Tarybinis Studentas, 1965 m. spalio 14 d. Nr. 25-26 (535-536)

r Kūrybiniai metai I If

1 Ii I| I I

Universiteto Nusipelniusiam studentų dainų ir šokių liaudies ansambliui šie Tarybų Lietuvos Jubiliejiniai me­ tai buvo kupini kūrybinės-koncertinės veiklos ir džiugių įvykių.

Jau nuo pat praeitų mokslo metų pradžios pradėjome rimtai ruošti respublikinės Dainų šventės repertuarų ir sa­ vo naują programą.

Be to, sudarėme mažą koncertinę grupę su savita progra­ ma varžyboms į numatytą pasaulinį jaunimo festivalį Al­ žyre.

Taip pat teko paruošti programą, iš taip vadinamo lietu­ viško „auksinio fondo“, su kuria ansamblis gegužės mėneJ sį gastroliavo po Bulgarijos liaudies respubliką.

Visi metai buvo pilni įtempto kūrybinio darbo.

Birželio mėnesį, baigiantis egzaminų sesijai, ansamblis 10-čiai dienų išvyko į Universiteto „kurortą“ — Zydiškes — ruoštis respublikinei Dainų šventei ir varžyboms. Čia buvo kuriami ir repetuojami nauji pastatymai.

Bendradarbiauti pasikvietėme kompozitorius V. Klovą, J. Bašinską, poetus P. Gaulę, B Mackevičių ir kt.

Mūsų baletmeisteriai E. Morkūnienė, A. Gineitis, kūrė studentišką parafrazę „Šventė Kuboje“ ir šokius: „Jauna­ martės raudą", „Naktigonėje“.

Naujas dainas ruošė mūsų chormeisteris V. Cetkauskas, su orkestru įtemptai dirbo A. Raudonius.

Liepos 13 d., Dainų šventės išvakarėse, mūsų kolekty­ vas dalyvavo respublikinėse ansamblių varžybose.

Varžėsi keturiolika ansamblių.

LTSR Nusipelniusių ir pavyzdinių kolektyvų kategorijo­ je ansamblis iškovojo / vietą ir geriausio respublikos an­ samblio garbės vardą.

Varžybos buvo nelengvos.

Visi kolektyvai atvyko į Vilnių gerai pasiruošę.

Ypač puikiai pasirodė mūsų pagrindinis varžovas — KPI „Nemuno“ ansamblis, užėmęs II vietą.

Mūsų sėkmę nulėmė, gal būt, tai, kad mes ėjome naujų sumanymų ir ieškojimų keliu.

Naujuosius mokslo metus ansamblis pradėjo repeticijo­ mis ir koncertais. Iš 1 kurso į chorą, orkestrą, šokėjus at­ rinkome 70 žmonių, su kuriais dar bus dirbama atskirai.

Vėliau priimtieji įsijungs į pagrindinį sąstatą. Šiuo metu galvojame apie naujus pastatymus. Mūsų lau­ kia įtemptas darbas ir pagaliau susitikimas su žiūrovu — griežčiausiu ir reikliausiu kiekvieno ansamblio pasirodymo ir programos meninio turinio vertintoju.

Paskutinis ansamblio koncertas Respublikos profsąjungų IX suvažiavimui buvo jubiliejinis — 750-asis. Tai daug ką pasakantis skaičius.

1967 m. Tarybų Valstybei sukaks 50 metų. Kaip ir visa šalis, kaip ir visi meniniai kolektyvai, taip ir Universiteto ansamblis šią datą ruošiasi sutikti naujais kūrybiniais lai­ mėjimais.

Alg. BALČIŪNAS Ansamblio meno vadovas

Skamba studentiška daina...

I !

I I

VVU Partinėje organizacijoje Rugsėjo pabaigoje Įvyko Universiteto Partinės organizacijos ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, kuriame dalyvavo Rektora­ to, fakultetų bei visuomeninių organizacijų komunistai ir sve­ čiai — LKP Vilniaus miesto Partijos komiteto sekretorius drg.

V. Bikus bei LKP Vilniaus miesto Lenino rajono komiteto sek­ retorius drg. J. Pautris.

Pranešimą apie Partinio komiteto darbą per ataskaitinį laiko­ tarpi padarė sekretorius Česlovas Ladukas Diskusijose kalbėju­ sieji komunistai drg. J. Ambrasas, R. Mironas, A. Bulota, M. Lola, E. Bojeraitė, V. Šermukšnis, V. Chomskis, M. Ragevičius, A. Vlščiakas, K. Simaška, J. Misiūra, J. Kubilius ir V. Bikus daly­ kiškai aptarė aktualius mokomojo ir auklėjamojo darbo klausimus, vieningai sprendė iškilusias Ir pribrendusias problemas.

Susirinkimas priėmė išsamų nutarimą, išrinko naują Universi­ teto Partini komitetą ir delegatus į Vilniaus miesto Lenino rajo­ no komiteto ataskaitinę partinę konferenciją.

J. GIRDVAINIS

Naujo Partinio komiteto sudėtis 1. KŪRIS Pranas — partinio komiteto sekretorius 2. VA/STAR/ENĖ Ksavera — sekretoriaus pava­ duotoja, Universiteto partinės-valstybinės kontrolės rėmi­ mo grupės pirmininkas 3. BURKAUSKAS Antanas — pavaduotojas ideologi­ niam darbui 4. KUBILIUS Jonas — partinio komiteto narys 5. REPSYS Petras — politšvietimo sektoriaus va­ dovas 6. RYBAKOVAS Vladimiras — pavaduotojas organi­ zaciniam darbui 7. JANKAUSKAS Steponas — organizacinio sekto­ riaus narys 8. KAZLAUSKAS Alfredas — organizacinio sektoriaus narys 9. NA VICKAS Konstantinas — akademinio sektoriaus vadovas 10. KVIKLĮS Vladas — mokslo sektoriaus vadovas 11. ČESNULEVIČIŪTE Petronėlė — kaltūrinio-masinio sektoriaus vadovė 12. PUPEIKIS Stasys — atsakingas už bendrabučius 13. V1LENSKIJ Volfas — atsakingas už draugovės, LDAALR ir Raudonojo kryžiaus draugijos darbą 14. VIRBICKAS Petras — atsakingas už sportinį-masinį darbu 15. VAITKEVIČIUS Petras — atsakingas už komjau­ nimo darbą

A. MATULIONIO nuotr.

!

g

Visu šalių proletarai, vienykitės!

TUDENTAS VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS

Nr. 25—26 (535—536)

Eina nuo 1950 m.

1965 m. spalio mėn. 14 d.

KETVIRTADIENIS

Kaina 4 kap.

Sienlaikraščiai ir susirinkimai Viskas gyvenime kinta, nie­ BR. GENZELIS, sitaikančius trūkumus. ko nėra pastovaus. Vadinasi, ne­ IFF partinio biuro Užsienio literatūra, Įvairūs gali būti visiems laikams nusi­ sekretoriaus pavaduotojas Įvyikai — ar ne studentiškų dis­ stovėjusių ideologinio darbo for­ kusijų objektas? mų. Tai, kas šiandien tinkama, dar nesako, kad Klaidinga būtų galvoti, kad šiais klausimais bus tinkama ir rytdienai. Pavyzdžiui, revoliucijos nešnekama ir dabar. Deja, dažniausiai diskutuo­ metu atsirado sienlaikraščiai. Jie buvo operaty­ jame siaurame draugų rate. Ir pikčiausia, kai su­ viausi agitatoriai. Prie sienlaikraščių, amžininkų sirinkime tas pats žmogus kalba viena, o po susi­ liudijimu, būriavosi minios. O dabar? rinkimo — kita. Ir vėl „kodėl?"

Mūsų fakulteto sienlaikraštis bene didžiausias Pagalvojus, susidaro didžiulis svarstytinų klau­ pagal apimtį Universitete. Kiek vargo kainuoja simų sąrašas. Nereikia vengti „keblių klausimų'*. jo išleidimas! Visi kratosi, sako, kad tai neįdomus Gal būt, Į tokias diskusijas vertėtų pakviesti ir darbas, o leidžia. .. Ir jis kabo tamsiame korido­ respublikos vadovaujančius darbuotojus. riuje. .. Nepasakyčiau, jog studentai susidomėję Neturėtume išleisti iš savo darbo akiračio ir jį skaitytų. Tačiau jis leidžiamas. Kodėl ir kam? tarybinio patriotizmo ugdymo. Čia bendrų frazių Vyksta universitetinės sienlaikraščių apžiūros. per maža, reikia konkrečių faktų, iš pirmo IFF partinis biuras irgi priėjo išvadą, kad toks žvilgsnio net atrodančių smulkmenomis. sienlaikraštis mums nereikalingas. Jį pakeisime Šia proga, matyt, tikslinga pagalvoti apie mei­ „nuolat judančiu" foto stendu, kuriame atsispin­ lės sąvo Universitetui, savo miestui, savo kraš­ dės fakulteto gyvenimas (reikėtų ir žaibo lape­ tui ugdymą. Vargu, ar galima suprasti tarybinį lius pradėti leisti). patriotizmą, kaip kažką abstraktaus.

Sienlaikraščio leidimas tam, kad „taip priimta", tik vienas formalizmo pavyzdys. O kiek jų dar Vartai studentų grupių darbo planus: eks­ pasitaiko? Kad ir mūsų susirinkimai. Dažnai juo­ kursijos, išvykos, susirinkimai.. . Tai, žinomo, se svarstomi atitrūkę nuo gyvenimo, mažai ką gerai. Bet visa bėda, kad nėra sistemos (jeigu jaudiną klausimai. Išeini iš tokių susirinkimų ir nebūtų užrašyta, neatskirsi, ar šis planas V, ar I kurso). galvoji: „Kuriam galui sugaišta tiek laiko". Ir su užuojauta prisimeni pirmininkaujantį... Žmogus mokosi Universitete. O ką jis žino — Draugai, dar kartą prašau pasisakyti!.." apie jį? užkimusiu balsu kvietė jis (o pasisakančių kaip Ar nevertėtų arčiau susipažinti su savo Uninėra, taip ir nėra). versitetu, jo istorija, tradicijomis? Juk mūsų UniIr susirinkimai pravedami todėl, kad reikia versitetas — seniausias Tarybų Sąjungojel Argl pravesti tam tikrą susirinkimų skaičių. ne garbė mokytis seniaųsiame universitete?

Taip studentas — busimasis specialistas — O daugelis, baigę studijas, gyvens už Vilniaus Įpranta (Urbti niekam nereikalingą darbą, nu­ ribų ir neturės tokios galimybės naudotis jo kul­ kreipti savo energiją, sumanumą Į ... ataskai­ tūrinėmis gėrybėmis. Tad reikia viską išnaudoti. tas. Kitais žodžiais tariant, jaunuolis (gauna biu­ Visa tai turėtų atsispindėti grupių planuose. Be rokratinio darbo Įgūdžius, o mes svarstome: „Ko­ abejo, lituanistų planai turi skirtis nuo bibliote­ kios santvarkos liekana biurokratizmas?". kininkų, juo labiau nuo fizikų.

Gyvenimas iškelia daugybę klausimų. Ne iš karto rasime atsakymą j visus. O kodėl čia ne Ne, nesiūlau čia kokio nors recepto ir nesa­ pasvarsčius, nepadiskutavus? Pas mus yra nege­ kau, jog visa tai nedaroma. Man norėtųsi užak­ rovių. O kodėl? Su šiais klausimais susiduriame centuoti, kad visuomeninį darbą turime taip pla­ kasdieniniame gyvenime. Ir jeigu mūsų gyvenimą nuoti, kad paruoštume ne specialistą — gyveni­ vaizduosimės „rožėm klotą", sunkiai (veiksim pamo stebėtoją, o kovotoją.

T*

RESPUBLIKINE KONFERENCIJA Universiteto Medicinos fakul­ teto fiziologų iniciatyva drauge su Respublikine fiziologų draugi­ ja neseniai buvo suorganizuota respublikinė konferencija sveiko ir sergančio organizmo mitybos klausimais. Konferencijoje daly­ vavo mūsų respublikos aukštųjų mokyklų ir mokslinio tyrimo ins­ titutų bendradarbiai, gydytojai, praktikai, kitų žinybų, turinčių ryšį su mityba, atstovai, o taip pat ir svečiai iš Maskvos, Latvi­ jos, Estijos, Baltarusijos, Kijevo.

Konferencijoje Įvyko du ple­ nariniai posėdžiai. Veikė ketu­ rios sekcijos: žmonių mitybos, vitaminologijos, medžiagų apy­ kaitos ir gyvulių mitybos. Iš vi­ so buvo išklausyta apie 70 pra­ nešimų. Iš jų paminėtini: akade­ miko prof. VI. Lašo — „Mityba Tarybų Lietuvoje", prof, J. Sopausko — „Pabaltijo genčių mi­ tyba nuo neolito iki XV a.", vie­ no iš žymiausių TSRS vitaminolo-

gų prof. V. Jefremovo „Šiuolai­ kinės pažiūros j vitaminų normas ir jų nustatymo kriterijai", prof.

P. Norkūno — „Funkcinių skran­ džio sutrikimų, gastrito ir opali­ gės etiopatogenezinlal ryšiai", Latvijos TSR Mokslų Akademijųs akademiko prof. A. Smldto — „Parenteralinės mitybos klausi­ mai", prof. L. Aizinbūdo — „Že­ mės ūkio gyvulių ir paukščių maitinimas Tarybų Lietuvoje" ir kt.

Konferencijos metu buvo api­ bendrinti Tarybų Lietuvoje pa­ siekti laimėjimai sveiko ir ser­ gančio organizmo mitybos klau­ simų srityje, nužymėtos gairės tolimesniam darbui.

Konferencijos priimtoje rezo­ liucijoje numatoma daug uždavi­ nių ir priemonių respublikos gy­ ventojų mitybai gerinti. Nutarta pasiūlyti Lietuvos TSR Ministrų Tarybai suorganizuoti mitybos respubllkinj komitetų, j kurj Įel-

Paminėjo S. Jeseniną

Kalba TSRS Medicinos Mokslų Akademijos Mitybos Instituto vi­ taminologijos sektoriaus vadovas prof. V. JEFREMOVAS.

tų ministerijų, mokslo (stalgų ir ūkinių organizacijų atstovai, bei (steigti respublikoje centrinę mokslinio tyrimo laboratorijų sveiko ir sergančio organizmo mitybos klausimams tirti.

Doc. D. MIKALAUSKAITĖ Fiziologijos ir pat. anatomijos katedra

Nedaugelis poetų studentų tarpe naudojasi tokiu populiarumu kaip S. Jeseninas.

Todėl nenuostabu, kad patalpos, paruoštos poeto septynias­ dešimtmečio minėjimui, pasirodė per mažos ir reikėjo ieškoti di­ desnių. Į iškilmingų S. Jesenino minėjimų susirinko dėstytojai Ir studentai iš visų fakultetų. Vakaro metu buvo perskaityti keturi pranešimai, kuriuos paruošė rusų kalbos ir literatūros bei lietu­ vių kalbos ir literatūros specialybių III—IV kursų studentai. Pra­ nešimuose buvo nagrinėjami S. Jesenino poezijos ryšiai su A Bloku, V. Majakovsklu, jos poveikis jaunesnės kartos poetams, konkrečiai, E. Mieželaičiui. Vakaro dalyviai susipažino ir su S. Jesenino poezijos vertimais į lietuvių kalbų, atliktais tiek buržu­ azinės Lietuvos, tiek Ir tarybiniais metais. Šilto vakaro dalyvių sutikimo ir įvertinimo susilaukė S. Jese­ nino poezijos skaitovai, taip pat minėtų specialybių studentai Ir — gal didžiausias ir maloniausias vakaro siurprizas — S. Je­ senino balso (rašas.

Sergejaus Jesenino gyvenimo septyniasdešimtmečio minėjimą organizavo rusų kalbos ir literatūros katedra, bendradarbiaudama su lietuvių kalbos ir literatūros katedra.

Rusų kalbos ir literatūros katedroje veikta ir parodėlė, skirta S. Jeseninui atminti.

V. DARGUŽIS (Mūsų koresp,)

Kelias į pirmąją paskaitą

KONFERENCIJOS METU. Resp ublikos gyventojų mitybos klausimais kalbėjo akademikas prof.

VI. LASAS. M. DAINIAUS nuotr.

Sutartinė, laiškai ir... saga Neįmanoma žodžiais grųžlnti praeities, jų jau užpildė nauji įspūdžiai ir prisiminimai. O apie turiningai praleistas dienas vasa­ rosi Ir darbo poilsio Stovyklos chemikų IV pamainoje tegu pa­ sakoja dienoraštis. ... Jaučiu kažkų švelnų, švel­ nų, nuslenkantį mano veidu. No­ rėčiau pamatyti, sulaikyti visam laikui ir pramerkiu akis. Spindu­ liai sklinda pluoštais pro durų plyšius ir žadina mus, žadėdami gerų dienų. Gerų. O argi būna blogų dienų? Tur būt, nebūna, kada mes visi — geri.

Tylų sudrumščia šieno krebž­ desys ir prislopintas kuždesys.

Būriuojasi musų romantikai, išei­ nantys grybauti. Sį kartų jų tik •keturi, bet tikiu, kad grybų per pietus užteks visiems.

Būriu traukiam prie kontoros.

Iš ten — trys grupės: statybon, prie silosavimo ir sandėlin, prie grūdų valymo.

Vis dažniau dvelkteli sudenio

nuotaika, bet šiandien saulė ne­ gaili kaitrių spindulių. Laukiam.

Laukiam mašinų su susmulkintu mišiniu, klausomės kirvių ir plaktukų dūžių, sklindančių iš statybos, kur darbuojasi mūsų vyrai. Kaip greit pabosta laukti, kai aplink viskas juda, gyvena.

Sužinom, kad kombainas sugedo.

Nieko, darbų užteks. Visos j ma­ šinas — ir dumiam 15 km. į dur­ pynų. Kelias vingiuoja, matyti išsidraikę ežerėliai ir liekni ber­ žynėliai. Taip ir norisi dainuoti be galo apie „gražiausių iš visų šalių, pasipuošusių upėm, lauko berželiu". Kodėl visi dainuoja?

Gal todėl, kad kartais širdis bū­ na tokia pilna, kad reikia jų iš­ lieti vėjui, debesims, žemei, žmonėms, (domu, ar dainuoja šiuo metu mūsų draugės, dir­ bančios sandėlyje? Ten sunkiau­ sias darbas, bet jos nesutinka: — Susirenkam anksti ryte kar­ tu su pirmaisiais saulės spindu­ liais, kurie pirma mūsų pasiekia grūdų kopas, o paskui į kalnus

Prie durpių iškrovimo šauniai padirbėjo dėst. S. Visockaitės vadovaulama arupė. Tai S. Paulauskaitė, J. Vinqrytė. ir I. Kali• suskaitė! (Ignalinos raj. „Apvardų“ kol.).

R. NIVINSKO nuotr.

(kopiam ir mes. Sukaukia viena mašina po kitos, sutarška kibi­ rai. Prasideda darbo diena.

Stovi ant kviečių kalno, o ko­ jos smtenga vis gilyn, gilyn. No­ risi kuo stipriau jsitvirtint, bet su kiekvienu judesiu taip ir smengi. Užtat grūdai, apvalyti nuo nešvarumų ir piktžolių sėk­ lų, ruošiasi naujam žygiui. ( pu­ rių, jų išsiilgusių žemę. Po sun­ kios darbo dienos malonu pa­ žvelgti į auksinę išvalytų kvie­ čių krūvų. Kitų dienų valymui paklūsta rugiai. ... Sėdime prie pietų stalo.

Darbo įspūdžiai, planai ir indų skambesys. Nuostabus cepelinai!

Ačiū šeimininkėms už triūsų ir skanius pietus! Labiausiai dėkin­ gas Rimas, prarijęs tradicinę lai­ mės sagų, pakeitusių cepelino vidinį turinį. Gera būti laimin­ guoju! Bet šiuo metu nesijaučiam ir mes nuskriausti.

Po pietų darbas visada vyksta greičiau ir sklandžiau. Po darbo per pelkę į liūnus brendame, į ežerų. Snarantys ajerai, žydros ežero bangos iškart grąžina energiją, norą veikti, judėti, ne­ rimti. Jau blėsta vakaro žara, o žaidimas pačiame įkarštyje. Nors sutemos tirštėja, bet mūsų gre­ tos neretėja. Tegul naktis bėga nuo mūsų, o ne mes nuo jos.

Vėlai stalą užgula raštininkai: porina savo įspūdžius draugams, tėveliams. Kaip mat išauga krū­ va laiškų, nes draugų, gerų draugų, turime daug. O kiek dar naujų įsigysime čia, kolūkyje. Įsiklausykit, kaip nuostabiai skamba sutartinė, sklindanti iš mūsų ir žemdirbių krūtinių. Ji aidi visam mūsų būriui, laukams, vėjui ir tiems, kurie šiuo metu negirdi jos.

Skambėk mūsų draugystės, mūsų darbo vasaros daina!

O. DICIUKAS (Mūsų koresp.)

Rugsėjo pirmąją ne vieno pirmakursio akyse galėjai Išakaity ti klausimų kas bus? ..Žmogų gąsdina tik nežinomybė. — rašė A. de Sent-Egziuperi. — Bet tam, kas su ja susidūrė, ji nustoja būti nežinomybe“. Ateitis mus, pirmakursius, Ir viliojo, ir šiek tiek gąsdino. Tą neaiškios baimės jausmą Įveikė vyresniųjų drau gų šiltas sutikimas, gėlės, šypsenos. Pirmas studentiškas suveny ras -- žalia ratų šakelė — sujaudino mūsų, dideliam savarankis kam skrydžiui pasiruošusių, širdis.

Kelias j auditorijas pradžioje eis per laukus, pievas Ir....... pur vą“. — pasakė mus pasveikinę diplomantai. Bei ne purvas mus baugino, ne darbščių rankų laukiantys kolūkio laukao Nepažįsta m . suvaž avę iš Įvairių Lietuvos kampeliu. mes lūkuriavome prie fakulteto rūmų Ir su pavydu sekėme vyresniuosius draugus, kurie triukšmingai susėdo Į sunkvežimius ir dainuodami išva žiavo.

Tačiau mūsų nerimas pradėjo sklaidytis.

Kartu su mumis, pirmakursiais technologais, važiavo III k. biochemikai. Pradžioje mes nedrąsiai Jautėmės jų draugijoje ir suprantama: jie jau ..sinjorai", o mes — tik ..fuksai"; Ir dar nekrikštyti“. Bet tai bu vo tik pirmas Įspūdis Savaime užsimezgė kalba, atsirado bendri interesai mus sujungė ..amžinai neblėstanti meilė chemijai*, him no žodžiais tariant. Jau sekančią dieną nebuvo nei ..sinjorų“ net „fuksų". buvo tik dvi studentiškos brigados, darbo draugai Man atrodo, kad niekas taip neuartina žmonių kaip bendras dšr bas. Kolektyvas gali Įveikti d dž nusius sunkumus. Ir šią kolek tyvo Jėgą .mes pajutom ten. Baliulių tarybiniame ūkyje. Rugsėjo 20-ją. vėl'susirinkus Į auditoriją, musų Jau nebaugino nežino mybė, ir tisai natūraliai skambėjo lūpose: „mūsų fakultetas mūsų auditorija". Nekantriai laukėme pirmos paskaitos ir džiau gėmės. kad štai Jau ir mes — didelės, vieningos chemikų šeimos nariai.

Glaudžiau susibūrė mūsų „mažoji“ 40-ties žmonių šeimynėlė neseniai išs r nkusl savo „valdžią”. Pradžia, tiesa, sunkoka, bet mums | pagalba atėjo dėstytojai. — komjaunimo organizacijos sekretorė S. Paulauskaitė, profsąjungos komiteto pirmininkas A Gle znys. komjaunimo biuro nariai. Sudarėme ateities planus pajutome bendrą fakulteto pulsą, o dabar dirbame, mokomės iš širdies.

Tai kur keliais Į auditorijas? Per purvą? Ne. Asfaltuotomis gatvėmis? Irgi ne.

Yra tik vienas kelias: per darbą, draugystę, kolektyvą. Ir šis kelias pats tiesiausias G. ORENTAITĖ, ChF I k.

Dirbome, kaip... liūtai Vasara. .. Sis žodis kiekvienam mūsų pamainos nariui, visu pirma, primena bendrą darbą, entuziazmą, turiningą poilsi, Kė­ dainių rajono „Rytų aušros" kolūkyje.

Darbas kolūkyje buvo (vairus ir sunkus, bet studentiškos ugnelės negalėjo užgesinti netgi dažnas, bet nelaukiamas sve­ čias — lietus. Merginos, iki juosmens šlapios, traukdamos linksmą sutartinę, ravėdavo griežčius ir dienos normą vis tiek viršydavo dvigubai. Vyrai, apdulkėję, suprakaitavę neatsilikdavo. Lenkty­ nės. . .

— Dirba kaip liūtai... žiūrėk, net 5 darbadienius per diena vienas išdirba... Kai kas iš mūsų ir per savaitę tiek nepadaro... — kalbėjo tarp savęs kolūkiečiai.

Argi reikia geresnio (vertinimo, geresnio paskatinimo stu­ dentui!?

Nepamiršome ir poilsio. Kiekvieną vakarą sporto aikštelėje iki sutemų netildavo juokas, o kamuolys linksmai šokinėdavo tarp kolūkiečių ir studentų pūslėtų delnų. O paskui linksmi akordeono garsai, pokalbiai su kolūkiečiais apie žmogaus grožį profesiją, žemdirbio garbingą darbą...

Bulvėse — kolorado vabalasl... Tai sujaudino ne tik kolūkio pirmininką, bet Ir studentus. Ir štai po darbo su agronomu prieš­ akyje mes jau bulvių lauke. Koloradui — bulvėse ne vietai Visų veidai linksmi, patenkinti — padirbėta gerai! O kai po kolūkio pirmininko padėkos žodžių ir vėliavos nuleidimo geriauslems pamainos darbininkams buvo (telktos atminimo dovanėlės Ir ligai netilo kolūkiečių aplodismentai, širdyje Iš tikrųjų buvo gera. Atsisveikinimo koncertas, paskui atsisveikinimo valsas, besi­ šypsą veidai, linkėjimai, kvietimai vėl atvažiuoti ( pagalbą sekan­ čiais metais — juk tai mūsų darbo (vertinimas!

Grįžus ( auditorijas, mus sutiko dar viena gera žinia — pa maina laimėjo pirmąją vietą. Tai nebuvo netikėtumas. Reikią tikėti, kad ir sekančiais metais stitdentlška ugnelė — gerai dirb­ ti, ilsėtis — neužges!

A. ZABORSKK .

III pamainos viršininkas

Rimantas URBONAS

Vidas MARCINKEVIČIUS

KELIONĖS Traukinių skriejančios strėlės Pūgų plėšo baltąjį kūną, Perveria naktį, Ir vėjas Blaškosi tarp stočių ir laukų.

Aidi juodas astaltas po kojom, Kalba juodas asfaltas ir guodžia...

O vis viena atrodo: per daug paaukojau Ir naivoku, gal būt, pasirodžiau...

Vaikšto vėjas po sutemą alsią, Vėjas parko gyvatvorėm braido...

Ir tarytum pabudina artimą balsą, O, gal būt, vien tik blėstant! aidą...

Vardai, pirmąkart mintyse sužibę.

Skausmo žiežirbos krinta atgal.

Ir veiduos lyg šypsena žydi Naujumo jėga, Naujumo jėga.

Vladas VAITKEVIČIUS

Man atneškit žaibą šviesų...

*** Vėl nauji vardai ir miestų, ir žmonių.

Tarsi duona atvirumas pokalby.

Kvepia vandenys. Žuvų žvynų Ir bangų sidabras žada pokylį.

Laužas kaip aušra spalvos. Kažkur Tu esi, ir akyse žodžius man saugoji.

O ką tu galvoji — kaip dabar išburt.

Pasakykit, vandenys ir poilsiautojail

Regina NARUŠYTE, III k. bibl.

ST. PAUKŠTELIO nuotr.

APSAKYMAS

K AZ I l \ Ė — Kaziūne!

— pasivijo ją šauksmas.

— Kaziūne!

Ji krūptelėjo ir nustebusi ap­ sidairė, prisidengdama nuo sau­ lės akis. Toli toli švitravo spar­ nais pjaunamoji ir slinko vore­ lėmis rišėjos.

— Kaziūne! — atplaukė vėl, bet dabar ji net nekrustelėjo, (kaitusi žemė tarsi kvietė atsi­ sėsti ir pailsėti, migdančiai dūz­ gė bitės ir tykiai čežėjo perdžiū­ vę javai.

Ji atsiduso ir pažvelgė aukš­ tyn. Dangus buvo toks mėlynas ir gilus, jog svaigo galva ir rai­ bo akyse. Nesinorėjo tikėti, kad ten, už tos ramios mėlynės, bu­ vojo žmonės. Net viena mergi­ na... „Kaip gi dabar?“ — klau­ sė savęs mintyse jinai: — ,,O die­ vas?* Ir negalėjo atsakyti.

— Kaziūne, skubėk! — netikė­ tai išdygo takelio posūkyje bro­ lio dukrelė, uždususi nuo bėgi­ mo.

— Babūnė pyksta! Klebonėlis buvo. Laukė, nebesulaukė.

Kaziūnė pakėlė nuo žemės milžtuvę ir tylomis pažveloė { mergytę. Rodės keista, kad buvo klebonėlis, bet nesistebėjo ir ne-

Nljolė

BLAŽEVIČIOTĖ.

II k. lituanistė

900 DIENŲ (Po

ldnofilmo apie Leningrado blokadą).

900 dienų (ėjo i mana vieną dieną.

Ir dabar į priekį einu Su dienom, užtemdytom bado, Su dienom, kupinom kulkų švilpesio, Su dienom Leningrado blokados, Nepalaužusios pergalės ilgesio...

Ir suspaudžiu tvirčiau duonos riekę, Nors žinau — neatims bado rankos. Žiūriu saulėn, Čiurlionio pasakoj lėkęs, Juodas paykštis nesklando po dangų...

Tilpo mano širdy 900 dienų, Kaip sutilpo Japonijos skausmas, Sauja Pirčiupio pelenų, Krematorijų žiotys bejausmės.

apsidžiaugė kaip anksčiau.

Tik apmaudu pasidarė, kad senoji vėl kišasi, kur nereikia...

— Kaziūne! — nenustygo vie­ toj mergytė. — O tėvelis sakė, kad tu nebebūsi durna ir ne­ beisi ( gaspadines!

— Tėvelis buvo parėjęs pie­ tauti!? — paklausė Kaziūnė, ne­ žiūrėdama į mažąją. Mergytė su­ sijuokė, pasistriksėjo ir, pabėgė­ jusi keletą žingsnių l priekį, su­ stingo, laukdama, kol Kaziūnė pasivys ją.

— O aš buvau pas tėvelį pa­ ti! — pasigyrė mergytė, išdi­ džiai krestelėjusi baltas garba­ nas, ir vėl susijuokė.

— Pati? — išsigando Kaziūnė.

— Viena! O babūnytė?

— Nežino! — mostelėjo ranka mažoji ir pliaukštelėjo delnukais: — O ten linksma!

Dėdė Vaitie­ kus atnešė sulos, ir visi gėrė. O paskui dainavo! ..

Ir tuo metu tiesiai prieš jas Išniro iš krūmų sartas arklys su raiteliu.

— Labas vakaras!

— Labas... — atsakė ji, ir šiurpo adatėlės perbėgo |os kū­ nu: toks pažįstamas balsas pasi­ rodė.

— Sigut, tėvelio nematei po pietų? — kreipėsi į mažąją rai­ telis.

— - Nee! — atsakė ši, įdėmiai apžiūrėdama sartį.

— Jei kartais apsilenktume... pasakyk, kombainą atvarė!

— vėl suskambo linksmas balsas, ir Kaziūnė nedrąsiai pakėlė akis.

Ją vienu pažvelgimu apglėbė be­ sišypsantis juodas žvilgsnis, pa­ laikė savyje ir, tarsi prigėręs, atstūmė.

— Žiū, nepamiršk! — pabrėžė raitelis ir, paskutini kartą ap­ glėbęs ir paglamonėlęs akimis Kaziūnę, suragino arklf.

— Sugrįžo! . . — sušnibždėjo Kaziūnė ir ilgai ilgai lydėjo aki­ mis tolstantį raitelį.

— Kaziūne! Kokios gražios ru­ giagėlės! — šūktelėjo, įsibridusi į Javų lauką, Sigutė.

— Rugiagėlės... — atkartojo mintyse mergina. — Rugiagė­ lės?.. Kada tai buvo...

Trys, penki, dešimt metų? Taip, dešimt. Ėjo Ji tada, kaip šiandien, pamilžusi karvę...

— Piktžoles naikinam?..

Tamsai gęstant, baltas rytas atsibus. Žvaigždės iškeliaus į naktį kitą.

Kad netekt, surasti — visko prieky bus — Stengsiuosi ir stengsiuosi save įtikint.

Ji užklupta stabtelėjo, nežino­ dama, kur bedėti didžiulę puokš­ tę rugiagėlių, ir, slėpdama sumi­ šimą, atšovė: — Tu pats piktžolė!

Jo Juodi antakiai kilstelėjo, akys sekundę atidžiai žvelgė l išraudusią merginą.

— Sakai — piktžolė? — atkar­ tojo jis ir tuoj pat rimtu balsu pridėjo: — O delnai?.. Ne, mer­ gyt! . . Piktžolės tie, kurie iš svetimo gyvena! .. Žmogus arė dirvą, prakaitavo. Pasėjo javą.

Prasikalė želmuo, o piktžolės iš paskos. Vagia svetimą maistą, bujoja...

— Pagaliau! — išbudino iš pri­ siminimų motina, pasitikusi kie­ mo vartuose. — Žioplė!

Kaziūnė neatsakė, tik skubino­ si košti pieną ir dingti motinai iš akių. Bet motina neatlyžo.

— Tokią garbę suteikė.. . pats atėjo, o jinai kažin kur kliunkinėja! O kiek laukė...

— Na Ir kas! — išsprūdo Kaziūnei, pačiai nesitikint. Minutę apstulbusi motina tylėjo, paga­ liau pratrūko: — Gyveni kaip ponia ir tylėk!

Kitos po kolkozą plūkiąs. ..

O tu šilkuos šlami!

— Anos ne taip šlama! •— ap­ maudžiai atsikirto Kaziūnė.

— Dar ji man į akis šokinės!?

Tiek metų ant motinos sprando sėdi! Paršelis!

Visu kūnu grįžtelėjo Kaziūnė į motiną, pyktelėjusi, įraudusi.

— Iš kieno malonės sėdžiu? -r paklausė drebančiu, atsimainiu­ siu balsu. — Nuo aušros iki su­ temos dirbau... Negėda tams­ tai!

— Ji mane gadins?! Pone die­ ve!? — ir sugraibiusi nuo suolo šlapią mazgotę, motina ėmė tal­ žyti dukteriai per veidą. — Še tau, še! Už motinos garbavojimą. .. už neklausymą, už viską!

Minutę Kaziūnė stovėjo apstul­ busi, sukrėsta įžeidimo. Po to, it sapne sugriebė iš motinos rankų mazgotę, sviedė į dilgėles patvo­ ryje ir leidosi bėgti.

Nubėgo netoli. Traškūs runke­ lių lapai apsivi’o kojas, ir ji su­ smuko tarplysvyje.

Kaziūnė pajuto, kaip skruos­ tais nuriedėjo drungnos ašaros.

Prieš akis vėl sušmėžavo juodos akys.

— Kaziūne, būk mano! Apsi­ galvok, amžinai bažnyčios nesto­ vės!

Iš kažkur atsirado motina Ir šiurkščiai aprėkė: — Bedievi! Ubage! ūkininkai­ tė ne tavo nosiai! Neleisiu suve­ džioti.

Šypsena Bėga gatvės Į sutemą mėlyną.

Bėga gatvės ( priemiesčių vėsą... Šiandien vėlei tava šypsena pasivėlino, Gal todėl Ir manoji išblėso...

Kontūrai miestų ir girių j akis atvertas nukrinta srautu Lyg rami, sidabrinė Šviesa rugpiūčio naktų.

GYVENIMO PULSAS.

V

Upė tyliai pievoms melsis, Karkluose, tamsoj sustingus. ..

Po liūčių, audrų griausmingų — Tolimas griaustinio balsas.. .

Temstant j mane ateikit, Visos kryžkelės ir medžiai. ..

Vasaros atneškit pradžią, Baltą pienę — tarsi vaikui. ..

Man atneškit žaibą šviesų Iš audrų pavasarinių. . . Žemės gausmą — kaip griaustinį — Ten, toli, toli, girdėsiu. ..

Temstant j mane ateikit, Visos kryžkelės ir medžiai. . ,

Ir neleido. Gėrė Pranaitis, gė­ rė. Nusigėrė. O paskui tie kolkozai, pirmasis sambūvis... ir muštynės.. .

Nuo beržyno atsklido daina: — Dainuoja! — atsiduso mer­ gina ir pavydžiai pažvelgė į lau­ kus. — Linksma ten...

Ir pasijuto tokia nelaiminga, tokia vieniša, kad suinkštė, it primuštas šuo.

— Ir jis ten! — netikėtai at­ klydo mintis. — Ir jis! O kiek gražių žodžių prikalbėjęs lai. ..

Kaziūnė susiėmė už smilkinių ir išsigandusi aiktelėjo.

— Ką čia dabar paistau! Skais­ tybėje būti pasižadėjus viešpa­ čiui!

O nuo kaimo atsiliepė klarne­ tas. Pilna ilgesio melodija tarsi skundės vasaros vakarui, žadino prisiminimus. į merginą pažvel­ gė šimtai akių, pasigirdo šnibž­ desys: — Aure, pati gaspadinė!

—- Kokia suknia!

Skambėjo varpai, kvepėjo vaš­ ku, ir ant altorių vyto gėlės, bet j prisiminimus vėl ir vėl pyrės ir pynės klarneto melodija lt pats gyvenimas.

— Kaziūne, vakarieniautų! — šūktelė’o nuo namų Sigutė.

—• Kaziūne! — atsiliepė ir mo­ tina. Supratusi, kad nepaliks ra­ mybėj, mergina lėtai atsistojo ir nuslinko namų pusėn.

Kieme grįžęs brolis plovėsi rankas. Mažoji, vos išlaikydama abiem rangom pilvotą ąsotį, pylė jam ant tepaluotų rankų van­ denį.

— A, Kaziūnė! — pratarė bro­ lis, įdėmiai žvilgtelėjęs į užputu­ sias merginos akis.

— Miegosi daržinėj? — pasi­ teiravo motina, nešina iš klėties duonos kepalu.

— Nenakvos’U šiąnakt!

— krestelėjo šviesiaplaukę galvą brolis, — gavom kombainą. Pra­ naitis vienas nesusidoros!

— Pranaitis!? — motina sun­ kiu žvilgsniu įsisiurbė jo veidan.

— Koks Pranaitis?

Brolis gūžtelėjo pečiais: — Lyg pamiršot. . .

— Pranaičių Kaziūnis’? — mo­ tina sudribo ant suoliuko po vyšnia ir tylėdama ilgai žiūrėjo į Kaziūnę.

— O ko Jam negrįžti!.. Baus­ mę atliko.. .

— Ale nekrikštas! Vėl ką nors supiaustys! — bambėjo motina, nenuleisdama nuo Kaziūnės akių.

— Mechanikas! — gyrė bro­ lis. — Brigadai rimtas pastipri­ nimas. .. Va, klausinėjo, kodėl

Kaziūnės laukuose nematyt!

— O ko Jai rodytis! —- atšovė nepatenkinta motina.

— Klausė, ar neištekėjusi, —, lyg niekur nieko tęsė brolis.

— Kas kam darbo! — pasi­ šiaušė motina, šnairuodama duk­ ters pusėn, bet ši sėdėjo ra­ miai, užsikniaupusi savo lėkštę.

— Negražu nuo žmonių!

— neatlyžo brolis. — Tokia jauna, stipri... galėtų prie rugių eitt Taip trūksta žmonių!

— Tai pasakė! visiškai su­ pyko motina. — Ne tam auginau* Ją!

Brolis gūžtelėjo pečiais Ir at­ sisuko į Kaziūnę: — O tu... nejau tavęs niekur nebetraukia, sesuo!

Ji baikščiai atsiduso ir dar la­ biau užsikniaupė ant lėkštės.

— Aš našlys... senesnis už tave Ir tai nepasėdžiu, išgirdęs dainą. ..

Kaziūnė pajuto, kad kąsnis nebelenda burnon, bet prisivertusi vis kabino ir kabino.

— Sugrįžo tas! Susiuostėt vėl!

— burbtelėjo motina. — Jokia rimtumo! Piemenys. . .

— Tai pataikei, Motušėle! Kaip, pirštu į dangų! — nusijuokė bro­ lis. — Vienas našlys, antras vala­ kais apsikrovęs.

Kaziūnė nustėro, jausdama, kaip kažkas sugniaužė širdį, pa­ laikė Ir paleido.

Išpuolė Kaziūnė lauk, parimo ant žiogrų tvoros ir ilgai taip rymojo, klausydamasi vakaro ty­ los. Akimirksnį prieš akis su­ šmėžavo prabėgęs gyvenimas, ir visu stiprumu suvokė Ii, galė­ jus ‘pragyventi kitaip. Prasmin­ giau. Bet tik sekundei. Tuoj pat neskaitlingos mintys iškriko. Ir JI pavargusi užsimerkė.

— Tai ateik rytoj! — pasigir­ do švelnus brolio balsas už nu­ garos. — Lauksiu!

Kaziūnė klausėsi tolstančių brolio žingsnių, žiūrėjo į tirps­ tančią prietemoj jo figūrą ir tą minutę dar nežinojo, eis JI ar neis. u

KOMJAUNIMO GYVENIMAS

Gairės ateičiai Spalio 3 dieną Įvyko ataskaitinė-rinkiminė Istorijos ir filologi­ jos fakulteto komjaunimo konferencija. Komjaunimo organizaci­ jos darbo ataskaitoje sekretorė Gema Jurkūnaitė palietė pačius svarbiausius komjaunuoliško gyvenimo klausimus.

Pagrindinė kryptis, kurios ir laikėsi draugė G. Jurkūnaitė, apžvelgdama ata­ skaitinį laikotarpį, buvo siekimas surasti centrinę komjaunimo or­ ganizacijos darbo ašį, nuo kurios priklauso darbo sėkmė ir trū­ kumai. Tokia komiaunimo organizaciios darbo analizė ypač svar­ bi, numatant pagrindines darbo kryptis ir uždavinius naujam ata­ skaitiniam laikotarpiui.

Apžvelgdama praėjusių metų fakulteto komjaunimo organiza­ cijos gyvenimą, sekretorė pabrėžė, jog negalima nagrinėti politinio-idedloginio darbo atsietai nuo organizacinio, nes daugelį dar­ bo nesėkmių ir klaidų galima paaiškinti vien tiktai kaip blogo organizacinio darbo pasekmę. Buvo kalbėta apie III germanistų kursą, kuriame gerokai pašlijusi komjaunimo drausmė.

Kodėl taip yra? Kurso sekretorė Danguolė Cibulskaitė aiškinasi, esą, Ji viena nieko negalinti padaryti: visi pasyvūs, abejingi ir t. t.

— Netiesa! — užakcentavo ataskaitiniame pranešime draugė G. Jurkūnaitė. — Netiesa visų pirma dėl to. kad tame kurse mo­ kosi mokslo pirmūnas ir sporto aktyvistas Zamackas, ten mokosi mums gerai žinomos komjaunuolės-aktyvistės Gvildytė ir Adomai­ tytė, ten mokosi buvusi sekretorė Suopytė. O tokių žmonių, be abejo, yra ir daugiau. „Verkšlenti, draugai, visi mes mokame, tiktai pasijudinti ir pa­ dirbėti kaip reikiant nemokame ir nerodome noro išmokti“.

Panašūs žodžiai, netgi aštresni, buvo pasakyti ir apie IV kur­ so lituanistus (sekretorė R. Stankaitytė). O blogybė viena ir ta pa­ ti, nes grupių sekretoriai ir biuro nariai vien tiktai ir temoka verkšlenti ir skųstis kitų abejingumu ir savo nesugebėjimu.

O kad žmonės nėra abejingi, kad jie moka suprasti, kas sude­ rinama su komjaunimu ir kas ne, kad Jie moka bausti ir nepa. smerkti žmogaus galutinai, mums rodo akivaizdūs faktai.

Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvusiame pirmame istorikų k“Tse (sekretorė M. Valančiūtė) buvo pradėtas linksniuoti E. Steiblys. O inksniuoti vaikiną buvo dėl ko. Tačiau kurso komjau­ nuoliai neliko abejingi, nelaukė komjaunimo kon iteto instrukci­ jų, o labai rimtai patys apsvarstė Edmundą ir paskyrė jam griež­ tą komjaunuolišką bausmę. „Pirties“ užteko. Tai įrodė pats E S‘®',„ly? sav° darbu studentų darbo ir poilsio stovykloje. Be abejo, tą patį jis įrodys ir sugrįžęs į Universiteto auditorijas.

O tokių komjaunimo grupių ne viena ir ne dvi. Tai jau minė, tas II istorikų kursas, II ir IV prancūzų kursai, II germanistų, III lituanistų ir kiti.

Dar drg. G. Jurkūnaitė paminėjo, jog blogai vedami grupių komjaunimo organizacijų dienoraščiai, (išskyrus IV k. prancūzus), kad apleista visuomeninio darbo kontrolė, kad blogai lankomi komiaunimo susirinkimai.

Kalbėdama apie komjaunuolių akademinę drausmę, fakulteto sekretorė pasakė: „Būti geru savo dalyko žinovu, didžiuotis ir mylėti savo sneclalybę, didžiuotis savo mokslo (staiga, — štai ko mes visą laiką siekėme ir sieksime“. Jinai pasveikino fakulteto pirmūnus: Zamacką (III k. germanistą), V. Daujotytę (III k. lituanistę), J. Dermontą, B. Bražauskaitę. V. Grebnickaitę (II k. lit.) ir kitus, kurie sugebė1° S.V ,®rintl gerą mokymąsi su visuomeniniu darbu.

Neliko nepaminėti ir tie, paskui kuriuos po kiekvienos sesijos skolimnkų sąrašuose tęsiasi niekada nesibaigiančios „uodegos“.

Kaltė, kaip pabrėžė sekretorė, krinta, visų pirma, jiems patiems, o taip pat ir kolektyvui, kuris abejingai ir neprincipingai žiūri i ?ay°, draH9“s- Sekretorė dar kartą pabrėžė, kad geras politinis, eologinis darbas cjali būti tik ten, kur yra darni organizacija, veiklus biuras ir energingas sekretorius. „Sekretorius ir biuro n» Hk „T. ra L.a G- Jurkūnaitės žodžius. — turi tapti kurso siela 2® 1 ik Pasilinksminimų ar išvykų organizavime, jiems turi rūpėti i n.iia i Pareigingumas, mokymasis, teisinga pažiūra į darbą, t Poilsį, į moralines-etines normas, į pačią mūsų organizaciją“.

Baigdama drg. Jurkūnaitė pažymėjo nenormalią padėtį, susi­ dariusią dėstytojų komjaunimo organizacijoje, kuri priklauso Is­ torijos Ir filologijos fakultetui. Sekretorė pažymėjo, kad visiškai neaiškūs šios organizacijos uždaviniai, tikslai, darbo formos ir turinys. Organizacijos veikla apsiriboja vien tiktai nario mokes­ čio rinkimu.

Toliau šis klausimas buvo nagrinėjamas diskusijose. Apibend­ rindama savo mintis, drg. Jurkūnaitė dar kartą pabrėžė, kad fa­ kulteto komjaurtimo organizacijai iškyla rimtas uždavinys — pa­ gerinti savo darbą. Tik tuomet bus galima išauklėti tikrą komu­ nistinės moralės žmogų.

Antroje konferencijos dalyje užsimezgė plačios diskusijos, ku­ rios papildė ataskaitini pranešima bei nutarimus ateinantiems dar­ bo metams. V kurso lituanistas S. Geda pirmas pakilo į konferen­ cijos tribūną. Jis kalbėjo apie senų komjaunuoliškų tradicijų at­ gaivinimą ir naujų įdiegimą Į studentišką gyvenimą. Svarbiausia, pasakė S. Geda, tos visos tradicijos turi būti masinės, patraukian­ čios kiekvieną eilinį organizacijos narį. S. Gedos mintis papildė IV k. rusistas J. Lakis. Jisai pasiūlė vyresniųjų kursų studentams Šefuoti pirmakursius. III k. lituanistė G. Tekorytė pažymėk}, iog dirbti grupės komjaunimo aktyvui tikrai nelengva. Ji pabrėžė, kad grupės sekretorius įsigys autoritetą tik tada, kai jis bus pil­ navertis kolektyvo narys, o ne viršininkas.

Dėstytojų pirminės komjaunimo organizaciios vardu kalbėjo dėstytojas A. Jakulis. Jis pripažino, kad dėstytojų komjaunimo or­ ganizacija dirba blogai. Buvo pasiūlyta prilungti atskirų spe­ cialybių dėstytojus prie atitinkamų fakultetų komjaunimo organi­ zacijų.

Fakulteto sporto tarybos vardu kalbėjo sporto tarybos pir­ mininkas J. Gineika. Suorganizuoti mūsų fakultete bet kokias var­ žybas — didžiausia problema, — skundėsi jis. Studentams trūks­ ta entuziazmo ir noro, taip pat nėra vienodos sportinės aprangos.

Buvo išrinktas naujas komjaunimo komitetas ir priimtas ataskaitinės-rinkiminės konferencijos nutarimas. Praėjusių metų fa­ kulteto komjaunimo komiteto darbas buvo įvertintas teigiamai.

Buvo nutarta suaktyvinti ideologinį-auklėjamąjį bei organizacinį darbą, didesnį dėmesį skirti mokymuisi, palaikyti senas ir kurti naujas tradicijas, pagerinti sportinę fakulteto veiklą.

R. URBONAS Redakcijos komjaunimo gyvenimo skyriaus vedėjas X

Susitikimai ir išvykos CHEMIJOS fakultete įvyko pirminių grupių komjaunimo or­ ganizacijų ataskaltiniai-rinkimini ai susirinkimai.

Sklandžiai ir pakiliai praėjo rinkiminiai susirinkimai pirmo kurso grupėse. Gruporgais išrinkti: G. Plauška — I technologų k., T. Kaušpėdas — I chemikų k„ R. Rozental — I biochemikų kursas.

Susirinkimuose dalyvavo grupių vadovai, komjaunimo orga­ nizacijos sekretorė S. Paulauskaitė, biuro nariai, profkomiteto pir­ mininkas A. Gleiznys.

4* 4Pirmą laisvą studentiško rugsėjo sekmadienj chemikai sutiko su džiaugsmu. Gal čiurlioniškos dienos, o gal neblėstantis entu­ ziazmas išjudino daugel) j kelionę po mūsų r spubiiką.

Vieni grybavo, riešutavo, o kiti, romantiškesni, patraukė j Druskininkus. Chemikai pabuvojo Čiurlionio gimtajame namely­ je — muziejuje, aplankė jo mėgtas vietoves, žavėjosi gyvomis Čiurlionio medžių karūnomis.

Nuovargj nuplovę mineralinių šaltinių vandeniu, Vilnių pasie­ kėme vidurnaktj. Ir visi gyvenome viena mintimi, kad kuo grei­ čiau sulauktume sekančio sekmadienio. Juk mūsų laukia naujas susitikimas su dižluoju genijumi, jo vardo dailės galerijoje.

Alg. Drapakas (Mūsų koresp.)

Kad bendrabutis taptų namais Universiteto bendrabučiuose vyksta ataskaiti­ niai susirinkimai. Apžvelgiami praėjusių mokslo metu rezultatai, numatomos darbo gairės šiems metams. . . Prieš keletą dienų aptarti savo džiaugsmų ir rūpesčių susirinko trečiojo bend­ rabučio gyventojai. Ataskaitinį pranešimą per­ skaitė bendrabučio tarybos pirmininkė L. Skvereckaltė.

Jame buvo pažymėtas brandus sienlaikraščio „Už geresni gyvenimą'1 redkolegijos darbas, ge­ rai atsiliepta apie švaros komisijų veiklą. Deja, daugiau niekuo kitu, tvr būt, ir negali didžiuotis bendrabučio taryba. Blogai buvo organizuotas budėjimas, ne visi studentai tausojo jiems paves­ tą Inventorių. . Įvykusiose diskusijose gyventojai Išreiškė pa­ geidavimą, kad dažniau Įvyktų radijo valandėlės,

kuriose būtų liečiami politiniai, kultūriniai, ateis­ tiniai ir kitokie klausimai.

Nepatenkinamai praeitais mokslo metais vyko ir spaudos pristatymas.

Tarybos darbe pasitaikė nemaža nesklandu­ mų, užtat jis Įvertintas tik patenkinamai.

Išrinkta nauja taryba, vadovaujama FMF IV k. studento S. Čirbos, reikia manyti, savo darbą šiais mokslo metais pakreips kita, geresne va­ ga. Tam yra visos sąlygos: susirinkimo metu kal­ bėjęs FMF dekanas, vyr. dėst. J. Slavėnas paža­ dėjo bendrabučio tarybai nuolatinę paramą.

Numatytos švaros soclenktynės tarp blokų, aukštų ir kambarių. Nėra abejonės — tarybai pavyks pasiekti, kad bendrabutis taptų gerais ir puikiais namais visiems jo gyventojams.

D. KAKNEVICIDtE, I k. matematikė

Susitiko su Čiurlioniu ir Nerimi Virš Kauno marių, tarpusavyje garsiai ginčydamosi, nardo žuvėdros. Vandens paviršiumi nu­ skuba auksinė saulė... Nuostabus grožis! ..

Nedideliame sodelyje, Palemone, obelys jau irgi nubučiuotos rudeninės saulės. Stovi drovios, su liūdesiu žvelgdamos į paskutinius krentančius rūbus. .. Nesigirdi lakštingalos. Neilgai. Tik iki pavasario.

Paskui vėl pasilies jos daina, vėl, j baltus nuo­ metus įsisupusios, šypsosis obelys.

Tačiau kokiu Palemono takeliu bepasuksi, vis tiek girdėsi lakštingalą. Ji dainuoja kiekviename žingsnyje, džiugi trelė pasilieja virš žmonių ran­ komis sukurtų marių, nubėga į tolumoje dunksan­ čius Kauno pastolius. . . „Lakštingala negali nečiulbėti!".. . Ji tebeaudžia dainą apie šviesų mūsų gyvenimą.

Rodos, matai ją prancūziško stiliaus namelio balkone atmintinomis keturiasdešimtųjų vasaros dienomis. Lieja širdis dainą, kupiną džiaugsmo, laimės. Salomėja Nėris... Mūsų lakštingala. Su­ simąstę vaikščiojo mūsų literatai po namelį, ku­ riame 1937—1941 metais ji gyveno. Prieš akis iš naujo iškilo veržlus, nerimastingas poetės gy­ venimo kelias. Ir jos, lakštingalos, palietos dai­ nos. ..

. . . Mažas vaikutis tiesia rankutes Į pūko pie­ nės žiedą. Gražus žiedas, ir gyvenimas atrodo toks nuostabus! Kupinas žiedų. Tačiau virš ma­ žyčio galvos jau nardo juodas šešėlis. Atims, vai­ kuti, iš tavęs žiedą, atims tavo džiaugsmą! Gyve­ nimas, žinok, nesotus vien laime...

Susikaupęs piie M. K. Čiurlionio paveikslo „Scerco" stovi I kurso lituanistas J. Bučys. Gre­ ta prie paveikslo „Raudonas perkūnas" — bend­ rakursis Br. Kašelionis. Gili rimtis Universiteto lituanistų A. Kurpaitytės, M. Kontrimaitės, R. Urbono ir kitų veiduose. Čiurlionis jaudina, Čiur­ lionis liepia susikaupti, ir pamąstyti apie gyveni­ mo džiaugsmus ir rūpesčius.

Daug džiaugsmo akimirkų patyrė spalio šeštą­ ją Universiteto literatai, vadovaujami dėst. D. Saukos. Du brangūs susitikimai — su mylimos poetės S. Nėries nameliu ir M. K. Čiurlionio kū­ rinių ekspozicija Kauno Dailės muziejuje... Uni­ versiteto literatų būreliui, vadovaujamam I k. li­ tuanisto V. Brazausko, šiemet teks džiaugtis dar ne kartą. Įvykęs ataskaitinis-rinkiminis susirinki­ mas numatė daug naujų, įdomių darbo priemo­ nių.

G. GRIŠKEVIČIUS (Mūsų koresp.)

Charkovo ir VVU studentų draugystė „Mes atskridome i pasaką, papuoštą gintaru, sustingusiomis saulės ašaromis. Jau ir anksčiau daug žinojome apie Lietuvą, gėrėjomės Čiurlio­ niu, Krasausku, Mieželaičiu. Dabar ją pamatėme savo akimis, jauną Ir gražią, — taip patakė spa­ lio 5-osios vakarą Įvykusio Charkovo Politechni­ kos Instituto ir VVU studentų susitikimo metu Irina Cerniachovskaja, studentė iš Charkovo — Mes labai nudžiuginti mūsų sutikimu, nustebinti žmonėmis..." ... Tą vakarą Universiteto studentų kavinėje rado bendrą kalbą charkovietis Vladimiras Foto­ nas ir mūsų Interklubo pirmininkė Sklrma Janu­ taitė. Tą vakarą draugiškai pasidalijo mintimis apie Lietuvą Irina Cerniachovskaja ir Rimantas Urbonas, susidraugavo Jurijus, Garikas, Algis...

Tai buvo vakaras, kai Universiteto kavinėje šo­ ko ukralnietišką hopaką, lietuvišką klumpakojį ir net tvistą. Liejosi dainos. Ina Samltnaja, mergina iš Charkovo, dainavo ukrainiečių liaudies ir est­ radines dainas. Akomponavo Kauno Politechnikos instituto Vilniaus filialo estradinis orkestras. „Pamaskvio vakarus" dainavome visi kartu: lietuviš­ kas tekstas puikiai derinosi su rusišku ir ukrai-

nietišku. Studentų užrašų knygutes papildė Įra­ šai apie gyvenimą, apie draugystę. Štai ką Į Gedimino Griškevičiaus užrašų kny­ gutę Įrašė charkovietis diplomantas Aleksandras Murevlčius: „Gyvenimas žmogui duodamas tik kartą, ir pra­ gyventi jį reikia taip, kad nebūtų kankinamai skaudu dėl be tikslo praleistų metų". Savo tėvy­ nainio Nikolajaus Ostrovskio žodžiais Saša palin­ kėjo visiems „Tarybinio studento" skaitytojams gyventi pilnavertį gyvenimą. Panašiai kalbėjo ir kiti mūsų svečiai... .. . Laikas bėgo. Atsisveikinimas. Draugiškos šypsenos, tvirtas rankų paspaudimas. Ir žodžiai...

Trys geri žodžiai, kuriuos Algiui pasakė Jurijus Meškinas, busimasis inžinlerius-technikas: — M~s jūsų lauksime.

Ir dar vienas — lietuviškas: — Ačiū!

Tai ne vieno Jurijaus žodžiai. Taip kalbėjo Ina ir Vsevolodas, Garikas ir Irina, Vladimiras ir Eugenijus... Taip kalbėjo draimat. .

S. RADISAUSKAITĖ, I k. žurnalistė.

AŠ IR VĖL GIRDŽIU ČAIKOVSKIO MELODIJAS Muzika užliejo salę. Tarsi nuostabi pasaka čia įsiveržė Čaikovskio romansai, užvaldydami klausytojus. Aš susižavėjau nepaprastu išpildymo lengvumu, atlikėjo virtuoziškumu, pamiršau, kad sėdžiu Universiteto Kolonų salėje, o ne teatre. Apie mane buvo žmonės, kurie suprato ne­ pakartojamą Čaikovskio genia­ lumą, kurie pamilo jo muziką, pamilo grožį...

Kas tie žmonės? Ne, tai ne muzikai-profesionalai.

Jie be galo panašūs į mus. Jie — stu­ dentai. O vis dėl to... Štai romanso „Kodėl" atlikė­ jas. Ne tokį aš įsivaizdavau FMF IV kurso III grupės studen­ tą Ch. Garbas. Kaip studentas jis nesiskyrė nuo kitų. Tačiau kaip muzikas — skyrėsi... Jis moka suderinti tuos du, atrodo, skir­ tingus dalykus — fiziką ir muzi­

ką. Talentas gali būti įvairiapu­ siškas. Aš prisiminiau garsųjį rusų kompozitorių Cezarį Kiuje.

Jis taip pat buvo muzikas. Mu­ zikas ir inžinierius. Kažkoks tarpusavio ryšys jungia šiuos du skirtingus žmones. Tai — mu­ zika. Ją pamilo ir Ch. Garbas, draugai R. Fichmanas, J. Kobeckis...

Fakulteto komjaunimo komite­ te apie šiuos žmones aš sužino­ jau daugiau. III grupė — pati geriausia fakultete. Joje — 18 žmonių Kiekvieno atskiras pa­ saulis, tačiau tikslas vienas — tapti fiziku. Čia susitiko penkių tautybių žmonės ir sukūrė dar­ nią internacionaline šeima.

Daug ką pasako fakulteto sek­ retorės Z. Mačiulytės žodžiai: — Tai žmonės, kuriais negali­ ma nesididžiuoti. Tai žmonės, kuriems fizika neegzistuoja be

muzikos, o muzika be fizikos.

Ta meilė netrukdo egzaminus išlaikyti gerais ir labai gerais pažymiais. J. Kobeckis, A. Krumbergas, R. Fichmanas ir Ch. Garbas .studentai, kurių studijų knygutėse tik penketai. O tai — pats geriausias muziko-studento įvertinimas.

Daug gerų ir šiltų žodžių pasa­ kė ir grupės sekretorius V. Lyndo. Šios grupės draugu tapo vietnamietis studentas, studijuo­ jąs Donecko žemės ūkio insti­ tute. Laiškai draugus aplanko iš visur. ...Aš ir vėl girdžiu Čaikovskio melodijas, o patys atlikėjai, gal būt, ryt ruošis naujai sesijai. Jie išeis į savarankišką gyvenimą, išsinešdami į jį tyrą meilę gro­ žiui.

M. SAULENAITP (Mūsų koresp.)

Cepelinas A. VAIŠVILA, I k. teisininkas

TALKA KOLŪKYJE

„Tarybinio studento dakcija pereitais metais įveIdė skyrelį „Jaunųjų literatų balsas". Jame buvo spausdi­ nama daugiausia pirmakursių literatų kūryba. Sis skyre­ lis — tarsi žalia šviesoforo šviesa, atverianti kelių į diIdžiąją literatūrą.

Todėl būtų gera, jei ttcsi, kas jaučiasi galįs ką nors naujo, savito pasakyti, kas jaučiasi- turįs kūrybinę gyslėlę, — imtų plunksną į rankas ir rašytų. O redakcija, neretai pasikvietusi į talką respublikos rašytojus, nuro­ dys . trūkumus, patars ir, ži­ noma, pagirs.. .

Į

1. REIKIA RANKŲ Gimti laukai, Gimti laukai!

Rugiai ant jūsų kaip miškai Sustoję rymo gubose Visu grožiu, Visa mase Ir neša varpomis žmonių Viltis Ir nuospaudas delnų.

Senukai dairosi smagiai: „Tai bus duonelės... Tai rugiai!"

Bet kas po stogu.

Po žydriu, Tas dar ne tavo.

Jį svoriu Ir nematuok, Ir neparduok, Nes jį dar saugoja Ruduo Trumpom dienom, Dažnu lietum...

Paimt nespėsi tai — perniek Be duonos būsi, Be baltos...

Taip reikia rankų ir |giedros!

2. RYTAS Lengvutis lietpaltis, o rytmečiai pašiurpę.

Ant šieno guolis — minkštas Ir gilus.

Kieme girdėt — mūs „gaspadinės" urmu Ant stalo dėsto šaukštus kaip ginklus.

Tu dar guli!

Dar ir jausmai sustingę Neaiškiai jaučia daiktus ir garsus, Bet gimsta jau Širdy kažkas didingo, Valia įtempia pojūčius visus.

Tu pakyli Ir leidies kopėčiom žemyn tiesiog į dieną...

3. TALKA Gimti laukai, Pilni laukai!

Dabar į jus visi takai.

Ne tiek j jus, Kiek Į rugius. — Kiekvienas grūdas juk brangus.

Brangus...

Tas aišku, kad brangus.

Bet ką nuveiksi tu žmogus, Jei rankų kelios, O ir tos Sugrubę nuo dienų naštos: Netvirtos jau, Negreitos jau, Bet aš dėl derliaus nebijau.

Nežus jisai, Pareis jisai,— Laukuos studentiški balsai, Delnai s"ni, Delnai Jauni Gubų pasvirę kryptimi.

Senukai (tempia — vadžias.

Mes darbo Įrankius — šakes, Ir lipa gubos į ratus Greičiau, Linksmiau kelis kartus.

Paskui Į kuliamos nasrus, O jau iš ten rugiai pasrus Grūdų lietum, Šiaudų pūga!..

Taip darbus igena talka. ...Laukai atsikvepia pilnai — Uždusę daržinės, svirnai.

Gimti laukai, tušti laukai! Į Vilnių gręžiasi takai.

?

R U Surūdijo klevai už kluono...

Vėl ruduo... vėl ruduo...

Vėl į dirvą sugrįžo duona Sužaliuot, sužaliuot...

Sitą rudenį numirė senis, Anūkėlis ropojo šalia...

Atsikando duonos riekelės, Kurią laikė senio ranka...

f

(JUMORESKA) — Cepelinas — tai žodis, ku- svogūnas, — Svogūnas. Na ir kas? Nieko ris sukelia malonų pasitenkini­ mą pilvo ertmeje, — filosofavo blogo.

— Tas, kas suvalgys tą cepe­ Gediminas, kai garuojantis bliūliną, padės mums suplauti in­ das buvo pastatytas ant stalo.

— O ypač, jei viduje mėsytė, dus.

Kiek nedaug kartais bereikia, — apsilaižė Visvaldas.

Algio nuomonė, kad gal ge- kad visas optimizmas išgaruotų riau su varške, taip pat nebuvo kaip dūmas! Taip buvo ir šį pasmerkta. Šiaip ar taip, o šaku- kartą. Aš mačiau, su kokia rūš­ kana mina gnaibė šakute cepe­ tęs stvėrė visi.

Reikalas būtų tuo ir pasibai- linus Visvaldas, kaip drebėjo gęs, jei ne Irena, kuri tą dieną Gedimino rankos, kai jos, alkio spiriamos, tiesėsi į cepelinų bliūvirė pietus.

— Taigi, — ji, vadinasi, sako, dą. Aš girdėjau palengvėjusius — viename cepeline ne mėsa, o atodūsius ir šnibždesius: „...ačiū dievui, mėsa", girdėjau, kaip su­ erzintas cepelinų mėgėjas nusi­ M. KONTRIMAITĖ, ramindavo keletai minučių...

I k. lituanistė — Mergaitės, Vebrui negera, — pasakė atėjęs iš kiemo šei­ mininko sūnus Vytas.

Vėbras — mūsų šeimininko šuo. Jį lepino visos mergaitės.

Nebetruksiu — jau laikas — atsisveikint sustojome.

Todėl jos ir subruzdo.

Išvykstu — jau laikas — tuojau.

— Baigsim reikalą su cepeli­ Pirmąkart kelias laukia nais — tada pažiūrėsit, — griež­ nepažįstamas, tolimas...

Ar jis mano, tas kelias? tai pasakė Irena.

Truputi bijau..

Ir vėl rūškanos minos, Vėl Išeinu. valgom. Pagaliau bliūde liko vieLaukia kelias toks tolimas, tolimas. nas cepelinas. Niekas imti neAš juo v’s skubu, skubu... drįso. Tai buvo lemiamas kąsBus, tikriausiai, laiškuos ..pasiilgau” nis. begalinis kartojimas, Visi atsisakė valgyti ir išbėgo Gal ir ašarų bus — Į kiemą. Vėbras inkštė, šokinėjo, gal btlt... ašaros liejosi iš jo akių, riedėjo Ne, nerė kia liūdėti — ten juk auga taip pat mano gaurais. mylimos liepos.

— Kas šėrė Vėbrą? — suriko Bus daugybė skaidrių, Viktoras. debesėlia's margų dienų...

Vienąkart — paskutinį — — Aš. Daviau kaulą ir cepe­ dar giliai atsikvėpus — Sauka tolimas tolimas kelias — liną, — tyliai tarė Regina, Ire­ nos padėjėja. išeinu...

— Eurika! — sušuko Vikto­ J. BALČIUS, II k. lituanistas ras ir puolė į kambarį. Mes — paskui jį. Viktoras čiupo peilį ir perplovė likusį cepeliną. Jis buvo.. . su mėsa.

A. KRAPAVICKAS, IFF I k. lituanistas Nebaisi jam sugrubusių pirštų Rudeninė tyla: Nes reikės jam rugius nukirsti, Kur žaliuoja kalne.

K. ANTANAVIČIŪTE, IV k. medikė Nes reikės visą žemę praeiti Ir suklupti ne kartą reikės...

Išbučiuoti akis mergaitei Ir sulaukti nukrintant žvaigždės... Iš eil. ciklo „Jūros dovanos“

SAULĖ K TILTAS

Įsibrido kartą jūron Parymoti tiltas, Saikingas žodžių aštrus, gilus ir aštriai, giliai vartojimas tiek Ir jį amžiams sužavėjo tiesioginėmis, tiek perkeltinėmis reikšmėmis, žinoma, yra niekuo Saulės šypsais šiltas. dėtas dalykas. Tačiau kai pradedame juos kaišioti ten, kur rei- p Pasiliko ligi ryto kia ir kur nereikia, tada jau kalba darosi nebegyva, o kartais ir neaiški, netiksli. Pavyzdžiui, jeigu „aštri kritika", „gili išmin- y Saulės pasitikti.

Jūra^pTąšė pasitraukti, tis", „gilus protas" dabar lyg ir nerėžia ausies, nes prie tokių Ėmė baRis, pykti. perkeltinės reikšmės posakių jau pripratome, tai „aštriai prie­ Plakės, d žės jūros bangos. kaištauti", „giliai diferencijuota visuomenė", „giliai neigiami pa­ Kely radę kliūtį. dariniai", „giliai įsisąmoninti", „giliai pažinti", „giliai atskleisti" Saitas, šalt šiaurės vėjas ir kiti panašūs pasakymai vis dar ne visai aiškūs ir ne visai Pūtė, pūtė, pū(ė... įprasti. Jų vietoje, sekant gyvosios liaudies kalbos ir žymesnių­ jų lietuvių rašytojų pavyzdžiais, geriau būtų sakyti „smarkiai priekaištauti", „labai diferencijuota visuomenė", „labai neigiami padariniai", „gerai įsisąmoninti", „gerai pažinti", „visiškai atskleisti" ir t. t.

DĖL KONSTRUKCIJŲ „JEI(GU) +BENDRATIS" Skaitant kai kurias pastaraisiais metais išėjusias knygas, jose galima rasti ir tokių pasakymų: „Jei kalbėti apie pašaukimą..., tai turiu prisipažinti, kad mano tikrasis pašaukimas yra rašytojo darbas...", „Tokia maždaug mano biografija, jeigu ne­ skaityti, kad 1954 m. baigiau universitetą..." ir pan. (Žr. „Tary­ bų Lietuvos rašytojai", Vilnius, 1957 m., 25,37 psl.). Šitokių pasakymų reikėtų vengti, nes tai atitinkamų rusų kal­ POTVYNIS bos sintaksinių konstrukcijų pažodinis vertimas. Lietuvių kalboje Pabudo upė. Sujudo ledų kal­ šalutiniams sąlygos aplinkybės sakiniams paprastai niekuomet ne­ nai... Grūdasi, puola vienas per vartojami jungtukai „jei", „jeigu" su bendratimi. Išimtį čia te­ kitą, — pagaliau upė atsidūsta sudaro, rodos, tiktai tokie infinityviniai tvirtinamieji sakiniai, laisvai ir pradeda gyvent pava­ kaip. „Jei dirbt, tai dirbt", „Jei važiuot, tai važiuot" ir pan., kusariu. rie tik savo forma kiek primena sąlygos sakinius, bet iš esmės Žmogaus širdyje esą ledai taip yra jau atskiras sudėtinių sakinių tipas. pat ištirpsta. Tik daug sunkiau.

Kaitresnės saulės reikia. Gai to„DAUGUMOJE" NEREIŠKIA „DAUGIAUSIA" dėl ir pavasariai džiugesni būŽodis dauguma lietuvių kalboje reiškia bemaž tą pat, kaip na... ir daugumas, būtent: 1) „daugybe,, didelį ko nors skaičių*<’ DARBO PAVASARIAI Iš tokios daugumos vaikų visokių būna — Didvyžiai; Per Gal pavasaris širdyje tik pagumą žmonių nė neprisigrūdau — Bartininkai) ir 2) „didumą, vasarį būna? O ne! Kai baigiu didžiąją ko nors dalį1 (plg. Nutarė balsų dauguma; Dauguma šie­ darbą ir, nusišluostęs prakaitą, no apipuvo — Salamiestis). Bet šnekamosios kalbos praktikoje apžvelgiu, ką padaręs, širdį už­ kartais galima nugirsti netaisyklingai vartojant šio žodžio vieti­ lieja begalinis džiaugsmas... Šyp­ ninką „daugiausia" reikšme, pvz.: „Daupumoje be kritulių oras", sausi. Kaip pavasarį.... „Jie daugumoje gerai mokosi" n pan. Šitokios vartosenos nepa­ Kada iš rugių lauko slenka ap­ teisina nei gyvoji liaudies kalba, nei norminiai lietuvių literatūri­ sunkę vežimai, man taip pat bū­ nės kalbos vadovėliai. Todėl minėtuose posakiuose vietoj daugu­ na gera... Kaip pavasarį. moje reikėtų sakyti daugiausia arba kaip kitaip išreikšti tą pa­ Kai pastatom namą, kai nučią mintį (pvz., Jų dauguma gerai mokosi u pan ). imam derlių, kai po sunkios die­ Netaisyklingi yra ir tokie pasakymai: ,Jie daugumoje ( = dau­ nos, (kvepi j krūtinę gaivaus guma, daugumas jų, daugiausia) yra sportininkai", „Mes dau­ oro... Gera. Kaip pavasarį... gumoje (=mūsų dauguma) tam pritarėme" ir t. t.

G. GRIŠKEVIČIUS, I k. lituanistas y

I 7.

7.

z

Pastaraisiais metais kalbos kultūros problemos yra labai ak­ tualios. Geras literatūrinės kalbos žinojimas būtinas ne tik spe­ cialistui, bet ir kiekvienam tarybinės visuomenės nariui.

Mūsų laikraščio skaitytojams pateikiame doc. J. PALIONIO ke­ letą kalbos taisymų, surinktų iš periodinės spaudos.

DĖL „sekančio, SEKANČIAI" Iš veiksmažodžių sekti, kurio pagrindinė reikšmė yra „eiti paskui ką nors", visai įmanomas ir veikiamosios rūšies dalyvis sekantis, -tl, t. y. „tas, kuris, ką nors ar kuo nors seka" (plg.

Sekantis vilko pėdomis medžiotojas priėjo palaukę", „Vištą se­ kanti mergaitė suklupo" ir pan.). Pateisinami taip pat ir tokie pasakymai, kaip „Ateik sekantį sekmadienį, sekančią dieną", „Ka­ da pasirodys sekantis laikraščio numeris?" ir kt., kur sekantis pa­ žymi tą sekmadienį, dieną ar numerį, kuris tuojau pat eis po šio kalbamojo sekmadienio, šios dienos ar šio numerio (tokiais atvejais čia įvardžių kitas nepakanka). Bet jau visiškai svetimi lietuvių kalbai yra dabar ypač kanceliariniuose raštuose dažnai sutinkami posakiai „Atsakydamas į Jūsų raštą, pranešu sekant|:". ,Mokslinė Taryba, išklausiusi pranešimą, priėmė sekantį nutarimą:", „Aš išleidau sekančias knygas:", „Pareigomis jie pasiskirstė sekančiai:" ir t. t. Čia visur sekantis, sekančiai yra vertiniai, ir jų vietoje reikėtų sakyti: ...... pranešu štai ką:", „priėmė šį (arba tokį) nutarimą:", „.. .išleidau tokias knygas:", „. • pasiskirstė šitaip, taip:" ir pan. Iš dalyvio sekantis padaryto prieveiksmio sekančiai gyvoje liaudies kalboje iš viso nėra.

AR NE PER DAŽNAI VISKĄ „AŠTRINAME" IR „GILINAME"?

Pastaraisiais metais, ypač literatūros mokslo ir publicistikos raštuose, pastebimas polinkis pernelyg dažnai vartoti būdvar­ džius aštrus, gilus ir iš jų padarytus prieveiksmius aštriai, gi­ liai. Pavyzdžiui, neseniai išėjusiame „Lietuvių literatūros istori­ jos" pirmame tome skaitome: „.. aštriai priekaištaujame dauge­ lyje. .. raštų" (74 psl.), „.. .apsprendė . . aštrią valdininkijos . . .kritiką" (t. p.), „.. aštriai pasisakė prieš Romos popiežių..."

(99 psl. f „.. . jau buvo susidariusi giliai diferencijuota klasinė visuomenė..." (37 psl.), „Nuo giliausios praeities... tautosaka. . lydi istoriją" (10 psl.), „. . .atnešė ir giliai neigiamų padarinių. .."

(41 psl ), ir t. t. Periodinės spaudos skiltyse taip pat neretai ga­ lima sutikti tokių pasakymų, kaip „giliai įsisavinti", „giliai įsisą­ moninti", „giliai pažinti", „giliai atskleisti" ir pan.

I I I i

Miniatiūros

AjieKcaH/ip JlbICOB

Bopnc nJIOTKHH

B C T P E H A IIpoAOJi?KeHHe cjiegyeT fleBM3: «JlK)6HMbiH Kpatf».

(PACCKA3 MOErO APYrA CTACHCA BARHJOHACA).

LLlerio3AHo. Haca gea homh. /įeCTHT COMHO-3e/ieHble RMCTbR Ha TeMHblX CpaHTaCTMHeCKHX CTBOJiax gepeBbeB, Heo6blKHOBeHHblX 3TOH Ten/IOH HIO/lbCKOH HOMblO, KOTga T3KOH TpeBOH<HO-/iaCKOBblH eeTepoK, m KorAa KpoMe ero npnKocHOBeHHB ga *uenoTa nncTbea HHMero He oigyLųaeiub h He cnbiLnHLLJb. Fl HKKorga He Mory 3acHyTb b Tanyio nopy. OMeHb trner Ha BO3Ayx gbiusaTb, cmotpeTb, KypuTb, MonMaTb hrh cnyuuaTb KaKwe-HM6yAb HeoGbiKHOaeHHbie, ho npaBAHBbie hctopmm...

Hesganene ot Haiuero A®Ma He6o/lbLUOK CKBep, BblXOH<y M3 KBapTHpbi, cantycb Ha cnaMbio h cnagno 3aTRrHBaK>Cb, Tan cnagKO, MTO He BepMTCH B BO3MOMHOCTb TaKOH HOMH, H TaKOH Waghoh 3aTBH<KH, m TaKoro 33Mblr ero cnoaaToro, pBaHoro, MepT 3HaeT Kanoro ųeeTa Ab«Ma. KopoLuo!.. flo HenpaBAbi xopouio!.. 3aTnrHBaK)Cb euje rnySnce H c HeoSbl KHOBeH HOH BerKOCTblO CTaanio bcb b MHpe Ha cboh MecTa...

Kan nycTbiHHo, hh OAHoro ne­ šiosena, AaM<e Bnio6sieHHbix He eHflHo. Ho, KaMceTCR, oCMaHbiaaio: KTO-TO HA®T H HACT npRMO KO MHe. y n h ų a ocBeiųeHa xopoujp, h H BHH<y, MTO 3TO MyHMHHa SieT AaaAUaTH ujecTH, OMeHb HH3KOro pocTa, xyAOLųaBbiH, čosibiue HHMero He ycnen 3aM6THTb. — 3ApaBCTByHTe, — roaopHT HesHaKOMeų thxo.

— AoGpbIH... Ao6pafl HOMb, — OTBeMaio r pacTepRHHo h paAocTho, yaHAOB ero HeoCbiKHOBeHHoe Z1HUO, BAOXHOBOHHOe MTO-J1M? — y eac 3anypHTb He h3ma®t* CR? KaweTCR, ecTb eme...

MojiOh npncen Ha CKaMbio.

C paBHOflyiBHblM nwųoM mmm.

CMOTPK) B OAHy TOMKy, HO OMeHb M XOMeTCR 3arOBOpHTb, OMeHb, «npMLueneų» Hanan.

— ripOCTMT®, BW M3 >TOrO TOpofla?

— fla.

— H 3aBHAy*O BSM. Tan — rioMeMy? Paaae Baus nnox?

Hohhoh rocTb paccMen/icn.

— HeT, KOHeMHO, HeT, h n»o6MO ero, 3TO MOJI POflMHa, HO, BHAHTe nu, c BnnbHiocoM h naJiaHTOH y MeHR CTORbKO CBR33HO...

MoroeT SbiTb, gante crmujkom MHoro flnn MenoBeKa, ųacTO pa3*be3H<aiou4ero. H npHe3Htaio B 3TOT KpaH nOMTH KaWflblM rOfl M Bcerga, ywe noHTH He BepR h ho HageRCb, oTKpbisaio y aac, b camom ce6e, b wh3hm mto-to coaepLueHHoe HOBoe, HeoHtHgaHHoe, m BcerAa BaMHoe, nopon gante CTOJlb BaMHOe ,MTO OHO K3K-TO BnuneT Ha mokj cygb6y, 3acTaBnneT MeHR flenaTb peiuHTenbHbiH tuar...

H cHoaa MonnaHHe, npepbiBaeMoe HHMero He 3HawaLųeH 4>pa_3oh, HaK 3to SbiBaeT y niogeA BOBCe He 3HaKOMbix h cnynaHHo OKa3aBiuHxcR pngoM MRH, Hanpothb, y CTapbix gpyaen, KOTopbie A3bho ynte cngRT cerogHR BMeCTe, 060 BceM neperoBopMHH, h Tenepb KypnT h HHorga GpocaK>T B HKJJlbCKMH HOMHOH BO3gyX ZieHMBbie, HOHHbie CJIOBa. MHe HeyAoSHo cnpaLUMBaTb, pa3 moh coGeceAHMK caM npepBan ceSR, ho ynt oneHb xoqeTcr y3HaTb: 3a mto oh jikjSht moh ropog.

— H3BHHHT6 3a Ha3OHJ1MBOCTb, 6blTb MOHteT...

— Bbi xoTHTe ycnbiLuaTb...

— /Įa, ga, ecnh sto He 3aTpygHMT, KOHeMHO. — Xopoujo. P paccnanty TO/ibKO OAHy HCTOpHK), npOH3OLUegLUyK) 3geCb CO MHOH, eCJlH TOJIbKO CROBO «HCTOPHB» nOgXOgHT K cnyHKBLueMycn b caMbiA nepBbin npne3A cioga. y aac n He Mory OTKa3aTb hh b Mbefi npocbSe. — H exan b KOMaHgnpoBKy. Moh MapujpyT b JI h t Be llanaHra — BnnbHroc. B rianaHre npoGbin go oGega, yganocb gante BbinynaTbCH b Mope: Gbino HeoGbiKHOeeHHo Tennoe n cožiHeMHoe yTpo, a k nonygHio ynte noxonogano.

BooGme, TaM noroAa KaK-To pe3ko MenfleTCR. H BnenaTJieHHH y MeHR HaKonnnocb, KaK tobophtcr, MMJįJįHOH. K Benepy npnexan B Bw/1bHK)C H MHe ygaROCb BbipeaTbcfl Ha KOHųepT Bamero rocyAapcTBeHHoro CTpyHHoro KBapTeTa, toto caMoro, KOTopbin HeAaBHo B3fln BTopoe MecTO ® JI berne. Ohm Hrpann BeTXOBeHa m Haiuero coBpeMeHHKa tPeppapn, ace Gbino, pa3ywieeTCH, eenHKOnenHO, ho MeHR Gonbiue ecero nopamn t03eniOHac, Tanoe *

esibiLua/i enepabie; m cow<aneHHio,^ He noMHio Ha3BaHHR nbecbi, noį BHAenocb MHe Mope, nanaHra, h Z ee to CHHee BbicoKoe HeČo, to Z cepoe, HH3Koe, h ysibiCaiomaRCR, bcr coziHeMHaR b siiočyio noroAy<!

AeByujKa c A^KHHbiMH-npeA^iMH-y HbIMH BO/lOCaMH, KOTOpan ctorna Ha Oepery h nepecbinana wc-g KpRLLįHHCR RHTapb H3 OflHOH Aohh b APyryio, a neHHBbie eon-įz Hbi nacKann ee Horn... MHe bh-a Aenocb hchctobctbo CBeTa, Kpa-* cok, a noTOM CeineHo MMatųne-^ cr TyMH, 3aAeBaiou4He A^MHHbieZ Bonocbi A^ByujKH. Ot My3biKH no-z nyMHn orpoMHoe HacnajKAeHne,,Z oAHano MyBCTBoaan npHBKyc Kpa-Z CHBOCTH H He OAHa My3blKa 6bl-z na BHHOBSTa b btom, MHe eLųez He XBaTano a^k nonHoro omyLųe-Žį HHR MerO-TO BaiKHOrO, MOH<eTZ OblTb. MHCTO CBOerO. riocne KOH-g ųepTa peni h n npoHTHCb HeMHoro,< BeMep 6bin noMTH TaKOH ho KaK4 ceroAHR, m caMH noHHMaeTe, bo-o MHe ace speMR nrpana My3biKa^ Mopn. A ropoAy «a3anocb Mano^ AaHHorn CBoeMy toctio, oh naK-4 OyATo noHHMan, mto r euje HeŽ ouiyTHn nonHocTbio CMacTbR no-Z AapKa, nonyMeHHoro mhoio Bnep-Z Bbie, z LLfen r no BeMeoHeMy ropoAy,z nona He ycTan, AoCpancn ao Onn-z maAuseH naBKH 6nHwaHLuero ca"Ž* AHna, npncen h 3aKypnn. Hanpo-z THB — HOBblH AOM H MHOrHe OK“Z Ha y Hero ocBemeHbi, cmotpio Hag hhx cKBO3b AbiM, h ohh ynbi6a-jv 1OTCR, MOpLU3TCR OT CMexa, HHO-fl rAa nnaMyT. H bot... OneHb 6o-4 iocb He AOHecTH 3Toro. rioHHMae-Z Te, r yBHAen B oahom H3 okohz 3a npospaMHbiMH aaHasecKaMHZ cnnyaTbi noflHHMaiou4HXCR h ony-2 CKaK)U4HXCR M<eHCKHX pyn, Aaz enk ronosy c fl/iHHHWMH-npeA-6 RHHHblMH BOROCaMH, HaK y TOH Z «mopckoA» AesyujKH, KOTopyio,z Mory noKnRCTbCR, BHAen b na"Z naHre, KOTopyio osKHBnna A^k y MeHR MyabiKa K)3en>oHaca. Ee py-^ kh B3neTann onycKanncb, cho-Z ea B3neTann h CHOBa nnaBHog onycKanncb. ♦flHpHwep, Haeep-g Hoe, peneTHpyeT*. H He OTpbi-g Ban cBoero B3rn«Aa ot MyAecHO-0 ro KHHoaKpaHa. C HeoGbiKHoaeH-Z hoh cnnoH TaK, mto Ayx 3axaa-Z TMBaeT, nepeKaTbisanHCb BonHbiZ HPKO^ MOpR h HeoObl KHOBCHHO RpKOZ npeACTaenRnacb OHa! Z Ho CTpaHHo AKpHHfHposan My-Z SbinaHT: cnHLUKOM y»< crnGan py-# KH B nOHTRX ,OMeHb y>« 6nH3KOg noAnnbiBann pyKH k ronoee. H g CTan BHHMaTenbHo HaOnioAaTb sag KaSKAbIM HX ABMHteHHeM, H OOMTH g BHe3anHo noHRn — AesyLUKa... g npHMeebiBaeTCR. CTano AocaAHog h cMeuiHo, pyraR ce6n, cMeRCbg HaA coGoft, xoTen ywe noAHHTb-g CR H yHTH OTCIOAa. Ho MTO-TO HeZ OTnycnano MeHR, nan 6bi noA-Z CKa3biBaR: Tbi BHAHUJb, MyacTBy-Z etų. cenMac BennKoe, cmotph,Z noTepReLUb, cmotph! g H none3 3a cnrapeTOH, a Kor-g Aa CHOBa nornRAen b okho, to g yBHAen, mto AKpHHtepa yw<e HeT.g yiuen. 3to noAencTBOBano TaKHMg HenpHRTHblM o6pa3OM, enOBHOg noTepnn caMoe AparoųeHHoe. H g OCTanCR CHAOTb H SKAaTb, H<AaTbg y>«e He CTecHRRcb ceCR, gyMan h g HageRCb, MTO, BO3MOIKHO, OHAg npHAeT CHOBa, eeAb ceroAHR eeg rocTb ye3waeT h TorAa Bce...g A noTOM noHRn: moh AHpHHcepz Tenepb b TeaTpe nnn b khho cZ moČHMbiM, nnn Gpoamt c hhm noZ HOMHbiM ynnųaM, nnn ohh b nap-Z Ke, h bo3mo>kho, ee pyKH o6hh-Z MaiOT ero. H Kan oto cpa3yg Ao MeHR He aoujsiO’ hto He 6yAeTg M<e OHa pagn MeHR BO3BpamaTb-g cr. H nbiTancR AOMtgaTbcn noM-g th HeBO3Mo>KHoro, Toro, Merog cneųnanbHo He AORCgetubCR, mtoZ 3aBOeBblBaeT Belo WH3Hb, HTog npnxoAHT k MenoBeny HeowHAaH-g hoh rocTben, HenacTO, HeKOTO-g pbIM nHLUb pa3 B HCH3HH, a K Ca.g MblM HeCMaCTRHBblM — HHKorAa.Z Ho ko MHe 3Ta rocTbR npHLuna,Z ee npHBena ko MHe JlHTBa, npn-g BOAnna meflpo, Tpn pa3a 3a oahhZ AeHb! B riananre, Ha KOHųepTe.g h b OKHe. H TonbKo oahh pa3g MHe yAanocb nDHHRTb noMTH nog HacTORLųeMy, noMTH nOMTH nopa3HTbCRg ee npnxoAy h nopa3HTbCR coB-g ceM nocne toto. KaK Kan OHa ona yusna.g ytuna.g Ho HHMero, rnaBHoe — a ^k Me-g ARR hr poAnnacb KPACOTA, bcr sa-g ūsą h c Tex nop mor.AHflpeeBMM^ KorAa BnaflHMHp Mbi gonrog 3aKOHMHn paccna3, MonMann h TonbKo BbicKa3anwz Bcnyx coRtaneHHe no noBOfly ot-z cyTCTBHR cnrapeT. A 3aTeM pac-Z npoLAanncb, tsk torkom h neg' H nO3H3KOMHBLUHCb H He B3RB APyrg y APyra aAPeca. g H Mbl BCTpeTHMCR C HHM C6r-g saTenbHo, 3TO MHe noACKa3biaaeTZ cepAM® mto nn!7 JĮa paase bo BCTpene Haiuen Ąenol

OTPbIBKH H3 nO3Mbl 3axaTOM oGaana ounapeHu, KoCTejIOB KpbllUH HyTb BHa.HU, H 3aMKa apeBHero pa3BaJiHHU 3aecb naxHyT npaxoM CTapnHu. Bce sto c AeTCTBa MHe 3HaxoMo, Ho KaiKAHA uiar h KantAUH mmt npHHOCHT B WH3Hb CoAbUjyK) HOBOCTb, IlepeHHaHHBasi MHp. IlHTHaAUaTb jieT TaKHe cnopbie H MHe AepH<aTb 3a hhx otbct; He MHe, AHCTaBUjeMy «Hctophio», nucaib no9Mu o JIhtbc.

A MHe, HAymeMy npocTopaMH, npo3eaeneBUJHX Myrb noaeii, H MHe, noHHBiueMy cypoBocTb Xoaoahux ak>h, mopckhx rpe6Hefi...

H AHUib BCTynas b cboio speaocTb, Tax MHoro xoMeTca ycneTb: PyKoio, MOJKeT, HeyMeaOH Ma3HyTb CHenoH Ha xo.acTe. H b 3toh OyecTH peTHBoii, B pOMAeHbH My3MKH HHHbCH yBHAeTb 3o;ioTyio rpHBy, PacnaaMeHeBuiHXCH ayHeii.

BAOXHyTb AO COJIH CBelKeCTb JKH3HH, AepHca HHiapHHKy b pyxax: nycTb coAHua Kryiųneca 6pu3rH JIOiKaTbCH CTpOHKaMH B CTHXaX...

H B BHXpe My3UKH H KpacoK, H CTpOK POAHBU1HXCB Ha CBeT; nyCTb BHAHTCH CBoGOAHblH, SCHUH, Mhtcmkoh iohocth paccBeT. TorAa noHHTb tu CyAeuib BoaeH, Mto paHbtue H3b»CHHTb He Mor, H npomaoro cBATue 3OpH, H Aaab HexoweHHux Aopor.

H 6ecnpeAeAbHa» CBofioAa, nycKaii HanoaHHT xa>KAUH mht!

He MOJKeT noHCK 6uTb OecruioAeH, KorAa oh OTKpuBaeT MHp.

KAK R OTKPbIBAJI nPOLUJIOE JIHTBbL JlHTBa... Ot BaaTHAcKoro Mopa k noaecbio, Eaba Ab yrAHAHuib tboh orpoMHuii pa3Max: S caMyio Jiymuyio cboio necHio rioio npo Te6n, OTHH3Ha, JlHTBa. R Becb B TBOeH MH3HH, H Becb C TBOefi >KH3HblO, CUHOBHHB BepHOCTb 3BAOTOM TOMy; R OoAbio TBoeio HacKBO3b npoHH3an H paAOCTb tbok) Ka>KAOH KJieTKoi, nofiMy! nycTb KapKaHbeM 3Ao6hmm Te6a OKAeBemyi H ry6u hckphbht, hobhx CMyT, Ho Bce paBHO: cboio JiyMmyio necnio R npo Te6n, JlHTBa nponoiol npocAaBaio repoeB mhbhx po>KAeHbe, H Tex, HTO POAHTCH, H HTO yuuiH; R caaBAio noTOKH OypHoro HeMaHa, Texymero b cepaue Moefi jcmah!

H MyncecTBO caMoro Ayųmero BpeMeHH, PolKAeHHOe B 6HTBaX BpaTCTBO AlOAefi, H nycTb npHXOA«uiHe noKOJieHHH HcnoAHenu cAaBoio OyAyT TBoefi!

Bce noMHio! npHiueAUiHH H3 aPcbhocth nyTHHK, llpHHecuiHH c C06010 nuab ropoAnm,

BEREPHRR COHATA JHOEHMOrO KPAR.

noMHio pa3AyMbn h nepenyTbii: AoporH, KOTopue BnepeAH! noMHio aiOAeH c 3arpy6eBiueH Kontefi, Ctohiuhx y Mopn, y nayra... Koto?

Tex, mto He bbach MHaocTbio Goncefl, A HBaeH HeMHJiocTHio ero.

Tex, mto y nayra naaaAH 3aMcpiB0, Hjlb 6e3BO3BpaTHO B Mope y UI JI H, KoTopue roaoA, noncapMuj 3apesa, MepHoe coJiime h CMepTb npoiuan. riOMHIO, KaK pBaAHCb 3aKaTHHe BeHH, He6o OKpacHB b OarpsiHyio KpoBb, Homhkj, KaK GypHuii pojKAa.icii HeMan H3 cae3 M3TepHHCKHX, H3 KpOBH CbIHOB, Bce 6uao: pa3AyMbn h nepenyTba, BeceH uBeTeHbe, ropeHbe aotab, JlHTBa, KaK Ta CHporHHKa CnryTe CBOeiO ČOAblUOlO MeMTOii JKH.ia.

A BmH3b ee ctoha y pacnyTbn: HaAeBo — 6oraTCTBO, HanpaBo — CMep», A aioah JKAaAH, MeiTajiH aioah: — Ax, TOAbKo 6 cyMeTb, noSeAHTb cyMerU JlHTBa — Kpai, čoraTuii, ot Mopa k

noaec»n RHTapnoe coAHue h boah Gapma, A aioah neAH neaaAbHue necHH, O BOAe, o AOAe, o caacTbe b cAe3ax.

H naaKaAa 3rAe y fiepera Mopa, KpoBaBaa necHa CTeAHAacb y hot; JlpoiKaAa ocHHa ot CTpaxa h 6oah H Ay6 pacnpaMHTb cboh bctbh He mot.

O, BTH neCHH H CK33KH O AOAe, Bce 9T0 OaiiKH... Ho He CKaiKH: Po)KAeHHUX MeMTOIO, paCTHAa HCTOpHS JleAeaAo BpeMa, riHTaaa >KH3Hb. A a<H3Hb paccTHAaAacb ot Kpaa ao «paa no Heii CyAHH MHpa h bohhm npouiAH...

A KaK BTO GOAbHO CiKHMaTb pyK3MH HeBcnaxaHHUH kom nAOAopoAHOn 3eMU. A caacTbe Kaxoe: b TpaBu rycTue ynacTb h ao Goah hx k cepAuy npHJKaTb, MyBCTBOBaTb b naAbuax nočern 3eMHue,

H hx Kan 3aA0r CBoeii mhshh Aepi*aTb, A BpeMa AeTeAO, ceaao rycTo, CTpaaaHbeM HCTe3aHHMM, CTpaAaHHa HOBbie...

R noMHio CpaTbeB AHTOBua h pyccKora, naxaBuiHX noAe h ceaBUHx noAe. A Kan ycTaAOCTb hx c hot bbahab, H coh He lueA, 3acTUBaa b >KHAax, PyccKHfi BaaH neA cboh Guahhm npo PiAbio MypoMua h npo AoGpuH*.

He 3H3A TOT pyCCKHH, He 3H3A AHTOBCU, BeAb 9to npocTO Ka3aAocb necHb, To, MTO B CuAHHe 9T0H HCTOKH Bcex repoHK h Bcex 9noneii!

A necHb, nponeTaa c paccBeTHOfi CBerlMBb’" 3to HaMaAO, BpeMeHH kahm: 3ao noBepiKeHO CyAeT Ao6puHbio, BoccTaHeT H3 necHH, noAHaTMH >kh3hm».

Cmh Hah MypoMua — BAaAHMHp HAbiv. noAHHMeT c necHbio HapoAHbie paTH, Hx noBeAeT Ha no6eAHbiii 6oii, CoeAHHHB AByX BeAHKHX CpaTbea JlHTBy h poccmo eAHHOH cyAb6ofif (OKOHMaHHe b CJieA- HOMepe).

5 M O A $ Teis savaites praleido Egipte Universiteto dėstytojai Česlovas Ladukas, Lionginas Pažūsis ir Justinas Karosas.

Beveik porą savaičių, drauge su jaunimo pasiuntiniais iš dvidešimties pasaulio šalių, jie dirbo tarptautinėje, jaunimo stovykloje Libijos dykumoje Vadi-el-Natrum. Paskui ke­ liavo po šalį. Šios įdomios viešnagės įspūdžiais dalinasi vienas iš kelionės dalyvių.

Kitu* kraštus pirmiausia pažįstrime iš knvgų. Jos ir uždega mumyse nenumaldomą norą ke­ liauti, stebėti, pažinti. Pradėjome nuo M. Rido ir D. Kuperio.

Kukliu lietuviški alksnynai at­ stodavo mums džiungles.

Po to sekė Doslojevskis ir Tolstojus, Biolis ir Foichtvangeris. Į emocijas įsijungia vis gilesnė mintis. Mūsų žvilgsnis praplatėjo. Ir alksnynas jau nebepriminė džiunglių, o pus­ nuogis, anglimi išsidažęs mano vaikystės draugas — visai ne­ bepanašus į indėną. Bet pirmųii perskaitytų Ž. Verno, M. Rido ir D. Kuperio knygų įžiebtas no­ ras keliauti taip ir neišblėsta, labai jau traukia skaityti gyve »imo knygą iš originalo.

Kuomet mes, penkiolika Ta­ rybų Sąjungos vaikinų, įsėdome Maskvoje į ištaigingą „IL-18", pasiruošusį skristi į J AR sostinę Kairą, jautėme didelį susijaudi nimą. Žinoma, apie Afriką mer dabar negalvojome kaip vie apie egzotikos kraštą. Mes skri­ dome į šalį, visai neseniai išs: vadavusią iš koionialinės prie spaudos ir stojusią į savarankiš­ kos ekonomikos ir kultūros vystymo kelią, šalį, turinčią pa­ saulinės kultūros lopšio vardą, patyrusią daug kartėlio ir skur­ do.

KAIRAS — KONTRASTŲ MIESTAS Tarybinis oro laineriu vieno­ dai gausdamas galingais turboredktyviniais varikliais, rodos, kaip mat praskrenda Charkovą, Dniepropetrovską, Simferopolį.

Po lėktuvo sparnais tyvuliuoja Juodosios jūros mėlyna juosta...

Nepraėjo nė dvi valandas kaip stiuardesė pranešė, kad priskridome Turkiją ir po pusvalan­ džio būsime virš Ankaros. Bal­ tuoją smėlio plotai byloja, kad artėjame prie Afrikos. Tik že­ mesnėse vietose matyti medžiais lapaugę sklypeliai, kuriuose ir įsikūrusios gyvenvietės. Bevaisės dykumos peizažą kartais papuo­ šia simetriškai į vieną tašką suį. stos, balkšvos juostos smėlyje Tai kupranugarių vilkstinių

keliai, sueiną prie dykumoje esančios oazės.

Monotonišką Turkijos peizažą pakeičia vanile nyno platybės. Skrendame virš Viduržemio jūros, skiriančios Afriką nuo Europos. Dešinėje pusėje lieka mažytė Kipro sala.

Nepraėjo nei penkios valan­ dos, kai mes pakilome iš Mask­ vos, o po mumis jau Afrikos že­ mė. Siaurinė Egipto dalis, ska­ laujama Viduržemio jūros, paly­ ginti turtingas augmenijos ir gyventojų kraštas. Čia praeina ir Sueco kanalas, jungiąs Vidur­ žemio ir Raudonąją jūrą. Siau­ rinė dalis yia pagrindinių ša­

po Maskvos 19 laipsnių — ir ši­ tokia „sėkmė" mūsų nė kiek ne­ džiugino. Vėliau, po Ansano, kur oras įšyla iki 47—50 laipsnių ši­ lumos, Kairas atrodė tikru pa­ vėsiu.

Ilgą laiką šeimininkavę Egipte anglų kolonizatoriai, vergiška arabų tautos priespauda ir iš­ naudojimu, pavertė Kairą europietiškos architektūros miestu.

Daugiaaukščiai namai, plačios gatvės .skverai, margos parduo­ tuvių vitrinos, pastatų lengvu­ mas daro gerą įspūdį ir labai gražiai įsipina į natūraliai gamtos sudarytas sąlygas. Bene įspūdin­ giausiai atrodo Nilo krantinė Sidabrinė Nilo juosia su amžinai žaliuojančiomis palmėmis papuoš tais krantais, lyg sėte nusėta šviesių spalvų daugiaaukščiais namais, kurie vakare, užsidegus daugiaspalvėms lempoms, atsispindėdami Nilo vandenyje pa­ dvigubėja, primena Kairo lanky­ tojui civilizacijos gailą, supina draugėn civilizaciją ir egzotiką.

Vakare Kairas sušvyti tūkstan­ čiais neoninių reklamų šviesų.

Nesibaigiąs lengvų mašinų sriau­ tas, įvairių tonų signalų klyka­ vimas (garsiniai signalai Kaire neuždrausti), reklamų, raginančių gerti škotišką viski ir koka-kola blyksėjimas, gatvės prekiautojų šūkčiojimai — visa tai mums, ramaus Vilniaus gyventojams, atrodė neįtikėtina ir neįprasta.

Kairo gatvės nenurimsta visą naktį. Priešingai. Vakare, kaitra.'į sumažėjus, Kairas atbunda pilnakraujam gyvenimui. Gatvės užsi­ kemša nuo gausaus kairiečių skaičius. Prekiautojai čia, Kai­ re, tiesiog gatvėse, susistatę ant dėžių, kilnojamųjų kioskelių ar­

Pirmosios ekskursijos — į vienuolyną.

lies žemės ūkio kultūrų — ryžių ir kviečių aruodas. Visą pajūrį iki pat Kairo raižo tankus kana­ lų tinklas.

Po penkių valandų trukusio® kelionės iš Europos į Afrikos že­ myną, mes priskrendame dau­ giaaukščiais pastatais ir palmė­ mis pasipuošus} stambiausią Egipto miestą, JAR sostinę Kairą (3 mil. gyventojų).

Kol lėktuvas lyg sunkiai su­ tramdomas žirgas riedėjo betoni­ niu Kairo aerouosto taku, kol pristūmė trapą, mes jau spėjome pajusti Afrikos karštį. Karštis, apie kurį mes daug girdėjome, bet įsivaizduoti negalėjome, ne­ pasikeitė ir išlipus iš lėktuvo: sausas, saulės iščiulptas oras sle­ giančiai džiovino. Tą dieną, kai mes atskridome, kaip sakė ara­ bai, mums pasisekė — buvo tik apie 35 laipsnius šilumos. Bet

Tokių laimingųjų buvo nedaug...

ba rankose laikydami, šūkauda­ mi siūlo savo prekes. Vakare kairiečiai tvarko ir savo butus: remontuoja, dažo. Senesni — išeina į šaligatviuose įsikūrusias arbatines išgerti puodelį arbatos ir išrūkyti pypkę panašią į rusų „samovarą“.

Kai pirmąsyk eini Kairo gat­ ve atrodo, kad patekai į didelį turgų. Jeigu rytietiškos preky­ vietės yra garsios visame pasau­ lyje, tai viena iš pirmųjų vietų, šioje srityje, be abejo, priklauso Kairui. Smulkios galanterijos ir vaisių prekiautojai su savo gau­ siomis prekėmis užima ištisus kvartalus. Ir kiekvienas garsiai siūlo savo prekes. Prekyviečių triukšmas, mums europiečiams, pirmomis dienomis buvo tiek ne­ įprastas, kad mirtinai norėjosi kuo greičiau grįžti viešbutin j ramų kambarį. Ne tik prekių gausumu ir jų pasiūlymu preky­ vietės atrodė mums neįprastos Arabams prekiautojams preky­ vietė kartu ir namai. Vakarais jų prekystalius papuošia dujinės lempos, kurios negęsta ištisa naktį. Čia, prie prekystalio, tie­ siog šaligatvyje, arabai prekiautoiai ir maitinasi, ir miega. Dar ir šiandien Egipte yra užsien*'. prekybinių kompanijų. Už kelis piastrus neturtingi arabai ištiso­ mis paromis siūlo savo šeiminin­ kų prekes. Prisimenu, kai pirmą­ ją dieną Kaire, prieš išvykdami j tarptautine jaunimo stovyklą, esančią Libijos dykumoje, mes išėjome į gatve ir išsitraukėme cigaretes, norėdami užsirūkyti, prie mūsų tuoj pat prišoko gal kokių šešių metų tamsiaplaukis arabų berniukas, siūlydamas deg­ tukus.

(Tęsinys sek. numeriuose)

PROFSĄJUNGŲ GYVENIMAS

Džiaugsmai ir rūpesčiai Jie susirinko draugiškam po­ kalbiui. Kalbėjo apie trūkumus, visi kartu dalinosi džiaugsmu. O džiaugtis Istorijos Ir filologijos fakultete XVII rinkiminės-ataskaitinės profsąjungos konferen­ cijos dalyviai turėjo kuo — nu­ veikta daug.

Bet pirmiausia — rūpesčiai.

JAUSTI SAVO PILIETINĘ PA­ REIGĄ privalo kiekvienas stu­ dentas — tokia pagrindinė min­ da Išryškėjo ataskaitiniame prof□luro pranešime (pranešėjas A. Jes Iškis j Ir pasisakiusiųjų žo­ džiuose.

— Mokymasis — mūsų parei­ ga, turinti Išplaukti Iš gilaus patriotizmo jausmo. Mūsų stu­ dentiškas gyvenimas turi sietis su visos liaudies lūkesčiais, dar­ bais, — kalbėjo konferencijoje fakulteto prodekanas J. Balkevi­ čius. Pažangumo atžvilgiu pa­ dėtis fakultete nėra džiuginan­ ti. Kasmet gėdą fakultetui daro skolininkai, kurių skaičius šie­ met net padidėjo, palyginus su užpraėjusiais metais. Kur glūdi šio apsileidimo priežastys?

Džiugu, kad profbiuras neapsi­ ribojo vien organizacine darbo puse.

— Kovoti už aukštą sąmonin­ gumą, didelę dvasinę kultūrą, reikiamą dalykinį pasiruošimą — štai tie rūpesčiai, kurie glau­ džiai siejasi su organizaciniųūkinių klausimų sprendimu, — pabrėžė ataskaitiniame praneši­ me profbiuro pirmininkas A. Jesiškis.

Nepamiršo vietos komitetas savo tiesioginio uždavinio — rūpinosi studentų buitimi, sten­ gėsi kiek galima teisingiau pa­ skirstyti bendrabučius, pašal­ pas, kovojo už tvarką bendra­ bučiuose ir auditorijose.

Kodėl tiek daug skolininkų fakultete? Gal būt, verta pagal­ voti, kaip geriau koordinuoti visuomeninių organizacijų veik­ lą.

Ir visai galima sutikti su A. Jesiškio nuomone, kad blogo mokymosi priežastimi reiktų lai­ kyti ir studentų valios stoką.

Studijos — tai ne lengvas pasi­ vaikščiojimas sostinės gatvėmis ar kavinėmis, tai — darbas, rei­ kalaująs nuoseklumo ir ryžto.

Sis darbas studentui turi būti romantiškiausiu. Mokytis gerai — pilietinė jo pareiga. DŽIAUG­ US TAIP PAT GALIMA: fakul­ tete puiki saviveikla — jos da­ lyviai vieni geriausių Universi­ tete, palyginus su užpraėjusiais mokslo metais, nemaža pasiekta ir sporte, spaudos platinime fa­ kultetas Universitete užėmė antrą vietą.

Fakulteto saviveikloje daly­ vauja apie 130 žmonių. Palygi­ nus su studentų skaičiumi fakul­ tete, tai nėra daug, bet kartu su daug padirbėjusiu fakulteto Kultūros klubo pirmininku Ant. Raču (IV k. germ.) galima džiaugtis pasiektais saviveiklinin­ kų laimėjimais. Suruošta 50 kon­ certų (daugiau negu Universite­ to ansamblis!) fakutete ir išvyko­ se. Skambią studentų dainą pa­ ilsta daugelis respublikos kol­ ūkių, tūkstančiai televizijos žiū­ rovų. Sėkmingas atstovavimas Universitetui Naujametiniame teevizijos koncerte, geriausio sa­ viveiklinio kolektyvo Univer­ sitete laurai — didelis Ant. Ra­ čo, saviveiklos entuziastų A. Vaičekauskienės, A. Siūšos, J. ”etruškevlčlaus ir kt. nuopelnas.

Aišku, džiaugtis dar anksti. Kaip teisingai pažymėjo diskusijose kalbėjęs prodekanas J. Balke­ vičius, pasigendama masinės dainos, nauji} tradicijų. Tegu senasis Vilnius ir vėl Išgirsta iš tūkstančių krūtinių aidintį „De­ mokratinio jaunimo maršą" ar ..Gaudeamus igitur".

Gerai dirba bendrabučio Nr. 6 taryba, kuriai vadovauja J. Dermontas (II k. Ilt.) Sis didelis namas gyvena kaip viena šel-

ma. Čia ruošiami vakarai šven­ čių dienomis, valandėlės „Noriu viską žinoti", buvo suorganizuo­ tas net dailiojo skaitymo kon­ kursas. Reikia sveikinti šio bendrabučio gyventoju* už gerą švarą, nors sąlygos jai palaikyti čia sunkesnės negu kituose bend­ rabučiuose. Žinoma, yra ir čia šešėlių. Jau šiais mokslo metais pasitaikę girtuokliavimo atvejai — rimtas pavojaus signalas bendrabučio gyventojams ir ta­ rybai.

Profbiuras daug nuveikė, skirstydamas bendrabučius, prin­ cipingai Ir kartu nepaprastai ati­ džiai Jsiglllndamas į kiekvieno studento pageidavimus, rūpes­ čiu*. Daug padėjo ir dėstytojų vietos komitetas. Reikia tikėtis. ateityje ši* bendradarbiavimas dar labiau sustiprės. Bendrabu­ čių paskirstymas — opus klau­ simas. Ir visai pagrįsta A. Jesiškio pastaba, kad pasitaiko proforgų, kurie neatsakingai ir at­ laidžiai žiūri j šį reikalą, daž­ nai stengdamiesi gauti bendra­ butį tik sau. Verta dėmesio pa­ stabai — Jokio taikstymosi, — pa­ brėžė A. Jeslškls, kalbėdamas apie apsileidėlius. — Jei nesu­ gebi tvarkytis, laikytis bendra­ bučio vidaus taisyklių, būk ma­ lonus jį palikti.

Ir visai nepagrįsti priekaištai, kad, esą nedrausmingiems stu­ dentams neduodama laiko pasi­ taisyti, Jie neauklėjaml. Negali­ ma kiekviename žingsnyje stu­ dentą laikyti už rankos. Studen­ tas — reiškia, savarankiškas žmogus, turįs atsakyti už savo poelgius. Bendrabučiuose neturi būti vietos žmonėms, teršlantlems puikų studento vardą.

— Reikia atsisakyti liberališkumo. Dažnai dar taikstomasi, nesiimama griežtesnių priemonių, priešingu atveju argi būtų tos dulkelės. Bendrabučio gyveni­ mas turi būti tyra* kaip krikštolas, — tokia prodekano J. Bal­ kevičiaus nuomonė. Tokia visų konferencijos dalyvių nuomonė.

Kaip savikritiškai pripažino A. Jeslškls, ir čia ne viskas pada­ ryta. Jei su bendrabučio Nr. 6 taryba profbiuras palaikydavo glaudesnius ryšius, tai su bend­ rabučiais Nr. 1 Ir Nr. 2 ryšiai buvo silpnesni. Jeigu dauglan dėmesio profbiuras būtų atkrei­ pęs į bendrabučio Nr. 2 gyve­ nimą, gal jau šiandien ten būtų raudonasis kampelis. Ir visai pagrįstas bendrabučio gyventojų Ir tarybos narės L. Gimblckajos (II k. rus.), kalbėjusios diskusijo­ se, noras kuo greičiau turėti bendrabučiam* kambarį, kur būtų galima įdomiai ir turiningai praleisti studentiškus laisvalaikio vakarus.

Neužtenka domėtis, ar leidžia­ mi švaros vertinimo grafikai.

Išeiti iš siaurų posėdžiavimo ir protokolų rašymo rėmų, rasti kalbą su kiekvienu profsąjungos nariu, nepaliauti domėtis kiek­ vieno bendrabučio kambario gy­ venimu — tai turi tapti prof­ biuro darbo taisykle. Verta pa­ galvoti dėl A. Jesiškio pasiūly­ mo — atsisakyti „kilometrinių" sienlaikraščių.

Reikia pagalvoti Ir apie fa­ kulteto aplinkos estetinį lygj.

Fakulteto kiemai, auditorijos lau­ kia mylinčių, šeimininkiškų ran­ kų. O jų kartais pasigendama, kaip teisingai pastebėjo prode­ kanas J. Balkevičius. Verta pa­ galvoti ir apie naujas tradicijas, kurių daigai jau reiškiasi (pir­ makursių sutikimas fakulteto kieme ir kt.).

XVII ataskaitinėje konferen­ cijoje buvo išrinktas naujas prof­ biuras Ir Kultūros klubas, taip pat delegatai j Universiteto XVII profsąjungų konferenciją.

Alg. KUSTA Redakcijos profsąjungos gyvenimo skyriaus vedėjas

ORIENTACININKŲ MEDALIAI Tenisininkų triumfas Nesetiial pasibaigusiose res­ publikos asmeninėse teniso pir­ menybėse labai gerai pasirodė Universiteto sportininkai. Jie iš­ kovojo net 11 medalių: 5 aukso, 1 sidabro, 5 bronzos.

Respublikos čempiono vardą moterų vieneto žaidime užsitik­ rino Ekonomikos fak, IV kurso vakarinio skyriaus studentė D. Naujelytė. Moterų dvejeto susi­ tikimuose čempionėmis tapo Gamtos fak. III kurso biofizikėsstudentės A. Kalvelytė ir N. Či­

biraitė. Audra Kalvelytė, žaisda­ ma kartu su sporto klubo „Moks­ las" nariu V. Augustaičiu, miš­ raus dvejeto susitikime iškovojo dar vieną aukso medalį. Ji labai gerai sužaidė ir vienetų susiti­ kimus, tačiau finale patyrė vie­ ną pralaimėjimą, ir dėl to Audra užėmė antrąją vietą.

Nėra abejonės, kad ir ateityje mūsų tenisininkai įrašys dar daug „auksinių" ir „sidabrinių" puslapių Universiteto sporto is­ torijoje.

Mūsų spec. koresp.

Liepos 8 — 11 dienomis Trakų apylinkėse vyko Pabaltijo orientac Ds sporto pirmenybės ir stipriausiųjų Tarybų Sąjungos komandų ma­ čas. Be stipriausių Estijos ir Latvijos komandų, startavo Leningrado, Ukrainos ir keturios Mask­ vos rinktinės.

Dienos sensacija buvo mūsų Jaunos orientacininkės Silvijos Kaparkalijos (GF) pergalė mo­ terų grupėje. Devyniolikmetei sportininkei įteik­ tas Pabalt la čempionės aukso medalis. Ekono­ mistė V. Aiiulytė buvo septinta.

Vyrų tarpe nugalėjo pajėgus estas Tynuris.

Mūsų klubo narys V. Januškis iškovojo bronzos medalį. G. Juška buvo septintas.

Estafetės varžybose (kova vyko trim etapais) nugalėjo Latvijos merginos, praiėnkusios lie­ tuves. Vyrų grupėle Lietuvos I komanda, ku­ rioje startavo „Mokslo“ orientacininkai, buvo penkta.

Dviejų dienų įtemptoje kovoje pirmą kartą Pabaltijo čempionu tapo ir laimėjo stipriausiųjų TSRS orientacijos sporto rinktinių mačą Lietu­ vos I rinktinė. Aukso medaliai [teikti: V. Aliulytei, S. Kaparkalijai, L. Štarolytei, V. Krivickaitei, G. Juškai, V. Januškiui, V. Nekrašui, suda­ riusiems Lietuvos rinktinės pagrindą.

O rugpjūčio 20 — 22 dienomis musų orientaci­ ninkai V. Aiiulytė, L. štarodytė, V. Krivickaitė, G. Juška, V. Januškis ir V. Nekrašas Lietuvos rinktinės sudėtyla startavo Tarybų Sąjungos pirmenybėse Urale.

Pagrindiniai varžovai buvo tie patys, kaip ir Trakuose, bet čia mus lydėjo nesėkmės. G. Juška gavo sunkią kojos traumą, V. Januškiui sugedo kompasas. Likusieji padėties išgelbėti nebegalėjo.

Už vyrų nesėkmes atsirevanšavo merginos.

Sunkicle ir sudėtingoje 7 km trasoje tarp 200 pajėgiausių šalies orientacininkių musų ekono­ mistė V. Aiiulytė buvo trečia. Jai įteiktas speuž ketvirtą rialus krikštolinis prizas. Diplomu atstovė M. vietą apdovanota „Politechnikos“

Gausmanaitė. 1963 metų Tarybų Sąjungos čem p.onė L. Štarolytė (FMF> buvo penkta.

Po šių varžybų mūsų orientacininkų lauk respublikos Čempionatas.

Pergalingos trasos Kai vasaros pradžioje dauguma Unlverslt sportininkų jau buvo baigę sportines ko\ orientacininkai tik ruošėsi startams.

Pirmosiomis liepos dienomis kalvotose At tadvario apylinkėse vyko respublikos aukšt mokyklų or entacijos sporto varžybos. Unlv teto orientacininkams atstovavo dvi vyr moterų komandos.

1965 metų respublikos cyientacijos Sf čempionais aukštųjų mokyklų grupėje tapi Aiiulytė (EMF) ir G. Juška (FMF), antrose v se, palikę komandos draugus — L. Star ir T. Sidiškį. Sėkmingai startavo ir kiti i sportininkai, patekę į stipriausiųjų dešimi Ypač pažymėtini pirmakursiai gamtin nf Kaparkalija ir G. Juozapavičius, kurie būt kviesti l respublikos rinktinę.

Komandų tarpe ketvirtą kartą nū „Mokslo" vyrų 1 IG. Juška, V. Nekrašas. ;-f, Pinskas, J. Vaitkus) ir merginų I (V. Aliuvį štarolytė, V. Krivickaitė, N. Lukoševičiūh mandos. pralenkę „Politechnikos“ vyrus i? lėto” moteris.

Kliūčių ruožo varžybose aukštųjų m« čempionais tapo mūsų merginų U (Dobn kytė, Kaparkalija, Navickaitė. Vallnavičiut! vyrų U (Digrys, Mingėla, Šidiškis, luoze čius) komandos. orientacli Dvylika pajėgiausių mūsų rinktinę, n buvo pakviesti į respublikos Pabaltijo pirmenybėms ir TSRS stipriausių) mandų mačui.

S K korės

■ ■■■■■■■■■■■■■sala PIRMAKURSIŲ LITUANISTŲ

KRIKŠTYNOS

Žingsnis į pilnateisiškumą

Tenisininkai su iškovotais medaliais po varžybų, vykusių Vilniaus „Žalgirio“ teniso kortuose (iš kairės) — V. AUGUSTAITIS (SK narys). A. KALVELYTĖ (GF III k. stud.), D. NAUJELYTE (EF IV k. stud.), N. ČIBIRAITE (GF III k. stud.). R. MANIUKAITĖ (ChF V k. stud.) ir P. KORKUTIS (GF aspirantas).

S K nuotr.

Naujovės Medicinos fakultete Kiekvieni mokslo metai visų mokyklų dėstytojams ir moksP* leiviams yra naujas jų gyvenimo ir veiklos puslapis. Tačiau šie 1965 6b mokslo metai Tarybų Sąjungos aukštosioms medicinos mokykloms, o tuo pačiu ir mums, yra ypatingi metai. Nuo rug­ sėjo mėn. 1 d. visi Tarybų Sąjungos medicinos institutai, fakul­ tetai pradėjo darbą pagal naujus mokymo planus. Mūsų spec. korespondentas kreipėsi j Medicinos fakulteto dekaną docentą E. NEKRAŠĄ su klausimu: „Kas naujo šiuose pianuose, kuo jie skiriasi nuo buvusiųjų?"

Spausdiname dekano atsakymus.

Pirma, žymiai išplėstas ir sustiprintas studentų teorinis paruo­ šimas, dėstomos naujos disciplinos, kaip biofizika, genetika, profe­ sinės ligos, klinikinė farmakologija, nagrinėjami teorinės ir klini­ kinės medicinos aktualūs klausimai.

Antra, sustiprintas studentų klinikinis paruošimas, akcentuo­ jant pagrindinį dėmesį Į vidaus ligas. Todėl fakultetinės terapijos kursui pagal naujus mokymo planus skirta daugiau negu ketvir­ tis mokslo metų. Kadangi ketvirtas kursas pavasario semestre mokysis ne 13 savaičių, kaip anksčiau, o 18, tai fakultetinę te­ rapiją studentai mokysis 78 vai. daugiau, negu anksčiau. Kartu padidintas laikas vidaus ligų propedeutikai, tuberkuliozei, fizio­ terapijai ir kitoms disciplinoms.

Trečia, pergrupuotas atskirų disciplinų dėstymo laikas, pvz., rentgenologija nukelta iš 5 semestro į 7, nervų ligos — iš 7 ir 8 j 8 ir 9,pat. anatomija — iš 4 ir 5 į 5 ir 6, tbc — iš 7 į 9 semest­ rą.

Ketvirta, pertvarkyta studentų gamybinė praktika. Po 6 se­ mestro jie praeis gamybinę praktiką, dirbdami med. seserimis, po 8 semestro —■ subordinatoriais, o po 10 semestro — rajoninės li­ gonines gydytojais.

Penkta, pratęsti semestrai, sutrumpintas laikas egzaminų sesijat, egzaminui pasiruošti skiriamos tik 3—4 dienos, sutrumpintas vasaros atostogų laikas. Šešta, griežtai apibrėžtas studentų savaitinis krūvis (36—30 vai.), todėl jie turės daugiau laiko savarankiškai studijuoti, akty­ viau dalyvauti mokslinių būrelių veikloje ir t. t.

Visa tat verčia dėstytojų kolektyvą peržiūrėti mokymo prog­ ramas, pergalvoti mokymo metodiką, vengti kartojimosi, dublia­ vimo, paralelizmo, daugiau ruošti kolokvijumų, sustiprinti reikala­ vimus įskaitų, egzaminų metu. / Bet didžiausi sunkumai laukia stud^litų: padidėję uždaviniai, naujos disciplinos, sutrumpinta sesija ' pareikalaus iš jų didelės valios, organizuotumo, mokėjimo racionaliai išnaudoti laiką, dirb­ ti sistemingai ir giliai.

Tad, nelaukdami sesijos, imkimės darbo šiandien. Suplanuoki­ me Savo laiką taip, kad nebūtų veltui praleistos nei vienos mi­ nutės.

Visiems linkiu geros sėkmės darbe.

„Aš, pirmo kurso studentas, savo būsima garbe, visomis lie­ tuvių kalbos gramatikomis, chres tomatijomls ir žodynais prisie­ kiu: mylėti mūsų žiląją Alma Mater, būti paklusnus fakulteto dekanui, egzaminų metu nuolan­ kus dėstytojui, visur ir visada ginti fakulteto garbę, saugoti li­ tuanisto vardą".

Tokie žodžiai nuaidėjo šešta­ dienio vakarą Universiteto kavi­ nės skliautais pirmo kurso litua­ nistų imatrikuliacijos metu. Šią rūsčią priesaiką skaitė pražilęs „žynys", o .paskui jį aidu kartojo tekstą j vaidilučių nelaisvę pate­ kę „fuksai". Šypsenos nenuėjo nuo įraudu­ sių veidų, nors ir labai buvo rūstus senasis „žynys". Netoliese įsitaisė ir kita „teisėjų kolegija:" dėstytojai A. Sprindis, D. Sauka, A- Girdenis. Kaip nesišypsosi, jei patys didžiausi viršininkai juo­ kiasi.

Antrąją krikštynų ceremonijos dalį studentai sutiko nelabai pa­ tenkinti: neaiškios ir gana įtarti­ nos kilmės bei spalvos skystis, „žynio" vadinamas „švęstu van­ denėliu", tarsi lietus pasipylė ant fuksų galvų. Įdomu žiūrėti, kaip stengėsi išsipustęs beviltiškai pirmakursis išvengti šio lietaus.

Krikštynų ceremoniją sutvirti­ no gira ir kava, kuria pirmakur­ sius pavaišino „krikštatėviai", po to E. Bali jonas paskaitė pa­ čius nuoširdžiausius linkėjimus nuo „oberfuksų".

Tuojau prabėgs, draugai, azartas šitas, Ir vėl bus nykūs vakarai rudens, Nemielos bus raudonos Vilniaus plytos, Nelalstysit eilėraščių vandens, O pilstysite skystį daug stipresnį.. .

— skamba kavinėje eilės apie studentiškąją kasdienybę.

Pas­ kui tarsi iš gausybės rago pasi­ pila draugiški „patarimai" apie paskaitų lankymą, gyvenimą. Vi­ sa tai dar papildo ir „dešimt” fuksišku" prisakymų", besipui­ kuojančių ant kolonos. Skaitai ir negali atsistebėti begaline „oberfuksu" išmintimi. Naudinga žino­ ti tokį „patarimą" :„Nesakyk vien tik tiesos dėstytojui egza­ minų metu!" Kiti išvedžiojimai šiek tiek užgauna „fuksfšką" sa­ vimeilę. Kuriam iš „krikšto tėNuoširdžiai už’aučiame Tei­ sės fakulteto dinlomantą Al­ fonsą KAZLAUSKA, Jo bran­ giam tėveliui mirus.

KURSO DRAUGAI

vų" atėjo tokia kvaila idėja palašyti prisakymą: „Gerbk savo krikšto tėvą ir motiną! „Atseit, antrakursius. Pačius tik prieš tris mėnesius „fuksais" vadino^ o da­ bar. . . Dabar jie jau riečia nosis. Žiūrėk, jau ir taikosi tėvas pa­ kviesti šokiui „dukterį". Nežlopsok, „fukse!“ O muzika iš tikrųjų išjudino visus. Net ir retai šokantis Jonas išsijudino ir pakvietė naujai „iškeptą seserį". Kolūkinio darbo metu susiformavęs kolektyvas — vieningas ir draugiškas. Šypsena keitė šypseną, Ir atrodė, kad „naujagimiai" visą laiką tik šyp­ sosis. Bent jau „... stipendija skolų skyles už­ lopę, sakys jie, kad gyvenimas gražus.. ."

Bent jau tada atsiras dar nuosta­ besnės pažintys su „Penelopė­ mis" ir t. t. „Gaudeamus igitur" giedojo visi 30 naujų lituanistų kartu su savo vyresniaisiais draugais trau­ kė tradicinį himną, traukė taip, kad net šilto ir šalto mačiusios sienos abejojo, ar išlaikys tokį rezonansą. Vis dėlto išlaikė. . .

Vėl skambėjo muzika, vėl šoko studentai.. . Kiti klausėsi dėsty­ tojo A. Sprindžio pasakojimų O paskui — „... eisim, broleliai, namo, namo!"... . .. Išsiskirstė būsimieji akademlkai, profesoriai, poetai, .. Išsiskirstė, kad pirmadienį ir vėl susirinktų į auditorijas, Vienas svarbus žingsnis Į pllnateislškumą jau žengtas. Dabar liko pats svarbiausias — atkakliu darbu siekti mokslo aukštumų.

Algis Krapavickas, I kurso lituanistas

ISTORIJA 1 Misevičius, V. Gyvosios I dos. V., „Mintis", 1965. )

Apybraižose pasakojama respublikos Įvairių iprofili I žmonių likimus.

I

Masinės žudynės Liet (1941—1944). Dokumentų į nys. D. I. Paruošė G. Ersl . ir K. Rukšėnas. V., 1965.

MATEMATIKA 1 Brazdžiūnas, P. Bendroji „ i D. 4. Vadovėlis respul teto su I aukšt. m-kloms. Red. A. Si kad iV„ „Mintis", 1965.

VL 18 , TECHNIKA. PRAMONEIRos , Daukša, A. Pramonės jnJLdfinansų planavimas. V., „JA Ttis", 1965.

Elektrotechnika ir mechaf T. 4. V., „Mintis", 1965. 291 su iliustr. (Lietuvos TSR Minis to rų Tarybos Valst. aukšt. ir spe Žfl vid. moksl. k-tas. Lietuvos TS tu aukšt. m-klų mokslo darbai). St rij lietuvių1 ir rusų k. ly ŽEMES ŪKIS su, Gurklys, B.. Žemės ūkio įm nių finansai ir kreditavimas. V M dovėlis žemės ūkio technikun ir žemės ūkio gamybos buha apskaitos specialybės moks! viams. V., „Mintis", 1965.

JI MEDICINA. Šiurkus, T. Bendroji chirurgi Vadovėlis respublikos aukšt. m dicinos m-kloms. V., „Mi 1965.

J LITERATŪROS MOKSLĄ J Jastrunas, M. Adomas Milo c vičius. V., „Vaga", 1965. Šių dienų lenkų rašytojoj" n į

S

rašyta meninė didž ofo biografija, kurios pagrindu imti memuarai, už-’aša1 laiš

GROŽINE LITERATŪRA » Amadus, Žoržis. Gabrielė. Ro manas. Vertė A. Baliulienė i D. Venclovaitė. V., „Vag. 1965 Rylskis, M. Vaivorykštė. V PRANEŠAME, KAD „Vaga", 1965.

Gončiaras, O. Žvangutis. No I „Tarybinio studento" redakciją šeštadlenį (spalio 16 d.) 12 vėlių romanas. Vertė J. Galvy dis. V, „Vaga", 1955. vai. kviečiami: GAMTININKAI: G. Trumplc- OOOOOOOOOOOOOOOOOOCC kaitė, K Švedas, J. Ketlerls.

Redaktorius SPORTO KATEDROS: M J. GIRDVAINIS Merkšaitis, A. Levickas ir P. Virbickas.

Korektoriai: A. KEPALAITE, i Prašome nevėluoti.

STANKAITYTE, A SKIUDAITI REDKOLEGIJA D. zenkeviciUte. Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tef Reiškiame gilią užuojautą dinlomantui Alfonsui KAZ­ fonas: 7-79-17.

LAUSKUI, jo mylimam tėve­ liui mirus Teisės fakulteto dekanatas ir visuomeninės organizacijos.

Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė.

Tiražas 2000 egz.

LV 12505

Užs. Nr. 58

■J X'

Ii q T D

Iii ta m ?

P) l

t k b t t