EINA NUO 1950 M.
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, NIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
S o
KOMJAU
Bet kodėl jūs trumputės tokios?
Mano lauktosios, mano skubiosios.
Gal be jūsų man
į
rūpesčio jokio Net pailsus
nebūtų. . . G. DZIGAITE
i
VAIZDELIS AURE dar negreit už migs. Dar ilgai švie sios namų akys žiūrės į naktį. Žiūrės ir lauks kitos dienos. Žiūri į besileidžiančią saulę, ir kažkoks keistas ne rimas tūno giliai širdyje. O aplink balsai, radiola gro ja, kultūros namų salėje re petuoja universiteto studen tai. Dar vieną dieną palydi žmonės. Žiūri į linksmus ir rimtus studentų veidus ir, ro dos, matai dieną, kuri tik ką praėjo. Rytoj bus kita die na. Ir vėl stovykloje Išsiri kiuos studentai, pakils į stiebą vėliava, ir visi būriu pasuks į darbą. .. .Aš, rodos, matau, kaip jie deda plytą prie plytos, djktip merginos nešioja sunkius kibirus su skiediniu. O antro kurso lituanistas Justinas dainuoja dainą po dainos. Jam akomponuoja vėjai, plaktukų dužiai j ply tas Ir gerai Visi patenkinti tuo, ką girdi. O štai susimąstę.* kloja ply tas Jonas Varnauskas. Apie ką jis galvoja? Be reikalo spėlioslm —- vis tiek neat-
G
VĖL BUS DIENA...
spėsim. 51 darbo vasara jo nui toli gražu ne paskutinė. Tik, štai, Gaurėje jis dirba pirmą kartą. — Kolūkiečiai neklausė mūsų, ar mokame dirbti. Jie tiki mūsų rankomis ir priima mus į savo tarpą kaip gerus bičiulius. Ir tai geriausia padėka. Tai kas, kad kartais įdedame kelias plytas blogai. Pataisome, ir vėl dirbame. Dirbant visko pasitaiko. .. Šie žodžiai priklauso Al giui Junevičiui, kuris sto vykloje dirba paskutinę vasa rą. Paskutinė. .. O kai Algis po metų baigs universitetą, darbo ir poilsio stovyklos bus vienas iš gražiausių studijų metų prisiminimų. Ir laikina mūrininko kvalifikacija, su kietėję nuo darbo delnai jau ne romantika, bet noro dary ti žmonėms gera pėdsakai. .. .Saulė pasuka Į vaka rus. Kieme suskamba pažįsta mas mokyklos skambutis. Darbas baigėsi. Neskubėda mi lipa studentai žemyn, tik Juozas Abaravičius (III k. lituanistas) tęsia darbą. Jis
visuomet vėliau už kitus pa lieka stovyklą. O kai vėlia vos nuleidimui išsirikiuoja draugai, Juozas praneša dar bo rezultatus. Griausmingi valio, šypsenos ir džiugus juokas palydi jo žodžius. O tie, kurie geriausiai dirbo, nu leidžia vėliavą. Pirmo kur so lituanistė Vida susijaudi nusi žvelgia į draugus ir šypsosi kartu su visais. O ne trukus ji, pagriebusi knygas, su draugėmis skuba į kultūros namus. Visur ji suspėja. Da bar ji repetuoja, o rytoj mai šys ir tampys skiedinį, ply tas. Ir vėl nepasakys, kad jau pavargo. Visą savo džiaugsmą, jėgas ji atiduoda šiai statybai. Šiam grūdų sandėliui, kurio taip nekant raudamas laukia bręstantis derlius. O jos draugė Gema palinks prie popieriaus lapo, užrašy dama naujas eiles. JI rašo apie darbą, savo draugus, jaunystę. .. Ir kaip nerašyti, kai žodžiai patys liejasi! . . .Baigėsi diena su minti mis, svajonėmis, rūpesčiais ir džiaugsmais. Miestelio pa
kraštyje baltuoja busimasis grūdų sandėlis. Jau viena sie na baigta. O Gaurė dar negreit už migs. Dar ilgai langų šviesios akys žiūrės į naktį. Žmonės ilsisi, laukdami naujos dienos.
Alf. BUCKUS Gaurė—Tauragė
ŠIA ME NUMERYJE.-
1 1
5 ?
• FOTOREPORTAŽAS. © ŽINIOS IŠ UNIVER-
< 5 ? < 5 ?
SITETO DARBO IR POILŠIO STOVYKLŲ. • V. VYTENIO APSAKYMAS ,,PĖDSAKAI". © ĮSPŪDŽIAI IŠ FESTIVALIO LATVIJOJE.
5 © G. DZIGAITĖS EI5 LERAŠCIAI. ? © APIE DABARTINĘ 5 KUNIGŲ SEMINARIJĄ.
Iki pasimatymo! . . Mes jau išvažiuojam (nuotrauka kairė je). Mūsų laukia stovykla, darbas ir koncertai. Vienu žo džiu, atvyklt pas mus ir patys pamatysit. . .
Taip. . . Nelengvi cemento maišai. Mūsų berniukai dirba prie statybų. Nepasakytumėm, kad darbas lengvas. Bet mūsų vyrai sugeba ir dirbdami šyp sotis (nuotrauka viršuje). O štai apatinėje šio pusla
pio nuotraukoje jūs matote mūsų drauges. Skiedinį pa ruošti taip pat nelengva. Trūksta patyrimo. Na, bet mums visuomet padeda gert bičiuliai, kolūkiečiai. Jūs, mieli skaitytojai, tur būt no rit sužinoti šių merginų var dus, pavardes, kur Jos dirba. Bet argi tai svarbu. Mūsų studentai daugelyje stovyklų ką nors stato. Ir visų darbas — panašus.
Pamilom-
Puikiai verda šios mergi nos Kėdainių raj. „Taujėnų" kolūkio studentų stovykloje. O i Kėdainių raj. „Aluonos“ kolūkio chemikų stovyklą at vyko svečiai iš universiteto, kolūkio jaunimo atstovai. De šinėje jūs matote juos apta riant naują stovyklos sienlaik raštį.
romantiką, darbą, saulę...
<
Sako, kad darbe gimusi mel lė tvirčiausia. Gal būt. Išduoslm paslaptį. Šios mei lės adresas: Tauragės rajonas, „Lenino keliu" kolūkis Istori jos ir filologijos fakulteto stu dentų pirmoji pamaina. Tik niekam neprasitarkit. . .
Jus kviečia Kėdainių no, „Aluontos“ kolūkio mikų antrosios pamainos fe“. Kavinė dirba: ryte
aštuntos vai. trisdešimt mi nučių iki devintos valandos, pietų metu ir vakarieniaujant. Patiekalai: įvairiausių rū šių sriuba, kiaulienos gami niai, daržovių garnyrai. Gėrimai: Pienas (kartais prarūgęs. . .) ir vanduo. Kvie čiame apsilankyti.
rajo che Fotoreportažo tekstą parašė: „Ca- Alf. BERŽAITIS, fotografavo: nuo J. GIRDVAINIS
DARBO POEZIJA IŠTRAUKA IS TAURAGĖS RAJONO ,,LENINO KE LIU" KOLŪKIO STUDENTŲ DARBO IR POILSIO STO VYKLOS „GEGNES“ ANTROS PAMAINOS DIENORAŠ ČIO.
bėgti prie Sešuvės upelio. Kad prausėmės, tad prausėmės, vos į pusryčius nepavė lavome. Pavalgėm, ir išsiri kiavome kieme. Juk reikia pa kelti vėliavą. Be jos ir dirbti nesmagu. Ją pakelia Danutė Juknaitė ir Zenonas Zepčlkas. Kolūkio pirmininkui atrapor tavo mūsų gerbiamas stovyk ☆ los viršininkas Juozas Abara Pirmadienis, 6 d. vičius. O paskiau pasukame Ir vėl skambutis. Greit išsi- link statybos. Įdomu žiūrėti, ritome iš lovų ir pasileidome kai 'dirba draugai, bet dar EI
Si nuotrauka jau paseno. Dabar šio grūdų sandėlio sie nos jau baigiamos. Beliko trečiajai pamainai iškelti geg nes ir apdengti stogą. O „Le nino keliu“ kolūkyje liks dar viena studentų dovana. J. GIRDVAINIO nuotr.
Paskutinį kartą Darbo stovyklose aš šeš tą kartą. Dirbau buvusiame Vievio raj. S. Nėries ir „Pa parčių“ kol., buv. Ariogalos raj. „Raudonosios žvaigždės“ kolūkyje, Šakių rajono Le nino vardo kolūkyje. Dabar aš studentų darbais išgarsė jusioje Gaurėje. Tai, tur būt, jau paskutinė mano tokia darbo ir poilsio stovykla. Kada ankstų rytą pasikeli ant pastolių ir paimi į rankas kelnę, nejučiomis prisimeni visus tuos, su kuriais per penkerius metus teko dirbti stovyklose. Neišdils iš atmin ties VI. Andrijausko ir A. Pupkio, J. Zižio ir Alf. Cekausko, Alg. Navaičio ir J. Karoso bei daugelio kitų, da bar jau baigusių universite tą, statybininkų pavardės. Su kuo galima palyginti tą džiaugsmą, kada virš savo statybos objekto (nesvarbu, ar tai didingi kultūros namai, ar palyginti kuklių išmatavi mų karvidė) pamatai iškeltą pabaigtuvių vainiką. Ar ga lima pamiršti 1960 m. V pa mainą Lenino vardo kolūky je. Nepaisydami nepaprastai
blogų sąlygų (visą laiką lijo lietus), studentai dirbo. Ro vėme linus, daržuose iki kelių stovėdami vandenyje. Gaurėje aš pirmą kartą. Mano pirmieji įspūdžiai? Pa sakysiu tiesiai: čia labai pui ku. Geros darbo sąlygos, ne blogas oras, labai geras val gis, kuris virsta tiesiog „ka rališku“, kai gaminti imasi to kios virėjos, kaip St. Juodviršienė, Alb. Bakutytė, D. Gudaitė. Puikūs pamainos žmonės. Daugumas jų — pirmųjų kursų studentai, ir su jais susipažinau tik stovyklo je. Daugeliui jų dar labai trūksta patirties, bet geri no rai ir nuoširdus darbas at perka viską. Vadovaujami seno statybų vilko J. Abara vičiaus, mes tęsiame grūdų sandėlio statybą. Pirmąją darbo dieną mes davėme žodį: baigsime mūrijimo darbus ir pastatysim gegnes. Būsiu laimingas, jei savo žodį ištespfiim Alg. JUNEVIČIUS IFF IV k. lituanistas Tauragės rajono „Lenino keliu“ kolūkis
nuostabiau mums patiems pra dėti naują barą. Juk nuo pieštukų ir pirštai sulinko, rei kia atitieslnti. Nučiupome kas kirvį, kas pirštines ir pradėjo me darbą. Įdomiausia buvo virinti smalą. Šis vaiždas mums priminė „Dieviškąją komedi ją“. Tiesa, nusikaltėlių pas mus dar nebuvo. . .
Antradienis, 7 d. •
Išsimiegoję, su nauju en tuziazmu mes vėl pakilome Į darbą. Nuotaika buvo pui kiausia. Tik iš ryto buvo tru puti šaltoka, todėl daugelį krėtė drugys. Bet mes nenusiminėm. Išeitis — labai pap rasta: reikia tik paspartinti tempus ir panaudoti „arklio jėgą“. Merginos, kurios, la biausiai baidėsi šalčio, įsikin kė į sviesto — taip vadiname cemento košę — kibirus ir pradėjo lekiot kosminiu grei čiu. Kitos padavinėjo plytas. Išsirikiavome eilute, ir vienas per kitą kėlėme plytas aukš tyn. Mes didžiuojamės ne vien smalininkais. Šaunūs ir mū sų mūrininkai, kurie nesulai komai veržiasi pirmyn, ir ce mento paruošėjos, ir visi kiti. Šiandien vyko ginčas dėl stovyklos pavadinimo. Ir ko kių tik nebuvo pasiūlyta: „Ne baigta daina“, „Gegnės“ ir kt. Galutinis sprendimas — „Gegnės“. Šis pavadinimas sutampa ir su mūsų darbo tikslu. Vakare, pavalgę, išsirikia vome kieme prie vėliavos. Komjaunimo organizacija nu tarė kiekvieną dieną po vaka rienės nuleisti vėliavą, o ry tais vėl iškelti. Bus suveda mi darbo dienos rezultatai. O vėliavą nuleis tie, kurie pasi žymės darbe.
Merginos dirba
Jau seniai iš mūsų galvų „išdulkėjo“ lotyniškos formos — scribo, scripsi, scriptum, scribere. . . Jų vietoje mums labai į burnas skverbiasi „Taujėnų“ kolūkio traktorių sukeltos dulkės, kurios nors ir aitrios, užpildo mūsų mer ginų krūtines linksmais ir veržliais, gal į vyrų širdis'5 taikančiais žodžiais: „Mikolia, Mikolia, Mikolino, ar tu myli, dar myli mane?“ Kas link mūsų merginų, tai jos atstoja tvirtus, lieknus ąžuoliukus, kurių, deja, „Tau jėnų“ kolūkyje ne taip jau ir daug. Žiūrėk, čia jos su šakėmis šieno kupetas „žars to“, čia didžiulius akmenis Į mašinas meta su tokia jėga, kad tik žiežirbos pasipila Į visas puses. Gal būt, čia kai kurie žodžiai suhlperbolizuoti, tačiau aišku viena — mūsų merginos yra labai darbščios. Kol kas mumis dar niekas ne siskundė, ir, aišku, — nesi skųs. Vienu žodžiu, dabar mūsų stovykloje skamba jaunatviš kas juokas, daina ir kunkuliuote kunkuliuoja darbas. Ir kaip jis nekunkuliuos, jei gu jį iki 100°C užvirina lanksčios, darbščios ir ener gingos mūsų merginų ran kos. ant kurių jau pradeda ryškėti pūslės. Mes, merginos, duodam žo dį, kad darbo temperatūra ne-, atslūgs — ji visada bus 100°C, ir tik 100°C! R. BARONAITE IFF II k. angliste Kėdainių raj. „Taujėnų“ kol.
^PIRMA~ DIENA Mūsų pirmtakai gerai pa dirbėjo, ir mes turime nepra rasti jų iškovoto gero var do todėl stengiamės dirbti be priekaištų. Pirmoji dar bo diena. . . Ji, gal būt, kiek sunkesnė, ir kartu įdomi. Dirbome prie žvyro, t. y. žvyravome kelius. Darbas ne lengvas, bet mūsų merginos pajėgios, smagu dirbti, juo labiau, kad galima kartu ap lankyti Balsiogalą. Pietus. . . puikūs, juo la biau, kad mes baisiai išalkę. Mes visos giriame šeiminlnkės, kurios, pasirodo — tikri radiniai. Vakare mėtome kamuolį, po to vakarienė, o ryt vėl darbas. Mes jau žinom, kad dirbsim prie žvyro ir durpių. Tikriausiai, vėl bus smagu, nors rankas truputį gelia. Nors nieko. . . Valė STUNDYTE EMF III kursas
Mūsų valtelė Iš lėto at sargiai rėžia lygų kaip stik las Nevėžio paviršių, paskui save palikdama ryškų pėdsa ką. Aš žvelgiu į sujaudintą upę. 1 grakščias, tarsi gyvas bangeles, kurios pamažu ges damos ritasi į krantus, ir pa skęstu savo mintyse. . . — Rimai, — net krūpteliu, — išgirdęs savo vardą, — ko užsnūdai? . . Bent lūpomis pri tartum, Jei nenori dainuoti. . . O dabar sėdi surūgęs. . . Tai garsiai man kužda pa silenkusi Danutė. « Iš tikrųjų, aš buvau lyg užsnūdęs. Visai užmiršau, kad sėdžiu valtelėje ne vienas, kad aplink mane mūsų pamainos studentai. Mat, šiandien už baigėme ir iškilmingai perda vėme kolūkiečiams mūsų ran kų kūdikį — Kultūros namus. O dabar, po visų darbų ir rū pesčių, plaukiame į kitą Ne vėžio pusę pailsėti. Praleisti čia paskutinio šeštadienio va karo. Linksmai, visi kartu, prie draugystės laužo. Ir kaip lig šiolei negirdė jau, kad jie visi dainuoja. Keista. Ir dabar dar vis paki liai skamba studentiška daina. Dainuoja ir Danutė. Kaip vi suomet. Jos balsą aš išskiriu iš kitų. Jei aidėtų ir tūkstan čiai balsų, — manau, jį vis tiek atskirčiau. Jis toks skam bus, jaunatviškas, pakilus, pil nas jausmo. Tai tarsi jos šir dies balsas, Išsiveržęs iš krū tinės ir galingai, viliojančiai plasnojąs ore. . . Apžvelgiau valtelę. Visi linksmi, su šypsena veiduose. Ir Danutė, kaip paprastai, ^švytinti, atvirai, maloniai žvilgčioja į draugų veidus. Melsvos kaip vasaros dangus jos akys dažnai nukrypsta į tamsėjantį Nevėžį, į jo žavius krantus, apaugusius tankiais krūmokšniais. Šviesūs ilgi plaukai, nerūpestingai užkritę ant veido, balta šiek tiek pa sipūtusi suknelė, gyvi, natūra lūs rankų judesiai verste ver čia palyginti ją su drugeliu, vasaros saulėje laisvai skrajo jančiu nuo žiedo prie žiedo, nuo gėlės prie gėlės. Klek daug tikrojo, betrykštančio grožio, kiek daug neaprėpia mo, užkrečiančio džiaugsmo šios merginos šypsnyje! . . Ir aš negaliu nesidžiaugti. Jun tu, kaip tankiau suplaka ma no širdis, kaip krūtinę užpildo šilta džiaugsmo banga. Nusi šypsau. Deja, tik trumpam, kažkodėl tai mano džiaugs mas, mano jausmai negali iš siveržti į paviršių. „Kodėl tu toks liūdnas, susimąstęs, — ne kartą mane klausia Danutė. — Niekad nemačiau tavęs nuoširdžiai besišypsant. . . 'Atsiskyręs nuo visų. . užsi daręs. . .? Kodėl? Kodėl ji ga li taip atviraširdiškai, vilio jančiai, nerūpestingai ir links mai juoktis, o aš ne? . . Kodėl ji savo žavia šypsena neužkre čia manęs? Kodėl? . . Kas sle gia mane? . . Gal praeitis? . . Ji šį pasaulį išvydo tada, kai toli toli vakaruose aidėjo pas kutiniai karo žingsniai. . . Ji
APSAKYMAS
V. VYTENIS kas, o rūškanas kaip vėlyvo rudens dangus. Gal būt. Ma tyt, savo daro nematomi tų baisių dienų pėdsakai. Pėdsakai. . . Gamtos. . . sti chijos. . . gyvos būtybės. . . Augalo. . . žmogaus. . . žmo gaus proto. . . Zvė/ries! Pėdsa . . Ryškūs ir vos vos ma veik neatsigulė: vaikščiojo po kai. kambarius, dažnai prieidama tomi. . . Malonūs ir skausmin . . Džiugūs ir širdį perveprie vieno ar kito lango. Lau gi. ke, girdėjau, švilpavo vėjas, rlantys. . . Gilūs ir amžini. . . kartais kažkaip tai klaikiai Žmogaus kūne ir žmogaus sie kaukdamas (net šiurpas mane loje. . . Kokie jie panašūs ir nukratydavo), į langą barbe skirtingi. Štai ir krantas. Užsilieps no smulkus lietus. Kai mama studentiškas laužas. Švie atitraukdavo . nuo lango užuo nojo laidą, pro jį matydavau vien sūs, akinantys liepsnos lie žuviai skrodžia tamsą. Aplink tik juodą tamsą. tiek linksmų, artimų, gerai pa Ir mama, ir aš nemiegojom žįstamų veidų. Kaip visuomet, visą naktį. Tėtis neparėjo. Kur linksma Danutė. „Man gera, jis? . . Gal pas žmones apsi kur linksma“, — sako ji. Bet nakvojo? Juk oras toks Mau ten, kur tik ji, visuomet links rus. Gal kolūkio kontoroj ant ma. Ji turi keistą slaptą galią suolo miega? O gal kas nors —- užkrėsti kitus savo gyvu, atsitiko? . . Kas gali žinoti: natūraliu juoku, savo trykš juk ne taip seniai pirmąjį kol tančiu džiaugsmu. Ir man, kai ūkio pirmininką rado durpinė aš regiu jos žavią, kerinčią je. Sako, banditai nušovę ir šypseną, kai žvelgiu į jos gy įmetę. . . Bet negali būti. Tėtis vas, švelnias ir tyras kaip toks geras, niekam niekada ežero vanduo akis, irgi gera blogo nepadarė. Jis nori, kad ir džiugu. Bet ar ji jaučia visiems būtų geriau gyventi... tai? Tikriausia, ne. . . Tėtis pareis! . . Bet neparėjo. Vakaro tylą drumsčia pa Švintant mama nuskubėjo pas kaimynus. Nieko nesužinojo. kili, studentiška daina. Ji, tar Tik apie pusryčius kažkas at si plačiai išsiliejusi upė, už važiavo. Išgirdau, kaip mama tvindo, atgaivina užsnūdusią duoną pravirko balsu. . . Vežime gu Nevėžio pakrantę'/ lėjo tėtis. Visas kruvinas, pa brandinančius laukus. ... Na pylnych tropinkach našiu Į mamos išaustą drobe dallokich planet veidu. Aš sustojau kaip įbes Ostanutsia naši sledy, — tas. Karčios ašaros smaugė mane, tačiau verkti negalėjau. už širdies griebia šie kosmo Visas drebėjau, širdis kažkaip nautų dainos žodžiai. Man džiugu, kad ir aš susispaudė ir sustingo, kaip ir rankos, kurių negalėjau’pa dėjau plytą į kultūros na judinti, Nieko nematančiomis mų sieną, kad kukli darbo da akimis žiūrėjau Į sukrešėjusia lelė priklauso ir man, kad čia me kraujuje paskendusį tėtį ir liks — tegul ir neryškūs — ir klaikiai raudančią mamą. . . mano pėdsakai. Aš džiaugiuo Tėtį tuoj išvežė į miestą. . . si visa širdimi. Mano sieloje Žmonės pasakojo, kad vakare taip gera ir ramu. Atrodo, girdėjo šūvius, tačiau niekas kad tas vidinis džiaugsmas neišdrįso išeiti pasižiūrėti. tuoj tuoj ims ir išsiverš iš Tik prašvitus tėtį surado pau krūtinės, nutvieks, kaip vasa py, ant takelio, paplūdusį ros rytmečio saulė mano vei kraujuje. Visi žinojo, kad tai dą, atgaivins mano rankas, ir banditų darbas. . . Tėtis ilgai aš, sumojavęs jomis, tarsi gulėjo ligoninėje, bet pasvei paukštis sparnais, išsiveršiu ko. Tiesa, kairioji ranka pa iš praeities varžtų, pakilsiu sidarė sunkesnė, dažniau ėmė aukštai aukštai ir tapsiu leng skųstis skausmais krūtinėje. . . vu lengvučiu. . . Ir mano šir Kad ir kaip mama prašė, kad džiai bus taip lengva, džiu atsisakytų dirbti .kolūkio val gu. . . Mano ausyse nuolat dyboje. tačiau tėtis, tik spė skamba neseniai perskaityti jęs Hek ^''sveikti, vėl ėmėsi poeto žodžiai: Širdis daugiau senojo darbo... nebesismulkins, — Ir aš, rodosi, niekuo nepasi Trykš džiaugsmas keičiau. Ir toliau ėiau i moNesiliaunąs, — kvklą. Visi mane kažkodėl va Nusikratysiu metų dulkes dindavo atsiskyrėliu arba neIr visad liksiu jaunas. bvllu. Tiesa, aš mažai su kuo . . . Jau greit rytuose pasi draugavau, nemėgdavau be reikalo plepėti. Aš šlrdyle rodys žara. Laikas. Grįžtame džiaugdavausi, kai kas nors namo. Saulės nė pėdsako neli pasiseka man arba draugams. ko. Nevėžis dvelkia malonia Bet to niekas nematė: nemo vėsa. Vanduo vėl ramus, tar kčiau tai parodvti. Nemoku ir si vakare Jo niekas ir nebu dabar. O kad būtu mate, kaip vo sujaudinęs. Tik paskui val daužėsi mano širdis šiandien, telę Įteka banguojantis pa kas darėsi mano krūtinėle, kai viršius. Tač’au ir šiuos pėdsa aš kartu su geriausiais stu- kus bematant apgaubia savo dentais-statvMnlnkais nule’dau neperregimu šydu nakt’es tam stovvklos vėliava! Mažai kas sa. Jie dingsta, o netrukus ir pall taip džiaugtis, kaip aš! visai išnyks. „Kad taip grei Tačiau draugai ša’oėst. kad tai jie išnyktų ir žmogaus mano veidas tą iškilminga mi sieloje!“ — pusbalsiu kužda nutę buvo visai ne vasariš mano lūpos.
PĖDSAKAI
negirdėjo kurtinančių bombų sprogimų, neregėjo karo bai sumų, jos širdies nestingdė be viltiškos raudos ir ašaros. . . O aš? . . . Buvo 1944 metų vasa rą. Graži, šilta pavakarė. Mes — penkerių-šešerių metų vai kiūkščiai — stovėjome ant senojo kaimo piliakalnio ir su smalsumu žiūrėjome į ten, iš kur saulė pateka. Mes matė me, karp gražiai skriejo bals vų žarijų spiečius, o po minu tės kitos išgirsdavome šiurpų ūžesį, panašų į karvės mūki mą (sakė, kad tai šaudo rusų „katiušos"). Mes žiūrėjome ir negalėjome atsižiūrėti — nie ko gražesnio nebuvome ma tę. . . Tik pavakare parbėgau namo. Jau iš tolo išgirdau ver kiant. Kieme buvo du nepa žįstami, su šautuvais, ir dėdė, teta ir mama. Dėdė stovėjo prie tvarto sienos, visas baltu tėlis, ir balsiomis, didelėmis akimis žiūrėjo Į ginkluotuo sius. Teta ir mama klūpojo prie nepažįstamųjų kojų ir balsu raudojo. Jų veidai, iš blyškę ir pasruvę ašaromis, buvo nukreipti Į atėjūnus. Jos maldavo: „Nešaudykit. . . Jis nekaltas. . . Nešaudykit. . . Pa sigailėkit. . .“ O ginkluotieji, atstatę šautuvus į dėdę, buvo labai panašūs i įerzintus šunis. Jie žiūrėjo pilkomis, bereikš mėmis akimis ir piktai šypso josi. . . Aš stovėjau ir negalė jau pajudėti. Visas sustingau. Net ir širdis minutėlę apmirė. Nesupratau, kas darosi čia, kie me, kodėl visi čia susirinkę. Pagaliau pripuoliau prie ver kiančios mamos. Ir pats pra virkau. Verkiau pasikukčio damas, bet nežinodamas ko. Nežinau, kiek visa tai tęsėsi. Tik du kurtinantys šūviai privertė mane pašokti. Pakė lęs galvą, mačiau, kaip dėdė, laikydamasis už sienos, pa mažu slinko žemyn, garsiai surikęs: „Prakeikti būkit. . .“ Jutau, kaip mano vaikiškoje krūtinėje kažkas nutrūko. . . . . . Buvo 1949 metų pava saris. Tėtis namie mažai bū davo. Jam, besikuriančio kol ūkio pirmininkui,, darbų buvo begalės. Reikėjo su kiekvie nu daug ir kantriai kalbėtis, kiekvienam aiškinti, kiekvie ną Įtikinti. . . Tėtis pareida vo tik sutemus Bet aš dar ne miegodavau. Gal todėl, kad ir mama nemiegodavo. Ji vis pakildavo iš lovos, pereidavo per kambarį, prieidavo prie pro jį. prie kito — vėl pavieno lango — pažiūrėdavo žiūrėdavo. Mama vaikščioda vo labai tyliai, be garso. Tik retkarčiais pati sau garsiai pa sakydavo: „Pareina. . .“, ir tuoj guldavo Į lovą. . . Ir tą vakarą negalėjom užmigti — nei mama, nei aš. Mama be
„Skamba studentų dai na per pasaulį“ — su to kiais autografais parsive žėme puikią festivalinę do vaną — Ed. Mieželaičio „Žmogų“ latvių kalba. Ir ne tik tai. Mūsų penketas (komjaunimo komiteto sek retorius Just. Karosas ir komj. komiteto nariai V. Juškys, Z. Bankauskas, E. Piešina ir šių eilučių auto rius) parsivežė naujų drau gų adresus, festivalinę nuotaiką ir svajonę pabu voti sekanč’ame festivaly je; įspūdžius, kurių, gal
SAULKRASTI FESTIVALYJE būt, nepanaikins net ir lai kas. Visasąjunginis Rygos festivalis arba, kaip mes jį pavadinome, Saulkrasti, vyko tris dienas, penklašimtiniame palapinių mies telyje skambėjo dainos lie-
Mūsų studentą svečiai Liepos mėnesio pradžioje Studentų choras koncerta universitete koncertavo Le vo ne tik Vilniaus visuome ningrado Elektrotechnikos ins nei, bet ir mūsų Aktų salėje. tituto akademinis choras, ku Jie taip pat susipažino su riam vadovavo A. Krylovas, mūsų universiteto rūmais ir Svečių repertuare buvo Gendelio, Mendelsono, Rosi mūsų senojo Vilniaus įžymy nio, Čaikovskio Ir kitų muzi bėmis. kos klasikų kūriniai, liaudies G. Grinevičius dainos. _________ _____ ♦XBX*----------------------
PRADŽIA GERA Saulėtą sekmadienio popie tę mūsų VVU studentų gru pė išlipo Kėdainių rajono „Taujėnų“ kolūkyje. Mus su tiko vietinis jaunimas, kol ūkio vadovybė. Sutiko labai šiltai ir nuoširdžiai. Už tai mes labai dėkingi, ir atsidėko dami davėme žodį kolūkio pir mininkui gerai padirbėti. Tri jų dienų laikotarpyje jau iš ryškėjo kai kurie darbo rezul-' tatai: baigiame kasti pama tams tranšėjas, kyla pastoliai prie būsimo kolūkio sandėlio, kvepiantis šienas keliauja į kolūkio klojimą. Ten dirba mūsų merginos — Istorijos ir filologijos f-to studentės.
Mes mokame ne tik gerai dirbti, bet ir turiningai pra leisti laisvalaikį. Palaikome glaudžius ryšius su kolūkio jaunimu: susitarėme pravesti bendrą teminį vakarą, jau su spėjome sužaisti dvejetą tink linio rungtynių ir t. t. Mes įsitikinę, kad tikrai duosime nemaža naudos kol Prašau patalpinti jūsų lai ūkiui, o ir mums patiems bus kraštyje „Tarybinis studentas“ geras poilsis prieš naujus šiuos keletą mano žodžių, ku riais privalau išreikšti dėkin mokslo metus. gumą Vilniaus Valst. Kapsuko v. Universiteto Mokslinės bib G. EIDUKAITIS, liotekos darbuotojams už pas V. ŠERMUKŠNIS laugas baltarusių ekskursan Teisės f-to studentai tams, atsilankiusiems į Res publikinę moksleivių dainų šventę. Tarybų Lietuvos moksleivių dainų šventėje viešėjo grupė Baltarusijos TSR Gardino sri ties Varanovo raj. Poliesės aštuonmetės mokyklos moks G. DZIGAITE leivių ir jaunimo. Mus pa kvietė Lietuvos mokyklose be simokantieji mūsų draugai Jei nėra išeities kitos, iš Baltarusijos, kurių keletas Man palieka laukimų kelias ir šventėje dalyvavo Nors mes Ir sūri rasa ant kaktos. . . pasirodėme Vilniuje jau pra sidėjus šventei, tačiau univer siteto Mokslinės bibliotekos Pasakyk — manęs lauki darbuotojai mus pasitiko prie tikrai? universiteto rūmų, parodė Taip? Tada aš tikrai ateisiu. mums patalpas, kur turėjome Ir bus mudviem geri vakarai, apsistoti, po to pasiūlė mums Ir bus mudviem nė kiek vadovą apžiūrint miestą, ir nekeista... svarbiausia, parodė kelią į Vingio parką, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas. Bet, de ja, mes pavargę likome ilsėtis Brangios akimirkos nenoriu paKartotl, — ir apgailestauti, kad pavėla Ji niekados nebus tokia pati. vome į šventę visa valanda. Tik kitą dieną — sekma Skubu tik laiptais ir bijau sustoti, dienį — mes siekėme savo, apžiūrėjome Vilnių, jo archi Ir virpančiųjų žiburėlių išbarstyt. . . tektūrinius paminklus, muzie
EILĖRAŠČIAI TIK NEBŪKIT BEVARDĖM. . . Kaštonų žiedai drugeliais Apskrido takus. . . • Aš jau išėjus į kelią! Ar kelias tikrai aiškus? Jums reikia? — lėkite dienos Linksmučiais vaikais. Man reik, kad galėčiau kiekvieną Pavadint jus vardais.
Jūs neleiskit pritrūkt man laukimą, Tolimų ir gerų svajų. Kas gi viską iš karto ima? Kas palieka gyventi be jų? Sau skubėkit kaštonų drugeliais
tuvių ir latvių, ukrainiečių, totorių ir rusų kalbomis. Tris dienas Baltijos jūros — taikos jūros bangose žaidė nerami jaunystė. O vakarais. . . šokiai smėlyje, aplink laužą, karšti ginčai, ramūs pokalbiai, svajingi — žvilgsniai, dainos. . . Ir vėl dainos — skambios to toriškos, temperamentingos azerbaidžametiškos, sva jingos lietuviškos. . . Apie meilę, draugystę, taiką. Apie laimę ir. . . studijas. Gyvų gėlių puokštes nrie Lenino paminklo pa deda šimtai fest’valio daly vių — komjaunuolių. Trumpos, bet įspūdingos minutės primena sunkų 40 metų kovos ir darbo metų komjaunimo kelią. Mūsų komjaunimo — Lenino komjaunimo kelią. Skamba totoriškai Rek viem Rygos Kirovo vardo parke. Net ir skubantį už valdo festivalinė nuotaika,
ir jis sustojęs įsiklauso.. . O paskui ploja — atlikė jams, visiems festivalio dalyviams, mūsų šypse noms. Jungtinis choristų ko lektyvas pavergė šio ku rortinio miestelio gyven tojus ir poilsiautojus. Jų dainos, rodėsi, klausėsi lieknos pušaitės. Nurimo ir Baltija — įsiklausė. .. Dainų apie laimę ir drau gystę. . . ... „Nichalerj“ sakome besišypsančiai juodukei to torei Iiliusei, o ji skiemeniuodama atsako „Labas rytas“. Ir kai liepos 6 d. rytą, išvažiuodami mes pa sakėme Iliusei „nichalerj“, ji apgailestavo, kad susi pažinome tik vakar. Iš tik rųjų, su visais susipažinti buvo neįmanoma, o kai ku rios pažintys buvo trum pos, bet mums atmintinos. Festivalinės. Rygos perone rygietė Alinė mums įteikia lietu višką rožę. Nors traukiny je buvo karšta ir tvanku, ji nenuvyto. Rožė buvo fes tivalinė. J. MACKEVIČIUS
Mu.ms atsiuntė
Gerb. redakcija!^ jus, Gedimino pilį Ir jos bokš tą, iš kurio matėme „Žalgirio“ stadione mirguliuojančius šventės dalyvius — mokslei vius. Po to — šventė. Muzika, dainos, šokiai, — mes apie visa tai nerašysime, nes pati šventė kalbės ilgai, iki naujų ir dar gražesnių moksleivių švenčių Vilniuje, ir toli toli už Vilniaus, kas ją tik matė ir girdėjo. Mes tik norime pa linkėti Lietuvos moksleivių dainų šventės dalyviams ir visiems Lietuvos mokslei viams dar daugiau įgyti jėgų kelti nuostabų dainos ir šokio meną. Mes dėkojame taip pat di džiai gerbiamam Vilniaus Valst. Kapsuko v. universiteto Mokslinės bibliotekos darbuo tojui drg. Pupeikiui, kurio pastangomis mes buvom e ap rūpinti labai patogia ratalpa ir geru vadovavimu. Dėkoja me taip pat ir asmenims, mums vadovavusiems vaikščio jant po Vilniaus miestą. Išly- f, dint mus, Universiteto moksli nė biblioteka padovanojo mums grožinės literatūros ir prašė mus atsilankyti kitais metais. Už tai irgi mes labai dėkingi. Danutė KRUOPYTE Baltarusijos TSR, Gardino sritis, Varanovo raj. Poliesės aštuonmetė mokykla
Tariu žodžius „kunigų semina rija“, ir pro mano akis kaleido skopiškai prabėga didesnė dalis mano gyvenimo. Juk stoti į ku nigų seminariją aš jau svajojau sėdėdamas pradinės mokyklos suole, dar gerai nesuprasdamas, kas ji yra. Ir mokydamasis vidu rinėje mokykloje, net būdamas abiturientu, aš kunigų semina riją įsivaizdavau kaip mokslo šventovę. Man atrodė, kad, vos įžengus į seminarijos rūmus, nu tyla visos aistros, ir neregėta ra mybė ir palaima apgaubia sielą. Tardamas šiuos žodžius, aš pri simenu ir tai, ko, į seminariją stodamas, išsižadėjau ir ką ne sugrąžinamai praradau, prisime nu ir tai, su kokiais jausmais aš pirmą kartą įžengiau į semina rijos rumus ir su kokiais jaus mais paskutinį kartą išėjau iš Wjų. Aš nenoriu pasakot visų mo tyvinių ir impulsyvinių priežas čių, kurios mane paskatino sto ti į kunigų seminariją, neverta apsistoti prie viso to, ką aš pra gyvenau per tris su puše metų už tos kinų sienos, aš tik ban dysiu nušviest keletą epizodų iš to gyvenimo, kuris taip žiauriai sugriovė visas mano iliuzijas ir dėl ko tai, ką iš pradžių vadi nau mokslo šventove, vėliau pradėjau vadinti, gyvačių lizdu.
NEĮVYKĘS „SKERSVĖJIS“ Kiekvienais metais seminari joje per užgavėnes ruošiamas vadinamas skersvėjis, t. y. klie rikų artistinių sugebėjimų, Jeigu taip galima išsireikšti, demons travimas. Tų vakarų metu semi narijos auklėtiniai švelnia for ma kritikuoja vienas kito silp numus, neįžeidžiant iškelia ydas. Tačiau dažnai tokie „skersvėjai“ suskaldydavo seminariją į kelias priešiškas stovyklas, nuteikdavo kursą prieš kursą, gimdydavo asmeniškus pykčius, kurie tęs davosi ir baigus seminariją. 1962/63 m. m. „skersvėjį“ ruošti buvo pavesta dėstytojui kun.
GYVAČIŲ LIZDAS Šniukštai, garsiajam iškalbos retorikos dėstytojui. Visų many mu, jis turėjo pralenkti tiek sa vo apimtimi, tiek savo turiniu visus iki to laiko buvusius „skersvėjus“. Prasidėjus repeti cijoms, visus nustebino tas fak tas, kad čia daugiausia buvo kritikuojama ne klierikai, bet dėstytojai-kunigai. Klierikai gavo sudėtingas roles — vaizduot sa vo mokytojus. Ruošiantis scenai, vaizduojančiai vedėjo kambarį, vienas iš klierikų pasiūlė nepa miršt padėt degtinės butelio ant stalo} kaip neatskiriamos vedėjo kabineto dalies. Jautėsi, kad „skersvėjo“ medžiaga parašyta daugumoj pačio Šniukštos. Daug kalbų seminarijos auklėtiniams davė ir tai, kad „skersvėjo“ me džiaga buvo neaprobuota semi narijos vyriausybės, kad veltui rektorius ir vedėjas bandė iš gauti iš Šniukštos „skersvėjo“ medžiagą. Kunigų dėstytojų tar pe Jautėsi tarytum karo stovis. Nežinodami, ką Šniukšta prieš juos ruošia, rektorius Butkus ir bendrabučio vedėjas Vitkus kurstė seminarijos auklėtinius: „Rašykite ką nors apie Šniukš tą! Praleisim be Jo žinios“. Klie rikai, vakarais išėję pasivaikš čiot, ilgai kalbėdavo spėliodami, kuo visa tai baigsis ir kas čia bus, jeigu „profesūra“ tarp sa vęs pradėjo piautis: Artėjo ir „skersvėjo“ diena, kuri turėjo būti tarytum Šniukštos kovos su seminarijos vadovybe fina las. Tačiau vos keletą dienų iki Užgavėnių rektoriaus pasiųstas vedėjas apvaikščiojo seminarijos
auklėtinių kambarius ir apėmė visą „skersvėjo“ medžiagą, kurią rytojaus dieną rektorius paskel bė heretiška ir tuo pačiu anu liavo taip kruopščiai ruošiamą „skersvėjo“ vakarą. Taip „gar bingą“ kovą pralaimėjo Šniukš ta. Tačiau jis jautėsi tarytum Sokratas, išgėręs nuodų taurę, vykdydamas neteisingą teismo sprendimą. „Per stipriai kai ką palietėm — nepraleido“, — sakė jis seminarijos auklėtiniams, klausiantiems apie „skersvėjį“. Tačiau Jis nejautė, kad tuo vis kas nesibaigs, kad įsiutinti konfratrai nepakęs savo tarpe. Ir iš tiesų, dėst. Šniukšta buvo atleis tas ne tik iš dėstytojo, bet ir iš klebono pareigų ir nugrūstas Į altariją. 1963 M. KUNIGŲ LAIDA
62/63 m. m. ėjo į galą. Kuni gų kurse (taip vadinasi V-to kurso klierikai) nepaprastas su judimas. Juk netrukus jie išgirs tariamus žodžius: „Tu esi ku nigas per amžius Melkizedeko budu“. Tad prieš tokį svarbų gy venime įvykį yra ko jaudintis, ir nors neužilgo turi prasidėti diplominiai egzaminai, bet apie mokslą nesinori net galvot. Ir nuolatinės kalbos prie vartų, ly dimos garsaus juoko, skamba ir skamba. Visi Jaudinasi, nes dauguma galvoja, kad visi 18 nebus prileisti prie šventinimų. Tad jie sudarinėjo įvairiausias versijas. Nieko negelbėjo net vedėjo įtikinėjimai, kad nebent pats kuris nenorįs jų priimti.
Suvenyrų ir atminimo dovanų geriausių pavyzdžių konkurso nuostatai Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. gegu lės 30 d. potvarkiu Nr. 738-P TSRS Ministrų Ta rybos Valstybinio Prekybos Komiteto Visasąjun ginio nuolatinio paviljono Lietuvos filialas skel bia atvirą respublikinį konkursą geriausiems su venyrų ir atminimo dovanų pavyzdžiams masi nei qamybai atrinkti. Konkurso laikas — Iki š. m. lapkričio 1 d. 1. KONKURSO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Paqrindinis konkurso uždavinys yra sukurti naujus meniikai pilnaverčius, oriqinalius ir nebranqius suvenyrus ir atminimo dovanas, panau dojus charakteringą respublikai vietinę žalia vą. Tuo tikslu į masinę qamybą bus atiduoti qeriausieji pavyzdžiai, atrinkti šiame konkurse. Masinei suvenyrų kūrybai paskatinti paskelb tame konkurse qali dalyvauti valstybinės, koo peratinės ir visuomeninės įstaiqos bei organizacijos ir pavieniai asmenys — dailininkai, liau dies meistrai, inžinieriai-konstruktoriai ir kiti. II. KONKURSUI PATEIKIAMU PAVYZDŽIŲ SUVENYRŲ APYTIKRĖ TEMATIKA
Suvenyrų ir atminimo dovanų tematika turi būti įvairiausia — istoriniams įvykiams atminti, draugystės, revoliucinė-istorinė, tautinė, žaislinė, siurprizinė-pokštinė, o taip pat atspindinti res publikos liaudies ūkio ir kultūros vystymąsi. Ypatinqą dėmesį atkreipti į suvenyrus, skirtus Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo dvidešimt penktosioms metinėms pažymėti, taip pat taiko mojo pobūdžio suvenyrus. Suvenyrų ir atminimo dovanų pavyzdžiai bus suskirstyti paqal žanrus į šias premijinio verti nimo grupes suvenyriniai ženklai (metalo, plastmasės, odos Ir kt.), metalo suvenyrai, medžio suvenyrai, tekstilės suvenyrai, keramikos suvenyrai, odos ir odos pakaitalų suvenyrai, qintaro suvenyrai, plastmasės suvenyrai, fotografiniai ir spaudos suvenyrai, žaisliniai suvenyrai ir siurpriziniai suvenyrai, suvenyrinė tara.
III. KONKURSO TVARKA Suvenyrų ir atminimo dovanų pavyzdžiai kon kursui pateikiami iki š. m. lapkričio 1 d. adresu: Visasąjunginio nuolatinio paviljono Lietuvos fi lialas, Lenino a. 9/1. Kiekvienas konkurso dalyvis gali pristatyti vieną arba keletą pavyzdžių. Pateikiama su sla pyvardžiu, pridedant trumpą aiškinamąjį raštą, kuriame nurodoma medžiaga, iš kurios turi būti pavyzdys pagamintas Jo, gamybos technologija ir konstrukcija, taip pat pridedama vadovas arba instrukcija, Jeiqu tai reikalinga, naudojantis suvenyru. žinios apie pavyzdžio autorių — pavardė, var das, tėvo vardas, adresas, gimimo metai, išsila vinimas, paqrindinė profesija ir darbo vieta — pridedama uždarame voke. Jeigu pavyzdį pateikia autorių kolektyvas, vo ke turi būti įdėtos žinios apie visus pavyzdžio autorius. Pateikiami pavyzdžiai privalo turėti užrašą „Konkursui“. Konkursui pateiktus pavyzdžius vertina Ir premijas skiria konkurso žiuri. Vertinimas atliekamas penkiabaline sistema • slaptai (raštu), įvertinant kiekvieną pavyzdį at skirai. Geriausiais premijuotinais pavyzdžiais laikomi tie, kurie gavo didžiausią balų skaičių. Vienodai įvertintų pavyzdžių tarpe pirmenybė skiriama ekonomiškesniam pavyzdžiui, turinčiam geresnius masinės gamybos privalumus. Visus pavyzdžius, ųavusius premijas, įsigyja Visasąjunginio nuolatinio paviljono Lietuvos fi lialas, papildomai Juos apmokėdamas. Konkurso žiuri pasiūlymu gali būti įsigyti Ir tie pavyzdžiai, kurie negavo premijų. Už geriausius suvenyrus ir atminimo dovanų pavyzdžius skiriamos kiekvienai iš tų paminėtų 10 suvenyrų grupių po vieną pirmąją, antrąją ir trečiąją premiją. Premijų dydis: ' pirmoji premija — 300 rb. antroji premija — 250 rb. trečioji premija — 200 rb. Be to, žiuri komisijos nuožiūra gali būti ski riamos nuo 10 iki 20 rublių dydžio paskatina mosios premijos, kurių bendra suma nedides nė kaip 500 rb. Papildomos informacijos teikiamos telefonais 9-17-11, 9-17-12.
Tik, gal būt, nesijaudino vienas dekanas (sem. klierikų vyresny sis, skiriamas iš paskutinio kur so) Meilus Petras. Jis kiekvieną trečiadienį lankosi pas vieną merginą. Vėliau Jis išsirūpino leidimą dažniau išeiti į miestą. Juk savaitė per ilgas laikotar pis, kada širdis ilgisi širdies. Tačiau, atrodo, jis užmiršo žo džius: „Ką tu gali turėti bendra su moterim, Kristaus kunige?“. Tokios išvykos jam išėjo į nau dą: padidėjo apetitas, ir dar kartą reikėjo kreiptis į semina rijos vadovybę, kad vieną k’artą duotų daugiau valgyti, negu vi buvd siems. Ir šis Jo noras buvo vadopatenkintas. Seminarijos Meilaus vybė, be abejo, žinojo išvykų tikslus, bet tai toleravo, ir net dar daugiau, nes Meilui tapus kunigu, kadangi N. N. kaunietė, Petras buvo paskirtas Karmelitų bažnyčios vikaru, įvairiais Tai buvo padaryta sumetimais: nukentės mažiau kasa ir Jaunas parapijos kunigėlis geriau galės atlikt savo ganytojiškas pareigas. Pasirodo, teisus Stendalis, sakydamas vyskupo lupomis Petricijui: „Tau bus atleidžiama meilės intrigėlė, jei tik tu ją gražiai užmegsi, bet abejonė ne“. Ir tai tiesa, nes 1961 m. vienas seminarijos auklėtinis buvo atleistas iš Se minarijos už tai, kad uždavė klausimą, kurio dėstytojas nega lėjo atsakyti. Atėjo ir šventinimų diena. Ir visų skeptikų nustebi mui, visiems 18-kai buvo suteik ta kunigystes šventinimai. štai tu 5 m išbuvai už aukštos kinų sienos, varžomas Seminarijos re gulos, lydimas nepasitikėjimo, dažnai kitų „brolių“ šmeižtų, o su kunigyste pajutai laisvę. Ka da nori gali išeit į miestą, kada nori kelt ir gult ir, kaip vienas iš 18-kos, sušuksi: „Aš kunigas: ką noriu galiu daryti“. Dabar jaunųjų kunigų tarpe prasidėjo įvairūs spėliojimai: ką kur skirs vikaraut. Vienas nori pasilikti Kaune, kitas nori pakliūt į Vil nių, trečias nenori vykt į tą vie tą, kur jį skiria, nes bijo klebo no gaspadinės, kuri laukia kūdi kio. Taip bekalbėdami egzaminų sesijos metu 7-netas, laikydami diplominius egzaminus, gavo ne patenkinamus pažymius. Atėjo ir paskutinė 1962/63 m. diena, kada po iškilmingo akto prasideda vasaros atostogos. Po diplomų įteikimo, jaunuosius ku nigus išlydint į „atskirą gyveni mo Jūrą- kalbą pasakė Kauno vyskupijos vaidytojas kan. Stan kevičius. Jis kalbėjo, kad kuni gas naujas žmogus: jis turi būti sudeginęs visus atminimų tiltus, jungiančius jį su praeisimi. Pa dėkojamąją kalbą sakė iš jau nųjų kunigų A. D. Jis pasakė, kad tiltus suaeginom, bet nuodė guliai liko. Ką mes galėjom gal vot, kada jūsų tarpe vyko tokios piautynės. Nutilusioje auditorijo je skambėjo jo balsas: „Džiauki tės: diplominių egzaminų sesijos komisijoje nebus Šniukštos“. Jis priminė ir neįvykusį „skersvė jį“, kai rektorius ir vedėjas bė giojo ir ragino: „Rašykit ką nors prieš Šniukštą“. Jis davė atkirtį, ir dėl to kursas blogai išlaikė egzaminus. Juk čia var žoma kiekviena laisva mintis ir už vieną klausimą gali atsidurt „extra mūras“ (už sienos). Tad nenorėk daug žinot, juk abskurantizmas seminarijoje toleruo jama. „Juo mažesnis žinojimas, juo didesnis tikėjimas“ — skam ba kai kurios bažnytinės dog mos. Tad ar ne geriau išeit ne mokša kunigu, negu su žinio mis nepasiekti kunigystės? Jis dar norėjo pasakyt, kokį mes pavyzdį turėjome, dažnai maty dami į refektoriumą įeinantį girtą bendrabučio vedėją V*kų. Bet ir to, ką Jis pasakė, buvo daug .Tikro revizoriaus atvyki mas Gogolio pjesėj. „Revizorius“ nepadarė tokio efekto, kokį pa darė neoprezbiterio Akstino kal ba. Efektą dar padidino ir tas faktas, kad ši kalba buvo paly dėta audringais aplodismentais. Tai buvo ženklas, kad ji išreiš kė tai, ką daugumas galvojo.
ūke 11 a
Atkelta 1963/64 m. m. pirmoji diena prasidėjo įvairiais skelbimais dėt susitikimo su svečiais, dėl santy kių su buvusiais seminarijos auklėtiniais ir dėl bendravimo su buvusiom vienuolėm. Mat, mergina, su kuria Meili? susi tikinėjo, kažkada tai buvo vie nuolė. Neiškenčiu draugui ne taręs: „Pavėlavo visais metais“. Seminarijoje jautėsi prislėgta nuotaika. Rektorius vaikščiojo nežiūrėdamas į daugumą auklė tinių. Juk jie plojo po „heretiškos“ Akstino kalbos, tuo pritar dami jo žodžiams.
Dar vienas pasipiktinimo ak tas sukrėtė Seminarijos auklėti nius per vadinamas rekolekcijas (dvasines pratybas), kada reko lekcijų vedėjas Žemaitis savo buvusį mokinį konfratrą Akstiną pavadino juodvabaliu, kuris rausiasi mėšluose. Tik jis nepa darė logiškos išvados, kuri sa vaime peršasi. Akstinas — juodvabalis, kuris rausiasi mėšlo krūvoje — seminarijos vadovy bės veiksmuose.
Praėjusiais metais dar kartą mačiau dviejų kunigų susitiki mą, kurie dar būdami semina rijoje susipyko, ir dabar, jau būdami kunigais^, vienas su ki tu nekalba. Nežiūrint to, ir vie nas, ir kitas celebruoja mišias, teikia sakramentus gerai žino dami, kad pagal teologines dog mas jie nustoję „pašvenčiamos malonės“ ir jų atliekami veiks mai yra šventvagiški. Tai dary dami, jie motyvuoja tuo, kad ir vyresni konfratrai dažnai pyks tasi vienas su kitu. Kaip antai kan. Stankevičius negali susitik ti su vyskupu Steponavičium. Gal dėl to, kad pastarasis tapo vyskupu, o jis, kadangi pirma laiko pradėjo nešiot mitrą, tai prarado teisę bet kada užsidėt ją, kyla klausimas: kaip tokie, degdami neapykanta viens ki tam, gali skelbti meilės įsakymą, užmiršdami paprastą filosofinį dėsnį: „Ko pats neturi, negali kitam duoti“. O vėl sekmadienį skambės iš Kauno katedros sa kyklos: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau: iš to pa žins, kad esate mano mokyti niai“.
Štai jau bus pusė metų, kai aš jau nesu seminarijos auklė tinis, bet, rodos, dar girdžiu su tanų šlamėjimą ir vieno draugo man tartus žodžius: „Pak/.uvom mes, Juozai, o kad aš būčiau ži nojęs, kad čia taip vyksta, nie kuomet nebūčiau į seminariją stojęs“. Vaizduotės akimis aš dažnai matau savo buvusius bendramokslius. Daugumai jų sutana tapo tarytum užnuodytais Nizo kentauro rūbais, kurie už dusino net mitinį graikų didvy rį Iraklį. Ir vėl pusryčiams jus dažnai gaunant supuvusią mėsą, per kurią rėplioja kirminai ir nė vienas neturit drąsos nu nešt ją parodyt Seminarijos va dovybei ar grąžint atgal suįžulėjusioms šeimininkėms, žinoma, yra ir tokių, kaip vicedekanas Skučas, kuris vieną kartą iš drįsusiam numest tokį patiekalą atgal šeimininkėms, pasakė: „Ką tu: lyg kolchoze geriau ėdi?“ Yra ir tokių kaip B. V., kuris per vasaros atostogas nepralei džia nė vieno festivalio ir suge ba apgaut rektorių, kad gautų leidimą parvažiuoti namo pa šokt. Ir vėl vakarienės metu į valgomąjį pas jus ateiną vedė jas, kurį jūs sutinkat šnypštimu š-š-š, dėl kurio man ir kilo pa lyginimas su gyvačių lizdu. Šioje savo apybraižoje aš neliečiau teologinių dogmų, bet čia duota faktinė medžiaga iš 1961/64 m. m. kalba pati už sa ve. Jaunuoli! Jai tu galvojai stot į kunigų Seminariją dar kartą pagalvok. Ar tikras žmo gus, kurį Gorkis rašė didžiąja raide, gali skaitytis nariu tokio kolektyvo? Jeigu tu gyveni krikščioniškos dvasios idealiz mu, tai žinok, kad niekur taip greit tu jo neprarasi, kaip Se minarijoje. Juozas STANULIS
PROGRAMUOTAS MOKYMAS Jaunimas, kuris šiandien mokosi aukštosiose mokyklose, netrukus įžengs į gamyklų ce chus. Nuo jaunimo profesinio paruošimo kokybės priklausys ir tolesnis mokslo žengimas į priekį. Aišku, kad jaunoji pamai na, dirbanti gamyklose ir mokslinio tyrimo įstaigose, privalo turėti gilesnes žinias, tematikos pagrindą, negu prieš keletą dešimtmečių. Ko kie pagrindiniai dabartinio mokymo metodo trūkumai trukdo geriau paruošti jau nąją kartą? 1. Pagrindinė užsiėmimų forma — paskaita. Dėstytojas skaito paskaitą auditorijoje, kur klausytojų gali būti 200 studentų ir net daugiau. Su prantama, parinkdamas ir iš dėstydamas tokiai auditorijai medžiagą, nusakydamas atski rų sąvokų charakterį, dėstyto jas turi orientuotis į vidutinį studentą ir atskirų klausytojų
pasiruošimą bei individualias savybes. 2. Dar svarbesnis trūku mas — žinių patikrinimo ne tobulumas. Ilgą apmokymo laiką studentas pasyviai klauso Jam dėstomų dalykų paskaitas. Visą šį laiką iš es mės nėra kontrolės (arba ji silpna ir neefektyvi), kaip kiekvienas besimokantis įsisa vina žinias, ar sistemingai dir ba. Dabar esanti egzaminų sistema neskatina studentų reguliariam sistemingam dar bui per metus. Studentas dir ba išsijuosęs per sesiją ir ma žai domisi dalyku per semest rą. 3. Kolektyvinio apmokymo metodas duoda dėstytojui per mažai galimybių sekti, kaip kiekvieno klausytojo sąmonėje vyksta žinių įsisavinimo pro cesas, mąstymo procesas. Iškilo prieštaravimas tarp mažai efektyvios ribotų gali mybių kolektyvinio apmokymo formos ir padidėjusių reikala-
*--------- z>zxzv----------- ------------- ---- ~
HIPNOPEDIJA? Reikėjo pacientui paša linti dantį, tačiau narkozuoti skausmo židinį nebuvo gali ma. į pagalbą atėjo gydytojas Marijus Belinis. Dantį paša lino, tačiau, kaip bebūtų ste bėtina, jis nepajuto nė ma žiausio skausmo. Netrukus Be linis atliko apendicito operaci ją, prieš tai ligonį užhipnoti zavęs. Po to Belinis pradėjo tuo būdu gydyti mikčius, ne miga ir dvasiniais susirgimais besiskundžiančius ligonius. Ir čia paaiškėjo viena įdomi de talė: gydymas užhipnotizavus žymiai paspartėdavo. Tačiau įdomiausia dar ne tai. Jau pirmųjų savo ekspe rimentų metu Belinis atsitik tinai atkreipė dėmesį į vienų aplinkybę: užhipnotizuoti pa cientai pabudę prisimindavo, kas buvo pasakyta, žymiai ge riau, negu būdami normalioje būklėje. Ir čia kilo mintis pa tikrinti vieną idėją. Vienas studentas ruošėsi eg zaminui. Jo žinios buvo nela bai gilios, o dar reikėjo įsisa vinti daug medžiagos. — Pabandysiu Jums padė ti, — kreipėsi į jį Belinis, su žinojęs apie tradiclhį studento baiminimąsi: „Kad tik ne pravytų“. Jį užhipnotizavęs gydytojas perskaitė jam sun kiausias vadovėlio vietas. Ir ką gi? Egzaminas buvo išlai kytas puikiai. Specialus patik rinimas, kuris paneigė „lai mingo bilieto“ atvejį, patvirti no, kad medžiaga įsisavinta gerai. Studentas, kuriam tai įvy ko, tiek įsitikino naujo metbdo tikslingumu, kad ketverius metus kartojo šį eksperimen-
tą. . . vienas. Hipnotizuotojo rolę atlieka magnetofonas. Į juostą įrašytas trijų minučių Belinio monologas. Jį išklau sius, pasineriama į hipnozinį miegą. Jo metu magnetofonas perduoda iš anksto įrašytą į juostelę tekstą, kurį reikia įsisavinti. San-Vinčento miesto (Itali ja) mokykloje-internate tokie eksperimentai atliekami su dviem mokinių grupėmis po 15 mokinių kiekvienoje. Vie na grupė mokosi normaliomis sąlygomis, o kita — pagal Marijaus Belinio metodą. Mokytojai aiškino dėstomą ją medžiagą ir įkalbėdavo ją į magnetofoną. Sekančią die ną visi 15 mokinių buvo už migdyti hipnoziniu miegu ir išklausė tą patį tekstą, o po to. . . — Pabusk! Tu miegojai puikiai. Tu jautiesi gerai. Pa busk. Valingas Belinio balsas pri versdavo visus pakelti galvas. Čia hipnotizdotojo rolė baigė si. Dabar darbo ėmėsi, peda gogas. Vieną po kito jis kvie tė prie lentos mokinius ir greit įsitikino, kad medžiaga įsisavinta neblogai. Štai konk retus pavyzdys. — Buvo užduota,_—.papa sakojo vienas prancūzų kalbos mokytojas, — išmokti atmin tinai ilgą eilėraštį. Normalio mis sąlygomis šiai užduočiai įvykdyti reikėtų apie trijų sa vaičių. Panaudojus hipnozę, visi mokiniai šį eilėraštį iš moko per 2 dienas. Pagal prancūzų žurnalo „Science et Vie“ medžiagą.
vimų, kurie keliami specialis tams, baigiantiems aukštąsias mokyklas, ryšium su pasenu siais moksliniais-inžlnerlnials uždaviniais. Kokia yra programuoto mo kymo esmė? Programuotas mokymas bendriausiai gali būti apibrė žiamas kaip laipsniškas, kont roliuojamas psichinių procesų formavimas. Pagrindinės jo ypatybės: 1. Mokomoji me džiaga suskaidoma į nedideles taip, kad kiekvienas informa cijos blokas išreikštų logiš kai išbaigtą mintį. 2. Kiek vienas šių blokų baigiamas kontroliniais klausimais. 3. Po to, kai besimokanty sis susipažino su atitinkama mokomosios medžiagos dalimi, jis turi atsakyti į kontrolinius klausimus ir išspręsti duotus uždavinius. 4. Besimokančiajam tuoj pranešama, ar jis įsisavino pateiktą medžiagą. 5. Prie sekančio informaci jos bloko besimokantysis pri eina tik tada, kai jis teisingai atsakė į pateiktus kontrolinius klausimus iš praeito informa cijos bloko. Kadangi besimokantysis per visą medžiagos įsisavinimo lai ką tikrina savo pasiekimus ir gauna pažymius už kiekvieną kurso dalį, sudaromos sąlygos sistemingai dirbti ir pačiu lai ku ištaisyti pasiruošimo trūku mus. Kad būtų galima įgyven dinti programuoto mokymo reikalavimus, reikia mokymo j procesą automatizuoti. Apmo komoji mašina bendru atveju yra įrenginys, kuris pateikia mokomąją medžiagą, kontro liuoja jos įsisavinimą, tuoj pat įvertina ir praneša apie ap mokymo rezultatus. Neseniai institutas gavo kontroliuojančias mašinas iš Ukrainos TSR, kurios padeda (greitai patikrinti studentų ži bias ir jas įvertinti. Tokio pat (tipo kontroliuojančių mašinų (Pagalba Lvovo polltechnokos (institute buvo pravesti egza minai iš terminės elektrotechinikoszll dalies. Išegzaminuota (19 grupių. Egzaminų rezulta tai parodė, kad mašina penke tų ir ketvertų studentams „pa prašė“ — 6 — 7 mažiau negu (dėstytojai. Studentai, kurie įgavo nepatenkinamus pažy mius, buvo prašomi užpildyti (anketą. Joje buvo toks klauįsimas: „Ar Jūs sutinkate su mašinos įvertinimu, ar ne? (67% studentų sutiko su mašiinos įvertinimu. I P. MATIUKAS REDAKCINE KOLEGIJA
i Mūsų adresas: (Vilnius, Universiteto 3. Tele fonas: 7-79-17. , Rinko ir spaudė , LKP CK spaustuvė. 'LV 09549 Užs. Nr. 4119