Partija, tavo vadovaujama jaunystė eina pirmyn— šturmuoti, statyti komunizmą! (Iš VLKJS CK Pirmojo sek retoriaus drg. S. P. Pavlovo kalbos TSKP XXII suvažiavi me)
visų Salių PROLETARAI, VIENYKITĖS J
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO PARTINIO KOMITETO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITET O ORGANAS Eina nuo 1950 metų
Nr. 24 (403) 1961 m. spalio 28 d.
Kaina 2 kap.
MUSŲ VAIRININKAS X IOMIS dienomis visas pasaulis atidžiai stebi *“vieną svarbiausių mūsų epochos Įvykių — TSKP XXII suvažiavimą. Visos žmo nijos akivaizdoje vyksta di dingas komunistų forumas, kurio reikšmę sunku aprėpti protu, dar sunkiau išreikšti žodžiu. Dešimties milijonų vardu, trijų revoliucijų ug nyje užgrūdinta komunistų partija, Lenino partija, atve dusi liaudį į socialistinės re voliucijos pergalę, socializmo santvarkos visišką ir galutinę pergalę, dabar vėl išskleidžia savo kovų šlove apvainikuo tas vėliavas ir šaukia liaudį į naujų aukštumų šturmą. Partija veda mus, partija mums rodo kelią, partija kviečia mus visus naujų die nų parnešti. .. Partija Įkvė pia mus neregėtiems žygdar biams, Su partija — kiekvienas tarybinis žmogus, nesvarbu — senas jis ar jaunas. Partija visam pasauliui skelbia: tarybinių žmonių karta gyvens komunzime! Sviesi visų epochų žmogaus svajonė sukurti žemėje sa vęs vertą, žmogų patenkinan tį gyvenimą virs tikrove, tik rovė taps pirmų pirmiausia mūsų šalyje. Tai didis džiaugsmas, tai didelė garbė mūsų šaliai, tai neišpasakytai ir didi pareiga žmonijai. Mū sų partija laisvai prisiima šią pareigą ir iškilmingai paža da visai žmonijai, kad nepa gailės valios ir jėgų komunis tinės ateities sukūrimo var dan. Dabar visi pažangūs žmonės tvirtai tiki komunis tų partijos pareiškimu, kad šios eros XX-asis amžius — komunizmo amžius. O tai yra didi, nenuneigiama tiesa! Dar niekad iki šiol po jokia vėliavo nebuvo susitelkę tokie žmonių okeanai, dar niekad iki šiol jokio rūmo statyti nebuvo ištiesta tiek rankų, kaip dabar, partijai pašaukus, kurti komunizmą. Mūsų liaudies, visų mustf žmonių laukia dideli, milžiniš ki uždaviniai. O kiekvienas uždavinys, kiekvienas pro graminis nutarimas tampa tik rove tik įdėjus daug darbo ir pastangų. Kuo didesni už daviniai, tuo didesnio žyg darbio jie pareikalaus iš kiek vieno žmogaus. Komunizmo be didžiulio darbo, be visų žmonių valios jėgų sutelki mo nesukursi. Tai reikia Įsi sąmoninti dabar, išeinant 1 tik didelį žygį. Reikia ne įsisamoninti, yra būtina, kad mus visus, mūsų protą ir širdis aprėptų nuolatinis ir amžinąs troškimas kurti. Kova už komunizmą reikalauja darbo ir ne bet koklo, o nuoširdaus darbo. Žmo-
gus privalo visas pasinerti dideliame darbe. Ypač la biau pamokytas, labiau išpru sęs žmogus, kuris daugiau yra gavęs iš visuomenės. Štai ši tiesa įpareigoja mus vi sus, kiekvieną aukštosios mo kyklos kolektyvo narį, būti naujų uždavinių lygyje. Ir, išties, jeigu esi mokslinis darbuotojas, parodyk, kiek ir ką žinai, kiek sugebi, dirbk iš visų jėgų, dirbk visuomenės . labui geriau, negu iki šiol. • Tavo darbas dabar, šian dien reikalingas savajai liau džiai. Jeigu esi studentas — • mokykis. Mokykis atkakliai. : Visas tavo gyvenimas yra gražus, didingas, nes jis iš- ■ kovotas vyresniosios kartos: pastangomis. Tavo ateitis ir darbas — tai neramaus žmo gaus graži diena. Komunizmas yra pastato mas tik tada, kai žmogaus jėgos išauga neišpasakytai aukštai, kai žmogus kuria protu, daugiau protu, negu raumenimis, kai žmogus pasižaboja gamtą, jos nepaklus nias, stichines jėgas. Anks čiau mokslas dar nebuvo tiek galingas, nebuvo ir komuniz mo. Dabar mes esame moks- : lo triumfo liudininkai ir jo dalininkai. Todėl, visų pir ma, mes ir privalome tuo mokslu apsiginkluoti, apsi šarvuoti kuo geriau ir moks lą nunešti liaudžiai. Mūsų šalis išplaukia į dide lį plaukiojimą. Ji turi pa tikimą vairininką ir gerą kom•pasą. Vairininkas mūsų — brangioji komunistų partija. Mūsų kompasas — moks las. Marksizmas-Ienlnizmas yra mūsų mokslo šaltinis,
raktas, mūsų ginklas, mūsų patikimiausias kompasas. Tad Įsisavinkime mokslą, savo širdies plakimu ir savo pro tu palaikykime didžiojo žmo nijos kompaso — mokslo veikimą. Nauja diena bus mū sų geriausias atpildas, ko munizmo diena, kurios dar mes sulauksime. Į didelį darbą, brangūs draugai!
M. SUKACKO pieš.
Iki normos-nedaug betrūksta — Ireną šiandien pagyrė cecho meistras P. Bučionis. Vakar ji jau pagamino beveik 3000 rodyklėlių, tuoj įvykdys pilną normą, — tokius ir panašius pasakojimus išgirsi Iš Irenos Budreikaitės draugės Aldonos Dėnaitės. Abi jos EMF pramonės specialybės pirmakursės, abi dirba Elektros skaitiklių gamykloje. Kol kas Jos dar tik mokinės, bet savąją darbo specialybę baigia įsisavinti Ir nebetoli iki pamainos normos įvykdymo. I. ZABORSKAITĖ EMF, Ik.
Komjaunimo aktyvas mokosi Į pirmąjį šių metų Istori jos-filologijos fakulteto kom jaunimo aktyvo seminarą bu vo atvykę svečiai — papul kininkis A. Grinbergas ir bu vęs VVU komjaunimo komi teto sekretorius A. Daunoravlčius. Drg. Grinbergas per skaitė įdomią paskaitą apie tarptautinę padėtį. Pranešė jas taip pat atsakė į įvai-
DIPLOMINIAI DARBAI TSKP PROGRAMOS projekto skyriuje apie par tijos uždavinius mokslo sri tyje yra sakoma: „Aukštas matematikos, fizikos, chemi jos, biologijos išsivystymo lygis yra būtina technikos, medicinos, žemės ūkio ir ki
Tenka ir su draugais pasikonsultuoti
tų mokslo kilimo ir efekty vumo sąlygų“. Sle žodžiai skamba lyg priesaika vi sų mokslo šakų darbuo tojams, o kartu ir studen tams, kurie turi kuo dau giau dėmesio skirti pasi rinktai specialybei.
Ryšium su tuo norisi trumpai apsistoti ties klau simu, kaip ruošiasi gyveni mui, kiek Įdeda triūso Į savo pasirinktą specialybę mūsų Universiteto fizikos specialybės studentai-diplomantai. Per naktį negęsta žibu riai astronomijos katedros languose, kur vyksta pasi ruošimas eilinei Visatos žvalgybai. Kiekvieną gied rią naktį nemaža laiko prie teleskopų ir kitų astrono minių prietaisų praleidžia astrofizikos specializacijos studentai-diplomantai, G. Kakaras, R. Katalynas, ir ka. Priešingai astrofizikams, kurie stengiasi apžvelgti begalines Visatos erdves, V kurso fizikai-teoretikai sa vo žvilgsnius nukreipia Į vadinamą mikropasaulį: mo lekules, atomus ir atomų branduolius. Diplomantai A. Janavičius ir J. Nakti nis, doc. V. Sugurovo va dovaujami, jau treti metai stengiasi įžvelgti, mokslo dar neįspėtas, atomo bran-
(Nukelta į 3 psl.)
rius kitus komjaunuolių klau simus iš šalies vidaus gyve nimo ir užsienio politikos. Drg. Daunoravičius papa sakojo apie komjaunimo or ganizacijos darbą Universite te 1955—1956 m. m., apie įvairias įdomias priemones, kurios buvo įgyvendintos ideologinio darbo baruose. Seminaras buvo įdomus, gyvas ir, svarbiausia, turi ningas. Ateityje IFF komjau nimo komitetas numato su rengti ir daugiau panašių se minarų. Sk. VALIULIS IFF IV k.
FIZIKOS- MATEMATIKOS FAKULTETE S./m. spalio mėn. 21 d. fakulteto ateistų būrelio iniciatyva buvo organizuotas susitikimas su buvusiu Vatikano dvasinių mokyklų klausytoju R. Besčastnu, kuris studen tams papasakojo apie Vatika ną ir jo agentų juodus darbe lius atskleidė jų gobšumą tur tams, karo kurstymą ir kt. Studentai su dideliu dėme siu išklausė pranešimą, o po to pateikė nemažai klausimų, į kuriuos R. Besčastnas labai išsamiai atsakė. C. RADAITIS
Neseniai įvyko susitikimo vakaras su rašytojais K. Saja ir A. Cekuoliu. Rašytojas K. Saja paskaitė savo naujuosius kūrinius, pasidalino įspūdžiais iš kelionės į Indiją? o A. Cekuolis papasakojo apie rašyto jų darbą. Pabaigoje užsimezgė gy vas pasikalbėjimas klausimų ir atsakymų forma, mat, stu dentai nepasišykštėjo pateikti klausimų, o rašytojai davė gana įdomių atsakymų. R. CESAITIS
TARYBINĖS PROFSĄ VISOKERIOJUNGOS! ’AI VYSTYKITE DAR3ININKŲ KLASĖS IR AKNTELIGENTIJOS TYVUMĄ KOVOJE UZ iOMUNIZMO PASTATY MĄ! (IS TSKP CK ŠUKIŲ 44-SIOMS DIDŽIO SIOS SPALIO SO CIALISTINĖS RE VOLIUCIJOS METI NĖMS) SVARBIAUSIA — NAUJAS ŽMOGUS (Iš drg. B. MERČA1CIO pranešimo)
DEOLOGINIS darbas išplės tinės komunistinės visuo menės sukūrimo laikotar piu yra nepaprastai svarbus. Ne veltui šiandieną mūsų profsąjun gos konferencija pravedama su šūkiu „Mes gyvensime komuniz me“. O kad sukurti komunistinę visuomenę, sukurti naują žmo gų, pirmiausia būtina atsikratyti buržuazinės santvarkos palikto mis ydomis, drąsiai žengti į prie kį, nušluojant visa tai, kas mums yra nepakeliui.
J
Šiomis dienomis vykstantis TSKP XXII suvažiavimas de monstruoja visam pasauliui mūsų brangiosios partijos nenu ilstamą rūpinimąsi darbo žmo nių gerove, taika tarp tautų. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad visa tarybinė liaudis šį įvykį seka su didžiuliu politiniugamybiniu pakilimu, pritaria ko munizmo vėliavnešių suvažiavi mui viso pasaulio pažangioj* žmonija. Mūsų partija priima naują programą, kurios įgyven dinimui pašaukė mūsų kartą. Mūsų Universiteto dėstytojai ir visuomeninės organizacijos ne. Ša prieš ateities kartą didelę atsakomybę. Juk kaip tik šian dien mes jau privalome išleisti į gyvenimą pilnavertį specialistą, atsidavusį liaudies, partijos rei kalui, apsiginklavusį marksizmoleninizmo teorija, sugebantį Ją pritaikyti praktiniame darbe. Universiteto studentų profsą junginė organizacija šia linkme padarė nemažai. Prie fakultetų profbiurų suorganizuoti politmasiniai sektoriai visumoje save pateisino. Sąžiningai bei kruopš. ciai šį atsakingą darbą dirbo ChMF studentė V. Butkutė, GMF studentas V. Bronušas (kuris tu rėjo politmasinj ir darbinį sek torius) ir kiti. Deja, tokie stu dentai, kaip IFF I. Filonovaitė, GMF — G. Maniukas visiškai ne rodė noro dirbti visuomeninio darbo. Gal būt, drg. Filonovaitei ir sunku buvo dirbti, kadan gi ji V kurso studentė. Tačiau jeigu kartą išrinko, reikėjo dirb ti. Panašiai buvo ir su Miniuku. Tik prie viso to galima pridėti, kad už pastovų nesitvarkymą kambaryje, šis studentas buvo pašalintas iš bendrabučio. Politmasiniam darbui vadovauti GMF profbiuras paskyrė Bronušui. Drg. Bronušas aktyviai parodė save darbe. Didelį vaidmenį politmasinis darbas turėtų suvaidinti bend rabučiuose. Tačiau šis darbas čia buvo atliekamas silpnai. Ap siribojama vien tik sienlaikraš čių išleidimu ir nevykusiomis radio valandėlėmis. O juk čia kaip tik reikia daugiausia dirbti. Kodėl negalima suorganizuoti tematinių vakarų, turėti net sa vo saviveiklą, skaityti gerų pa skaitų. Bendrabučių tarybos turi la bai susirūpinti ir padaryti kuo skubiausiai viską, kad koridorių sienos nebūtų plikos. Fakultetų politmasiniai sektoriai turi kont roliuoti ir vadovauti, teikti da lykinę paramą bendrabučių ta ryboms šiuo klausimu. Reikia pasakyti, kad prie fakultetų par tinių biurų sudarytos komisijos darbui bendrabučiuose visumo je neatliko savo vaidmens. Per mažai buvo dirbama su bend rabučių aktyvu, per mažai profkomiteto politmasinis sektorius tiesiogiai telkė taryboms nurody mus politiniame darbe bend rabučiuose. Metai iš metų profsąjunginis darbas vis labiau persikelia į akademines grupes. Tai džiugi nantis reiškinys. Tačiau mūsų proforgai turėtų dar aktyviau, konkrečiau dirbti savo svarbų darbą. O proforgo darbas, iš tik rųjų,. garbingas ir atsakingas. Juk jis privalo pažinti kiekvieną grupės žmoqų, domėtis jo gy venimu, kokių tas ar kitas stu dentas pažiūrų į šiandieninį gy venimą. Blogas tas proforgas, kuris nesirūpina grupės drau gais. Kiek, draugai proforgai, dėl jūsų kaltės studentų nueina ne tuo keliu, kuriuo turėtų eiti tarybinis studentas. Proforgas
NAUJAS PROFKOMITETAS
Universiteto studentų profsąjungos ■ : •
XIII-ji konferencija
DALYKIŠKAS POKALBIS turi būti geriausias draugas, pa galbininkas, patarėjas. Kitą kartą patys žmonės ieško pagalbos, paramos iš visuomeni ninkų. Nejautrumas vieno ar ki to studento atžvilgiu gali kar tais žmogų suklaidinti. O musų priešai ieško tokių žmonių. Ypač dvasininkai, keisdami savo dar bo formas, griebiasi dirbti ma. sėse, individualiai su žmonėmis. Gerai, kad EMF susirūpino pačiu laiku dėl vieno studento, ku rį, negavus bendrabučio, pri glaudė dvasiškasis tėvelis savo rezidencijoje. Dabar jis gyvena bendrabutyje. Bet juk jam galė jo iš karto paskirti vietą bend rabutyje, nes apie sunkią jo pa dėtį buvo žinoma skirstymo me tu. Labai didelį vaidmenį auklė jant studentus proletarinio in ternacionalizmo dvasioje, suvai dino įvairios išvykos į kitas broliškas respublikas, pasidalini mas darbo ir mokslo patyrimu, mūsų centrinių meno saviveiklos kolektyvų gastrolės Tarybų Są jungoje ir už jos ribų. Tik labai gaila, kad, parvažiavę iš kelio nių po kitas šalis, musų atstovai neatsiskaito prieš studentus, t. y. nepapasakoja apie tenykštį gyvenimą, nesidalina įspūdžiais su mumis. Ateityje reikėtų profgrupėse bei fakultetų mastu or ganizuoti tokius susitikimus. Labai puikią iniciatyvą rodo IFF, pasikeisdamas studentais su kitomis respublikomis. Vasaros darbų stovyklose čia dirbo drau gai iš Minsko. Ateityje reikėtų šią idėją kiek galima plėsti. Ga na tamprius ryšius su Rygos Universiteto atitinkamos specialy bės studentais palaiko IV kurso istorikai. Žinoma, netenka jau kalbėti, kokia draugystė užsimez gė tarp Voronežo, Rostovo ir mūsų universiteto III kurso rusiiij. kurie atliko ten gamybinę praktiką. Viena iš nacionalizmo pasi reiškimo priemonių yra religija. Kas, jei ne „šventieji tėveliai“ stumia į žmogaus venas nacio nalizmo nuodais pripildytą špricą. Tokiu pavyzdžiu yra IV kur so lituanistės L. Gailiūtės liki mas. Ji nuo pat pirmo kurso lankė bažnyčią. Kurso draugai norėjo padėti Gailiūtei atsikraty ti religinės Ilgos. Bet Ji pati ne panoro. Po kurio laiko Gailiūtė pradėjo rašyti eilėraščius, per sunktus nacionalistiniais jaus mais, niekinti tautų draugystės idėjas. Teisingai kursas padarė, pasiūlęs padirbėti gamyboje. Politinis-masinis darbas yra vienas iš svarbiausių visuomeni nio darbo barų. Todėl, tiek kom jaunimo, tiek profsąjungos ko mitetai turi kreipti didžiausią dėmesį į Jį. KADEMINIAME darbe buvo ^fjLdaug pakitimų. Visuose fa kultetuose buvo įsteigta akademinės komisijos, į kurių sudėtį įėjo dekanato, dėstytojų ir komjaunimo bei profbiurų akademiniai sektoriai. Tai nauja, gera darbo forma, leidžianti dės tytojams ir studentams vienin gai, kryptingai dirbti. Dėka to Universitete žymiai pakilo tiek akademinė drausmė, tiek pažan gumas. Kalbant apie pažangumą, reikia pažymėti, kad diplomantai šiais mokslo metais atsakingiau pažiū rėjo į diplominių darbų rašymą ir valstybinius egzaminus. Jei 1959/60 m. m. diplomų negavo 14 diplomantų, tai 1960/61 m. m. jų skaičius sumažėjo iki 9.5 o/n.
YGINANT su praėjusiais mokslo metais, studentų pažangumas visumoje kiek pakilo, tačiau Jis dar nėra pa kankamas. Kas qi trukdo vi siems studentams gerai mokytis? Gabumų stoka ar sveikatos silp numu galima pateisinti tik pa vienius studentus. Daugumoje gi atvejų mūsų skolininkams trūks ta tik pakankamos valios ir noro pasėdėti prie knyųų. Dažnai pasitaiko, kad nepaten kinamus pažymius gauna nuolat tie patys studentai. Mat, tapo beveik tradicija, kad studentai įsiskolinimus likviduoja per žy miai ilgesnį laiką, negu reika lauja dekanatas, o dažnas tik po įspėjimo, kad teks palikti fa kultetą. Ir, žinoma, kol neišlaiky tas egzaminas, studentas atsilie ka nuo savo draugų iš naujų disciplinų, ko pasėkoje sekan čioje sesijoje vėl gauna nepaten kinamų pažymių. Ką qi daro fakultetų profbiurų akademiniai sektoriai, kad page rėtų studentų pažangumas? Be veik kiekvienoje grupėje prieš sesiją įvyksta gamybiniai susi rinkimai, o po sesijos — svars tomi studentai, gavę įsiskolini mus. Tai geros, reikalingos, ta čiau toli gražu nepakankamos priemonės. DARBUS
REIKIA DERINTI
(Iš delegato J. STAŠAIČIO pasisakymo)
Ypač svarbu derinti darbą tarp komjaunimo ir profsąjun gos organizacijų. Labai gerai, kai šios abi didžiulės Universi teto organizacijos dirba kartu, visus klausimus sprendžia vie. ningai. Tik kai kada tą patį darbą organizuoja dirbti kom jaunimo aktyvistai ir profsąjun gos. Reikėtų anksčiau kartais pasiskirstyti kas už ką atsakin gi, kad vieni kitų nedubliuotu me.
(Iš delegato J. STASINO pasisakymo)
Juo labiau artėjame prie ko munistinės visuomenės sukūri mo, tuo didesnę atsakomybę, auklėjant ateities žmogų, privalo pajusti profsąjunga. Prieš Uni versiteto dėstytojus, visuomeni nes organizacijas komunistų partija šiandien kelia svarbų uždavinį — į gyvenimą išleisti pilnavertį specialistą, aktyvų kovotoją už komunizmo reikalą. Gaila, kad vis dar pasitaiko žmonių, kaip Barkauskas Barak’škienė, Pšitulskaja, Užkalnis ir kt. Tai jie atsisakė vykti į pa skyrimą ten, kur labiausiai rei kalinga. Kursai ir fakultetai to kiems turėtų pasakyti: „Apgavai liaudį, partiją, esi mūsų prie šas. O priešams su mumis ne pakeliui!“ Šiandieną neturime teisės pa likti ramybėje ir abejinguosius. Tas, kuris nesudraudė savo draugo dėl vienokio ar kitokio amoralaus poelgio, išklydus iš teisingo kelio nepadėjo sugrįž ti, turi būti griežtai smerkiamas. EMF diplomantas Karlauskas pašalintas iš Universiteto. Ką nusipelnė, jis gavo. Bet ne ma žiau reikįa kaltinti grupės kom jaunimo sekretorių, proforgą ir kitus draugus. Jie abejingai žiū rėjo į girtuokliaujantį draugą. VIENINGOMIS PASTANGOMIS (Iš delegatės V. TOLEIKYTĖS pasisakymo)
Reikia pripažinti, kad didžiau sias nepatenkinamus pažymius gavusių studentų skaičius yra Fizikos-matematikos fakultete. Mūsų fakulteto profbiuras ir komjaunimo biuras padeda de
kanatui akademiniame darbe. Sesijos metu eilės tvarka kursai leido biuletenį. Jame atsispin dėjo sesijos egzaminų rezultatai, darydami nemažą poveikį ir tin giniams. Tokį biuletenį reikėtų leisti ištisus metus.
NESITAIKSTYTI SU TVARKOS LAUŽYTOJAIS
(Iš delegato B. TARUČIO pasisakymo) Bendrabučiai — mūsų na mai. Kad gyventume jaukiai, reikia patiems studentams tvar kytis. Dabartiniu metu bendra bučiuose jau jaučiama tvarka. Daug padarė tarybos, bet dar daugiau reikės padaryti. Negali ma taikstytis su chuliganais, girtuokliais ir kitokiais tvarkos pažeidėjais. Visu griežtumu reikia bausti. Teisingai pasi elgė bendrabučio Nr. 1 taryba su diplomantais Sadausku, Jatuliu, prašydama re<ori aus pašalinti juos iš bendrabučio. Ateityje reikės daugiau reika lauti iš kambarių seniūnų. Jie privalo atsakyti už švarą, tvar ką. Tuos seniūnus, kurie apnakvytfina neturinčius leidimo gy venti bendrabutyje, reikia ša linti iš bendrabučio.
Tvarka, švara, žmonėmis ypač turi rūpintis kiekvieno fakulte to buitinis sektorius. UŽTĘSTI
ILNIUS moja jau pageltusiais lapais. Garvežio švilpukas — tai paskutinis „iki pasimatymo“. Kelionė prasidėjo. Kol suradau savo vietą, pasidėjau lagaminą — miesto nebematyti. Kalvos, laukai ir kal vos. Rytoj būsime Ukrainos žemėje. Pasilenkiu prie lango ir norisi gerti gerti rudens grožį. Saulėje viskas šypsosi. Žmonių veidai man sako, kad jie kelionė je nebe pirma diena. Tačiau jie labai įsigili nę į kortas ir manęs nepastebi. Atsargiai pa stūmiu tuščią alaus bonką, muilinę ir, užsi gulęs ant staliuko, prispaudžiu kaktą prie šalto stiklo. O už lango ruduo. Vagono gale rėkia mažas vaikas. — Kieno ėjimas? — Mano. . . Ruduo — tai iškilminga ir švelni gamtos simfonija. Ją reikia pajusti. Negalima ne pamilti jos. — Kryžiai! — Hm. . . neturiu. Negalima nemylėti žalios ir ryškiažiedės vasaros. Bet tik rudenį galima gėrėtis spal vų muzika. Dabar kiekvienas medis, kiekvie na kalvelė turi savo spalvą. Kiekvienas lapas ir tas neturi į save panašaus. į kalnelį puškėdamas tempia mus anglimi kūrenamas garvežys. Uh, Uhl . .
DARBAI
(Iš delegato RUDOKO pasisakymo)
ti
Labai blogai, kad ChMF uždels remonto darbai. Tai atsiliepė
Konferencijos salėje.
Danielius MICKEVIČIUS
V
UŽTENKA, DRAUGAI, ABEJINGUMO
Pirmininkas TARUTIS BRONIUS TMF IV k. Pavaduotojas STASINAS JUOZAS IFF III k. Org. sektorius ŠAKALYS BRONIUS IFF IV k. Polit. masinis sektorius ŠERĖNAS LEONAS IFF III k. EIDUKEVICIŪTE IRENA ChMF III k. Buitinė komisija URBONAS VIKTORAS IFF III k. Akademinis sektorius VOLKŪNAITE STASE EMF III k. PALAIMAITE REGINA IFF III k. Visuomeninės kontrolės sektorius JARAS VYTAUTAS EMF III k. Sveikatingumo sektorius ZALOGAITE JANINA MMF V k. Darbinis sektorius JASIUNAS VYTAUTAS GMF III k. Savišalpos kasos vedėjas ir techn. sekretorius VILUTIS JUOZAS TMF IV k.
ir studentų mokymuisi. Chemikai daugiausia turi studijuoti labora torijose. O čia remontas. Juk vien dėl to IV kurso studentai neatliko laboratorinių darbų. Prašytume ūkio skyriaus pasi rūpinti šiuo klausimu.
Reikėtų, kad visos negerovės, kurios vis dar pasitaiko pas mus, būtų šalinamos darbo ei goje, o nelaukti susirinkimo, ku riame galėtum apie tai pasaky ti. Kiekvieno studento pareiga kovoti su visomis gyvenimo nei giamybėmis.
☆
Konferencijoje dalyvavo ir kalbą pasakė Universiteto Rektorius J. Kubilius. Kon ferencijoje taip pat pasisakė partinio komiteto sekretorius C. Kudaba, komjaunimo ko miteto sekretorius C. Ladukas ir kiti. Visi kalbėjusieji labai kon krečiai ir dalykiškai nurodė kelius trūkumams, pasitaikiu siems per ataskaitinį laikotar pį, pašalinti. Naujai Išrinktam prcfkomitetui belieka energingai imtis darbo.
Alg. Zurbos nuotr.
— Kada pagaliau išeis šie seniai į pensi ją, — gretimoje kupė užsimezga aktuali dis kusija. — Dabar jau nuo Maskvos iki Tolimųjų Rytų gali skriste skristi elektriniu, o čia? .. — palaiko moteriškas balsas. Aišku, šilumvežiu būtų geriau. Bet man patinka ir šis — garvežys. Patinka todėl, kad gal paskutinį kartą tempia jis mus, ap rūkęs, lyg šimtametis senis, dūmų kamuoliais sunkiai kvėpuojantis. Prasilenkiame su prekiniu traukiniu. Vie ną akimirką aš matau suodiną mašinisto vei dą. Kas žino, gal būt po dvidešimties metų tas pats mašinistas, apsirengęs baltu chala tu, ves traukinius tomis pačiomis blizgančio mis gyslomis. Atominis traukinys. . . Kortų mėgėjai mažiausiai domisi tuo, kas už lango. Kažkokioj stotelėj mūsų vagone pasirodo jaunuolis baltais, dailiai išsiuvinė tais baltiniais. Vadinasi, Ukraina čia pat. Neseniai buvome Lietuvoje, važiavome Baltarusijos žeme, o dabar Ukrainoje. Jokių ribų! Visur čia mūsų — Tarybų žemė. Tik vėliau, kada mes lankėmės Ukrainoje, teko sužinoti — čia pat valstybinė siena. Visa mūsų Žemė be sienų ir sargybų panaši į margaspalvį raštą, į nuostabių spalvų derinį, kur švelniai viena tauta, kaip spektro spalva, pereina į kitą. Vilnius, Lvovas. . . Visur — bet kokiu lai ku — išgirsi: suvažiavimas, programa, ko munizmas. Komunizmas! Jis apšvies Žemės rutulį ir leis kiekvienam pajusti jo spalvų
grožį. Kiekviena tauta — spalva. Ukrainie čiai ir lietuviai — artimos spalvos. į Lvovą atbildėjome anksti rytą. Stoties rūmuose apsupo studentai. Mus sutinka. Pro rektorius profesorius S. Jankauskas čia ne naujokas. Girdisi sveikinimai ukralnietiškai. Gerai, labai gerai nuteikia atvira, šviesi ukralnietiška šypsena. O aš dairausi ir ieškau „tipiško“ ukrainie čio. Ieškau Taraso Bulbos. Truputį buvau nusivylęs, kad ukrainiečiai ne visi tokie. Bet teko, žinoma, matyti ir tvirtų ūsorių. Po pusvalandžio sename, tačiau puikiame viešbutyje, jau valėmės kelionės dulkes. Lvo ve, kaip ir Vilniuje, neišvengsi valgyklos, kirpyklos ir kt. Tos pačios dienos vakare ap lankėme Zankovlechos vardo dramos teatrą. Praktiškai teko susidurti su ukrainiečių kal ba. Ji labai melodinga. Ir, kaip vėliau paste bėjo vienas svečių iš Gruzijos, malonu klau sytis ukrainiečių kalbos ypač tada, kada žo džius taria moteriškos lūpos. . . Bet tai tarp kitko. Lvovas labai panašus į Vilnių. Puošnios gatvės, namai, net žmonės. Tik judėjimas čia kur kas didesnis. Laikas nuo laiko prabilda senukai tramva jai. Ant jų šūkiai: „Drauge, kol nevėlu užsi prenumeruok laikraščius ir žurnalus. . .“, „Pi liečiai, laikykitės gatvių judėjimo taisyklių!“ Gatvės ir šaligatviai, lyg įmagnetinti, pri traukia pirmuosius lapus, o vėjas juos šluoja. Praeiviai, praeiviai. . . Tik jie trukdo vėjui Sveikinamės, susipažįstame. Prorektorius at-
DIPLOMINIAI DARBAI (Atkelta iš 1 psl.) duolio paslaptis, o diplo mantai Z. Rudzikas ir V. Martišius domisi atomo sandaru ir savybėmis. O ką veikia puslaidinin kių fizikos specializacijos diplomantai? Jie nagrinėja puslaidininkių medžiagų savybes ir jų praktinį pri taikymą. Diplomantai J. Rakauskas ir B. Jašinskaltė savo diplominius darbus ruošia Elektrografijos Moks linio Tyrimo Instituto rentgenografijos laboratorijose, kur nagrinėja puslaidinin kių savybes rentgeno spin dulių pagalba. Diplomantas A. Žindulis vyks ruošti diplominio darbo į Kijevo Politechnikos institutą. Vis platesnį pritaikymą šių dienų gamyklose turi įvairūs spektriniai medžia gų tyrimo būdai, todėl ypač daug dėmesio savo diplo miniams darbams skiria op tikos ir spektroskopijos spe cializacijos studentai. Dip lomantas V. Vildžiūnas sa vo diplominio darbo temą pasirinko šlifavimo staklių gamykloje. Diplomantas Z. Sadauskas (žiūr. nuotr ) kurio diplominio dar bo tema: „Temperatūros įtaka vandenilio išplėstai kadmio — 116 rezonansinei linijai“, jau baigė eksperi mentinę darbo dalį, kas faktiškai sudaro diplominio darbo pagrindą. Sparčiai ruošia diplomi nius šios specializacijos stu dentai A. Andriulaitis ir E. Savi.',kaitė (žiūr. nuotr. pirmame puslapyje). Toks intensyvus diplo mantų darbas leidžia tikė tis, kad jau vasario—kovo mėnesiais prasidės sėkmin gas diplominių darbų gyni mas. C. RADVILAVICIUS V k. fizikas-teoretikas Alg. ZURBOS nuotr.
Paskutinį kartą norisi dar patikrinti,
Kadaise I. Turgenevas Veneciją yra pavadinęs pavasario liestu, Genują — vasaros, o Romą — rudens. Nors mūsų raLtojas A. Venclova čia lankėsi ankstyvą rudenį — rugsėjo mėesį, tačiau Italijos miestai ir jam paliko skirtingų įspūdžių, kirtingų vaizdų. Rašytojas matė ir pramoninį Milaną, ir pagarsė sią gondolininkų dainomis Veneciją, ir Romą. Apie šias ir tas Italijos vietas Venclova neseniai papasakojo Koįvykusiame susitikime su studentais. Klausyklausėsi pasakojimo jai keliavo ne tik po Italijos praeitį tie garsius Italų Renesanso menininkus L. da Vinči, MikelanžeĮ, Rafaelį, — rašytojas daug įdomaus papasakojo ir apie nūdieinę Italiją, kurią daugumas mūši pažįstą tik iš A. Moravijos, ', Pratolinio knygų, V. de Sikos, C. Dzavatinio filmų, R. Gutuzo aveikslų. V. SKIRMANTAS
laujina senas pažintis. Tačiau ir man atrodo, lad visi šie žmonės jau kažkur matyti, kaž|as apie juos girdėta, šis tas lyg žinoma. I Dideli ir gražūs Universiteto rūmai. SiuoI rūmuose posėdžiavo senatas. Čia sustoda vo ukrainietiškomis rankomis dirbtos karielos, o iš jų išlipdavo lenkų bajorai. Dabar lia mokslo rūmai. Tačiau lyg atjaunėję, pasi■uošę. Pora vyrukų, pasilipę kopėčiomis, pri tvirtina marmurinę lentą, kurioje Iškaltas fjRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl Universiteto apdovanojimo Leni| ordinu. Tikrai didelė šventė, šiuose rūmuol Jaunystės šventė trijų šimtų metų seniui I Lvovo Lenino ordino Valstybiniam Ivano Franko vardo universitetui. I Sekančią dieną didžiuliame ir nemažiau gražiame teatre įvyko iškilmingas jubiliejaus Įninėjimas. Scenos viduryje, gyvose gėlėse k skendęs didelis Lenino portretas. Tai jis barodė kelią į šimtametę mokslo šventovę į ano Franko, Taraso Ševčenkos, Lesios UkĮainkos žemės šeimininkams. Šiandieną jie r enčia ir kitą šventę — dvidešimt antrąsias ketines nuo Vakarinių Ukrainos žemių prisiungimo. Prasideda minutės, kurios visiems aikams įeis į Lvovo Universiteto istoriją, knt šilkinės vėliavos sublizga Lenino ordi nas. Labai džiugu būti tokio iškilmingo įvy ko liudininku. Sveikina Ukrainos KP Centro Komitetas, l'krainos Ministrų Taryba, Aukščiausioji Ta ryba, Ukrainos TSR Aukštojo ir specialaus mokslo ministras, TSRS Mokslų Akademijos
Profesorius S. Jankauskas ir Lvovo draugystės alėjoje.
narys Sobolevas, Sibiro Mokslų Akademijos filialas, svečiai iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Pagaliau į tribūną išeina su glėbių svei kinimo telegramų Lvovo universiteto prorek torius. Jis siūlo pavesti istorikams, kad jie kaip nors ateityje suklasifikuotų šiuos sveiki nimus. Sį pavasarį, ukrainiečių kultūros dieno mis Lietuvoje, prie mūsų Universiteto buvo atidengta memorialinė lenta Tarasui Ševčen kai. Daugelis, gal būt, dar prisimena aukštą ir plačių pečių „tipišką“ Taraso Bulbos pa likuonį — Ukrainos Kompozitorių Sąjungos pirmininką — K. Dankevičių. Tai milžinas su milžino balsu. Po iškilmingosios dalies jis atliko naują savo kūrinį, skirtą Universiteto jubiliejui. Iš teatro išėjome vėlai vakare. Nuo įspū džių jautėsi malonus nuovargis. Staiga gatvėje, būryje, virš visų, aš vėl pamačiau K. Dankevičiaus galvą. Kažkas vyko nepaprasto. Aplink klegėjo žmonės. Prasiskverbęs į įvy kio centrą, aš trumpam buvau išgąsdintas. Dankevičiaus glėbyje aš pamačiau mūsų pro rektorių profesorių S. Jankauską. Nusirami nau. Jie nuoširdžiai bučiavosi: — Perduokite broliams lietuviams pačius karščiausius linkėjimus. Aš niekada nepa miršiu, kaip mus priėmė šį pavasarį Lietuvo je. Broliai, mano broliai. . . Broliai, mano broliai. . . Iš tiesų, tik bro liai gali taip susitikti.
universiteto
(Pabaiga sekančiame numeryje)
rektorius E.
K.
Lazarenko
sodina
ąžuolą
Į komjaunimą stoja geriausieji Didžiuliai šių dienų įvykiai ne vienam iš mūsų sukėlė daug naujų minčių, pasiryži mą toliau dirbti tik gerai. Ta rybinis Jaunimas padarė daug gero mūsų žemėje ir daug dar padarys, įkvėptas didžiųjų ko munizmo statybos užmojų. Mes tvirtai spręsime tuos už davinius, kuriuos iškėlė TSKP Programa, istorinis komuniz mo statytojų suvažiavimas — Partijos XXII suvažiavimas. Partija tiki tarybiniu jaunimu ir kviečia statyti komunizmą, laiko jaunimą ir, visų pirma, komjaunimą priešakiniu būriu. Todėl kaip tik šiomis dieno mis daugelis jaunuolių stoja į šlovingąsias VLKJS eiles. Neatsilieka nuo šių dienų įvykių ir mūsų fakulteto stu
dentai. Jie domisi istoriniais įvykiais, nagrinėja XXII su važiavimo medžiagą. Pastaruo ju metu komjaunimo organi zacija pasipildė dar 18 kom jaunuolių. į komjaunimo eiles atėjo vieni iš geriausių fakul teto studentų, pažangūs moks le, geri sportininkai, aktyvūs saviveiklininkai, kaip V. Kin durys (II k.), S. Čepaitė (II k.), V. Kimštas (III k.) ir eilė kitų. Ypač komjaunuolių gre tos didėja II kurse. Pavyz džiui, jei buhalterinės apskai tos specialybės grupėje (sek retorius drg. Raščiūtė) buvo 4 nekomjaunuolial mokslo metų pradžioje, tai dabar grupėje visi VLKJS nariai. Tiesa, to negalima pasakyti apie kitą II kurso — prekių mokslo
specialybės — grupę (sekreto rė drg. Kriaučlūnaitė). Šioje grupėje yra 23 studentai ir 7 Iš jų. — nekomjaunuolial Šiais mokslo metais nė vienas studentas šioje grupėje neįsto jo į komjaunimą. Tai rodo, kad grupės komjaunimo orga nizacija dirba silpnai. TSKP XXII suvažiavimo patvirtinta Programa, numaty dama komunizmo pastatymo kelią, kelia kiekvienam iš mū sų didelius uždavinius. Todėl naujieji mūsų komjaunimo or ganizacijos nariai niekuomet neturi pamiršti, kokiu metu jie atėjo į priešakinį jaunimo bū rįD. VRUBLIAUSKAITĖ EMF komjaunimo biuro narys
Rlyhai AVASARĮ nepasisekė egzaminai. Aš per daug pavargau. . . Aš negaliu sėdėt kambary. Negaliu klausyt, kaip mokosi kiti. . . Aš išeinu. . . Paskui. . . Neprisimenu, nei kur vaikštau, nei ko. . . Pasiutusiai kvepia liepos. . . Tik žinau, prodekanas nenorės ir kalbėtis Nematys manęs. Pasisveikinsiu. Pasisuks į kitus studentus ir nusišypsos: — Jūs, draugas. . , jau pristatytas rėkto rlul, vadinasi. . . — išbraukti! Pasisuks į kitus studentus ir nusišypsos. . . Ir lauks šypsenos jų veiduose. Žinau. Išbraukti iš studentų sąrašų. Sąrašai. . . Bylos. . . Ir aš visur buvau! Aš? . . Tik dabar aš pagalvoju, kad buvau tuose sąrašuose. . . Pusė manęs buvo bylose. . . Ten buvo mano pavardė. Tėvo vardas. Gimimo metai. . . Aš niekada apie tai nepagalvojau. Aš tik žinojau, kad esu studentas. Nueidavau Į paskaitas. Daugelis dėstytojų buvo matyti. Ne daugiau — tai nors kartą. Koridoriuj, rū kant. Aš buvau lituanistas. Aš mažai domė jausi tais dalykais, kurie nebuvo surišti su literatūra. Aš visada taip galvojau. Aš mėgau tik literatūrą.
P
*«* Kaip kvepia liepos! Ne, jos šiandien nebekvepia. Šiandien blo gas oras. Lynoja. Nuo liepų vanduo laša tie siai ant gatvės. Šiandien kvepia šlapiais la pais ir atšilusia beržo tošim. Man net atrodo, kad šitas kvapas vakarykščias. Ir vakar taip kvepėjo. Tiktai to nepastebėjau. Vakar nepaprastai kvepėjo liepos! Išbraukti iš sąrašų. . . Mane traukia tuščios auditorijos. Egzaminai baigėsi. Aš noriu eit ir klausyt paskaitų vie nas. Visą vasarą. Aš noriu vėl būti studen tu. Ne vėl — bet būti, kaip kad buvau jau dvejis metus. Ant stalo lagaminas. Ant lagamino kepu rė. Prieš dvejis metus su raudonom kepurėm sėdėdavom ir kambary. Mieste žiūrėdavom J vitrinų langus ir matydavom tik savo ke purę. Šita kepure aš jau šimtą kartų blizginau batus. Parvažiavęs namo vėl valysiu batus ir eisiu piaut šieno. . . Universitetas. . . Aš jį matydavau beveik kasdien. Aš jo nepastebėdavau. Man per tuos dvejis metus Universitetas pasidarė nebe toks didelis ir nebe toks šventas. Man jis vis labiau darėsi panašus į visus Vilniaus mūrus. Tokių mūrų daug senamiesty. Ir jo sienos pasidarė paprastos. Jos buvo nebe tokios baltos. Rudenį ir žiemą jos pri sigerdavo drėgmės ir didelių pilkų dėmių. Nutekamieji vamzdžiai buvo kiauri ir iš jų tiško rusvas lietaus vanduo. Tiesiai ant pa juodusių kontraforsų. Man Universitetas per tuos dvejis metus pasidarė nebe toks, koks atrodė, sėdint vie nuoliktoje klasėje. Prisimenu, auklėtojas liepė pasiimti po la puką. Ant jų užrašyti — kur galvoji toliau mokytis. Ant vieno lapuko parašėm abu su Vilimu Mokysimės lietuvių literatūrą. Universitete. Apačioje pasirašėm. Mes nerašėm, kad sto sim. Mes parašėm, kad mokysimės. Mes tuo
buvom įsitikinę. Rytojaus dieną aš išplėšiau lapelį Iš užrašų knygutės. Padaviau Vilimui. Aukštai buvo nupiešta tvirtovė dantytom sienom. Ji buvo ties pačiu lapelio viršum Ji stovėjo ant labai aukšto kalno, ir į ją ėję labai statūs laiptai. . . Apačioj stovėjom mes su Vilimu. . . Me< buvom užvertę nosis aukštyn ir rankose lai kėm didelius lapus. Atestatus. . . Tą lapelį aš turiu ir šiandien. Antroje jo pusėje — datą. Mums viskas jau buvo alškul Prieš stojamuosius egzaminus priėmimo komisijoj kalbėjau su prodekanu. Jis pavartė mano pristatytus dokumentus. Buvo nemažas pluoštas charakteristikų. Visos buvo geros. Aš jau vidurinėje mėgau literatūrą. Mano mokytojas tai žinojo geriau už mane patį. Jis man niekada nerašydavo iš literatūros penketų. Jis norėjo, kad aš mo kyčiausl. Jis norėjo, kad aš Įstočiau. Buvo nemažas pluokštas charakteristi kų. . . Prodekanas laukė egzaminų. Laukiau ir aš. Jie tada atrodė panašūs į tuos laiptus, ku riais mes su Vilimu turėjom. . . O ji stovėjo ant labai aukšto kalno. Į ją ėjo labai statūs laiptai. . . Stojamieji. Ir mes pradėjom lipti. . . Pirmieji egzaminai — specialybės. Susi rinkom Aktų salėj. Lietuvių rašomasis. ~Sa lia pasidėjom egzaminų lapelius. Atplėšia voką. Ant lentos užrašo tris ar keturias temas. Tarp jų — Vienuolis. Dabar man atrodo, kad aš jaučiau — bus kas nors Iš anykštėnų. Baranauską, Biliūną ir Vienuolį, man atro do, aš žinojau nė klek ne geriau už kitus. Bet man jie buvo artimiausi. Aš jų negalė jau nežinoti. Jie buvo anykštėnai. Aš šimtą kartų žengiau per Baranausko klėtelės slenkstį. .. .Ir nė karto nepaėmiau lankytojų kny gos. Aš laukiau tos dienos, kad jam užrašy siu kažką labai. . . Ir kiekvieną kartą aš jaus davau nubėgantį virpulį. Ir atrodydavo, kad ta diena Jau tuoj tuoj. . . Gal būt, ryt. . . Biliūno kalno viršūnė man atrodė aukš čiausia vieta, kokią tik galima pelnyti savo gyvenimu. Kai dėjom pirmąjį vainiką ant Vienuolio kapo, man atrodė, kad jis buvo didžiausias žmogus žemėje. Man atrodė, kad aš jį ge riausiai žinau. .. Kaip tuos žodžius, kuriais kiekvienas tada atsisveikino. . . Tegu jam bū na lengva Anykščių smiltelė. .. Ir aš dabar patylom kartojau Tilvyčio eilutes. . . Po le vų kleveliu. . . Kitų temų neprisimenu. Tur būt — .ant lentos nė neperskaičiau. Žinojau tik — man užteks Vienuolio. Rankom ir kojom perbėgo virpulys. Kaip peržengus medinį Baranausko klėties slenkstį Man atrodė, kad ta diena jau. . . Vilimas sėdėjo šalia. Vilimas krutino ausis. Jis nežinojo, ką rašys. Aš jam neleidau nė galvoti apie kitką. Parodžiau Vienuoli. Ir jis užsirašė Vienuolį. Rašomojo rezultatų nežinojom iki egzamino žodžiu. Vilimas dairėsi į palovį. Ten buvo jo lagaminas. Rytojaus dieną aš jo lagaminą paslėpiau.
( Nukelta )
( Atkelta ) Tą pačią dieną vertino žodžiu ir raštu. Aš einu pirmas. Vilimas. . . nenori. Atsakinėju. Dėstytojas stovi prie krosnies ir klauso. Tik klauso. Dėstytojo aš nepažįs tu. Atsakinėt nebaigiau. Kažką parašė. Nežinodamas, už ką — padėkojau ir iš ėjau. Apspito likimo broliai. Vilimas ištraukė iš rankų egzaminų lape lį ir paskelbė didingus rezultatus. Paskui įėjo Vilimas. Paskui išėjo. Paskui iš džiaugsmo mes atmušėm vienas kitam plau čius. Kaip ta diena praėjo — nebeprisimenu. Turbut, ir tada kvepėjo liepos. Kas, kad rugpiūtis. Specialybės abu penketus gavo vos keli. Įstojau! Dveji metai. . . Nė karto nebepažiūrėjau į tą savo plešinu ką. Universitetas man tapo kasdienybe. Su silygino dantytos sienos. Kai kur dingo laip tai. Buvo tik laiptai iš vienos auditorijos į kitą. Aš juos matydavau kasdien. Man vis kas tapo kasdienybe. Kaip tos sienos, prisigėrusios drėgmės ir didelių pilkų dėmių. . Man universitetas nebuvo toks, koks at rodė sėdint vienuoliktoje klasėje.
Šiandien blogas oras. Sėdžiu ir skaitau. Skaitau vokiečių Ir marksizmą. Išgirstu koridoriuje smulkius šeimininkės žingsnius. Pro atviras duris į kambarį pir ma įlekia laiškas. Su juo ir šeimininkė. Ar jūs skaitėt motinos laiškus? Ar jūs vi sada juos supratot? Aš ilgai skaičiau laišką. Ji vis klausia, ar aš sveikas, kaip sekasi mokslas. Ir vis nepamiršta. Stenkis, vaikeli... ...... Sutvarkėm gryčią, gražiai atrodo, kaip miesto kambarys, nudažėm grindis, radlja rė kia, visi vis eina pažiūrėt, kaip atrodo, sako, ne ta gryčia, atvažiuos vaikai, apsidžiaugs, ir man atrodo, kad aš svečias, čia pabūsiu, ir vėl reiks eit į tą pačią gryčią su asla, mes kol kas krutam, labai pavargom, kol susitvarkėm, tai vis, vaikeliai, dėl jūsų atiduo tum paskutinį kąsnį, žinodami, kad jus pasta tysim ant kojų ir kad jūs išeisit į žmones. . ." Mama visada rašydavo laiškus be kablelių ir taškų, be didžiųjų raidžių. Laiškas būdavo vienas didelis didelis sakinys. Ir man net kartais atrodydavo, kad kitoki motinų laiškai ir nebūna. Gale visada parašo: ...... tik mokykitės vai keliai. pavargsit, pažinsit gyvenimą, paskui bus lengviau, ir mes tik dėl jūsų vargs tam. . .“ Šitos paskutinės eilutės vietomis buvo su lietos. Kai kurių raidžių neperskaičiau. Aš ži nau — kaip mama užbaigia laiškus ir ką nori pasakyti. Ir kokios jos būna akys. . . Man atrodo, kad visas mano ašaras išverkė mama. Šitos paskutinės eilutės buvo sulietos. . .
nų. Aš tuos gurkšnius nurydavau tik vie nas. Taip man buvo lengviau. Rugpiūčlo pradžioj atvažiavau į Vilnių. Aš norėjau būti studentu. Šiandien mes turim išvykti į darbo stovyklą. Ariogala. Blogi orai. Lietus ir lietus. Aš skaitau vokiečių kalbos gramatiką. Aš tikiu, kad mokausi. Kad studentas. Ir kad mokysiuos. Aš tikiu, kad liksiu univer sitete. Jeigu aš savimi tikėdavau — dainuodavau. Vienas. Ir bet ką. Paprasčiausiai — uždai nuodavau. Mokausi vokiečių kalbą. Ir einu vienas į statybos aikštelę. Lyjant. Skaldyti akmenų. Aš noriu būti vienas, dirbti ir galvoti. Aš ieškau sunkaus darbo.
ASKUTINES rugpiūčlo dienos. Mama kalba apie lagaminą. Šiais metais ji pirma apie tai pasakė pir ma žodi. Paskui ir aš. . . Ir aš kalbu apie rugsėjo pirmąją. Aš dažnai nuryju gurkšnį pelynų. . . Jis būdavo sausas ir kartus. Mama deda i lagaminą lašinius. Aš bijau kad nereikėtų jų atsivežti atgal. Man laši nių atrodo per daug. Atvažiuoju j Vilnių. Rugsėjo antrą visus veža Į talkas. Blogas ruduo. Važiuojam l kol abar. . . ūkius. Išbraukti iš studentų sąrašų. . . Pakruojis. Vakarais mokausi vokiečių kalbą ir mark Vilimai! Nejaugi mes tada ant lapu ko auklėtojui užrašėm kaip vaikai? Nejaugi sizmą. Aš noriu būti studentu. Aš tikiu kad mes kaip vaikai žiūrėjom tada į tą piešinu Lkslu universitete. Aš iš jo niekur neisiu. Su literatūros dėstytoju kraunam vieną ve ką? Nejaugi ir dabar mes dar esam vaikai? Aš šitos minutės labiausiai bijojau. Aš žimą Ir mokausi vokiečių kalbą ir marksiz apie save visada buvau ,,geros nuomonės“ . mą. Aš noriu dirbti ir galvoti. Aš ieškau sun Aš niekada nesigailėdavau, ką bebūčiau pa kaus darbo. Visą mėnesį. daręs. Aš tik pergyvendavau. Man viskas Grįžtam į Vilnių. Kambarys pilnas negyve praversdavo vėliau. Tada aš viską žinoda namo namo kvapo. Kambarys užmiršo stu vau. dentišką juoką. Mes sušlldėm visą kam Aš viską pergyvendavau tyliai. Neprislme- barį. pu, kada verkiau. Ne, aš neverkiau. Man net Pažiūriu Į lagaminą. Man lašinių atrodo kartais atrodydavo, kad visas mano ašaras iš- per daug. i'ėrkė mama. Ji dažnai verkia ir dėl savo, Rektoriui rašau neprisimenu jau kelintą pa ir dėl mūsų, vaikų, nepasisekimų. reiškimą. Pagaliau. . . Aš visada skausmą ir ašaras nurydavau Iškviečia. pirmiau, negu jos spėdavo pasirodyti. Už rektoriaus stalo — mano byla ir ilgas Nurdydavau, kaip gurkšnį pelynų. Jis bū pokalbis. davo sausas ir kartus. Mano geros stojamųjų charakteristikos ir Jeigu aš savimi tikėdavau — dainuoda vau. Vienas. Ir bet ką. Paprasčiausiai — už blogi pavasario egzaminai. dainuodavau. Mano pareiškimas. Vienas. Neprisimenu, Ėjo vasara. Man ji buvo sunki. Aš nežino iš kiek.... Ir daug daug jį palaikančių para jau galutinio rektoriaus sprendimo. Aš daž šų. Mano parašas pačiam viršuj. nai vienas nurydavau gurkšnį pelynų. . . Aš Garantuoju aš — už save. tuos gurkšnius nurydavau tik vienas. Aš ti Mano visos ankstesnės sesijos išbandytos kėjau. Jeigu aš savimi tikėdavau — dainuo gerai. Blogai — ši sesija. davau. Vienas. Ir bet ką. Paprasčiausiai — *** uždainuodavau. S vienas ni nuryju pelynų gurkšnį. Manyje buvo tikėjimas, viltis ir meilė. _ _ Gyvenu,, negyvenu. . . Meilė? Taip, aš jau mylėjau savo specialybę. Ne, atrodo, gyvensiu. Gyvensiu be O gal tik bijojau jos netekti? Gal aš mylė stipendijos, be. . . Negaunu bendrabučio. . . jau, kad paskui. . . Negaunu buto... Ne, aš apie tai niekada negalvojau. Aš gal Man buto ieško visas kursas. Apsigyvenu vienam kambary su keturiais vojau tik apie literatūrą. Aš mėgau tik li baltaveidžiais'' broliais. Vieni — iš instituto. teratūrą, o ne Jos amatą. Ėjo vasara. Man ji buvo sunki. Bet ji Kiti — iš technikumo. Aš lyg ir iš. .. uni versiteto. . . buvo sunki tik man vienam. Nelaukiu laiško nei iš namų, nei pats no Mama naktimis miegodavo. Tėvas irgi riu jį rašyti. Aš vienas dažnai nuryju pely miegodavo. Jie nežinojo. . . nų gurkšni. Aš nenoriu jo atiduoti kitiems Aš dažnai vienas nurydavau gurkšnį pely Jis sausas ir kartus.
P
D
A
Turistinė
vasara
Docentas P. Čibiras dalį vasaros atostoqų praleido turisti niuose žygiuose. NUOTRAUKOJE: P. Čibiras Palūžės turistinėje bazėje.
Š
Keliausime ir žiemą Jau ketvirti metai veikia Universitete turistų klubas, or ganizuojantis aktyvų studentų poilsį, turistines keliones po Tarybų Lietuvą, Pabaltijį, bro liškas respublikas. Metai iš metų auga klubo narių skai čius. Kiekvieną sekmadienį 3— 4 mūsų turistų grupės keliau ja po miesto apylinkes, daly vauja turistų sąskrydžiuose ir varžybose. Puikios iniciatyvos ėmėsi klubo valdybos nariai, turistinių išvykų metu organi zuodami koncertus kolūkie čiams. Reikia, kad Fizikosmatematikos fakulteto turistų pavyzdžiu pasektų ir kitų fa kultetų turistai. Karpatuose ir Kolos pusia salyje, Kaukaze fr tolimuose Sajanuose keliavo praeitą va sarą Universiteto turistai. Ne viena grupė praėjo kopomis, po Tarybų Latviją ir Estiją. Tvirti draugystės saitai už megzti su Latvijos ir Estijos kelionių mėgėjais. Puikių laimėjimų pasiekė Universiteto turistai varžybose ir sąskrydžiuose. Universiteto pavasario turistų sąskrydis, kuriame dalyvavo 500 turistų, buvo šiemet masiškiausias res publikoje, o dalyvaudami Vil niaus miesto turistinėse var žybose, Universiteto turistai iškovojo pirmąją ir antrąją vietas. Ypatingai sėkmingi startai buvo I respublikiniame aukš-
Rinko ir spaudė LKP CK Laikraščių ir žurnalų leidykla.
L V 11347
IANDIEN vėl blogas oras. Bloga nuo taika. Gyvenu, negyvenu... Man atro do, ir visas pasaulis gyvena negyvena Už lango tik juodos šlapios pušys. Egzaminus laikyti leido. . . Sėdžiu ir skaitau. Skaitau vokiečių ir mark slzmą. Sėdžiu ir galvoju. Aš galvoju apie tuos, kurie atiduotų paskutinį kąsnelį. Ku rie pastato mus ant kojų. Kurie išveda mus i žmones. Vėl guliu ant knygų. Sėdžių ir skaitau. Aš turiu sėdėti. Dėl tų, kurie išveda mus į žmones. . . Aš turiu išlaikyti egzaminus dabar. Per mėnesį. Ar aš savim tikiu? Ar aš galiu? Jeigu aš savim tikėdavau — dainuodavau Vienas. Ir bet ką. Paprasčiausiai — uždai nuodavau. V IANDIEN įskaitų knygutėj parsine čiau vieną didelį didelį parašą. . . Įeinu Į virtuvę. Ko? Negalvojau. — Su kuo ten kalbėjai?. . Praeinu pro šalį, neišgirdęs balso. Seimininkė padeda šaukštą. — Kas. . . Aš? Aš ne, . . nekalbėjau. Gal uždainavau. . . Išeinu į lauką. Lynoja. Nepakenčiu šito lietaus. Jis man primena visą vasarą. Visą vasaros lietų. Ir karčius pelynų gurkšnius. Kalbėjais!. . . Su kuo gi aš vienas kalbė siu... Aišku, uždainavau. Pala... Aš? Nejau gi aš uždainavau! Neprisimenu. Lyja. Nebejaučiu lietaus. Man tas lietus patinka. Kažkas kvepia. Ne liepos? Bet nejaugi aš dainavau! Kas kitas galėjo dainuoti? . .
•TapHdHHMC CTyfleHTac* («Cobgtckhh CTyfleHT»).
tųjų mokyklų turistų sąskry dyje. Universiteto turistai iš Strėvos, kur vyko sąskrydis, parsivežė nugalėtojų taurę ir 31 diplomą — iš 48 įteiktų sąskrydžio metu, o taip pat de šimt asmeninių vertingų dova nų. Tokios pergalės Universi teto turistai nebuvo pasiekę! Atsakingos varžybos laukė Universiteto turistų respubli kiniame sąskrydyje Dubingiuo se. Parodę gerą orientaciją Ir puikų fizinį pasiruošimą, mū sų turistai S. Karpinskas, A. Urbelis, K. Monstvila, A. Januškls, o taip pat D. Vaižnytė, D. Rutkaitytė, I. Sadlauskaitė ir N. Norkflnaltė tapo res publikos čempionais ir atsto vavo Tarybų Lietuvą V tra dicinėse Pabaltijo turizmo pir menybėse Porkunyje (Estija). Išvykos šiais mokslo metais į Estijos ir Latvijos orientaci nio sporto pirmenybes, kur Universiteto turistai atstovavo respublikai, parodė, kad jie yra ne tik stipriausi respubli koje, bet keletas jų, kaip G. Juška ir A. Urbelis, įeina į geriausių Pabaltijy orientaci nių sporto mėgėjų sąrašus. Artėja žiema. Jos metu irgi galima daug kur pakeliauti. Tik čia jau reikia rimčiau ruoštis. Keliaukime, draugai! V. Januškis Respublikinės turizmo federacijos prezidiumo pirmininkas
Turistinė
— Gražu Tarybų Lietuvos Šiaurėje, — sak dėstytoja R. Rickevičiūtė, šią vasarą ją pės čiomis apkeliavusi. B. ORENTAITĖS nuotr
„SPYGLYS“ Fizmatai „skęsta"... Audra šėlo. Susivėlusios galvos daužė bort; iš butelio, it iš triumo, pliaupė svaigalai. — Paskęsim! . . Prigersim! . . — vapalioj perkreiptom lūpom irkluotojai. Bet skęstantieji dreifavo. Nepasidavė, nor vieną kartą jų irklas nuslydo banga ir sužvar gino lango stiklus. O kas audros metu nešūkalioja, neplėšia per pus gerklės? Retą rasi ramų. O jie buvo ne ramiųjų. Ir kaip gerai, kad tokią valandą a siranda pagalbininkas — milicininkas. Iškart m ščiūva vėjas, ir lyg stebuklo išmetami i krant; Taip vieną šeštadieni „skendo“ fizmatai ket virtakursiai — Adolfas Aniulis, Aleksandras V; siliauskas, Aloyzas Grigalius, Vytautas Savičių ir su jais plaukęs antro kurso matematikas Ziq fridas Naviskas. Taip juos „išgelbėjo“. . . A. JAROMINAS
UŽSIENIO studentu
JUMORAS
Viename Niujorko auto buse prie lango sėdėjęs jaunuolis staiga nuleido galvą ir užsidengė ranko mis akis. Greta sėdėjęs draugas pasiteiravo, kas jam atsitiko. — Nieko, — atsakė jis. — Tiesiog negaliu žiūrėti Į stovinčias moteris.
Ultramadiškos mintys
hm.
Profesorius: — Studen tai iš paskutinio suolo liaukitės siuntinėję rašte liūs. Studentai: — Tai ne raš teliai, o kortos, sere. Me bridžą skeliam. Profesorius: — O, atleis kitę. . .
— Tėveli, — sako maža sis Džonas, — aš norit vesti. — Gerai, sūneli, — sa ko tėtis. — O ką tu į žmo nas imsi? — Senelę. — Palauk, — ima prieš tarauti tėtis. — Nejaugi ti manai, kad aš tau leisit vesti savo mamą. — Kodėl gi ne, — atsa kė jaunasis išminčius. — Juk tu vedei mano mamą
Vieną dieną du maži berniukai susiginčijo, kai žmogui reikalingesnis saulė ar mėnulis? — O, žinoma, mėnulis — sako vienas, — nes ji šviečia naktį, kai reikia, saulė šviečia dieną, kadi ir be jos šviesu.
Tavo apšepusios lūpos lemeno: „Kur ta naujausia ultramada?“ Gaila — jei pats dar atrodai nesenas, Tai tavo mintys — žila barzda. A. TORO tekstas, J. JULIKO pieš.
Redakcijos adresas: Universiteto g-vė Nr. 3, telef. 7-79-17
OpraH Buri bmoccHoro Tocyfl. yHHBepcHTeT*
vasara
B. Kancynaca.
— Mama, kodėl tėtis nu plikęs? — Jis daug galvoja. — O kodėl, mama, tavi ilgi plaukai? Iš anglų kalbos išvertė L. PAŽOSIS REDAKCINE KOLEGIJA Užs. Nr. 05106