Visų šalių proletarai, vienykitės!
cuoencas m. rugsėjo 7 d.
■[EKVIENAM būna gyI venine dienų, kurias Įvertindamas i vėliau, [ nueitą kelią, pavadini Atvyniodamas lilgesnį ar trumpesnį Lmo siūlą, kiekvienas Le dieną, kuri lyg užL mazgas užsiliko atĮ ir savotiškai pabrėžia [tikrą praeities pakopą Ln vaikystę, kam JauI kam savarankiškos te pradžią, kam — dar Ls. Tiesą sakant, žmoLtminty giliausiai (strinLosūkių momentai, nes [dvejais, matyt, jis laLpmąsto savo žingsnius. L-.ji šiandien tokia L kuri skatina visų pirlalbėti apie mokslą, no[prisipažintl, kad man ąškiai prisimena visos Ienos, kada aš pirmą | peržengdavau naujos klos slenkstį. Jau susihdmaršties miglose pramokykla, bet pirmąją dieną joje galėčiau at loti su visomis smulk is. Dar šiandien neišįspūdžlal, kuriuos pali ptoji diena glmnazijo■iversltete. Manau, at> ne vien mano tokia. Piu, Rugsėjo pirmoji — Minų kryžkelių diena. Mu kalbėti vien Lietubkaičiais, vienaip ar kiptllečia šimtus tūkstanimonių, nes juk mūsų plikoje mokosi kiekvleketvlrt is asmuo. Atmesvalkus iki septynerių ir tuos, kurie jau ne kito dėl to, kad jau Mi arba turi aukštojo *o diplomus, tad pama lu kad absoliuti dldžiu■tusiųjų visiškai konkreP»|unta priartėjus rugdaugiausia pergypradedantieji. Todėl I džiugu pasveikinti virorie įstojo, pradėjo moI Pradėjo kopti prie sa•*b»ės žiburio. Mokytis •alkais būtina kiekvie nos mes gyvename mo kios technikos, ryšmokslų suklestėjimo į nes mes kuriame nau“omenės santvarką, ko-
JJaloa pasakyta Univer'(!o iškilmingame nauI Mokslo metų atidary' Sporto rūmuose 1973 1 ruųsėjo 3 d.
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
munizmo visuomenę. Visos pažangos pagrindas, aišku, yra žmogus, jeigu jis — iš simokslinęs, jeigu tas darbas, kurį jis dirba, jo rankose virsta kūryba. Tokia turi tapti visa mūsų visuomenė, nes paprasto juodadarbio Jė gų pritaikymas kasdien vis siaurėja. Šie metai yra paženklinti didelio visos šalies darbo žmonių kūrybinio pakilimo, nes visa šalis sprendžia le miamųjų penkmečio metų už davinius. Nėra tos darbo sri-
išspręsti. Visuotinio viduri nio mokslo (gyvendinimo programa tam tikru mastu liečia kiekvieną mūsų res publikos pilietj, o aukštasis mokslas taip pat darosi masi niu reiškiniu, nes liaudies ūkis, mokslas, švietimas, įvairios kultūros sritys reika lauja vis daugiau ir vis ge resnių specialistų. Todėl šiandien negalima nesimokyti. Todėl šiandien negalima tikėtis, kad be mokslo bus lengva gyvenime pritapti. Šiandien be mokslo
nuovokos trintis aplink mo dernaus pavadinimo moksli nę laboratoriją. Žodžiu, spe cialybė ne todėl graži, kad ji gražiai vadinasi, ne todėl vertinga, kad apie ją plačiai kalba diletantai, o todėl, kad jos dėka atsiskleidžia žmogaus kūrybinis talentas ir pradeda tarnauti visiems. Kai kas gali pasakyti, kad laimė ar džiaugsmas yra in dividualus dalykas, todėl specialybės pasirinkimui le miamos reikšmės turi tai, ką žmogus pats yra pamėgęs.
dinasi, net ir pasirinkus spe cialybę, reikia joje pačiam save atrasti. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad kiekviena specialybė pradeda darytis (domi tik po to, kai pasieki jos aukštu mas. Mes žinome nemaža pa vyzdžių, kai jauni vaikinai ar merginos vos Įstoję — dar pirmame ar antrame kur se — autoritetingai pareiš kia: „Neteisingai (stojau, ne to ieškojau, čia ne mano ke lias, prašau perkelti ki tur. .Žinoma, kad tai leng-
Teoretiškai tiesa: žmogus visuomet sėkmingiau siai dirba toje srityje, kurią jis mėgsta. Tačiau yra ir ki ta nemažiau svarbi tiesa: po mėgis yra išlavinamas daly kas. O visa bėda ir yra ta, kad didžioji dauguma stojan čiųjų ( aukštąsias mokyklas neturi tokio suformuoto po mėgio. Netgi ir tie, kurie kartais, rodos, nesvyruoda mi stoja j vieną arba kitą mokyklą, paklausti, kodėl jie pasirinko šią, o ne kitą specialybę, dažnokai nesuge ba rimtai paaiškinti, kas juos toje srityje vilioja. Galų gale ir šita bėda ne bėda, nes jaunam žmogui viskas priešaky. Reikia prlpažinti, kad tik nedaugelis specialybių, daugiausia susi jusių su menine kūryba, rei kalauja labai anksti sufor muoto talento. Visos kitos specialybės žmogaus talentą pačios išryškina, jeigu jisai, žinoma, ( pasirinktą specia lybę žiūri visu rimtumu. Va-
vapėdlškumas. Kiekviena specialybė reikalauja daug ir juodo darbo. Jeigu pasi rinkai studijuoti literatūrą, tai nereiškia, kad ten tik sė dėsi ir rašysi eilėraščius, o kiti susižavėję juos skaitys. Atvirkščiai, ten reikės iš nagrinėti per šimtus ir tūks tančius metų sukrautus žmo nijos kūrybos lobius, kurių daugelis jau net apipelijo ir apkerpėjo. Šioms studijoms labai reikalingos kalbos, ku rias taip pat reikia mokytis. Taip prasideda jaunatviškos romantikos žlugimas, bet vietoje jos formuojasi tur tinga humanitarinė erudicija, būtina kiekvienam rimtam literatui. Panašiai būsimasis gydytojas pradeda savo studijas nuo skeleto kaulelių, atei ties fizikas, inžinierius, mo derniausių konstrukcijų kūrė jas patenka Į savo specialy bę per negailestingą mate matikos sietą ir t. t. Nėra tokios specialybės, kuri džiu
PIRMAKURSIAMS Prof. H. Zabulis LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras
ties, kurioje nebūtų ieškoma rezervų naujiems užmojams, naujiems pasiekimams. Mūsų respublikos darbo liaudis taip pat uoliai darbuojasi penkmečio baruose, Komu nistų partijos pašaukta negai li jėgų, kad tik Tarybų ša lis būtų turtingesnė, galin gesnė ir šviesesnė. Daug dėmesio Komunistų partija skiria jaunimo moky muisi. Neseniai TSRS Aukš čiausiosios Tarybos sesijoje buvo priimtas naujas liaudies įstatymas, apimąs visas pa kopas — nuo ikimokyklinių įstaigų iki aukštosios mokyk los. Jame nubrėžti tarybinės liaudies švietimo sistemos demokratizmo principai, o kartu parodyta visos liaudies atsakomybė už jaunosios kar tos ugdymą. Tarybų Lietuva savo švietiiho lygiu yra neatpažįstama, jeigu ją lyginsime su senos buržuazinės santvarkos lai kais. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų visi uždaviniai jau
vajonė n°jo Vilniaus universiteto, tos įžymios mokslo ®Ves, pirmakursių vardu sveikinu akademinį trn4 su naujais mokslo metais ir linkiu sėk, šturmuojant mokslo aukštumas. I tai, kad Tarybų šalies merginos ir vaikinai Pirmose gretose, kad mums atviros durys ’št'ljų mokyklų auditorijas, mes dėkingi Partir Vyriausybei, kuri nuolatos rūpinasi jaunąja 4 Vieš, tarybiniai studentai, nepamiršime akgyvenimo šūkio: „Mokytis, mokytis, ' s' . juk pats žodis „studentas" reiškia uo stantis, trokštąs žinių. Būsime piliečiais .tu
nėra kelių, o ( mokslą — visi keliai atviri. Apie šiuos kelius naujųjų mokslo metų proga norisi dar kartą pasakyti porą žodžių. Iš tiesų, tiems, kurie bai gia vidurinę mokyklą, atsive ria platūs horizontai. Iš vi so Lietuvos aukštosiose mo kyklose daugiau negu 200 specialybių ir specializacijų. Tikriausiai, atsidūrus tokioje plačioje kryžkelėje, daug kam ir galva suktis pradeda. At rodo, specialybės viena už kitą įdomesnės, mokyklos viena už kitą gražesnės. Kiekvienoje specialybėje vertingiausia yra ne skam bus jos pavadinimas, o tie vaisiai, kuriuos ji gali suteikti visuomenei, šimtą kar tų geriau būti puikiu mūri ninku, statyti tiesias daugia aukščių namų sienas, negu garsėti netikusiu gydytoju, nuo kurio prisilietimo alpsta ligonis, geriau auginti gau sų derlių kolūkio laukuose, negu be jokios kūrybinės
rinčiais stiprų visuomeniškumo jausmą, mes dar aukštojoje mokykloje išmėginsim savo jėgas įvai riose gamybinės ir visuomeninės-politinės veiklos sferose. TSKP CK Generalinis sekretorius drg. Leonidas Brežnevas, kalbėdamas I-jame Visasąjunginiame studentų sąskrydyje, visos partijos ir tarybinės vy riausybės vardu pareiškė įsitikinimą, kad visą sa vo gyvenimą mes mokysimės .dirbsim ir kovosim Lenino pavyzdžiu. Mes neapvilsim. Gilias žinias, įgytas studijų metais, įdėjimų įsitikinimų tvirtumą pašvęsime savo didžiajai Tėvynei, šviesiam komu nizmo rytojui.
V. ŠEŠKAS Teisės fakulteto I k. studentas
Nr. 24 (844)
gintų lyg nepabaigiamas pa silinksminimas. Tad pradėdami studijas, jaunieji draugai, pirmiausia prisiminkime vertingą liau dies patarlę: „Karčios šak nys — saldūs vaisiai." Neiš sigąskime pirmųjų sunkumų, nesiblaškyklme, daugiau tarkimės su vyresniaisiais drau gais, visų pirma su dėstyto jais. Visi jie pasirengę pa tarti, kur reikia padėti. Na, žinoma, gal jie pabars, kai pamatys, kad einama ne tuo keliu, kur reikia, daroma ne tas, kas dera. Už jų gerus norus, žinoma, reikia jiems atleisti. Gražiausia kiekvieno žino gaus veikloje yra tas, kas nemiršta kartu su juo. Sta tybininkas jaučia didžiausią džiaugsmą, matydamas, kad buvusioje dykvietėje išaugo naujas miestas, kuris, gal būt, užmirš patį kūrėją, bet pats išliks visiems laikams. Mokslininkas džiaugiasi atra dęs naują, iki jo neištirtą, mokslų sritj arba sutelkęs ži nomoms problemoms naują efektyvų sprendimą. Mokyto jas gyvena savo mokinių ta lentuose, kuriuos jis surado ir Išpuoselėjo. Tačiau norint ką nors duoti naujo ir ver tingo visuomenei, kad tai duotų džiaugsmo pačiam autoriui, būtina labai daug dirbti, daug tyrinėti ne tik aukštojoje mokykloje, bet ir ją pabaigus iki gyvenimo galo. Todėl būtina, kad mū sų jaunieji dar aukštojoje mokykloje tvirtai suformuo tų kūrybinį darbo stilių vi sam amžiui. To iš jų reika laus naujasis komunizmo ša lies gyvenimas. Manau, kad jūsų, kurie (stojote ( universitetą, pasi rinkimas yra geras. Jūsų mokykla yra ne tik seniau sia šalyje, bet (žymi šiuolai kiniu savo mokslo lygiu. Čia vyksta didelis ir kūrybingas mokslinis darbas, čia įreng tos modernios laboratorijos. Todėl čia jūs galėsite ne tik sukaupti daug šiuolaikinių žinių, bet ir išugdyti savyje ieškojimų nerimą, tyrimų logiką. Visiems, kurie susirinko šioje salėje, kurie žengia pirmuosius žingsnius nežino mos specialybės takais, lin kiu visokeriopos kloties!
Neužmirštama ši diena. Ilgai jos laukėme, stojamųjų egzaminų metu galvoje tebuvo vienintelė mintis: kad tik pasisektų... Ir štai ji — Rugsėjo Pirmoji — pirma diena aukštojoje mokykloje. Mūsų rankose studento pažymėji mas, studijų knygelė, studento kepuraitė... Išgirdome daug nuoširdžių linkėjimų, patarimų. Supra tome, kad svarbiausia nenuleisti rankų, neprarasti ryžto, o toliau su dar didesniu entuziazmu mokytis. Ilgame tė svajonė išsipildė — mes tapome' studentai. Bet reikia ją pilnai įgyvendinti ir neapvilti tų žmonių, kurie mus moko, kurie tikisi, jog iš mūsų bus geri specialistai ir žmonės. V. MEKAITĖ
MMF I k. studentė