laitų protetorai, vtenykitjff
TRECIOJI PAMAINA IŠVYKO O ,
O
<IAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO (I ORĄTO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
23 (570)
1966 metų rugpiučio 3 d. EINA NUO 1950 METŲ
KAINA 2 KAP.
Sėkmės stojantiesiems prieš mėnesį baigėsi sario egzaminų sesija •rsitete. Ir štai senosios ■lo įstaigos auditorijas užvaldė jaunystė '■— 'a stojamieji egzaminai, nieji akademikai, profei. mokytojai, žurnalistai laikyti egzamino. ug jų susirinko į širnJniversiteto auditorijų ir Iš įvairių respublikos ’elių suvažiavo jau „titi" literatai ir dar nie’ nežinomi abiturientai, so ir sidabro medalininJuos atvedė čia naujų <( troškimas, nerami jau tės dalia. Jie atėjo ieško•avo pašaukimo — ir R. <ytė, sidabro medaliu bai 's
gusi Panevėžio I vid. mo kyklą, ir R. Mačiulaitis iš Tirkšlių vid. mokyklos. Hu maniškiausią mediko profesi ją pasirinko žemaitė L. Bumblauskaitė, aukso meda lininkė iš Plungės vid. mo kyklos, į Istorijos ir filologi jos fakultętą stoja aukštaitis R. Jurgelionis iš Rokiškio, chemike nori būti D. Viluty tė, aukso medaliu baigusi Šiaulių F. Žemaičio v. vid. mokyklą. Jų ir tūkstančių jų bendraamžių laukia ilgoka ir nelengva sesija, pirmasis jų žinių ir brandumo išbandy mas aukštojoje mokykloje. Visiems, pradėjusiems sto jamuosius egzaminus, linki me gero vėjo!
Dešimtasis jubiliejinis va saros semestras jau Įpusėjo. Iki rugpiučio 1 dienos res
1940 METŲ RUGPIDCIO TRECIOJI. TSRS Aukščiausioslosios Tarybos sesija patenki no Lietuvos Liaudies Seimo prašymą — Lietuva buvo pri imta Į TSRS sudėtį. NUOTRAUKOJE: Liaudies Seimo Įgaliotiniai (iš kairės) — rašytojai P. CVIRKA, Ant. VENCLOVA, L. GIRA, S. NĖRIS ir K. KORSAKAS Kremliaus posėdžių salėje.
publikos darbo ir poilsio sto vyklose padirbėjo apie 450 žmonių. Palankiai apie studentų darbą atsiliepia Ignalinos ra jono Ad. Mickevičiaus kolūkio, Tauragės rajono „Leni no keliu" kolūkio bei Kėdai nių rajono „Rytų aušros" kolūkio vadovai. Pakanka mai gerai studentai darbuoja si ir visose kitose darbo ir poilsio stovyklose. Rugpiučio 1 dieną Univer siteto Centrinių rūmų kiemas vėl buvo pilnas žmonių. Į respublikos kolūkius bei ta rybinius ūkius išvyko trečio sios pamainos. Vėl Įvairiuose Lietuvos kampeliuose dvi sa vaites skambės skardi stu dentiška daina. Mūsų respub likos žemdirbiams šį kartą talkininkaus apie 200 Uni versiteto studentų. „T. STUD. lnf. J. GIRDVAINIO nuotrauko je — trečios pamainos talki ninkai išvyksta j darbo ir po ilsio stovyklas.
(
TARYBINIS
STUDENTAS
966 m. rugpjūčio mėn. 3
/
L|
Mano kartos žmonės Į akis plūdo tamsa, tiršta ir neapčiuopiama. Ir tiktai qausūs plyšiai daržinės sie nose bolavo tarsi ilgi ir krei vi siūlai. Vaikinai vis dar tebetauškė niekelius apie armė nų radiją, o merqinų kampe Jau kuris laikas buvo tylu, tylu. Aš mačiau, kaip, prieš palįsdami po antklodėmis, žmo nės užsitempė meqztinius ir užsiseqiojo visas sagas: prieš rytą į daržinę plūsdavo drėg na vėsa ir būdavo šalta iki dantų kalenimo. Pasieniais, sutrintame šienė, kartkartė mis cypteldavo pelės, nuošda vo neramūs merginų atodū siai ir vėl įsivyraudavo tyla, kupina gilaus miegančių žmo nių alsavimo? Bėgo dienos, panašios viena į kitą, jos buvo ilgos ir sau lėtos. Jos buvo paprastos dar bo dienos. Ir dirbo žmonės vienodai natūraliai, nepersi stengdami ir nestoviniuodami, dirbo taip, kaip dirba kiek vienas sveikos prigimties žmogus. Ir nešūkavo ant jų briqadininkas, ir pirmininkas nepasakė nė vieno blogo žo džio. Nesiskundė ir jie, nors naktimis miegojo apsivilkę megztiniais, nors po pagalvė mis cypavo pelės, o kai užei davo lietus, prr kiaurą stogą į antklodę barbendavo dideli ir drumzlini lašai. Jums, tur būt, nuostabu? Jūs, tur būt, norite paklausti, kodėl jie visa tai pakęsdavo, kodėl nekeldavo triukšmo, ne atsisakydavo dirbti? Aš nežinau. Aš negaliu jums to atsakyti. Apie tai reikėtų pasiklausti jų pačių. Buvo šeštadienis, liepos 23oji, eilinė darbo diena. Į sto vyklą taip nelauktai atsilankė atstovai iš Respublikinio dar bo ir poilsio stovyklų štabo. Jie, manau, irgi pastebėjo vis ką ir suprato, nes pripažino, kad ll-oji teisininkų-medikų pamaina, dirbanti Ignalinos rajono Ad. Mickevičiaus var do kolūkyje, yra viena iš ge riausiųjų visoje respublikoje. Įvertindamas jų nuopelnus, aš negaliu kategoriškai tvirtint' to, nes neturėjau progos apsi lankyti kitų aukštųjų mokyk lų darbo ir poilsio stovyklose, tačiau, jeigu vertinsime Uni versiteto mastu, aš visiška: palaikau Respublikinio darbo ir poilsio stovyklų štabo nuo monę. Kalvos, kalneliai ir žydros ežerų akys. Rytų Aukštaitija. Aš vaikštau po mažytį Gaidės kaimelį, kalbuosi su kolūkie čiais, su studentais, su kol ūkio vadovais. Ir nė vieno blo go žodžio. Ir nė vienos piktos replikos. Net nuostabu. — žmonės čia geri, — pa sakoja man II kurso teisinin kė A. Kudlytė, — tik tiek apie juos galėčiau pasakyti. Pra ėjusį sekmadienį kolūkio val dyba davė mums sunkvežimj. Apsilankėme Zarasuose. Idk negalėjome mes, būdami Rytų Lietuvoje, nepamatyti Lietu vos Šveicarijos, kuri mums (turiu ga'voje Vidurio Lietu vos gyventojus) paliko milži nišką įspūdį. O dėl maitinimo... Tu juk pats viską matei. Kiekv-eną dieną vienam žmogui kolūkio valdyba išskiria po 1,20—1,40 rub. Skųstis blogu maitinimu, manau, būtų daugiau negu gėda. — O ką7 Dirbame. Neqi gu lėsi, — priduria man St. Putvinskas (TF II k.), mėtydamas į mašiną pilnus maišus vos
išvalytų rugių. — Padirbėti porą savaičių kolūkyje — tai vienas malontųnas. Ir iš tikrųjų: II teisininkųmedikų pamaina padarė čia tiek, kiek buvo įmanoma pa daryti. Statistika trumpa ir aiški: Sudorojo 15 ha dobįlų. Išvalė ir nuvežė į Dūkštą 60 t qrudų. Silosavo žaliąją masę (apie 120 t). Dirbo naujosios karvidės statybos aikštelėje. Iš viso uždirbo 850 rub. Už maistą atskaičiuota 430 rub. Gryno pelno kolūkiui davė 420 rub. — Tai nesvarbu, kiek jie uždirbo ir kiek jie pravalgė,— kalba brigadininkas drq. K. Šmelinskis. — Svarbiausia, kad studentai mums padėjo iš tikrųjų daug. Jeigu ne jie, mes būtume priva'ėję ati traukti žmones iš laukų ir siųsti į sandėlį, jeigu ne jie, būtų supuvę, ko qera, ištisi masyvai nupiautų dobilų. Beveik lygiai tokius pat žo džius atsisveikindamas pakar tojo ir kolūkio pirmininkas A. Kiseliovas. O kai Ignalinos komjaunimo komiteto instruk torius J. Talijūnas teisinin kams St. Putvinskui, V. Pės tininkui, L. Bukelytei ir me dikėms R. Lapkaitei bei A. Muiženikaitei įteikė rajono komjaunimo komiteto Garbės raštus, žmonės stovėjo nuščiu vę ir išdidus, tarsi simboli zuodami tuo, kad šie apdova
nojimai yra tikrai pelnyti. Nuoširdžios kolūkio vadovų ir rajono komjaunimo komiteto padėkos nusipelnė taip pat ir šios stovyklos viršininkas R. Rėgalas (TF II k.), bei pamai nos komsorgė D. Kupčikaitė. Pastarąją savaitę darbui ir stovyklos gyvenimui jie vado vavo patys. Dėstytojas, pa skirtas į ll-os pamainos antrą ją pusę kažkodėl neatvyko. Tačiau nei darbe, nei stovyk los gyvenime jokių esminių pakitimų neįvyko. Viskas te kėjo pastovia, jaunatviška ir žemiška vaga. ...Dar kartą vartau II tei sininkų-medikų pamainos die noraštį, skaitau paskubomis įrašytus paprastus žodžius, kurie kažkuo primena šios stovyklos žmones, jaunus ir svajojančius, dirbančius ir be silinksminančius. Tie žmonės — mano bendraamžiai, gal būt, todėl aš juos labai geFdl suprantu. Ilga diena, saulė, prakaitas ir pūslės delnuose, vėsi naktis ir poros, grįžtan čios toli toli po dvylikos... Ir kai prisimenu tą tirštą ir ne apčiuopiamą tamsą, kai skai čiavau kreivus plyšius darži nės sienose, kai iš viršaus tiesiog pro stogą žvelgė žals vos žvaigždės ir sklido gili, alsuojanti nakties tyla, tary tum drebulys į sąmonę staiga atsiremia skaidri mintis apie kasdienį pilką, neišvaizdų he roizmą ir apie žmones, kurie priklauso didelei, neramiai mano kartai. R. URBONAS (Mūsų koresp.)
Prisiuntė korespondentai iš Sibiro
Medicinos moks kandidatė
Malvina Repšytė M cinos fakultetą baigė I m. Iki šių metų geg.i 26 d. ji paruošė ir ap nė kandidatinę disem ją tema „Naujai susiu tintų benzodioksano di nių farmakologinis iš i mas“. Teko su ja kalbėtis '—.Papasakokit, pi. kaip pradėjot savo rrw linę veiklą? — Būdama stud priklausiau buvu jungtiniam chirurgu farmakologijos, vėliau terapijos būreliui. /I dirbti būreliuose bi nes tik dirbdami sti tai įsigyja mokslinio i bo įgūdžių, teorinių . -2. — Baigus fakuU buvdu paskirta -dir mokslinę vaistų sint, ir tyrimo laborati farmakologijos seki Po to mokiausi aspi tūroje. M. Repšytės darbas tai bendro problemų vaistų sintezės ir tyri laboratorijos, darbo d1. Chemikai sintetina zodioksano darinius, medikai tiria, jų farrua loginį veikimą. Jau ■ metu yra žinoma mes ga, kuri nuskausmii šiai veikia daug stipr negu taip plačiai varu mi dikainas, novokah Si medžiaga atiduota n ikinio m patikrinimui ti dariniai mažina jospūdį. Benzodiokdarinių tyrimas turi di lę teorinę ir prald reikšmę. — Drg. Repšyte, k< norėtumėte palinkėti > deniams, pasiruošusi pasišvęsti mokslia darbui? — Pirmiausia, dar tno. Taip pat kantr nuoseklumo. .D. SURVILAI
]
Tą „sibirietiškų karščių" dieną vežėme rąstus.
Vakare laiškuose ir sutartinėse prisiminėme Lietuvą ir jos Universitetą. V. PAIIEGIO nuotr.
L
TARYBINIS
166 m. rugpjūčio mėn. 3 d.
STUDENTAS
3 psl.
HSHSZEESHS^SčLEjZSHSHSHSHSHEHSHEZSBSB^
.^?j^?5E:7?.hĮL^Sr^^^^
Lr
1940—1941 mokslo metai — pirmieji tarybiniai metai Vilniaus Universitete. Respublikos aukštoji mokykla tuo met turėjo 4 fakultetus.: Ekonomikos, Teisės, Humanita rinių mokslų (su filologijos, istorijos ir filosofijos sky riais) bei Matematikos-gamtos (su matematikos, fizikos, biologijos, chemijos, farmacijos ir medicinos skyriais). Vadovaujantis Lietuvos KP ir TSRS Komiteto aukštųjų
mokyklų reikalams nurodymais, buvo išplėsta Universi teto materialinė bazė — buvo išskirta 9,2 mln. rublių (sena valiuta), pertvarkytas mokslinis ir pedagoginis darbas, išplėsti moksliniai kadrai, papildyti nauji mo kymo planai ir programos; Universitete studijavo 2274 studentai. Apie tųometinj Universitetą pasakoja rektorius prof. dr. J. KUBILIUS. — 1940 metais kartu su kitais 134 abiturientais aš įstojau į Matematikos-gamtos fakulteto I kursą. Bendra bučio negavau, bet ir neprašiau. Mokiausi be stipendi jos. Gyvenau Žirmūnuose, ten, už tilto, buvusioje Svirno gatvėje Nr. 4. Tuo metu buvo tik Taufip ir dar vienas nedidelis bendrabutis. Pigiai ir skaniai gamindavo Tau ro valgykla, kur dažniausiai ir pietaudavau. Matemati kos-gamtos fakulteto auditorijos buvo dabartiniame Is torijos ir filologijos fakultete. Vadovėlių trūko kaip ko kio deguonies. Lietuvių kalba, beje, tik ir buvo P. Ka tiliaus matematikos vadovėlis. Per savaitę turėdavome apie 10 vai. paskaitų ir 4 vai. pratybų. Klausiau che mijos paskaitų pas K. Daukšą, teisės — pas M. Riomerj, lankydavau literatų būrelio susirinkimus, rašinėjau eilė raščius, kai kas buvo ir spausdinama. Taigi, tada dar svyravau — literatūrą ar matematiką pasirinkti. Tų metų studijų draugai ir pažįstami buvo K. Jasiukaitis (žuvo kare), A. Žilėnas (ekonomistas), H. Polukordas (medikas), L. Jasinskas ir E. Jasinskienė (chemikai), A. Naftalevičius, Ant. Latvys (literat. mokytojas Var niuose), V. Gutauskas (medikas) ir daugelis kitų. ' Mums dėstė matematikai P. Katilius, Z. žemaitis, V. Paulauskas, fizikas H. Horodničius ir kiti. Studentai daug dirbdavo savarankiškai. Jau.1940 metų rudenį veikė partinė ir komjaunimo kuopelės, MOPR'o organizacija, profsąjunga, studentų kultūros, sporto klubai, Universiteto choras ir prie Jo studentų šokių grupė. Didelės įtakos studentų mokymo ir auklėjimo darbe turėjo 1940 metais suorganizuota Marksizmo-leninizmo katedra. Šios katedros dėstytojų skaitomos paskaitos ir pravedamos pratybos buvo privalomos visiems studen tams. / Kaip atrodys Universitetas po 26 metų (1992 m.)? Ky lant gamybai, gerėjant mokymo procesui ir didėjant specialistų paruošimo reikalavimams, be abejo, 1992 me tais naujajame Universiteto miestelyje (prie Nemenčinės plento) mokysis apie 20 tūkst. studentų. Dabartiniai rū mai neatitinka reikalavimų. Čia bus įrengtas pažangio sios minties istorijos muziejus. Manau, kad per tiek laiko moksle įvy.<s didelių pakitimų, gal būt atsiras naujų fakultetų su specialybėmis, apie kurias šiuo me tu net nesvajojame. Daugelis dabartinių studentų bus jau tapę mokslininkais. Mokslinis darbas bus įėjęs į mokymo planą kaip . privalomas.
252S25E5H525H5?S’25Z5H5aSH5H5H5Eha5B5E5' □H5H5Z=asnS25H5252525HS2SEK5BSZ5a5?5a5?5H5a5H5B5e5Z5B5aS2SESB5Z5Z5ES?r
PAŽANGOS I šiuo metu daug rašoma ir Vlbama apie fiziką, Jos persrktyvas, bet kartais atrodo, l’d tai tolima, nerealu, kad I' pasiekiama tik išrinktielems. ■ Šiose eilutėse pamėginsime Lšviesti vieną iš fizikos sriĮų — kieto kūno fiziką. Tai, aplyginti, dar Jauna mokslo Įika, tačiau, tur būt, kiekĮenas žino, jos pirmuosius psiekimus, kurie padarė tikr revoliuciją technikoje. I Pirmas „sprogimas“ įvyko Įkūrus puslaidininkinį trioĮ — tranzistorių, kuris pa kitę dideles ir nepatogias rafjo lempas. Dabar įau nie ks nesistebi, matydamas kiPninį radijo imtuvą. Tie pa kš tranzistoriai daug pasifrnavo ir didingam žmonijos kąsniui | kosmosą, iš arti Ndo pažvelgti j artimiausio esminio kūno — Mėnulio — pviršių. Bet visa tai — jau pni fizikos puslapiai, o inžil-rių kasdieninė duona — tebinti mus naujais technips laimėjimais. Taip atsira°> pavyzdžiui, elektroninės kaičiavimo mašinos, kurių ydis sulyginamas su norma lus formato knyga. Puslaidininkių fizika turi ačias perspektyvas. Ja ypač °mlsi mūsų respublikos fili ai. nes yra sukurta stipri azė tyrimams. Šiuo metu ėsialdininklų fizikos spe
cialistai dirba Fizikos ir ma tematikos institute, Elektrografijos moksliniame tiriama jame institute, eilėje gamyk lų. Taip pat negalima pa miršti Vilniaus Valst. V. Kap suko v. universiteto Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizi kos katedros, kuri kartu su Puslaidininkių problemine laboratorija ne tik ruošia spe cialistus, bet ir plačiu fron tu sprendžia eilę problemų, turinčių didelę mokslinę ir praktinę reikšmę. Jaunų spe cialistų laukia naujai orga nizuojamos Mokslų akademi jos Puslaidininkių fizikos ins titutas. Platus asortimentas moksli nių tyrimų fizikos katedroje ir probleminėje laboratorijo je rodo, kad čia paruošti spe cialistai tinka įvairiose prie šakinėse technikos srityse ir nokslo tiriamosiose įstaigo se. Grupė darbuotojų spren džia puslaidininkių fotolaidumo problemas visam elektro magnetinių spindulių spekt rui. Doc. J. Viščakas vadovau ja skersinio, ir išilginio fotolaidumo tyrimams, kurių dė ka sukurtos mažo inertišku me fotovaržos, o dėka to, elektroninės skaičiavimo ma šinos gali įgyti „akis“, kurios „skaitytų“ žmogaus ranka parašytas ar spausdintas rai des. neperrašytas į simbolinę
KELIU
elektroninių mašinų kalbą — nulius ir vienetus. Dideli lai mėjimai pasiekti elektrofotoqrafijos srityje, vystant ir tobulinant fotografavimo me todą ant bet kokio popie riaus ir kuriant naujas foto jautraus popieriaus rūšis. Įdomūs rezultatai gaunami, tiriant galingais lazeriais vie ną jautriausių šviesai puslai dininkių — kadmio selenidą. Lazerius galima pagaminti ir iš paties kadmio selenido. Tuo pačiu atsiveria naujas kelias skaičiavimo mašinoms, kuriose skaičiavimus atliks ne elektroninės lempos ar tranzistoriai, a miniatiūriniai lazeriai. Be to, numatoma sukurti naujus puslaidininki nius elementus: generato rius, perjungėjus, lauko tran zistorius, kuriuos bus galima panaudoti kuriant miniatiūri nius ekonomiškus prietaisus.
Doc. M. Mikalkevičiaus va dovaujama grupė aiškina ma žai ištirtų puslaidininkių sa vybes, didelį dėmesį skiria cheminio ryšio tyrimamą. ir neseniai pastebėtiems nau jiems reiškiniams.
Doc. A. Širvaitis tiria pus laidininkių fotojautrumą rent geno spinduliams. Jo vado vaujami darbuotojai sėkmin gai sukūrė puslaidininkinį ■rentgeninį spindulių dozimetrą, tiria puslaidininkių pritai
kymą rentgenodefektoskopiJcje. Katedra ir probleminė la boratorija palaiko ryšius ne tik su vedančiais mokslinių tyrimų institutais Tarybų Sąjungoje, kaip Leningrado Fizikos Technikos, TSRS Mokslų akademijos Fizikos institutu, Radioelektronikos ir kitais, bet ir su socialistinių šalių mokslo tyrimo įstaigo mis, pvz. Buiųarijos Mokslų akademija, Prahos universi tetu. Visuose šiuose darbuose dalyvauja ir studentai. Gali ma sakyti, kad nedaug yra universitetų ir institutų, sprendžiančių kieto kūno fizikos klausimus, kuriuose nebūtų lankęsi mūsų studen tai. Jie skaitė pranešimus studentų ir visasąjunginėse konferencijose, dalinosi paty rimu. Jai liečia ne tik arti mus miestus — Rygą, Lenin gradą, Maskvą, Kijevą, bet ir žymiai tolesnius — Odesą, Baku, Dušanbe, Taškentą, Alma-Atą. Studentai gali vienodai ge rai įsisavinti ir teorines ir praktines žinias, būtinas flzikui-inžinieriui.
vyr
J, VAITKUS, A. MEŠKAUSKAS, moksliniai bendradarbiai
4
TARYBINIS STUDENTAS
psl.
PABUVOJUS VIEVIO PAUKŠČIU FABRIKO STATYBOJE
J (
į
Nežinau, neprisimenu, kur pradėjau tą pokalbį. O at mintyje nepaliauja aidėję frazių nuotrupos. „Romanti ka? Tai abstrakcija..„Koks čia gyvenimas. .. Paprastas, nieko nestebinantis." Gal būt, tai aš pats išsigalvojau ir kalbuosi pats su savimi, o autobuso ratai, žiugždendami asfaltu, tik atkartoja mano mintis ir meta kažkur į šalį. „Turistas" išnyra iš pasku tinio posūkio ir prieš akis at siveria pramoninio Vilniaus panorama. O aš vis tebemąstau apie romantiką, apietuos, kurie ieško jos ir apie tuos, kurie netiki ja. Mes privalome gerbti kitų žmo nių liuomonę, mes neturime smerkti jų pasirinkto kelio krypties. Bet jeigu ta nuomo nė klaidinga, o kelias veda kitur — į miesčionių plane tą? Ne ten, kur išvažiavo 22 Interklubo nariai, ne ten, kur statys Komsomolską taigoje Sviderskio vaikinai ir mergi nos ne ten, kur dirba darbo ir poilsio stovyklose Univer siteto komjaunuoliai. O jei gu? . . Aš noriu tęsti tą kažkieno pradėtą pokalbį, aš mintimis grįžtu j Vievį, į paukščių fabriko statvbą. Jūs niekada dar čia nebuvote? Taria jūs pavvdėkite ekonomistams. Tikrai pavvdėkite — jei ir ne romantikos, tai bent tos garbės dalvvauti tokioje stam bioje statvboje, pavydėkite jų kasdienvbės. Tai jau bus miestas tikrą ja to žodžio prasme. 166 ob jektai išaugs 5.5,9 ha plote! 7,8 ha teks keliams ir aikš tėms, J 9 ha — užželdinimui. Visi gamybos procesai me chanizuoti ir automatizuoti. Fabriko pamvbin’s pajėgumas — 40 mln. kiaušiniu, 1500 t mėsos per metus. Mes susi žavėjome skaičiais — tai fab riko vyr. energetikas M. Maščinskas viskuo kaltas. Jis taip įdomiai pasakoja apie fabri ko ateiti, apie tuos, kurie stato, kuriems kasdienybės cementas įgavo kažkokį ža vesį. Tik bijau aš jį vadinti romantika. Gal būt, nereikia. Nereikia iškilmingų Odžių ir maršų — čia viskas papras ta, ir darbas, sunkus staty bininkų darbas, čia toks pat žemiškas smėlis, kurį vėjas ištisas dienas tau meta į vei dą. Kai kalbame apie save — nereikia romantikos. Roman tika vaidenasi tik lyrikams. O jie teisūs — kasdienybė privalo būti romantika. Kaip tik dėl to važiuoja me j kolūkius, j Moldavijos
t^'*'*/*/*'*/*/*/'!966 m. rugpjūčio mėn. 3
Pokalbis apie kasdienybę vynuogynus, į taigą. Tik to dėl, kad mes tikime poetais ir jų išgalvota romantika, kad nepakenčiame monotoni jos, individualizmo, miesčio niškumo. O jeigu?... Ir vėl tas keistas, naivokas klausimas. O jeigu? O jeigu visa tai — tik gražjas žo džiai? Į Vievio paukščių fabriko statybą pirmoji Ekonomikos fakulteto studentų pamaina atvažiavo liepos pradžioje. Pasitiko juos statybininkų rankų ištiestas palapinių miestelis. Beliko pakelti sto vyklos vėliavą. Prasidėjo dar bas. Važiuodami galvojo apie tikrą statybininko darbą — sumūryti ką nors, išbetonuoti. O čia davė kastuvą ir liepė
Jubiliatas gimė 1906 m. balandžio 20 d. Daugpily je, darbininkų šeimoje, įveikdamas didelius ma terialinius sunkumus, J. Moreinas 1925 m. baigė Daugpilio vidurinę mo kyklą įr 1926 m. įstojo •į Rygos universiteto Tei sės fakultetą. Buržuazi nės . valdžios ■ ■ sąlygomiš gauti pastovaus darbo jis negalėjo, todėl buvo priverstas uždarbiauti. Dirbo ponų šeimose vaikų korepetitorium, uosto kro viku ir pan. Uį34 m. bai gė Teisės fakultetą, bet negavęs darbo pagal spe cialybę, ir toliau vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Tik 1940 metais, atkū rus Latvijoje Tarybų val džią, J. Moreinas pradėjo dirbti juriskonsultu. Pra sidėjus Didžiajam Tėvy nės karui, jis evakuavosi į Tarybų Sąjungos gilu mą. Apsigyvenęs Sverdlovske, J. Moreinas dirbo advokatu, o kartu — ir Sverdlovsko juridinio ins tituto dėstytoju. 1943 m. į naujai įkurtą Kurgano sritį Partija ir tarybinė Vyriausybė pakvietė įvai rių šakų specialistus, jų tarpe ir teisininkus. Atsi liepdamas į šį kvietimą, J. Moreinas 1943 m. per sikėlė į Kurganą, kur dir bo advokatu ir Sverdlovs ko juridinio instituto fi-
užkasinėti duobes. Jokios, ro mantikos, jokių melsvų šešė lių. Ir jie dirbo — 36 ekono mistai. Dirbo tai, kas reika linga, paprasta ir žemiška. Perdaug nesisk’tindė nuovar giu. Tik rankos išdavikės, pripratusios prie šaukšto ir plunksnos, — ir kam jos prisitrynė pūslių? Vakarais žais davo su vietos jaunimu tink linį, eidavo į šokius, žvejo davo, vaišindavo žuviene ne toliese gyvenantį senuką. O vieną penktadienį atva žiavo svečių — Maskvos P. Lumumbos v. universiteto studentų. Visą dieną kartu dirbo, o vakare klausėsi sve čių koncerto. Taip ir prabė go dvi savaitės — kasdieniš ko, reikalingo darbo.
Doc. J. MOREINUI — 60 METŲ
Halo vedėju bei dėstyto ju. Nuo pat jaunų dienų J. Moreinas pamėgo moksli nį darbą. Sunkiomis karo ir pokario sąlygomis jis išlaikė kandidatinio mini mumo egzaminus, parašė ir 1951 m. sėkmingai ap gynė teisės mokslų kan didato disertaciją tema „Ypatingosios teisenos ta rybiniame civiliniame pro cese pagrindiniai \klausimai“. 1948 metais J. Moreinas grįžo į Rygą ir dirbo juridinės mokyklos dės tytoju. Nuo 1951 m. iki šių dienų jis dirba mūsų Universiteto Teisės jakuitete, dėstydamas tarybinę darbo teisę, tarybinį ci vilinį procesą, romėnų teisės pagrindus ir kitas disciplinas. 1959 m. J. Moreinui suteiktas docen to mokslinis vardas. -
Pirmuosius pakeitė antį pamaina. Ir jiems paskyrė kį pat darbą. Dėliojo ply kasė žemes. Dvi dienas di gerai. Paskui atsileido. Bu me neteisūs, jei sakytu pradėjo blogai dirbti. Dalį apėmė kažkoks šveli tinginys — rūpi ir anksč baigti darbą (juk ir staty ninkai tikrieji anksčiau b gia) ir pietų pertrauką p tęst. O čia dar ir darbas K pasitaikė — nei atsakinj nei kolosališkas. Papras žemių kasimas. O darbas r kalingas kiekvienas. Kaip reiga, kaip atsilyginimas tiems. O ši pamaina, atra liks skolinga šeimininkams Elektrėnų kilnojamajai n (NUKELTA Į 5 PSL.)
J. Moreinas iš visų dės tomų dalykų turi pakan kamai žinių ir neabejoti ną pedagogo talentą, to dėl yra mėgiamas tiek fakulteto studentų, tiek ir dėstytojų. Greta to, jis aktyviai dirba mokslinį-tiriamąjį darbą: spaudoje yra paskelbęs daug moks linių straipsnių, 1961 me tais iš spaudos išėjo jo knyga „Darbo ginčų nag rinėjimas“. 1965 metais Maskvos „Juridinės lite ratūros“ leidykla rusų kalba išleido jo knygą „Perkėlimas į kitą dar bą“. Šiuo metu J. Moreinas ruošiasi ginti daktaro di sertaciją tema: „Darbo ginčų teisinio reguliavi mo TSR Sąjungoje pa grindinės problemos“. Teisės fakultete doc. J. Moreinas ypač akty viai pasireiškia auklėja majame darbe. Kelinti metai iš eilės vadovauja fakulteto SMD, rūpinasi visuomeniniu gyvenimu. Kelis kartus jis buvo iš rinktas fakulteto profbiuro ir Universiteto darbuo tojų profsąjungos vietos komiteto nariu, yra akty vus „Žinijos“ draugijos narys. Linkime doc. J. Morei nui kuo sėkmingiausio pedagoginio ir moksliniotiriamojo darbo, sėkmės asmeniniame gyvenime.
TARYBINIS STUDENTAS
1966 m. rugpjūčio mėn. 3 d.
5 psl.
■itf
J"
IS KAREIVIŲ LAIŠKŲ I Jie toli. Jie bekraščiuose ■sniegynuose, kalnų tarpekIjuose ir ^prie upių. Jie didelli. stiprūs ir geri — lyg ak-t Imenys suaugę su gimtąja žeInie. Jie saugo mūsų CiurlioInio paveikslų filosofiškąją I rimti, jie saugo Rusijos her bus ir Kaukazo merginų juo. Iką. Jie budrūs ir negailesItingi priešams — jie gina Isąulę ir žemę. I O sapnuose ir laiškais grįž ta namo — buvę studentai, Idabartiniai kareiviai. „...esu Jums baisiai dė kingas už „TARYBNĮ STU DENTĄ“. Tiek jo puslapiuose naujų veidų, naujų ir nepa žįstamu. iš kurių lašėte laša romantika. Suprantu dabar jų džiaugsmą. Sėkmės tiems vaikinams! IŠ Universiteto atsiuntė po pierius — laikysime čia, Pe dagoginiame institute, kai ku rias jskaitas ir egzaminus. Pradedu tikėti, kad armija žmoqui kažką duoda. Atro do, surandi save arba bent savęs dalelę. Kažkokia rūsti mokykla žmogaus gyvenime — visko pamatai. Visiems siunčiu pačių ge riausių ir nuoširdžiausių lin kėjimų, svarbiausia — verž lumo! Laikinai einantis kareivio pareigas Stasys KAŠAUSKAS“.
(ATKELTA IŠ 4 PSL.) I hanizuotai statybos kolonai. II ėri šeimininkai kliuvo — ir I patalynės baltutėlės, ir elekt ra palapinėse, ir maistas ge bąs .Ir darbas nesunkus. Aiš ku, ne visada tinkamai orga nizuojamas — statyba lieka statyba. Dėl kitokio darbo irgi negalima nieko padaryti — montuotojai, studentų ne[■askirsi. Ir lieka krauti ply tas, kasti žemę. Jie atvažiavo j statybą sa vo noru — reikia dirbti. Ge riau dirbti, negu iki šiol. Reikia jausti atsakomybę — Universiteto studento atsako mybę. Reikia dirbti taip, kad aplinkiniai stebėtųsi ir krai pytų galvas: „Šaunuoliai tie studentai“. O dabar? Dabar darbų vykdytojas, KPI auklė tinis V. Merkevičius perdaug studentų darbu nesidžiaugia: — Trūksta kažko. Ugnelės truputį, jaunatviško įkarščio. Man dažnai tekdavo dirbti — ir stovyklose, ir KPI mieste lio statyboje. Atrodo, pajus davome prakaito skonį. Nesi bijojome darbo. Pamainoje dirba 17 mergi nų ir .9 vaikinai. Tai jau šis tas (yra ir tokių pamainų,
| = š ♦ ♦ ♦ Į = = ♦ ♦ ♦ t X ž | i 5 ♦ ♦ ž ♦ = ; į ♦ ♦ ♦ $ = = ♦ | ; 5 ♦ ♦ ž ♦ = = ♦ ♦ ♦ ž ♦ = j š ♦
. . . Riaumodami pakyla parką, iš ten buvo matyti qeras ųabdlas miestelio. sidabriniai plieno paukščiai. Dikas pažvelgia į Ir gatvelės kaip ant delno. — Dikai, — tuomet patolstančią eskadrilę ir džiaugsmingai atsidūsta: sakė jinai, — aš būsiu mokytoja. Seniai svajoju... — Puikus ereliai! O prieš kelias dienas įsivaizduok tik, ateinu į jis ir technikas dauq paklasę, o suoluose tokie plušėjo, kol vieną iš tų baltagalviai kaip tie žąsiųpaukščių paruošė skrykai. Juk bus gera jpos džiui. Dirbo nepaisydami mokyti. Tiesa? laiko. — Laima, — atsakė Dikas, — aš eisiu dirbti, Inžinierius pasakė: noriu pajusti tikrą darbo — Reikia, vyručiai, paprakaituoti. Lėktuvas turi grožį, o kartu ir mokybūti suremontuotas. siuosi. Dikas pyktelėjo: Jie išsiskyrė: Laima išvyko į Vilnių, jis — liko — Na, pažiūrėsime, kas gimtinėje. O paskui karinė ką įveiks! Pabėgioja, pasimankštitarnyba. Trumpa atsisveikinimo minutė. Laima nuna, ir vėl prie darbo. Bet liūdusi. kaip malonu, kai lakūnas, — Rašysi, Laima? Laukgrįžęs į žemę, sušunka: — Ačiū, vyručiai. Motosi? Laukė Dikas metus, kiras dirba kaip laikrodis! Tada Dikas būna pats tus. *. Apsiprato. Laima jį palaimingiausias pasaulyje. miršo. „Vadinasi, tai dar Viskas būtų puiku, jei nebuvo meilė. Tai kas gi?“ ne tas laiškas. . . Laima. . . — Dikas taip ir nesurado Prisiminimo šešėlis apatsakymo. Ir štai netikėtemdė Diką. štai jau anttas laiškas. Skubiai atplėri tarnybos metai, kai jošia, skaito. Rašo Laima kio laiško nuo jos, jokios pirmą ir paskutinį kar* žinutės. Jis rašydavo Laitą.. . mai švelnius ir ilgus laiš— Vadinasi, kareivis kus. Merųina. . . tylėjo. tau nereikalingas. Va, jau antri metai slenka, Ausyse skamba skaudūs o pamiršti Laimos negali, žodžiai: „Tu — kareivis, o Ji taip ir stovi akyse, su aš studehtė. Užmiršk visšypsena, su kasa, permeską. Mums nepakeliui, susita per petį. O dabar. .. Ji pamiršo Diką, pamiršo tą rask kitą.“ Riaumodama eskadrilė atsisveikinimo minutę, papranyksta debesėlių ūkąmiršo viską, viską. . . Vainoje. Dikas valandėlę susikinas tapo užsidaręs. ,,Nemąsto, pakelia nuo žemės jaugi nėra tikros meilės7 kažkieno numestą baltaKur ji? — klausinėdavo žiedę ir pamažu nužingsjis savęs. niuoja angarų link. Dikas prisimena, kaip NIKOLAJUS V. jiedu vaikščiojo po seną
♦ ž = = ; ♦ ♦ t t | ; ♦ I = 5 j ♦ ♦ t * = = ♦ ♦
t = = į ♦ ♦ * | = ;
♦ ♦ * = j j ♦ .♦ t = | s i
Pokalbis apie kasdienybę kur terasi tik vieną, kitą vai kiną). Toks būrys nemaža gali padaryti. O ką padarė — paliekame paskaičiuoti pa tiems ekonomistams, tai jiems kaip tik pagal specialybę. Sako, merginoms esą sunku kilnoti plytas ir kasti žemes. Esą, nepratusios prie darbo. O ar čia ne tausojimas savęs lyg šiltadaržio gėlės? Negi mes važiuojame į stovyklas, kad aimanuotume, skųstumėmės ir rodytume savo ran kas: „Štai kokios jos baltos, gležnos. Nenoriu jų sutepti. Pasigailėkite manęs. . .?" Trū ko to vidinio nerimo, kai veržiamasi į sunkuffius, kai kasdienybėje ieškoma šven tės ir džiaugsmo, trūko kom jaunuoliškos ugnelės ir pir majai ekonomistų pamainai. Trūksta antrajai. Trūksta jos ir kitose stovyklose. Ir, gal būt, trūks. Mėgstama ginčytis, esą mes per dažnai vartojame žodį „romantika“. Todėl ir pripra tę prie romantikos kaip prie senų batų. Netiesa. Mes pri pratome ne prie romantikos,
l
Kas ji — ta meilė?
NEJAUGI NĖRA TIKROS MEILĖS?
o susitaikėme su maniloviška melancholija, pamėgom skambius žodžius ir, tegu ir paradoksaliai skamba, roman tiką pavertėm miesčioniška kasdienybe. Mes stovyklas pavertėm vasarvietėmis. Blogai vedami pamainų dienoraščiai — neįdomiai, re tai. Žinoma, kartais už šykš čių žodžių slypi nuostabūs darbai. Bet... visaip būna. Kartais pamaina tesugeba iš leisti vos viertČĮ sienlaikraštį' — nors ir nenorom, vykdo komjaunimo komiteto nuro dymą. Ko nenurodė — nė iš vietos, nė pradėt. Nepalaiko mi ryšiai su vietiniu jauni mu, retai pasikalbama su kol ūkiečiais ir darbininkais, me no, politikos klausimais. Da bartiniai studentai — besi mieji mokytojai, - mokslo įstaigų darbuotojai. Ten jie bus laukiami ne tik kaip spe cialistai, bet jr kaip saviveik lininkų organizatoriai, sien laikraščių redaktoriai. Dabar gera proga to mokytis. O jie eina žvejoti, grybauti. Mes ne prieš grybus ar uogas. Mes
Dabar Tu toli? sako, už Uralo. Žinau,1 kad negau siu nuo Tavęs laiško. Aš taip pat nerašysiu. Aš ne žinau, kur rašyti. .. Matau Tave vėl. Tu de gi cigaretę. Anksčiau ne rūkei. Sakei: „Aš žinau, kad tu nemėgsti rūkan čių“. i O tada — užsirūkei. .. 1 Matau dabar daiį Tavo Į veido, apšviesto raudona i cigaretės ugnele, akis, ; blakstienas, tavo nerūpes tingai užsmauktą pilotę, Į stuomenį, standžiai su! veržtą kareivišku diržu. Tu — kareivis. Tu tvirtas, galingas. 0 aš? Aš — su dužusio svajonių laivo ka pitonas. Man buvo sunku šį laiva vaduoti... . . . Meilė visada ieško širdžių. Iš kur ii žino, kad šinle širdyje ji neturi įsi žiebti, bet turi įsilieosnoti būtent anoje? Ir nesvar bu, kad ji bus vienpusė, vis viena degs neųęstanč;a liensna. Aš visa š:rdimi už realybę; už tai, kad kiekviena rusenanti žarilėlė vienoje širdvle iškeltų skaisčią žiežirbą antrojoje. Aš nenvkstu ant Tavęs, nors ir l'kau labaL vieni ša. Vieniša todėl, kad mei lė deqė vienoje širdyie, kad meilė buvo vienousė. Kažkada Ii pivkstelėjo ir Tavyle, bet, dar nesoė’us suliepsnoti, pradėjo smilk ti. .. Aš tikiu, kad Tu mylėsi tvrai, mv’ėsi iš v>sos šir dies. O aš? Aš dar ilgai ! ieškosiu atsakvmo — kas yra tikroji mei'ė. RŪTA D.
prieš abejingumą, miesčioniš kumą, monotoniją. Vasaros >darbo ir poilsio stovykloms nereikia vasaro tojų. Po skambia fraze „8 darbo ir poilsio stovyklos“ slypi kai kas daugiau, negu retorika. Štai pagaliau ir at sakymas į tą įkyrų klausimą: „O jeigu?“ Kai kas nerim tai pažiūrėjo į šį svarbų da lyką. Šį pokalbį dar reikia tęsti. Ar ne permažai apie tai kalbama komjaunimo ko mitete — ne tik dabar, bet ir ruošiantis trečiajam se mestrui. Daug kas neišvyksta į stovyklas, — tai nusikal timas prieš komjaunimo or ganizaciją, prieš bendraam žius. Kiekvienam reikia kal bėtis su pačiu savimi. Apie komjaunuoliškas pareigas rei kia pagalvoti ir antrosios pa mainos ekonomistams. Ir tiems, kurie po jų atvažiuos į Vievio paukščių fabriko statybas. Jūs nepykite, ekonomistai, didele dalimi drg. V. Merke vičius teisus. Reikia patikėti romantika. Dirbti reikia nuo širdžiau. A. JUODUPIS (Mūsų koresp.)
J %
6 psl.
TARYBINIS
STUDENTAS
966 m. ruqpiūčio mėn. 3 d
. - ■ - - - -—’ -------------------------------------------------------------------------- :—:------------------------- :----------------------------------------- lzzzizz/jz^lzz—
— Pirmyn! Į kovą! — girlio nugaros, o po to... par disi skardus, daininqas raiteduodavo. Girdi, tokie žmo lio balsas. gaus odos diržai esą puikus Dalgiais, šakėmis, kuokovaistas. mis qinkiuoti dusetiškiai r uo Šiurpūs barbariškumo eks Didąiadvario rūmų patraukia ponatai! Zarasų link. Pakelėj jie su— Bet aš tiek baisybių pritriuškina caro žandarų būrį. rodžiau, jog jums plaukai ims Garsas apie drąsų jauną sušiauštis, — juokauja. — Užkilėlių vadą pasklinda po sukam čia. Mano senutė, ma Europą. Gruodžio mėnesi Pa tyt, jau nekantrauja, norėda 3U|įB|rEUG. DANiuEViCJUa ryžiuje Jo laukia sukilimui ma kai ką paskambinti. . . prijaučiančių garbingas suti Ir vėl paslaptinga istorija kimas. Bet atvyko tik drą pilna. Sartų ežero vaikai my neqandų, — šneka aplinkiniai praveria savo duris.. . Mes suolio pusbrolis Cezaris, at li dainą. Bet labiausiai duse gyventojai. — Ne kitaip. . . girdime Konarskio „Atsisvei — žinot, tie žmonės. . . špo kinimo mazurką“. O kiek nešęs liūdną žinią, kad suki tiškiai myli kompozitoriaus į lėlių būrio vado, jo pussese Juozo Gruodžio kūrybą. Juk sininkai. .. — geraširdiškai jos atlikimą įlieta širdies, rėš Emilijos Pliaterytės rera ir Jis į žmones išėjo iš Sartų šypsos senukas. — Kaip ne jausmo. Skamba muzika, ku gyvųjų tarpe. Drąsios mergj_ ežero pakrančių, ir jis Čia mylėti to, ką širdy nešiojo rią 1831 m. sukilimo vadas nos žygius apvainikavo Ado gavo dvasios peną, nuostabio tavo tėvai, kas pačiam labai Lietuvoje Simonas Konarskis mo Mickevičiaus „PulKinmko se apylinkėse sėmėsi melodijų brangu? Turėjau apie vaisti prieš sušaudymą parašė cari mirtis“. nę ir trumpą istoriją surašęs. niame melodijas. kalėj’me. Mazurkos Mes vėl devynioliktojo am Nesurasti Sartų ežero pa Juk jai jau daugiau kaip šim gaidų rankraštis saugomas žiaus 7 — 9 dešimtmetyje. F’a- krantėse ir tokio žmogaus, tas. Galėtumėt pasiskaityti, Aleksandravičių šeimoje, kaip žiegės vienkiemis, prie Sartų kuris nebūtų skaitęs savo že bet vienam geram draugui labai brangi relikvija. ežero, neatskiriamai susijęs miečio poeto Pauliaus Širvio atidaviau. Senukas norėtu smulkiau su garsaus kalbininko pi of. kūrybos. Skubinam senuką nudžiu papasakoti apie Soalio revo Kazimierą Būgos gyvenimu. Už kalnelių Jau ištirpo Ve ginti. Šitose vietose būta liuciją, apie tas dienas, kai Čia jis išmoko pažinti raides, lykuškių piliakalnis, jo gar prieš ketvertą metų, lankyta jis buvo išrinktas 271 lauko čia jis sėmėsi žinių iš ,.da banotų medžių viršūnės, o si vaistinėje, kalbėtasi su jos atsargos ligoninės Kareivių raktorių“, skaitė maldų kny mintys vis dar ten. Sartų nuostabiu šeimininku, paimti geles ir „šiaulėniškį senelį“, ežero krašte. Geras ir dosnus keli išrašai iš trumpos Viekš deputatų tarybos pirmininku mokėsi Dusetų valsčiaus ir Tu. Sartų ežero krašte, Lie nių vaistinės istorijos. Per ir armijos štabo kareivių ta rybos deputatu. . . Praleista Zarasų apskrities mokyklose. tuvai davęs nuostabių, pui skaitome kelias ištraukas: dauq gražių valandų, darbo Čia Kazimieras Būqa ir pra kių žmonių. „Viekšnių vaistinę įsteigė dienų, o ir nesėkmių, rūpes dėjo savo gyvenimo kelią, at 4. VIEKŠNIŲ SENOJI provizorius Teodoras V. Goldvedusį į kalbos mokslo aukš Liepsnojo trobesiai, ugnies r.er 1860 m. liepos mėn. 17 d. čių minutėlių. .. Įdomu būtų tumas. liežuviai ryjo medžių viršū Tuo tikslu 1859 m. jis persi išgirsti. Bet... — Manęs laukia, — su O kas iš dusetiškių nėra nes. Virš Viekšnių frontas ka kėlė iš Telšių ir nupirko iš krunta senukas. — Atleiski girdėjęs apie Joną KaŠkevi- bojo beveik mėnesį. Bet senut Jofės jų šeimyninę sodybą, te. Čių, 1884 metais gimusį Ve- senutėlis pastatas, lyg koks esančią prie turgavietės su Stipriai ir šiltai spaudžiame darių kaime? Mintaujos gim pasakų didvyris, išdidžiai istoriniu, seniausiu Viekšniuo šiame nazija, Dorpato (Tartu) uni žvalgėsi aplinkui. Nemažiau se namu. Pagrindinė jo dalis ranką. Kiek kilnumo versitetas, 1905 metais kova susikaupęs ir rūstus, neramiu išliko dar iš antros XVIII am žilame žmoguje, paaukojusia me visa savo gyvenimą liau prieš caro patvaldystę, emi žvilgsniu lydėdamas sviedi žiaus pusės...“ džiai. Kuo geriausios kloties, gracija | JAV ir vėl nenuil nių aukas, jo duris varstė — Mano rašytoj istorijoj —- Jums, seniausias ir darbščiau stanti veikla darbininkų lite vaistininkas Juozas Aleksand įsiterpia neiškentęs, Aleksand sias Lietuvos vaistininke! ratūros draugijoje, pažangio ravičius. Ne, jo negąsdino ravičius, — pažymėta, kad joje spaudoje. Buržuazinės 1944 metų karo patrankų 1883 m. Viekšnių vaistinė už 5. PRIE L. SKABEIKOS diktatūros Lietuvoje metais gausmas. Aleksandravičius skolas buvo išvaržyta teisin KAPO. . . pažangieji lietuviai buvo su stovėio savo poste. Toks buvo gai: Ją nupirko Žagarės kle organizavę politkalinių šelpi jo pirmtakų priesakas, taip „Lietuvoje nuo džiovos Aleksand mo fondą. J. Kaškevičius įr sakė sąžinės ir pareiqos bal bonas Kazimieras kasmet miršta aoie 5000 ravičius ir padovanojo savo kiti šio fondo lėšomis rėmė Senukas tada nė nepa brolėnui Vincentui Aleksand žmonių. . . Džiovininkams Lietuvos Raudonąją pagalbą. sas. galvojo, jog ne antgamtinė jė gydyti ligoninių bei sana J. Kaškevičius yra parašęs ir ga savgolo šimtametę vaisti ravičiui, dabartinio Viekšnių vaistininko tėvui, su sąlyga, torijų Lietuvoje yra la išleidęs daugiau kaip 10 kny ne. Triuškinančią sviedi kad ji nebūtu parduota, o tik bai nedaug“. gų — poemų, ęilėraščičų rin nių ugnį nukreipdavo Tarybi paveldima. 1926 metais Vin „LIETUVOS AIDAS “ , 1939 kinių, atsiminimų, knygų kariuomenės korouso centą Aleksandravičių pakeitė m. gegužės 2 d. apie sveikatos apsaugą. Bet nes Pavelo Jefimovičiaus sūnus Juozas, tik ką baigęs džiaugsmingiausi jo gyveni vado Charčenkos įsakymai. Senąja Saulė yrėsi vakarop. Vėjas Kauno universitetą ir gavęs mo metai, kaip sakė rašyto tarybiniai vaistininko-chemiko diplomą. barškino šakas, draskė lapų jas, buvo 1959-ieji. Tais me vaistine saugojo artiieristai. kuokštus, lyg skubėdamas — Taip, teisingai. . . — tais J. Kaškevičius suqrįžo iš — Kalnas su kalnu susiei skubiai pritaria senasis vais juos nuraškyti ir trenkti į JAV j tėviškę, dar ir dar kar žemę, bu lietaus prisisotinusią tą pabuvojo taip širdžiai mie na, o žmogus. .. — jaudinda tininkas. — Tokia Ji ir masis sveikinosi su Pavelu si maigyti, sumaišyti su pur vo. . . Kur ten viską iš karto lose vietose prie gimtųjų J. ir beatsiminsi. . . vu. O tie, lyg niekur nieko, Sartų, susižavėjęs žvelgė į Jefimovičium vaistininkas 1945 ^ m. Šiandien vaistinę kiekvie kužkasi ir kuždasi. Vėjas Har Lietuvą, nuostabiai pasikeitu Aleksandravičius griebia sią, nuostabiai pagražėjusią. sausio 1 dieną ką tik iš'ais- nam kolūky surasi, o kadaise pikčiau nusijuokia, retas paukštis.. . vieną lapelį. įnirtęs pakrato Čia kiekvienas akmenėlis, vintuose Viekšniuose. — O aš ji buvo nalvoiau, kad mano šookinyŠiauliuose, Raseiniuose ir jį ir kvatodamas nusineša, kiekvienas grumstelis, kiek neoaliestą Telšiuose. Viekšnių vaistinė trenkia žemyn, bloškia į šalį. vienas medelis sekė vis nau č«a per stebuklą išliko. . . Ačiū, sakalėli! Jūs aptarnavo Kuršėnus, Žagarę, Tas dar viročio«a. dreba sają ir naują pasaką. kv*n~v v«| nnr*^Amas naki’ti Čia, prie Sartų, Parovėjos išsaugojot šimtu žmonių svei Akmenę. . . Šiandien Viekšnių vaistinė į aukštybes, sakytum, nor^da dvare, ^rodos, dar neseniai ir katą. o gal ir gvvvbę. . . Tai buvo netikėtas, jaudi — tikras muziejus. J. Alek mas vėl paslaptingai kuždėtis Andriaus Dabulevičiaus su kumečių vaikais baso bėgio nantis susitikimas. Ne, Char- sandravičius, lyg darbšti bi savo brolių tarpe. Bet atnušdienų, tutė, renka, rūšiuoja. Atskiro kuoia arklys, sunkų vežimą ta, gyventa, o, žiūrėk, Jau čenko neužmiršo tu negailestinga laikas nuo poeto gimimo še kai senasis vaistininkas 1941 je spintoje tvarkingai sudėlio tempdamas, ir šiasdešimt devynerius metus metų vasarą jį sužeista slau ti atqyvenę senieji vaistų aa- kanona amžiams įmina vieni siautėjusių mybos instrumentai, herbiniai šą lapą į žemę. atskaičiavęs. Ir liko mums tik gė ir slėoė nuo jo qražus atminimas, jo rin esesininkų, baltaraiščiu, pas antspaudai, 1863 metų suki— Taip ir šito žmogaus kui padėio pasiekti D'džiąlą lėlki kovos kirvis, knygos su gyvenimas, — nejučiom pa kinėlis „Mano tėvynė“. Gerų, o ir liūdnokų minčių Žeme. Tėvynė n°rų darbų ne autografais ir įsigijimo isto galvojau, nusukęs žvilqsnį apipinti, paliekame piliakal užmiršta — 1948 metais už rijomis, senos receptų ir sko nuo purvu aplipusių ratu, nio kepurę. Gaila, oi gaila, suteiktą pagalbą tarybiniams lų knyqos. Štai gydytojo An- nuo valstiečio, abejingai čiul kad vieną didį žmoqų mirtis partizanams ir tarvbinės ar džijevskio, kuris gydė ir piančio pypkę. J malūna. pačiam Jėgų žydėjime nusky mijos kariams, patekusiems į Samaną Daukantą, receptai. tur būt, rieda. — kažkodėl nė, kitą gyvenimo vėtros fašistu nelaisve, visi Viekšnių Sienoje ritmingai tiksi laik pagalvojau. Ir žvilgsnis vėl trankė, laužė taip, kad net vaistinės darbuntoiai buvo rodis, didelis, meistriškai pa sugrįžo prie kuklaus antka šonkauliai braškėjo. Ir tos apdovanoti medaliais. darytas. pio, mintys nuskrido į nela vėtros nusinešė dauq bran Mirga marga pasakojimų — Jam apie du šimtai me bai tolimą praeitį. gaus laiko, kuris buvo skiria anie Viekšnių vaistinę — tų, bet dar nė karto nebuvo .. . Netoli Viekšnių stovi mas liaudžiai. Daug ko gaila. dviejų šimtmečiu amžiaus pa sugedęs, — paaiškina senu suguręs Žiogaičiu kaimas. < Bet gyvenimas vietoje nesto statą. Epidemijos, karai, kas. Prieš akis pilka lyguma, šlei- » vi, jis reiklus ir įnoringas. aaisrai, o vaistinė, pergyvenu — O čia?.. vi krūmokšniai, balos. Su Leidžiamės nuo Velykuškių si visus Nugara nubėga nemalonus girgžda negandus, stovi. nusenusias trobos senelio. 1915 metais miestelvle sude Šaltukas. Šiurpu, neįtikėtina. durvs. Ant slenksčio svvruo- j Palauk. Vėl daina. Ji nesu gė bažnyčia, sinagoga, dau Mes matome žmogaus odą, ja išvarqusi figūra, žingsnis, ; laikomai plaukia kažkur iŠ giau k»io pusė namų, o vais išrėžtą iš nugaros. Taip, iš antras... Norėtųsi pilna krū- | laukų, o qal Iš Kultūros na tinė iš'iko. nugaros. Ji sudžiūvusi, susi tinę įtraukti šviežio oro ausi, I mų salės — Jaunimo visur — Mūsų vaistininko meilė rangiusi, pilkai juoda. Ne taip bet tenai, viduie, kažkas švll- ; savo darbui, rfloestls. geru Jau tolimoje praeityje bude pia, kriokia, aimanuoja. Dusi- 1 PRADŽIA 13-tame nr. mas saugo Ją nuo visokiausių liai Ją išrėždavo iš nusikaltė na naujas kosulio antplūdis. ♦
t | ♦ ♦ t ♦ ♦ t J »
y(
J a re ■•
4.
r it A
Z ii k
t
<1
TARYBINIS
966 m. rugpjūčio mėn. 3 d.
rjis 5-
iis tii-
7 psl.
STUDENTAS
A. PAULAVIČIUS
NOVELE
JI SUPRATO...
(VAIZDELIS) - Marijau, žiūrėk, Inga i į! tave žiūri, g —- Na ir kasi? Marijau, Ž — šiaip sau.. . plačiai išplėstomis akutėmis g man Įdomu,_ kodėl tu su Ja _____ i, kaip Ji. norėtų išplėšti ką nors iš tam- g nedraugaujri Tokios, visi “ vaikinai pavydėtų! sosr ,. .... . . . gk'..'., ’ Marijus piktai suraukė an-
JEI AS NEMIEGOSIU...
Neramu, leitenante? Taip, dabar Litvinovas jau esistengė įtikinti savęs, kad ;.,m aplankyti namus būtinai a reikia, lyg kas nuo to pasi s I- keistų. .. Nieko, tikrai nieko i > ereikėjo... »> Prisipažink, leitenante, is Jskaitei prieš pusvalandį dalis |i’yje gautą telegramą? Skai' |K‘i. Kieno mašina sudužo tars ll’ekly — dar neaišku. Pasisj įlenk negalvoti... Negali? I ’.pie pusiaunaktį paaiškės — - Ik’1 i® pulkininkas. O iki dvyi I liktos. .. ’ I Iki dvyliktos dar visa vai I landa laiko. .. ■ I Nesigink, leitenante, daliny 1 liovė erzino nervingi telefono . I skambučiai, erzino sunkūs kaI reiviški žingsniai, nes visi jie I vertė atsigrįžti — gal GenaI dijus. . . Nesigink, leitenanI te... I Kambary’ sieninis laikrodis I išmušė puse dvyliktos. I Dar pusvalandis. į O toliau? .. į lis tik pasiims garažo rakI uis, sės į mašiną — ir i I dalinį. I Ne, Litvinovas negalvojo, I kad Genadijus šiuo metu, I gal būt, jau' ten, kareivinėse. I Keista nuojauta sakė, ka(j su I ųio atsitiko kažkas negero. I Baisaus.. Ir, gal būt, — nepa■ taisomo. Sugestų variklis — I pirma pasilaikiusia mašina 1 atvažiuotų. Negali būti, kad 1 per tiek laiko nė viena nepaI sitaikytų! Pagaliau juk aplink I aūlai — raitas parlėktų kad I ir vėliau.. . I — Tėveli!
PABAIGA. Pradžia 22 nr.
Pilkas kamuoliukas — jo mažoji Svetlana — ūmai atsi plėšė nuo sofos, atsirito prie jo kojų ir įsikibo į ranką. — Tu vėl išeini? Tėveli? Sakei — Grigo ratus parodysi... — O kas miegos? Svetlana neatsako, Tik dar labiau priglaudžia prie jo skruosto savo šiltą putlią gal vutę. Tu vėl apgavai, tėveli. . . Žiūrėk, miegoti aš visai neno riu. Visai, Beveik visą dieną miegojau. Tu girdi, tėveli. . . Gal vis dėlto geriau. .. Pasiimk Svetlaną su savim, leitenante, Pasiimk. Juk ji niekad nematė kalnn naktį. Ir juodų topolių žvakių, kurias naktimis uždega žvaigždės, nematė. Ir pernykščių šiaudų kūgių stepėje, kurie mėnesie noje panašūs į- pasakų pilis — nematė... Ir Grigo ratus parodysi — jų nerasi tokių ryškių, kaip viršum stepės — te Ii nuo miesto. Vargas, sakai, su ja? Betgi tavo Svetlana miegoti mašinoj jau įprato. Kiek dabar jai? Šešeri? O kur nesivažinėjo? Rytų Sibiras, Pamaskvė, dabar — Vidurine Azija... Pasiimk, leitenan te. .. Tau visai ne tas rūpi? Litvinovas dar kartą žvilg teri j Svetlaną — sėdi, susi rietusi į kamuoliuką, ant so fos — nemiegos. . . — Renkis jau, renkis.Tik greit, kad mama nepabustų. Paliksiu jai raštelį — ir.. . Visą kelią Litvinovas tyli. Gerai, kad Svetlana nieko ir neklausinėja — prigludo prie vėsaus mašinos stiklo — lyg
A'7Z2ZZZ22ZZZZZ22ZŽZZX22ZZ22ZZ2ZZZZZZZ22222ZZZZZZZZZ (s e Br. KAŠELIONIS s
DAINAVA Dainava, Dainava su manim visada. Gal tavęs nekartočiau tiek kartų, Jeiqu tu man nebūtum gražiausia daina; Jeiqu tu neturėtum jos vardo. žalio Merkio žiede pavirtai antele. . . Gilią žiemą supustė tau vėjai. .. Cykiai cykiai, kaip eglė, eglužė žalia, Nesvarstei, — dainavai ir tikėjai.
0 pavasari ankstų su beržu kartu*, Drūtu ąžuolu ošt nesusnėjai. Tik prie vienišo Merkio tyliųjų krantų Žibute pražydai ir žydėjai.
♦
♦
Rankas berželiai jau iškėlė. Tavęs ieškojau... Niekur neradau. Ateik nors vienai trumpai minutėlei: Gražiausią dainą dovanosiu tau. Ateik, kai vakaras į žemę grįžta, blakstienų leisis sutema. Šitoj dainoj ji bus tokia pažjstama, Jei tu ilgėjaisi jos nesurasdama.
Tau ant
Ateik, kai vasara pajus naktis rugsėjo... Gal kas ieškos svajonės užmirštos? Jei tu tada suprasti nemokėjai, Visus žodžius iš naujo pakartos...
Paganau žibintų sviesa g takius, išgerkim. . . švysteli žalia laukinių vynuo-g —” Geriau *" Už ką? gių gyvatvore, apčiuopia gg — Už bet ką? .. g — Už draugystę! Gerai, aukštą kareivinių tvorą. g Marijau?!. Marijau?! Litvinovas žvilgteri į laik-g g — Kaip nori. rodį — greit dvylikta. g Jis vienu mauku ištuštino g taurelę ir kažkaip piktai ėmė Greit... g kramsnoti agurkų salotas. — Tėveli, o kodėl kareiviai g _ Įpųų dar. dar... •? — Įpilk .. nemiega? g — Ar ne per daug? — „Negrįžo", — toptelėjo Lit- g klausiamai pažiūrėjau i jj. . . Ž — Nebijok, aš moku, — vmovui. g nervingai mostelėjo ranka Prie kontrolinio punkto ri- g Marijus ir, išsitraukęs iš kikiavosi kareiviai, o atokiau g Senės suglamžytą dešimtrubslovėjo mašinos — viena, dvi '"s’gįj-įme°vėl.an — daug mašinų. . . g — Marijau, kaip tu manai. Jis taip ir jautė — negrį-g yra_meil^ė^ar ne? Žo. • ■ 0 — Aš nežinau... TikriauEskadrilę, — ne visą pul-gsiai, yra. ką, žinoma, prieš kelias mi-g . Merginos ®aį°> !}’Ylin’ nules pakėlė trumpa komanda ŠŽ tls_yaQ kokS7ar"P ' -aliarmas. g _ Nežinau... Tur būt ge,, , Žiras, atidus... Tu pastebėjai. Kas yra aliarmas — ,tu darg kokios tada būna jo akys; nežinai, Svetlana? g giedros, tyros... Ir svarbiauIr geriau, kad nežinotum. . . g šia, visada susimąsčiusios: ...fj . . , . g — Marijau, tau patinka suNiekada, niekada. g simąsčiUSios akys? Iš kalnų negrįžo žmogus. . . g — Jeigu jos yra gero žmo O tu surask jį, gyvą arba 'S g ųat'O. gaus. g — O jei ne? mirusį, leitenante.. . g — Tada nepatinka. Ir, apgskritai, baikim tą lyriką. ĮgriAliarmas. .. — Ir jie nenori rnieg°t‘, s°į/|arijus nervingai išsitrautėveli? 6 kė iš kišenės cigarečių pokeg IĮ. Užsirūkė. Aukštyn nusi— Nori. 4 driekė plona dūmų srovelė, —- Tai kodėl nemiega?, g JI Ji KdAAUU kažkuo pi priminė išdūkusias 'S l Kodėl?.. Na, ko tyli, lei-^mano mano mintis. g 0 Inga vis dar tebetenante? Ne, tu nepasakysi, k g — ■ . P _ tariau aš, prikad kaltas tu, tik tu, o ne kas g ' d______ la‘^a®’ stikliukus! nors kitas. Tu. leitenantas Lit-g _ tiesa? — — fPuiki ' ' mergaitė, vinovas. Žmonės, gal būt, vi-g — Aš Jos nekenčiu... — są naktį nemiegos. Pasklis Ą ę^adė aįr v?s "viena spėjai priekalnėse grandine ir „šu- g pamatyti, kaip jo veidu nukuos" kiekvieną daubą — iš g slinko šešėlis. kalnų negrįžo kareivis...
g
_ Marijau, kas tau? ..
_ Kodėl, tėveli? Vj — Nekenčiu! .. — pakarto— Kad tu galėtum ramiai^0/Į įarri kaFpranjo miegoti. g gerklėje virpėjo smaugianti Taip, kad tu galėtum ramiai g nuoskauda, panaši Į nenuHjamiegoti, Svetlana... Ir Litvi-g
Ji.. .^ Jie nužudė
mano
novas dar kartą kartoja bana-gtėvus: lią ir kartu tokią teisingą g tėvą,
supranti?!.. Pirmiau paskui motiną... — g pratarė ir užsidengė rankonazf<g mis veidą. Svetlana nutyla taip ir ne-g Man pasidarė baisu, kad supratusi — kaip čia dabar!? g Vsugun’dė kalbėti Juk nemiega ji,Svetlana.Tai g mane apie Ją?! — mintyse kodėl ir kareiviai nemiega? Ž nusikeikiau. — Dabar nors , , ,, ,, „ ■■ g skradžiai žemę prasmek!“ Jų tiek daug, o ji t ik g _ Darijau, girdi, nereikia, viena... g žmonės Į mus žiūri. Girdi, — Tėveli, o jei aš nemie-Žbūk vyras? Marijau?! Kas bu-
gočiau iki rytojaus, kareiviai ^ai, PIa*“ai^ miegos? Tu įsakyk jiems tė-g dairydamasis i šalis, veli. Juk tu vadas ir tu gali g Mačiau, kaip prie gretimo — tiesa tėveli? g staliuko apkūni moteris Ražtiesa, teveli? g ką šnibždėjo j ausĮ pasitikim Tu gali. . . Ne, jie šiandien 4 £iu veidu plikiui* kaip kampe nieko negali. Silpnas. labai g garsiai sukrizeno ilgais, išsicilr.nas šiandien tavo tėtis g draikiusiais plaukais brunetė, silpnas šiandien tavo tėtis, g )r tuo pat metu mano akvs Svetlana. Ir labai blogas va-g netikėtai susitiko su Ingos c'as ..
g akimis. Ką aš (žiūrėlau Jose.
Stabtels prie kontrolinio |nį'š punkto, praneš budinčiam ir g netarusi nė žodžio, staiga lėks į kalnus... u
g pakilo ir išbėgo pro duris.
ai 0 kavinėje buvo Ir nepyk, jei tau „ vėl nepa-0 t ,Valandėlę u ty|u. rodys Grigo ratų, Svetlana. ..» A. POCEVICIUS
LINKSMOS VESTUVĖS!
RAPORTAS IŠ MOLDAVIJOS štai, po ilqos kelionės, mes — Moldavijos žemėje. Vos spėję išlipti iš traukinio, pa* jutome, kad žmonės iia išim tinai draugiški ir nuoširdūs. Įsikūrėme prie pat Dniestro, vidurinės mokyklos patal pose. Aplinkui, kiek akys užmato, tęsiasi sodai. Saulutė kaitina atsakančiai. Liepos 23-oji — pirmoji mūsų darbo diena. Kaip sek sis toliau, pasakyti kol kas sunku. Tačiau pakili nuotaika ir ryžtas iki šiol mūsų ne apleido, ir, tikėkimės, ateityje taip pat neapleis. Suvorovsko rajonas, Biruincos ko'ūkis, studentų-talki ninku būrys „Baltija“.
... Duona, druska Ir po taurelę, „kad kelias nedulkėtų'1 — sena lietuviška tradicija, simbolizuojanti tikrojo subren dimo pradžią. Praėjusį šeštadienį ir sekmadienį III kurso ekonomistai atšoko linksmas komjaunuoliškas Janinos ir Antano Skrupskelių vestuves.
KONKURSUI UN.veRMTgTO 3 » .T STUD." REOAKCI JA
Susirašinėkite! Dažnai Interklubas gauna iaiškus iš užsienio. Rašo moksleiviai, studentai, darbininkai. Visi jie nori susiraši\ nėti su Lietuvos jaunimu. Sį kartą spausdiname kelis adresus iš Italijos. Šiems vai kinams ir merginoms tik 18— 20 metų. Gal būt, kaip ir Jūs, jie mokosi aukštosiose mokyklose, o gal ir dirba, Rašykit, o Mario, Modolo ir An tonio atsakys. Jie jau seniai laukia Jūsų laiškų. Conti Antonio Via Digione No. 25 Imola (Bo) Italia
KOLŪKIETIS: — Tu matai, kaimyn, tie studentai kre
_ kius velnius = iia, a?.. = —
pi
N f/įfl
Būna ir taip. . .
Modolo Giovanni Via Principu Lo' Acaia 33 Torlno Italia
Macio Masciovechio VIa Santa Lucia Planeliu (Pescara) Italia
Be žodžių. . .
DVIESE SU EŽERU. J. Ketlerio nuotr. LDAALR, Komjaunimo komitetas, Studentų profkomitetas ir „Tarybinio studento“ redakcija pakar totinai sk^'b'a foto mėgėjų konkursą tema „MOŠŲ UNIVERSITETAS“. e Fotokonkurse gali dalyvauti visi Universiteto stu dentai — foto mėgėjai. Nuotraukų tematika gali bū ti įvairi: įžymūs Universitetą mokslininkai, mokslo pirmūnai, studentai užsiėmimų, moks'inio-tiriamojo darbo, sportinių varžybų, turistinių išvykų, gamy binės praktikos metu. Konkurso terminas — iki š. m. laokričio 1 dienos. Geriausi1 fotomėgėjų darbai bus spausdinami „Tary biniame studente“ ir premijuojami. I PREMIJA — 15 RUBLIŲ, DVI H PREMIJOS — PO 10 RUBLIU, TRVS III PREMIJOS — PO 5 RUBLIUS. Konkursui pasibaigus, bus suorganizuota Univer siteto foto mėgėjų darbų paroda. Pateikiamų konkursui nuotraukų formatas turi būti ne mažesnis, kaip 13x18 ,cm. Nuotraukas (po du egzempliorius) kartu su negatyvais, nurodant pa vadinimą, savo pavardę, vardą, fakultetą, kursą ir specialybę, siųsti adresu: VILNIUS, UNIVERSITE TO 3, „TARYBINIO STUDENTO“ REDAKCIJA. Fotokonkursui.
GROŽINE LITERATŪRA Diureninatas, F. Teisėjas ir jo budelis. — Avarija. Vertė L. Petravičius V., „Vaga". 1966.
Donelaitis, Kristijonas. Metai. Iliuslr. V. Jurkū nas. V„ „Vaga", 1966.
H Pravažiavo agronomas Jonas. = Ir suspurdėjo merginų širde = lės.
Redaktorius J. GIRDVAINIS □□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□□c
Semprunas, Ch. Didžioji kelionė. Romanas. Verte A. Gudaitis. V., „Vaga", 1966. • MOKSLAS IR RELIGIJA. Kosidovskis, Z. Biblijos sakmės. V., „Vaga", 1966.
Musų adresas: VILNIUS, Universiteto g-vė. 3.
Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė TIRAŽAS 2000 egz. LV 11974
Užs. Nr. 4545