Tarybinis Studentas, 1968 m. rugsėjo 18 d. Nr. 22 (646) - 23 (647)

VISŲ ŠALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!

Eina nuo 1950 m.

1968 m.

o o

rugsėjis

d

18

UMIIUS

trečiadienis Nr. 22 (646) 23 (647)

VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS

Kaina — 4 kap.

Stovyklų vėliavą mile i dus Netrukus mūsų šalies kom­ jaunimas švęs 50-ąsias įkūri­ mo metines. Šventes esame įpratę sutikti su naujais pla­ nais, darbais, siekiais.

Savo darbus šiai datai ski­ ria ir mūsų Universteto kom­ jaunimo organizacija. Šiam jubiliejui tinkamai atžymėti puikiai pasitarnavo studentų darbo ir poilsio stovyklos. Šią vasarą turėjome 21 darbo ir poilsio stovyklą, o tai — beveik dvigubai dau­ giau, negu bet kuriais anks­ tesniais metais. Stovyklose iš viso padirbėjo 1646 studentai. Žymiausi pakitimai, palygi­ nus su ankstesniais metais, buvo padaryti stovyklų geo­ grafijoje. Kitose sąjunginėse respublikose organizavome 9 stovyklas, kuriose pabuvojo 502 studentai, o 2-ose užsie­ nio stovyklose dirbo 40 stu­ dentų. Buvo išbandytas ir stambių stovyklų organizavi­ mas kitose respublikose: Ode­ sos srityje ir Kryme veikė dvi stovyklos, kur dirbo po 100 studentų. Šiais metais pasikeitėme stovyklomis ne tik su Vokie­ tijos Demokratinės Respublikos, bet ir su Lenkijos Liaudies Respublikos studentais, Visi, kas pavasarį susipažino su stovyklų planu, mato, kad jis buvo pilnai įvykdytas, iš­ skyrus pasikeitimą studentų statybininkų būriu su Čeko­ slovakijos Socialistine Res­ publika. Tiesa, mums pavy­ ko pasikeisti delegacijomis ir manome, kad tai pasitarnaus mūsų ryšiams su Prahos uni­ versiteto studentija ateityje.

Pirmą kartą organizavome stovyklą žvejybiniame lai­ ve. Tai — maloni naujiena, pati pradžia padaryta, o se­ kantis žingsnis bus lengves-

nis ir sėkmingesnis.

Mūsų Universiteto studen­ tijos darbas vasarą neliko ne­ pastebėtas. Epizodus iš sto­ vyklų gyvenimo transliavo respublikinė televizija ir ra­ dijas, plačiai apie stovyklas rašė rajoninė spauda ir be­ veik visi respublikiniai laik­ raščiai, VDR ir LLR spauda ir net... Vatikano radijas.

Pastarieji, aišku, nieko gero mums nežadėdami.

Ne visi stovyklų darbo re­ zultatų suvedimo formalumai yra atlikti, tačiau norėtųsi nuoširdžiai pasveikinti mate­ matikus, stovyklavusius Kap­ suko raj. S. Nėries kolūkyje, stovykloje „Jaunystė". Juos darbo ir poilsio organizavime vargu ar kas galėjo pralenk­ ti. Ne tik patys stovyklauto­ jai, bet ir kiekviena stovyk­ los vieta atspindėjo jos daly­ vių sąmojį, tvarkingumą, darbštumą, ir išradingumą.

Malonu, kad senos mūsų tra­ dicijos praturtinamos ir kad čia pirmu smuiku užgrojo Matematikos fakultetas. Džiu­ gu, kad šiame fakultete yra daug puikių žmonių, kaip sto­ vyklos viršininkas A. Kup­ činskas, stovyklautojai G. Kupčiūnas, A. Klimavičiūtė, R. Mašalaitė, V. Šaltenis ir kt.

Savo darbštumu iš kitų iš­ siskyrė Medicinos fakulteto studentai, stovyklavę Zarasų rajone „Aukštaičių krašto" kolūkyje, pagirtini Interklubo nariai, dirbę Odesos srityje ir Estijoje.

Na, o būrio, dirbusio VDR, mes į varžybas lygiomis tei­ sėmis nestatome.

Visumoje ši stovyklų va Sara buvo sėkminga. Tačiau klystume, jeigu už nuleidžia­ mos šių metų stovyklų vė-

liavos nematytume kylančių sekančių metų stovyklų or­ ganizavimo problemų. Ši veikla liečia didžiulę žmonių masę, stovyklų organizavimo problema yra rimta ir turi būti sprendžiama su giliu ži­ nojimu ir rimtumu. Kai kurie specialistai kelia studentų poilsio organizavimo proble­ mą ją siedami su stovyklų organizavimu. Iš tikrųjų daly­ vavimas kai kuriose stovyk­ lose — joks poilsis. Buvo to­ kių ir pas mus — tai abi sto­ vyklos Vilniuje. Jau pats gyvenimas Vilniuje atitinka­ mai pakeičia stovyklos vaiz­ dą. O studentai, kurie buvo skirti darbui prie VVU bib­ liotekos priestato statybos, nesužinojo net paprasčiausių poilsio stovykloje organizavi­ mo elementų.

Organizuodami stovyklas, mes turime žengti kartu su studentais. Norisi, kad tai kaip nors suprastų tie, kurie mums trukdo stovyklų organi­ zavimo klausimus spręsti sa­ varankiškai. Aišku, mūsų už­ daviniu visada liks — visų stovyklų organizavimo ir są­ lygų gerinimas. Čia mes pri­ valome mokytis iš klaidų, bet tai neturi tarnauti tam tikros rūšies stovyklų pasmerkimui, juo labiau, kad tai daro tas, kas nedirba. Tuo pačiu kele­ tas žodžių Respublikinio stu­ dentų stovyklų štabo adresu.

Sąžiningai peržiūrėję visas sa­ vo stovyklų organizavimo bė­ das ir klausimus, negalime rasti tokio, kuris būtų spręs­ tas su jo pagalba. Manome, kad štabas dirbo nepakanka­ mai ir ne ta linkme. Jo užda­ viniu turėtų būti metodinis vadovavimas stovykloms ir tarpininkavimas, sprendžiant klausimus su aukštesnėmis organizacijostatybinėmis mis.

A. SKRUPSKELIS VVU komjaunimo komiteto sekretorius

i

I DOMINUOJANTI TEMA — PRAĖJUSIOS VASAROS ĮSPŪDŽIAI. APIE DARBO IR POILSIO STO­ VYKLAS PASAKOJA JŲ DALYVIAI IR MŪSŲ KORESPONDENTAI Y TĘSIAME NEAKIVAIZDINĘ EKSKURSIJĄ PIRMAKUR­ SVARBUS SIAMS BENDRABUČIŲ DARBO KLAUSIMAI Y TAU SIŪ­ LO TAPTI GIDU.

GRAIFSVALDAS

ŠEŠTADIENĮ

PIRMADIENĮ

įvyko Universiteto komjaunimo komiteto biuro posėdis, kuriame buvo suvesti „Vokieti­ jos būrio" rezultatai. Po to Universiteto kavinė­ je šios tarptautinės dar­ bo ir poilsio stovyklos dalyviai imitacijose ir intermedijose parodė savo darbą ir gyvenimą Vokietijos Demokrati­ nėje Respublikoje.

į Vilnių atvyko vie­ nuolikos Lenkijos stu­ dentų grupė. Svečiai, kuriuos šefuoja Univer­ siteto internacionalinio klubo narys K. Mačėnas, susipažins su mūsų senąja Alma Mater, Vil­ niaus senamiesčiu, pa­ sigėrės gražuole Trakų pilmi ir ežerais.

Prieš tai Lenkijos stu­ dentai viešėjo Lenin­ grade.

I. ŠILAI! Ė

I

G. VĖJONAS

Mes įsigijome gerą, nuo­ širdų draugą — Graifsvaldą. Šio miesto Vokietijos Demokratinės Respublikos šiaurėje, prie Baltijos jū­ ros, vardą dažnai minime ir privačiam pokalby, ir svarbiuose dokumentuose.

O su Graifsvaldo studen­ tais susitinkame Vilniuje: grupė to miesto universite­ to rusų kalbos ir literatū­ ros busimųjų specialistų

BALTISTO VIEŠNAGĖ UNIVERSITETE

<1

VILNIUS

atvyko trijų savaičių prak­ tikom Filologijos m. kan­ didatai E. Galnaitytė, M. Sivickienė, V. Kostelnickis svečiams skaito paskaitas, praveda praktinius užsi­ ėmimus.

Kitą Graifsvaldo studen­ tų grupę priėmė matemati­ kai.

Laimingų dienų jums, bičiuliai iš VDR, Lietuvo­ je!

Graži studentiška imatrikuliacijos šventė senajame Sarbievijaus kieme kasmet sutraukia būrius dėstytojų, stu­ dentų, svečių. Šiemet čia dalyvavo ir žymus JAV baltistas Pensilva­ nijos valstijos universi­

IR PARODE FUKSUI KIRVĮ Šiemet ekonomistai vėl susirinko Žydiškėse atšvęsti imatrikuliacijos, arba, šnekant paprasčiau, ,.pakrikštyti” fuksus. Iš pat ryto į „krikštynas" ėmė plūsti studentų ir dėstytoj ų būriai. Visų nuotaika buvo gera. O ir Vil­ meteorologijos niaus biuras žadėjo gerą orą...

Labiausiai buvo sunerimę krikštytojai oberfuksai. Kiekviena specialybė stengėsi kuo įmantriau apkarstyti sa­ vąjį krikšto tėvą ar mo­ čią ir sugrūsti jam į galvą kuo daugiau pa­ mokymų, idant juos persakytų „nekrikš­ tams" fuksams.

Neatsiliko ir budeliai.

Jie traukė iš maišų kir­ vius ir ieškojo jiems tinkamo koto. Vaka­ rykščiai fuksai gerai prisiminė skriaudas, pa­ darytas jiems pernai, per jų pačių krikšty­ nas, ir dabar prisiekė visai nesigailėti „ne­ krikštų". Ore tvyrojo nuotaika, aiškiai nepa­ lanki pirmakursiams...

Dvyliktą valandą pir­ makursiai buvo suripasiruošę kiuoti ,,krikštynų" traukti

KĄ ISSIRINKSIM? Alaskaitiniai-rinkiminiai komjaunimo organizacijų susirinkimai prasidėjo Ma­ tematikos fakultete. Savo sekretorius išsirinko šešios pirmo kurso grupės, trečio kurso pirmoji, antroji ir ketvirtoji grupė.

Ataskaitiniai-rinki miniai susirinkimai vyksta ir ki­ tuose fakultetuose.

teto profesorius Vilja­ mas Smolstygas. Vilniu­ je svečias viešėjo pen­ kias dienas. Per šį laiką jis taip pat lankėsi mū­ sų mokslinėje bibliote­ koje, susitiko su Lietu­ vių kalbos katedros dėstytojais.

vietą. Kelias buvo ne iš maloniųjų, nes teko bristi vandeniu.

Bet „nekrikštų" būta ištver­ mingų. .. „Krikštynų" vietoje pirmakursius pasveiki­ no vyr. krikšto tėvas, dekanato atstovas ir poetė R. Skučaitė.

Atėjo eilė tarti žodi eiliniams krikšto tė­ vams ir močioms. Išmo­ kę savo gromatas at mintinai, jie žėrė pamokymus kaip iš gausybės rago. Tik, kaip tyčia, visi krikšto tėvai stokojo jumoro jausmo.

Vargšai pirmakursiai r žiūrovai neturėjo pro gos pravėdinti savo plaučius. buvo „Krikštynos" apvainikuotos beveik masiniu fuksų maudymu ežere. Nepasisekė vyr. krikšto tėvui: jis pats vos vos išsigelbėnuo maudynės...

V. PILIPAITIS

R. KVIETKAUSKO nuotr

i „BITLAI“ IS |KAUNO Sekmadienį VVU Aktų salėje koncertavo KPI estradinė grupė „Kertukai". Pasisekimas buvo didelis, ir svečiai koncertą pakartojo.

Vieną „Kertukų" prog­ ramos dalį sudarė origi­ nalūs kūriniai, kita da­ lis — big byto klasikų kūriniai, kurių daugu­ mą ansamblis atliko be ■ vokalo, o tai sumenki­ no kūrinių vertę.

Beje, kultūros klubas galėtų pagalvoti, kaip atei­ tyje „apsaugoti" Aktų salę nuo miesto pienburnių švilpimo ir trypimo, ko netrūko šiame koncerte.

M. KURAITIS

2 psl

•/•'•/•z*'*'*'*^*'*/*/*'*-*'*'*'*'*'**'*'*'*-*'*'*'*'*'*-*'*'* TARYBINIS STUDENTAS

1968 m. rugsėjo mėn. 18 d.

„JŪSŲ LEIDIMAS?.." • IR KOMISIJOS KARTAIS VARGINA • OPERATYVININKO VIETA • BLO­ GIAUSIĄ — ŠALINTI, GERIAUSIAM — BENDRABUTIS BE EILĖS • SVEIKINI DRAUGĄ — GERBK KAIMYNĄ

name bendrabutyje

g h £ M

Kaip įprasta, didžiąją bend­ leidimo nerodymą — griežtai bučio buitinė komisija (pir­ rabučių gyventojų dalį suda­ baudžiama iki pašalinimo iš mininkė G. Pliuškytė), vietoj to, kad pasisveikinu, prisista­ ro pirmųjų kursų studentai. bendrabučio.

Praėjusiais mokslo metais Dažnos būna komisijos, tik­ tytų, įėjusi į kambarį, pir­ buvo daug bendrabučio vi­ rinančios švarą ir tvarkymąsi miausia pradėjo apžiūrinėti daus tvarkos pažeidimų. To­ kambariuose. Tai — bendra­ spintas, netinkamai nurodinė­ dėl dabar, dar mokslo metų bučio tarybos, studentų prof­ ti, net replikuoti. O komisipradžioje, norėčiau pasidalin­ sąjungos komiteto bei fakul­ jos kaip tik neturi stokoti ti mintimis apie tai. tetų profbiurų buitinės ko- kultūringumo.

Keletas žodžių apie komBendrabučių darbui vado- misijos, įvairūs reidai. Suvau j a tarybos, kurias viene- prantama, tai daugoka, Ir, jaunimo komiteto operatyvi­ rių metų laikotarpiui renka blogiausia, kad kartais kam- nę grupę. Aš nenoriu neig­ bendrabučių gyventojai, prieš barius per dieną aplanko net ti jos būtinumo. Tačiau jos kuriuos tarybos nariai atsi­ kelios komisijos. Nors tai uždavinys — kovoti prieš vie­ skaito. skatina kuo geriau tvarkytis, šosios tvarkos pažeidėjus, Mūsų bendrabučiuose budi bet tai iš dalies vargina ir o ne vaikštinėti pavakary po patys studentai pagal bendra­ erzina gyventojus. Čia, mano kambarius ir kažko ieškoti, bučių tarybų sustatomą gra­ nuomone, didžiausia iniciaty­ trukdyti gyventojus. fiką. Dažnai budintieji blogai va turėtų priklausyti bendra­ Kaip žinia, bendrabutyje atlieka savo pareigą: nerei­ bučių tarybų komisijoms, o griežtai draudžiamos bet ko­ kalauja leidimo, o ir patys fakultetų komisijos čia jau kios išgertuvės. Bet koks gi­ gyventojai juos nenoriai ro­ nebūtinos. mimo dienų ir pan. šventimas do. Dabar, kada gyventojai Kambarių tvarkymasis ver­ nebus galimas bendabutyje tol, vieni kitų nepažįsta, kaip tik tinamas pažymiais. Už gautą kol mes neišmoksim švęsti ne­ j tai reikia atkreipti ypatingą dvejetą kambario gyventojai trukdydami kitiems gyvento­ dėmesį. Praėjusiais mokslo svarstomi tarybų posėdžiuo­ jams. Kovoti prieš tai turi metais vyko diskusija: ar ro­ se, kuriuose ir taikomos ta­ bendrabučių tarybos, o su­ dyti leidimą pažįstamam bu­ rybos narių nuožiūra poveikio drausti triukšmadarius ir įsigė­ dinčiajam? Suprantama, jei priemonės. Už nesitvarkymą rusius turi padėti operatyvinė budi kambario draugas, tai kambaryje baudžiama griež­ grupė, draugovė. Už bet kokį šis aktas atrodytų gana „teat­ tai, nes bendrabučiais aprū­ girtuokliavimą taikoma griež­ rališkai“, Tačiau „pažinties" pinti visus studentus dar nėra čiausia bausmė — pašalinimas priedanga kartais ir kiti pa- galimybės, o blogai besitvar­ iš bendrabučio. Skaudu, kai sinaudoja. O patikrinus pasi- kantiems — ne vieta bendra­ panašiose išgertuvėse dalyvau­ — Studentėliai atvažiavo! nakty per langą įmetė ežį, veda vaikų. Pats išbandžiau. rodo, kad ir budintysis, ir butyje. Šiemet reikėtų, kad davo bendrabučių tarybų ar Studentėliai! pataikė vienai nelaimingai, Kartą įkando, užmušiau bes­ gyventojas vienas antro ne­ komisijos pastoviai vaikščio­ kitų organizacijų nariai. Tai Ir prasidėjo miestelyje di­ saldžiuose sapnuose pasken­ tiją, išskrodžiau, suskaičia­ žino nei vardo, nei kamba­ tų ir sesijos metu, ir ypač smerktina.

Kasmet, balandžio mėnesį, džiausias sujudimas. Vietinės dusiai, kilo baisus triukšmas, vau, kiek būtų turėjusi gyva­ rio, kuriame jis gyvena. Ne­ pavasarį, kada jau „atsilei­ mergaitės šoko reikalauti ma­ sukilo visi kambariai, įsiver­ čiukų, na ir skaičiuoju die­ leistinas budinčiojo savava­ džia vadžios". Pasitaikydavo, studentų profsąjungos komite­ myčių, kad tuoj pat siūtų žė vaikinai, pasiryžę iš že­ nas. Praėjo dvylika — svei­ liškas pasitraukimas iš budė­ kad komisijos ne visada bū­ tas praveda bendrabučių tvar­ joms trumpas kelnaites, to- mės iškast ramybės drumstė­ kas! jimo, neatvykus jo pakeisti. davo objektyvios (kartais nu­ kingumo konkursą. Šio kon­ kias, kokiomis vaikšto Ir pradėjo senis pasakoti ir dir- jus. .. kurso metu būna išaiškinami Pirmiausia apie tai reikia lemia vieno nuomonė), ne­ ba studentės, Šita nauj ovė būtus ir nebūtus dalykus Neliko ramūs ir senieji besitvarkantys bemat pasiekė mokyklos pe- kolūkio žmonės. Ypač vyres­ apie didelį pranešti pirmininkui ar na­ taktiškos. Komisijoms neleisti­ geriausiai raistą, vadinamą riui, atsakingam už budėjimą. na apžiūrinėti gyventojų spin bendrabučiai ir kambariai. Tei­ dagogus ir jie tuoj atskubėjo niems kliuvo į akis jų pačių gyvačių karalyste, apie savo Nereikia užmiršti — kamba­ tas, spinteles su asmeniniais sė dalyvauti kambarių konkur­ pas studentes spręsti vaikų prototipai — barzdočiai ir siaubingus nuotykius. rių raktai kaip tik kabo len­ daiktais ar traukinėti lovas, se suteikiama bendrabučių ta­ moralei gręsiančio klausimo. pypkoriai.

— Sykį šieną pioviau, toje ties budinčiuoju. Todėl ieškant dulkių. Šiemet nerei­ rybų nutarimu tik geriausiai Dar labiau už moksleivius Pas mus tik visai nukar­ švarką pamečiau pagriovy. už šių reikalavimų nesilaiky­ kėtų kartoti II ir III bendra­ besitvarkantiems kambariams. sujudo miestelio vyrai, nie­ šę — seniai rūko pypkes, — er­ Einant namo užsivilkau, kišu mą — už blogą budėjimą ar bučių klaidų. Štai III bendra- Kambariai suskirstomi j dvi kad savo žinioje neturėję to­ zino kolūkiečiai. grupes: pagal gyventojų skai­ kio būrio viena už kitą gra­ Gi Albinui Umbrasui kit­ ranką į kišenę cigarečių — ogi nelaboji ten susirangiusi čių iki 4 imtinai ir daugiau žesnių merginų. Kur buvę kas rūpėjo — susirungti ži­ kaip 4. Kiekvienos grupės 3 nebuvę jie sukosi apie bend­ niomis su tais jaunais dakta­ ir besnaudžianti.

Merginos klausosi, siaubas geriausių kambarių gyvento­ rabutį, dailino savo rūbus, riukais. akyse klaidžioja, o senis šyp­ jai apdovanojami ir, be to, se­ blizgino nuosavus motocik­ — Kiek laiko žmogus ser- sosi, krato savo atmintį ir vėl kančiais metais aprūpinami lus, aštrino liežuvius mei­ ga įkandus gyvatei? pasakoja. bendrabučiu be eilės. liems žodeliams išsakyti. Ku­ Studentai tyli, tikrai šito Bet labiausiai kolūkie­ Ant. ABLINGIS riems žodžiais nesisekė, nu­ dar nežino. čiams rūpėjo kaip tie studen­ Daugelis studentų, o neretas jos darbuotojų atlyginimas, in­ Stud. profkomiteto buitinės sprendė kitaip gražiąsias — Matai, nežinot. O serga tėliai sunkius darbus įveiks. ir specialistas su aukštuoju ventoriaus įsigijimas, jo re­ komisijos pirmininkas viešnias „pakibinti": vidur- tiek dienų, kiek gyvatė atsi- Čia jau tikrai būsią progos mokslu, paklaustas nepasaky­ montas, patalpų apšvietimas, tų, kiek jo paruošimui valsty­ apšildymas, remontas ir kt. — ••••••••••e bė išleido lėšų, kiek tik per visa tai vienokiu ar kitokiu vienerius mokslo metus „su­ būdu susiję su mokymo pro­ valgyta valdiškos duonos"? Iki cesu. šiol beveik niekas šiuo klausi­ Dabar jau galima būtų su­ mu nesidomėjo, vadovėliuose vesti rezultatus ir paskaičiuoti apie tai nerasite ir per egza­ „diplomo kalną". Štai apytik­ minus niekas to nepaklaus. riai rezultatai. ir dardėti dar apie porą kilo­ Paskaitos skaitomos visiems „Pigiausiu diplomu" galima metrų. Ir vėl atsiduri tokiame vienodai, o egzaminų rezulta­ laikyti ekonomisto ir teisinin­ nuostabiame sode, kad, atro­ tai. . . Jie kartais būna tikrai ko. Šio specialisto paruošimui do, būtum ir būtum čia, — liūdni. Štai kad ir toks pavyz­ per ketverius metus Universi­ Sansuci.

Ir nori patikėti, dys: už nepažangumą pašalina­ tetas išleidžia apie 3000 rub., kad pasaulis gyvena be rūpes­ mas IV kurso studentas. Kiek arba 750 rub. metams. Tiek čių (Sansouci — pranc. reiš­ jis padarė nuostolių valstybei, pat per vienerius metus išlei­ kia „be rūpesčių“). Bet neti­ tėvams, kiek veltui praleista džiama Matematikos ir mecha­ kėtai pamatai karo invalidą laiko? Pabandykime kartu pa­ nikos ir Istorijos ir Filologi­ vežimėlyje. Prisimeni kelias skaičiuoti, kiek vieneri studi­ jos fakultetuose, tačiau čia datas: 1745 m. balandžio 14 d. jų metai atsieina valstybei. mokymosi laikas — 5 metai.

Fridricho II paliepimu buvo Universitetas per metus sta­ Chemijos ir Gamtos fakulte­ pradėta šio parko statyba; cionaro studentams Išmoka tų diplomantų „savikaina" sie­ 1945 m. balandžio 14 d. ant apie 1700 tūkst. rub. stipendi­ kia 3900—4000 rub. Na, o Potsdamo nukrito anglų-ame­ jų arba vidutiniškai 305 rub. pats brangiausias diplomas yra rikiečių bombos. Neramiai vienam studentui. fiziko — apie 4300 rub. ir me­ žvelgi į dangų, kur skrenda Butpinigių šiais metais bus diko — per 4600 rub. Tačiau nematyti lėktuvai (viršum išmokėta 11200 rub. Na, o neabejotinai Fizikos fakultete Potsdamo eina oro koridorius bendrabučių išlaikymo išlaidos metinės išlaidos vienam stu­ į VFR). Pamiršęs nuovargį, siekia iki 130 tūkst. rub. per dentui yra didžiausios — 860 kulniuoji į kitą miesto galą. metus, iš kurių 65 proc. su rub. Pateiktieji duomenys nėra Čia, prie ežero Jungfemzė, PERSKELTAS DANGUS Į milžiniška stiklo ir meta­ dienų skiria mus nuo tos sun­ viršum padengiama valstybės visiškai tikslūs ir stabilūs. Jie lo šarvą, dengiantį Berlyno kios minutės, aš tebejaučiu Ir prospektų neskaitęs, gali Naujajame sode stovi Cecilisąskaita, ir tik 35 proc. šios iš­ kasmet keičiasi. Be to, čia nu­ Rytų stoties (Ostbahnhof) pe­ kiekvieną traukinio „Berlynas įsitikinti, kad Potsdamo gele­ jenhofas — buvusi paskuti­ laidų sumos sudaro bendrabu­ rodytos tik tos išlaidos, kurias roną, pilasi lietus, prasidėjęs žinkelio stotis yra viena gra­ niojo „Vokiškosios imperijos" čių gyventojų įnašai. padaro Universitetas, neskai­ vos prieš kelias minutes. Jis —Maskva" krestelėjimą, tebe­ žiausių ir moderniausių De­ princo Vilhelmo fon Gogenregiu Jensą, likusj perone, ir Stipendijos, butpinigiai, tant valstybės teikiamų leng­ primena save lašais, kurie at­ mokratinėje Vokietijoje. Iš colerno rezidencija. bendrabutis — tai dažniausiai vatų studentams (pravažiavi­ lekia pro tarpus sandūrose. man labai sunku pamiršti De­ stoties išeini į pušyną, kuris Šių rūmų didžiojoje salėje girdimi ir labiausiai studentų mo išlaidos traukiniu...), nau­ Bet lietumi mes nekvaršina­ mokratinę Vokietiją, kurią primena Vingio parką. Taip 1945 metais nuo liepos 17 d. vertinami dalykai. Tačiau į jų statybų vertės ir... mate­ me sau galvos. Dabar sunkiau­ mes matėme turistų akimis ir ir norisi pasėdėti restorane po iki rugpiūčio 2 d. vyko Pots­ diplomo savikainą įeina ne tik rialinės pagalbos iš namų. Su­ sia minutė, kurią teko pergy­ atviru dangumi, ištiesti pavar­ damo konferencija. Dabar čia šios išlaidos. Jos tesudaro tik dėję šias sumas, ir gautume venti svečioje šalyje: reikia kurioje mes dirbome ir gyve­ gusias kojas ir, žinoma, išger­ tebestovi tas pats apvalus nome paskutini vasaros me­ ti stiklą šalto, tiršto alaus. .. didelis stalas su dvylika kė­ apie 35 proc. visos išlaidų su­ tikrąją diplomo kainą. atsisveikinti su draugais... mos. Dėstytojų, administraciBet reikia lipti į tramvajų džių. Ant stalo trijų valstybių J. AKROMAS Šiandien, kai jau keliolika nesį.

S M

d

*

S

Kiek kainuoja diplomas

1968 m. rugsėjo mėn. 18 d.

3 psl.

■***TARYBINIS STUDENTAS

V Užsiropštė ant karvės, juos aplenkti ir pašiepti. Tre­ Lt čioj brigadoj nedidelei gru­ stuktelėjo kojomis į šonkau­ lius ir žaloji pasileido šoki ­ pei parodė laukelį su keliom nėti per kemsynus. Neilgai kupetom šieno ir pasakė: — Tą suveškit — galėsite jojikas išsilaikė, sveikas ir gyvas ant žemės pasijuto, o nnnnniiiiiniininnniiiiirnimniinmniiiiiniiiirraiiniiniiiiiiiiinniinniiiiiiiinr ilsėtis.

Pasakė, manydami, kad gerą atstumą pasitraukusi užteks jiems darbo visai die­ karvutė ilgai žiūrėjo į keistą „Caika" pralekia gana ten susirenka nemaža jauni­ nai. Svilo delnai prie šakių, žmogų, kuris ją negirdėtam nuobodžias Vidurio Lietuvos, mo. Iš mūsų grupės buvo ke­ maudė nugarą krovėjams, reikalui norėjo panaudoti. o paskui dar nuobodesnes letas laimingų. bet prieš pietus pievoje neli­ Svečiai reputaciją atgavo Latvijos lygumas. Vakare mū­ Nutarėm suorganizuoti Lie­ ko nė vienos kupetos. Saulė pamainos išleistuvių dieną. sų interklubiečių grupė jau tuvos dieną ir ta proga išvirti gundė prie ežero, bet vienas Nors šeštadieniais paprastai Tartu. Vietos studentai sutiko cepelinų. Merginos vyrus „iš­ pasakė: nedirbdavo, bet tą dieną sau­ be jokio entuziazmo ir apro­ davė" ir išvažiavo su netolie­ — Kažin kaip kiti? lė žeme ritinėjosi, žemdir­ dė miesto įžymybes. Tartu se dirbusiais maskviečiais į Ir nutraukė į pirmą briga­ biams atrodė nuodėminga universitetas, paminklas Bark- ekskursiją. Šešiese puolėme dą visi aštuOni. Ričardas, Ri­ prieš derlių sėdėti ir jie pa­ lajui de Toli, „pabučiavimų skusti ir tarkuoti bulvių. La­ mas, Regina... O ten kupetų prašė padirbėti nors iki pie­ kalniukas", na ir ypatingas bai nustebome, kai estai, pa­ dar nesuskaičiuojama gausy­ tų. Prašė iki pietų, o studen­ akmuo parke su duobute. Jei matę paraudonavusią bulvių bė. tai, savo jėgų nebetaupyda- mesi monetą į duobutę — košę, pareiškė, kad cepelinų — Padėt?.. mi, nesitraukė iš laukų lig grįši j Tartu. Vienas kitas nevalgys, nes kraujo pripil­ — Padėkit. Paskui visi prie ketvirtos valandos. Buvo pa­ meta. Iki mūsų atėjimo duo­ ta... Jie niekados nėra matę ežero! tenkinti visi, pirmininkas pa­ butė buvo tuščia. Estukė ne­ tarkuotos bulvių košės. Mes Pietus užmiršo. Parėjo va­ žadėjo alaus statinę, virėjos sistebi — studentai stipendi­ nenusiminėm ir po 8 vai. dar­ landa vėliau. Žiūri, prie įėji­ — gardžiausią vakarienę, ją gavo seniai, „pasifinan- bo dienos ant stalo garavo mo iškaba: „Abžorų klubas". studentai — gražiausiomis suoti" reikia. Kitą dieną mes pusantro šimto puikiai kve­ Viduj šūkiai „Šaukštas lavi­ dainomis žmones palinksmin­ jau darbovietėje: 40 km už piančių cepelinų. Seimininkai na bicepsus", „Neatsisakyk ti.

Piarnu, ūkyje, kuris pagal pakeitė savo sprendimą ir papildomos porcijos". Tai dai­ karvių pieno riebumą ir iš- nutarė paragauti po vieną Atėjo valanda ruoštis ba­ milžį pirmauja Tarybų Są­ cepeliną, o paragavę taip lininkas Michailas Evinas pa­ liui, o iš ežero negrįžta aist ­ sidarbavo. Ne tik šmaikštūs jungoje ir savo rodikliais „kirto", kad ausys linko... šūkiai traukia — prie šviežios ringieji žvejai — Vytas prilygsta JAV vidurkiui. Sta­ Kažkas iš mūsiškių užsiminė Apeikis, Dalius Bražiūnas, veršienos kepsnių. Geriausi tysim garažą ir trąšų sandė­ apie šaltibarščius ir bulvinius agitatoriai buvo darbas. Tad Liuicja Petkevičiūtė. Šeimi­ liblynus su grietine. Visi pa­ po pietų vieningai nutarė ninkai jau bėgioja raginti, Keletą kartų teko pabuvo­ slapčia nurijom seilę. Tik es­ stovyklą pavadinti „Sveika­ ir patiems norėtųsi greičiau ti artimiausiam centre Piarnu tai nerijo, jie nežinojo, ko­ prie alučio, bet negalima — kurortiniam pajūrio mies­ kie tai skanėstai. Jei ne šei­ ta“.

Matydami, kad darbu stu­ draugų palikti, reikia palauk­ te. Pajūryje nėra kopų, smė­ mininkų virėja Karin, visą dentus neįveiks, miestelio ti ir gerokai išbarti, nes gėda lis ne toks švarus, vanduo mėnesj nebūtume matę dar­ vaikinai griebėsi futbolo. Bet prieš kolūkiečius vėluoti į irgi, tik brūzgynai arba pie­ žovių. Vietiniai kolūkiečiai sūrį perka medikai tik apsidžiaugė — jų paskutinį gražų susitikimą. Pa­ vos. Gintaro nėra, nors jo mėsą, sviestą, tarpe buvo keli žaidėjai. Kilo galiau žvejai pasirodė, rūstūs dirbiniai puošia dažną estą. mieste, už 40 kilometrų. Ne­ nelaukta problema — laimėti laukiančiųjų veidai blykste­ Piarnu yra molas iš akmenų, augina obuolių. Tik serbentai ar pralaimėti? Nugalės —■ ne­ lėjo džiaugsmu, juos apsupo nusidriekiantis į jūrą 3 km. populiarūs. Landesni mūsiš­ patogu, šiaip ar taip jie sve­ ratu, išleistuves užmiršo, vis­ Paskutinis molo akmuo yra kiai vakarais jų prisivalgy­ čiai, visi sportininkai, lyg ir ką užmiršo, nes tokios lyde­ ypatingas: jei ant jo pabu­ davo iki soties. O Estijos netaktiška būtų mušti pasku­ kos dar niekas nebuvo ma­ čiuosi merginą, būsi laimin­ naktys! Nereikia nė Lenin­ bom sulipdytą komandą. Bet tęs. Ginčijosi kiek gali sver­ gas visą gyvenimą. Vakarais grado. Birželio ir liepos pra­ ti, nustatė, kad dešimt kilo­ kiti prieštaravo: — O kas bus, jei pralaimė­ gramų bus, nes toks skaičius sim?! Visoj respublikoj pa­ labiausiai tiko ir kam čia sklis gandas, kad sutriuškino! smulkintis, jei tavo draugas Sakys —■ kokie ten studentai, ją pagavo. Merginos nutem­ pė žuvį prie tvenkinio, kitos jei kolūkiečių neįveikia. bėgiojo po miestelį druskos, Pagaliau nutarė: užtruko ilgai, nes svarbu bu­ — Padaryti tiek įvarčių, vo ne tik druskos gauti, bet kiek tik įmanoma! ir papasakoti visiems, kad Pirmos varžybos baigėsi vienas mūsiškis pagavo de­ rezultatu 9:1, sekančios — šimties kilogramų lydeką, ir 12;3 ir tik trečiosios sušvel­ ją dabar vešis į Vilnių. Tos, nėjo — 4:2.

Liūdni vaikščiojo kolūkio kurios dorojo žuvį, norėjo futbolininkai, pritilo ir kiti, nupiauti galvą, bet Vytas, pagarbą savyje pajutę. Bet laimikio autorius, griežčiau­ uždraudė, nes kaipgi netrukus pasitaikė tokia pro­ siai be galvos žuvis ne žuvis ir ga, kad ir didelis, ir mažas svarbiausia — ne tokia ilga galėjo juoktis kelias dienas. atrodys.

Paprašė studentus pervaryti Didiesiems žvejams įteikė karves į kitą brigadą. Šiam darbui pasišovė ir pamainos ramunių puokštes ir pirmuo­ dėstytojas G. Dirsė, didžiausias sius bokalus alaus. nenuorama ir išdaigininkas.

A. BUMBLAUSKAS — Ar joti galima? — pa­ klausė jis kolūkietį.

Zarasų raj.

— Galima, — nustebo tas. Salakas

EESTI ŽEME

džioje naktys tokios šviesios, kad vidurnakty galima laik­ raštį paskaityti. O suomiška pirtis! Įeini Į kambariuką, at­ siguli ant lentynos. Krosnelė įkaitina orą iki +150°C. Ka­ dangi oras sausas, karščio vi­ sai nesijaučia. Po poros mi­ nučių nuo žmogaus pradeda upeliais bėgti prakaitas. Bū­ tų gera tokioje pirtyje bok­ sininkams mesti svorį. Pa­ prakaituoji kelias minutes, šoki iš pirties j šaltą vande­ nį. Kaime šoka į upę, mes šokam į vonią ir taip tris kartus. Po pirties malonu bu­ teliuką alaus Ištraukti. Suo­ miams ir estams praustis pa­ deda moterys.

Vieną sekmadienį suren­ gėm ekskursiją Į Kichnu sa­ lą Baltijos jūroje. Sala sken­ di pušyne, panašiame j dzū­ kų. 3 km skersai ir 6 išilgai, gyvena 800 žmonių. Po visą salą besidraikantys tinklų

skutai primena pagrindinį gyventojų verslą — žvejybą.

Vakarinis salos kraštas (nuo jūros pusės) — akmenų kara lystė. Vanduo smėlį nuneša, o akmenys lieka. Čia vanduo šaltas, gilu. Rytinis krantas lėkštas ir dugne smėliukas, vanduo šiltas. Nelinksmas čiabuvių gyvenimas. Tėra 4 kultūrinės įstaigos: kultūros namai, kuriuose nieko nebū­ na, išskyrus retkarčiais šo­ kius, pradinė mokykla, cerk­ vė ir parduotuvė, kurioje vi­ sada galima gauti degiinės. Šventadieniais sunku rasti ne­ girtą gyventoją — baisiai nė­ ra kas veikti. Vieną kartą per savaitę atveža duonos.

Vakarais plėšdavom „Ant kalno mūrai", „Šalia kelio karčiama". Estų liaudies dai­ nos dažniausiai linksmo po­ būdžio, bet ne tokios gražios.

Beveik ištisai dainuojamos unisonu. Jie patys tą pripaži­ no. Puiki estų estrada. Per radiją ir televiziją dažnai groja vietinės byto grupės.

Nelabai stebėjausi, kai išgir­ dau septynmečius kaimo ber­ niūkščius, bešvilpiančius bitlų melodijas. Estų kalba la­ bai panaši į suomių. Jie ga­ li skaityti vieni kitų spaudą, klausyti radijo, o savo protė­ vius estai kildina iš Uralo.

Atėjo atsisveikinimo vaka­ ras. Mūsų vyriausias virši­ ninkas Toivo ir dar kai kas nubraukia ašarą, nesijaučia estams būdingas santūrumas.

Pakeliam vyno taures už estų ir lietuvių draugystę. Pakviečlam į svečius, žadam duoti paragauti bulvinių blynų ir šaltibarščių, o Heli, Ana ir Li­ na — laimingos, su mūsų vy­ rais visai rimtai susidraugavo ir išsiskirti visiems laikams nežada. Nors laikinai teks.

M. KURAITIS

••••••••••••••••e••••••••••••«••««•©••••••••••«••••

žmonės draugai vėliavėlės: raudona ir dvi dryžuotos. Už jo tomis dieno­ mis sėdėjo tarybinė, ameri­ kiečių ir anglų delegacijos.

Kartais salėje dalyvaudavo iki 50 užsienio žurnalistų.

Tarp jų buvo ir spec. kores­ pondentas iš JAV, busimasis prezidentas D. F. Kenedis.

Kiekviena delegacija turėjo atskirus darbo kabinetus. Ta­ rybinės delegacijos žinioje dar buvo ir Baltasis salonas, kuriame maršalas Sokolovskis priiminėjo svečius.

1945 m. rugpiūčio 1 d. trijų valstybių vadovai pasirašė Potsdamo sutartį. Dėka tvirtos TSRS pozicijos, sutartyje aiš­ kiai išreikštas nutarimas apie vieningą, demokratinę, antifa­ šistinę Vokietiją.

Kai mes atėjome į šiuos rū­ mus, lankytojų jau nebeleido.

Sužinoję, kad mes iš Tarybų šalies, muziejaus darbuotojai maloniai sutiko parodyti sa­ les Sako, šios nepaprastai gra­ žios angliškos sodybos statyba atsiėjo 8 mln. aukso markių.

Ekspozicija salėse primena, kad mūsų šalis kare neteko 20 mln. žmonių. Ir mes negalime

pamiršti tų aukų, kaip lenkai nepamiršta 6 milijonų, sude­ gusių Aušvice ir žuvusių prie Vesterplatės. Drezdeno centre mes malėme buvusios Moterų bažnyčios („Frauenkirche") griuvėsius: vokiečiai juos saugo kaip paminklą, prime­ nantį antro pasaulinio karo beprasmiškumą.

Amerikos motinos Europos laukuose ne­ teko 367.000 sūnų.

Mirusiems viena žemė ir dangus tas pats. Ir tik gyvie­ siems ji padalinta į aerodro­ mus, kapus, miškus. Ir tik gy­ vieji, turistai ir vokiečiai, sto­ vi prie Branderburgo vartų Turistai žiūri smalsiai, o vo­ kiečiai — liūdnai. Šitoje vie­ toje tie, kurie pamiršo praeitį, perskėlė dangų. Viršum varta} ir viršum reichstago, kuriuos teskiria keli šimtai metrų, plazda labai panašios ir labai skirtingos vėliavos. Čia, kur mes stovime, Unter den Linden gatvė, čia —■ VDR, čia — mūsų draugai. Kai mes važi­ nėjome po Berlyną, gidė mums parodė A. Bebelio aikš­ tę. Ten naciai deginę kny­ gas. Už kelių kvartalų kitoje

aikštėje berniūkščiai leido aitvarus. Ir buvo visai nebau­ gu žiūrėti į vasaros pabaigos dangų, kur skraidė popieriniai paukščiai.

Tikėti, kad visi žmonės draugai, labai sunku. Bet mes tikime, kad ir ten, kur už Brandenburgo vartų, bėgda­ mos tolyn, susilieja Vakarų Berlyno gatvių šviesos, gyve­ na daug dorų žmonių. Visam pasauly yra jų. Ir todėl mes tikime viena žeme ir vienu dangum.

SEPTYNI ŠIMTMEČIAI, VIENA NAKTIS IR TRYS DIENOS Mes stovime ant Briule te­ rasos. Į tolį bėga Elbės kran­ tai ir vandenys. Stovime, atsi­ rėmę turėklų, ir žiūrime, kaip čia, vadinamajame kontinentų bulvare, susitinka visas mar­ gas pasaulis. Turistų Drezde­ ne daug: štai praeina gražutė lenkaitė, inžinierius iš Novo­ sibirsko, žioplinėja afrikiečių jaunuoliai, studijuojantys Technikos universitete.. .

Miestą atrado ne turistai.

Pirmieji šioje vietoje prieš tūkstanti ar daugiau metų gyvenvietę įkūrė sorbų (lužicėnų) žvejai. Jie save vadino „drezdani", pelkėto miško gyventojais. Tokia buvo pra­

džia. Iš jos liko tik miesto vardas — Drezdenas; Pirmą­ kart šis vardas sutinkamas 1206 m. rašte.

Viename iš šiuolaikinių namų, puošiančių būsimąj į miesto centrą, įmontuota plokštė, vaizduojanti žaidžian­ čius vaikus. Šį frizą sukūrė XVI a. drezdenietis skulpto­ rius Kristofas Valteras. Anks­ čiau jis puošė apvalų balkoną namo, stovėjusio Frauengasės ir Nojmarkto gatvių kampe, ten, kur kažkada gyveno kompozitorius Henrichas Šiutcas, rašęs oratorijas. Senasis Šiutco namas sugriuvo bombų uragane, vaikiškasis Valtero frizas buvo išgelbėtas ir res­ tauruotas. Tai, kad j į įmonta­ vo — kaip ir kitose vietose išgelbėtas architektūros pa­ minklų skeveldras — į naujo namo sieną, kalba apie tautos požiūrį į dvasines vertybes, apie drezdeniečių meilę gra­ žiajam miestui, kurį Herderis vadino „vokiškąja Florenci­ ja". Kai mes atvažiavome į Drezdeną, buvo jau pavaka­ rys. Jensas pasivedėjo mus kelis šimtus metrų nuo sto­ ties ir sustabdė: — Sveikinu jus senojoje Saksonijos sostinėje, — sokra­ tiškai išpoškino jis ir nusku­ bėjo ieškoti mums nakvynės.

Jensas Drezdene pasikeitė akies mirksniu: tai buvo jo gimtasis miestas! Nepailsda­ mas jis vedžiojo visas tris die­ nas, kurias buvome čia, Drez­ deno gatvėmis ir muziejais, nuvežė mus j Augusto Stiprio­ jo vasaros rezidenciją Pilnice -— nuostabų paiką su egzo­ tiškais Rytų medžiais ir rū­ mais, pastatytais rytietiškai, aprodė kitą miestuką prie El­ bės — Maiseną su garsiąja porceliano manufaktūra ir ne­ mažiau įdomia Albrechtsburgo pilimi ir katedra. Aš drįs­ tu abejoti, ar bent vieniems turistams teko laimė turėti to­ kį puikų gidą.. .

Nebūtina liftu pasikelti į šimtmetrinj rotušės bokštą, kurį puošia penkių metrų aukščio „Auksinio žmogaus" statula, kad pamatytum Drez­ deno žaizdas. Griuvėsių čia daug, ir iš pradžių atrodo, kad karas baigėsi tik vakar. . .

Tą 45-ųjų naktį mieste bu­ vo užregistruota 44 gimimai.

Dabar mieste jau gimsta anų vaikų vaikai, o buvusių namų vietoje auga griuvėsių žolės ir medžiai. Vitališkas gyvybės srautas daro savo. Bet čia ža­ viesi ne tik to srauto jėga, ne tik kilniu katalikų bažnyčios, statytos Romos architekto Kajetano Ciaveri, bokštu ar

daugiaaukščiais naujais na­ mais, kurie Vilniaus „dango­ raižius" pralenkia ne tik ūgiu, bet ir neprilygstama sta­ tybos kultūra. Žaviesi Drez­ deno žmonėmis! Jeigu dabar pakalbėtume su tais, kurie gi­ mė naktį iš vasario 13 į 14-ąją, nieko ypatingo neišgirstume: jiems atrodo natūralu, kad, kiek jie atsimena, jie žaidė tarp griuvėsių, kad, būdami vaikais, jie nenujautė, kokių nežmoniškų pastangų reikėjo tėvams, norint išmaitinti ir ap­ rengti juos. Langų juodos kiaurymės ir sugriuvę bokštai egzistavo taip pat, kaip eg­ zistavo naktis ir diena. Žodį „enttriumern" (valyti griuvė­ sius) tie vaikai išmoko taip pat greitai, kaip žodį „duo­ na". Karlu su jais augo namai iš šviesių akmenų. Netrukus jie primiršo prakeiktą žodi ,',enttriumern", kaip ir žaidi­ mus dykvietėse. Jų nestebi­ no, kad žmonės priprato gy­ venti pastolių miške, o darbi­ ninkų klasės pastangomis iš­ augo nauji, pasaulyje garsūs fabrikai.

Kai tiems vaikams sukako 11 metų, į Drezdeną grįžo paveikslai ir vertybės, saugo­ ti ir restauruoti Tarybų Są-

(Nukelta į 5 psl.)

1968 m. rugsėjo mėn. 18 d.

4 psl.

•^*^*^*^*^**^»^»*^*^*/* TARYBINIS STUDENTAS

Ties Nemuno vingiu

I Mintis suorganizuoti VVU studentų darbo ir poilsio sto­ vyklą žvejybiniame laivyne kilo Komjaunimo komitetui, kai VVU komjaunuoliai tapo žvejybinės bazės „Žvejo šlo­ vė“ šefais.

Daug studentų norėjo pa­ tekti j būsimą stovyklą. Buvo parinkti patys geriausi iš įvairių fakultetų. 18 žmonių būrys pradėjo paruošiamąjį darbą. Reikėjo susipažinti su tomis elementariomis jūrei­ vystės ir žvejybos žiniomis, kad galėtume išlaikyti egza­ minus II klasės jūreivio var­ dui gauti. Nemažai padėjo tais klausimais medikas A. Svetlauskas, kuris buvo tar­ navęs Kariniame laivyne.

Uostamiestyje mus malo­ niai priėmė Tralerių laivyno komjaunimo komitetas, kadrų skyriaus darbuotojai. Dėl „Žvejo šlovės" remonto mūsų grupė buvo paskirstyta j ma­ žesnius laivus po kelis žmo­ nes. Visi grupės nariai dirbo

„Juventus". Taip nuspren­ delegacijos narys A. Driasu pavaišindavo. dėme pavadinti savo tarptau­ pasakė: Stovykloje šiuo laikotarpiu tinę stovyklą. Pasiūlymų bu­ — Druskininkuose praleis­ virė sportinis gyvenimas. vo nemaža: „Nemunas", „La- tas dienas ilgai prisiminsiu. Mūsų „Juventus" susitiko su bor", „Draugystė", „Balti­ Mes daug sužinojome apie Kauno Veterinarijos akade­ ja". . . Bet viršų paėmė „Ju­ jūsų studentus, susipažinome mijos studentais, Druski­ ventus". su darbininkais. ninkų statybos valdybos Čia, Druskininkuose, kartu O po savaitės stovykloje krepšininkais, tinklininkais, su mūsų studentais po 3 sa­ jau sutikome vokiečius. Jų visa stovykla buvo išvykusi vaites pirmoje pamainoje ypač laukėme. Ir stovyklos sužaisti draugiškų varžybų dirbo Lenkijos Krokuvos Jo­ viršininkas Julius Baltrušaitis su Kauno Medicinos ir Vil­ gailos Universiteto 10 stu­ jaudinosi, kad kuo geriau niaus Dailės institutų sveika­ dentų vyrų ir antroje pamai­ sutikus: juk jis pats Graifs- tingumo stovyklos poilsiauto­ noje — 26 VDR Graifsvaldo valde buvo pasirašyti sutar­ jais, įsikūrusiais Latežeryje. universiteto studentai, kurių ties!

Tur būt, negalima nepami­ tarpe jau buvo ir merginų.

Pirmoji „rimtesnė" pažintis Stovyklautojai dirbo įvairiuo­ su svečiais — po pirmos dar­ nėti 2 dienų išvykos garlai­ se Druskininkų statybos val­ bo dienos sužaistos tinklinio viu į Liškiavą. Nesuklysiu dybos objektuose. Statėme varžybos, kuriose nugalėjo sakydamas, kad šiai išvykai keletą naujų pensionatų, sta­ lietuviai. Sekantį vakarą ant abejingų nebuvo. „Liškiavos" i lllillllllilllllllllllilll 111II11IIII iiill III iHL tybos valdybą, miesto katili­ Nemuno kranto gėrėme „Ži- kolūkis mus priėmė nuošir­ nę, gyvenamuosius namus. .. gulinj", dainavome, nedidelį džiai, net veršiuką vaišėms Sunku apie visą stovyklos laužą uždegėm. Sis vakaras papiovė. Vakare piliakalnyje gyvenimą paporinti, visus padėjo pamatus pažinčiai, o ant Nemuno kranto, prie šimtmečius menančios pilies vykusius pokalbius, diskusi­ kitiems — ir draugystei. griūvėsiu, suliepsnojo di­ jas atpasakoti. O jų būdavo.

Dainos. Jų yra daug gra­ lllllIIIIIIIIIIIIIlilHlilIliillililllIilIlIlIlIlI Lenkai teisininkai surasdavo žių: ir lyrinių, ir dramatinių. džiulis laužas, kurio ugny kepėmės. mėsos gabalą, bul ­ bendrą kalbą su mūsų vyrais Jos padeda dirbti, padeda il­ su svečiais sušokome —■. teisės žinovais. Dažnai jie sėtis, nugali liūdesį. .. Reikia ves, „Jurgelį", o jie mus mokė mūsų klausinėjo apie studen­ pripažinti, vokiečiai moka „Laurencijos". Šypsenos, šyp­ tijos gyvenimą, apie. įstojimo linksmintis, o ypač dainuoti. senos. Kvatojo merginos, į aukštąsias mokyklas sąly­ Jie dainuoja palyginti negar- linksmi buvo vyrai... Jei iiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiniiiiiiiiiiHiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiii gas, apie stipendiją, apie tak­ sai, sutartinai. O tas mums pirmasis vakaras Liškia­ si, lėktuvus ir kt. ne visada pavyksta. Su daina voje buvo žymus laužu, tai žvejybiniuose refrižerato­ pravijo pirmą kartą iš saugu­ Netruko prabėgti trys sa­ nesiskirdavo ir darbo metu. sekančios dienos įsimintini riuose. Studentai greitai įsi­ mo technikos, bet tam ir esi vaitės. Pasikeitė pamainos. Pertraukėlė — ir nuskamba pietūs. Kodėl? Juos ruošė jungė Į bendrą laivų įgulų VVU studentas, kad sugebė­ Mūsų svečiai išvyko į turisti­ jaunatviška daina. Gal todėl mūsų svečias Kalė. Guliašas darbą ir gyvenimą. Laivų ka­ tum įtikinti, jog „viską žinau, nę kelionę J Leningradą, Ta­ ir mėgo Druskininkų gyven­ išėjo nuostabus, kokio ne vi­ pitonai ii' bazės vadovybė tik truputį susimaišė", tuo la­ liną, Rygą. Prieš tai lenkų tojai mus, dažnai kuo nors sada ir ne visuose mūsų res­ buvo patenkinti studentų biau, kad rytoj skirstymas į darbu. Gaila, kad mes visi laivus... toranuose gautum.

Rugpiūčic 10 diena. Po negalėjome dirbti ir gyventi LIEPOS 5 d. pusryčių — į Grūtą, ’ ur įvy­ kartu. Gal todėl narių susiti­ Mane veda jaunutis, švie­ kimai jūroje ar uoste visada ko Statybininko dienos šven­ siaplaukis kapitono padėjė­ tė. Čia vėl mūsų vyrai išban­ būdavo malonūs ir laukiami. jas, pirmas šturmanas, Petru Būtų labai gerai, jeigu se­ vadinamas, į žvejybinį refri­ dė sportinę sėkmę. Tinklinis, futbolas, virvės traukimas, kančią vasarą darbo stovyklą žeratorių Nr. 1275. Šitas vir­ dvipūdės kilnojimas, ėjimas laivyne būtų galima suorga­ šininkas netgi neleidžia nuei­ laisvai plūduriuojančiu rąstu nizuoti viename laive. ti j bendrabutį, kur buvom Apie du mėnesius, praleis­ apsistoję, pasiimti daiktus: vandenyje ir kt. Ne visose rungtyse mūsų vyrai tapo tus jūroje, pasakoja Antanas laive esą labai daug darbo, nugalėtojais, kitur teko nusi­ KAMINICKAS, III k. istorikas, rytoj plaukiam Į jūrą. Persi­ leisti šventės šeimininkams. savo jūreiviškame dienoraš­ rengti galėsiąs ir „kai ką" Bet stipriausiu tos dienos vy­ tyje. gausiąs laive. Vakare, jei bus ru tapo teisininkas Kęstutis laisvo laiko, ko gero ir daik­ LIEPOS 4 d.

Cilinskas, „nuvainikavęs" Pagaliau baigti vargai su tus suspėsiu atsivežti. Tai vi­ net petingus statybininkus. medicinine komisija, doku­ sai neblogai. Man patinka Dabar rugsėjis. Stovyklų mentų tvarkymu, išlaikyti jū­ operatyvumas, o be to, nuo vėliavos nuleistos. Bet prisi­ reivio egzaminai. Aštuonias dabar prasideda nemokamas minimai lydi. Ne viena ir ne valandas tęsėsi saugumo maitinimas laive... vienas mena tuos vakarus, technikos ir kvalifikaciniai __ Mėtau j krantą tuščias prasėdėtus ant Nemuno kran­ II klasės jūreivio egzaminai. dėžes ir puse ausies klausau­ to, ar išvaikščiotus smėlėtus Tai, kam paprastai naujokai si, ką apie mane kalba liku­ Druskininkų pušynų takelius. ruošiasi 20—30 dienų, mes sieji penki jūreiviai, kurie Ilgam liks atminty karštas „šturmu paėmėme" per pen­ baisiai daug rūko: „Ir kas čia rankų paspaudimas, lūpų pri­ kias dienas. per žmogus, jeigu baigęs vi­ silietimas. ..

Dabar jau turime jūreivio durinę mokyklą atėjo dirbti A. AGLINSKAS pažymėjimus. Tiesa, mane paprastu jūreiviu. Ar tik ne­

Paviliojo

BALTIJA GRAŽUOLĖ

Ko netraukia, nevilioja tolimi kraštai, įvairių tau­ tų žmonių buitis, papro­ čiai. Suprantamas ir In­ ternacionalinio klubo pir­ mininkės Irenos Tumavičiūtės entuziazmas ruo­ šiant Interklubo stovyklą broliškoje Ukrainoje. Ke­ liavo laiškai į tolimąjį Odesos srities „Tautų draugystės" tarybinį ūkį.

Direktorius rašė Irenai apie darbščius tarybinio ūkio žmones.

Ir štai, baigiantis liepai, susirinkome mes, „Irenos brigada", prie filologų berželio.

Paskutinė „Atskrend sa­ kalėlis" Lietuvos žemėje.

Baltarusija, Kijevas ir pa­ galiau nakties apgaubta Odesa. Važiuojame Į Jaskius, kaimą, arba ųkrainietiškai tariant, chutorą, turintį didelę, įdomią ir seną istoriją.

Turunčiukas-pikta upė Čia Jakaterina II ka­ daise ištrėmė nepaklusnius valstiečius. Pelkėse įsikū­ rė moldavai, rumunai, uk­ rainiečiai, baltarusiai, ru­ sai. Dirbo žemę__ Pilietinis karas... Jaskiuose formuojama Kotovskio armija. Į karą iš­ eina tėvai ir sūnūs... Įvažiuojant Į kaimą, mus pasitiko didelis pa­ minklas: Iškėlę vėliavą ir šautuvą, stovi raudonar­ mietis ir Didžiojo Tėvynės karo dalyvis.

Praūžė audros. Moterys stojo Į vyrų vietas. Vėl arė žemę. Stiprėjo tary­ binis ūkis.

Mus nustebino pats Jaskių kaimas. Tokių didelių kaimų Lietuvoje nėra.

Įvairiausių spalvų name­ liai iš visų pusių apsupti sodų, sunkiomis kekė­ mis svyra vynuogės, žydi gėlės. Gražiai atrodo uk­ rainiečių kaimas.

Mane sudomino ir pa­ ties kaimo pavadinimo is­ torija. Vyriausias agrono­ mas papasakojo legendą apie dviejų jaunuolių Jasiaus ir Jasko meilę, ku­ rią pražudęs įsisiautėjęs Turunčiukas. O žmonės kaimą Jaskomis pavadinę.

Nuo pirmos rugpiūčio dienos prasidėjo mūsų „pomidoriada". Taip V kurso lituanistė Nijolė Blaževičlūtė pavadino mū­ sų „sąjūdį už pomidorų dėžių kiekį". Būdavo ne­ lengva. Kaitri pietų saulė

negailėjo mūsų nugarų, pusryčiams vežama ma­ karonų košė visad spėda­ vo ataušti.

Viskas susitvarkė. Va­ karais suskambo dainos, akordeono muzika. Mat, mes ir vieną muzikantą Anatolijų Lapinską iš kon­ servatorijos sužavėjome gražiomis kalbomis apie būsimą stovyklą.

Tris dienas praleidome Odesoje. Gidas supažindi­ no mus su miesto-didvyrio praeitimi, istorinėmis vietomis. Potiomkino laip­ tai, Voroncovo rūmai, uostas, nepamirštamas Odesos Operos ir baleto teatras, kuris lygiuojasi su garsiais Milano „La Skalos" ir Paryžiaus te­

atrais, amžiams atmintin Įstrigusios katakombos.

Operos teatre mes lan­ kėmės kaip tik tuo metu, kai Odesos publika labai šiltai sutiko mūsų E. Ka­ niavą „Sevilijos kirpėju­ je".

Taip ėjo dienos, savai­ tės. Vykdėme normas, valgėme makaronus ir ukrainietiškus barščius, mau­ dėmės Turunčiuke, o va­ karais repetuodavome.

Prabėgo 3 savaitės. Afiša pakvietė kaimo žmones į mūsų atsisveikinimo vakarą-koncertą. Įteikėme ta­ rybinio ūkio vadovybei atminimą apie Lietuvą — gintaro dirbinį, į savo stu­ dentų šeimą garbės nariu priėmėme mokyklos direk­

bus koks.. ." Bet aš su ma­ lonumu (pirmi pietūs latve tikrai buvo neblogi) mėtau medines dėžes. Tegu pasėdi vaikinai: juk aš jau pusę me­ tų neuosčiau rimtesnio fizinio darbo. Be to, reikės su jais du mėnesius gyventi vienoj kajutėj...

Dabar aš jau žinau, kad mūsų laivas 600 t vandens talpos, apie 30 m ilgio. Ko­ manda 18 žmonių. Paprastai „juodą" darbą — iškrauna, pakrauna — dirba tiktai 6 jūreiviai ir bocmanas. Kiti 11 — laivo inteligentija (jeigu taip pavadintum virėją) ir techninis personalas...

LIEPOS 6 d.

Stovėdamas laivo priekyje stebiu, kaip trykšta į šalis skrodžiamo vandens purslai.

Baltija mus pasitiko saulėta ir rami. Štilis. Sunku atsigrožė­ ti šimtu vaivorykščių, kylan­ čių virš purpurinių putų iš žalsvai melsvo vandens.

Kada Klaipėdos jūrų vartai išnyksta horizonte, ateina mano eilė stoti prie vairo.

Laikyti visą laiką bangų dau­ žomą laivą duotu kursu — tai irgi jūreivių pareigos. Dvi valandas tenka sukinėti štur­ valą: „vaikytis kurso". Bet jūra rami, ir aš, nors naujo­ kas, susilaukiu šturmano pa­ gyrimo.

torę Galiną Ananjevną, padovanojome jai studen­ tišką kepuraitę. Salėje ne­ sibaigiantys plojimai...

Trumpai pasakojame apie Lietuvą.

Koncertas, kurį sudarė lietuviški šokiai ir dainos, baigėsi, tačiau žmonės nesiskirsto. Virėja „teta Na­ dia" tiesia Į sceną didelę gėlių puokštę. Visi dėko­ ja.

Atsisveikinome su Jas­ komis lyjant lietui. Daug naktų prarymota prie Turunčiuko, daug sulčių pa­ gaminta iš mūsų surinktų pomidorų. Į širdį smel­ kiasi džiaugsmas: greit iš­ vysime Lietuvą. Lagaminai prikimšti dovanų... Gė­ lės, knygos, albumai by­ loja apie didelę draugystę, surišusią mus su šio nuo­ stabaus kaimo žmonėmis.

I. VOVERYTĖ

1968 m. rugsėjo mėn. 18 d.

♦*********x***%**^**

(Atkelta iš 3 psl.) i jungoje. Jie buvo pirmieji gaI lerijos lankytojai.

Mokykloje jie sužinojo, kad pasaulis pažinus ir jį galima Toli už Kubanės lygumų li­ keisti, kad karus pradeda ko dideli triukšmingi miestai. žmonės, ir todėl patys žmonės Kažkas išsitraukė aplamdytą turi ir privalo užkirsti kelią žemėlapį, pirštais atmatavo naujiems karams. Juos mokė, kelią ir aiktelėjo: „Keturi kad jų tauta tokia pat talen­ tūkstančiai". tinga kaip ir kitos, kad nė Naktį sustojo paskutinis vienas žmogus ir nė viena traukinys ir mes išsimiegoję tauta neturi teisės pavergti nusikrapštėme nuo paskutinių kitą, o privalo būti solidaria lentynų. Tamanė.

Bandėm su kitomis tautomis. Taip jie skambinti i valdybą. Atsakė: augo kartu su miestu, su sa­ teks lukterėt iki ryto. Ir mes vo Tėvyne. Ir mums buvo susiglaudėm ant šaltų suolų. gera kalbėtis su naujos, de­ Kažkur visai netoli išsiliejo mokratinės Vokietijos žmonė­ jūra ir aš išėjau j naktį jos mis: atviraširdžiais, draugiš­ ieškoti. Pamačiau, kaip kyla iš kais, be galo mandagiais. Jie vandens didelė raudona saulė, didžiavosi savo Tėvyne, ir kaip slėniu prie vandens at­ mes kartu su jais džiaugėmės šlubuoja senutės su meškerė­ jų darbais. mis. .. Vienoje pusėje Azovo jūrą kitoj — Juodoji, o kaž­ SAULES IR ŽMONIŲ kur už tų kalnų, pasislėpusų MUZIKA rūke, — mūsų Lietuva. Sto­ Akmeninė Cvingerio rūmų vėdami ant šlapių prieplau­ dekoracija — tai himnas ka­ kos rąstų, mes kalbėjomės... raliui, pusdieviui ir „Saksoni­ Ir viskas buvo taip lengva... jos Herkuliui" Augustui Stip­ Ir tos dienos, kurios mūsų riajam. Cvingerį statė ar­ laukė, atrodė, bus šviesios, chitektas Matejus Danijelis linksmos... O paskui vakare, Piompelmanas iš Vestfalijos, sukritę ant ištiestų čiužinių, puošė skulptorius Baltazaras mes keikėme kastuvus, sun­ Permozeris iš Bavarijos. Da­ kią žemę, neskanų vandenį ir bartinei kartai rūmai — tai save, kad susigundėme trenk­ klasikinis vokiečių baroko tis taip toli... Nesinorėjo nie­ ko. .. Ir tie kopūstai springo pavyzdys.

1840 m. Gotfridas Zempekažkur gerklėje__ Bėgti... ris pastatė naują operos teat­ Susidėti visus daiktus ir naktį rą, kuris sudegė 1869 m., ir palikti miegančius, nuvargu­ sius draugus, kastuvą, šiltą, žydų sinagogą. Po šimto me­ drumzliną vandenį statinėje, tų ją sudegino naciai per va­ viduryje saulės ir žaibų išde­ gintos stepės. Kasėme, gremžėme dulkėtą žemę, suskilusią j didelius, kietus grumstus.

60 duobių — norma, o iška­ sus tik dešimtį, krūtinę nutvilkia keistas šaltis, raudoni, melsvi ratilai išsilieja aky­ se.

Po savaitės kvatojome...

Ką ten norma! .. Mūsų Vytas, sukaitęs, išraudęs ir pūškuo­ damas lyg traktorius išrausė šimtą duobių... Ir šaipėmės: „Vytuk, gal užsidirbęs „Moskvlčių" grįši J Lietuvą?" O kas sakė, kad aspirantai silpni, išglebę nuo sėdėjimo mokslo darbuotojų skaitykloje... Al­ fonsas, Vygis, numetę marški­ nius, kaip pradės švysčioti kastuvu...

Vakare tik patvoriais, pat­ voriais, ir, žiūrėk, atneš kas „apsikabinęs" pilvotą butelį vyno... šalto, rūgštaus... Ir visus vakarus, ilgus ir šil­ tus, praleisdavome kartu, su­ sibūrę kur po medžiais... Sy­ kį išgirdo Saulė — tarškančia­ me tranzistoriuje dainuoja „Varpas". „Lietuviškai, mer­ gaitės, lietuviškai!" Ir, garbės žodis, vos neapsiverkėme.

Paskutinis vakaras. Paskuti­ nės dienos vynuogynuose. Šūktelėjom visi sutartinai ir įklrtome kastuvus į žemę...

Pro vagono stiklą šmėstelė­ jo aprūdijus stoties skarda. „Tamanė". Ir mes ilgai dar tylėjome, kol išnyko jūra, kal­ nai. .. Ir baisiai tapo nejau­ ku, kai kažkas tyliai tarė: — Štai ir viskas, vyrai!

Alv. DARGIS

ILGESYS

TARYBINIS STUDENTAS ^•^^•^•^*^*^*^*^*^*/*^*/»*^*/*^*/»^*^

Visi žmonės draugai dinamąją „kristalinę naktį".

1847 m. buvo padėti pama­ tai genialiajai Zemperio ga­ lerijai, uždariusiai Cvingerio uvarą nuo Elbės pusės. Čia ir yra žymioji Drezdeno pa­ veikslų galerija. Katalogai onsKaičiuoja 640 paveikslų.

Vaikščiodamas salėmis, atro­ do, tiek ir nepastebi. Čia ateini lyg į bažnyčią ir tema­ tai altorių — Rafaelio „Siks­ to madoną". Negirdi žiugždančio po lankytojų kojomis parketo: ausyse ir akyse skamba saulėta, palaiminga muzika („Tapyba — tai mu­ zika, kurią reikia klausyti, muzika — tai tapyba, kurią reikia matyti", sakė Leonar­ das da Vinči) — gal Vėberio „Stebuklingasis šaulys", kurį jis pastatė Drezdene 1813 m., gal Bacho mišios, kurių mes klausėmės Leipcige, Tomo bažnyčioje. Ten yra jau tre­ čioji didžiojo vargonininko kapo vieta. Ten beveik kas­ dien groja Bachą. Bilieto pirkti nereikia, gali ateiti ir gerą pusvalandį klausytis.

Prieš XV a. pabaigoje pa­ statytą vėlyvosios gotikos bažnyčią stovi J. S. Bacho paminklas: nemirtingasis var­ gonininkas ruošiasi diriguo­ ti. ..

Pro spalvoto vitražo stik­

myninės kijeviečių stovyklos futbolininkais bei vietine fut­ bolo komanda. Nors kijeviečiai labai didžiuojasi ir giriasi savo „Dinamo" pasiekimais,

LAUŽAI llllllilllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllm

vis dėlto mūsų vyrai buvo pajėgesni. Tačiau vietinių fut­ bolininkų mūsiškiai neįveikė.

Kiekvieną vakarą rinkda­ vomės prie draugystės laužo, kartu su Kijevo, Leningrado ir Šiaulių būriais. Šokdavome, dainuodavome, pasakodavome

Graifsvalde mūsų laukė. Ir ne tik stoty: ir bendrabuty, ir valgykloj. Viskas ėjo kaip sviestu patepta.

Pirmoji darbo diena. Mūsų dešimtukas atidardėjo „Ikarusu" kokį ketvertą kilometriukų už miesto. Prie statomų karvidžių (vėliau mes didžiavomės: dirbome prie atomi­ nės elektrinės komplekso sta­ tybos. Kad tokią elektrinę prie Graifsvaldo, Liubmine, stato, tai tiesa...).

Ditrichas verčia inžinierių: radęs lentigalį su išsikišusia vinim, pakelk nuo kelio, alaus gerti negalima. .. Tokia „saugumo technika". Paprašom pirštinių, stebisi, kraipo visi galvas: šilta... Ir neduo­ da. Po velnių, keikiuos lietu­ viškai, gi mano delnai kaip vata!

Betonas sunkus. Rankos nutirpsta ir jų beveik ne­ valdai: pačios šoka kaip nori. Šalia juda Ditrichas: griebia ir griebia skiedinį. Sakytum, kad jis ir užgimė statybose.

Aš ilsiuosi ir šluostausi pra­ kaitą kas dvi minutės. Ditri­ chas meta betoną, žarsto ir lygina. Negi jis nejaučia, ko­ kia karšta saulė?

— Specialist, — žiūrėda­ mas į mane, po kelių savai­ čių sakys meistras. Ačiū, tau, Ditrichai.

Darbininkai mus visus taip vadins. Algį ir Romą, Rimą ir Vaclovą, Juozą ir Vladą.

Toks buvo mūsų aukščiau­ sias ir garbingiausias apdo­ vanojimas.

Ditrichas pirštu vedžioja po smėlį. Mes kištelim savo nagus: atsiranda dar kelios linijos. Vos vos panašėja į blogu žodžiu minimą ženklą.

— Necharašo, — nustebęs jis žiūri į mus. Surimtėja ir skubiai ranka lygina smėlį...

— DDR gut? — klausia Rudis, betonuotoj as.

— Ja, — linksime galvo­ mis.

Rudis patenkintas: — Ja, gut. Und Litauen gut, — priduria. Lieuvos jis

nematė. Nebent ją žino Ru­ džio tėvas. Bet jis žuvo Kau­ kaze ir nebepapasakos. ..

— Ditrichai, einam gurkšte­ lėti alaus. — po darbo norim pavaišinti vaikinuką, — Drei Bier.

— Zehn Bier, — mėginu pajuokauti — O, — kraipo galvą Dit­ richas. — Daug, — dar la­ biau nustemba jis, iškelia rankas ir dar pakartoja: — O! Jis velniškai gerai moka stebėtis. Baisiai linksma tada į jį žiūrėti. . .

Ditrichai, kartais mane ap­ limpa keistos .mintys. Nera­ mu darosi: o kaip betonas?

Gal jį palaistyti reikia? Kaip sekasi Rudžiui, Pauliui? Vėl bandau ieškoti guminių batų, kurie kažkur užsimetė...

Mūsų dažnai klausia, ką atsivežėm iš Vokietijos.

Prisipirkom kramtomos gu­ mos. Po kelias poras batų (jie ten labai pigūs). Parsivežėm vieną anekdotą, kurį mums papasakojo gidė apie statomą Berlyno televizijos bokštą, nuospaudas delnuose, naujas dainas. Tai tarp kitko.

Atsakyti norisi labai įmant­ riais žodžiais, bet tokie neatei­ na į galvą. Nieko geresnio nerandu už E. Hemingvėjų: „Nuolat augančios bendravi­ mo galimybės iš vieno pasau­ lio galo į kitą kasmet pasiun­ čia tūkstančius žmonių. Kiek­ vienas buvoja visur ir, reikia tikėtis, į namus grįžta prapla­ tėjusiu akiračiu, sumažėjusią antipatija savo artimiesiems ir giliai pajusta tiesa, kad jo gerovė neperskiriamai susijusi su visa žmogiškąja gimine, kuriai jis priklauso".

Dabar, kai vėl ir vėl prisi­ menu Jensą, Graifsvaldo uni­ versiteto aspirantą, vadova­ vusį tarptautinei studentų darbo ir poilsio stovyklai, ku­ rioje dirbo ir mūsų „Vilnius", prisimenu virėją Anetę ir mažiuką Karlą — visus, su­ tiktus prie Baltijos jūros ir prie Elbės, man atrodo, kad bandymas papasakoti apie draugystę, apie tai, kuo mus praturtino kelionė, buvo nevykęs. Tur būt, tai labai sunku padaryti: tik papasa­ koti. ..

A. KUSTA

Ieškojom savo praeities

II ll II IULII II H II II II II H II II II II II II H II II H H II II II II II II II II II II II II II II H .......... Ii ii—11

Pasibaigė sesija, prasidėjo trečiasis mokslo metų semest­ ras. Prieš akis darbo ir poilsio stovykla Krymo srityje, tary­ biniame ūkyje „Pobieda".

Dvi paros kelionėje prabė­ go labai greitai. Pagaliau mes ūkyje. Važiuojam jo teritori­ ja. Sodai, sodai — nei galo nei krašto; obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos.

Mes skynėme vyšnias, todėl ir savo sienlaikraštį pavadino­ me „Vyšniukas".

Apsipratome, įsirengėme stovyklą. Keldavomės 5.30 vai., šeštą pusryčiaudavome ir išvažiuodavome į sodą. Dirbo­ me iki 13 valandos. Po darbo — laisvalaikis. Kas deginosi, kas žaidė tinklinį, kas maudė­ si upelyje kartu su daugybe žąsų. Vyrai sudarė futbolo komandą ir sužaidė su kai­

lus sruvo neįprastai karštos rugpjūčio saulės spinduliai, bažnyčios skliautuose pynėsi su muzika ir švietė skaidria ugnimi. Ugnies pasauly ne­ stokoja. Mes mokomės gar­ binti ne tą, kuri degina žmo­ gaus odą ir knygas, o tą, kurį nutvilko protą ir priverčia pabusti: pažinti ir mylėti žmones — ir tuos, kurie sta­ tė kartu su Piompelmanu Cvingerį, ir tuos, su kuriais tau teko dirbti svetur.

DITRICHAS Jis studijuoja Graifsvaido universitete rusų kalbą. Ant­ rakursis.

Jis buvo visai neblogas vertėjas ir velniškai geras bi­ čiulis. Pats geriausias.

Ditrichai, Ditrichai... Keis­ tos mintys mane aplanko: at­ rodo, šiandien Graifsvalde lyja, o tu eini susigūžęs, vienmarškinis gatve. Ditri­ chai, palauk, aš nusivilksiu lietpaltį: tilpsim po jo skver­ nais abudu...

Kuznica. Pirmasis Lenkijos miestas mums. Pasieniečiai prispaudžia pase rausvus ant­ spaudus. Mes, išėję iš muiti­ nės, atsukam laikrodžius at­ gal, Vidurio Europos laiku.

Vėliau, naktį, mus priža­ dindavo jau vokiškų stočių triukšmas. Neįprasti ir slėpiningi peronų gaubtai minutei kitai sustabdydavo mūsų traukinį Ir vėl išlydėdavo...

Traukinys iš Berlyno kry­ puoja į šiaurę. Lenkijoje ir Vokietijoje tarpas tarp bėgių siauresnis 8 cm negu pas mus, ir vagonus varto kaip laivą. Žiūri pro langą, ir neti­ ki akimis, kad jau nebe Lie­ tuva: siūbuoja tokie pat ja­ vai, lygumomis bėga vienišų medžių krūveles, miškai su papasčiais ir plunksniniai de­ besys virš jų. Jeigu tave už­ rištom akim čia atvežtų, sa­ kytum — Kaišiadorių rajo­ nas. .. Tiesa, po trijų savai­ čių mes vis tiek pasiilgom tėviškės. Nesuprantama jėga mus lyg paukščius traukė na­ mo.

5 psl

apie savo miestus, aukštąsias mokyklas. Bėgo dienos. Kep­ davom šašlykus. Tada ilgai netildavo dainos, juokas, bajano muzika.

Kartu su kijeviečiais su­ rengėme koncertą ūkio dir­ bantiesiems. Prieš koncertą grupė studentų buvo apdova­ nota pagyrimo raštais bei as­ meninėmis dovanėlėmis. Pas­ kui išvykome prie jūros. Per šešias dienas apžiūrėjome be­ veik visą pietinę Juodosios jūros pakrantę. Aplankėme Nikitinsko botanikos sodą, Voroncovo rūmus Alupkoje, Aluštą, Jaltą, Sevastopolį ir kt.

Būrys išsisklaidė, bet Kry­ mo žemėje uždegti draugystės laužai dar ilgai neges.

M. BELKINDAS Stovyklos viršininkas

Mes, vaikinai ir merginos, Mūsų buvo nedaug — tik 13 žmonių. Nors sakoma, kad Iš antrosios pamainos skaičius „13" nelaimingas, Esam linksmi, išradingi bet viskas sekėsi kuo pui­ Ir nebijome kaitros. kiausiai. Mūsų darbo tikslas Šiais žodžiais norėčiau pra­ — padėti archeologams at­ dėti savo pasakojimą apie skleisti dar nežinomus pusia­ darbo ir poilsio stovyklą Tra­ salio pilies sienų kontūrus. kuose, apie dienas, kurios Mes kasinėjome ten, kur že­ mė buvo nejudinama ištisus liko mūsų atmintyje.

Kas beatvyktų į Trakus ar šimtmečius. Kiekvienas radi­ išvyktų iš jų; visų pirma nys, ar tai būtų puodynės juos sutinka ir palydi Trakų šukė, sena geležinė vinis, ar herbas. Tas pats herbas su apgriuvusi mūro siena — sukeldavo mums pilies atvaizdu sutiko ir mus, viskas grupę Istorijos fakulteto stu­ džiaugsmą. Mes jausdavom, dentų. Taip prasidėjo mūsų kad savo darbu prisidedam gyvenimas darbo ir poilsio prie bendro tikslo — kuo daugiau sužinoti apie Lietu­ stovykloje. ... Ir štai nepastebimai at­ vos praeitį. Pamėgom ir savo ėjo paskutinis atsisveikinimo vadovą K. Meką, kuris buvo vakaras. Mes esame viename ne tik vadovas, bet ir musų iš pusiasalio pilies bokštų. draugas. Su didžiuliu susido­ Aplinkui storos sienos, ku­ mėjimu klausydavomės jo rios ne vieną šimtmetį atlai­ pasakojimų, ne vieną ir ne kė kryžiuočių antplūdžius, dvi valandas praleisdavome savo gynė Lietuvos žemę nuo tų, kartu. Žmogus, visą kurie kryžiumi ir kardu mė­ gyvenimą pašventęs archeo­ gino pavergti ištisas laisvę loginiam darbui, galėjo papa­ sakoti daug ką įdomaus, mo­ mylinčias tautas.

Dar kartą susėdome prie kėjo rasti bendrą kalbą su bendro studentiško stalo. Ant jaunimu. Už nuoširdumą ir jo — lietuviško vyno bute- rūpinimąsi mes praminėme jį lys, sausainiai, saldainiai. Su „mūsų senuku".

Kai baigdavosi darbo die­ mumis ir mūsų vadovas K. Mekas. Paprastai prie bendro na, ko tik mes nedarydavom stalo prisimename nuveiktus — maudydavomės, irstydavodarbus, numatome ateities mės valtimi Bernardinų ir planus. Prisiminėm mes, kaip Galvės ežeruose, gėrėjomės prieš keletą savaičių, liepos jų nuostabiomis salomis, klau­ 21 d., atvykome į Trakus. sydavomės legendų apie Tra­

kų pilį, apie senuosius lai­ kus.

O kai saulė pakrypdavo vakarop ir paskutiniai jos spinduliai skųsdavo ežerų bangose, senosios pilies apy­ linkėse skambėdavo daina.

Linksmą dainą keisdavo liūd­ na, bet visos jos buvo pilnos jaunatviško džiaugsmo. Ir dar ilgai senajame pilies bokšte girdėdavosi kalbos, pasakoji­ mai, kol pavargę po dienos darbų užmigdavom.

Taip praėjo dvidešimt vie­ na diena, iš kurių nė viena nebuvo panaši į kitas. Kiek­ viena atnešdavo ką nors naujo, įdomaus. Mes paten­ kinti ir laimingi, jog puikiai praleidome laiką, — tokia mūsų visų nuomonė... . .. Ilgai tą vakarą netilo dainos.

— Taip puikiai dainuojant seniai begirdėjau, — prisipa­ žįsta vadovas K. Mekas, — kaip puiku, kad jūs mokate džiaugtis jaunyste.

Per tas dienas visi susi­ draugavome, įdegėme saulė­ je, sustiprėjome fiziškai. Ti­ kimės, jog mūsų draugystė, užsimezgusi darbo ir poilsio stovykloje, nenutrūks. Norisi tikėti, jog mes atvyksime į Trakus dar ne vieną kartą.

Likite sveiki, Trakai I Lik sveika, vasara!

V. BOGOMOLNIKOVAS II k. žurnalistas

6 psl.*'*'*-*'*'*'*'*'*'*^-*'*'*-*'*'*'*^*'*'*'*^*^ TARYBINIS STUDENTAS

VIENOS STOVYKLOS DIENORAŠTIS

LIEPOS 3 D. Po linksmų įkurtuvių labai nesinorėjo keltis. Buvom su­ sitarę, kad vaikinai bus gai­ džiais", bet išėjo priešingai — mes, merginos, jau baigėm valgyti, kai atėjo užsimiegoję mūsų bernai. Daug nebarėme, nes ir taip jų tik dėl kvapo turime, reikia gerbti, nieko nepadarysi.

Atvažiavę j darbo vietą, stvėrėme neštuvus. Iš pradžių dirbom išsijuosę, bet po pietų aptingom...

LIEPOS 4 d.

Kaip visada — pusryčiai, neilga kelionė ir mes — „teliukų kooperatyvo" statyboje.

Keturi žygiai su neštuvais — keičiasi pamaina. Kas 50 min. gauname „valdišką perekurą".

/**'*'*/*/*' 1968 m. rugsėjo mėn. 18 d.

Kasdienybė: pilka ir nauja Vieną tokią pertrauką su Da­ na dėdžių paprašėme dvira­ čių.

Davė. Pasivažinėjom!

Kompanijonės baisiai pyko, nors pažadėjom atidirbti už jas po pietų.

Viena gera tetulė atnešė didžiulį sūrį. Skanu labai bu­ vo. Kokie geri čia žmonės!

Vakare važiavom į ežerą maudytis.

LIEPOS 8 D. Pirmadienis — sunki diena, bet šį kartą senas priežodis netiko. Mat, mums padėjo technika. Atvažiavo mažas, simpatiškas traktoriukas, var­ du „Pupsikas" ir greitai ėmė vežioti betoną, po visą „mešalką" iš karto. Mūsų neštu’’ai mėtėsi užmiršti. Net kas­ tuvais nebuvo kas veikti. Be­ veik visą dieną prasnaudėm prie mažo lauželio, nes po

šoklų labai norėjosi miego.

Na, ar po to gali pasakyti, kad pirmadienis — sunki die­ na?

LIEPOS 12 D. Šita diena mums įsiminė dėl dviejų dalykų. Pirma — mes pagaliau įsitikinome, kad lietūs būna ne tik Vilniuje ir, antra, — kad dirbti, žinoma gerai, darbas teikia moralinį pasitenkinimą, bet be jo vis tik geriau!

LIEPOS 25 D. Pasiskirstėm į dvi grupes, viena krovė plytas, o kita iš­ vyko į senąją vietą — reikė­ jo pabaigti karvidės pamatus.

Darbas nesunkus, linksmas ir įdomus. Bet mūsų nelaimei, o kartu ir laimei, nebuvo elekt­ ros ir negalėjo dirbti „maišy­ tojų" brigada, vadovaujama mūsų įžymaus brigadininko Romo.

Sugulė kas sau, apnuogino pilvus prieš saulutę, bet jai tas nepatiko ir jinai greit pasislėpė už pirmo pasitaikiu­ sio debesiuko...

RUGPIŪClO 2 D. Vakare turėjo įvykti dvira­ čių ir stalo teniso varžybos tarp mūsų ir vietinio jaunimo komandų, tad po darbo, net nepailsėję, nuskubėjom į plentą. Pirmi rungtyniavo vyrai. Greitesni buvo kuktiš-

kiečlai, jiems ir auksas atite­ ko. Už juos atsirevanšavo mūsų merginos. Stalo tenisą taip pat laimėjom — ir vai­ kinai, ir merginos.

RUGPIUCIO 3 D. Valio! Pagaliau mes sulau­ kėme tavęs, šeštadieni!

Buvo gera prie ežero, bet po pietų išgirdome siaubingą žinią — ieško savanorių iš­ krauti plytas. Stovyklą apėmė panika. Žvalgėmės kur passprukti. Bet viską matanti viršininko akis pastebėjo bėg­ lius.

Iškrovus plytas, merginos pradėjo ruoštis žiburėliui. Šaunuolės! Jos paruošė puikią programą. Atvažiavo svečiai iš Utenos. Linksminomės, stu­ dentiška daina sklido po visą Kuktiškių miestelį.

Taip pasibaigė šeštadienis, ta graži ir nuostabi diena.

Kas buvo — pranyko, atgal negrąžinsi.

O gaila!..

RUGPIŪClO 7 D. Šiandien atsirado daugiau darbo. Iki pietų padarėme vos dvylika „mešalkų". Mus pastebėjo pirmininkas! Buvo daug triukšmo. Po pietų no­ rėjome įrodyti, ką gali stu­ dentai. Taip kibome į darbą, kad net dėstytojas, pagautas

mūsų azarto, metė „Politinę ekonomiją" ir kartu su mu­ mis kasė žvyrą. Padarėme dvigubai daugiau negu iki pietų. Buvome patenkinti ir mes, ir pirmininkas.

RUGPIŪClO 8 D. Gerai padirbėjom šiandien.

Galima net pagirti kai kurias merginas. Jos spėjo iškrauti betoną, atvežė akmenų, pas­ kui — anglių iš Utenos.

Nusikamavome, bet ką pa­ darysi — nedaug beliko mums vargti.

RUGPIŪClO 12 D. Štai ir mes sulaukėm savo pirmosios darbo dienos. Ka­ dangi trečioji pamaina turi palikti kolūkį paskutinė, tai ir rezultatai mūsų turi būti geresni.

Teko ravėti bulves. Per dieną įveikėm po šešias va­ gas, vadinasi, virš!jom savo pirmtakų dienos normą! Jei­ gu ir toliau taip — apjuoksi­ me kitas pamainas.

RUGPIŪClO 21 D. Po skubaus rytinio tualeto nusiaubėme mėgstamiausią mūsų vietą — valgyklą. Pas­ kui dar prigulame ir baimina­ mės, kad neišgirstume maši­ nų ūžimo, kurios mus gabena j darbovietes. Pavlršininkis Romas-Bilis Banditas — gar­

siai užbeldžia J duris, ištem­ pia mus, 7 vokietaites, iš lo­ vų ir dar miglotomis akimis priverčia sulipti į mašiną. Šoferio Vankos maldaujame, kad važiuotų kuo lėčiau.

Pamažu išsijudiname, su­ stingę kaulai atsileidžia.

Pirmą valandą — mes vėl laimingiausi žmonės. Šiandieninė popietė gan lietinga, nebereikia žiūrėti i dangų ir moti piršteliu: „De­ besėli, ateik". Kuo skubiau­ siai užimame karvidės „Rau­ donąjį kampelį". Gimsta ne­ bloga idėja — dalinti žiedą.

Dėstytojas Oskaras nuima sa­ vo vestuvinį ir gailiai šypso­ damasis sako: „Tik nepasisavinkit kuri!" Pliotkai — įdo­ miausia. Išgirsti draugų nuo­ monę apie save, sužinai savo blogiausias ydas.

Vakare vėl pačios susiorganizavom šokius. Pirmąsias dvi valandas, mes, panelės, prasnaudžiame ant kėdžių.

Pagaliau pasirodo ir mūsų „pliancai". Nužvelgę kritišku žvilgsniu, išsirenka pačias geriausias. Įpusėjus šokiams, pasigirsta bildesys, triukšmas ir mūsų partneriai guli ant grindų. Dairomės pasibaisėju­ sios ar nėra aukų.

Po šokių skubame į lovas ir dejuojame; kaip reikės ry­ toj atsikelti? Ach ta kasdie­ nybė! O vis tiek kažkas nau­ jo.

Dainavome užsienyje Šią vasarą mūsų Uni­ versiteto akademinis cho­ ras viešėjo Lenkijos Liau­ dies Respublikoje. Apie kelionę pasakoja choro dalyvis, penktakursis geografas K. TURONIS.

Lenkiškas suvenyras Šių metų darbo ir poilsio stovyklų vasarą teko pradėti mums, dabar vadinamam „lenkiškam" būriui. Sesija dar buvo pačiame Įkarštyje, o mes jau krovėmės lagami­ nus, gyvenome būsimos ke­ lionės rūpesčiais...

Mūsų būrys nedidelis — 10 žmonių. Visi vyrai. Važiuoja­ me Į Krokuvą, pas Jogai­ los universiteto studentus.

Krokuvą pasiekėme anksti rytą. Vos išlipę į peroną, dairomės šeimininkų. O jų nėra. Laukiam 10, 20 minu­ čių. Ieškom jų patys. Apsi­ krovę lagaminais, krypuojam per rytinę, skubančią į darbą, Krokuvą. Prie universiteto bendrabučių mus pasitinka.

— Vakare turėjom politinę diskusiją (vėliau sužinojome: ta diskusija vyko prie kortų stalo! ..), — tarsi teisindama­ sis prisistato mūsų busimasis gidas Andžejus Zajancas.. .

Mašina sunkiai alsuodama, dūsaudama kyla kalnų keliu, vingiuojančiu tarsi gyvačiu­ kė. Šalimais bėga ilgaskarės eglės, šmėžuoja lieknosios pu­ šaitės. Žemai apačioje ban­ guoja žalia medžių jūra.

Prieš akis — žavinga Aukš­ tųjų Tatrų panorama su vir­ šum galvos pakibusiomis kal­ nų kepurėmis ir stačiai že­ myn krintančiais kalnų upe­ liais.

Mūsų kasdieninis kelias — iš Zakopanės link lenkiškų Tatrų perlo — Morske Oko ežero. Čia, per pusantro ki­ lometro nuo ežero, ir yra mūsų statybos objektas — turistinis paviljonas. .. .Aukštai kalnuose nepa­ vargdamas dunksi betono maišytuvas. Kas prie jo dir-

ba, o kas tiesiog kastuvais Tatrų gruntą „tyrinėja". Sta­ tyba yra statyba. Būdavo, devintas prakaltas išmuša...

Sekančiais metais gausiai į Morske Oko apylinkes trau­ kiantys turistai galės pailsėti, išgerti naujai išaugusiame paviljone puoduką kavos ar bokalą alaus. O dabar vos tik pradėti pamatai...

Liepos pradžia nuostabi Tatruose. Termometro stulpe­ lis laikosi įsikibęs 30°C. Kait­ ri saulė dosniai beria savąjį ultravioletą. Nelaimė tiems, kas darbuojasi po stogu: ne­ gali priiminėti saulės vonių.

Po darbo gaivinamės ledinia­ me kalnų upelio vandenyje.

Ryte kylam į darbą, į kal­ nus, o vakare mašina vėl ryja juodą asfalto juostą, — leidžiamės žemyn, į Zakopa­ nę. Ir taip beveik tris sa­ vaites. ..

Laisvalaikiu kopiam į kal­ nus. Mus veda prisiekęs tu­ ristas Andžejus (ne gidas).

Aukščiausias mūsų pasieki­ mas — 2400 metrų virš jū­ ros lygio. Nors nuo Morske Oko ežero dirbam netoli, ta­ čiau šj gražuolį pamatėm iš arti tik paskutinę mūsų dar­ bo stovykloje dieną...

Per tą mėnesį, praleistą Lenkijoje, mūsų vyrai spėjo užsiauginti netrumpas barz­ das. Mūsų naujasis gidas Stasekas pribaidė, esą, ant sie­ nos barzdas nukirps: kontra­ banda. Labai jau nesinorėjo šiuos lenkiškus suvenyrus palikti anoje pusėje sienos.

Laimei, viskas baigėsi sėk­ mingai. ..

J. KETLERIS V k. biofizikas

Varšuvoje mūsų jau laukė autobusai, gėlių puokštės.

Apgyvendino studentų bend­ rabutyje „Rivjera". Tarp kit­ ko, Lenkijoje visi studentų bendrabučiai vasaros laiko­ tarpiu paverčiami viešbu­ čiais, todėl čia taip gausu tu­ ristų iš visų pasaulio šalių.

Varšuva šiuolaikinės ar­ chitektūros miestas. Vaikš­ tant po jį, galima pajusti po­ karinį miesto augimą, archi­ tektūros keitimąsi atskirais metais. Nors karas sugriovė 85 proc. visų miesto statinių — griuvėsių jau nebėra.

Įdomu apžiūrinėti miestą, pajusti jo gyvenimą, bet mums studentams, norėjosi susitikti su Varšuvos studentais. Ten labai populiarus Medikų klubas. Nuvykome, Pritemdytoj salėj groja džiazas. Gražiai groja, tačiau taip garsiai, kad norėdamas drau­ gui ką nors pasakyti, turi rėkti j ausį. Veikia bufetas.

Pasišokusieji geria alų, sultis.

Pagavo ir mus bendra nuo­ taika. Muzikai nutilus, daina­ vome lietuviškai, prancūziškai (buvo ir prancūzų studentų grupė) ir lenkiškai.

Antras jaudinantis momen­ tas Varšuvoje buvo mūsų koncertas „Rivjeros" salėje.

Pasiklausyti atėjo įvairių ša­ lių turistai. Tai buvo pirmas koncertas užsienyje. Pavyko!

Mus sveikino Lenkijos stu­ dentų tarptautinės turizmo ir

kelionių organizacijos „Almatur" atstovai, prancūzai.

Kartu su mumis džiaugėsi ir mūsų grupės vadovas Filolo­ gijos fakulteto prodekanas J. Balkevičius.

Senoji Lenkijos sostinė Krokuva — visiška priešin­ gybė Varšuvai. Tai miestasmuziejus. Tarybinių karių su­ manumo dėka ant jo nenukri­ to nė viena karo bomba.

Krokuvoje dabar gyvena 535 tūkst. gyventojų. Mujns atvy­ kus, miestas ruošėsi švęsti šventę. nepriklausomybės Prieš 24 metus, liepos 22 dieną, Lenkija tapo vėl laisva. Į miesto studentų salę susi­ rinko studentai iš įvairių pa­ saulio šalių. Vėl skambėjo mūsų daina — mums plojo tolimiausi kraštai. Draugystės šokis sumaišė visus, ir nesu­ prasi, kuris čia lenkas, lietu­ vaitė, prancūzas, anglas, bel­ gas. ..

Visi girdėjo apie pačią baisiausią vokiečių koncent­ racijos stovyklą — Osvenci­ mą. Šis mirties fabrikas — didžiausios pasaulio kapinės — palaidojo 4 milijonus žmo­ nių. Dokumentinis filmas su­ grąžino į žiaurius fašizmo siautėjimo laikus. Sunku pa­ galvoti, kad žmogus gali taip sužvėrėti, kankinti naikinti niekuo nekaltus tokius pat žmones, kaip jis...

Susipažįstame su likusiais mirties labriko liudininkais — barakais. Prie paminklinės sienos merginos, pasipuošu­ sios tautiniais drabužiais, sto­ ja garbės sargybon. Pasigirs­ ta J. Janonio „Neverkit pas kapą". Chorui pritariant, ją atlieka solistas Alfonsas Cekauskas. Lyg iš žemės gelmių pasigirsta V. Muradelio „Bu­ chenvaldo varpai". Prie šimto balsų prisijungia dar šimtai naujų, nepažįstamų. Aimana ir ašaros, prakeiksmas fašizmui nuaidėjo tarp barakų sienų įvairiomis pasaulio kalbomis.

Prie paminklinės lentos-sienos gula gėlės...

Autobusas mus veža vingiuotu Karpatų prieškalnių keliuku. Mums neįprastai at­ rodo užsėtų laukų mozaika.

Nėra čia ligi horizonto ban-

guojančų javų. Maži lopinė­ liai išmarginti įvairioms ja­ vų kultūromis: privatus ūkis.

Nedidelio Limanovo mies­ telio pakrašty, prie smagiai gurgiančio kalnų upelio Lososiankos — Krokuvos stu­ dentų sveikatingumo ir poil­ sio stovykla. Užsimezga pa­ žintis. Iš pradžių įvyksta tarptautinės tinklinio varžy­ bos. 3:0 laimi mūsų vaikinai.

Lenkaitės mūsų komandos kapitonui Stepui uždeda ąžuolo lapų vainiką.

Tinklinio aikštėje — mer­ ginos. Įtempta kova. 2:1 — pergalė Krokuvos studenčių rankose. Mūsų vaikinai nuga­ lėtojoms prisegė lietuviškus ženkliukus Suliepsnoja draugystės lau­ žas. Įvyksta mitingas, skirtas Lenkijos Liaudies Respubli­ kos ir tarybų valdžios atkūri­ mo Lietuvoje (buvo liepos 21 d.) metinėms pažymėti. Dai­ nuojame „Ilgiausių metų“, „Sto liat". Pasikeičiame stu­ dentiškomis kepuraitėmis.. .

Liįa. Nežiūrint to, Vroclave prie viešbučio mus pasitinka Lenkijos lietuviai (čia veikia lietuvių draugijos skyrius), radijo korespondentas. Apie mūsų atvykimą rašė spauda. Čia pat vestibiulyje sudaina­ reportažui) (radijo vome Naujalio-Juzeliūno „Lietuva brangi".

Koncertavome Universiteto salėje. Joje buvo daug lietuvių. Jų akyse dažnai pa­ sirodydavo ašaros. Nutilus paskutiniam studentiško himno posmui, ilgai plojo žiūrovai, mus apsupo gausus lie­ tuvių ir lenkų būrys. Nuvy­ kome į lietuvių draugijos seklyčią. Tai tikras lietuviš­ kas kampelis Lenkijoje. Lie­ tuviška spauda, knygos, pa­ veikslai — viskas, kas prime­ na Lietuvą.

Mūsų išlydėt į geležinkelio stotį susirinko lietuviai, stu­ dentai. Jaudinančios atsisvei­ kinimo minutės. Vėl dainuo­ jame. Keičiamės adresais. „Iki pasimatymo Lietuvoje" — šaukiame mes. Už posūkio — mojuojančios rankos, aša­ ros akyse...

Pasakoja fotoobjektyvas

Stovyklų mozaika

Važiuojam! Visi links­ mi, tik komjaunimo komi­ teto sekretorius susirūpi­ nęs: negalima užmiršti ma­ žiausių smulkmenų...

Davė kastuvus — liepė i kasti griovį pamatams. ! Anokia čia romantika!. .

O mums pasisekė — mos jūroje! .. Ne visi jums I pavydės, ypač užsieniečiai.

Jie padėjo gėles Berlyne Treptovo kariui, matė Os­ vencimą, laipiojo Tatrų viršukalnėmis. .. Geografi­ ja! O mes tik lietuviškame kaime, kur kiekvieną mi­ nutę gali užklupti savi vir­ šininkai. Bet tikriausiai niekur nebuvo taip links­ ma, kaip mūsuose — rate­ lio vidury tikras pirminin­ kas!

O vieną dieną viskas ta­ po prisiminimais...

Numeryje panaudotos I. Dagio, J. Ketlerio, M. Ku­ raičio nuotraukos.

SENIEJI UNIVERSITETO RŪMAI Skargos kiemas ilgą laiką pravoslavų koplyčia, į kurią buvo reprezentaciniu kiemu. gimnazistai turėjo eiti melstis.

Jo viduryje po 1919—1923 m. 1919 m. altorius ir kiti kulto restauracijos buvo įrengtas dalykai buvo pašalinti ir salei gazonas, šiuo metu paverstas grąžinta pirmykštė paskirtis. fontano baseinu. Gazono vie­ Salės lubos medinės. Jos bal­ toje buvo numatyta pastatyti kono turėklai ir atraminiai paminklą Steponui Batorui. stulpai taip pat iš medžio arba Lenkijos vyriausybė ir univer­ iš medį imituojančio mūro, siteto senatas šio savo suma­ Šioje salėje ilgą laiką vyko nymo neįvykdė. Pasitenkino didžiosios universiteto iškilpaminkline lenta su Stepono mės. Į kitas puošniąsias universi­ Batoro bareljefu prie įėjimo į teto rūmų sales galima patekti kolonų salę.

Počobuto kiemas savo ar­ iš Universiteto gatvės pusės, chitektūra artimas Skargos pro įėjimą į biblioteką. Ten, kiemui. Jame per tris aukštus kur dabar yra bibliotekos drayra buvusios arkados, dabar bužin ė,1803—1832 m. buvo visos užmūrytos. Tarp arkų šokių ir fechtavimo salė, o iki pat pastogės išvesti piliast­ nuo 1867 m. čia buvo įsikūru­ rai. Labiausiai dėmesį šiame si Vilniaus viešosios bibliote­ kieme patraukia senoji obser­ kos raštinė. Iš anų laikų šioje vatorija, statyta 18 a. pabai­ salėje yra išlikusi puošnių goje universiteto architekto glazūruotų koklių krosnis.

Priešais įėjimą į Smuglevi­ M. Knakfuso. Šiame pastate galima įžiūrėti labai atsargų čiaus salę esantis vestibiulis, stilių pasikeitimą, perėjimą išklotas glazūruotų plytelių nuo baroko prie klasicizmo. mozaika, akademijos laikais Observatorijos stačiakampis buvo studentų prausykla (lapastatas, atšlietas į stovinčią vatoriumas), o pati Smuglevi­ už jo sieną, turi kampuose du čiaus salė, vadinta refektoriu­ apvalius cilindrinės formos mu, buvo valgykla. Be to, ji bokštus, su stambiu karnizu dažnai buvo panaudojama su­ viršuje. Sienų plokštumos pli­ sirinkimams ir posėdžiams. kos, nepadengtos jokiomis de­ Pati salės architektūra ir ypač koratyvinėmis detalėmis. Tarp sienų ir lubų dekoracijos buvo bokštų esančios langų išpjovos barokinės. Tarplangėse buvo stačiakampės su trikampiais 12 jėzuitų generolų portretų. frontonais. Betgi statant obser­ XVIII a. pabaigoje ši salė bu­ vatoriją (1782—1788 m.), pri­ vo labai apleista, sienų tapy­ statytas viršutinis užpakaly ba — išblukusi. Perorganizuostovinčio namo aukštas turi jaht vyriausiąją mokyklą į aiškiai barokinius langų pa­ universitetą, ji buvo paversta aktų sale — aula. Naujai de­ puošalus. koruoti ją buvo pavesta prof.

Iš Universiteto gatves pusės Pr. Smuglevičiui. Jis, būdamas galima patekti į Sarbievijaus klasicizmo šalininku -ir nevardo kiemą. Ši iš trijų pusiu, reikšdamas pagarbos jėzui­ užstatyta aikštelė taip pat gil' tams, barokinę sienų ir lubų būti pavadinta kiemu. Ji atsi­ tapybą užtepė, o plafoną, bu­ rado, palyginti, visai neseniai. lubų centre, užklijavo, Dar XIX a. pradžioje šią rū­ vusį jį nauju. Tarp­ mų dalį nuo gatvės užstojo pakeisdamasnutapė antikinių menkaverčiai, daugiausia ūki­ langėse mokslininkų biustus freskos nės paskirties pastatai. Jie bu­ technika. Be paprastų susirin­ vo pašalinti greičiausiai 1824 kimų, šioje salėje vykdavo m., perstatant gubernatūros, universiteto senato dabar karininkų, namus. Tuo­ iškilmingi posėdžiai. Dažnai į juos buvo se namuose, būdamas Vilniaus kviečiami aukšti valdžios pa­ generalgubernatoriumi, kurį reigūnai. 1812 m. liepos 2 d. laiką gyveno rusų karvedys į čia vykusį Lietuvos Didžio­ Kutuzovas, Kelis kartūs juose sios Kunigaikštystės komisijos buvo apsistojęs ir caras Alek­ posėdį buvo pakviestas Napo­ sandras I. 1812 m., įsiveržimo leonas Bonapartas. Šioje salė­ į Rusiją metu, čia kurį laiką je buvo įteikiami universiteto gyveno Napoleonas Bonapar­ baigimo diplomai. 1819 m. čia tas. buvo įteiktas diplomas poetui Centriniuose rūmuose, tre­ Adomui Mickevičiui. Univer­ čiame aukšte yra aktų sa­ sitetą uždarius, čia vyko kon­ lė, anksčiau vadinta Sniadec- certai, bajorų seimelių posė­ kių sale. Po universiteto užda­ džiai, proginiai carinės aukš­ rymo šioje rūmų dalyje įkur­ tuomenės susirinkimai. dinus gimnaziją, buvo įrengta 1855 m. salė atiteko Arche­ ologinei komisijai, kuri įrengė Pabaiga. Pradžia Nr. 21.

Straipsnis iš knygos „Vilniaus Senienų muziejaus ekspozici­ ją. Kaip ši salė ir ekspozicija universitetas".

RUNGTYNES

atrodė, matyti Vilčinskio Vil­ niaus albumo spalvotoje lito­ grafijoje. Po 1863 m. sukilimo nuslopinimo Archeologinė ko­ misija buvo likviduota ir jos užimtos patalpos perduotos viešajai bibliotekai. 1864— 1867 m. salės vidaus dekora­ cijos buvo pakeistos.

Ketvirtąjį universiteto rūmų aukštą sudaro astronomijos observatorijos patalpos. Ob­ servatorijos statyba buvo pra­ dėta 1753 m., Elžbietai Puzinienei paskyrus šiam reikalui lėšas. Žymiausia šio pastato dalis — Baltoji salė — tfi ryškius klasicistinės architek­ tūros bruožus. Ją projektavo Knakfusas. Įėjimas į salę pa­ puoštas portalu. Jo trikarapv.me frontone — astronomijos globėjų deivių Dianos ir Ura­ nijos gipsinės figūros. Greta ji} Žečpospolitos karaliaus Stanislovo Augusto ir fundatorės E. Puzinienės bareljefiniai medalionai.

Kiek žemiau, frontono apačioje, — Zodiako ženklai. 1876 m. observatoriją ištiko gaisras. Salės portalas išliko, o salė, po gaisro, imta naudoti kaip bibliotekos kny­ gų saugykla. Tam tikslui ji te­ betarnauja ir dabar. Reikia

D1DYSIS KIEMAS.

apgailestauti, kad ši, viena iš gražiausių universiteto rūmų salių, lankytojams pasidarė neprieinama. Aukštos medinės knygų lentynos užstoja visą salę ir uždengia puošniąsias jos dalis.

Ketvirtame rūmų aukšte ša­ lia Baltosios salės yra dangaus kūnų stebėjimo bokštas ir darbo patalpos. Šiose patalpo­ se kurį laiką gyveno univer­ siteto rektorius Jonas Snia­ deckis. Dabar tas patalpas užima bibliotekos direkcija ir jos ir estetinės pažiūros. XVIII m. dailininkas-restauratorius B. Motuzą šiose patalpose ra­ do tvirtą gipsinę sienos dan­ gą. Po storu dažų ir gipso sluoksniu jis aptiko XVIII a. freskų likučius, alegoriškai vaizduojančius žvaigždyną.

Dalis radinio restauruota.

Vaikščiodami po universite­ to rūmų kiemus ir sales, įsi­ žiūrėdami į konstrukcijas, ply­ tų dėjimo būdus ir dekoraci­ jas, galime nustatyti architek­ tūros progresą nuo gotikos iki naujosios klasikos (klasiciz­ mo), pajausti kaip keitėsi idė­ jos ir estetinės pažiūros.

XIX a.plešinys.

čiodama atsiliepė varna. — Vaikai visą laiką tyko. Netu­ riu ramybės nei dieną, nei Ėjo lapė per pušyną naktį... Štai zuikiams gerai.

Ir išgirdo ryto žinią, Pasibaigė medžioklės sezonas Vėlei kamuolį į aikštę ir jie ramūs. O — mes...

Kad surinkti zuikiai žada Sugražina stirna baikščiai.

— Ką tu, teta! — užginči­ Savą futbolo komandą jo žvirblis Studentų bendrabu­ Stirna — lūšiai. Lūšis — Prieš vilkišių, nebagišių, vilkui. čiuose „zuikius" medžioja iš­ tisus metus. Ir tai jie neliū­ Prieš vilkišių, nabagišių, Viskas apmirė aplinkui di! ..

Ne, įau šito tai nelaukė Kai staiga, greičiau už vėją, MENO REIKALU TARYBA, Lapė snape rudaplaukė.

Zuikis kamuolį pavijo.. . pamačiusi žirafą, — Ir pro pat meškos batus SVIRPLYS (skeptikas): Tuoj nuskuodė per laukus JĮ sukirto... į vartus! ., — Che! Tipiškas stripti­ Pasitarti pas vilkus... zas! ..

Tuoj teisėjas: dū-dū-dū!

BLUSA: Šie išgirdę lapės gandą, Užskaityta: nulis—du! ..

— Blogai, kai turinys neati­ Vikriai įsteigė komandą tinka originalo! ..

Meškai apavė batus, — BŪNA IR BLOGIAU...

TARAKONAS: Liepė stoti... Į vartus! ., — Reikalinga galva ant Kartą skrido žvilblis per Greit švilpukas nuskardėjo, parką. Žiūri — varna berže pečių!..

Ir varžybos prasidėjo... verkia. Pagailo žvirbliui var­ VORAS: — Prakeikimas! Tai panašu nos, atsitūpė šalia ir klausia: Štai į priekį veržias vilkas, Iš piktumo kailis pilkas.

— Kas tau, teta, atsitiko? j abstrakcionizmą!..

Ko tu verki?

A. POCEVICIUS Bakst su galva, bumt su koja: — Verktum ir tu, — kuk­

Kamuolį artyn smūgiuoja...

Bet. . . čia zuikis pasipynė ir... nuspyrė į kampinį.

NEAKIVAIZDINE EKSKURSIJA PIRMAKURSIUI

STUDENTIŠKAI — LIETUVIŠKAS AIŠKINAMASIS FRAZEOLOGINIS ŽODYNAS (ZGRYVININKAS)

ATĖNAI — audės Pilies skg., buv. Klasikinės filologi­ jos katedra AUDĖ — patalpa, kurioje vyksta lekcijos, auditorija BICAS — draugas, bičiulis, brolis, aplamai studijų drau­ gas DIAMATAS — vienas iš studijavimo objektų, dialekti­ nis materializmas DĖSTYTUVAS — asmuo sė­ dintis audėje prieš būrį bičų ICLIUS — tas pat kaip ir fuksas KAVALKAS — nauja dai­ na, plokštelė, aplamai muzikos kūrinys KIESAS — girtas kaip lapas KONSERVĄ — aukštoji muzikos mokykla, konserva­ torija LIETI DZVANĄ — skam­ binti telefonu-automatu

KVIEČIA EKSKURSIJŲ BIURAS Vilnius daugeliu atžvilgiu labai savitas ir originalus miestas. Kitą jam panašų mies­ tą mūsų šalyje surasti neleng­ va. Gal tik Lvovas dėl maž­ daug vienodai susiklosčiusių istorinių aplinkybių ir kultūri­ nių įtakų turi kažką bendro su Vilniumi. Tačiau šie abu mies­ tai nestokoja ir pakankamai skirtingų bruožų, darančių juos nepakartojamais tiek savo išore, tiek ir savo nacionaliniu koloritu. Tokius, turinčius sa­ vitą veidą, senus, reikšmingų praeities įvykių romantika api­ pintus ir vertingais architektū­ ros paminklais pasipuošusius miestus, mėgsta ekskursantai ir turistai. Tur būt, kaip tik dėl šios priežasties jie neaplenkia ir Vilniaus. Maža pasakyti — neaplenkia. Vilnius darosi vie­ nu iš labiausiai ekskursantų lankomų miestų mūsų šalyje. Štai keletas skaičių. 1967 m. sostinės ekskursijų biuro pa­ galbos pažinčiai su Vilnium prašė 318.000 į miestą atvyku­ sių ekskursantų, t. y., beveik tiek žmonių, kiek Vilnius tada turėjo gyventojų. Arba: šie­ met, birželio—rugpiūčio mėne­ siais, buvo dienų, kada 70 eks­ kursijų vadovų vos vos susido­ rodavo su ekskursantų antplū! džiu. Galima būtų paminėti ir dar keletą skaičių, rodančių biuro darbo apimtį, bet ir su­ minėtų visiškai pakanka, kad įsitikintume, jog Vilnius išties tampa turistų Meka.

Vilniečiai myli savo miestą ir maloniai priima Į jį atvyks­ tančius svečius. Svąrbiausias darbo krūvis čia tenka Vil­ niaus ekskursijų biurui, kurio atsiliepimų knygoje įvairiau­ siomis kalbomis mirga padėkos ir susižavėjimo mūsų miestu žodžiai. Labai reikalingą, Įdo­ mų, kūrybišką, bet ir nelengvą darbą, dažnai atsisakydami savo laisvalaikio valandų, dir­ ba ir biuro talkininkai — eks­ kursijų vadovai. Įvairių tai profesijų ir amžiaus žmonės, bet visi jie tikri vilniečiai, sa­ vo miestą Įsimylėję ekskursi­ nio darbo entuziastai. Jų tarpe yra ir studentų iš sostinės aukštųjų mokyklų, kurie lais­ vu nuo paskaitų laiku ir savo atostogų metu vadovauja eks­ kursijoms. Manau, kad ir Uni­ versiteto studentų-humanitarų, ypač istorikų ir filologų tarpe, atsirastų nemaža norinčių pa­ bandyti savo jėgas viename iš masiškiausių ir įdomiausių

MENZA (germanistiškai) — studentų valgykla PĖDAS — pedagoginis in­ stitutas RAŠALAS — tam tikros rū­ šies svaigalai, prieinami net fukso kišenei PICCINA-BAMBINA — mielas (mot. lyties) kūdikis, vaikelis SARAJUS — šokių paviljo­ nas Jaunimo sode STIPKĖ — mėnesinės pa­ žangaus studento pajamos ŠIUKŠLYNAS (germ. HINTERMISTHOFAS) — kiemas prie audžiu IFF TRELINTI — pūsti miglą į akis dėstytuvui TELIKAS, TELEVIKAS — aparatas, kurio pagalba vaiz­ das perduodamas per atstu­ mą TROLIKAS — visuomeninio susisiekimo priemonė, trolei­ busas PAPILDYMAS: AKTAI (nieko bendro su menu) — bendro susiėjimo vieta, salė JOGAS ■— Indijos draugijos būrelio narys VAMZDUKAS — dundukas, st obo prototipas Sudarė HYGIS KYGIS

ideologinio darbo frontų — ekskursiniame darbe. Šis darbas reikalauja Įvai­ riapusiškų žinių, plataus apsi­ skaitymo, sugebėjimo turimas žinias Įdomiai ir vaizdingai perteikti klausytojams. Būtinas kiekvieno vadovo darbo pra­ džiai žinių minimumas yra įgy­ jamas biure organizuojamų ekskursijų vadovų kursų metu, o kalbos įgūdžiai ir svaresnis žinių bagažas susidaro vadovui keliant savo kvalifikaciją sa­ varankiškai ar su biuro meto­ dinės dalies pagalba. Kursų metu be Lietuvos ir Vilniaus miesto Istorijos išmokstama dar vertinti ir analizuoti ar­ chitektūros paminklus bei jų stilius, plečiamas akiratis įvai­ riose kitose mokslo ir meno srityse. Dirbdamas su ekskursi­ jomis vadovas išmoksta sklandižai, logiškai ir nuosekliai reikšti savo mintis, bendrauti su įvairių interesų, profesijų, tautybių ir amžiaus žmonėmis, kas jau savaime skaatina va­ dovą rūpintis savo paties vidi­ ne kultūra ir kaupti žinias.

Ekskursijų vadovo darbas kiekvienam besimokančiam jaunuoliui ir merginai yra ne­ maža gyvenimiškos patirties praktika, geras priedas prie auditorijoje Įgyjamų teorinių žinių. Tai, suprantama, ne­ lengvas rimto pasiruošimo rei­ kalaujantis darbas, bet tiems vadovams, kurie jį dirba su meile savo miestui ir juo besi­ domintiems žmonėms, jis grei­ čiau malonus, negu varginan­ tis.

Jau dabar Vilniaus ekskur­ sijų biuras renka kandidatus į šį rudenį ir žiemą organizuo­ jamus ekskursijų vadovų kur­ sus. Tikimės, kad jais susido­ mės ir Universiteto Istorijos ir Filologijos fakultetų studen­ tai. Apie priėmimo į kursus tvarką ir jų programą infor­ maciją teikia biuro metodinė dalis, esanti Ukmergės g. Nr. 1, telef. 5-25-21.

A. PAPŠYS Ekskursijų biuro vyr. metodistas

Pranešame, kad nuo šiol „Tarybinis studentas" išeis PENKTADIENIAIS. REDAKCIJA

Giliai užjaučiame IF is­ torijos spec. III k. stu­ dentę Iriną ŠIPILOVAITf, jos tėveliui tragiškai žu­ vus.

Kurso draugai ir vadovas

Nuoširdžiai užjaučiame III k. lituanistę Danguolę DUNDULYTĘ, jos mylimam tėveliui mirus.

Kurso draugai ir vadovė

(■■■■■■■■■■t Redaktorius A. BUMBLAUSKAS

Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto g-vė Nr. 3, tele­ fonas 2-58-84. SpausdfHa LKP CK Laikraščių ir žurnalų lei­ dyklos spaustuvė.

Užs. Nr. 5042

LV 1188!