Tarybinis Studentas, 1968 m. lapkričio 1 d. Nr. 30 (653) by Vilniaus universitetas

visu Saliu proletarai, vienykitesi

finSĖMūs VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS

1968 M. LAPKRIČIO 1 D. PENKTADIENIS

Nr. 30 (653)

SVEIKINAME! PER MŪSŲ SAU KELIAUJA BRANGIŲ ŠVEN ČIŲ DIENOS — LIETUVOS KP PENKIASDEŠIMT MEČIO, KOMJAUNIMO PENKIASDEŠIMTMEČIO, DIDŽIOJO SPALIO. ARTĖJA V. I. LENINO, TARY BŲ VALSTYBĖS ĮKŪRĖJO IR NEMIRTINGO GENI JAUS, 100-OSIOS GIMIMO METINĖS. ŠIOS GRAŽIOS ŠVENTĖS — NE TIK VĖLIAVŲ ŠILKAS, JOS — LENININĖ RIKIUOTĖ, KUR DAR IR DAR KARTA PATIKRINAMOS MŪSŲ JĖGOS, NES KIEKVIENA NAUJA DIENA KLAUSIA: KĄ TU PADAREI, KAD VISA ŽEMĖ SKAISČIAI PRAŽY DĖTŲ RAUDONU ŽIEDU? DIDŽIOSIOS SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIU CIJOS 51-ŲJŲ METINIŲ IŠVAKARĖSE SVEIKINA ME FROFESORIUS, DĖSTYTOJUS, STUDENTUS, VISĄ UNIVERSITETO KOLEKTYVĄ IR LINKIME DAR LABIAU RŪPINTIS KOMUNISTINIU DARBO ŽMONIŲ AUKLĖJIMU, MYLĖTI TARYBINĘ TĖVY NĘ, GERAI DIRBTI IR MOKYTIS.

EINA NUO 1950 METŲ. Kaina 2 kap.

FOTOLAIŠKA1 IŠ LABORATORIJŲ

vvu

skaičia vimo centras

ŠVENTĖS IR DARBAI Lapkritis atsineša didelę, gal būt. pačią didžiausią mū sų šventę. Ta šventė nuskaid rina mus, nutvilko savo ne gęstančia šviesa. Prisimeni, ką darei, pagalvoji, kokie darbai laukia. Apie kasdieninius komunis to ir pedagogo rūpesčius šian dien kalbamės su Medicinos fak. partinio biuro sekretoriu mi medicinos m. dr. P. VI SOCKU. — Viena iš pagrindinių mūsų komunistų darbo sri čių — partinės organizacijos ryšys su komjaunuoliais. Ruo šiame atvirus partinius susi rinkimus, dalyvaujame svar besniuose komjaunimo rengi niuose. — Stengiatės būti jauni mui. . . — Būti, žinoma, ne įkyriais patarėjais, o nuoširdžiais, rū pestingais draugais. Komunis tė dėstytoja O. Minkevičienė įpareigota dalyvauti visuose fakulteto komjaunimo komite to posėdžiuose. Kartu svars tome jų darbo planus, kartu jaudinamės.. . .— Dažnai kalbame apie dėstytojų ir studentų santy

kius. Nuo jų bendravimo pri klauso ir žinių įsisavinimas. — Manau, kad mūsų fakul tete tie santykiai glaudžiausi. Mat, mes turime savotiškų „klijų" — jie jungia studen tus (ypač vyresniųjų kursų) ir dėstytojus — ligonį. Mūsų, dėstytojų, tikslas kuo daugiau duoti žinių jau nimui. O šis stengiasi kuo daugiau žinoti: blogu gydyto ju negalima būti. Pagaliau, šiuo atveju ir kalbėti negali ma apie „blogą". Yra gydyto jas. Daugelis dėstytojų moka su dominti studentus savo specia lybe. Nepaprastai studentai myli dekaną doc. S. Pavilonj. Jis labai reiklus, bet ir ne paprastai objektyvus. Kartais stebiesi dekano sugebėjimu „rasti kalbą" su studentu. — Vadinasi, dėstytojas turi būti reiklus? — Tik reiklus. Mes ruošia me gydytojus, kuriems neva lia žaisti žmonių gyvybėmis. Aš niekada nepateisinu stu

JIE GAUNA VALSTYBINES STIPENDIJAS

LAIMINGŲ ŠVENČIŲ JUMS, MIELI DRAUGAI!

REKTORATAS VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS

Lietuvos TSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro įsakymu vardinės stipendijos mokamos šiems Universiteto studentams:

NUO PENKTADIENIO... Sekmadienį Istorijos ir Filologijos fakultetų kom jaunimo ir profsąjungos aktyvistai „krikštijo" nau juosius komitetų narius. Degant žvakėms, jo dide nybė Didysis Aktyvistas skaitė priesaikos žodžius, krikštijamieji bandė laimę loterijoj, brido į vandenį... Sekmadienį Aktų sa lėje įvyko koncertas, skir tas VLKJS penkiasdešimt mečiui. Teatrinės studijos skaitovų grupė paskaitė E. Jevtušenkos, J. Marcinke vičiaus, R. Roždestvenskio eiles, o Universiteto aka deminis choras atliko dai nas, skirtas komjaunimui. MUSŲ INF. įfc Vieną vakarą vienoje auditorijoje lyq Babelyje girdėjosi keistos kalbos. „Joukun darbas“, — sakė nusivylęs žemaitis. „Cik ciek?“ — stebėjosi dzūkas, vartydamas rankose sąsiu vinį su tarminiais tekstais. Mat, čia buvo susirinkę kalbos būrelio dialektolo gijos sekcijos nariai. Išsirinkome valdžią (pir mininkė — II kurso litua nistė B. Daravičiūtė), su darėme darbo planą. Va dovaujami doc. A. Girde nio, rinksime žodžius su paaiškinamaisiais tekstais Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, rašysime darbus apie savo tarmes, keliau sime po Lietuvą, mokysi mės užrašyti tarminius tekstus. O per susirinki mus kalbėsime kiekvienas savo tarme. Neverta girtis etapai, kai mūsų būrelis ■tik pradeda savo darbą. Tik rerisi pakviesti visus, kurie neužmiršo savo tar mės, kurie nori plačiau

V. LENINO stipendija 1. Vladui IVAŠKAI — Fizi kos fak., radiofizikos spec. V k. 2 Kęstučiui ŽUKUI — Gam tos fak., biologijos spec. IV k. 3. Aldonai VAITKEVIČIŪ TEI — Ekonomikos fak. pre kybos ekon. spec. III k. 4. Sauliui ARMALIUI — Chemijos fak. chemijos spec. II k. 5. Stasiui KAVALIAUSKUI — Filologijos fįak. lietuvių k. ir lit. spec. II k. 6. Lidijai LIEPAITEI — Me dicinos iak. gydomosios spec. V k. 7. Eugenijui STANKUI — Matematikos ir mechanikos fak. matematikos spec. IV k.

sužinoti apie ją ar apie kitas tarmes, ateiti j musų būrelį. Gailėtis tikrai ne teks. J. BUKANTIS II k. lituanistas

• Linksma buvo praėju sio šeštadienio vakarą Uni versiteto kavinėje. Ir įdo mu. Medicinos fakulteto II kurso studentai, vado vaujami kurso auklėtojos doc. A. Filkenbrandienės, susitiko su LTSR nusipel niusia artiste baleto solis te A. Ruzgaite. Prie kavos puoduko se kėme patrauklų ir įdomų A. Ruzgaitės pasakojimą apie baleto vystymąsi, su sipažinome su žymiausio mis baleto mokyklomis, baleto meistrais, geriau siais mūsų Operos ir bale to teatro pastatymais. Nelikome skolingi ir mes. Dainą keitė šokis, linksmos miniatiūros lydė jo įdomią loteriją, kurioje beveik visiems sekėsi. E. JURAS MF II k. » • IV k. lituanistai gruo dyje organizuoja tradicinį literatūrinį konkursą, skir tą komjaunimo 50-mečiui. Į žiuri pakviesti poetai J. Marcinkevičius, A. Balta kis, kritikai V. Kubilius Ir V. Zaborskaitė. Geriausi kūriniai bus premijuojami. Eilėraščiai, apsakymai, dra mos, etiudai, aforizmai ir kt. pateikiami Lietuvių li teratūros katedrai iki gruo džio 1 d.

...IKI PENKTADIENIO

dento, kuris ko. Bet kaip nekeista, lis studentų, kurie fakultete mokėsi silpniau, vėliau tampa gerais gydytojais... Tai dar karią patvirtina mintį, kad dėstytojas turi būti reiklus. — Netrukus šventė vėl iš ves žmones į gatves ir ąikštes. Demonstracijoje dalyvaus ir Medicinos fakulteto studen tai. Jūsų linkėjimai jiems? — Nepamirškime, kad šven tės praeis.. . Ir mokytis reikia visada: ne už kalnų sesija. — Kad ir kaip vargintų in terviu (tiesa, yra šios „opera cijos" mėgėjų), bet žurnalis tui, pasakiusiam A, reikia tar ti ir B. Taigi, paskutinis klau simas: kuri lapkričio 7-oji Jums labiausiai įsimintina? — Žinoma, pernykštė! Vi sur buvo nepaprastai gražu. O žmonės, kaip žmonės pasi keitė! Mūsų studentai, ir tie, pasitempė, gražesni tapo...

K. MARKSO stipendija 1. Rūtai GALINAUSKAITEI — Ekonomikos fak. prekių m-lo ir prekybos org. spec. III k. L. TOLSTOJAUS stipendija 1. Irinai GOLUBENKO — Filologijos fak. prancūzų k. ir lit. spec. V k.

F. DZERŽINSKIO stipendija 1. Antanui DAPŠIUI — Tei sės fak. III k. P. CVIRKOS stipendija 1. Liudui PIL1UI — Filolo gijos fak. lietuvių k. ir lit. spec. II k.

Sėdi žmogus prie pulto, spaudo klavišus. Žiūri iš ša lies: gražu. Tačiau ne daž nam suprantamas tas lempu čių mirksėjimas, ženklai perforacinėje juostoje. Kaip tik čia, skaičiavimo centre, įsi kūrusiame Matematikos ir me chanikos fakultete, busimieji fizikai, chemikai, matemati kai. ekonomistai jnokosi per

prasti visas skaičiavimo maši nų gudrybes — atlieka moko mąją ir gamybinę praktiką. — Neseniai gavome naujas modernias mašinas „Minsk22", pasakoja centro viršinin kas Uždavinys. Girtis nesveika, bet pasididžiuoti šiek tiek no rėtųsi. Mūsų centras yra vie nas iš geriausių respublikoje

(po LTSR MA), net KPI netu ri tokių mašinų. Čia dirba apie 35 žmonės, kurių dauguma — Universite to auklėtiniai. Centre, be to, atliekami mokslinio tyrimo darbai pagal ūkiskaitą. Nuotraukoje: skaičiavimo centro darbuotojai A. Miški nis ir A. Malickas. M. KURAITIS

Z. ANGARIEClO stipendija 1. Genei LUKŠYTEI — Me dicinos fak. sanitarijos spec. IV k. V. MICKEVICIAUSKAPSUKO stipendija 1. Kazimierui MONKEVI ČIUI — Istorijos fak. istorijos spec. IV k.

2 psl.

/*/*/'fc*z*^**/*/*^*^- TARYBINIS STUDENTAS

REVOLIUCIJOS ŽMONĖS

Laurynas KAPOČIUS — ses komunistas-pogrindininkas. Su revoliuciniu įudėjimu susipažino lis 1918 — 1919 metais, kada kūrėsi Tarybų valdžia ir jo gimtinėje — Uk mergės apskr., Žemaitkiemio valsčiuje. 1922 m. L. Kapočius, mo kydamasis Ukmergės gimna zijoje, Įstojo į komjaunimą. Po dvejų metų už revoliucinę veiklą iš gimnazijos buvo pa šalintas. 1925 m. tapo Lietu vos Komunistų partijos nariu. Po fašistinio 1926 m. per versmo jis mokėsi Marijampo lės mokytoju seminarijoje. Siame mieste buvo areštuotas ir teisiamas kariuomenės teis mo. Išėjęs iš kalėjimo, L. Ka počius pradėjo dirbti Mari jampolėje statomame cukraus fabrike eiliniu darbininku. Dalyvavo organizuojant di dįjį statybos darbininkų strei ką.

metus SUSITIKIMAS SU „TIESA"

„Tiesa" I musų pirkią pateko 1918 metų pabaigoj e. Aš su motina gimtojo Valtūnų kaimo pakluonėje ruošėme žemę sekančių metų daržąms. Atokvėpio metu pastebėjome per lauką mūsų link ateinanti rusų kareivį, pilka miline apsirengusį. „Ar tai tik nebus mūsų Stasiukas", — sušuko motina. Nelaukdami, kol kareivis prisiartins prie mūsų sklypo, mudu su motina skubėjome jį pasitikti. Motinos neapsirikta, Tai buvo brolis Stasys. . . Visa, ką brolis su savimi iš armijos atsinešė — buvo sena pilka kuprine. Trims mažes niems šeimos nariams parūpo ją atidalyti, susipažinti su jos turiniu. Kuprinėje radome me dinį šaukštą, porą juodos duonos džiūvėsių ir pundelį popierių: Rusijos lietuvių ko munistų Petrapilyje ir Voroneže leistos plonos brošiūrėlės ir keli numeriai laikraščio „Tiesa". Kai tik kaimynai sužinojo apie brolio grįžimą, prigūžėjo

jg68 m. lapkričio mėn.

jų pilna pirkia. Beveik vakaras prie balanos ar benzi ninės spiĮnksulės mūsų na muose skambėdavo audringos ir aštrios kalbos. Netrukus Žemaitkiemio valsčiuje buvo suorganizuota Tarybų valdžia. Vyriausiuoju jos organizatoriumi buvo mū sų kaimo siuvėjas (vėliau žy mus LKP veikėjas) Petras Meilus, kurį žmonės „Dulke" praminė dėl jo greito nešdinimosi per laukus ir kaimus socializmo idėjų skleidimo reikalais. Petro Meilaus tal kininkais buvo mano brolis, Justas Morkūnas, Simonas Šalaviejus ir visa eilė kitų mūsų valsčiaus vyrų. Žemaitkiemio valsčiuje buvo sudarytas re voliucinis komitetas. Jo na riai buvo ginkluoti. Kai kurie iš jų ėjo ir liaudies milicinin kų pareigas. Jie vadovavo kovai prieš spekuliaciją, va dovavo dvarų darbininkų ko mitetams, rūpinosi, kad iš dva rų būtų paimta grūdų,

sos ir kitų maisto produktų aprūpinimui sunkioje padėty je atsidūrusiems kaimo var guoliams ir Ukmergės miesto gyventojams bei Raudonosios Armijos kareiviams. Grįždamas iš Ukmergės, brolis nuolat parveždavo įvai rios komunistinės literatūros, jos tarpe ir „Tiesą". Ne viską galėjau tinkamai suprasti, tačiau jos skaitymas kėlė ma nyje simpatijas Tarybų val džiai, Komunistų partijai, ža dino neapykantą išnaudotojams-dvarin inkams, fabrikan tams ir turtingiesiems ūkinin kams. 1919 metų pavasaris buvo skaudus Tarybų valdžios kū rėjams ir jos šalininkams. Tuo metu pradėjo siautėti po Uk mergės apskritį lietuviškieji nacionalistai, o kai kuriuose jos valsčiuose pasirodydavo ir lenkų legionieriai. Lietuviš kieji nacionalistai ne kartą lankėsi ir mūsų kaime.

buvo ginkluoti vokiškais ir angliškais ginklais. Mūsų kai me jie griozde visus užkabarius, palėpes ir klojimus, tikė damiesi rasti ginklų ir komu nistinės literatūros. Iš Žemait kiemio bažnyčios sakyklos pasipylė prakeiksmai Tarybų valdžios šalininkų ir komunis tų adresu, o taip pat prieš komunistinę literatūrą. Nacio nalistams nepasisekė tuo metu surasti nei brolio, nei J. Mor kūno, nei komunistinės litera tūros, Komunistinę spaudą buvome paslėpę Siesarties upės skardžiuose. Vietos ko munistai buvo pasitraukę su Raudonosios Armijos daliniais arba išsislapstę miškuose. Po litinis komisaras P. Meilus niekad daugiau nebepasirodė mano gimtajame kaime. Jis žuvo. Brolis Stasys ir J. Mor kūnas daug vėliau žuvo nuo lietuviškųjų nacionalistų ran kų. 1922 metais, besimokyda mas Ukmergės valstybinėje

Vėliau perėjo j nelegalią padėtį. Dirbo LKP CK instruktoriumi Šiaulių, Mažeikių, Plungės. Kretingos, Klaipėdos rajonuose. 1936 m. vėl areštuojamas. Iš kalėjimo išeina tik atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje. Pokario metais L. Kapočius dirbo diplomatinį darbą JAV, vėliau daug dirbo ir tebedir ba, stiprindamas Tarybų Lie tuvos ryšius su užsienyje gy venančiais pažangiaisiais lie tuviais. Dabar L. Kapočius yra mū sų Universiteto TSKP istorijos katedros vyr. dėstytojas. Taip šykščiai atpasakota at rodo vieno žmogaus — komu nisto biografija. Už šių žodžių slypi ištisos revoliucionierių kartos kova už Tarybų val džią Apie sunkius ir lemtin gus Lietuvai metus šiandien ir pradeda pasakojimą Laury nas Kapočius.

gimnazijoje, aš užmezgiau ry šius su vietos komunistiniu judėjimu. Vėl pradėjau var tyti „Tiesos" pslapius. „Tiesa” man tapo žinių šaltiniu. Jos pagalba aš sekiau pogrindinį Lietuvos gyvenimą. Ji teikė žinių apie Tarybų Sąjungą. Iš jos sužinodavau apie revoliu cinį judėjimą kituose kapita listiniuose kraštuose, pagaliau, apie baltąjį terorą, siautėjusį Lietuvoje. Su „Tiesos" skaitymu, laikymu ir platinimu buvo susijusi didelė atsakomybė, Buržuazinė Lietuvos valdžiai už „Tiesos "skaitymą ir laikymą arba platinimą areštuodavo, kankindavo, teisdavo ir kalin davo 8—15 ir daugiau metų kalėjime. O vis tik „Tiesos” paklausa nemažėjo, o priešiiigai, didėjo. „Tiesa" eidavo iš rankų į rankas, iš kaimo į kaimą, iš dirbtuvės į dirbtuvę. Ji plito ir bedarbių eilėse. Ji neaplenkdavo ir vidurinių mokyklų.

MEDICINOS FAKULTETE

PASAKOJA

Ir uždainavo. Vieną stro fą lietuviškai, kitą vokiš-

A. DARGUNAS

SKAIČIAI IR FAKTAI Medicinos fakultetas įsteig tas 1781 metais. Tai vienas iš seniausių fakultetų ne tik mū sų Universitete, bet ir Tarybų Sąjungoje. Šiandien skaityto jams siūlome keletą Įdomesnių skaičių iš šio fakulteto gyve nimo.

— Nuo šių metų rugsėjo pirmos atidaryta dar viena — Rentgenologijos ir ftiziatrijos katedra. Dabar fakultete yra penkios teorinės ir vienuolika klinikinių katedrų. Penkios iš jų — Vilniaus miesto kliniki nėje ligoninėje. Visoms ka tedroms vadovauja prityrę medicinos specialistai, kaip antai: profesoriai A. Marcin kevičius, P. Norkūnas, L. Lau cevičius ir kiti.

— 1965 metais prof. Norkū nui suteikta respublikinė pre mija. 1947 metais jo atliktoji stemplės rezekcija buvo ne tik pirmoji Lietuvoje, bet ir vie na iš pirmųjų Tarybų Sąjun goje: —- Nuo 1956 iki

1965 m.

Medžioklė ir eksportas

fakultetui vadovavo doc. S. Pavilonis. Nuo 1967 m. — vėl doc. S. Pavilonis.

— 1962 metais prie fakulte to įsteigtas gydytojų tobulini mosi fakultetas, kuriame met tobulinasi apie 300 — Dabar fakultete ruošia publikos gydytojų. mi trijų specialybių gydyto — Šių metų pavasarį jai. publikos ligoninėse pradėjo — Čia studijuoja 1096 stu dirbti 123 gydytojai, baigę šį dentai. Šiais metais priimta fakultetą, o ateinančiais me 160 pirmakursių. tais gydytojų šeima pasipildys — Siame fakultete dirba 15 dar 139 jaunais specialistais. medicinos mokslų daktarų ir 58 medicinos mokslų kandida tai.

žurnalistas su baltu chalatu? Mes šie<< tiek nustebome. I k. žurnalistą sutikę vienoje iš Medicinos fak. laboratorijų, kur vyko flzioligijos piatybos. .. Kai pasakoja pats Eduardas Juras, viskas atrodo paprasta: baigė Šiaulių darbo jaunimo vidurinę mokyklą, tarnavo Ta rybinėje Armijoje. įstojo į VVU. Po metų, be medicinos, ėmėsi dar ir žurnalistikos, " ' ' Ir te dėl mes nustebome ne tiek dėl balto chalato: mus sužavėjo vaikino noras atkaklumas, kuo daugiau žinoti. Nuotraukoje: vieni iš geriausių gydomosios spec 11 k. studentų E. Dumšė ir E. Jūras (dešinėje).

MUSŲ AUKLĖTINIAI

KLAUSIMAS: Jus su

drg.

Didžiuliu buvote artimiausi draugai. Kas jus taip suarti no?

ATSAKYMAS: Būdamas stu susirgau hepatitu. KLAUSIMAS: drg. Baltaiti, dentu, aš pamenu, Jūs buvote geras Kurso draugas Didžiulis ma mūsų fakulteto studentas, ne nuolat lankydavo ligoninė gyvenau Universiteto ansamblio daini je. Vėliau su juo penke ninkas, Kultūros klubo pirmi viename kambaryje ninkas, tuo metu visame Uni rius metus. Abu mėgome kur Didžiulis grojo versitete išgarsėjusio vyrų ti dainas. okteto dainininkas. Kaip susi akordeonu. 1961 metais sukū „Studentišką dainelę“, klostė Jūsų praktinė veikla, rėme „Paneryje, prie pat upės" ir KLAUSIMAS: drg. Telyčė- baigus Universitetą? ATSAKYMAS: Fakultetą bai kitas. Su Didžiuliu ruošdavonai, Jus baigėte mūsų fakulte tą 1952 metais. Kokie — ■ • ■ - giau 1954 metais. Iki 1957 m. mės egzaminams, dainavome Jūsų Kupiškyje. vyrų oktete, praleidom daug prisiminimai iš studijų metų? dirbau chirurgu 1958 m. persikėliau į Vilnių, linksmų studentiškų dienų. IVATSAKYMAS: Studentiškas čia man buvo patikėtos KLAUSIMAS: ką Jūs norė dienas visuomet prisimenu su sios miesto ligoninės vyr. gy pareigos. Nuo 1964 tumėte palinkėti didžiausiu malonumu. Su dė dytojo Medicinos kingumu mūsų buvusio kurso metų dirbau seniausios Lie fakultetui dabar? ligoninės — I-sios gydytojai mini savo mokyto tuvoje jus prof. J. Šopauską, prof. Vilniaus m. klinikinės ligoni ATSAKYMAS: Visų pirma, V. Girdzijauską, doc. S. Pavi- nės vyr. gydytoju. Ypatingai lonį, prof. M. Marcinkevičių, mane domina plastinė chirur dėkoju visiems fakulteto dės tytojams, kad jie mane išvedė prof. L. Laucevičių ir kitus. gija.

Medicinos fakulteto Fiziolo gijos ir patologinės anatomi jos katedros doc. A. ŽYGAS kalbėjosi su kai kuriais buvu siais fakulteto auklėtiniais.

...Staiga mūsų Unlversi/ tetas tapo pasauliu. Su vi/ sais žemynais, įvairiausiom / šalim. Per jas ir turėjo 1 pereiti pirmakursiai, panoj rėję tapti Universiteto In( ternacionalinio klubo na( rials. Vienas Universiteto ( kiemas buvo Afrika, kitas / Azija, o studentiška kavi) nė — Europos centru. Čia ) ir sustojo „pavargę" gidai j ir pirmakursiai. Sustojo, j atsipūtė ir nutarė atsigerti ( kavos, paklausyti muzikos. ( Kaip ir dera, šeimininkavo / Interklubo preizdentas An-1 / tanas Trinkūnas. Ginkluo-1 ) tas špaga, apsirengęs kaž-1 ) kurios pasaulio tautos dra-1 j buliais jis rūpestingal (tie\ sa, kartais ir ginklo grieb( damasis), tvarkė reikalus ( kavinėje. O tuo tarpu seni inter klubo nariai, matę savo studentavimo metais ne vieną įvairiausių tautybių | delegaciją, visaip stengėsi parodyti, ką moka. Daina vo ir tas dainas, kurias iš moko Interklubo darbo ir poilsio stovykloje, ir tas, kurios lydėjo nuo pat stu dijų pradžios. O kai pri-i trūkdavo dainos, skambė-1 jo eilėraščiai. Ir vėl daina,, šj kartą atliekama A. Ga-. velio, III k. romanisto prancūzų kalba. Patenkinti šeimininkai, o pirmakursiai — reiklūs. I Germanistai G. Krukytė I ir G. Baudza sako, jog jie I tikėjosi įspūdingesnlo va-I karo, kažko dar geresnio, i O kai baigėsi vakaras, pirmakursiams labiausiai; nesinorėjo skirstytis. — Štai ir tapom inter- ( fuksais... — pasakė kažku-1 ris. / — Gal iš tikrųjų čia bus ) idomu... — reziumavo ki-)

į gyvenimą Norėčiau, kad fa kultetas paruoštų daug išpru susių, mylinčių savo specialy bę, gydytojų. Atrodo, kad baigiant’.: fakultetą gydyto jams reikėtų prisiminti iškil mingą Hipokrato priesaiką. KLAUSIMAS: Drg. Trepšy, Jus baigėte fakultetą 1948 metais; dabar vadovaujate Vilniaus miesto klinikinei li goninei. Ką Jūs norėtumėte trumpai pasakyti apie savo nuveiktą darbą? ATSAKYMAS: Pradėjau nuo apylinkės gydytojo: dirbau ckušerijos-ginekologijos or dinatoriumi. Nuo 1956 metų iki šiol esu — miesto klini kinės ligoninės vyr. gydytoju. KLAUSIMAS: ką norite pa linkėti Medicinos fakulteto dėstytojams? ATSAKYMAS: Visiems mano mokytojams linkiu sveikatos, naujų kūrybinių laimėjimų pedagoginiame, moksliniame darbe ir laimės asmeniniame gyvenime. |

Pastaraisiais metais pasau linėje rinkoje yra didelis ir stabilus medžioklinės produk cijos pareikalavimas. Šios rū šies prekės turi aukštą kainą. Koks naudingas gyvų žvė rių ir paukščių eksportas, rodo šie skaičiai: vienas gy vas kiškis kainuoja 19—16 JAV dolerių arba tiek, kiek 60 kilogramų lašinių. Už vie ną 8YV9 kiškį Lenkija gauna daugiau, negu už toną ang lies. Italijoje už pinigus, gau tus pardavus vieną gyvą ku rapką, 1964 metais buvo ga lima nupirkti 80 kilogramų apelsinų. Danijoje už 34 ku rapkas — veislinę karvę. Prancūzijoje 120 kurapkų vertė buvo lygi lengvojo au tomobilio vertei. Lietuva pradėjo eksportuoti žvėriena 1964—1965 metų medžioklės sezoną. Per dve jus metus į užsienį buvo par duota kelios dešimtys tonų žvėrienos. Už visus gau tus pinigus iš Japonijos/ Šve dijos ir VFR buvo nupirkta medicininė aparatūra Kauno medicinos instituto neurochirurginiam centrui ir mūsų universiteto Medicinos fakul teto širdies-kraujo indų chirurgijos laboratorijai.

1968 m. lapkričio mėn. 1 d.

z**/*/*^*/*/*^*/»^*^ TARYBINIS STUDENTAS/*^****>*^*<*,*>*>*^*^*^*-»^»<*^»^»>**^

„Tyliau, nekalbėkime balsiai“ Tai — Rimo žodžiai. Iš eilė raščio. Ir aš sustojau prie jų, nors, pristatant jaunąjį poetą, reikėtų gal kažką iškilminges nio pasakyti — juk vis dėlto šiandien Rimas pateikia reik liam mūsų skaitytojui pirmąjį didesnį savo kūrybos pluoštą. O sustojau prie šių žodžių to dėl, kad noriu paprastai ir nuoširdžiai pakalbėti apie jų autoriaus kūrybą. Kalbėti — nelengva. Juo la biau, kad šiandien pamatyti jauno poeto eilėraštį — joks stebuklas. Spaudoje mirga tiek naujų vardų ir posmų, jog kartais tik autorių pavardes beperžvelgiame... Jaunieji ku ria savo pasaulį, kuria nuošir džiai, atkakliai, spontaniškai, savo mastu matuodami ir įver tindami visa tai, ką iki šiol poezija pasiekė. Dabartinė mūsų poetų kū ryba, kurios pobūdis svyruoja apytikriai nuo P. Širvio iki S. Gedos, o jos įtaigumas — nuo A. Miškinio iki M. Martinai čio. ir būdingiausi mūsų jau nimo bruožai, suformuoti gi liai aktyvių ir prieštaringų penkto-septinto dešimtmečio sąlygų, ir yra tie pagrindiniai laktoriai, kurie apsprendžia esmines jaunųjų poezijos sa vybes: santykinai aukštą me ninį lygį, nesitenkinimą klasi kinėmis išraiškos formomis, stengimąsi neatsilikti nuo nau jausių poezijos laimėjimų, ryš kias poetinių individualybių žymes ir t. t. Jei dar prisimin sime, kad tobulai apvaldyti žo džio materiją pavyksta tik po ilgų darbo su ja metų, tai,

manau, suprasime ir naujųjų kūrybos komplikacijų, ypač ryškių pastaruoju metu, šak nis. Komplikacijų gi yra. Žo džiai, vaizdai, vaizdų sistemos, architektonikos principai ir kt. keliauja iš eilėraščio į eilė raštį, nuo vieno autoriaus pas kitą, bent jau iš pirmo žvilgs nio niveliuodami jaunųjų kū rybą. Ir kartais išties sunku įveikti tas peripetijas, sunku atsekti, kas tikra ir dirbtina, kas — laimėjimas ir kas tik eilinis laktas. Suprantama, tai viena reikalo pusė. Ir antroji kur kas svarbesnė. Dabar ne paprastai sunku surasti jau najam poetui individualų bal są. Visi jo jėgoms prieinami diapazonai jau išbandyti ir daugiau ar mažiau užimti. Iš kyla didelis „priverstinio epigonizmo" pavojus. Ir dirba jaunieji, dirba mažiausiai apie kažkokius „pavojus" galvoda mi. Taip gimsta eilėraščiai. Apie tai kalbėjau tik dėl to. kad Rimo Vaitulionio eilė raščiai šiandieninės jaunųjų poezijos fone atrodo labai or ganiškai ir natūraliai. Rimas, sakyčiau, jau pergy veno tuos laikus, kai iš visų kūrybos klausimų į pirmąjį planą iškyla „Kaip rašyti?" To nereikia įrodinėti, nes puikiai už save kalba forma. Dabar atėjo kitas metas: „Ką pasa kyti" — tai esminis klausi mas Rimo kūryboje. „Ką pa miršt, kad atgytų medžiai, jei šitiems miškams aš toks sve timas?" — klausia jaunas poe tas savęs ir kitų. Aš nenorė čiau to klausimo nei komen

tuoti. nei aiškinti. Visi mes ne kartą taip klausėme savęs, kartais patys to nesuvokdami, ir puikiai žinome, ką tai reiš kia. Ir man atrodo, kad šita me „Ką? .." glūdi visa dabar tinės Rimo kūrybos prasmė. Kiekvienas eilėraštis klausia: ką daryti, ką daryti? Didelė dvasinė įtampa („Nereikėjo tavęs sutikt, ir nebūtų to ge liančio liūdesio..."), gilus šio pasaulio vertybių reliatyvu mo supratimas („Juokingas būna skausmas kaip begalinis ir dviprasmis atvirumas"), kal tės už savo bejėgiškumą jaus mas („Aš lyg vaikas jaučiuosi kaltas už ateinantį rudenį") — tai tikrasis ir nemeluotas žmogiškumas, įprasminęs ir „Ką daryti?". Čia pats ieško jimas tampa prasme („O aš šaukiu, kaip pasiklydęs vai kas, nors mano balsas žino šito miško pradžią..."), ir gimsta naujai perkainoti ver tybių santykiai: O ryte, kai kažkas ieškos, Nepajėgęs užgniaužt pykčio amalo, Mes būsim toli miškuose Ir džiovinsime lietų nuo skruostų, Ir tavo žaislus surinksim. Bet tai nereiškia, jog visiš kai išnyko klausimas „Kaip rašyti?". Apvaldant eiliavimo techniką, kovojant su žodžio pasipriešinimu, jis palaipsniui perauga į kitą klausimą — „Ką rašyti?". Vaizdų, jų tar pusavio santykių, jų pajėgu mo reikšti semantinį-emocinį turinį problemos darosi ypa tingai svarbios, nes nuo jų iš

sprendimo sėkmės priklauso, ar pavyks įkūnyti esmę. Rimo eilėraščių vaizdinė sis tema — savotiška. Piešinys paprastai štrichinis, be deta lesnio išieškojimo, su aiškiai paryškintais svarbiausiais bruožais („Prieš dieną paža dino žmones pūga, kaminuos užakusi", „Jau sustingo me džių sakai, ir pašiurpo lauki nės lygumos"). Dominuoja detalė, nepreten duojanti į jokį paryškintą spalvingumą. Vaizdinio plano seka apspręsta semantinioemocinio turinio ir paklūsta tik jo logikai. Bet kartu vaiz duose daug tikroviškumo. Visą šį audinį cementuoja autoriaus santykis. Susidurda mas su tikrove, autorius at renka kai kuriuos jos reiški nius ir, kurdamas menines de tales, ne tik betarpiškai per teikia savo požiūrį į juos, bet ir nuolatos stebi pats save. Sis introspekcinis momentas ypatingai svarbus, nes tik jis ir jungia visą eilėraščio fak tūrą: Ateini Pro nejaukų švilpesį Iš pievų, rugių ir vasarų. Mano didelė baimė, ar sutilps ji Troboje su mažytėm pasakom. Toks kūrimo būdas duoda talpią, šviežią metaforą. Kad Rimo eilėraščių forma būtų kuo nors ypatinga — ne pasakyčiau. Jo poezijos esmė vienaip ar kitaip įsikūnija pa prastuose, nesudėtingos ir įprastos formos „eiliukuose", kaip pats autorius vadina sa vo kūrinėlius. Ir norėtųsi, kad tų „eiliukų" būtų kuo dau giau, kad vis pilnėtų Rimo eilėraščių sąsiuviniai... Petras SKIRMANTAS

RIMAS

VAITIILIONIS GATVIŲ KIRTIMAI Tyliau, nekalbėkime balsiai — Negalima medžių judinti, Sugėrusių anglį ir rūką kaip rudenį. Atsargiai — tai medis, Tai lapų kritimas.. . Rausvos šaligatvių rūdys — Kaip tylūs kirtimai.

(175-OSIOS S. DAUKANTO GIMIMO METINĖS)

Papilės kapinėse yra kuklus Lietuvos Lomonosovo — Simono Daukanto kape lis. Sis kapas mums primena, kad reikia saugoti ir branginti savo tautos kalbą ir istoriją, tautosaką ir meilę savo kraštui. Pirmadienj Lietuvos istorikų, literatų ir kalbininkų būrelių nariai bei dėstyto jai susirinko į Kolonų salę pažymėti S. Daukanto 150-ųjų gimimo metinių. Stu dentai išklausė vyr. dėstytojo A. Kaz lausko pasakojimą apie S. Daukantą — žmogų, mokslininką, istoriką, literatą, kalbininką, švietėją, kultūros veikėją. Išklausė doc. L. Saukos jrašytas Į mag netofono juostą liaudies dainininkų at liekamas dainas. Studentai skaitė S. Daukanto kūrinių ištraukas. Doc. L. Sauka pakvietė pirmakursius tęsti geras Universiteto studentų tradi cijas — vasaros atostogų metu rinkti lietuvių tautosaką. R .ZAKŠEVSKIS Mūsų universitetas gali didžiuotis iš ugdęs daug garsių vyrų. Tarp jfį buvo ir pirmasis aktyvus lietuvių tautinės garbės žadintojas Simonas Daukantas, visą savo gyvenimą paskyręs „dėlei nau dos vientaučių". S. Daukantas gimė 1793 m. spalio28d. Kalvių sodžiuje, Lenkimų valsčiuje (da bartiniame Skuodo ra j.). S. Daukantas, baigęs Žemaičių Kalvarijoje keturias vi durinės mokyklos klases, 1814 m. išvy ko, sako, pėsčias į Vilnių tęsti viduri niojo mokslo. 1816 m. įstojo į Vilniaus

universitetą, pasirinkdamas moralinių ir politinių mokslų skyrių, nes tuo metu Universitete atskiro istorijos mokslo skyriaus nebuvo. S. Daukanto studijų metai sutapo su pačiu šios aukštosios mokyklos žydėji mo laikotarpiu. Tuo metu, istoriografo L. Janovskio žodžiais tariant, „nebuvo Europoje minties, srovės, kuri stipriau ar silpniau nebūtų atsiliepusi Vilniuje". Todėl čia gajos buvo šviečiamosios epo chos idėjos, o jaunimo tarpe sklido ro mantinės nuotaikos. Dėmesys krypo į atskirų tautų gyvenimą, į jų praeitį, į liaudies kūrybą. Vilniaus universitete tokias nuotaikas skatino žymūs to meto istorikai J.'Lelevelis ir I. Danilavičius. S. Daukantą ypač žavėjo prof. I. Ona cevičiaus paskaitos, patraukdavę klau sytojus vaizdais ir karštu jausmu. Su to kia pat meile ir karščiu vėliau rašė pats S. Daukantas savo is orinius darbus. Daugelis tuo metu skelbė, jog lietu vių tautos jau nebėra. Net S. Daukanto bendraamžiai lilomatai-filaretai, sudary dami anketą apie kraštą, rado Lietuvoje gausybę tautybių, kaip antai: lenkų, ru sų, žydų, totorių ir pan. Nebuvo ten tik tai lietuvių. Kylant lenkų nacionalinio išsivadavimo judėjimui, jų vadai stojo prieš bet kokį lietuvių, kaip atskiros tautos, paminėjimą, vadindami tai išda vyste. Ir štai tuo metu S. Daukantas ra šo savo istorijas ir paskiria jas lietuvių liaudžiai, kad ši susiprastų tauta esanti, kad ji savo „būdu", kalba, praeitimi ne tik nenusileidžia, bet ir pralenkia kitas garsias tautas. Taip atsirado lietuvių kalba parašyti „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" (1822 m.), „Istorija žemai tiška" (1838 m.), „Būdas senovės lietu vių kalnėnų ir žemaičių" (1845 m.). Iš jų visų tik „Būdas" tebuvo išspausdin-* tas S. Daukantui gyvam esant. Medžiagą savo istorijoms S. Daukan tas rinko, dirbdamas Rygos ir Peterbur go raštinėse. Peterburge jis galėjo pri eiti net prie Lietuvos Metrikos. Čia jis ir parašė visus svarbiausius istorinius, tautosakinius darbus, išleido net mokyk loms vadovėlių ir populiarių praktinio pobūdžio knygelių: „Parodymas, kaip

apynius auginti" ir kt. Jis parašė ke liasdešimt lietuviškų knygų, keletą jų pats savo lėšomis išleido. Bet už tai S. Daukantas negalėjo tuo metu laukti pagyrimo, gal tik bausmės. Tai ir dirbo tyliai, niekam nesigirdamas, pasirašinė damas vis kitomis slapyvardėmis. Visą gyvenimą savimi mažiausiai rūpinosi, vis dėl kitų, liaudžiai plušėjo. Taip ir mirė 1864 m. Papilėje skurde, beveik visų apleistas ir mažai kam žinomas. Reikšmingiausias S. Daukanto darbas — „Būdas". Tai — savotiška studija apie lietuvių nacionalinį savitumą, ste binanti ir šiandien savo įžvalgumu: taip tiksliai apibrėžė rašytojas daugelį lietu vių charakterio bruožų, kuriuos turi ir šiandieninis lietuvis. Parašyti „Būdą" galėjo tiktai žmogus, išaugęs valstiečių šeimoje, išauklėtas vienos iš tų papras tų lietuvių motinų, „kurios geba savo vaikams darbus bočių prabočių pasako ti", kurių dėka „kalba, it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja". Tos motinos ne tik kalbą, bet ir savitą būdą išsaugojo. O šiuo bū du lietuviai toli pranokstą kitas tautas. Ypač taip buvę senovėje, kai lietuviai labiau už viską laisvę vertinę, net mir tis neatrodžiusi tokia baisi, kaip ver gystė: „...nesgi visados godos vyras velijos noris šaknelėmis misti, jeb tiktai liuosu gyventi, nekaip šešku būti, sve timus kiaušinius gerti, vištas ėsti ir tam siame urve smirdėti". Taip S. Daukantas stengėsi atgaivinti tautinės sąmonės jausmą užgesintame Lietuvos valstietyje, kurio tuo metu be nuolankumo, be su sitaikymo niekas daugiau nieko nemokė. Jis buvo užsibrėžęs uždavinį papasa koti apie senovės lietuvių laisvės mei lę, sužadinti lietuvių baudžiauninkų pa sididžiavimą protėvių darbais ir gimtąja kalba. S. Daukanto senovės idealizavi mas skamba kaip antitezė baudžiavinei santvarkai ir carizmui. Jis mylėjo gim tąjį kraštą ir norėjo matyti laimingą savo tautą. Todėl Tarybų Lietuva ir ne pamiršta S. Daukanto, „pirmo iš tarp mokytų vyrų", anot užrašo ant jo kapo Papilėje. L. P.

f S

Tyliau, uždarykime langus — Suskilo stiklai nuo lapkričio, Nuo lašų, nuo šakų, po kuriom Šią naktį žvėrys ateis Pažiūrėti į dangų Ir nukrės surūdijusią vasarą.

* * * Juokingas būna skausmas Kaip begalinis ir dviprasmis atvirumas. Ir svetimi d’evai, kuriais nebetikima, Jau tavo balso dūžtančio negirdi. . .

O aš šaukiu, kaip pasiklydęs vaikas, Nors mano balsas žino šito miško pradžią, Kelius, kurie išves į pelkę pamiškėj, Kur gličios liūnų žolės baigia pūti. suklupęs girios nakties______ viduryje, aš savo dievą J Meldžiu, t . __ .. ir________ _ __________ I-. ■ ■ cz ■ i c ii ■ jį ii _ Sugrįžusįi ic is nm erų buvusių, — amžiną ir M>*ili.«. gailiai silIpną, Netekusį paminklų ir bažnyčių ir todėl Tikriausiai už mane beklūpantį mažesnį. * Aš užsimerkiu, ir geltonos žvaigždės Prieš mano norą siūbteli žemyn 4 Per juodą dangų, langus ir akių ertmes, Nes nebegali mano dievas visų dievų valdovu būti. *

* * * Aš sugrįšiu baltesnis už sapną, Tik tu lauk, tik prašyk, tik sakyk,

„PIRMAS IŠ TARP MOKYTŲ VYRŲ...“

3 psl.

* 4 kad man reikia pareiti, \

Kur pritvinko dangus nuo žaibų, Kur ūži re j o žaislus prie takų, Kur nuo darganos slenksčiai šlapi, Kur už durų per naktį verksi, Ir pašiurpusiais medžių kamienais Vėjas blokš į šakas šaltą liūtį...

Aš sugrįšiu juodesnis už debesį, Aš sugrįšiu baltesnis už sapną, Pasiimsiu tave nuo akmens.

O ryte, kai kažkas ieškos, Nepajėgęs užgniaužt pykčio amalo, Mes būsim toli miškuose Ir džiovinsime lietų nuo skruostų, Ir tavo žaislus surinksim. Nebijoki miškų vienišumo: Mes palikom jiems šaldančią ugnį žaibų, Kad lig skausmo sušalę arimai Dar sapnuotus ties saulių laidom. SODŲ ŠEŠĖLIAI Neieškok manęs, tėve, niekur, Aš būsiu negrįžtančiu rudeniu. Už balto ledjūrio viesulų Mano jaukūs miškai parudę.

Išplaukia geltoni burlaiviai Lyg naivūs sapnai suaugusių. Kaip žvaigždes nuo ledinio jūrvėjo Visą naktį išsaugosiu?

Ten sodų šešėliai kabo, Užmigę tarp lapų pernykščių. Aš dar grįšiu prie tavo kapo, Prie išsekusių saulėje kryžių. Netikėdamas pats, sugrįšiu. SVETIMAS DŽIAUGSMAS Nereikėjo tavęs sutikt, Ir nebūtų to geliančio liūdesio. Nereikėjo tavęs išvežt Ežerų geltoniems laivams. Ir jau niekas beržų neužstos, Jeigu byrantys lapai išgelto. Ant baltų tavo medžių šakų Kabo rudenio debesys nykus.

Nereikėjo ateit iš toli. Ir nebūčiau toks svetimas medžiams, Ir nebūtų naktų migla Užkritusi mano akių.

4 4 4 4 4 4 t 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4

4 *4

4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4

... O paskui skambins kirviais vyrai,

4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4 4

Su auliniais į girią išpėdinę. . . Ir tik musų dar pušys gyvos, Ir mūsų miškai dar mėlyni.

J4 *4

Ir sniegas dar baltas žėri, Virš medžių mūs džiaugsmo pilnatys, Nes aplenkė žmonės ir žvėrys Tavo pėdas vieninteles.

4 4 4 4 4 4

Jau tas pats. Neužstos, neužstos. Gal tik beržus pavasario lietui. Gal nebūčiau be saulės laidos Su šalta naktimi išsilydęs.

NAKTŲ PILNATYS Tavo vienintelės pėdos . Virš tikro nesutrypto ryto sniego. Prieš dieną žvėrys išbėgo Iš balto pusnynų miego. Prieš dieną pažadino žmones Pūga, kamienuos užakusi. Juodos durys baimingai žiojasi Priešais vėją, pučiantį naktį.

lll£l Al

1109 JN s?fl

VJLSDH SID1V saiHoiMvaaM

p ęj opyn -dei sp§Į suaaina snuejp$

eq\piPA oąnĮjį

sraiazvpj r •htĮBBjad tujĮĮnd Bnup jbp ojįįAi in( -ĮĮOjBuy ĮnuauajĮ h[ jį suiajĮ -UĮtriĮJĮUĮ) „OĮSJĮOJM" suiauoid -uiaą soj[Į]qndsaj atuijĮuig •():£ — njBĮĮnzaa „nsnBS" sauAjBunj olaurrei jį įbjįsįu -OĮduiaą įbjjįįį apigzns sauoĮd -tuaQ '„tųoĮiv" ounB>{ jį diBiĮ auiJĮasau )Bd Bįjįoį o^įįįsį sbĮ jį nBĮOBj 'sauotduiaą sojĮĮĮqnd -saj saĮjd aĮBStad įiuįBAįįsįb „suibįįeBjįs" stuatĮon oabs olaj -ou sajaiĮnBlg '„nutBiB^" hų -llBĮg ns OJĮĮIĮSnS SaJĮUĮUĮĮJĮUĮI ..OĮSJĮOJAI" 'buaip feĮOUBJĮdS ■feSnĮJĮ hĮ3ĮB3ĮJB JĮ feBn hf zn suiBuauajj stuaiu

•SuĮituig ot>isjaQ ouof auiĮsX>iuBidB jh>[ 'Įa -nSneped Į BuAuaza solnĖi -saug ’luiBJiBtiĮd ojnquBM ‘S3H „saisAaneup hinej,“ oud SJluęjUBJ>lBd hĮg>inJa šia SBjnjgJBju siBiiaji b>inqndsaj hliuj staisuni oiajisjOAtun o^suim ns siak? s?jsX3nujp SJfAAj sttu -ouaip OI—i oijiujĮdisT ^•4 <•« • A. 'o •aqnĮ^ oppsaaA -lun [Ba oz I IX oįsuis -?n pnBAX[BP ifauujuON as -3DTI — ofgjuaAg suapnu. saipnBH btAnjaii atauiA -ouas šiBjĮUĮUtuAioijBj>į ns niJB>] auiisnBAA[Bp 'nidB>[ -pd iub ‘aręjUBJ>iBd ssijom •felJtS hiUB>{XH 1 sęuiBJiuaj > IBA 81 P Z oi3U>idBT ; iinisaw3a njLsmni

-nns sbuiįuįBAįįb sbįsubįjoB — SBtUĮJĮaĮSBd hĮUĮĮOĮJĮnB SBJSJĮnB sjįox ’SBUĮadonu ojįįAx snBf -ĮĮOĮBUy 'OJĮSITĮĮAI si OĮSnjĮAAJB iBiuasau 'OĮjauaj) 'hiuoiduiaa soiĮtĮqndsaj ‘htJĮUtUĮiJĮun „OĮSJĮOJAĮ" OfOlnBU JĮ OJOĮBg S ouauajĮ otsnAnq sgapip įbx ■sniĮEpaui osjĮnB htuoiduia? ii snpjBA hfojauiiBĮ hĮqAuauiJĮd oįuįįjįuįi „sįjįBįbz" agq OUĮJ -JĮĮlĮSZn SąjĮUĮUĮĮJĮUĮĮ „OĮSJĮOĮAI" hiuAiBunj hts od psx o:£ — ofaUIĮBĮ „SBĮSJĮOJAj“ apotjad aiuBfBJ)UB jį ojįAa alajs^ĮB

juvaiA r

suinjd reizpjtsonu ji sjĮnBĮ BpssiA hsnf reiAn; -SIĮ IBItnjatA JĮ ĮBĮSnjBĮĮBą Įl[ -SĮĮOJg •ssįsįausaAS sbįs sįįjį -AjĮUBjds 'ĮBSnBjp 'snl ji suiįs -SS3}SĮ bpBZBd OABS pB5Į ‘3111 -ĮiĮĮĮ jį smjĮĮĮd 'snunBBjAi ’snu -ĮĮUIJĮ2 ĮjAlĮUBĮdB feĮJB^ feUOĮA 9U JBp StUOfapBZĮJd SOJAI •afA^n auiBj ouiįabzįubSjo soį -jįAaoįs OĮSĮĮOd JĮ oqjsp SOJBS -ba Įap niaiĮtuo'SĮ ouitunBĮuiojĮ iaq aqAAopBA ojajĮSJaAiufi ns sįįjbį ofapBzrjd įau jį hųAjnjs aĮjd fejĮIBĮ t fejBSBA ĮĮOniZBA -įb hsntu asBJd sbaopba oįjįtj OĮtnqAjB_L Įsoindnj 'auiaijd įbjoS snui aun^Į 'ĮntĮa^nBjĮ inĮJOĮJĮOlIP soįhA^įoui jį ĮnA -OPBA OĮiĮn OĮUĮųAjBĮ aUIOlĮBS

SBpZĮBA SnSBUBJ 'StpUĮjB saĮaj -S3ĮĮB hĮJĮUĮUĮSaijd t OABpsnui -įsjb sįa ĮBĮĮOnuiBiĮ įjoniBnuis iųjnjĮ 'ajĮBUojĮĮaj auojg 'ba -OJĮidaj BuiBay 'BfB^suĮZBjg nuBĮiaAg aptBZ ĮBijĮind ąsd^ ‘SĮtUOJĮBJB „OIS^OJ^" SĮUIOlB -įbjs ofaptsBJd sauAjBuny ■„njaĮiy" ounB>i ns ĮBAO5Į įbįįjįbjįib saBnBJp OABS &PIS5ĮĮB i apaAst ajĮBAiajBji Bt!J°S aUOĮĮdBJĮ SOpUBUIOJĮ „oįsjįojai'' įuaipBjsas fejiaBJd •„SBĮ -STOJAI" BpUBUIO5Į hĮJĮUĮUĮĮJĮUĮI OĮaiĮsjaAĮUfi hsnui jį oCoaojįsį 'sbįbuįj htqAuauuĮd oįuįįjįjįj „oįjįBįb^" hĮdĮjĮtĮųndsaj o^Aa jnjĮ 'asoniĮnBig įjsįbz &siax

hpjĮsonjų •įPįAaįb nBiuzBp aiaiAJĮ 'SĮUinui ns ojį -os jį }aq 'OABUĮBp IĮ!) au !e5i -nuas -ajsjĮiĮSĮsau ĮBlojuaAAg įbSįį JBp 'aiajnuĮĮd OAnq įb8 -U JBp aiBs opaauojĮ od o ■sauouiz siuinui ns a8 -nBjp sniouBfonuĮBp jį sniouss -dAsisaq auiajBui ĮuiBponutep BpBJĮ 'Bja8 įbubi OAnq suinui O •suiouĮBp hsnui ajBjud ĮBĮUJBp 'afaĮBS &3ĮUĮJĮSnS ’ĮS -įa atf -hĮAniaiĮ gnsp buoaAS auiiBjĮ hĮjpid auiBuiĮiajS pbjį 'apojĮSBg -snsiA ająjjfzn B5į -rajonu BjĮSĮAjBunBl ‘įįbaz nstą -BĮ '(ĮBJĮUĮUĮUĮBp 0U JUlį SOUl) souįbp souiBfonuiBp hsnui SOĮJ -njĮ įbx o[aquiBJĮS įbįujbp įbu -B[au JĮ ĮBQ ĮBĮSĮjni OĮalĮSJBA

-tupi 'saui jį ouioabaAįbp ajiao -UO3Į ‘hĮUĮJĮOUI SOĮ-SĮA5ĮOUI SS) -aui-8 hun8bjai ag ĮaqJB8 oro -aui-os SfMlA sbįjįjįs ‘sbjbjį -ba osįAa! asonureu sojnnnjĮ jnjĮ 'feuiĮBJĮ hunBBĮAi i auiajĮ -nBJJBd UBĮĮ8A O 'USĮ ainoAnų ns[ ' p oiĮBds 'tuaipBjsag snunurjĮZ snisonuas HAjĮUBĮds auBuins ĮBĮSĮjn) ojaĮisjaAĮUfi ■auofBj ouipjBO 'afof -ĮjojĮjaj Hgx soĮisnjBjĮBg s&j -saptssr SBUITBJĮ SĮg ĮBUnUIJĮ^ Įusauas Bnsp Ijįub jbp bj^ •sbuo[bjojjįįui sąutjsos hsntu U3ĮA au SBUIBUĮPBA SĮBUĮJUIJĮ2 pB5Į 'ouįz įsįa au 'jnq jn£

SBfasiaj hqA?JBA -jAa SVJISNIOdilH V

— ĮPJĮJOABJ hqA?JBA O ĮBIĮĮP -aui — Įjajj 'ĮBunotnajera — įj -jus įbjįuįuįiuibB oxnq įsobįB -Ofpd auiAiĮnBĮd sopuBtno>| hSĮĮĮBUIOĮBUI --- afOĮ?aj) 'hjĮĮp -atn ojįįį a lojai a afofojjuy jai JĮ SBiĮnjg H ?WQ,ABUop3pg •y ‘OJĮBJBązĮA ’Z Ibįjbu s^uįj -1|uįj sojĮi[qndsaJ pnAB spaįbus SOĮJnJĮ BPUBUIOJĮ hjSĮUlOU -O5Į3 OABtnjĮd afojĮĮjaĮjB alofoA -Bubi :soifB$ ojjods sAjj OAnq afouiPjBojg sbuAįįjba sauij -ajĮniĮBjdJB) oabzįupBjo jaqJB8

nt?B

fejĮSĮĮSun;

•SBjagniĮBj sojuipo — a[oj?aJi soupipaj^i

-)uy

— alojajA

afoJ

hjnpi oiapuioAĮ ouijunBl

-IUOJĮ O[OAO5Į§! SBĮOIĮniĮBJ SO5ĮĮU -BIĮOOUI

JĮ

-opįbBiiu

SOIĮĮĮBUiajBJ^

hųAjJBA

:sįb[

hĮut[aĮĮ|q

dsonunuiJĮZ

-n[ odpj ajf -ĮBiĮĮĮBUiajBui oa •„sas BAAįBP ĮBĮSnBĮJĮįĮSBUI BSOJJI -p; sęuaiuonsiA jn ‘sasp; oa -es zn uujsoAo^ jį seuaiA die>| •ĮU1Į) LUĮsrjq sauj jaq -sejajb hsntu -^pns Bugdan oabįjbjs ppiraui OĮpatn-os SfHIA „s® ĮJOJAI" •lApjejj įseibuajs ai( nbaj,-OJĮ hf jbj-v hĮajA i?ĮJ|Aja>Į jįįj SBqnĮjĮ ojjods jį SBjajĮUJOAĮ :snu4s>jpA so|pejįsiuitupe Otuojn ‘ijnq hjĮiiĮnBĮd bįsiibįs ouiinnBfuiojĮ ojajiSJOAiufĮ efon)uaujo>f diej ’ojajisjaAiun 5! seuuuĮpsed ejsdjo ieiJn>| -npB Įurapain, 'ĮBjSĮuiouoiĮa •>įn(a eui;azo?g ąjeu „eįa;is -jdAjun Juijejôtuap zn jejuap -n;s*‘ soi peziuebjo ‘ivjbau >114 rąuapnjs ojajisjaAiun £E O8fr£4 S! neioojded aiô; so>| -paiuv sęujisisey -ntuisne^ mįuįsbj ns e« eiajs aip -ba -o>| jjsė; ėzAjisea pjuaprųs 'opjisudAiun 5! ąpcujj hjuapnjs 0£ ’intu -sp4 ejonpjad jį epn^ęaue oa -nq hjuouų: aidy ‘Siuepq •hpaA ajssa snl įbĮuos draJĮ -i’ĮAsneijĮ“ :o>Įes s!r -fe-j'Zz -qon[ pe>| — eujue ‘Įsesueuj -oįd stueuoo o>jqedau pie>į pv>l ‘ĮjuĮ>(jiej! įuou serojX>Į •y) „iseiuo>ĮOLu ui sįjubuįiu -pu o H 01 'onuąuj se;uĮp>i nei ■oj onu osnBĮjĮĮJd rex — -s>|UĮ| >|!1“ peq ‘kuauio įuj -ouj afo>|ou4ed soîjauijiuy ejsdijsau eAO>f hf *sntuX>|eszn ^JUBUĮJĮĮaASĮSJB fe Į -epaunj — euiuid :iuobX|bs' g ouooejuod srųdejs npuep>|AA teiupuaAed opiis.iaAiūn ęajjd Įjoni?nqBd jį hptA t ijiat jsp •wĮe>|!eA np >įį; hsntu pe>| *jej ns snj$>Įod ui snfouies si|o>į djeyj *seuį>| — se>|ieA sėj? sobXu>( soi$ ji acuoûiuej feAO>| oppeud pjuapnjs nBĮoadsns jy -nĮcnjĮnBjj onj -ab t -au; še>| a[X|nesed pe>| ‘oęėj A2D o>i!4Ud '„araoABpgara jį njB§Bd nvJz ■jis įbjs bjsjį A asį buouiz oubui s.ųęej^Įei ‘jua;ad“ :euoiu2r jeqef sijjped sje>|ĮAepęj nipę hjuapnjs araoABpuĮpBA įuįsįiu niupsnepos nš oLUĮAėjpuoq ‘nBĮJOJJĮnpuOJĮ BJSUIBX — nĮBAajj ns h[op3tra jį hiiiz „jseM-intu?n ęe -bj Įjįoj sąra afęjšAunef įjAž oi uj ‘„ajodojnj ajoiOASieT’ :SĮ5Į?ĮJ :n>Į§ie se^s.iĄ“ :o>jes nei|eb -įba nBĮjaĮ BjĮtiaj į3įbj 'įjsBjį oquip hpLU ipbnep a|jag -Aa SBunsf Buiaijd sneuojjĮnp -ed 'hĮ>,Xs b[ eujade -jad BĮ5JĮ8J tjn>[ ‘nįpAajj ns •sieiojonąjep ns j§Au dje£ ’buo|o>Į hLUĮq|e>Įs >įui|de hĮOpgĮUI JĮ jsp ĮjapĮJd dĮBJĮ -uojĮ auojad oįouįaojs aug o>pe|ed ppnu apag -huojep SĮLuoqiejbde Įeji^ėê ‘OJĮJĮ -iuj feqn>{ ęapd hjpojOAOJd OJĮOIU ĮjAjBpBd niĮBg SĮ)ai|Įd sėęne>|Į lei^jeius §1 seuaiA jį sjeiuįšne|>| so>| ■au gB ‘SBraBUĮJĮgJĮA nBĮAHu3[ -įjatuy huAioi šefęjejed oi?p hinq SĮf PBJĮ 'JĮ ‘SĮOTOUĮZBJ -aua>4 ojuapizaud sėAnq ‘apaa ns SBSBjAd 5JĮJ dĮBSĮ SBUIOĮĮJĮS se;|opy eineAopeA lejpajoi •SBuiaz jad bjA u btu sbj uad ueiu į( sneęjjA si ‘eueb SraBfOjljĮBJĮS Btį ■ĮĮgUOAįt įbsįa ueui epzei soiaede $i BAguaĮau afo3Au>i al'OĮg sranra sęspx ’sApzAAed sis opojea -Bjssd sis ubįobj ‘nfojĮaa — ‘lub>| ‘au“ ’soĮjede ęi fepzei ų oijn>[ 'snfOABd įpoįŠ bįj o“ ‘eqjjp ep ie»o|A}sęp eitoji hJOĮZ -neĮd euĮia>Į sefęAepued ’eôb •sopu afoSuBgt SBunraon a o?bj -edtuo>| soisnofy jį „jseuidnj08 — ajsjĮns auiBjutjdas jį ooi -I! sau ‘eiue>juq iesiA au tuef — ‘„BJSJĮldĮSJB ĮBJĮ0J3 JĮ epzei zėAnjonpjed Į ejzlub in!?puBj>Įs BjĮUĮjati siuiouizbj sieąuapnįs apj. *oupd hu — auiBjsas 'ožį — auiejjĮuad SĮf -fepzei ojjjdĮsnu snbotuį -a|op *ujtu pQ sntuX>|eszn ąsoj ns JĮĮJ U0ĮA SB»BJXįi -njaui 'Obl — aurejjĮAjajĮ 'OOS — -Įuo;euoqej snj>įipe zn euneb oiųĮBjĮod ožruĮUĮjnj jį 'jub! •„feuaip fej -onfipnjs jį 'ĮUBjsęp jį bjA auiBiaajj ‘ozj — aurejjuB 'hj pniujpĮAs hjuapnjs tujins įb; -jue se>j sn;ue>| np od nĮ^jaA diBj, eraAjĮBSdB arasuetA sop bA| ‘hĮuejop ouopiiiu jopiA -oįz 092 ajsjĮnB auiButnj — -de J( •Į;X;jeA uaipse>| — „I>į!IU0>į paipunf“' efioBJod nBĮJĮBJĮS — ‘„B5ĮJBAJ Bf įĮBĮJBquiB5Į h.iosadnu bnep uad h;Xuepns -BJĮJĮ -uo>j ‘im^pzAABd -seubnp os •feraOĮBAĮjd BUJBUĮJĮgĮB SBJĮ ‘IBĮ ie; uefl •ne(o;XpXb oqeję ‘au n8au ‘BĮJĮĮ3A nniJdtjs Jt ura snf ssd B[onuĮB3Į sa!M — ->jne sluoįį — sepfSJOAiun sol ‘au“ — „ifeuajp VuaiA>|aĮ>j -ĮraępĮSt nšiJaS BČĮBjSBd bjAj -!qiun|o>j’ -feupd aide ėįoA|eb rhĮjooiaAS oia -od OĮUĮznĮ? ajeijuBAdeau snf -Bpnd o>p!>Į dJBj 'BjįAįbp tJn>{ epesiA piSĮpiĮdeN •snisî; -nqsatA i isBidiaj^ sBjsijnx jbuy“ •oiuĮznię oisn>|njqĮsnš jaq ui pdAu^ apiisuoAjun otux>i jUBjšęp ‘įbuzbp dtBjį“ ;e)dĮ>| ;ue Į|nb sejuaioed 'ob -olų aide Bq(e>| įbį>|$įb sipp (siu -jĮsns ‘auoi|e}eq sojjeêd Sįoa -B>in f ?ĮJ9A JĮ hĮgaiIĮOA įt) -ns soqAuex hAojšje ouobe; -aijd steâipe ‘sejuaaopjeAĮud „seunbij -uad ‘hfpBjodJO>| ‘h>jueq ‘htu ui sni3ie>ĮS aide jį seje;>|ep sejosoi;; seua;/ -jį; hjujeAĮ £; euiai fef Į :stuof nraopĮ ui ėuis>|UĮ| se>Į >ĮĮJ“ (arAuauinu suibijubjįos auns -ilspA so>|Mau4v SLuąuj;bunr seieiĮiaA oueraoi-j oiuanBĄ -qia>ĮSBd — aratsoAĮBHns sąra nijeis“ •up ogogepad jį ofojutJBĮĮnd ebuąja^BJBtp eueb ėqAje; JĮ 8UIĮS0AĮB3 ‘feraX>Į6SJB IJ :teje;|nzaj ebinsĮa; įjsbj opiĮSJdAjun sopqiun|o>{ -od sojĮUBuiajera snuraK? — -SBJ ‘nBlojAjiejĮS 'jjXpuBqBd) ė>jXAed uief fe}ue>| lį pe>j'‘sėb BUĮBJĮ hĮAnjap apOJĮSBd ĮBĮUas •snsauajuĮ O|epde>j ofoiqtuB;s Jh>Į!eA aloraiaę -ni?pnu e>|unęns jį a(X;bX| x -au hf gi buoįa soŠAujį sojęu AVf eujb ;ed dje; sjjn>| ‘fep; >Į3!M 'pasas lun, seuaiA>jai>i ėpieu Į rųęjjd opoj ne;iebed -ĮUI nBĮpgJĮUB BJA JĮ SUIO»UBJS -iluo>| hfęjBjBd uep un; sezp ‘ua; !Jni? ‘ūaę ĮJniz ‘so;ua| -ed sraoijĮoj sra?ušaĮO) ?jįb3 ui ‘sriuns [>ĮUad alouiia; -g’ -ė|o>( seuaiA>pĮM -afoêjl hu euia sį§ *„x rscj >jub -ap;>foa h;|ouq puesa ‘eqAjė) jĮjseudns ibį die^ -feuaiA od oĮjd tqjBAS SBraBjUBJdns sbįsjįou! e(onĮ|OJ)uo>Į Įf -įlaiĮieų ouep seuaiA>|aĮ>i ‘sni>ĮęĮ>Į siuj 9ao? -ęuied *en“ .‘hiuiôtu hjsneiu o ’BjsejdBd jaraonsĮA — bsoįj -d|Įs ? į uieuaĮA o>jes jį’ fabX| pe>Į 'ĮJUĮUOUIfeSĮSf UlBUaĮAJĮaiJĮ -ns *aojd 85 — ebie^si oįs>įoiu -nu snuns np ui lĖAęj na Z afoįuai oęeued sefo)X>|6|/ų epnpbaiĮAud euA sep^js ĮĮgpBd 'n>pC[Bp ■ nlonuiojsap IS=ZXZ bpbm i •febXu>| feSĮA 14X4 feuiĮunef Įjuiraopns nBtjsjĮUe -uaAjun ’hiuapnis 08V*£l !so>1 nuoiAinH ns ivksmiha -ie>|sjad :soboiueud sojįh onu on>[ nųjBAs !Bqeq 'h3Xu>Į -oui aso[MO)Įpne op •asopjsieA S0MI13KJ.IHV IHni'dS eizpjopedu eboLueud |§ — ej? SCOĮtJBUiajBUI SOĮSOĮraopf B?BUI asaupbunp tiisneiuas ęj seuaiA -aj) ‘ie>|Į;eLua}eLU >įį) au sis -au SpojisBd bjA afAĮneseg — sėpiĮSJdAiun sofptunioyi •„hiuię •bueseA uį lueseAed -nei>Į įjap aji|Bbau ib snf ‘nėr Į§ apiĮSjaAiun sopqLun|o^ oj A jįouj auod ‘ jog “ :ei>Įneuj ą>ppuĮsėd iei?dJ>Įuo>Į eao>į -uad sXuį>įouj seuaiA Į( eip hjuapriįs rreiįebed 'sofĮDeu „• • -np o ‘aduie>| auiejij šniu'ię -)suou4ap olųippęs ę>ps in>Į -nei>Į np nis?ped je nbiaf' ‘ėj -sėd ’ÂSjeĮ oizpoz ?n o[oao>į aip •jejuapnjs oi|>paa opnfns h p tu hįjnp»| od ’teLUĮunef sojĮJdLuy sepueuĮpnuf ‘setu -a|qojd seĮsnei|en}>Įe oAepA; -sueAS o>ppond soAe>Į eud jej -uapn;s ajsaicu ouoqsuĮJ9 sįe; -aui sjei -tu 0961 eiâjs so>į -ejęi OLUjfępnf aiueupĮA feue>Į .itiiiiitiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiHiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiitniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiitiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiitiiiiiiiniiiiniiiiHiiiiiiiiniiniiinin ęaud jį VpnedsaĮjd ėuiseu ‘SĮjaĮĮjĮjnji sbuio(į -onuiBu soJnjĮnjĮ ojsaĮui soppd SBJĮUĮUiuiJįd soųApĮBA -snjaui •feųAjĮĮJĮ hj ąjBJnf §aįjd — sA;dAj>Į soao>į įap siNoani 'M sobu|pnq Įnuuįrąpnf h|uapn;s jį snĮjojĮzodraoiĮ ajde sįuioj ahĮBq fejOJĮSJOAĮUfl ĮBJĮOJiaS -IBiJi o [a§aĮA „ajsAunBf" jgji OĮStĮora snisnf^BJd ?n ^jįbjįsįs so>ĮĮJ0iūv LueiuĮuaipueĮS •SĮJJĮJĮS BpBâU JBp ns fejBifBA sajsA8nejp ęęonj -jb buAjbj ojoųa ĮBĮuasafq ■„Bdan" ojjaųng g jį „įbįį -ĮBJĮSBd SĮUIOUIOJĮB5ĮS ĮUIOpĮSBU buįbp ns jaq ' sbjbįjįbp T iįsjįoui -a?jag" oį?Aįs -g '„sipnBn" ‘SBfĮOĮjadaj oiįubį įbįaAjjįb ibi -ns SBJOU3 babįjoja ‘afoA •ĮBjara įj-82 nep -efonj OJĮOBABJ! -JJ ĮBX SOUĮBp -SĮJoųa-ĮBjuapnjs įsįa au pBSĮ soiįįzįj nsf SĮf -hjdui oi ęaĮJd -ntĮOJjĮ 'afoAnjJBA ofęųniBjĮS -adaj įbįaAįbp ojoųa OĮUĮuiap fejajĮSjaAĮUfi sĮJĮBzp buįbp BjĮjĮAnjan sojiįonjBd ĮBfneu £ sojjjįijb ■ĮSBUĮpnBf aif BĮĮASĮBA V ‘91 ^8|Bq -afofĮiĮuai -BS|y ĮBX •"SOUĮBP t JASnBĮJĮĮSBd oxnq n jutu oįjbjuojį ■feuiiunBf -ĮBBuĮĮĮg -v -sniĮjojv -g įbjsįj -ueg SBusjuy sbjsįjouj sbįs oabiįojjsbB ‘afęjuaAį hujBp Bfę|ajqejs SĮAĮaĮatĮ sbuoįa afų -uiojĮ tuĮUĮuaĮ 'felĮĮJBd aide oa -oqa o[aqĮB5Į njaui ouiįjįuįjįs -nBĮuas sjed įbjuv ’ĮBjuapnjs hjuapnjs ofĮĮĮBųBj ai oabaAi •1>AĮb3 į BĮ?jaAĮS§Į 'SĮBĮJOPĮJOJĮ hsjntĮ hfhrasajlA jį ĮBUBjaj -Bp sbjouo *feqjBp ojoųa ajdB SieĮ|Aj BpUĮĮJĮS Įf 'BUĮBp BJSJįS OĮUĮU1Į5ĮUĮJ-OĮUĮJĮB5ĮSBJV -BUĮBP ĮBJUapnjS 3JJ33UO5Į 9UI -ns •BUĮBp ÛĮUiapBIĮB -oa ęjBpns t|onpirajq ojouj -bjjįjįs ĮnlaiĮĮCĮiil oraĮinraluiojĮ ĮJOJĮBSBdBd fejj ol^jnj SBSBjq -ĮSBd S9ĮBS hjIĮV 51 ‘SBUIįTĮnUJ •SnĮJBtĮ jzg OABJJ3JUO5Į -uii SBdajs SBUBjajaA ojoųa hranj •SOUĮBP OJOUJ OĮUĮUiapBIĮy ĮSBĮĮĮJ0A hĮUĮjnJJĮ 0£I SI ’OUI hĮuijjuaa ojaj|SJ3A SĮUĮuiapBjĮy snjatu SBfOjAjS^p -Įunef sAjnq sgapip jep jį ?j sejoųa olaguiraĮS į?a JuaĮpeuuĮag -3ĮBJ SO5ĮĮUIOUO5Į3 -ĮUfl BJSUIĮJnU SĮBJB5ĮBA ĮBJĮ -ĮJĮJĮABJBUIg ?jnuBQ 95ĮĮJBUI3J o|s>Įora snisnf^BJd jad ošia •sAjpng SĮBjy sejuap •afq[es hj^y ojajĮSjaAjufi -njs osjuiį AI °)alin5ĮBj šou -BUI ‘SBpaAg SĮjnjsOjI SBJĮUĮUĮJ -ĮOĮpapj SBĮ5ĮUĮJSI n^ĮUĮUĮUIJĮd -uib3 BfonuĮBp snjaui snjiĮuad OABjjaauojĮ ĮnjĮZĮA uibĮbuioiįbs ’ĮBjuapnjs jį sponpisBd -JB SBJOųa SĮUĮUiapBIĮB hlUBU soųApĮBA -huarasB gi §į bu nBf -Apįba efnuu BjiĮUĮjg! OAng -au suibubjojoa •?IĮBun5Į3uaA sojnjĮnji hĮ)|SĮp?d|Bix o ‘as

sduoidius) . • * so)|i|qnds3j - S3)įuiui|)|uiį hsnyy

siue)|Į|eiud)eui — 0JOBI

SVSHfflNOMOIOd smailas saHoįvisnoaa

HC"QPXTrTA “ 0121 121

riĮeAGN

ehJOĮĮpne

buo6D}U3(J S3ud /\ •

fDjuapnis

s o\ i v a va n v ms