin kams liko du egzaminai. Kol kas penketais laiko L. Kulytė. J. Urbonaitė. Trejetų dar ne turi S. Briliūtė. L. Drotvinaitė, V. Šiaulytė ir kitos. R. Ta mošiūnaitė neišlaikė dviejų egzaminų. Taip galima nesu laukti ir sesijos pabaigos. Nepalyginamai geriau sesi ją baigė ketvirtakursiai žur nalistai. Išlaikę penkis egza minus, jie gavo tik 8 treje tus (grupėje 21 žmogus). Tu ri jie ir du „apskritus" penketukininkus — K. Ciučiulkaitę ir D. Lukaševičienę. Net keturios busimosios žur nalistės — V. Daunoraitė, J. Janulevičiūtė, B. Jankauskai tė, R. Germanavičiūtė — ga vo tik po vieną ketvertą, o kitus egzaminus laikė vien labai gerai. Dabar žurnalistai jau praktikoje. Gerai baigus sesiją, gera ir dirbti. Filologijos fakulteto audito rijose studentai dar laiko įskaitas. Tik kai kurių studi jų knygelėse parašyti pirmieji pažymiai. Visi trečių kursų
Kosmose-„SOJUZ-18“ Nuo gegužės 24 d. kosmose dirba laivo „Sojuz-18" [ula — Tarybų Sąjungos Didvyriai lakūnai-kosmonauli‘ P. Klimukas ir A. Sevastjanovas.
VĖL Į DEIMANTŲ KRAŠTĄ Jakutija garsėja deimantų, alavo kasyklomis, uga nauji miestai, aujos geležinkelių linijos les;asi. Jakutija sparčiai ap gudinama, puošiasi staty’U pastoliais. Eksploatuojami * Sausus gamtos lobių tel. miai. Antri metai į šį kraštą Tksta Universiteto studentų “tybinis būrys. Šiemet 80 J’iversitetiečių dirbs trijuose Jotuose. Į Lažo, aukso ieš-
kotojų ir geologų kaimelį, esanti prie Adyčios upės, Verchojansko kalnyne, atva žiuos 20 studentų. Jie statys kontorą geologams. Šios sta tybos sąmatinė vertė — 150 tūkstančių rublių. Kita, ketu riasdešimties žmonių grupė dirbs Tysy-Kyyl kaimelyje prie Janos upės, kurioje gau su žuvies. Kaimelyje yra alavo kasyklos. Grupė statys du namus, darbų sąmatinė vertė — 300 tūkst. rub. Ja-
Tavo
žinių
įvertinimas.
Tavo
darbo
ataskaita
Universitetui,
Tėvynei
kutske, vaisių ir daržovių saugyklos statyboje, betonuos 20 mūsiškių. Visi būriai gy vens palapinėse. Maistui ski riama du rubliai per dieną. Studentai ne tik- dirbs, bet ir įdomiai poilsiaus: bus ren giamos ekskursijos, draugys tės vakarai, susitikimai su aukso, deimantų ieškotojais, garsiais to Krašto žmonėmis. Norintys vykti į Jakutiją, dar gali kreiptis į komjauni. mo Universiteto komitetą. Jeigu leis gydytojų komisija, būryje vietos atsiras. Pagei dautina aukštesnių kursų stu dentų vaikinų. Pirmosios grupės, kuiios įruoš stovyklas, išvyksta bir želio 10—15 dienomis, liku sios — 24—27. Studentų sta tybininkų būrys iš Jakutijos turėtų grįžti rugpiūčio 24—25 A. SKRABULIS
taps aiški kaip paskaitų tvar karaštis. Koks bus pažymys, priklau so ne tik nuo to, ką išmokai vakar ar prieš mėnesį. Prieš egzaminą kalbama ne tik apie pramonės įmonių plana vimą, bet ir „planuojami" se sijos rezultatai. Alvydas ža dėjo neišeiti, kol dėstytojas neparašys keturių, Vytas sa kėsi tol „drebins" (tur-būt, įskaitų knygelę?), kol dėstyto jas neįrašys bent „patenkina mai". Už tai Arvydas, visų nuomone, buvo jau „užprog-’ ramųotas penketukininkas", galintis pasakyti, kelintame puslapyje įrašyta formulė ir kuriam nelieka nieko, kaip tik iš inercijos važiuoti pir myn. .. Tačiau ne visi planai įvykdomi. Ir todėl per egza miną geriausiai jauti, kiek teisingai tu (vertini pats sa ve. Matai, kiek dar trūksta, kad galėtum atsidusti — įvykdžiau, kiek galėjai lai mėti, jei būtum žinojęs, kaip apskaičiuoti savikainos maži nimą, ar būtum atspėjęs, iš protavęs, kad planuojant rei kia afsižvelgti į poreikius. Ir po kiekvieno egzamino tam pant „gudresni" ne tik ta prasme, kad mokam geriau išnaudoti palankias aplinky bes, bet ir geriau pradedam suvokti, kiek ir ko mums trūksta, kad galėtume įvyk dyti net minimaliausius savo
planus. Tada jau galima pa galvoti apie tai, kodėl grupė iš pirmos vietos fakultete smuktelėjo į antrą iš gijo, galima pagalvoti ir atskirai apie kiekvieną — kodėl iš pirmo egzamino buvo penke tas, o iš trečio — tik treje tas. Galima ir palyginti ko liokviumo pažymius su egza mino pažymiais — kodėl iš pirmojo keturi, o iš pastaro jo — trys... Daug apie ką galima pamąstyti. Gal ne šiandien, po egzamino, kai viskas dar įkaitę ir dar tru putį baugu paliesti. Gal ne šiaudien, kai vakare laukia vienintelė metuose ekonomis to šventė su visais jos džiaugsmais. Galima apie tai pagalvoti ir po paskutinio — filosofijos egzamino šį pava sarį. Jei studentė, atsakinėda ma per šį egzaminą apie tie są, neišdrįso pameluoti, nors melu būtų išgelbėjusi draugę ir save, tai filosofijos egza minas tikrai reikalingas. Kaip ir pramonės įmonių planavi mas, kaip ir kiekvienas eili nis, dar daug kartų pasikar tosiąs egzaminas. Svarbu, kad išlaikytų visi. V. GAIŽAUSKAITE A. ULOZEVICAUS Ir A. STANEVIČIAUS nuotraukos
RUOŠIAMĖS DAINŲ ŠVENTEI Gegužės 24 d. LTSR Vals tybinės Filharmonijos salėje įvyko Vilniaus miesto chorų apžiūra-konkursas, kuriame dalyvavo ir VVU Akademinis choras. Mūsų choristams te ko pasirodyti pirmiesiems. Jie padainavo tris Respublikinės Dainų šventės, skirtos Perga lės 30-mečio jubiliejui, reper tuaro dainas ir du neprivalo mus kūrinius. Ypač pakiliai nuskambėjo A. Bražinsko kan.
Universitetas ruošiasi dide liam politiniam Įvykiui — rin kimams Į respublikos Aukš. čiausiąją Tarybą ir vietines darbo žmonių deputatų tary bas. Šauniai darbuojasi agitato rių —♦ dėstytojų ir studen tų — kolektyvas.
tata „Brolių milžinų šaly". Žiuri nutarimu I-oji vieta Vilniaus aukštųjų mokyklų chorų' grupėje paskirta VISI chorui „Gabija". Antrieji — universiteto choristai. Dabar choristams liko bene pats atsakingiausias darbo etapas — nepriekaištingai pa siruošti Respublikinei dainų šventei. J. PAZIKAITE
„KOMSOMOLSKAJA PRAVDA“ — 50 1924 metais įvykęs partijos XIII suvažiavimas priėmė nu tarimą „Įsteigti visos Rusijos, komjaunimo laikraštį". Ir štai šiandien geriausias tarybinio jaunimo draugas, ištikimas partijos pagalbininkas „Kom-
somolskaja pravda" švenčia savo auksinį jubiliejų. TSRS Aukščiausiosios Ta rybos Prezidiumo Įsaku už didelius nuopelnus laikraštis apdovanotas Spalio revoliu cijos ordinu.
TEGUL
DISKUSIJA
KUR DINGSTA LAIKAS?
Kažkas įmetė akmenį, ir nuraibuliavo diskusijų bange, lės — vandens paviršium. Kažkas, operuodamas skai čiais ir faktais, pasvėrė, iš matavo ir įkainojo mūsų lai. ką — kaip materialų daiktą. Daug kas nusijuokė — ne galima juk taip diletantiškai žiūrėti į akimirkų bėgimą, pagrindinę mūsų būties Iš raišką. Gyvenimas pats savaimę yra laiko visuma, ir matuoti jį vien mokymosi kriterijais gali tik asketai. Kiekviena diena atneša begales rūpes čių rūpestėlių, toli gražu ne
„Koks malonus, Antanai, pirmo pavasarinio vėjo dvel kimas. Atrodo, kad išlendi iš kažkokio dvokiančio purvo į tyrą ir mielą orą. Pas mus dar nežydi nė alyvos, nesisklei- džiulis trūksmingai alsuojandžia nė pumpurėliai, bet jau •is vulkanas spiaudo iš savo ti, kad kažkoks žiedas sklei kraterio kolokviumų, įskaitų, džiasi tavo krūtinėje. Ir tu egzaminų lavą, nekalbant patenkintas mėgaujiesi jo jau apie seminarų, pratybų kvapu ir šviežumu. Ir tol tau riedulius. Bėgam nuo laiko. būna gera ant širdies, kol Mokslą ziaumojam skubom ir pro langą žvelgi į vaiskią be skonio. Net filologai ir dangaus mėlynę, bet tik už kiti humanitarai, kurių ir tenka žvilgtelėti į stalą, į su mokslas dėl savo „nesausumo" krautą ant jo knygų krūvą, kitiems regis ne mokslas, o kai vėl niūrus šešėlis užtem kažkoks spalvingas, kvapindo sielą. Kiek darbo! Štai gu gas gardėsis. Nieko panašaus. li pradėtas rašyti kursinis Vargšai humanitarai labiau darbas ir toliau nejuda nė iš siai apiplėšiami: stropiausias vietos, nes trūksta medžia iš jų, guldau galvą, perskaito gos." daug mažiau, negu literatūrą Žinoma, dabar turėčiau mėgstantis tiksliųjų mokslų dirbti ką kitą, o ne skaityti kankinys. Joks paradoksas: savo malonumui Vaidoto Spu- knygų rijimo skaitymu ne do laiškus. Bet jie traukia laikysim, o kada humanitaras mane kaip tuos vaikus, siau knygos neryja! Tų knygų, čiančius už lango, pavasaris, būtinų antikinės, užsienio, ir primena: esi apsikrovęs rusų, lietuvių literatūrų eg darbais, esi kaip ta Barbė zaminams ar įskaitoms, — Devyndarbė.. . kalnai! Įsivaizduokit tą pa Paskambinai tu. Netikėtai čią sesiją porą skirtingų lite — palaukėt dėstytojo lygiai ratūrų egzaminų, dar priedo tiek, kiek reikia, tada, kad kitos literatūros įskaitą. Pa turėtumėt nenuginčijamą savo prasčiausiai pavartykit pro pavyzdingumo dokumentą, gramas, būtinos literatūros Regina išsitraukė „Fedą" ir sąrašus. Nežinau, ar yra kas keletą kartų spragtelėjo, su bandęs suskaičiuot, kad ir stačiusi jus prie fakulteto iš puslapiais, kiek studentui kabos. .. Markučiuos ant reikia perskaityt, sakysim, balų dar ledas, o kalvukių per metus ar visas studijas ir kriaušiuose — žibutės! Anks pažiūrėt, kiek tai užimtų lai tyvos, šviežios — ne iš tur ko, jei studentas prisilaikytų gaus bobų už rublį pirktos! protinės higienos specialistų Padėjai prie Puškino biusto, nurodomos normos — berods, nustebinai autobuso vairuo aštuonių puslapių per valan toją, užbėgai į katedrą — dą. Čia turimas galvoje moks profesorius sumišo, laboran linis tekstas, bet ar tikras tė nušvitusi prisipažino, ką grožinės literatūros teksto tik pagalvojus, pavasaris jau skaitymas, o tuo labiau na ar dar ne... grinėjimas — užimtų mažiau! „Tu mane/ sveikini su pa Kaip ir kiekviena žmogaus vasariu, o aš to pavasario li veiklos galimybė, skaitymas gi šiol ir nepastebėjau. Štai turi savo fizines ribas, Žinoką reiškia miestas ir mokslas. mas rašytojas fantastas StaTik vakar pamačiau, kad jau nislavas Lemas pateikia pažydi vyšnios", — vėl V. Spu- prastą paskaičiavimą: jei das. žmogus gyventų šimtą metų ir kasdien perskaitytų po vie Laikas svaido mus, lyg di- ną knygą, — jis vargiai ga
susijusių su studijom ir netelpančių sąvokoj „laisvalaikis". Be to, gyvenimo rytmetis diktuoja savus įstatymus: juos galima ignoruoti, bet negalima jų paneigti. Jau pats diskusijos pavadinimas „Kur dingsta laikas" prašąs! atsako: jis nueina į amžinybę. Negrįžtamai. Nepriklausomai nuo to, kaip prasmingai jis buvo praleistas. Tik žymė kažkokia lieka, Kokia? Daug buvo šnekėta apie laiką, skirtą ar skirtiną mokslui. Debatų mintys pilnai tilpo šioje konstantoje. Norisi pagalvoti apie laiką, kiekvienam duotą padaryti ką nors gero, pateisinti žmogaus vardą, juoba, kad diskusijos paraštėj ryškėjo tokia aliuzija. O tokio laiko mes daug
turim. Gyvenam bendrabučiuose, su artimaisiais, važinėjam troleibusais, traukiniais, sėdim koncertų salėj ar vaikštom po parduotuves — visur mus supa šimtai žmonių. Turim kartais marias laiko. Alma Mater padaro iš mūsų specialistus (jeigu ne amatininkus), suteikia inteligencijos (jeigu tai įmanoma), ugdo tauriuosius jausmus ir fordmuoja pasaulėžiūrą — bet ar tai viskas?... Iš kur tas slogus žodis „susvetimėjimas"? Prašnekęs apie jį geriausiu atveju būsi apkaltintas neaktualumu, neoriginalumu, sentimentais ir dar balažin kokiomis nedorybėmis. Bet taip yra. Juk netiesa, kad visi turi motinas — tai motinos laukia savo vaikų. Netiesa, kad lūpos sa-
AUDEKLAS SU ŽIBUTĖM
ŠVENTĖ ŠILE 500 studentų kasdien zuja Pramonės ekonomikos fakul teto koridoriais, susikaupę varto užrašus ir konspektus, dedasi galvon virtines skai čių ir formulių. Artėja sesi ja. .. Tačiau gegužės 24 d., palikę auditorijas ir skaityk las, ekonomistai būriais trau kė į Šilą. Kaip ir kasmet, saulėta šeštadienio poDietę
pušynas prie Šilo ežero pasi puošė spalvingais plakatais „Sveiki atvykę į Ekonomisto šventę". Virš ežero, virš pušyno ai. di studentiškas „Gaudeamus", geriausiems ir aktyviausiems fakulteto studentams įteikiami pagyrimo raštai, asmeninės dovanėlės, tradicinius tortus džiaugsmingai sutinka sporti ninkų komandos, sėkmingai pasirodžiusios tarpfakultetinėse varžybose.. . Šiltais ploji mais ir nuoširdžiu juoku šventės dalyviai palydi tre. čiakursių „Trejetukininko ba ladę", pirmakursių insceniza cijas „Ne čia pataikė“, „šu
ko širdies žodžius — tai kalba pataikavimas. -Netiesa, kad skubam padėti draugui ar svetimam, smerkiam blogį —- geriau bevelijam abejingai praeiti pro šalį. Tolyn. Taigi, laikas. Jis, matyt, duotas tam, kad žmogus su spėtų žmogumi tapti. Neniurzgetų dėl jo stokos, o stengtusi praleisti prasmingai, tobulėtų viduje. Tuomet bus lengviau susigaudyti laiko abrakadabroje. Nereiks beviltiškai šūkčioti ir graudintis — o taip dažniausiai daro tie, kurie nemato, kad vaikšto aplinkui žmonės ■— ne svetimi, kad naivumas perauga į bukumą, kuriuo daug kas, pats to nesuprasdamas, dangstosi lyg skydu, Gal per smarkiai? Tebūnie atleista. Gyvenimo tiesoms to aš esu pavargęs ir jaučiu, kad negalima pailsėti prie globstyje šito miesto, kuris tiek daug mąsto, kuris mane išmokė mąstyti ir kuris be paliovos vis ragina mane mąstyti. Kaip nesijaudinti tarp tų knygų, kurios nuolat kursto mano smalsumą ir jį nuvargina, jo nepatenkinu sios", — prisipažinsi kaip šir dingas apkaršęs A. Franso iš minčius Silvestras Bonaras, kuris po to, švelniai rezig nuodamas, pridurdavo. — „Nujaučiu, kad kažkur, toli nuo čia, miško pakraštyje, yra namelis, kuriame aš ras čiau trokštamą ramybę". . . Tau tokia melancholiką ne prie širdies, kraujas jaunas, tai geriau užsiversk ant pečių kuprinę ir keliauk į Chibinus, Merkinę ar, jei kokios, ir paprasčiausiai į kaimą, gerk šiltą garuojantį pieną. . . Brangink akimirkas, kurias tik gali iš to didžiojo pavyduolio laiko nuvogti sau. Brangink savo dvasios auto nomiją. Ir tu nebūsi egois tas: tik turėdamas gali duo ti.
lėtų perskaityti vos 40 tūks- tyti mokiniams ar kaip kitančių knygų. taip prisireiks, ir tada pradėsi Bitų perteklius, informaci viską nuo pradžių. jos bumas — tik ir girdi iš Tu kaltini save, kad gaišti visų pusių. Karštligiškai ku laiką, bet eini atkraiginęs riamos greitojo skaitymo, galvą į besprogstančias šakas; greitojo skaičiavimo, greitojo atstūmęs uždavinį, jau kele rašymo ir galybė kitokių tas minučių esi ten, už lan greitųjų sistemų. Visų jų go, klausaisi pirmosios pava. tikslas tas pats: neatsilikti sario giesmininkės zylės ar nuo laiko, taupyti jį, suspėti stebi, kaip kuičiasi ir sma atsirinkti ir pasiimti būtiniau giai čirpsi gerklingi padau sią, iš gausybės informacijos. žos žvirbliai.. . Aišku, tu su Bet ir entuziastingiausi sigriebi, tu pervirš tokiem greitojo skaitymo propaguo niekam laiko nešvaistai, ir aš tojai pripažįsta, kad groži pritariu tau Sausieji, ko niam tekstui jis — netinka. mandos ir disciplinos žmonės, Mes grožinė literatūra — ne kala gyvenimą, dirba jį, o vien nuogi rašto ženklai, ku tokie, kaip tu — jį sudvasina, riais užkoduoti tokie pat nuo padaro įmanomą ir net jaukų, gi realybės faktai. Grožinės šiltą. literatūros skaitymo nepa Bet — jei tu ne ištižėlis. spartinsi, kaip nepaspartinsi Jei esi paslankus. T. y. jei žmogaus jausmų, išgyvenimų, moki mėgautis laisvai ir ne kuriuos ji aprašo ir kuriuos varžomai — kaip muzika, ku sukelia tavy, beskaitančiam. riai tu atsiduodi — slenkan Mes turim tokias pat, nė kiek čiu laiku, jei tave pradžiugi ne didesnes galimybes, kaip na gėlė ar nepažįstamo žmo Levo Tolstojaus laikų skaity gaus šypsena vaikui („.. .di Diskusija plečiasi, šakojasi, tojas. džiadvasiams žmonėms nėra Mes priversti pralenkti sa dalykų tiek mažų, jog nega nors nedrąsiai, užgriebia vis ve, savo biologines ribas. lėtų juose išskaityti didžio- daugiau ir vis gilesnių temų; Viena rusų literatūros dėsty sios žmonijos bylos ženklų jos lyg kristalai apauga pa toja mums taip ir patarinėjo: — M. Jastrunas).. . Bet, kai grindinį siūlą — laiką. . . nepaleiskit knygos iš rankų, reikia, — jei moki dirbt įsi- Amerikų kad ir nepriplauskaitykit troleibuse ir valgyk rėžęs, nepakeldamas akių, iki kiam, bet — žiūrim mąsliai, rimtai, patys apibendrinam, los eilėj, skaitykit kiekvieną vėlumos. pertrauką, peršokinėkit visus Padaryk, kas būtina, o pas darom išvadas. Ypač man pa gamtos aprašymus, sampro kui žinokis. Paskui veik, kas tiko S. Tundžio straipsnis: au tavimus, aprašinėjimus ir tau miela, mok atžagaria ran torius kalba kaip žmogus su pan. Skaitykit taip, nes ant ka į visokias rekomendacijas interesuotas, svarsto rimtai, raip — žuvę! ir neprievartauk savęs: lais atsidėjęs, jo, pavadinkim, O ar šitaip — ne žuvę?! valaikis tau, o ne tu laisva teorija (net su savo objekty Egzaminui dar atsimeni, o laikiui! vaus, subjektyvaus laikų ir paskui — nė bū, nė me! Išei Visas menas yra pabėgti. Į kt. terminais) — tvirta ir ne na, kad norint gauti Univer filharmoniją, eilėraščių tomelį pretenzinga. Ir blaivus, atsa siteto diplomą, reikia būti ar mylimas akis. . . Ar paga kingas požiūris; vaizdžiai jį perskaičius tam tikrą kiekį liau į minkštą krėslą prieš te būtų galima reziumuoti mi tam tikro teksto. Ir tiek. Ar levizorių. .. Pabūti visiškoje nėto senio Silvestro Bonaro ba, kitaip sakant, atgrasinti laisvėje. O laisvė kaip niekas žodžiais: ,/Laikas, kurį die save nuo daugelio puikių da kitas greit pabosta, ir vėl — vas davė kiekvienam iš mū lykų, nes, kartą „skaitęs" ir sava valia — įsikinkysi į kny sų, pranašus į brangų audek nieko neišskaitęs, — daugiau gas, į nuolatinį, kryptingą lą, kurį išsiuvinėjame, kaip vargu prie to paties ar begrį smegenų darbą. Kol vieną mokėdami". ši, nebent prisieis šitai kart prisipažinsi: „O vis dėlTo audeklo mes turim tiek
daužė Jonas molio uzboną intermediją „Mums pastatė naują bendrabutį". O kiek žiūrovų entuziazmo sukėlė varžybos tarp planuotojų ir darbistų! Kas greičiau iš. spręs ekonominį uždavinį, kas geriau žino geografiją? Tačiau tegu apie šventę pasakoja patys jos organiza toriai, fakulteto studentai ir svečiai. Doc. J. Kunčiną, prodekanas: „Ši šventė — savotiš kas jubiliejus. Ji penktoji nuo to laiko, kai savarankiš kai gyvuoja fakultetas, ir yra skiriama Pergalės 30-mečiui bei Tarybų valdžios atkūrimo
Lietuvoje 35-osioms metinėms. Ankstesnės Ekonomisto die nos nebūdavo tokios gausios dalyvių, jas organizuodavo daugiausia dėstytojai. Šiai šventei ruošėsi patys studen tai. Tai rodo, kad renginiai pasiekė savo tikslą — tapo nebe ataskaita dėstytojams, o tikra studentiška švente." D. Žemriekaitė, II k. stu dentė, viena iš organizatorių: „Jau prieš savaitę fakultetas pasipuošė skelbimais ir plaka tais, raginančiais visus į šventę. O šiandien su muzika, įmantriu žodžiu, riestainiais po auditorijas vaikščiojo kviesliai. Džiugu, kad draugai
atsiliepė į mūsų raginimus." A. Kasjierūnas, V k. stud. buvęs fakulteto komjaunimo biuro sekretorius: „Man labai patiko programa, viktorinos. Manau, kad komjaunimo ir profsąjungos biurai šauniai pasidarbavo!" P. Balčytis, FAF IV k. studentas: .Viskas labai nuotai kinga, studentiška. Manau, kad finansistams taip pat pravers jūsų šventės organi zatorių patirtis.“ A. Jacka, III k. studentas, „Kokie draugiški, linksmi ir energingi mūsų antro ir penkto kurso studentai! Doc. P. Kiuberis, Pramonės
pailiustruoti visuomet ę J rasti pavyzdžių. Ler.gvJ viską užkloti tuščia J mo skraiste ir nurimti -J nepalies tavęs. Kol nesųd kad savanaudiškumas J suks prieš tave pati n-J mo fantasmagorijoje Aišku, kad taml kas J ką atsieja nuo žmogaus 1 priskiria jo buičiai, i . J ga ironiškai nusišiepti, 1 Tegul. Sniegas vieJ nukloja visus žmona ] laikas visiems vienon J Teisinuosi bent ti. J gyvenime sunku išsii .1 daiktų. Be žmogdaik I pat. Kitaip prarastum j kriterijus, vertindami 3 gųDanius MARTINO]
pat, kiek jo turėjo | prieš dešimt, prieš ši■1 prieš tūkstantį metų 1 dvidešimt keturias kiekvieną parą per visą J gyvenimą. Net daugiau, d buvo laikai, kada žmoguj visą sunaudodavo gyyJ niams savo juoreikiarm, J nekildavo jokių su laisvfl kiu susijusių problemų, | to laisvalaikio jis ir neturi] Laisvalaikis — tarsi -J pridėtinis laikas, kuo toU tuo labiau ilgėjantis Bet] taip greit, kad šitai pajuj me, ir, matyt, ne taip J kaip reikalauja milini] mokslo augimo tempai J paprastas kultūrinių intei] ir galimybių jiems palenk] išsišakojimas .Laikas tapo] tiek didesnis, kiek sudėti gesnis, labai sudėtingas. 1 būtina — jau sąmoningai Į jį valdyti. Kaip? | Mes gal ir nedaasJ kaip siūlo R. Januške. ič:J savo gyvenimo j langelius 1 vieną kvadratinį centimen bet diskusija gal ne tik jd kalbėjusiems, bet ir :.J viems jos dalyviams :.l bent kiek labiau pajusti d nutės svorį, svarbą, : iakJ sąmoningiau tvarkyti tas d nutes, valandas — laiką Jis, duotas mums, yra d sų gyvenimas. Gal nereikti smulkintis iki paskaitų ia kymo reikalingumo ar .".eta kalingumo, iki eilių, kuri nesutrumpinsim. Gal ir d kalbėkim apie gyvenimą, u kį mes jį gyvenam. Apie d vo ir draugų gyvenime būa stilių. Apie tuos siūlus, a riais audžiam, jų stiprini spalvas — ką norim išaal kaip sekasi. Nesileisdd aišku, vien į abstrakcija atitrauktas sferas, nes, d sako E. Mieželaitis, „Tiesi Rubikonas teka kažkur d vidurį" — tarp jų ir kasdl niškiausių smulkmenų. i
F
VI. TALAČKO'i
ekonomikos katedros jas: „Labai svarbu, kad dirbdami, dėstytojai ir si k® tai būtų betarpiški. Tokie -a sibūrimai, kokiame da.-'-s" jam šiandien, parodo stude* tų kultūrinį lygį, jų suge* jimą dalyvauti visuomene'" veikloje, jų žinias. Gerą įsF dj man paliko geografo1 viktorina, kurioje sėkmii.g5 šiai pasirodė penktakursį Nepastebimai prabėgo į karas, sudege laužas, nu® dainos. Tačiau įspūdžiai iš;J ligi kitų metų gegužės.
I ■ S
B B g B S S S g £
D. TYLA" g
V. ŠIUKŠTOS
nn* ?1
Gegužės 25 d.
te buvo užgesinta Poezijos pavasario — 75 ugnis.
Jv yko baigiamasis šios šventės vakaras.
Nauji vardai „Poezijos pavasaryje“ Prieš mus pluoštelis Antano Jonyno eilėraščių. Jo ei lėraščius kartkarčiais skaitome mūsų laikraščiųų ir žurnalų puslapiuose. Ar visa tai jau duoda teisę kalbėti apie poeto pasaulį, susidedantį iš daugelio komponentų — iš talen to, gyvenimo patyrimo ir tam tikros poetinės mokyklos? Be abejonės, taip. Jaunojo Jonyno kūryboje aiški šių ir kitų komponentų, leidžiančių kalbėti apie poeto pasaulį, sąveika. Nesunku pajusti ir tai, kad jame šiuo metu vyksta prieštaringi pro cesai: kai kur viršų ima poetinė mokykla, kai kur dar ne didelė, tačiau kažkuo nauja gyvenimo patirtis. Bet iš tikrų jų yra kažkas brangaus, artimo ir nepažįstamo. Dėl daug ko norėtųsi ir pasiginčyti, ir kai ką patarti. Bet ar visada tokia intervencija į poeto pasaulį pateisinama? Manau, kad ne visada. Yra poetų, kuriems būtina leisti patiems susivokti, kas jų pasaulyje svarbiausia, leisti ir klysti, ir ieškoti, kad ir nesėkmes, ir atradimus jie laikytų savais, užmiršdami, kad nei vieni, nei kiti nebūna visiškai ste rilūs. Man rodos, Antanas Jonynas priklauso prie tokių jaunų poetų. Džiaugiuosi galėdamas palinkėti laimingo kelio poezijoje savo seno, gero draugo sūnui. Ir iš mūsų abiejų (tėvo ir savo) patirties priminti jam tik tai, kad iš didelio būrio mūsų kartos poetų išliko tie, kurie surado savo pasaulyj}? pagrindines gaires ir, kovodami už jas, nuolat plėtė ir tur
tino jį, tą nelengvą poeto pasaulį, neapsvaigdamį nuo lai mėjimų ir nepalūždami dėl nesėkmių. Tokio kūrybinio ke lio, tokio pasaulio Tau ir Tavo kūrybos draugams, miela sis Antanai, noriu iš visos širdies palinkėti. JUOZAS MACEVIČIUS („Poezijos pavasaris")
Antanas JONYNAS IV k. lituanistas IŠ „KRYMO NOVELIŲ" Pasėdėki pabūk su manim nebylusis gyvenimo džiaugsme jau artėjančios valandos aušta ties raudonų kalnų akmenim tylesni ir už savo šešėlį tie pilki pilko skliauto daiktai — jau iš tolo atgriaudžla aidais dideli nesibaigiantys vėjai
aš negirdimus tavo žodžius dar seku kad galėčiau paklusti jų prasmėms tebeskambančioms rūsčiai
RASTAUSKAS
Kokia graži eilėraščio mirtis! Kriaukiėta jūra šlama ir kankina. Fregatos vėl pavirsta žuvimis — Belieka vien poetai ir delfinai —
III kurso anglistas
Kokia graži eilėraščio mirtis! LIETUS Jolitai
.. .tik per išgyventą skaus Tau,
mano nepažįstamas skaityto jau, j svetimo žodžio, natos
ir kadro erdvę...
PAVASARIS. IŠĖJUS Sningančio Vilniau^ griuvėsius Vaikystės ginklą — sapną ir akis Nenuodingą praeinančio balsą Špiliais pervertą brolį Tamošių Seserį Mariją Kalendorių Kalendorių taip pat Miesto vartai mūsų pilvams Lyjančio Vilniaus vinys gimuslems potvynio valandą
Kvėpavimą Kvėpavimą
taip pat
KADA RUDENS ILGĖJANTIS ŠEŠĖLIS Kada rudens ilgėjantis šešėlis paliečia laikrodžio įskilusią rodyklę paplūdimys sugėręs skaidrią kaitrą sušvyti tarsi fosforas inde pasidalinam sugrįžimo vaisių ir gniaužiain rankoje erškėčių dyglį nejausdami aitraus ir karšto skausmo atsikartojančio kaip meilės valanda tu ištiesi man sutarimo ranką kai jūra dusliai kalba apie mus kerštingai ant uolų nusviedus putą pavyduliaudama džiaugsmingos išminties ir praregėjimas artėdamas kaip mėnuo ryškėja ir užbaigia žaidimus ir duždamas j žalią jūros skydą mus atitraukia nuo svaiginančios minties — tada žolė geltona atsitiesia palikusi delnuos neryškų kvapą akmuo nutolsta nuo akmens ir lyg šešėliai tarp rankų plaukia miegantys žiedai pakyla iš po kojų baltas paukštis užversdamas jau paskutinį lapą daug kartų perskaitytos džiaugsmo knygos kurią šį vakarą apsvaigdamas skaitei
Kokia graži eilėraščio mirtis! Du perlai. Du negimę žodžiai. Minkštėja kaulai. Iriasi naktis Ir, abordažo išsiilgus, žiūri godžiai.
Rolandas
mą teleidžiama ateiti
nors tamsa jau tolyn pasitraukia ir kai kas ima tykiai nubusti o kai kas susigūžia ir laukia
pasidalinkim viens kitu — per visą naktį lietus lietus lietus lietus bijok apakti
ŠIEMET VISAS PASAULIS MINĖJO 500 METŲ, KAI GIMĖ MIKELANDŽELAS BUONAROTIS, ITALŲ SKULP TORIUS, TAPYTOJAS, ARCHITEKTAS IR POETAS — RENESANSO PAGIMDYTAS GENIJUS. NUOTRAUKOJE: MIKELANDŽELO SKULPTŪROS „DO VYDAS" DETALĖ.
ir dviese eikime ratu žymėtu plunksnom lietus lietus lietus lietus kuris sujungs mus
ir jeigu dar negyvenai tuomet tau lieka lėtai lėtai lėtai lėtai lietus ir Leta----------
PALANGA 1974 SPALIS 5
Lietus, kuris manęs nebepali ks... Vėjuotas miestas dar išlaiko ritmą, atliepiant mano odai. Šiąnakt lis, kartoja paukštis ir išgirsta riksmą gal dykumoj, gal kriauklėj. Ką regės iš brigo mano brolis, mano priešas per plauką nuo žuvimo ir anglies, per šviesmetį nuo kranto? Priešais —
GENIUI
ne aisbergas ar senas švyturys, ne katedra ir netgi ne delfinas. Degtukų jau seniai nebeturi, o pasiryžai perplaukt vandenyną.
Kokia graži eilėraščio mirtis! Tik popierinis šuolis iš balkono — Balandžio sparnas — vaikiška širdis — Ir ilgas miegas — tarsi po aguonų —
Drąsuoli mano! ties pirma žaizda teaplenkia tave tėvynės uolos, laivai, trimitai, vėliavų spalva, paminklų bronza ir sesuo ant molo.
iniiHnniitniHiiiiiiiiHiHniinHiniHiiiniiiniifiiinuiiinuiiiuniniiinininiiiniininiimminiiiHiniiiiiuiiMminiimiiiniiiiiiiniiiHinniinniinnniiinniiuiniiiiiiiiniiiHJiiiiiiiiiniiHnniHiuiuiiiiniiniiiiiiiiHiiiinHiiiiiiiiiiniiiiiinHHiininiiiiiifc
sius pirklių karavanus nuo pavolgio klajoklių užpuldinė jimų. Čia, prie didžiosios rusų upės krantų, nekartą spren dėsi Rusijos likimas, daugel kartų tvirtovė ir miestas bu vo sugriauti ligi pamatų. Jį plėšė ir degino Krymo ir Kubanės totoriai, dažnas sve čias buvo iš Azijos atkeliau jantis maras. nusinešdavęs tūkstančius gyvybių. O mies tas, lyg stebuklingas paukštis Feniksas, kaskart atgydavo iš pelenų ir griuvėsių, dar gra žesnis ir jaukesnis. Pirmąkart Carycinas žemėlapyje atsiran da tik 1614 metais. Ekspona tai kraštotyros muziejuje nu kelia į tas dienas, kai šioje žemėje vyko valstiečių suki limai; čia pražygiavo Stepano Razino būriai, miestą siekė Bulavino, o vėliau ir Pugačio-
Taikaus darbo metais Sta lingradas garsėjo savo darbo pergalėmis.. Labiausiai pasižy mėjo pirmoji TSR Sąjungoje traktorių gamykla, kuri buvo pradėta statyti 1923 m. Jau 1930 m. nuo konvejerio nu riedėjo pirmasis ratinis trak torius. Nuo pat pirmųjų Di džiojo Tėvynės karo dienų Stalingrado traktorių gamyk la pradėjo gaminti frontui garsiuosius tankus „T-34", reaktyvinius minosvaidžius „Katiuša", šaudmenis ir kitus ginklus. Kelios mašinos tapo Gynybos muziejaus ekspona tais. 1942 m. liepos 17 d. prasidėjo didvyriška Stalin grado gynyba, kuri tęsėsi du šimtus dienų ir naktų. Mu ziejaus stenduose — daug reikšmingų skaičių: atskiruo se mūšių etapuose iš abiejų
VOLGOS UOLA . . .Traukinio ratai skaičiuo ja kilometrus. Už vagono lan go slenka akiai neįprasta ly guma: iki pat horizonto, kur dangaus mėlynė susilieja su žemės pakraščiu, tįso Rusijos stepės. Retkarčiais šmėkšteli ir vėl dingsta žiedais pasi puošę abrikosų, slyvų, vyšnių sodai. Šen bei ten iškyla vie nišos tuopų žvakės ir vėl — bekraštė stepė. Ankstyvas rytas, tačiau saulė jau gana aukštai ir savo spindulius dosniai žeria gležnam pavasa rio daigui. Nebetoli Volgogradas — mano kelionės tikslas. Volgą, šį, anot volgogradiečių, „žydrąjį prospektą", išvydau nelauktai ir staiga; jos sidabrinė juosta, glosto ma gausių pietų saulės spin. dūlių, raibuliavo milijardais žiburėlių. Didingai lėtai pluk, do savo vandenis ši upių motina, nešdama gyvybę ne aprėpiamiems juodžemio plo tams, skambėdama ilgesiu ir viltimi liaudies melodijose, savo didybe įkvėpdama mei. lei, darbui ir kovai. Jau daugiau kaip trys šimt mečiai dunkso šis miestas ant aukšto Volgos kranto. Ma noma, kad senasis Carycinas (totoriškai „sari“ — geltonas, „čyn“ — sala) buvo įkurtas 1589 metais, valdant carui Borisui Godunovui. Miestas statėsi saloje priešais Caricos upelio žiotis, bet vėliau jį perkėlė į žemyną, nes, anot padavimo, salą pavasarį už liedavo vanduo. Daugiau kaip pusantro šimto metų Ca rycinas tarnavo kaip tvirto vė, sauganti Rusijos imperijos pakraščius ir Volga keliavu
vo vadovaujamų valstiečių sukilimų bangos. Petro I pa rėdymu 1718—1720 metais prie Carycino buvo pastatyta 60 varstų ilgio gynybinė li nija nuo pietų ordų užpuoli kų. Tačiau daugybė gaisrų ir priešų antplūdžiai pelenais paversdavo medinį Caryciną. Štai keletas įdomesnių skai čių. Jau pirmojoje XIX am žiaus pusėje Carycinas — bū dingas tiems laikams užkam pus provincijos miestukas. Per 270 metų (nuo 1589 iki 1860 metų) gyventojų skai čius jame augo labai lėtai. 1847 m. — 4805, 1857 m. — 6470, o 1900 — 63000. Pa vyzdžiui, 18621 metais mieste buvo 6 cerkvės, 10 mūrinių (!) ir 907 mediniai namai, mo kykla, ligoninė, 10 malūnų ir prieplauka. XX amžiaus pra džioje Carycinas — stambus pramonės ir prekybos cent ras. Pilietinio karo metais prie Carycino sienų vyko žiaurūs mūšiai su baltagvar diečių ir baltųjų kazokų ar mijomis. Nuo 1919 m. liepos iki 1920 metų pradžios jis bu vo generolo Krasnovo ran kose. Apie negailestingas tų dienų kovas liudija broliški kapai Kritusių kovotojų aikš tėje, Komjaunimo skvere ir kitose vietose. Už kovinius nuopelnus Tėvynei Caryciną Visos Rusijos Centro Vykdo masis Komitetas 1919 m. ge gužės 17 d. apdovanojo ko vine revoliucine Raudonąja Vėliava, o 1924 m. — Raudo nosios Vėliavos ordinu. Šios relikvijos ir šiandien saugo mos Gynybos muziejuje. 1925 m. Carycinas pavadi namas Stalingradu (iki 1961 m.).
kariaujančių pusių vienu me tu dalyvavo daugiau kaip du milijonai kareivių ir karinin kų, daugiau kaip 2 tūkstan čiai tankų, 2 tūkstančiai lėk tuvų, 26 tūkstančiai pabūklų ir minosvaidžių. Stalingrado mūšyje priešas neteko ketvir tadalio visų savo karinių pa jėgų. Muziejuje teko matyti fotokopiją medalio, kuriuo turėjo būti apdovanojami vo kiečių kareiviai, dalyvavę Stalingrado paėmime. Ekskur sijoje po miestą netoli gele žinkelio stoties gidė mums parodė universalinę parduo tuvę, kurios rūsyje buvo įsi kūręs vokiečių 6-osios lauko armijos vado generolo feld maršalo fon Pauliuso štabas. 1943 m. sausio 31 d. jis buvo paimtas į nelaisvę. Miestas buvo paverstas ištisa griuvė sių krūva. Kai žiūri doku mentinės kinoj uostos „Mūšis už Stalingradą" kadrus, sun ku patikėti, kad plytų ir ug nies, dūmų ir geležies chao sas — buvęs gražuolis mies tas. Stalingrado kovų daly viai pasakojo, kad tik išva lius griuvėsius, buvo galima nustatyti ankstesnę gatvių kryptį, aikštes ir skverus. Tai ir nenuostabu, nes buvo su griauta apie 90 proc. visų miesto pastatų, iš 480 tūks tančių miesto gyventojų karo pabaigoje liko tik 32 tūkstan čiai. Už nuopelnus Tėvynei Di džiajame Tėvynės kare Vol gogradas buvo apdovanotas Lenino ordinu ir Aukso Žvaigždės medaliu, jam su teiktas „Miesto didvyrio" var das. Šiandieninis Volgogradas —
žalias ir žydintis miestas, ku riame gyvena beveik milijo nas gyventojų. Jame septy nios aukštosios mokyklos, Gynybos, Kraštotyros ir Vaiz duojamojo meno muziejai, paveikslų galerija, M. Gorkio dramos, lėlių, Jaunojo žiūro vo teatrai. Miestas labai ori ginalus ir savotiškas: jo plo tis neviršija 3 kilometrų, o ilgis — apie 80 kilometrų. Visas miestas išsidėstęs ant kairiojo Volgos kranto. Tiek pat kilometrų tęsiasi ir pa grindinė miesto arterija — Lenino prospektas. Šiaurinėje miesto dalyje, už Mokraja Mečetka upelio, pastatyta didžiausia Europoje Volgos HES, kurios užtvanka — 736 metrų ilgio, o aukštis lygus dvidešimties aukštų na mui. Reikia pasakyti, jog re ginys vertas to, kad pusant ros paros kratytumeisi porą tūkstančių kilometrų greituo ju (!) traukiniu. Antrasis miesto akcentas — pietinėje dalyje prasidedantis V. Leni no Volgos ir Dono kanalas, kurio dėka Volgogradas tapo penkių jūrų uostu. Plaukiant Volga, maždaug trisdešimta jame kilometre (nuo centrinės prieplaukos) iškyla didingą arka, nuo kurios prasideda pirmasis kanalo šliuzas. Miestas šventai saugo savo gynėjų atminimą. Štai netoli obelisko Carycino gynėjams Kritusių kovotojų aikštėje stovi kuklus paminklinis ak muo. Užrašas jame skelbia, kad toje vietoje palaidotas Tarybų Sąjungos Didvyris, gvardijos kapitonas, kulko svaidininkų kuopos vadas Rubenas Ruisas Ibaruri, žuvęs 1942 metais. Miesto svečiams volgogradiečiai visada paro do garsųjį Pavlovo namą. 58 paras namo gynėjui, vadovau jami leitenanto I. Afanasjevo ir seržanto J. Pavlovo, atkak liai gynėsi, paversdami šį paprastą pastatą neįveikiama tvirtove. Beje, J. Pavlovui vė liau buvo suteiktas garbingas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Įdomu pažymėti, kad abu didvyriai gyvi ir sveiki, dažnai apsilanko Volgograde. Netoliese, Sovetskaja gatvėje, juodomis langų akiduobėmis žvelgia malūno pastatas — kraupus karo vienmetis, pa liktas toks, kokiu jis tapo Sta lingrado gynybos dienomis: kulkų ir granatų skeveldromis išvarpytos sienos, gabalais išgriuvusios ir suskilinėjusios, su kraupiai styrančiomis gelž betonio ir metalo sijų drais kanomis. Baltos memorialinės lentos primena praeiviui: tai gyvas karo šauksmas, jo skaudus tolimas aidas, kurio nevalia užmiršti. Šiuo metu aplink malūną statomas di delis modernios architektūros memorialas — muziejus po
atviru dangumi. Jau dabar matyti jo atskirų statinių kon tūrai. Svarbiausias Volgogrado akcentas — Mamajaus kurganas, karo metu svarbiausia Rusijos aukštuma. Mamajaus kurgane 1959—1957 metais Stalingrado gynėjams buvo pastatytas didingas paminklas — ansamblis, susidedantis iš kelių skulptūrinių ir architek tūriniu grupių. Paminklo — ansamblio autoriai — TSRS liaudies dailininkas skulpto rius E. Vučetičiuš ir architek tas J. Belopolskis. Visas an samblis kyla nuo Volgos sa votiškomis kaskadomis, todėl puikiai matomas iš bet kurios miesto vietos. Memorialinio komplekso elementai jungiasi į vieningą erdvinę kompozi ciją. Nors kiekvienas ansamb lio monumentas — individua lus tiek savo meniniu, tiek architektūriniu sprendimu, tačiau, vaikštant ansamblio teritorija, išlieka visumos įspūdis. Ansamblis — tai pui ki architektūros, skulptūros ir kartu gamtos, landšafto sinte zė. Kurgano šlaitas padalin tas į terasas, kurios veda į jo viršukalnę. Kurganas prasideda Lenino prospekte, kur stovi įvadinė kompozicija — bareljefas, vaizduojantis žmones su vai nikais ir nuleistomis vėliavo mis. Ši kompozicija nuteikia rimčiai ir susikaupimui, suku ria pagarbos žuvusiems kare nuotaiką. Tuoj, pakilus laip tais į topolių alėją, prieš akis iškyla pirmasis ansamblio monumentas, kuris vadinasi „Stojatj na smertj". Tai api bendrinta Stalingrado gynėjo skulptūra. Kiek tolėliau už jo, kitoje laiptų kaskadoje — dviejų sienų — griuvėsių kompozicija. Tai plytinių šie. nų nuolaužų improvizacija. Nesiliaujančios šūvių papliū pos, granatų sprogimai, ,,katiušų" riaumojimas ir duslus tolimų sprogimų trenksmas, sklindantis per radiją, sutei kia šiam reginiui autentišku mo, betarpiškumo įspūdį. Toliau —- Didvyrių Aikštė, skirta karių — gynėjų heroiz mui pavaizduoti. Ansamblis susideda iš šešių dvifigūrinių skulptūrinių kompozicijų, vaizduojančių kovos epizodus, karių draugystę, ištikimybę kario pareigai. Kiekviena skulptūra labai individuali ir išraiškinga, tačiau jas vieni ja teminis-idėjinis sprendi mas ir kryptingumas. Priešais skulptūras — milžiniška (143 metrų ilgio ir 10 metrų aukš čio) siena — vėliava. Tarp jų — vandens veidrodis. Didvy riškų kovų tema vystoma kompozicijoje ant sienos. To liau — Sielvarto aikštė. Joje — 30 metrų dydžio liūdinčios motinos skulptūra, palinkusi
virš žuvusio sūnaus kurio veidą dengia vėliau Toje pačioje aikštėje yra a delis apvalus pastatas — rinės s'ovės salė (13 m aukį čio ir 1250 kv. m ploto). į lės centre — 5 metrų dydį ranka laiko fakelą su A-ųį nąja ugnimi. Ansamblį užbaigia dotį nantė — didinga skulptų „Tėvynė — motina šaukia' Tai pagrindinis viso ansaab lio monumentas. 52 me|j. aukščio moters figūra, kuiįj dešinėje rankoje — kalavį jas (30 metrų ilgio, sveriantį 14 tonų). Skulptūros aukštį su kardu — 85 metrai. kai kurie kiti skulptūros fy džiai: apimtis per liemenį -į 30 metrų, per petį permestą plevėsuojančio šalio (atsvara svoris — 250 tonų; skulptį ros pamatai 16 metrų po į me; visa skulptūra svetį 7000 tonų. Ji neturi sau ly gių pasaulyje. (Palyginimu galima pateikti tokius faktus Senojo Egipto kūrinys -. karaliaus Ramzeso I štatui — vos apie 20 metrų aukščio ir svėrė 1000 tonų. V. Muchį nos skulptūrinė grupė „Dar. bininkas ir kolūkietė“, su. kurta pasaulinei parodai [į ryžiuje, yra 21 metrų aukštį ir sveria 75 tonas. „Karys-š vaduotojas" Berlyne (taip a E. Vučetičiaus darbo) — |j metrų aukščio). .. .Nuo kurgano atsiveri iš pelenų ir griuvėsių pakilo, šio miesto-didvyrio panorama plati žydra didžiosios rus upės juosta ir už jos — be kraštės pavolgio lygumos Volgogradas turi dau{ draugų pasaulyje: jį kasdia aplanko tūkstančiai turistų ii visų šalies kampelių ir ui sienio svečiai. Volgogradi planetarijus — tai bičiulių ii Vokietijos Demokratinės Ra publikos dovana. Jis laito mas vienu iš geriausių » šaulyje. Ant pastato kupoli — jaunos moters figūra,, « koše laikanti žemės gaublį si balandžiu, taikos simboliu, gal neatsitiktinai planetarip pastatytas Taikos gatvėji Kiekvienas svečias Volgogn de atkreipia dėmesį į kai to rių gatvių pavadinimus: PortSaido, Koventri ir kitos. Ma das (Indija) ir Turinas (?* Uja), Lježas (Belgija) ir Ostnva (Čekoslovakija), Chirošma (Japonija) ir Koventi (Anglija) — tai miestai. 9 kuriais broliaujasi Volgogra das, tai miestai, svečiai iš to rių Volgograde visada la kiam i. Sunkius laikus matę pašau lio miestai susijungia bendri kovai už taiką.
P. KARK-*
vai nusifotografavo, o ko mandos draugai įteikė gėlių paskutinį kartą už „Mokslą" žaidusiems sportininkams: ko mandos kapitonui R. Kanopai, Z. Bružei, R. Ramanauskui. Vyt. ČEPAS Istorijos fak IV k. studentas
Ypatingas šis pavasaris vi so pasaulio tautoms. Praėjo 30 metų nuo tos dienos, kai Tarybinė Armija išvadavo Europą iš fašizmo jungo. Šią sukaktį pakiliai švenčia ir Cekcolovakijos liaudis. Ta proga Karlo universiteto Ma tematikos ir mechanikos fa kulteto kvietimu Prahoje vie šėjo mūsų vyrų tinklinio ir krepšinio komandos. Pirmieji jėgas išbandė tinkiininkai. Jų varžovais buvo Čekoslovakijos aukščiausios lygos žaidėjai — Karlo uni versiteto Matematikos ir me chanikos fakulteto vyrai. Pra džioje atrodė, kad šeiminin kai pasieks nesunkią pergalę: mūsų vyrai atrodė' pavargę, be to, atvyko ne stipriausios sudėties. Tačiau šeimininkams
LAIKRAŠTIS EINA NUO 1050 METŲ
sekėsi nelengvai. Visose tri jose partijose vyko atkakli kova (10:15; 12:15; U;15). Nugalėjo šeimininkai. Mūsų gretose išsiskyrė J. Grigonis ir J. Vaišnys. Daug lengvesnis uždavinys teko mūsų krepšininkams. Čia šeimininkai sprendė vie ną uždavinį — kaip išvengti triženklio rezultato. Mūsų krepšininkai, vadovaujami sp. m. J. Kazlausko (pelnė 21 tašką), jau nuo pat pirmų mi nučių nepaliko šeimininkams jokių vilčių. Rezultatyviai žaidė S. Būdvytis (16 tšk.), R. Bagdonas (12 tšk.), V. Jasikevičius (13 tšk.). Kiti vyrai taip pat verti pagyrimo, visi taikliai mėtė, neblogai gynė si ir laimėjo rungtynes 110: :83. Po varžybų buvę varžo
KAINA 2 KAP.
A Istorijos fakultete baigėsi mažojo futbolo turnyras. Le miamose rungtynėse susitiko ketvirtakursiai istorikai su antrakursiais. Pažiūrėti šios dvikovos susirinko gausus „sirgalių" būrys. Ir jie ne buvo apvilti. Rungtynės vy ko labai įtemptai. Pradžioje po V. Puodžiukyno ir A. Griškonio smūgių 2:0 pirmavo antrakursiai. Bet užteko kiek atsipalaiduoti, ir ketvirtakur siai išlygino rezultatą. Teko pratęsti rungtynių laiką. Le miamą įvartį pasiekė V. $leivys. Antrakursiai pasiekė sunkią, bet pelnytą pergalę. Trečią vietą iškovojo I kur so istorikai. A. SVINKUNAS
Į tėviškę ateina vasara...
Skelbimai
Gegužės 30 d. 16 vai. ren- charakteristikas ir pasus, kasi studentai, važiuojantys į Bulgariją. Su savimi turėti Studentų profkomite*"
232000 Vilnius — MTP-3 REDAKCIJOS ADRESAS: Universiteto g. 3, „Tarybinis studentas" Telefonai — 25084, ketvirtadieniais spaustuvėje — 29815
Tiražas,3000 egz. LKP CK leidyklos spaustuvė LV 09809 Užs. Nr. 1815
REDAKTORĖ ALGIS KUST*