hinc iturad astra 4989 m. Spalio 20 d. Penktadienis Kaina 2 kap.
Vilniaus Universiteto savaitraštis LEIDŽIAMAS NUO
1950 M.
Nr. 21 (1479)
BALANDŽIO 15 D.
NUOMONĖ----------------------------
AIDS ABSURDUI IMUNITETO DEFICITO SINDROMAS
universitetai Talino politechnikos insti tutas dabar vadinasi Talino Technikos Universitetu. Si re organizacija padaryta liepos 21 dienos Estijos Ministrų Tarybos nutarimu.
PraėjusĮ penktadienį įvyko antrojo Estijos universiteto rektoriaus profesoriaus Bori so Tammo (žr. nuotr.) inau guracija. Talino Technikos Universitetas Įteikė ir pirmą jį savo apdovanojimą — Es tijos Prezidentą Arnoldą Riuitelį apdovanojo medaliu, pagerbdamas jo darbą Estijos gerovei. Mūsų žiniomis, Talino Technikos Universitetas — ant rasis technikos universitetas TSRS po Maskvos Baumano.
Mitingų ir dadzibao demokratija negali tęstis be galo. Ji polia rizavo visuomenę, sukėlė karštligišką „kinkų virpėjimą" ne tik kairuollams politikams dėl slystančios iš rankų valdžios, bet ir ekonomikos šulams, bevirstant neofeodalinei skirstytojo kėdei. Imuniteto absurdui praradimas pedagogikoje ir švietime atvedė prie nežaboto pedagogų troškimo su kaupu prikimšti komunizmo statytojo bagažą fantazterlškų teorijų, prasilenkiančių su tikrove, kurioje nuplyšę batai, ar nemelžtų karvių baubimas stipriau pro pagavo dogmatinio socializmo idėjas negu liaudies šuoliai plėši niuose ar kosmose. Nenagrinėjant jaunimo siekių motyvacijos ar neracionalaus jaunystės metų energijos panaudojimo standartizuotoje knyginėje individo tobulėjimo veikloje, reiktų dar ir dar kartą grįžti prie šimtus kartų pasakytų žodžių (liepsningai raginančių „ryžtingai", „iš pagrindų" ar pan.), pakreipti mokymą nuo masinio prie indi vidualizuoto, pasukti link atskiro individo kūrybinių galių vys tymo, remiantis savarankišku darbu, diskusijomis, seminarais, ga mybinių ir praktinių situacijų probleminiu modeliavimu. Norint tai (gyvendinti, visų pirma būtinas gilus dėstytojų ir studentų tarpusavio santykių humanizavimas. Šia krytimi pastaruo ju metu žengiami pastebimi žingsniai, bet vėlgi — standartiškai primetant studentų savivaldą, jų dalyvavimą tarybose ar ren giant apklausas prieš dėstytojų konkursą. Užmirštama, kad natū ralūs mokytojo ir mokinio santykiai pirmiausiai grindžiami gilia jaunesniojo pagarba vyresniajam, o partnerystė negali būti ap sprendžiama vulgarokomls studentų apklausomis. Ir apskritai, laisvų narių visuomenėje, kurią stengiamės sukurti, vargu, ar to leruotinas kito žmogaus veiklos vertinimas balais. Griežčiau reik lų įgyvendinti tokius santykius, kai kiekvienas balsas būtų iš girstas, o žodžiai būtų tariami su gilia atsakomybe. Antroji mokymo individualizavimo problema susijusi su infor macijos masyvo ir mūsų atminties neuronų kiekio nesuderina mumu. Šalia bendro metodologinio branduolio periferinės žinios turėtų būti diferencijuotos netgi tarp atskirų individų. Turint gal voje ribotą j beveik pastovų atminties neuronų kiekį, mūsų žinias galima (vertinti trikampio plotu, kurio pagrindas apibūdina žinių platumą, o aukštinė — žinių gilumą. Taigi, kolektyve (ar visuo menėje) tie trikampių plotai turi ne sutapti, o statiškai užpildyti visą informacijos masyvą. Tuo, manau, kaip tik pateisinama in dividualizuota pažintinė veikla. Tuo tarpu kurso, grupės ar atski ro dalyko standartizavimas neša skriaudą visuomenei: prisiminki me, pvz., standartizuotą požiūrį j visuomenės vystymąsi, ar ku rios mokslo krypties idėjinę standartizaciją, (skaitant Černobylį, Ignaliną su neturinčiais alternatyvos (Ir „geriausiais") reaktoriais. Taigi, tebūna palaiminta vyresniojo kolegos švenčiausia pareiga uždegti jaunesniojo protą pažintinei veiklai ir kūrybai, padėti susivokti sūkuringame gyvenime. Doc. Evaldas GARSKA
NUOMONĖ štai ir prasidėjo ilgai laukta pedagoginių darbuotojų atlygi nimų reforma. Vasaros pąbaigoje ministras G. Jagodinas pasirašė įsakymą su būsimų algų lentele. Šio įsakymo pagrindu paruoštos ir universitetinės instrukcijos, pa siekusios katedras antrąjį spalio dešimtadienį. Tačiau ilgai mąs tyti apie atlyginimų pakėlimo principus neteks — iki spalio 20 d. reikia apsvarstyti naujas algas ir katedrų bei fakultetų nutari mus pateikti finansų-planavimo skyriui. Turbūt toks trumpas lai kas skirtas todėl, kad nelabai ką galima būtų svarstyt’. Jauniems dėstytojams nauji atlyginimai nu statyti vienareikšmiškai, šiek tiek
TEGYVUOJA
LYGIAVA? vyresni gaus tiek pat, kiek ir da bar, nes didinti atlygin'mus ne leidžia G. Jagodino lentelė, o mažinti — bene pagrindinė tary binio gyvenimo taisyklė. Lieka vyriausiųjų dėstytojų grupė, ku riai skiriama tokia p'nigų suma, kuri atitinka G. Jagodino lente lės vidurkius. Matyt, tą vidurkio variantą pasirinks daugelis kate drų ir panašu, kad ši atlyg’nimų reforma nesukels Universitete didelių emocijų. Vadinasi, mūsų darbas ir toliau bus vertinamas įprastų taisyklių pagrindu. Kokios gi tos taisyklės? Pirmo ji — jau minėta — pastovus at lyginimas negali sumažėti. Ant roji — atlyginimas gali padidėti tik kas penkeri metai arba gavus aukštesnį mokslinį vardą ar laip snį arba užėmus aukštesnes pa reigas. Turbūt nereikia įrodinėti tokios dėstytojų apmokėjimo sistemos ribotumo. Galima tik pasidžiaugti, jog šis ribotumas netrukdo daugeliui Universiteto dėstytojų ruošti gerus studentus ir siekti naujų mokslinių rezulta tų. Bet ir studentai, ir rezultatai
LKP XX suvažiavimą pasitinkant V A L I OI
Spalio 12—13 dienomis vy ko Lietuvos Komunistų parti jos Centro komiteto plenumas. Jame dalyvavęs Universiteto prorektorius, prof. Rolan das PAVILIONIS atsako į mūsų korespondento klausimus. Kaip Jūs manot, ar po dvi dienas trukusių diskusijų neli ko neaiškumų, neišsakytų nuo monių?
-— Prisiminkime, kokie buvo numatyti klausimai. Svarbiau sia — kada sušaukti suvažiavi mą, koks jis turėtų būti ir kiek komunistų suvažiavime atsto vaus vienas delegatas. Tačiau daugelis kalbėjo ir apie parti jos programą bei įstatus, neven gė pasinaudoti galimybe ir paš nekėti apie Respublikos parti nės organizacijos situaciją. Vi si, kurie iš tikrųjų norėjo pasi sakyti, turėjo tą progą. Nebu vo niekam atsakyta.
Buvo siūlyta rinkti vieną de legatą nuo 5(1 komunistų. Vė liau nutarta rinkti vieną nuo 200. — Bendra nuomonė, pareikš ta pirminėse partinėse organi zacijose, — kad suvažiavime dalyvautų labiausiai reprezen tuojantis visus komunistus būrys, kad delegatų būtų kuo daugiau. Nesutikę su tuo ple numo dalyviai turėjo savo ar gumentų. Pirmiausia — dėl to kio milžiniško delegatų skai čiaus (4000) suvažiavimas nebūtų dalykiškas. O ar jame dalyvaus keturi tūkstančiai, ar vienas tūkstantis, — kalbėti vis tiek galės, sakykim, šimtas. Būtų daug sunkiau padaryti kompro misines išvadas, laikytis tvar kos, juk kuo daugiau žmonių, tuo daugiau norinčių kalbėti iš vietos. Dar pasunkėtų balsavi mas. Be to, ekonomistų paskai čiavimu, toks suvažiavimas kai
nuotų 4 milijonus rublių. Ar esam tokie turtingi? Suvažiavime svarstomi klau simai bus pakankamai aiškūs, todėl nereikia mitinginio ap tarimo. Svarbiausia, kad bū tų gerai paruošti projektai, kad juos būtų galima dalykiškai aps varstyti. Yra žmonių, kurie mano,: jei gu LKP neišstos iš TSKP, tai komunistai rinkimus į Respub likos Aukščiausiąją Tarybą triuškinančiai pralaimės. — Į klausimą, ar būti TSKP, ar išeiti iš jos, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Mes dar nežinom, kaip persitvarkys LKP, kaip atrodys TSKP. Jeigu LKP sugebės įtikinti Lietuvos žmo nes savo programos realumu ir vėliausiai iki rinkimų pradės ją realizuoti, jeigu žmonės pa tikės, kad iš komunistų dar gali „šis tas išeiti", tuomet šis klausimas (išstoti, ar likti TSKP)
būtų geresni, jei tai stimuliuotų ne tik tradicijos, ne tik pasiš ventimas ar geri norai, bet ir fi nansai. Todėl bus gaila, jei toks stimuliavimas neatsiras po atlygi nimų reformos. Tuo labiau, kad, spartėjant infliacijai, daugeliui dėstytojų teks ieškoti pap'ldomo uždarbio įvairiuose ūkiskaitiniuo se (ir ne tik!) darbuose. Nesun ku prognozuoti, kaip ši tenden cija pal'es mokymo ir mokslo lygį Universitete. Ką galima padaryti, je' ne da bar, tai bent ateityje? Papras čiausia būtų įvesti kokią nors premijavimo sistemą. Būtent sis temą, o ne atsitiktines premijėles už neaiškias pergales neaiš-
nebus esminis. Jeigu Lietuvoje bus tvirta partija, kuri gins žmonių interesus prieš Maskvą ar TSKP, tokia partiją turėtų įgauti daugiau pasitikėjimo ne gu iki šiol. TSKP XX suvažiavimas ir LKP XX suvažiavimas. Ar tai ne simboliška? — Prisimenant, kokie dalykai buvo sprendžiami TSKP XX suvažiavime, galime tą simbo linę paralelę surasti. Bet aš tikiuosi, kad šiame suvažiavime bus nueita daug toliau. Mums, žinoma, dabar lengviau. Nerei kia tiek pastangų smerkti sta linizmą, kalbėti apie tai, kas „išklibino" komunistų partiją. Tai mes darome kasdien. O Chruščiovo pareiškimas 1956 m. buvo netikėtas. Deja, to kie pradai išnyko. Todėl mes turime siekti, kad būtų sudary ta reali veiklos programa, kuria mes galėtume tvirtai remtis ir
kiose soc lenktynėse. Kalbėta, kad tokia sistema turėjo pradėti veikti jau šiais metais, bet, ma tyt, ir vėl pritrūko pinigų pre mijų fondui. Jeigu tų lėšų neat siras artimiausiu laiku, tai gal'me jas sukaupti iš dabartinio atlygi nimų pakėlimo fondo, o ne vi sus tai reformai skirtus pinigus šiandien išdalinti vidurkio prin cipu ir užfksuoti naujus, prak tiškai nepajudinamus rytoj, atly ginimus. Jei taip padarytume, tai nepažeistume ir minėtos pir mosios taisyklės ir galėtume ska tinti labiausiai nusipelniusius Uni versitetui dėstytojus. Tačiau ir pirmoji taisyklė ne turėtų likti dogma, ypač Univer sitete, kuris ruošiasi atgauti au tonomiją. Todėl jau šiandien ver tėtų apsvarstyti ir kitokius atly ginimų sudarymo principus. Vie nas iš jų jau seniai naudojamas aukštosiose mokyklose — va landinis neetatinių dėstytojų ap mokėjimas. Matyt, jei tokią for mą šiandien pritaikytume etati-
Nukelta' į 2 psl.
realiai įgyvendinti. Beje, suvažiavime turėtų iš aiškėti, kad LKP yra viena iš politinių Lietuvos partijų, ku ri siekia valdžios. Iki šiol ji tu rėjo valdžią, bet negalima sa kyti, kad tą valdžią jai buvo suteikusi liaudis. Dabar ji tu rės įgyti valdžią, turės parody ti, kad gali realizuoti savo pro gramą. Iš kitos pusės jos padėtis su dėtingesnė už TSKP padėtį 1956 m. Tada nebuvo jokio pavojaus, kad koks nors politinis judėji mas išreikš savo krlt’n’ požiūrį į turinčios valdžią partijas vei klą. Dabar, man atrodo, plės'.s pažiūrų įvairovė, gilės kri tiniai vertinimai. Jeigu LKP iš liks vadovaujančiąja partija, ji turės atlikti tą vaidmenį, kaip bet kuri kita demokratiškoje visuomenėje egzistuojanti par tija. Ji turės būti kantri opozi cijai, turės ne vien pasikliauti iškovota valdžia, bet ir ją pa teisinti. Tuo iš esmės mūsų su važiavimas turėtų skirtis nuo TStKP XX suvažiavimo. Ačiū už pokalbį. Darius TARASEVIČIUS
1989.10.20
Tegyvuoja Lygiava? Atkelta iš 1 psl. niams dėstytojams, tai atlygini mai nelabai pasikeistų. Tačiau to kiu būdu bent materialiai būtų kompensuotas darbas tų dėstyto jų, kurių apkrovimas didesnis už vidutinį, O jeigu krūviai suma žėtų, valandinis apmokėjimas skatintų turėti kuo didesnį — tačiau pakeliamą — krūvį. Kitas galimas principas — kon traktų įvedimas. Universitetas keleriems metams sudarytų kont raktus su savo darbuotojais pa gal kuriuos įsipareigotų mokėti tam tikrą atlyginimą už kontrakte aptartą darbą. 5i sistema panaši į dabar veikiančią konkursų sis temą, tačiau ji leistų nesilaikyti pirmosios taisyklės — kiekvie nas naujas kontraktas sudaromas iš naujo, todėl prasčiau dirban čiam galima siūlyti mažesnį nei anksčiau atlyginimą. Iš kitos pu sės, darbuotojas, kurio kvalifika cija pakilo anksčiau, negu bai gėsi senasis kontraktas, gali rei kalauti sudaryti su juo naują kontraktą. Iki šiol, kalbant apie dėstyto jų atlyginimus, turėtas galvoje pedagoginio darbo įvertinimas. Tačiau dėstytojai dirba ir meto dinį, ir mokslinį darbą, kurie nė ra tiesiogiai apmokami. Be jokios abejonės, šias dėstytojų veiklos sritis irgi reikė tų sistemingai materialiai skatin ta Dalį mokos fondo reikėtų skirti metodiniam darbui finan suoti. Jei pedagoginio ar metodinio darbo rezultatai paprastai yra aiškūs ir nesunku sukurti kriteri jus šiems rezultatams įvertinti, tai mokslinio darbo apmokėjimas sudėtingesnis. Tiesa, kai Šį darbą kas nors finansuoja ūkiskaitinės sutarties forma, situacija aiškes nė. Tačiau tokios sutartys pap rastai sudaromos mokslo taiky mui realizuoti. Tuo tarpu dirban tys taip vadinamuose fundamen tiniuose ar humanitariniuose moksluose, arba atliekantys rizi kingus perspektyvinius tyrimus gali tikėtis tiktai valstybės finansavmo. Matyt, toks finansavi mas turėtų būti pagrįstas kon kursais — tiek Universiteto vi duje — tarp fakultetų ir kated rų, tiek ir Respublikoje — tarp mokslo įstaigų. Ir finansuoti rei kėtų tik perspektyvias, Lietuvai re'kalingas temas. Dauguma š?a išvardintų prin cipų yra neįprasti mūsų perdėm reglamentuotai visuomenei. To dėl sunku atspėti, kaip šie ar panašūs principai veiktų Univer sitete. Viena nekelia abejonių — šiandien naujovės turi būti realizuojamos demokratijos ir decentralizavimo keliu. Tai reiš kią, joq kur kas svaresnis žodis, tvarkant ir finansinius reikalus, turi priklausyti katedroms bei fa kultetams.
Doc. Arūnas STARAS
STUDIJOS UŽSIENYJE
SISTEMOS
KRITIKA STRAIPSNIS GAUTAS PAGAL MAINŲ TARP MEMFIO VILNIAUS UNIVERSITETŲ LAIKRAŠČIŲ PROGRAMĄ.
Sistemos kritika šiandien pri klauso ideologijos sričiai. Vis ką lemia doleriai ir centai, ta čiau kiekvienas filosofas žino idealų — vienintelio įrankio ko vojant su sistemą — vertę. Per trejus studijų Memfio universitete metus aš girdėjau nemaža nusiskundimų ir juoke lių, liečiančių universiteto val dymą bei finansinės paramos tei kimą, tačiau vis tiek nesvyruodatna tikėjau sistema. Dabar, jau nebetikiu. Nusivilti galima ja.u registruo jantis universitete. Tai kas, kad administratoriai jau daugiau nei 75 metus registruoja studentus ir sprendžia finansinius klausi mus, — jie taip ir neišmoko to daryti. Tie, kam pavyksta be kliūčių įveikti šią procedūrą, dar nėra įrodymas, kad sistema normaliai funkcionuoją, jie greičiau laiminga išimtis. Apk lausti studentai, susidūrę su Memfio universiteto administra toriais, pasakė kad jie smarkiai nepatenkinti ir nusivylę. Sakysim, pirmąją dieną po Kalėdų atostogų administraci jos pastate nusidriekia eilės — mažiausiai po 30 žmonių kie kvienoje. Studentai laukia pi nigų, kad tuoj pat vėl juos gra žintų mokslo švemtovei. Čia aš pirmąkart pamačiau mėgiamą administratorių žaidimą, kurį sąlyginai pavadinčiau „perduok klientą". Jis atrodo maždaug taip. Pirmiausia jūs gaunate jums priklausančią pašaipą. Nešate viską kasininkei ir mel džiate Dievą, kad ji būtų pa kankamai patyrusi. Ji atrodo pavargusi, bet nepamirškite, kad šiandien jūs galbūt jai 597-asis klientas. Kasininkė Skubiai ima jūsų čekius, deda ant jų antspaudą „užmokėta", kiša į stalčių ir siunčia jus į jau šeštą šiandien eilę. O, ne! Ar jums nesvarbu, kad negavote grąžos? Apsisu kate ir stojat į tą pačią eilę. Ak, kaip gerai! Ji jus prisime na (dabar tuo labiau prisimins). „Aš teisingai atlikau kalkulia cijas kompiuteriu, bet tiesiog pamiršau atiduoti jums grąžą, — sako ji atsiprašančiu tonu. — Tuojau pašauksiu ką nors, kad man padėtų." Tai — antras perdavimas — uždarbiaujančiai studentei, ku rios darbas — aiškintis skundus. Tad ji kiek nervinga. Ši pasiūlo jums prieiti, kai bus aptarnau ti kiti stovintys eilėje. Jūs ne galite nueiti tuščiomis. „Kur ga rantija, kad aš gausiu grąžą", — 'klausiate jūs. „Aš neįgalio ta tai spręsti, kreipkitės į mano
A. Andreika:
„Tai, ką padariau, padariau ne sau...“ Apie A. Andreikos — nuo Šio rudens vėl VU studento — pa šalinimo iš Universiteto aplinkybes jau buvo užsiminta straipsny je, nušviečlančiame komisijos ideologinėms bvloms peržiūrėti darbą. Siame interviu, be kita norėta p< veigtl į šią „bylą" Ir iš kitos pusės — kaip tuometinius Įvykius prisimena pats A. Andreika. Objektyvumo vardan reikėtų Išklausyti ir jo kaHlntojus, tačiau, vargu, ar tai galėsime padaryti.
Kada prasidėjo jūsų politinė veikla? — Politiniu veikėju savęs aš nelaikiau. Pirmą kartą su sau
STUDIJOS UŽSIENYJE
gumo darbuotojais susidurti te ko 1955 m„ kai mūsų bute da rė kratą ir ieškojo vieno ma no mamos brc-lio. 19S6 m. Klai
IR
viršininką”, — išgirdote atsaky mą. Trečias perdavimas. Viršinin kas, išsiugdęs imunitetą stu dentų antpuoliams šypsosi ir mandagiai prašo jūsų lukterė ti, kol kasininkė „ištaisys savo klaidą". Žaidimas ima varginti. Jie žino, kad jūs arba fiziškai nustipsite, arba psichiškai at buksite. Ir meta pagrindinį ko zirį — sekina jus begaliniu laukimu. Pagaliau viršininkas pasišau kia pagalbininkę — dar vienas perdavimas. Pamenate ją —kiek nervingą, o jūs esate jos dirgiklis. Pagalbininkė išnyks ta kokiai valandai, per kurią jūs dar labiau atbunkate. Galų gale ji grįžta. Matyt, buvo pie tų pertrauka. Pagalbininkė (susinervinusi): „Kasininkė skaičiuoja pinigus, tad jums teks palaukti". Jūs: „Aš čia jau dvi valandas lau kiu". Pagalbininkė (griežta}: „Arba laukite, arba išeikite". At minkite pagrindinę taisyklę: neišeikite nieko nepešę. Palau kite dar 45 min. ir būsite dar kartą perduotas. Grįžtame į trečią poziciją: pas viršininką. Jis visada mandagus, yra vienas iš gabiausių perdavinėtojų komandos žaidėjų. Jis permeta jus pagalbininkei (tai nervingąją!). Dėmesio! Ji daro pražangą: sako viršininkui, kad prieš 48 min. viską jums išaiš kino. Dabar ji pasirengusi žaisti grubiai. Ji sako jums: „Juk aš jau viską išaiškinau ir man nu sibodo jūsų klausytis". Dabar — jūsų eilė smogti, nes jūs jau ingi pakankamai nervin ga. Bet susitvardykite: jos dar bas varginantis, pasakykite kad tai suprantate. Ne, nepavyko. Ji grubiai at kerta, kad nustotumėt prie jos lindusi. Pagąsdinkite, kad iš trauksite ją iš už stalo ir apspardysite. Jau vien už tai jus čia įsimins ilgam. Oho! Praėjo jau trys valan dos. Jūs fiziškai ir morališkai iš sekusi. Administracija nustoja žaidusi, jūs liekate viena aikštė je. Tuščiomis traukiate namo ir žinot, kad dar ne kartą grįšite sužaisti žaidimo „perduok klien tą". Ar ilgai galima varinėti kli entą, man nepavyko sužinoti, bet tikiu, kad galų gale jis turi kur nors įstrigti. Kaijp Memfio uni versiteto studentė, dar neprara dusi tikėjimo idealais, aš linkusi tęsti šį žaidimą, jei ir negaučiau priklausančios grąžos.
Yolanda JACKSON
pėdoj mane buvo išsikvietę į Saugumo komitetą ir siūlė ben dradarbiauti, skųsti draugus. Tai daryti aš atsisakiau ir net išva žiavau į Vidurinę Aziją gy dytis. Iš ten mane paėmė į kariuomenę, taip pat saugumo darbuotojų dėka, kadangi atsi sakiau duoti parodymus. Veikla, už kurią aš 1982 m. buvau „pa sodintas", prasideda nuo 1973 m. Byloje — 30 tomų. Literatū ros platinimas — „Katalikų baž nyčios kronika", „Rūpintojėlis", „Alma Mater", „Perspektyvos". Rinkau medžiagą apie partiza nų kovą. Bet nemaniau, kad tai aktyvi veikla. Aš naudojausi elementaria, civilizuotame pa saulyje pripažinta teise — keis tis informacija. Maniau, kad kiekvieno save gerbiančio žmo gaus pareiga — kovoti prieš okupacinį režimą. Jūs ne kartą buvot perspėtas, kad negalėsit įstoti į aukštąją
Analizuojantys studentų de monstracijas Kinijoje Vakarų apžvalgininkai sukoncentruoja dėmesį į jų kolektyvinius dides nės laisvės ir demokratijos rei kalavimus. Nuošalyje liko kinų švietimo sistemos klausimas. Stu dentų neramumus, kuriuos pir mąkart teko stebėti 1987 m., sukėlė ilgalaikis nepasitenkini mas mokymo proceso smukimu. Mokymo kokybė Kinijoje nu kentėjo todėl, kad nebuvo il galaikės strategijos, augo re gionų atsiribojimas, dėstytojų atlyginimai buvo, žemi, o darbo sąlygos (taip pat ir studentų) — blogos.
tiktai apie vieną procentą gy ventojų, buvo skirta 20 proc. lėšų. Kinijai gręsia dar didesnis neraštingumas, nors jau dabar 25 proc. suaaugusiųjų — beraš čiai. Studentai, rengę demons tracijas, faktiškai yra prana šesnėje, netgi labiau privilegi juotoje, padėtyje. O tai galų ga le gali sugriauti Kiniją. Den Siaopinas numatė elitinių mokyklų reintrodukclją. Jos gau na dukart, triskart daugiau re sursų, jose mokosi valdančiųjų sluoksnių vaikai (todėl, kad jos garantuoja įstojimą į aukštą sias mokyklas), (prasta, kad dau
KODĖL KILO
KINIJOS STUDENTŲ MAIŠTAI? Tamsus švietimo sistemos lai kotarpis — kultūrinės revoliuci jos metai. Remtasi politinėmis dogmomis, o ne akademiniais kri terijais: buvo žymiai naudingiau ir saugiau būti „raudonuoju" ne gu „specialistu". Valymų ir pe rauklėjimų kampanija sunaiki no mokymo procesą ir pagimdė taip vadinamą prarastąją kar tą, nes visa karta aktyviai nei gė Išsilavinimą. Devintajame dešimtmetyje išryškėjo būtiny bė ruošti mokslo ir technikos specialistus. Kartu išryškėjo ir didžiulis intelektualinių jėgų, galinčių pakeisti universitetų profesorius (jų vtdutinls amžius dabar siekia 61 metus) trūku mas. Dėstymo kokybė nukentė jo visuose lygiuose. Nustatyta, kad 70 proc. vidurinių mokyk lų dėstytojų yra nekompetetingl. 1985 metų gegužės mėn. kom partijos CK įgyvendino refor mas padėčiai pagerinti ir pažadė jo per penkmeti švietimui skir ti 72 proc. daugiau lėšų. Tačiau vyriausybė susidūrė su priešta ravimu: ji norėtų sparčiau vys tyti elitines švietimo sistemos šakas, bet reikia pagerinti padėtį ir visoje sltemoje. Prioritetas buvo sutelktas pirmajam spren dimui. Praėjusiais metais uni versitetams, kuriuose mokosi
guma baigusių šias mokyklas studentų, kurie skundžiasi, kad egzistuoja ištobulinta sistema, stojant j aukštąsias mokyklas teikianti pirmenybę neturtin giems, patys pasinaudojo savo šeimų ryšiais, kurie jiems atvė rė duris Į universitetą. Išsilavinimas nukentėjo ir dėl žemo dėstytojų darbo užmokes čio, bei blogų tiek jų. tiek stu dentų darbo sąlygų. Dėstytojai pagal darbo užmokestį užima vieną paskutiniųjų vietų, įkūny dami ironišką lozuhgą „Kuo daugiau mokysies, tuo skurdžiau gyvensi". Universiteto, kuriame dėsčiau, studentai buvo privers ti miegoti ir mokytis po šešis kambarėlyje, o jų mėnesinės sti pendijos (28 juanių) neužtekda vo pagrindiniams maisto pro duktams. Baigusieji universitetus ne gali pasididžiuoti ir būsimuoju darbu. Pesimizmas pasireiškia ir tuo, jog daug studentų dirba už sienyje ir negrįžta. Mažiau kaip pusė iš 60 000 studentų, pasiųs tų į užsienj nuo 1979 m., suneri mę, kad reikės grjžti. Jie teigia, kad nebus kaip reikiant aprūpin ti darbu arba negaus tinkamo atlyginimo. Blll AUSTIN „The Guardian Internatlonal"
STUDENTIŠKŲ SPEKTAKLIŲ SAVAITĖ . teatro vaidinimai buvo išraiškingi, aukšto meninio lygio, nes juose klestėjo pažangiausios to meto Italijos ir Ispanijos te atro tradicijos. ... Teatras buvo kultūrinis reiškinys, atitinkantis savo laikmetį ir dažnai prilygstantis Vakarų Europos teatrams..." Taip, taip visi šie epitetai yra skirtį Vilniaus Universiteto te atrui ... bet gyvavusiam prieš ketvertą amžių. Šiuo metu Kiemo teatro buvimas lyg ir nejaučiamas. Daugelis studentų (ypač besimokančių naujuose rūmuose) net nežino, kur jis yra. Sutarę keisti,, gaivinti teatrą Alma Mater auklėtiniai ren gia studentiškų spektaklių savaitę. Ji įvyks Kiemo teatre spalio 23 — 29 dienomis. Spektaklių pradžia 19.30. Bilietai parduodami nuo 14.00 vai. kiekvieną festivalio dieną prie įėjimo į Centrinius rūmus. Kiemo teatre diribs kavinė.
mokyklą, stot?
kodėl vis tik nutarėt
— Aš visuomet jaučiau ir jau čiu žinių stygių. Kol žmogus kvėpuoja, kol gyvena —• tol mo kosi. Pirmąkart aš 1973 m. sto jau į parengiamuosius kursus. Mane kvietė į saugumą, kad aš be reikalo stoju, nes man ne leis studijuoti istorijos, kadan gi aš klaidinu tarybinį jauni mą, aiškinu, kad Lietuva yra okupuota, naikinama lietuvių kultūra, vykdoma rusifikacija. Vėliau, 1977 m. aš įstojau į lietuvių kalbą. Išlaikęs egza minus nuėjau pas neakivaizdi nio skyriaus prorektorę Vygontienę ir tiesiai paaiškinau, ko dėl aš įstojau į tą specialybę. Tada papildomai išlaikiau isto rijos egzaminą ir mane pervedė į istorijos specialybę. Kokie kaltinimai jums buvo
patelkti, kai neleido stoti Į Uni versitetą? — Standartiniai — antitarybininkas, ekstremistas, naciona listas. Pavyzdžiui, vienas iš kal tinimų, už kurį trečioje kla sėje buvau paliktas antriems, metams, buvo tai, kad aš grį žusią iš Sibiro močiutę palydėdavau į bažnyčią. Vėliau aš at isakiau stoti j pionierius, į komjaunimą. Armijoj mane bu vo padarę komjaunuoliu. Po komisavimo grįžęs į Lietuvą, žiū riu, kad kariniam biliete įrašy ta. Aš nuėjau į karinį komisaria tą ir pasakiau, kad negaliu bū ti nariu tos organizacijos, kuri prisidėjo prie mano tautos nai kinimo. Ir numečiau karinį bi lietą. 1974 m. buvau pirmąkart pasodintas dešimčiai parų Klai pėdoj — už tai, kad gegužės 14 d. organizavau Romo Kalantos susideginimo paminėjimą.
Nukelta j 4 psl.
! 1989.10.20
Profesorius Petras Šalčius Ne priklausomoje Lietuvoje neretai buvo vadinamas Lietuvos koo peratininkų tėvu. Jis gimė 1893 m. sausio 23 d. Prienų raj. Ciudfškių kaime. Sei mą buvo gausi — septyni bro liai ir dvi seserys. P. Šalčius, kaip ir ]o brolis Matas (vėliau žinomas žurnalistas, keliautojas, rašytojas) nepakluso tėvų valiai — stoti į kunigų seminariją. Vis dėlto tėvai juos abu ir dar du vaikus sugebėjo leisti j mo kslus, nors žemės teturėjo 29 ha. Dar besimokydamas Marijam polės gimnazijoje P. Šalčius su sidomėjo kooperacija. 1913— 1918 m. studijuodamas teisę Maskvos universitete, išklausė ir Aukštuosius kooperacijos kursus kuriuose dėstė pasaulinio garso ekonomistai ir kooperacijos teo retikai M. Tugan-Baranovskls, V. J. Železnovas, A. J. Cajanovas ir kt. Baigęs studijas, kur) laiką dirbo Maskvos kooperaty vų instruktoriumi. Aktyviai da lyvavo Maskvos lietuvių De mokratinėje Tautos laisvės san taroje, redagavo jos laikraštį „Santara". Grįžęs j Lietuvą P. Šalčius Įsi jungė j kooperatyvų organizavi mą. 1919—1920 m. m. buvo Lie tuvos prekybos ir pramonės mi nisterijos Kooperacijos departa mento direktorius. 1920—1925 m. m. Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininkas, atstovavo Lietuvai tarptautinėje kooperatyvų są jungoje. Paruošė Lietuvos Koo peracijos Įstatymą, kuris su ma žais pakeitimais velkė per visą Kooperacijos laisvės metą. Įkū rė Kooperacijos banką. Dalyva vo Lietūkio, Pieno centro, Koo peratyvo banko, Paramos, Lino ir kitų kooperatyvų patariamo siose vadovybėse. Nuo 1926 m. — Prekybos ir pramonės rūmų teismo narys. 1932—1933 m. m. — Lietuvos—Švedijos draugijos pirmininkas, vėliau nuolatinis vicepirmininkas. Nuo 1922 m. — Kauno uni versiteto Teisių fakulteto docen tas, dėsto politinės ekonomijos ir kooperacijos kursus. Nuo 1935 m. — profesorius, 1939 m. — ekonomikos mokslų daktaras. Jo dėstymas nepasižymėjo išoriniu patrauklumu, tono variacijomis, iššaukiančiais palyginimais, tai buvo rami, bet gili tėkmė. Savo darbus P. Šalčius skelbė „Talkoje" (jo redaguotas koope ratyvų laikraštis), juos spausdino Londono International Cooperatlve Revlew, Paryžiaus Revue dės Etudes Cooperatives ir kt. užsienio leidiniai. Iš viso yra paskelbęs apie 700 mokslinių ir populiarių straiįpisnių, 12 knygų (originalių ir verstų), apie 30 brošiūrų ir vadovėlių koopera cijos, ekonomikos kt. klausimais. P. Šalčius buvo Įsitikinęs, kad Į kooperatyvus jungiasi tie, kurie arba bendru darbu arba bendru savųjų gėrybių realizavimu tai so savo ekonominę padėtį. Lie tuva buvo smulkiųjų ir viduti nių ūkininkų kraštas, todėl Lie tuvos ūkininkui pakelti buvo reikalinga kooperatinė veikla, kurioje turi sutilpti Įvairių poli tinių Įsitikinimų žmonės. P. Šal čius daug padarė, kad Lietuvos kooperatyvai palaipsniui padėtų lietuviams Įsitvirtinti prekyboje ir gamyboje, kur iki tol domi navo kitataučiai. Plačiai yra žinoma, tą pripa ekonomistai, žįsta ir užsienio kad nepriklausomos Lietuvos ūkio staigiam pakilime didelis vaidmuo atitenka tuo laiku ge rai organizuotam kooperaclniam judėjimui. Tik kooperatyvai tuo metu Lietuvos gyventojus galė jo apsaugoti nuo besaikio priva taus išnaudojimo. 1940 m., perkėlus dalį Kauno universiteto Į Vilnių, P. Šalčius buvo Vilniaus universiteto pro-
Savaitgalį VU Žygeivių klubas organizuoja „fuksų" — turistų krikštynas prie Dukštelės upės (Bradeliškių piliakalnio). Atvyk stame šeštadienį spalio 21 d. Renkamės 14 vai. 30 mln. prie pripmiestlnių kasų. Laukia krikš tynos, vakaronė. Sekmadienį — talka. Tvarkysim piliakalnį.
Uiiversitas Vilneisis
3
Profesoriaus
Petro Šalčiaus
byla rektoriumi (nepilnus metus), pro fesoriavo Iki vokiškieji okupan tai Universitetą uždarė. 1941 m. rugsėjo 22 d. P. Šalčius buvo iš rinktas Lietuvos Mokslų akade mijos tikruoju nariu — akade miku. Nuo 1942 m. gruodžio 12 d. vadovavo Lietuvos teisės ir ūkio istorijos institutui. Po karo toliau dirbo Universitete, kartu — Lietuvos TSR Mokslų Aka demijos Ekonomikos institute. 1950 m. birželio 23 dieną Vil niaus universiteto Rektorius prof. J. Bučas pasirašė tokį įsakymą: „Remdamasis ir pritardamas 1950 metų birželio 20 dienos Universiteto Tarybos nutarimui dėl prof. P. Šalčiaus darbo Uni versitete įsakau: Prof. Šalčių Petrą, kaip iki šiol neparodžlusį noro ir nepadariusį pastangų atsisakyti nuo buržua zinės ideologijos ir po objekty vizmo bei apolitiškumo skraiste ir dabar tebesilaikantį jų ir tuo būdu negalintį užtikrinti pavestų paskaitų dėstymo marksizmo-le ninizmo mokslo pagrindu ir stu dentų auklėjimo komunizmo dvasioje, atleisti iš einamų pa reigų Universitete nuo š. m. bir želio mėn. 20 d.". O tų pačių metų liepos 6 dienos rašte Uni versitetų vyriausiosios valdybos viršininkui prof. K. Žlgač buvo pridurta, kad prof. P. Šalčius su ir bendradarsikompromitavo blaudamas su vokiškaisiais okupantais. Pradžią tokiam įsakymui pa darė 1949 nti. vasario 15—18 d. Įvykusio LKP (b) VI suvažiavi mo metu ataskaitiniame pranešlme pasakyti žodžiai: „Kai kurie profesoriai ir dėstytojai nepakankarnal aktyviai kovoja prieš liekaburžuazinės ideologijos nas ... kai kurios disciplinos vis dar dėstomos iš supuvusių bur žuazinio objektyvizmo pozicijų". Suvažiavime buvo nutarta: ... Įpareigoti „partines organizaci jas ryžtingiau demaskuoti ir už kirsti kelią buržuazinių-nacionalistinių elementų veiklai inteli gentijos tarpe, sustiprinti kovą, siekiant išrauti su šaknimis bur žuazinės ideologijos įtakos liku čius moksle, literatūroje ir me ne". 1949 m. spalio 13—14 die nomis Įvykusiame LKP (b) CK V plenume buvo aptarti švieti mo pagerinimo reikalai. Prof. J. Žiugžda ten pareiškė, kad res publikos mokslo ir mokslinio ty rimo Įstaigos turi nesilpninti ko vos prieš buržuazinės ideologi jos liekanas. Po to buvo duotas nurodymas peržiūrėti kai kurių Vilniaus universiteto profesorių ir dėstytojų ankstesnę ir dabar tinę veiklą. Iš ekonomistų visa tai pirmiausia turėjo liesti profe sorius D. Budrį ir P. Šalčių. Į suvažiavimo metu Išdėstytas
„Ąžuolyno" sodininkų bendri joje parduodami sklypai Nr. 7— 68 su neįrengtu mūriniu sodo nameliu, Nr. 6 — 31 ir Nr. 8— 36 su laikino tipo statiniais. Kreiptis į bendrijos valdybą tel. 61-40-84.
nuostatas Universiteto Mokslinė Taryba sureagavo jau 1949 me tų kovo mėnesio posėdyje, ku riame buvo nutarta (apsvarsčius Politinės ekonomijos katedros darbą) išvystyti bolševikinę kri tiką ir savikritiką, akcentuojant profesorių D. Budrio ir P. Šal čiaus pavardes. Svarstymai prasidėjo 1950 me tų pradžioje. P. Šalčiaus Įfaip dėstytojo darbą Įvertinti neigia mai sekėsi sunkiai (tai užfiksuo ta protokoluose). Todėl buvo Ieš koma tinkamų kritikai faktų se niau P. Šalčiaus išleistose kny gose ir straipsniuose. D. Budrys, pajutęs, kad jis irgi puolamas, visą kritiką nukreipė P. Šal čiaus atžvilgiu ir tuo, kaip vė liau pasirodė, pats apsisaugojo nuo galimų sunkių pasekmių, 1950 metų birželio 8 dienos išplėstiniame Politinės ekonomijos katedros posėdyje buvo vienbal siai nutarta prašyti Rektorių at leisti prof. Šalčių iš einamų pa reigų kaip negalintį užtikrinti studentijos auklėjimo komunis tinėje dvasioje. Retas atvejis pa našiose istorijose — katedra net aplenkė Universiteto partinės or ganizacijos biurą, kuris „politinįauklėjamąjj darbą Politinės eko nomijos katedroje" svarstė pra ėjus savaitei. Biuro posėdyje bu vo prisiminta ir tai, kad prof. P. Šalčiaus vaikai gyvena užsieny je (doc. R. Davtijan), kad jis „.. .lojo ant TSRS .. .garbino Buchariną ... 6 metus nuodijo studentus" (biuro narys pulk. V. D. Sviatčenka), kad katedra „ap lamai užteršta kadrais („Tarybi nio studento" redaktorė E. Boreikaitė), kad ši katedra turi būti vien iš partinių, kad reikia pa prašyti dėstytojų iš centąįnlų Sąjungos rajonų (biuro narys V. Paševič). Prof. J. Bučas sutiko, kad „Ekonomikos fakultete rei kia padaryti operaciją". P. Šal čius, išdirbęs Universitete 28 metus, liko be darbo, nes iš ant raeilių pareigų LTSR Mokslų Akademijoje Ekonomikos insti tute šios įstaigos direktoriaus D. Budrio pristatymu ir prof. J. Žiugždos (viceprezidento) rezo liucija buvo taip pat atleistas. Paskutinė P. Šalčiaus kritikos „vakarienė" Įvyko 1950 m. ba landžio 20 dieną Universiteto Taryboje. 12 buvusių jo mokinių — studentų (dabar profesorių ir dėstytojų) ir bendradarbių, savo laiku gavę iš jo patarimų, kon sultacijų dėstant ar ruošiant di sertacijas, puolė P. Šalčių. Be pagrindinio kaltintojo D. Bud rio, buvusio P. šalčiaus studen to, neskaudžiai pasimušę (krūti nes už savo praeities „nuodė mes", P. Šalčių smerkė v. d. K. Andžijevskis, prof. G. Gabrį eij a
nas, doc. R. Davtijan, v. d. J. Pauliukonis, v. d. V. Simanavi čius, prof. M. Gregorauskas, v. d. V. Fogelevičlus. Pavyzdžiui, pastarojo nuomone, P. Šalčius, skeisdamas kooperatyvizmą, bu vo už kapitalistinį išnaudojimą, buržuazinę santvarką. Deja, čia nebuvo prisiminta, kad V. Leni nas civilizuotų kooperatorių san tvarką laikė socializmu. Kiti kal bėjusieji, matyti, stipriai kovo jo su savo sąžine ir iš jų kalbų santraukų protokole ryškėja no ras apsieiti su, kaip galima ma žesne P. Šalčiaus kritika. Viską apibendrino Vilniaus miesto KP sekretorius F. Bieliauskas, vie nus pagirdamas, kitus papeik damas už per silpną kritiką ar savikritiką. Į P. Šalčiaus pasitei sinimus niekas nekreipė dėme sio. Taryba vienbalsiai priėmė’ nutarimą atleisti iš darbo prof. P. Šalčių. Sunkiausi kaltinimai P. Šalčiui rėmėsi pirmiausia jo straipsniais pasirodžiusiais vokiečių okupaci jos metais žurnale „Žemės ūkis". Pirmajame „Žemės ūkis ir ūkinlnkija" buvo rašoma: „Socia listai Į ūkininkus žiūrėdavo įvai riai. Daugiausia nepalankiai, ypač tų šalių, kur socialistines partijas sudarydavo tik miestų darbininkai. Kairysis socialistų sparnas, iš kurio vėliau išdygo bolševizmas, Į ūkininkus žiūrėjo savotiškai. Kadangi ūkininkai sudaro dideles visuomenės ma ses, tai bolševikai, siekdami val džios, su ūkininkais elgėsi, kaip tas bernas, stengdamasis pasi mauti arklį. Pradžioje gražiai šnekina, meiliais žodžiais vilio ja, o kai pavyksta užmauti pa vadį, tai seka spyris Į šoną. Taip ir bolševikai, neva išdali nę ūkininkams atimtas iš dvarl ninku žemes, pa».„ «v.Ias ir t. t., kad prisiviliotų ūkinin kus, pamatė, kad ūkininkui vi sai ne komunizmas rūpi, o sa vieji namai, šeima, pajamos iš
Dingusius studentų pažymėji mus, Nr. 8711436, išduotą FilF studentei Zitai KURPYTEI, Nr. 8710979, išduotą PF studentei Margaritai VALKELYTEI, Nr. 8710793, išduotą FilF studentei Linai VAZGYTEI, Nr. 8810901, iš duotą PF studentei Andželikai ŠCIKNO, Nr. 8810538, išduotą
ūkio, ėmėsi steigti kolchozus (ko lektyvinius ūkius), stengdamiesi ūkininkus suproletarinti, pa versti visus kumečiais, faktinai valstybės baudžiauninkais". Aki vaizdu, kad išdėstydamas savo kritinį požiūrį į stalininę žemės ūkio kolektyvizaciją, P. Šalčius gerokai užbėgo į priekį tiems, kurie tą patį rašo mūsų dieno mis P. Šalčius laikėsi prieš karą dominavusios koncepcijos, kad Lietuvos ekonomikos pagrindas yra žemės ūkis, o tautos — val stiečiai, nes jie išsaugojo kalbą, papročius ir kt. Todėl Jam atro dė, kad palyginus su stalinine kolektyvizacija, labiau priimti na Vokietijoje vykdoma agrarlnė politika, nes leidžia išlikti valstiečiams. Antrajame straipsnyje — „Idetuvos žemės ūkio dinamika" — nagrinėjama Lietuvos žemės ūkio istorija nuo viduramžių iki 1940 metų. Vertinant tarpukario lai kotarpį, visai nėra taip vadina mo „Buržuazinės Lietuvos idea lizavimo", kuo P. Šalčius buvo kaltinamas, o yra objektyvus mokslinis tyrinėjimas, paremtas faktais. Straipsnio pabaigoje pa sakyta, kad Lietuva buvo prie varta įjungta į Tarybų Sąjungos sudėtį ir kad žemės nacionaliza cija labai sutrikdė Lietuvos že mės ūkio plėtotę. Dabar viešai pripažįstama ši tiesa. P. šalčius apie tai prabilo daug anksčiau. O visas straipsnis rodo, kad P. Šal čius į pirmą vietą kėlė ne poli tikavimą, o mokslo interesus. Dažnai minimas kaltinimas — antimarkslstinė ir antitarybinė pozicija. Pagrindžiant tai buvo prisimintas ir P. Šalčiaus brošiū ra „Ekonomika — mokslas apie ūkiškąją žmonių gerovę", — K., 1930 kur rašoma: „Likimas lė mė, kad pirmasis stambus ban dymas suvisuomeninti žemės ir daiktinio kapitalo teises — įvy ko Rusijoje. Yra tai šalis, ku rios gyventojai daug mažiau lin kę, negu Vakarų Europos gy ventojai, be paliovos dirbti ir kurti. Marksas manė, kad Rusija vėliausiai iš visų kultūringųjų valstybių pribrendusi socialisti nei revoliucijai. Bet įvyko visai priešingai. Ir jau čia pasireiškia Markso išvedžiojimų klaidingu mas. Galbūt dar per anksti apie tuos rusų bandymus kalbėti. Bet kad Rusija nėra palaiminta so cializmo ir lauktosios gerovės šalis — jau ir šiandien yra ne Nė miestų ginčijamas taktas. darbininkai, nė — juo labiau — laukų darbininkai taip jiems ža dėtos laimės ten nerado, bet priešingai — pakliuvo Į dar di desnį skurdą ir išnaudojimą". Prof. P. Šalčius išvengė prof. V. Sezemano likimo — repre suotas nebuvo. Tačiau, tik 1956 metais, praėjus šešiems bedarbio metams po atleidimo iš Univer siteto, jį pastoviam darbui Į LTSR MA Ekonomikos institutą priėmė tuometinis jo direktorius prof. J. Bulavas. 1958 m. balan džio 22 dieną prof. P. Šalčius mirė. Palaidotas Kaune, Petra šiūnų kapinėse.
VU partinio komiteto komisijos ideologinėms byloms peržiū rėti nuomone būtina pripažinti Ir išgarsinti prof. P. Šalčiaus — žymaus mokslininko, patrioto — vardą. Tuo tikslu, Komisijos nuomone, peržiūrėtlni ir atšauktini kaip nepagrįsti: — VU partinio biuro 1950 metų birželio 14 dienos nutarimas, — VU Mokslinės Tarybos 1950 metų birželio 20 dienos nutari mas „Dėl profesoriaus P. šalčiaus darbo Universitete", —VU Rektoriaus 1950 metų birželio 23 dienos įsakymas Nr. 708. 2. Vertėtų įamžinti prof. P. šalčiaus atminimą Universitete (pa vyzdžiui atidengti paminklinę lentą VU kieme, išleisti jo darbų bibliografiją). 3. VU Taryba turėtų išnagrinėti klausimą dėl kreipimosi į LTSR Kultūros ministeriją dėl P. šalčiaus atminimo įamžinimo jo tė viškėje, Kaune, o taip pat Lietuvos TSR MA patvirtinti P. Šal čiaus Išrinkimą tikruoju nariu— akademiku 1941 metų rugsėjo 22 dieną. Pagal Komtsijos narių Ir prdf. M. Strukčlnsko, doc. V. Lukoše vičiaus surinktą medžiagą ir išvadas parengė J. PRAPIESTIS. MaF studentei Astai DZIKA1TEI, Nr. 8610603, išduotą MF studen tei Gailai ANDRIUŠKEVIČIOTEI. Nr. 8710286, išduotą PEF stu dentei Astai UMBRASAITEI, Nr. 8910440, išduotą EKFF studentei
Natalijai
TERECHOVAI,
8811055, išduotą Filosofijos
studentei Ritai DZERVAITEI, Nr 8811062, išduotą Filosofijos fak studentei Jurgai JURGELYTEI, Nr. 851638, išduotą PFF stu dentei Aušrai PECIUKONYTEI, Nr. 8711545, išduotą FF studen Nr. tui Sauliui JANKEVIČIUI, laikyti fak. negaliojančiais.
Universitas Vilnensis
„Tai ką. padariau...“ Atkelta Iš 2 psl.
Saugumiečiai man. ne tik grasino. Jie ne kartą siūlė dir bti jiems. Prieš stodamas į Universitetą, aš norėjau stoti ir ruošiausi į Kauno kunigų se minariją. Bet kai mane išsikvie tė, pasakė, kad ten aš galėsiu studijuoti tik teikdamas infor maciją jiems. Aš atsisakiau. Universiteto partinio komite to komisijos ideologinėms by loms Universitete peržiūrėti pirmininkas doc. J. Prapiestis savo straipsnyje „Universitas Vilnensis" apie Jūsų pašalinimą rašo: „Man nepavyko rasti ką nors patvirtinančio, kad A. An dreika iš Universiteto buvo pa šalintas saugumo organų inicia tyva. Iš šio buvusio istorijos specialybės pirmakursio bylos malėsi, kad savo pirmosios se sijos jis nebuvo baigęs dar ko
vo mėnesj." — Kaip krikščionis aš nepyk stu ant docento J. Prapiesčio. Klysti yra žmogiška. Jis, žinoma, nėra kaltas, kad nerado įrody mų. Nieko nuostabaus, kad byloje daug popierių trūksta. Aš neabejoju, kad yra dešimtys faktų, kai iš bylų dingsta doku mentai. Kai 1977 m. rudenį aš išlai kiau vieną įskaitą, vėliau ki tą, gavau pranešimą, kad esu išbrauktas iš sąrašų. Nuėjau pas sekretorę, ji ir dabar dar dirba. Ji patikrino knygas, nieko nerado. Sako, tu nesi iš brauktas. Tada aš parodžiau prorektoriaus B. Sudavičiaus pa sirašytą popierių. Sekretorė nuėjo pas fakulteto valdžią, konkrečiai pas ką — nežinau. Ir man atsakė, kad, žinoma, — aš esu išmestas. Nors oficialaus
rašto nebuvo, bet jie jau buvo apie tai informuoti. Aš jau tada buvau susitaikęs su ta mintimi ir nusprendęs nesimo kyti. Dabar aš manau be reikalo taip padaręs. Reikėjo mokytis toliau, pasiekti, kad mane pašalintų oficialiai. Pasakymas, kad aš mėginu vaidinti auką, galbūt šiek tiek įžeidžia mane. Ką aš padariau, padariau ne sau, o bendram rei kalui, kurį dabar tęsia nuosta būs Lietuvos žmonės. Po to, kai buvot pašalintas iš Universiteto, Jūs žinojote, kad laukia represijos. Kodėl nemė ginot bėgti j Vakarus? — Kad mane gali įkalinti — žinojau, nes turėjau puikių pavyzdžių. Aš žinojau, kad man gali būti dar blogiau. galėjo uždaryti į psichiatrinę. Aš turiu įrodymų, kad to buvo siekiama. Po to, kai aš atsisakiau parašy ti raštą, kad aš platinau litera tūrą nes, kunigai mokėjo už tai pinigus, man buvo pasa kyta: „Geriausiu atveju va
1989.10.20 žiuosi kol kas į Vasaros 5, vė liau į Naująją Vilnią, o paskui į Kazanę, ten mes turim labai gerą psichiatrinę ligoninę". Bėgti į Vakarus aš galėjau, man net buvo siūlyta. Bet aš ir dabar nebandau bėgti. Nors per nai gruodžio 26 d. buvau iškvies tas pas Gurecką, ir jis man siūlė emigruot. Jūs studijavot 1977 m., šie met vėl tapote studentu. Kuo skiriasi studijos Istorijos fa kultete tada ir dabar? — Kiek atsimenu, laikant egzaminus, man labai patiko sa vo drąsumu dėstytoja Vasi liauskienė. Man tada pakliuvo klausimas apie XX partijos 'Su važiavimą. Aš kažką aiškinau, matyt, daugiau, negu galima. Dėstytoja atsakė, kad viskas taip, .bet garsiai geriau nekal bėti. Jaunimas, man atrodo, kaip tada, taip ir dabar labai žingei dus. Ir tas jaunimas, kuris turi bent grūdą meilės savo Tėvy nei, kalbai, istorijai, visuomet
klausia. Vadovėlio jam neužten ka. Jis ieškos šalutinės informa cijos. Dabar Lietuvoje kuriasi labai daug partijų. Ar nestoslt į ku rią nors? — Man atrodo, mes visi jei gu esam sąžiningi, ieškom kelių į visuotinę mūsų tautos laisvę. Todėl aš galėčiau pasakyti, kad aš priklausau lietuvių tautos partijai. Kad daug tų partijų, tai vi sai sveika. Vienpartinė sistema — fašizmas. Prisiminkit Džiu gašvilį, Sikelgruberį. Fašizmas neturi tautybės. Dabar vyksta koncentravimasis, minties, dar bo ir tikslo cementavimasis. Ži noma, partijos anksčiau ar vė liau „apeikandžios". Dabar vy ksta daugiau filosofinė diskusi ja, ieškoma tiesos. Bet atėjus laikui, jos susikonsoliduos ir suduos dar vieną nokdauną Kremliui. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Darius TARASEVIČIUS
Azerbaidžano fronte nieko naujo... Paskutinį rugsėjo penktadienį Baku mieste buvo atšaukta ypa tingoji padėtis ir komendanto valanda. Iki šiol, beveik metus gatvėse šmirinėjo milicijos ir kariuomenės patruliai. Beveik metus garsiąją Lenino aikštę už liedavo šimtatūkstantinės mitin guojančių minios. Lietuvoje emocijos apmalšo, o Užkaukazėje žmonės tebedemonstruoja savo temperamentą. Ir ne tik jį. Kraują — taip pat. Greit jau dveji metai, kai užvi rė Kalnų Karaibacho smaluotas katilas. Vykau J Baku proarmėnlškai nusiteikęs, o grįžau, gerokai nu slopinęs šias simpatijas' armė nams. Pjautynės vyksta „galva už galvą“. Abi pusės turi savus Istorinius dokumentus (kiek jie yra autentiški, nedrįsta vertinti net profesionalūs istorikai ar di plomatai). Azerbaidžano Mokslų Akademijos istorikai teigia, kad dar prieš Stalinui inkorporuo jant Kalnų Karabachą Į Azerbai džano TSR, sritis priklausiusi Azerbaidžanui. Viename iš dar bų rašoma: „Prijungus Azerbai džaną prie Rusijos pirmame XIX a. trečdalyje ir likvidavus ta proga Karabacho chanatą, nebe egzistavo kaip administracinis vienetas nei Karabachas, nei tuo labiau Kalnų Karabachas". Panašiai rašoma ir liaudies ironto leidžiamame pirmame „Biuletenio" numeryje. Cla aiš kinama, kad armėnų ekspansija buvo pradėta dar prieš 200 me tų. Tai buvo daroma su rusų kolonizatorių pagalba. Azerbai džano Liaudies frontas mano, kad autonominė sritis — ne pa skutinis žemės lopinėlis, kurį siekia pasiglemžti armėnai. Azerbaidžaniečių nuomone, ar mėnų galutinis tikslas — įsitvir tinti nuo jūros iki jūros (Kaspi jos ir Juodosios jūrų). „Biuletenyje", be kita ko, G. Starovoltovos tapimas TSRS liaudies deputate nuo Armėnijos yra traktuojamas kaip provoka
REPERTUARAS SAVAITEI
cinis aktas. Mat. G. Starovoitova, esą, užsiminusi, jog ir Nachičevanės rajonas turįs prik lausyti Armėnijai. Iš tikrųjų, sudėtingos z dviejų tautų konflikto peripetijos. Ne sutarimai ženklinami krauju, abiejose respublikose gimdo ne darbą, didina skurdą. Pasibaisė jimą kelia pabėgėlių iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos gyveni mo (ką ten gyvenimo — egzis tavimo) sąlygos. Dabar tokių žmonių apie 200 tūkstančių. Pa našioje būklėje atsidūrė ir ar mėnai, kuriems teko palikti Azerbaidžaną. Lankiausi vienoje kalnuose esančioje pabėgėlių stovykloje. Chezė — lūšnų kaimelis — sken dl aimanose ir raudose. Sakyti, kad sąlygos antisanitarinės — reiškia nieko nepasakyti. Mo kyklos koridoriuose gyvena po 8—10 šeimų. Geriamas šaltinių vanduo — už 1,5—2 kilometrų. Nėščios moterys jį tempia kibi rais. Apskritai moterų būklė vi suomenėje daugiau negu baisi. Už kilogramą surinktos medvil nės mokama po 10 kapeikų. Ko mentarai nereikalingi. Liaudies frontas, kiek galėdamas, remia pabėgėlius viskuo: nuo duonos kriaukšlės, svaro miltų iki pata lynės ir dujų. Vargana valstybė ne kažin ką tegali padėti. Tal kos fondas skyrė 100 tūkstančių rublių. Vadinasi, kiekvienam pa bėgėliui po 50 kapeikų. Gerai, kad už nelaimėlių nugarų stovi tauta, stovi visas musulmoniškas pasaulis. Jau surinkta apie 40 milijonų rublių. Lėšos panaudo jamos statyboms, pirmo būtinu mo reikmėms. Prieš metus susikūręs Liaudies frontas, kurį pagimdė ir užgrūdi no pernai lapkričio-gruodžio mė nesiais 18 dienų ir naktų trukęs mitingas, šiandien jau turi sa vus (status, Programą, iki spa lio mėnesio išleido keturis „Biu letenio" (laikraštis šiek tiek pri mena „Sąjūdžio žinias") nume rius. Kas gi įdomaus minėtuose
dokumentuose? Daug kas pana šu į mūsiškio Sąjūdžio paskelbtą programą ir veiklos principus. Neslepiamas noras atsikratyti TSRS imperijos grandinių. LF Programoje keliamas reikalavi mas sukurti ekonominio, politi nio ir kultūrinio sąlyčio taškus su Irano Respublika, kad „būtų išlaikytas etnokultūrinis vienin gumas". Toliau seka reikalavi mas pakeisti abiejų respublikų pasienio režimą ir atidaryti lais vas pasienio zonas, sukurti ben drus visuomeninius istorijos, li teratūros, meno institutus. Pri minsiu, kad du trečdaliai azer baidžaniečių gyvena Irane. Kokie LF ir kompartijos san tykiai? Pernai kompartijos CK pirmasis sekretorius A. Vezirovas, kalbėdamasis su fronto ly deriais, gana dviprasmiškai įver tino patį frontą, sakydamas, jog šitos visuomeninės organizacijos siekiai artimi partijos linijai, ta čiau pats fronto egzistavimas esąs nebūtinas — Jis tik paken ksiąs partinio aiparato darbui. Kiek nesuprantamas liaudyje ko munistų lyderio šaltokas požiū mitingo ris J kruviną minėto 1988-ųjų gruodžio 5-os rytą, kai kariuomenė visomis „priemonė mis bandė „išvalyti" aikštę nuo „galimos epidemijos", finalą. Tos pačios dienos vakare A. Vezirovas neapibūdino savo respublikos politinės situacijos, kalbėjo apie kompiuterizacijos būtinumą, ne sklandumus žemės ūkyje. Pana šios pozicijos laikėsi tada res publikos Aukščiausiosios Tary bos Prezidiumo Pirmininkas M. Tiagunovas, kalbėdamas apie neišardomą tautų draugystę ir brolybę. Paskutinėmis rugsėjo dienomis Azerbaidžane buvo nuteista 20 politinių kalinių. Jų vis daugė jo, nes, man ten lankantis dau gelio mitingų, demonstracijų or ganizatorių bylų nagrinėjimas dar nebuvo baigtas. Liaudis ,į tai reaguoja emocingai. Respubli kos Aukščiausiojo teismo kiemo
23 d. VU Kiemo teatro spektaklis „Kukutynė" (pagal M. Marti naičio „Kukučio balades"). Rež. M. Misiūnaitė. 24 d. „Revoliucijos lopšinės" scenar. L. Jakimavičiaus. Rež. G. Varnas. Vaidina Konservatorijos teatrinės katedros II kurso stu dentai. 25 d.. VU Kiemo teatro spektaklis „Hamleto sąvoka". Scenar. ir rež. R. Venckus. 26 d. (Ištraukos ir Improvizacijos). Vaidina Konservatorijos teat rinės katedros III kurso studentai. Kurso vad. D. Tamulevičiūtė 27 d. „Atgalios žemė" (pagal D. Grinkevičiūtės atsiminimus). Kultūros mokyklos režisūros spec. diplomantų spektaklis. Vad. pedagogas J. Vaitiekaitis. 28 d. šeštad. 15.00 vai. numatomas Marijampolės teatro studijos spektaklis A. Čechovo „Ragana". Rež. G. Sederavičius. 18.00 vai. improvizacijų vakarėlis Vytas RUDAVICIUS
nepalieka piketuojančių minia. Kai kada ji susirenka ir* prie Vidaus reikalų ministerijos, rei kalaudama nutraukti bylas ir iš laisvinti politinius kalinius. Studentų miestelis Baku apt vertas gana aukšta (tiesa, nespygliuota viela) mūrine tvora su kyšančiais metaliniais strypais. Įrengtas kontrolinis leidimų pun ktas. Visa tai sukurta, kad aka deminis jaunimas nepakiltų per aukštai ant politinės mitingų ar demonstracijų bangos. Deja, išo rinis aptvaras nėra barjeras vi diniam laisvės troškuliui. Nustebintas buvau pernelyg dideliu studentų susidomėjimu įvykiais Pabaltijyje. Sąjūdis jiems — šventas daiktas. Teisi ninkai labiau vertina Laisvės ly gos idėjas. Apie vieną ir kitą organizaciją žino labai daug. Skaito „Atgimimą", „Soglasije". Beje, universiteto jaunimas bei aspirantai, dirbantys Mokslų Akademijoje, nelabai suvokia, kodėl Lietuva nesupranta azer baidžaniečių Kalnų Karabacho atžvilgiu. Tai jie iš dalies patei sina, nes, jų manymu, nėra tik rosios istorijos. Ypatingoji padėtis bei komen danto valanda juntama ir bend rabučiuose: griežtai tikrinami dokumentai, o svečiai beveik neįleidžiami. Tik kolegos teisi ninko pastangomis buvau Įleis tas. Beje, jis įspėjo: „Dokumen tų, jei reikalaus, nerodyk. Pa duosi, sužinos, Iš kur esi, garan tuoju, jog būsi milicijos į sky
rių pristatytas." Supratau: Pabaltijys tenykštei milicijai yra mitas apie pavojų. Su kartėliu azerbaidžaniečiai prisimena rinkimus į TSRS Auk ščiausiąją Tarybą. Įdomus daly kas: konkurencija tarp kandida tų buvo kur kas mažesnė nei Pabaltijo respublikose. Balsavu sių skaičius didesnis Azerbaidža ne (net 98,5 proc.). — Taip negalėjo būti, — sako MA Literatūros instituto litera tūrinių ryšių skyriaus vedėja, filologijos mokslų daktarė, pro fesorė Dilara Alijeva. — Ofi cialūs duomenys skiriasi nuo re alybės: didesnė Mokslų Akade mijos dalis nėjo balsuoti. Prieš išskrisdamas J Vilnių dėl komendanto valandos priva lėjau Iki vidurnakčio būti aero uoste, nors lėktuvas pakyla tik pusę ketvirtos. Privalėjau, nes gatvėje sulaikytų uždarbiaujan tys patruliai. Sulaikys praeivį, (spausi į delną „raudoniukę" ir reikalas baigtas — eik, kol pa kliūsi kitam į rankas. Jau čia, Vilniuje, pasiekė ži nia, jog Azerbaidžane atšaukta ypatingoji padėtis ir komendan to valanda, o AT sesija paskel bė Azerbaidžane suverenitetą. Įvykiai rutuliojasi tarsi siūlai iš kamuolio. Gaila, kad šis — Ari adnės delnuose. Taigi, ir azer baidžaniečių bei armėnų lemtis nėra aiški. Kol kas kasdieną liejamas kraujas, kol kas gerų naujienų nėra. Valdas PUTEIKIS
PRANEŠIMAS Ieškomas: Stulpas Kelmas, Igno, 1969 m. gimimo, pabėgęs iš laikinos įkalinimo vietos (kolūkio), šiuo metu studijuoja Vilniaus uni versitete. Pradingo gana keistomis aplinkybėmis: susirinkęs iš bendrakursių 50 rublių „alui parvežti" su dviem dideliais bakais išėjo ir negrįžta. Paskutinį kartą pa stebėtas Pabradės rajone aludario luozo Šimonio sodyboje. Asmenis, ką nos žinančius apie S. Kelmo buvimo vietą, prašo me kuo skubiausiai planešti į artimiausią Burbulo Informacijos Agentūros (BIA) skyrių, arba paskambinti telefonu 61 11 79 trečiadieniais nuo 18 iki 19 vai. Ypatingos žymės: 154 cm ūgio, padidėjusio svorio, su ryš kiu šakių pėdsaku nugaroje, sergantis chroniška liga (slo ga). Reklamos skyriaus viršininkas
Radakcijea adresas: 232734, Vilnius, Universiteto 3, „Universitas VHnensis". Telefonas: 61-11-79. Tiražas 4500 Užs. Nr. 1806. Ofsetinė spauda. 1 spaudos lankas. Spausdino LKP CK leidyklas spaustuvė, Vilnius, Koensoaantų pr. 60. EaKeHeĄeAMHK BuAMnoccKoro ynusepcMTera. PeAastTop A. AnnniTac. 232734, Bkai>»oc, YnusepasreTo, 3. TMnorpaiįms HiĄSTeAfeCTsa LIK KH Aktui.
Redaktorius A. LIPSTAS