šonu Kua {alfų proletarai, vienykitės!
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMI! ETŲ ORGANAS
Nr. 30 (540)
Eina nuo 1950 m.
1965 m. lapkričio mėn. 10 d. TREČIADIENIS
Kaina 2 kap.
Šventinėje demonstracijoje Prieš 48 metus „Auroros" sal vės paskelbė naujos epochos pra džią žmonijos istorijoje. Rusijo je gimė pirmoji pasaulyje socia listinė valstybė. Su V. Leninu priešakyje. Komunistų partijos vadovaujama, didvyriškoji dar bininkų klasė sąjungoje su ma žažemiais ir bežemiais valstie čiais išsivadavo iš eksploatato rių jungo ir įkūrė Tarybų val džią. Per 48 Tarybų valdžios metus mūsų šalis pasiekė didelių per galių ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Socia lizmo pastatymo planas, kurį nu brėžė V. I. Leninas, ta>po realia tikrove. Su pasiaukojimu tarybi nė liaudis kuria savo ateitį, įgy vendindama generalinę Partijos liniją. Didžiojo Spalio žibintas nu švietė kelią į laisvę ir nepriklau somybę viso pasaulio darbo žmo nėms. Europoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje susikūrė socialistinės šalys. Nacionalinis išsivadavimo judėjimas sutriuškino kolonialinę imperializmo sistemą. ♦
♦
♦
Vėl Spalis. Ne nuauksuati kle vai į mūsų širdis atnešė džiaugs mą. Mes laimingi, kuomet akys vėl grožisi vėjuje besiplaikstan čiomis vėliavomis. Jos mums dmbolizuoja neišardomą visų tautų draugystę, laisvus gimti nės laukus, milžiniškas gamyk las, į dangaus mėlį startuojan čias galingas raketas. Mums Didysis Spalis atvėrė nuditorijų ir didelio prasmingo gyvenimo duris. Sveikas, Didy sis Spali! Mūsų širdys dainuoja tau džiugesio kupiną dainą. Su vėliavomis ir transparan tais mes šiandien renkamės prie senelio Universiteto; šypsenomis, gėlių puokštėmis ir auksiniais klevo lapais užpildome visą di dįjį kiemą... Pusė devynių Spa linio ryto. Nubanguoja studentų ansambliečių daina, uždegusi ir kitus demonstracijos dalyvius, ujuda, sušlama raudono šilko vėliavų miškas. Vienoje gretoje su keturtūkslantine studentų armija žygiuoja Universiteto vadovai, projesoriai, fakultetų dekanai ir dėstytojai, gausus administracijos ir visuo meninių organizacijų kolektyvas. Lietuvai — dvidešimt penkeci. Kupinas darbo džiaugsmo, lai mėjimų, didelių pakitimų laiko tarpis. Taip, laikas tikrai nuosta bus stebukladarys. Per tą laiką pasikeitė ir Lietuva: jos kaimai ir mestai. Pasikeitė ir Universite tas. Bet labiausiai, be abejo, paįkeitė pats žmogus. Amžiumi — tomjaunuoliška, darbais — savo tarybinių galių pilname suklesėjime Lietuva tarybinių tautų A- folijoj suskambo TSRS skambia D. tyga, 'uga. jos vardas kartu su Di Di- liosios Spalio socialistinės reoliucijos idėjomis sklinda po !lfr <isą pasaulį. Šventinėje kolonoje šiandieną Irmą kartą žygiuoja rr tūkstannė pirmakursių minia. Tai pir-
moji jų iškilminga demonstraci
ja respublikos sostinėje. Kartu su savo vyresniaisiais draugais jie skanduoja Partijai ir Vyriausybei skirtus sveikini mo šūkius. Vaikinai ir merginos su tekan čios saulės spalvos marškinėliais, ant kurių švytėjo užrašas „Moks las“ , žygiavo kolonų priekyje. Mūsų Universitetas garsėja ne tik mokslo, bet ir sporto pasieki mais. Štai ir dabar į demonstra-
ciją išėjo gausios mūsų sporti ninkų, pasiruošusių ginti Uni versiteto garbę, gretos. žvelgi į linksmus mūsų jau nuolių, mūsų žilagalvių dėstyto jų, žengiančių pro vyriausybinę tribūną ir atiduodančių pa'garbą Partijai, veidus, ir tiki: augs ir stiprės mūsų respublikos mokslų kalvė — Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas, dar gražesnė, jų darbų puošiama, taps gimtinė.
KAS KALTAS, KOMJAUNUOLI? „Ką man duoda komjaunimas Ir koks skirtumas tarp komjau nuolio ir nekomjaunuolio? Ko dėl mums prikalbinėja, o kar tais netgi įrodinėja, kad tapti komjaunuoliu privalo kiekvie nas? Kitaip sakant, mus tiesiog verčia stoti į komjaunimą. Visa tai visuomet yra bandoma (pa sakyčiau, gana nevykusiai) argu mentuoti. Vidurinėje mokykloje (nesakau, kad kiekvienoje) jau nuoliui duodama suprasti, kad, nejstojus j komjaunimą, jam beveik nėra vilčių patekti į aukštąją mokyklą. Atseit, aukšto sios mokylos priima tiktai pačius sąmoningiausius ir blaiviai gal' vojančlus moksleivius t. y. VLKJS narius. Kitur ta argumen tacija šiek tiek kitokia, tačiau ji nedaug kuo tesiskiria nuo mi nėtosios. Čia aš brūkštelėjau keletą minčių, užsilikusių mano blok note Iš pokalbių su abiturientais ir su pirmųjų bei antrųjų kur su studentais. Tačiau, (nesigin čykite!) panašių samprotavimų gana dažnai galima išgirsti ir iš vyresniųjų mūsų draugų komjaunuolių. Iš vidurinių mokyklų mes ateiname kupini nerealių idėjų ir didelių užmojų. Visi mes šiame jaunystės periode esame dideli, stiprūs ir talentingi. Kitaip sa kant, mes esame kupini nerims tančios energijos ir didelio no ro kažką dirbti, kažkuo domėtis, padaryti ką nors gero sau ir ki tiems. (Primenu, jog aš kalbu ne apie absoliučią daugumą, o kaip tik apie tuos „išrinktuo sius", kurių samprotavimus pa teikiau aukščiau). Puikiai prisimenu mūsų I (da bar II) lituanistų kurso komjau nimo susirinkimą, įvykus) pra ėjusių metų antrajame pusmety je. Tuomet mes kalbėjomės apie gyvenimo tikslą. Ilgai ir gana nuoširdžiai kalbėjomės. Tačiau po pirmųjų skambokų ir optimis tinių frazių pasisakymai tapo panašūs Į slepiamą, tačiau nepa slepiamą skundą. Jaunuoliai tei gė, kad jiems neįdomu, kad jie neradę, ko Ieškoję, ir kad rasti jie jau nesitiki nei Universite te, nei komjaunimo organizacijo je. Taip, neneigiu, kad tai gali būti nepastovumo arba nepa grįsto nusivylimo pavyzdys. Iš
tokio amžiaus žmonių galima visko tikėtis. Tačiau, žiūrint iš kitos pusės, komjaunuolių kalti nimas savo organizacijai irgi nėra nepagrįstas. Ir, manau, ne galima, abejingai pasiklausius, po keleto dienų visa tai užmirš ti. Ypač to negalima pamiršti to dėl, kad panašūs atsillepimii gana dažnai girdimi ir iš aukš tesniųjų kursų studentų-komJaunuolių. Paskutiniu metu vyko pirminių bei fakultetų komjaunimo orga nizacijų konferencijos. XIII Uni versiteto ataskaitinė-rinkiminė komjaunimo organizacijos kon ferencija — pagrindinė, susuma vusi visų metų darbo rezultatus. O dirbo komjaunimas neblogai ir pasidžiaugti tikrai yra kuo. Tačiau klausantis pranešėjo, o ypač komjaunuolių, pasisakiusių diskusijose, gana nesunku su rankioti mintis, apie kurias ir buvo kalbėta. Todėl, manau, nie kas ir nesiginčys, kad klausimas yra iš tikrųjų svarbus ir reika laujantis platesnės ir išsamesnės diskusijos. „Organizacija turi skirtis nuo neorganlzacijos. Būtinai turi, O kol kas tas skirtumas gana ne ryškus" — diskutuodamas tuo klausimu iš XIII Universiteto komjaunimo organizacijos kon ferencijos tribūnos pareiškė filo sofijos katedros dėstytojas drg. J. Karosas. „Neįdomu. O kodėl mums ne įdomu? Gal būt, mums neįdomu ir dabar, kada mes apsvarstome savo darbą, kada analizuojame mūsų klaidas ir trūkumus, kada galvojame, kaip padaryti, kad mums būtų (domu? Kyla klausi mas, kada mums gali būti įdo mu?" — su užsidegimu pareiškė konferencijos delegatė, I kurso germanistė Banytė, ištiesdama ranką į paskutiniąsias eiles, kur keletas konferencijos delegatų skaitė „Vakarines naujienas". Teisingai pasakė ši pirmakur sė. Mes privalome padaryti taip, kad komjaunimo organizacijoje būtų Įdomu, kad komjaunuolis visais atžvilgiais skirtųsi nuo nekomjanuolio, kad organizaci ja taptų mums reikalinga, būtina ir naudinga. Tai mes turime pa daryti tik patys. R. URBONAS
LENINGRADAS. Smolnis.
Foto J. GIRDVAINIO
MES MEILE LENINUI CRĄŽINAM, KAIP TVIRTĄ PAŽADĄ KOVOT IR KURTI..
(V. MONTVILA)
Ateitis-musų rankose Prieš mane — pageltusio lo tyniško dokumento fotokopija. „In nomine domini", — iškilmin gai prasideda jis... Apačioje — sunkiai įskaitomas XVI amž. Lietuvos valdovo Stepono Bato ro parašas. 1579 metais du Uni versiteto fakultetai (filologijos ir teologijos) priėmė savo pirmuo sius studentus... . . .Daug vertingų knygų, do kumentų yra stende „Ar pažįsti Universitetą, kuriame studijuoji". Su pirmakursiu kalba garsieji auklėtiniai J. Slovackis, A. Mic kevičius ir S. Stanevičius. Ro dos, ir dabar girdimi koridoriuo se pirmojo lietuvių astronomo ir buvusio Universiteto rekto riaus M. Počobuto, Lietuvos gamtininkų tėvo Jundzilo, bro lių Snedeckių ir architekto L. Stuokos-Gucevičiaus žingsniai. Gal šiuose rūmuoe prislėgtas mąstė A. Mickevičius, išgirdęs apie savo draugų K. Ryliejevo, P. Kachovskio mirtį. Garsūs menininkai puošė šiuos rūmus. Štai praeito šimtmečio piešinys, vaizduojąs Smuglevičiaus ir Le levelio sales. Dabar jose — mū sų mokslinės bibliotekos fondai. Čia ir pirmosios knygos apie Alma Mater. 1862 m. leidinys
lenkų kalba „Vilniaus Akademi ja senovėje" nukelia mus į jė zuitų laikus, į pirmąsias mūsų mokslo šventovės dienas. O dokumentai mus jau grąži na į dabartį. Juk ne vien seno ve garsi mūsų žiloji Alma Ma ter. Dabartis įnešė daug patai sų j senosios mokyklos gyveni mą, įdiegė naujas tradicijas, kil nias ir reikalingas. Astuo ni fakultetai kasmet išlei džia 35 specialybių aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Štai studentų mokslinės draugijos darbai, Vilniaus universiteto lei dinių sąrašas. Stende esantis li teratūrinis almanachas tarsi su sumuoja visa tai, ką geriausio parašė Alma Mater literatai. Universitetas išugdė tokius žo džio meistrus, kaip M. Sluckį. A. Bieliauską, J. Marcinkevičių ir kitus. Aš dar kartą peržiūriu visą ekspoziciją. Ne, pasididžiavimas praeitimi nenuslopino dabartinių mano įspūdžių žilojoje Alma Mater. Širdyje atsirado nenu maldomas noras puošti Univer sitetą, galvoti apie jo ateitį. O ateitis — mūsų rankose. V, DARGUŽIS
Joana KETURAKYTE TF diplomantė
Galvas nulenkėme „Šluotai" — Tiesa, jog mes jauniausi, bet vyresnių — „oberfuksų“ — irgi neturime. Likti našlaičiais — rizikinga (kas žino, ims ir ištiks kokia nelaimė Universitete; tada vargšė vėlė jau nepasieks to „rojaus", į kurį, tiesą pasakius, pakliūva ne vienas studentas jau po pirmos egzaminų sesijos). Tegul jau mus „pakrikštys" pri tyrę „plunksnos riteriai"! — ry žosi pirmo kurso žurnalistai. Nuo šios minties nebuvo ra miau. Net ir „dešimt žurnalisti nių patarimų", kuriuos jaunajai kartai pateikė svečias — „Šluo tos" redakcijos darbuotojas R. Tilvytis, mūsų nepadrąsino. Tik riausiai apie netolimus sunku mus ir galvojo daugelis būsimų reporterių, kai savo galvas nu lenkė rūsčiajai „Šluotai".
Po priesakos kalbėjo rašytojas A. Gricius. — Džiugu mokyti jus, ateinan čius pakeisti mus, senius, — kal bėjo gerbiamas rašytojas. — Noriu, kad niekada nepamirštute, jog žurnalistas visuomet pri valo imtis plunksnos tik su dide le meile darbo žmogui. Tai ji skatino mus plunksną nuolat nu kreipti ten, kur įeikalingiausia. Sveikinimo žodį tarė Valstybi nio radijo ir televizijos komiteto atstovas drg. J. MiKuličius. Uni versiteto žurnalistikos katedros vedėjas drg St. Makauskas pir majai po ilgos pertraukos stačio naro grupei linkėjo geros žur nalistinės ugnelės, kvietė dirbt rūpestingai nuo pat studijų pra džios. — Vyresniųjų patarimai n
Žodis St. MAKAUSKUI.
daug kuo įpareigoja. Tikimės, jog vargšų skaitytojų mes ne kankinsime liesais, bekraujais straipsniais, — kalbėjo grupes seniūnas V. Jaskutėlis. „Krikštynas" papildė nuotai kinga muzika. V. JATULIS I k. žurnalistas.
B i Laikykis, „fukse“! jau veda pirmąjį „unterfuksą" „šventyklon". — Eik dabar užrištom akim, „fukse", kad po fiziką vaikščio damas gerai matytum, — porina „laumė”. Vos tik vargšas „fuksas“ žen gia pirmąjį žingsnį, pasigirsta sprogimas, po jo antras, trecias... Kas žingsnis — kurtinantis spro gimas. Ir štai rudi dūmai, kurie be gailesčio graužia akis ne tik „nekrikštams". Studentiška „duona" ir fiziko „gėrimas"... Skanu..., nors ašaros skruostais rieda... Juk kiekvienas nori būti tikru fiziku. O neįsira šęs į „didžiąją fizikų knygą", — koks tu fizikas... Bet „velniai", patikrindami busimuosius fizikus, nepagailėjo išbandymų. Vos pri-
■ ■■■■■■■■■■■
NORIU TAPT [ GYDYTOJA Gerai prisimenu Kėdainių raj. abiturientų šimtadienį. Tą die ną susirinkome kartu aptarti tai, kas padaryta ir svarbiausia — pasvajoti. Ateitis. Kiekvienas ją įsivaiz davo savaip. Vieni svajojo apie gamyklas, kiti žadėjo likti gim tame kaime, o treti — svajojo apie aukštąją mokyklą. Rodos, ir dabar ausyse skamba ryžtingas nedidukės mergaitės balsas: „O aš pasiryžusi tapti mokytoja. Studijuosiu anglų kalbą". Gera buvo klausytis tvirtų žodžių. O aš? Tą dieną galutinai nu sprendžiau tapti gydytoja. Vi liojo mane sunkus, daug var go ir didelės energijos reikalau jantis darbas. , Sunkūs brandos atestato egza minai. Slenka viena po kitos šil tos birželio dienos, praeina ne migo naktys. ...Laikas bėga. Šiandien aš — studentė. Koks pirmas įspūdis čia, Universitete? Šiuo metu jaučiuosi kaip pir moke, kurią mama paliko vieną tarp nepažįstamų. Labai ilgiuosi tėvų, mokyklos, mokytojų ir kla sės draugų. Bailiai dairausi j ša lis ir labai pavydžiu šeštakursiams. J paskaitas visada skubu anks-
ti, labai bijau pavėluoti. O kiek būna vargo, kol atrandu reika lingą auditoriją: stoviu ir bijau praverti duris. O jei ne čia? Kada praeina vyresni, jaučiu, kaip ima kaisti skruostai. Į pa skaitas skubu su didžiausiu noru sužinoti daug naujo. Džiaugiuos, jog ir čia dėstytojai labai ge li. : Mokykloje visas užduotis stengdavausi atlikti gerai, ir tai man sekdavosi, nes laiko turė jau užtektinai. Šiuo atžvilgiu nenoriu pasikeisti ir dabar, bet susiduriu su didžiausia proble ma: trūksta laiko. Sėdžiu prie užrašų vakare, sėdžiu ryte, o visko gerai paruošti nespėju, ir tiek. Daug patarimų gaunu iš vyresnių kursų studentų, bet kol kas jų sau pritaikyti nemoku. Jaučiu, jog čia mokytis labai sunku. Gyvenu bendrabutyje. Jau spėjau pamilti kambario mergi nas. Jos labai draugiškos, o man, ką tik palikusiai mokyklos suolą, dėl to labai gera. Noriu tapti gydytoja. Vadina si, turiu nugalėti „fukso" baimę ir išmokti gyventi, studentiškai. G. LUKŠYTĖ,
I. k. medikė
sužinoti
1.
Kalba A GRICIUS.
Gęsta šviesa. įsižiebia „praga ro" ugnis. Lyg iš po žemių girdėti balsas: — Stokit, „fuksai"! Stokite, jei norite būti pakrikštyti fizikais. Stokite, nebijokite, nes žinojote, į kokį fakultetą stojate... Stokite „fuksai"! Stokite, nes Niutonas nemėgsta „nekrikštų"... Norintieji „pasikrikštyti" stoja si palengva, lyg laukdami, kad kažkas jiems atsitiks nepaprasto. Bet nieko neįvyko, tik „laumė" su šluota ir pora „velnių" pasilodė. O ba!sas kartojo: — „Fuksai", kas nenori likti „nekrikštu", išeikite iš salės... Išeikite, „fuksai", o kai grįšite, būsite pašventinti... Baigia degti „pragaro ugnis", įsižiebia silpna šviesa, o velniai
ISPANIŠKA VINJETĖ
silietęs prie knygos puslapių, kiekvienas gailiai sudejuodavo ir atšokdavo — knyga įelektrinta. — Fizikas nebijo elektros krū vių. Jis juos tvarko, reguliuoja! Rašykis, „fukse", — griežtai kar toja velnias. — O dabar prisiek prieš loga ritminę liniuotę, kad nepamirši fiziko garbės, kad nepamrši stu dentiškos „duonos" skonio. Pri siek, „fukse"! Prisiekia „fuksas". Prisiliečia kakta prie liniuotės, o ant kaktos lieka juoda „F" raidė. — „Fukse", tu priimtas į fizikų šeimą. Būk vertas fiziko vardo! — graudena balsas. Šypsosi naujai „iškeptas" fizi kas, linksma, kad draugai, „oberfuksai" nepagailėjo išmėginimų, nemelavo, sakydami, kad pirma sis fiziko kelias — ne rožėmis klotas. — Tylos, „fuksai"! Vyriausias „velnias" eina! Arčiau prie sce nos „fuksai"! — kartoja vėl „ne žemiškas" balsas. — Fizikos fakulteto „krikštynų" tradicinis testamentas X laipsny je n, — pradeda „vyriausias", iš vyniodamas ilgą popieriaus juos tąTestamente daug pamokančių, įspėjančių žodžių. Po kiekvieno pamokymo salėje ilgai netyla juokas, pirmakursių veidai gied rėja. „Oberiai" ne tik sunkumus parodė, bet ir patarė, kaip juos nugalėti. Šypsosi tiek „fuksai", tiek „krikšto tėvai" — antrakursiai, tiek vyresnių kursų studentai. Tradicinės „fuksų krikštynos" praėjo gyvai, linksmai, įsimenan čiai. Po šitos ceremonijos prisišlie jau prie gyvai besišnekučiuojan čių „įšventintųjų" būrelio. O juos nuo „krikštatėvių" lengva atskirti — ant krūtinės „atminimo ženkliukas" — F „trečiuoju" („fizikos fakulteto „fuksas"). — „Krikštynos" labai patiko... Nuostabi duona! Studentiška duona! Panašiai, kaip būna prieš stipendiją. — Įspūdžiai tikrai „velnioniški". Sužavėtas... — dalinasi minti mis po „krikštynų" pirmakursiai. A. ZABORSKIS, III k. fizikas
Vis karštesnę Saulę atsineša dienos. Laša auksinė šviesa Per rankas jų blyškias. Inkiluos Per nakt| nerimsta varnėnai; Ir drungnas lietus Takuose basom kojom teškens. Tiki: Ko nebuvo — bus! Kas užmiršo — atmins! Ir kitiems mylėti tave. Ir mylėti tau — leis... Nenutylėk, Pasakyki, jaunyste. Kiekvieną, Net ir sunkiausią mintį. Jau šį vakarą už Pirinėjų Paskutinį syk nusileido saulė.
Dabar lai žaidžia ir būva
i
laimingos"
1
&
Ispanijoj Tik nakt| — žalias vėjau. Pasakykit, prašau Madrido laiko juostą. — Dvylika? Kad suspėjus! Kad tik suspėjus! Žmonės! Kodėl jūs... tylite?
Netyli! Jis pasakė: „Aš buvau, Esu Ir būsiu komunistas!" 5. Plaukai išsidraikė ant -pagalvio. Netyli Pakvipo vėsa. Mano jaunystės balsas Dolores lbarurl balse. Užmigsi. Žmogaus lūpom virpa imtuvų Ten membranos: Plramidėse miega Tie karabinai, „Visiems! Visiems! Klausykitės manęs! Nuriję apkabas Chullanal Grimau, Tas... Drauge, Dar kažkas iš džuto išaustas. Broli. Susiūtas Aš noriu, kad mano balsas Grubiais dygsniais. Pasiektų kamerą, kurioje Sapnuojantis kulkų išplėštas kankiniesi vietas Kurioje lauki mirties 2. Ir kurioje — Tu nematai, mano jaunyste, Dviejų bejėgių rankų, uždengusių Mintyse — baltą Mes kariu su tavimi... Padėkite mums išgelbėti JĮ! SulĮsusĮ veidą. Padėkite mums, kad neįvyktų Ir negirdi, kaip grimsta Į tai spengiančią tylą Kas nepataisoma..." Paskutinio laiško paskutiniai 6. žodžiai: Pavėlavom... Kuomet bus paskelbtas nuosprendis. Suspėjo mums smogt... Pažvelkit Aš tau pranešiu. Į šitą kraujuojanti kirt|l — Prašau tave — Palenkite vėliavas! Būk rami ir nesijaudink. Žemės aušros, ... Nėra jokio pagrindo tam. Palenkite vėliavas! Kad būtų kitaip... Šio ryto kraujas Nieko nesakyk mergaitėm, Lai srūva Į mano širdį. Jom, dar bus laiko viskam
I
1
( i
i
I
Mes čia gyvenam Šiandien aš ir vėl einu namo. Ne, ne namo, bet čia aš gy venu. O namai ten toli. Aš ir neužsimerkus matau upelį, nesraunų ir negilų, bet tyliai vis kažką šnibždantį skardingų pakran čių lazdynams, takelį, vedantį per pievas namo, ir dabar jau raudonus klevus prie svirno. Šiandien ne tas retas šeštadienis, kada aš pavakary žiburių jūroj iešliau savojo, šiandien — paprasta diena, o aš einu, einu gal jau tūkstantąjį kartą ta pačia galvele ten, kur aš gyvenu. Miela mūsų gatvelė. Praeinu ja su būriu draugių, linksmų ir triukšmingų, praeinu ir tyliai, kada nesinori kalbėti, kada geriau vienai. Juk ir tau taip būna? Pagelto liepos. Lapų daug daug visur, šlapių ir vos vos nu kritusių, gelsvų ir raustelėjusių: šnara, šnibžda aplinkui. Apie ką? Pasakyk, apie ką? Nesupranti? Tada geriau klausyk. Jau dega šviesos. O gatvė tolyn siaurėja, toli tamsi, bet ne baugi, rodos, susiliečia kažkur, už parko, su tokiu pat juodu dangumi. O languose šviesos. Įsižiūrėk į juos, už jų mes gyvenam. Už kiekvieno jų — skirtingas gyvenimas. Bet ir jungia kažkas juos, tuos skirtingus gyvenimus, neapčiuopiamai, neišsakomai, bet la bai bendrai. Juk tai mano bendrabutis, Nr. 4, blogiausiai besitvarkantis, paskutinėje vietoje esantis. O man? Man jis geriausias. Prie jo pavasarį sodinau gėles, žaidėm kamuoliu, o dabar prie jo ru duo. ir vėl — mes. Įeinu. Gerai, kad nešiojuos leidimą. Dabar bendrabučio tary bos pirmininkas J. Bružas. Išmoko vyras armijoj drausmės, o dabar jos reikalauja iš mūsų. Budintieji sąžiningai tikrina praei nančius: savus ir svečius. O kambaryje jau visos susirinkę: ma žytė bendrakursių šeimynėlė. Sta'as apkrautas organinės chemijovadovėliais, o merginos sėdi pasirėmę ir: „Tau nuskinsiu žiedą, puikų astros žiedą, Paskutinį žiedą drumzlino rudens“. Tai Marytės mėgstamiausia daina, todėl visos ir dainuoja Dainuoja tyliai, kartais ir garsiai. Dainos nesulaikvsi, jai nėra užtvarų, jai reikia erdvės, ji netelpa mūsų kambarėliuose, o u mes juk nedrausmingosios. Valė grįžo iš bendrabučio tarybos posėdžio Ką nutarė? Ge riau tvarkytis. Sudarė trejetą komisijų. Dažnai Kambariuose tva> ką tikrins: rytais ir vakarais. Sako, vyrai labai nenoriai tvar kosi. Matyt, pripratins. Svarbiausia, kad kiekvienas už save atsa kytų, elgtųsi, kaip namie, ir bus tvarka. Langų stiklus sudės, televizorių pataisys, skalbyklai vonelių nupirks ir visur griežtai prižiūrės. Taip dažnai būna — susirinki mai, komisijos... Pripranti prie jų, ir tavęs nevaižo; labiau save kontroliuoji, išmoksti be savo „aš" matyti ir kitą, draugą, ypač, jei jam sunku. Taip ir sujungia visus tas kažkas: tvarka, daina, draugystė. Žodžiu, bendrabutis — nors jis ir atsiliekantis —t mū sų brangieji namai. Bet ar visam laikui atsiliekantis? Aš mana j — ne! M. TEBERAITE, III k. chemikė
< i i
i I
i i
SAVIVEIKLOS KLAUSIMAI Saviveiklą fakultetuose reikia ./styti — dėl to niekas nesigin čija. Juk ne visi studentai gali patekti j centrinius kolektyvus: .ubą jų ten nepriima, arba, o tai būna gana dažnai, jie, nepasiti kėdami savo jėgomis, nedalyvau ja konkurse. O tokie žmonės gali puikiausiai pasireikšti fakultete. Studentų, mėgstančių saviveik lą. yra daug, ypač pirmakursių arpe. Žinoma, ne visi pirma kursiai išdrįsta pasisakyti, v kad jie moka šoku ar dainuoti, — reikia juos paskatinti. Pagalvokime, ką galime padayti fakultetų meninės saviveik los pagerinimui. Universitete Es tetikos katedra siūlo visiems, •.as suinteresuotas aukštesniu fakultetų meninės saviveiklos lygiu, susirinkti į seminarą. Jis bus pravestas apie lapkričio 16— 17 d. Seminare katedros dėstyto ji patars, kaip organizuoti neI įdėlį dramos ratelį, kaip ir ko kius parinkti veikalus, kaip įs teigti agimemnę brigadą, (o ją galima Įkurti, kiekviename fakul tete: gabių žmonių atsiras, meižiagos agitmeninei brigadai yra ižtektinai). Bus galima sužinoti, kaip organizuoti šokių ratelį, ko rius šokius parinkti ir t. t. Žoižiu, bus liečiami visi aktualūs akultetinės meno saviveiklos klausimai. O jei jūs iškelsite sa ro pasiūlymus, atskleisite trū kumus, kurie vienaip ar kitaip ■tabdo saviveiklos vystymą, — eminaras virs tikrai nuoširdžiu, ■tviru ir, be abejo, labai naulingu pokalbiu. Prisipažinkime, gal ne visi fa kultetų kultmasinių sektorių valovai žino, kokių priemonių rei kėtų imtis, kad bent kiek pagy■ intume meninę saviveiklą. O seminare mes apie tai ir pakal bėsim.
FOTO MĖGĖJU DĖMESIUI! Primename, kad mūsų versiteto Gamtos apsaugos sek cija, studentų ir dėstytojų prof sąjunga, kultūros klubas Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 25mečio proga skelbia foto konkur. sq-parodą, tema „Gamta ir žmo gus“. Konkurso-parodos tikslas — parodyti žmogaus santykį su gamta, propaguoti gamtos apsau. gos ir turtinimo idėjas, joje turi atsispindėti mūsų gyvosios ir ne gyvosios gamtos mokslinės prob lemos, grožis. arba Geriausios nuotraukos ______ nuotraukų ciklai bus premijuojami: 1- oji premija — 60 rub. 2- oji premija — 50 rub. 3- oji premija — 40 rub. Trys paskatinamosios — metinė ..Sovietskoje foto" prenumerata. Terminas —- iki Naujųjų metų.
Na, o dabar pakalbėkime apie tuos aktualius klausimus, kurie, kaip sprangus kąsnis, stovi gerklėje. PROBLEMA N r. 1 — vadovų klausimas. Visi žinom — lėšų apmokamiems šokių ratelių arba vokalinių ansamblių vadovams neišskiria, o žmonių, kurie va dovautų visuomeniniais pagrin dais, su žiburiu reikia ieškoti. Vadinasi, reikia veikti patiems. Šokius dar šiaip taip galime „su lipdyti" ir patys, jei tik supra sime aprašomąjį tekstą, o „ap šlifuoti" juos gali šio meno ži novai. O kaip su dainomis? Juk mes ne Konservatorijos studen tai, kurie, turėdami didesnę nuo voką muzikoje, gali kur kas greičiau surepetuoti vieną ar kitą dainą, iš karto pastebėti klaidas ir nesklandumus. Ką mums daryti? Nėra padėties be išeities. Kiekviename fakultete atsiras žmonių, kurie dalyvauja Universiteto akademiniame cho re ar Dainų ir šokių ansamblio grupėje. Jie repeticijose atlieka įvairius dainavimo pratimus, ži no, kaip reikia įsisavinti naują repertuarą. Jie, be abejo, galėtų būti fakultetų vokalinių ansamb lių vadovais. Žinoma, kai kurie iš jų nesutiks, kiti neturės laiko, betgi atsiras ir entuziastų. Jei šie būsimi vadovai nepasitikėtų savo jėgomis, bijotų, kad nesu gebės, — Estetikos katedra siūlo savo paslaugas. Yra dėstytoja, kuri pamokys, kaip reikia vado vauti ansambliečiams, kaip mo kytis naujų dainų, kaip pasirink-
ti repertuarą. Aišku, centriniai kolektyvai daug ir įtemptai dir ba, choristai, galima sakyti, lais vo laiko neturi, bet, esant ge riems norams, valandėlę — kitą galima surasti. PROBLEMA Nr. 2 — (o kai kuriuose fakultetuose ji yra pro blema Nr. 1) muzikos instrumen tų klausimas. Atsirastų muzikan tų, bet nėra kuo groti. Fakulte tams yra siūloma taip — renkit kuo daugiau apmokamų poilsio vakarų, o gautus pinigus panau dosite sau — pirksit muzikos instrumentų ir kitokių reikmenų. Tačiau, norint surengti tokį va karą su geru koncertu, norint, kad šokiams grotų ne radiola, o savas fakulteto džiazas, — kaip lik ir reikia instrumentų. O iš kur ių gauti? Profkomitetas iš skirti lėšų jiems įsigyti negali. Tada reikia skolintis instrumen tus. Studentų tarpe atsiras tokių, kurie turi kokj nors instrumen tą. Gal būtų galima pasiskolinti iš Universiteto estradinio kolek tyvo, iš filologų estradinio an samblio? Šiais klausimais semina re ir reikėtų pakalbėti. Nors Naujieji metai dar, pa lyginti, už kalnų, tačiau saviveik lininkams jau reikėtų apie juos pagalvoti. Praėjusieji Naujieji metai parodė, kad reikia ieškoti naujų metodų, naujų kelių šios šventes praleidiihui. Bet, nepri klausomai nuo pakeitimų, kiek vienam fakultetui reikėtų pa ruošti programėlę (maždaug 10 minučių). Kiekviename fakultete turėtų būti sudaryta dviejų žmo-
nių, kurie organizuotų šią prie monę, komisija. Kad fakultetų saviveiklininkai galėtų parodyti savo sugebėji mus, bus rengiami konkursiniai poilsio vakarai. Praėjusiais metais per vėlai buvo susigrieb ta (dėl profkomiteto kaltės), ir tokie vakarai nebuvo organizuo ti. Todėl jau šiais metais reikia jiems ruoštis. Pavasariui atidėti negalima, nes tuomet Aktų salė retai kada būna laisva, be to, ir ta pavasario sesija ne tokia jau ilga, prašvilps kaip mat. Norė tume, kad kai kurie fakultetai tokius vakarus suruoštų dar prieš Naujus metus. Tikriausiai, filo logai tai gali padaryti. Nuostatai fakultetams apie tai bus išsiun tinėti. Kaipgi turi atrodyti tie poil sio vakarai? Fakultetai organizuo ja vakarą (įskaitant visą pasi linksminimą, drausmę) savaran kiškai. Jei jie patys negali pa ruošti programos, gal pasikviesti Konservatorijos studentus, muzi kos technikumo moksleivius į pagalbą. Bet pirmenybė bus tei kiama tiems fakultetams, kurie poilsio vakarą praves savo jėgomis. Fakultetuose neturi būti abejingų. Jei kas tik gali įsitrauktų į fakulteto meno saviveiklos vystymą, — tada mes tikrai galė tume pasididžiuoti prieš kitas aukštąsias mokyklas, kurios mus šioje slityje pralenkia.
A. SIMANAVIČIŪTE, studentų profkomiteto kultmasinio sektoriaus pirmininkė
■ ■■■■■■■■■■
Literatai plečia akiratį Vieno susirinkimo metu kaž kas prasitarė: — O jeigu apie Baltakio po ezlją padiskutuotume. Jis ne* seniai išleido naują knygą, Pasiūlymui pritarė visi. Pasiskirstė temas; antro kurso lituanistė Bronė Karalavlčiūtė apžvelgs poeto kūrybinį kelią, o antro kurso bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studen tė Meilė Vilkaitytė panagrinės eilėraščių knygos „Požeminės upės“ problemas. Susirinko tie, kurie mėgsta po eziją, kurie seka literatūros nau jienas. Pasirodo, Algimanto Bal takio poezijos gerbėjų mūsų fa kultete gausu. O yra ir tokių, kurie jo eilių nemėgsta. Įsiliepsnojo diskusijos^-^Algimanto Baltakio kūrybai charak teringas paprastumas, filosofinis
sprendimas. Jo eilėraščiai kam puoti, dažnai be pagražinimų, ta čiau nuoširdūs. Nors poetas sako si esąs plyta „iš molio paprasto", tačiau „spaudimą vis dėlto išlai ko". Tokia literatų ratelio nuomo nė. Pirmo kurso bibliotekininkas Leonas Andriuškevičius jausmin gai perskaitė poemėlę -„Anėlė” iš rinkinio „Velnio tiltas". Šiemet bendramokslinio fakulteto Iiteratų būrys išaugę. Išsiplėtė ir sprendžiamų problemų ratas, Literatai apsvarstė savo draugų kūrybą. Leonas Andriuškevičius pateikė pluoštą eilėraš čių, Seleslinas Kemzūra ir Aud ra Daugvalnytė — noveles. Pasi rodo, draugams dar nesiseka me niškai apibendrinti mintį. Todėl j literatų ratelio darbo planus Įtraukti tokie klausimai, kaip
„Novelės žanro specifika ir jos meistriškumas", „Eiliavimo menas" ir kt. O kultūrinio palikimo tyrlnėjiino entuziastai, vadovaujami antro kurso žurnalisto Sigito Klibavlčiaus, renka literatūrinę me džiagą, užrašinėja miesto žmonių atsiminimus apie mūsų rašytojus.
Susitikimas su žurnalistais Pirmieji laikraštininko žings niai būna sunkiausi, neryžtingiausi. Trūksta darbo patirties, žinių, na, ir drąsos. { pirmo ir antro kursų žurna listikos specialybės studentų susi rinkimą, suorganizuotą literatų, atsilankė „Kauno tiesos" redak cijos darbuotojai. Kultūros ir mokyklų skyriaus vedėja V. Volskytė ir informacijos ir spor to skyriaus vedėjas K. Andziu lis papasakojo apie laikraštinin kų darbo specifiką, atsakė į stu dentų klausimus, kvietė aktyviai bendradarbiauti miesto laikraš tyje. J. KUCKAILIS (Mūsų spec. koresp.)
mikrosienlaikraščiai? || Neseniai buvo iškeltas klau|| Simas apie sienlaikraščių tiks li lūs ir jų formas. Yra nuomo ms nė, kad fakūitetų slenlalkraš|| člai — negyva, atgyvenusi || agitacijos priemonė. Ryšium || su tuo noriu atkreipti dėme li sį į kitą kraštutinumą. Mūsų || fakulteto bendrabutis leidžia || savo sienlaikraštį „Bendrabu|| čio balsas" ir satyrinį Įaugą || „Spyglys", komjaunimo crga|| nizaclja „Komjaunimo p.o|| lektorių". Sporto organiza<< cija turį savo stendus. Nese|| niai ir fakulteto SMD atsisakė || - bendradarbiauti „Tarybiniame || medike", nes numato leisti sa li vąjį. Ir taip pridygo sienlaik|| raščių lyg grybų po lietaus. || Tad fakulteto gyvenimo at|| spindėjimas išsklaidomas at|| sklruose žinybiniuose rėme li lluose. Apie ką tada turi ra li šyli „Tarybinis medikas", jei|| gu visi tapo pąvienininkais? || Nebent sargai galėtų būti || rimtesnė fakultetų slenlaikraš<< čio atrama — jie kol kas. dar || neturi savo organo... Ar ne || laikas pagaliau likviduoti vi<< sus sienlaikraščius? Bendrabu ti tyje Nr. 5 gyvena tik medl|| kai, todėl nereikia turėti at|| sklrų fakulteto leidinių. || Reikėtų leisti bendrą fakul|| teto slenlaikraštj. Tada ir dės li tytojai būtų geriau infor|| muojami apie studentų buitj. || ir studentai, gyvenantys ne || bendrabutyje, žinotų apie sa li vo draugų gyvenimą. SMD || yra stipri fakulteto organiza|| cija, jos reikalai rūpi visiems || studentams ir dėstytojams, || todėl ir jos veikla turėtų at|| sispindėti faku.teto visuome|| ninlų organizacijų organe. || Komjaunimo organizacija ut|| sisako prijungti savo „pro|| žektorių" prie „Tarybinio mė li dlko", nes pastarasis leidžia si mas tik kas mėnuo. Mums at|z rodo, kad iš šių daugelio <| smulkių redkolegijų verta su|| daryti „Tarybinio mediko" || antrąją redkolegiją, kuri, pa|| slkeisdama su pirmąja, ga’ėtų || dažniau išleisti numerius. || Tada šis fakulteto visuomenl|\ niu O'ganizaciju organas ga li lėtų visapusiškai nušviesti jų || veiklos sritis, o fakulteto ir || bendrabučio sienų nemargin|| tų įvairūs mikrosienlaikraš|| čiai, biuleteniai ir kiti leidi|| n>al. dėl kuriu smulkumo nu li kenčia ir jų kokybė. Visiškas sienlaikraščių at sisakymas, mūsų nuomone. irgi būtų žingsnis Į kraštuti numą. ..Tarvbinio mediko" redkolegija stengiasi derinti aktualius, rimtus straipsnius su „linksmąja dalimi" bei kro nika. Priešpastatyti vieną ku rią sritį kitai, galvoti, kad viena kitai gali trukdyti, var gu ar turi pagrindo. Ateity mes numatę didesnį dėmesį skirti foto iliustracijoms. Redkolegija stengiasi užmegz ti dalykinį bendradarbiavimą su Kavno Medicinos Instituto atstovais. Gal būt, pavyks sa vo sienlaikrašty Įvesti skyrių „Iš KMI gyvenimo". Mes no rime, kad mūsų fakulteto sienlaikraštis būtų turiningesnis, aktualesnis, o tam reika linga vienybė — ne susiskal dymas. Ed. SKRrrULSKĄS,
RUDUO NIDOJE. (Konkursui „Gamta ir žmogus")
Alg. CESNOS nuotr.
Tarybinio mediko" redkolegijos narys
IKARO.fO
tai, kad jis mirė ir buvo palaido tas". Anglų mokslininkai Karteris ir Kamarovas, 1928 m. aptikę kapą, rado čia neįkainojamas archeologines vertybes. Puošnios statulos, įvairios brangenybės, net auksu ir barngenybėmis bliz gąs Tutanchamono sostas rado prieglobstį dviejuose, greta mu mijos salės esančiuose kam bariuose. Visos šios brange nybės buvo išgabentos j Egipto muziejų, kur ir dabar saugomos. Buvusiame puošniame ir turtin game kape liko tik vienas sarko fagas (jų būta sudėtų vienas į kitą net keturių. Trečiasis, kurio ilgis 1,85 m., pagamintas iš auk so) su Tutanchamono mumija. Misteris Bobas, mūsų gidas, pa aiškino, kad senovės egiptiečiai turėję labai aukštą balzavimo techniką, nes jų balzamuotas kū nas išsilaikąs ištisus tūkstantme čius. Balzavimas buvęs nesudė tingas: mirusiajam 'būdavo paša linami viduriai, ir kūnas mėnesį būdavo mirkomas sūriame van denyje. Keletą mėnesių džiovin davę kūną, paskui įsukdavę jį j tvarsčius, primenančius drobės juostas, ir tepdavę įvairiais alie jais. Taip kūnas virsdavęs mumi ja. Ji ir būdavo dedama karstan. Paprastai mumijai paslėpti būda-
labai smagu, kad atsisveikinti su šia nuostabios praeities ir svajo jančia apie šviesią ateitį šalimi mums tenka, žvelgiant į ją nuo Nilo bangų. Vakarop ir taip drumzlinas Nilo vanduo dar la biau patamsėja ir neišsiskiria iš savo krantų, apaugusių vešlia la pija pasipuošusiomis palmėmis. Luksoro gyventojai, lėtai šneku čiuodamiesi, vaikščioja upės pa krantėmis, mėgaujasi gaiviu, karščio atsikračiusiu oru ir drau giškai mojuoja rankomis pro šalį praplaukiančiam mūsų laivui. Fe lachai, baigę dienos darbus, at vedė į Nilą maudyti savo ark lius, sutraukdami žiūrėti šio ne įprasto vaizdo visą būrį vaikų. Jie, tamsūs papurgalviai, apsi rengę, kaip ir jų tėvai, spalvoto mis čekmenomis. Drąsesni, čia pat, kartu su maudomais žirgais, plaukioja Nilo vandenyje. Tik egiptietėms moterims darbo die na dar nesibaigusi: juodais ilgais rūbais apsirengusios, lyg kažko besigėdijančios ir bijančios, ap muturiavusios veidus, kad tik akys tesimato, jos su aukštais moliniais ąsočiais ant galvų trau kia prie Nilo. Niekada neteko matyti nieko grakštesnio už ne šančią vandens ąsotį egiptietę. Tiesi, nė kiek nekrypuojanti juo
Pabaiga. Pradžia „Tarybinio stu me prie Egipto užkariautojų per dento" 25—26 (535—536) ir 28— sų nuverstos 20 tonų sfinkso sta 29 (538—539) numeriuose. tulos, pačios didžiausios visame pasaulyje. Vakariniame Nilo Per gaivaus lietaus nema krante, priešais Kamaką ir Lukčiusią, griaustinio negirdėjusią vorą, molėtoje dykumoje, drie dykumą, viską išdžiovinančią ir garsusis Tėbų nekropolis — praryjančią, teka žavinga Afri kiasi kos upė, apsikaišiusi savo kran mirusiųjų laidojimo kapinėą, Ši vadinama „Karalių slė tus vešliomis palmėmis. Vieną vietovė niu “ . Pavadinimas atitinka bu kartą per metus — lie vusią šios vietos paskirtį — čia pos mėnesį — Nilas, visus buvo diduomenės šventyklos ir metus krantų tramdomas mil jų laidojimo vietos. 1350—1200 žinas, patvinsta, išsiverždamas p. m. e. šią kalnuotą, plikų iš jį kaustančių grandinių. Kar m. atperšomis pasikaišiusią tu su vandeniu jis išmeta iš akmenų nuošalią ir sunkiai pri Sudano tropiškų ežerų atnešto vietovę, einamą žmogui, pasirinko kara derlingojo dumbio, kuris po ato ne tik savo dvasinio, bet Ir slūgio palieka krante, praryda liai amžinojo poilsio vieta. „Karalių mas ir dykumą, ir sausrą. Ir vėl slėnis" arba „Karališkieji Biban ši „stebuklų upė", grįžusi į savo — ei — Muluko kapai" — pats vagą ir palikusi egiptiečiui fela- didžiausias nekropolis visame pa chui trigubą ar net keturgubą saulyje. Vos įsisprausdamas tarp derlių duodančią juodžemio juos- uolų gerą penketą kilometrų tą, palengvėjusi ir linksma skuba vinguriuoja asfaltuotas kelias, toliau. Ir taip kas metai. O jeigu vedąs į karalių amžinojo poilsio kuriais nors metais Nilas pa buveinę .Faraonas Tutmesas I pa vargsta ir tartum nenoromis vos noro įrengti savo kapą uolose, vos tepakyla viršum jį saugančių nes šventyklose ir piramidėse krantų arba įšėlsta ir išsilieja la mirusiojo ramybė, kaip jau minė bai plačiai — stebuklingasis ta, buvo drumsčiama plėšikų. Egipto atgimimas neįvyksta, fela- Nuošali, uolų saugoma vieta, ro chams tenka gyventi pusbadžiu ir dėsi, bus tikras amžinos ramybės prašyti alachą geresnių kitų me prieglobstis. Bet... taip, deja, ne tų. buvo. - Netrukus, kada čia buvo Prie Nilo — Egipto gyvybės įrengti pirmieji laidojimo rūsiai arterijos — tarsi lipte prilipę ir su visais turtais palaidoti pir valstiečių kaimeliai: iš molio mieji faraonai, atsirado žmonių, drėbtos taisyklingų sienų užtva kurie pasinaudojo „žemiškų die ros, dėl pavėsio vietomis pri vukų" gėrybėmis. Išplėštieji mil dengtos cukrašvendrių stiebais. žiniški turtai penėjo ir rengė iš Greta — nedideli, drėkinimo tisas kartas. Plėšikas, aptikęs fa Mes gėrėjomės senąja Egipto architektūra. griovelių išvagoti cukrašvendrių, raono kapą, jj rūpestingai saugo medvilnės ir ryžių ploteliai. Vie jo ir maskavo. Brangenybės bu vo naudojami net keil vienas į da figūra su ąsočiu ant galvos nuose jų jau imamas derlius, ki vo imamos iš kapo gana saikin kitą sudėti, skirtingų dydžių atrodo tokia išdidi ir patraukli, tuose — jau sėjama. Vals gai. Paslaptis būdavo žinoma tik karstai. kad nejučiomis pasijunti menkas tiečiui čia darbo užtenka iš šeimos galvai, o jam mirus — Dabar faraonų kapams ramybės ir smulkus. Bet, deja, Egipto tisus metus, nes derliaus nuėmi perduodama šeimos vyriausia nėra: būriai turistų ir neatskiria moters išdidumas ir savarankiš mą pakeičia nauja sėja. Nuo jam. Vėliau, kai kapinės buvo mų jų palydovų — prekiautojų, kumas tik išorinė iliuzija. Dar ir ankstyvo karštos dienos ryto iki archeologų ištirtos ir jomis, kaip ištisas dienas drumsčia amžiną šiandien moteris Egipte laikoma vėlyvo vakaro felachai su primi kultūriniais paminklais, pradėjo didžiųjų Egipto faraonų miegą. žemesne už vyrą būtybe. Mums, tyviais darbo įrankiais triūsia rūpintis Egipto vyriausybė, atsira Po visus kapus išvedžioti elekt dar būnant Vadi-el-Natrune, te Nilo padovanotuose žemės skly do kita iš šių kapinių besipelni- ros laidai, įrengti patogūs gele ko matyti, kaip vyras joja per peliuose. O pavakare, saulei be jančių žmonių kategorija, išli žiniai laipteliai. Kadaise buvęs dykumą ant asiliuko, o jo žmona, sileidžiant, atsisuka veidu į rytus kusi iki mūsų dienų. Tai įvairūs dvasių slėnis nekropolis virto nuolanki ir nusižeminusi, eina maldai. Prieš felacho akis išnyra vertelgos ir šarlatanai, patys ga pelną duodančiu slėniu. Tik di šalia asiliuko, vos vos atsirem rūstus, visą gyvenimą jį gąsdi miną senųjų kapų freskų gabalė dingi senovės kapai, savo skliau dama ranka į jo nugarą. Koranas nančios bado rykšte, dykumos lių kopijas ir parduodu jas leng tuose slepią tūkstantmetę istoriją, leidžia turėti egiptiečiui net po vaizdas. Stebint šį vaizdą, ro primena lankytojui tą senovės keturias žmonas. Jaunuolių ve turistams kaip senovės Egipto dosi, kad ne tą vietą pasirinko vatikiams didybę ir galią, kuria .gė dyboms meilės neužtenka. Svarbu Egipto vertybes. Kaip ir visur, turėti atitinkamą sumą pinigų sa savo buveinei alachas. Jam rei taip ir prie įėjimo į „Karalių ka risi šiandieną visa žmonija. ... Saulei leidžiantis, mes vo būsimai žmonai išpirkti. Tur kėtų gyventi Nile. Juk tai jis, pines" čia buvo gausu egiptiečių, Nilas, didžiausias saulės priešas, prekiaujančių karalienės Neferti- plaukėme sunkiai pūkšnojančiu tingesniojo felacho duktė reika maitina ir peni Egipto valstietį, tės, sfinksų ir miniatiūrinių mu motorlaiviuku Nilu aukštyn. „Bū lauja daugiau išpirkos, vargšo — ne tik patvindamas, bet ir ištisus mijų statulėlėmis. Kiekvienas jų ti Egipte ir nepaplaukioti Nilu mažiau. Kai Karnake mačiau di dingą penketo metrų aukštumo metus atiduodamas jam savo siūlė savo prekę, nustatyda — tas pat. kaip jame ir nebūti, vandenį. Tai jo, Nilo, syvais gy mas kainą priklausomai nuo pir — juokavo mūsų bičiuliai arabai faraono skulptūrą ir prie jo kojų vas felachas, tai jis, įsirėžęs į dy kėjų skaičiaus. Tarp mūsų suki Luksore. Tai buvo mūsų paskuti stovinčią miniatiūrinę žmonos kumą ir ją nugalėdamas, teka nėjosi ir keletas tų, kurie, pa nės dienos Egipte. Ir mums buvo skulptūrėlę, nejučiomis prisimikartu ir Egipto valstiečio gyslo prastai, geriausiai pelnosi, apmul mis. Tiesa, nedaug žemės atka kindami turistus. Atsargiai, dai riauja iš besotės dykumos galin ga upė. Tik apie pora šimtų met rydamiesi j šalis, „senienų" VALSTYBE IR TEISE pardavėjai ištraukdavo iš po čekrų nuo jo krantų vešliai auga menos apdilusi girnos ar skalos Lietuvos TSR draugiškųjų teis javai ir žaliuoja grakščiosios pal gabalėlį su kažkokio piešinio lie mų nuostatai. V., Lietuvos TSR, mės. Toliau — rudo, geltono, kanomis ir, rodydami pirštu į Aukščiausiosios Tarybos Prezi gelsvai rudo ir balto, amžinai kapų pusę, patylomis šnibždėda diumas, 1965. saulėto smėlio jūra. Bet tai dar vo: „Paimtas iš kapo. Trys tūks Černiauskas, S., Ruželytė, O. labiau pabrėžia Nilo didingumą. tančiai metų". Čia pat, kapų kai ir Skaisgiris, P.. Kaip ginamos Prie šios upės prieš keletą tarybinių piliečių civilinės tei tūkstančių metų stovėjo garsus mynystėje, įkurtas ir prašmatnus TSRS KOMUNISTŲ PARTIJA Tėbų miestas, senoji Egipto sos restoranas, kur galima už ketur Gaška, I. Kovų augintiniai. Lit. sės. V., „Mintis", 1965. ISTORIJA tinė. Tiesa, senojo miesto dabar gubą kainą išberti butelį sodos bendraaut. F. Vaišnoras. V., jau nebėra. Bet iškilmingos šven vandens ar alaus. Šios visos „že „Vaga“, 1965. Istorija. T. 7., V., „Mintis", miškos gudrybės” mums jau bu tyklų griuvėsių liekanos, sfinksų vo 1965. 166 p. su iliustr. (Lietu pažįstamos ir todėl norėjome TARYBINIS JAUNIMAS kolonados liudija apie praeities vos TSR Ministrų Tarfbos Valst. galybę ir didingumą. Monumen greičiau jų atsikratyti, pasinerti Jaunimas ir visuomenės pa aukšt. ir spec. vid. mokslo kį karalių kapų rūsius talūs milžiniškų pastatų likučiai žanga. Komjaunimo polit. švie tas. Lietuvos TSR aukšt. m-klų Tėbuose, Kamake ir Lukvore, Bene pats turtingiausias ir timo seminaro pavyzd, mokymo mokslo darbai). Dalis teksto ru abiejuose Nilo krantuose byloja prašmatniausias jauno aštuonioli- planas. J pagalbą komjaunimo sų ir lenkų k. apie faraonų, kadaise čia viešpa kamečio valdovo Tutanchamono polit. švietimo sistemos propa tavusių, galybę ir Egipto tautos kapas. Tutanchamono (viešpata gandistams ir klausytojams. V., Nuoširdžiai užlaučiame buvusią aukštą dvasinę kultūrą. vusio apie 1350 m. p. m. e.) bū Laikr. ir žurn. 1-kla, 1965. kurso draugą Jan) RAMONĄ, Mūsų lenininis komjaunimas. Mes ilgai stovėjome prie hierog ta nežymaus valdovo. „Vieninte Jo tėveliui mirus. lifais išmarginto Tutmoso I obe lis dėmesio vertas dalykas, — Pavyzd, komjaunimo polit. švie I KURSO V GRUPES lisko Kamake (1535 m. p. m. e.); kaip rašė anglų archeologas H. timo ratelio mokymo planas. V., ANGLISTAI netikėdami savo akimis, sustingo Karteris, — jo gyvenime buvo Laikr. ir žurn. 1-kla, 1965.
niau šiandienines Egipto moterų ir nelengvą jų dalią. Religini fanatizmas ir svetimšalių nualiii tas šalies skurdas bei kultūrine atsilikimas padarė moterį vyre verge ir dar daug laiko reikės kol egiptietė moteris ausim, nuo veido juodą čadrą irri-Įteps pilnateisis žmogus. Liūdna ■ ir skaudu darosi, kai matai jaunų veidą, visą laiką uždengtą juod-j skraiste. Žinoma, skurdas darė savo, ir už keletą piastrų iįų džioji vandens nešėja atsidengs veidą, nusišypsos tau prieš foto aparato ar kino kameros objek tyvą skaudžia, vergišką šypsena, o paskui vėl paskęs tamsaus au dėklo slėpynėje ir nueis, iški mingai pakėlusi ąsočiu papuošt , galvą, į savo skurdžią buveinę O jaunystei juk reikia juo ko ir šypsenos ne už pinigus, plaukiančio iš jaunos šir dies gelmių. Čia, senam lai viūkščiui lėtai šliaužiant Nilo vandens paviršiumi, žiūrėdama į paprastas Egipto moteris, pris, miniau gimtąjį Nemuną su vi suomet besišypsančiomis, žvitrio mis, mano krašto mergaitėmis Prisiminiau mokyklą, tauriomis mokyklinėmis uniformomis pasi puošusias klasės drauges abitu rientų vakare, linksmas bendra
Autoriaus nuotrauka kurses, po pirmos egzaminę sesijos Universitete nusikirpusias mokyklos laikų kaseles. Ir gal pirmą kartą per visą viešnagės Egipte laiką pajutau tikrą Tėvy nės ilgesį. .. Už lėktuvo borto pasiliko ko raną giedąs, stovintis poste sar gybinis, karietų vežėjų šūkavi mai, prekiautojų triukšmas, dan goraižiai ir Kairo pakraščių lūš nelės. Po penketo valandų mes jau būsime Tėvynėje. Prieš išsis kiriant, visuomet būna truputį liūdna, nes žinai, kad antrą kar tą su tuo pačiu niekuomet nesu sitiksi. Pasikeisi ir pats, pasikeis ir vietos bei žmonės, kuriuos tu palikai. Sį kartą mes palikome šalį, kuri visai neseniai stojo į savarankiško gyvenimo kelią, ša lį, kuri tik pradėjo gydyti kitų jai padarytas žaizdas. Salį, kuri būdama didžiulėje gamtos nelais vėje, kupina kartėlio, skurdo ir vilties.
PRANEŠAME, KAD .Tarybinio studento“ redakcioje trečiadieniais ir penkta dieniais nuo 15 iki 18 vai. aikraščio prenumeravimo reikalus vykdo išrinktas bu halteris Milda MOTIEJAUS KAITĖ. Pavienius asmenis ir fakul tetų gruDorgus prašome kreiptis ( buhalteri. REDAKCIJA
Redaktorius J. GIRDVAINIS
Korektoriai: A. KEPALAITE ir G. ORENTAITE. Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Tali fonas: 7-79-17. Rinko ir spaudi LKP CK spaustuve. Tiražas 2000 e«z.
LV 12580
Užs. Nr. 8350