DARBO APSAUGA! Studentiškos' vasaros darbo stovyklos mūsų Universi tete tapo tradicija. Jau trečia vasara, kai respublikos kol ūkiuose lankosi studentai ne tik kaip kraštotyrininkai, tu ristai, poilsiautojai, bet ir kaip statybininkai. Pirmą vasarą kolūkiečiai į studentus-statybininkus žiū rėjo skeptiškai. Jaunystė, entuziazmas padarė savo. Dabar jau niekas nebesišaipo, nelaido špilkų studentų adresu, nes žino, ką ėmėsi studentai dirbti, vadinasi, padarys. Vasaros darbo stovyklos ne tik pulkus poilsis, bet ir vieta, kur kovojama už mokyklos garbę, kur klesti kom jaunuoliška draugystė, kur grūdinasi jaunystė, kur vystosi ir auga nauja pažiūra Į darbą, į žmones, Į kolektyvą. Vasaros darbo stovyklos Išugdė daug puikių Univer siteto komjaunimo, profsąjungos vadovų. Tai R. Trimonis, VI. Andrijauskas, J. Mykolaitytė, A. Tytmonas ir eilė kitų. Studentai visur dirba karštai. Jų rankose darbas virte verda. Nesigailima nei laiko, nei energijos, nei jėgų. En tuziazmas. Dažnai iškyla šūkis: „Kad tik daugiau, kad tik greičiau!” Tikslas! Mes sveiki, jauni, energingi ir kuo grei čiau. Ir štai čia, karštai, jaunatviškai beslimdaml darbo studentai, netgi ir stovyklų viršininkai bei mūsų inžinie riai — Politechnikos instituto studentai dažnai arba net visiškai užmiršta papraščiauslą, bet būtiną dalyką — darbo apsaugos organizavimą. Štai, pavyzdžiui, Eišiškių rajono Pirčiupio kolūkyje (stovyklos viršininkas IV kurso ekono mistas L. Andziulevičius, darbų vykdytojas A. Karalius) visiškai pamiršo apie pirštines. Studentai ritino į tranšė jas akmenis — be pirštinių, iškrovinėjo silikatines plytas — be pirštinių, betonavo — be pirštinių. Negana to, sto vyklos viršininkas nematė, kaip studentai maišė betoną, betonavo basi, bet ir pats dirbo basas. „Raudonosios vėliavos” kolūkyje (stovykla Nr. 5), „Nemuno” kolūkyje (stovykla Nr. 1), Kudirkos vardo kol ūkyje (stovykla Nr. 3) studentai jau dirba mūro darbus. Kyla aukštyn sienos, o kartu iškyla nauji reikalavimai dar bo apsaugos organizavime. Būtini tvirti, platūs pastoliai, kopėčios. O kaip gi tvarkosi šių stovyklų viršininkai, dar bų vykdytojai. Blogiausia tai stovykloje Nr. 3 (stovyklos viršininkas R. Mališauskas). Sienos jau pakilo gana aukš tai, su jomis ir pastolių lentos keliamos vis aukštyn ir aukštyn. Kuo aukščiau, tuo mažiau lentų, tuo siau resni takai. Kas gi taį? Tai tik apsileidimas. O kur apsi leidimas, ten Ir nelaimingi atsitikimai. Kaip taisyklė beveik visų stovyklų darbo aikštelėse netvarka. Statybinė me džiaga Iškraunama kur tik papuola. Praėjimai užgriozdi nami įrankiais, nereikalingomis lentomis. Darbo įkarštyje studentai nemato, bėga, skuba, kad tik greičiau. Nemato ir stovyklų viršininkai ir darbų vykdytojai, o jie ypatingai turėtų tai matyti. Jie atsakingi ne tik už darbų vykdymą, bet visų pirma atsakingi už žmones. Entuziazmas neturi būti nelaimingų atsitikimų priežastimi. Pirštinės smulkme na, gal kas nors pasakys, tas pats išdrįs pasakyti ir kad Judą pastoliai, plonos lentos, llnkstančlos . po kojomis, taip pat smulkmena. O kaip apie tokį vadovą pasakyti? Darbo apsaugos organizavimas stovyklose — vienas Iš svarbiausių uždaviniu ir čia negali būti jokių nuolaidų, jokio abejingumo- Šitą turi gerai įsisąmoninti ne tik sto vyklų viršininkai, darbų vykdytojai, bet ir patys studentai-statybininkal.
MUSU SVEČIAI
visų Vilnius,
1
1959 m.
*|
23 KETVIRTADIENIS
][
--------------------------- ji P
Kaina 20 kap.
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO PARTINIO BIURO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETU ORGANAS
Pastoliai kyjji auk št y n MES LAIMĖSIM! „Sveika, komunistinio dar nuolaužų kibirus- Ir dainavom bo vasara!” Aš pirmą kartą kartu, ir juokėmės. . . Paskui darbo stovykloje. Mus priima inžinierius išsigando, kad mes su gėlėmis, laUkia paruošta pergreit dirbam, kad mūri ninkai nespėja mūryti ir mes vakarienė, baltos lovos. Po langais kvepia gėlės, nustosim darbo. . . Norėjo su daug gėlių. O darbo stovyk skaldyti mūsų ‘betonuotojų_ loje kareiviškai išsirikiavę brigadą. . . Kituls išsiutinėdapagerbiant vėliavos pakėli vo žvyro, plytų vežti, Bet mą. . . jie ateidavo (paskubėdavo tai Ką pasakyti apie mūsų padaryti), ir mes vėl betonuo nuotaiką. Norisi daug daug davome visi. Daug skausmo dirbti. . . Taip, čia tikrai mes Ir baimės kas rytą, kad nesu pajutome komunistinės atei ardytų mūsų betonuotojų bri ties vėją. Viena mergina antrą gados. . . O vakar betonuotojų briga darbo dieną man pasakė: „Ko tau plėšytis — vistiek nemo da žaidė tinklinį prieš mūri ka. . .” Bet ji taip sakė, kol ninkus. Mūsų buvo labai silp_ „pastovaus darbo. na brigada, bet noras įrodyt, neturėjo .pati Taip. Banga (III kurso žurna- ką gali betonuotojai, padvigulistė) tikrai užmiršo šluos žo blno jėgas: geriausieji beto džius, o juk išvažiuojant sakė, nuotojal Gediminas su Povilu kad Ji „atostogaut” važiuoja darė Ir čia stebuklus. . . Ir ko(ne JI, o kiti, sprendžiant iš Jos išvaizdos). Bet dabar Ban ga dirba betonuotojų grupėje — pristatinėja kibirais man plytų skaldą. Mes ją lšrinkom betonuotojų kapitonu. Kiek Neilgai, vos vienai dienai, vieną dieną ji daro vis dides nę pažangą, vis aukščiau už tebuvo nuleista stovyklos Nr. kelia sunkius kibirus. Bėginė 2 vėliava Daugų rajone „Tal ja, komanduoja. Vadinasi, dar kos keliu” kolūkyje. Liepos bo ir kolektyvo įtakoje auga 14 -dieną ją vėl pakėlė antro žmonės, pamilsta darbą. Mat, sios mūsų Universiteto staty mūsų betonuotojų brigada ta bininkų pamainos atstovai: po nuo pat antros dienos su- Petrauskas, Naudžiūnaltė ir slcementavęs kolektyvas. Ir .Petravičius, Suplevėsavo ji, kaip nedirbti, nelenktyniauti plalskoma vasaros vėjo, o ša darbe, jeigu betonuotojų bri lia stiebo išsirikiavo dvidešimt gados pagrindą sudaro tokie šeši statybininkai, pilni pasi puikūs žmonės, kaip I kurso ryžimo ir energijos, kad kabibliotekininkas Gediminas dalsę skurdų Vargaklemlo kai Daubaras ir III kurso biblio mą papuoštų dar vienu nauju tekininkas Povilas Saudargas, pastatu — septyniasdešimties dėstytojas Sauka. . . Nuosta vietų karvide. būs žmonės. . . Jų rankose dar— Pirmoji pamaina pastatė bas virte verda. Mes tapom sienas, o mes užkloslm jas sto visi (betonuotojai) neperskiria mi. . . Vakar Gediminui liepė gu! — nutarė pamaina. Ir taip nuo pat pirmos die po pietų ruošti skiedinį mūri ninkams. Gerai, kad tai pasa nos prasidėjo įtemptas darbas. kė po pietų — būtų dingęs Šlama, gaudžia giria. Atsi apetitas. . . Bet Tytmonas mus dūsta paskutinį kartą senelės nuramino, kad mus išskyrė tik pušys, sudejuos ir virsta že mėn nuo traukiamų plūkiu. laikinai — pusdieniui. Kiekviena diena — ištisas Stiprios rankos juos traukia: romanas — pilnas, degantis Narkaus, Rakausko. Neatsilie gyvenimas, kaip ši negailes ka ir merginos: stoja T. MetZiurlytė prie tinga saulė ir kaitra, siunčia lovaltė ir A. ma, lyg tyčia, mums iš dan pušies, kurią vargu ar apka gaus. Bet mes ir jos nebijom. bintų, pusvalandis — ši ir Užvakar mums reikėjo užbe- virsta su trenksmu. Na, o po tonuoti labai aukštą sieną. In to suburzgia traktorius, apjuo žinierius sakė, kad bus darbo sia Balandis grandine pušelės ten visai savaitei, bet mes pa liemenį, Ir prasideda jos ke darėm tai per dieną. . . Pasi lionė iš miško į lentpiūvę. darėm pakopas pastoliams ir Dirba žmonės nei karščio, nei konvejeriu siuntėm į viršų be nuovargio nejausdami. O tuo pat metu nemažiau ir pertraukos betono ir plytų
vą aikštelėje laimėjo betonuotojal! Taip. Aš užmiršau kitus žmones... Mūrininkai. Tai mū sų Alfredas (Tytmonas), Gied rė Urmanaitė, Albertas Rosinas, Julė Sčerbakovaitė ir ki ti. Alfredas iš viso universa lus žmogus: ir geriausias mū rininkas, ir geriausias, gal būt, tiklinio žaidėjas ir dai ninlnkas. . . Gorkis sakė, kad visi gražuoliai yra drąsuo liai. Bet, gal būt, jie todėl ir gražūs, kad švyti iš vi daus ta negęstančia kūrybos ugnimi. Ir todėl žmonės Juos taip myli. . . Entuziazmo bal siai daug. Kovojam už komu nistinės brigados vardą (betonuotojai), žinoma, taip sako me, o juk, tur būt, iki Jos mulns dar toli. Atvažiuoja žurnalistai iš radijo, iš cent rinių laikraščių. Bet ar tas svarbu, kad apie mus ką pa rašys, svarbu, kad jautiesi čia
reikalingas, kad dirbt taip ge ra, kad, pagaliau, pats pajunti netolimos komunistinės atei ties gyvenimo pulso mušimą. Aš nebemoku apie gyvenimą rašyti. Gal todėl, kad susidū riau su juo akis į akį, Ir jis apsvaigino karštu savo atsavimu kaip vynas, kaip gegužio oras pavasario naktį. Kitą kartą aš pasistengsiu perduot tiesiog darbo dienos alsavi mą, jei tai bent dalinai pasi seks. Šiandien sekmadienis. Mes ilsimės, Ilsimės. Juk daug kam skauda rankas, pečius. Visą dieną buvom prie eže ro, o vakare žaidžiam tinklinį su vietos komanda. Vakar va kare mes prieš juos laimėjom, bet šį kartą, sako, bus jų pa grindinės jėgos mestos į mū šį. Mes kelsim morališkai sa viškių dvasią. Ir mes laimė sim. Aš žinau. Laimėsim Vanda JASINSKAITE Darbo stovykla Nr. 1
KOVA UŽ STOGO VAINIKĄ
surado daug gerų draugų. „Daug kas paliko neišdil domus įspūdžius, bet tikrai niekada neužmiršime paprasto lietuviško „Draugas“, — kal bėjo išvažiuodami studentai. „Draugas“, „Šok“, „Tun-dze“. Vienodai mielai ir dainingai šis žodis skamba visose pa saulio kalbose.
PENKIOS DIENOS VILNIUJE
valtę svečiavosi mūsų mieste, Penkias dienas viešėjo Universitete mūsų tolimieji draugal — Leningrado Zdanovo vardo Universitete studijuojantieji Kinlios ir Albanijos
vienykitės i
Lapos mėn.
studentai. Svečiai apžiūrėjo miesto architektūrinius pa minklus, muziejus, lankėsi istorinėse-revolluclnėse vieto se, pabuvojo Trakuose, Vala kampiuose, studentų sportinė je sveikatingumo stovykloje Žydlškėse. Nors dabar, vasarą, nedaug belikę studentų Universitete, bet albanai Ir kiniečiai greit
Sukluso ne vienas poilsiaulajas, kada virš Trakų ežerų Paslglrdo vingri ir neįprasta melodija. Tai savo liaudies dainą užtraukė grupė studenlų-kiniečių, kurie praeitą sa-
Salių proletarai,
Nr. 23 (334)
Jūsų miestas mums labai patiko. Aplankėme visus isto rinius paminklus, buvome ir Jūsų Universitete. Universi tetas mus nustebino be galo turtinga biblioteka. Labiau siai patiko bibliotekos rankraštyno skyrius. Jūsų Universi tetas nuostabus. Vilnius mus priėmė labai svetingai ir nuošindžiai, už ką mes esame labai dėkingi. Mes savo akimis matėme didžiulius lietuvių tautos laimėjimus komunizmo statyboje. Tai mus labai džiugina. Jūsų pasiekimais džiaugiamės ne ztik mes, studentai-albaniečiai, bet ir visa albanų tauta. Palikdami Vilnių, mes išsivežame gerus ir gilius įspū džius apie Jūs, brangūs draugai. Mes norėtume susitikti su Jumis pas mus. mūsų saulėtoje Albanijoje. Ju Presim ne Shgiperi Studentų albanų vardu: Vukaj Bajram Niką Vasilika, Ksana Mitl Argir Ligori
:W:Š ■
♦J:
lentplūvėje dirbama: įsitempia Petrausko, Mintauto raume nys, rastas pajuda gaterio link, sučerškia mašinos piūk lai, ir ' išmeta ............................... sakais kvepiančias lentas bei sienojus. O jų jau laukia vyrai, dirbantys
eros
tvarto statybos aikštelėje. Tie sa, kelias dienas jų darbo lyg ir nesimatė: Vizgirda, Varnaglris, Aleliūnas medžiagą ruošė, bet po kelių dienų vi same pastate į viršų pakilo statramčlai. Dabar savo eilės laukia murlatai, na, ir geg nės, kurios jau baigiamos ruošti. Baigiamos paruošti ii; iš miško Ištrauktos lotos, mer ginos kelias dienas iš Valki ninkų gabeno spalius. Po įtempto darbo reikalin gas ir geras poilsis. Prieš ke lias dienas, susirinkus visai pa mainai, pamainos viršininkas M. Aleliūnas įteikė kelialapius i studentų vilą Palangoje ge riausioms darbininkėms V. Pumputytei ir R. Klumbytei. Praeis diena, kita ir į vir šų pakils stogo vainikas, nuai dės galingai visų šaukiamas „valio!” Tai atrodo paprasta, natūralu, o iš tikrųjų tai ko va, į kurią įsijungė visi, kas čia atvažiavo. Vidm. URBONAS, Darbo stovykla Nr. 2
kloties
Paskutinioji darbo diena. Kaip greitai prabėgo stovykloje, dideliame draugų būry, praleistos dienos. Norėtųsi trumpai pa pasakoti apie pirmos pamainos darbo rezultatus šaunūs mūsų vyrai! Padirbėjo labai gerai! Pirmininkas ir kolūkiečiai labai pa tenkinti. Visos trys brigados dirbo be priekaištų. Buvo sparčiai nu verstas klojimas, kertami miške medžiai. Neblogiau dirbo vyrai Ir prie zeimerio. Iš stipriai įdegusių veidų (saulė mūsų nė kiek negailėjo), sudraskytų Ir nublukusių rūbų, stiprių darbo rankų ir linksmų šypsnių veiduose mes galime drąsiai tarti: ,.Mes mokame ne tik džiaugtis, bet ir gerai dirbti. Mes pateisinsime tarybinio stu dento vardą“. Ką gi, prabėgo tik dvi darbo savaitės, bet man atrodo, gali ma drąsiai tvirtinti, kad kitos pamainos dirbs taip pat su ug nele, kurios mums niekur ir niekados nestinga. Darbas baigėsi. Vieni su nemokamais kelialapiais išvyko į sau lėtąjį pajūrį, kiti į gimtuosius kolūkius, gi treti išskubėjo į spor tines stovyklas, bet dienų, praleistų darbo stovykloje mes nie kad nepamiršime. Darbas mus labai suartino, darbas padėjo pa žinti vieniems kitus. Niekas iš mūsų nepamirš mūsų šauniosios vyrų „kapelos”, kuri stovykloje palaikė linksmą nuotaiką Jos nariai — neišsen kami Jumoro šaltiniai. Jų veidai linksmai žvelgia į mus iš lei džiamo stovykloje sienlaikraščio „Statybinirtkas“. Norisi palinkėti visiems, šauniai studentų darbo stovykloje padirbėjusiems draugams, geros kloties, KUKTISKIETIS Studentų darbo stovykla Nr. 4
Malonus įspūdžiai Mes, kiniečiai-studentai, besimoką Leningrado Univer sitete atvykome į Jūsų miestą. Nors čia buvome tik penkias dienas, bet ką pamatėme, to neužmiršime ilgai ligai. Jūsų miestas mums labai patiko. Jis labai senas ir labai gražus. Ypatingai mums patiko Universitetas. Mes labai dėkingi Jums už nuošlrd .ų rūpestį. Tegul mūsų draugystė būna amžina ir neišardoma. Kiniečiai-studentai: ... Šžu Li-ban, Dun Naj-šin, Chuan Czian-cian, Van Cžugan, Ma De-čneu
PIRMYN, NENUORAMA JAUNYSTE! iiiiniiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiMiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiimiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiimiiHiiiiiiiimiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiin^
Jį priėmė į komjaunimą Tylus, pernelyg lėto būdo atrodė Vytas mokslo metų bė gyje. Įlys, būdavo, kur nors j kamputi, vis kažko susimąs tys, užsigalvos arba klausysis, ką porina bendrakursiai. Jis net grupės draugams pašykštėdavo žodžių. Ir darbo stovykloj Nr. 3 Vytautas Kazlauskas — pirmo kurso žurnalistas tartum nie ko nepasikeitė. Tačiau dabar jis neliko nuošaly: pats pir mas griebdavosi sunkiausio darbo, patardavo draugams, pamokydavo tuos, kurie men kai nusimanydavo tame ar kitame statybų darbe. Vytas pasirodė besąs na gingų rankų vaikinas. Jis prieš stodamas i Universitetą dirbo kalviu. O statybose jo kaip tik ir prireikė. Vytas pa taisydavo gendančius darbo įrankius, ruošdavo sienoms armatūrą, niekada neatsisaky davo eiti ir prie tokio darbo, kuris reikalauja daug fizinės jėgos. Vytautas galvojo stoti Į komjaunimą, tačiau kažkodėl vis nepasitikėjo savimi, o gal net ir... nedrįso visiems pa reikšti savo noro.
Darbas, kaip sakoma, pa rodo žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Stovykloje Vy tas susidraugavo su viršinin ku Juozu Vidūnu, kuris ir at rado „raktą“ i jo širdį.Juodu išsikalbėjo, pasitarė, ir Vytas padavė pareiškimą stovyklos
PASKUTINĖS ŽINIOS
pirminei komjaunimo organi zacijai. Komjaunuoliai ne tik papil dė savo eiles, bet priėmė į savo gausią šeimą tokį žmogų, kuris, dar būdamas nekomjaunuoliu, visur gerai dirbo. B. Leonaitis
(TELEFONU)
PIRMOJI VASARA
tas iš abiejų pusių ežerų, pa skendęs žalumoje. Pažįstamas čia kiekvienas takelis .šimtus kartų išvaikščiotas vaikystėje, ieškant paukščių lizdų, sukant dūdeles. Myliu gimtinę ne tik už tai, kad dabar ji nauja, kad čia dzūkai gyvena šviesų ir laimingą gyvenimą. Prisimenu, šis nuošalus kampelis kadals atrodė visai kitaip: j žemę sulindusios lūš nos ir vienintelė „kultūros" ištaiga — bažnyčia. Dusmenlškiai tikėjo nauju gyvenimu ir aktyviai kovojo už jį — Didžiojo Tėvynės karo metais 13 vyrų įšėjo i partizanus, didvyriškai gynė kiekvieną gimtosios žemės pėdą. Gimtoji žemė sugėrė tėvo kraują, priglaudė geriau sią vaikystės draugą Joną Eniulį. Daug sugėrė žemelė ts S 7 AT Y B u Ž M O kraujo, gal būt, todėl šiandien kolūkio laukuose ošia pulkus derlius, gal todėl man čia brangus kiekvienas kampelis. Šiandien Dusmenų neatpa Ką pasakyti apie Antaną Karalių? Vien tik, kad jis Išsirikiavo nauji kol Kauno Politechnikos instituto studentas, dabar studentų žinti! ūkiečių namai, kaime sušvito darbo stovyklos Nr. 6 darbų vykdytojas? Tai, be abejo, elektra, kiekvieno kolūkiečio Ankstyvas rytas, jo krepšinio sekei- lankęs lektorius Sobūtų labai maža. Antanas puikus studentas. Jis čia, dirb bute atsirado radijas. Užmiršo damas stovykloje, ruošia kursinį darbą, o taip pat ruošia žmonės ir buvusią „kultūrinę" Visur tylu. Tesigir- ja. . . lengvaatle- lovjovas kartu su stovyklautojais si egzaminams. Mat, jis žada pralenkti vieną kursą ir šluos įstaigą — bažnyčią. Kam eiti di tik vienišo meš- čiams. Jeigu krepmokslo metus pradėti jau penktame kurse (pavasarį jis ten, jeigu yra kultūros namai, keriotojo spiningo šininkai dirbs ir sprendė meilės, šelbaigė trečią). Antanas Karalius puikus, nuoširdus draugas. biblioteka, dažnai yra kinas. zvimbimas Skaisčio toliau su tokiu ,,en- mos ir santuokos ir per plonu- tuziazmu“, susidarys problemas, su sepEntuziastas statyboje. Nors kartą ir paprastas darbo ežere vilos sienas pavojus pralaimėti tynmečio kontrollžmogus pamatė tikrąjį gyve tesprasiskverbiantis ir valkų koman- niais skaičiais sunimą, šviesų, pilną džiaugsmo. ritmingas daugiau doms. nuošir- pažindino doc. GreKiekviena šeima skaito kny kaip penkiasdešim- džial Tikrai būriuo- gorauskas. gą, o laikraščių ir žurnalų •ties plaučių darbas, tojai. dirba nuomone, Aišku, ne viskas Dusmenų ryšių skyrius gauna Sportipinkai dar 11- raižyti Jų jachta ežero stovykloje dar tiek, kiek buržuaziniais metais sisi. Bet minutė ki- paviršių pats dl- sklandu. Daug tas jų gaudavo visas Daugų rajo ta ir stovykla pa- džausias malonu- skundžiasi valgys nas. Vietoj buvusių šundakta bunda gyvenimui, mas. los „meniu", Kiti rių — „užvaražytojų" dabar O gyvenimas stuKiek sunkiau bu- negali gyventi oe felčeriniame punkte dirba du dentų Nusiprausę veidus, nuplovę sportinėje vo visiems pačioje elektros šviesos, ragydytojai. Kolūkiečiai vaikai sveikatingumo sto- pradžioje. rankas nuo cemento dulkių, įkaitę dijo, sako, trūksta mokosi vietinėje septynmetėje kalkių, smėlio ir sočiai pava vykioje gan įval- triūsė tada studen- knygų, laikraščių. mokykloje. karieniavę statybininkai nu Slenka karštos vasaros die skuba į tinklinio ar krepšinio nos. Kolūkyje darbymetė. Ar aikšteles, prie stalo teniso, gi liksi nuošaly, kai visi šaškių, šachmatų lentų, į rau skruzdės juda, dirba? Paga donąjį kampelį arba iškeliau liau, ir raumenis reikia su ja į gamtą, prie Cičlrlo eže tvirtinti, per mokslo metus ro, aplanko žymesnes apylin beveik nemačiusius fizinio kės vietas. aarbo. Smagu šienauti anksty O jų net V. Kudirkos vardo vą rytmetį, kai skamba pagal kolūkyje labai daug. Čia dir vieną taktą apie 30 dalgių. ba abiturientų „smogiamoji 0 klek poilsio metu išgirsti brigada” žinoma visoje res tautosakos, gyvos, ne iš kny publikoje, yra kolūkio muzie gų, gal būt, dar niekieno ne jus, pirmasis LTSR kolūkiuo užrašytos. O kiek daug klau se ir t. t. kiama gera forma: trumpa, ei simų duoda kolūkiečiai. Atsa Studentai susipažino su liuota kalba, vaizdingos kari kinėji, kalbi ir ne kartą pagal darbščiausiais, buvusiais An katūros. Ne veltui redaktorius voji: „Šitie žmonės irgi norė tazavės vidurinės mokyklos Z. Jonutis ir dailininkai A. jo mokytis...“ Taip jie norėjo Dagilis ir K. Perednikas ne duonos auklėtiniais, dalyvavo su jais mažai laiko sugaišta, kol išlei mokytis, bet reikėjo kąsnio. keliuose pasilinksminimo va džia eilinį „Vinies” numerį. Ne visuomet lengva susidoroti su nepaklusniomis bu Šienapiūtė jau baigėsi. Ker karuose, žiūrėjo kinofilmus. Nesnaudžia ir sportininkai. tami rugiai. O rugiai kaip rėmis jaunai buriuotojai fizmatei Dainai Sūdžlūtei. Vakarais, kai Išblėsta žaros Kiekvieną pavakarę jie treni mūras! Nelabai lengva mojuo Treniruotės, tai prie krepšinio Bet visa tai laikina. ir tirštas rūkas apgaubia ruojasi mokyklos sporto aikš ti dalgiu ir suspėti su tokiais rus. stovykla poilsis, plius teori ir tinklinio aikšte Greitai Šniukštų kaimo palaukes, stu telėse. Iš pradžių statybinin kolūkiečiais kaip Juozas Budniai užsiėmimai. lių įrengimo, iki gaus elektros ener dentai nuskuba prie Cičirio kai rungtyniavo daugiausia revičius, bet reikia pasitempti Stovykloje dabar juostos įbridę van giją, bus geriau or ežero pasiirstyti laiveliais, tarpusavyje. Bet kai komandos ir nepasiduoti. Po darbo be trys deny plušo plau ganizuotas laikraš pasvajoti, pasigrožėti maloniu gerai susižaidė, užtenkamai veik visi patraukiame maudy atstovaujamos baseino čių ir žurnalų' pri sporto šakos — bu kiojimo ežerų krašto peizažu. pasitreniravo, iškvietė drau tis. Gera atsigaivinti šaltu riavimas, lengvoji statyboje, kartu su statymas. Sportinin O vieną sekmadienį kolūkio giškoms varžyboms V. Kudir vandeniu. atletika ir krepši buriavimo sekcijos kai galės žiūrėti te mašina nuvežė statybininkus į kos vardo kolūkio jaunuosius Rašau eilėraščius. Per nis. Kiekvienoje iš pirmininku R. Tup- levizijos laidas, Stelmužę. Čia jie apžiūrėjo sportininkus. Varžovas pasiro mokslo metus parašiau žymiai jų atskiros treni člausku darbavosi klausytis radijo. 1000 metų senelį-ąžuolą, 1650 dė besąs kietas riešutas. Mū mažiau negu čia per dvi sa ruotės, atskiri už prie valčių ir jach Viskas iš karto ne metais vien kirviu ir plūkiu siškių žaidime išryškėjo nema vaites. Grįžus iš darbo tik siėmimai. Aišku, tų remonto. O da padaroma. Gi mūsų statytą bažnyčią ir koplytėlę, ža spragų. Ypač tai galima rankos būna pavargusios, o būna ir bendrų prie bar sportininkai jau Zydiškės vienintelė kurios šiuo metu restauruoja buvo pastebėti tinklinio var širdis ir protas kiek turi jė monių. Štai visos turi visas sąlygas respublikoje aukš mos, 1914 metais žuvusių vo žybose. Nors virėjos ir labai gos! stovyklos mastu bu treniruotėms. Nors tųjų mokyklų spor kiečių ir rusų kareivių kapi gąsdino žaidėjus, kad neduos jos ir nepilnai tinė sveikatingumo Laisvalaikiu skaitau kny vo organizuojamos gal nes, pono de Foelkersam dva vakarienės, jei šie nelaimės, Išnaudojamos. gas, užrašinėju tautosaką. Ne rungtynės. Ir kaip rą. baudžiauninkų plakimo teko susitaikyti su pralaimė Nepamiršta spor stovykla dirbanti iš ( vietą ir kt. Išvyka buvo labai jimo karteliu. Kolūkiečiai stu veltui Dzūkija vadinama Dai nekeista, krepšinio tininkų ir Univer tisą vasarą. S. Jaunius įdomi ir naudinga visiems. dentus nugalėjo rezultatu 2:1 nava. Kiek čia gimė ir tebe- varžybose pralaimė sitetas. Čia apsiJie gimsta dainų! Pagaliau, Dus Daugelis dalyvių pirmą kartą (15:8), (12:15) (15:10). pamatė šį žymų Lietuvos kam- įveikė ir mūsų stalo tenisinin menys gali didžiuotis — jie išugdė pirmos lietuviškos ope kus 7:2 ir šaškininkus 5:3. pelį. ros „Birutė" autorių M. Pet Nemažai statybininkų susi Tačiau studentų krepšinin rauską ir TSRS nusipelniusį renka į raudonąjį kampelį. kai neapvylė nei virėjų, nei artistą K. Petrauską. Jie čia skaito laikraščius, kitų žiūrovų. Rungtynės pasi Netrukus išvyksiu į stovyk lošia šaškėmis, domino, šach Trečio kurso žurnalistai jau sius to pasakyti negalima. Dilą. Dirbsiu trečioje pamainoje, baigė užtikrinta mūsiškių per matais. Daug smalsuolių suei o po to vėl savajame kolūky balgė gamybinę praktiką, desnė dalis jų, tik baigę prakna prie stovyklos satyrinio- gale — 42:26 (29:7). je. Praktiką jie atliko respubli- tiką, išvyko į vasaros darbo Jumoristinio sienlaikraščio Kaip mat prabėgo laisvalai Greitai bėga pirmosios stu kos rajonų ir miestų laikraš- stovyklas. Jie dirba antroje „Vinis“, kurio išėjo jau kele kis. . . Kultūringai ir gerai tas numerių. Sienlaikraštyje pailsėję, sekančią dieną stu dentiškos atostogos. čių redakcijose. Nors sakoma, pamainoje. Kiti, kurie nesukritikuojami tinginiai, kurie dentai vėl išskuba prie staty Daugų ra j. kad žurnalistai geriau dar- spėjo 4 antrą pamainą, vaJ. Janonio v. kol. tik prie bliūdo temoka „dirb bų. buojasi su plunksna, negu su žiuos su trečiąja, P. Vaitkevičius, ti“, išjuokiami sveiki „ligo L. AUKŠTAITIS kastuvu, tačiau apie trečiakurMūsų inform. I k. lituanistas niai” ir t. t. Medžiaga patei-
Ir štai pagaliau autobusas pajudėjo iš stoties... Greitai tolsta Vilnius, Trakai... Netru kus ir namai. Asfaltas tiesus, lygus. Nejučiomis prisimeni Nėrį: „Išlyginsim kelius, apsėsime laukus...“ O laukai, laukai! Jau gelsta rugiai, va dinasi netrukus suūš kertamo sios pakvips šviežia duona. . . Prabėgo pirmieji studijų metai. Greitai! Prieš akis dar keturi, bet ir tie praeis. Ir štai aš jau namuose. Kaip gera išsitiesti pievoj, va landėlei užmiršti knygas, stu dijas, pailsėti! Dusmenys. Taip vadinasi mano gimtasis kaimas, apsup-
ANTANAS KARALIUS
Sportininkai dirba,
Poilsio valandomis
Baigė gamybinę praktiką
ZARASŲ rajono V. KU DIRKOS v. KOLŪKIS. Šiandien statybininkai pakabino naują sienlaik raščio „Vinys pastoliuose“ numerį. Kaip visada, prie jo susirinko daug statybi ninkų ir kolūkiečių. Sekmadienį studentai rungtyniavo su vietos Jau nimu. Suruošė tinklinio, krepšinio ir stalo teniso varžybas. Tenisą laimėjo vietos komanda, o mūsiš kiai — krepšinio ir tinkli nio. Darbai vykdomi toliau. Pieninės sienos jau išmū rytos iki perdengimo ir da bar džiovinamos. Studen tai šiuo metu mūryja san dėlį. ŠVENČIONIŲ raj. „NE MUNO“ kol. Užvakar stovyklos Nr. 1 statybininkai pravedė su sirinkimą, kuriame davė nurodymus virėjoms anks čiau paruošti pusryčius, o košmaišiams į statybos aikštelę pristatyti pirmie siems, kad atėję mūrinin kai Ir betonuotojai veltui nedikinėtų. Labai gerai dirba mūri ninkas III kurso anglistas Kirvaitis, susilaukęs sto vyklos viršininko aukščiau sio įvertinimo — „juvely ras“. Tinginiauja ir dienoraš tį rašo III kurso anglistas Rimantas Skiauteris. Jam linkėjimai nuo mėgstančių tingėti iš visų stovyklų. UTENOS raj. KURTISKĖS Kuktiškiečiai tebedirba prie paruošiamųjų darbų. Taip pat talkininkauja kol ūkyje, statydami stulpus elektros laidams. Nuotai ka gera, darbu patenkinti apetitas pulkus.
Atsisveikinimo vakaras Studentai susipažino su abiturientais, užmezgė glau džius ryšius su kolūkiečiais, pačioje stovykloje nuveikė nemažą kultūrinį darbą. Tik porą savaičių tegyveno jie V. Kudirkos vardo kol ūkyje. Jos prabėgo taip grei tai, nepastebimai, tarsi dvi dienos. Iš pradžių net tarpusavyj visi buvo nepažįstami, ne drąsūs, tai ką jau bekalbėti apie kolūkiečius. Bet per tą, palyginti trumpą, laiką daug kas pasikeitė. Kolūkiečių ir studentų tarpe išaugo nuošir di, tvirta draugystė. Ypač ilgai išliks atminty atsisveikinimo vakaras. Klek naujų pažinčių užsimezgė ta da, kaip šauniai išlydėjo kudirkiečiai mus, statybininkus! Ir jie, ir pirmininkas drg. Bagdonas buvo labai paten kinti studentų pirmos pamai nos darbu —- pieninės staty ba. Per pirmą savaitę sienos lyg ant mielių Iškilo. Pirmi ninkas padėkojo už šaunią talką, palinkėjo studentams geros kloties studijose ir gy venime. Dabar, kai iš akių Išnyko tarsi atsisveikinimui mojanti vėliava, kai Zarasų kalneliai, ežerai, pušynai ir pievos pali ko toli, atminty išliks į širdį giliai įstrigę darbo stovyklos gyvenimo vaizdai, kuri buvo geriausias išbandymas visą studentų jaunatviškų jėgų komjaunuoliško pasiryžimo ir draugystės. Darbo stovykla buvo pati gražiausia ir Įdo miausia vasaros atostogų da lis. L. BRAZIULIS
Raudonosios vėliavos“ kolūkio laukuose Gražūs šiemet rugiai ir užderėjo puikiai. 265 hektarai apsėti rugiais Šiaulių rajono „Raudonosios vėliavos” kol ūkyje. Penktoji brigada (brigadininkas P. Lukošaltls) iau pirmadienį pradėjo ruglapiūtę. Pirma brigada Ir kitos pasiruošę. Į kolūkio laukus išklegės kertamosios. Visos jos sutvarkytos, atremontuotos. N uotraukoje: Kolūkio kalvės darbininkas Petras Gedžlus paskutinį kartą apžiūri kertamąją prieš išleisda mas iš remonto. R. GRIGALIŪNO tekstas ir nuotr.
— O vis dėlto mažokai mes dar padarėm, — konsta tuoja pasirėmęs ant savo ma šinos Algis Mataitis. Nedidelis pirmosios pamai nos palikimas labai nenudžiu gino atvykusius pakeisti dar be draugus. Radę vietoje pra dėtų statyti kultūros namų tik žvyro ir akmenų krūvas,
VVU DARBO STOVYKLA Nr. 5 ,,VVU darbo stovykla“. . . Salia vienos nuošalios Meš kuičių gatvės iškelta lenta su šiuo užrašu. Statybos objek-
KOLŪKYJE DRAUGIŠKAS TEISMAS Mūsų kolūkis pats stambiausias rajone. Valdyba, parti nė kolūkio organizacija, pasitarusi su rajono partijos komi tetu, nutarė įsteigti kolūkyje draugišką teismą. į jo sudėtį buvo išrinkti patys sąžiningiausi brigadų kolūkiečiai. Tai Povilas Baltulis — rajono liaudies teismo tarėjas, Lluba Adomalienė — melžėja-pirmūnė, Albertas Putrlunas, Leo nidas Krivickas Ir kiti. Jie ir svarstys pasitaikančius draus mės laužytojus. Tai, be abejo, padės Išspręst visus opius klausimus darbo drausmės pažeidimo atvejais. Bronė SUMSKYTĖ, kolūkio agronomė, partinės organizacijos sekretorė
Teko perprojektuoti „Raudonosios vėliavos” kolūkyje VVU studentai stato ligoninę. Man, kaip KPI studentui ,teko statybos vadova vimas. Pirmiausia teko susipažinti su atsiųstu projektu. Pasirodo, kad jis neatitiko keliamų reikalavimų. Pro jekte buvo numatyta įrengti 15 lovų, o vienos lovos kaina Išėjo aukšta. Štai dėl to ir teko ligoninę perprojektuoti. Naujame projekte numatyta įrengti 25 lovas, nepadidinus pastato sąmatinės vertės. Tokiu būdu, vienos lovos kaina žymiai sumažės. A. STAŠAITIS, KPI studentas
tas — „Raudonosios vėlia vos“ kolūkio ligoninė — skel bia toliau užrašas. Tarp me džių iškilusi palapinė tarsi tvirtina, kad čia dirba ne „profesionalai“ statybininkai. Plytų stapeliai, smėlio, žvyro krūvos ir saulėje įdegę stu dentų pilkos pilotės, žalios spalvos apranga, antpečiai. Tai ne kariškiai. Ne. Mums jau nereikia šifruoti žodžių „VVU“, bet kolūkiečiai. . . Jie Irgi puikiai žino kas stato jiems ligoninę — studentai. Ech, tie studentai, nenuora mos. Visur jų pilna. Ir staty bos aikštelėje, ir stotyje, kur Iškraunama statybos medžia ga, ir kolūkio laukuose, kur reikalinga skubi pagalba, rei kalingos rankos. Studentai niekada neatsisako padėti. Statybos aikštelė. Ankstus rytas. Meškuitiečiai jau piie darbo. Ruošiamas skiedinys mūrlnlkams. Gyvu konvejeriu skraido plytos ant pastolių. Mūrininkai valo įrankius — ruošiasi rimtam darbui. Ant roji teisininkų ir medikų pa maina užsibrėžusi uždavinį, iki Išvažiuojant pakelti sieną iki pirmojo aukšto perdengimo. Pakels. Tikrai pakels. Nors darbas, gal būt, sunkiausias, kaip kad kitose stovyklose, Ir
kruopščlauslas — lauko sie nų netinkuos, todėl reikia ypatingai atydžiai ir rūpes tingai mūryti sieną, kad siū lės būtų lygios kaip įtemp tos stygos. Lėtai kyla sienos, lėtai, bet užtikrintai. Nesima to šioje stovykloje karštligiš ko skubėjimo — jį sulaiko kol kas nedidelis darbo patyri mas ir iš dalies sulaikys ir toliau kruopštus, atsakingas darbas. Negalima sakyti, kad „lėtas“ darbo tempas — entu ziazmo stoka ar panašiai. Ne. Meškuitiečiai entuziazmo ne stokoja. Jo net per daug. (Nukelta į 4 psl.)
jle truputėlį nustebo: „Kaip gi čia dabar? Kur statyba? Ką jie čia velkė?“ ir t. t. — Statom mechanines dirb tuves, — paaiškino sutikęs studentus inžinierius IV kurso Politechnikos instituto studen tas. . . Nuotaika kai lam sugedo, kai pamatė, kad tų mechani nių dirbtuvių nė pusės pama tų dar nėra.
<'
<■
■
rp
iniiiiiiiiiiiiiiiiiiiimiiiiiiiiiiiiiihiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiimiHiiiniiiiiiiiiiii'i'iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiitiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii
Aš vėl Nemuno pakrantėje. Stoviu ant buldozerinlnkų supilto pylimo. Daug dienų prabėgo panemunės šlaituose, daug jaunys tės dienų nusinešė neramūs vandenys, bet man šiandien upė brangi kaip niekada. Upė — motina, maitintoja. Upė — svajo nė. Visų žmonių svajonė: ir šio darbininko, apslvllkuslo švaria suvirintojo uniforma, sė dinčio ant ekskavatoriaus švarų, Ir linksmo sąmojingo kolūkiečio, atvykusio net iš Že maitijos, ir pražilusio kaip obelis senuko. Pasižiūriu į Juodaplaukę mergaitę, su ku ria susipažinome čia pat, žmonių minioje. Jos gilios mėlynos akys su geltonais spin dulėliais viduje žvelgia į tolį, drėgnose lū pose suspindo šypsena. Išsikalbame: — Prisimenu. . . Buvo speiguotas rytas. Traškėjo, virto pušys Pažaislio kalvelėse. Taip prasidėjo paruošiamieji darbai. Aštrios kaip adatos sniego kruopos čaižė veidus. Lomose kaukė pūga. Sugrubusios rankos liejo pirmuosius betono pamatus būsimajai hidro elektrinės statytojų gyvenvietei. O dauboje kriokė, žviegė mašinos. Jos vežė cementą Ir gelžbetoninių konstrukcijų ryšulius. Metalinės eskavatorlų žiaunos plėšė sušalusį gruntą, į kalną ropojo buldozeriai, skreperlal. Ir taip diena Iš dienos dirbo žmonės. Dirbo ir mano tėvas. Laikas bėga kaip' vanduo upėje. Išau šo pavasaris. Nemuno pakrantėse sužibo gel tonos šalpusnių ugnelės, prie upės plaukiojo balti rūkai. Neatpažįstamai pasikeitė pušimis [apaugusios aukštumos. Salia grindinio išsi rikiavo balti grakštūs it gulbės namai. Sta tytojai naujoms gatvėms ir savo vardus pri galvojo. Taip ir atsirado Buldozerinlnkų, Betonuotojų, Eskavatorlnlnkų gatvės. O visų mažiausią Ir gražiausią gatvelę pavadino Lai mos vardu. Mat, buvo tokia septyniolikmetė, kuri kartu su savo fabriko vaikinais nuėjo į statybas ir dirbo ne blogiau už Juos. Pavar dės neatsimenu, ją tik kaip Laimą visi ir pažinojo. O Laima tai sužinojusi atsakė: Z [.Tegul būna visu merginų gatvė”, Bet dag binlnkai buvo neperkalbaml. I Nepastebimai atsirado miestelis, O mašibos skverbėsi į žemę, varpė ją. į duobes gu lė betono kubai. O Nemunas putojo, šiaušėsi. Į drumzlinus vandenis krito akmenys, skalda, betono piramidės. Tvenkė upę. Į Vakarais viršum upės pribrinkdavo žals vos pavasario žvaigždės. Aš gyvenau statvlojų gyvenvietėje, nekantriai laukdavau suĮmįžtant tėvo. O tėvas kartais negrįždavo ir baktį. Žinojau, taip reikia. Ir daubą švie tė, kaip žvaigždynas, kaip pavasario dangus. Bet tai buvo autogenų šviesos, suvirinimo Iparatų kibirkštys, prožektorių spinduliai. Ir |š nepaprastai norėjau būti ten, kur žiburiai, |ur mašinų triukšmas, kur grūmoja Nemu nas, bandydamas prasiveržti pro pylimą. Malo svajonė išsipildė. Aš tapau betonuotoja. b Nemunas siuto, blaškėsi. Neramus buvo 1958 metų pavasaris. Kelis kartus vanduo leržėsi į daubą. Nemiegojo, budėjo naktimis iskavatorlnlnkai. Dirbo žmonės suplukę, perl‘apę, be miego. Tokiomis dienomis ir gimė B’augystė. O draugystė : tai brangiausia Ipvana, ką žmogus gali padovanoti žmogui. ■>ėl to verta ne tik dirbti, bet Ir aukotis. Aš patyriau šį kilnų, taurų jausmą sunkiomis Balandomis. Tada į pagalbą ateidavo drau gai. ..
Seniau man pats Nemunas, jo gėlėti kran tai, vasaros saulėlydžiai buvo ir poezija ir romantika. O dabar aš poeziją suradau darbe. Ar r. tiesa? Mergina klek pritilo, žvilgterėjo į gelžbe toninius užtvankos blokus ir pridūrė: — Juk metalo skambesys, ir mašinų triukšmas — gyvenimo balsas. Aš sutikau su Nijolės žodžiais (toks buvo mano pažįstamos vardas). Taip, žmonės iš ak mens, gelžbetonio, granito, geležies kala gy venimo eilutes. Jie rašo savo knygą. Tai Ir yra jų rankų užgrūdinta ir neramių širdžių pagimdyta poezija. O Jos vardas labai pa prastas — darbas. Prisiminiau, kad darbi ninkai iškasė 3 milijonus kubų žemės, į už tvanką supylė 2,9 milijono grunto. Tai di džiulis žemės kiekis. Jeigu jį supiltume į traukinio platformas, sąstatas išsitęstų iki pat Vladivostoko. Jų rankos suklojo 200 tūkstan čių kubų betono. Tai Ir yra šių žmonių bio grafija, gimusi darbe, vieningame kolekty ve. Kiek daug jie nerimo, jaudinimosi, džiaugsmo naktų pergyveno. . . Su minia keliaujame tolyn. Prieš akis už tvanka. stambūs betono blokai, viršum gele žinis tiltas, kuriuo dieną Ir naktį judės trau kiniai, žemiau tviska pilkos užtvankos sienos, o apačioje virš gelžbetoninės kupros išsiri kiavo vandens gesintuvai — stambūs beto niniai stačiakampiai, kurie sulaikys srovės greitį. — Lipkite čia, — pašaukė mus šviesiamarškinls vaikinas, gyvomis juodomis aki mis. — Tai osetinas Gerasimas Schovrebovas, — supažindina Nijolė. Sulipame ant blo-
iiiiihiiuuuuiiiiiiniuiiininiiiiĮiuiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuin.uiiiiiiiiiu,,......... uuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiimi imu u mini ui
Sužinojau, kad senukas dažnas svečias pas statytojus, o šiandien atvyko į šventę, net gėlę į švarko atlapą įsegė. Slenka paskutinės minutės. Netrukus prasidės iškilmingas mitingas. Žvalgomės sulaikę kvėpavimą. Juk laukta valanda taip netoli, taip arti. Iškilmingi himno garsai užlieja daubą. Saulė žaidžia Juoduose, bronziniuose vei duose, raumeningose statytojų rankose. Se niai jau nutilo paskutinis himno akordas. Kalba darbininkai, vyriausybės nariai. . .
ČIA JURA BANGUOS L kų. Nuo čia statybos vaizdas kaip ant del no. O žmonių — tikra gyvoji jūra! Tarsiįvairiaspalvis žiedas. Šviečia, žėri žydros, žalios, rausvos merginų skarutės. — Ot, tai šventė, — džiaugiasi Gerasi mas. Dvidešimties tautybių darbininkai kartu su lietuviais švenčia. Daug kalbėjo Gerasimas. Pasakojo apie savo draugus: armatūrininką Osmaną Gusejinovą, maskvietį Aleksandrą Krugliakovą. Prisiminė Gerasimas ir sriaunųjį Tereką, baltas kalnų viršūnes ir kažką uždainavo. Savaip, bsetlniškai. Bet aš jaučiau, kad jis dainuoja apie Nemuną, dainuoja apie drau gystę. Daina buvo tyli, bet veržli kaip Kaukazo upių srovė, svajinga kaip ir mū siškis Nemunas. Jis baigė dainuoti, o links ma darbininkų kompanija vėl niūniavo dainelę'. Žvilgterėjau žemyn. į kalną guviai skubėjo žilabarzdis senukas. — Juk tai profesorius Ruikis su savo studentais. Na, ir senelis, nors, virš septy niasdešimt, bet į pačią konstrukcijų aukštu mą įslruopščia.
Nusiminė ne visi, dauguma nusprendė rimtai dirbti. Dirb ti taip, kad susilygintų su ki tomis stovyklomis. Jau antrą dieną „antroji pamaina“ štur mavo pamatus. Dirbo iki su temstant, mat, reikėjo staty bine medžiaga apsirūpinti, ir labai norėjosi nors klek „tik ro“ darbo padaryti, tai ir teko jau tamsoje baigti darbą. Nakties darbas — ne darbas. Tuo rytą isitikino jaunieji sta tybininkai. Daug prakalto te ko išlieti, kol užšalusį betoną Išlygino. Nauja diena, nauji džiaugs mai, nauji rūpesčiai ir... ne malonumai. Prasidėjo nuo ne malonumų. Keli statybininkai su chemiku Misevičium prie šakyje nutarė: „Dirbom iki sutemstant — tai ir mlegokim iki sutemstant“. Jokie prašy mai nepadėjo, netgi pusry čiams vyrai ryžosi nesikelti. „Pietums, tai gal ir telksimės“ — mieguistas balsas iš po šieno krūvos dusliai prasiskverbė, ir tuoj pat paslgirdo sveikas, nuoširdus knarkimas. Nesulaukę pakylant „nuvargusiųjų“, draugai išskubė jo į aikštelę. „Atidirbslm ir už juos. Tesigėdi paskull“ — nusprendė. Ir atidirbo. Baigė betonuoti pamatus, iškrovė dvi mašinas plytų, atsivežė žvyro. Ir kai miegaliai teikėsi pasi rodyti aikštelėje —: jiems ne bebuvo darbo. Tik pasimaišęs kolūkio pirmininkas išvadavo vyrus Iš keblios padėties, pa siūlęs patalkininkauti užtvan kos statyboje. Vakare statybininkai susi rinko pasitarti. Išrinko sien laikraščio redkolegiją, nutarė važiuoti į Kauno hidroelektri nės atidarymą, svarbiausia, tai nusprendė nepalikti už maršty kultūros namų staty bos. Statybininkų daug, ener gijos dvigubai, entuziazmo ctar daugiau, „Mechaninės dirbtuvės per mažas mums darbo objektas. Pusė studentų ten sugebės tvarkytis. Kiti prie kultūros namų, o taip pat padėsime kolūkiui lauko dar buose“ — šnekėjo stovyklos viršininkas Andzlulevlčlus, — „Tik svarbu, kad mūsų tarpe nebūtų nesutarimų, ir stovyk los drausmės pažeidėjų — tin ginių“. Susirinkimas gana griežtai pasmerkė Misevičiaus elgesį. Tik patikėję pažadu ,,pirčlupiečlal“sutiko jį dar palikti savo — statybininkų kolektyve. Z* f Galima tikėti, kad „pirčiupiečial“ savo žodį ištęsės — susilygins su kitomis stovyk lomis, kuriose daug, jau la bai daug padaryta. K. Palionis
Virš gelžbetoninio korpuso sustingsta vaikinas, taip pat HES statytojas, su raketiniu pistoletu rankoje. Žalsva raketa pažeria kibirkštis. Į dangaus mėlį išsiver žia žemių stulpas. Nutyla sprogimas. Lais vas, nevaržomas vanduo pasilieja betone taku. O iš abiejų krantų skuba žmonės. Atskuba eskavatorininkas Gintautas Urbo nas ir betonuotojas Besčastnas. — Štai bellka upę tik perbristi, ir mūsų rankos susitiks, — juokauja lietuvis. — Taip, mano pavardė reiškia, kad aš nelaimingas, kad neturiu laimės, o šian dien aš laimingas, ot, iki tiek, — pabrau kia per plaukus rusas, — teks, matyt, keis ti pavardę. Ir kaip nesidžiaugti šių žmonių laime. Juk jie kartu. Rusas ir lietuvis paskutiniai apleido daubą, paskutinis išropojo Gintau to eskavatorlus. Dabar juos perskyrė upė. Vienas viename krante, kitas — kitame. — Brisiu, drauguži, — šaukia Gintautas. O žmonės veržiasi prie daubos. Statytoių vaikai jau iki kelių įbrido į vandenį ir krykštauja. Nuo kranto nukrenta kelios puokštės gėlių. Rausvos gladiolės nuplau-
kia pasroviui. Aplinkui skamba šūksniai, kažkas ir dainą apie naują Nemuno rytą užtraukė. Vanduo suūžė, suputojo, išsiliejo plačiai. Ilgai nesiskirstė minia. Vakaro sutemos apgaubė žemę. Suliepsnojo šventės laužai. Nemune pasirodė laivų flotilija. Sukvatojo armonika, pasiliejo dainos. Jos skambėjo įvairiausiomis kalbomis. Bet tai buvo darbo, draugystės, laimės dainos. Dar ilgai mes vaikščiojome su osetinu Gerasimu, Nijole (kurios pavardės taip ir nesužinojau. Nijolė jos nenorėjo pasakyti), maskviečiu Aleksandru. Kalbėjomės, vaiši nomės lietuviška gira, kaip maži vaikai braidėm po daubą. Išsiskyrėme. . . Draugiškai paspaudėme rankas. Žalias dizelis nėrė plieno bėgiais. Stovėjau prie lango ir galvojau. Apie žmo nes, jų entuziazmą, darbo ugnelę, apie jūrą, kurį, kaip nelyginant Baltijos vaikas, plaus krantus ir putų karoliais puoš krantą. Daug mąsčiau ir apie laivus, kurie savo sirenomis sveikins naują jūrą, ir apie elektros žibu rius, kurie perplėš panemunės vakarų tam są. Gyvai į širdį įkrito atsiminimai: rausvos gladiolės, plaukiančios Nemuno vandeniu, osetino daina, auksinės fejerverko ugnys, mėlynos, gilios su geltonais spindulėliais viduryje kuklios nepažįstamos mergaitės akys. Aš žiūrėjau į ją nueinančią tiltu — liekną, grakščią su garbana ant katos, ir vienas sau tyliai ištariau: — Štai, kur mūsų laikų žmonės. Tai mūsų jaunimas. Kiek valios įkūnyta šioje trapioje, svajingoje mergaitėje. Ir aš tvirtai tvirtai spaudžiau jos pūslė tą ranką. Greitai prabėgo diena. Ji neišdils iš at minties. Ir visi, kas buvo prie užtvankos, parsivežė gražiausius, šviesiausius prisimi nimus. Mūsų liaudies svajonė išsipildė — Ne munas sutramdytas, Upė perbrista. Ir drau gai kitame krante susitiko... L. GRUDZINSKAS II k. žurnalistas
VVU DARBO STOVYKLA Nr. 5 (Atkelta iš 3 psl.) kiekvienam darbui jie atiduoda visą savo jaunatvišką ener giją, daug daug širdies. „Čia mūsų statyba“ — su pasidi džiavimu sako teisininkai ir medikai. Statyba suartino du didelius fakultetus. Dabar nesimato tarp šių specialybių jokio skirtumo. Studentai me dikai ir teisininkai turi vieną tikslą — kolūkio ligoninės statybą. Tas tikslas juos ir vienyja. Neišgirsi — „Mes medikai, mes — teisininkai“ . O tik — „Mes statybininkai“. Pirmojoje pamainoje dirbo taip pat šių specialybių stu „Gyvas konvejeris”. dentai. Štai kokius darbus jie atliko: iškasė 30 kubinių met jos, suvežta ir iškrauta rų žemės (tranšėjos), 64 100.000 plytų, 60 tonų nege kubus supylė betono pama sintų kalkių. Viso darbo at tams, 54 kubus suklojo beto likta 40.000 rublių vertei. Tai no ir plytų į pusrūsio sienas, 17 kubų mūro darbų, 77 tik sausi skaičiai, bet ar už kvadratiniai metrai izoliaci jų nesimato studentų entuziaz-
butavičius studentą St. Jankauską.
Nepaprastas pagyvėjimas šiomis dienomis Vilniaus Valstybinio Dailės instituto auditorijose, studijose. Čia jau eina į pabaigą stojamieji egzaminai. Kiek neįprastai šį kartą atrodo stojantieji. Dauguma jų atėjo tiesiog iš ga myklų, fabrikų, kolūkių ir Tarybinės Armijos. Šiandien Dailės institute mandatinė komisija. Daugiau kaip 150 studentų nekantriai laukia jos rezultatųNuotraukoje matome buvusią teatro dekoratorę Ireną Jakubaitytę specialybės egzamino metu. Patyrimas padėjo. Irenos darbai ir žinios buvo įvertinti gerai. Tikime, kad Irena greitu laiku mokysis Vilniaus Dailės institute.
*«* nio, jaunystės džiaugsmo ir meilės darbui, Matosi — aiškiai matosi. Nuo žemės dar neaukštai pakilo statybininkai, ir gal kam nors iš pirmo žvilgsnio atrodys, kad labai jau mažai padaryta. Bet tas tikrai su klys. Suklys, jei spręs viską tik „iš pirmo žvilgsnio", nepa stebės kruopštaus mūrininKų darbo, nepastebės aukštų žvy ro, smėlio krūvų, plytų sta pelių, nepastebės sunkaus kai kių gesintojų darbo. „Kas prie kalkių iškrovimo ir gesinime nedirbo, tas dar nežino dar bo“ .— juokauja teisininKas Rudzinskas. Sunkus darbas, labai sunkus. įtemptai dirba ir dailidžių brigada. Jie ruošia „ožius" pastoliams, dėžes skiediniui, remontuoja neštuvus. Visa tai, gal būt, reikalinga jau trečia jai studentų-stątybininkų pa mainai, bet dailidės apie tai daug negalvoja. Reikia, vadi nasi, reikia. Ar šiai pamainai, ar kitai — nesvarbu. Svarbu tik, kad reikia statybai. įdomiai praleidžia meškuitlečiai ir laisvalaikį. Leidžia satyrinį-jumorlstinį sienlaik raštį. Praėjusį šeštadienį su sitiko su Šiaulių rajono medi kais, pastarieji atvažiavo su saviveiklos koncertu. Studentai žada talklninkau ti kolūkyje ir ruglaplūtės me tu.
PRIE NAUJŲ RŪMŲ STATYBOS — STUDENTAI „A-a, studentai! Be moky tojo diplomo galvojate gau ti dar ir statybininko” — ne be ironijos juokavo darbinin kai, kada prie naujai statomų Vilniaus Valstybinio pedagogi nio instituto rūmų pasirodė pirmasis studentų būrys. Ta čiau ironija greitai dingo. Pa sirodė, kad busimieji mokyto jai tikrai gali būti visiškai ge rais (nors ir nediplomuotais) statybininkais. Penkiaaukštis rūmų pastatas jau baigiamas, pačiame įkarštyje apdailos ir specialieji darbai. Studentu rankos praverčia visur. Vieni padeda darbininkams paruošti statybinę medžiagą, kiti su stikline vata rankose darbuo jasi prie langų ir sienų, treti, numetę marškinius, su užside gimu šveičia smėlį iš jau bai giamo kasti vandentiekio grio vio dugno. Savo instituto statybose stu dentai dirbs iki vasaros pa baigos. Naujuosius mokslo me tus 1960 metais studentai pra dės jau naujuose rūmuose. O iki septynmečio pabaigos bus
R. KMYNAS
Keliaujame po ežerų kraštą
užbaigta visa studentų mies telio statyba. Žvėryno dyk vietėje išaugs studentų mecha ninės dirbtuvės, du talpūs (po 1000 vietų) bendrabučiai, stadionas, vasaros amfiteatras. A. SUTKUS
Palikdama Molėtus, Gied suspindėjo saulėje ežerų van Vakare paskutinis bendras raičius eina mašina su nedi denys. Rodosi, pats dangus nu laužas, O gaila. Suruošiame deliu vimpilu „Vilnius UTK“. sileido ir padengė žemę. Vos- programą. Kiekvienas kolekTruputį linoja, bet mašinoje vos papūs vėjelis, ir nubėga tyvas sugalvojo d<ą nors įdo skamba daina, nuplaukia per banga paskui bangelę, suvirpa maus, turistinio. Pasakoja laukus ir atsimušusi į žalią medžių atspindys vandenyje. nuotykius senesnieji turistai, miško sieną ištirpsta. O ma Miestelio viduryje, ant eže skamba savos kūrybos dainos, šina lekia ir lekia. Utena. Čia ro kranto stovi paminklas Ma atsiranda net poetų. Kaip gi sutinkame ekskursijos inicia rytei. Pagerbdami ją padeda galima apsieiti be „Laurencl- KAD TU REIKALINGAS torius — Kauno turistus, ku me vainiką ant jos kapo. O jos”, šito linksmo turistų šo Argi nesmagu sėdėti šio rie važiuoja net aštuoniomis ežero vilnys, rodos, šnabžda kio?! Linksma labai labai. Ra mašinomis. Svečių ‘ skaičius apie jos drąsą ir žygdarbius. telį pakeičia daina, čia skam linksmo būrio viduryje, traukkuklesnis: viena mašina iš Apžiūrėję Zarasus, kalvo bi, čia svajinga, ji pinasi su-. ti nuotaikingą pionierišką dai Kaišiadorių, viena iš Jiezno ir mis ir kalvelėmis bėgančiu ta ežero šniokštimu, įsilieja į pu nelę, būti kiekvienam iš to viena mūsų Universiteto tu- ku, kuris gana dosniai mus šų šnabždesį ir, atrodo, kad būrio tikru draugu ir vyres ristų, Linksmai pasvelkino maitina dulkių debesimis, ne mes dainuojame, o seka niuoju broliu. tradiciniu mes traukiame į Stelmužę. legendas apie ežerą jo palies kauniečiai mus „Kai man sakydavo, kad mes gi „ciku-caku“, — Štai ir garsusis ąžuolas. Aiš vandenys, o jiems pritaria išvažiuojant pamainai bus „sveiks! Valio!“ Ir štai pirma ku, bandome apakablnti, kas aukštos pušys. gaila atsiskirti — netikėjau. nakvynė Degučiuose ant eže pasiseka susiėmus už rankų Ir štai baigėsi pamaina. Pio Kad geriau susipažintume ro kranto. Pirmas bendras „vos" dešimčiai žmonių. Ilgai su Naručio ežeru, einame nieriai išvažinėjo. Atėjo vaka laužas, pirma bendra daina. negalime išeit iš bažnyčios, apie 30 km pėsčiomis, miš ras. Stovykla tuščia. Ir staiga Taip tylu, tylu, taip paslap kuri yra šalia ąžuolo, negali kais apaugusiais krantais. pajutau, kad kažko tai trūksta. tingai ošia pušys, vos-vos gir me atsigėrėti Jurgevičiaus Praeiname buvusia Lietuvos Trūksta tų, kuriems tu buvai disi ežero vandens teliuškeni- drožtomis iš liepos skulptūro siena, eina šalia Naručio reikalingas, kurie tave šaukė mas ir daina plaukia tyli, mis. Juk iš tos bažnyčios vie ežero.' kuri Ir tą Mikolce sėdame į ma „Vadove! Vadove!. . . svajinga, daina apie gilų Ne na skulptūrinė grupė buvo šinas ir važiuojame naktį aš nemiegojau”. — pa į Svyrį. vėžį, apie plačius Dubysos išsiųsta į parodą net į Miun Gėrimės nuo piliakalnio ne sakoja Totoriškių stovyklos slėnius. Nuostabu vakare cheną. paprastai ilgu Svyrio ežeru, pionierių vadovas I kurso li prie laužo, kada per pušų Pietus valgome prie Drūk klausomės jo istorijos, pada- tuanistas Justinas Karosas. viršūnes spindi tūkstančiai šių ežero. Aplankome , Tautų vimų, Kartu su juo stovykloje dir legendų. žvaigždžių, rodosi, kad jos į draugystės“ hidroelektrinę, o bo I kurso rusistas G. Siniaį VilIr štai jau traukiame šakas įsipynė, kada aplink vakare jau klausomės Braslakovas. Georgijui teko dirbti tiek naujų draugų. Neslmie- vos miesto istorijos, apie Dris- nių. Sustojame netoli Naujo pedagogo darbą. Studijos šį sios Vilnios atsisveikinti su ga pirmą naktį. Gal todėl, viatų ežerą, ant kurio ir yra darbą nutraukė. kad tiek daug įspūdžių, ir miestas. Aplankome piliakal Kauno turistais. Paskutinė štai dabar Geongijus vėl šnabžda palapinėse tylūs bal nius, sužinome nemažai pada „Laurencija“, paskutinis ra su Irvaikais. Jis greit susi telis. Laikas atsisveikinti. sai, kartais nuskamba mergi vimų ir legendų apie juosDraugystės ratas ir tris kart pažino su savo auklėtiniais, nų juokas, sujuda palapinėje Nepastebėjome, kai išaušo „iki “- Gaila, labai o jie jame rado savo tikrąjį vaikinai. Ir vėl tyla. trečia mūsų kelionės diena. gaila pasimatymo skirtis. Bet Juk tik „iki vadovą. Tiktai Georgijaus dė Vykstame prie Naručio ežero. Atsikėlę anksti rytą, nusi pasimatymo ” ! Kiek dar tokių ka stovykloje buvo suorgani Jūra, tikra jūra! Vos-vos ma prausę tyru ežero vandeniu ir nuostabių kelionių laukia mū zuota saviveikla. papusryčiavę nuostabia turisti tosi horizonte priešingas eže klek neišdildomų įspūdžių. Gausus stovyklos pionierių ne koše traukiam mašina to ro krantas. Bangos muša į sų, į kelionę, draugai. Jūsų būrys myli savo vadovą. Geor liau. Ir vėl daina. Ir vėl ji krantą, lūžta, putoja, vanduo Tad neaplankyti ežerai ir skamba, aidi. Nepaisydami čia žalias, čia mėlynas, čia laukia kalvos ir šilai, nuo gijus reikalingas jiems. O kaip vadovo perspėjimo lipame ant įgauna rausvą spalvą nuo be miškai, gera jausti, kad tu kam nors stabios Neringos kopos. sileidžiančios saulės spindulių. suolų, — jau matosi Zarasų A. Janušauskaitė reikalingas. Krante nuostabus pušinėlis. bažnyčios bokštai. Ir staiga... LV 08780
Iš priėmimo komisijos
Priėmimo komisijoje nesibaigia stojančiųjų srovė Uni versitetan jau paduota 1200 pareiškimų. Rekordinis skai čius. Istorijos-filologijos fakultetan — daugiau kaip 350. Mažai nuo filologijos beatsilieka ir Fizikos-matematikos fakultetas. į Medicinos fakultetą šiemet daugiausia stoja jau dirbę pasirinktos specialybės srityje. Tiktai su darbo stažu stoja į žurnalistikos Ir teisės specialybes. Čia atei na žmonės, tvirtai siekia savo užsibrėžto tikslo. Paimkime bet kurį iš būslniųjų teisininkų. Štai paduoda pareiškimą LKP Dusetų rajono komiteto instruktorius Petras Beloglazovas. Trumpa, bet įdomi Petro biografiją. Varginga vai kystė bežemio valstiečio šeimoje. Tik tarybiniais metais baigta septynmetė, visuomeninis darbas, kova už pirmuo sius Tarybų valdžios pasiekimus, darbo Jaunimo vidurinės mokyklos brandos atestatas, tarnyba Juodosios jūros laivyne. LKP Dusetų rajono komiteto charakteristikoje apie P. Beloglazovą atsiliepiama kaip apie sąžiningą, gabų ir energingą darbuotoją. Tai ne vienintelis pavyzdys. Tokių žmonių į mūsų Uni versitetą ateina vis daugiau ir daugiau.
Įamžina.
R. Krapo
Redaktoriaus pav. R. SIDERAVICIUS
Redakcijos adresas: Vilnius, Universiteto 3. Telefonas 7-79-17. Spaudine Laikraščių ir žurnalų leidyklos spaustuvė
Užs. Nr.