EINA NUO 1950 M.
RUGSĖJO 1 D. ANTRADIENIS
Nr. 25 (494). KAINA 2 kap.
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, NIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
KOMJAU-
Dirbam ir poilsiaujam Štai jau savaitė, kai mes atvykome į „Pernaravos“ kol ūki, i studentišką darbo ir poilsio stovyklą. Pagrindinio darbo kol kas neturime: vieną dieną dirba me vienur, kita — kitur. Iš dalies tai netgi geriau, nes įdomiau, daugiau Įspūdžių. Vaikinai daugiausia dirba prie statybos darbų, merginos veža malkas, šieną, malė durpes, o kitos ravėjo cukrinius runke lius, bulves. Ir nors akys pil nos dulkių, rankos suraižytos, visų veiduose nepamatysi ne pasitenkinimo šešėlio, visų
nuotaika gera. Po darbo ilgai nenutyla balsai sporto aikšte lėse, kultūros namuose. Jau spėjome suruošti kolūkiečiams nedideli koncertą, kurio metu ne tik skambėjo lietuvių liau dies dainos, linksmos interme dijos, bet ir kupletai apie kol ūkiečius. Kolūkiečiai ne tik maloniai priėmė jų nuoširdumą su tinkame darbe kiekvieną die ną. Už tai tariame jiems nuo širdų ačiū. FMF II kurso studentė Teresė VEIDAITE
TVIRTU RYŽTU Tarp iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkusių stojan čiųjų buvo galima pastebėti ir vaikinus žalsva uniforma, kurie skyrėsi nuo kitų klek ne įprasta laikysena, pavyzdingu tvarkingumu. Kaip tik su dviem iš jų man ir teko susipažinti prieš pirmąjį egzaminą. Tarp busi mųjų studentų iš karto paste bėjau du vaikinus taip gerai pažįstama slepiamos spalvos uniforma. Priėjęs pasisveiki nau ir, kas būdinga, gal būt, tik kariškiams, iš karto sura dome bendrą kalbą, pasijuto me lyg senais pažįstamais. Ir tai suprantama. Naujieji ma no pažįstami Julius Dermantas ir Zenonas Kazanavičlus, baigę vidurinę mokyklą, sva jojo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, ir šis jų noras tarnybos metais ne tik neiš blėso, bet dar labiau sutvirtė jo. Abu nusprendė tapti gim tajam kraštui naudingais žmo nėmis. Todėl ir Julius, ir Ze gaaM—
r
/t ,
\ /
,
A
............ ..
i
.
.■
. , _ )V(l£ pirmakursių rašomųjų darbų.
KA
nonas įtemptai ruošėsi stoja miesiems egzaminams. Tai ne buvo lengva. Karlo tarnyba nepanaši į darbą gamyklų ce chuose ar kolūkio laukuose. Ji reikalauja būti pasiruošu siam dieną ir naktį, kiekvieną valandą įvykdyti savo parei gą, visada tvirtai ir budriai stovėti Tėvynės sargyboje. Tačiau Julius ir Zenonas,’ bū dami kovinės ir politinės pa rengties žymūnais, kartu su gebėdavo rasti laiko ir vidu rinėje mokykloje išeitos me džiagos pakartojimui. Ir nors kartais po nelengvų taktinių pratybų ar po nemigo nakties, praleistos dalinio vidaus tar nyboje, jausdavosi nuovargis, praleisdavo su knyga rankoje. ,Ir atkaklus darbas davė savo vaisius: abu kariai sėkmin gai išlaikė stojamuosius egza minus. Juliaus lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos ži nios buvo įvertintos „labai ge rai“. Vyt. LESCINSKAS i
■■
m
—
FotoreportaŽas.
- ’-------------------------------------------------------------------------------------------------------------
L
>Y(Fotoinf ormacj ją.
NUMERYJE-
prisimiruis darbo ir poilsio
LiterątCrinis skyrelis. rioB paauglių auklė
kuJ
.
i k
c
;
Spausdiname tris pirmakur sių rašinėlius, kurie per sto jamuosius egzaminus buvo įvertinti penketais. -----------------IRTIES kamera. Sun kios ir tamsios sienos, vienintelis šviesos spin dulys, prasiveržęs pro siaurą langelĮ. Atrodo, tamsa vis la biau ir labiau sukausto vieni šo žmogaus širdį. Klek čia bu vo dejonių, ašarų, maldų. . . Bet štai dar jaunas, barzdo tas žmogus. Jis neaimanuoja Ir nesimeldžia. Jis dirba. Pas kutines savo gyvenimo valan das jis galvoja apie tolimą ateitį, apie nuostabų, begalinį pasaulį, apie žmogaus drąsą ir reaktyvinio variklio darbą. Tai rusų revoliucionierius Nikolajus Klbalčičius. Man atrodo, kad giliai prasmingas yra tas faktas, jo mintis apie kosmoso užkaria vimą pirmą kartą atėjo i gal vą revoliucionieriui, žmogui, kovojusiam už naują pasaulį, pasiruošusiam sugriauti visa tai, kas paseno, žmogui, kuris svajojo pertvarkyti visą gy venimą, kuris paguldė galvą už kitų laimę. Žinoma, Kibalčičius kai kur klydo savo poli tiniuose įsitikinimuose, bet ši revoliucinė dvasia jo nepali ko iki galo. Pati mintis apie kosminės erdvės užkariavimą yra revo liucinė. Apie tai negalėtų sva joti menkos sielos žmogus, tai negalėtų įvykdyti žmogus, ku ris nesijaučia viso pasaulio šeimininku. Todėl visai natūralu yra tai, kad kosminės erdvės už kariavimą pradėjo tarybinis žmogus. Kai man buvo penkerl me tai, aš turėjau draugę, su ku ria amžinai ginčydavausl. — Žinai, — pasakiau jai vieną kartą, — dangaus nėra! — Kaip tai? — Man tėvelis pasakė, kad nėra. Tai mums tik taip atro do, kad yra mėlynas gaubtas
M
Tarybinis žmogus-kosminės erdvės užkariautojas o iš tikrųjų nieko nėra. ro, o mūsų rimtas ir visuomet — O jeigu labai ilgai lipsi santūrus fizikas kaip vėjas laiptais į viršų, tai niekur ne- įbėga į klasę, mosuodamas užlipsl? dienynu. — Ne. Ten yra tik erdvė. — Girdėjot naujieną? Ma — Ką tai reiškia? tot, ką reiškia ipokslas? Ma — Nežinau. Bet ji yra be tot. ką reiškia fizika! Žinoma, galinė. fizika! O ką Jūs manote? Ma — Nesuprantu. . . tot, ką reiškia žmogus! Aš taip pat nelabai supran— Kas atsitiko? Mes nieko tau, ką reiškia ,,begalinė nežinom... — Išgirdęs tokį mū erdvė“, bet buvau tvirtai įsi sų atsakymą, mokytojas klek tikinusi, kad tėvelis žinojo nuosekliau mums paaiškina, viską. Todėl nuo to laiko ir kas atsitiko... pradėjau galvoti apie tai, kas Vėliau man daug kartų te yra ,,dangaus★ *vietoje “. ko ir. tur būt, dar teks gal * voti apie balandžio dvyliktos — Tėveli, tu matei tuos dienos įvykį. Bet tą dieną keistus brėžinius naujam žur jokios rimtos mintys man į nale? Aš jų visai nesupratau. galvą neatęjo. Tą dieną visi Apie ką ten parašyta? kas buvo perdaug gera. Besi — Apie raketą. Bet tų brėžinių tu dar nesuprasi. Ten parašyta apie tai, kad, gal būt, Jau greitai žmonės skris į Mėnulį. — Nejaugi tai gali būti? — Taip. Žmogus gali pa daryti viską. Mūsų šalyje mokslininkai jau galvoja, kaip sukonstruoti kosminį lai vą, kur galėtų skristi žmogus. AUGELIS dalykų, ku *** rie įsilieja į žmogaus gyvenimą, praturtina ir Saulėtas balandžio rytas. Mokykloje vyksta pamokos. papildo jo harmoniją. Žmo Bet kažkodėl mūsų fizikos gaus gyvenimą sudaro begalė mokytojas, labai punktualus dienų, mėnesių, metų, kurie nesugrąžinamai. žmogus, šiandien smarkiai vė prabėga luoja. Pagaliau, durys atsida- Kiekvieną dieną žmogus susi
juokianti saulė. Tyras oras. Linksmi, kažkur skubą pra eiviai. Iškilmingas diktoriaus balsas. Mūsų buto sienos. Iš margintos popieriaus lapeliais su brolio perrašytais TASS-o pranešimais. Tik man buvo gaila, kad tokia diena baigė si. Tokia diena!.. *** Žinoma, tai buvo tarybinis žmogus, komunistas. Kitaip negalėjo būti. Jaunas žmogus. Linksmas. Paprastas. Panašus į daugelį kitų žmonių. Pana šus į visus tuos mūsų šalies darbo žmones, kuriuos vadi name kosminės erdvės užka riauto jais. Maja RABSTEINAITĖ I k. fizikė
Literatūros vaidmuo žmogaus gyvenime
duria su darbu, literatūra. Žmogus dirba, mokosi, skaito — gyvena. Literatūrai lemta žmogaus gyvenimą padaryti gražesnį ir kilnesnį. Eidama gatve, ma tau dailų namą. Jo viduje lie jasi elektros šviesa, nerūpes tingo juoko čiurlenimas, virš kūdikio lovelės palinkusios motinos lopšinė, girdisi radi jo garsai. Sis namas — vienas iš daugelio miesto namų. Jis, nu daug gražių ir malonių kaip ir kiti namai, kupinas gyvybės, alsuojančios laisvai valandėlių. ir nevaržomai. Sį namą statė Prisimenu ir savo draugus, statybininko, tarybinio žmo inksmus ir nuoširdžius Mask gaus, rankos. Jos dėjo plytą prie plytos, jos išaugino šį vos studentus. pastatą protu, širdimi ir jėga. Baigęs statybininkas nuėjo į kitą statybos aikštelę, kad ir ten įsikurtų gyvenvietė, kles tėtų gyvybė, augtų naulas žmogus. Anie statybininką, kuris nenaliko jokių atmini mo ženklų, bet pastatė šiltą, jauku butą, niekas nesužinos. Bet literatūrai viskas įmano ma. Joie mes atrasime tvirtą, muskullngą. pilną energijos ir jėgos statybininko figūrą, su žinosime jo lūkesčius, ateities planus. Literatūra iškelia ne vien žmogaus darbą. Joje iš kyla taip pat ir dvasinis žmo gaus pasaulis. Tik literatūros dėka mes Išsiugdome atsakomvbės ir dėkingumo jausmą tiems, kas kovoto dėl mūsų laimingos vaikvstės ir jaunystės, kas dabar kuria šviešią žmontlos ateiti — komunlzma. Knygoje, tame nenutrūkstamame ir gyvybingame laide tarp žmonių.
D
Vasaros aidai
G. GRINEVIČIAUS Vasara praėjo. Praėjo, pa likusi naujus įspūdžius, pa matytus naujus kraštus. . . Pa liko. . . nuotraukos. Aš vartau jas, ir prisime-
i
Nukelta
NYGOS... Rodos, tiek daug Jų skaityta: atė jau Į pirmą klasę, o su manim kartu ir ,,Saulutė“, „Skaitiniai“. Knygos Išmokė mane ištarti ir parašyti pir mą žodį, suprasti Niutono binomą, išmokė pajusti meilę nuskriaustam ir neapkęsti pa vergėjų. Knyga man atskleidė tai, ko aš ieškojau ir ko be viui, kurį net seni vokiečių jos pagalbos, aišku, nebūčiau karininkai vadino nepagauna radusi. Literatūra traukė ir mu. Jis atliko žygdarbį. Gy viliojo mane, kiekvieną kap- venime visada atsiranda vie tą tapdama vis artimesnė tos jiems, kilniems ir dide man. Joje aš radau atsaky liems žmogaus darbams. Žy mus į begales klausimų, kurie gis — didelis, karžygis — Iškildavo man ir darydavosi mažas. Prisiminkime jį, parti zaną Llonią Gollkovą. Man vis palnesnj. Atmenu, tada aš buvau ket jis visada buvo gyvas. Tai buvo knyga — tieno virtokė, ir mama padovanojo man knygą. Ji buvo paprasta žmogaus gyvenimas, darbai, ir visiškai panaši į kitas, ma žygdarbiai. O kiek dar tokių no anksčiau turėtas. Atver- knygų, kurių herojai žavi sa člau pirmą jos puslapi... Lio- vo kilnumu, žmogišku gro nla, paprastas, judrus berniu žiu! Ir kas jis bebūtų — kal kas Lionia, kuris taip mylėjo vis iš Guzevlčiaus romano, savo mamą, draugus ir mėgo apysakos veikėjas ar eilėraš žaisti. Ir šio mažo berniuko čio lyrinis herojus, — už širdy tilpo didžiulis jausmas šviesų ir gražų jo paveikslą — meilė Tėvynei, meilė kraš aš visada būsiu dėkinga kny tui, kurį negailestingai trypė gos autoriui. Su jo herojais fašisto koja. Skaitau ir ste lžlaugiuosl, liūdžiu, juokiuos. biuosi: „Iš kur valkui tiek !r noriu, kad manasis būtų drąsos?“ O jam tada tebuvo nors šie ktiek panašus į Marytrylika, gal daugiau. Trylika ;ės, Zojos, Olego. Su savo 11metų, kai pirmą kartą atėjo i partizanų buri. R negalima eratūrlniais herojais aš klajonepavydėti tam nutrūktgal- u svajonių takais, myliu juos
K
A t k e lt a Laikraštis, knyga žmo gų auklėja iš pačios anksty viausios vaikystės. Vaikui mo tina dainuoja dainą, dekla muoja eilėraštį. Vėliau jau pats valkas varto knygą, sten giasi Įsiminti jam mažai su prantamus žodžius. Lyg skaid rus saulės spindulys į vaiko pasaulį įsiveržia naujas drau gas — knyga, kuri jam atve ria naują, paslapčių pilną pa sauli. O paskui vaikas auga, auga ir jo dvasiniai poreikiai. Ankstyvesnioji literatūra nebepatenklna jo jausmų, vaiz duotės. Kartais žmogus ne Iš kart suranda savo tikrąjį gy venimo kelią, nuklysta klyst keliais. Ir kas gi gali tada jį paguosti? Kas gali duoti at sakymus, Išsamius, aiškius, į daugelį jam rūpimų klausimų? Taip, tada reikia žmogiškos šilumos, nuoširdaus žodžio ir paramos. Bet ar sugebės į viską atsakyti draugai? Tada žmogui padeda irgi artimiau sias draugas, geriausias mo kytojas — literatūra, kurioje sukaupta Ištisų kartų gyveni mas, žmogaus gyvenimiška patirtis. Literatūra — tai ne vėjas, kuris sušiurena žiem kenčius, nudžiovina prakaituo tą kaktą. Literatūrinio kūri nio mintis įstringa į atmintį visam gyvenimui, suauga su žmogaus mintimis, lūkesčiais Ir viltimis. Literatūros dėka perversmas žmogaus širdyje gali įvykti ne iš karto, bet palaipsniui, diena po dienos brasta nauja pažiūra į gyve-
Literatūros vaidmuo žmogaus gyvenime
nimą, darbą, žmones. Literatū ra parodo žmonėms tai, kad kiti žmonės dirbo, gyveno tik tam, kad ateities kartos gy ventų dar geriau, dar nuosta biau. Literatūros poveikis žmogui niekada neblankstantis, visada savotiškai naujas. Bet literatūrai žmogus irgi kelia reikalavimus. Ji privalo tarnauti liaudžiai, ateičiai, turi būti ginklu visoms pasau lio tautoms, kovoje už laisvę, nepriklausomybę, duoną. Lite ratūra privalo kovoti už tai, kad žmogus mylėtų gyvenimą, būtų atidus viskam, kas gera, kilnu, pažangu. Literatūra niekada nepasensta. Mūsų, tarybinė, literatūra suprantama ir kolūkiečiu!, ir darbininkui, Ir Inteligentui. Ji tarnauja visų dirbančiųjų poreikiams. Pažangią literatū rą mielai skaito tarybinis žmogus, Lumumbos Ir Gizengos Idėjų šalininkas, Laisvės salos gyventojas. Kiekvienam skaitytojui literatūra daro sa votišką įtaką: vieną priverčia susimąstyti, kitą atkakliau dirbti Ir mokytis, mokytis ir kovoti. Literatūra draugas tam žmogui, kuris myli darbą, mokslą, stengiasi į literatūrą atnešti kažką nuostabaus, nau jo, bet ji pliekia ir demaskuo ja tuos, kurie biaurlsi darbš čiomis, suskirdusiomis ranko mis. Literatūros poveikis žmogui neišskaičiuojamas. Kiekvienas žmogus, kuris no ri pažinti kitų žmonių gyve nimą, turi gerai pažinti lite ratūrą — žmogiškumo idealų ir gėrio nešėją. Onutė KAZIUKONYTE I kurso lituanistė
ir skiriu nemaža eilučių savo dienoraštyje. Visada, kai man būna sunku, aš prisimenu Gy lį, bebaimį kovotoją Iš Voinlč romano. Ir klausiu: „Pasakyk, ką darytum tu?“ Jis tyli, bet aš matau jį, matau drąsų, nie kad nieko nebijantį. Ir darosi gėda. Gėda, kad šalia tokių, kurie gali iškęsti viską, gyve nu aš, kuriai net ir menka smulkmena atrodo nepakelia mai sunki. Savo svajonių keliais aš veduosi septynmetį Baltušio piemenuką, nuskriaustąjį Jo niuką, Žemaitės „Nelaimingų vaikų“ herojus. į mano atei ties rytojų keliauja Marta iš „Mirties vardas — Engelchen", Veronika, savo mirtimi paskelbusi protestą tamsai, fanatizmui. Savo paprastumu trauka „Usnynės“ herojai, „Jaunosios gvardijos“ didvy riai. Su jais dalinuosi savo pergyvenimais, ateities svajo nėm, planais, viltimis. Ir kai kartais pritrūksta jėgų, krūti nėje darosi siaura, o skruos tais rieda ašaros, ant mano galvos uždeda savo nematomą ranką Gorkio motina. Ir būna skaidriau. O kai man reikia atlikt atsakingą darbą, aš vi sada prisimenu S. Nėries „Bol ševiko kelią“. Prisimenu ir kartoju žodžius: „Leninas ne miršta niekad niekad!“ Klasė je jo portretas kabo ties ma no suolu. Ir visada, kai aš, gavusi gerą pažymį, grįžda vau į suolą, matydavau jo akis, kurios žvelgdavo į ma ne su pasitikėjimu. Atrodė, iš juodų portreto rėmų aš matau tą, kuris „veda liaudį kylančiom bangom“. Matau aukštą, protingą kaktą, giedras akis, malonų žvilgsnį. Prieš mane — genijus. Žmogus, didis pro tas, geležinė valia. Žinau, kad ir kiek metų beprabėgtų, dau gelis jaunų žmonių prie jo portreto galvos apie gyveni mą, jo prasmę, ieškos atsaky mo. O klausimų tiek daug. Ypač, jei tau dar tik pradėjo šypsotis aštuonioliktas pavasa ris. Klek daug kelių! Kuriuo man pasukti, Marta? Tavo gy venimas, tavo kova visada bus man pavyzdžiu meilės, kuria
žmonės myli Tėvynę. Aš ži nau, kad tu pasakysi: „Žmo gaus gyvenimas — prasmin gų darbų seka. Ir gyvenda mas žmogus turi išmokti au kotis. Aukotis, tam, kad kiti galėtų džiaugtis laime, kad niekad nepasikartotų Ploštija“. Ačiū, Marta. O ką man sako J. Degutytės lyrinis herojus? Girdžiu: Atverkime save ateinančių epochų vėjąms! Tai mūsų amžius. Mūsų sielvartas ir džiaugsmas. Tai mūsų kaujo nenutildoma giesmė. Gyvenimas. Trumputė aki mirka milžiniškuose šimtme čiuose. O kokia ji kartais būna prasminga! Kas suskai čiuos tuos gyvenimus, kurie pragyventi kovojant? Kas? Knygos. Kiekviena knyga — kažkieno siela, kažkieno džiaugasmas ir ilgesys. O kiek dar bus prasmingų gyve nimų, kiek bus gražių knygų. Juk gyvenimas — tai taip pat knyga, kurią rašo, kas gyve na... Ir tai, kokia ji bus, pri klauso tik nuo jo. Visą gyvenimą aš būsiu dė kinga tiems, kurių šviesūs paveikslai lydėjo mane, su kuriais aš dalinausi svajo nėm, kurių kiekvienas turėjo savo kertelę manoj širdy. Iš Joniuko lūpų aš išgirdau skun dą prieš tuos, kurie engė ir Išnaudojo žmones, supratau, kaip skiriasi mano ir Jo gy venimai. Skaitydama „Gylį“, aš pajutau, kiek daug priva lo ir gali iškentėti žmogus, kai jis turi prieš save kilnų tikslą. Literatūra atėjo į mano gy venimą, atsinešdama su savi mi šviesius didvyrių paveiks lus, naujas svajones, naujas pažiūras, atnešdama šauksmą. Tą, kuriuo žmogų šaukia že mė, tą, į kurį negali neatsi liepti. Ir noriu eit per gyve nimą, niekad nebūdama sve čiu, niekad nesilenkti vėjams ir neieškot smėliu barstytų takelių. Taip man liepia kny gos, taip mane moko jų he rojai. Ir kus aš bebūčiau, su manimi kartu gyvens Gylys, Marta, Veronika, Joniukas. Tai, kas sunku, man padės su prasti Leninas, niekad neleis nuleisti galvos Marytė, Zoja, Olegas, kur būsiu aš, bus ir mano mylimiausios knygos, mano brangūs ir taip mėgsta mi literatūriniai herojai. Gražina ARLICKAITE I k. lituanistėj
NAUJOS KNYGOS GROŽINE LITERATŪRA
kaitė Dail. V. Kalinauskas. Sprindis, A. Ateina šešta Bieliauskas, Alfonsas. Mes dienis. Apsakymai. V., „Va dar susitiksim,' Vilma! Roma ga“, 163 p. 8.000 egz. 32 k. nas. 2-asis patais, leid. V. Zoščenka, M. Paskutinis Promet, L. Kaimas be vy nemalonumas. Feljetonai. rų. Romanas. V., „Vaga“. Skabeika, Leonas. Vidur MENAS nakčių aikštėse. Parengė ir Ciunis, L. Mečys Chadarapaaiškinimus parašė A. Sluc- vičius. .
Studentiška vasara baigėsi. Baigėsi dar bas kolūkiuose. Į au ditorijas pasipylė bū riai studentų. Studen tiška vasara liko tik prisiminimuose. Apie
TIK TRYS DIENOS... 1964. liepos 25 d. šeštadienis Mūsų sportininkai Marytė G., Julytė K., Tadas P. nutarė gerai pasitreniruoti, mat va kare laukė „atsakingos“ var žybos su kolūkio jaunimu. Dalis merginų išsiruošė į Cekišklų gyvenvietę, išsiųsti telegramų ' draugėms: pasvei kinti vardo dieną, o tuo pa čiu atnešti draugėfms „trūks tamų“ prekių: juk artimiau sia parduotuvė tik Cekiškėse. O ką gi darė kiti? Vieni, Iš pasilikusių, „Išnaudojo" karš tus saulės spindulius, kiti nu tarė sutvarkyti, anot Stasio S., savo „foscijas“, t. y. skal bėsi. Nepastebimai greitai eina laikas! O po pietų beveik visi patraukėme į netoli esantį avietyną. Prislvalgėme Iki soties šviežių didžiulių avie
čių ir dar atsinešėme į namus kompotui. Į pavakarę susirinko jauni mas. Prasidėjo varžybos. Sį kartą jos buvo keistokos: merginos žaidė su vaikinais. Kas gi laimės? Pasirodo, mū sų merginos ne tokios jau labai silpnos. Tik kelių taš kų skirtumu jos pralaimėjo. Šeštadienis... Šen bei ten pasigirsta armonikos garsai. Jaunimas traukia į gegužines. O kaip gi mes pateksime? Juk mes nieko nežinome. Bet mū sų nepalieka mūsų nauji drau gai. Ir štai didžiulis būrys patraukia į Balandžius, o pas kui kelionė su mašina, ir mes. . . gegužinėje. Bet kas tai? Įėjimas su kapeikomis. O mes jų neturime. Derybos... ir būrys studentų — aikštelėje. Gera kapelos muzika, geras oras, nuostabi lempų ir mė-
EGZAMINAS Statybininkas J. Daugirdas buvo rūstus, kaip ir studen tai. Kiekvieną minutę ant pa stolių šliaužė gegnė po geg nės .Z. Zepčlko ranka taikliai kalė plaktuku ilgiausias vinis. Tik šis nespėjo pasisukti, ir jau Z. Kiaupa plūkliuku lygi na išsikišusius gegnių galus. Alg. Junevičius priima išpiaustlnėtas lentas ir bema tant jomis pritvirtina gegnių apačią. Ir jei vakar ant pastolių retkarčiais užsirūkydavo vy rai — dabar jie, rodėsi, tai buvo pamiršę. Plaktukų dūžiai, piūklo verkšlenimas ir statybininkų kalba liejosi nuo pastolių vir šaus. O pamainos viršininkas J. Abaravičius ir lituanistas J. Varnauskas jau baigia mū ryti pastato galą. Mat, jie nu sprendė, kad reikia ne tik gegnes iškelti, bet ir baigti mūrijimą. Dar nebuvo baigta kalti pa skutinė gegnė, dar tik buvo įpusėjusi „gauriškos“ saulės diena ir pietų niekas nebuvo užsinorėjęs, kai prie pastato G. Tekorytė ir R. Montrimaitė atnešė nupintą vainiką. Nepraėjus nė pusvalandžiui, per visą Gaurę nusirito džiaugsmingas „Valio!“ Z. Zepčlkas, Alg. Junevi čius, Z. Kiaupa, padedant kol ūkio statybininkui J. Daugir dui, iškėlė vainiką. . .. Vos grįžo paskutinis studentų būrelis nuo Sešuvio krantų į stovyklą, kažkas pranešė: „Draugužiai, laikyki tės, ketvirtą valandą kolūkio pirmininkas ateina priimti at likto darbo“. Atrodė — nieko baisaus. Bet kai išvydo į statybos aikštelę skubantį pirmininką su visu tuzinu kolūkio statyblnlnkų-veteranų, kai kurių net
plaukai pasišiaušė. Visi dėb čiojo į tą pusę, iš kur artėjo pulkas vyrų. — Komisija, — sunkiai at gaudamas kvapą, vos ištarė pamainos viršininkas J. Aba ravičius. Bet jie nebuvo tokie nar sūs, kaip dėstytojai, ir nesodi no už stalo (net ir bilieto traukti nedavė) — jie tik linkčiodami pasisveikino ir... nudrožė tiesiai į būsimo grūdų sandėlio vidų. Lėtai slinko sekundė po se kundės. — Ar išlaikys mane, drau gai studentai? — visi užver tė galvas ir pamatė į gegnes įsikibusį pirmininką. . . Stu dentai tylėjo. Pastato viduje girdėjosi karštos kalbos. O vainikas virš gegnių, gaivaus vėjelio pučiamas, palengva siūbavo, pasisukinėdamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Praėjo gal dešimt minučių (bet studentams atrodė, kad visas pusvalandis). Iš pastato išėjo pirmininkas, paskui kol ūkio statybos brigadininkas A. Cereškevlčius, statybos meist ras J. Juškys ir kiti, kurių studentai dar nepažinojo. Pa mainos viršininkas sušunka: „Pamaina ramiai!“ Prieš vie noje linijoje stovinčius studen tus akis į akį, petys į petį iš sirikiuoja ir „egzaminatoriai“. Tyla. Ir gal visą minutę. Tik paskui trejetą žingsnių paėjėjęs į priekį pirmininkas palengva pradėjo pirmuosius žodžius. Kolūkio pirmininkas Petras Rudys studentų darbą Įverti na labai gerai. Net netikėjo, kad tos studentų rankos, ku rios per fnokslo metus vartė knygų lapus skaityklose Ir au ditorijose, dabar tiek per dvi savaites padarys. J. GIRDVAINIS
nulio šviesa žavi tuos, kurie pirmą kartą gegužinėje. Salta, bet dainuojant daro si šilčiau. Ir mes dainuojame. Su daina lengviau gyventi.
ją pasakoja ir šios dvi nuotraukos. Pirmoje jūs mato te universiteto stu dentus, dedančius pirmąsias plytas Tau ragės rajono „Leni
no keliu“ kolūkyje. Praėjo nepilnos še šios savaitės kruopš taus ir sunkaus dar bo. Keitėsi pamai nos, žmonės. Ir štai, apačioje, jūs matote
studentiškų rankų dovaną kolūkiečiams. Dabar į šį sandėlį pilamas naujas bran dus 1964 metų der lius. J. GIRAITIS
1964. liepos 26 d. Sekmadienis „Nedirbti — sunku, bet mes nebijome sunkumų“, pasa kė mūsų visų gerbiamas Eu genijus sekmadienio rytą. Antrą dieną turime laisvą. Šią dieną- mes nieko įdomaus neatlikom. Gerokai snaudėje, truputi žaidėme, o po vakarie nės visu būriu Iškeliavome į kaimo Jaunimo vakarą. Drau giškas kaimo jaunimas. Jis moka ir padirbėti, ir pasilinks minti, ir padainuoti. Su tokiu jaunimu niekur nepražūsi! 1964. liepos 27. Pirmadienis Pastoliai iškelti dar aukš čiau. Akivaizdžiai matomi mū sų darbo savaitės rezultatai. Todėl dar su didesniu entuzi azmu visi šiandien dirbam. Nes mums beliko tik penkios darbo dienos, o šeštadienį atsisveikiname su darbo ir poilsio stovykla. Tikriausia, liūdna bus ją palikti. Gal ta diena ir praeitų kaip kitos, jei ne vienas ir tragiškas, ir linksmas atsiti kimas. O buvo taip. Darbas ėjo visu tempu. Eugenijui prita riant „opa!“ paduodamos ply tos „pasavimo“ budu, sutraš kėjo pastoliai, pasigirdo išgąs dintų merginų šauksmai. O ant vienų pastolių buvo trys meistrai: Vytas, Stasys ir dėdė Jankūnas. Kiekvienas su savo plytomis, skiediniu! Pas toliai neišlaikė ir mūsų meist rai Iš „padangių“ su triukšmu prlslžemino. Išsigando ir mer ginos, ir statybininkai, nes vaizdas buvo balsus: nuo sie nos kritusi plyta patalkė Vy tui į galvą, kuris Išbalęs tie siog nesusigaudė, kas atsiti ko. Stasys atsidūrė po lento mis, o dėdė Jankūnas atsidūrė tarp mūrinės sienos ir lentų. Jo pasikeitęs veidas pranaša vo, kad atsitiko balsus daly kas. Perbalęs inžinierius išne šė ant rankų dėdę. Visi galvojo, kad dėdei koja su traiškyta. O štai nukentėję „išnešti“ į pievelę. Ir diagno zė: dėdei Jankūnui gerokai su trenkta pėda, bet jokio lūžio nėra, Vytui perskelta galva, bet žaizda nebaisi, (jeigu net siūlių nereikėjo), o mūsų Sta nislovas tik gerokai apsidras kė. Dėl viso pikto, dėdė Jan kūnas ir Vytas buvo nuga benti į medpunktą, iš kurio jie grįžo linksmi.
Medicinos fakulteto III pamaina Kėdainių rajono „Ąžuolo“ kolūkyje
Dirbam ir poilsiaujam Trumpam nutyla monotoniš kas kuliamosios ūžesys. Jį pa keičia linksmi balsai,“ juokas, daina. . . Skelbiama nedidelė pertrauka. Susiburiame į viej ną ratą, susėdame. Neatskirsi, kur kolūkietis, kur studentas Juk ir mes, II kurso geogral fės, neilgam esam kolukietėsį Gal būt, iš šio rato mus labiatį išskiria Jaunatvišku džiaugsi mu spindinčios akys, dažnlaū Išsprūdęs nusistebėjimas, ato-i dūsis, kartais juokas. . . Tar pusavy šnekučiuojamės. Kaikam apie daug ką, o svarbiau] sla, apie darbą, tą, su kuriuo jau mes susigyvenom, apslį pratom. Juk jau geras laiko gabalas, kaip mes, ketvirtoji pamaina, esame Kėdainių ra jono „Rytų aušros" kolūkyjeAtvykom čia dirbti Ir poil siauti. Ir štai — Jau spėjo įpusėti antroji darbo savaitė. Per šį laiką gerai susigyve nom su vietiniais kolūkiečiais, kaimo jaunimu. Dažnai į mū sų stovyklą užsuka kolūkio pirmininkas, agronomas. Kiek mes suprantame, jie įsitikinę, kad mums sunku, nes dirbam lauko darbus pirmą syk'£ Aiš ku, daugeliu^, iš musų septy niolikos merginų anksčiau tik rai neteko laikyti rankoje sunkių šakių, grėblio . . . Pir mosiomis dienomis buvo ne lengva. Nuo dyglų raiščių skaudėdavo rankos, jausda vom nedidelį nuovargį. Pri prasti mums daug padėjo no ras įveikti sunkumus, jaunys tė, jėga, veržlumas. . . O svarbiausia — patys žmonės,
tie, su kuriais jau dabar dir bam ranka rankon. Buvo Ir tokių ftvejų, kada žiūrint į su varžytas rankas Ir kojas, ypač, jaučiant nuovargį, apimdavo kažkoks nusivylimas, nepasi tikėjimas savo jėgomis. Bet kolūkiečiai mus visur išgelbė davo, tiesiog ištiesdavo drau gišką pagalbos ranką. Dabar jau mes drąsiai sakom: „Ne, mums nesunku! Nesunku to dėl, kad pamilom šį darbą, mumis rūpinasi, o svarbiau sia, jaučia mūsų paramą. Trumpų poilsio valandėlių metu klausomės įdomių kol ūklečlų pasakojimų apie senovę, baudžiavos laikus. Dažnai jie nedrąsiai už simena apie kolūkio ateitų apie tai, kad ateity visi kol ūkio lauko darbai bus ,,me chanizuoti“. „Jau mes nesu lauksim tų laikų, — sako jie, — bet musų valkai Ir anūkai tikrai sulauks“. Netrunka praeiti tos trum pos poilsio valandėlės, ir vėl klmbam į darbą. O pasibaigus darbo dienai, stovykloje pasi girsta muzika, daina. Ruošiamt<- bendram vakarui — koncertui su kolūkio jaunimu. Jau spėjom suruošti poilsio vakarą tema „Ar tu tiki?“, kuris praėjo gana įdomiai. Daug dar esame užplanavę Žodžiu, stengiamės ne tik pa tys turiningai ir linksmai pra leisti laisvalaikį, bet, kiek ga lima, įtraukti ir kolūkiečius.
G. SPIECIŪTĖ II geografų kursas
*
LITERATŪRINIS
Vidas MARCINKEVIČIUS Balandžiai ant stogo. Karšta nuo žemės, nuo sienų. LIEPA Ir nuo drabužių karšta. Per dieną — vandens Ramybė užgula sielą neramus aliarmas, Kaip seklumą senstanti Žvirblis inkilą pasisavinęs, barža. Kvapas žolės ir sodų, Keliai žmonėmis krykščia, Ir snaudžia daiktai, jų Remigijus GRAŽYS atstumai. Kartu su ankstyvu rytmečiu RUGPIŪTIS giliai. Svaigsti nuo moters artumo. Rugpiuty krenta žvaigždės, Su karvėm moteris vienatvėj Rugpiūtls kvepia rugiais. kalba, Kaskart — mažos ir blankios Ir žmonės ilgai dar vaikščios Ir ją supranta tylūs gyvuliai. žvaigždės. Pievomis ir laukais. Rugiai Ir obuoliai bręsta. Ir girdis balsas paprastas ir Užmaršaty — šėlsmas, Rugpiūty rašau tau laiškus, aiškus. pavasario maištas, — Rugpiūty gelsva, ramu. . . Čia juokias, pyksta arba vėl Ramiai Ir giliai visi mąsto. Ešeriai Saka j uos garsiai ramus. . . Rugiapiūtės Išblėsęs laukimas taškos Vienatvė Išmokino kurti Po kaitros ant baltų seklumų. laiškus, Kaip žalias atolas atauga. Liepa. Ir kaip laukinį Draugus branginti Išmokino Ir ateina dažnai man Į sapną mus. Viskas vilioja ir traukia. Draugai Ir geltoni daiktai. ♦ Užmiegant girdžiu, kaip O medžiai girdi, kaip Lapus vers knygos, gulinčios lietus tyliai kapsi, kiekvieną kartą ant stalo. Tarsi prakaitas laša lėtai. Šaltiniai skamba po žeme Lietus ant stiklo lango Rugpiūty rašau tau laiškus. . . giliai. praviro ir ant palangės: Visur trumpa arba ilga Per naktį Juo dangus alsavo, Tik medžiai girdi, kaip vienatvė kalba, Ir kažin kur labai toli kiekvieną kartą Kai nepribėga prie namų griaustinis trankės. Šaltiniai skamba po žeme keliai. Ir vėjas, nežinia Iš kur atklydęs, — MINIATIŪROS Lyg iš kažkokio jau gyvento Jūra žarstė gintarą kartu pro Visatos begalybes. rudenio. Ilgai, su paprastais akmenėliais, Kam? Per naktį, per padangę žmogus, aptikęs jį, sukūrė le drėgną bridęs, Heroika gendą. Gi-iaustinis jau arti sustaugė Tėvas užsiveisė medelyną. tarsi devyni vilkai. Gatve moteris vedasi sūnų. Kartą išėjom jo pasižiūrėti. Sužiuro į daržus, Į stalą Ir į — Žiūrėk, tėve, koks nu — Neik ten, kur matai va lietų piepęs medelis. O dar ąžuo žiuojant, —moko. Žaibai. Ir gera atsibudus — Kad neaplenktų? las. . . jaust, — Ąžuolais ne gimstama Kad galvoje tik drąsios mintys žvaigždė buvo seniai už bet mirštama. pasilieka gesusi, tik jos šviesa, kaip Justinas SAJAUSKAS Ir kad griaustinis čia atėjo ta žmogiška mintis, skverbėsi
SKYRELIS
Na, Ir nemoka kalbėti! IStars žodį kitą ir spokso tai į lubas, tai Į sienas, tarsi ten būtų pa rašyta. Kitas gi paraus kaip vėžys, jrems akis į grindis, ir mikčiodamas murma tarsi per miegus; tikrai, ir pats užsnūsti gali. Dar kitas pasirašys ant po pieriaus, o paskui, neatsitrauk damas nuo jo, beria kaip žir nius į sieną arba slebizavoja „nejkaistomą druką“, pats ne galvodamas, ką sako. O kai ka da kad pasakys — tai nors už sikimšk ausis: nemoka savo kalbos! Vietoj daugiskaitos, žiū rėk, burbtelėjo vienaskaitoj, ga lininką įbruko ten, kur aiškus kilmininkas, arba įnagininką kyšt vietoj vardininko. O jau sakinių konstrukcija — baisu! -------------------- « w
PASISAKIAU Tiesiog nemokšos! Ir kam gi dar rodytis: nemo ki — tylėk, klausykis, kaip žmo nės kalba! 0 jeigu Jau išėjai — rėžk drąsiai, daug negalvoda mas. 0, .. Jei aš išeičiau, tai jiems parodyčiau! . . Nors, tie sa, dar niekada neteko išstoti susirinkime. Bet vis vien — nereiktų man žodžių kišenėse ieškoti. Visus pakerėčiau. .. Oratoriai pagaliau nutilo. At sistojo pirmininkaujantis: — Kas dar norėtų pasisaky ti? .. Aš susigūžiau, pats nejusda mas kodėl, tarsi iš instinkto.
— Niekas nekalbėjo Iš antro jo kurso... įdomu būtų išgirsti, ką nuveikė kurso komjaunuo liai... Kas gi pasigirs?.. Gal Teisutis? . . Aš visas nutirpau. Algis kumš telėjo man į pašonę: eik! — Mielai, — nusišypsojau, ir pakilau. Man buvo nelabai džiu gu, tačiau ryžausi: parodysiu, atseit, kaip reikia kalbėti.
Išėjau. Atsirėmiau į tribūną, ir, manau, kad dėsiu — tai dė siu. Pažvelgiau į salę — į ma ne spoksojo dešimtys laukian
čių aklų. Suvirpėjo mano ran kos, sulinko staiga susilpnėjusios kojos, suspurdėjo širdis... Bet tuoj susitvardžiau. Nutariau pradėti. — Aš pasistengsiu. .. supa žindinsiu... Jus... su... su mū sų. . . — man, rodos, pritrūko oro. Savo balso ir pats nepaži nau — silpnutis, tarsi iš po že mės. įkvėpiau giliai giliai ir tę siau, — komjaunuoliais... kom jaunuolių. .. darbu... — Ir nuti lau. Iš salės girdėjau: „drąsiau“, „garsiau“. . . Bet mano galva vi sai ištuštėjo — nesuradau nė vieno žodelyčio. Veidas, jutau, suliepsnojo. Kaltai nuleidau akis, ir susigėdęs palikau tribūną. Užėmiau savo vietą, senąją. . . V. SAVAITIS
♦XBX*---------—
ATSIPRAŠIAU...
Jie taip pat bus kosmonautais
J. GIRDVAINIO nuotr.
Pašėlusiai skubėjau siauručiu šaligatviu, energingai skindamas sau kelią tarp einančių. Ne vie nas Jų pasipainiodavo man po kojomis. Bet, atsitrenkęs ar tai J užsižiopsojusio šoną, ar tai į ranką, aš nesulaikomai veržiau si pirmyn. Aišku, ne vienas žvė riškai susiraukdavo, sviesdamas mano adresu vieną kitą įgelian tį žodelį. Nelabai aš jų klausiau si. Kas man! Tegul nevėpso. Juk mato — aš skubu! Beliko tik penkios minutės! .. O čia štai dar keiią užstojo dvi senės su pasiputusiais tink lais rankose. Išsiplėtojusios ant viso šaligatvio, šliaužia vėžlio žingsniu. Man nėra kada laukti, kol jos duos kelią. Aš šuoliu šmurkštelėjau pro šoną.. . Bet tas prakeiktas siaurutis šaligat vis! Užkabinau gi išpampusį
tinklą. Pabiro bulvės, obuoliai, pomidorai agurkai ir dar kai kas. 0 ką man daryti??? „Ne, aš nesiterliosiu su jomis! . . Nėra kada. . .“ Vikriai nusilenkiau ko ne iki žemės ir gailiai šypsoda masis garsiai ištariau: — Atsiprašau! Ir nuskubėjau savo keliu. Girdėjau dar man skirtus „ke rėpla“, „žioplys“, „begėdis“ ir pan. Bet man jau nebuvo kada, — būčiau parodęs, kaip viešai įžeidinėti! Ko gi dar burba?! Te gul susirenka viską, kol dar nesutrypė, ir keliauja toliau. Ki tą kartą jau žinos, kaip žiopso ti! Dar, matai, nepatenkintos! . . Aš juk iš savo pusės viską padariau! Atsiprašiau manda giai, pagal visas taisykles. V. VYTENIS
Kad vaikai tikrais vyrais taptų Jau treti metai, kai Uni versiteto komjaunimo organi zacija dirba auklėjamąjį dar bą su paaugliais. Daugiau kaip 150 studentų kiekvieną dieną po paskaitų skuba pas šefuojamuosius paauglius į namus, kartu mokosi, eina į koncertus, teatrą. Dažnai pa augliai apsilanko ir studentų bendrabučiuose. O kai ateina studentiškų darbų vasara, pa augliai kartu su vyresniaisiais draugais vyksta į respublikos kolūkius statyti gyvulininkys tės fermų, mokyklų, grūdų sandėlių. Beveik visą vasarą jie kartu dirba, ilsisi, sportuo ja, koncertuoja. Studentų ne sėkmės — paauglių nesėk mės, studentų džiaugsmai — paauglių džiaugsmas. Viskas bendra, viskas tavo ir mano. Gal būt todėl buvęs vagišius ir chuliganas Vytas P. dabar yra geras komjaunuolis, geras draugas. Stovyklose subrendo ir Ivanas Glezer. Tiesa, Iva nui dar reikia pakovoti už sa ve, bet, kai geri draugai šalia — nebaisu. Jie padės Ivanui tapti tikru žmogumi. Visus metus prie Universi teto veikė visuomeniniais pa grindais darbo jaunimo aš tuonmetė mokykla. Virš 60 studentų čia dirbo mokytojais, mokė paauglius primirštų al gebros veiksmų, mokė būti dorais žmonėmis. 14 vaikinų sėkmingai baigė aštuonias klases ir gavo mokyklos bai gimo pažymėjimus. Dirbdami su paaugliais,.mes
neišvengėme trūkumų: neturė jome patyrimo, kartais klydo me, buvome neteisūs. Tačiau mes susidūrėme su kai 'kurio mis kliūtimis, kurios trukdė mums ir kurios nepriklauso nuo mūsų. Todėl šiandien ir norisi, apie paauglių auklėji mą pakalbėti kiek platesniu aspektu. V. I. Leninas visais laikais skyrė nepaprastai didelį dė mesį vaikų auklėjimui. Kaip tik Iljičiaus iniciatyva dar 1918 m. buvo sukurtos komi sijos kovai prieš vaikų beglobiškumą. Leninas pabrėžė, kad šiose komisijose privalo dirb ti žmonės, turį pedagoginį išsilavinimą ir talentą, moką suprasti ir organizuoti darbą taip, kad kiekvienas jaunas žmogus išaugtų doru savo Tė vynės patriotu ir piliečiu. Vėliau šios komisijos keitė pavadinimus, buvo visiškai pa naikintos ir tik 1960 m. prie Vykdomųjų komitetų vėl at kurtos. Trys metai — trumpas laiko tarpas. Todėl nenuosta bu, kad nepilnamečių komisi jos dar neturi aiškios savo darbo krypties ir metodų. Nie kas nenuginčys, kokį svarbų vaidmenį jaunuolio formavi muisi turi gera, pavyzdinga šeima. Ir Jeigu vaikas vagis ir chuliganas, daugiausia kal tinami tėvai. Bet ką daryti motinai, turinčiai 5 vaikus, ku rie Jau išaugę iš „lopšelinlo amžiaus", tačiau dar per jauni įsidarbinti įmonėje ar gamyk loje. Iš ryto vaikai eina į mo
kyklą, o kai sugrįžta, i darbą išeina motina. „Pašeimininka vę“ namuose .vaikai išeina j gatvę. Vargu, ar čia visą kaltę galima suversti motinai. Dalį kaltės turėtume prisiimti mes, šios moters kaimynai, kurie nuoširdžiai užjaučiame moti ną, kad jos sūnus pateko į ko loniją, bet petvs nepajudino me nė mažojo pirštelio vaikui išgelbėti. Jeigu mes būtume visada ir visur dorais žmonė mis — sunkiai auklėjamų pa auglių nebūtųl • Man ne kartą teko dalyvau ti Vilniaus m. Lenino raj. Vykdomojo komiteto Nepilna mečių komisijos posėdžiuose. Mes pilnai įsitikinę, kad prieš „dėdules ir tetas“ sto vintys paauglys nesiklauso jų kalbų, o galvoja, kaip iš nešus „sveiką kailį“. Jam tie moralizavimai mokykloje, na muose, gatvėje tiek įgrisę, kad kartais jis bevelytų“ atsitūpti į koloniją — dėl šventos ra mybės". Todėl nereikia stebė tis, kad dažnai paaugliai ko misijose laikosi įžūliai, o suau gusieji netveria pykčiu, girdi, „kažkoks išverstaakis padauža šoka jiems į akis“. Draugai suaugusieji, reikia suprasti „paaugusius vyrus"! Jeigu pa augliai mokėtų giliai protauti, atsižvelgti į protingas pasta bas (dabar jos „tik ambiciją užgauna“), vertinti susidariu sią nepakenčiamą jų tėvų šei myninį gyvenimą suaugusio žmogaus protu ir širdimi, tai jie taip pat nepatektų į kolo
nijas! Man neteko girdėti, kad ne pilnamečių komisijos posėdžio metu, kas nors paauglio pa klaustų: — Pasakyk, valke, kuo tu nori būti. Ach, lakūnu? Gerai, Palauk priimamajame, kol baigsiu posėdžiauti, o paskui mudu eisime į aeroklubą. Pasakė valkui labai rimtai, nuoširdžiai ir paprastai. O po posėdžio iš tikrųjų abudu nu ėjo į aeroklubą. Galima ga rantuoti, kad šis paauglys nebeslamplnės gatvėmis, susiki šęs į kišenes rankas ir pasis tatęs marškinių apykaklę. Jis surado tokį užsiėmimą, apie kurį seniai svajojo. Deja, komisijose šito pa siūlyti paaugliui kol kas nega lima. Kodėl? Norint pasiūlyti, reikia turėti ką siūlyti! Dabar areoklubas visų norinčiųjų ne sutalpina, Pionierių rūmai „mažytė rankovė", kuri nuo susigrūdimo kiekvienu mo mentu gali plyšti. Tiesa, yra vaikų klybal prie namų valdy bų. Tačiau įdomiai dirbančių Kur rasti išeitį? Maskvoje ir kituose šalies miestuose yra pulki tradicija kovoti už namus be dvejetų, namus, kvartalus, gatves be nusikaltimų. Jeigu daugiaaukščiame na me gyvena sportininkas, jis privalo mokyti sportinių „gud rybių“ visų gyventojų vaikus, jeigu name ar kvartale gyve na inžinierius, jis turi mokyti vaikus radiotechnikos, avla-
Vasaros aidai Jau praėjo kelios dienos. Mūsų draugai jau spėjo susi pažinti ne tik su Vilniumi, bet ir jo žmonėmis. — Malonūs jūsų žmonės, — sakė svečiai mums. O štai šiose nuotraukose matote svečius prie paveikslų
modelizmo ir pan. Visą darbą organizuoja namų, kvartalų, gatvių tėvų komitetai. Ir var gas tiems, kurie blogai prižiū ri savo vaikus, girtuokliauja. Jie turi pasiaiškinti prieš visus namo gvventojus susirlnWmo melu. Čia, kaip niekur i’ur, pasireiškia mūsų san tvarkos devizas: žmogus žmo gui bičiulis, draugas, brolis. Gali skaitytojams kilti pa gristas klausimas — o kas gi vadovauja šiems komitetams? Milicijos vaikų kambariai. O pas mus, kai kurie milicijos valkų kambariai tik registruo ja paauglių nusikaltimus, ba rasi su ių tėvais, gąsdiną vai kus. gadina nervus sau ir ki tiems. Jie nesupranta, kad pagrindinis jų darbas organi zuoti profilaktini darbą. Deja, rezultatais kambariai kol kas negali girtis. Tai liūdi ia ir pernelvg palengva mažėjantis paauglių nusikalstamumas. Ir dar: pas mus yra tėvų komitetai prie mokvklų. Na mų valdvbų komitetai dau giausia rūpinasi paauglių kul tūringo laisvalaikio organiza vimu, o mokykliniai komitetai užsiima valkų mokvmo klausi mais. O juk mokslas ir „kul tūringas laisvalaikis“ yra ne atskiriami. ir todėl gana juo kinga, kai šiuos tarnusavvje nušilusius auklėjimo klausimus sprendžia skirtingi tėvų komi tetai, skirtingi žmonės. Seniai laikas visas šias komisijas „priartinti prie gyvenimo" „steigti namu, gatvių, kvarta lų tėvų komitetus. Tokie ko mitetai dirbtų daug lanksčiau, efektyviau ir, be abejo, kūry bingiau. Pagaliau, paauglių
A
auklėjime dalyvautų žymiai daugiau žmonių. Reikia su prasti, kad be visuomenės pa galbos atskiri žmonės ne ko votojai su paauglių nusikalsta mumu aplamai, o viso šito svarbaus reikalo gadintojai! Didelę laisvalaikio dalį pa augliai praleidžia parkuose, skveruose, soduose. Apeik vi so miesto parkus ir sodus, bet, kas patrauktų paauglio akį, nieko nepamatysi. Soduose, gatvėse yra tirai. Tačiau be nusususios varnos, ar aplam dyto kareivėlio tyre nieko nenušausl. Ką čia bekalbėti apie kosminius laivus, mėnulį, j kurį rengiasi skristi tarybi nis žmogus, įvairiausius ug nies fontanus ir kt. O juk prie šių tirų galima suburti paaug lių — busimųjų šaulių koman das, ruošti tarp šių komandų varžybas ir t. t. Tai turėtų su prasti ir LDAALR komitetai. Užeikite į Jaunimo sodą. Pa prasčiausias sodas ir daugiau nieko. Tiesa, čia yra Šoklų pa viljonas. Tik jame negeri da lykai dedasi: šoka visi, kaip kas moka, įkaušę orkestrantai trenkta, biaurlą muziką, kam šatis, karšta kaip pirtyje. Su prantama, tokioje kamšatyje ir norėdamas jokių masinių žaidimų nepravesi. „Kodėl čia tokia betvarkė“? — nustebs skaitytojas. Reikalai, kaip sa koma, piniguose. Finansų sky rius Jaunimo sodui nustatė planą — per vasaros sezoną surinkti 24000 rublių. Todėl darbuotojai vietoj 350 žmonių priversti leisti į šokius po 500—600. O kodėl šokių paviljono nepavertus įdomių
susitikimų paviljonu, turisti nių maršrutų ^abu, iš kur kiekvieną šeštadienį ar sek madieni išvyktų paauglių bū riai pačiais įdomiausiais marš rutais? Tiesa, tada, gal būt, Jaunimo sodas nebūtų pajamingas. Tačiau jaunimo auklė jimo mes neturime apriboti pinigais. Pagaliau, protingai sutvarkius sodo darbą, jis duotų ir pajamų. Gal būt, net gi daugiau. Ne kartą mes pasipiktino me netoli Gedimino kalno esančios kavinės darbu. Tie sa. čia gali valgyti ledų, bet gali ir pasigerti kaip „šiau dus“. Pikčiausia, kad čia alhogoliniai gėrimai pardavinė jami iki 24 vai. Kai tik dėl tokių atsiprašant „kavinių“ kartais per vieną vakarą pa laidojamas kantrus visų metų su paaugliu darbas. Argi šito nesupranta Valgyklų tresto galvos? O kad Jaunimo sode irgi tokia betvarkė, gal neži nojo kultūros skyrius? Gal ne žinojo, nes Jaunimo sodo dar bą svarstė Lenino Partijos ko mitetas, o ne žmonės, kurie tiesiogiai privalo rūpintis so dais ir parkais, kultūringu žmonių poilsiu. Štai čia, kaip tik čia, ir Iškyla pats svar biausias darbo su paaugliais klausimas — tai visų komisi jų, tėvų komitetų, milicijos vaikų kambarių, kultūros ir švietimo skyrių, darbo koordi navimo klausimas. Mes apytik riai paskaičiavome, kad Vil
galerejos ir prie mūsų univer siteto (kairėje pirmas — stu dentas iš Ceilono, trečias — Kubos sūnus ir kiti du iš Lo tynų Amerikos). ... Aš vartau nuotraukas, o Į mane žvelgia vasara. Autoriaus nuotraukos
niuje yra 40—50 etatinių darbuotojų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai rūpinasi paauglių auklėjimu. Visi šie žmonės dirba atskirai, pagal savo iš silavinimą ir sugebėjimus. To dėl vieniems darbas jau sekasi geriau, kitiems blogiau. O ką — Jeigu visus šiuos žmones subūrus į vieną vietą, saky sim, prie Milicijos valdybos? Kiekvieną rytą susirinkę ap tartų esamą padėtį mieste, bū tų galima geriau kontroliuoti, kaip vyksta paauglių įdarbini mas gamyklose, kaip panaudo ja namų valdybos lėšas skir tas valkų klubams. Lenino ra jone yra namų valdybų, ku rios įsigudrino nurašyti šias lėšas, suruošdami vaikučiams už 100! 300! rublių naujame tines eglutes. Rajono mastu neišnaudotų lėšų suma suda ro virš 700 rublių, kai tuo tarpu vaikų klubų darbuoto jai priversti už savus pinigus pirkti pieštukus, vatmaną, tu šą ir kt. Šios apjungtos komi sijos darbuotojai ruoštų meto dinius nurodymus darbui su paaugliais kitų miestų ir rajo nų darbuotojams, čia būtų lyg jaunosios kartos auklėjimo problema, jų teisingo spren dimo mokykla. Kaip tai bebū tų pavadinta — neturi reikš mės. Svarbu, kad darbas su paaugliais taptų operatyves nis, kūryblškesnis. Visi, kam rūpi jaunosios kartos auklėjimo problemos, turėtų dar kartų viską pergal voti ir padaryti atitinkamas išvadas.
Vladas VAICEKAUSKAS
SUTIKO stojančiuosius
a
1. Priėmimo komisijoje Kažkur aukštesniųjų kursų studentai poilsiauja, kažkur dega draugystės laužai ir lie jasi dainos. O čia — priėmi mo komisijoje — įvairaus am žiaus, savim pasitikį, kiti mirtinai pablyškę, kurie ruo šiasi šturmuoti Universiteto mokslų viršūnes. Pasirinkti gerą specialybę — ne šnicelį suvalgyti, tai atsakingas mo mentas! — Ach. . . Pas mane ates tatas ,.auksinis“. Praeitais me tais bandėme į mediciną. Po trečio egzamino kryželis. Koks košmaras! — Och. . . Ką tu, bran gioji?! Negali būti! Mano atestate — vienas ketvertas, vadinasi, man medicina toli ma iliuzija. Sako, šiais metais konkursas, konkursėlis. . . — Dabar didžiąja chemija visi domisi. Gal pabandysi. . . — O kaip teisėje? — Ten dar blogiau. Reikia pristatyti popierių, liudijantį, kad du metus prakaltą liejai... kitaip nė iš vietos.
— Turėjau vieną tokį pa žįstamą dėstytojėlį. . . Kažką lyg žadėjo. . . — S š š š.. . — O ekonomika! — O geologija! — Matematika! Priėmimo komisija dirba. Nuo vieno staliuko prie ki to keliauja paprasti, „auksi niai“ ir „sidabriniai“ atesta tai. Sprendžia — neapsispren džia. . . — Medicina — svajonė, tik baisoka, šiais metais, sako, konkursas, konkursėlis, — tas pats balsas vėl viską pra deda iš naujo. — O chemija! — O, o, o, o, o. . . Tada studentas medikas, dirbantis priėmimo komisijo je, sviedęs šūsnį popierių į ša lį ir nubraukęs prakaitą nuo kaktos, nuoširdžiai aiškina: — O aš, pavyzdžiui, pra eitais metais laisvai įstoiau. Taip sakant, tarnavau, paskui
2. Pareiškimas Didžiai gerbiamas Vilniaus Valstybinio Universiteto Rek toriau! Kadangi dabartiniu metu mano gimtaiame kol ūkyje pačios karščiausios ru giapjūtės dienos, todėl pats neturėiau galimybės atvažiuo ti į Vilnių ir asmeniškai susi tikti su jumis. Vienu žodžiu, kurtam materialinę-techninę komunizmo bazę. Tiesa. Jūs dar nežinot su kuo turite reikalą. Taigi, rašo Jums visai nežinomas pilietis Jurgis Klumpė. Aš manau, kad Jūs ten kalnu neverčlate, todėl, sugavęs valandėlę lais vo laiko, nutariau keletą žo
delių suregzti, Ir tuo pačiu tikiu, kad į tai man bus at sakyta. Baigęs N. vidurinę mokyk lą. du metus dirbau kolūkyje, arba, kaip mano teta Barbora sako, paskui karvių uodegas bėgioiau. Aš ne iš tų, kurie dėl geresnio darbo savo glmtąii kolūkį J porą kaliošų iš keičia. O ne! Dirbau, sten giausi, tačiau turėjau vieną slaptą svalonę — Universite tą. t. y. tolimesnį mokymąsi teisės faku’tete. Ir jaučiu, kad šią vasarą toji laimingoji va landa išmušė. Dabar aš turiu dviejų metų darbo stažą! Pa-
dar padirbėjau keletą metelių, pasiskaitinėjau laisvalaikiu, kai ką, ir tada, reikėjo pama tyti, viskas kaip iš pypkės pa vyko. Gi atestatas mano — vidutinis. . . Dvi madingai apsirengu sios, stipriai dažytom lūpom, senyvo amžiaus moterys, sku biai slepia savo „auksinius“ ir „sidabrinius“ atestatus, su nepasitikėjimu žvelgia į ma loniai besišypsantį studentą ir traukiasi link durų. Jų akyse Ir laukimas, ir nerimas, ir dar kažkas. Jos sako, kad truputį vėliau ateis pasižvalgyti. Priėmimo komisijoje — la bai įvairaus amžiaus pablyškę veidai. . . O kažkur aukštesniųjų kur sų studentai linksminasi. . . vydėktte man tie, kurie jo ne turite! Be dvieju metų darbo stažo į teisės fakultetą nepa kliūsi. . . Aš, pavyzdžiui, pilnai su tinku su tokiomis taisyklėmis. Jau dabar aš Įsivaizduoju, kad būti geru studentu, tai ne karves varinėti, todėl pasiža du stropiai mokytis ir šventai vykdvtl visus Jūsų asmeninius nurodymus. Kaip jau minėjau, aš tvir tai nutaręs studijuoti teisę. Todėl nuolankiai prašau susi pažinti su mano pareiškimu ir Jį patenkinti. Prie pareiškimo prideda atestatą ir kitus doku mentus. Iki susitikimo Vilniuje, o tuo tarpu nekantriai laukiu atsakymo. Jurgis (parašas neišskaito mas). Priėmimo komisija susipa žino su drg. Klumpės pareiš kimu. Jame raudonu pieštuku buvo pabraukti trys priešpas kutiniai sakiniai. O ant kam po švytėjo rezoliucija: „Leis ta laikyti stojamuosius egza minus“.
STUDENTE! Užsiprenumeruok
„TARYBINĮ STUDENTĄ“ iki mokslo metų pabaigos PRENUMERATĄ PRIIMA GRUPIŲ PROFORGAI IR APIE PLATINIMO EIGĄ INFORMUOJA REDAKCIJĄ. PRENUMERATOS KAINA MĖNESIUI — 8 KAP. VISIEMS MOKSLO METAMS“ 72 KAP. REDAKCIJA
3. Autobiografija Aš gimiau prieš dvidešimt metų. Pasakojąma, kad tada buvo lietingas rudens vaka ras. Bobutė buvo susirgusi sloga, o kaimyno Baltraus’i avinas primušė mano vyres nįjį broliuką Jonuką. . . (Gali ma buvo pratęsti mintį ir pa rašyti daugiau apie orą, ką kalbėjo kaimynai, kaip buvo švenčiamos krikštynos, ar daug buvo susirinkę svečių ir t. t. ir t. t. „Spyglys“) Dar vaikystėje pamėgau > poeziją. Ypatingai mane Jau dindavo pasakos. O rinkL nys „Kaip broliukas triu šis nugalėjo liūtą“ mano atmintyje paliko neišdildo mą įspūdį. (Reikėjo išvar dinti visas stambesnes per skaitytas vaikystėje knygas — tai svarbus autobiografinis faktas! — „Spyglys“). Vidurinėje mokvkloje daly vavau ateistų būrelio veikloje ir dainavau vyrų chore. Mo kytojai sakė, kad turiu neblo gą balsą. Keletą kartų teko dainuoti solo. (Įdomu būtų su žinoti. kokias dainas teko dai nuoti? — „Spyglys"). Baigęs vidurinę mokyk lą, Įstojau i statybininkų technikumą. Paskui trejet?' metų klalolau no Tarvbų Lie tuvą ir sprendžiau: būti staty bininku. ar nebūti? Galu gale nusprendžiau: nebūti! Tai ga lutinis, psichologinis lūžis! Matyt, vaikystėje perskaitytos knygos padarė savo: aš dabar nusprendžiau studijuoti biblio tekininkystę. (Šią autobiograftią galima buvo parašyti plačiau, labiau akcentuojant santykius su sa vo draugais, pirmalą meilę, ar dažnai tekdavo sirgti ir t. t. Tai labiau Išryškėtų stofančiojo charakterio bruožai bet 1o erud’cila. Manau, kad galima autobiografiją parašyti šūkiais: Skaitykite mano autobiogra fija! Tegyvuoja Universitetas! Saugokitės, stoju į... (fakul tetas nesvarbu)! „Spyglio“ mintis užrašė ir atsiuntė J redakciją ketvirto kurso teisln'nkas Antanas VILKELIS
---
-
------- <
REDAKCINĖ KOLEGIJA Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tele fonas: 7-79-17.
Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė. Užs. Nr. 4815 LV 09283