i
visą šatią PRoverar ai,vi€nv uires •
LEIDŽIAMAS NUO 1950
caRj/Bims sr.či nencas
METŲ
BALANDŽIO 15 D.
*
Nr. 27 (1446) 1988 M. SPALIO 14 D.
PENKTADIENIS
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRAŠTIS
KAINA 2 KAP.
iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiHiiniiiiifiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii
Deklaracija DĖL VILNIAUS UNIVERSITETO AUTONOMIJOS (PROJEKTAS) Skelbiame Vilniaus universite to autonomijos atkūrimo inicia tyvinės grupės parenqtą dekla racijos projektą. Prašome siųs ti pastabas ir atsiliepimus. Uni versiteto statuto projektas bus paskelbtas vėliau.
kratiškai išrinkta Universiteto Taryba, atsižvelgusi į tai, kad biurokratinis administravimas ir komandavimas slopina kūrybines jėgas ir nesiderina su mokslinių tyrinėjimų laisve bei kūrybiniu saviveiksmiškumu, 1989 m. sau sio mėn. 3 dieną iškilmingai skel bia Vilniaus Universiteto auto nomiją ir prašo Lietuvos TSR
I. Vykdydama profesorių, dės tytojų ir studentų valią, demo
Aukščiausiosios Tarybos šį tradi teikimą; Universitetas savaran cinį tautos kultūrinio gyvenimo kiškai disponuoja iš valstybės principą užfiksuoti LTSR Kons biudžeto skiriamomis lėšomis, o taip pat ir tomis lėšomis, kurių titucijoje, o statutą — LTSR Mi nistrų Taryboje. šaltiniai yra pati Universiteto veikla; savarankiškai tvarko II. Universiteto autonomišku Universitetui priskirtą ir neliemas apima: mokslinių tyrinėjimų ir mokymo organizavimą, moks • čiamumo teisę turinčią teritoriją, linių laipsnių bei mokslo vardų, pastatus ir visą kitą turtą; sava o taip pat mokslo garbės vardų rankiškai užmezga ryšius su ki
tomis įstaigomis šalyje ir užsie nyje, laisvai pasirenka bendra darbiavimo partnerius. Visus procedūrinius Universiteto val dymo principus, užfiksuotus sta tute, nustato pats Universitetas. Pastabas prašome siųsti | „T. S.“ redakciją, lietuvių lite ratūros katedrą (prof. V. Areškai).
Visuomenės mokslai ir filosofija:
Letargo miegas ir prabudimas Rolandas PAVILIONIS, profesorius, filosofijos mokslų daktaras filosofijos istorijos ir logikos katedros vedėjas
Kažin ar yra mokslų, kurių mokslingumu visuomenė šian dien labiau abejotų, nei moks lais apie ją pačią? Ir kokia tuo met filosofijos, — kai ji priski riama visuomenės mokslams ir net laikoma autoritetingiausiu iš jų, •— padėtis? Ar yra mokslų, kurie savo mokslingumą praneša jau pava dinimu — kaip mūsų „moksli nis ateizmas1’ ar „mokslinis ko munizmas", nors neteko girdėti apie „mokslinę matematiką" ar „mokslinę fiziką", „mokslinę biologiją" ar „mokslinę lingvis tiką"? Ką vadinti ir kas pasau lyje apskritai vadinama visuo menės, arba socialiniais, moks lais — ne šio pokalbio tema.
Tuo labiau, kad riba, skirianti visuomenės mokslus nuo gamtos mokslų, šiandien vis labiau san tykinė, ypač atsiradus mokslams apie žmogų — ir gamtos ir so cialinę būtybę. Pakaks pasakyti, kad tradiciš kai plačiajame pasaulyje visuo menės mokslams priskiriama, be filosofijos, bent jau teisė, istori ja, sociologija, logika, lingvisti ka, literatūros mokslas, antropo logija, psichologija, semiotika. Visų nesuminėsi. Tačiau svarbu štai kas: šių, kaip bet kurių ki tų, mokslų mokslingumą nusako toks bendriausias siekinys —su sisteminti, suprasti ir paaiškinti nagrinėjamus reiškinius. Mūsuose per daugelį dešimt mečių susiklostė — tiksliau, bu vo suklostyta — ypatinga vi suomenės mokslų samprata. Yf>atinga tiek tų mokslų nomenkla tūra, tiek jų turiniu. Tai, kas laikytina visuomenės mokslais, pas mus nustato cent
rinės įstaigos (vadinamos minis terijomis arba komitetais prik lausomai nuo istorinių aplinky bių). Atitinkamais aplinkraščiais, vadinamais „mokymo planais", jos nurodo kam, kiek ir kokių mokslų mokytis. Mūsų aplink raštyje randame: TSKP istoriją, politinę ekonomiją, jau minėtą mokslinį komunizmą, markslstlnęleninlnę filosofiją, mokslinį ate izmą, marksistinę etiką ir este tiką. Kartais į šį sąrašą įtrau kiamos, — tiesa, skyrium, tarsi nežinant, kur dar jas padėti, — filosofijos istorija ir logika. Čia išskirti mokslai privalomi vi siems (trumpumo dėlei toliau juos ir vadinsime išskirtaisiais). Kiti — tokie, kaip mokslinis ateizmas, marksistinė etika ir es tetika, — tai paskelbiami priva lomais, tai nurašomi į fakultaty vus ir uždaromi keliuose fakul tetuose (vėlgi priklausomai nuo istorinių aplinkybių). Filosofijos istorija ir logika, mokslai — ne
Pavymui..............
pritapėliai, dėstomi tik istori kams ir filologams (logika — dar ir teisininkams), o naujau siuose mokymo dekretuose buvo numatyta jų išvis atsisakyti. Tai kuo gi ypatinga mūsiškoji visuomenės mokslų samprata? Visų pirma pačios mokslo idė jos diskreditavimu. Paradoksalu tai, kad kuo labiau buvo tolsta mą nuo mokslo, tuo primygti niau buvo tvirtinamas mokslinis mūsų visuomenės mokslų pobū dis. Epitetas „mokslinis" tapo neatsiejamas nuo mūsų visuo menės mokslų, šitaip juos prieš priešinant ne mūsų, vadinas ne moksliniams, jų mokslams. Nes mūsų visuomenės mokslai grin džiami vienintele teisinga, vie nintele moksline metodologija — marksizmo-leninizmo filosofija. Nes jie iš jos kaip iš Panelės Švenčiausios, kaip iš pačios Baž nyčios yra jrerėmę pirmapradžio nenuodėmingumo, absoliutaus, amžino neklystamumo dovaną.
Ir nesvarbu, kad ta metodolo gija, ta filosofija atsirado tam tikru istorijos laikotarpiu, visos ankstesnės žmogaus išminties is torijos pagrindu, kaip socialinė kritika, kruopščiausiai ištyrus to meto visuomenės gyvavimo ir genezės istorines bei teorines prielaidas. Nesvarbu, kad tos metodologijos, tos filosofijos kū rėjai galvojo tik padėję pama tus kritiškam požiūriui j pasau lį Ir į visuomenę, leidžiančiam juos suvokti visoje jų įvairovėje ir nuolatinėje raidoje. Nesvarbu, pagaliau, kad toks kritiškas po žiūris savaime pripažįsta kitų požiūrių galimybę ir nepreten duoja į jokią galutinę ir vienin telę tiesą. Deja, visa tai pasirodė nes varbu jau 3—4 dešimtmetyje pavertus taip suprastą marksiz mą-leninizmą oficialiąja valsty bės ideologija, privaloma kiek(nukelta ( 3 psl.)
.............
VU programuotojai —sąjunginės olimpiados prizininkai Maskvoje baigėsi šalies uni versitetų ir ekonominio profilio institutų stipriausių programuo tojų olimpiada. Lietuvos rinkti nės garbę joje gynė VU mate matikos fakulteto taikomosios matematikos specialybės studen tai D. Sidarkevičiūfė, V. Paliulionis ir R. Misevičius. Programuotojų olimpiada —
viena iš keturiasdešimties TSRS liaudies švietimo komiteto kas met organizuojamos olimpiados „Studentas ir mokslinė-techninė pažanga" sekcijų. Kiekvienais šio penkmečio metais ji vyksta Maskvos ekonomikos ir statisti kos institute. Į olimpiadą atvyko vienuoli kos sąjunginių respublikų, Mas
kvos ir Leningrado rinktinės. Trijų varžybų dienų programa buvo nepaprastai sodri. Dvi dienas programos buvo ku riamos vieningos serijos maši noms, trečiąją — personaliniams kompiuteriams Robotror. 1715. Dalyviams teko dirbti ir paketi niu, ir dialoginiu režimu. Kai kurios darbo dienos truko 13—
15 valandų — šia prasme sunkesnfų olimpiadų vargu ar bū na. Džiugu, kad mūsų komanda iškovojo bronzą. Niekas neturė jo vilčių aplenkti Maskvai atsto vavusią MVU komandą, bet Ukrainos rinktinė buvo visiškai čia pat. Asmeninėje įskaitoje D. Si darkevičiūfė ir V. Palijlionis pa
sidalino 6—7 vietas. Įdomu pastebėti, kad net trečdalis da lyvių baigė olimpiadą su „nu liniu" kraičiu. Taigi, olimpiada buvo ne tik fiziškai, bet ir tech niškai sudėtinga. Tuo svaresnis joje mūsų šauniosios trejukės pasiekimas.
autoreferatus, bet ir disertacijas, tarp jų ir lietuvių kalbos klausi mais, tenka rašyti rusiškai... Si daktarinė disertacija yra pokario metais pirmoji užsienie čio apginta mūsų Universitete. Mokslo tarybai vienbalsiai nuta
rus G. Mikellniul suteikti filo logijos mokslų daktaro laipsnį, nutarimą palydėjo vargonais J. Landsbergytės sugrotos „Tautiš kos giesmės" garsai.
tieji merai"). Žvelgdama j savosios tautos ateitį bei stipriai jausdama jo sios praeities gelmes, dailininkė sulydo fantaziją ir svajonę, ilgesį ir tikėjimą, išsilieja gelian čiu skausmu... Ir viskam išreikš ti suranda sąlygišką, santūrią
formą, būdingą lietuvių liaudies plastinei mąstysenai. Vertinant G. Didelytės kūry bą, galima drąsiai teigti, kad dailininkės darbai yra svarus in dėlis j lietuvių meninės kultūros palikimą.
Doc. Y. NEKRAŠAS Komandos vadovas
Pirmoji užsieniečio disertacija Vilniaus universitete spalio 4 d. Italijos Potencos universite to bendrosios kalbotyros ka tedros profesorius Gvidas Mikelinis (Guido Michelini) apgy nė filologijos mokslu daktaro disertaciją tema „Laiko, veikslo
ir nuosakos morfologinės kate gorijos ir jų funkcionavimas bal tų kalbose". Oficialūs oponentai akad. prof. V. Mažiulis (VVU), filolog. m. dr. T. Bulyglna-šmeliova (Maskva) ir A. Rostnas (VISI). Disertacija parengta Mi
lano Katališkajame universitete ir Vilniaus universiteto baltų kalbų katedroje. Disertacija pa rašyta ir išleista atskira knyga italų kalba, autoreferatas rusų kalba, o ginta — lietuviškai. Deja, mūsŲ disertantams ne tik
Vytautas BOGUŠIS
Gražinos Didelytės grafikos paroda Spalio 5 d. Universiteto Mo kslinėje bibliotekoje atidaryta dailininkės Gražinos DIDELYTĖS grafikos paroda. Ekspozicija parengta iš knygos meno sky riui dovanotų kūrinių. Si parodėlė — tai tik maža dalelė dailininkės didžiulio kū
rybinio palikimo, kur iš kiek vieno darbo dvelkia dvasinė žmogaus didybė, minties gilu mas, tikėjimas gėriu ir tiesa. Žvelgiant j jos darbus, peršasi mintis, kad G. Didelytės kūryba — jos pašaukimas ir jos liki mas. Ji visa savo esybe suaugu
si su savosios tautos būtimi. Dailininkei viskas brangu — ir praeitis, ir dabartis, žila senovė, ateitis („Atmintis", „Bet amžiai bėga", „Atminties šulinys"), ir gamtos grožis („Pavasaris kai me"), ir tautos tragedija („Trem tis"), vilties prošvaistės („1988-
A. VALIUŠKEVIČlOTE
Tarybinis studentas
1988.10.14
Partinėje organizacijoje
Susirinkimus apžvelgus Universiteto partinė organiza cija, kaip ir visa mūsų respub likos visuomenė pergyvena Inte lektualinio pakilimo laikus. Sis pakilimas, vykstantis XIX parti nės konferencijos dvasia sutampa su pasirengimu Universiteto 8 partinei konferencijai. TSKP XIX sąjunginės konferencijos rezo liucijoje buvo pabrėžta, kad „kon ferencija telkia principinę reikš mę pastangoms didinti persitvar kymo teorlnj arsenalą, atnaujinti Ideologinį darbą, atsisakyti jame rutinos tuščiažodžiavimų ir šab lonų, jo turint ir toną sieti su gyvenimo realybe, sąžiningai, at virai kalbėti su žmonėmis visais juos dominančiais klausimais"
(Komunistas. — 1988.Nr.8. — P. 59.) Nepartinių dalyvavimas ataskaltlnluose-rinklmlnluose Uni versiteto padalinių partiniuose susirinkimuose leido plačiau Iš nagrinėti aktualius klausimus, tiek liečiančius visuomeninį gy venimą, tiek konkrečiai — Uni versitetą. Vienas pagrindinių — koks Universiteto partinės orga nizacijos požiūris { Lietuvos per sitvarkymo sąjūdi. Tai jau pa senęs klausimas. Partinė organi zacija negali nusišalinti nuo vi suomenės keliamų problemų sprendimo. Reikia pabrėžti, kad visos pagrindinės idėjos ir kon cepcijos, liečiančios respublikos ir Universiteto, partinio ir politinio
gyvenimo problemas buvo Iškel tos Sąjūdžio rėmimo grupių. Kaip buvo pažymėta daugelio fakul tetų ataskaltlnių-rlnklmlnlų su sirinkimų metu. Universiteto par tinis komitetas netapo pagrindine, stimuliuojančia persitvarkymą Universitete jėga. Aktuali problema — vidinės partinės demokratijos stoka. Tai pasireiškia nepakankamai demo kratiška rinkimų organizacija, pirminės partinės organizacijos statuso sumenkinimu, Inteligenti jos priėmimo j partiją ribojimu, organizacijos lėšų panaudojimu ir kt. Respublikos vadovai, partiniai darbuotojai retai susitinka su Universiteto darbuotojais ir stu
dentais, nors tai — pagrindinis laikmečio reikalavimas. Universitete susikaupė daug sudėtingų klausimų kuriuos spren džiant privalo dalyvauti komunis tai. Tai liečia Universiteto auto nomijos, mokymo proceso, vi suomenės mokslų dėstymo tobu linimo, rusų kalbos naudojimo, studentų savarankiško darbo ge rinimo, studentų savivaldos Ir kitus klausimus. Spręsti juos rei kia greitai, kvalifikuotai ir de mokratiškai. Tik platus, visapu siškas viešai minėtų problemų svarstymas, realios padėties su vokimas, pakantumas kito nuo monei, sudarys palankias sąly gas šių klausimų sprendimui.
Respublikoje susiklosčiusi po litinė padėtis reikalauja, kad Uni versiteto dėstytojai ir profesoriai kuo aktyviau dalyvautų visuome niniame gyvenime. Tuo labiau, kad atsirado Ir visuomeninių už sakymų moksliniams darbams. Visų mokslo sričių atstovai turi ką pasakyti visuomenei, ir, jų balsas turi kuo garsiau skambėti. Sis straipsnis nepretenduoja j visapusišką ataskaltlnės-rinkimlnės kampanijos Universiteto par tinėje organizacijoje apibendri nimą. Tai — kvietimas tęsti dis kusijas konferencijos metu. Aurimas MORKONĄS WU partinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas
nuo Jo praeitin grimztančio šviesaus veido, dalijosi ta mei le su visai®, aplankiusiais nedi deli. bet unikalų muziejėli Pa ežeriuose, V. Kudirkos klėtelėje. Viskas čia šventa: ir .smuikas, griežiantis „Tautišką giesmę“, ir kanklės. Ir seni „Varpo" nume riai, knygelės. . . Ar beišvardinsi viską? Tėviškai prižiūrima, klė telė alsuoja ta lietuviška dva sia,. kurią taip brangino V. Ku dirka. A. Krikščiukaitis-Aišbė. Rinkome kieme augančio ąžuolo giles Ir ketinome jas parvežti | Vilnių. kad užaugtų daug V. Kudirkos ąžuoliukų Ir įleistų gilias šaknis i lietuvišką žemę. Ilgai stovėjome nuščiuvę ir poe to skverelyje Kudirkos Nau miestyje. tyliai giedojome „Tau tiška giesmę“ prie Jo kapo. G. Ilgūnas pasakojo, kad dar prieš keletą mėnesių didesnis būrelis negalėjo čia taip pasto vėti, tuoj pat prisistatydavo uni formuoti pareigūnai su pažymė
jimais, klausdavo kas leido, su kuo suderinta. Ir dar. Niekada neužmiršime gražaus Aušrakalnio V. Myko laičio-Putino tėviškėje. Tiesa, taip jo mėgtų kačpėdėlių Jau nebebuvo, jas pamatėme nedi deliame, bet mielame Kapsuko mokyklos-lnternato muziejėlyje. „Šilta čia". — galvojome ne vienas. Gal kuris grįžęs vėl pa siims V. Mykolaičio-Putino raštų tomelį ir paskaitys kupinus mei lės laisvei, tėviškei, motinai posmus. Neužmiršime ir Kapsu ko J Jablonskio vidurinės mo kyklos mokytojo V. Peckaus pasakojimo, jo taip gražiai pri žiūrimo mokyklos muziejaus, kuriame bevelk visa mūsų pra eitis. Neužmiršime ir Žemaitės kapo, ant kurio deganti žvakė šildė kiekvieną iš mūsų. Neuž miršime J. Basanavičiaus gimti nės Ožkabaliuose, to obuolio iš daktaro sodo. Skanaus obuolio. Veqa JONIKAITĖ
---------------------------------------------------------------------- Korporacija
Pirmieji „Varpo“ žingsniai Ir koks gi tas gyvenimas da bar Ivairusl Tiesa? Sujudo su kruto žmonės. Ir studentai (lšsklaidykime seną mitą, kad stu dentas — ne žmogus). Sujudę ir filologai lituanistai. Čia visai neseniai susikūrė studen tų korporacija ..Varpas“. Dauge lis tikriausiai jau žino apie ją. skaitė O. Dilytės žinutę ..Tary biniame studente" rugsėjo 23 diena. 1 Suvalkijos kraštą vykome ne su V. Kudirkos 130-ųjų gi mimo metinių jubiliejaus minė jimo programa. Ne. Tik norėjo me dar kartą pavaikščioti po tą žemę, kuri Išaugino V. Ku dirką. J. Basanavičių, K. Boru tą. V Pietarį ir daugeli kitų. Iš tisas tautos žvaigždynas! Jie spinduliavo tomis idėjomis, ku
rios tokios gyvos dabar. Tiesa, daugelis šiandien bevelk už miršti. Nepatikėsite, kaip sun kiai skynėmės kelią | V. Pieta rio tėviškę Ziūrių-Gudellų kai me. Nei prieisi, nei privažiuosi. Kelias kadaise buvęs dideliu vieškeliu, dabar — duobėtas, apžėlęs, klampus keliūkštis. Ir sodyba tikriausiai buvo nemaža. Šiandien kieme auga didžiulė žolė, usnys ir dagiai, pro ap griuvusias trobos sienas švilpia rudens vėjai, šulinys išdžiūvęs. Tik prie mažutės klėtelės pri kalta nedidelė lentelė: ,,Cia 1850 m. gimė Vincas Pietaris". Ir viskas Visai netoli V. Pieta rio tėviškės stovi dar vienas sugriuvęs namas. Tai garsioji Šinkūno sodyba. Joje 1901 me tais buvo suvaidinta A. Vllku-
taičio-Keturaklo ..Amerika pir tyje“. Sako, kad tada seklyčioje netilpę žmonės stebėjo spektak li užsilipę ant palangių arba sėdėjo kieme ir gaudė kiekvie ną žodi. Tokia ši sodyba buvo amžiaus pradžioje. Tačiau buvę jos gyventojai šiandien nebepa žintų gimtųjų kerčių (po metų tikriausiai Jų ir neberas). Sako, kad dar prieš metus čia kabo jusi lentelė, būk tai sodyba sau goma valstybės. Ir gerai, kad Jos nebėra. Matyt, kažkas paju to gėdą, kad taip nemokam sau goti kultūros palikimo. Gražus Ir miela® mums Išliko Paežerių mokytojo Stasio Ankevičiaus veidas Buvęs tremtinys. Ir jokios neapykantos. pagie žos! Visą gyvenimą jis mynė V. Kudirkos kelius, valė dulkes
Gedimino aikštė—traukos centras
1988.10.14
Tarybinis studentas
Letargo miegas ir prabudimas (atkelta iš 1 psl.)
vienam sąmoningam jos pilie čiui. Sutapatinus valstybės, val džios ir partijos interesus, ga liausiai sutapatinus pačias vals tybės, valdžios ir partijos sąvo kas, kritiškasis tos filosofijos po būdis pirmiausia pačios valsty bės ir jos instltutĮi atžvilgiu, vi suomenėje vykstančių procesų atžvilgiu neišvengiamai turėjo nunykti. Iš kritikos, grindžiamos išmintimi, mokslu ir patirtimi, ši filosofija ilgainiui virto vals tybinės politikos apologetika, pa gimdžiusia savus visuomenės mokslus ir savą jų sampratą. Tokia filosofija, tokie moks lai nuo tol galėjo būti bet kuo — visų pergalių vėliava, ginklu kovoje su vidaus ir išorės prie šais, ginklu kovoje su genetika ir kibernetika, su nukrypimais dailėje, muzikoje ar literatūroje, su viskuo, kas mums svetima, — tik ne mokslu. Partijos istorija dėsningai tolo nuo tiesos ir isto rijos. Politinė ekonomija tapo mokslu apie tai, kas buvo pas Juos prieš šimtą metų, ir apie tai, ko pas mus niekada nebuvo. Moksliniame komunizme beliko tiek mokslo, kiek moksle komu nizmo. Mokslinis ateizmas taip ir nespėjo tapti mokslu, pasišven tęs amžinai kovai su religija. Marksistinei etikai ir estetikai teko spręsti amžiaus problemą — surasti tokius gėrio ir grožio idealus, kurie žūtbūt skirtųsi nuo bendražmogiškųjų. Filosofijai reikėjo visa tai pagrįsti. Jai dar reikėjo įrodyti, kad visa anks tesnė filosofija — daugiau nei naivūs bandymai atsakyti į klau simus, kurių atsakymus turinti tik ji, kad visa vėlesnė arba šiuolaikinė kita (buržuazinė) fi losofija iš principo negalinti at sakyti į jokį rimtesnį klausimą, nes ji nemokslinė. O ji nemoks linė todėl, kad vienintelė moks linė ir teisinga visada buvo, yra ir visada bus tiktai mūsų filoso fija. Atvirai kalbant, kaip tik dėl
to mūsų filosofijoje nieko ir ne reikia daryti, — nebent sukti vis painesnius ir painesnius ra tus aplink kadais paklotus pa matus, pemėginant suręsti ant jų jokio padoresnio statinio ir tik laikas nuo laiko išmetant eilinį nuosprendį kur nors išdygusiai nemokslinei ir neteisingai teori jai. Šitaip, nepaisant išorinių gy vybės žymių — disertacijų kal nų, visuomenės mokslininkų ir filosofų nenutrūkstamos gamy bos, užtikrinusios tai, kad vien iš jų dabar galėtume sudaryti atskirą valstybę, o iš jų darbų — mažiausiai 10 SNO bibliote kų, — mūsų visuomenės moks lus ir mūsų filosofiją ištiko le targas. Absoliuti tiesa, kad buvo ir yra neužmigusių arba prabudu sių, nepaisiusių nei oficialių ap linkraščių, nei jiems kabinamų etikečių, _prakeiksmų ir nušalini mų. Tokių, kurie išvengė letar go jau tuo, kad bandė suvokti ir suprasti, kas vyksta čia ir ten. Tokių, kurie ne tik pažino nemūsų mokslus ir filosofijas, bet ir rodė to pažinimo draudimo absurdiškumą, jo kenksmingumą visų pirma mums patiems, mūsų mokslams, mūsų filosofijai, mūsų kultūrai apskritai. Per tą laiką pasaulyje daug kas pasikeitė. Nežiūrėdamos mū sų monopolio galutinei tiesai, to liau klostėsi naujos filosofinės ir socialinės teorijos, kryptys, mokyklos, kurioms rūpėjo sup rasti ir paaiškinti ir seną, ir nau ją pasaulį, ir mus pačius, su vokti pasaulį kaip žinojimų ir tikėjimų, technologijų ir ideolo gijų, mokslų ir kultūrų visumą. Per tą laiką kai kąs pasikei tė ir pas mus. Išryškėjo neįsi vaizduojamas atotrūkis tarp mū sų visuomenės mokslų, filosofi jos ir mūsų gyvenimo. Pasidarė visiškai aišku, kad tarp jų nėra nieko bendra. Kad absurdiška toliau apgaudinėti save ir amo
Jei mes-šviesa „Vėl pardavinėja svaigalus... Bus kiek nori"... — girdisi stu dentų nuostaba. Ką jiems pasa kysim mes, pedagogai? Turbūt taip ir bus. Negi kas žmonių, o juolab mūsų klausia — draust, neduot, ar duoti į valias. Bet ar reikia nuogąstauti, žiū rėti beviltiškai? Ar išties sugriūsime be šios išorinės apsaugos? Ypač jaunimas. Nemanau. Netgi esu ramus. Jei esame stiprūs, orūs kaip tautos vaikai — nėra ko būkštauti dėl savęs. Jei ne — neapsaugos joks antialkoho linis karantinas. Svarbiausia vi dinė dora, tvirtybė, kurios mūsų tauta turėjo ir turi. Ypač jauni mas. Yra ką prisiminti iš „zastojaus" metų. Studentai (neminint nedidelių išimčių) buvo orūs. Prisimenu, dirbant gamtos fakul teto dekanu, studentai mėgino įsteigti blaivybės draugiją. Juos
rėmęs prof. J. Dagys buvo kal tinamas. Nepasitenkinimą iš kai kurių tarnybų (ne iš rektorato) teko išgirsti ir man — „kodėl gamtininkai — turistai, keliau jantis jaunimas — domisi seno ve, yra uždari? .. jie net neišge ria, kaip antai normalūs žmo nės..." Deja, taip buvo... Taigi, manau, mums tie leidi mai ar neleidimai — nė motais. Tiesa, taip tarti negalime pasiklystančių atžvilgiu. Būkime jiems broliški, patarkime, padė kime. Turėkime ir kantrybės. Ne draudimais, išorės apribo jimais pasveiks tauta (dalis jos) nuo narkotiško potraukio svai gintis. Vidine jėįa, kilniais tiks lais, einant geru tėvų keliu į ateitį. Tai privalome mes patys (ne valstybė) padaryti, įtvirtinti. Česlovas KUDABA
ralu apgaudinėti kitus, esą dės tome mokslus, o ne dogmas, sa kome tiesą, o ne beviltiškai pa senusį nieką. Boikotas, kurį jau šiandien patiria ne vienas šių mokslų dėstytojas, yra ne fizinis ir ne jausminis, o dvasinis, in telektualus. Jis reiškia reikalavi mą, neatidėliotiną būtinumą iš esmės, radikaliai pertvarkyti vi są visuomenės mokslų ir filoso fijos dėstymo sistemą. Kitaip da bartinė subyrės, mums net nes pėjus praverti auditorijos durų. Kokios įsivaizduojamos tos re formos gairės? Pirma. Atsisakyti išskirtųjų disciplinų — TSKP istorijos, po litinės ekonomijos ir mokslinio komunizmo — kaip visiems pri valomų. Jas pakeisti viena — politologija, pasaulyje plačiai pripažintu ir pas mus jau pripa žįstamu mokslu, nagrinėjančiu įvairių politinių sistemų susida rymo ir gyvavimo teisinius, socialinius-ekonominius, kultūri nius ir filosofinius aspektus, po litinių struktūrų ir politinio pro ceso aspektus, apimančius vals tybės ir individo santykius, konstitucines žmogaus teisių ga rantijas, demokratinio atstovavi mo valstybiniuose institutuose, jų veiklos kontrolės, tautinių ir tarptautinių santykių klausimus. Toks mokslas yra būtina prielai da ugdyti politinei individo kul tūrai, jo kaip tam tikros kultū ros atstovo ir Žemės piliečio, moraliai atsakingo už civilizaci jos išsaugojimą, savivokai. Toks mokslas atliepia tiek vidinius, tiek išorinius mūsų visuomenės ir visos pasaulio bendrijos, bendražmogiškus interesus, kelia mus aukščiau klasinių.
Antra. Kitą išskirtąją discipli ną — marksistinę-lenininę filo sofiją — dėstyti bendrame filo sofijos istorijos kontekste, apimančiame ikimarksistinę ir šiuo laikinę nemarksistinę filosofiją. Tiktai toks jos aiškinimas ir su pratimas yra argumentuotas is
toriškai, logiškai ir teoriškai. Trečia. Studijas baigti mokslo filosofijos — priklausomai nuo studijuojamų mokslų — kursu: matematikos filosofija, kalbos fi losofija, teisės filosofija, istori jos filosofija ir t. t. Tatai leis tų suvokti loginį ir metodologi nį atskiro mokslo ir filosofijos ryšį, įrašyti to mokslo žinias į bendrąjį pasaulėvaizdį. Atitinka mai mokslinio ateizmo, marksisti nės etikos ir estetikos discipli nas derėtų pakeisti religijos ir kultūros filosofijos, bei meno fi losofijos kursais, turint galvoje tai, kad mokslinę pasaulėžiūrą ugdo patys mokslai, tuo tarpu religijos bei meno vaidmuo žmo gaus kultūros raidoje, dorovi niame ir estetiniame visuomenės gyvenime reikalauja filosofinio įprasminimo. Šios visuomenės mokslų ir fi losofijos dėstymo pertvarkymo viltys neatsiejamos nuo busimo jo Filosofijos ir sociologijos fa kulteto atidarymo Universitete, sutampančio su 410 jo būties metais. Daug metų pareikalavu sios pastangos turi būti atsver tos patikimais rezultatais. Būda mi įsitikinę, kad esamę pajėgūs patys, pasiremdami savo protu, Lietuvoje, šalyje ir pasaulyje su kaupta patirtimi, parengti filoso fijos ir sociologijos specialistus, turime galvoti visų pirma apie to parengimo kokybę. Filosofija, davusi pradžią Uni versitetui, turėtų grįžti į jį ne tik naujomis mokymo formomis, bet ir nauju jo turiniu, užtikri nančiu plačiausią humanistinį (ne vien humanitarinį) parengimą, pradedant klasikinėmis — graikų, lotynų — ir užsienio kalbomis ir baigiant filosofine šiuolaikinio mokslo, kultūros ir gyvenimo problematika. Reikia atsakyti ir į pagrindinį klausimą, ilgai keltą kaip argu mentą prieš tokio fakulteto ati darymą: ką veiks, kur dirbs šio fakulteto absolventai? Plačiau sias atsakymas būtų toks: vidu rinėse, specialiose vidurinėse mokyklose ir technikumuose — ten, kur šiandien beviltiškai dės tomas bendras visuomenės moks
Iras padarė didžiausią įspūdį AE Ignalinos atominė elektrinė. Sle žodžiai skamba rimtuose Ir nelabai mūsų susiėjimuose. Kur Jie bevyktų; kavinėje ar Sporto rūmuose. Mokslų Akademijoje ar Sąjūdžio mitinguose. Apie ją, šitą „branduolinę pakurą baltų gentims" rašo laikraščiai ir kalba televizija.
Tad mes, devyni antro kurso žurnalistai, vieną trečiadienio ry tą sėdome į traukinį, riedant) maršrutu Vilnius — Sniečkus. Sėdome, turėdami tikslą Iš arti pamatyti elektrinę. Atvykus Į Sniečkų dar keletas kilometrų autobusu ir išnyra du kaminai — pirmasis ir antrasis blokas. Salia trečiojo daugybė kranų. Vaizdas prie elektrinės nutei kia liūdniems apmąstymams. Jeigu tai pavadinsime netvarka — pasakysim labai mažai ir labai
švelniai. Tiesa, prie pagrindinio (ėjimo aptvarkyta pakenčiamai. Keletas formalumų prie apsaugos postų ir mes elektrinėje. Velka mės baltus chalatus, užsimaukšli name tokias pat kepures, po to dar užsimauname kojines, (siauname | baltus batus ir prasideda ekskursija. Pasakojo daug ir tikriausiai (domiai, tačiau mums, humanita rams, ką nors suprasti — bevil tiška. Pastovėjome ant antrojo bloko reaktoriaus viršaus. Tru putį nejauku pasidarė, kai pa aiškino, kad Černobylyje kaip tik šioje vietoje susprogo. Matėme neseniai vykusio gaisro pėdsa kus, kai paklausėme ar dažnai gaisrai vyksta, atsakė, kad beveik kasdien, ir kad čia nėra nieko baisaus. Nejaugi rimtai? Mus lydėjusio darbuotojo užklau sėme ir apie tarptautinę komisi
Ir sapnas tapo realybe... Šiuo rašiniu tęsiu paskutinia me „Tarybinio studento" nu meryje teisės fakulteto studen tų pradėta, būsimo atsargos ka rininko Anupro istoriją. Tik šį kartą tai bus jau nebe sapnas. Nežinau, kaip pavadins stu dentų iniciatyvinė grupė, nagri nėjanti karinio paregimo klau simą, spalio 10 dienos susirin kimą — kelio pradžia ar vidu riu, — bet žodžiai „nuo. ryt dienos galite neiti j karinio pa rengimo paskaitas" tikrai buvo netikėti. Nedaugelis susirinku sių žinojo, kad tą patį pirma dienį rektorato posėdyje buvo patvirtinti studentų reikalavi mai: karinis parengimas panai kinamas II—III kursuose, IV kursas tęs šiuos mosklus pa
vasarį ir vasaros stovyklos me tu; artimiausiu laiku karinė ka tedra turi paruošti naują prog ramą — atsargos karininkai bus mokomi 60 dienų vasaros sto vyklose po IV kurso. Ir malonu, kad penkių šimtų žmonių auditorijai šį faktą pra nešė karinės katedros viršininkas pulkininkas J. Andriuškevičius. Jis taip pat papasakojo apie rektorato posėdį, supažindino su karininkų pasiūlymais. Karinės katedros vadovybė su tiko su naujovėmis, bet reikala vo, kad IV kurso studentai bent iki Naujųjų Metų, mokytųsi pa gal seną programą. Tai suma žintų pavasario stovyklos darbo dienų skaičių beveik du kartus. Tačiau rektoratas pritarė stu
lų kursas (perėmus šio kontingen to paruošimą iš istorikų, kurie šiandien turi pakankamai savų problemų); ten, kur dėstoma šei mos etika ir psichologija (numa tant, kad į šį fakultetą įsilies ir psichologai, dabar priglausti is torikų); aukštosiose ir mokslo įstaigose — dėstytojais ir tyrinė tojais; spaudos, leidybos, kultūros, tarybų ir partinėse įstaigose — ten, kur reikalingi ir filosofai, ir sociologai, ir psichologai — ne mėgėjai arba apsišaukėliai, o profesionalai. Dar platesnės galimybės atsive ria įsivaizduojant, kad šiame fakultete galėtų lygia greta stu dijuoti ir kitų specialybių stu dentai — istorikai, kalbininkai, teisininkai, matematikai, medikai, fizikai ir t. t., norintys įgyti an trąją filosofo sociologo, psicholo go specialybę. įvedus laisvą pas kaitų lankymo režimą, tai neturė tų sudaryti jokių didesnių prob lemų, išskyrus vieną sąlygą — antroji specialybė būtų įgijama atlikus privalomus tai specialy bei darbus ir išlaikius privalo mus egzaminus. Tokia pat sąly ga galėtų būti keliama ir tiems, kurie jau turi tam tikrą specia lybę, dirba mokslo, mokymo, kultūros ar gamybos įstaigoje ir siekia įgyti kurią nors fakulteto specialybių. Pasaulio ir mūsų pra ktika rodo, kad kaip tik žmo nės, jau išmanantys atskirus moks lus ir turintys tam tikrą gyve nimo patirtį, yra tinkamiausias filosofijos potencialas (beje, tokia buvo ir senoji mūsų Uni versiteto tradicija). Pagaliau, žvelgdami į ateitį, turbūt kada nors suprasime, kad kaip tik įdarbinimo garantija buvo ir tebėra viena rimčiausių mūsų materialios ir dvasinės pa žangos kliūčių. Žinių, kaip ir darbo, turėtų būti siekiama be jokių išankstinių garantijų: at virkščiai, gyvenimas moko, jog tikrai jų siekiama tuomet, kai tokių garantijų nėra. O jeigu jau žvelgiame į ateitį, tai, matyt, jau esame prabudę, matome pasaulį tokį, koks jis yra ir todėl norime padaryti jį ge resnį.
dentų iniciatyvinės grupės va riantui — nutraukti šiame se mestre karinį rengimą ir tęsti jį tik kitų metų pavasarį. Tai, aiš ku, sukelia daug sunkumų: trūks ta dėstytojų, katedra turi tik tris mašinas, kurios vežioja stu dentus j lauko pratybas, neuž tenka net auditorijų. Todėl sto vyklą turbūt teks dalinti j dvi pamainas. Nors ruošiama nauja progra ma, valandkĮ, skirtų kariniam ren gimui, skaičius kol kas išlieka toks pat. Tiesa, katedra laukia naujų mokymo planų, kurie bus šimtu valandų „trumpesni", nes atsižvelgiama į tai, jog dauge lis studentų yra tarnavę Tarybi nėje Armijoje. Dar viena nau jovė: atitarnavę studentai su
grįžta nevienodai išmanydami karinį mokslą, jiems reikia skirtingo paruošimo, todėl nuo šiol bus leista savarankiškai mo kytis, ir, išlaikiusieji egzaminus j stovyklas nevyks. Tačiau taip ir liko be atsako studentų pasiūlymas nerašyti karinio parengimo pažymio į diplomą, nepaisyti katedros dis ciplinų pažymių, skirstant sti pendijas. Pulkininko J. Andriuš kevičiaus argumentas: „kiek vienas Universiteto dėstytojas, taip pat ir karininkai, galvoja, kad jo dėstomas dalykas yra pats svarbiausias“. Todėl belie ka tik rinkti fakultetuose stu dentų parašus ir eiti į rektora tą su šiuo reikalavimu dar kar tą, ką ir pažadėjo padaryti ini
ją. Jis tokiai minčiai pritarė ir pridūrė, kad Ignalinos elektrinė mažai kuo nusileidžia japonų. Tad „komisija nieko baisaus ne pamatys". Išeidami pasitikrinome — apa ratūra radiacijos neužfiksavo.
Tiesa, išeidami skelbimų lento je pastebėjome tokio turinio skelbimą: „Šiandien elektrinės klube 18.30 vai. (vyks Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciaty vinės grupės steigiamasis susirin kimas".
Prisipažinsiu, man tai padarė didžiausią (spūdį.
Audrius SIAURUSEVlClUS Spalio 6 d. vėl pradėjo veikti antrasis blokas. Kaip apie tai buvo informuota visuomenė? — Red.
ciatyvinė grupė. Nepatenkintas karių-internacionalistų prašymas atleisti juos nuo karinio rengi mo. Katedros nuomone, nors jie Tarybinėje Armijoje ir išmo ko kariauti, bet karininko profe sija kareiviui liko nežinoma. Bet ar būsimam fizikui, filo logui, teisininkui ji reikalinga? Susirinkimo pabaigoje ini ciatyvinės grupės nariai atsa kė į klausimą, kuris rūpėjo visiems: kiek dar metų Univer sitete egzistuos karinė katedra? Kol kas rektoratas ne tik nega li panaikinti jos, bet ir sumažinti valandų skaičiaus, skiriamo šiai „gretutinei specialybei", neturi teisės. Štai kodėl pirmadienio po sėdžio nutarimas, nors ir pana šus j sapną, bet geriausiu at veju — tik pusiaukelė. RFOIITIS
Tarybinis studentas
4
1988.10.14
Kai nebebus ko kaltinti teisių siaurinimu Atrodo, ateina toks laikas, ka da be tikros studentiškos savi valdos nebelsivaizduojame Uni versiteto. Norime Jaustis šeimi ninkais — kaip nori darbininkas fabrike, valstietis savo žemėje — norime Ir mes, kad Univer sitetas būtų mūsų. Kas tam trukdo? Juk prie komjaunimo komitetų „moko Ir auklėja“ MAK-as, mokslinėse tarybose studentų nuomonė „išreiškiama“ stebėlimu, organizuojant mo kymo procesą, studentams ten ka nebylių vykdytojų vaidmuo. Ironija lieka ironija, o studentą apkaltinti pasyvumu — lengviau sia. Tačiau keičiasi laikai ir nebe užtenka iš viršaus truputi prap lėsti studentų teises skirstant stipendijas, bendrabučius, ar kiek padidinti atstovų skaičių mokslinėje taryboje. Beprasmis darbas būtų disku tuoti. kas aukštojoje mokykloje pagrindinė figūra. Dėstytojai ir administracija, studentai ir ių visuomeninės organizacijos yra neatsiejamai priklausomi vieni nuo kitų. Tikslas lyg bendras,
o priklausomybė — vienpusė. Ar ųalima pasiekti tą tikslą — paruošti kvalifikuotą specia listą — neįsiklausant į studen tą, neretai pažeidžiant papras čiausią bendravimo pusiausvyrą? Tik demokratiniais pagrindais formuojamas savivaldos organas leistų studentams aktyviai ir re aliai dalyvauti organizuojant mokymo procesą, sprendžiant Įvairias aukštosios mokyklos valdymo problemas. Kaip tokio savivaldos organo idėja TSRS Jaunimo įstatymo projekte iškel tas Studentų kolektyvas (many tume, kad pavadinimas grynai sąlyginis). Idėja patraukli Ir ati tinka laikmeti tuo. kad neperša visiems vienodo štampo, palieka galimybe pasirinkti formą Ir būdus, kaip (gyvendinti studentų kolektyvo teises ir pareigas, štai kaip . įsivaizduotume Ips įgyvendinimą mūsų Universitete (tuo pačiu kviečiame palaikyti arba nesutikti). Siekiant išvengti visur įsiga lėjusios centralizacijos, savival dos centrai turi būti fakultetuo
se. Tik kiekvieno fakulteto stu dentai gali nuspręsti, kokio orga no Jiems reikia, kokia jos struktū ra, veiklos metodai. Bet koks ban dymas tai organizuoti Iš viršaus (t. y. pirmiau steigti universiteti nius organus, su visomis Iš to išplaukiančiomis pasekmėmis) prieštarauja pačiai savivaldos idė|al, Ji tiesiog netenka pras mės. Filologai Įsisteigė Seniūnų tarybą, fizikai galvoja apie Stu dentų tarybą, teisininkai gal sumanys Ypatingąją komisiją — ne pavadinimuose esmė. Aišku viena, kad savivaldos idėja kas dien stiprėja. Įgaudama Įvai riausius pavidalus. Jaunimo įs tatymo projekte Skyrius, skir tas aukštajai mokyklai taip ir vadinasi „...savivaldos kolekty vai“. (Nors tiek vietos aukštajai mokyklai aiškiai mažai — tai ats kira tema). Projektas bus aps varstytas. taps įstatymu, o tuo met viskas leista, ko lis nedrau džia. Studentai patys kurii. nuostatus, patys organizuoja rin kimus Ir tik nuo ju princlplnaumo. nuoseklumo, aktyvumo pri
klauso jų reikalus liečiantys sprendimai. Nebebus ką kaltinti teisių siaurinimu, varžymu. Stu dentų mokymo ir mokslinio ti riamojo darbo organizavitno, dėstymo kokybės vertinimo, dėstytpjų perrinkimo, visų for mų studentų darbo organizavi mo klausimai ir t. t., ir t. t. — studentų rankose. Ir tik tuo atveju, kai vienas fakultetas savo jėgomis nebega li išspręsti klausimo arba tada, kai problema yra aktuali vi sam Universitetui. tik tuomet yra reikalingas beundrauniversltetinls studentų savivaldos or ganas. Jo formavimą įsivaizduo tame šitaip. Kadangi j Universi teto mokslinę tarybą ielna 16 studentų, siūlytume, kad tai bū tų fakultetų savivaldos organų lyderiai (aišku, kad tik tada lel |ie iš viso susikūrę). Jų — vie nuolika. Dar penkis atstovus gali ma rinkti kuo Įvairiausiai (gal sa vivaldos organų atstovų konfe rencijoje gal Jų lyderių pasita rime. gal dar kaip nors kitaip). Tokios šešiolikos tarybos pag
rindinė funkcija — studentų po zicijos Mokslinėje taryboje reiš kimas. gynimas ir tarpfakultetinė koordinacija. Tos pozicijos beieškant kartais kažkam rei kės nusileisti ar aukotis, tačiau tik tada, kai JI bus vieninga, bus galima kalbėti apie lygiateisi, re alų studentų dalyvavimą spren džiant aukštosios mokyklos pro blemas. Nebijome pasikartoti — tik formų Įvairovė Ir tikslų vie nybė duos norimų rezultatų. Esame Įsitikinę, kad savival dos organų kūrimasis yra vie nas Iš neišvengiamų, būtinų žingsnių sprendžiant tokią ne vienareikšmę sudėtingą persit varkymo — liečiančio tiek aukš tąją mokyklą, tiek visą šalj — problemą, kaip politinių. ad ministracinių ir ūkinių funkcllų pasiskirstymas tarp atitinkamu organų. (Studentų atveju — tai kom|aunimas, savivaldos cų-gnnal. profsąlunga). Jos nespresdamį, negalėsime kalbėti apie mūsų visuomenės tikslų Įgyven dinimą. Vaidas VAIČIUS Rytis MARTIKONIS
Laiškai
Siūlau „Alma Mater“ Gerbiami redakcijos darbuotojai! Neseniai į rankas pakliuvo jū sų laikraštis. Su malonumu j j perskaičiau, bet kažkokias ne malonias nuosėdas paliko jo pa vadinimas — „Tarybinis studen tas". Tai stagnacijos palikimas, kai pavadinimas neatspindėjo esmės, turinio. Svarbu buvo pri
sidengti lozungu. Skaudu, kad vienas seniausių Europos uni versitetų leidžia laikraštį bevei džiu pavadinimu. Manau, jog tinkamiausias pa vadinimas — „Alma Mater", jame slypi gili prasmė, meilė tave iš auginusiai, išauklėjusiai, sufor mavusiai kaip asmenybę, kaip
Pritariame. „Tarybinis studen tas" — ne pats tinkamiausias pa vadinimas Vilniaus universiteto savaitraščiui. Norėtume sužinoti jūsų nuomonę šiuo klausimu. Siūlydami savo variantą galite atsiųsti mums ir pavadinimo eski zą (Jeigu Juo pasinaudosime — Išmokėsime honorarą). Siūlykite ir rinkimo tvarką — Red. Marina KULClNSKAJA XXX Kraštotyrininkė, Klaipėda Turime ir pirmuosius pasiūly
mus. Tai jau minėtas „Alma Ma ter“ (pasiūlė dar trys žmonės), „Po Alma Mater skliautais", „Mūsų Alma Mater", „Amžino ji šviesa", „Versmė", „Skliautai", „Mūsų viltys", „Viltys", „Aušra", (du pasiūlymai) „Universiteto žinios", „Savaitė universitete", „Lietuvos studentas" (du pasiū lymai), „Universiteto studentas", „Vilniaus studentas", „Saulėte kis".
kai", kaip ir kursantai, sėkmingai išlaikę egzaminus tapo atsargos karininkais, tik jų tapsmas sma gesnis ir linksmesnis buvo. Prastūmėm ir mes laiką, daugelis sukosi kaip kas išmanė. Sarmata šnekėti apie komjaunuolio ar net komunisto sąžinę. Tik sauje lė liko tokie, kokie ir buvo. Kiti daug laisvų dienų „susiveikda vo" už butelį kitą degtinės. Tą žinojo ir karinės katedros vado vai. Žinojo! Kartais ir aš kai ką pasakydavau, bet buvau apkal tintas karštakošiškumu, karinio statuto nesilaikymu. Dažnai pasi teiraudavo — „Kaip tau kores pondente? Čia tau ne su apara tėliu (foto) zylioti..." Mūsų — istorikų ir žurnalistų būrys bu vo pats „blatniausias" tikrąja to žodžio prasme. Paskutinę dieną
su mumis atsiskaitė. Visiems iš dalino karinius šaukimus su ka riniais bilietais, o mums — ne. Privalėjom iškuopti teritoriją prie karininkų bendrabučio, su nešioti daiktus. Karinės kated ros vadovybės pažeminti, apgau ti atsisakėm likti atpirkimo ožiais. Labai jau buvo nesmagu pulkininko, papulkininkio šaldy tuvus ir dėžes tampyti. Už tai daugeliui neatidavė karinių bi lietų su šaukimais. „Ja s každym otdelno pobeseduju", — karinės stovyklos viršininko žo džiai. Jis gal ir norėtų, bet ko legos kažkodėl nepasigenda tų dokumentų. Labai norėčiau, kad ši „beseda" užsimegztų „Tarybi nio studento" puslapiuose.
žmogų aukštąjai mokyklai. Pa vadinimas „Alma Mater" atspin di puikias Universiteto tradici jas, jis byloja, kad Vilniaus uni versitetas — vienas seniausių Europoje, juk naujo, neseniai įkurto universiteto taip nepava dinsi. Tad siūlau — „Alma Mater".
Per kančias į „žvaigždutes" Rašo tas pats Valdas J. Vilū nas, kažkada dirbęs „Tarybinio studento" korespondentu. Ir kaž kada „daręs" gražius reportažus iš karinės katedros. Tas pats. Tik ne apie tą patį rašo. Jau čiuosi turįs moralinę teisę dar kartą prisiminti nelinksmai pa garsėjusią vasaros karinę sto vyklą. Buvau nuo pirmos iki paskutinės stovyklavimo dienos. Nuo pradžios ir rašysiu. Liepos 4-oji: rikiuotė, persi rengimas ir konfliktai, konflik tai, užgaulūs karinio miestelio didelių viršininkų kaltinimai fa šizmu. .. (Tik prisiminkim savo tarnybą armijoje). Mes pamesti, bet ačiū dievui jaunų leitenan-
tėlių surasti, traukiam į geležin kelio stotį. Trumpa įžanga — armijoje šalin padorumą! Kas stipresnis, apsukresnis, įžūlesnis — tas laimingesnis. Prisiminiau savo kelionę iš Pabradės gele žinkelio stoties iki stovyklavie tės, atleiskit, jeigu ją galima taip pavadinti. Bekulniuojant trečią kilometrą, sustojo treje tas karinės katedros šarvuočių, ir ką jūs manote, laimėjo tie — aukščiau paminėti. Iki kraujo nutrintomis kojomis — karštis buvo apie 25°C — prisikasėm iki „miestelio". Kitus po strei ko. .. jau atvežė pirmą valandą nakties. Tik nereikia sakyti, kad to nebuvo... „soldat dolžen stoiko
PopS’88 Šiais metais per visą Lietuvą nuvilnijo Mis rinkimų bangos bei kitos audros. Gražu! Ir vis dėlto VU Kultūros Klubas, turė damas omenyje, jog organizuodamas Universiteto Mis rinkimus, užtrauks gėdą visoms Sporto rūmų undinėms — Mis vilnietėms, tikisi pradėti naują etapą giliai egzaminuotame studentų gyveni me. Nebe pirmus metus renka populiariausius studentus savo universitetuose latviai ir estai. Tad gal ir mums atėjo laikas, kaip visada, pasekti jų pavyzdžiu. Taigi — POPS—88, t. y. po puliariausio universiteto studento rinkimai, kuriuose galės daly vauti ne tik moterys (netiesiogine prasme), bet ir vyrai (tiesiogi ne prasme). POPS—88 rinkimai vyks dviem turais. (Pirmąjame (fakultetiniame) ture kiekvieno fakulteto studentai išsirinks savo populiariau sią studentą (-ę), kuris (-i) toliau dalyvaus universitetiniame ture. POPS'88 NUOSTATAI 1. Kelti savo kandidatūras gali tik VU dieninio skyriaus ijet kurio kurso studentai, (abiejų lyčių). 2. Kanciidatūrų iškėlimo tvarka fakultetuose: visos akademi nės grupės, kursai, formalios ir neformalios grupuotės bei pavie niai asmenys norėdami įskelti savo (arba savo lyderio) kandi datūrą kreipiasi i fakulteto kultūros klubą, kuris užregistravęs kandidatą, pateikia reikalingą informaciją. 3. Kaip bus renkamas populiariausias fakulteto studentas sprendžia to fakulteto kultūros klubas. Vienintelis reikalavimas — atviras publikos balsavimas. 4. Populiariausias studentas (tiek fakultetlniame ture, tiek universitetiniame) renkamas bal sų dauguma. 5. Balsavimo teisė suteikiama visiems Universiteto dėstytojams bei dieninio skyriaus studentams. 6. Fakultetinial turai turi jvykti iki š m. lapkričio 20 dienos. 7. Universitetiniame ture dalyvauja tik po vieną kiekvieno fakulteto atstovą (balsuojančių studentų skaičius yra neriboja mas). 8. Apdovanojimai fakultetų populiariausiems studentams: 40 rub.. teisė dalyvauti visuose Universiteto renginiuose, nemo kamas naudojimasis miesto transportu (autobusais Ir troleibu sais.) Populiariausiam Universiteto studentui — kelionė j užsieni ir vertingas prizas.
perenosit vsie tiagoty i lišenija voinskoj služby". O jau naktis — žvaigždutės danguje ir antpe čiuose, uodai panosėje ir blakės pašonėje, žiurkės pakampiuose. Čiužiniai — tiems daiktams šis pavadinimas netinka... Taip bu vo visą laiką. Be to, prasidėjo... Universiteto funkcionieriai, nespjaukim teisybei į akis, buvo „paimti" į Vilnių darbams. Gal vadams derėtų likti kartu su studentais? Šis klausimas nauja jam Universiteto komjaunįmo sekretoriui Gintautui Bartkui bei grupei kitų draugų. Gera Vilniu je ramiai dirbti, skaniai ir so čiai valgyti ir taip „studijuoti" karinį mokslą. Beje, „statybinin
Užvakar Didžiojoje auloje j LPS seimą išrinkti Universiteto atstovai profesoriai A. Sakalas ir S. Uosis.
NORINČIUS lankyti futbolo treniruotes, kvie čiame rinktis kiekvieną antradienj 18.00 vai. WU stadione (Sau lėtekio ai.) arta paskambinti tel. 76 89 67, dėst. A. Žilinskui. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8611286, išduotą EKFF stu
Valdas Juozas VILŪNAS
dentei Nomerai ŽVIRBLYTEI, lai kyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8620681 išduotą IF studentei Nomedai JUSEVlClOTEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 851187, išduotą FilF studentei Inai JERMOLAJEVAI, laikyti ne galiojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 840545 išduotą MaF studentui Virginijui MAJOROVUI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 8610740, išduotą MF studen tei Virginijai MASEVlClOTEI, lai
kyti negaliojančiu. Dingusį sudento pažymėjimą Nr. 8610603, išduotą MF studen tei Gailai ANDRIUSKEVICIOTEI, laikyti negaliojančiu.
Mirus žmonai, nuoširdžiai užjaučiame kolegą Romą LA ZUTKĄ. Politinės ekonomijos katedros kolektyvas
Puslaidininkių fizikos pro bleminės laboratorijos dar buotojai užjaučia Vidą KAZ LAUSKIENĘ tėveliui mirus.
Steigiamas sodo ir gyvenamųjų namų statybos bei remonto
kooperatyvas Norintieji korpuse.
gerai uždirbti renkasi š. m. spalio 14 d. 18 vai.
Saulėtekio
ai. 9,
jungiamajame
Pastaba: Dirbantieji privalės gerai mokytis, netgi geriau už tuos, kurie nedirbs. Tai Įmano ma. tik reikia gerai, teisingai planuoti savo laiką. Pagalvokit apie tai, ir tie, kurie matys. Jog nesugebės — tegul neateina i susirinkimą. Darbus reikės atlikti tik labai gerai. Darbai įvairūs: betonavimas, mūrijimas, stogo dengimas, tinkavimas bei dažymas, apdaila. Reikalingi staliai, labai pageidautini mūrininkai, o taip pat medžio darbų specialistai. Taigi, kviečiu aktyviai Įsijungti j kuriamąjį — atstatomąll darbą. A. MIKĖNAS Kooperatyvo pirmininkas
Spalio 22 d. rengiama
TALKA kurios metu uždirbtos lėšos bus pervestos PAMINKLO STALINIZMO AUKOMS statybai. Po talkos — koncertas. Renkamės prie Puškino paminklo 14 vai. (Kad žinotume, kiek reikės įran kių prašome iki spalio 19 d. užsirašyti VU arba fakultetų komjaunimo komitetuose).
Ofsetinė spauda, spaudos lankas. Tiražas 4500 Užs. Nr. 2096 Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Kosmonautų pr. 60. Redakcijos adresas-. 232734, Vilnius, Universiteto 3, „Tarybinis studentas". Telefonas: 61-11-79. «CoBeTCKHH cTT>Aeirr» — opran nap-rKOMa, peicropaTa, KoMH-reTa oMcoMoaa, npo$KOMa opAeHOB TpyA°Boro Kpacnoro 3HaMeHH h Ąpy»6u aapoAOB BHAbHioccKoro yBHBepcirTeTa hm. B. Kancyvaca. Bhabhioc. PeAaKTop A. Amiurrac. Ha ahtobckom «3Mxe.
Redaktorius A. LIPŠTAS