Mūsų gražiausi darbaiTarybų Lietuvos trisdešimtmečiui Komjaunimo komitetai turi nuolat vadovautis Lenino priesa ku — „Tik darbe kartu su darbininkais ir valstiečiais galima tap ti tikrais komunistais“. Būtina sustiprinti jaunimo darbinį auklė jimą, skiepyti jam didelę pagarbą darbui, mokėjimą dirbti ir dar bo įgūdžius. Vaikinai ir merginos turi matyti glaudų savo intere sų ir visuomenės interesų ryšį, jausti atsakomybę už kolektyvo darbus, didžiuotis tuo, kad priklauso darbininkų klasei, kolūki nei valstietijai, liaudies inteligentijai. Stiprinti studentų statybinių būrių tradicijas, įvairinti vasa ros darbų formas, atsižvelgiant į aukštosios mokyklos profilį. Siekti, kad studentų būriai būtų didelio sąmoningumo, darbo ak tyvumo ir drausmingumo pavyzdys, atkakliai didinti jų darbo efektyvumą. iš vlkjs xvi suvažiavimo rezoliucijos
V Šiemet Universiteto stu dentų darbo ir poilsio stovyk lose (jų bus 21) dirbs daugiau kaip 2000 studentų. V Pirmą kartą veikia kraš totyrinė ekspedicija-stovykla (Dūkštose, Vilniaus raj.). V Respublikoje veiks 17 stovyklų. V Dviejų mūsų stovyklų vėliavos plevėsuos užsienyje: Graifsvalde (VDR) ir Kroku voje (LLR). WU studentai taip pat stovyklaus Moldavi jos TSR ir Kalnų Altajaus au tonominėje respublikoje, žve jybiniame laivyne.
WU darbo ir poilsio sto vyklų skaičius: 1957 m. — 1 1958 m. — 4 1959 m. — 5 1960 m. — 9 1961 m. — 6 1962 m. — 9 1963 m. — 10 1964 m. — 9 1965 m. — 6 1966 m. — 11 1967 m. — 8 1968 m. — 21 1969 m. — 18 1970 m. — 21
PRIĖMIMO
KOMISIJOJE
ŽALIA NERAMI BANGA Kambario, kur įsikūrė priėmimo komisija, durys dar užrakintos, dar geras pusvalandis iki 10 valan dos, o koridoriuje ties Ko lonų sale jau būriuojasi vaikinai ir merginos. Abi turientai, dar tik neseniai sušokę paskutinį mokykli nį valsą, ir žmonės, jau kelerius metus padirbėję respublikos įstaigose, kol ūkiuose, įmonėse, nekant rauja. Šiemet priėmimo į aukš tąsias mokyklas taisyklėse jokių pakitimų nėra. Viso bus priimta 11770 jaunuo lių. Ateinančiais metais mūsų respublika turės 58 tūkst. studentų (iš jų 28,5 tūkst. stacionare). Jie stu dijuos daugiau kaip 130 specialybių. — Į Universiteto dieni nį skyrių priimame 1525 žmones. Jau turime 1000 su viršum pareiškimų, — papasakojo mūsų kores pondentui priėmimo komi sijos atsakingas sekreto rius K. Lapinskas. — Dau giausia pareiškimų paduo ta į Teisės, Prekybos fa kultetus, Filologijos fakul teto anglų kalbos, Istori jos fakulteto psichologijos specialybes. Senajame Universitete bus ruošiami 28 specialy bių specialistai. Kasdien į priėmimo ko misiją ateina šimtai jau nuolių. Žalia banga, pa kelta žinių troškulio, to amžino žmonijos progreso variklio. Universitetas pasitinka naują kartą — kolūkiečių, darbininkų, inteligentų vaikus. Pasitinka su vilti mi, kad jie bus atkaklūs, darbštūs, ryžtingi. Sėkmės jums, padavusieji pareiškimus, stoja muosiuose egzaminuose.
SVEIKA, VASARA! Prieš trylika metų, 1957 m. vasarą, saulėtojoje smė lio ir pušų Dzūkijoje, Ži lėnuose (tuometiniame Daugų raj.), pirmą kartą suplevėsavo Universiteto studentų darbo ir poilsio stovyklos vėliava. Prie jos išsirikiavę, susijaudinę sto vėjo entuziastai — Istori jos ir filologijos fak. kom jaunuoliai. Komjaunuoliš kas ryžtas po keturių sun kių darbo mėnesių šventė pergalę — jų rankomis statyti kultūros namai at vėrė duris. Jau seniai paliko Uni versitetą pirmieji darbo ir poilsio stovyklų organiza toriai, dalyviai. O istorija
Traukinys vis greičiau ir greičiau stuksena bėgiais, toli palieka Vilnius, pro vagonų langus prašmėžuoja Baltaru sijos žemė. Pro Gomelj ir Charkovą jis skuba vis toliau ir toliau — į Kalnuotąjį Alta jų. Tik fotoaparatų juostelėse liko būrių vadų raportai, at sisveikinimo minutės... Nuo traukoje: apie Universiteto būrio pasiruošimą vykti Į dar
bo ir poilsio stovyklą Kalnuo tajame Altajuje raportuoja būrio viršininkas Vaclovas Lakis. Tokia buvo pradžia. O ne seniai VVU komjaunimo ko mitetas gavo jų telegramą: „Atvykome laimingai. Įsikūrė me gerai. Adresas: „Kainų Altajaus autonominė sritis, Ust-Kanskij rajonas, Ust-Kanas*'.
— užrašai „Statė VVU", studentiškos dainos kol ūkio laukuose, ištvermė — kartojasi. Darbai tęsia si. .. Po žiemos sesijos kom jaunimo komiteto posėdy je sudarėme stovyklų šta bą (viršininkas A. Dranenka, komisaras M. Belkindas). Gavome tipines su tartis iš respublikinio šta bo. Dar sniegui nenutirpus komiteto duris pradėjo varstyti kolūkių pirminin kai, statybinių organizaci jų vadovai... Reikėjo jiems pagalbos. O mums — gerų šefų. Sutarę tvirtai sukir tom rankas ir prižadėjome ,),Dirbsime!"
Vasaros stovyklos, vadi namas „trečiasis semest ras", organizuojamos tam, kad studentai dalį laisva laikio, energijos ir jaunat viško ryžto paskirtų visa liaudinių uždavinių įgy vendinimui, prisidėtų prie kolūkių ekonomikos kėli mo, rodytų komunistinės pažiūros į darbą pavyzdį, turiningai praleistų vasa ros atostogas. Šiemet turime dvi sto vyklas, kur atsižvelgiama •į fakultetų profilį. Ignali nos Vartotojų kooperaty vų sąjungoje prekiauja 20 ekonomistų. Dar viena ekonomikos fakultetų stu dentų grupė dirba Palan goje. Šios stovyklos ypa tybė ta, kad stovyklauto jai dirbs visą vasarą be pamainų. Merginos žada Nukelta į 2 psl.
Rektoriaus rūpestis: jaunimas ir mokslas Neseniai iš Prancūzijos su grįžo Vilniaus universiteto rektorius profesorius Jonas Kubilius. Ten jis praleido ke turiasdešimt penkias dienas. Profesorius aplankė svarbiau sius ša les mokslinius centrus, stebėjo prancūzų studentijos gyvenimą. Apie savo viešna gę ir prancūzų studentus, apie mūsų jaunimą ir Universitete kasdienybes profesorius J. Ku bilius pasakoja pokalbyje su ELTOS korespondentu B. Bu teliu. — Sako, Paryžiaus, kas ja me nors truputį gyveno, už miršti neįmanoma. Jūsų prisi minimai apie jį tikriausiai su rišti ne tik su miesto grožiu ir patrauklumu... — Suprantama, ne. Bet mies to, gražesnio už Paryžių, ne mačiau Visa viešnagės laiką pralei dau Paryžiuje, aplankydamas tik jo ąpylinkes. Buvau Pran cūzijos matematikų svečias. XVIII—XIX amžiuje pran cūzų matematika vyravo pa saulyje, tokia, beje, ji išliko ir dabar. Pastaruoju metu, tie
sa, prancūzus pralenkė ame rikiečiai, superkantys, kaip žinome, vos ne viso pasaulio protus. Vienodo lygio su pran cūzais esame ir mes, tarybi niai matematikai. Bendravau su įžymiaisiais šiuolaikinės jų mokyklos at stovais — akademiku S. Mandelbroitu, profesoriais H. Delanžu (pagal matematinę spe cialybę jis man artimiausias), 2. Neve, 2. P. Kahanu, L. Švarcu, R. Forte, D. Diuge ir kitais. Skaičiau paskaitas Pa ryžiaus universiteto mokslo fakultete, Prancūzijos mokslų akademijos Puankarė institute. Beje, Paryžiaus universitetas, turintis ar tik ne 200 tūkstan čių studentų, nuo naujų finan sinių metų pertvarkomas net į 13 savarankiškų universite tų. Beviešint atsirado bendrų mokslinių idėjų, šį tą kartu ir nuveikėme. — Daug laiko praleidote Paryžiaus universitete. Gal ga lėtumėte apibūd'nti Prancūzi jos studentiją? Kuo ji skiriasi
nuo mūsiškės? Kas joje bend ro? — Man atrodo, kad pasau lyje visi studentai kai kuriais atžvilgiais vienodi. Visi siekia mokslo, jų troškimas tobulėti yra nuoširdus ir natūralus. Prancūzijos studentijai bū dingas didelis veržlumas, la bai jau kritiškas žvilgsnis į esamą tvarką, noras tą tvarką pagerinti. Yra maištaujančio jaunimo, net ir nemažai, ku ris viską nori griauti, bet ne žino, kaip ir ką kurti. Neapsi einama be riaušių. Dėl to kar tais universitetui padaroma materialinės žalos. Labai marga studentų ap ranga. Dažno atributas — ilgi plaukai, ryškūs ir mūsų akiai neįprasti rūbai bei papuoša lai, žodžiu, dominuoja tie ele mentai, kuriuos mes linkę pri skirti hipiams. Bet tai ne hi piai. — Jums, seniausios ir di džiausios Lietuvos aukštosios mokyklos vadovui, be abejo, rūpi mūsų jaunimo gyvenimas ir ateitis. Ką jūs galvojate apie šiuolaikinę Lietuvos jau
nuomenę, ypač akademinę? — Aš sprendžiu apie jau nuolį iš to, kas yra jo galvo je, o ne ant galvos. Man ne tiek svarbu jo plaukų ilgis, kiek žinių svoris. Juk, atvirai kalbant, mes vyresnioji karta, turėtume su didele gėda pri siminti įnirtingą kovą prieš siauras kelnes. Tačiau tokio nuolaidumo, kuris leistinas plaukų ar kel nių atžvilgiu, nereikėtų dary ti, kai kalbama apie mūsų pa žiūras ir idėjas. Čia mes tu rime savą komunistinę mora lę, savus principus ir savą skonį. Aš tvirtai įsitikinęs, kad mūsų jaunimas tikrai geras. Aš juo didžiuojuosi.' — Universiteto koridoriuo se jau būriuojasi abiturientai. Ir čia pat, Universitete, gir dėti priekaištų vidurinei mo kyklai: girdi, ji prastai paruo šianti mokinį. Ką jūs galite apie tai pasakyti? Kokį jūs norėtumėte matyti ateinant Į Universitetą abiturientą? — Dialogas tarp vidurinės ir aukštosios mokyklos buvo
ir bus. Tai natūralu, ir dėl priekaištų niekam nevalia už sigauti. Mes norime, kad pas mus ateinantys mokiniai būtų sa varankiškesni. Si bėda labai pajuntama pirmuosiuose kur suose. Norėtųsi, kad mokinių, stojančių į Universitetą, žinios būtų tvirtesnės. — Rudenį Universitetui iš puola didelė šventė: moksli nė biblioteka švęs 400 metų jubiliejų. Jūs esate jubilieji nės komisijos pirmininkas. Kaip ruošiamasi iškilmėms ir kaip jos vyks? — Jau baigiami leisti jubi liejiniai leidiniai, jų bus gana daug. Gaminamas jubiliejinis medalis, išleidžiamas pašto ženklas, ekslibrių rinkiniai. Jono bažnyčioje, beje, restau ruotoje, suruošime parodą. Didelė dovana šventei bus naujoji bibliotekos knygų sau gykla, talpinsianti 1,2 milijo no knygų. Puošiasi ir atsinau jina visas Universitetas. Iškilmės vyks rugsėjo 15— 17 dieną-. Į jas atvyks daug svečių iš visos Tarybų Sąjun gos, pakvietėme būrį užsie niečių. Jubiliejaus proga ren giama mokslinė konferencija bibliografijos istorijos klausi mais.
BIRŠTONAS
Dirbame ir ilsimės— už du
— Sakykit, kaip surasti Universiteto studentų stovyk lą? — persikėlę į kitą Nemu no krantą, paklausėm pirmus pasitaikiusius vaikinus Biršto ne. — Jeigu jūs ieškot medikių, tai ten, — parodė. — Pamaty site dvi dideles palapines. Buvo pietų metas ir visas merginas suradom stovykloje. Ieškom viršininko. Atsiliepia Ema Ukanytė — pavaduotoja: — Viršininkas? Su vyrais. Gražučiuose, kažkur apie Prie nus. Jų tik šešetas ir viršinin kas M. Biliukas ten. — Nenuobodu vienoms? — teiraujamės. — Ne, juo labiau, kad penktadienį jie žada atvykti pas mus pasisvečiuoti. Merginos papasakojo, kad jos stato „kažką", kur bus ir nnoteatras, ir valgykla, ir.. . -.viskas ten bus“. Pagaliau pa kad tai — būsimas fliiiiiiiiiiiininniiiiiiinininiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiniiiiiiiiniiiniiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiHiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiHiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiir uškėjo, įaujas Birštono turistinės ba:ės korpusas. Atkelta iš 1 psl. O vakarais? gauti kiekviena mėnesį po — Vieną dieną šokiai, kitą 70 rb., vaikinai — 110— — „kinas". Šeštadieniais ir sekmadie120 rb. Čia studentai mai įiais kiek nori maudykis, pri tinami už savo pinigus. Sunkiausios stovyklos, pirmininkui drg. Jarašių- ansamblio maršrutas toks minėk saulės vonias, plau kiok valtimi. Žodžiu, pato mūsų manymu, yra Vilniu nui, Zarasų raj. „Perga — Giedraičiai, Zarasai, Šir gumai visi po ranka, plius je. Vis dėlto studentai, va lės" kol. pirmininkui drg. vintos, Birštonas, Druski Nemunas už 100 metrų. Miškiniui ir kt. Didelis ninkai, Kapsukas, Sakiai. dovaujami J. Įvanovskio, O dirbti sunku? Netrukus į stovyklas išP. Jurkšto ir M. Pilvinio, ačiū visiems kolūkiečiams, — Kad ne, — juokiasi E. labai gerai dirba studentų statybininkams — mūsų siruoš antroji pamaina. Į Jkanytė ir surimtėjusi pri miestelio, bibliotekos prie mokytojams ir padėjėjams saulėtų vasarų šalį liepos duria: — Dirbam. Kai pagal nelengvuose „žaliosios au ir rugpiūčio mėnesiais va voji, tai. .. stato statybose. Erna numoja ranka: su žiuos mūsų Universiteto Studentus maloniai pri ditorijos egzaminuose". — pavargstam. Studentai ne tik dirbs. studentai. Ir gražės gimto prask ėmė stovyklavietėse. Daug Ir brigadininkas paliudija: gerų žodžių galima tarti Jie padės vietinėms kom ji žemė: juk kaip studen — Gerai dirba merginos. Giedraičių tarybinio ūkio jaunimo organizacijoms, tai taip niekas nemoka dai Linksmos — vis su „šutkom", direktoriui drg. Freiman- skaitys paskaitas, ruoš nuoti, dirbti ir mylėti. su dainelėm. Nespėja sunkve žimis ir skiedinį vežioti. tui, Kapsuko raj. S. Nė sportines varžybas ir pan. A. DRANENKA Dauguma medikių — pirma ries kolūkio pirmininkui Ir pačius stovyklautojus VVU darbo ir poilsio kursės, ir tokio pobūdžio sto drg. Ramančiuckui, Pasva aplankys Teisės fak. savi stovyklų štabo vykloje — pirmą kartą. lio raj. „Kiemėnų" kol. veiklininkai. Jų estradinio viršininkas Džiaugiasi, kad tai ne stovyk la, o „kurortas" ir jeigu dar nebus lietaus, tai gerai „nusideginsim" ir gaila išvažiuoti Į LIETUVĄ... bus. Kitos — jau dirbę per nai Universiteto miestelio statyboje, žino kastuvo svorį, Šešerius metus L. Vladimipažįsta prakaito skonį. rovas, buvęs mūsų mokslinės Išvykom mes iš stovyklos, bibliotekos direktorius, pralei prižadėję atsiųsti nuotraukų do Niujorke. Čia jis ėjo SNO sienlaikraščiui, „Tarybinį stu bibliotekos direktoriaus parei dentą", kur ir „apie mus nors gas. Už gerą darbą jis gavo kartą parašys", prižadėję pa SNO Generalinio sekretoriaus pasakoti Universitete, kad jos pasirašytą padėkos laišką. patenkintos stovykla, „vieti Neseniai L. Vladimirovas iš niais viršininkais". Niujorko išvyko į Lietuvą. A. DARGŪNAS Pakeliui į Vilnių jis aplankys NUOTRAUKOSE: eilę Europos šalių. Tik ką laišką iš Vilniaus gavo Erna Ukanytė (kairėje). Mūsų inf. Och, nelengva skiedinį su mėtyti į duobę (nuotr. apa Kolegos dovanojo dideles nių jau ketvirtus metus iš ei čioje). dideles ramunes. Sako, Vokie lės dirbs tarptautinėje studen Į tijon nusiveškit. Vis links tų darbo ir poilsio stovykloje miau bus (nuotr. viršuje). O Vokietijos Į LENKIJĄ... Demokratinėje draugai džiaugiasi: tuoj at Respublikoje. Patenkintas ir vyksta traukinys Leningradas būrio vadas doc. A. Šileika Ateinantį šeštadienį, liepos —Kuznica ir po dviejų va (apatinėje nuotraukoje — 25 d., Į kelionę išlydėsime pa landų sustos Lenkijos Liau pirmas iš kairės) — viskas skutinius stovyklautojus. Juos dies Respublikoje. O iš ten į tvarkoje, galima krauti laga traukinys nuveš į Krokuvą Berlyną, kur laukia draugai minus į vagoną. (LLR). 25 žmonių būrys dirbs vokiečiai iš Graifsvaldo. Vėl statybose. Atlyginimas akor30 mūsų Alma Mater auklėti A. JURGELEVIČIAUS nuotr. dinis. Laisvalaikiu ir turistinės ke lionės metu WU studentai apžiūrės Krokuvos Įžymybes, žiūrės spektaklius Krokuvos J. Slovackio teatre, aplankys Osvencimą .Vroclavą, Gdans ką, Gdynę, Sopotą, Varšuvą. Būrio nariai — geriausi fa kultetų studentai ir komjau nuoliai, kaip antai: V. Papirlis, TF komjaunimo biuro sekretoriaus pavaduotojas, D. Liepus, MF profbiuro pir mininkas ir kt. Būrio viršininkas — FF dėstytojas A. Urbelis.
Gero Graifsvaldo
SVEIKA, VASARA!
A. DARGUŽIS
MATEMATIKŲ DESANTO DIENOS Matematikai savo tradicinė je stovykloje. Tos pačios pala pinės, ta pati vieta ir net ly giai taip pat, kaip ir pernai, papuošta aplinka. Ir dirba kaip ir pernai — kas papuo la. Ravi, grūdų sandėlyje pluša, burokėlius marinavi mui rauna... Žodžiu, matemati kai — taip vadinamas desan tas — kur „dega", ten ir siun čiami dirbti. Devintą ryte juos „savas" automobilis išvežioja į darbo objektus. Vakare at gal. Taip diena iš dienos. Iš pirmo žvilgsnio nuobodi kas dienybė.
♦ Jų 36. Dauguma — pirma kursiai, išskyrus kelis antra kursius. V. Ivanauskas ir I. Šiaulys: — Ne, nesunku, atvirkščiai — įdomu. — Nevengia darbo, — ko mentuoja pamainos viršinin kas V. Sapira, — dirba kaip reikiant, nors ir pirmakursiai. Ir vis dėlto, matyt, ne vi siems yra lengva. Dažniausiai „nesunku" sakoma, jeigu apie tai domisi pašalinis žmogus, o susirinkę j savo ratą, jie pa kalba ir apie kraujuojančias nuospaudas delnuose, ir apie skaudančią nugarą, ir kad šiandien sunkiau dirbti negu vakar. Vienam kitam atrodo, kad jiems sunkiau būti negali, ir tada, netikėtai, kažkur iš kampo piktai ištrūksta, kad nėra laiko galvoti apie savi veiklą. Girdi, sudainuosim taip, kaip mokam, kad ir vie nu balsu — nėr čia ko. Svar bu išeiti į sceną ir kad kol ūkiečiai susirinktų į salę, o ar klausysis jie ar nesiklausys — nesvarbu. Tai jau blogai. Pirmakursis, nors dar savo fakultpto kaip reikiant nepažįsta, kolūkiečiui — studentas. Ir kaip ten bebūtų, jis turi atsakyti už savo darbą ir poelgius. Prieš išvykimą į stovyklas su matematikais pirmakur siais kalbėjo fakulteto kom jaunimo komiteto atstovai, bu vęs kelerius metus stovyklos S. Nėries kolūkyje viršininku A. Kupčinskas, išvedęs mate matikus į pirmą vietą Univer sitete. tDeja, ne visuose fa kultetuose vyko panašūs po kalbiai. Tai ko rudenį mums stebėtis, jeigu vienoje ar ki toje stovykloje pasitaiko ne disciplinuotų studentų? Kaltinkim visų pirma patys save. Paprastai beveik visur Uni versiteto studentui dirba labai gerai. Kolūkių pirmininkai siunčia į Universiteto komjau nimo komitetą padėkos raš tus. Štai matematikai ir per nai gerai dirbo. Bet šito buvo maža. Suruošė koncertus. Man teko matyti panašų pasiruoši mą — galvojo, stengėsi visi. Kuo įdomiau, kuo originaliau Kolūkietį ne taip lengva nu stebinti — jis ir radiją, ir te levizorių turi.
Ir štai kitas, šių metų, penk tadienis toje pačioje stovyk loje. Kampe jau niurzgia. Ge rai, kad vienas. Tačiau sto vyklos viršininko J. Jankaus ko ir jo pavaduotojo V. Sapiros pastangų dėka šį tą pa vyko sujungti į koncerto rė mus, pasiekti net šiek tiek daugiau,: klausytojai plojo ir skirstėsi patenkinti. Pernai daugelyje>stovyklų jokių kon certų nebuvo ruoš.ama vien dėl to, kad vyravo nuomonė: „Nėra laiko, reikia pailsėti". Man galima prieštarauti — pagrindinis stovyklų tikslas yra darbas. Bet jeigu konkur so sąlygose rašėme apie savi veiklą, plius išvykdami į kol ūkius prižadame, tai ir neužmirškim. Gerbkim Universite to studento vardą. Keista, kodėl matematikai gali turėti savo radijo mazgą, gali pasiklausyti vakarais, il sėdamiesi palapinėse, muzi kos, o kiti negali? Kodėl ma tematikai gali stovykloje leis ti sienlaikraščius ir gana re guliariai, netgi su nuotrauko mis iš stovyklos gyvenimo, o kiti ne? O gi noro trūksta. Ir visų pirma fakultetų komjau nimo komitetams, kurie konk rečiai atsako už stovyklų or ganizavimą.
Žinoma, sunku daug kal bėti apie matematikus. Sto vyklos pragyvavo tik dvi sa vaites. Vis dėlto atrodo, kad matematikai žada geriausios stovyklos taurę visam laikui pasilikti savo fakultete. Jau viena savaitė darbo S. Nė ries kolūkyje leidžia geru žo džiu paminėti daugumą stu dentų ir net virėjas Marytę Mickėnaitę bei Nastutę Cibulskytę. Alf. BUCKUS
Giedraičiuose - nuotaika puiki 50 kilometrų į šiaurę rokus, o vaikinai dirba ta nuo Vilniaus čeža asfaltu rybinio ūkio fermos staty autobuso ratai. Giedraičių boje, — visų nuotaika ge miestelis. Čia ir įsikūrė Is ra, niekas nesiskundžia, torijos fakulteto studentų — pasakoja stovyklos vir darbo ir poilsio stovykla. šininkas IV k. istorikas Pirmoji pamaina — beveik Zenonas Burnys. — Taigi, trisdešimt žmonių, taigi , aš jais patenkintas. darbo pakanka. Stovyklau > Praeitą savaitę pas sto tojai gyvena mokykloje. vyklautojus buvo atvažia Netoliese tyvuliuoja eže vęs teisininkų estradinis ras, studentų paslaugoms ansamblis. Koncertas labai sporto aikštelės, kultūros patiko ir studentams, ir vietiniams gyventojams. klubas. Stovyklos vėliava plaz Kiekvieną rytą iš čia jie eina į darbą. Mieguisti, da Giedraičių vėjyje. Pra „girgždančiais" sąnariais. džia gera. Vadinasi, tai — Nors darbas neleng jau pusė darbo! V. KVIETKAUSKAS vas — merginos ravi bu
Kapsuko rajonas. S. Nėries kolūkis
PROFESORIUS JURGIS LEBEDYS
S. m. liepos 12 d. staiga mi rė Vilniaus universiteto pro fesorius filologijos mokslų daktaras Jurgis Lebedys. Ve lionis paliko labai vertingi! lietuvių literatūros istorijos, kalbos mokslo, tautosakos, kultūros istorijos tyrinėjimų. J. Ledebys gimė 1913 m. sausio 12 d. Devynduonių kai me (Kėdainių raj.), valstiečių šeimoje. Baigęs Panevėžio mo kytojų seminariją, Kauno uni versitete studijavo lituanistiką ir romanistiką. Jau studijų metais J. Lebedys pasireiškė mokslo darbais, parašė vertin gų straipsnių — apie A. Če chovo kūrybos poveikį A. Vienuoliui, apie lenkų rašyto Kolūkio valdybos atstovui r aportuoja stovyklos viršinin ją J. Kraševskį. 1937 m. bai kas Jonas Jankauskas. gęs Kauno universitetą, jis mokytojavo Utenos, Skuodo gimnazijose ir Panevėžio mo kytojų seminarijoje. Pokario metais J. Lebedys aktyviai ty rinėjo lietuvių literatūrą. 1946—1948 m. jis dirbo Lietu vių kalbos ir literatūros insti tute, o nuo 1946 m. iki mir ties dėstė lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, — pra džioje vyr. dėstytojas, vėliau docentas ir pagaliau profeso rius. Nuo 1967 m. J. Lebedys vadovavo Lietuvių literatūros katedrai. Prof. J. Lebedys daugiausia laiko paskyrė senosios lietu vių literatūros tyrinėjimams. Plačiai žinomos jo monografi jos apie rašytojus Simoną Sta nevičių ir Mikalojų Daukšą (už pastarąjį darbą jam suteik „Gera būti virėja", — juo kiasi Marytė Mickėnaitė. — tas filologijos mokslų daktaro Smagu žiūrėti kai draugai „k erta“ tavo paruoštą vakarie- laipsnis), jis spaudai parengė nęl" S. Stanevičiaus raštų rinkinį, Po pietų galima pasėdėti p avėsyje (apačioje). Autoriaus ir V. Ivanausko nuotraukos rašytojo bibliografiją. Prof. J. Lebedys išspausdino daug mokslinių straipsnių apie se nosios lietuvių literatūros ra šytojus, išlikusius rankrašti
nius tekstus ir kt. Jo studijos apie XVII amž. S. M. Slavočinskio „Giesmyną", XVII— XVIII amž. smulkiąją lietuvių tautosaką, daugelis mokslinių straipsnių, su pavyzdingu kruopštumu parengtos senųjų lietuviškų tekstų publikacijos yra fundamentalūs lituanisti kos mokslo veikalai, kuriuose išryškėja visapusiškas Jurgio Lebedžio — ne tik literato, bet ir puikaus lietuvių kalbos, tautosakos bei istorijos žinovo — talentas. Prof. J. Lebedys daug jėgų ir širdies įdėjo į pedagoginį darbą. Jis skaitė senosios lie tuvių literatūros kursą, speckursus apie K. Donelaitį, atski ras literatūros problemas, va dovavo seminarams, diplomi niams ir kursiniams darbams. Profesorius — daugelio litua nistinių disertacijų vadovas ir oponentas. Jis išugdė didelį būrį aukštos kvalifikacijos li tuanistų, kurie dirba įvairiuo se mūsų respublikos kultūros ir švietimo darbo baruose. J. Lebedys buvo aktyvus ir energingas visuomenininkas, geras orgainzatorius. Jis ruo šė ir redagavo filologinius straipsnius „Lituanistinei bib liotekai", „Mažajai lietuvių tarybinei enciklopedijai". Ankstyva, netikėta mirtis neleido J. Lebedžiui užbaigti stambaus veikalo „Lietuvių kalbos vartojimas viešajame gyvenime XVII—XVIII amžuje". Liko dar ir kitų neuž baigtų darbų, neįgyvendintų sumanymų. Lietuvių filologija neteko labai veiklaus, darbš taus savo darbininko. Su di džiu sielvartu visa filologų šeima gedi savo bičiulio — visados nuoširdaus, paprasto ir draugiško.
Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto rekto ratas, Filologi|os ir Istorijos fakultetų dekanatai ir vi suomeninės organizacijos dėl Lietuvių literatūros kated ros vedėjo filologijos mokslų daktaro profesoriaus Jurgio LEBEDŽIO mirties reiškia nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.
SVEČIAI, Sekmadienį, liepos 12 d., atvyko 31 Graifsvaldo uni versiteto studentas. Grupė (vadovas A. Bergneris) da lyvaus darbo ir poilsio sto vykloje Druskininkuose. Svečiai gyvens palapinių miestelyje, padės statyti naują pansionatą. Savaitės pradžioje iš Liublino (LLR) universiteto atvyko devynių studentų
Prieš dvylika metų Vanda Rudavičiūtė buvo bebaigianti Kauno Medicinos institutą. Savo jaunystės svajonių įgy vendinimą ji regėjo gydytojo darbe. Netikėtai atėjo nelaimė. Ūminis poliomelitas paraližavo visą kūną. Liga visam lai kui prirakino prie lovos. Tik draugų, visuomenės jautrumas suteikė jai jėgų gyventi ir ko voti. Ji gydėsi Kauno kliniko se, Vilniaus infekcinėje ligo ninėje, Druskininkų „Saulu tės" sanatorijoje, žinomose Janske Lazne gydyklose Če koslovakijoje. Atkaklaus medikų darbo dėka Vanda šiek tiek atgavo fizinių jėgų. Pagaliau silpnose rankose ji pajėgė išlaikyti pieštuką. Gydytojų paskatinta mergina vėl pasiryžo studijuo ti. Sį kartą Vilniaus universi teto Filologijos fakulteto ne-
Kelias akivaizdiniame skyriuje. Ir štai rusų kalbos ir lite ratūros studijos baigtos. Ne seniai kartu su kitais Univer siteto auklėtiniais diplomą ga vo ir ukmergietė Vanda Ru davičiūtė. Ji baigė fakultetą, nė karto taip ir neperžengusi jo slenksčio. Štai ką sako pati Vanda: „Patikėjusi savo norais, drau gų skatinama, ryžausi vėl mokytis. Ne, tuomet aš dar nežinojau, kaip sunku bus mokytis nevaikštant, kai rei kia bibliotekoje susirasti vadovėlius, perskaityti daug knygų ir žurnalų, išsiųsti kontrolinius, laikyti egzami nus. Šiandien, gavusi Univer siteto baigimo diplomą, esu
į
SVEČIAI... grupė. Jie atlieka trijų sa vaičių praktiką Fizikos fakultete. Siame fakultete 10 dienų viešėję, vakar iš vyko 30 Pragos universite to studentų fizikų. Be to, mūsų universitete nuo liepos 9 dienos sve čiuojasi dar viena graifsvaldiečių studentų, šį kar tą sportininkų, grupė. Mūsų inf.
gyvenimą
kupina dėkingumo visiems jo dėstytojams, kurie, turėdami daug darbo, rasdavo laiko at vykti pas mane priimti įskai tų ir egzaminų. Nepaprastai esu dėkinga Rusų kalbos ka tedros dėstytojams ne tik už tai, kad išmokė mane dirbti, bet ir už nuoširdų rūpestį, už didelį norą kiek įmanoma padėti man, už žmogišką jaut rumą, kurį jutau per visą studijų laiką. Asmeniškai no riu padėkoti doc. V. Kostelnickiui, kuris, būdamas gar bingo amžiaus, niekados ne atsisakydavo atvažiuoti priimti įskaitos ar egzamino, asmeniš kai rėmė mane knygomis, va dovavo ir konsultavo, rašant diplominį darbą.
Ačiū visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie tie siogiai ar netiesiogiai padėjo bent po vieną plytą į mano naująjį svajonų rūmą. Baigtas antrasis sunkios kovos etapas. Dar kartą įsiti kinta žmonių jautrumu. Na miškių ir visuomenės remia ma, stengsiuosi pateisinti mintį, kad gyvenimas duoda mas tik vieną kartą. Steng siuosi žmonėms grąžinti bent dalį tos skolos, kurią sugeba tinkamai įvertinti tik į nelai mę patekęs". Sis narsaus žmogaus kelias į gyvenimą — puikus pavyz dys ir dabartiniams, ir būsi miems studentams. Atkaklu mo pavyzdys.
Jonas KALINAUSKAS
Apie d raugo kūrybą
o 0 o Toks metas tykus — girdėti Kaip skruzdė bėga paklydus žeme. Kaip laumžirgis lengvučiais sparnais Užkliudo smilgos šešėlį. Vingiuoja nurimęs, ataušęs kelias — Tiek pravažiavo ir nesugrįžo... Jau paukščių balsai tankmėje — lyg žemėj. Per naktį uoga subręsta tyliu laukimu — Žvilga aušroj vienadieniu lašu... Rugpiūtis...
O O O Niekam nepažįstami žmonės šį rytą Vėl nuėjo link kaimo senų kapinių. Išbėgusios tvoros gluosninėmis rykštėm Ilgai kalbėjo kažką su seniu. Virė žemėje debesys, vanduo ir ozonas Įgręžtam ligi vario pradžios šuliny, Per dieną šventiškai niūrūs vaikščiojo žmonės Rudens ir mirties pamaldumo pilni.
Ir nieko nebuvo — tik moterys gimdė Ir vaikščiojo žmonės ten ir atgal. Bėgo per amžius tiltas medinis Ties negrįžtančios upės vaga...
Čia aš norėčiau pakalbėti apie studento lituanisto Jono Kalinausko pastarojo meto kūrybą. Skaitytojui jaunasis poetas neblogai pažįstamas. Jo eilėraščiai buvo spausdi nami periodikoje, kitaip ta riant, poetas jau turi savo kūrybinę biografiją. Jautrus, judrus, staigoko žodžio, kiek artistiškos laiky senos — šiais savo būdo bruo žais Jonas didžia dalimi supo nuoja ir esmines savo kūry bos ypatybes. Jo eilėraščiai nuoširdūs, kiek padrikos kom pozicijos, artistiškai trapūs. Štai eilėraštis „Senių mir tis". Jis reikalauja išskir tinio dėmesio ne savo te matika, o poetine kultūra, for-
SENIAI Veidų šviesą iščiulpė žemė. Jie lyg sauja dirvos — pilki, Pavėsyje vandenį semia Jaunystės milu vilkį.
O Srūva šaltinis iš mėlyno vasaros vakaro, Iš geltonų gubų, sustatytų prieš lietų, Iš tylinčio ežero, smilkstančio debesiu, Srūva šaltinis iš vasaros sapno.
Lyg žemė — pilki ir negražūs Išeina — akėti ar arti, Sušėrę kepurėje avižas, Nuo kalno parkalbinę arklį.
Kai atsivožia tarpukalnių erdvės — Blykšta nuraudę toliai migloti. Žolės, pritvinkę rasos gailumo, Per piauna skambančią vasaros tylumą...
Prasiveria naktį jų lūpos Kažkam per miegus sušukus... Jie valandas gali praklūpot Prie baltažvaigždžio veršiuko.
Dega nežiestas molis dauboj, Šitą naktį prisrūva šaltinio vandens Į dreves ir j pėdas. Juodus plaukus nuleidus į vandenį, Geria naktis atsiklaupus — Pražiūri jinai savo dulsvąjį veidą — Niekam nežinomą kančią.. .
Prisiklausę žemės tylos — Tylėdami meldžias ir valgo Ir sapnuoja mėnesienos šiluos Ant kiekvieno medžio po dalgį...
mos ieškojimais. Kiekvienam cijos, kuri buvo sužymėta ir šiandien yra aišku, kad poezi skaitytojo sąmonėje užtvirtina ja ankstyvuoju savo laikotar pirmųjų posmo eilučių. (Tokių piu formavosi kaip mitas, bu šuolių, pasakytume, duobių — vo apspręsta mitologinės senų apstu J. Kalinausko kūrybo jų laikų žmonių sąmonės. Poe je. Salia tikrai didelio poeti Ir mėlyną giesmę giedos tinio sinkretizmo laikai (poezi nio atradimo niekam tikęs ne sustoję jos, muzikos, filosofijos ir ki poetiškas griozdas.) Prie pabudintos žemės — tų dalykų vienovė) praėjo, Antrasis eilėraščio posmas, raudonos žaizdos. tačiau šiandienos poezija, gal kaip ir pirmasis, paremtas Nebaigs niekas drožti būt, dar kartą bando tai susi veiksmo statika. Regimoji erd skiedrlnėj pastogėj grąžinti. Bendrosios, pasaulinę vė, o iš dalies ir garsų pasau Keisto žvėries Iš liepinės lazdos. poeziją apėmusios tendencijos lis čia yra labiau apribota. juntamos ir pačių jauniausių Nerealią situaciją stengiamasi Ypač vertintina šiame J. jų poetų kūryboje. Kas žino, realizuoti busimuoju laiku: Kalinausko eilėraštyje, mano gal būt, tai ir bus poezijos Į šakotas lubas žiūrėdami išmanymu, yra nuojautos, atgaiva. seniai girdės kažkokios neišvengiamybės, Taigi, eilėraščio „Senių mir Saukiant vėją penkioliktoj kaip ir paties laiko bėgsmas tis" įdomūs formos bei poeti savo žiemoj. suvokimas. O sugebėjimas sa nės kultūros dalykai panagri- Sūnų balsas per naktį girtės vaip jausti, suvokti, — pra nėlini išsamiau. Eilėraščio si ir girtės, dedančiam didelis turtas. Jis tuacija remiasi ne gyvenimiš Auštant dvelks Išdraikytu leidžia tikėtis, kad jaunas kąją patirtimi, o poetine logi prie tvarto šienu. poetas ateityje galės savaran ka, ieškant vaizdo emociona Poetinę įtaigą bandoma gel kiškai spręsti įvairias poeti lumo paslapties: bėti visomis įmanomomis prie nes problemas, nepasiduoda Kimsta šunų ir varnų balsai monėmis, tačiau nepaisant au mas įtakoms iš šalies. prieš pūgą, toriaus pastangų, vaizdas ge Vaidybinis, artistiškasisŽėri plėnim rausva pelenai rokai nukenčia dėl apoetišku- elementas, matyt, ir bus toji išnešti pas duris. mų (atrodo, visiškai neargu įgimto talento dalelytė, atve Per tamsų vyšnių sodą atbris mentuota poetinė inversija dusį Joną ir į jaunųjų teatra ir pastūgaus „šaukiant vėją penkioliktoj lų auditoriją. Šimtaprocenti Nepažįstamas valkui žvėris. savo žiemoj", kurios semanti nės poezijos Jono Kalinausko Vaizdo faktūra, spalvinė ga nė prasmė pernelyg jau leng posmuose nėra. Užtat kiek ma, reiškinių darna netekusi vai skaitytojo užčiuopiama, o koketiško ir naivaus (kartais konkretumo, sujaukta, dirbti taip pat ir tasai šunų balso įmantraus!) reiškinių priešpa nė. Sūnų balsai ir plėnim žai girtėjimas, visą poetinę emo statymo, raizgių puošybiškų, žaruojantys pelenai nėra su ciją nutempiąs kažkur į šalį). barokiškų metaforų, dekoruorišti dalykai. Tačiau šių dvie Baigiamuosiuose dviejuose tės. Bet klausimas — o argi jų komponentų darna, anaip posmeliuose poetiniai kūrinio tai bloga? Kažkur širdyje iš tol neišplaukianti iš formalio reikalai kiek pasitaiso. Išsiva girsti balsą tariantį, kad ir sios logikos reikalavimų, ir duojama nuo negyvos, nerei šiuo pagrindu, esant palan suponuoja poetinį vaizdą. Ta kalingos, vien rimo dėlei su kioms aplinkybėms, galėtų čiau antroji pirmojo posmelio ręstos frazės. Nors ir čia išlie susiformuoti savitas ir didelis, dalis yra gerokai blankesnė ka veiksmo statikos. Tai poe talentas. Sėkmės, Jonai. — tik pakartojimas tos situa tinis veiksmas, paremtas sin J. BALČIUS
NAKTIES BALSŲ ATŠVAITAI D. MUŠINSKAS
takse, veiksmažodžio laiku,, tai veiksmo projekcija, numa tymas. Kartą vyrai iškels tas liūdnas, tas šarmotas duris. Pasimels susirinkę prieš patį saulėlydį. Šiaudų nuobirom kelias staiga parūdis Nuo kaimo Į kapines bėgantis.
NOVELE
Ansambliečiai — laureatai gių ir broliškų socialistinių respublikų, klestinti šlovingo je Tarybų Sąjungoje, šiandien Lietuva pažymi Tarybų val džios atkūrimo trisdešimtmeti. Iškilmės jau pasiekė savo apogėjų: Vilniuje vyksta res publikinė dainų šventė, skirta V. Lenino 100-osioms gimimo metinėms ir Tarybų Lietuvos jubiliejui. Šventiniuose konkursuose dalyvavo ir mūsų Universiteto saviveiklininkai. VVU an samblis (vadovė E. Morkūnie nė) nusipelniusių ir pavyzdi nių kolektyvų kategorijoje užėmė antrą vietą. Pirmieji — mūsų kolegos kauniečiai, KPI ansamblis „Nemunas".
kasdien tenai skraido miško si norėtų degtukų, bet jo ran mui. Grindys pilnos kojų, ant paukštis ir, pakilęs aukštai, koj kažkodėl peilis. Kas jis? kurių laikosi kūnai ir jie iš ištirpsta saulėj... Ko jis prikibo prie manęs? troškę judesio ir judesio mei — Atgal, nes vis viena pra Aš rodau jam savo ausis, aš lėj. Apsvaigimas tai, liepsna, Mažytė žalia žemėlapio dė žūtis! — koks galingas mano — nebylys, suprask Aš einu trauka ir kritimas, o tik pas melė. Bet meilė keičia propor savo keliais ir atsikabink. — kui nuriedės ašara — nežino cijas: mūsų svajonėse ir dar šauksmas, bet aplinkui tyla. ,— Tai graži buvo tavo isto Gal jis... nori mane išgąs jau. buose Lietuva — brangiausias rija, kaip pasaka, — sako ir dinti?, Be reikalo išsiskyriau Aš spaudžiaus į ją ir spok kraštas, neišpasakytai didelė, šypsosi šalia manęs. — Kaip su tuo anksčiau; mes dviese sojau į šalia šokantį veidą. graži ir turtinga žemė, darbš tikra pasaka apie fėją ir dailų jį be kalbų... Jis kiša peilį Galėjau parkrist ant kelių čių artojų ir skardžiabalsių piemenuką. prie manęs tokia tyla, net prieš tą kūno gaisrą; bevardė poetų žemė, turinti daug ge Jis juokiasi ir tai jam nie skamba, kaip visada, bet tam ji buvo, kaip ir visi. Tik pas rų bičiulių ir draugų. ko nekainuoja. sa, neregėta... Aš kumščiu kui išrinkau jai vardą — Šiomis dienomis mūsų tė Aš einu šalia jo, šalia to, Tu esi elgeta, nes negali stipriai per peilį, su kita į vei Spika — geidulingam sapne, viškė švenčia didelį jubiliejų. kuris kažką kalba tarsi pra susikurti iliuzijos, kuri tave dą ir nesuvokdamas užsimoju kai jau nieko negirdėjau. Ta Vėl, kaip trisdešimt metų at rastu, tarsi paskendusiu balsu. vestų tarp žmonių ir pražudy koja ir kažkur spiriu į tam da ėjau į ją, visi mes einam gal, plazda raudonos vėliavos Aš nieko nesakau ir tyliu. tų. są. Bet jis jau guli, jis visai į daugybę jų, ir daužės būgno Kėdainiuose ir Kaune, Zara Kam kalbėti, jeigu tai vis Mintyse aš prašau, kad jis girtas, tikriausiai, tamsa ir ty lėkštė krūtinėj — negalima to suose ir Vilniuje. Lygi tarp lytiek nesuartina mūsų? paliktų mane vieną kaip ir la spengia... Ranka, kurią da niekad nuslėpti. Ji man degi Jis, tikriausiai, kankinasi, visada. viau per peilį, kraujuoja, ir no rankas, ir todėl bėgom gi kad turi eiti vienas šalia ma Jis gailiai žvelgia kažkur į aš einu toliau. Juk aš jo ne lyn į tamsą, parkristi, nurim nęs, šalia nebylio. mane ir nueina gilyn į tamsą. pažįstu ir jis yra vargšas, el ti, ir neišsiduoti, jog esam Gatvė, o už jos dar gatvė, ir Štai ir likau vienas, ir ar geta, nes neturi savo pasa laiko nebyliai. Tik ant jos lū tenai dar daug susivėlusių gat- tėja prie manęs ta blanki kos, tokios kaip mano, apie pų nutilo būgno lėkštė mano viūkščių, kur pagaliau Jos šviesa, šiek tiek rausva, tar paukštį, arba apie slenkstį... krūtinėj. Nebereikėjo ieškon namų slenkstis. Peržengti jį ir si į ją būtų primaišyta krau Bet kieno šitie balsai? — vietos padėti rankoms; jos atsidurti šiapus visko, šiapus jo. Aš galiu viską matyti, su tokie tylūs ir varą iš proto, susipynė ugnyje ir degė palai savęs ir užmiršti, kad pasau skaičiuoti žvaigždes ir pado nors dabar mano vienišoji mos gaisre, kol pajutau smū lis trokšta harmonijos ir erd vanoti tau. Aš galiu nueiti šita naktis. gį, žvėrišką smūgį prie ausų vės. gatve ir nesugrįžti. Tik pasa Ne. Nėra jokių balsų ir jų Ir todėl tyla, iki pat šiol tyla Mes einame, ir su manim kykit, ar aš galiu tylėti, nors būti negali. Tai kam apgau ir jokių mano vienišos nak eina tos busimosios akimirkos neturiu balso, kai netoli kaž dinėti save ir lėtais žingsniais ties balsų. baimė. Žingsnis ten pakibs kur yra neatrastas kelias, ku eiti tenai, kur niekas nelaukia. Dabar einu peržengti tą virš beorės erdvės kaip ilgesys rio dulkės gaivina kaip van Naktie, tu sudeginki mane. slenkstį. Einu taip ilgai, jog ir nors verk, nors imk kartoti duo. Ar aš galiu tylėti ir už Tavo paguodos ugnis gera: net gaila savęs ir todėl susi motinos vardą. Neperžengęs miršti, kad toji pasaka panaši prisiminimais uždengia akis kūriau istoriją apie paukštį to slenksčio, visada degsi sa į tiesą ir kad joje nėra nei ir be riksmo susitaiko apdo kuris pakyla aukštai virš miš vy be liepsnos. pažemintų, nei nuskriaustų. vanotieji su nuskriaustaisiais. ko. Dėl paguodos tai. O tu dar nežinai tos isto Jeigu kam nors būna skaudu, Bet argi aš laiko nebylys ir O laikas siaučia pro mus ir savo rijos su girios paukščiu; tesusikuria tas sau mažą iliu mumyse rankom negaliu pakelti negailestingai. Ir dar mintyse kaip ekrane vartosi ziją ir gyvena joje, pakol ji gerai, kad nesu laiko nebylys: to girtuoklio, kurio rankoj medžių paunksmė, kur vos taps tikrove arba kartu su juo man jų gaila... tų, kurie ne peilis, ir pasidalinti su juo prasimuša saulės spindulys ir nugrims į užmarštį. pasaka apie tikrovę. Argi aš arterijos. Vieninte laiko joks kitas garsas, išskyrus ši Tokia tyla ir naktis, kad užčiuopia nebylys ir liksiu bežen lės gyvenimo. to balzgano paukščio. gali užmiršti, kur tavo na giąs prie slenksčio, nes ir ten Tada aš buvau didesnis ne tuštuma, perdegęs gaisras. Nežinau tos istorijos ir mai ir kur eini, ir kur tas vargu jau kada besužinosiu. slenkstis. Peržengti jį ir užsi bylys negu dabar, kai skubu Argi aš laiko nebylys? .. link slenksčio, kurį reikia O, tai buvo svajonių gais miršti. Peržengti ir... Mane lydi balsai, palydi Vienoje iš keturišimtmetės REDAKTORIUS ras, ir atmintis bejėgė sugrą Bet kieno šitas veidas? Sto peržengti. O svaja! .. dar toli, o jų atšvaitai rieda Tada aš buvau nebylys. ALGIS KUSTA žinti tą ugnį: mano ranka ros lūpos tamposi, prasiveria gatve, dūžta, spindi languo Universiteto bibliotekos sau Daužėsi būgno lėkštės; tam se. .. Aušra trykšta iš žemės, gyklų. Čia guli didžiausi buvo ant Jos rankos ir Jos burna beveik pilna dantų ir plaukai nešė mėlyną dangaus vėl užsidaro. Ji kažką sako triukšme, žinojau, nesustings vis šviesyn ir ant visko aša šaulyje lituanistikos fondai REDAKCIJOS ADRESAS: ros rasa... Juk po dienos vėl 11 tūkst. spaudinių. gelmės laisvę. Ten priglaudė man, bet juk aš negirdžiu ir akimirka. ilnius, MTP-3, Universiteto — Pasaulis tuščias, — jūs kartosis ėjimas ir vėl iš pro mano galvą Jos krūtinė ir ne negaliu suprasti, nes ji rėkia. A. BRAZAIČIO nuotrauko g-vė Nr. 3. Telefonas 2-36-35. to varys balsai, tokie tylūs, je: šio skyriaus darbuotoja Rinko ir spaudė LKP CK Lei buvo vietos nukristi ašarai. O Aš žiūriu į jį — gal milicinin — niekas! — šaukiau. Kitokio būdo kaip triukš vėl bus vienišoji mano nak E. Ulčinaitė tvarko knygų dyklos spaustuvė Vilniuje. ta tyla ir nusinešė lapijon Jos kas, bet ne, čia kažkas girtas. fondus. veidą ir akis, ir ugnį... Tik Jis tiesia rankas į mane tar mas nėra išreikšti laiko gaus tis. LV 12624 Užs. Nr. 2906