*
visą šauąpROLeranAhvienvuires!
caru/Bims scu nencas
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAITRAŠTIS
i 4 i f f f
/ / ; / /
f
*
LEID2IAMAS NUO 1950 METŲ BALANDŽIO 15 D.
t f f t /
t f t f
f f f i 4
t t
* * * *
/ > /
f i /
f f t t f f f f
Nr. 2(1341)
4 #
5
1985 M. SAUSIO 21 D. ANTRADIENIS
f f /
i
į L
KAINA 2 KAP.
/ Z
f f f
t t t
ra
Egzaminams prasidėjus
TOKIA TU, SESIJA...
NEIŠGALVOTOS ISTORIJOS
ISTORIJA, apie seneli Prūsija... Ragainė... Eilinių eiliniausias gi mano . .. Kur beatsiminsi, docente, en lis. Prieš porą metų gyveno kokioje lovoje Mažvydas miego aime. Pasikinkęs arklį ardavo jo, kieno dukterį vedė, nuo ko ėmę. Nors galėjo kuriam nors mirė. Patys tyrinėtojai dėl visko raktorininkui žodelį tarti, ir vi- nėra tikri... as reikalas būtų buvęs sutvar.. .Mažvydas gyveno tokioje ytas. Taigi, arė žemę, duoną aplinkoje, kurioje vyko religiniai ugino. Šeštadieniais per televi- karai, — bandau sau padėti (do iją žiūrėdavo užsienio estrados cente, to neskaitėte apie Mažvy rogramą, artistų aprangą kritidą, tačiau istorija ne mažesnis uodavo, versdavo vokiškų daiautoritetas). ų tekstus. Būdamas geros nuo— Nereikia. .. Kaip būsimaaikos prabildavo lotyniškai, lo ■ jam kultūros darbuotojui mažo giškas giesmes giedodavo. Bet ka, — kraipo galvą docentas, ibiausiai jis mane nustebino arstą vasaros dieną, rodydamas vandens lašus ant stiklainio ienelės ir fizikos terminais aišindamas kondensaciją. — Iš kur žinai, bočiuk? Juk ebaigei didelių mokslų. — Mokėmės gimnazijoje... ledaug, bet visam gyvenimui.
1 ISTORIJA, apie lietuvių liteatūros egzaminą. „Kada nors būna pirmas ir askutinis egzaminas. Arba egsminas yra kiekviena žmogaus iena. Paprasčiau žiūrint, tai gzaminas, prieš kurį buvo aibė gzaminų ir po kurio dar tiek at bus" — taip mąstydama ingsniuoju į lietuvių literatūros gzaminą. Tiktai matau prie auitorijos didžiausias būrys mūsišių. Visi dreba ir vienas kitą reipia pro duris. „Ko čia bijoti? Juk kas savai; paskaitų klausydavom, o dar is dienas nuo ryto iki vakaro is knygas čiupinėjom Respubkinėje bibliotekoje, Docentas isai nebaisus — gražiu balsu (aito tą patį dešimtus, o gal videšimtus metus ir dar šypsoTeisybė, docentas galėjo suykti, mat kai kuriems visai nelomu kaip ta literatūra gimė ir senę pavirto, kai tiek aktuaausių dalykų garso įrašymo, ideo amžiuje. Bet į paskaitas iti turi — ai ai kas būtų (pai's žinot), jeigu MA Kas užgriū1 ir kurios nors avelės nerasKažin ar docento pyktis >ks didelis ir visuotinis. Juokad didžiausia dalis „triįsčių" žurnalistų klausė jo išsil Pię ir liežuvius prikandę. „Be lietuvių literatūra — vienas P°kas palyginus su filosofijos F valstybės istorija — tik pusę Ilstančio metų turi“ — galvof ir einu pro duris. Ką gi! Mažvydas... Sešiolik■ amžius... Pirma lietuviška Pyga. 1547-ieji.. . Karaliaučius.
IV ISTORIJA, apie tai, ko iš moksti Universitete. Besikapstydamas toje darbų darbelių jūroje penkerius ar še šerius metelius, žiūrėdamas dar belių kokybės ir asmeninės nau dos, išmoksti:
šypsosi ir sako: — Ateisi kitą kartą. Tuomet supratau, kodėl mūsiškiai bijojo egzamino. III ISTORIJA, apie diletantus žurnalistus. Nežiūrint to, kad žurnalisto profesija yra įdomi, pavojinga, kenksminga sveikatai, jos atstovus kai kas už akių vaidina avinais, neišmanėliais. — Norint tapti žurnalistu, rei kia mokėti bendrauti su žmonė mis, būti geru psichologu, de ru, sąžiningu gilintis į vieną sritį, — žurnalistikos katedros vedėjas. Medicina, gimtoji bei užsienio literatūros, filosofija, ekonomika, ateizmas, užsienio kalba. Plius specialybės dalykai. . . plius fo tografija, mokomosios TVR lai dos, straipsniai į „Universiteto žurnalistą", „Tarybinį studen tą". .. — pusmečio programa. Ar rasi dėstytoją, kuris nere komenduotų gilintis į jo sritį? Kiekvienai iš šių disciplinų ga lima pašvęsti visą gyvenimą. .. O dar geresni filmai, spektak liai, parodos, įdomesnės knygos, asmeninės laimės ir nelaimės (ne pagal programą)? Egzaminų bilietuose — 60—100 klausimų. Ar įmanoma atsakymus į tiek klausimų užfiksuoti normaliai išsivysčiusio, žmogaus smegenyse per porą dienų? Kitų specialy
SVEIKINAME! vaisingą mokslinę pedagoveiklą bei aktyvų dalyva
bių studentams egzistuoja kolio kviumai, o žurnalistams tenka iš karto atsiskaityti už pusmetį, kr įmanoma žinoti daugiau, ne;u klausimo esmę? Jeigu taip, tai gamtos pusiausvyra pažei džiama nedažnai (arba vunder kindai gimsta ne kasmet). .. Ži noma, galima nesigilinti į esmę ir atmintinai išmokti tam tikrą kiekį žodžių kiekvienam klausi mui. Bet ar ne taip žmogus priprantinamas nemąstyti, ar ne taip žūsta ,jo kūrybingumas, ar ne todėF laikraščiuose nebėra ką skaityti? Juk žurnalistui svarbiausia orientuotis begalinė je informacijoje, žinoti ko pa klausti ir mokėti paklausti — sužinos daugybę dalykų, smulk menų, įdomių visiems žmonėms.
vimą visuomeniniame gyvenime šešiasdešimtųjų gimimo metinių
a) kiekvieną minutę ką nors veikti; žiūrėdamas darbelių kiekybės, planelio vykdymo ir „psmeninės naudos", išmoksti: b) visokiausių gudrybių, kaip antai dėstytojo padarytų bilie tėlių meistriško įsidėmėjimo, „špargalkėlių" ant savo odelės rašymo, ant kojelių klijavimo, po sijonėliu rišimo (mažai tyri nėta ir ne visiems žinoma sis tema); arba nieko neišmoksti: c) mokaisi penkerius ar šeše rius metelius, mokaisi, ateina valstybinių egzaminų dienelė, ištrauki bilietą ir nežinai nei vieno, nei dviejų žodelių. .. P. S. Ne tik žurnalistai, bet jau ir išmintingi vyrai rimtais vei dais tvirtina: girdi, kultūroje vyksta krizė, idėjos ir proble mos tapo deficitu, nebėra apie ką kalbėti. Neteisybė. Tiktai rei kia stabtelėti, atidžiau pažiūrėti ir išvysime, kad žmonių gyveni me, kaip didžiuliame tvenkiny je, knibždėte knibžda ir idėjų; ir problemų. Nereikia toli dai rytis. Bus studentų ir dėstytojų, kuriems ši gromatėlė aktuali. Parašysite, jeigu mokate rašyti. Jeigu atvirkščiai — nenuostabu. Liaudies išmintis byloja: iš di delio rašto išėjo iš krašto.
Audra SlMAITYTĖ
proga Juozas
LTSR
Kiek daug dar nežinoma, kiek daug neišmokta ar pamiršta. Imi į rankas knygą, verti puslapius, ieškai, skaitai... Nes labai ne nori egzamino metu būti pana šus j tirtantį vargšą zuikelį. Kny
Valdo VILŪNO nuotr-
ANTRASIS-VVU STUDENTAS t
Kiekvienais metais Lietuvos TSR respublikinė turizmo fede racija išaiškina geriausių turis tų (vyrų ir moterų) dešimtukus. Vertinama dalyvavimas ir va dovavimas kategoriniuose žy giuose, vadovavimas poilsi niams žygiams, dalyvavimas
Universiteto profesorius Plkčilingis apdovanotas
Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo Garbės raštu.
gų kaugė; o laiko tiek nedaug. Stengiesi suspėti, o vienos die nos (ar nakties) ima ir pritrūks ta. Tokia tu, sesija...
z
bei teisėjavimas varžybose. Su sumavus praėjusių metų rezul tatus matematikos fakulteto penkto kurso studentui, Univer siteto turistų klubo pirminin kui Nerijui Kisieliui tarp vyrų atiteko antroji vieta.
2 Tarybinis studentą
KATALIKYBĖ IR IDĖJŲ KOVA LIETUVOJE kurie turėjo mokėti mokesčius ir atlikti kitas prievoles. Vysku po valdos buvo atleistos nuo prievolių valstybei ir nuo pa saulietinės jurisdikcijos.
1985 M. LAPKRIČIO 28 DIE
NĄ
UNIVERSITETE
ĮVYKO
KONFERENCIJA
MOKSLINE
„KATALIKYBĖ
IR IDĖJŲ KO
VA LIETUVOJE", KURIOS ME TU BUVO
PERSKAITYTI SEP
TYNI PRANEŠIMAI. PATEIKIA ME KAI KURIAS PRANEŠIMUO SE PAREIKŠTAS MINTIS
Tokiu būdu Lietuvos Didžiojo je Kunigaikštystėje bažnyčia įgavo išimtines teises iš karto. Tuo tarpu Vakarų Europoje ji kovojo su karaliais dėl tokių teisių ištisus šimtmečius. Užtat bažnyčia Lietuvoje aktyviai rėmč feodalų luomą, valstiečių įbaudžiavinimą, miestiečių pa vergimą, aiškindama, kad feoda lų valdžia yra dieviškos kil mės, o feodaliniai santykiai ir baudžiava dievo' duoti. Vienuolynų fundatoriais buvo Lietuvos didikai. Vilniaus vaiva da J. Katkevičius įsteigė Kretin gos bernardinų vienuolyną, Va lavičiai — Tytuvėnų bernardinų vienuolyną, K. Pacas — Pažais lio vienuolyną, P. Sapiega -r Telšių benediktinų vienuolyną ir kt. Bažnyčia turėjo savo teismus, kurie veikė jos valdų ribose, o kai kurie — visoje LDK te ritorijoje. Jeigu viena bylos šalis buvo dvasininkas, tai by lą sprendė tik bažnyčios teis mas.
DOC. J. MAČIULIS. Konferen cija „Katalikybė ir idėjų kova Lietuvoje" skirta aktualiai prob lemai. Vadovaujantis moksline metodologija, mums reikia įver tinti katalikybės vaidmenį lietu vių tautos gyvenime. Klerikali niai autoriai, ruošdamiesi krikš čionybės įvedimo Lietuvoje 600tosioms metinėms, ypač liaupsi na katalikybės nuopelnus lietu vių tautai, neretai pateikdami juos per antitarybiškumo priz mę. Iškeldami katalikybės vaid menį, jie stengiasi nutylėti, nu neigti arba apšmeižti pažangias, materialistines, ateistines tenden cijas lietuvių dvasinės kultūros raidoje. Pastarosioms mums ir reikia skirti didžiausią dėmesį, nes kaip tik jos išreiškė pagrin dinę mūsų tautos pažangaus dvasinio vystymosi liniją.
PROF. S. VANSEVlClUS. Bažny čios teisinė padėtis Lietuvos Di džiojoje Kunigaikštystėje. Jogai la 1387 m. privilegija įkūrė Vil niaus vyskupiją ir įsteigė pirmą sias parapijas Ukmergėje, Maišia galoje, Nemenčinėje, Medinin kuose, Krėvoje ir kt. Vilniaus katedrai ir vyskupui jis paskyrė Tauragnų pilį su sritimi ir La banoro bei Molėtų kaimais, Dambravo, Verkių ir kitas sritis, esančias Lietuvos ir rusų žemė se, su kaimais ir gyventojais,
Inkvizicija Lietuvoje buvo įsteigta Vilniaus vyskupo M. Trakiškio 1434 m., tačiau jos veikla suaktyvėjo tik Reformaci jos metu. 1542 m. Vilniaus vys kupas iš Žygimanto Augusto gavo raštą, pagal kurį diecezijų . vyskupijoms buvo suteikta teisė bausti eretikus konfiskuojant jų turtą bei atiduodant jį valstybei ir vyskupui. Bažnyčios valdos priklausė nuo Vatikano ir vie nuolių ordinų centrų užsienyje, todėl į juos iš Lietuvos buvo vežami įvairūs turtai. Tik 1563 m. vyskupai ir kiti dvasininkai buvo priversti mokėti sidabrinę ir pagal išgales įnešti atskirą įnašą į valstybės iždą karo rei kalams. Didysis kunigaikštis bažnyčiai duodavo privileginius raštus steigti smukles. 1639 m. vien Vilniaus vyskupui priklau sė 440 smuklių. Bažnyčia naudojosi ir kitomis privilegijomis. Vilniaus ir Že maičių vyskupai buvo ponų ta rybos, o po Liublino unijos — Žečpospolitos senato nariais. Po sėdžių metu vyskupai užimdazo pirmąsias vietas ir sėdėjo abie jose karaliaus sosto pusėse. Vyskupais Vilniuje buvo galin gi cįidikai: Radvilos, Valavičiai, Sapiegos, Holšanskiai. Jei vys kupijos gyventojai nevykdė bažnyčios reikalavimų, vysku pas kreipdavosi pagalbos į didį jį kunigaikštį. Savo ruožtu kara lius dažnai prašydavo vyskupų paveikti pavietų seimelius bei generalinį seimą, dažnai skirda vo vyskupus įvairiais revizo riais.
Pirmoje XVI a. pusėje idėji nės kovos vyko ne tik dėl reli ginių dalykų, bet — svarbiau sia — dėl katalikų bažnyčios įtakos visuomenėje susilpninimo. Prisidėję prie Reformacijos Rad vilos, Kiškos, Sapiegos, Katkevi čiai, Valavičiai siekė ir politinių tikslų, be to norėjo pasisavinti bažnyčios ir vienuolynų žemes. Turtingi miestiečiai buvo nepa tenkinti, kad bažnyčia, pati lupikaudama, smerkė jų lupikavi mą, steigė smukles, tuo kenk dama jų interesams. Laimėjus valstybėje katališkajai reakcijai, bažnyčios padėtis stabilizavosi. Ir vėl ilgiems metams įsigalėjo sunki ne tik dvasinė, bet ir ekonominė, politinė katalikų bažnyčios priespauda, trukdžiu si socialinę pažangą Lietuvoje.
DOC. A. Šidlauskas. Pažan giosios idėjos senajame Vilniaus universitete. Vilniaus universi tetas buvo įsteigtas atkaklių kovų tarp protestantų ir katali kų metu. Pirmieji steigti aukštą ją mokyklą Lietuvoje ketino protestantai, tapiau valstybinė administracija, turėdama prieš akis tuos pavojus, kuriuos sukė lė radikalioji reformacijos kryp tis, universiteto steigimą pave dė kontrreformacijos vadovams — jėzuitams. Universiteto istorijoje skirtini du periodai. Pirmasis tęsėsi nuo Universiteto įkūrimo iki 1773 m., kai buvo panaikintas jėzuitų ordinas. Po to prasidėjo šios mokyklos sekuliarizavimo procesas, kurio dėka XIX i. pradžioje Universitetas subrendo ir suklestėjo. Tačiau vertas dėmesio ir se nasis Universiteto laikotarpis, kuriame nežiūrint bažnytinės re akcijos, teologijos dominavimo, buvo ryškūs ir progreso elemen tai. Jėzuitai, stengdamiesi, kad dėstoma būtų ne prasčiau negu protestantiškuose universitetuo se, iki XVII a. vidurio rūpinosi dėstymo kokybe, stengėsi sutel kti autoritetingą profesorių ko lektyvą. Žymus poetas ir poezi jos teoretikas buvo M. K. Sar bievijus, kurio „Lyrika" susilau kė daugiau kaip 50 leidimų. Že maitis Z. Liauksminas išgarsėjo savo veikalu „Iškalbos praktika, arba retorikos meno taisyklės", kuris 11 kartų buvo išleistas už sienyje. Savo darbais pasižymė jo profesorius Martynas Smigleckis, kurio „Logika" paplito užsienio jėzuitų mokyklose ir 3 kartus buvo išleista Oksforde. Universiteto spaustuvė išleido M. Daukšos darbus, K. Sirvydo lenkų—lotynų—lietuvių kalbų žodyną, prof. A. Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją". Iš Žemaitijos kilęs profesorius T. Žebrauskas (Žebrys) 1753 m. įsteigė Universiteto observatori ją. Panaikinus jėzuitų ordiną, 1773 m. spalio 14 d. Žečpospoli tos seimo nutarimu buvo suda ryta Edukacinė komisija — kaž kas panašaus į Švietimo minis teriją, kurios žinion perėjo ir Universitetas. Buvo Įvestas ana tomijos ir chirurgijos dėstymas, įsteigtos architektūros ir dailės katedros. Nežiūrint kai kurių profesorių pasipriešinimo, nulė mė pažiūra, kad menas per es tetiką susisiekia su filosofija. Profesorius Jeronimas Štainovskis, dėstydamas prigimtinę teisę, propagavo fiziokratų mokymą, smerkė baudžiavą, kuri jo nuo mone, nesanti nei prigimta, nei tarpusavio susitarimo rezultatas, o kyla iš smurto ir neteisingu mo todėl visuomenei yra žalin gaPo Lietuvos prijungimo prie Rusijos 1795 m. caro vyriausy bė, norėdama susilpninti lenkų dvasininkų bei katalikų bažny čios įtaką, nutarė švietimo įstai gas reorganizuoti Rusijos impe
rijos pavyzdžiu. Po 1803 m. re formų buvo sukurti keturi fakul tetai, įvesti nauji dalykai: inži nerija, geodezija, agronomija ir lenkų literatūra. Medicinos fa kultetas išgarsėjo tėvo ir sūnaus Frankų darbais. Istoriką Lelevelį aukštai vertino K. Marksas. Is torikų I. Danilavičiaus, J. Jaraševičiaus, I. Onacevičiaus pas kaitų Tinkdavosi klausyti įvairių specialybių studentai. Pavergtų tautų istorijos dėstymas, jos šal tinių rinkimas jau savaime da rėsi politiniu dalyku. Kūrėsi slapti patriotiniai lenkų ir lietu vių studentų būreliai. Profeso rius, I. Loboika palaikė ryšius su dekabristais. Iš Universitete studijavusių studentų išaugo visa plejada žymių žmonių — A. Mickevičius, J. Slovackis, S. Daukantas, L. Stuoka—Gucevi čius. Prasidėjus 1830 m. sukili mui, jaunimas ir dalis profesū ros įsitraukė į jos sūkurį. Nu malšinus sukilimą, 1832 m. ge gužės 1 dienos imperatoriaus reskriptu „raudonasis" universi tetas buvo uždarytas.
PROF. R. PLEČKAITIS. Moks lo ir tikėjimo konfliktai feodali nėje Lietuvoje. Neatitikimas tarp viduramžių intelektualinio pali kimo, naudojamo religijos teigi niams pagrįsti, ir Naujųjų laikų mokslo pasiekimų buvo mokslo ir tikėjimo nesutarimų bei kon fliktų pagrindinis šaltinis. Ties filosofijos ir teologijos kon flikto riba buvo ir kai kurios drąsesniųjų scholastinės filosofi jos atstovų pažiūros. Viena iš jų — vadinamoji galimų vien tik mąstyti objektų (entia rationis) koncepcija. Tai aiškinimas, jog žmogaus mąstymas ir vaiz duotė sugeba kurti neegzistuo jančių objektų vaizdinius, to kius, kaip „aukso kalnas", „ki tas dievas", „chimera" ir pan. Šia koncepcija pasirėmė K. Liščinskis, kurdamas ateistines idė jas. Kališo kolegijoje jis klau sėsi jėzuito J. Moravskio filoso fijos paskaitų. Jų pagrindu iš leistame veikale „Visos filoso fijos principai" Moravskis gali mų vien tik mąstyti objektų koncepciją iliustravo tokiu pa vyzdžiu. Dievas esąs amžinas, tačiau žmogaus protas gali mąs tyti „sukurtąjį dievą". Sis „ant rasis dievas" nesąs realus jis tokio pat pobūdžio, kaip ir žmogaus mąstymo sukurta „chi mera", taigi jis tėra „chiimeriškas dievas". Pasinau dojęs šiuo samprotavimu, Liščinskis priėjo išvadą, kad ne tik „antrasis dievas" yra vien tik mąstymo objektas, bet ir krikščionių religijos vaizduoja mas dievas nėra realus. Dievo sąvoka lygiai tokio pat pobū džio, kaip ir terminas „chimera", neturįs realaus atitikmens. Nors Vilniaus universiteto dės tytojus varžė griežti nuostatai, tačiau atsirasdavo drąsesnių, linkusių į ieškojimus, kurie studentams aiškino ne tik scho lastiką, bet ir supažindindavo
su Renesanso ir Naujųjų laikų mokslo pasiekimais. Neprikišusomai nuo šių dėstytojų subjek tyvaus nusiteikimo, objektyviai jų perteikiamos naujųjų gamtos mokslų idėjos arba tiesiogiai prieštaravo religijos dogmoms, arba bent griovė scholastinės filosofijos teiginius bei argumeitus. Štai, pavyzdžiui, nepaisyda mas, jog 1616 m. kovo 5 d. Romos kurija buvo pasmerkusi Ko perniko sistemą, Osvaldas Krygeris 1645 m. astronomijos pas kaitose ją traktavo kaip „nuo stabų atradimą", „genialiausią nustatymą". Pažymėtina, kad Krygeris tvirtino, jog Koperni kas įrodė, kad apie Saulę ratu juda Žemė, apie Žemę skrieja Mėnulis, virš Mėnulio — Merkurijus, Venera ir 1.1. Taigi, aiškindamas Koperniką, Kryge ris liko ištikimas mokslo tie sai, o ne bažnyčios direktyvai, uždraudusiai jai nenaudingą teo riją. Dar ryžtingesnis buvo Vil niaus Antakalnio trinitorių ko legijos profesorius Antanas Dzialtovskis, 1763—65 m. dės tęs fiziką. Orientuodamasis į pačius naujausius jos pasiekimus, jis žengė iki tol negirdėtą žing snį Lietuvos mokslo istorijoje: paskelbė, kad mokslui nėra ko taikytis prie Šventojo rašto, prie šingai, Šventojo rašto aiškini mas turįs derintis prie mokslo, jam neprieštarauti. Į šventraščio sentencijas Dzialtovskis pasiūlė žiūrėti kaip į hiperboles kurias reikia suprasti ne tiesiogiai, o perkeltine prasme... Kalbėda mas apie Romos kurijos 1616 m. dekretą, draudžiantį Koperni ko sistemą, jis rėmėsi šv. Au gustino mintimi: „Evangelijoje neparašyta, kad dievas būtų pa sakęs: „Siučiu jums mokytoją, kuris jus mokytų apie Saulės ir Mėnulio sukimąsi". Jis norėjo jus krikščionimis padaryti, o ne matematikais". j XVIII a. antroje pusėje, mū sų krašte plintant švietimo idė joms, imta kvestionuoti ir baž nyčios tėvų autoritetą mokslo dalykuose. Laikai, kai bažnyčios! tėvų nuomonės mokslo klausi mais buvo laikomos pačiu stip riausiu įrodypiu, prieš kurį ne turėjo jokios reikšmės nei pa tyrimas, nei logika, baigėsi. Su religija pradėjo konflik-l tuoti ir dorovės teorija — eti-l ka — sritis, kurią bažnyčia ii-1 gus amžius buvo monopolizavu-l si. Štai Troškūnų klebonas, Cip-I rijonas Lukauskis, 1797 m. pa| rašė pramoksiu rinkinį, kuriamų sekama Naujųjų laikų filo-l sofijos išplėtota prigimtinės nio-l ralės teorija. Autoriaus žodžiaisl tariant, įstatymai, arba prisakyl mai, skirstomi į prigimtinius. I dievo nustatytuosius ir pasaukei tiškuosius, t. y. valdžios nusta-l tytuosius. Prigimtiniais įstaty-l mais laikomi tie, kuriuos ats-l kleidžia bei pagrindžia žmogaus! protas ir kurie esą įgimti, įrašyl ti į širdį. Toksai, pavyzdžiui! yra prisakymas: kas tau neiniel la, to kitam nedaryk. Kai ph’l gimtiniai, dievo bei bažnyčios! nustatytieji ir pasaulietiškieji !=1 tatymai susiduria taip, jog visu! kartu laikytis neįmanoma, pūl menybė teiktina prigimtiniu:-I įstatymams, jie yra svarbiausiai ji, pirmaeiliai. Tokią išvadą '--i kauskis daro tikriausiai dcl šviečiamosios filosofijos įtak( :| Tuo metu ši teorija turėjo Pdl žangią reikšmę, nes griovė reli-j ginę moralės sampratą, lemia: -I dorovės veiksniu skelbė ne re! ligiją, bet žmogaus protą. | Mokslo ir tikėjimo konfliktus! se galiausiai nugali moksli:'! mintis. Teologai buvo privers! koreguoti savo teiginius, o •'! kurių ir visai atsisakyti. |
3 Tarybinis studentas
DOC. A. JOVAIŠAS. Pastankurti lietuvių pasaulietinę er. 'ūrą XVI—XVIII a. Pasaujtinė mintis ypač suaktyvėjo stuvoje Renesanso ir humaniz3 laikotarpiu. Tada, XVI a., liepsnojo atkaklios kovos tarp talikų ir protestantų. Lietuvių uta buvo skaldoma į dvi re lines ideologines stovyklas: anoje atsidūrė katalikybės gy>jai, o kitoje — protestaintizo šalininkai. Renesanso ir huanizmo laikotarpis — tai pirpji sekuliarizacijos proceso zė. Tačiau ji davė vieną lai svarbų rezultatą: lietuvių Iba iš šnekamosios stadijos įkilo į rašytinę stadiją. Tai iro būtina sąlyga kurti tautikultūrą, nes ji dėl pačios vo esmės galėjo būti tik paulietinė. Neaišku, kas buvo Mykolas »tuvis, nes tai slapyvardis, aip ar taip, jo paTašytas lotyškas publicistinis traktatas .pie papročius", kurio rankštį autorius 1550 m. įteikė Žy mantui Augustui Vilniuje, yra jai iškalbingas epochos dokuaitas. Be abejo, Mykolas bu> didelis Lietuvos patriotas, i į kokią bažnyčią jis orienvosi? Jeigu Mykolas buvo, ip pastaruoju metu manoma, tuvis bajoras nuo Maišiaga> Vaclovas Mikolajevičius, atuvos didžiųjų kunigaikščių nceliarijos sekretorius ir dipmatas, tai turėjo išpažinti ari katalikybę, arba protestantizą. Savo traktate Mykolas krituoja katalikų dvasininkus, dina juos tranais — taip jis Įėjo daryti, jei simpatizavo otestantams. Bet Mykolas siūLietuvai neregėtą reformą: esti daugpatystę, kad atsirastų io daugiau kareivių. Tai jau •beturi, nieko bendra ne tik protestantizmu, bet ir apskri1 su krikščionybe. Matyt, My’lui Lietuviui mažai rūpėjo re linė dogmatika. 1542 m. Žygimantas Senasis kitais Ponų tarybos nariais eido dekretą, kuriame rašoi: „... lietuvis Abraomas iš ]lvos, mūsų valdinys, nuo viotinės šventosios Romos kataų bažnyčios atsimeta ir kitus, galėdamas, savo naujais okslais į paklydimą traukia", sldovas įsako A. Kulvietį sudi į teismą, o jeigu slapstysis, paskelbti jam baniciją, t. y. ®ti visą turtą, bajoriškas teis ir garbę. Valdovas A. Kui lio veikloje įžvelgė pavojų sai savo valstybei, nes tokie liP A. Kulvietis „naują ir be“višką religiją tarp prasčiokų atina". Šitaip katalikų bažny*■ valdovas bei Ponų taryba ?ėsi ir su kitais žymiausiais 10 meto inteligentais, kuriems gimė mintis leisti lietuviškas 'Vgas. Nauji impulsai stiprėti pasau linėms idėjoms lietuvių lite‘uriniame gyvenime atsirado VU amžiuje. K. Sirvydas 1620 išleido pirmąjį lenkų—lotynų lietuvių kalbų žodyną. Lietu** literatūrinė kalba buvo prata kodifikuoti ir leksikografiš1 ir gramatiškai. Lietuvių fi°gijos gimimas rodė, kad raš
tijoje paspartėjo sekuliarizaci jos procesas. Pastangos kurti pasaulietinę lietuvių literatūrą labai ryškios XVIII amžiuje. Tai buvo pasku tinis lietuvių literatūros vadavi mo iš bažnytinių varžtų šimtme tis. Europoje prasidėjo šviečia moji epocha. Dominavo Mažoji Lietuva, tačiau XVIII a. pabai goje, žlungant Lenkijos—Lietu vos jungtinei valstybei, ir Lie tuvoje vyksta literatūrinių pa jėgų konsolidacija, bręsta litera tų karta, kuri nulems galutinį lietuvių literatūros posūkį į pa saulietinę problematiką (A. Kle mentas, D. 'Poška, A. Strazdas, K. Bogušas ir kt.) Kaip visų pasiekimų susintetintcjas Mažojoje Lietuvoje iš kyla K. Donelaitis — pirmasis lietuvių literatūros klasikas. Iš tradicijos, remiantis L. Rėzos jokiais faktais neparemtu tvirti nimu, paprastai reiškiama min tis, kad K. Donelaitis esą eilia vęs ir lietuviškas giesmes. Mū sų nuomone, šis teiginys kvestionuotinas. Neturime nė vieno fakto, kuris leistų susieti K. Do nelaitį su lietuviškos religinės raštijos kūrimu. Nė vienas anų ir naujųjų laikų tyrinėtojas nė ra aptikęs K. Donelaičio pavard s tų raštų autorių, vertėjų, parengėjų, sudarytojų, redaktor.ų komisijų registruose. Neap tikta iki šiol religinėje raštijoje K. Donelaičio stiliaus — tokio savito ir praktiškai nenuslepia mo — pėdsakų. Galbūt K. Do nelaitis turėjo savo paties pa rengtą giesmių rankraštinį rinki nėlį, kurį naudojo Tolminkiemy je. Bet ir ši prielaida abejotina. Tai liudija, kad ir tas faktas: Donelaitis nieko negalėjo pas kutiniais savo gyvenimo metais pasiūlyti G. Ostermejeriui, ku ris kvietė K. Donelaitį bendra darbiauti rengiant naują lietu višką giesmyną, kitaip sakant, prašė kaip žinomą poetą duoti naujajam giesmynui religinių eilių — ar savo paties, ar vers tų. Šis klausimas svarbus ne tik K. Donelaičio poetinio feno meno atžvilgiu, bet ir bendrą ja — religijos ir kultūros san tykio — prasme.
PROF. S. PAVILONIS. Medi kai — materializmo propaguoto jai Lietuvoje. Nėra atsitiktinis reiškinys, kad, skleidžiant mate rialistinės pasaulėžiūros pagrin dus Lietuvoje, gydytojai suvai dino pirmaeilį vaidmenį. Jau XIX a. pirmieji lietuvių nacio nalinės savimonės ugdytojai bu vo gydytojai — J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Domaševičius, L. Vaineikis, S. Matulaitis, P. Avižonis ir kt. Jie ne tik sklei dė gamtos mokslo žinias, bet ir daugeliu atveju ryžtingai kovo jo prieš religiją ir klerikalizmą. Tai lėmė daugelis priežasčių. XIX a. buvo gamtos mokslų amžius, Darvino evoliucijos teo rija audrino žmonių protus. Ru sijos universitetuose, kur mokė si minėtoji medikų karta, buvo nemaža pažangių medicinos pro fesorių, jautėsi stipri revoliuci nių demokratų idėjų įtaka. Dau guma medikų buvo susiję su marksistiniais rateliais, dalyva vo revoliucinėje veikloje, ir tai turėjo lemtingos įtakos jų pa
žiūroms. Persisunkę revoliucinėmis idė jomis ir pažangia materializmo dvasia, atėjo į buržuazinę Lie tuvą studentai medikai K. Požė la, V. Kuzma, J. Kairiūkštis ir kt. Nors vyresniosios gydytojų kartos atstovai šiuo laikotarpiu nutolo nuo revoliucinės kovos, bet ateizmo skiepytojais ir pla tintojais jie pasiliko. Ateistinės nuotaikos buvo stiprios ir Kau no universiteto Medicinos fakul tete. Čia dauguma profesorių — P. Avižonis, V. Lašas, V. Kuz ma, J. Kupčinskas, J. Šopauskas — savo dėstymu kūrė gam tamokslinę bazę studentų ateisti nei pasaulėžiūrai, o P. Gudavi čius, V. Girdzijauskas, nevengė ir atvirų antiklerikalinių išva dų. Tarp žymiausių ano meto ateistų buvo J. Kairiūkštis, ne nuilstamas Laisvamanių etinės kultūros draugijos veikėjas, žur nalistas, lektorius. Ne veltui pir momis fašistinės okupacijos die nomis iš universiteto buvo at leisti beveik visi minėtieji pro fesoriai. Medicinos fakultete įsi vyravo klerikalai. Išvadavus Tarybų Lietuvą iš fašistinės okupacijos, ypač veik lūs buvo profesoriai V. Girdzi jauskas, J. Kairiūkštis, V. Kuzminskis, A. Jurgutis, N. Indrašius, o su jais ir vis platėjantis jaunesniųjų medikų ratas. Gy vybės kilmė, žmogaus kilmė, są monės esmė, ligų priežastys ir jų išvengimo keliai buvo ir tebėra pagrindinė tematika, kuria me dikai skaitė paskaitas visuose rajonuose ir miestuose.
DOC. V. AREŠKA. Antlklerikalinės ir antireliginės tendenci jos lietuvių literatūroje. Šių dienų idėjinėje kovoje žymus vaidmuo tenka grožinei literatū rai. Priešinamasi pačiai idėjai, kad literatūra galinti atlikti se kuliarizuojantį ir ateistinės pa saulėžiūros formavimo vaidmenį. Tai gerai parodo, pavyzdžiui, polemika, vykstanti dėl V. My kolaičio-Putino romano „Altorių šešėly". Štai žurnale „Metme nys" (Čikaga, 1984 m., Nr. 47) liberalinės krypties literatas V. Kavolis rašo apie Putino roma ną kaip apie ribotą kūrinį, at spindėjusi tik individualų gyve nimo variantą. „Putino romano herojus siekia tik savo paties, nepriklausomo rašytojo, išsilaisvinimo iš jį apsiautusio instituci jų ir įsisenėjusių priklausomybių voratinklio. Jo moraliniai veiks mai nėra įjungti į jokį bendrą žmonijos siekimą, kaip jie sa vaime jungiasi Biliūnui ir Čiur lioniui”, — rašo Kavolis. Kad tie „įsisenėję voratinkliai" bu vo sukurti bažnyčios institucijų, straipsnyje nė neužsimenama. O juk asmenybės išsilaisvinimas iš bažnytinės dogmatikos ir veidmainiavimo varžtų ir sudaro „Altorių šešėly" meninio pa saulio prasmę ir visuomeninį reikšmingumą. Bažnyčios kano nai ir dogmos ne tik neinspira vo kūrybinės iniciatyvos, bet ir reikalavo aklo paklusnumo. Ir tai neatsitiktina. Dogma pagal savo vidinę logiką negali sugy venti su tuo, kas kėsinasi ją pakirsti. Norėdama išlikti, dog ma turi priešintis visam tam, kas keičiasi, atsinaujina. Tokia
jau vidinė dogmatinių mokymų prigimtis: skiepyti asmenybei vergišką paklusnumą, konformis tinę psichologiją, pasyvumą, slo pinti laisvesnio ir galvojančio žmogaus maištą. Todėl Vasaris bėga nuo klebono Platūno ir kunigo Stripaičio likimo, bėga įsitikinęs, kad pozityvi žmogaus veikla, jau nekalbant apie ko kią nors kūrybinę veiklą, baž nytinių institucijų ribose neįma noma. Tos institucijos gali pa sitarnauti tik reakcijai ir degra dacijai, o ne artim.o meilei. To kia dogmos vidinė logika, tokia romano išvada.
Romanas buvo smūgis katali kybei kaip pasaulėžiūrinei sis temai. Neatsitiktinai, vienas iš vyskupų (J. Staugaitis), prisi dengęs J. Gintauto slapyvar džiu, parašė grafomanišką roma ną „Tiesiu keliu", kuriame ban dė pavaizduoti idealų kunigą, o išėjo šventeivos schema. Taip atsitiko ne tik dėl autoriaus ga bumų stygiaus, bet ir dėl prieš taravimo gyvenimo tiesai. Kata likiškas pažiūras atstovavęs kri tikas Vincas Jasaitis 1936 m. išleido studiją „Bedieviai kunigų seminarijoje", kurioje taip pat bandė sušvelninti minėtą smū gį, bet Putino romano populia rumas nuo to tik išaugo. Populiarūs tebėra V. Krėvės antiklerikalinio turinio kūriniai. Antai novelėje „Pas dangaus vartus" Gugis leidžiasi į ilgiau sius ginčus su apaštalais. Pag rindinis Gugio argumentas, ku ris priverčia nusileisti dangaus vartų sargą, yra labai logiškas: jei dievas viską žino ir viską — mirtį ir gyvenimą tvarko, — tai jis atsako ir už nuodėmes. Kupina išminties ir Gugio mo ralinė nuostata: dorovingu žmo gų daro ne bažnytinio ritualo laikymasiš, o tikrosios vertybės, gyvybiškai svarbios ir humanistiškai kilnios: nedaryk kitam blogo, o piadėk jam darbu ir geru patarimu. Taip ir gyveno Gugis, pelnydamas žmonių pa garbą ir pritarimą. Sekuliarizuojantį vaidmenį li teratūra atlieka ir tada, kai ji perkoduoja krikščioniškos pasau lėžiūros postulatus ir poetinio mito sampratą, folkloro samp ratą, t. y. grąžina biblines sak mes prie tikro šaltinio — liau dies kūrybos, kurioje buvo per sipynę realūs faktai ir fantazija, religiniai jausmai susiję su este tiniais, o reali istorija — su mi tologija. Meninė kūryba Bibliją seku liarizuoja jau seniai. Nemažą darbą šioje srityje atliko jau mūsų minėtas V. Krėvė, kuris buvo gerai susipažinęs su Rytų tautų mitologija. Folklorinės sakmės, moralinės maksimos, didaktinės parabolės, užfiksuo tos Senajame ir Naujajame tes tamentuose, ir dabartinei lietuvių lyrikai pasitarnauja kaip meta foros ar tradiciniai ženklai bū ties turiniui išreikšti. Štai Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Lie psnojantis krūmas" kelios užuo minos primena skaitytojui sak mes apie pranašą Mozę, kaip jam iš liepsnojančio krūmo ap sireiškė dievas, kaip jis, vesda mas žydus per dykumą darė stebuklus — iš dangaus iškrito mana ir, sudavus lazda į uolą — ištryško šaltinis, kaip Mozė nuo Sinajaus kalno skelbė 10 dievo įsakymų 70-ia kalbų. Tos Biblijos sakmės padeda poetui išplėsti eilėraščio kontekstą, ta čiau kartu ir sekuliarizuoja sak mę. Poetas jau antrojoje eilutė je papildo sakmę gamtos ciklo paralelėmis apie mirtį ir atgimi mą, susijusį su pasaulio ir žmo gaus nuolatiniu fiziniu ir dvasi niu atsinaujinimu. Rudenio la pų liepsna simbolizuoja amžiną degimą, amžiną liepsnojimą kaip nenutrūkstamą dorovinio maksi malizmo siekimą, kaip kūrybos švarinantį procesą, sudėtingą ti
kėjimo gyvenimo ir kūrybos prasmingumu dramą. Taigi biblinėje sakmėje sutinkami ženk lai (ugnis, gyvybingas vanduo, sniego baltumo mana, tikėjimas stebuklu) perkoduojami į rea laus gyvenimo metaforas, nuva lytas nuo metafizinio fatališku mo, religinių aspiracijų. DOC. J. MAČIULIS. Klerikali nių koncepcijų apie katalikybės vaidmenį Lietuvoje kritika. Re ligija kaip socialinis reiškinys niekada neegzistavo grynu pavi dalu. Ji visada persipindavo su kitais, žmonėms reikšmingais dvasiniais fenomenais (morale, menu, ir kt.). Iš jų religija sė mėsi sau gyvybės ir reikšmin gumo. įtraukti į religijos ribą, šie fenomenai padėjo didinti jos prestižą. Netgi nykstant religi jos socialinei bazei, ji bando iš likti, kabindamasi už kitų dva sinės kultūros elementų. Tačiau tarp pastarųjų ir religijos visa da egzistavo neišsprendžiamas prieštaravimas. Kultūra vystėsi, atsisakydama reakcinės ideolo gijos poveikio, mistifikacijos, vis adekvačiau prasiskverbdama į tikrovę. Religija gi ir dėl sa vo gnoseologinės prigimties (kaip iškreiptas socialinio su svetimėjimo atspindys), ir dėl savo pagrindinės socialinės fun kcijos (kaip šio susvetimėjimo iliuzorinis kompensatorius) tam negalėjo nesipriešinti. Meno is torija liudija, kaip bažnyčia stengėsi apriboti pasaulietinį, gyvenimą teigiantį jo turinį, mokslo istorija — kaip ji at mesdavo kiekvieną jai neparan kią teoriją, persekiodavo moks lininkus, dorovinių santykių is torija — kaip, skelbdama vieš pataujančios klasės reikalavimus dievo duotais, trukdė moralinę pažangą. Vykdydamos išnaudo tojiškų klasių gynimo ideolo-ginę funkciją, bažnyčia ir reli gija stabdė socialinę pažangą apskritai.
Atskiri dvasininkai, būdami dideli menininkai ar įžvalgūs visuomenės veikėjai, kaip buvo parodyta konferencijoje, savo kūriniais ar socialine veikla at spindėjo tuos uždavinius, ku riuos kėlė visuomenės raida, iš reiškė liaudies lūkesčius ir vil tis. Ir tai dažniausiai jie darė, prieštaraudami oficialiajai baž nyčios linijai, eidami į konflik tą su savo religine pasaulėžiū ra. Tačiau tas reiškinys, kad kai kurios svarbios visuomeninės idėjos buvo išreiškiamos religi ne forma, kad atskiri dvasinin kai padėjo įsitvirtinti kai ku riems pažangiems dvasinės kul tūros elementams, yra būdinga tik tam tikrai visuomenės vys tymosi pakopai, taigi yra pra einančio pobūdžio. Susiformavus socialistiniams santykiams, įsi vyravus mokslinei materialisti nei pasaulėžiūrai, išnyksta būti numas ir galimybė religine for ma įprasminti naują žmonių bū tį. Tai tapo viena iš katalikybės krizės priežasčių socializmo są lygomis. Iškeldama katalikybės vaid menį žmonių gyvenime, bažny čia tuo pačiu nori mesti šešėlį sekuliarizacijos ir ateizacijos procesui. Ignoruodami ateizmo atsiradimo bei įsigalėjimo socia lines klasines, istorines šaknis, gamtamokslines prielaidas bei filosofinius pagrindus, klerikalai asmenybės materialistines ateis tines pažiūras vertina kaip jos subjektyvistinį, voliuntaristinį nusiteikimą, padiktuotą negaty vių paskatų. Lietuvių tautos is torija, kaip buvo išryškinta konferencijoje, neginčijamai liu dija. j°g materialistinės, ateisti nės teorijos bęi atskiros asmeny bės ateistinė pasaulėžiūra — tai visuomenės socialinės ir dvasi nės pažangos rezultatas. Parengė filos. m. kand. J. MAČIULIS ir Z. BURNYS.
4 Tarybinis studentas
JAPONIJA 1985-AISIAIS vargonais. Prancūzijos paviljone robotas atlieka medicinos sese lės pareigas, pildo ligonių pa geidavimus. Visi šie robotai, valdomi viduje, sumontuotų ESM ir mikroprocesorių. Daug padaryta kuriant dirbtinį inte lektą, „mąstančias mašinas". JAV paviljone lankytojai kvie čiami pakalbėti su viena iš jų. Artėjant prie XXI a. ribos svarbi yra biotechnologijos, ku riančios ir genų inžinerijos me todais kultivuojančios naujus organizmus, problema. Biotech nologijos ekspertai pranašauja, kad maisto gamybos technikos revoliucija genų manipuliacijos
Fuyo robotų teatre prie įėjimo jus draugiškai pasveikina robo tas Mirai-kun (ponas Ateitis), robotai paplepa su lankytojais, suvaidina pjesę, per pertrauką publikos džiaugsmui robotas nuvalo sceną. Tošibos firmos paviljone šeši robotai delikačiais rankų judesiais atlieka įvairius triukus, tačiau labiausiai į žmo gų panašius robotus demonstra vo Japonijos vyriausybinis pa viljonas: vienas vaikšto ant dvie jų kojų, kitas, sukurtas Vasedcs universiteto profesoriaus I. Kato, groja iš gaidų elektriniais Tęsinys. Pradžia Nr. 37 (1985 m.)
dėka įvyks 1994 m., vėžys bus nugalėtas 2001 m., o 2006 m. bus įmanoma veisti ir auginti žuvis vandenynų fermose, kaip kad Mikimoto firma nuo 1983 m. vandenyno fermose augina perlus. Biotechnologijai skirta me paviljone parodytas gyveni mas ateities mieste, kuriame neteršiamas oras, elektros ener giją tiekia naudojanti mikroor ganizmus elektrinė, veikia genų bankas, biotechnologijos meto dais gaminamas maistas ir prieš vėžiniai vaistai ir 1.1. Japonams trūksta žemės ir maisto proble ma aktuali jau dabar. Prof. dr. Jonas GRIGAS.
...........................................................
iuh
KELIALAPIAI Į SANATORIJAS IR PANSIONATUS
MAŽVYDO SKAITYMAI Pastaraisiais metais labai su stiprėjo dėmesys knygos istori jai, jos funkcijoms visuomenės gyvenime. Knygos istorija yra sudėtinė kultūros istorijos da lis. Žymiai išaugusią knygoty ros reikšmę parodo kasmet di dėjantis šios srities publikacijų srautas. Išleidžiamos naujos monografijos, spausdinami mo ksliniai bei populiarūs straips niai, ginamos disertacijos. Kny ga — sudėtingas socialinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinys, nagrinėjamas įvairiais aspek tais. Tam tikrose istorijos pa kopose keičiasi knygos turinys, redakcinis bei meninis apipavi dalinimas. Sausio 8 dieną Lietuvos TSR Valstybinės tarpžinybinės bib liotekų komisijos knygotyros ta ryba ir Lietuvos TSR Valstybinė respublikinė biblioteka surengė antrąjį tradicinį mokslinį kny gotyros seminarą. Šiam semina rui nuteiktas vieno žymiausiųjų mūrų XVI a. raštijos veikėjų, pirmosios lietuviškos knygos au toriaus Martyno Mažvydo var das. Savo darbais Mažvydas tvirtai atsistojo mūsų tautai nu sipelniusių žmonių gretose, vi siems laikams įrašė savo var dą lietuvių kultūros istorijoje.
Seminarą įžangos žodžiu pra dėjo Lietuvos TSR kultūros mi nistras J. Bielinis. Kalbėtojas pabrėžė, kad šis renginys atlie ka reikšmingą vaidmenį tiriant, vertinant ir skleidžiant mūsų kultūros palikimą. Seminare perskaityta kelioli ka pranešimų, iš kurių penkis parengė Vilniaus universiteto mokslininkai. Pirmajame pranešime prof. Z. Zinkevičius pateikė išsamią rai dės ir garso santykio analizę, nagrinėjo įvairių tarmių įtaką Mažvydo raštams. Prof. V. Žu kas pranešė naujų žinių apie XIX a. pradžios lietuviškų kny gų skaitytojus bei tų metų kny gų tiražus. Liberalios JAV lietuvių kultū ros ir švietimo Tėvynės mylė tojų draugijos veiklą aptarė doc. B. Raguotis. Ši draugija, įkurta 1896 metais, siuntė kny gas į Lietuvą spaudos draudi mo laikais. Per visą gyvavimo laikotarpį draugija išleido keliasdešimt grožinių ir mokslo populiarinimo knygų. V. Stonie nė plačiai nušvietė visuomenės ir kultūros veikėjo Petro Vilei šio leidybinę veiklą. P. Vilei šis leidybinį darbą pradėjo 1875 metais Peterburge. Ten ne-
legaliai leido rankraštinį laikraš tį. Jis buvo Ir pirmojo lietuviš ko dienraščio „Vilniaus žinios" leidėjas bei oficialusis redakto rius. Doc. G. Raguotienė apibendri no medžiagą apie skaitytojų ir skaitymo tyrimų būklę Lietu voje XX a. pradžioje. Seminare pranešimus skaitė Lietuvos TSR Mokslų Akademi jos knygų tyrinėtojai. Kalbėta apie XVI—XVIII a. Lietuvos spaudos privilegijas, K. Sirvydo žodyno pirmojo leidimo pava dinimą, pateikta nauja informa cija apie lietuviškos spaudos platinimą 1865—1904 metais, na grinėtos knygos grafikos prob lemos. Kituose pranešimuose kalbėta apie M. Mažvydo pirmtakus S. Rapolionj ir A. Kulvietį, pada ryta pirmųjų lietuviškų natų, tarybinių tautosakos leidimų apžvalga. Seminaro klausytojai išgirdo daug naujų knygotyros faktų, išvadų ir apibendrinimų. Tačiau yra dar labai svarbių, visai ne liestų darbo barų. Tikimasi, kad šie periodiniai renginiai ilgai niui užpildys ne vieną spragą mūsų kultūros istorijoje.
1. Amb. Druskininkai, 01.28.—02.20., 130 rb„ 2 virt. 2. San. „Dainava", Druskininkai, 01.30.—02.22., kraujo apyta. kos sutrikimai, 130 rb., 1 vnt. 3. San. „Jūratė", Palanga, 02.01.—02.24., kraujo apytakos, kaulų, raumenų ir nervų sistemos sutr., 140 rb., 1 vnt. 4. San. „Spalis", Birštonas, 02.08.—03.03., virškinimo sutrj 120 rb., 1 vnt. 5. Pans. „Gintaras", Palanga, 02.15.—03.10., kraujo apytakos, kaulų, raumenų ir nervų sistemos sutr., 140 rb. 1 vnt. 6. San. „Nemunas", Druskininkai, 02.21.—03.16., virškinimo] sutr., 125 rb. 1 vnt. 7. San. „Pušynas",
Druskininkai,
02.24.—03.19.,
kaulų,
raumeJ
nų sistemų sutr., 110 rb., 1 vnt. 8. San. „Spalis", Birštonas, 02.06.—03.01., nervų sistemos sutr. 160 rb., 1 vnt. 9. Pans. „Neringa", Palanga, 03.09.—04.01., Kraujo apytakos] kaulų, raumenų ir nervų sistemos sutr., 140 rb. 1 vnt. rauir.end 10. San. „Likėnai", Likėnai, 03.21.—04.13., kaulų, sistemos sutr., 110 rb., 1 vnt. apytakos] 11. Pans. „Svetlana", Soči, 01.31.—02.23., kraujo nervų sistemos sutr., 140 rb., 2 vnt. 12. Pans. „Lazarevskoje", Soči, 03.21.—04.13., kraujo apytakos, nervų sistemos ir kvėpavimo organų sutr., 125 rb., 1 vnt.
KELIALAPIAI Į POILSIO NAMUS 1. Poils. pans. „Južnij", Krasnodaras, 01.27.—02.07., 45 rb. 1 vnt. 2. Poils. pans. „Južnij", Krasnodaras, 02.—02.19., 45 rb. 1 vnt. 3. M. Gorkio vardo poilsio namai, Koreizo kurortas, pietinis] Krymo krantas, 02.19.—03.08., 59 rb., 1 vnt. 4. M. Gorkio vardo poilsio namai, Koreizo kurortas, pietinis Krymo krantas, 03.08.—03.25., 59 rb., 1 vpt. 70 proc. kelialapio kainos apmoka profsąjunga. Kreiptis į fakultetų profbiurų pirmininkus arba į VVU profsąjungos komitetą.
Algirdas ČAPLIKAS
■niiiiiiiiiinnniiiiiiuiimiiiiiiiuiiiinnin.............
VADOVĖLIS-NE „ŠPARGALKA“ Sesija... Sesija... Kokia ašt- prieš tai, žinoma, jį išplėšus. Surių pojūčių doze paįvairini tu manyta — padaryta. Gal ir būbenusibostančią, nors ir nelatų Danuta sėkmingal politinės bal pilką, studentų kasdienyekonomijos įskaitą išlaikiusi, jei bę. .. Su tavo pradžia ne viejos triūsas nebūtų kitų dėmesio nam prasideda vargo dienelės, susilaukęs... ypač jei prieš tai keli mėnesiai Kiekviena pažanga reikalauja buvo smagiai prašvilpauti. Toaukų. „Špargalkinė" — irgi. Už dėl tūlas „i.švilpautojas" griebiabibliotekos turto gadinimą bei si išmėgintų staigaus išminties blogą mokymąsi (neišlaikytos įgijimo būdų, t. y. sėda daryti trys įskaitos) D. Klusovskaja iš „špargalkų". Šitos „išminties braukta iš studentų sąrašų. saugyklos" — daugelio studentų *.** kartų triūso vaisius — daugelį Kaip elgtis su bibliotekos knymetų buvo taisomos, gerinamos, gomis primena fakultetų skai tobulinamos, keitė savo apimtį tyklų vedėja Regina JAKŠTIE formą Špargalkų" esti viso NE. kiausių: mažyčiais raidžių kir Mokslo metų pradžioje, prieš minėliais mugančios keturkam išduodant vadovėlius, fakultetų pės kortelės, standžiai susukti bibliotekų darbuotojos supažinrulonėliai, didžiuliai, vos ne dina visus pirmo kurso studen „aštuoniolikto" formato lakštai, tus su bibliotekos vidaus taisyk paskubom išplėšti konspektų la lėmis, skaitytojų teisėmis ir pai, ištisi sąsiuviniai ir pan. pareigomis. Kokybiškai naują žingsnį to Viena iš pagrindinių skaityto bulinant „špargalkas" žengė jų pareigų — ne tik naudotis, EKFF I kurso studentė Danuta bet ir gerbti, saugoti knygas, laikytis nustatytų naudojimosi Klusovskaja. Nežinia, ar laiko stygius, ar mintis, kad daryti jomis terminų. Tačiau, žiūrint į sugadintas, kurio nors iš minėtų tipų „špar suplėšytas knygas, prarastų vagalką" — per didelis vargas, dovėlių sąrašus, aiškėja, kad pagimdė idėją pasinaudoti spau mūsų studentai labai atmestinai sdintu žodžiu — vadovėlio lapu, ir neatsakingai vykdo šias parei
gas, pasilikdami sau tik teises. Todėl būtina priminti, kad privalu laiku grąžinti knygą į abonementą. Reikalingas ilges niam laikui knygas galima per registruoti ilgesniam laikui.
Nesilaikantys šių taisyklių, studentai parodo, kad jie nepa kankamai įsisavinę privalomą bibliotekinių žinių minimumą. Todėl visi skolininkai privalo atlikti bibliotekinį praktikumą savo žinioms pagerinti. Studentams neakivaizdinin kams, negrąžinusiems laiku kny gų, vadovėliai į namus neduoda mi.
Skolingi bibliotekai studentai netenka teisės naudotis abone mentu bei skaityklomis. Pametęs knygą, skaitytojas pri valo grąžinti tokią pat knygą arba sumokėti jos dešimteriopą kainą. Spaudinių kaina nustato ma pagal nominalinę, o labai retų — pagal antikvarinę ver tę.
Draudžiama braukyti knygas, plėšyti jų lapus, daryti atžymas, kitaip žaloti knygas. Sugadinęs bibliotekos knygą, skaitytojas privalo atsiskaityti už ją kaip už pamestą. Skaitytojams, nesilaikantiems bibliotekos vidaus taisyklių, ati mamas skaitytojo pažymėjimas.
PAŠALINTI STUDENTAI.
NEPAŽANGUS
FilF: Iš antro kurso — D. Rauckytė, iš trečio kurso — R. Narbutaitė, R. Valiūtė. PEF: E ketvirto kurso — R. Žolynaitė. PF: Iš pirmo kurso — J. Iva nauskas, S. Sėjūnaitė. EKFF: Iš antro kurso — L. Rinkevič, V. Želnys.
tei Linai GEČIŪTEI, laikyti ne galiojančiu.
Dingusį studento pažymėjimai Nr. 840977; išduotą PEF studen tei Lilijai DŪKO, laikyti negalio jančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 820113, išduotą MaF stu dentei Daivai IVANAUSKAITEI, laikyti negaliojančiu.
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 830861, išduotą IF studentu] Vygantui KIULKIUI, laikyti negaliojančiu. ATITAISYMAS
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 851099, išduotą PEF studen tei Ilonai MARAČINSKAITEI, laikyti negaliojančiu.
N r. 1 straipsnyje „Ta bibliotekų darbuotojai" penktosios pastraipos devintąjį eilutę skaityti taip: „rūpintis j« standartų skyrius".
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 810248, išduotą IF studen tei Sigutei SIDABRAITEI, laiky ti negaliojančiu.
I
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 810555, išduotą GF studen tui Vytautui VĖŽELIUI, laikyti negaliojančiu. K
Dingusį studento pažymėjimą Nr. 821655, išduotą EKFF stu dentui Ryčiui MAZGELIUI, lai kyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 841554, išduotą MaF sfuden-
i
Medicinos fakulteto deka natas ir visuomeninės orga nizacijos nuoširdžiai užjaučia akušerijos ir ginekologijos katedros asistentę Gražiną DRĄSUTIENĘ dėl tėvo mir ties.
Prekybos fakulteto materia linio aprūpinimo ekonomikos ir planavimo spec. IV kurso studentai ir kuratorius už jaučia Sigutę KARPAVlClCTĘ dėl motinos mirties.
Redakcijos adresas: 232734, Vilnius, Universiteto 3. Užs. nr. 99. Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Tiesos g. 1. LV 07196. Iškilioji spauda, spaudos lankas. Tiražas 4500. „Tarybinis studentas". Telefonai — 611179, penktadieniais spaustuvėje — 61-27-30 «CoBeTCKMŽ cryAeuTu — opruH napncoMa, penTopara, KOMKrera komcomoab, npotpuoMa opAesoB TpyAOBoro Kpacnoro 3HaMeHH b Apyw6M HapoAOB BnAbHJOccKoro ynaBepcnrera km. B. Kancyraca. Ha ahtobckom B3UKe. PeAaicrop A. AHnnrrac.
Redaktorius A. LEPŠTAS