TALKININKŲ RAPORTAI DŽIUGUS Ėjo šaunus filologai
v
S
o I i
ž ar
5,
Rytas puikus. Tirštu rū:u ritasi baltas saulės įamuolys, ištiesia nugarą mllga, nusimetusi tviskančią ■ąsos ašarą, kažko nepatenkin ąs čirkšteli ką tik prabudęs vyturys. Jo dainą palydi mū-
yi ;ų te >a rn
balsai!: -*-• Ėjo
— šaunūs filologai Į kolūkinius laukus. . . Daina dar labiau papildo įuostabią rudens ryto roman iką. Paskui dainą pakeičia •ėdamo traktoriaus kalenlBurgztell užvedamos mas. :olūkio mašinos motoras. Kaž:ur sužvengia kinkomi į vė linus arkliai, šūkalioja vyrai, prastinę darbo diena. Linų laukas nemažas, bet r mūsų sukurta daina kovin;a, atitinkanti darbo nuo taiką. Išlindusi iš rūko saulė ma li, kaip lauke rikiuojasi tieios linų gubų eilės. Nenuistaimai skamba gyviausios nūsų kurso merginos Laimos ekaviičiūtės balselis, kažko-
KOLŪKIEČIAI
GIRIA Pirmadienis sutapo su pir-1 laja mūsų darbo diena. Iški-i > ir pirmoji darbo mįslė: kasi garbiau — grūdai ar šiaudai?* .as garbingiau — pelai iri rūdai plaukuose ar jpūslės^ at rankų? Mat vieni iš mūsų( irbo prie kuliamosios, o kiti< 'Nežūrint^višuotino opti-<
VAIZDELIS kią „filosofinę“ teoriją kuria Leonidas Jaciinevičius. Per dieną visą linų lauką gubomis apkaišėme. Vakare, kaip ir paprastai, vėl suskam ba daina — studentai eina namo. Jie sugrįžta iš laukų, statybų. Vienas kitas skund'žiasi, kad dega delnai, bet nuotaika visų puiki. — Jei dirbti, tai iš peties, ir iš širdies, — nutarė pirmo kurso lituanistai Jonas Lipiinslkas, Vincas Kuzminskas, Romas žlbaitis, Aloyzas Šim kūnas. Net sparčiausi sta tybininkai jiems gali pavydėti tokio tempo, kokiu jie stato kolūkio karvidę. Pastato sie nos auga kaip pyragas ant mielių. O vakare, po darbo, kai smilksta raumenys iš nuo vargio, tikrai malonu sėsti prie vakarienės. Ir kaimiška duona skani, ir apetitas ne pakartojamas. Beje, apie apetitą. Sumanė vienas iš trijų Jonų pasmagu riauti,. Sakosi, smaližiaus ta lentą turįs. Taigi, rado jis ant stalo pūkelį cukraus ir tuoj ėmė jį laižyti. Saldu. Kai su sigriebė, beliko kelios kruo pelės. Ką daryti? Sprendimą greitai surado. Vietoj cukraus — pūkelyje druska. Smaližiškai sugalvota. Bet gudrybė iš aiškėjo rytą, kai šeimininkės ruošėsi saldinti katilą kavos. . . Už cukrų Jonui teko gera porcija „druskos“, VarSas *r dėl apetito. Darbščių jaunų talkininkų rankų laukia kukurūzų liauU1’ plotas vasarojaus’ SW-
izmo, pirmą dieną normos^ ųvykdėme. Kažkas iš mūsų įsakė: įsakė: „Kolūkiečiai irgi ne-( ykdo“. Taip atsirado, pir-, asis pesimistas. , Vakaras mus užklupo beste-, nčius mechaniką, kuris taisė, trukusį diržą, o ieškojo, caudų ______ r_____________ krūvoje pasimetusį. ūžtą. Varžto, žinoma, jis ne-i irado. O kuliamoji taip ir ne-i Rugsėjo mėnesio 25 d. įvyko adėjo veikti. Sutemus trau- Universiteto mokslinės Tarybos ime į savo gūžtą. PesimistasC .posėdis. ------- - Aptarti užsienio kalbų Įėjo, o optimistai „manda-^ dėstymo ' ir studijavimo pagerini ai“ keikė flegmatišką me- mo klausimai. įaniką. ' Bet sekančią dieną paroVietos komitetas apsvarstė . I irne! Tiesa, normos neįvykdė-J ................................................ Universiteto mokslinių ‘korpusų bei esamų prie jų teritorijų būk e, ~ bet- brigadininkas paten- lės visuomeninės apžiūros rezul. . ntas šypsojosi: planai tatus. Patvirtinti darbo — Smagiai dirbat, nesiti-' rudens semestrui. ėjau! . . Bėga dienos. Skubam, Universiteto Rektoriaus isakymes. Skubam prie kuliamo-, Mūsų tikslas — Įvykdyti^ mu Nr. R-352 nuo 1962 m. rug>rmą, parodyti, kad galim/ sėjo mėn. 15 d. už irklavimo augiau nadarvti. varžybose pasiektus įžymius D. SLIMAS tarptautinius laimėjimus, ginant Lietuvos TSR ir TSRS sportinę III k. geografas ikių rajonas, garbę-, Garbės raštais apdovanoIriškabūdžio“ kolūkis studentai: Bagdonavičius A., -------------- 4. I. Išvykstame
Į
talką. ..
inksmo
studentiško
VISU ŠAMU PROLETARAI, VIENYKITlS!
UKNIM
ba. Gerai, darbščios mūsų rankos, kalnus gailime nuvers ti. Tai patvirtins net pate „Šviesios ateities" kolūkio pir mininkas J. Žentelis.
VILNIAUS VALSTYBINIO V . KAPSUKO VARDO UNIVE RSITETO REKTORATO, PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETO ORGANAS
St. KASAUSKAS
Nr. 22 (433)
Eina nuo 1950 metų
1962 m. spalio mėn. 5 d.
Kaina 2 kap.
Ariogalos rajonas 2. Įtemptai darbuojasi prie džiovinimo agregato matematikos fakulteto studentai
Karia P., Jucys C. (visi FMF), Šarmaitis R. ir Levickas E. (Ch. F), Liutkaitis P. (EF), Strigaitė G. (FMF) Apdovanotųjų tarpe taip pat treneris Vaitkevičius >R.
*** Kaip praneša Fizikos ir ma tematikos fakulteto II kurso stu dentas Narkevičius V., įvyko Universiteto turistų išvyka marš rutu — Ignalinos ežerai. Plauk ti teko ir naktį.
Fizikos ir
VISI PATENKINTI Mūsų korespondentas J. Karosas praneša: 500 Istorijos ir filologijos fakulteto studentų talkininkau ja Kėdainių ir Ariogalos rajonų kolūkiuose. Drauge su kol ūkiečiais Jie kovoja už derlių. Orai šįmet nepavydėtini, ir to dėl kiekvieną giedrą dieną stengiamasi išnaudoti darbui. Ne perseniai teko lankytis pas kelias studentų-talkininkų grupes. — Darbas nelengvas: prie kūlimo ir linų rovimo dirbame, — pasakoja pirmo kurso anglistės. — Kolūkiečiai pirmą die ną žiūrėjo į mus su pašaipa. Girdi, ką tos mergaitės čia pri dirbs, Jų rankos tik plunksną laikyti įpratę. Mes nieko neatsakėm, bet nutarėm „spustelti“. Visą dieną dirbom išsijuo sę ir nors vakare skaudėjo rankas, bet buvom patenkintos — dirbome ne b!oqiau u* kolūkiečius. Janonio vardo kolūkio pirmininkas patenkintas studentų darbu. Už linų derlių kovoja ir „Tarybiniu keliu“ kolūkyje dirban tys II kurso lituanistai ir klasikinės filologijos studentai. Dar bas, tiesa, ne iš malonųjų, nes tenka rauti linus tiesiog iš vandens. Bet nuotaika puiki. Tiesa, kolūkio pirmininkas drg. J. Valinčius pirmą dieną turėjo mokyti studentus, kaip rišti linus. Bet tai daugiau dėl jo ambicijos, o ne dėl studenų ne mokėjimo. Dėstytojo J. Stepšio vadovaujami studentai-talkininkai ne tik dirba laukuose. Štai šeštadieniui Jie ruošia draugystės vakarą su kolūkiečiais. Po darbo repetuojama, tariamasi. Kad ir koks bebūtų oras, kad ir koks bebūtų darbas, žvali nuotaika, linksmas draugų būrys neleidžia nuobodžiauti. Studentai supranta, kad jų darbas atneš kolūkiams naudos.
B. Pladis ir V. Gražys.
informacijos sekt.), K. Daukšas, P. Klimka, J. Totorienė (nariai). Mūsų specialus korespondentas L. Braziulis praneša, kad šiais metais vėl veiks Jaunųjų komu nistų mokykla. Jos klausytojų skaičius sieks virš šimto. Jau su darytas darbo planas. Pirmas užsiėmimas — pokalbis apie par tijos nario bilietą.
poilsio vakarų metu palaikymo klausimams. Vadovaujantis Rek toriaus įsakymu Nr. R-357, bu dintiems bus pravedamas nuola tinis instruktažas. Numatyti pa stovaus budėjimo postai. Vad stovaus budėjimo postai. Vado vavimas griežtai centralizuotas. Studentai į Aktų salę bus įlei džiami tik su studentų liudiji mais ir punktualiai.
MUSŲ MEDŽIAGOS PĖDSAKAIS
Rugsėjo mėn. 19 d susirinko ateizmo taryba. Patvirtintas dar bo planas. Diskutuota apie Ta rybos veiklos apimtį, būdus. Smulkiau paliestos priemonės ateistinių būrelių darbui fakul tetuose pagerinti. Kaip praneša K. Lipeika, Universiteto Partinis Komitetas patvirtino tokį Ateizmo Tarybos sąstatą: J. Barzdaitis (pirmininkas), J. Abaravičius ^pa vaduotojas), A. Stravinskaitė (sekretorius), J. Jurša, M. Čer niauskaitė, St. žilionytė (mokslo tiriamojo darbo ir publikacijos sekt.), V. Bagdonavičius, D. Tumosaitė (mokslinio darbo sekto rius), A Gaidys (individual. dar bo sektorius), J. Vaitkevičius (darbo už Universiteto ribų sekt.) I. Abromaitytė (naujų tradicijų sektorius), K. Lipeika (spaudos-
4-------------
juoko prašvito net darganota Čiurlionio
Paruošti Universiteto liaudies draugovės nuostatai. Didelis dė mesys Juose skiriamas tvarkos
19-ame numeryje „Spyg lys“ rašė apie „pirmąją auką“. Ekonomikos fakulteto deka nas praneša: „Studento Vytauto Vilimo elgesys buvo apsvarstytas II kurso buhalterinės apskaitos specialybės grupėje. Draugai
su pasipiktinimu ir griežtai pasmerkė V. Vilimo elgesį, nu tarė pareikšti jam griežtą pa peikimą. Kalbėdamas grupėje, o taip pat pasiaiškindamas pas dekaną V. Vilimas pasiža dėjo, jog ateityje tokie įvy kiai nepasikartos“.
DARBININKAS ABUNDU. Pusė septynių — laikas į darbą. Kambaryje prieblanda. Visi mie ga. Lietus tyliai barbena į stiklus. Ne sinori keltis. Ten, už ašarotų langų akių, šla pia, šalta. Brr. . . Lovoje šilta, gera. Miegas lipina blakstienas. „Tegu ką nori, tą daro. Nesikeistu!“ Bet — kaip į tave pažiūrės dar bininkai, jei apleisi darbą?“. . . .. .Nespėjau apsidžiaugti, kad aš jau stu dentas, kai nelauktai pranešė: „Kas neturite dviejų metų stažo — dirbsite“. — Kas į spaustuves pageidaujate? — Aš! — pirmasis sušukau. Dirbti spaus tuvėje, susipažinti su knygos gamybos menu, prisidėti prie jų išleidimo — sena mano sva jonė. Visa mūsų grupė išsiskirstė po spaustuves ir kitas įmones. Aš ir dvi merginos: Marytė Beresnevičiūtė ir Nijolė Grėbliauskaitė paten kame į respublikinę spaustuvę „Vaizdas“. Pa skyrimu visi patenkinti. „Vaizdas“ — ge riausia spaustuvė respublikoje. Nekantriai laukiame spaustuvės direktoriaus. Kur pa skirs? Kokį darbą duos? — Atsiras iš jūsų mokančių dailiai piešti ar fotografų? — pasiteiravo spaustuvės di rektorius. — Aš fotografuoti tai moku. Buvau mo kyklos fizikų būrelyje, — atsakau. Mus paskiria į fotomechaninį cechą, į bri gadą, kovojančią už komunistinės brigados vardą. Mus pasitinka draugiški, šilti, bet kartu ir pašaipūs darbininkų žvilgsniai. Juo se įskaitau ir nepasitikėjimą, ir norą mums padėti, ir pašalpą. Merginos nueina į retuša vimo Skyrių, o aš į tekstoprintą. Tekstoprintas — tai teksto fotografavimas. Jauna šaka poligrafijoje. Pabaltijy šioje srityje pirmauja mūsų respublika. Da.-bas nesunkus, bet reikalaująs didelio įgudimo, kruopštumo. Meilę darbui įkveoia dabartinė mano mokytoja Elena. Ji aiškina, nurodo klaidas, jei kas nenusiseka _ pa drąsina.
P
Dienos slenka nepastebimai. Juk darbas toks įdomus: pirmas perskaitau „Ekrano nau jienas“, pirmas sužinau, kas naujo „Moksle ir gyvenime“. Vis daugiau ir daugiau įgaunu darbo įgūdžių. — Šiandien darysi- vienas, o aš tik patik rinsiu, — pareiškė Elena. Viską susitvarkau, kaip buvo nurodžiusi. Prasideda įtempto darbo minutės. Filmas ne nusiseka. Sugrįžta Elena. — Blogai? Ji nieko neatsako. Reiškia, labai blogai. Bet pažvelgęs i jos tyras dideles rudas akis, pamatau šypseną. — Neblogai. Nenorėk kažko, juik pirmas. Daryk toliau. Šiandien pirmoji savarankiška diena: Elena išėjo atostogų, likau vienas. Atėjau anksčiau kaip paprastai. Susitvarkau. Laukiu, kokią užduotį duos. Pradedu darbą. Viskas priklau so tik nuo manęs vieno — Elena nebeateis, nebepatars. Turiu įrodyti, ką išmokau. Viską darau nedrąsiai, o jei. . . neišeis. ..? . . Pradedu ekspoziciją. Laboratorija skęsta tamsoje. Žybsi raudonos signalinės lemputės. Tyliai ūžia laiko relės. Aš pasijuntu šeimininku ir stoviu jau ne ant laiptelių, prie ekspozicinio aparato, bet ant kosminio laivo tiltelio. Skrieju pro neži nomus ukus, galaktikas į visatos gilumą. . . Koks iš manęs būtų kosmonautas, jei ne sugebėsiu atlikti tokio paprasto darbo! Ne. Nepaprasto. Juk nuo manęs priklauso sava laikis „Ekrano naujienų“ pasirodymas, išėji mas naujo „Mokslas ir Gyvenimas“ nume rio. .. . . .Pašoku. Apsirengiu. Išbėgu į gatvę. Ly ti nustojo, pro debesų plyšį šypsosi saulutė. Gatvėmis skuba žmonės — taip anksti į dar bą eina tik darbininkai. O vienas iš jų — aš.
Jonas MICKEVIČIUS Istorijos ir filologijos fakultetas
MDiaifiiiuiiiiiiiaiBiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiKiiiiiiiiaiiiiiiiiiiH OIIIIIIIIIIIHIIIIIIIIIIIinHIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIlIKIIIIIHIIIIIIIIIIIilIlIlIU
ERA gyventi kambary kambary- je, kai švaru, tvarkinga.i. Tuomet ir nuotaika pui ki, ir darbas geriau sekasi. O tai priklauso nuo pačių gy ventojų. Užeini į vieną kam barį — malonu pabuvoti. Gre timame — velnias koją nusi laužtų. Jokios tvarkos. Toks — studentas mėgina daryti viisoklausius išvedžiojimus, kad tik pateisintų tą betvarkę. Girdi, laiko nebuvo, neduoda vaško, staltiesės, užuolaidų ir panšiai. Bet juk niekas nedavė ir tam, kur švaru, tvarkinga. Čia reikia tik noro. O jeigu kartais to noro nebūna pas kai kuriuos studentus, tai visuo meninės organizacijos paprašo užleisti vietą norintiems tvar kingai gyventi. Visuomeninės organizacijos, butų skyrius nuo pat mokslo metų pradžios pradėjo kovo ti už tai, kad studentų antrie ji namai — bendrabučiai būtų jaukūs ir tvarkingi. Prie par tinio komiteto sudaryta komi-
G
rezultatus duodantis darbas, Todėl bus labai lengva spręs ti, kaip dirba ta ar kita ta ryba iš esančios tvarkos bend rabutyje. O stengtis yra dėl ko. Universiteto studentų profkomitetas nutarė paskelbti konkursą geriausiai bendrabu čio tarybai išaiškinti. Arti miausiame „Tarybinio studen to“ numeryje bus išspausdinti nuostatai. Taryba, užėmusi pirmąją vietą, žiemos atosto gų metu vyks Į Leningradą. Visad arti ir respublikinė bendrabučių apžiūra. Tur būt, nebus tokios tarybos, kuri ne norėtų išsikovoti pirmąją vie tą. Tai kartu visų studentų garbės reikalas. Jeigu visi no riai imsils tvarkytis bendra bučiuose, tai lengva bus dirbti ir taryboms, ir administrato riams. Nereikia būti abejingu tam, kas nuorūką numetė ant išblizgintų grindų, išsuko iš koridoriaus elektros lemputę. Bendrabučių tarybos ir jų pirmininkai turi palaikyti
BUITIS IR KOVA UŽ ŽMOGŲ J. STASINAS
Studentų profkomiteto pirmininkas
sija labai kruopščiai pažiūrėjo bendrabučius, dalykiškai šį klausimą svarstė Vietos komi teto pasėdy ir numatė konkre čias priemones remonto dar bams pagreitinti, studentų bui tinėms gyvenimo sąlygoms pa gerinti. Šiais mokslo metais bendrabučiai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr .5 jau gerai susitvarkė. Čia daug padirbėjo bendrabu čių tarybos ir administratoriai. Bendrabutyje Nr. 1 išleistas puikus satyrinis sienlaikraštis. Reikėtų, kad panašius sien laikraščius išleistų ir kitų bendrabučių tarybos. Tai pa dės geriau kovoti su netvarka. Žinoma, dar daug reikia pa daryti. kad artėjančią respub likinę bendrabučių apžiūrą pasitiktume visiškai pasiruošę. Naujai išrinktoms bendra bučių taryboms teks dirbti didelį darbą. Visuomeninis darbas bendrabučio taryboje yra konkrečius, apčiuopiamus
3. Jaunų talkininkų ranko nepražus nė vienas naujo derliaus grūdas Visi bus su pilti į aruodus.
se
O
4. Bulviakasys pačiame įkarštyje. Kaip matote, antro kurso fizikės nebijo glitnaus purvo.
glaudžius ryšius su fakultetų profbiurais, studentų profkomltetu. Daugiau konkrečios paramos taryboms turėtų teik ti ir fakultetų profbiurų bui tiniai sektoriai. Jų tiesioginė pareiga kontroliuoti, kaip fa kultetų studentai gyvena, tvar kosi. Praėjusiais metais be veik visuose fakultetuose bui tiniai sektoriai dirbo nepaten kinamai. Man atrodo, mažiau reikėtų bėgioti po bendrabu čius studentų profkomiteto buitinio sektoriaus nariams, o pareikalauti daugiau iš atsa kingų už buitį žmonių. Reikia, kaip ir praėjusiais mokslo metais, atgaivinti fa kultetuose švaros lenteles. Jo se pažymėti pažymiai už tvar ką teigiamai veiks studentus. Niekam nebus malonu, kad ties jo pavarde būtų trejetas ar net dvejetas. Profkomiteto komisija, ne seniai vaikščiojusi po bendra bučius, įsitikino, kad vyres-
Profesoriui M. Marcinkevičiui—70 metų
niųjų kursų studentai žymiai ARYBŲ Lietuvos medi geriau tvarkosi negu pirma cininė visuomenė atžymi kursiai. Tai labai skaudus fak Įžymaus respublikos tas. Reliktą priminti pirma gydytojo, mokslininko, visuo kursiams, kad sekantį kartą menininko, medicinos mokslų už nesitvarkymą bus šalinami daktaro, profesoriaus Mykolo iš bendrabučio. Kiekviename Marcinkevičiaus septyniasde bendrabutyje yra gyventojų šimtmetį. Gimęs 1892 metais taisyklės. Jas būtina įsisavinti Andrioniškyje, buvusioje Uk visiems studentams, gyvenan mergės apskrityje, neturtingo tiems bendrabutyje. valstiečio šeimoje, jis per di Bendrabučių tarybos šiemet delį vargą išsimušė Į mokslus. numatytas iš labai stipraus ak Baigęs juos Kauno Vals tyvo. Studentų profikomitetas tybiniame Universitete, jis gy daug tikisi iš bendrabučio Nr. dytojauja Rokiškyje, Linku 6 tarybos, kuriai vadovauja voje, Panevėžyje. Dirbdamas energingas, sumanus aktyvis periferijoje, jis atranda laiko tas J. Patechas. Bendrabučio sekti medicininę literatūrą, Nr. 1 ir Nr. 2 taryboms vado dirba mokslinį darbą. Tačiau vaus principingos ir puikios tik Tarybų valdžios metais M. aktyvistės A. Zuzevičlūtė ir S. Marcinkevičiui atsiveria pla Uzielaitė. Jos antrus metus čios kūrybinio darbo sąlygos. Prof. Z. žemaitis linki jubiliatui sulaukti šimto metų. dirbs tą patį darbą. Man at Nuo pat pirmųjų Vilniaus iš L. GUOBUŽO nuotr. rodo, patirtis šiame visuome vadavimo dienų, 1944 me •---------------------niniame darbe duos gerų re tais, mes jį matome mūsų zultatų. Universiteto atkūrėjų gretose: savimi, o gyvena šimtų savo Aukščiausiosios Tarybos Pr-4 Taryboms ir fakultetų prof- .jis daug prisideda prie Medi pacientų rūpesčiais. zidiumo Garbės raštu, jam su fakulteto atkūrimo, dir Mokslinį, pedagoginį ir gy- teiktas LTSR Nusipelnusio blurams reikėtų pagalvoti ir cinos ba prodekanu, organizuoja apie komunistinius daigus mū vidaus ligų propedeutikos ka dytojo darbą profesorius , M. Gydytojo vardas. Prof, M. Marcinkevičiais Marcinkevičius derina su disų bendrabučiuose. Yra nema tedrą, kuriai jis sėkmingai dele visuomenine veikla. vadovaujamos katedros moks ža kambarių ir net atskirų vadovauja iki šiol. 1948 m. Už nuopelnus vystant tary lo darbuotojai ir studentai šil blokų, norinčių kovoti už ko — tais metais M. Marcinke binį mokslą ir stiprinant res tai sveikina profesorių Myko munistinį vardą. Vėliau toks vičius apgina mokslų kandida publikos sveikatos apsaugą, lą Marcinkevičių jo jubilie-l to disertaciją apie blužnies, prof. M. Marcinkevičius apdo jaus proga ir linki daug na-l judėjimas apimtų, ir visus kaip kraujo rezervuaro, reikš vanotas Darbo Raudonosios šaus, kūrybinio darbo metuJ bendrabutyje gyvenančius stu mę. Prof. M. Marcinkevičius Vėliavos ordinu, medaliu ,,Už geros sveikatos ir naujų pa-l dentus. Šia kryptimi jau pra yra ne tik Pavlovo idėjų pro šaunų darbą Didžiajame Tė siekimų. Doc. J. SKLIUTAUSK/S dėjo dirbti bendrabučio Nr. 6 pagandistas, bet ir pirmas res vynės kare“, Lietuvos TSR publikoje Įdiegia ligonių, ser ■□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□d □□□•□įfonoūnD taryba. Tai sveikintinas ir už gančių opalige, gydymą mie krečiantis kitus bendrabučius go terapija, paremta Pavlovo mokslo idėjomis. Jis skaito pavyzdys. Politiinis-auklėjamasis dar pranešimą apie savo mokslo darbo rezultatus Vilniuje, bas bendrabutyje yra svarbus Maskvoje, Medicinos mokslų Kasdien plečiasi mūsų aki nes apskaitos specialybės gru-l faktorius skiepijant studen Akademijos fiziologijos insti ratis, didėja žinių kiekis, iš pę. Vadinasi, ne visus kom-B tams komunistinį požiūrį į tute, Smolensko, Tartu gydy kyla nauji uždaviniai, proble jaunuolius domina sekretoriausi visuomeninį turtą, ugdant ko tojų konferencijose. 1959 me mos. Juk gyvenimas nestovi ir grupės draugų ataskaitos^ tais prof. M. Marcinkevičius lektyviškumo, draugiškumo ir sėkmingai apgina daktaro di vietoje. Todėl kiekvienas kom naujo grupės būro ar sek -I jaunuolis turi jausti vis dides toiiaus rinkimai. Į principingumo bruožus. Mūsų sertaciją. nę atsakomybę už tai, ką pa Sekretorių ataskaitose (ypa« Savo paskaitose jis stengia darė, kuo prisidėjo prie kom- prekių buities negalima atskirti nuo mokslo specialybės) b u-l j ideologijos. Iš to, kaip gy si supažindinti studentus su jaunimui TSKP XXII suvažia vo gerai analizuojamas grur, J J geriausiomis rusų medicinos vimo ir VLKJS XIV suvažia darbas, darbo planų vykdyM venama, kokie paveikslai ka tradicijomis, su rusų medici bo ant kambario sienų, gali nos korifėjų — Botniko, Za- vimo Iškeltų uždavinių spren mas. Grupė dirbo neblogai® dimo. Tačiau diskusijų metu nebiiv* ma spręsti apie žmogaus vi charjino, Sečenovo ir Pavlo Norisi pakalbėti apie kele nuoširdaus ir atviro pokalbio®! vo darbais, su naujausiais ta dinį pasaulį, jo požiūrį į gy tas grupių ataskaitinius-rinklgrupės draugų tokial^R rybinės ir užsienio medicinos minius susirinkimus Ekono tarp klausimais, kaip, kodėl, pavyzBa venimą. Tas mus2 aktyvistus, pasiekimais. Svarbiausia — mikos mokslų fakultete III džiui, ne visi grupės draugaJĮ jaudina ir turi jaudinti. Nes prof. M. Marcinkevičius ne kurse. Ką gi davė šių grupių aktyviai dalyvauja erių • užmiršta priminti studentams, už naujo žmogaus kūrimą rei studentai komjaunimui, ar vi gyvenime, šlubuoja pažangulu kia kovoti ne tik auditorijo kad medicina yra humaniš sada jie buvo principingi, mas ir t. t. Ii kiausia profesija, kad meilė se. bet ir ten, kur studentai ligoniui — didžiausias gydy stropūs moksle? Buhalterinės apskaitos spel Kalbant apie susirinkimų cialybės (sekretorė S. Raščiūl daugiausia praleidžia laiką — tojo principas, kad tarybinis paruošimą, reikia pasakyti, tė) ataskaitiniame suslrinkimi gydytojas negali gyventi vien bendrabučiuose. ;kad jie nebuvo tinkamai pa- priešingai — buvo daug kai ! ruošti. Pvz. prekių mokslo beta, ginčytasi, kaip Įdomiai U,Uj i specialybės susirinkime (sekr. pravesti susirinkimus ir kita , i į J. Kriaučiūnaltė) trūko kele- priemones, kas trukdė ir kalt įtos komjaunuolių. dėl to, kad eilė studentų gau d 1 Tas pat liečia ir buhalteri- Įsiskolinimus. Rimas V. nuošir es džiai prisipažino, kad anglį iid Kai šiemet susirinkome į tas mokymasis. Reikėjo ruoš i tis laboratoriniams darbams, kalbos Įskaitos negavo todėl savo fakultetą, mūsų jau nie idė metu (takių buvo nedaug), jie S kas nebevadino „fuksais". Juk pratyboms, seminarams ir t. t. tapo neįveikiamais. Prasidėjo ; nes blogai ruošdavosi užsi ėmimams. Vieni komjaunu<> Kai kam tikras darbas pasi mes jau čia šeimininkai. Gera bėgiojimai, egzaminų perlai-< lial drąsiai kritikavo kitus ui / i po vasaros atostogų sugrįžti į rodė nevertas dėmesio, ir jie, • • vv^aSr iV€u i blogą lankomumą, neprinci I savo fakultetą. Tokios mielos su išdidžia šypsena paliko1 fa Dabar jau palikt, fakultetą pingUm{1 vykdant komjaunu I io tik auditorijos, laboratorijos. Ge kultetą, sakydami, kad buvo sunkiau., Sunku buvo " - J J - ■ j ra vėl lankyti paskaitas, būti „zuorylos“ čia gali mokytis. skirtis su kursu O. Aleščikai- tiškus Įsipareigojimus. Daly t su draugais, kurių tarpe pra Kiti gi galvojo, kad studentai tei, I. Mlelinytei, T. Marcin- į vaujant tokiame susirinkime i Į kyla mintis, kad tikrai susi I sesijos bėgo pirmieji studijų metai, privalo mokytis tik kevlčiūteč. < rinko žmonės, kurie supranta isk gana sunkūs, pareikalavę daug metu. O iki jos dar taip toli Antrame semestre paskaitas kas blogai ir gerai, bet vlsg tsa ir kruopštaus darbo, energijos. buvo! Nesišypsokit, su pirmakur lankė nebe 43 studentai, kaip j jiems dar trūksta entuziazmo ėmf Ne visiems jos užteko. . . Vie pirmomis mokslo dienomis, o i komjaunuoliškos iniciatyvos siais Visaip* pasitaiko! ni išsigando matematikos, ki tik 32. Vienuolika studentų ' Reikia tikėtis, kad šiais metai! J Laikas bėgo greit, ir nepati braižybos. paliko kursą. Vieni sugrįžo į Blogiausia, kad atsirado to jutom, kaip atėjo pirmoji se namus, kiti perėjo į kitus fa grupė ii- gruporgas J. Aliuly ibč kių, kurie norėjo ne mokytis, sija. Aišku, egzaminų bijojo kultetus, treti pradėjo dirbti. tė padarys išvadas iš perna h A metų klaidų. o tik nešioti studento vardą. visi be išimties, tačiau tiems, Reikia pasakyti, kad praei pasirodė Aišku, mūsų fakultete L,stu kurte mokėsi, jie Praėjo ataskaita pramonė K ti mokslo metai buvo gana dentauti“ negalima. Nuo pat lengvai Įveikiama kliūtim, o sunkūs, apkrovimas didelis, o ekonomikos specialybės (sek vo pirmųjų dienų prasidėjo rim- tiems, kurie ruošėsi tik sesijos kurse bevelk visi gamybinin ret. O. Bagdonavičiūtė) pir J kai, todėl mokytis buvo sun minėje komjaunimo organiza ivc ku. Tačiau stipresnieji studen cijoje. Iš sekretoriaus ataskii iod tai padėjo silpniau besimokan tos ir komjaunuolių pasisak: F tiems, atsiliekantiems. Besiaiš mų išryškėto, kad grupėje ne F kinant brėžinius, uždavinius buvo tvirto kolektyvo. Kai lūs buvo galima matyti ir fakul to priežastį draugai iškėlė sti U O! tete ir bendrabutyje. Kartu žininkus ir grįžusius iš gn besimokant susiformavo drau myktas nestažininkus. Tačin avaJ giškas kolektyvas. Kaip da negi tas galėjo turėti įtakos J ■A ■ . rAV/A/, <. bar gaila, kad su mumis nė Juk bendras mokymasis, kom K ra tų vienuolikos studentų, jaunimo organizuojamos prii kad jie kažkur pasiliko. Dėl monės turėjo padėti sukur u.da. to kalti, žinoma, ir mes pa tvirtą kolektyvą. Žinoma, au! J tys. nes laiku nepastebėjome lėjamasls darbas, komjaunui tėi jų atsilikimo, jų abejingumo liškų įpareigojimų vykdym: om.P davė savo vaisius Buvo kr P mokymuisi. Blogiausia, kad tai buvo tikuojami grupės draugai pirmojo semestro metu, kada Naujalis, V. Mickevičius, ir ši IV ‘pu mes dar nebuvome tikrais < tapo gerais grupės draugai •iš draugais. Dabar šito nedaleis- < Moralinis komunizmo statyti n tume iir nedaleisime, nepaliks > jų kodeksas reikalauja: vien: ežiiIV mūsų kurso nė vienas vali.os už visus, visi už vieną. Grup pristigęs draugas! Jeigu ne je reikia kovoti už kiekvien gelbės draugiškos pastabos, 5 draugą, už visų bendrus Int isoT Susirinkime gruri tai turės padėti griežta kriti- ! resus. į komjaunuoliai pripažino, ka TL eini Sigita ANDRULYTĖ į tik kolektyvinės priemonė iau. j domėjimasis grupės draugą T Chem'ios mokslų < padės suburti gerą kolektyv ,Ii(J fakulteto II k. 'lun . V. LASAITĖ technologijos spec. to*** komj. mg. sekretorė ■ EMF komjaunimo biuro narį L
T
ATASKAITOS
Klaidos nesikartos!
J
J. NEKROŠIUS
I
Eilėraštis apie kasas
NUOTYKIU RPYSOKtl
lūs buvote turguj? Ir nieko?! Sakot, žmonės, daržovės,
puodai.
■?
Ziūrėkit,
senutė mergaitės kasą, Geltoną
% RLRKUTfiS
kasą parduoda. Tą kasą,
gal būt, vaikinas Sapnuoja ir vis neužmiršta, Ir atmena jos švelnumą Sugrubę, vyriški pirštai.
PIRMAS SKYRIUS ŠŪVIS KALNUOSE
ALNAS išsižiojo. Nuo stabiai baltom uolom, lyg užsiputojiusio žirgo nasrais, draikėsi miglų kuokš tai. Nuobirynų liežuviai sei lėm tekėjo pro milžiniškų dan tų plyšius. Debesys uždengė nasrus, ir smailos viršūnėlės sumirgėjo pasiutusio šokio sū kury, sušvilpė vėjas tarpeikliuose. „Acha-cha-cha“ - klykė, kvatojo akmenys, tiško sniegas. Kalnas-žirgas purtėsi, kalnas-žirgas pyko. O debesys atkakliai siekė sutramdyti įalutėlį, slinko iš Visų pusių, sukosi aplink vir šūnę, sklaidėsi ir vėl spaudėsi dar glaudtesniiame rate. Retkar čiais kamuoliai atitrūkdavo ir risdavosi per sniegą giliom griovom — sajals. Tuomet atrodydavo, kad kalnas snie gynų liežuviais suaugo su dan gumi. O žemiau, kur milžiniški vandenskyrų gūbriai vienui vieni viešpatavo virš prieblandose čiurlenančių upelių ir šal tinių, buvo ramu. Lankščiom
K
Kainuoja — nedaug! Du rubliai. Derėkis — nupirksi už vieną... Mergaitės, naivus ir nepraktiškas, Tur būt, aš atrodau šiandieną?
r * s tį sio tus ks ili tolė tatų. 3a-
Kasos!
Geltonos kasos! O vis tik jos primena daug ką! Pirmąją meilę mūsų Ir motinų pinamus plaukus.
Tačiau agituot nesiryžtu Už kasas — juk modistės
!\S ic
peikia! Tik nukirpusios jas, mergaitės, [ turgų neneškit! Nereikia.
Gal todėl, kad ji apie save nieko nežinojo... Tėvas man tik vienąkart pasakė apie Ją Tik tada, pradėjo laikyti mane suaugusiu. Man tada buvo 21 metai. Prisimenu, kai aš parsinešiau brandos atestatą, Jis mane kabino ir dar pasakė: „Gerai, vaikeli...“ O paskui Jis bijojo netekti vienintelio švelnaus padaro muose. Tėvas manyje Jautė maža šilumos. Aš amžinai būdavau vienas su savo brėžiniais. Aš vėl sėdžiu ir nedegu šviesos. Aš noriu dar kartą pama tyti viską iš naujo. Ir Jai ką nors pasakyti. Truputį. Kad ji su spėtų išgirsti. Man atrodo, aš noriu Jai pasakyti tai, ko mes tada abu nesupratome. Aš einu prie baltos dėmės. Ir vėl Jos ne berandu. Ji Jau būna išėjusi. Kai tik užmerkiu akis, man visada atrodo, kad aš pradedu girdėti paskutinius tėvo žodžius Po trejų metų... Neprisimenu, nuo kada tai prasidėjo, bet dapar vis dažniau ir dažniau aš Ją imu prisiminti. Ir aš nežinau, kiek vakarų vis nedegsiu šviesos. Aš tik žinau, kad su Ja turiu susitikti. Kaip susitinka visi žmonės.
H i? ml Nuo to laiko, kai mirė tėvas, su ja aš nesusitikau. Neprisimeu, nuo kada tai prasidėjo, bet dabar vis dažniau ir dažniau aš B imu prisiminti. Vakare, kai pilni langai nakties, aš sėdžiu ir galvoju, kaip dabar atrodytų, jei įeitų pro šitas duris. Aš ilgai žiūriu į tammatyti. Kartais man atrodo, kad as duris ir kartais pradedu . es juodų durų viduriu regiu baltą dėmę. Tai turėtų būti jos pidąs. Aš prisimenu, kad jos veidas buvo labai baltas. Gal tdėl, kad^ tokie Juodi buvo jos plaukai. Kambaryje tamsu, ir durys labai juodos. I Aš tik bijau, kad tie plaukai nesusilietų su juoda tamsa neišnyktų baltoji dėmė. Paskui aš matau dar dvi dėmes. Tai jos akys. Paskui dar didelė didelė balta dėmė. Aš ją kažkodėl vis matau su balta suknute. Daugiau aš nieko nespėju pamatyti. Viskas susimaišo. Ir aš vėl bijau degti dviesos. Aš noriu dar kartą pamatyti iską iš naujo. Ir ją ko nors paklausti. Truputį. Kad ji suspėtų įsakyti. ties kuria vieta buvo baltoji Paskui aš noriu nors pasižymėti , , ėmė. Aš prieinu prie durų ir jos neberandu. Ji jau būna išėjusi.
ta liti vd in ld ėll
si
io] "1 "'1 loj y it ’H ta
X
10 )S
Vakare, kai pilni langai nakties, aš sėdžiu ir galvoju, kaip Įi K abar atrodytų, jei įeitų pro mano duris ia Nuo to laiko, kai mirė tėvas, aš Jos visai nebemačiau.
Man kasdien vis labiau ima atrodyti, kad aš jos pasiilgau.
Kai tik užmerkiu akis, man visada iš kažkur iš toli ateina ivo žodžiai. Ji tada dar buvo maža. Vakare ji ilgai prausdavosi, pasilipusi ant kėdės. Paskui at____ B į_____ B ,______ __________ Sgdavo tėvo _______ kambarį pasakyti labanak. Tėvas .. ją pasisodinPvo ant kelių ir sakydavo: „Tu gi gerai nenusiprausei. Akys gi fodos atliko. Tokios Juodos Juodos. Ir žiba“. Paskui mano tėvas ją pabučiuodavo, ir Ji nubėgdavo miegoti. I Po tėvo mirties man liko tik inžinieriaus diplomas. Ant ryto jus aš išvažiavau į savo paskyrimo vietą. Kad nebūčiau kambl iuose, kuriuose Jau niekada nebus mano tėvo. Jai tada buvo šešiolika metų. Aš Ją tuščiuose kambariuose paį<au verkiančią. Ji man rašydavo labai trumpus laiškus. Aš Jai nevisada suspėpvau atsakyti. Ji rašė, kad dirba ir mokosi. Man kasdien ima atrodyti, kad aš Jos pasiilgau I Aš dabar vis dažniau ir dažniau prisimenu tėvo žodžius. Jis Ida pasakė: „Sūnau, dabar gali vesti... Vienam tau bus sun ku . . Ir nepamiršk Vio'etos...“ Jinai stovėjo šalia išplėstom, ašarų pilnom akim ir žiūrėjo tėvą. Ji pirmąsyk matė tai, ką žmonės vadina mirtim. Paskui tėvas dar kažką sakė. Bet mes nė vienas nebeišgirf»n. Ji pradėjo balsu verkti, ir aš Ją uždariau kitam kambary. Į Paskutiniai Jo žodžiai liko sustingę mirštančiuose smegeny-
Į
Man dabar, po trejų metų, neduoda ramybės tie paskutiniai fpų judesiai. Aš nežinau paskutinio mano tėvo noro. Man kar tis ateina klaiki mintis — įsiraust Į tėvo smegenis ir surast tl f neužgesusį kristalą, kurio nieks nieks be mano tėvo žemėje težinojo. Į Man vis dažniau ir dažniau atrodo, kad dabar, po trejų fetų, aš pradedu išgirsti paskutinius jo žodžius: „Vesk Ją... Tu pai, kad Ji. . .“ Tėvas vienas niekada Jos nevadindavo taip, kaip Ją vadino |iso kvartalo vaikai. Ir kaip Ją vadinau aš. Leta. Tėvas man anksčiau sakydavo, kad aš iš Jos vardo padariau lį kiniai žino ką. Aš tik žinodavau, kad velniai žino ko nepada i I rau. o taip Ją pradėjo vadinti mokykloje Į Tėvas Jai niekada nepasakė, kad... Jis bijojo netekti vieninflio šve'naus nadaro savo namuose. Jis bijojo Joje neberasti tos flumos, kuri Jį taip ilgai laikė gyvųjų tarpe. Ji buvo vienintelė ho‘. - p- —• oo a—kstyvos mano motinos mirties. Leta, mano drugeli Leta... Ji uuvo mūsų Kambariuose tikras drugelis...
vorom žingsntavo Įkalnėm Šiurkštūs žolių kupsteliai, o tarp jų driekėsi smėlio ir su trupintų uolienų takai. Jų ne galėjo palikti nei žmogus, nei archaras. Pati gamta pasirūpi no, kad jos kraštutinyblų ko lekcija būtų kuo pilinesnė; gal todėl toks takelis staiga atsi remia į neprieinamą uolą ar ba užsibaigia tarpeklio skar dyje. Kalnas gyveno. Ne tik uo lom, kurias nuolat trupina, ar do, gludina vėjas, vanduo Ir saulė. Ne tik debesimis, sle piančiais Išdidžią kalno-žlrgo galvą. Jis gyveno nuostabiais žiedais. Violetiniai varpeliai kaitaliojosi su išblukusiais melsvais, žydros neužmlršuolėis rateliu apsupo stambiažiedę gražuolę — jos geltoni ligi rausvumo vainiklapiai, susuk ti Į standų gnlutulą, skleidė svaiginantį aromatą, akimir kai nešė žemyn, į slėnius, kur viešpatauja idilinė žiedų kara lienė — rožė. Uolos šešėlyje tarp drėgnų samanų susispie tė gležnų violetinių žiedelių šeimynėlė. Penki vaiinkdapial rietėsi į viršų, tartum ir šešė lyje jiems būtų karšta. O visai
I
Aš nespėjau paspaust skambučio, kai už savęs išgirdau at siveriant duris. Į koridorių kažkas įėjo. Į cementą sausai taukš telėjo kulniukai. Ir viskas nutilo. Aš bijojau atsisukti. Aš bijo jau atsisukti ir pamatyti ją. Aš nežinau, kodėl bijojau. Tur būt nežinojau, ką Jai dabar pasakysiu. Paskui kulniukai atėjo iki manęs ir vėl sustojo. Nežinau, ar aš išgirdau, bet labiausiai norėjau tokio klausi mo: — Jus pas Violetą? ' Aš pajutau, kad paltas pasidarė labai lengvas. Aš visas pa sidariau lengvas ir atsisukau. — Ji grįš iš darbo. Buvusi kaimynė iš karto pažino mane ir pasakė, kur raktas. Kambariai buvo tušti... Aš dabar labai norėjau pabūti vienas. Paskui man rodėsi, kad eidamas į aną kambarį, susitiksiu aš~ sustojau tėvą. Man paltas ant pečių pasidarė vėl sunkus ir ' ' prie durų. Aš dabar bijojau jį susitikti. Po trejų metų. Ir man Jo dabar labai reikėjo... Aš nežinau, kiek laiko stovėjau vidury tuščių kambarių. Aš dabar negalėjau nieko galvoti. Aš jaučiau tik Jos artumą. ______ ______ „ Neapsakomą artumą visuose balduose, etažerėj knygų, kurias Ji va karais laiko savo rankose. Rankšluosty, kuriuo jis kas rytą nušluosto savo veidą Ir rankas. „Tu gi gerai nenusiprausei... Akys gi Juodos atliko... Tokios Juodos Juodos ir žiba...“ Paskui aš kažkodėl pagalvojau, ar dabar dar juodos Jos akys. Man dabar rodėsi, kad aš Jos nemačiau 30 metų. Ir kad ji galėjo pasikeisti. Nežinau, ką aš daugiau galvojau, kol prisiminiau, kad stoviu tuščiuose kambariuose, ir kad aš vienas. Prieškambary čirškė ir čirškė skambutis. . . Aš pris,miniau, kad turiu atidaryti duris. Ir vėl paltas pasi darė sunkus. Švininis paltas. Aš prisiminiau, kad nenusivilkau palto. Durys. Pravėriau duris. Tas pats koridorius. Koridoriuj dvi nustebusios akys. Dvi tamsios vyriškos akys. Man vėl pasidarė lengviau. Paskui 'ėl pasidarė sunku. Dvi tamsios vyriškos akys. Dabar man atrodė, kad aš iš pradžių jose sugavau ne man at neštą kibirkštėlę. Ji buvo atnešta Letai. Kai tik pravėriau du ris, . . Dabar už durų buvo dvi nustebusios akys. Aš paprašiau į vi dų ir nustebau, išgirdęs savo balsą. Jis įėjo. Ledinis pasisveikinimas. Pasitikinti išvaizda. Šviesus paltas. Apykaklė. Apykaklė balta, Dryžuotas kakalaištis. Kaip pasienio stulpas. Aš trumpai Jį stebėjau. Jis pasidėjo , ... ___ ____ ,pirštines. _________ ant stalo Man mintis šmėkštelėjo siaubingai greit. Aš Jo nepažinau. Pažiūrėjęs į jo juodus plaukus galėjai galvoti, ką tik nori. Pagaliau, galėjai nieko negalvoti Aš mačiau, kaip nepažįstamas svečias apžvelgė tuščius kambarius. Man pasirodė, kad Jis čia nebe svečias. Aš pažiūrėjau į Jo pirštines. Jos gulėjo ant stalo. — Ji turi ijrįžti. — (Jis). — Aš taip pat manau. Aš žiūrėjau pro langą. Ir tikrai maniau, kad Ji turi grįžti. Bent Jo aš tikrai nelaukiau. Paskui po langu pasigirdo kulniukų taukšėjimas. Sausas ir šaltas. — Tikiuosi, ji, — pasakė jis. — Aš seniai jos nemačiau. Nuostaba jo akyse. — Jau treji metai. Jis norėjo kažką pasakyti. Tuo metu kulniukai pasigirdo prieškambary. Mes abu tylėjom ir laukėm. Aš pabučiavau Jos šaltas lūpas. Ji stovėjo ir nežinojo, ką sakyti. Ir rankoj laikė atsineštą iš gatvės klevo lapą. Paskui jį padavė Jam. Jis žiūrėjo į mus ir nieko nesuprato. Aš pažiūrėjau į baltą Jo apykaklę. Ir truputį supratau.
u k e 11 a
greta į ramunę panaši gelytė iššaukiančiai atsuko savo galvutę kaitriems saulės sp'ndūliams. Gėlės, gėlės. . . Tik jų gamta nepagailėjo ątšiauriems kalnams. Rausvų, gelto nų, mėlynų, „eglaičių“, „žirge lių“, „varpelių“, didelių ir smulkučių, teinančių akmens plyšelyje, šiurkščių, spygliuo tų ir švelnių, tartum iškal tų nuostabaus menininko iš ryškiausių brangakmenių. . . Bet — atitrauk akis nuo žemės, ir užmirši žiedus. Gėlės r.esušvelnina jausmų, nors jos segamos prie krūtinės, — ten kur plaka širdis. .. Kalnas gyveno šimtais gy vybių. Iš urvelio išlindo rudas graužikas, panašus į mažų žmogeliuką, atsistojo ant už pakalinių kojyčių ir trūksmingal suspiegė. Nusigandęs aido, kūlvirsčia virto atgal. Retuo se arčos krūmokšniuose šaukė kiklikai. Uolų įdubimuose su tūpė laukiniai karveliai. Ne ramiai kvokštė kalnų kalaku tas —- ularas. Apie jo Uždą, Išdavikiškai spiegdamas, įky riai sukiojosi mažytis paukš telis. Tarp Juodų skalūnų vin giavo srovelė — raitėsi Juo da nuodinga gyvatė. Saulės atokaitoje bebaimiškai čiuoži nėjo mažyčiai driežai, išdidžiai ropojo skorpionai. Tarp ske veldrų, tvirtai įslrėmusiios voriškomls kojomis į akmenį ir nuolat judindamos čiuptuvus, tykojo grobio didžiulės falan gos, o Jų nuodingi broliai — tarantulai Ir karakurtal — rin kosi tamsesnes ir vėsesnes vie teles. Surūko tolumoj nuobirynas — tai jaašoko kažko nu sigandęs archaras ar lieknakojė kalnų stirna — jeLiikas. . . Tik dangus be gyvybės. Čia viešpatauja debesys, saulė ir vėjas. O paukščiai glaudžias prie žemės. Net išdidūs grifai sutūpė neprieinamų uolų vir šūnėse. ir kraipo plikus kak lus, kai pyksta kalnas-žir gas. . . Viename iš žalių sajų pala pinėje sėdėjo senas kirgizas. Jis ką tik Išgėrė šalto, stipraus kumyso, suvalgė gabalėlį ark lienos, užgerdamas ją stipria žalia kok-arbata iš plokščios plalos, ir dabar galvojo apie savo anūką Tochtogulą. „Sau sas medis — suodžius, o žalias — vaisių duoda“, — mąsto aksakalas. Toks ir Tochtogu las. Nevisada gyvena pagal jo, DžumabajĮaus, patarimus, ta čiau vyresnius gerbia, Išradin gas. netlnginys. „Pas protin gą džigitą nenuvargs arklys ir
drabužis nesuplyš“, — vėl galvoja aksaikalas. Jis ramus dėl savo anūko. Tochtogulas jau nas, bet prityręs čabanas. Jo klauso didžiulės otaros. Kelias į džallo — jam ne naujiena. . . Palapinėje tvanku, nors ir durys, ir langeliai — atviri. Senus kaulus maloniai glėbes čiuoja šiluma. Akys merkiasi, svyra galva. Akimirkai su grįžta jaunystė. Štai jlis uolom sėlina prie arcbarų gūžtos. Visai visai netoli tikslas. Ir staiga iš krūmų išlenda lokys. Šūvis. Pro šalį. O lokys jau įsiuto ir puola. Netikėtai tuš čias šautuvas vėl iššauna. Lo kys krenta. 'Džumabajus purto galvą, pratrina akis. Ir ko tik nesu sapnuosi! Gėda pasakoti kam nors apie tokį sapną — iš juoks. Kur tat matyta — tuš čias šautuvas iššauna! „Pase nau“, — linguoja galva aksa kalas. Kažkur kalnuose dusliai drioksteli šūvis. Senis klauso si. „Pasigirdo“, — abejoja. G kas nuostabaus, jeigu ir šau do? Kekliikų daug, ularų daug ir ožių už perėjos, ojoj, kieto daug. . . Senis patogiai įsitai so ant košmos, paima į ran kas doimlbrą ir, daužydamas pirštais stygas, užtraukia be galinę dainą apie didįjį kirgi zų karžygį Manasą ir apie kaimą, kuris pavadintas drą suolio vardu. Todėl, kad jis tarp kalnų, lyg Manasas — tarp žmonių. . . O'kalnas-žirgas vis tebepy ko. Žemyn riedėjo akmenys, tiško sniegas. Vis greičiau de besų jūroje šokinėjo baltos viršūnėlės. O toliau dangus buvo gied ras. Debesys nedrįso palikti savo postų. Nutolusius nuo viršūnės Juos ištirpdintų kait ri saulė. Vėjas ir saulė viešpatavo virš kalnų. Staiga sujudėjo grifai, ištie sė kaklus. Paskui tingiai su plasnojo sparnais ir nuskrido žemyn. Dar po kelių akimir kų iš plyšio uolose šovė į dan gų stambus paukštis. Blizgėjo saulėje baltos ir juodos plunks nos. Keli .galingi mostai, ir paukšti pagavo termikas. Ra tą po rato suiko jis, vis labiau toldamas nuo kalno. Pagaliau virto mažyčiu tašku ir ištirpo dangaus mėlynėje. Sunerimę grifai sugrįžo at gal. J stačias uolas. Dangus vėl Miko be gyvybės.
5. O silosą ruošia pirmo kurso matematikai.
)
J. JARMALAVIČIUS
RAPSODIJA
I ir jis — du studen
tai, ekonomistė ir filo J logas. JI graži, ir jis
gražus. Liekna figūrėlė siau ru sijoniuku ir tiesus atletas su ūsiukais panosėje. Jos pus metinė šukuosena puikiai de rinosi su putliu veideliu. Jo siauros kelnės atitiko siaurą galvą. Ji nežinojo, ką veikti, ir jils nežinojo. Nežinodami to, vieni kortomis lošia, kiti pirš čiukais nosytę krapštosi. Sį kartą ji juokėsi, ir jis juokė si. Juodu susipažino visai ne seniai. — Meri, — ji ištiesė tada jam putlią rankytę (tikrasis jos vardas — Marytė). — Džonis, — jis stuktelė jo kulnu į kulną (tikrasis jo vardas — Jonas). Susipažino, pasijuokė. Toks buvo pirmasis jos ir jo susiti kimas. Ji buvo laiminga, ir jis laimingais. Kitą dieną Meri ir Džonis vėl susitiko. Jis tarė jai: — Gal šį vakarą nušl'laušime Į kiną. Kažikur eina „Rap sodija“. . . Klasė! . .
Ji sukikeno, šaudydama pri tarimo žvilgsniu. Vadinasi, su tiko. Jis saldžiai nusišypsojo. Viskas aišku. Toks buvo antrasis jos ir Jo susitikimas, trumpas, žemiškas. Ji meilikaudama atsiprašinėjo, kad skubanti, ir jis gailėjosi. Trečią kartą Meri ir Džonis susitiko vakare, prie kino teatro. Buvo sutarę susitikti devin tą. Ji pavėlavo ir jis taip pat. Abu l'abu tokie. Jis paėmė jos ranką. Grei tai ji įsikibo į jo dešinę. Ji ir jiis ..šlifavo“ gatvę. Kaip bu vo susitarę. Paskui abu žiūrėjo „Rapso diją“. Jos putliu veideliu nu riedėjo ašara. — Oi, kiek pas ją sukne lių. .. dieve mano. . . — Jo kelnės. . . klasė. . Paskui ėjo i parką. Ji atsisėdo ant suolelio, ir jils taip pat. Jis apkabino ją. Ji prisi glaudė prie jo. Jis atsiduso.
ISTORIJA IR MES
„Didelę istoriją sukūrė Lie- šo visas pelkes ir miškus. Ko-) turvos partizanai Didžiojo dėl jie negali Įtraukti Į savoj maršrutus partizanaviečių? j Tėvynės karo metais. Įdomu dabar aplankyti jų Siek tiek sutvarkius apgriu-: stovyklas, pavaikščioti partiza vusias žemines, čia būtų gali- < nų takais, pabūti tose vietose, ma įrengti nakvynės vietas tu kur laistoma krauju ir ugni ristams. O dar įdomiau būtų mi augo laisvė. Dabar ten li pasikviesti prie turistinio lau kę tiik apgriuvusios žeminės. žo partizaninių kovų daly Lietūs, vėjai ir laikas rūpes vius, kurie gyvu žodžiu pa tingai pasidarbavo, sugriauda pasakos apie tas didvyriškas! mi tai, ko nesugebėjo per tre- kovas, taip lakoniškai trum-S jis metus sugriauti sužvėrėję pai aprašytas partizanų dieno- ) j okupantai. Keista, kad mes naščiuose. Mes turlme_ padaryti viską, į neleidžiame griūti kunigaikš čių, bajorų pilims, kurių res kad neužželtų partizanų ta-s ! tauravimas reikalauja dide kai. Čia pateikiame vieno turis-į lių lėšų, o apsaugoti nuo griu vimo keletą žeminių, kuriose tinto maršruto aprašymą po ? ištikimi Lietuvos sūnūs kovo Švenčionių rajone esantį An-> jo prieš okupantus, neturėjo tanų mišką, kur buvo „Vii-5 me laiko. . . Čia net lėšų ne niaus“ ir „K. Kalinausko“ ! reikia. Tai gali padaryti savo partizanų būrių, vadovaujamų! jėgomis komjaunimo organi TSRS didvyrių drg. drg. Apy-f valos ir Urbonavičiaus, bazės, j zacija, pionieriai“. Apie būrių veiklą galima pasi- > Tai tik kelios eilutės iš Z. Skaityti tų pačių autorių para- S Butkevičiaus straipsnio „Par šytoje knygoje. tizanų takais“ (1962 m. Nr. Žygį patogiausia pradėti iš) 9, „Jaunimo gretos“), bet ir jos meta savo kaltinimą mūsų Švenčionių, kur Vydžių gatvė-S jaunimui, kartais užmirštan je Nr. 8 gyvena Frolas Jugo- ! čiam, kad laiminga jaunystė vas (gim. 1893 metais). Jis! buvo iškovota brangia kaina buvo partizanų ryšininkas ir! — krauju. Tikrai, kodėl mes, galt daug papasakoti apie! atstatę sugriautus miestus ir partizanų veiklą. Jis pats yra į kaimus, griūvančias pilis, pa atvedęs į partizanų būrį 60 į s mirštame apsaugoti nuo ne ginkluotų vyrų. Už 30 km, Adutiškiu linų < taus ir vėjo keletą žemintų, mūsų tėvų ir brolių krauju fabrike, dirba ūkvedžiu Lak-! tiejus Martynovas (buvusi! aplaistytų? slapyvarde •— Kuznecovas), 1960 m. Gamtas apsaugos kuris mielai pasidalins prisi-j komitetas į landš’aftinių-istori- minimais. Dar už dešimties < nių draustinių sąrašą įtraukė kilometrų yra Matiškių kai-! Visas vietas, kuriose gyveno mas, ten patogu pernakvoti. ir kovojo tarybiniai partiza Kaimo pakraštyje, prie gele-S nai Didžiojo Tėvynės karo me žinkelio tilto gyvena drg. Jur tais. Tokių draustinių yra gis Vileita (buvusi slapyvardė) penki. Sartonių miškas Aly — Jurka). Jis jus nuves į 47! taus rajone, Rūdninkų giria, kvartalą, kur buvo partizanų ! Antantų miškas Švenčionių ra bazės žeminės, o iš čia per! jone. Inkleriškių miškas Tra mišką — iki 52 kvartalo pa-! kų rajone, Miliūnų miškas Ro kraščio, kur jis buvo Įs'iren-J kiškio rajone. Bet daugumoj gęs bunkerį — ligoninę. Čia ! partizanų stovyklas yra nesu du mėnesius gydėsi drg. Apy-s tvarkytos. Dar praeis metai vala. ! kiti ir jos baigs griūti. Ar ne Jei nerastumėte I. Vileitos ( laikas dabar, kol dar gyvi par Antanų kaime susiieškokite) tizaninių kovų dalyviai, kom eigulį Vilių Malčių, kurio ei-J jaunimo organizacijų, turistų guvoje yra 47 ir 52 kvarta ir Gamtos aupsaugos draugijų lai. į jėgomis sutvarkyti partizanaToliau einame į Kazitiškiui vietes, užkonservuoti jas? mišką, kur irgi šeimininkavo Kodėl mūsų Universiteto partizanai. Iš čia galima pa- ! komjaunimo organizacija ne teikti į Adutiškiu—Tverečiaus) galėtų nors dalinai prisidėti kelią, o iš ten — į Ignaliną. į prie šito darbo? Juk tai kiek P. BLUZMA vieno komjaunuolio garbės WU Gamtos apsaugos j reikalas. Mūsų turistai išmaidraugijos pirmininkas
* UNIVERSITETO TURISTE! KOVOSE SU FAŠISTINIU ŽVĖRIM LIEJO KRAUJĄ TAVO TĖVAI, VYRESNIEJI BROLIAI IR SESERYS. TE GUL NIEKAD NEUŽŽELIA PARTIZANŲ TAKAI! LV 10818
JUMORESKA ***
taip pat. Jis tarė: — Aš tave myliu. . . — Ir aš. . , — ji pabučia vo jį. Viskas aišku. Vakar Meri ir Džonis susi pažino šiandien mylisi. Toks buvo trečiasis susitiki mas. Tokia taisyklė — mylėti. Prabėgo dar viena diena, neaiški ir nesuprantama. Meri ir Džonis nesusitiko. Vakare, atsigulusi lovoje, ji galvojo: „Man jau nusibodo mylėti Džonį“. Jis tą patį vakarą panašiai galvojo. „Užteks mylėti Me ri“, nusprendė pagaliau. Žuvo viena meilė, kaip žū va Į dausas skrendanti ger vė. Jai negaila meilės, ir jam negaila jos. Kol kas ramu. Meri nieko nemyli. Viena naktis rami. Kitą rytą Meri sutiko Žaką (tikras vardas — Jokūbas). Jis chemikas. Ji buvo graži jam, ir jis buvo gražus jai. Susipažino. Antrajame susitikime susi tarė dėl „Rapsodijos“. Trečiajame susitikime vėl „Rapsodija“, jos akyse ašaras ir suknelė, jo akyse — siau ros kelnės. Paskui vėl tas pats parkas, tas pats dūsavimas, tas pats žodis „myliu“. Tokia jau taisyklė. Aišku.
Ji
Sekančią dieną nesusitiko. Meilės pauzė. Ji jau nemyli Žako, jis nemyli Meri. Viskas. Kitą rytą — Sarlis (tikrasis vardas — Karolis). Jis mato ma tikas. Susipažino. Susitarė dėl „Rapsodijos“, verkė suknelės ir ’ dievino kelnes, mylėjo. Tą vakarą jis ją paklausė: — Ar molki „člarlį ..........“?* — Oi, koks žavumėlis. . . — Brauki m rytoj į aktus, •— jis pasiūlė jai. — Tu man vienintelis, ■— ji metėsi jam ant kaklo. Vadinasi, susitarė. Labai ge rai. Kitą vakarą susitiko Aktų salėje. Meri nenorėjo pažinti Sarlio, o Sarlis nepažino Me ri. Meilės pauzė. Aktų salėje — Ž-oze (tikra sis vardas — Juozas). Jis geo logas! Oii! . . Susipažino, susitarė dėl „Rapsodijas“. Vadinasi, vėl nuo pradžios iki pabaigos. Po dienos — vėl kitas. Pas kui dar kitas. Ji jau nepri simena vardų. Prabėgo dar kelios dienos. Ji susitiko jį (vardų neminė siu). — Nuo įskaitos pavarė. .. — Ir mane. . . kirvis. . . Abu labu tokie. Nelaimingi balandėliai, nuskriausti varg šeliai. Nežinia, kas bus toliau.
Atkelta Paskui, atrodo, Ji mus supažindino. Atsimenu, Jis pasakė sa vardą. Aš bijojau, kad ji neištartų žodžio „brolis“. Ji buvo visai tokia pat. Ne, ji buvo visai nebe ta. , . Paskui mes nusirengėm ir susėdom. Jis geltoną lapą sukiojo tarp pirštų. Leta nežinojo, ką daryti, ir išėjo j virtuvę. Mes truputį kalbėjom. — Ji labai susijaudinusi, — pasakė jis. — Jau treji metai. . . — pakartojau aš. Aš žiūrėjau pro langą. Temo. Pažiūrėjau į laikrodį. Septin ta valanda. — Mes dar spėsim nueiti Šiandien mūsų gamykloj koncer tas. Tikiuosi, neatsisakysit ir jus? Gatvės vidurys blizgėjo po lempomis. Asfaltas kaip vanduo. — Man bus labai malonu. Jis kažką pasakė apie čaikovskį. — Aš pirmą kartą klausiau rusiškojo Bethoveno, kai simfo nijos man dar veikdavo nervus, bet ne jausmus.. . Kartą. . . Aš vėl grįžau prie lango. „Leta.. . štai ir Leta. . . Dabar ji tokia graži. Ji atrodo suaugusi. . Prie stalo truputį papasakojau apie save. Jai viskas buvo negirdėta ir ji klausėsi išplėtusi akis Ji irgi galvojo mokytis inžinierium. ’ 1’ _ Paskui kalbėjom visi. Paskui klausiausi ir nieko negirdėjau. Ne, ji buvo visai nebe ta. Aš žiūrėjau Į jos lygius plaukus ir Į sutiktuvių vyną. Aš niekada nemačiau jos ir vyno. Paskui ji atnešė kavos ir pasakė, kad Jie dirba vienoje pamainoje. Aš pažiūrėjau į Jo dryžuotą kaklaraištį. Jis man pradėjo patikti. Aš pasveikinau juos ir pakėliau tostą. vienas Leta pasakojo, kad ji labai pergyveno Ji niršo, kai darbininkas atėjo į darbą išgėręs. Aš tur būt pasakiau, kad jos trumpi nervai. Aš jai liepiau nervus surišt. Kaip aš surišu armatūrą. Kad neišlystų per kraštus. Ji juokėsi ir paskui pasakė, kad tai aš stulpas su armatūra. Kad aš druskos stulpas. Ir ji pakėlė tostą už mane. Kad jos broliui niekada netektų pergyventi to, ką ji tada pergyveno. Aš tik bijojau, kad ji neištartų šito žodžio. Broliui... Man dabar labai norėjosi būti vienam. Ir nedegti šviesos. Po koncerto ji mane su kažkuo supažindino. Aš negaliu pri siminti. Ji nepagalvojo, kad apie ją aš tiek daug galvoju. Namo ėjom tik mes abu. Su ja. Jis paspaudė man ranką. Aš palinkėjau jam labos nakties. Nuo jo rankos man pasiliko šilta. Ne, Jis nebuvo toks, kokį aš sutikau. Aš norėjau jį atsiprašyti už ledinį pasisveikinimą. Kitoje rankoje jis laikė ................. klevo 'lapą, — Tikiuosi, ryt susitiksim? Aš pažiūrėjau į Jį ir nieko nebepasakiau. — Man rodos, aš šiąnakt niekur nevažiuosiu, — atsakiau, Ranka su klevo lapu palengva tolo. Aš su ja pasukau _Į kitą _ nr gatvę. _ .. ..Nuo namų. — Mes pasivaikščiosim abu visą naktį? — jos kulniukai kaukšėjo šalia manęs. — Vaikščiosim. Visą naktį. .. — Po miegantį miestą? Ir kai Jau užgęs visi žiburiai? — Visi žiburiai^. • — Visuose visuose languose? — Languose.. , Aš žinojau, kad po tėvo mirties namie liko tik viena lova. Vieną aš išsivežiau. O kitą pardaviau. Tėvas mirdamas pasakė, kad man bus sunku. Miestas buvo tuščias tuščias. Aš ėjau ir nežinojau, ką Jai pasakyti. Aš per daug žinojau, ką Jai pasakyti. Dramos teatras. Ir balta šviesa. Ir didelis baltas skelbimas „Medžiai miršta stovėdami“. Dabar medžiai stovėdami miegojo. Aš kažkodėl pagalvojau apie’ tą lapą, kurį Jis nusinešė, Jos kulniukai skambėjo į šaligatvį ___ Jos....kulniukai skambėjo visose šaltose ir tyliose gatvėse. Paskui mes kalbėjom apie Jos darbą ir... mano vestuves. Ji klausinėjo apie ją... Aš pasakiau, kad Jos labai Juodi plaukai. Kaip mano? Lygiai lygiai kaip tavo... Ir lygus? Ir lygūs... kaip tavo. Ji Jaunesnė už mane? Ne. Ji tur būt, graži, — Pasakė ji. — O Jos akys irgi Juodos? Man pasirodė, kad ji pradeda suprąsti. Aš jai nebeatsakiau. Aš ėjau tylėdamas. Ir ji ėjo tylėdama. Jos kulniukai skambėjo į šaligatvį. Jos kulniukai skambėjo visose šaltose ir tyliose gatvėse. Jinai tylėjo ir aš tylėjau. Aš girdėjau miegančių žmonių alsavimą. Per storas mūro sienas. Aš norėjau žinoti, ką jie dabar sapnuoja. Visas miestas miegojo ir sapnavo. Gatvėse degė šviesa. Man atrodė, kad ji dega be tikslo ir labai vieniša. „Ne, ji nesupranta. Ji nieko nieko nesupranta...“ Ir mes buvom labai vieniši. Aš paskui supratau, kad mes einam ne vieni.
vo
Ji nežino, ką veikti, ir jis ne žino, ką veikti. Padėjau tašką. Papasakojau toli gražu ne visą istoriją. Nusispioviau — tokia mano išvada apie šį smulkų epizodėlį. Gaila, kad rankoje tik
plunksnakotis, o ne beržin lazda. Jei turėčiau lazdą, į aš eičiau i pasimatymą. Pu mJlausia sutikčiau ją, paskui j jį. Tada ir jis, ir ii sužinotų ką veikti. Man viskas hišku.
♦O*
DU VEIDAI Šeštadienis. Poilsio vakaras. . . Pro sporto salės dūri įslenka neaiškios išvaizdos tipas. Dar vienas. Dar.. . Budin tieji draugovininkai susidomi neįprastu reiškiniu: juk viso durys užrakintos. Sporto salėje juos pasitinka sporto katei ros darbuotojas Jasinevičius M. Ką gi — viskas aišku! 21 noma, draugovininkams, o ne Jasinevičiui. — Jokio rakto aš neturiu, ir nieko neįleidau, — atrėžt jis Orentaitei B., atsakingai už poilsio vakarą. Po kelių minučių paaiškėja, kad raktas vis tik yra. Ti čiau Jasinevičius nenusileidžia. — Nors ir turiu, bet neduosiu. Ką man padarysit! Pienų nys susirinko. . . Tą vakarą draugovininkai tikrai nieko nepadarė. Gal įj gelbėjo Jasinevičių M. dėstytojo autoritetas. Tačiau padaryi reikia. Neatsižvelgiant į autoritetus. Manau, kad šis man dūris vieną kartą išjudins sporto katedros kolektyvą. Paka bėkime ir apie antrą mūsų veidą — neoficialų. . . Ta pat proga reiktų prisiminti ir nuolatinius išgėrimui Žydiškių sportinio sveikatingumo stovykloje, ir tuščias bon kas, besikaupiančias sporto katedros spintose. . . „SPYGLYS“
Kažkas trečias ėjo su mumis. Tarp Jos ir manęs. Be garso Nesiekdamas kojom grindinio. Tik aidėjo visame mieste vienos Jos kulniukai. Šitas garsi daužėsi į sienas Paskui jį sugerdavo miegančios liepos. Karti su juodu nakties miegu. Tas trečias einant vis didėjo ir didėjo. Jis mane nustūmė vieną Šaligatvio kraštą. Ją — į kitą. Gatvės vidurys blizgėjo po lemporr is. Blizgėjo kaip vanduo. Man gerklėje pasidarė sausa. Aš ėjau ir žiūrėjau Į išsilygiavusias liepas Paskui vėl klausiau, kaip jos kulniukų skambėjimas atsimu ša į sienas ir tarpdurius. Už kurių girdisi miegančių žmoiii alsavimas. Jis atsimuša į granitinius karnyzus ir krenta ant miegančii liepų Prie krautuvės durų rymojo sargo siluetas. Kepurė ir pečia buvo balti nuo elektros šviesos. Mes pasukom prie upės. Ant vidurio tilto aš sustojau. Ji irgi sustojo. „Ne, Ji nežino... Ji nieko nieko nežino. Ji ' nepagalvojo, kai aš apie Ją taip daug galvoju.. .“ Aš paklausiau apie jį. Aš net neprisimenu, kaip paklausiau Man pasirodė, kad to trečio tarp mūsų nebėra. Mes jį palikom kai pasukom prie upės. Jį palikom prie sargo silueto, kurio ke purė ir pečiai balti nuo elektros šviesos... Ji pasakė: Jis labai geras. Jis labai labai geras. Ir Ji labai laiminga. J pasakė, kad aš žinočiau, kaip Ji laiminga. Jie draugauja Jau be veik dveji metai. Ir dar pasakė, kad jį norėtų girti ir girti. . . Ji apkabino mano kaklą ir prispaudė karštą skruostą. „Ne, ji nežino... Ji nieko nieko nežino...“ Jis Jai padėjo, kai Ji liko viena. Kai jie susipažino. Jai viena buvo labai sunku. Paskui Ji nieko nebepasakė. Aš pažiurėjau į akis. Jos akys buvo pilnos ašarų. Aš nieko nebesupratau ir Jos paklausiau, kas jai. Ji tylėjo. Paskui pasakė, kad ji bijo ištekėti... Aš vos nesusijuokiau. Paskui aš nežinojau, ką sakyti, ir vo nepradėjau verkti. « Už tai, kad Ji dar neišmoko slėpti ašarų, už tai, kad Ji dar ne išmoko garsiai kalbėt apie meilę. Ne, ji nežino... Ji nieko nieko nežino.. Gal būt, gerai, kad Ji nežino. Nors, gaj būt, tai labai svar bu. „ _,A.Š Pavydėjau, kad Jos laimė ar meilė, kas Ji bebūtų, toki, didelė. Jeigu ji dabar žinotų. . . Kaip už meilę sumoki meilę, o už ašaras atiduodi viską. ax . ut’ gera’’ kad ji nežino... Gal ji už tai ir laiminga. Aš bijojau sutrukdyti jos laimę Ir, gal būt, užtemdyti. . . i x Ne’ ,a5 Ja.’ ^abar. nieko nebepasakysiu. Kaip tėvas nebepasa kė paskutinių žodžių. Jie atliks kaip neužgesęs kristalas, kuri( nieks nieks be manęs žemėje nežinos. Ir, gal būt, be man: tėvo.. . Niekada, niekada. Ir kad aš apie ją žinau daugiau, negu Ji pati. Niekada, niekada .. Ir kad Ji neprisimena nei savo tėvo, nei motinos. Ji prisime na tik mano tėvą ir mano motiną. Tegu mano tėvas ir mano motina bus ir jos tėvais. Kad ii mirę. Jeigu tokiais buvo jai ir gyvi. Rytą jie abu mane palydėjo. Aš labai labai norėjau būti vienas. Namie. Tarp savo brėžiniu Vakare užsidegsiu žiburį. Nuo mūsų išsiskyrimo aš. . . Leta, mano drugeli Leta. . Dabar gal būt visada tu būsi mano sesuo. Gal būt, tai tavo laimė. Didžiulė didžiulė. Gal už tai aš J bijojau sutrikdyti. nTu 1erai penusiPrausei... Akys gi juodos atliko. Tokio juodos Juodos. Ir žiba...“
REDAKCINĖ KOLEGIJA ^.i>iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiinii!
= JAUNŲJŲ ŽURNALISTŲ M-LOS KLAUSYTOJŲ = DĖMESIUI! = EILINIS UŽSIĖMIMAS ĮVYKS SPALIO MĖN. 15 = D. 18 VAL. 32 CENTRINIŲ RŪMŲ AUDITORIJOJE. = SPALIO MĖN. 22 D. 18 VAL. VISI KLAUSYTOJAI = RENKASI VVU KOMJAUNIMO KOMITETO PATAL = POSE. bus paskirstomos gamybinęs užduo REDAKCIJA
=
.viniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiif iniiiitiiiiinininnitiiiiHf nnr: iiii ii i iiiiiiiiniiiiii
IV kurso germanistai reiškia gilią užuojautą kurso draugei SNIOKS, AITE! Zitai, Jos mylimam tėveliui mirus
Rinko ir spaudė LKP CK Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvė Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto 3. Telef. Nr. 7-79-17; •TAPMBHHMC CTyĄEHTAC* OpraH BaabHioccKoro Toc. yHUBępcHTera («CoBeTCKna CTyąeHT» ), aapec: r. Bhjishioc, yji. yuMBepcHTeTO, 3.
Užs. Nr. 54&