> Visų šalių proletarai, vienykitės!
EINA NUO 1950 M.
BIRŽELIO 18 D.
Diplomantų darbas Grupė mūsų universiteto gamtos fakulteto diplomantųkartografų savo diplominiuose darbuose ėmėsi spręsti ne lengvą uždavinį: sukurti Lietuvos gamtinių sąlygų ir gam tinių resursų atlasą. Bet apie savo darbus papasakos patys diplomantai.
KETVIRTADIENIS
dėti prie busimo Lietuvos at laso. V. JASIŪNAS Mano diplominio projekto Nr. 21 (490), tema — būsimo Lietuvos at laso projektas. Pirmiausia, sudarant ma Pirmiausia 2 mėn. atlikau ketą, reikalinga žinot ir že pagrindinės medžiagos anali VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA KAINA 2 KAP. mėlapius, Įeinančius Į atlasą, zę — patikrinau žemėlapio, iš TO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS kuriobus sudarinėjamas mi jų skaičių ir jų mastelius. nėtas projektas, tikslumą, pa Įdomu dirbti darbą, kuris žymėjau klaidas. Tai atlieka bus panaudotas gamyboje. ma naudojantis turimais stam Darbas yra mums naujas, ka baus mastelio žemėlapis. Po dangi mes šio darbo pionie to bus pataisomas pagrindinio riai, todėl tenka susidurti su žemėlapio klaidos ir imta su sunkumais, ir yra daug neaiš darinėti reljefo žemėlapis. kumų. Mūsų diplominiams Darbas turi būti užbaigtas Ir štai baigiasi dar vieni bet dvejetai teršia ir šio kur iš universiteto. Tačiau to gavo nė vieno dvejeto. Be darbams vadovauja doc. rugsėjo mėnesį. mokslo metai. Dar viena se so studentų studijų knygu kie draugai ar kada nors pa lieka tokiems kursams pa Chomskis. A. LIUTIKAITE sija liko nugalėta. tes. Rekordininkė — T. Ko- galvoja, kad mokytis univer linkėti užbaigti ir likusius J. REIVITYTE Nugalėta? rablikovaitė, kuri laikė ke sitete norėjo ir kiti žmonės? egzaminus. turis egzaminus ir gavo ke Bet istorijos ir filologi Taip. Bet ne visiems. Teisės fakulteto studentų Tačiau pradėsim viską iš turis (!) dvejetus, o į vieną jos fakultete yra daug žmonių kolektyvas nedidelis, tačiau Be žymių mokslininkų pa neatvy ir netgi kursų, kurie mokosi sesija baigiama laikyti, pa O mano diplominio projek galbos mums dar sunku dirb eilės. Mes — istorijos ir filo egzaminą visiškai tik gerai ir labai gerai. Tai lyginti, neblogai. Daug stu to tema „Geografijos pagrin ti, kadangi mūsų kartografijos logijos fakultete, kuris vienas ko. Dekanato sekretorė, lyg II k. rusistės L. Kozlovska- dentų mokosi tik ketvertais ir das specialiems žemėlapiams“. laboratorijos kolektyvas ne iš didžiausių universitete. ja, G. Rublnštein, III k. li penketais. Iš tokių M. Lo- Aš turiu paruošti pagrindus, didelis ir jaunas. Žinoma, pirmiausia užsu tarp kitko, mums pasakė: Ateityje jis padidės, bet šys (II k.), R. Tauras (II k.), ant kurių žemėlapių autoriai kame pas pirmakursius. De J. Aleksandravičius (I k.) ir sudarinės maketus. Tą pagrin dabar mes skiriame visas savo ja, džiugių žinių čia nesu dą sudaro upės, ežerai, relje jėgas, kad šis atsakingas dar daug daug kitų. radome. Klasikinės filologijos fas, keliai, gyvenvietės. Kiek bas būtų padarytas laiku. kursas nedidelis: tik dešimt Reikia tikėtis, kad teisės vienas specialios paskirties Apgynę diplominius pro žmonių. Atrodo, tokia maža fakultetas vėl pirmaus uni žemėlapis turi turėti atskirą jektus, mes dirbsime ir toliau grupė kaip tik turėtų geriau versitete mokymosi atžvilgiu. pagrindą, todėl reikia numa kartografijos laboratorijoje ir mokytis. Jie jau išlaikė be Labai panaši padėtis ir ki tyti, koks jis turi būti. Darbas savo žiniomis kiek galėdami veik visus egzaminus. Bet... tuose fakultetuose. labai Įdomus, kūrybingas, ir prisidėsime prie atlaso išleidi penki dvejetai atsirado stu Universitete jau Įprasta, aš patenkintas, kad savo diplo mo. dijų knygutėse. Daug geresnė G. KAVALIAUSKAS kad vieni studentai mokytųsi miniu projektu galėsiu prisipadėtis pas pirmakursius li geriau, ir atvirkščiai. tuanistus. Kursas didelis, — Jos dainelė jau sudai tuanistas V. Urbonas ir daug ir tik keli dvejetai, nors tre Tik labai gerai, kad blo jetukų, tarp kitko, gana nuota. daug kitų. giau besimokančiųjų procen daug. Gaila, labai gaila tų žmo III kurso klasikams li tas mažėja ir studijos tampa Mus pasiekė ne ypatingai nių, kuriems gresia išmetimas ko tik vienas egzaminas. Eg vieninteliu pagrindiniu stu Jau dalis gamtos fakulteto tė, V. Banytė — II geol., tu linksmi signalai apie antro iš universiteto. zaminai išlaikyti ketvertais dento darbu. studentų sesiją baigė ir išvy ri po du Įsiskolinimus. Bio kurso rusistus. Kursas labai Bet išeities taip pat nėra. ir penketais, o apie dvejetus ko į mokomąją, bei gamybi logijos spec. studentams jau Įvairus, atrodo, neblogai su Ką gi daryti su tokiu stu nėra ko ir kalbėti. Neblogai B. BERŽAITIS nę praktiką. Gerai sesiją bai sesiją artėja prie pabaigos. gyvena, kai pasistengė ir dentu, kuris nenori mokytis? mokosi ir antro kurso pran „Taryb. studento“ gė geografų spec. studentai. Įsiskolinimus gavo V. Zvirosesiją išlaikė neblogai, na, Atsakymas aiškus. Pašalins cūzai, kurie taip pat dąr ne korespondentas Šios specialybės visi kursai tu naltė, R. Brazulevičiūtė, Jan ri 5 Įsiskolinimus. Tai J. Bu- kauskaitė — I biol., B. Vinilovaitė, Z. Liutkevičius — I kaitė — II biol., R. Gagytė geogr., Z. Banytė, B. Bilevi- — IV biol. — net du Įsisko SVARSTOME NAUJ'AS KNYGAS čiūtė, V. Pelukaitė — II ge linimus. Blogiausiai šią sesiją ogr., o pirmūnų — 7: R. Gai- laiko biofizikai. Jie sesijos levičiūtė — I geogr., P. Ka metu gavo 25 dvejetus. Tiesa, valiauskas — II geogr.; P. dalis jau skolas suspėjo likvi Gaučas, A. Kirkaitė — III duoti, tačiau šie pažymiai geogr., V. Bronušas — IV parodo, kad biofizikai dar nė geogr., ir kt. Neblogai šią ra rimtai įsitraukę Į savo sesiją išlaikė ir geologijos specialybės studijavimą. Menas yra pažinimas. metais, kur menas buvo tik mes taip ir nesužinome nė tavaruos, spec. studentai. V. Žemaitis Ypač tai pasakytina apie šiuo sankcionuotų tiesų deklara vienos vėsios žvaigždžių pa Arba: R. ŽILIUKAS laikinį meną, kuris, atmetęs vimas, pagaliau smarkesnį slapties, nepamatome ne Labanakt, šypsny, niekada į- I geol., B. Gaidamauskaiabstrakčias tiesas ir sausus nei bet kada visos visuomenės tik kad’ naujo, bet ir seniai neužakęs. moralus, remdamasis visos vi minties vystymąsi aplamai. ratais išvažinėto pasaulio. Arba: suomeninės minties pasieki Nereikia suprasti pažini Pasitenkinama bendromis Sugrįžki! mais, braunasi į pačių sudė mą mene kaip negirdėtų-ne- frazėmis apie veržimąsi į Šypseną tau išbučiuosiu, tingiausių gyvenimo proble regėtų tiesų atradimą. Tai, žydrus tolius, apie ėjimą pir Pririnksiu saulės properšų mų tirštumą ir stengiasi spe visų pirma, pažvelgimas į se myn, apie nepasitenkinimą linksmų. . . cifiškai atspindėti objektyvią nus ir naujus daiktus bei tuo, kas pasiekta, apie norą Daugumoje skyrelio eilė tikrovę. Specifiškai ta pras reiškinius iš laikui reikalin daug daiktų pačiupinėti, raščių senų tiesų gėda dangs me, kad pažinimas čia vyks gos pusės, remiantis anks daug aplėkti ir pamatyti. toma apvytusių, nors preten ta estetiniame plane. Įdomu tesnių kartų patyrimu. Tai, beje, ne vieno mūsų jau duojančių į žalumą, frazių pažymėti, kad mene pastaruo nojo liga. Abstrakčių tiesų Dėl paminėtų priežasčių, Ta proga pora žo ju metu atsisakoma auklėji o ir dėl to, kad ’ daugelyje kartojimas, jų nesukonkreti lapeliais. džių apie dialektinę minties mo tiesiogine žodžio pras savo eilėraščių Jonas Jakštas nant, neparodant, kaip jos ir vaizdo vienybę poezijoje. me, pavedant šią funkciją kalba apie pažinimo trošku lūžta šios dienos tikrovėje, Iššauktas minties, tarnaujan pažinimui. lį, norėčiau peržvelgti jo nepateikiant konkretaus, ap tis Jai kuo pilniau išreikšti Intelektualiojo prado išau naująjį rinkinį „Balti vidudie čiuopiamo vidinio ir išorinio vaizdas, savo ruožtu, veikia pasaulio vaizdo. Kodėl mes mintį, užaštrindamas gimas lietuvių poezijoje irgi niai“ iš šito taško. vieną kalba šitai. Ir turint galvoje • Didesnėje dalyje pirmo sky veržiamės, kaip atrodo musų ar kitą jos pusę, suteikdamas ne vien taip vadinamą inte relio, pavadinto „Alkani lan atrasti daiktai, ką randame jai papildomą krūvį. Poezi lektualinę poeziją. Pati inty gai“, eilėraščių kalbama apie tose tolumose ir žmonių vidu jos sėkmę lemia tik organiška VVU ženkliukui padaryti medžiaga — skaistvaris, ku miausia lyrika dabar yra ne didžiulį norą pažinti žemę, je kaip tai veikia mūsų pro minties ir vaizdo vienybė. tą’ ir širdį? I šiuos klausimus Vaizdas visų pirma turi pa ris turi duoti auksinę spalvą iškilaus štampo vietose. Iš vien berželių ir mylimos plau visatą. nėra atsakymų, bet jie, nebū tenkinti vidinį minties rei kilų štampą šiuose ženkliukuose sudaro vertikalios VVU kų dainavimas, išliejant sen „Įeikit, visos žemės raidės ir penkiakampė žvaigždė. Šio štampo fonas — timentalaus individo apsvi spalvos, dami minties rūbais, virsta kalavimą išreikšti pačią sa ryškiaspalvių skudurų krūva. ve. Proto pagalba kuriami LTSR Valstybinės vėliavos dalis rombe arba trikampyje. lusius Jausmelius, o pasaulio Kvapai ir garsas Rombo formos ženkliukui viršutinė juosta raudona, vidu Skyrelyje „Žali žaibai“ įmantriausi barakiškl paly apmąstymas, kur asmeniniai kiekvienas I rinė balta ir apatinė žalia. Trikampio formos ženkliukui reikalai dar blogesni. Čia su ginimai, skirti skurdžiai min išgyvenimai ir interesai per Įeikit, vėsios paslaptys iš kairės Į dešinę — žalia, balta, raudona. Šios spalvos sipina su visuomeniniais, kur Tolimiausiųjų žvaigždžių* dėtos gamtos miniatiūros ir čiai apkarstyti, tik dar labiau padaromos iš emalės arba kitokių metalo dažų. eilėraščiai apie meilę. Paste pabrėžia jos menkumą. Čia lyrinis herojus yra socialinė — sako poetas viename. bėjęs, kad gamtos vaizda irgi dialektika. Jakšto meilės „Žeme, žeme! asmenybė, kur stengiamasi B. SOBLINSKAS Jei tu atrišai mano kojas, vime Jakštas yra klek pažen lyrikoje visiems žinomoms „Įžvelgti Į daikto vidų“, anot ČhF chemijos spec. III k. stud. gęs į priekĮ (tikrai geras ei amžinoms (ir todėl abstrak Smelksiuos ten, kur A. Voznesenskio, padaryti di pasauliai neatrasti.“ lėraštis „Saulė“), kiek apsi čioms) tiesoms apie delius ir gilius apibendrini ilgesį, stosiu ties meilės lyrika. tvirtina kitame mus. Tarp priežasčių reikia sklidiną meilės sielą, susitiki Kaip jau minėjau, ir čja „Jaučiu, kaip verias mo džiaugsmą, nemiegotas atsirandantį vis paminėti Tur būt, geriausias argu mano alkani langai — neišvengiamai turi dalyvauti naktis bandoma sutelkti švie glaudesnį ryšį tarp kūrybinės Tau šiąnakt šešėlių prie pažinimas, per lyrinio hero žumo sekančių palyginimų mentas mūsų naudai bus Pro juos Ims plūsti asmenybės ir visuomenės, veido nesiūs. gatvės, saule grįstos. . .“ jaus išgyvenimus turi atsi pagalba: Jakšto kūrybos palyginimas bendrą meno posūkį į pažini Jakšto lyrinis herojus pa skleisti mūsų dienų žmogaus džiaugiasi trečiame. Visos spalvos atskrido mą, atitinkantį meno prigimtį syvus ir sentimentalus. Jo su tikrai puikia Vlado Šim Tačiau, perskaitę skyrelį, vidaus pasaulis. Jakštas pasi Žiūrė ir neleistą asmenybės kulto meilė neiššaukia naujų min kaus meilės lyrika. į mano paletę, tenkina, papasakojęs, kad damas į mylimos akis, Jakš Mano rankos švelnumo čių, nepadeda giliau pažvelgti iiiiiiiiiiiiiiiiiliiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiii mylimos akyse išvydo daug jokių pasaulių daugiau džiugaus prisipildė. Į sudėtingą musų dienų žmo tas „paslapčių įstabiausių“, kad, nebemato ir jokių problemų gaus vidinį pasaulį, mylėda sutikus mylimą, „vėl jaunys Ir už mūsų naktų tvenkiąs mas jis nekelia jokių mora nesprendžia. Ką jau čia kal Dėmesio! tė kartu su manim garsiai potvyniai vėlei. linių, etinių problemų, kurių bėti apie kokį nors pažini krykščia“, o jos nesant, „pa PRANEŠAME, KAD „TARYBINIS STUDENTAS" taip gausu mūsų gyvenime, mą. kyla ilgesio galinga vėtra“, Sentimentalus ir nieko nau Į mėnesienos žydrą netgi draugystės tema čia BUS LEIDŽIAMAS IR VASAROS ATOSTOGŲ METU. pažinus meilę, „nuseku LAIKRAŠTIS BUS MAŽESNIO FORMATO, KAIP PA kad, skraistę įsisupus, sprendžiama pačioje lėkščiau jo nepateikiantis eilėraštis si širdis vėl ima plakti go Žvelgi iš glūdumos sioje plotmėje. Gilesnių api „Mama, mama!“. Nemaloniai PRASTAI. TODĖL VISUS STUDENTUS — KELIAUJAN džiai“. Pasitaiko netgi to bendrinimų nebuvimas — nuteikia su pretenzija į mo ČIUS POILSIAUJANČIUS IR DIRBANČIUS DARBO IR nemiegančių naktų, kių už širdies griebiančių su dernųjį meną parašytas vaiz POILSIO STOVYKLOSE — KVIEČIAME RAŠYTI ŠIUO akivaizdus įrodymas, kad Mane be žodžių šaukia ADRESU: VILNIUS, UNIVERSITETO G-VE NR. 3, „TA šukimų, kaip kad: tavo jaunos lūpos. juos kuria ne pačios abstrak delis „Neparduokit savo ran Pirmų džiaugsmų žiedai, RYBINIO STUDENTO“ REDAKCIJAI. čios tiesos, o kartais patys kų!“ Jį galima būtų pavaseniai pageltę, O aš pabudėsiu — blyški konkrečiausi vaizdai, pavers LAUKIAME JŪSŲ KŪRYBOS IR LAIŠKŲ! Nukelta Į 4-tą psl. REDAKCIJA Ilgai dar mums iš tolo mėnesiena ti menine tiesa.
Užbaigiant mokslo metus
GERE/ VASAROS
ATOSTOGŲ, DĖSTYTOJAI IR STUDENTAI
GAMTOS FAKULTETE
Apie „Baltus vidudienius“
SIŪLOME
KOMUNISTAS
. . . Autobusas buvo, kaip paprastai būna rytais Vilniu je, sausakimšas. Saulė svilino nesigailėdama, ir autobuse bu vo taip tvanku, kad kiekvie nas žmogus buvo išpiltas pra kaitu. Visi tylėjo, tik konduk torė nuolatos šūkčiojo: — Keleiviai, prašau įsigy ti bilietus. Ji taip dažnai kartojo vieną ir tą pačią frazę, jog darėsi tiesiog nepakenčiama. — O jūs, pilieti, kodėl neįsigyjote bilieto? — piktai kreipėsi konduktorė į šalia manęs sėdintį, kukliais dra bužiais apsirengusį senuką, kuris jau senai susidomėjęs žiūrėjo į mano rankose su gniaužtą naują universiteto laikraščio numerį. — Aš — personalinis pen sininkas, — sumišęs pratarė jis ir pradėjo grabaliotis kiše nėse. — Gerai, jau gerai. Ne ieškokit tos savo knygutės, — sumurmėjo paraudusi konduk torė. Senukas linktelėjo galvą .ir vėl įsižiūrėjo į laikraštį. — Atsiprašau, — pagaliau pratarė, — kaip surasti šio laikraščio redakciją? — O ką, konkrečiai, jūs norite matyt? — paklausiau. — Matot, aš esu Antanas Gasiūnas. . . •— Spaudos kolekcionie rius? —susidomėjau. — Nagi tas pats, — nu džiugo senukas. Redakcijoje mes daug kal bėjomės apie darbą, apie tuos
retus spaudos leidinius, ku riuos Gasiūnas surinko, apie tarybinę spaudą. O šis pasakojimas tik kelios trumpos ištraukos iš jo gyve nimo. Tai atsitiko Didžiojo Tėvy nės karo metais. Šiuo laiko tarpiu Antanas Gasiūnas, 1924 metais pradėto spaudos kolekcionieriaus darbo nė ne galvojo nutraukti. Į jo rankas patekdavo visa ' tuometinė po grindinė komunistinė literatū ra. Jos jis buvo surinkęs gana daug ir slėpdavo po žemėmis, metaliniame seife. Draugai pranešė, kad gesta pas seka jį. Reikėjo gelbėti spaudą, kuri buvo su tokiu vargu surinkta. Ilgai galvo jęs, visą savo turtą Gasiūnas nutarė kur nors išvežti. O tai galima buvo padaryti tik užsisakius traukinyje atskirą vagoną. . . Pagaliau viskas buvo sutvarkyta. Į vagoną su krovęs spaudą, Gasiūnas ruo šėsi į kelionę. Bet. . . Gestapininkai jį areštavo. Kažkas jau buvo pasistengęs, kad viskas atitektų į fašistų rankas. Iš pradžių gestapininkai mėgino paveikti Gašlūną gra žiais pažadais ir maloniais žo džiais. Jiems, jų manymu, rei kėjo visai nedaug, tik pavar džių tų žmonių, iš kur jis gauną spaudą, ir kur jinai lei džiama. — Aš nieko nežinau, — sekdavo atsakymas.
Dar vieneri metai 1962/63 m. m. Gamtos ap mums pasiūlytųmoksllnių te saugos draugijos darbe išryš mų sudėtinga darbo metodika kėjo trys pagrindinės kryptys: ir paramos iš dėstytojų pu 1) gamtos apsaugos propaga sės trūkumu. Vis dėlto buvo vimas, 2) mokslinis-tirlamasls stebimi Vingio parke inki darbas ir 3) tiesioginis daly luose perintys paukščiai, o vavimas gamtos turtų apsau taip pat dirbtinių lizdaviečių goj ir jų gausinime. Spren antims efektyvumo tyri džiant šiuos uždavinius, visą mai Sudervės ežere. Kad su laiką buvo glaudžiai bendra sipažintame su aklimatizuotų darbiaujama su Gamtos ap Lietuvoj dėmėtųjų elnių gy saugos komitetu ir Vilniaus venimu, buvo organizuotas žy medžiotojų draugija. Kartu gis į Dubravos draustinį, ku buvo stengiamasi, kad į drau riame dalyvavo septyni žmo gijos darbą įsijungtų ne vien nės. gamtos, bet ir kitų fakultetų Geriausių rezultatų drau studentai ir dėstytojai. Deja, šis klausimas iki šių dienų gija pasiekė tiesiogiai daly vaudama gamtos turtų apsau beveik neišspręstas. goj ir jų gausinime. Pavasarį Gamtos apsaugos propaga studentai-visuomenlniai gam vimas labai svarbus ir atsa tos apsaugos inspektoriai — kingas darbo baras, nes netgi dalyvavo saugojant nuo bra studentija šiuo klausimu yra konierių žiobrių nerštavietes „mažaraštė“, jau nekalbant Neryje; šefavo Vingio parką, apie eilinius miesto ir kaimo šeštadieniais - sekmadieniais gyventojus. Slo darbo tikslas dežuruodami parke ir fotoapa — ne tik parodyti, nuo ko ir ratų pagalba „medžiodami“ kaip reikia saugoti bei gau per didelius gėlių mėgėjus, sinti gamtos turtus, bet ir laužančius žydinčius medelius, įtraukti į šį darbą kuo dau Draugijos iniciatyva Vingio giau žmonių. Šiuo tikslu drau parke buvo išvalyta ir sure gijos nariai ne kartą spausdi montuota 30 inkilų paukš no savo straipsnius „Tarybi čiams, pagaminta ir išstatyta niame studente“, „Vakarinėse Sudervės ežere 13 dirbtinių naujienose“, „Tiesoje“ ir „Mu lizdaviečių antims. Žiemą, sų giriose“. Buvo išleisti trys kada miškuose prasidėjo sienlaikraščio „Gamta ir mes“ „baltasis badas“, draugijos numeriai, du fotostendai. nariai kartu su Vilniaus me Gamtos apsaugos komiteto džiotojais keturis kartus va pirmininkas drg. Bergas, dar žiavo Į Rūdininkų, Anykščių, buotojai K. Giriūnas, G. Tur Molėtų ir kitus miškus, nusa draugijos susirinkimuose veždami stirnoms ir kiškiams skaitė pranešimus svarbiau šieno, statydami pakelėse pa siais gamtos apsaugos LTSR šiūres kurapkoms, nurinkda klausimais. Išspausdintos pas mi brakonierių pastatytas kil kaitos apie faunos, floros, pas. landšafto, vandens ir oro ap Baigiant prisiminimus apie saugą buvo platinamos stu antruosius draugijos darbo dentų tarpe, o taip pat buvo metus, norėtųsi palinkėti, kad skaitomos paskaitos kolūkluo šiemet ir sekančiais metais į se studentų vasaros darbų šį darbą įsijungtų dar dau stovyklose. Darbo patirtimi giau studentų ir dėstytojų iš dalinomės su Tartu universi kitų fakultetų, kad neužgęsteto Gamtos apsaugos draugi tų entuziazmo ugnelė, kad tas ja. darbas padarytų mūsų tėviš Žymiai silpniau buvo vyk kės gamtą dar gražesnę ir domas moksllnis-tyrlamasis turtingesnę. P. BLUZMA darbas. Tą galima paaiškinti
Bet lietuvių buržuaziniai nacionalistai nutarė perdaug nesiterlioti su Gasiūnu. Vieną kartą keletas jų, atėję į ka merą, smogė Gasiūnui į veidą ir suriko: — Tai kaip tu gauni visus šluos lapelius!? — mojavo prie veido proklomacijomls. O Gasiūnas atsakinėjo jiems šaltai ir trumpai: — Prie mano buto durų pakabinta speciali dėžė, į ku rią kas ką nori, tą ir meta. Kadangi visi žinojo, kad aš renku lapelius, laikraščius ir knygas, tai kas nutveria kokį laikraštuką, paskaito ir įmeta į tą dėžę. Deja, juo niekas netikėjo. Mušdavo ilgai. Mušdavo tol, kol Gasiūnas susmukdavo ant žemės be jokių gyvybės ženklų. Kai atsipeikėdavo — jie vėl šalia, vėl kaišioja prie veido pistoletus. — Tai ar pasakysi, šunie! — Nieko aš nežinau. . . Smūgis. Vienas, kitas, tre čias. . . Pagaliau, jis atprato juos skaičiuoti, tik galva ap svaigdavo, ir jis netekdavo sąmonės.
— Mes žinom, kad tu ko munistas! Sušaudysim ir tave, ir tuos, kurių tu nesakai. Sa kyk, šunie! — ir vėl viskas iš pradžių, ir vėl smūgiai, ir pistoletas prie veido. Iš pradžių juoda pistoleto vamzdžio kiaurymė gąsdino Gasiūną, bet greit šis metali nis daiktas neteko jam savo prasmės. Visą laiką jį kanki no tik viena mintis, ką fašis tai padarė su spauda. Jis žinojo, kad iš kalėjimo gyvo nepaleis. O taip buvo brangus gyvenimas, taip no rėjosi atsisėsti prie stalo, glostyti surinktų knygų nuga rėles ir skaityti Jas. . . Skaity ti, skaityti tol, kol pajusi, kad praturtėjai kažkokiu geru ir' be galo maloniu jausmu. Po to atstoti ir peržiūrėti lentynose sukrautas šimtus spaudos leidinių. . . .— Sakyk pavardes! — Sušaudysim! — Komuniste! — kažkur iš toli atskriedavo isteriški šū kavimai. Praėjo nemažai laiko. Pa galiau fašistai supratę, kad vis vien nieko gero iš jo ne-
išpeš, Gasiūną paleido. Po to du metus Gasiūnas negalėjo pasikelti iš lovos. 730 dienų praleido nieko nenuveikęs. . . . 1964-ji metai. Gegužės mėnesį Spaudos dienos proga buvo atidaryta Jo surinktų lei dinių paroda. O parodyti liaudžiai tikrai buvo ką. Apie 50 tūkstančių spaudos leidi nių surinko Antanas Gasiunas. Daug savo turto jis ati davė Šiaulių, Rokiškio ir kitų mūsų respublikos miestų mu ziejams. Dabar valstybė rūpinasi Gasiūnu. Už darbą apmoka ir suteikė personalinę pensiją, kurią kiekvieną mėnesį ligi paskutinės kapeikos jis ati duoda Šiaulių „Aušros“ mu ziejui. — Kam man reikalingi pi nigai? Argi vien tik nuo jų priklauso žmogaus gyveni mas? Ne, ne ir dar kartą ęe! Viską, ką aš turiu surinkęs, priklauso ne man, bet visai liaudžiai, — sako Gasiūnas. Jis nekomunistas. Nenešio ja TSKP nario bilieto prie širdies. Ilgai, labai ilgai Ga siūnas galvojo, kad komunis
tu jis būti dar nevertas. Bur žuazinės Lietuvos metais jis ne tik rinko komunistinę spaudą, bet daug padėjo ir pogrindininkams. Dažnai pas jį prisiglausdavo buržuazijos persekiojami žmonės. — Taip man reikėjo pa daryti, — vėl sako Gasiūnas, — juk reikėjo tada gelbėti Lietuvą iš skurdo, tamsos. Reikėjo kurti naują gyveni mą. O ką aš dėl to padariau? Atrodo, nieko. . . Autobusai vėl pilni važiuos. Vėl kur nors skubės Antanas Gasiūnas. Niekas Jo nepa žins, niekas nepaklaus, kaip jis gyvena, kaip sekasi dar-( bas. . . Ne, jis nekaltins žmonių, kad jį mažai kas žino, jis vi są laiką galvoja tik vieną: ką dar gali atiduoti savo liaudžiai, ką dar Jis gali duo ti savo gimtajam kraštui. . . Jis nekomunistas. Bet savo darbais, savo mintimis jis — komunistinio žmogaus idealas. r Alf. BUCKUS Norisi paprašyti visus dės tytojus ir studentus, kurie tu ri retų spaudos leidinių, kad persiųstų juos Antanui Gašlū nui šiuo adresu: ŠIAULIAI, GINKŪNŲ G-VE, Nr. 17.
GAMTA IR MES VISINCIA IR SALCIA „Flotilija“ savo reisą pradeda Visinčėlės upele, nuo Gu delių kaimo. Truputį neramu. Mūsų „kapitonas" Tadas aiš kina, kad maršrutas „kietas“, teks pačiaudėti . . Štai ir pir mieji siurprizai: kelią pastoja tiltukai, medžių išvartos. Ten ka lipti iš baidarių ir tempti jas į krantą. Zigmui ir Pet rui- lūžta Irklai. O Vislnčilė klastinga. Padarai didžiausią kilpa, ir žiūrėk, atsiduri vos ne toje pačioje vietoje. Nak ties skraistė jau leidžiasi ant vandens, o mes vis dar plau kiame. Iš pakrančių vilnimis plūsta ievų ir pakalnučių kva pas, pradeda derinti savo stygas lakštingalos, šalimais ba rasi griežlė. Nakvynei sustojam už Gumkų kaimo. Prie lau žo aptariame maršrutą. Plauksime Vislnčios upele, paskui Salčia iki Valkininkų. Salčia ir jos sesė Visinčia yra Mer kio intakai. Merkys — viena iš didžiausių Lietuvos upių, gražiosios Dainavos karalius. Vandenyje nemaža ištirpu sių geležies junginių. Net rūdos klodai susiklostę XII—■ XVII a. Lietuviai šluos rūdynus eksploatuodavo — lydydavo geležį. Apie tai byloja vietovardžių pavadinimai: Rūdinin kai, Rūda, Geluva. Dainavos krašta kadaise juosė milžiniški miškai, kurių dalis išliko. Tai Rūdininkų, Gudų, Gardino girios. Kaip tik nuo mūsų nakvynės vietos prasideda Rū dininkų giria. Gūdžiai ošia eglės, palengva kyla raudonas mėnulio diskas, sublizga juodas Visinčėlės vanduo. Atrodo, laumės subridę į vandenį šukuoja savo kasas, kažkur girioje vėl sužvanga ginklai, žvangėję 1831, 1863 metų sukilimų metu. Daug matė senutės eglės: matė lenkų bajorų medžiok les, regėjo partizanų kovą Didžiojo Tėvynės karo metais, dar mena šiurpią 1944 balandžio 9-ąją, kada šūviai s iš šarvuoto traukinio patrankų visai buvo sunaikinti Gumbų,
Kernavės kaimai. Dar ne taip seniai čia vaikščiojo girių ka ralius stumbras, tik prieš 80 metų buvo nušautas paskutinis rudasis lokys. Dabar čia gausu vilkų, galima susidurti su lūšimi, gyvena barsukai, stirnos, lapės, briedžiai, šernai, bebrai, kurtiniai, tetervinai, jarubės, žalvarniai. . . Prasideda diena. Virėjos sukasi apie laužą, kiti pliuškenasi Visinčėlėje. 11-tą išplaukiam. Upelė vingri, išdykėlė, o jau kliūčių kliūčių: kur tiltukas, kur išvarta, labiausiai pasitarnavo bebrai. Tai jų „nukirsti“ medžiai užtvenkia mums kelią. Biologas Petras aiškina apie jų gyvenimo bū dą. Aplinkui vietovė žmonių beveik negyvenama, tik kurne-kur praplaukdami matome kaimą. Pakrantėmis tęsiasi šienaujamos pievos, krantas žemas. Pagaliau neramiąją sesę į. savo prieglobstį paima Salčia. Ji jau platesnė, vandeningesnė, mažiau vingiuota. Pa- ’ krančlų vaizdas irgi keičiasi. Dabar krantai aukšti, statūs, smėlėti, eglynai užleidžia vietą pušynams. Baigiasi sąvar tos, prasideda pirmosios ievos. Plaukiam lėtai, alsuojame galviu pavasario kvapu. „Laukinė“ gamta dosniai dalina sa vo dovanas. Tik dairykis plačiai atvertomis akimis, įtempk savo klausą. Ir ko čia neišgirsi, ko tik nepamatysi. Reikia tik mokėti skaityti gamtos knygą. Įsiklausyk: nuskardeno perkūno oželio balsas, kažkur švilpauja volungės, taukši į pušų kamienus geniai, virvena aukštai mėlynėje vyturėlis, supypsl išgąsdintas ančiukų pulkelis, toliau rypuoja jų ma ma. Vandens paviršiuje šnirinėja žuvų pulkeliai, pralekia žvitri kregždutė, upės posūkyje trakšteli šakutė, ir iš girios tankmės išlenda galingas briedis. . . Nebetoli jau ir Valkininkai. Čia mūsų laukia mašina. Paskutiniai kvepią laužo dūmais pietūs, ir mes jau riedami atgal į Vilnių: kas Į namus važiuos, kas į praktiką, o kai kam sesija pačiame įkarštyje.
O. BALIUKAITE II k. lituanistė
V
Aukštųjų mokyklų spartakiadoje Šiais metais aukštųjų mo kyklų spartakiadoje buvo dalyvaujama 17-koje sporto šakų. Įskaita buvo vedama atskirai vyrams ir moterims. Bendrakomandinėje įskaitoje universitetas liko tradicinėje III-joje vietoje. II — „Atle tas“, I — „Politechnika“. Žemiau galimybių sukovo-
jo mūsų čiuožėjai, užėmę tik penktąsias vietas. Tie faktai rodo, kad mūsų sportininkai mažai treniruojasi, neturi rei kiamos sportinės formos, ma ža sportininkų entuziastų, kurie ruoštųsi ir kovotų už savo mokyklos garbę.
Sporto klubas
Laimėjo fizmatai
Tyliai srovena Nėris
Vidaus spartakiada paro: dė, kad mūsų sportininkai dar nesugeba būti lygiais su „Politechnikos“, „Atleto“ sportlninkais.per mažai skiria dėmesio terniruotėms. Uni versitetas gali didžiuotis Eu ropos čempionais irklavime (vyrai ir moterys), merginomis tinklinlnkėmis. dalyvaujančio mis TSRS „A“ grupėje, orien tacinio sporto mėgėjais ir kt. Tačiau to dar maža. VVU tarpfakultetinėje spartakiadoje dalyvauta 17koje sporto šakų. Bendrąją pirmąją vietą iškovojo fizi kos ir matematikos fakulteto sportininkai. Antroje vieto je liko ekonomikos fak., tre čioje — medicinos, ketvirtoje
— chemijos, penktoje — gamtos fak., o istorikai ir fi. lologai bei teisininkai, tęsę savo tradicijas, užėmė pasku tines VI ir VII vietas. Pagrindinėse šakose laimė jo: Tinklinyje — fizikos ir ma tematikos fakulteto vyrai; ekonomikos fak. moterys. Krepšinyje — ekonomikos fak. vyrai ir moterys. Lengvojoje atletikoje — fizikos ir matematikos fak. sportininkai. Slidinėjime — gamtos fa kulteto studentai.
Best. A. ZABORSKIS
x
MES
Kaip svaigus pavasario vė jas, kaip triukšmingos autobu sų stotys, kaip darnus greitakojų traukinių kvėpavimas šaukia mus, diplomantus, di delis gyvenimas, tas visų svarbiausias, visų sunkiausias Egzaminas. Išvakarėse norisi dar kar tą kreiptis šiltu žodžiu į mo
Laimingo kelio PENKERI METAI PRA BĖGO NEPASTEBIMAI. RO DOS. VISAI NESENIAI LAI KĖTE PIRMĄJĄ SESIJĄ, PATYRĖT PIRMĄJĮ STU DENTIŠKĄ KRIKŠTĄ. O ŠIANDIENĄ LAIKOTE PASKUTINI VALSTYBINĮ EGZAMINĄ, GAUNATE DIPLOMĄ-KELIALAPĮ Į PLATŲ GYVENIMO VIEŠ KELI. VISUS PENKERIS METUS UNIVERSITETO DĖSTYTOJAI IR KOMJAU NIMO ORGANIZACIJA RUO ŠĖ JUS ŠIAM DIDŽIAJAM GYVENIMO KELIUI. KIEK VIENAS ĮTEMPTAS STUDI JŲ SEMESTRAS, KIEK VIENA KOMJAUNUOLIŠKO DARBO VASARA KIEK VIENA DIENA MOKĖ JUS BŪTI ATKAKLIAIS, BŪTI JAUNAIS IR ENERGINGAIS, PRINCIPINGAIS IR DO RAIS ŽMONĖMIS. MES TI KIMĖS, KAD TAI PADĖJO JUMS. ŠIANDIENĄ, ATSI
SVEIKINDAMI SU SENUO JU MŪSŲ UNIVERSITETU IR PALIKDAMI JAME PA ČIUS PUIKIAUSIUS SAVO JAUNYSTĖS METUS, PA ČIUS GERIAUSIUS STUDI JŲ DRAUGUS, JŪS ISSINESATE DALELĘ VISO DAU GIATŪKSTANTINIO MUSŲ UNIVERSITETO KOLEK TYVO KRUOPŠTAUS IR NELENGVO DARBO. BRANGINKIT JĄ, BRANGŪS DRAUGAI! BRANGINK1T JĄ KAIP TĖVYNĘ IR DRAUGUS. IR VISADA PRI SIMINKIT, KAD UNIVERSI TETE LIKS TRYS TŪKS TANČIAI PAČIŲ NUOŠIR DŽIAUSIŲ JŪSŲ DRAUGŲ KOMJAUNUOLIŲ, VISADA PASIRUOŠUSIŲ JUMS PA DĖTI IR PATARTI. GERO VĖJO, RYŽTO IR VALIOS, ABSOLVENTE!
Bus tuščios auditorijos. . . Bendrabučiai tušti bus, Ir vėjas plėš pasenusį skelbimą nuo dekanato durų Ir bus po rūpesčių visų ir po visų linksmybių. Šita naktis. . . Ir mėnuo šis raudonas kaip studentiška kepurė... Ir filologijos kieme berželis oš be vėjo Mickevičiaus liūdnokus sonetus. . . Stovėsi tu. Atminsi, kiek pro čia praėjo Gyvenimo auksinių valandų.
Bus’ aišku, ką radai, ko neradai. .. Seniai miegos profesoriai, tave pamiršę, Lyg žvaigždės išsibarstę švies draugų veidai. O atminimai širdį gels ir gels lyg širšės, —
VVU KOMJAUNIMO KOMITETAS
Žinoma, tokie rezultatai nedžiugina nei dėstytojų, nei pačių studentų. O juk valstybiniam egzaminui rusistai galėjo pasiruošti kur kas geriau. Sakoma, kaip pasiklos i, taip ir išsimiegosi. Ką gi. . . Mes nelinkime rusistams nieko blogo, bet tikime, kad egzaminai bus gerai išlaikyti. Sėkmingai laiko TSKP istorijos egzaminą žurnalistai. Deja, ir čia greta gausių pen ketų pasitaiko vienas-antras trejetas. . . Kiekviena diena vis priarti na išsiskyrimą. Dar vienadvi savaitės, ir mūsų diplo mantai paskutinį kartą užvers universiteto duris. Kuo geriausios sėkmės, išėjus į naują gyvenimą, lin kime Jums, draugai absolven tai! „Taryb. Studento“ inf.
*
jog darbas įvertintas pen ketui. Su dėkingumu prisime nu docento J. Lebedžio pa skaitas, dėstytojo L. Sau kos seminarus, dėstytojos Gaškienės paskaitas apie L. Tolstojų, Dostojevskį, Fetą, Tiutčevą; doc. E. Meškauskas įdomiai iš spręsdavo sunkiausius filo sofijos klausimus. . . Universitetas išmokė dirbti savarankiškai. Kuo daugiau mokėmės, tuo la biau didėjo žinių alkis ir nors jau greit būsim absol ventais, bet knygos ir vėl laukia mūsų. Vėl šypsausi, nes prisi miniau nuostabių vasarų dienas, prabėgusias darbo stovykloje. Keista, bet as meniškai su rektoriumi mū sų grupelė susipažino ne universitete, o stovykloje, Adutiškyje. Apsidžiaugė me, kai universiteto vado vai kartu su mumis užtrau kė studentišką dainą. O draugystė su latviais, už simezgusi SMD konferen cijoje, tęsėsi darbo stovyk lose Gaurėje ir Labūnavo je. Net tie draugai, kurie mokytis šiek tiek pritingė davo, stovykloje pasirodė esą nepamainomi darbinin kai. Ir kur tik nelšryškėja žmonių talentas?! . Mielas, brangus univer sitete, mes Tavo vaikai, kuriems taip sunku su Ta vim skirtis. Tu kvieti grįž ti gabiausius, geriausius savo vaikus-studentus? Ti kiuosi, jog praeis keleri metai ir vėl pravers Tavo duris mano kurso draugai Antanas, Rimas, Laima, Marcelijus, Ceslavas, Ma
Bus aišku, kad toliau šis kelias tęsias, Kad galo jam nebuvo ir nebus.. . Ir susikirs širdy nauji keliai ir trasos, Ir plūs šaltiniais tūkstančiai darbų. . .
*
Ir greit tave pagriebs triukšmingos gatvės vilnys Iš šio ramaus, kitiems jau skirto uosto. . . Tartum gyvenimas oš žiburiuos paskendęs Vilnius, Ir šauks pažįstamais signalais savas postas.
(
<
PAVEIKSLAI FOTONOVELĖ
Susitiko du vyrai pa veikslų galerijoje. Patyliu kais šnekučiuojasi. Į pa veikslus žvilgčioja. . . — Mūsų mašina ėjo. O tu kuo? — Autobusu. Va, apėjau visas krautuves, valandi kė liko ir atėjau šventų paveikslų pažiūrėti. — Čia ne šventi. Žiū rėk, ir vyrai, ir moterys sė di mūsiškai apsirengę. . . — Man tai kur gražu, ten ir šventa. . . Vyrai atsargiai kilnoja aulinukus. Skaito paveiks
LIKIT SVEIKI! Niekada negalvojau, kad taip sunku palikti univer sitetą. Paskutinės dienos ypač verčia susimąstyti, net nepajunti, kai mintys nuklysta kitur. Užtenka tik pakelti nuo knygos galvą ir žvilgterėti pro universi teto skaityklos langą, kad pamatytum filologijos fa kulteto berželį, kuris primena draugų jam skirtus *' eilėraščius. Ar prisimenat, brangūs bendrakursiai, kaip velio nis prof. B. Pranskus (ta da katedros vedėjas) pasa kojo universiteto istoriją, vedžiojo painiais korido riais, kiemais, o mes bijo jom atsilikti ir gaudėm kiekvieną katedros vedėjo žodį, nes su daugeliu pir mą kartą gyvenime kalbė jo profesorius. Kokia neįprasta, nuosta bi pasirodė Kolonų salė, kurioje vos vos tilpome. Smalsiai viens Į kitą žvel gėme ir ne vieno akyse buvo galima sutikti klausi mą, kas tu per žmogus. O kaip drebėjome prieš kalbotyros egzaminą. Sun ku net patikėti, kad suau gę žmonės gali taip džiaugtis gavę penketą, o mes džiūgavom lyg penk tos klasės mokinukai. O kursiniai darbai, ku riuos rašėm vadovaujami dėst. A. Urbučio?! Atro do, kad vėl girdžiu docen. to balsą: — Argi čia lietuviškas sakinys?! Cha-cha-cha. . . Tik paklausykit. . . (skai to). Pasijutau tokia niekam tikusi, bet visgi sėdau ir taisiau, taisiau. . . Net krūptelėjau, kai sužinojau,
kytoją, kuris mus paruošė šiam Egzaminui. Kiekviename būsimo kelio posūkyje tarsi kelrodė žvaigž dė švies mums brangus to mo kytojo vardas — Vilniaus Valstybinės V. Kapsuko vardo universitetas. Niekada negalima užmiršti šio vardo! Niekada!
Ties universitetu
Paskutiniai egzaminai Kiekvieną pavasarį istori jos ir filologijos fakultetas į gyvenimą išlydi daug jau nų specialistų. Štai ir šiais metais 128 diplomantai pasakys žilajam universitetui „sudie“. Na, o dabar pavartykime žiniaraščius, aplankykime au ditorijas, kur diplomantai lai ko paskutinius egzaminus. Anglistai jau išlaikė TSKP istorijos valstybinį egzami ną. Ir, reikia pasakyti, rezul tatai geri. Šeši penketai, sepiyni ketvertai ir penki treje tai. Gerai šį dalyką žinojo G. Brazauskaitė, D. Juozėnaitė, N. Jurkevičiūtė ir kiti. Jų žinios tikrai buvo vertos pen ketų. Na, o germanistai? Salia penketų ir ketvertų — vie nas dvejetas. Bet rusistal ap lenkė germanistus. Jie nesu gebėjo gauti nė vieno penke to — užtat — tris dvejetus.
INAM...
lų pavadinimus. Prisimerkę rimtai apžiūrinėja nupieš tus žmones. — Bulves jau pasodinot? — Užarėm. — Mūsų irgi baigia. Šiemet geras pavasaris. Padžiovino, padžiovino, paskui palijo. . . Gali geri metai būti.. . — Aha. . . Rūstūs kunigaikščiai, skaisčiaakės madonos ty liai stebi lėtai žingsniuo jančius vyrus. Tarsi klau sytų jų šnekos ir ruoštųsi kažką pasakyti. .. R. RAKAUSKAS V kurso žurnalistas
SAUGOKIT GARBĘ!
rytė ir kt., bet Tu nepa mirši ir kitų, taip kaip mes tavęs! Rita TĖVELYTĖ V k. lituanistė
Gegužės mėn. pabaigoje Lūšio ežere (Ignalinos raj.) vyko respublikinės spiningistų pirmenybės. Varžybose da lyvavo ir komandų iš Įvairių respublikos vietų. Jose daly vavo ir mūsų universiteto ko manda. Ją sudarė 'buvęs pro rektorius ūkio reikalams da bar pensininkas D. Grincevičius ir sporto katedros dėsty tojai M. Merkšaitis, E. Paš kevičius ir J. Zumbakys. Ko manda kovojo už garbingą respublikos čempiono vardą. Asmeninėje įskaitoje pirmą ją vietą užėmė Grincevičius, sugavęs 5 lydekas, svėrusias 4,5 kilogramo. Nugalėtojui įteiktas respublikos čempiono aukso medalį. Birželio mėn. pirmąjį šeš
i
Gyvenimas šaukia Šiomis dienomis, laikant paskutinius egzaminus, prisi mena prabėgę penkeri studijų metai, dienos, paliktos audito rijose, vasaros darbų stovyk lose. Neužmirštamos dienos! . . Juk mes, bibliotekininkai, atlikome praktiką didžiausio se šalies bibliotekose. VVU mokslinėje bibliotekoje, Vals tybinėje Lenino bibliotekoje Maskvoje, viešojoje Saltykovo-Sčedrlno v. bibliotekoje — Leningrade. Prisimena vasara musų karštajame Kryme. Ten mes tarybiniame ūkyje organiza
vome darbo stovyklą. Turisti nės kelionės! Kaip linksma ir smagu būdavo keliauti. Daug dar daug galima pri siminti! Bet brangiausi atsimi nimai siejasi su senąja Alma Mater. Kiek gražių dienų te ko pergyventi joje. .. Bet viskas praeina. Ir kaip nesinori skirtis su senu fa kultetu, draugais, berželiu kieme. . . Gyvenimas šaukia, ir mes turime eiti. Eisime, nes tai būtina.
Aldona SPAICIUTĖ V k. bibliotekininkė
Liekantiems
Atsisveikindamas su uni versitetu, norėčiau palinkėti ateinančių kartų studentams neįsileisti Į savo 'arpą asme pasižyminčių šiomis „do Prie tų sienų, kurios pa nų, rybėmis“: sauliui išugdė tiek mokslo vyrų, net iy dabar, beveik IŠDIDUMAS baigus universitetą, bijau pri siartinti be pagarbos. Blusa, užkopusi ant dramb Ypač dėkingas esu docen lio, pagalvojo: tams J. Pikčillngiui ir Z. Zin — Pamyniau šitą vabalą kevičiui, kuriuos laikau idea po kojų! liais mokslininkais. DRĄSA Visoms būsimoms studentų kartoms primenu knygnešio Lokius, vilkus gerai išplūdęs, VI. Girdzijausko paminklinės Kiškiukas pasirašė: „Liūtas“. lentos žodžius:' „Vaikeliai, GARBĖ saugokite garbę!“ Pažįsta jis garsius visus Ir jaučiasi patsai garsus. Jonas MALAKAUSKAS Raseinių raj., Viduklės *** vid. m-los mokytojas Kada jis tau į ausį plepa, Žinok — kitam jis ruošia kapą. . . O jeigu tauškia su kitu — Tada jau sukčius būsi tu! tadienį Ir sekmadienį Estijos DARBŠTUOLIS spiningistų kvietimu universi Jam energijos, teto ir Kauno miesto komanda Ryžto buvo nuvykę varžyboms su Tartu ir Talino kolegomis. Iš Nestinga — viso startavo šešios komandos. Sugebėtų išsemt marias! Varžybos vyko ant vieno iš Bet iškart gražiausių Estijos ežerų Pru- Pasijus nedarbingas, hajarv (Šventasis). Šįkart Jei netyčia. .. liežuvį praras. mūsiškiams teko pasitenkinti DRAUGIŠKI TEISĖJAI ketvirta vieta. Birželio mėn. 28—29 die Pasmerkę šitą girtą.. . žvėrį, nomis Krokų Lankose, (Ne Iš liūdesio. . . pasigėrė. muno delta) įvyks Pabaltijo APIE TAUPUMĄ spiningistų varžybos. Nors ko kią nors tikslesnę prognozę Tris valandas duoti dabar sunkoka, bet tiki Jis iš tribūnos mala.. . mės, kad universiteto žvejai (Klausytojai užminga apgins neseniai iškovotą gar Ir nenubunda). — Kokia ši paskaita bingą čempionų titulą. Be galo? — „Taupykime sekundę!“ R. BALEIŠIS
Musų spiningistai
Danas KAIRYS V k. lituanistas
Eugenijus VALATKA V kurso lituanistas
LAIMINGAI, VAIKELIAI! Greit bėga dienos.. . Gra žios dienos. . . O aš dar prisi menu ir A. Zurbą, ir A. Patecką, ir daug daug kitų pir makursių, dabar jau diplo mantų. Pasakysiu tiesiai, gaila man jūsų. Kiekvienais metais Iš skrenda paukšteliai, o aš, be sigailėdamas : ’ išskridusių, rugsėjo mėnesį sutinku kleiae kitus. Tokius jaunus, nedrą sius. Aš nežinau, kaip ten pas jus... . Gal ne visi moko si gerai, bet man visi studen tai geri ir gražūs. Laimingai Jums, vaikeliai! „. Bronius ZAREMBA administracijos darbuotojas Puslapį paruošė diplomantas Česlovas KALENDA ir redgkcijos darbuotojas Alfonsas BUCKUS.
EGZISTENCIALIZMAS Pabaiga. Pradžia Nr. 20 bės įsisąmoninimą lydi nuola Dar Kjerkegoras rašė: tinis baimės jausmas dėl pa „Iš savojo „Aš“ mūsų pa sekmių, su kuriomis susijęs saulyje mažiausiai daro prob laisvas pasirinkimas. Jei žmo lemą. .. Todėl visai ramiai gus trokšta laisvės, jis turi praeina įvykis, pats pavojin 'priimti ir laisvę lydinčią bai giausias tiesai, pats blogiau mę. Tad išeina, kad laisvė at sias Iš viso, kas gali būti (ne siskleidžia per baimę, ir tai tekimas savojo „Aš“), taip, aiškiai buržuazinės laisvės su tarsi pasaulyje nieko neįvyko. pratimas, beslremiąs kapitalis O juk rankos, kojos, penkių tine tikrove, kuri negali už talerių, žmonos ir jiems pa tikrinti dirbantiesiems tvirtos našių dalykų netekimo žmo rytdienos, o todėl sukelia bai gus nepaliks be dėmesio“. mę ir nepasitikėjimą. O egzis Taip rašė Kjerkegoras 100 su tencialistai daro neleistiną viršum njetų atgal, bet šie jo apibendrinimą: baimę, kurią žodžiai smerkia ir nūdienio jaučia žmogus šiuolaikinio ka pasaulio silpnybes. Tačiau pitalizmo sąlygomis, jie vaiz Kjerkegoras apie ranką ir ko duoja amžina žmogaus savy ją rašo taip, tarsi jie būtų be, nepriklausančią nuo sąly neverti dėmesio, palyginus su gų, kuriose jis gyvena. Žino vidiniu „Aš“. O tuo tarpu ma, ir socialistinė santvarka rankos ir kojos netekimas — negali žmogų išvaduoti nuo tai ne tik fizinė, bet ir dva bet kurios baimės, sakysime, sinė! nelaimė. Netekęs kojos, nuo baimės žūti avarijoje. In darbininkas kapitalistinėje vi dividualus psichologinis bai suomenėje tegaus skurdžią pa mės jausmas, be abejo, 'visuo šalpą. Kad ir kaip kilnios be met žmogui bus būdingas, ta atrodytų idealistinės teorijos, čiau čia eina kalba apie so akcentuojančios vien dvasinę cialinį baimės jausmą, baimę, laisvę, visa tai tėra iliuzija. sukeltą socialinių priežasčių. Vidinė dvasinė laisvė — ne F. M. Dostojevskis „Broliuose fikcija, .bet be materialinių Karamazovuose“ yra pasakęs, gėrybių gamybos nėra ir dva kad baimė kyla iš melo. Eg sinės laisvės, o materialines zistencialistams, mėgstantiems gėrybes kuria žmogaus ranka. remtis Dostojevskio persona Marksizmas dvasios neprieš žų pergyvenimais, derėtų įsi pastato materijai, bet ieško skaityti į šluos Dostojevskio jų dialektinės sintezės. Nevel žodžius, kuriuos, manau, rei tui Hėgelis sako; „Tiesa yra kia laikyti teisingais. O todėl vieningoje visumoje“, o Mark visuomenėj, kurioje egzistuoja sas teigia; „Žmogus — tai socialinis baimės jausmas, ne visuomeninių santykių visu galima laikyti teisinga socia liniu požiūriu. ma“. Egzistencialistų nuomone, Vieną iš apleistumo atvejų nuotaikos ir jausmai gali ge M. Haidegeris pavadino „Man riau atspindėti pasaulį, ne — apleistumu“. „Man“ — tai gu protas. Pagrindiniais jaus neapibrėžtas įvardis vokiečių miniais pergyvenimais jie lai kalboje, jo prasmė artima li ko kaltę, pasmerktumą, bevil teratūriškajam „Kažkam“. tiškumą, nerimastį, o ypač bai Terminas Man yra M. Haidemę. Esą baimė persmelkia vi gerio išradimas, Man būkle są asmenybės egzistavimą. M. Haidegeris vadina žmogaus Haidegeris sako, kad baimė beprasmiškumą, savos asme nurodo žmogui tas galimybes, nybėj neturėjimą, žmogaus kurios jame slypi, ir žmogus suvidutinėjimą visuomeniniais bijo tų galimybių. Svarbiau standartais ir normomis: kai sia tai, kad laisvę apsprendžia jis linksminasi, tai taip, kaip laisvas pasirinkimas: žmogus linksminasi kiti; kai skaito, renkasi kažką neapibrėžto, pa stebi ir sprendžia — taip, sitikėdamas tik pačiu savimi. kaip tai daro kiti, kai piktina Panašia: aiškina ir Sartras: si — tuo, kuo piktinasi kiti, ir žmogus laisvai pasirenka, ta pan. Kol žmogus yra Man bū čiau yra atsakomybė už lais senoje, tai jo rūpesčiai yra ne vą pasirinkimą, ir atsakomy tikri rūpesčiai. Žmogaus pa
reigą M. Haidegeris supranta taip: išsivaduoti iš Man būse nos, tuo sukuriant save kaip asmenybę. Viena iš priemonių, vykdant šią pareigą, Haidege ris laiko mirties baimę, kurios akivaizdoje visi įprastiniai kasdieniniai rūpesčiai netenka prasmės, mirties baimės aki vaizdoje žmogus atranda savo Individualybę, tikrąją egzis tenciją. Esą mirties baimės akivaizdoje žmogus ieško prie globsčio toje Man būsenoje, kuri išlaisvina žmogų nuo bū tinumo spręsti ir nuo atsako mybės. Tačiau žmogus turi sąžinę ir kaip tik ji įgalina išeiti iš Man būsenos. Savo sios kaltės įslsąmonininmą ir pasiruošimą sutikti tą kaltę lydinčią baimę, Haidegeris vadina ryžtu, jame matydamas tikrąją žmogaus egzistenciją. Dėl pačios minties, kad žmogus neprivalo supilkėtl, suvidutlnėti. žinoma, nieko ne galima pasakyti prieš, ši prob lema jau seniai keliama, eg zistencialistai ypač sielojasi dėl jos. Tačiau jie nenurodo realių kelių žmogui išeiti iš supilkėjimo ir suvidutinėjimo būsenos. Kai Marksas nagri nėjo šią problemą, tai jis nu brėžė realų kelią, dvasinį žmogaus išlaisvinimą įžiūrė damas visų pirma ekonominia me visuomenės klasių išlais vinime. O egzistencialistai, vykdant žmogui savo pareigą, t. y. sukuriant save kaip as menybę, siūlo vadovautis tik nuosavais projektais. Čia viena jų pagrindinių klaidų: pareigą egzistencialis tai supranta kaip pareigą pa čiam sau, o ne kaip pareigą kitiems žmonėms, visuomenei. Argi teisingai suprasta parei ga visuomenei netampa pa grindiniu asmenybės siekimu, argi trūksta žmonių, visą gy venimą tarnaujančių visuome nėj gerovei, kaip tai daro darbininkas prie staklių, vals tietis laukuose, gydytojas prie ligonio? Kiekvienas, dirbąs visuo meniškai naudingą, dirba ne tik sau, klek visuomenei, nors dažnai žmogus negalvoja apie tai, kokią naudą jo darbas at neš visuomenei, o galvoja dau giau apie asmeninę naudą. Pagaliau, su M. Haldegerio Man būsenos koncepęila neg51Tma~šutikti ir tuo požiūriu. kačTToje pabrėžiamas indivi dualizmas, o ignoruojami ben-
dražmogiški gyvenimo, mora lės bruožai . Panašiai kaip ir pareigą, egzistencialistai subjektyviškai supranta ir atsakomybę: atsakomybę tik pačiam sau. Savo veiksmų teisinimą ob jektyviomis sąlygomis vadina siekimu išvengti atsakomybės. Iš dalies egzistencialistai tei sūs: ne visuomet, ne bet kurį poelgį galima aiškinti objek tyviomis sąlygomis. Bet žy miai daugiau jie neteisūs, nes yra objektyvūs atsakomybės vertinimo kriterijai, t. y. atsa komybė kitiems žmonės — šeimai, artimiesiems?' tautai, visai žmonijai. Z.-P. Sartras atsakomybės problemą sprendžia pažan giau, negu kiti egzistencialis tai. Jis kalba ne tik apie at sakomybę už savo laisvę, bet ir apie atsakomybę už žmoni ją, už jos gyvenimo sąlygų pagerinimą, nors realaus ke lio, kuriuo turi vykti žmonijos gyvenimo gerinimas, Sartras negali nurodyti ir todėl pri eina išvados, kad nė viena vi suomeninė1 santvarka ne ge resnė už kitą, kad bet kurią visuomeninlę formą reikia tai syti, o todėl žmogus niekur negali Išsivaduoti nuo kančių. M. llaldegerio Man būse nos koncepcijai artima K. Jas perso teorija apie ribos situa cijas. Jasperso nuomone, įprastinėse gyvenimo situaci jose — darbe, politinėje ko voje, tikrovės tyrime žmogus neįgyja tikrojo savęs pažini mo, esą „tikrasis pažinimas“ pasiekiamas tik ribos situaci jose — neįprastinėse situaci jose, kai žmogaus protą už valdo jausmai, impulsai, atei ną iš pasąmonės sferos. Tokia ribos situacija yra, pavyzdžiui, mirtis. 1958 m. K. Jaspersas išleido knygą „Atominė bom
J. GIRDVAINIO nuotr.
AR ŽINOTE, KAD... . . . Vieno kvadratinio kilo metro sausumos plote gyve na tiek vabzdžių, kiek žmonių visame žemės rutulyje. . . .yra bakterijų, kurių maistas — keliai. Jos maiti nasi asfaltu. . . . laboratoriniai stebėji mai parodė, kad pelė pusę am žiais pašvenčia savo priežiū ra i. ... už kiekvieną neteisėtai nulaužtą ar nukirstą medį nor vegų įstatymas priverčia nu sikaltus} pasodinti tris tokius pat. . . . Italijoje pravestas įdo
mus bandymas, kurio tikslas — nustatyti, kaip ilgai išsi laiko laiko jutimas pas žmo gų ir gyvūną pilnoje tamso je. Tam 20 mokslininkų išti są savaitę praleido grotoje 100 m. gylyje 5 vištų, 5 gai džių ir 4 triušių kompanijoje. Pasirodo, kad žmogui užtenka prabūti pilnoje tamsoje 160 valandų, kad pasimesu laiko suvokime; gyvūnai gi išlaikė įprastą gyvenimo ritmą viso bandymo eigoje.
. . . kambarinė musė mato 40—70 cm. atstumu, žiogas 150—200, o afrikinė musė cėcė mato kur kas toliau; iki 135 m.
. . . tropinių kraštų paukš tis oropendola suka savo ka bantį lizdą prie vapsvų lizdo, kad šios apsaugotų jį nuo gyvūnų, mintančių kiauši niais. i pelėdinial paukščiai vieninteliai, kurie gali stebėti juos dominančius daiktus abiem akim iš karto. . . . žiemojimui vandeny, kurio temperatūra artima už šalimo temperatūrai, kai ku rios arklinės žuvys ruošiasi pilnai šiuolaikiniu būdu; jų kraujuje pasigamina antifri zas.
Z.-P. Sartro pažiūros skiriasi nuo kitų egzistencialistų pa žiūrų. Be to, pats Sartras sa vo kova už taiką, kova prieš kolonializmą, smurtą ir prie vartą, bendradarbiavimu su Prancūzijos komunistų partija — visa šia savo veikla Z.-P. Sartras iškyla virš savo teo rinių egzistencializmo teigi nių. Egzistencialistai sielojasi dėl žmonių santykių susveti mėjimo, sielojasi dėl to, kad žmogus netekęs savęs jų gy venamoje visuomenėje. Tačiau visą kaltę už asmenybės ne turėjimą, už žmogaus nebuvi mą pačiu savimi, jie priskiria pačiam atskiram žmogui, neprlskirdami kaltės visuomenei, kurioje žmogus gyvena, t. y. buržuazinei visuomenei. Ir kai egzistencialistai nuima kaltę nuo šiuolaikinės buržuazinės visuomenės, tai jie objektyviai tampa tos visuomenės apolo getais. Egzistencialistai teisūs tada, kai jie skiria didelį d*? mesį subjektyviems momen tams realioje tikrovėje, tačiau jie aiškiai klysta, kai subjek tyvius momentus pervertina ir dėl to nepakankamai vertina arba ignoruoja objektyvius momentus. Kai Z.-P. Sartras sako, kad žmogus yra tai, ką jis pats iš savęs padaro, tai čia pabrėžiama ne pati svar biausia klausimo pusė. Fak tiškai atskiro žmogaus gyve nimą apsprendžia visuomenė, kurioje jis gyvena, o todėl ir žmogus yra tai, ką iš jo pa daro aplinka, kurioje jis gy vena, ir ką jis pats iš savęs padaro.
Filosofijos mokslą kandidatas R. PLEČKAITIS
Apie „Baltus vidudienius" Atkelta iš 1-mo psl. dinti nemokšiškai išterliota tragiška situacija. Verčia trūkčioti pečiais toks pareiš kimas: „Aš keikiu tą liūdną toli mų laikų akimirką, kai mano motina pirmą kartą man ati davė dali savęs. Po to daly ti jai tapo būtinybė“. Galima išskirti šiame sky relyje eilėraštį „Labanakt“. Tikrai sužavi toks jo pos mas: Labanakt, atgal nesugrįžtantis laike, — Ir tu, mus vis ragindamas, pavargsti. Labanakt, kasdieniniai daiktai paprasti — Mane jūs glėby lig vidurnakčio laikėt. Labanakt, minčių nuostabiausi laivai, Ir tau, mano prote, kurs juos siūbavai. Kai mostelės paukščiai drėgnaisiais sparnais, Jus vėl išplukdysiu keliais mėlynais Bet jau į sekantį posmą Jakštas už ausų atitempia tradicinę mylimąją, ir prasi deda: Labanakt ir jums, tavo šaukiančios akys, Te praslenka liūdesio pūgos pro jusi Labanakt, šypsny, niekada <,
KAI NIEKAS NEMATO. . .
ba ir žmonijos ateitis“, kurio je jis, iškraipydamas socialis tinės sistemos užsienio politi kos principus ir taikaus sam būvio idėją, teigia, kad so cialistinė sistema siekianti pa vergti Vakarų pasaulį. Esą atsirasianti ribos situacija — Vakarams iškilsianti proble ma: arba kapituliuoti, arba pavartoti atominę bombą, tuo sunaikinant visą žmoniją. Ir Jaspersas pasisako už pasta rąjį, sakydamas, kad „geriau būti atomizuotam, negu komunizuotam“, kad „nėra kito kelio, kaip ginklavimosi didi nimas iki tol, kol žemės ru tulys nebus sudraskytas į ga balus ir nepavirs kosminėmis dulkėmis“. Esą visuomenė ga linti apsiprasti su mintimis, kad jos žuvimas branduolinia me kare neišvengiamas, nes kosminės jėgos vis tiek kada nors sunaikins žemę, bent gy vybę joje. Čia Jaspersas pri mena ir ankstyvuosius krikš čionybės pranašus, tikėjusius greita pasaulio pabaiga. Jo kių priemonių, siekiant už kirsti kelią branduolinio karo grėsmei, Jaspersas nesiūlo, pareikšdamas, kad kova prieš atominę bombą yra „betikslė ir pavojinga“, nes ji silpni nanti kapitalistinės santvarkos pozicijas, santvarkos, kurią Jaspersas vadina „laisvės gy venimu“. Šitaip K. Jaspersas įveikia pasyvų, stebėtojlškąjį pesimizmą ir pereina prie ak tyvaus pesimizmo. 1958 m. Jaspersui buvo paskirta VFR Taikos premija ir neveltui Vakarų Vokietijos savaitraštis „Sontag“ ta proga rašė, kad Taikos premijos paskyrimas Jaspersui yra tikrųjų talkos šalininkų įžeidimas. Tačiau vertinant egzisten cializmo filosofijos atstovus, reikia spręsti diferencijuotai.
neužakęs,
Man leidęs žydėjimą savo pajust.“ Nepataiso reikalų nei pre tenduojanti į likimo ironijos
ŠYPSENOS — Negalite, ponas profeso riau, man pasakyti, kur aš atsi durčiau. jei sakysim, prakalčiau skylę per visą žemės diametrą? — paklausė studentas žymaus vokiečių geologo Remerio. — Galiu, — atsakė profeso rius. — Jus atsidursite tiesiai , psichiatrinėje ligoninėje. Vienas JAV porceliano krau tuvės savininkas, norėdamas Įsitikinti patarlės „kaip dramb lys indų parduotuvėje" teisin gumu, atvedė dramblį Iš vieti nio zooparko į savo parduotu vę. Tris valandas dramblys pra leido tarp indų ir nė vieno nesukulė. Už tai subėgę smalsuo liai pažiūrėti šio reginio sudau žė porceliano dirbinių daugiau kaip už 100 dolerių. 1774 m. Bazelyje (Šveicarija) Įvyko kuriozinis teismas: gaidys, sudėjęs kiaušini buvo apkaitin tas raganyste ir kartu su kiau-; šiniu sudegintas ant laužo.
apdainavimą baladė „Rifas ir banga“, panašesnė į iš anksto sugalvotą rimuotą re portažą, nei moralizuojanti „Nuotrauka“. Aplamai, dirb tinumas sugalvotų „tiesų“ ri mavimas pastebimas ne vie name eilėraštyje. Paskutinis skyrelis vadi nasi „Gyvenimo akys“. Ką išvydo poetas, pažvelgęs gy venimui į akis? Ogi vėl iš girdo, kad jį kasdien „aši galiai skirtingi šaukia“, ra do „kasdien naujas žvaigž des ir naują vėją“, sužinojo, kad „O klek pasaulių žmo guje!“, prisiminė praeitį, žvelgiančią „akim“ šiurpiom, aklom ir t. t. Pasaulio pažinimo vėl nė ra, nes lyrinis herojus netu ri viduje šių dienų pasaulio su naujais daiktais, naujais ryšiais, naujom tų daiktų sa vybėm. O visa, ką jis turi (pažinimo troškulys ir t. t.) mums jau seniai pažįstama. Išsiskiria „Vizija“, „Senas laikrodis“ ir „Laikai“. Tai geri eilėraščiai. Pirmajame ir antrajame — noras akty viai dalyvauti gyvenime, liūdesys, nueinant į nebūtį, noras atiduoti save visą. Tre čiajame — amžinas laiko te kėjimas, agitacija pilnai iš naudoti tau skirtą laiko da lį. Nauji, stiprūs vaizdai, ati tinkantys mintį, švieži žo džiai. Gerai pasakyta: Kiekvienas laikas griežtai ribotas. Gyvenimas — toks žaidimas, Kur vietos užribiui nėra. Iš rankų iškritusio žemės kamuolio Tau niekad niekas nepaduos. Gaila, kad autorius neiš laiko įtampos ir antroje eilė raščio pusėje, kreipdamasis į gyvenimą, užuot kalbėjęs griežtai ir lakoniškai, ko reikalauja pirmų posmų pa diktuotas eilėraščio tonas, įmantrauja: „Skubėk, skubėk pas juos! Paduok vandens jiems gėlo ir galvas ryto spinduliais apjuosk! (mano pabr., — A. A.) Čia būdingas ne vienam eilėraščiui vaizdų prieštara vimas, kai jie kuriami, taip sakant, iš galvos, kai vieno
vaizdo su kitu nejungia gilu minė minties srovė, Iš kurios jie Išplauktų. Reikia laikyti vykusiais ei lėraščiais iš pirmo skyrelio „Gal tartum visata. . .“, „Že mės laidos“, „Mes ir daiktai“. Ypač geras antrasis, kur fi losofiškai apmąstomas žemės santykis su Visata, o per šį santykį atskleidžiama žmo gaus didybė ir jo veikla Vi satoje. Čia ir tas pats troš kulys pažinti išreikštas ne nuvalkiotom frazėm, o daug naujau, stipriau, pasakyčiau, protingiau: Bet potvynių atoslūgiai ieškojo, Aštrių briaunų Ieškojo mano kojos, Galva netilpusių joje minčių. . . Nemaloniai nuteikia seni rimai: paukščių — baukščlal, rugplūtis — liūtys, ma žai — lašai, rytą — pama tyti ir t. t. Tik vienas kitas naujesnis, suteikiantis eilė raščiui gyvumo, šilumos: Atrodo, niekad nesulauks# rytdienos. Ir akys atviros per naktį nerimauja — Kada ji pagaliau dienos? (mano pabr., A. A.) Sunkoka, įmantri frazė: Kam bus jis sala po bangų išdavystės?* Padėkojęs Jakštui už opti mizmą, veržimąsi į poeziją, naujų vaizdų ieškojimą, neri mą, norėčiau palinkėti daž niau atrasti gražų mūsų lai kų tiek išorinį, tiek vidinį pasaulį ir patelkti jį skaity tojui, kelti svarbias laiko problemas, įtraukti į jų spren dimą Ir skaitytoją. Alf. ANDRIUŠKEVIČIUS
REDAKCINE KOLEGIJA Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė. Užs. Nr. 3697 LV 08913