y
FORUMAS PRASIDĖJO! Pasaulinis jaunimo ir stu dentų forumas bus ryš kiausias pasaulio jaunystės vienybės ir solidarumo pasi reiškimas. Į Maskvą, kur va kar forumas pradėjo darbą, atvyko tūkstantis pasiuntinių iš 120 šalių. Tai, kaip pavadi no žurnalistai — pasaulio jaunystės parlamentas. Mūsų šalies sostinė svetin gai sutiko Įvairių šalių pa siuntinius, atvykusius čia pa demonstruoti, kad jaunimas yra priešakinėse kovotojų už nacionalinę nepriklausomybę ir išsivadavimą, taiką bei šviesią ateitį gretose. Forumo metu jaunimas pla čiai apsvarstys tarptautinės
padėties aspektus, aptars, kaip dar labiau padėti tautoms kovoti su imperializmu ir kur ti naują gyvenimą. Mūsų šalies jaunimo pa siūlymu po forumo įvyks ta rybinės liaudies solidarumo VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA su Afrikos ir Azijos tautomis TO, PARTIJOS, KOMJAU NIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS savaitė. Forumo dalyviai sve čiuosis daugelyje šalies mies tų. Rugsėjo 26 dieną 38 Ita Eina nuo 1950 m. 1964'm. rugsėjo 17 d. Kaina 2 k. lijos, Mongolijos, Zanzibaro, Nr. 27 (496) Malio ir kitų šalių pasiunti niai viešės mūsų Universitete. Šiomis dienomis besiku riančio Internacionalinio klu bo nariai, o taip pat Univer siteto visuomeninės organiza cijos ruošiasi šiltai sutikti brangius svečius.
PUIKUS ŽMOGUS,
įžymus mokslininkas
Talka Elektrėnuose Praeiviai susidomėję paly dėdavo akimis Kauno link skriejančius sunkvežimius, pilnus linksmų vaikinų bei merginų. Tikriausiai ne vie nas klausė savęs: kas gi šie jaunuoliai ir kur jie skuba? Tai buvo universiteto Istori jos ir filologijos fakulteto pirmo kurso studentai, pra ėjusį sekmadienį (rugsėjo 6 d.) talkininkavę Lletuvoš VRES-e.
»-
Darbščių !studentų rankų Elektrėnuose• laukė didelis darbas: reikėjo išvalyti nuo metalo atliekų, plytų nuolaužų geroką dalį patalpų. Su savo užduotimi pirmakursiai susidorojo puikiai. Įmonės vadovai, partijos bei komjaunimo organizacijų atstovai nuoširdžiai padėkojo studentams už draugišką pagalbą. Vyt. LESCINSKAS
„DIRBTINĖ ŠIRDIS" JAU VEIKIA
Prieš metus prie mūsų universiteto Medicinos fakul teto buvo atidarytas širdies ir kraujagyslių protezavimo ty rimo instituto eksperimentinis skyrius-laboratorija, kuriai vadovauja prof. A. Marcinke vičius (prof. M. Marcinkevi•••••••••••••••
Pirmakursės g y vena bendrabutyje Kambaryje liejasi nuostabi, lyriška Kavecko „Liaudiško valso“ melodija. Daug kar tų girdėta, pergyventa. Tokia pati ji skambėjo mokyklos suole, tokia pati ji skamba dabar, universitete. Si melo dija visada nauja ir miela. Naujų mokslo metų dienos .^.atnešė džiaugsmus, naujus rū pesčius. Energinga gyvenimo srovė pradėjo kunkuliuoti ir universiteto bendrabutyje Nr. 2. Mus, tris pirmakurses, ap gyvendino su antrakursėmis. Vida. Elė, Nijolė... Tai nauji vardai. Greit susipažinome. Ir vakarais aiškinamės naujo gyvenimo tradicijas, naujus terminus. O rytais, kada bun da miestas, vėl tvarkymasis, vėl nauji darbai. Taip ateina dar viena nauja diena. Kam bario gyventojos — viena šeima. Tikriausiai, taip gerai sugyvena ir kitų bendrabučio kambarių gyventojos. Gėlės ant etažerės, tvarkin gai paklotos lovos, puikiai tvarkomas kambarys, bendra bučio drausmės taisyklių laikymąsis — mūsų pareiga. O. KAZIUKONYTE I k. lituanistė'
VISU SALIU PROLETARAI. VIENYKITĖS!
čiaus sūnus). Per tokį trum pą laiką čia daug kas pasikei tė: sutelkta visa eilė jaunų chirurgų, kaip: V. Širvidis, V. Triponis, E. Barkauskas ir kiti. Dalis jų praėjusią žiemą specializavosi Novosibirske. Laboratorija aprūpinta nau jausia medicinine aparatūra. Neperseniai iš Leningrado skyriaus ji gavo dirbtinę šir dį, kuri jau buvo išbandyta. Įjungta į šuns kraujotakos sistemą, ji varinėjo kraują virš 20 min., o tuo metu sava šuns širdis „ilsėjosi“. Daug pasiekta kraujagyslių patologi jos aiškinime. Linkime mūsų universiteto nenuilstamiems medikams sėk mės, keičiant paliegusias šir dis, sutrikusias kraujagysles ne tik eksperimentuose, bet ir kasdieninėje praktikoje. P. GRINIS
Apie profesorių Jucį jnes, fizikos mokslo garbintojai, daug girdėjome jau pirmaisiais studijų metais ir net anksčiau. Žinojome, kad tai — pasaulinio garso mokslininkas, LTSR Mokslų Akade mijos akademikas, profeso rius, fizikos-matematikos mok slų daktaras. Tačiau koks jis žmogus, tas pirmasis lietu viškos teorinės fizikos mokyk los kūrėjas, nežinojome. Fizi kos-matematikos fakultete specialios disciplinos prade damos skaityti ketvirtame kurse, tad ilgą laiką su dide liu nerimu laukėme pirmosios profesoriaus Jucio paskaitos. Prisipažinsime, laukėme ir baiminomės, kad profesorius nebūtų sausas, akademiškas žmogus. Pasirodo, baiminomės be reikalo. Jau po pirmųjų pa skaitų įsitikinome, kad profe sorius yra ne tik patyręs pe dagogas, bet ir puikus žmo gus. Jo paskaitos, kuriose kalbama apie sudėtingus da lykus, labai aiškios, supranta mos. Klausantis profesoriaus
f
i n
mokslo bei studijų reikaluose. Kiekviename žingsnyje jis mus moko dialektiškai vertinti šiuolaikinės fizikos pasieki mus, pratina kruopščiai ir at kakliai dirbti. Mūsų mylimo profesoriaus šešiasdešimtmečio sukakties proga mes iš visos širdies sveikiname jubiliatą su aukštu vyriausybiniu apdovanojimu ir linkime jam daug naujų lai mėjimų kūrybiniame ir peda goginiame darbe. V kurso fizikai- teoretikai
..TARYBINIO STUDENTO“ KONKURSUI ■¥=
MUS KVIEČIA AUDITORIJOS
■.
M
PIRMAKURSIS UNIVERSITETE — Ko verki, mergele? kas nuskriaudė? — Aš paklydau...
Ar
■X»X*X»X*X*X*X*Y*X»XB
Mokykla bus pastatyta ,,Draugas pirmininke! Nesilaikysim didelių formalumų. Sutarčių nesudarinėsime. Atsiusime jums žmonių, Mokykla bus pasta^ta!“ — šitaip pačioje mokslo metų pradžioje Į Kėdainių rajono „Rytų aušros“ kolūkio pirmininko H. Kretavičiaus laišką atsakė universiteto Komjau nimo komiteto sekretorius J. Karosas. Pirmoji 12 talkininkų gru pė išvyko padėti kolūkiečiams prieš aštuntą studentų dar bo ir poilsio vasarų plenumą. Į grupę buvo parinkti pažan gesni studentai-komjaunuoliai, stiprūs ir energingi vaikinai iš filologijos ir eko nomikos fakultetų bei trys
aiškinimo, prieš akis atsiveria nuostabus atomo pasaulis su visomis matematinėmis žaban gomis ir nelauktu fizikinės formulių prasmės traktavimu. Gi profesorius, kaip geras šturmanas, veda studentų min čių laivą patikimiausiu ir tiesiausiu keliu Į pačią šios mokslo šakos šventovę. O juk atomo , spektroskopijos kur sas, skaitomas profesoriaus Jucio mūsų fakultete, nėra koks nors nusistovėjęs daik tas. Si teorija toli gražu nėra užbaigta. Ji nuolat tobulina ma, vystoma. Tuo tarpu mes profesoriaus dėka atsidūrėme pačiame priešakiniame atomo spektroskopijos fronto bare. Mūsų kurso draugai Našlėnas ir Ališauskas, vadovaujami profesoriaus, šia tema yra pa rašę straipsnių, kurie buvo iš spausdinti moksliniame „Lie tuvos Fizikos Rinkinys“ žur nale. O šeštakursis Karazija (jis, beje, yra jau j ' ’ keletos mokslinių straipsnių autorius) ruošiasi stoti į aspirantūrą, kur toliau su kitais teoretikais nagrinės atomo problemas. Profesorius savo studen tams yra kaip geras tėvas. Nepaisydamas savo daugelio darbų, jis randa laiko pasirū pinti mūsų užauditoriniu gy venimu, buitinėmis sąlygo mis, yra reiklus, principingas
merginos gamtininkės. Talki ninkų tarpe — III kurso li tuanistas J. Kaušpadas, II kurso istorikai J. Ilgūnas ir A. Spečiūnas, pirmakursis, tik ką grįžęs iš armijos, Stul pinas ir kiti. Kaip sužinojome, vaikinai tikrai vyriškai darbuojasi sta tyboje, o merginos, be to, dar jiems pagamina skanius pa tiekalus. Dviaukštė mokykla, kurią žiemos šalčiai būtų užklupę apgailėtinoje padėtyje, bus pastatyta! Tikriausiai, atvykus antrajai talkininkų grupei jau pri seis rengti mokyklos vidų. G. VALDONIS
♦
VAIZDELIS Kiekvieną dieną prieš de vynias visa Universiteto gat vė ir aplinkinės gatvelės tarsi atgyja: į šaligatvio grindinį triukšmingai stuksi kulniukai, trupučiuką oriau žingsnius skaito vyriški batai. Tai stu dentai skuba į paskaitas. Jų priguža pilnas universiteto kiemas ir vėliau po du, po tris išsiskirsto į auditorijas. Tyla. Kieme teškena fontanas. Ir niekas daugiau nebetrukdo ramybės. Taip, ramybės, nors tuo tarpu auditorijose, gal būt, karštai ginčijamasi, diskutuojama, aiškinamasi ku rio nors mokslo tiesa. Auditorija, esanti prie Ben drosios skaityklos, vadinasi ..Diplomantų skaitykla“. Ta čiau pažvelgus čia iš pat ry to matosi ne diplomantai, o pirmakursiai bibliotekininkai. Tai jie čia semiasi mokslo. Po pietų auditorija vėl tampa baigiančiųjų studijas skaitvkla. Prie kiekvieno staliuko pa
linkusi galva. Rankoje plunks nakotis — skubame užrašyti tai, ko dar nežinome, kas mums dar naujovė. Nors, tie są pasakius, ne visiems čia viskas nauja. Daugelis mūsų į universitetą įstojo padirbėję gamyboje, galutinai apsispren dę. Keletas yra baigusių Kul tūros-švietimo technikumą, ta čiau, pasirodo, kad šios die nos reikalauja vis geresnio pasiruošimo, didesnio žinių bagažo. Palmira Biknevičienė, bai gusi Kultūros-švietimo techni kumą. dvejus metus dirbo bibliotekoje, tačiau, norėdama būti dar naudingesnė skaity tojui, tapti aukštos kvalifika cijos specialiste, ji įstojo į universitetą. Ir ne viena tokia Palmira. Mūsų kurse yra daug pana šių žmonių. Bet m)is visus jungia vienas tikslas: kuo daugiau sužinoti. Todėl kiekvieną rytą mes skubame ten, kur mūsų laukia auditorijos. V. MARCINKONIS Mūsų koresp.
VVU Studentų mokslinės draugijos
A I Studentų mokslinė draugija (SMD) yra savanoriška orga nizacija, jungianti studentus, dirbančius mokslo tiriamąjį darbą. I. Draugijos tikslas ir uždaviniai 1. Studentų mokslinės draugijos uždaviniai yra šie: a) padėti rektoratui rengti gerus, visapusiškai išsilavinu sius specialistus, sugebančius savarankiškai dirbti mokslo tiriamąjį darbą, b) ugdyti studentų kūry bingumą, c) gilinti studentų žinias, įgyjamas paskaitų metu, d) skatinti domėtis mokslo ir technikos laimėjimais bei istorija' ir visuomeninio gyve nimo problemomis, e) propaguoti mokslo ir technikos laimėjim,us gyven tojų ir ypač moksleivių tarpe. 2. Studentų mokslinė drau gija dirba šį darbą: a) organizuoja prie katedrų ir tarpkatedrinius studentų mokslinius būrelius, b) rengia studentų moksli nes ir gamybines konferenci jas, diskusijas ir pranešimus mokslo, technikos ir visuome ninio gyvenimo klausimais, c) rengia spaudai geriau
sius Draugijos narių mokslo darbus ir jų tezes, d) dalyvauja sąjunginėse, respublikinėse ir Vilniaus aukštųjų mokyklų studentų mokslo darbų apžiūrose, e) dalyvauja aukštųjų mo kyklų studentų mokslinėse konferencijose ir nustatyta tvarka palaiko ryšius su ša lies ir užsienio aukštosiomis mokyklomis, f) organizuoja universiteto mokslines konferencijas, g) rekomenduoja rektoratui geriausius SMD narius į aspi rantūrą, h) palaiko ryšius su ga myklomis, įmonėmis ir įstai gomis. II. Draugijos struktūra 3. Studentų mokslinė drau gija yra juridinis asmuo, naudojąsis visomis TSRS savano riškų draugijų įstatų numaty tomis teisėmis. 4. SMD atsiskaito univer siteto Mokslinei tarybai ir yra pavaldi rektoratui. 5. Draugija susideda iš fakultetinių skyrių, Jungiančių prie katedrų veikiančius bū relius. * 6. Katedrų būreliai ■ jungia vienos siauros specialybėp mokslinį darbą dirbančius stu-
dentus; tarpkatedrinlal būre liai jungia katedrų, kurių mokslo šakos yra giminiškos, studentus: būrelio darbą kont roliuoja katedros vedėjas, pa dedamas mokslinio būrelio va dovo, skiriamo iš mokslo per sonalo tarpo. 7. Kiekvienas būrelis išsi renka vieneriems metams pir mininką, kuris tvarko būrelio reikalus ir yra pavaldus fakul teto SMD tarybai; būrelio na riai yra pavaldūs savo būrelio pirminlnhui. 8. Aukščiausiasis universi teto SMD organas — SMD narių visuotinis susirinkimas arba konferencija, o tarp su sirinkimų — SMD Taryba: fakultete — fakulteto SMD narių susirinkimas ir fakulte to SMD taryba. SMD darbą kontroliuoja rektorius ir fa kulteto dekanų paskirti moks liniai vadovai. 9. į Draugijos konferenciją •delegatai renkami būreliuose taip, kad dešimčiai narių at stovautų ne mažiau kaip vie nas delegatas; konferencijos nutarimai laikomi priimtais, jeigu už juos balsuoja ne ma žiau kaip 2/3 susirinkimo de legatų. Nukelta į 3 psl.
DAR KARTĄ APIE VASARĄ , Rudens lietūs vis dažniau ir dažniau vilgo žemę. O ir medžiai dabinasi geltonais lapais. Atėjo ruduo. Ant mano stalo guli kele tas nuotraukų, primenančios šaunią studentišką vasarą. Aš žiūriu į jas ir matau mūsų studentus darbo ir poilsio sto vyklose, atliekančius gamy binę praktiką... Štai pažiūrėkite į viršutinę nuotrauką. Tai ištrauka iš Gamtos fakulteto studentų gamybinės praktikos. Novosibirskio gatvėmis žengia mūsų universiteto tu ristai.
Jie aplankė ir kalniečius. Nuo širdžiai sutiko šeimininkai svečius. Bet dabar apie tai primena tik nuotrauka, nufo tografuota atminimui su kal niečių vaikais. Si mergina (apačioje) eko nomistė. Vasarą ji dirbo Kė dainių rajono J. Žemaitės var do kolūkio studentų darbo ir poilsio stovykloje... Visi žmonės, kuriuos mato te nuotraukose dabar pasklido po universiteto fakultetus, skaityklas, auditorijas. Atėjo ruduo... R. RIMAITIS O. Jaroševo, C. Kudabos ir J. Girdvainio nuotr.
Atkelta 10. Centrinė ir fakultetų tarybos renkamos vieneriems metams, jos atsiskaito vieną kartą per metus atitinkamiems SMD narių susirinkimams; ta rybos renkamos viešu balsavi mu, tarybų darbui vadovauja pirmininkai, renkami narių po sėdyje. Pastaba. Centrinės ir fakul tetų tarybų pirmininkai įeina atitinkamai į universiteto Mokslinę tarybą ir fakultetų mokslines tarybas su pataria mo balso teise. 11. Draugijos nariu laiko mas studentas, padavęs pareiš kimą kurio nors būrelio pir mininkui ir dirbąs mokslo darbą. 12. Tikruoju Draugijos na riu gali būti studentas, atli kęs bent vieną mokslo darbą ir gavęs darbo vadovo reko mendaciją; tikruoju nariu ga li būti tik sėkmingai besimo■*ką studentai. 13. Į tikruosius narius pri ima SMD fakultetų tarybos, priėmimą tvirtina Centrinė ta ryba. III. Narių teisės ir pareigos 14. Draugijos nariai tVrl teisę: a) naudotis sprendžiamojo balso teise visuose Draugijos susirinkimuose, b) rinkti ir būti renkami į visus SMD organus, cjnaudotis laboratorijų ir katedrų mokslo tiriamąja apa ratūra ir literatūra, d) daryti pranešimus uni versiteto SMD konferencijose, pateikti savo darbus sąjungi nėms, respublikos ir Vilniaus studentų mokslo darbų apžiū roms, e) pateikti savo darbus LTSR aukštųjų mokyklų „Mokslo darbų" leidiniams. 15. Tikrieji Draugijos na riai turi teisę: a) naudotis narių teisėmis,
b) naudotis universiteto mokslo -personalo skaitykla ir tarpbibliotekiniu abonemen tu lygiais pagrindais su moks lo darbuotojais, c) būti komandiruoti į ki tų aukštųjų mokyklų moksli nes konferencijas, konsulta cijoms į atitinkamas mokslo įstaigas darbo klausimais, d) dirbti pagal Individualų planą rektorato nustatyta tvarka, e) reikalauti, kad jų spe cialybės dalykų mokslo dar bai būtų įskaitomi (katedrai nutarus) kaip kursiniai ir at skirais atvejais kaip diplomi niai darbai. f) suderinę su dekanatu, pasirinkti praktikos vietą, ku rioje galųtų toliau dirbti sa vo mokslo darbą, g) už aktyvią veiklą Drau gijoje būti pristatyti rektora tui apdovanojimui garbės raš tu, paskatinimui ir pan. 16. Kai kitos sąlygos yra vienodos, tikrieji Draugijos nariai turi pirmenybę: a) skirstant stipendijas, jų tarpe vardines, skirstant bend rabučius, skirstant kelialapius į poilsio namus ir sanatorijas, b) pasirenkant specialybę, c) skirstant į darbą, d) katedroms iškeliant kan didatus į tikslinę aspirantūrą. Pastaba. Tuo tikslu fakulte tų SMD tarybų atstovai daly vauja stipendijų, bendrabučių, kelialapių skirstymo komisijų darbe. 17. Tikriesiems SMD na riams išduodamas nustatytos formos nario bilietas ir Drau gijos ženkliukas. 18. SMD nario atliktas mokslo darbas, teigiamai įvertintas konferencijoje, įra šomas į SMD nario bilietą. 19. Draugijos narys, baigęs universitetą, iš narių sąrašo išbraukiamas, tačiau, jam pa čiam prašant, gali būti palik tas SMD nariu, dalyvauti ka tedrų mokslo darbe, naudotis katedrų ir laboratorijų mokslo
mokslo ir technikos žinias, d) lankyti Draugijos susi rinkimus, mokslines konferen cijas ir kitus Draugijos ren ginius, e) vykdyti visus fakultetų SMD tarybų ir būrelių nutari mus, susijusius su SMD veik la, f) tvarkingai mokėti nusta tytą nario mokestį. 22. Nedirbantieji mokslo darbo ir nesilaikantieji kitų SMD įstatų punktų šalinami iš SMD, paskelbiant apie tai fakulteto skelbimų lentoje. Pašalinimo klausimą spren džia fakulteto SMD taryba, nutarimą tvirtina Centrinė Taryba; nedirbančiais mokslo darbo laikomi nariai, kurie per 1,5 — 2 metus neparašo jo kio mokslinio darbo ir ne perskaito jo būrelio susirin kime. 23. Fakultetų SMD tarybų bei SMD Centrinės tarybos nutarimus tvirtina atitinkamai
tiriamąja aparatūra bei lite ratūra, universiteto biblioteka ir kt., tikrojo SMD nario tei sėmis. 20. Labiausiai pasižymėju siems mokslo tiriamajame darbe SMD nariams drauge su universiteto baigimo diplo mu, fakulteto tarybos nutari mu, išduodamos rekomendaci jos (su atliktu mokslo darbų sąrašų) aspirantūron bei dar bui mokslo tiriamosiose įstai gose. 21. Kiekvienas Draugijos narys privalo: a) dirbti mokslo darbą, pagal galimybę dalyvauti ka tedrų ūkiskaitinių sutarčių darbe, b) aktyviai dalyvauti būre lio veikloje, parengti ir skai tyti pranešimus būrelių ir kt. susirinkimuose, konferencijose, nuolat kelti savo politinį ly gi, c) dalyvauti „Žinijos“ drau gijos veikloje, populiarinti
dekanas ir prorektorius moks lo reikalams. IV. Lėšos 24. Draugijos lėšos suside da iš a) rektorato skiriamų, b) surenkamų nario mokes čio pavidalu. 25. Rektoratas lėšas Drau gijai skiria iš išanksto suda rytos sąmatos. Jos naudoja mos komandiruotėms į konfe rencijas, mokslo darbui ir or ganizaciniams reikalams. 26. Nario mokestis — 20 kap. per metus; stojamasis mokestis — 10 kap.; pajamos, Susidariusios iš nario mokes čio, naudojamos pagal SMD Centrinės tarybos patvirtintą sąmatą. : V. Įstatų keitimas it tvirtinimas 27. Universiteto Studentų mokslinės draugijos įstatus priima ir keičia universiteto SMD konferencija; įstatus tvirtina universiteto rektorius.
Nauji eilėraščiai M. KARČIAUSKAS
LUGA Kad skubėtų vėl atgal kažką pavyt, Varpo dūžis. Vėl paliekam stotį. Kad pajustų žemę, žmones, ISSIILGIMAS grožį. Kaip rūpesčiai skaudūs Mus palydi eglės ir balti beržai. Ką visi keliai kely užgožia. Vėl tūkstančiai metų praeis. Noriu vėl ir vėl kely sustoti, Kaip rūpesčiai skaudūs PRIE PAMINKLO Keliausim planetos keliais. Nors trumpam sustoja NUSKENDUSIEMS traukiniai. LAIVAMS O Tu, kur bebūtum, Sugrįžki kasdien pas mane. Ir trumpam aš tolstu nuo Tolumon laivai nuplaukia... Ateik tarsi griūtys tavęs pabūgęs Lauks grįžtant žmonos Audringuos pietų kalnuose. Savo žodžių, žvilgsnio ir Savo vyrų — mano kapitonų,' dainos, Tolumoj žuvėdros audrą Ateik, ta pati vis, Ir skaudu, kad traukiniai šaukia. Kaip vakar, kada pamilau, nuo Lugos Su saule ankstyva, Nei vienoj mažoj stotelėj Štjulės takas, burė nesustos. Kad būtų planetai jaukiau. pasiklydus... O gelmėj paskandintos tūno O už meilę didelę, šventą Gal būt ir gerai, kad Saulės išsiilgę, brigantinos nesustoja, Ir vaikystę nešančios ant Mes tūkstančius metų gyvensim. Nei vienoj mažoj stotelėj rankų škunos. šitas traukinys: Alušta Sevastopolis Sutikti visi visi važiuoja,
asiaaaBiEaiaiaiiii!93miiiiiiiEiGiEiQflE3ESeai£3gaiaiiEEB3i5giKBQSBERBiigxiiiiii3iiaia
* Musų konkursui Balta palata ir skaus mas, atrodo, toks juodas. Būna kartais, kai jausmai pasąmonėje įgauna spal vas. — Ramiau, ligoni. . .—• chirurgas, kaip paprastai, ramus. Jis, atrodo, visai nenori suprasti, kad Ado mui labai skauda. Jie kaž ką plausto. . . — Ramiau, ligoni. . . Po velnių, koks įkyrus balsas. Kad nors tylėtų. Balta balta palata. Kaip sniegas. Ir skausmas.
Netikėdamas savo aki mis, jis dar kartą skaito laišką, po to išbąlą ir, lyg nesavomis rankomis, užsi dega cigaretę. „Adomai, aš — studen tė, tu kareivis ir tarp mūsų F labai didelis skirtumas. Aš taip pat noriu daryti žmo nėms gerą, noriu ir savo laimės. Bet suprask, stu dentė negali mylėti karei vio. . Trumpas ir negailestin gas laiškas-. Nejaugi jinai taip galėjo parašyti? Ne jaugi ji tikrai taip galvo-, ja? Jie draugavo keturis metus. Ir kaip labai ir kaip greit ji pasikeitė. O juk dar visai neseniai beveik kiekvieną dieną ateidavo laiškai, kuriuose rašė, kad myli tik jį ir tik jo vieno laukia.
Ne, nereikia apie tai galvoti. Reikia viską už miršti. Taip sakė ''gydyto jai. Adomas pajudino gal
vą, bet aštrus skausmas nudegino skruostą. Jis tru putį ramiai pagulėjo ir at sargiai pamėgino atsisėsti. Pavyko. Staiga atsidarė durys ir ant slenksčio pasirodė gy dytojas. — Jūs ir vėl sėdit. Gult greičiau! Nepatenkintas Adomas išsitiesė ant nugaros.
skausmas. Mašinistas šypsosi. Jis sugeba šypsotis. Skauda, o akyse stovi besišypsantis mašinisto vei das. Už ką? Ach, tiesa! Neseniai Adomas pas šitą mašinistą surado penkių šimtų rublių vertės servizą, kurį jis no rėjo pergabenti per sieną.
O gal ir ne. . . Nežinau. Tu neužmiršti jos? Ne. Aš negaliu užmirš ti. Negaliu, supranti, ar ne?! Bet tu turi ją užmiršti. Privalai! Lyg tuščioje didelėje sa lėje aidi: privalai, priva lai, privalai. Taip. Aš užmiršiu! Girdite! Tylu palatoje. Dar neuž
—
Alf. Buckus
•=
REIKIA BŪTI ŽMOGUMI , Ach, kad jis žinotų, kaip jam nusibodo gulėti. Iš leistų pavaikščioti. . . Surū kyti nors pusę cigaretės. Bet kur tau! Gydytojai nė į kalbas nesileidžia. Adomas užsidengė ranko mis akis ir prieš jį, rodos, čia pat iškilo draugų vei dai, kareivinės. . .
*** Prie pasienio ruožo at vyko traukinys. Reikia pa tikrinti, ar mašinistas ne gabena kontrabandinių pre kių. Adomas tikrina kiek vieną skylutę, juk kontra bandininkai moka paslėpti. Staiga karšta garų srovė nudegino krūtinę, veidą, rankas. . . Nežmoniškas
. Adomo nepavyko apgauti ir dabar už tai jis guli li goninėje. Vįfv
Temsta. Palatoje dar ne dega šviesa. Taip geriau... Įdomu, o ką jinai dabar veikia? Tur būt jau turi kitą draugą ir kokiame nors Vilniaus kino teatre žiūri filmą. Taip kaip jie abu anksčiau: apsikabinę, priglaudę skruostą prie skruosto. . . Bet koks pagaliau tavo reikalas! Tegu sėdi. . . Tau dabar nesvarbu. Bet tu pavydi? Tur būt. O gal dar ir myli?! Nežinau. . . Tur būt. . .
= Apybraiža degta šviesa. Taip geriau. Galima kalbėti su savim... O ir gydytojai nieko neži nos.
į TSKP narius. Ir dar ra šo, kad Adomas nekvaršin tų sau galvos dėl jos laiš kų.
Laiškanešys atnešė jos paskutinį laišką. Ne, jinai dabar neberašo apie orą, kaip rašė priešpaskutiniuo se laiškuose. Ji dabar rašo apie Adomą. Rašo, kad jis karjeristas ir niekšas, „Visi visuomenininkai yra karjeristai. . . Tu taip pat. . .“ Bet juk ir ji mo kykloje buvo višuomenininkė. Nejaugi ji apie vi sus žmones sprendžia pa gal save? Draugai rašo, kad ji la-į bai gerai mokosi. Ji šoka universiteto dainų ir šokių ansamblyje. O tu, Adomai, dabar jau neberašysi. Tu pagaliau supratai, kad jinai tikrai draugauja su kitu! Su studentu, ku riam nereikės tarnauti ar mijoje, kuris turės gerą butą. Bet ji nesupras, kad norint kitiems gero, reikia pačiam būti tikru žmogu mi.
-:;-r Gydytojai sako, kad jis labai stiprus ir kantrus. Kartą net paklausė: — Iš kokio krašto, tu, vaikine? Dažnai ateina draugai. Visi linksmi, jog kartais net pačiam pasidaro juo kinga. Bet didžiausia šventė, kai atneša laiškus iš uni versiteto. Rašo buvę kurso draugai. Rašo apie paskai tas, dėstytojus, egzaminus. Jie karštai sveikina Ado mą, kad jis tapo kandidatu
Pagaliai, gydytojai pa sakė: — Žingsniuok, vaikine, į kareivines. — Valio! — sušuko Adomas ir iš to džiaugs mo apsikabino su besišyp sančiu chirurgu. O Vašia, skyriaus drau gas, spaudžia abi ‘ rankas iš karto ir kužda: — Užmiršk, Adomai, ją! Užmiršk. — Užmirštu, Vašia! Duo du žodį. . . O gal būt jau užmiršau. Tik kažkodėl, truputį koktu.
APSAKYMAS
R. JANKAUSKAITĖ
Gaisras IŠ PEDAGOGINIO INSTITUTO LITERATŲ KŪRYBOS
| | II !■■■■■ Viskas šiandien slėgė Jot vingių močiutę. Ir tirštas, pil nas dulkių bei mašalų oras, ir spengianti tyla, ir tvankuma. Bandė nusnūsti — nepavyko. Vėl kėlėsi, čiupo kibirus, at nešė vandens. Apsižvalgė, ką dar galėtų padaryti. Niekaip nesugalvojo naujo darbo ir vėl nušlepsėjo į lovą. Nuka bino nuo lovigallo rožančių ir ėmė melstis. Tik niekaip ne galėjo susikaupti. Krūtinę slė gė kažkoks sunkumas, ir min tys, įvairiausios, kvailiausios, lindo viena po kitos t galvą. — Matyt, tas pat buvo ir Barsui, perkarusiam, bedan čiui Jotvingių šuniui. Tingus, suglebęs jis gulėjo po pečium ir, lyg niekaip negalėdamas susikaupti, kratė savo nušiu rusią galvą. Kartais, matyt, prisimindamas jalinas dienas, pamatęs musę, jis neiškentęs čiaukštelėdavo bedantę bur na, bandydamas ją sugauti. Tačiau musės spiečiais skrai dė apie pečių ir, atslmušusios į garinę, zvimbdamos krisda vo ant grindų, bet nė viena nepakllūdavo i pražiotą Barsaus snukį. Galų gale Barsus susičiau pė ir, matyt, nusprendęs dau giau nebegaudyti, patvirtin damas nuosprendį, tekštelėjo į grindis uodega, sukeldamas
balkšvą dulkių debesį. Staiga močiutė, nebaigusi kalbėli nė trečios rožančiaus dalies, pa kilo iš lovos ir susirado savo medpadžius. — Einam, seni, pažiūrėsim, ar baigia. Barsus palengva pakilo — pirma ant priešakinių, po to ant užpakalinių kojų. Jis jau seniai atprato rąžytis — senos gyslos nebesitampė, kaulai buvo kieti, surambėję. Močiutė iužrakino duris ir patraukė paupiu. Lauke buvo dar biauriau. Nė gurkšnelio gryno oro — tik spiečiai mašalų ir begaline tvankuma. Burnos ir nė ne bandyk pražioti — gausybė vabalų mailiaus tuoj užkimš gerklę. Net Barsus, įpratęs lekuoti liežuviu, kantriai susi čiaupė ir pro plaukuotą nosį košė mašalus ir dulkes. Didesnė lauko dalis jau bu vo švarį. Tik pakalnėje, prie upės, dar margavo gubos. Ka kur, lyg beskubėdami nuo kalno, buvo pargriuvę pėdai. Močiutė sustojo. Kažkoks keistas, seniai nebepatlrtas jausmas užliejo krūtinę. Žiū rėjo ji ašarotomis akimis į tvirtas pasilenkusių mote'kojas, suskeldėjusias nuo ra sų ir dulkių, subraižytas ra žienų. Žiūrėjo ir akių nega-
i (lt 11 Įl tliiluluiiūiiluUi(i
Įėjo atitraukti. Norėjosi ir jai čiupti į rankas šakę ir taip pat, šypsantis ąuskeldėjuslom lūpom, mėtyti ant aukštai su krauto vežimo užsikorusiam vaikinui sunkius rugių pė dus... Močiutė lėtai įsitaisė ant griovio krašto ir apžiūrėjo savo liesas, išrausėjusias ran kas su gumbuotais, išsukinė tais pirštų sąnariais. — Močiut, bene į pagalbą?! — šūktelėjo kažkuris nuo ve žimo, ir močiutė, kaip kadai se, jau buvo bepašokanti nuo griovio krašto. — Padėčiau, sūneli, rankos nebeklauso, — pasakė pati sau močiutė ir giliai atsiduso. Kažkaip šalia atsirado Jot vingienė. — Tai ko tu dabar? Sėdė tum ar prigultum sau. Tas oras toks... — Tai Barsus išviliojo. Prie durų ir prie durų. Atida riau, manau, kur eis. Gi 1 laukus. Ir aš iš paskos... — Jei nori, palauk, greit baigsim, padėsiu pareit.
— Pareit tai ir pati .parei čiau. Bet jei jau taip, pa lauksiu. Jotvingienė dingo staiga kaip ir pasirodžiusi. Ir vėl senoji negalėjo atskirti, kurios ten iš tų tvirtų raumeningų kojų — Aldonos. Staiga oras atšąlo. Nuo upės atūžė vėjas. Susigūžė medžiai ir, lyg rankomis, ša komis ėmė dangstyti akis nuo dulkių, kurios stulpais sūku riavo ant kelio. Žmonės baigė krauti paskatinius pėdus ir sunerimę rlnkosi ant kelio. — Ačiū die, baigėm... atsiduso kažkur! iš moterų. Visi būriu patraukė kaimo link. Vėjas skalbė pusnuogių žmonių nugaras, draskė nuo galvos moterų skareles, o nupešęs skarelę, kibdavo į plaukus. Močiutę vedė už parankių Jotvingiai. Barsus, pabrukęs nušiurusią uodegą, skersas šiaip taip, slėpdamasis nuo vė jo už žmonių, yrėsi pakele. — Ir iš kur taip staiga? — garsiai galvojo senoji. Vėjas nuplėšė Jotvinglenės skarelę. Tačiau niekas nepuo lė gaudyti jos, linksmai bešokuojančios pakele. Visi lyg užkerėti žiūrėjo į ugnies ka muolį, išnirusį iš susitvenku sios tamsos. Kamuolys apakin damas šmėstelėjo pro žmones ir dingo už Jotvingių darži nės. Tuoj pat pasigirdo bai sus, kurtinantis trenksmas. Žmonės nepajudėjo, ir niekas nepratarė nė žodžio. Vėjas kilnojo iki pat juosmens mo terų sukneles, tačiau jos jų nelaikė ir lyg užkerėtos žiū rėjo ten, kur pasislėpė iš de-
besu Išmestas ugnies kamuo- C lys. — Dega! -- riktelėjo mo čiutė. Visi • metėsi prie Jot vingių trobos, nors niekas dar nematė liepsnos, neužuodė dūmų. Įsiveržė visi kartu į kiemą, kai pro trobos lan kus jau veržėsi raudonos gy vatės. Degė kažkaip nepa prastai greitai, be dūmų. Minutėlę visi žiūrėjo tylė dami. Ugnis baisiai greitai rangėsi sienojais, lipo ant sto go. Per akimirką lyg įkaitin ta geležis suraudonavo susi raičiusių skiedrų stogas, ir po minutės lyg apanglėjusios ran kos, apvyniotos ugniniais brasletais, Į rangų iškeltos liko gegnės. Močiutė kaip sustojo prie vartų, taip ir liko lyg spakmėnejusl stovėti. Viskas buvo taip pat, kaip ir prieš dvide šimt metų. Ir tos gegnės, — tarsi apanglėjusios rankos... Ji išgirdo klyksmą. Krau pų, beviltišką. Ir vokiškus žo džius. ir juoką... Ą. Kažkas ją pakėlė ir pasodi no ant lentų. Į sugniaužtą kumštį nosimi bakstelėjo Bar sus. Ir ji suprato, kad jai tik prisiminė praeitis. Juk yra Barsus. O tada jie sudegino viską. Net šunis... — Močiute, nereikia šitaip. Bėdoj nepaliksim... — pirmi ninkas, lyg drovas vaikėzas, glamžė rankoje kepurę, ir mlndžiukavo nuo vienos kojos ant kitos. — Ačiū, vaikut, ačiū, — paglostė jo ranką močiutė ir pakilo. Kartu su Barsum ji nuėjo prie gaisravietės ir iš tiesė J liepsną rankas pasišil dyti.
Kad senasis universitetas pasipuoštų žaliu apdaru Pastaraisiais metais ma žiausiai buvo padaryta, apžel dinant universiteto kiemus ir teritoriją. Šitiems darbams trukdė kai kurie remonto dar bai. Bet remonto darbai yra tokie darbai, kurie niekuo met nesibaigia. Todėl čia ad ministracijos darbuotojų kal tė, kad nesugebėjo reikiamai jų organizuoti. Norisi pakalbėti visiškai apie kitą. Ar čia ne vien tik organizavimo kaltė? Ar kartais mes ne perdaug įpratome organizuoti ten, kur reikia ar nereikia? Ir ar tuo nepa kertame kitos iniciatyvos ir sumanymų? Tik pažiūrėkime, kiek pas mus vyksta įdomių ir įsimin tinų priemonių, kaip pavyz džiui: studentiškos vestuvės, krikštynos, įvairiausi susiti kimai ir jubiliejai... Čia ne užmirštamos draugystės! Gra žu būtų, jei ta proga prisi-
minimui pasodintume vieną kitą medelį viename iš ge riausiai mėgstamų universite te kampelių. Tokio atsitikimo, tur būt, nėra buvę, bent jau neprisimename. O kur dar grupės, kursai, studentų kam bariai? O mūsų saviveiklos kolektyvai? Praėjus trupu čiui laiko, universitetas ga lėtų tapti kuo ne žydinčiu bo tanikos sodu. Būna kartais ir tokių atvejų, kai pašaliniai žmonės ateina prašyti sutiki mo universiteto teritorijoje pasodinti medelius. Sodinti mes turime daug kur. Čia ir Centrinių rūmų kiemai, erdvios bendrabučių teritorijos, sportinės aikšte lės, Medicinos, Gamtos fakul teto teritorijos. Kur gauti ža liavos? Čia padėti galėtų uni versiteto botanikos sodas. Ir dar vienas klausimas! Sodinant reikalinga suderinti su administracija ar ne? Ne-
pakenktų, bet ne taip jau svarbu. Kur geriau tiktų paso dinti vienas ar kitas medelis galėtų patarti specialistas. Gamtos fak. visuomet neatsi sakys padėti. Asp. J. STANKEVIČIUS
REDAKCINĖ KOLEGIJA
Ryšium su 500-ju „Tarybi nio Studento“ numeriu, redak cija skelbia apybraižos, vaiz delio, reportažo ir fotoreportažo konkursą. Konkursas baigiasi š. m. spalio 10 d. Medžiaga konkursui prista toma į „Tarybinio Studento“ redakciją. Premijos paskirstytos tokia tvarka: Pirma — 15 rub. Antra — 10 rub. Dvi trečiosios — 5 rub. Penkios paskatinamos pre mijos. Laukiame Jūsų laiškų! „Tarybinio Studento“ redakcija Medicinos fak. II kursas užjaučia F. POLYTĘ, mi rus jos mylimai mamytei.
BE ABEJO, PERGALE!
Mūsų bendrabučiai šeštadieniais pirmos valandos nakties.
ir sekmadieniais po
Praėjusių metų šalies čem pionus — mūsų respublikos orientacinio sporto mėgėjus — buvo pasikvietę azerbai džaniečiai. Įvykusiose Kau kazo zonos orientacijos sporto varžybose mūsiškiai pade monstravo gana aukštą meist riškumą. Komandinėje Įskaito je Lietuvos atstovai nesunkiai nugalėjo kelių Kaukazo res publikų sportininkus. Džiugu pranešti, kad ir in dividualiai mūsiškiai užėmė pirmąsias vietas. Labiausiai
čia pasižymėjo universiteto Medicinos fakulteto IV spec. studentai B. Vainytė, J. Dob kurso pediatrijos rovolskytė, V. Nekrašas ir studentai užjaučia kurso draugę N. RADZEVIČIŪ T. Juška, atitinkamai užėmę I ir II vietas, uždaro maršru TĘ, tragiškai žuvus jos to varžybose. broliui. Be to, respublikos rinktinė je, kurią sudarė 13 sportinin Mūsų adresas: kų, sėkmingai startavo V. Vilnius, Universiteto 3. Tele Krivickaitė, J. Vinkevičius ir V. Cekuolis. Vadinasi, rinkti fonas: 7-79-17. nėje buvo net septyni univer Rinko ir spaudė siteto studentai. LKP CK spaustuvė. Šaunu, turistai! T. GALKUS LV 09820 Užs. Nr. 5208
f#
Pasaulinis jaunimo ir studentų forumas —jaunimo parlamentas. KARSTAI SVEIKINAME JO DALY VIUS, RUGSĖJO 26 d. ATVYKSTAN ČIUS Į LIETUVĄ! Šių metų rugsėjo 16 dieną Kremliaus Suvažiavimų rū muose pradėjo darbą Pasauli nis jaunimo ir studentų foru mas. Jaunuosius planetos pa siuntinius forumo atidarymo dieną karštai pasveikino drau gas N. Chruščiovas. Jau devynetą dienų Mask voje forumo dalyviai svarsto ir aptaria aktualiausius šių dienų klausimus. Jie pade monstravo didžiuli susitelkimą bei vienybę kovoje už taiką, nacionalinę nepriklausomybę, ryžtingai pasmerkė imperia listus ir rasizmo šalininkus. Sėkmingai dirba forumo komisijos. Rugsėjo 19 dieną TSRS Jaunimo organizacijų komite tas surengė priėmimą forumo dalyvių garbei. Sekančią dieną forumo po sėdyje apsilankė draugai A. Mikojanas, M. Suslovas, . N. Chruščiovas, L. Iljičiovas, V. Poliakovas, B. Ponomariovas, A. Rudakovas ir svečiai iš užsienio vyriausybių. Draugas N. Chruščiovas pa sakė įspūdingą kalbą. Forumo dalyvius sužavėjo ugningas mūsų vyriausybės vadovo žo dis. Pasaulio jaunystės asamblė ja vyksta kuo puikiausiai! Forumo dalyvių nuotaika ge ra! Daug gražių susitikimų tu ri forumo dalyviai. O mes, universiteto studentai, nekant raudami laukiame jų atvyks tant į Lietuvą.
MES SU JUMIS Tarybinės jaunimo ir studentų delegacijos vadovas Serqejus Pavlovas TSRS Jaunimo organi zacijų komiteto priėmime, su rengtame pasaulio jaunystės parlamentui, pasakė: — Forumas vyksta sėkmingai. Štai kodėl forumo delegatų ir mūsų puiki nuotaika. . . Kiekvienam tarybiniam jau nuoliui džiugu, kad mūsų šalies sostinėje Maskvoje pasaulio jaunystės pasiuntiniams buvo sudaryta draugiška, bičiuliška ir kovinga darbo nuotaika. Įvai riausių pasaulio kampelių pa siuntiniai čia aptarė ir išryški no pačius efektyviausius kovos už taiką, prieš kolonializmą ke lius. Forumas, kaip niekada anksčiau, tvirta] suvienijo visų šalių ateities kūrėjų gretas. Viso pasaulio demokratinės jėgos karštai sveikino forumo
dalyvius ir pritarė jų idėjoms. Mes, universiteto komjaunuoliai, savo širdimi ir siekimais taip pat vieningai jungiamės prie jūsų. Negailėsime jėgų ir ryžto, kad žemėje klestėtų demokrati ja, laisvė, taika. Tai mūsų, kom jaunuolių, tikslas ir pareiga. Musų šalies Jaunimo pasiūly mu po forumo įvyks tarybinės liaudies solidarumo su Afrikos ir Azijos tautomis savaitė. Fo rumo dalyviai svečiuosis dauge lyje šalies miestų. Apsilankys jie ir mūsų universitete. Karštais studentiškais žodžiais, skambia mūsų ansambliečių daina ir gy vu šokiu, atviromis draugiško mis šypsenomis ir gyvų gėlių spalvomis išreikšime jiems savąjj solidarumą ir pasididžiavimą. V. VAICEKAUSKAS, Komjaunimo komiteto sekretorius
VISŲ SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
TO,
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS Eina nuo 1950 m.
1964 m. rugsėjo 24 d.
Kaina 2 k.
■X«X*X*X*X*X*X«X*X*XB
Kuriasi internacionalinis klubas Pirmo kurso lituanistės A. Kurpaitytė ir B. Brazauskai tė seniai svajojo apie įdomius susirašinėjimus su kitų pasau lio šalių jaunimu. Todėl, kai Komjaunimo komitetas para gino studentus, besidominan čius užsienio šalių jaunimo gyvenimu, susiburti į Interklubą, abi draugės tapo šio naujojo klubo nariais. Internacionalinio klubo veik los tikslai labai kilnūs: užmegsti tamprius ryšius su mūsų šalies aukštosiomis^ mo kyklomis, susirašinėti ir bendrauti su įvairių šalių stu
dentais, šefuoti į universitetą atvykstančius svečius, rengti internacionalinio pobūdžio priemones. Į naująjį klubą susibūrė jau apie dvidešimt studentų. Ne trukus bus išrinkta valdyba, aptartos veiklos gairės, per spektyvos. O jau šio mėnesio 26 dieną internacionalinio klubo nariai susilauks „pir mojo krikšto“ — jie šefuos pas mus atvykstančius bran gius svečius — pasaulio jau nimo ir studentų forumo daly vius. G. VALDONIS
DRAUGAI RAŠO LAIŠKUS
VARDAN TAIKOS IR DRAUGYSTĖS Susirašinėti su užsienio valstybėmis pra dėjau 1955 m. mokydamasis Švenčionėlių vid. mokyklos VI klasėje. Pirmiausia aš užmezgiau ryšius su Vokietijos Demokratinės Respublikos moksleiviais. Laikraštyje „Pionierskaja pravda“ radau vienos vid. m-los adresą. Radęs šį adresą, parašiau savo pirmąjį laišką į šią užsienio valstybę. Galvojau, kad atsakymo ne gausiu, tačiau vieną dieną, atėjęs į namus po pamokų, radau ilgai lauktą laišką su antspaudu „tarptautinis“. Nuo šio laiko prasidėjo niano draugystė su užsienio jaunimu. Gavęs adresų, parašiau laiškus į kitas valstybes. Po kiek laiko užmezgiau draugiškus ryšius su Če koslovakijos, Vengrijos, Lenkijos moksleiviais. Susirašinėdamas su užsienio draugais, kėisdavausi įvairiais suvenyrais, kaip pav. atvirutė mis, pašto ženklais, nuotraukomis, ženkliukais, knygomis. Laikui bėgant užmezgiau draugiškus
ryšius su kitomis valstybėmis: su Albanija, Mon golija, Kinija, Rumunija ir t. t. Dabartiniu metu susirašinėju su šiomis valstybėmis: Vokietijos Demokratine Respublika, Vokietijos Federatyvine Respublika, Čekoslovakija, Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija, Kinija, Korėja, Mongolija, Jugoslavija, Austrija, Prancūzija, Švedija, Italija, Ispanija, Suomija. Man rašo moks leiviai (studentai), mokytojai, inžinieriai, poligrafai, geležinkeliečiai, dėstytojai-profesoriai ir t. t. Aš savo tolimesiems draugams rašau apie mūsų universitetą, apie studijas, apie mūsų gimtąją šalį. O užsienio draugai, pasakoja apie savo gyvenimą, mokslą bei darbą. Dažnai kaip
Nukelta į 4-tą psl.
FILOLOGIJA ar matematika Dažnai universitete galima išgirsti ginčus tarp tiks liųjų mokslų ir humanitarinio fakulteto studentų. Daug panašių signalų apie juos gavo ir mūsų redakcija. Nors jau seniai išspręsta šių ginčų problema, tačiau kai kurie studentai — įsitikinę, kad, pavyzdžiai, fizmatas yra kur kas reikalingesnis dabartiniam gyvenimui negu filologas. Kas gi, pagaliau, teisus? Ar tikslinga dar ginčytis šiuo klausimu? Redakcija pavedė kultūrinio skyriaus vedėjui drg. R. Žibaičiui pradėti diskusiją. Štai šiame numeryje ir spausdiname jo straipsnį. O kokia tavo nuomonė, skaitytojau?
idealas. Tas faktas, jog tikslieji mokslai glaudžiaiu susiję su praktika, gamybine žmonių veikla, negu antstatinlal daly kai, kaip literatūra, menas, kartais mus priveda prie ga mybinės gyvenimo pusės suab soliutinimo, užmirštant tai, jog ateities visuomenė — tai dva siškai turtingų, harmoningai išsivysčiusių asmenybių visuo menė. Menkindami meno .lite ratūros ir kitų mokslų, tiesio giai nesusijusių su gamyba svarbumą visuomeniniam prog resui, mes atimame galimybę visapusiškam ateities asmeny bės vystymuisi. Grįžtant prie fizmatų ir filologų „nesutari mų“ dėl specialybės gyveni miškosios vertės, reikia pasa kyti, kad tokios polemikos ga lėtų nebūti, jei fizikai geriau suprastų, jog filologija, tai ne atskirų užsienio ar gimtosios kalbos studijos. Kiekvienas kultūringas žmogus žino, kad terminas „filologija“ apima vi są žmogiškųjų vertybių visu mą, sukurtą raštijos pagrindu. Neigiamas matematikų požiū ris į filologijos mokslus ir, aplamai, į visą filologiją nieko blogo nepadaro tam mokslui, bet kai kuria dalimi pasako tų studentų pažiūras į Multūrą ir dvasines tautos vertybes. Panašiai galime pasakyti ir apie studentus-filologus, ku rie ne tik skeptiškai žiūri į kitus mokslus, bet ir į tai, ką patys mokosi. Ir matemati ka, ir filologija yra vertingi tik tiek, kiek jie kartu pade da žmonėms ir tarnauja prog resui, kultūrai. Tai turėtume suprasti visi ir neieškoti kitų specialybių „neigiamybėse" savo pamėgtos srities išaukš tinimo. O nuspręsti, kam va dintis raitininkais, kam pėsti ninkais, paliekame teisę patiems „garbės“ mėgėjams.
I „TARYBINIO STUDENTO“ KONKURSUI
Pirmakursiai
NEUŽMIRŠO... REPORTAŽAS ♦
Iš ūkanoto rytmečio dan gaus retkarčiais pasirodo sau lė ir, spinduliuojančiu žvilgs niu apmetusi medžių viršūnes bei namų stogus, vėl greitai supasi į besikedenančias pilkš vų debesų skaros klostes. Prie universiteto centrinių rūmų renkasį studentai. Vi sur besišypsą veidai, gyvos kalbos. Būrys kas minutę di dėja. Kai kurie praeiviai atsi gręžę patrauko pečiais — juk Kažkurioje senovės kariuo mis. Nesigilinsime, kiek stip sekmadienis, paskaitų nebus. menėje raitininkai jausdavo rūs šie „argumentai“, nes Ko gi susirinko šie jaunuoliai? didelę panieką pėstininkams, kiekvienam ir taip aišku, ko Netrukus vienas po kito nors visi kartu už tuos pačius kių išvadų galima prieiti pa privažiuoja keturi sunkvežitikslus ir vienodai lygiai galė našiu būdu. mial, ir studentai bematant Nebe pagrindo matematika jo būti nukauti ar tapti didvy užima juose vietas, Motorų riais. Maždaug panašią analo laikoma mokslų karaliene. Ji ūžesio prislopintas greitai giją galima išvesti tarp dau padėjo žmonėms suprasti ap tolsta balsų klegesys. gelio mūsų universiteto tiks linkinio pasaulio reiškinių es Tai istorijos ir filologijos liųjų mokslų ir filologijos fa mę ir išvedė mintį į kitų mus fakulteto pirmakursiai išvyks kulteto studentų. Teko girdėti supančių pasaulių gilumas, ta į studentišką talką. Pro ginčų tarp matematikų (taip ja naudojosi filosofai, ieškoda šalį skrieja jau rudenišku vadinsim artimas tam moks mi teisingo ir gilaus visatos ir gelsvumu besipuošiantys me lui specialybes), kur, remian žmogaus santykio supratimo. džiai, lėtai plaukia atgal apy tis daugiausia emociniais ar Fizika po išorinėmis daiktų tuščiai laukai. Kelias nuo Vil gumentais, stengtasi įrodyti formomis atrado paslėptus dės niaus iki Elektrėnų neilgas. vienos ar kitos specialybės ningumus, kurių žinojimas, Nespėja pirmakursiai sudai privalumus ir trūkumus. Po jei kalbėti metaforiškai, sutei nuoti keletą dainų, pasidalinti lemikoje gimsta tiesa, tačiau kė žmogui sparnus kitom pla pirmųjų studentiškų dienų „turgaus“ ginčai niekuo ne netom aplankyti. Matematikos įspūdžiais, kai kairėje kelio gali padėti vieniems kitus su ir kitų tiksliųjų mokslų vertė pusėje pakyla dryžuotas tarsi žmonijos progreso kelyje ne prasti. semaforas VKES kaminas, iš Svarbiausias teiginys, ku įkainuojama. Tačiau matemati dygsta tvarkingai surikiuoti riuo . matematikai triuškina fi ka niekuomet nebuvo pati gyvenamieji namai. Pritilo lologus, — tai „nerimtai“, o sau tikslas, ji buvo ir yra tar daina, visi pasisuko į greitai priemonė bendriesiems filologai savo oponentus — si artėjančio naujojo miesto pu „sausa, nuobodu“..., ir taip žmonių tikslams įgyvendinti. sę, į kurį ne vienas žvelgia tvirtinama be galo su įvairiau Mūsų visuomenės idealas nėra pirmą kartą. R. ŽIBAITIS siomis emocinėmis variaclja- vien materialinio gausumo Sunkvežimiai privažiuoja prie gaudžiančio elektrinės korpuso, sustoja, Pasirodo, čia jau laukiama talkinin kų. Iš kėbulų išvirtusius stu dentus pasitinka inžinieriai, darbininkai. — Na, rodykite, ką dirbti, ' ,z mes tuoj! . . — pasigirsta kaž kieno balsas. J? x iŠ Muk — Darbo gausite visi, — šyptelėjęs nuramino vienas iš VRES atstovų entuziastiš kai nusiteikusius pirmakur sius. Netrukus visi gauna šiurkš čias darbines pirštines ir, ap Mp ’vl*ff /O siginklavę kastuvais, patraukė į darbovietę. Reikėjo išvalyti geroką dalį įmonės patalpų, kurių vidus .buvo užverstas plytų nuolaužomis, metalinių sijų bei vamzdžių gabalais, krūvomis statybininkų paliktų šiukšlių. Studentai neragina mi kimba į darbą. Vieni tem Linksmi, nors ir išvargę po proforgas Kleinys. Bpvo iš nutarė į komjaunimo susirin- pia sunkius gelžgalius ir su pirmo fizinio lav. užsiėmimo, rinkti atstovai į profsąjungos, kimus rinktis kiekvieną mė- trenksmu mėto į krūvą, kiti nešioja lentas, • S, renka plytas. rinkosi I kurso lituanistai fakulteto komjaunimo konfe nesį. Atokiau triūsia lituanistai J. komjaunuoliai į Karininkų na rencijas. Šiame susirinkime O. KAZIUKONYTE Belopetravičius, G. Banaitis mus sodelyje vykstantį susi buvo priimtas komjaunuolių (Mūsų koresp.) ir kiti. Švaistydamiesi kastu rinkimą. Susirinkime kalbėjo darbo planas pirmajam semest vais, Jie verčia į vagonetes V. Leščinsko nuotr. sekretorius J. Belopetravičius, rui. 1-o kurso lituanistai
šiukšles. Jiems talkininkauja galingas keliamasis kranas, kuris kupinas vagonetes, leng vai pakėlęs išpila tiesiog į sa vivartį sunkvežimį. Neatsilieka ir merginos. Štai Alma Kurpaitytėj ir Van da Grebnickaltė tempia neštu vais šūsnį šiukšlių, kitos ne laukdamos šluoja tai, kas pa siliko. — Ei, kas nori atsigerti gazuoto vandens, paskui ma ne! — sustojus atsikvėpti šūkteli Julius Dermantas. Kartoti nereikia. Tuojau paskui Julių pasipila būrys merginų, iš visų pašalių sku ba vaikinai. Tačiau kelias pa sirodo ne visai lengvas. Sta čiais, svyruojančiais laiptais reikia pasiekti patį VRES pa stato viršų. — Oi, galva sukasi. . . Kaip aukštai! — sunerimo kažk'uri iš merginų. Bet štai ir viršutinis aukš tas. Čia pat galingu dundesiu plaka elektrinės širdis — su dėtingų mašinų bei įrengimų sistema. Stori metaliniai vamz džiai alsuoja gerai“prikūrentos pirties karščiu, nuo kurio kai kas net prisidengia rankomis veidus. Ištroškę studentai bū riu apspinta gazuoto vandens kolonėlę. Nelengva numalšin ti troškulį, kai tėra viena stik linė, kurią daugelis ištuština ne vieną kartąl Atsigaivinę talkininkai plu ša toliau. Dar valanda kita, ir vaikinai sumėto į krūvą pasku tinį metalo laužą, merginos baigia valyti grindis. Visi kiek pavargę, bet patenkinti vėl renkasi prie netoliese be laukiaiftiių sunkvežimių, da įmonės kolektyvo vardu už nuoširdų talkininkavimą studentams padėkoja VRES vadoval, partijos bei komjauni mo organizacijų atstovai. — Nepamirškite mūsų, at važiuokite dažniau, — atsi sveikinant kalbėjo įmonės dar buotojai. Ne, filologai nepamirš pir mosios studentiškos talkos įspūdžių. Juos ilgam primins ir parsivežtas Garbės raštas. Vyt. LESCINSKAS
••••••••••••••e ŠIMTMEČIO MACAS
Vienas iš svarbiausių įvy kių sportiniame Fizikos ir matematikos fakulteto gyveni me buvo „šimtmečio“ mačas tarp KPI ir šio fakulteto dės tytojų futbolo komandų. Visų pirma, sirgalius labai paveikė vykęs skelbimas, kiu ris ne tik skelbė rungtynių pradžią ir komandų sudėtį, bet ir nurodė susisiekimo prie mones. Iš tiesų, pulkus orga MUSŲ AKADEMINIAM CHORUI nizavimo pavyzdys. Sirgalių tarpe buvo visi fizmato fakulteto studentai, KE TVIRTIS AMŽIAUS dėstytojai ir net futbolo deka nas. Gaila, kad doc. Kybar šių į mūsų gretas, paminėtini entuziazmu sutinkam kiekvie „Skamba studentų daina *** tas buvo tik sirgalių tarpe. dar nepraleidę repeticijų An ną naują dainą. Ypač mėgia per pasaulį...' KPI komanda atrodė labai — Labas, sveiki, — LTSR mais tapo chorai iš Guno tanaitytė, Baravičiūtė ir kt. kovingai. Choras dainuoja galingai, Joje žaidė net ir ir, rodos, salės sienos prasi liaudies artistas Pranas Sli operos „Romeo ir Džiuljeta“ ir Lankomumas svarbiausia mū sporto meistrai, kaip pavyz plečia, daina išsiveržia, nu žys nespėja sveikintis. Pa Juzeliūno „Bangų barami“ (S. sų darbe. Užtat nepaprastai"' džiui, Špokas ir kiti. Pastarasis apsidžiaugėm, kai per pasku juokavęs, pasikalbėjęs apie Nėries žodžiai). skrieja per žemę. Tiesiog pirmoje žaidimo Paskui plojimai. Plojimai artėjančią sesiją, įvykusį kon ypač puikus kūrinys! O gerą tinę repeticiją buvo pranešta, sekundėje kamuolys buvo pa audringi, iš širdies. Padėka už certą ar futbolo rungtynes, dainą ir geriau dainuoti se jog mūsų Akademinis choras, siųstas į varžovų vartus. dainą. 1965 m. sausio 27 d. jis mosteli ranka: „Pradėsim!“ kasi. Žmonės? Jų yra. Tikrų en pripažintas stipriausiu mišriu Dabar ruoštis tenka ne Varžovai atsilygino tuo pa Akademinis choras švęs savo dvidešimt penkerių metų su tik jubiliejiniam koncertui, tuziastų, dainos mylėtojų. Ne choru Vilniaus mieste. Tai iš čiu... kaktį. Ketvirtis amžiaus! Kiek bet ir artėjančiai Respubliki praleidžia nei vienos repetici tiesų puikus laimėjimas, paIr vis tik mūsų dėstytojai, daug buvusių studentų, dėsty nei Dainų ir šokių šventei. jos L. Danieliūtė, V. Butkutė, sušvilpus finaliniam teisėjo siektas mūsų choristų darbu ir fizikos ir matematikos mokslų Todėl ir naujai priimtųjų bal tojų dainavo jo gretose! Kiek švilpukui, džiaugėsi laimėję daug likimų sujungė daina! sai čia įsiliejo į „senių“ — kandidatas R. Banaitis, D. ryžtu. santykiu 4:1. Ir štai vien Vilniaus mieste veteranų dainą. Repetuoja Kurklietis, dėstytojai S. ImR. ŠILAINYTE, E. MOGILNICKAITE, priskaičiuojama apie tris šim mas Respublikinės Dainų ir brasas, Z. Pocius ir kt. iš jau choristė «. FMF, III k. šokių šventės repertuaras. Su nųjų choristų, šiemet įsijungutus buvusių choristų.
f
Iš saulėtojo Krymo ar nuo šniokščiančios Baltijos, iš poilsio ir darbo styvyklų ar kalnuotojo Altajaus, iš įvai riausių Lietuvos kampelių susirinko po vasaros chemi kų šeima. Suūžė visą vasarą merdėjęs fakultetas, lyg var pelis nuskardėjo linksmas stu dentų juokas. Ir joks varpelis nepakeis šio, rugsėjo pirmo sios gyvojo varpelio. Linksmi mūsų žmonės. Ilgą laiką tęsėsi pakili, šventiška nuotaika. Dar ir dabar daž nokai tenka išgirsti dalinan tis vasaros įspūdžiais. Korido riuose tik tarška, šneka, o tuo tarpu laboratorijose, au ditorijose verda darbas.
Nuo pirmųjų rugsėjo dienų rimtai pradėjo dirbti diplo mantai. — Įdomu, kaip pasiseks šį kartą, — svarsto Stasė Kolesnikaitė. Žinoma, norisi, kad viskas vyktų greičiau, bet Stasė neskuba, veikia apgal votai, atidžiai fiksuoja ręzultatus. , Vytas įtemptai seka skalių parodymus. Praėjus keletui mėnesių, jis tars žodį apie il go savo darbo „Blizgančių galvaninių dangų gavimas“ rezultatus, nudžiugins mus ir
save. Sakau nudžiugins, mat V. Skučas jau baigia savo turiningą diplominį darbą. Kiekvienoje laboratorijoje įvairius pakitimus stebi diplo mantai. Vieni nerimauja dėl rezultatų, kiti pluša prie eks perimentų, tretiems liko tik apsvarstyti, apgalvoti. Jie jaučiasi visai ramiai, bet ne manykit, kad ramios jų šir
nos Bernotaitės laukia dar daug siurprizų. Viskas atrodo taip paprasta ir kartu taip sudėtinga. Bandymai sekasi, nuotaika kyla. Greitai jau abi draugės pradės šypsotis. Bet senas analizinės chemijos „vilkas“ Lionginas Janulis merkia akį: — Dar palaukit, mergužė lės, bus nelengva, ateis toks laikas, kai vieno tikiesi, kitą gauni... Dar kartą atidžiai užfiksuo ja Lionginas parodymus, o tuo metu aparatas — jį...
Gaudžia motorai, dirba chemikai. Tik vėlai vakare už merkia langus fakultetas. Už merkia, bet neilgam, mat kar tu su saule pasirodo ir šeimi ninkai. Negaliu įsivaizduot fakul teto be studentų. Niūrus jis atrodo, slegiantis. Ir užgriozdinti koridoriai, ir {dulkėję remonto metu au-
ditorijos — viskas įgauna kitokį vaizdą mums pasisu kus. Remontas artėja į pabai gą, ir išmintim dvelkiąs mū ras Partizanų gatvėje suspin dės. Su nekantrumu laukiam tos dienos. V. DIDŽIŪNAITE, III k. chemikė S. PUNTEZIO nuotr.
dys. Oi ne, virpa jos, prisi minus, kad jie jau palieka nu mylėtąjį fakultetą, — bet čia jau kita kalba. Gera diplomantams: tikslas aiškus, kryptis viena, o mums... — mąsto busimosios pirmos laidos IV k. biochemi kai. Jie pirmieji laužia ledus naujoje įdomioje specialybėje — biochemijoje. Todėl nenuo stabu, kad dažnai galima su tikti palinkusias prie knygų IV k. biochemikes Onutę Didikaitę, Dalę Garškaltę, Rūtą Maniukaitę ir kt. Kartais sun ku be draugų patarimo orentuotis knygoje, juo labiau la boratorijoje. Tokios proble mos lengvai sprendžiamos vy riausiųjų biochemikų grupė je, — darniame kolektyve. Pradedančių III k. analiti kų Manės Spalovaitės ir Da-
..l iiksų” krikštynos Slo vakaro nekantriai laukė pirmakursiai: Juk dabar jie turėjo tapti „tikraisiais fuksals“. Į auditoriją rinkosi vis daugiau ir daugiau studentų. Pirmakursiams, kaip šio vaka ro kaltininkams, buvo skiria mos pirmosios vietos. Kiekvienas patekęs į šią auditoriją iš karto galėjo su vokti, kad čia vyks kaip tik fizmatų „fuksų krikštynos“. Apie tai bylojo ir staltiesė su išsiūta elektros grandine bei matematiniu skaičiumi, kuris ilgam išliks pirmakursių at mintyje, ir ant stalo susta tytos žvakutės — elektros lemputės. Vakarą atidarė II kurso fi
4
zikas A. Zaborskis. Ir jis, ir po jo kalbėjusieji — dėstyto jas Žindulis bei studentas Grinys palinkėjo sėkmės studijo se, o taip pat niekada nežiopsoti. Pirmakursių vardu kal bėjo Pučinskis. Jis pažadėjo laikytis vyresniųjų patarimų ir neapvilti jų pasitikėjimo. Po sveikinimo kalbų pra sidėjo pats svarbiausiais šio vakaro. punktas — pačios apeigos. Auditorijoje išjungiama šviesa ir uždegamos žvaku tės. Tuo metu prie stalo atei na antro kurso matematikas J. Genys, apsisiautęs balta mantija, kuri mirga fizikos, bei matematikos formulėmis.
Prie stalo pakviečiami „gar bės fuksai“, kaip pavyzdžiui Darbutas, Vaitkevičius, Tutlys, Pučinskas, Kancleris, Cižiūnas, Šėmytė ir kt. Jiems susirinkus, pradedamas skaity ti testamentas, kurio sudėty je 26 punktai: kaip „studijuo jant aukštąją matematiką, ne pamiršti ir aritmetikos, kurios prireiks skaičiuojant dienas iki stipendijos“, „kambarį tvarkyti tik tada, kai gretima me kambaryje komisija“, „ast ronomiją studijuoti tik vėlai vakare“, „neužmegsti ryšių su kitais fakultetais, bet gausint fizmatų šeimų skaičių“ ir kt. Po to, pirmakursiai, karto dami paskui Genį tam tikrus
žodžius, prisiekė šventai lai kytis šio testamento įsakymtĮ. Tada jie buvo pavaišinti studentiška duona ir vynu, kurio sudėtis liudijo, kad atei tyje laukia nelengvas moks las. Tada prasidėjo „šlaksty mas“, kurio metu „garbės fuksai“ turėjo atsiklaupti. Tuo ir baigėsi šios apeigos, kada visi pirmakursiai buvo įšven tinti į „tikruosius fuksus“. O po to prasidėjo šokiai, kur „įšventintieji“ jau stengė si vykdyti kai kuriuos testa mento įsakymus. Z. MULOKAITĖ, V. URBANAVIČIŪTE (Mūsų korespondentės)
DRAUGAI
RAŠO
LAIŠKUS
iiiiHiiiiiiiiiiiiiiiirnmiiTiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiriiiTnniiiiiiiiiiiTirniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiriiiiiiiiiiiiriiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii/
VARDAN TAIKOS IR DRAUGYSTES Atkelta iš 1-jo psl. jau minėjau, keičiamės suvenyrais. Susirašinė damas su užsienio valstybėmis aš kaip tik praplečiu savo akiratį. Tai kaip tik padeda pa žinti jaunimo gyvenimą užsienio šalyse. Šiek tiek vėjiau (1957 m.) aš pradėjau susiraši nėti ir su mūsų šalies Sąjunginėmis respblikomis, kaip Gruzija, Uzbekija, Kirgizija, Molda vija, Ukraina, Estija, taip pat su įvairiais Ta rybų Sąjungos kampeliais, kaip su Vladivostoku, Maskva, Riazane, Astrachane bei kitais miestais. Pradžioje aš susirašinėjau su minėtų respublikų bei miestų moksleiviais. Dabartiniu metu susi rašinėju su studentais. 1960 m. teko lankytis Odesoje ir Kijeve. Ma ne Ibai draugiškai priėmė ukrainiečių studen tai. 1961 m. buvau svečiuose Gruzijoje, pas Tbili sio studentus-dalininkus. Toks susirašinėjimas bei susitikimai su kitų tautybių draugais sujun gė mus į vieną šeimą. Susitikimai su jaunimu liko man giliai atmintyje. 1962 m. vasarą man teko susitikti su VIII studentų ir jaunimo festi valio dalyviais. Susitikimo metu susipažinau su draugais iš Prancūzijos, Kanados, Vokietijos De mokratinės bei Federatyvinės respublikų. Susiti kimo metu apsikeitėm įvairiais suvenyrais, — ženkliukais, knygomis, atvirukais ir t. t. Dabar sustiprėjo mano glaudus ryšiai su šio festivalio dalyviais. Pastaruoju metu susirašinėju su fes-
tivalio dalyviu prancūzu Michel. Su vokiečių sportininku Helmust Pauster bei kitais. Dabarti niu metu gavau laiškų iš šių draugų: Franz Klemetsch (Austrija), Brane Dacari (Jugoslavija} Boldrini Mario (Italija) Rainer Schvelus (Vakarų Vokietija), Letellier Michel (Prancūzija). Iš kitų draugų laiškus dabar gaunu rečiau. Užsienio draugai labai domisi Tarybų Są jungos jaunimo gyvenimu. Dažnai tolimieji draugai laiškuose pasakoja apie tarybinius fil mus, apie musų artistų gastroles užsienyje, pra šo atsiųsti tarybinių rašytojų bei poetų knygas. Prašo manęs dažniau parašyti apie žinomus ta rybinės kultūros bei meno veikėjus. Tolimieji draugai rašo ne tik apie savo darbą bei mokslą, bet ir kovą prieš išnaudotojus. Tai daugiausia atspindi Prancūzijos komunisto Letelier Twichel laiškuose. Jis man dažnai atsiunčia iškar pų iš Prancūzijos laikraščių bei žurnalų, kur pavaizduota darbininkų kova prieš išnaudoto jus. Toks susirašinėjimas su užsienio jaunimu, sutvirtina mūsų draugystę, prisideda prie taikos ir draugystės stiprinimo. Daugeliui mano už sienio draugų teko dalyvauti studentų ir jauni mo festivaliuose, kaip Maskvoje ir Helsinkyje. Šie draugai pasakoja apie savo susitikimuk su įvairių pasaulio valstybių jaunimu. Linkiu ir kitiems mūsų universiteto studen tams susirašinėti su užsienio valstybių jaunimu! ZENONAS DUKSA, IFF, IV k
Nauji eilėraščiai PAULINA ŽEMGULYTE
Dienos,
tarytum bitės Neša ir neša Į avilį didžiulį — gyvenimą_ Po lašą. Kai sunkius maišus padėjusi ant delno Prislsėmus saulės aukuro, Paneriu diena nueina, Lyg atėjus metui moteriai gimdyti — Reikia nusilenkti prieš didingą rimtį. Plieno dalgiuos blyškiai šypteli mėnulis. Nuovargis, tyliai šieno kupeton atgulęs, užmiega O priešaušry sučiulbus paukščiui. Kai vosilkos rasose dar prausias, Išplaukia didelis raudonas saulės ratas. Ir dienos vėl — tarym bitės Neša ir neša Į avilį didžiulį - — gyvenimą Po lašą.
Laukai laukai... Plyni laukai... Ramūs... Laiko tėkmę palaidoję savy. Nurudusios pievos viksvom šnara, Beržo viršūnėlėj supasi ruduo. Kibūs vėjo gūsiai Išleistuvių rūbą šermukšnėlei plėšia. Senos eglės Lyg nuvargę gervės išklystais sparnais. Eitum, Eitumei kažko parnešt, O ruduo tolyn vis ir tolyn viliotų Pasakų kerais...
į tykią laidotuvių eiseną Sustojo pušys Stiklinio ežero krante. Už begalinių tolių — toliai. Sublyksi ir užgęsta žvaigždės, Sublyksi ir numiršta žvaigždės Rugpiūčio naktimis. O gal tai mano laimė, Feniksu pavirtus. Gimsta iš mirštančių žvaigždžių liepsnos?
Mes plačiajam paša ui y... Kartą mokytojas mums pasiū lė: „Gavau adresų, išbandykit laimę kas norit, gal rasit drau gų tolimoj šaly...“ Parašiau. Ži noma lietuviškai. Nereikia nei pasakoti apie džiaugsmą, ap ėmusį mane, kai laiškanešys at nešė voką su nematytais pašto ženklais. Vargais, negalais kelis sakinius pavyko perskaityti ir sava žodžių atsarga... Pirmieji laiškai — susipažinimas. Vėliau sekė „iliustruotos kelionės“ po Prancūzijos pietų departamentą Tarną ir Garonę, to departa mento centro Montobano gatves ir muziejus, pašvęstus Antuanui Burdel, geriausiam Montaburo skulptoriui, sukurusiam poeto Mickevičiaus skulptūrą, ir Engrui, XIX a. dailininkui, Davido mokiniui... Kartu plėtėsi ir lek sika, pamažu, su kiekvienu laiš ku. Taip pavyzdžiui, mano pran cūzė draugė, rašydama apie Engrą, papasakojo, kad be ta pybos jis aistringai mėgo smui ką. Tai perėjo į prancūzų kal bą ir dabar, kai sakoma „jo Engro smuikas“, turima galvo je jo antroji aistra šalia pagrin dinės. Tuo būdu įsisavinti žo džiai ir išsireiškimai kažkaip sa vaime įstringa į atmintį vi sam laikui. Atpuola mechaninis atskirų žodžių kalimas. Baigėsi mokslo metai, atėjo vasaros atostogos, o kartu ir didelis rūpestis: „Ką daryti, kaip parašyti atsakymą, juk mokyto jo nerasiu iki atostogų pabai gos?“ Teko įsigyti žodyną, išti sas valandas vartyti jį ir rikiuoti žodį po žodžio, kol gaudavosi kažkas panašaus į sakinį. Ne svarbu kad kartajs vietoj žo džio „patikėti“ įžūliai prausda vo žodis „sukryžiuoti“... Sunku žengti pirmuosius žingsnius. Paskui jau lengviau. Be di delių pastangų dalis žodžių, įdomių posakių iš žodyno per eina į asmeninį bagažą ir, rei kalui esant, galima jais laisvai operuoti. Labai norisi pavarto ti ir vieną kitą gyvą žodį iš laiškų. Jeigu kas nors paklaustų, ką man davė susirašinėjimas, atsa kyčiau: daug ką davė. Be veik nėra abejonės, kad nebū čiau studijavęs filologijos fa kultete. Anksčiau mane daugiau traukdavo chemijos pasaulis, bet prancūzų kalba netruko užimti pirmaujančią vietą. Tiesiogiai iš susirašinėjimo gautų žinių apie draugo, su kuriuo keitiesi laiš kais, šalį jau nebepakanka, nors, be abejo, tos žinios pade da išplėsti akiratį. Nenorėda-
mes pasirodyti nemokša, stengie si pats daugiau sužinoti, imi skaityti atitinkamą literatūrą, kuri dar nėra lengvai įkan dama, nors ir adaptuota. Iš kitos pusės, tavo draugas taip pat nelieka skolingas. Domisi ~ šalimi, kurioje tu gyveni, tuo labiau, Jei tai pirmoji socializmo šalis, užpila begaliniais klau simais, ir Jau pačiam tenka pa sidomėti sava šalimi, norint rasti atsakymą į įvairiausius klausimus. Yra dar galimybė keistis atvirukais, vaizdų albumais ir knygomis, plokštelėmis bei kitais suvenyrais. Manau, niekas ne prieštaraus, kad malonu turėti V. garsaus aktoriaus atliekamo ku rinio įrašą ar plokštelę su mė giamo dainininko kuriniais, pa klausyti monotoniškos, tartum žiogų giesmė, prancūzų liaudies muzikos. Tenka net stebėtis, ko dėl prancūzų, pietiečių, taigi temperamentingų žmonių, liau dies muzika taip neatitinka Jų charakterio. Niekas nenuginčys, kad susi rašinėjimas yra puiki priemonė tautų draugystei ugdyti ir plės ti, teisingai vertinti tautas. Sako ma, kad ginčijantis, pareiškiant savo idėjas bei mintis ir jas gi nant gimsta tiesa. Štai čia dau geliui iškyla problema: „Aha, aš jam rašysiu jo gimtąja kalba, jis man atsakys savo kalba. Tai kur čia lygybė? Jis jausis kaip žuvis vandeny, o aš jausiuos kaip panaši žuvis, bežiopčiojanti ant kranto!“ Kad taip nebūtų ir kad nei viena pusė neturėtų to natūralaus pranašumo, terei kia tik išmokti šešiolika Esperan to kalbos taisyklių, ir štai jus abu vienodose sąlygose, prieš jus abu vienodos galimybės. Ži nant, kad Esperanto kalbą pati logiškiausia ir lengva savo nepa prastu paprastumu, mes turime puikią priemonę kelionėms po pasaulį. Dabartiniu metu susirašinėji mas labai paplitęs, ypač jauni mo tarpe. Tai, gal būt, irgi vie nas iš skiriamųjų musų amžiaus bruožų. Mums rupi, kaip gyve na jaunimas kitose šalyse, ko kias svarsto problemas, kokius sprendžia uždavinius, su ko- ’fc kiais susiduria sunkumais. Kitų šalių žmonės su dėmesiu seka mūsų šalies gyvenimą, kartais truputį pavydėdami mums atsi veriančių perspektyvų, įdomau jasi, kaip tarybinis jaunimas žiūri į ateitį. Aloyzas LUKOŠEVIČIUS, IFF III k.
■■■■■■■■■■■■■■■■■■OiaiUBimBBIHiaiUBilEBaiiaUSBUHIilBUlBJlBilIlilSSIHEH
— Laimingas esi, Pavasa ri, — atsiduso giliai senė Žie ma ir dar tvirčiau užsisiautė birių snaigių apsiaustą. — Tave visi garbina, tau dainas dainuoja, tu — meilės pava saris, o aš. . . — Ką Jau čia, sesele, — sumišo Pavasaris. — Tau irgi juk žmonės dainas dainuoja, o meilės visi metai pilni. Ir se suo Vasara savo šiltais orais meilę saugo, augina, ir rūstu sis Ruduo ją lapais n/uauksina. . . Meilė ir tave, sesele, ta vo pusnynų sidabrinį blizgesį nustelbia, o savo karščiu, jei panorėtų, tavo pusnis, ledynus ištirpdytų.
Sį sykį „kaltas“ buvo ru duo. O gal ir ne ruduo, kas čia žino meilės kelius. . . Žo dis po žodžio, vienas-kitas žvilgsnis, ir visi pastebėjo, jog Kostas su Dana „įklim po“. Po to žiema juos šaldė prie bendrabučio durų, spigi no. nenuvarė; pavasaris dar šaltu lietumi merkė. Vijo į pastogę. O šimto septinto kambario merginos pradėjo laikyti jį savo „garbės gy ventoju". žodžiu, pokštinin kas ruduo iškrėtė eilinę „iš daigą“. Jau pirmą dieną lietus net su ledais kapojo žemę. Tik spėjusi išlipt iš autobuso, Ina kiaurai permirko. Vos bepatempdama lagaminą, užkopė laipteliais, pastūmė kambario duris. — Ina! — Dalia teatrališ kai Išskėtė rankas ir puolė prieš ją.
KO NEŽINO RUDUO VAIZDELIS — Lauktuvių! Po švenčių jau visos buvo parvykusios. Dana spintelėn krovė parsivežtus lašinius, kiaušinius, Raja sukinėjos apie veidrodį, vis kažko ieš kodama, nerasdama, širsda ma, Julė kamputy tyliai tvar kėsi. — Kostas! — išgirdus energingą barbenimą į clurls, pašoko Dalia. — Priimk, — metė Danai Raja. Julė dar žemiau nulenkė gal vą, nusisuko. — Su šventėmis po švenčių! — Kostas nesijautė svetys. Nelaukdamas kvietimo, prlsėdo už stalo, pradėjo kalbėtis su Dana. — Eisim į kiną, — po kiek laiko pareiškė draugėm Dana. Ina sėdo ruoštis paskaitoms. Kitos merginos tebesitvarkė, tylėjo, kažko rausėsi savo daiktuose, tylėjo. . . tylėjo. . . Nebuvo jos iš prigimties ty lios, tad labai jau keista Inai buvo ta tyla, kažko lyg įtemp ta, varžanti. Trinktelėjo durys. Tai Julė, nieko nepasakius, išėjo. Ir ta da tyla pratrūko. — Tu nežinai, Ina, kas bu vo! — susijaudinusi pranešė Raja. — Kiaulė ji, tikra kiaulė,
•••
S. KANIŠAUSKAS — energingai nutraukė ją Da lia. — Supranti, Inut, parvažiuojam vakar — tamsu. . . rakto pas budintį nėra. . . Ma nėm, kad tu parvažiavai. Baladojamės kokį pusvalandį — neatidaro. Tik staiga. . . įsi vaizduok, vienmarškinis Kos tas atidaro duris. . . Julė lo voj. . . — skubėjo išpasakot Raja. — Mes iš pasipiktinimo vos ant vietos neatsisėdom! — O Kostas! „Aš Danos laukiau. Merginos, būkit žmonės, nesakykit nieko Da nai. Jūs žinote, kokia Julė! Jai tad tik. . . Iš viso, pamirš kit tai, gerai?" — Tiek prikibo, jog turė jom prižadėt nepasakyt Da nai, — patvirtino Dalios žo džius Raja. Ina netikėjo savo ausimis — Kostas. . . toks rimtas? Tltka, jis su Jule kažkada draugavo, bet Dana. . . Danai jis pasipasakojo viską, ir ji juo patikėjo, patikėjo, jog jis Ją myli. Ir štai tau. . . — Ką, mergaitės, darysim? — Ką čia darysi! Į laikraš tį tokius! — karščiavosi Da lia. — Apsvarstyt komjauni me! Oi, neapkenčiu! . . Tylutė, ramutė, ir štai! Nekalbu su ja ir nekalbėsiu su ja, kol gyva!
sukibę Dana ir Kostas. Daug kas nežinoma. Daug kas pa mirštama. Tik ar verta viską pamiršti? Gal būt. galima pa miršt kai kurias klaidas, iš kurių pasimokyta, bet ar ga lima pamiršt mūsų baisiausią priešą — abejingumą, draugų veidmainystę? Jokiais mora lais ,tur būt, nebeperauklėsime Kosto ir j jį panašių, bet ar verta pamiršt tuos, kurie juos gina, slepia, kurie į meilę įpina apskaičiavimą, melą? *** — Broluži Pavasari, pasa kyk man, senei, kokia meilė yra karščiausia, kad vienu savo dvelktelėjimu galėtų sutirpint mano ledus? — Pavasarinė, — kvepė damas pražydusiais sodais, atsakė Pavasaris. — Studentiška, — paprieš taravo su lietumi iš laukų at lėkęs Rluduo. — Pirmoji meilė karščiau sia, tyriausia, — pietų vėje liu ir bręstančiais vaisiais pa dvelkė Vasara. — Broluži, Pavasari, tu patyręs šiuose reikaluose, pa sakyki, ar teisingai aš galvo-' ju, jog karščiausia meilė yra tyra, nesuteršta melo?
— O su Dana kaip? — Pasakyti jai viską! — Kostui prižadujom, kad nesakysim, — įsiterpė Raja. — Pažadų niekšui galima nesilalkyt, reikia pasakyt Da nai, — užsidegė Ina. —- O jei ji nepatikės? Iš tikro, o jei nepatikės? Jei kartais Kostas išsiteisins? Kal tos tada paliks jos, merginos! — Tegul jis pats prisipa žįsta! — Tegul, o. jei ne... * ¥. * Slinko dienos, vis įtemptesnėš, „karštesnės“ darėsi. Artėjo sesija. Artėjo vasara. Šimtas septintam buvo kaž kas ne taip. Beveik kasdien varstėsi durys, beveik kasdien ateidavo Kostas pas Daną. Jis jau susitaikė su Dalia ir Raja, visaip stengėsi joms įtlkt, būt geras. Ir jos jį tole ravo. Net daugiau. Jos „pa miršo“ pažadą priversti Kostą prisipažint. Jos jį net gynėį „Kalta Julė. Suviliojo vai REDAKCINE KOLEGIJA kiną“, — po ilgų išsisukinėji mų kartą Inai atrėžė Dalia. adresas: Ina nutylėjo. „Ne aš mačiau, Vilnius, Mūsų Universiteto 3. Tele ne aš kaltinsiu“. Tuo ir pasi fonas: 7-79-17. baigė ši istorija. Dana Jos nežino. Nežino, matyt, ir ru Rinko ir spaudė duo, paauksinęs laukus gelto LKP CK spaustuvė. nais lapais, nuklojęs Jais ta kelius, kuriais vaikšto rankom LV 09847 Užs. Nr. 5393