canvBos 1974 m. rugsėjo 20 d.
Visų šalių proletarai, vienykitės!
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
ŪSŲ universitetas dabar ištuštėjęs, tik kur-nekur pamatysi susirūpinusį penkto kurso studentą — jis vis dar su studentiškos jaunatvės dvasia kopia į mokslo Olimpą, paskutiniai studijų metai jam dosniai dalina žinias, atneša pasirinktos profesijos pamėgimą. Kiti Alma Mater auklėtiniai, 5613 merginų ir vaiki nų, prieš dvi savaites pasklido po 17 respublikos rajonų padėti kolūkiečiams, tarybinių ūkių darbininkams sudoro ti derlių. Visi jie gerai suprato rudens talkos tikslus, už davinius, svarbą ir būtinumą. Studentams daugelyje ūkių sudarytos, geros gyvenimo, maitinimo, darbo ir kultūri nės sąlygos. Į VU komjaunimo komitetą iš talkos vietų kasdien plaukia malonios, geros žinios, kad mūsų kom jaunuoliai sėkmingai ir našiai dirba, įvykdo ir viršija nu statytas išdirbio normas, kad jie, nežiūrint įtemptos dar bo dienos, jau suruošė pirmuosius koncertus, perskaitė dešimtis paskaitų, išleido sienlaikraščius, paruošė fotostendus, užmezgė glaudžius ryšius su vietos komjaunuo liais, padeda jiems visuose veiklos baruose. Mūsų studentai yra praėję „trečiojo semestro" mokyk lą — tą komunistinės pažiūros į darbą, savarankiškumo ugdymo, tikro darbinio ir fizinio' grūdinimosi mokyklą. Todėl ir rudens talkoje, „trečiojo semestro" tęsinyje, tarp stovyklų yra gera socialistinio lenktyniavimo nuotaika, nuolatinė savitarpio pagalba, čia irgi kiekviena mergina ir vaikinas gauna kolektyvinį įvertinimą, visos grupės moralinį pritarimą. Šio lenktyniavimo tikslas išaiškinti geriausią Universiteto stovyklą pagal gamybinius rodik lius ir kultūrinį masinį darbą. Taigi, Universiteto akademinis jaunimas, kaip ir visos respublikos studentija, nelieka nuošaly nuo partijos ir vyriausybės iškelto uždavinio padėti darbo žmonėms sėk mingai vykdyti sprendžiamųjų IX penkmečio metų pla nus. Universitetiečiai —• busimieji medikai Biržų rajone, teisininkai — Lazdijų, ekonomistai — Kaišiadorų ir Šven čionių rajonuose — turi vienintelį tikslą: dar kartą įro dyti, kad tarybinė studentija — tai darbininkų, valstiečių, darbo inteligentijos kūnas ir kraujas, pateisinti partijos ir liaudies pasitikėjimą. Merginos ir vaikinai, VU komjaunimo komiteto vardu leiskite palinkėti Jums ir toliau taip sėkmingai, našiai dirbti, aktyviai dalyvauti visuomeniniame kolūkių ir ta rybinių ūkių gyvenime, turiningai ir linksmai praleisti laisvalaikį. Tegul neišblėsta Jūsų jaunų širdžių entuziaz mas! J. PECKAITIS LLKJS Universiteto komiteto sekretoriaus pavaduotojas
V. VERBAUS ir VI. BRAZIŪNO nuotraukose: Talkininkų iš Universiteto rakursiai — ketvirta grupė sulaukė Ignalinos raj. „Per (nuotrauka dešinėje). Prekybos ekonomikos spec. galės" kolūkis. Čia žemdir biams padeda III k. antros ir trečiakursiai (nuotrauka apa. trečios grupių matematikai čioje) talkininkauja Švenčio (nuotraukoje viršuje kairėje). nių raj. Černiachovskio kol Linkmenų tarybiniame ūky ūkyje. Apie jų darbą skaity je šauniai darbuojasi jų bend kite trečiame puslapyje.
Kr. 28 (887)
DABAR LAUKUOSE PATS DARBYMETIS. , Studentai padeda žemdirbiams kuo gausiau pripildyti Tėvynės aruodus
1974. IX. 5. RYTAS.
Istorijos fakutleto stu dentai išvyksta į rudens taiką. Juos palydi fakulte to partinio biuro sekreto rius doc. J. Basiulis (deši nėje). A. STANEVIČIAUS nuotr.
Šiandien, jsimaišęs į nerimaujančių draugų būrį, galvo ju apie prasitęsusią studentų vasarą... Dabar nėra nieko svarbesnio už derlių, pasilikusį lau kuose. Mane gali apkaltinti sentimentalumu, bereikalinga lyrika, bet aš — žemdirbio vaikas, sergantis laukų ligom. Žinau — čia yra tokių daug man brangių žmonių, kurie supras šį reportažą, rašytą pirmu įspūdžiu... — Nijole, ką galvoji apie išvykimą? Atrodai susirūpi nusi, nesišypsai kartu su visais? — Aš nemoku gražiai kalbėti. Reikia — važiuojul Ne— pirmą kartą. Man patinka tokia romantika... Liūdžiu to dėl, kad palieku draugą. — Kodėl jis ne kartu? — Taip ir turi būti. Tai — pirmas išbandymas! ...Pažinti čia kiekvieno studento širdies pulsą, kaprizą, nuotaiką — nesunku. Geriausia man, žinoma, sekasi savo kurso branduoly, nes tai — tarsi giminės, broliai, paverg ti būsimos profesijos kerų ir nusivylimų. Ir tik etikos var dan sumaišau temperamentų ir charakterių savybes. • ••— Mielas drauge, ar nebijai plunksną keisti į šakes arba j pilną bulvių pintinę? — Žurnalistas turi būti viskuo. Kaip žinia, pati svar biausia profesija — žemdirbio. Aš nekilsiu „aukščiau", jei galvojama, kad mūsų busimajame darbe būna „aukš tų specializacijų", nes rašysiu tik apie žemės ūkį. — Vadinasi, važiuoji stažuotis, tobulintis? — Taip! („Mes turime pretenzijų į gyvenimą. Ką gi, — natū ralus dalykas, bet kartais reikia pavirsti savikritiku, pa galiau tai primena garuojantys pietūs ant stalo, pati že mė", — galvoju šiandien.) Klausimas: darbas tai ar poilsis? Tyliausioji mergina iš tos margos minios, užsibrėžusios kuo daugiau patirti ir sužinoti (studento ypatybė, leidžianti vadintis studentu), atsako: — Palikim jį retoriniu — „su atvirom durim". Palikime jį taip, kad kiekvienas galėtų įeiti į mūsų žemdirbio susirūpinimą rudens gėrybėmis...
...Autobusai jau laukia žmonių. Istorijos fakulteto prodekanas, laikydamas rankose didelę šūsnį popieriaus lakš tų, kuriuose pavardės, rikiuoja saviškius po mašinas, su lig kiekvienu mostu papildydamas kolūkiečių gretas. Tuoj ištuštės kiemas. Gal reikia būti dokumentišku, paprašyti mūsų gerbiamo prodekano skaičių, kad atrodytų viskas informatiška? Bet ar ne svarbiau patys žmonės, išėjusieji į Lietuvą žemdirbiauti? J. POCEPAVICIUS
—reikia padaryti viską, kad visi žemdirbiai, talkininkai, šefuojančios organizacijos įneštų kuo didesnį indėlį kovoje už derlių... Lietuvos Veterinarijos kių skareles. Ir jos pačios to mokslinio tyrimo instituto Kai kios linksmos ir taip vikria' šiadorių eksperimentinio ūkio darbuojasi... kontoroje, kol laukėme neati Kita gi dalis darbo ekono dėliotinus reikalus tvarkančios mikos snecialybės III ir IV agronomės (ji mus žadėjo pa kurso studenčių valo sandė lydėti pas talkininkus), Justi lyje sėklą. Peržiūrime prie nas Pečkaitis perskaitė naują durų pakabintą tabelį: oho, „Žemdirbio" sienlaikraščio nu net po šešis rublius kai ku merį ir atsigręžęs pasakė: rios uždirba per dieną. — Padėtis aiški. Patys rašo, — Maišai po 60 kilogramų kad gerai įsikūrė, kad jais daug rūpinasi ūkio vadovai. sveria, — pasakoja merginos. Belieka pažiūrėti, kaip dirba. — Į mašinas kraunam. — Jūs kelios imkit maišą, .. .Kasa čia pat, beveik miesto pakrašty. Lauku Tėp — sako Justinas. — Nesitamlioja mašina, plaikstosi mergi pykit. nų skarelės, byra į traktoriu — Mes taip ir darom. Bet ko priekabą bulvės. Algis į mašiną net kelias eiles suKasperūnas jau iš tolo sveiki guldom, aukštai reikia kelti. nasi su talkininkėmis. Jos Jos, atrodo, sako „sunku". aukštai, mašinos viršuje, šyp sosi: atpažino lauku atžirglio. Bet sako taip, kad supranti: neaimanuoja, ne. Jos, šel jančius svečius. — Kaip sekasi, merginos? mės, ko gero, nori pasidi — maloniai klausia doc. T. džiuoti: „Štai kokios mes! SuChomentauskas. — Kaip dar sidorojam su tokiu darbu!” — Talkininkų labai laukėme. bas? — Ačiū, nesiskundžiam, — Džiaugiamės, kad jie mums tarsteli ketvirtakursė V. Jo daug padeda. Džiaugiamės, nynaitė. Ir skuba išsipasakoti, kad ir jie mumis patenkinti, kur gyvena („Kambariuose po — atsisveikindama kalbėjo septynias. Parketas!”), ką vei guvi nedidukė agronome. kia laisvalaikiu („Buvom Rum šiškėse. Šiandien doc. V. Ląs $ tas skaitys paskaitą”). Dar tik kokia penkiolika — Merginos, kiek spėja, atrenka akmenis, — aiškina minučių buvo praėję, kai pas. agronome. — Vėliau dar rei kui mūsų mašiną prie konto ros sustojo „Tiesos" kalūkio kės rūšiuoti. Mogelnicko — Gerai dirba, — nedau- pirmininko M. giažodžiauja traktorininkas. „Moskvičius", o darbo eko Jis nagu pakrapšto mašinos nomikos spec. antrakursių tal kininkų vadovė (ji, beje, ir šoną ir vėl lipa į kabiną. — Sėkmės! — mojam mergi 1 gr. kuratorė) ekon. m. kand. noms. Vėl sukasi mašinos D. Kęsminaitė jau buvo spėjusi būgnas, vėl byra bulvės. Vė taip dalykiškai ir tiek daug jas linksmai kedena talkinin papasakoti apie talkos reika-
KELETAS
SKAlClĮJ IR
NUOTAIKA... Balceriškių tarybinis ūkis — Trakų rajone. Čia dabar didžiulė, nauja Is torijos fakulteto studentų auditorija! Ten, tarp pušų, stovi namukai, kuriuose gyvena studentai — nau jakuriai, labai daug mergi nų ir visai nedaug vaiki nų. Atrodo, septyni kur sai (II—IV k. žurnalistų, III—IV k. psichologų, II—III k. bibliotekininkų), iš viso — 150. Tai armi jai vadovauja docentas B. Raguotis, vyr. dėstytojas V. Juodakis ir visiškai jaunas dėstytojas, beveik nesiskiriantis nuo savo studentų. Dienotvarkėje: bulvės, nuo ryto iki va karo bulvės. Rytai dabar
Iš Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Laiško
lūs, kad pirmininkui maža ką beliko pridurti. — Mus iš pat pirmų dienų aplankė rajono vadovai, iš partijos, iš komjaunimo buvo, san.-epidemiologinės stoties darbuotojų. Pirmininkas pasi rūpino, kad studentai gautų darbo rūbus ir avalynę. Mes patys kasdien žymime atliktus darbus, turiu dar ir bendrą žurnalą.
gerokai šalti, o kai veža mašinom — tai jau ne kas, ir ne kas — kad „ne davė batų"... Žodžiu, ten darbas. Balceriškių tarybinis ūkis pavasarį apsodino bulvė mis 90 hektarų. 20 pro centų to ploto teks nukasti mūsų studentams. Pagal dabartinius tempus gal net daugiau, nes dirba čia su ugnele... Taip mums pa sakė Trakų rajono žemės ūkio gamybinėje valdybo je. Daug vilčių sudėta į talkininkus. Štai kokie bendri „globaliniai" rajo no skaičiai: 1700 hektarų bulvių. Studentai, talkinin kaujantys trakiečiams/nu rinks apie400 hektarų ir
prikas daugiau kaip 5 tūkstančius tonų antros žmonių duonos. Svarbiau sia tai, kad studentai bulviakasį sutrumpins daugiau kaip dviem savai tėm. . . .Rytą jie sukaria du kilometrus į Vievio miesto valgyklą. Pasistiprina. Ir griebia krepšius. Apie vi durdienį pradeda kaisti nugara. Klastingas rudens oras: kai kas net slogą įsitaisė ir nešioja ją į bul vių lauką. Vyrai tampo krepšius, merginos renka gumbus. Geriausiai dirba žurnalistų grupė. Dažnai būna poil sio vakarai, paprasčiausiai šokiai, stengiamasi suar
tėti su vietiniu jaunimu. Jau buvo suruoštas siuže tinis vakaras, galvota apie sceną ir išeita į sceną, kurioje siautė vyr. dėsty tojo V. Juodakio humo ras ir pokštai. Spėjom pasikalbėti ir su IV kurso psichologėmis. Merginos darbščios, links mos, ilgisi visko, nebijo sunkumų, dienos normas viršija. .. .Vakare jie geria pie ną, klauso muzikos. Rūku gaubiasi kalvoti laukai, prie kurių jie jau pripra to. Kažkas sukūrė naują dainą ir dainuoja tartum stovyklos himną. ..
Kad čia vienas didelis kolek tyvas: talkininkai, kolūkis, pirmininkas, ir rūpestis bend ras. Pavydėjom, nes kartu su jais buvo JŲ vadovė (kituo se gi keturiuose mūsų aplan kytuose tądien ūkiuose stu dentai judėjo vieni. ..). Tai gi, tik dirbk ir norėk. — Gal galėtumėt išvardinti vieną kitą darbštesnį? — Lengviau būtų rasti vie ną kitą lėtesnį prie darbo, — atsako D. Kęsminaiįė. — Jie visi gerai dirba, kaip čia ke lis išskirsi. Štai kad ir tų še šių vyrų — S. Malinausko, S. Mokšecko, E. Bazio, G. Cicrglio, A. Kiselio, A. . Morkevičiaus — brigada. Taip šauniai dirba, visus reikia iš vardinti. Paskui priduria:
bulvių. .. Fakulteto partinio biuro sekretorius doc. T. Cho. mentauskas, komjaunimo biu ro sekretorius penktakursis A. Kasperūnas, Universiteto kom jaunimo komiteto sekretoriaus pavaduotojas J. Pečkaitis vaikščiojo po bulvienas ir žemdirbių namus, kur apgy vendinti talkininkai, vis klau sinėjo šeimininkių, ar ska niai maitinančios, ar ko ne trūksta. Stovėjom kvepiančio, je vagoje šalia autostrados Vilnius—Kaunas, gal kokiam šešiasdešimtam kilometre, ir klausėmės, ką linksm<?i pa sakojo ketvirtakursė D. Tylaitė, vidury laukų keliuko sustabdėm Dovainonių ūkio direktorių ir teiravomės, kaip sekasi studentams („Tu rim 50 ha bulvių, jiems rei kės nukasti"). Įsitikinome, kad studentai Kaišiadorių rajone laukiami ir gerai priimami, matėme ir pačių talkininkų gerą nuotaiką. Linkėjome, kad jie tokie pat patenkinti grįžtų į Universitetą. Trečiojo se mestro „epilogas" jų visai nebaidė, jie tebebuvo tokie pat žvalūs, entuziastingi ir darbštūs. Kartais net varžydavaisi šalia tų, kaip pasa kė kažkuri pramonės plana vimo spec. antrakursė, „oberkolūkiečių": darbas jų daug ko mokė, darė lyg ir pra našesniais. Kad ir už tuos, kurie mamyčių „dėka" liko namie.
lendam į pastogę. Šiaudai. — Tai šitaip jūs dirbat? — juokiasi docentas, pamatęs pramonės planavimo specia lybės antrakursių būrelį. — Laukia mašinos, kuri atveža šiaudus. Pneumatiniu transporteriu jie patenka čia. Studentams reikia iš skirstyti, — pasakoja pava duotojas. Vaikinai jau skuba jam aiškinti kažkokį racionalizatorinį „pakrapštymą". — Šaunuoliai, — pagiria. — Jūs jiems ir visuome ninio darbo duokit, — sako Justinas. — Jau numatyta. — Las tauskas išsitraukia iš kiše nės popierėlį. — Rytoj at važiuoja kinas. O jūs paskaitysit paskaitą „Darbas — tarybinio žmogaus garbės reikalas". Tik, — suabejo ja, — kada geriau? Gal prieš seansą. Ruoškitės... — Statom šienainio bokš tą, — rodo pavaduotojas. — Pirmas mūsų rajone, aštuo nioliktas respublikoje. Vedžioja po karvides: „Sumontavom naują pieno lini ja“. Atveria grūdų sandėlio duris. Aprodo jautukus. Ir niekaip negaji atsisakyti tos iš pirmo žvilgsnio nebūtinos ekskursijos. Nuoširdžiai, be jokios prievartos, veda į SAVO kolūkio rūpesčius ir darbus. Ir staiga imi jaustis čia savas, net reikalingas. Tikiu, kad tokį jausmą per gyvena ir čia atvažiavę stu dentai — juos šefuoja kol ūkio pirmininko pavaduoto jas, partinės organizacijos sekretorius A Lastauskas. Matyti, taip iš tikrųjų ir yra — darbo nereikia skirs tyti: čia teisininko „daržas", ten agronomo ar bibliote kininko. Už tą kiekvieną darbą atskirai turime atsaky ti visi bendrai.
PO RUGSĖJO PRAMONĖS EKONOMIKOS FAKULTETO STUDENTUS
— Dabar jie kasa drėgnes nėse vietose, čia sunkiau. Kai pradėsime tarpumiškėse, ten smėliukas, daugiau uždirbs, — sako pirmininkas. Ir šypteli tas galvočius: — Tarpumiškė se visada spėsim. Perstoją li ję, po pusvalandžio jau gali ten eiti į dirvą. Tai ir pali kom vėlesniam laikui. — Vis tiek jūsiškiams teks, — nuramina. — Pirmininke, mums dar dešimt porų treningų trūksta, — nepamiršta vadovė. — Ir kur jie galėjo ding ti? Pirkom visiems. Negi sandėlininką būtų bazėj ap skaičiavę? — kraipo galvą pirmininkas. — Nieko, bus visiems. Kas dar? Pavydėjom tiems studen tams. Kad moka gerai dirbti.
A \TT TA4 jj A 1N Lj U M
J. ARBA
— Jeigu kalbėtumėm apie tą koncertą, kurį surengėm tik atvažiavę, pirmąjį šešta dienį, pasakyčiau, kad labiau, šiai stengėsi Z. Pivoriūnaitė, A. Sarpaliūtė, A. Leonaitė, B Jurkšaitė. . . . . .Vėl ištuštėjo improvi zuota valgyklėlė. Liko dar ke lios minutės iki pietų per Gilučių kolūkis. Dairomės, traukos pabaigos, ir jie sugu kur tos gilutės... lė čia pat, atokaitoje. O pas — Pirmininko pavaduoto kui sušoks į mašinas ir išdar jas Lastauskas, — prisistato dės į laukus. šviesus vyriškis. Batai auli niai, kaklaryšis. Rankoje K glamžo pilką beretę. Susipažįstam. Vėliau buvo „Vienybės" — Ką gi, važiuojam pas kolūkis ir Dovainonių paukš tininkystės tarybinis ūkis. jūsiškius, — įsikiša beretę į A. JUODUPIS Ten irgi niekas nesiskundė švarko kišenę. Atidulkam prie karvidžių. talkininkais. Atvirkščiai, pa. starieji aimanavo, kad maža Lipam aukštyn kopėčiomis, Kaišiadorys, 1974. IX. 11.
Prekybininkai - gerai!
STUDENTAI
Į
IŠ ŠVENČIONIŲ
PADEDA
ŽEMDIRBIAMS
KAIP SEKASI FINANSININKAMS Finansų ir apskaitos fa kulteto 905 studentai tal kininkauja 28-uose Kupiš kio lajono kolūkiuose. Jie įsikūrę gerai, darbu nesi skundžia. Vieni kasa bul ves, rauna linus, kiti pluša sandėliuose. Neseniai mus painformavo fakulteto prodekanas ekon. m. kand. R. Bartaška: vieno talki
ninko vidutinis uždarbis per dieną viršija penkis rublius. Geriausiai sekasi finansų ir kredito specia lybės II—III kursų stu dentams (vadovas A. Ru dys), dirbantiems S. Nė ries kolūkyje.
Mūsų inf. '
...O KAS SAPNUOJA SLYVAS Dabar jau greit vidurnaktis. Mūsų kambaryje — dar šviesu: kas skaito, kas kramto saldainį, kas knarkia. Jeigu kas nors sapnuoja — neabejotinai slyvas. Jas Pasvalio vaismedžių medelyne skiname jau antra savaitė. Kiek džiaugsmo būta pirmomis die nomis, kai pilname vaisių sode mes bėgome nuo vieno medžio prie kito —vis ragaudami, vis neitsivalgydami. Bet slyvų, kriaušių ir obuolių buvo be galės, pati brigadininke liepė neskubėti persivalgyti, nes darbas medelyne truks dar ilgai. Kai alkis buvo pasotintas ir burnos vėl atlaisvėjo nuo slyvų, pasi girdo dainos — tiek liaudies, tiek naujai sukurtos mūsų pačių čia, lauke. O į dėžes pasipylė slyvos — čia didelės, čia mažesnės. Tur būt, nebuvo tokios dienos, kad pririnktume mažiau, negu iš mūsų rei kalauja. Atvirkščiai — vis dažniau ir daugiau „per sistengiame". Tiesa, plūkiamės ne tik su slyvomis. Yra čia ir tokios tamsios, į šermukšnius panašios uogos — aronija. Su ja kiek daugiau vargo: nu juodina rankas. Gal todėl jas perkrikštijome „koronija", nes iš tiesų tikra koronė: ruošdamosios j šo kius, bent pusvalandį triname rankas prie šulinio, bet — kaip juodos, taip juodos! •. .Dabar greit vidurnaktis. Kas skaito, kas kram to saldainį, kas — sapnuoja slyvas. ..
I. VYŠNIAUSKAITE IV k. lituanistė Vi. BRAZIŪNO nuotraukoje: • • -o čia mūsų Bronytė — viena iš gerklingiausiųiU- viena iš darbščiausiųjų, amžinai tekantis juoko upelis.
Švenčionių rajone dirba 144 Prekybos fakulteto ant ro—ketvirto kursų studentai (buvo planuota 130). Pirmo jo kurso 50 žmonių talkinin kauja Vilniaus rajono .Rau donosios vėliavos" kolūkiui ir 26 Ignalinos rajono Linkmenų tarybiniam ūkiui. Kaip sekasi fuksams, tuo tar pu nelabai žinom, o Švenčioniuose... Antro kurso materialinio techninio aprūpinimo ekono mistai septynias vasaros sa vaites statė karvidę Šakių rajone, Voniškiuose. Dabar vėl statyba. Ir vėl — kar vidė! Tačiau ne šiaip sau, o eksperimentinė, sako, vie nintele tokio tipo Pabaltijy je, ir reikia ją užbaigti iki Naujų Metų. Reikia tai rei kia: ne darbo rinktis atva žiavome, o padėti ten, kur mūsų pagalba — reikalin giausia. „Žmonių trūksta, visi darbai vienu metu už puolė", — kaibėjo Žeime nos tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorė. Šeš tadienį ir sekmadienį, kai statybininkai nedirba, stu dentai padeda žemdirbiams: praeitą savaitę tvarkė šiau dus, kitą vėl eis ten, kur prašys. Vienas statybininkas prisipažino nustebęs, kad studentai dar ir už juos pa čius stropiau dirba, be jokių „parūkymų; o juk moka vi siems vienodai — už valan das... Ūkio darbininkai, tvarkę šiaudus drauge su studentais, gyrė juos sekre torei už „gaspadoriškumą". Kaltanėnuose gyvena tre čio kurso prekybos ekono mistai. Ir — dirba! Černia chovskio kolūkio pirmininko Česlovo Stelmoko žodžiais tariant, „vargu ar kas gali pasidžiaugti geresniais dar bininkais". Reikia tik įsivaiz duoti: užvakar dvidešimt dvi merginos ir du vyrai pririnko 32 tonas bulvių! Žinoma, taip ne kasdien, tačiau ir bendras dienos vidurkis — daugiau kaip po toną kiek vienam žmogui.
Darbas nelengvas, dažnai tikrai sunkus, ypač mažiau pratusiems. Ir tiems, kas dirba „populiariausią" dar bą renka bulves, ir vi siems kitiems. Prekių moks lo spec. antrakursiai (vos neparašiau „antrakursės": vyrų per trumpą viešnagę nė neužmačiau), „Bolševiko" kolūkyje aptarnaujantys grū dų valymo agregatą, dirba dviem pamainom ir iš ant rosios grįžta penktą valan dą ryto. Kur čia nepavargsi! Bet visas radom kuo žvaliau siai nus;teikusias, kambariai iššlavinėti išplovinėti, o vie no langas papuoštas užuo laidom, kokių nė vienoj par duotuvėj nerasi: merginos pačios iš kankorėžių susi varstė... Kol kas kelionė smagi: kolūkių pirmininkai, tarybi nių ūkių direktoriai, agro nomai, brigadininkai, skyrių vedėjai, sakytum, susimokę: „studentais mes patenkinti: dirba gerai...'', „jokių preten zijų neturime...", „kad ir to liau taip laikytųsi! . ." Malonu klausytis šitokių žodžių ir
Bulvės kaip kumščiai. Ne veltui „prieniečiai" pavydi savo kolegoms Kaltanėnuose (nuotrauka viršuje).
„Dekanas! Dekanas!" — vos išlipę iš mašinos, išgirdom džiaugsmingus šūkaliojimus. Dabar kol išpasakos, kaip jos čia, Adutišky, begyvena!.. (nuotrauka dešinėje). Jie gali pelnytai didžuotis esą tikri žemės darbininkai, savo rankomis pelnantys duoną. Ir pačius mieliausius svečius dabar jie gali sutikti kaip tikri žemdirbiai (nuotrauka kairėje apačioje) ir kaip tikri studentai (nuotrauka apačioje dešinėje).
stebėti linksmus, visada juo kauti pasirengusius dekano L. Butkevičiaus, fakulteto partinio biuro sekretoriaus A. Trapulionio veidus. Bet ar neužtemdys jų susirūpini mo, pykčio debesėlis? Liko dar du ūkiai. Adu tiškio tarybiniame direkto riaus prisieina laukti: ne taip paprasta, matyt, aplėkti plotu didžiausią Lietuvoje ūkį. Kol laukiam, raštinės moteriškės nupasakoja, kad antras prekybos ekonomikos spec. kursas įkurdintas čia, pačiame Adutišky, o trečias prekių mokslo — Antanuo se, kitame skyriuje. Atrieda direktoriaus gaziukas, pasisveikinam. Bet juntam — kažkas ne taip, direktorius šonu žiūri. Pagaliau neišken čia nepasiskundęs: šiandien jau trečia „komisija"... Tik kai sužino, kad šį sykį iš de kanato, vadinasi, tikrai ir labiausiai suinteresuoti žmo nės, — ūmai atsileidžia ir — vėl, kaip ir visi iki jo, ima girti!.. Paskutinio, „Lenino prie sakų" kolūkio pirmininkas,
aišku, irgi nešykštėjo gerų žodžių. Ir ne tik žodžių: ma terialinio techninio aprūpini mo ekonomikos spec. trečia kursiams ir ketvirtakursiams patikėjo Prienų (yra tokie ir Švenčionių rajone) kultūros namus su visais jų kamba riais ir netgi muzikos instru mentais. Vaikinai (jų specia.ybė' — „vyriškiausia" fa kultete), ilgai nelaukę, stvė rė instrumentus, ir — an samblis! Žada kolūkiečiams kpncertuot. O jau svečiams, fakulteto „viešpačiams", tokį maršą sutrenkė (ir, svarbiau sia, visiškai nelauktai), jog šie ilgai sutrikę šypsojosi, o merginos dar ir didžiulį na minės duonos kepalą ant margo lino rankšluosčio de kanui į rankas įdėjo. .. Tada jau tapo visiškai aiš ku, kad susimokę — ne žem dirbiai, o mūsų studentai, prekybininkai. Susimokę dirbti, linksmintis, gyventi — visom jėgom, iš visos šir dies. VI. BRAZIŪNAS
1974.IX.12.
MĖNUO GAMYKLOJE
Pramonės ekonomikos fakulteto darbo ekonomikos spec. pirmakursiai talkoje. Jie dirba Ignalinos raj. Daugėliškiu tarybiniame ūkyje.
Nedaugelis yra pabuvoję Vilniaus Grąžtų gamykloje. Mes, Chemijos fakulteto V kurso gamybininkės — analitikės turėjome progos pa dirbėti toje gamykloje ir su sipažinti su jos vystymosi is torija bei gamybine veikla. Grąžtų gamykla gamina grąžtus ir jų per metus už 20 tūkst. milijonų rublių išlei džia j 41 šalį. Vilniaus Grąžtų gamykla turi 900 užsakovų, kuriems grąžtus gamina 1 650 žmonių. Kiekvieną rytą imdavome visų cechų grąžtų apdirbimo vonių tirpalus ir, atlikę anali zę, duomenis atiduodavome „Ekspres" laboratorijai, ku
Audronė GUIGAI! E
APMĄSTYMAI
Ką darysiu pavasarį, Jei kregždės negrįš? Ką darysiu rudenį, Jei jos nelšskris? Kaip žemės džiaugsmu Gyvensiu, Jei lapai to beržo Nesprogs? Kaip liūdesiu žemės Alsuosiu, Jei truks rudeninės Vėsos? Kada pempių lizdą Sapnuosiu,
Rudens žingsniai aidi
rioje nustatydavo, ar tinka vonia darbui. Be šito kasdie ninio, palyginti malonaus darbo, teko kiekvienai dary ti asmenines užduotis, kurias paskirstė mums šefė Danutė iš Centrinės laboratorijos. Su užduotimis susitvarkėme vi sos, dabar tik teks jas apginti savo fakultete pas gamybinės praktikos vadovą doc. E. Ra manauską. Nors mums teko būti ga mykloje pačiu gražiausia šios vasaros laiku, rugpiūčio mėnesį, bet praktika likome patenkintos.
Jei pievoje žolės nežeis? Ir kaip ranka gandrui pamosiu, Jei truks pasistoti akmens? Kaip ilgesį savo Išverksiu, Jei lietūs Į žemę Nekris? Kaip nemeluot Išmoksiu, Jei rytmečio žaros Išnyks? Kaip rūpestį savo Pamiršiu, Jei pušys lopšinės Negros? Kaip aš gyvent Galėsiu, Jei truks man savęs — Gamtos. Marytė KUZMAITE
Po rausvoku žiedu obels, Kol nėra dar kasdieninių žodžių, Neminėki rudens Ir ištiesinto vaisių kritimo. Neminėk, kad keliai atrasti — Ir duobėti, ir lygūs — Ir dabar jau tu laisvas esi, Kaip laisvi traukiniai Tarp dviejų pažymėtų stotelių. Ilgesys — lyg žolė — vėl užauga Į laukiančią traukinio minią. Tu nekaltas, — veži. Ką gyvenimas duoda (jei duoda), Ir širdy toj pačioj Prakeikti ir laimingi gyvena... Ir priprantame mes Prie beprasmio skaudaus dvilypumo. ...Neminėki rudens Ir ištiesinto vaisių kritimo, Kol šakelė obels Tarp delnų išsipildymu žydi...
-------- Bėgsiu, rytmečių rasą surinksiu, Lietaus lašus ant smilgų suversiu. Pieva — žėrinčių žemuogių laukas, Pamiškės kvepia avietėmis, Miškas, nuo vasaros juoko pavargęs, Šypsos ir miega...
O kojas subraižė smilgos, gervuogių šakos. Kojas ištepė uogos... Ir lūpos saulės glamonėtos, Ir skruostai vėjo nubučiuoti, plaukai — audrų šukuoti... Užsimerkiu ir vėl aš vasaroj.
AFORIZMAI
x Mano gerasis, mano darbštusis žmo gau. Aš dabar su tavim didelio dar bo lauke, kur šalnotos aušros virkdo smilgą, kur kvepia iškulti javai ir girgžda pilni bulvių vežimai. Dabar LAIKRAŠTIS EINA NUO 1950 METŲ
KAINA 2 KAP.
Nuotraukoje: Erfurto apygardos jaunimo delegacija. Cent. re — jos vadovas LVJS Erfurto miesto komiteto pirmasis sekretorius Liucas Štelcerls.
SVEČIAI IŠ ERFURTO
GIRIA Užsimerkiu, vėl vasara šaukia...
Nuriedėjo atostogų-saulė Su rugpiūčio žvaigždėta vėsa. Byra grūdas auksinis į saują Ir ruduo į gimtinės brastas. . .
KAI PASKELBTA VDR
V k. ANALITIKĖS
Jonas I.INTAUSKAS ILIUZIJA SU OBELS ŠAKELE
SPALIO 7 DIENĄ SUKANKA 25 METAI,
dangus toks aukštas ir vaiskus. Ivp didelis krištolo varpas, ir gaudžia po juo mūsų dienos. Mes stovim vidury didelio darbymečio, ir aš pats lai mingiausias ir turtingiausias žmogus — savo Tėvynėj, šalia tavęs, mano gerasis, mano darštusis žmogau, au ginantis duoną sau ir vaikams. A. ANDRIJONAS, A. DARGUŽIS
‘Kai žmonės virs visi ma šinom, tada šaligatvių nebus. 'Sunku palenkti jauną me dį, pačiam nesilenkiant že myn. 'Verkia duona tinginio valgoma, nes dantys neva lyti. 'Juokias tas, kas juokias paskutinis, o paskutinis juo kiasi kvailys. *Iš tų šiaudų nebus grūdų: užmiršome patręšti. 'Tikra tiesa — sūri mėsa, todėl visi ir geria. 'Asilas laikė save protin gu, nes žinojo, kad XX amž. kvailių nėra. 'Kada lazda turės tik vie ną galą, nesutarimų žemėje nebus. "Darbas — gyvenimo pa grindas, ant kurio negalima sėdėti. 'Šventieji puodų nelipdo, atsiranda durnesnių. 'Žmogus gali būti viskuo, o šuo tik draugu.
Respublikoje vieši Erfurto (VDR) apygardos jau nimo delegacija. Trečiadienį svečiai aplankė mūsų universitetą. Jie susipažino su rūmais, biblioteka, apie studentų gyvenimą ir visuomeninių organizaci jų veiklą papasakojo VU komjaunimo komiteto sek retorius S. Imbrasas, .pavaduotojas J. Peokaitis. At sisveikindami svečiai įteikė Veimaro Architektūros aukštosios mokyklos studentų piešinį. S. Imbrasas draugystės susitikimui prisiminti padovanojo svečių grupės vadovui, LVJS Erfurto miesto komiteto pir majam sekretoriui Liucui Stelceriui studentišką ke puraitę. Mūsų redakcijos paprašytas, L. Stelceris pa rašė „Tarybinio studento" skaitytojams keletą žo džių: „Mūsų, erfurtiečių, grupė aplankė jūsų gražų universitetą. Mes esame Laisvojo Vokiečių jaunime Sąjungos nariai — darbininkai, studentai, tarnauto jai, kuriem už aktyvią visuomeninę veiklą ir puikų darbą, ruošiantis Vokietijos Demokratinės Respub likos 25-erių metų sukakčiai, suteikta galimybė at vykti į Vilnių. Mes sužinojome apie jūsų, mieli studentai ir kom jaunuoliai, pasiekimus studijose ir visuomenei nau dingame darbe. Linkime jums tolimesnių laimėjimų. Testiprėja mūsų dviejų broliškų organizacijų, jūsų universiteto ir Erfurto aukštųjų mokyklų bendradarbiavimas. Tegu vis didesni būna pasiekimai kuriant komu nizmą ir socializmą mūsų šalyse. Tegyvuoja draugystėl”. —
PAŠALINTI NEPAŽANGUS STUDENTAI Fizikos fakulteto I k. stud. V. Cerkauskas ir S. Jagelavičius, II k. stud. A. AvdeJevas, Matematikos ir mechani kos fakulteto I k. stud. JCepukėnas ir V. Kavoliūnaitė, II k. stud. L. Zubaitė, Finansų ir apskaitos fakul teto I k. stud. L. Rakauskai tė, II k. stud. G. Jablonskis, Chemijos fakulteto I k.
stud. P. Nartautas, III k. stud. V. Usaitytė, Istorijos fakulteto I k. stud. B. Lukoševičiūtė, II k. stud. V. Kapačiauskaitė, Medicinos fakulteto I k stud. D. Šalikas ir V. Blrškys, Filologijos fakulteto I k. stud.. A. Lisauskaitė, II kstud. V. Gudavičius. UŽ GRUBŲ DRAUSMES LAUŽYMĄ — neišvykimą į kolūkinę talką — Gamtos fa kulteto II k. stud. D. Valiuškevičius.
232000 Vilnius — MTP-3 Užs. Nr. 3118 LV. 07017 REDAKCIJOS ADRESAS: Universiteto g. 3, „Tarybinis studentas" Telefonai — 25884, ketvirtadieniais spaustuvėje — 29815 --- -------------------------------------------- ------------------ ----——y—
REDAKTORIUS ALGIS KUSTA