Mių proltttrai, olcnjkiUtf
Trečiajame semestre
iTLNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS si. 22 (569)
1966 metų liepos mėn. 27 d. EINA NUO 1950 METŲ
KAINA 2 KAP.
Žaliosiose auditorijose Liepos 17 dieną į vasaros arbo ir poilsio stovyklas išvko antrosios pamainos. Ir ėl dvi savaites respublikos olūkiuose ir tarybiniuose kiuose darbuosis apie 210 monių. Šį kartą į darbo ir oilsio stovyklas studentai išyko normaliai. Visos 8 paįainos buvo pilnai sukomppktuotos.
SVEIKI, ATVYKĘ! Liepos 25 dieną senieji niversiteto rūmai vėl tarsi jaunėjo. Būriai vakarykšų abiturientų suplaukė lai(ti stojamųjų egzaminų, uo metu jau vyksta pirmoos konsultacijos. Rugsėjo 1ą į auditorijas ateis 2500 rmakursių. Norinčių studioti, be abejo, yra kur kas (ugiau. Kas vertas studento irdo ir kas ne — parodys ojamieji egzaminai, kurie asideda rugpjūčio 1 diei. O šiuo metu vakarykšams abiturientams belieka įlinkėti sėkmės. „T. STUD“. Inf. 1
Nauji mokslų kandidatai
|j
Medikai turėjo dirbti Mo lėtų rajono „Raudonosios žvaigždės" kolūkyje. Bet,'ka dangi pirmoji pamaina dėl kolūkio vadovų kaltės buvo priversta išvykti pirma laiko, todėl antroji pamaina į šį kolūkį nevažiavo. Šiuo metu medikai darbuojasi Molėtų rajono Giedraičių tarybiniame ūkyje. Darbo tenai labai daug. Maistas ir gyvenimo sąlygos normalios. Nusiskun dimų kol kas iš šios' stovyklos nebuvo. Reikia tikėtis, kad jų nebus ir ateityje. Ypatingai organizuotai išvyko teisininkų antroji pamaina. Ignalinos rajono Ad. Mickevičiaus vardo kolūkyje puikiai padirbėjo ir pirmoji. Respublikinio vasaros darbo ir poilsio stovyklų štabo nariai, lankęsi teisininkų stovykloje, pelnytai įvertino jų darbą ir pripažino, kad ši stovykla yra viena iš geriausių visoje respublikoje. Šiuo metu darbai žaliosiose auditorijose yra pačiame įkarštyje. Ir nenuostabu: juk tai mūsų dešimtasis — jubi liejinis vasaros semestras. „T. STUD". koresp.
Kėdainių rajono ..Rytų aušros" kolūkyje talkininkauja istorijos ir filologijos fakulteto studentai. Vieni veža staty bai plytas, kiti remontuoja gamybinius pastatus, tretieji gi — nuo ryto iki vakaro pluša, paskendę piktžolyne, ravi jau pradėjusius žydėti agurkus. — Darbas darže teikia vilčių gerai įdegti saulėje, — juokauja merginų ketvertukas. — Kolūkio valdyba gerai maitina, tad ir tinginys neima. 0 romantikos, romantikos užtenka ir čia, kai atsisukęs regi, jog tavo nuravėtasis baras išsiskiria iš piktžolių lauko, kaip diena nuo nakties. ’ Dvidešimties studentų grupė, įsikūrusi Labūnavos aš tuonmetės mokyklos patalpose, nenuobodžiauja. Kolūkiečiai didžiuojasi Universiteto talkininkais, o tai ir svarbiausia, kad per darbą jie pažįsta) studentus.
^SSSSŠSSSSSSiSSSiSSiSSSSSSS'SSSaS^^
T"
Z. KULIS (istorija)
nesi
D. KAVALIAUSKIENĖ (biologija)
V. KAŠAUSKIENĖ (istorija)
A. MITRIKAS (ekonomika)
2 psl.
TARYBINIS STUDENTAS
✓%/%/*/%/%/%'%/•/* 1966 m. liepos mėn. 27 d.
Ir čia užtenka saulės... didžiulis desantas, 104 kojos spardo kankorėžius, 104 akys ieško briedžio ragų. . . I
„Kaip qera vasarą šile Po minkštas samanas bėąioti, — Ji buvo balta suknele. Jauna, padykusi mergiotė,“ —
IS TAIGOS DIENORAŠČIO
Rašyti čia sunku. Po vaka rienės klaikiai kamuoja mie gas. Į taigą jis ateina neklaus damas, reikia jo ar ne. Kai didelė saulė, niekuo nesiski rianti nuo lietuviškos, išnyks ta už nesibaigiančios miško juostos, iš rankų savaime iš krenta kirvis. Netašytas ir dulkėtas, vos vilkdamas ko jas, slenki tuomet prie prau syklos, o glebus alpulys, įsi kirtęs į pakinklius, slopin i bet kokią blaivesnę mintį. Per dieną saulės užtenka. Baltoji naktis į gatvę išvilioja tik labiausiai atkaklius ir vaikšto jie su taigos merginomis, su mintimis apie namus ir. .. su mintimis apie miegą.. . 1. BALTOSIOS NAKTYS
Vidurnaktį, kai traukinys beldžiasi ,kažkur tarp Alapajevsko ir Ouso, kai sudainuo jama paskutinė daina, lipi ant viršutinės lentynos, lendi po plona paklode, pasiruošęs sap nuoti tuos, kuriuos sutikai Vnukove ir Domodiedove, Sverdlovske ir Jegašine. Ir nors traukinys lekia PandymJugeno link, tau vis dar me nasi mama, visų apdainuotas, visų nučiupinėtas filologijos berželis ir, gal būt, dar kai kas. .. Kai pabundi, virš taigos, virš didelio kedrų, pušų ir lieknučių berželių masyvo jau šaiposi saulė. Ir jeigu trauki nys sustoja valandai, visas būrys traukia į taigą. Ir bren da peir Sibiro pelkes tarytum
atsimeni Justino Marcinkevi čiaus eilutes ir imi lyginti tai gą su lietuvišku šilu. „Ten ge rai, kur mūsų nėra" — gal vojame namie. O čia atmin tyje plakasi kita patarlė: „Vi sur gerai, bet namie — ge riausia". .'. Stotis „GEOLOGlCESKAJA“ Mūsų kelionės pabaiga. Už vagono lango — baltoji naktis. Jau pusė pirmos. O namie — dar tik pusė vie nuoliktos. Namuose paskuti niai „fuksai" dar neišėjo iš Mokslinės bibliotekos, o Bro nius, tikriausiai, dar galvoja apie Žygimanto Augusto re formas. Išeinam į. didelę bal tąją naktį, į smėlio gatves. Aplinkui daugybė žmonių. „Gal mūsų laukia“ — topteli mintis. Tačiau tik po geros savaitės paaiškėjo, kad nuei ti j geležinkelio stotelę vė lyvą naktį ir sutikti ešeloną iš Sverdlovsko, yra tradicija, įprotis, mada. Čia ateina jauni ir seni, kalbasi, žiūri, galvo ja.. . Mūsų „viešbutis" — nebaigta statyti mokykla, Paruošti vos keturi kambariai. Uodai tarsi įžūlūs piratai taip ir taikosi įkąsti bet kur ir bėt kokia proga. Komisaras užriša tautinę juostą Komsomolsko gyven vietės statybos viršininkui Aleksandrui Aleksiejevičiui Kostinui, kuris trukteli aukš tyn kelnes, paspaudžia Skirmai ranką ir teprataria: — Nu vot, i chorošo. Man ir dar penkiasdešimt vienam žmogui ši frazė nu skamba tarsi linkėjimas „la bos nakties". Tačiau miegą nugalėti būti na, nes būtina apžiūrėti Kom-
somolską. Išeini į gatvę ir pa. galvoji: „Štai čia, kur įminta tavo keturiasdešimt pirmo nu merio pėda, kažkoks geologas įbedė gigantiško skriestuvo smaigalį, nubrėžė gigantišką apskritimą ir pasakė: — Čia bus Komsomolskas. Po to paėmė miniatiūrinį skriest-uvėlį ir, ištraukęs iš savo kuprinės dulkiną ir ap draskytą žemėlapį, atžymėjo jamė tokį pat miniatiūrinį rutuliuką: — Čia bus Komsomolskas!" Prabėgo metai, antri, treti, ir suplaukė į čia septyni tūks tančiai žmonių, jei norite tiks liau, — beveik septyni tūks tančiai penkiasdešimt du. Norint atkurti šios gyven vietės istoriją, toli į praeitį
žvalgytis nereikia: 1961-ųj spalio naktį virš taigos paj rodė sraigtasparnis. Jis pa! ko čia devyniolika žmonių tris palapines. Paliko dari] įrankius, maisto produktd Pirmuoju pačių pirmųjų ] rašė buvo A. A. Kostinas, J jo — Germanas. Gerka ir ] bar dirba eiliniu statybininkJ padeda mums. O kažkada ii žmogus kirto taigą, jo akyj iškilo pirmieji pamatai, nuJ tiesė pirmosios gatvės. Viską pradėjo devyniolikl Po to sekė desantas po desa] to ir išaugo didžiulė gyvJ vietė. Po baltųjų naktų dal gumi mūsų desantas tęs dėvi niolikos pradėtą darbą. I A. KRAPAVICKASl (B. d.)
MOLDAVIJOJE UniLiepos 20 dieną vėl versiteto Centriniuose rumuonedidelis sujudise ____ buvo mas . 22 Interklubo narius iš lydėjome j Moldaviją, šios respublikos žemdirbiams jie talkininkaus ištisą mėnesį, dirbs dauginusia vynuogy nuose. šią darbo ir poilsio stovyklą Interklubo nariai suorganizavo savo iniciatyva, į darbo vietą išvyko savo lė šomis. Atsisveikindamas būrio vir šininkas, III kurso lituanistas
J. Dermontas kalbėjo: — šiuo metu vaikinų merginų nuotaika pakilt. R-j kia manyti, kad ir ateity] ji pasiliks tokia pati. Esa-j pasiruošę padirbėti tikrai | peties. Į Vilnių grįšime lygi] po mėnesio, rugpjūčio 21 di] ną. Belieka tiktai pasidžiaid tekia gražia Interklubo narį iniciatyva ir palinkėti Jien] vaši saulėtos ir darbingos ros. „T. STUD“. inf.
VISASĄJUNGINĖJE KONFERENCIJOJ Spektrinis kalbos signa lo tyrimas, iš pradžių domi nęs vien inžinienus-akustikus, šiandien tapo vienu svarbiausių kalbininkų darbo objektų. Plečiasi inžinierių ir kalbininkų bendradarbiavi mas, kurio pavyzdžiu gali būti š. ,m. birželio 14—16 d. d. Maskvoje vykusi Visa sąjunginė konferencija spekt rinės analizės technikos ir metodikos klausimais. Konfe rencijoje dalyvavo visas bū rys inžinierių ir kalbininkų iš
STOVYKLOS ATIDARYMUI išsirikiavo visas studentų statybos būrys „VILNIUS".
Lietuvos. Mūsų Universitetl atstovavo Eksperimentinės : netikos laboratorijos vedei] A. Pupkis, rusų ir vokiečj kalbų katedrų dėstytojai Plakunova ir A. TekoriJ Konferencija priėmė išsad nutarimą ir sudarė dvi koo dinacines komisijas. Į mete] nę komisiją išrinktas ir V\ Eksperimentinės fonetikos | boratorijos vedėjas A. Pu] kis. A. TEKORIUS
V. PREKEVICIAUS nuo
TARYBINIS
966 m. liepos mėn. 27 d.
) Į Alytaus raj. „Naujosios niybos" kolūkį pirmoji mamatikų-mechanikų pamaina važiavo liepos 7 dieną, vėiu už kitas Universiteto stoklų grupes. Bet apie tai ne,1 besime — dėl netinkamo imainų organizavimo jau įvo rašyta. Mums rūpi pa arėti, kaip pradeda darbą imaina, su kokiais sunku sis ji susiduria. Taigi, sekančią dieną Vai nai kieme pastatė virtuvę, erginos tuoj pat išvirė pirnosius stovyklos pietus. Skais, saiko, buvę. Išleido sienikraštį. Paskui ėjo į kultūros imus pasiskolinti akordeo>. Direktoriaus būta pikto — •davė. Laimei, grįždami atI, susitiko kaimyninio kol to „Tarybinė Dzūkija" (stuntai dirba ir čia) pirminitni Jis jiems ir pagelbėjęs. Dar kitą dieną, jau šeštaenį, vėl nedirbo. Dėl lietaus, ikare pabandė nueiti į 'kol to kultūros namus. Bet ten prašė nusipirkti bilietus, i nebuvo „numatyta" — te grįžti namo nieko nepešus. O Obelininkų mokykloje, r apsigyveno jie, irgi va rais nekokia linksmybė — nsu. Kažkada atjungė elektnesutvarkė jos prieš atkstant studentams (tai lyg panašu į nesvetingumą). identai prašė, valdyba žajo. Taip ir išbuvo visą paiiną taksoje. Tik antrajai nainai (ir tai su. rajoninio kraščio pagalba) atrodo, :i šypsos „elektrinė" laimė, bąli atrodyti, kad visa tai ulkmenos. Ir dalies galima
Pirmieji čia atvažiavo liepos septintą. Neseniai juos pakeitė antroji pa maina. Ir taip jie čia gy vens, dirbs visą vasarą. Ištisus du mėnesius prie gražuolio Sūduvos ežero — Obelijos plazdės mate matikų ir mechanikų dar bo ir poilsio stovyklos vė liava. Atsikeli rytais, vos .iš eini į kiemą, už kelių žingsnių tyvuliuoja eže ras. Išties — komfortas, skųstis negalima. O va kare paimi j rankas irklus, ir valtis neša tave Į kitą krantą, kur auga avietės. Aviečiauti dažniausiai plaukia berniukai Tolikas ir Miša. Tik sunku Jiems — vienų neleidžia, reikia ieškoti vyresnių. — Geri berniukai, — -ako II pamainos viršinin kė Vida Vizbaraitė. — sieišmanom, kaip jie ir
STUDENTAS
PIRMOJI DIENA sutikti. Bet žmonės kalba, kad ir mažas kelmas didelį vežimą verčia.. . Pagaliau atėjo pirmoji dar bo diena — liepos vienuolik toji. Ir dirbo studentai noriai, gerai. Bet štai pirmoji savaitė įnešė į studentų ir kolūkio valdybos santykius tam tikro netikrumo. Ironiškai žiūri kol ūkio pirmininkas į studentus ir dabar, kai dirba jau antro ji pamaina. Tiesa, jie atvyko sekmadienį, liepos 14 dieną. Pradėjo dirbti lik antradie nį. Sako, visą pirmadienį tvarkėsi. Mūsų nuomone, dėl visų šių nesklandumų didžiau sia dalimi kalti šeimininkai.
KOLŪKYJE.
Kur gyvens studentai, kaip meilinsis — apie tai verta pagalvoti jau anksčiau. Rei kia rimčiau pažiūrėti ir į dar bą — nepateisinamas toks faktas, kai pusę pamainai nu statyto laiko studentai nedir ba. Dėl to turėtų geriau su sitarti Universiteto komjauni mo komitetas su kolūkių val dybomis. Chemikai įsikūrė senojoj Merkinėj. Bet ir čia žvalią studentų nuotaiką gadina or ganizaciniai nesklandumai. Apsigyveno antroji pamaina Merkinės mokykloj-internate. Įsikurdino per didelius var gus — sekmadienį atvažiavu-
Mažumą padirbėję, mažumą pasistiprinsim. R. ACINKO nuotr.
Ten, kur Obeli j a galėjo patekti į milicijos vaikų kambarį. Tolikas retai išsiskiria su spalvomis. Net stovyk los sienlaikraščiui piešia karikatūras. O kambhry „atidaryta" jo darbų paro da. Miša — aistringas meškeriotojas. Myli mer ginos vaikus, o labiausiai jais rūpinasi vienintelis pamainoje vaikinas — Re migijus. Berniukai ir dieną dirba kartu su visais. O darbas nelengvas teko — kloja pamatus naujam grūdų sandėliui. Tenka merginoms dirbti ir prie betono maišytuvo, ir duo bes kasti, _ Karšta vasaros saulė pasiutusiai kepina. Bet nieko — jie todėl čia ir atvažiavo, kad nebijo pra-
kaito skonio. Kartu su matmechais dirba ir „Tarybinės Dzūkijos" bei .Naujosios sodybos" kol„r - ' ūkiečiai (mat, studental dviem grupėm talkininkauja abiejuose kaimyni niuose kolūkiuose). Paten kinti jie studentų darbu, giria. Nesibaigia rūpesčiai ir vakare, baigus darbą. Vir tuvėj pluša šeimininkės — greit bus vakarienė, kitos merginos išėjo ieškoti kelmo — prie jo žada O segti sienlaikraštį, sienlaikraštis tuoj pra-' šysis kabinamas: Irena su Vale dirba „ iš peties". Reikia dar ir apie vakarą kolūkiečiams pagalvoti. Nelengva dalia teko Re migijui — visus vyriškus
3 psl.
šių studentų nieks nepasitiko, teko patiems ieškotis nakvy nės. Kartu su chemikais dir bąs dėst. L. Asajavičius pa grįstai priekaištauja dėl neti kusio pamainų keitimosi lai ko. Iš tikro, sekmadienis — nedarbo diena, vargu ar gali ma tada išvengti kai kurių nesklandumų. Tenka ir neval gius pabūti, ir nakvynės, ieš kotis. O tai nėra malonu. Pirmadienį chemikai kibo į darbą. Dažė internatą. Dirbo gerai, nors ir pirmoji diena. Studentai puikūs, nuoširdžiai kartu su visais dirba ir dėst. L. Asajavičius. Tik štai ryto jaus dieną vėl užgriuvo bė dos. Studentų, šeimininkai — Varėnos mechanizuota kai mo statybos kolona — kažko susipyko su internato vadovy be. Nutraukė dažymo darbus. Internatas irgi nepėsčias: nedažot — negyvensit. Ir stu dentai turėjo išsikraustyti. Apvažiavo dvi mokyklas, jau ruošėsi gyventi vagonėly, tik darbų vykdytojas negalėjo atrakinti durų. Pagaliau prisi glaudė trečioj mokykloj. Dėl kažkieno kvailos ambicijos niekais nuėjo visa diena. Dar bų vykdytojas Ramaška užtik rino, kad dabar jau prasidė siąs rimtas darbas. Ką gi, pa gyvensim — pamatysim. Studentai dirba noriai. Tik reikėtų pasistengti, kad pir moji diena negadintų nuotai kos visai savaitei. Aišku, čia pateikti pavyzdžiai nėra bū dingi visoms stovykloms. Bet faktai lieka faktais. Alg. KUSTA (Mūsų koresp.)
darbus reikia nudirbti. O čia dar merginos prašo pagroti. Nieko neveiksi — tenka ištraukti akordeoną. Ir ilgai vėlų vakarą ne nutils jaunatviškas juokas stovykloje, pavadintoje „Bangos" vardu. Į ką la biau panašus šis pavadi nimas — į nuostabaus grožio vandenis ar į ne ramią jaunystę? O naktį mergaitės sapnuos Vil niaus liepas ir naujuosius fakulteto rūmus. Ryte jie vėl kelsis. Pri žadins juos musės — įky rios Dzūkijos musės. Vėl dienos kaitroje lies pama tus. Rankos pripras prie šiurkštaus kastuvo koto, gerklė — prie troškulio. Ir daugelis čia, stovyk loje, įsikūrusioje Alytaus raj. „Naujosios sodybos" kol., suras žmogiškąjį pa šaukimą gyventi, gyven ti — tai veikti.
4
psl.
TARYBINIS
STUDENTAS
✓
?*^*^W41966 m. liepos mėn. 27 d.
Amžinai jauni
Tai, kas dar nežinoma, tur būt laneištirta, biausiai ir vilioja /ūbiturientus. GRISKEVIDainius C/US, Vilniaus Vll-tos vidurinės mokyklos auk lėtinis, būdamad aktyviu radiotechnikos ir kiberne tikos būrelių nariu, jau nuo penktos klasės do mėjosi fizika, /r su di džiausiu nuoširdumu Dai nius atsiliepia apie moky toją R. Šimkūną, išmo kiusį jį logiškai mąstyti, įskiepijusį \ meilę fizi kai ir technikos mokslams. Kibernetikos būrelyje Dainius sukonstravo ■ kibernetinį žaidimą „kas greičiau", kuris buvo pri pažintas vienu iš geriau sių ir turėjo didelį pasi sekimą. O 1964 metais LDAALR organizuotoje radijo parodoje Dainius '.adijo sporte iškovojo l-mą atskyrį. Darbas pirminėje komiaunimo organizacijoje, boksas, plaukymas ir ki no menas — antroji Dai niaus neatskiriama gyve nimo dalis. Draugų pade damas spėjo susukti ir porą trumpametražinių kino filmų. Tėvelis Universitete studijavo teisę, mama baigė Vilniaus pedagogi nį, o sūnus — pasirinko puslaidininkių fizikos specialybę. Po kelių dienų Dainiui Griškevičiui — pirmasis egzaminas. Reikia manyt, Dainius, pasirinkęs nau ją ir, beje, įdomią specia lybę, vienu užmoju įveiks pirmąjį barjerą į mokslą ir taps pilnateisiu Uni versiteto šeimos nariu. J. G/RAITIS
(Reportažas) O žmonės vis eina. Rimti ir jaunatviškai žvalūs, subrendę ir, liaudiškai sakant, visai žali. Visokie žmonės. Sėdi Priėmimo komisijoje, žiūri į tą neramų žmonių srautą ir savaime junti, kaip staiga gimsta gražios ir didelės min tys. Bet kuris pilkšvas aplan kas, gulintis ant ilgo, popie riais apversto stalo — tarsi mažytis, labai savitas ir sub tilus pasaulėlis, kažkuo iš siskiriantis iš kitų, kažkuo labai panašus j kiekvieno iš mūsų vidinį pasaulį. Žmonės vis eina ir eina, ir savaime gimsta noras pamąs tyti apie tuos, kurie svajoja, kurie neapkenčia monotoni jos, apie tuos, kurie visą laiką nori išlikti jauni. „Kęstutis Trečiakauskas“, — skaitau ant pirmo pasitai kiusio aplanko nerūpestingai mėlynu rašalu išvingiuotą pavardę. Prieš mane stovi žmogus, subrendęs, besišyp santis. O pavardė girdėta, la bai girdėta. — Tai Jūs ir būsite Trečia kauskas, — klausiu. — Taip. — Ir Ignalinoje gyvenote? — Gyvenau. — Ir knygutę „Prie Igna linos ežerų*4 parašėte? — Parašiau. —- Ir brošiūrą „Apie piani no priežiūrą44, — kažkodėl šelmiškai mirkteliu. — O ką? Diapazonas pla tus. Jeigu reikės, parašysiu instrukciją „Kaip kalti vinį į sieną44 arba monografiją „Kaip šukuoti šunis“. Abu nusikvatojame ir pas paudžiame rankas. Ir tarytum savaime gimsta pokalbis, laisvas ir nevaržomas, kaž kuo primenantis patį pašne kovą. * * * Muzika. Garsai užplūsta kažkur iš viršaus, neapčiuo piami, o vis tiktai tarytum įžiūrimi, nematomais pirštais paliečia sąmonę ir, pavirtę smulkučiu šiurpuliu, subyra staiga, paliesdami kiekvieną kūno ląstelę. Kęstutį nuo pat mažų dienų patraukė tas alpinantis garsų žaismas, kuriame jis sugebė davo atrasti viską, kas galėjo užpildyti smalsų vaiko pasau liLiesdamas smuiko ar kurio nors kito stygjnio instru mento stygas, pūsdamas kor netą, jisai jautė, kaip neran gi ir kelmuota melodija pa mažu tarsi atgyja, ir tuomet, kai nesuprantamas jausmas virpančiu šaltuku perbėgda vo nugarą, į pasaulį žiūrė davo skaidrios vaiko akys, kupinos didelio, nesupranta mo ilgesio. O knygos. Tos įvairiaspal vės knygos. Su karžygiais, su pilimi^ ir špižinėmis pa trankomis, kupinos romantiš kos praeities, — pėdsako ne palikti negalėjo. Kas gi iš mūsų nėra ant lazdos jojęs į kovą? Kas gi iš mūsų nėra sapnavęs pira tų? Kas gi iš mūsų nėra bu vęs vaiku? Mes visi būname svajotojais ir tik nedaugelis tesugeba išsaugoti buvusį sa ve iki pat subrendimo, iki pat senatvės. Kęstutis irgi buvo vaiku, po to — paaugliu, svajojo tapti archeologu, atkasti dar neatkastas iškasenas, tačiau atėjo laikas ,ir jis įstojo į
Panevėžio muzikos mokyklą. Juk visuomet neramūs žmo nės turi dideles ir susipynu sias aistras. — Literatūrą mėgau, tačiau literato duonos niekuomet ne svajojau valgyti. O prireikė, — iš lėto kalba Kęstutis Tre čiakauskas. — Mokiausi Pa nevėžio muzikos technikume, stipendijos negavau. Pradė jau rašinėti į „Panevėžio tie są“. Rublis buvo labai rei kalingas. Po to dirbau daug kur: du kartus buvau kultū ros namų direktoriumi, vieną kartą — dažytoju, klausiau paskaitų Maskvos Visasąjun giniame žurnalistikos lekto riume, po to dirbau Radijo komitete, įvairiose redakcijo se. Galiausiai, neakivaizdiniu būdu baigiau Kulturos-švietimo technikumą. — Gal būt, tai yra kažkas panašaus į blaškymąsi, gal būt, kai kas tokį gyvenimo kelią netgi smerktų, tačiau padirbėti visur yra labai ir labai sveika, ir jeigu teks dirbti žurnalistu, jeigu rei kės, esu pasiruošęs įsigyti netgi veterinarijos gydytojo diplomą. Tiktai tuomet, kai esi dirbęs, kai iki smulkme nų pažįsti reikalingą darbo sritį, gali parašyti tokią me džiagą, kurią kiekvienas pa vadins tikra. Būna žmonių, kuriems yra labai sunku kalbėti apie sa ve. Jie gali papasakoti dau gybę fragmentų, daugybę nuotrupų, tačiau nuoseklaus, į išpažintį panašaus pasako jimo — užsimušk — iš jų neišgirsi. Tokio tipo žmogus yra ir Kęstutis Trečiakaus kas. — Baisiai nemėgstu oficio zų, todėl niekuomet rimtai nekalbu apie savo visuome ninę veiklą. Nerimta, — šyp sodamasis kalba Kęstutis. — O jeigu jau taip nori — pra šau, rašyk: Esu Žurnalistų sąjungos nerys. Nario mokestis — penki rubliai per metus. Priklausau LDAALR?- Rau donajam Kryžiui, komjauni mo organizacijai, profsąjun gai, Visasąjunginei Kultūros paminklų inspekcijai, Liau dies meno draugijai, Medžio tojų ir Sodininkų draugijoms. O dabar — suskaičiuok. — Devynios, — sakau. — Na, matai, — vėl šypso si mano pašnekovas. — Žmonės sako: „devyni amatai —- dešimtas badas“. Pasiutusi patarlė? A? — Gera, — pritariu aš ir abudu šypsomės. 0 tuo tarpu mergina iš Priėmimo komisijos paima nuo stalo pilkšvoką aplanką ir kartu su kitais padeda į spintą. Po keleto savaičių Kęstutis Trečiakauskas gaus pakvietimą į stojamuosius. Šį kartą jisai studjjuos lietuvių kalbą ir literatūrą. * * * O žmonės vis eina. Rimti ir jaunatviškai žvalus, su brendę ir, liaudiškai šnekant, visai dar žaii. Visokie žmo nės. Kartu su visais žings niuoja Kęstutis ir daug daug į jį panašių. Ir instinktyviai norisi dar kartą atsigręžti ir įdėmiai pasižiūrėti į tuos am žinai jaunus žmones, kuriems monotonija gyvenime suspė jo numirti dar negimusi.
R. URBONAS (Mūsų koresp.)
(Pradžia Nr. 21) 3. PERSPEKTYVA
Gera. Pasiutusiai gera. Buvo karvės, margos ir deglos. Ir botagas buvo Dabar gi miesto geometri ja. Intelektualai sako: so džius jovaiu dvokia. ( primena jisai save iš če modano. Kadugiais smil kytas, iš kiaulės pilv< rėžtas. .. Tik būna kartais, kai tik patys lašiniai po ger mėnesio vėl grįžta so džiun. 4. DURYS Atsivėrė durys. Univer siteto Centrinių rūmų Priėmimo komisijos. Plai kia pro duris įvairiaspalv jaunystė, matydama jos raktus į gyvenimą. Į d delį gyvenimą, iki pa grabo lentos. Bet išmuš pažadėto valanda. (Ta valanda jai arti). Ir užsitrenks te stebuklingosios durys. I numuš jaunas nosis i įvairiaspalvės jaunystėj Ir liks ta i/2 dalis už sti buklingųjų durų, paskei dusi murzinose svajonės apie didelius raktus į t pažadėtąjį gyvenimą, į t nuostabų gyvenimą, soči; aprūpintą iki pat grab lentos. 5. LITERATO HIPERBOL Prieš stojamuosius (i per stojamuosius, ir p stojamųjų!) Universitet literatų profesionalų še myna pagausėja geru pu šimčiu hemingvėjų, pusk nų, mieželaičių ir visoki kitokių. — Gal romaną? . . — Mielai! Tik kokį? „Senis be juros“ tiks? — Tiks! — Gal poemą? . . — Puiku! Už poros s vaičių! PERIGĖJUJE: Kūrė tiek, kad nors tvor tverk. APOGĖJUJE: Kūrin vanduo palaipsniui ke čiamas stipresniu. Ir č dažniausiai išryškėja ti rieji talentai. 6. KOROZIJA Ant Rūmų kampo sė Donelaitis. Ant Donela č sėda dulkės. Centimetr po centimetro, centime ras po centimetro. Auditorijoje tūno t dentas. Tūno metus, an rus, penktus. Mena jis kažkada buvusį gražų sv jonių audinį, palaipsni sutrukusį į atskirus lopi ir būna baisiai graud kai tie paskutiniai žyd lopiniai jo paties aky palaipsniui virsta pur' nais ir priplėkusiais sk durais. Ir tampa jisai tuoir tokiu pat pilku ir nep traukliu tarytum Donel čio statula. Gal būt, jūs sako: „Graudu“. O aš, tuo tarpu, saka „Teisybė“. G. GRIŠKEVIČIUS
jeigu
1966 m. liepos mėn. 27 d.
*^^*^«/*^*^
TARYBINIS STUDENTAS
IŠ UNIVERSITETO RŪMŲ ISTORIJOS Kaip pats Vilniaus Valstybinis Kapsuko vardo uni versitetas, taip ir senieji to universiteto rūmai turi se ną ir turtingą istoriją. Statyti pradėti jie XVI amžiuje, dalis prieš universiteto įsteigimą, dalis — ką tik įstei gus universitetą, kuris tuomet vadinosi akademija. Rū mai daug kartų buvo perstatinėjami, po gaisrų restau ruojami, plečiami ir užbaigti statyti tik XIX amžiuje. Dabar juos sudaro kompleksas pastatų, išeinančių į Stuokos-Gucevičiaus, Talat-Kelpšos, Gorkio ir Balio Sruogos gatves. Pastatai sudaro net devynis uždarus kiemus, jie yra įvairių epochų ir įvairių stilių. Univer siteto rūmai tiek dėl savo senumo, tiek dėl meninės vertės daba' yra sąjunginės reikšmės architektūros paminklas, saugomas mūsų valstybės įstatymais. Seniausia rūmų dalis yra pastatas, jungiantis Skargos ir Stuokos (Sarbievijaus) kiemus. 1578 metais steigia moji akademija, sakoma vyskupo Protasevičiaus užra šymo dokumente, gavo Jasinskio, Motiejaus ir Kotry nos — skelbėjos namus, kurie dabar sudaro Stuokos kiemą be bibliotekos salių fligelio, pastatyto žymiai vė liau. Jasinskio namas, statytas XV afnž. gale arba XVI amž. pradžioje, turėjo gotišką dviejų navų salę. Apie tų akademijai užrašytų trijų seniausių namų gotišką stilių liudija ligi mūsų dienų išlikę kontraforsai ir ar kos. Prie dovanotojų namų XVI-me amžiuje buvo prista tomi nauji pastatai, skirti auditorijoms ir gyvenamoms patalpoms. To meto statiniai sudaro dabartinius Skar gos ir Počobuto kiemus. Skargos arba didysis rūmų kiemas buvo užbaigtas 1630 metais. Apsuptas iš trijų pusių arkadomis, o iš ketvirtos pusės uždarytas puoš niu barokiniu Jono bažnyčios fasadu, šis kiemas žavi mus plačia ir darniai išdėstyta erdveL Šiame kieme mes jaučiamės kaip puošnios architektūros salėje po atviru dangumi. Skargos kiemo arkados buvo dviejų aukštų, o Počobuto kiemo — net trijų aukštų. XIX amžiaus antroje pusėje visos šių kiemų arkados buvo užmūrytos ir paverstos koridoriais. Skargos kiemo pirmojo aukšto arkados atmurytos ir grąžintos į pir mykštę išvaizdą tik 1923 metais. šios gražiausios universiteto rūmų dialies architektas ligi šiol nežinomas. Spaudoje buvo skelbta, kad jos au toriumi esąs Povilas Bokša. Netenka abejoti, kad se nuose dokumentuose Bokša vadinamas akademijos rū mų statytoju, kaip didikas Pacas laikomas Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje statytoju, bet iš to dar neseka, kad Bokša buvo tų rūmų architektas, o ne pa prastas administratorius, atstojęs fundatorių. Povilas Bokša 1584 —1586 ir 1600 — 1603 metais buvo akademijosrektoriumi. Be to, 1615 — 1625 metais jis valdė aukš tesnio laipsnio jėzuitų-prcfesų namus, kokiais buvo lai komi ir akademijos rūmai. Taigi, jam galėjo priklausy ti tik statybos administravimas, o ne techninis jos pro jektavimas ir vykdymas. Atvirų arkadų vietoje korido rių statymas, neatsižvelgiant į klimatines vietos sąly gas, kalba už tai, kad statytojas buvo pietietis — italas arba prancūzas, kur tokio tipo pastatai buvo plačiąi paplitę. Universiteto rūmų arkados turi masyvius stačiakam pius piliorius, sujungtus ne lengvomis pusapvaliomis arkomis, o sulenktais eliptiniais lankais. Nors šitie lan kai artimesni baroko stiliui, bet, aplamai paėmus, kie mų arkados yra renesansinės. Jose jauti italų renesan sinės architektūros įpročius. Renesansinė architektūra dėl savo ramumo ir pago niškos dvasios jėzuitams, akademijos šeimininkams, netiko. Juos viliojo puošnus banguotų linijų ir pavir šių, perkrautas dekoracija barokas. Todėl po gaisro, sunaikinusio Jono bažnyčią ir dalį akademijos rūmų, 1737 m. jie pastatė barokinį bažnyčios fasadą ir, kiek tai buvo įmanoma, stengėsi subarokinti rūmus. Grei čiausiai tuo metu atsirado ir laužti, per vidurį gzimsu padalinti stogai. XVIII amž. antroje pusėje pastatyta ištisa eilė pasta tų, sudarančių dabar Smuglevičiaus ir Mickevičiaus kiemų šiaurinę dalį. Čia buvo įrengti butai profeso riams. Namas Gorkio g vė Nr. 11 kadaise vadinosi rek toriaus namais ir XVIII amž. atiteko vyskupo Malaskio nuosavybėn. XIX amž. pradžioje tie namai buvo grąžin ti universitetui ir sujungti koridoriais su kitomis pa talpomis. Naujų pažiūrų dėka Vilniuje ėmė plisti klasicistinė architektūra, kurios dar labai atsargus pradininkas buvc universiteto architektas Knakfusas, pastatęs 1782 — 1788 m. Počobuto kieme astronomijos observatoriją. Tai pastatas, kuriame aiškiai matosi dviejų architektū rinių stilių pasikeitimas, kuriame galima atpažinti ba rokines ir klasicistines detales. . Klasicistinė architektūra, įvesdinta Knakfuso į uni versiteto rūmus, bujojo toliau. 1814—1817 m. profeso rius architektas Podčašinskis Skargos kieme greta var pinės, po gaisro neužstatytoje griuvėsių aikštelėje, pa statė klasicistiniame stiliuje vestibiulį ir antrame aukš te — kolonų salę, šią salę 1817 metais dekoravo skulptorius prof. Jelskis. Taigi, kolonų salė yra pats jauniausias senųjų universiteto rūmų pastatas. J. JURGINIS, Istorijos m. daktaras
■z*/^*/*'*/^^'*'*'*'*/^*'*'*'*^
5 psl.
BIBLIOTEKOJE Mokslinės bibliotekos bib ka* (visuomeninių, , ekonomiliografijos skyriaus uždavi kos, teisės, istorijos-filologiniai gana platus. Juose svar jos ir gamtos-matematikos). bią vietą užima pagalba Uni Medicinos mokslų dėstymo versiteto mokslinei veiklai ir klausimais fametodikos mokymo procesui. Šiuo tiks kulteto ____ . .. bibliotekoje yra lu skyrius kaupia informaci Kauno Medicinos instituto su nę ir bibliografinę literatū daryta rodyklė. rą, sudaro įvairias kartote 1841—1915 m. Vilniuje leis kas, bibliografines rodykles. tame laikraštyje „Vilenskij Skyriuje yra daugiau kaip vestnik“ yra daug vertingos 30.000 informacinių ir biblio medžiagos Lietuvos istorijos, grafinių leidinių. Kai kurie iš ekonomikos, gamtos, geogra jų — vieninteliai egzemplio fijos ir kitais klausimais. Kad, riai respublikoje („Enciclopeieškant reikalingo straipsnio, dia Italiana di szienze, letnereikėtų peržiūrėti visų tere ed arti“, U. Thieme ir komplektų, bibliografijos sky F. Becker „Allgemeines Lexirius, pasinaudojęs ankstyves kon der bildenden Kūnstler niais straipsnių aprašais, su von der Antike bis zum Gedarė šio 1860 — 1890 m. laik genwart“ ir kt.). Skyrius pa raščio komplektų sisteminę stoviai gauna TSRS MA Funrodyklę. damentalinės visuomeninės mokslų bibliotekos leidžiamus LTSR 25-mečio proga bib biuletenius apie naują tary liografijos skyrius sudarė ro binę ir užsienio literatūrą fi dyklę, į kurią įtraukta apie losofijos, ateizmo, ekonomi 5.000 knygų ir straipsnių, ku kos, kalbotyros, literatūros riuose nušviečiamas Universi mokslo ir kitais klausimais, teto įkūrimas, jo istorija iki Visasąjunginės užsienio lite 1940 m. ir tarybinio laikotarratūros suvestinius biulete pio-mokymo, mokslinė bei vi nius užsienio knygų, gauna suomeninė veikla. Pastarąsias mų didžiosiose TSRS bibliote dvi rodykles galima gauti tik kose, TSRS ir Lietuvos TSR bibliografijos skyriuje. suvestinius užsienio periodi Pagrindinė žurnalų ir laik kos katalogus. Skyriuje gana raščių straipsnių kartoteka plačią informaciją galima padeda surasti medžiagos fi gauti apie TSRS ir užsienyje losofijos, istorijos, komunisti leidžiamą literatūrą: gaunam nės statybos, ekonomikos, TSRS, lenkų, prancūzų, vo teisės, pramonės prekybos, kiečių ir kiti registracinės kalbotyros, literatūros, biblio bibliografijos leidiniai Ir di tekininkystės ir kitais klausi džiųjų bibliotekų spausdinti mais. Ieškoti medžiagos apie katalogai. Ypač sunku būtų visuomenės, mokslo ir meno apibūdinti turimų bibliografi veikėjus padeda skyriuje nių rodiklių fondą sudarytą iš tėvyninių ir užsienio moks esanti personalijų kartoteka. lo šakų bibliografijų. Kiekvie Skaitytojai kartais prisimena nais metais skyriaus fondas veikalo antraštę, bet dažnai pasipildo 1800 — 2.000 eg pamiršta autorių, kas apsun zempliorių naujų leidinių. kina knygos ieškojimą kata Skyrius palaiko ‘ryšius su loguose. šiuo atveju ateina į mokslo-tiriamosiomis labora pagalbą veikalų antraščių torijomis, informuoja univer kartoteka. Recenzijos apie siteto katedras apie naujai knygas atsispindi recenzijų gaunamas specialiąsias ro kartotekoje. dykles. Platesnio pobūdžio Bibliografijos skyrius kvie bibliografiniai leidiniai atsis čia universiteto kolektyvą pindi kas 10 dienų leidžiama naudotis jo kaupiamais biblio me „Naujų knygų biuleteny grafiniais leidiniais, sudaro je“ ir „Naujai gautos užsienio momis kartotekomis ir rodyk literatūros biuletenyje“, kuris lėmis. leidžiamas kas 3 mėnesiai. A. JURČIUKONIENĖ Yra sudarytas „VVU Moksli nėje bibliotekoje esančių periodi nių bibliografi nių leidinių ka talogas“, į kurį įtraukti ikitarybiniai ir tarybi niai leidiniai lie tuvių ir rusų k., o taip pat už sienio bibliogra finė periodika. Leidiniai išdės tyti abėcėlės tvarka, gale yru pagalbinė siste minė rodyklė. Bibliografi jos skyrius sudarė^ rodyklę „Moky mo darbo orga nizavimas ir at skirų dalykų dėstymo metodi ka aukštojoje mokykloje“. Ro dyklę sudaro šie skyriai: „Mo kymo darbo organi žavimas aukštojoje mo kykloje“, „Sava rankiškas stu dentų darbas“, „Vakarinis ir ne akivaizdinis mo kymas“, „Atski rų dalykų dės Amžių išmintis ir ramybė. tymo metodiJ. GIRAIČIO nuotr.
TARYBINIS STUDENTAS
7
JAUNYSTĖS KONCERTAI Dar sesijos metu Universi teto ansambliečiai savo susi rinkime nutarė plačiai pro paguoti liaudies meną kol ūkiečių tarpe, parodyti, ko kias aukštumas tarybinės santvarkos metais jis pasie kė. 120 Universiteto ansamb liečių liepos pradžioje išvy ko į Žemaitiją. Pirmasis kon certas įvyko tradiciniame devintame Žemaičių festiva lyje PLATELIUOSE. Koncertui pasibaigus, daugiatūkstantinė publika skandavo: „Ačiū stu dentams!“ Kaip smagu buvo jausti betarpišką savo darbo ir entuziazmo įvertinimą. Sekantis ansamblio kon certas įvyko TRYŠKIŲ tary biniame ūkyje. Maloni šypse na žmonių veiduose rodė mums, kad esi laukiamas svečias, kad gali suteikti žmonėms tą liaudies meno ši lumą. kuri kaip ranka nuima dienos darbų nuovargį. Toliau sekė koncertai TEL ŠIŲ rajono darbo žmonėms, Varnių profesinės-techninės mokyklos moksleiviams, Pa langos poilsiautojams, Vid mantų tarybinio ūkio darbi ninkams. Visur, kur tik mes buvome, jautėme priekaiš tingus žvilgsnius: „Kodėl taip retai apsilankote?“ Iš tikrųjų, ir mes jautėme tą patį. Nuo stabi Lietuva, daug kam dar nepažįstami žemaičių krašto kloniai ir kalvos, ežerai pa liko neišdildomą įspūdį. Ta čiau ypač susitikimai su žmonėmis, nuoširdžiais, drau giškais. Mums labai pasisekė —
dalyvavome KLAIPĖDOJE, Žvejų Šventėje. Musų kon certas buvo tartum gėlių puokštė šventiniam uosta miesčiui. Ir be reikalo kai kas būkštavo, kad žiūrovai išsiskirstys — jų negalėjo sutalpinti net didžiulė parko estrada. Teko du kartus „pa prakaituoti“ ir mūsų solistui Zigmui, atlikusiam dainą „Pa jūrio kolūkyje“. Palikę svetingą, darbščią ir šventišką Klaipėdą, mašinos rieda link NIDOS. Atsidūrėme smėlio, vandens ir pušų ka ralystėje. Net galva svaigsta, žiūrint nuo smėlio kopų: iš vienos pusės balzganame šy de įsisupus Baltija siūbuoja, iš kitos pusės per marias saulės takas bėga. Kiek ne aprėpiamos erdvės! Tokių kampelių ir Bulgarijoje nėra. Vakarop lynojo. Tačiau koncertas įvyko. Po koncer to prie mūsų prieidavo poil siautojai ir kviesdavo atvykti į Maskvą, Leningradą, Rosto vą, Pskovą. JUODKRANTĖ. Gražus ir ramus žvejų miestelis. Čia paskutinis mūsų kelionės koncertas. Išvargo ansambliečiai. Ta čiau važiuoti į Vilnių nesino ri. Juk tiek daug patirta įspū džių, kartu vargta ir džiaug tasi. Tačiau užvis didesnis sutvirtėjęs kolektyviškumo jausmas, žinojimas, kad kar tu su visais kolektyvo nariais gali atnešti žmonėms tą mažą dalelę iš mūsų liaudies me no lobyno. J. SRĖBALIUS, VVU Kultūros klubo vedėjas
1966 m. liepos mėn. 27 d.
jam, Tarybų Lietuvai ir mūsų laimei atidavė savo gyvybę. V. Montvilos gyvenimas — tai nemirštantis žyg darbis. Prieš jį bejėgė fa šistinė kulka, negailestin ga laiko tėkmė. Jo pilieti nė drąsa, jo amžinai gyva kūryba mums lieka kaip tarnavimo Tėvynei pavyz-
LAISVA DAINA baigės puota kruvina, — Pirmyn teisybė eina. Todėl skambėk, laisva daina, laisva nelaisvės kaina.
t i
J t / t t /t f
!
Varginantis sugrįžimas iš antrosios lietuvio tėvynės-Cikagos į gimtąją že mę, basakojė vaikystė Marijampolėje (dabar Kap sukas), mokytojų semina rija, darbininkų demonst racija ir kalėjimas. De šimtys alkanų bedarbio dienų, naktys be nakvy nės. Ir nepalaužiama re voliucinė aistra, tyra są žinė, raudonrožėm tvinkstą širdy plieninės eilėraš čių eilutės.
Jis mylėjo kovą, laisvę ir draugystę, nepagydo mai tikėjo naujam žemės žiburiui. Visa širdim pri ėmė naująjį gyvenimą ir
vakar kentėm mes visi, retežiais surakinti, dabar krauju ir ugnimi mes laisvei sugrąžinti. 0 laisve, mylima, brangi! Tu — mūsų kelias naujas, tu mus srove didžia neši, širdyse verda kraujas.
Draugai, sušaudyti nakčia, mus sveikina iš kapo: kas vakar niekas buvo Čia, viskuo tas šiandie tapo. Pirmyn, laisvoji Lietuva! Atgal nėra jau akelio! Te mūs raudona vėliava j plačią žemę veda.
t
AMERIKOS LIETUVIAI — UNIVERSITETE Praėjusią savaitę senuosius Alma Mater rūmus aplankė Amerikos lietuvių delegacija, viešinti Tarybų Lietuvoje. Universiteto vadovai svečiams surengė nuoširdų priėmi mą, vienos Amerikos viešnios žodžiais tariant, „banketą". Priėmime dalyvavo Universiteto rektorius prof. dr. J. Kubi lius, prorektorius mokslo reikalams doc. I. Grigonis, Isto rijos ir filologijos fakulteto prodekanas doc. J. Balkevičius, partijos ir komjaunimo komitetų atstovai, studentai.' — Labai gražu, kad neužmiršote lietuvių žemės, dar maloniau, kad apsilankėte mūsų Universitete, — kalbėjo rektorius. Grįžę į užjūrį, papasakokite, ką matėte Tarybų Lietuvos žemėje. Bibliotekos mokslinis sekretorius SI. Pupeikis svečiams aprodė Universiteto biblioteką ir plačiai papasakojo apie jos turimus fondus. „T. STUD.“ inf.
Viešnia iš Amerikos rado bendrą kalbą su musų versiteto studentėmis.
Universiteto rektorius fizikos-matematikos mokslų daktaras prof. J. KUBILIUS pasakoja svečiams apie senosios mokslų šventovės progresų Tarybų valdžios metais. Foto J. GIRDVAINIO
Uni-
f f f f f f t f f f f i f
966 m. liepos mėn. 27 d.
— Jei iki dvyliktos negrįš., tškosi pats, leitenante. Pasimk eskadrilę, visą pulką — ei reikės, bet kad .man kativis būtų surastas arba. . . Litvinovas laukė, kada puluninkas pasakys jam — eikilėitenante. Saitai. Oficiawi. Žinojo — šiandien su juo jlsip nė vienas ir nekalbės, 'ik greičiau. .. Bet pulkininkas delsė. Koėl? Norėjo, kad Litvinovas kijustų, koks jis dabar maas ir kokia didelė jo kaltė? ) gal paprasčiausiai nenorėi> kalbėti. .. Ir kam? Kam artoti tai, kas aišku vienam kitam ir kuo nei vienas, ei antras nenorėtų nė už ką atikėti? Kam? — Netekti žmonių taikos įetais, leitenante. . . Teismui ve, supranti — teismui. Taip, Litvinovas tai supranJei Genadijaus nebėra — nuteis. Teks atsėdėti. . . <audu, žinoma. .. Bet ne tai blausiai baugino Litvinovą ne. Ką jie parašys Genadijaus otinai? Juk ji.nieko daugiau, skyrus Genadijų, neturėjo. Žuvo, eidamas tar ybines pareigas... Žuvo, atlikdamas /arbią užduotį..?
TARYBINIS STUDENTAS
7 psl.
Bet juk ne karas! jus du metus dirbo štabe — Ir visi kareiviai grįžta na kas apie jį bent blogu žodžiu mo. .. užsiminė? O Liuba? Tiesa, Ir Genadijaus motina nieko Litvinovas ir dabar dar jau daugiau neturėjo. Ir laišką tėsi prieš ją gerokai kaltas. jai turės rašyti jis, Litvino „Dar viena romantikė", — vas. .. Gal netgi važiuoti pagalvojo jis, kada vieną rytą teks.. . Liuba atėjo į štabą ir pradėjo Ir kas kaltas? Kas? stuksenti rašomąja mašinėle Privirei košės, leitenante, „Padirbėsi pusmetį — ir į dabar būk malonus — iš -dekretą, a"? srėbk. Žinai, kada kareivį ga Bet taip neatsitiko. Nė po 'CCCCCCC
NOVELĖ
A. PAULAVIČIUS
JEI AŠ NEMIEGOSIU Įima išleisti iš dalinio? Žinai. O tu... Užsimanė vaikinas gėlių tulpių — iš kalnų mer giotei atvežti — išleidai. Ma šiną davei. Kodėl? Litvinovas tylės. Net nepra sižios aiškinti — kodėl. Su juo sutiks, kad gyvenime bū na atvejų, kurių niekuomet nesutalpinsi jokių statutų straipsniuose bei paragrafuo se, kurie juose netilps nie kada, niekada... Sutiks, bet... Ir tegul nepritars. O jis, leitenantas Litvino vas kitaip negalėjo. Genadi
• • •
pusmečio, nė po metų. Ir da bar, praėjus dviem metams, Litvinovui kartais norisi pri eiti ir pasakyti Liubai — aš kaltas. Atleisk. Ir nieko dau giau. Kuo kaitas — tegul Liuba nežino. O kalbos — ne geros kalbos apie merginas kareiviškomis palaidinėmis — negi nepasiekė Liubos?.. Girdi, jos visos tokios. .. Vi sos? . . Betgi jų štabo kamba rys, atėjus Liubai, tarsi pra šviesėjo. Litvinovas čia seniai girdėjo grubų žodį. O taupyk lė, į kurią anksčiau už kiek
3. TEN, KUR TYVULIUOJA MELSVIEJI SARTAI Vienoje iš jų sakoma, kad senovėj čia gyvenęs didžiai žiaurus ponas, garsėjęs savo jobšumu ir panieka varg šams. Žmonės jo rūmus sepyniom myliom lenkdavę, on pusėn žvilgsnio nesukda vę. Ir patiko ponui viena kaimo gražuolė. O ta, žiedeius sumainius su tokiu pat arguoliu kaip ir ji, tik raula, tik ašaras lieja. — Neverk, brangioji, tu ūsi mano, — guodė ją suadėtinis. — Oi netikiu, mielas mano obilėli. Nusiskandinsiu, bet dvaro rūmą takeliu nieada nepasuksiu. Pamylavo, pabučiavo berelis savo mergužėlę ir prie ono drąsiai nuėjo. — Kam mums rietis? — usikvatojo ponas ir ranka loštelėjo į ledu pasidengusį žerą. — Einam lenkčių. as pirmas — to ir mergio-
Ponas važiavęs dvylika artų arklių, o merginos suadėtinis vos vieną kumelaiį roges įsispraudęs. Nuo kliu kanopų ledas spiaudęs gnimi, nuo arklių žvengimo er devynias mylias skambėi laukai. Ir aplenkusi dvylią sarčiu viena kumelaitė, idžiai įpykęs ponas taip mptelėjęs vadžiom, kad visi irčiai piestu atsistoję, ledą Jtraiškę ir į dugną nugar ėlę. O sužadėtiniai vestu os linksmas iškėlę ir ilgą nžių laimingai gyvenę, uo tada ir imta ežerą Saris vadinti. ¥¥¥ Šiandien žingsniuojame ivingais Sartų ežero kran-
■SINYS. Pradžia 13-tame nr.
tais. Bangelės ramiai ska lauja švaraus ir jaukaus Dusetų miestelio žemės lopus. Mums brangus čia naujai atgimęs gyvenimas. Džiugina kiekvieną nauji gyvenamieji namai, pramonės kombinato pastatai, nauja ligoninė... Velykuškio kepurė je mirga marguoja pušų, ber želių, beržų, epušių pynė. Traukiame j Velykuškių pi liakalnį, pakibusį virš Sartų ežero vandenų 22 metrų aukščio šlaitu. Šis žilabarzdis senelis, ka daise ledynų sustumtas, sau go daugybę paslapčių. Dar antrojo tūkstantmečio prieš m. e. pabaigoje čia žmonių gyventa. Įspūdingas laiko tarpas. Argi ištversi ilgėliau, nesu stojęs jo viršūnėje, nepasi dairęs i kalnelius ir lomeles, pušynėliais ir beržynais nu barstytas apylinkes, argi iš tversi nežengęs kelių žings nių į praeitį, kuri gali at skleisti nuostabių paslapčių, mažų ir didelių Lietuvos gyvenimo įvykių... • Sartų ežero apylinkės davė lietuvių tautai daug brangių žmonių, gausiai čia jų butą kaip niekur kitur. O gal mes sapnuojame? Tegu ir taip, tegu mes žodį, kitą ir perdėsim Sartų ežero, jį supančių Dusetų, Kriaunų,
Minkūnų, Anapolio, Vėdarų ir kitų miestelių bei kaimų garbei, bet faktams burnos neužčiaupsi. Jau septyniolikto amžiaus pradžioje Dusetų kraštas do vanojo Lietuvai plačios eru dicijos žmogų — Joną Rudominą. Studijuodamas Vil niaus Akademijoje, jis labai domėjosi tiksliaisiais moks lais ir 1633 m. išleido knygą „Garsūs matematikos uždavi niai ir teoremos“. Šiame savo darbe Rudomina nagrinėjo optikos ir teleskopo proble mas; randame aprašymą prie taisų, skirtų neaprėpiamiems nuotoliams, aukščiams ir kampams matuoti. Jis liečia artilerijos tobulinimo klausi mus. Rudominos knyga yra vienas iš vertingų dokumen tų, nušviečiant matematikos mokslų raidą XVII a. pra džioje. 1757 metai. Kriaunų dva ras. Baudžiauninkai neša sun kią naštą. Nuolatiniai betei sių žmonių svečiai — ne duo na, ne lašiniai; o vargai var geliai, prievaizdo riksmas ir rykščių kūliai. Tais metais Kriaunų apylinkėse ir išvydo šviesą Antanukas. Su moti nos pienu jis įsiurbė nuo skaudą ir kančią, neteisybę ir prievaizdo rimbą. Gal dėl to su tokiu karteliu, su dide le to meto santvarkai neapy
vieną keiksmažodį, nesvarbu, ar netyčia jis kam išsprūdo, ar tekštelėjo kas šiaip, iš įpratimo, — krisdavo mone tos, tapo dabar nebereikalin ga ir ’ją teko išmesti. Ir vis dėlto Liuba išeis... Išvažiuos su Genadijum. Ge nadijus turėtų išvažiuoti ry toj, o po savaitės, kitos — Liuba. . . Ryt.. . Ne, Genadijau, nie kur tu nevažiuosi, netgi jei nieko baisaus ir neatsitiko.. . Su paskutine partija, Genadi jau. .. Egzaminai? Pats kaltas — egzaminus teks atidėti vi siems metams. Ir vestuves at šoksi lapkrity. . . Pats kaltas. Kai autobusas išmetė pasku tinius keleivius, ir Litvinovas apytušte gatve patraukė na mo, jam pasidarė keista, kad jis ne kareivinėse, o mieste. Visas pusšimtis kilometrų nuo dalinio. Kodėl? Kurių velnių visą pusvalandį styp sojo autobusų stotelėj, paskui tiek pat. laiko kratėsi prie miestiniu autobusu, kuris su stoja vos ne prie kiekvieno namiūkščio? Kurių velnių? Mašinos, su kuria, jei negrįš Genadijus, važiuos jo ieškoti — nėra? Bet juk buvo galima ir su tarnybine. . . (TĘSINYS SEK. Nr.)
kantos jėga nuskambėjo žo džiai: ..Nebeilgos jau adynos. Aš jums tas nešu navynas: Jau prikalta daug yr plieno, Nebetoli jau ta diena. Kad iš jų nebus nė vieno“ Taip dainavo Antanas Straz delis savo „Varne“. Į liaudį jis išėjo nuo Sartų ežero pa krančių, iš Kriaunų dvaro baudžiauninko sukrypusios gryčios. Išėjo į liaudį ir su ja žingsniavo koja kojon. Ir liaudis pamilo Strazdelį, pa vadino jį savo dainium. O paskui galvą į kitą pu sę, akim atidžiau takelius nu žvelgi — vėl tavo nuostabai nėra galo. Ten būriuojasi linksmas jaunimas, vedžioja skambią, gal kiek liūdnoką, bet širdžiai tokią mielą ir ar timą melodiją: „Kaipgi gražus gražus rū telių darželis, — Pilnas jau prisėtas gražių žolynų!.. Klausai ir džiaugies, ir ne gali ištverti nesušukęs: „Ačiū tau, Sartų krašto žeme, kad savo sultimis pamaitinai antrą lietuvių liaudies myli mą poetą Antaną Vienažindį, gyvenimo negandų, vargo ir carinės priespaudos glostytą, bet visuomet _į varguolį mie lom akim žiūrėjusi... Gimęs ir gyvenęs dar bau džiavos laikais, blaškytas po Lietuvą, Latviją ir kitus kraštus, nelaimingos meilės ir džiovos palaužtas, 1892 me tais Antanas Vienažindis nu-' ėjo Į kapus. 1831-ųjų kovo 17-oji. Priešė mūsų akis lyg gyvas sto vi jaunas raitelis. Prie šo- ! no kardas, karingą laikysena. Bet kodėl toks smulkutis jo veidas, net pūkeliu nenubertas.
STOVYKLŲ MARGUMYNAI Jau saulelė vėl atkopdama budino stovyklą Ir, visus Išgriaudama Iš lovų, juokės. Tuoj virėjos puodais tarškėti pagavo, O nutrauktas miegs visai j nieką pavirto. Tuo studentai veidus vandeniu gaivindami
Vienas sunkvežimis chorai. Kuris garsiau? VIRĖJŲ METAMORFOZĖ
Ir įmigusius snaudalius iš numirusių šaukė. Vislab, kas po vienu adijalu buvo miegojęs, Vislab, kas ant čiužinio buvo pernakvojęs, Vislab, kas šaltai per naktį buvo drebėjęs Ar kas šokių buvo užmiršt negalėjęs. Vislab tuo pulkais išlindo pirmadienį sveikint.
PROTINIAI DANTYS
po poros dienų.
Kad kas nors išrastų tokį kauptuką, kuris jaustų agur kų daigelį iš tolo. . . Šiaip tie daigeliai lieka nežabotos energijos aukomis. (Bus pre mija).
„Liūtukai“ iš milicijos kam bario — Česlovas, Anatolijus ir Saša — taip įsidrąsino, kad jokios auklėjimo priemo nės nepadėjo.
Ąžuolas ir ,,galijotai“. J. KUNČINO pieš.
Pamainos viršininkei — ALBINAI ULČINSK A1TEI-24
JUMORESKA kėtų vieno procento Ir kalbėti neverta: Kiul skirtų Kiulkį savo pava kis neturėjo laimės. Kiek duotoju. Viską suprato vienas žingsnis, kurį lis Kiulkis ir nuliūdo. Vaikšto gyvenime žengė, vilko ir dūsauja. Vysti pradėjo, paskui save virtinę komp gerutis visiems pasidarė, likacijų. nebereikalavo nei to vie Vedė. Trypčiodamas nuo no procento. vienos kojos ant_ kitos, Pagailo bendradarbiams akis išpūtęs, lukuriavo meistro. Sukruto profsą vargšas gimdymo namų jungos laidotuvių biuras, prieškambaryje, kol pra užsakė dailų karstą. Di neš, ką gandras atnešė. rektorius irgi pasistengė Duktė! Nepadėjo tai, užmiršti šratus, užjautė kad po pagalve laikė vy Kiulkį: rišką kepurę— — Viskas dėl dantų, at Nei iš šio, nei iš to bu leistina, kolega.. . vusiam lieknam vyriškiui Kiulkiui jo atžagarius lyg duonos kepalas išdygo žingsnius visi atleido. Tas pilvas. Kiulkienė, žmona, šnirpščiojo nosimi ir lau nesiskundė taukų stoka, kė. kada paskutinį kartą tad ir gyvenimo draugą žvilgterės į saulę. stengėsi kuo geriau šerti. Vieną rytą Kiulkis pa — Autoritetas! — mėga budo, varstomas skausmų. vosi Kiulkis. Gi gydytojai Galva plyšo, ausyse spenpripažino, kad trinka pa grindinis gyvenimą varąs — Pagaliau kančios bai motoras. Tada Kiulkis su giasi! — pagalvojo varg sidomėjo medžiokle, šiaip šas ir paskutinį kartą per ar taip — sportas, o braukė ranka dantis. sportas „pataiso“ figūrą. Galudantėje dar nuo Nesėkmė ištiko pirmo lopšio dienų vieta, palikta sios medžioklės metu: šra Erotiniams, tebebuvo, bet tai nepanoro vytis šerno, uvo.. . vos apčiuopiami o pasirinko... direktoriaus keturi kauburėliai. Kiulpasturgalį. * kis aiktelėjo, čiupo veid — Atsirūgs tau, kreirodį, šiaip vartė, taip — vaaki! — grieždamas dan dygsta! Žinia po pusva timis, šnypštė tas (direk landžio apskriejo visą torius!) „Rišamsiuvamklijuojam“ žlugo visos viltys paly gamyklą. Laidotuvių biu pėti į aukštesnę karjeros ras akimirksniu buvo re pakopą. Šiam žmogui gy organizuotas į protinių venimas rodė pačius ašt dantų dygimo biurą. Ketu riausius kampus. Visur. ri bendradarbiai su — Tavo, draugas Kiulki, džiaugsmo ašaromis akyse skyrius kaltas, kad pla lydėjo meistrą į poliklini nas įvykdomas tik 99 ką. procentais! — nebe pirmą — Taip, dygsta , , protikartą po medžioklės kon niai dantys. ~ " Gaila, kad statavo direktorius Terla. vėlokai, bet protingu geJeigu ne tie nelemti riau tapti ir vėliau, negu šratai — to vieno pro niekada, — buvo konstacento netrūktų. tuota čia. Sukvietė savo skyriaus Iš poliklinikos kelias ve — varančiojo gamyklos dė į „Palangą“, paskui „Rišamsiuvamklijuojam“ naktis prabėgo ten, kur mazgo — darbuotojus. Iš už lovą paprastai užmo drožė moralą. kama iš nuosavos kiše — Smegenų rezonacijos nės. išdavos, — apibūdino Kiulkio iškalbą kažkuris Pylėsi sveikinimai, švie bendradarbis, tur būt, žių gėlių puokštes Kiulprisiminęs jo kelionę nuo kienė merkė jau vonioje. mopedo į stulpą. Kai pagaliau pasirodė — Direktoriui ne taip balti perliukai, direkto nusilenkė besisveikinda rius atsiuntė sveikinimą ir mas, — nusprendė kitas, įsakymą, kuriuo Kiulkis — tam ir prireikė vieno buvo skiriamas pavaduo procento. toju. Gyvenimo luotas pa Galiausiai nuspręsta — suko kita vaga. meistrui Kiulkiui nesudyTaip buvo. Kiulkio sap gę protiniai dantys. . . ne. Čiuptelėjo tada Kiulkis už G. AURONIS savo kramtomojo aparato, suskaičiavo perliukus, ogi tikrai — keturių trūksta. IV kurso teisininkui Vy Tada suprato vargšas, tautui Šermukšniui, jo kodėl nesiduoda įveikiami mylimam tėveliui mirus, gyvenimo vingiai. Būtų gilią užuojautą reiškia buvę tie keturi — turėtų VVU KOMJAUNIMO sūnų, dailią figūrą, mėKOMITETO NARIAI gautųsi šerniena, direkto rių ja vaišintų ,tam nerei-
ODE VIRŠININKEI Nuo darbų per kiaurą dieną j Net iškaista Albina. j Bet, išgėrus litrą pieno, Vėl sužimba šypsena.
Bėga dienos lyg _ _ plaštakės, . Rūpesčiai, bendri vargai, I Ir nuo vargo merkias akys I Gal, Albina, pavargai? Ne ,mes dirbsim, kol_ nugriūsim, Bus buitis graži, šviesi, Ir agurkų eilės drieksis, Piktžolių čia nerasi.
Laimės, džiaugsmo, šypsenos I Linkim Tau, Albina, Daug energijos jaunos, Kur tave dabina. Į
REKLAMA «!• Geros valios Labū-i navos gyventojai prašomi| 3 m3 talposl išnuomoti Atsilyginsime E uodą. Šaltais. (Virėarščiais. jos). Skubiai reikalingas gydytojas. Gali būti atei nantis. Atlyginimas pagal atskirą susitarimą. (Mer ginų tramdytoja). 4* Samdysime džiazą gi-l mimo dienai. Kreiptis įl pamainos intendantą. *£• Reikalingas liūtui tramdytojas. Senąjį „liūtui kai“ jau (morališkai) su-| draskė. (Viršininkė). j Ąf Pageidaujame jaunil kaičių.. . Butų gera, kadi mokėtų angliškai, iš bėdosi — lotyniškai ar prancūl ziškai. I (GirJ.room). •J* Reikalingi akumulia toriai vyrams pakrauti. I (Viršininkė).l Teprasmenga agur-l Atvažiuokite — pirl
(Leonija ir kt.) _ Dėkojame virėjoms, sugebėjusioms išgelbėti! prisvilusią košę. (Talkininkai)J
Redaktorius J. GIRDVAINIS Mūsų adresas: VILNIUS, Universiteto g-vė. Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė
TIRAŽAS 2000 egz. LV 11617
Užs. Nr. d