visu s^biąpRoveeanabvicnvKires!
LEIDŽIAMAS NUO 1950
METŲ
caRj/Bims sr.či nencas
BALANDŽIO 15 D.
*
Nr. 31 (1410) 1987 M. SPALIO 16 D.
PENKTADIENIS VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAlTRASTlS
KAINA 2 KAP.
iniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiini
I
PARTIJOS UNIVERSITETO KOMITETE Užvakar Įvykusiame LKP Uni versiteto komiteto posėdyje bu vo apsvarstyti Universiteto par tinės organizacijos uždaviniai gerinant studentų savarankiško darbo organizavimą. Pranešimą i padaręs VU prorektorius moky mo reikalams prof. B. Sudavičius pažymėjo, jog TSKP CK ir tarybinės vyriausybės doku mentai. liečiantys aukštojo mokslo pertvarkymą apsvarstyti fakultetuose, katedrose. Paruoš,i naull mokymo planai, pagal kuriuos privalomų užsiėmimų skaičius sumažintas iki 24—28 vai per savaitę. Pagal naujus mokymo planus dirba pirma kursiai (Išskyrus kai kurias EKFF specialybes), nuo š. m. pa vasario semestro — visi mate matikai. fizikai, chemikai. Vienas iš svarbiausių aukštolo mokslo pertvarkymo reikala vimų — Išplėsti savarankišką darbą, ii organizuoti ir kontro liuoti. Tvarkaraščiuose privalo ma numatyti laiką savarankiš kam darbui, tačiau kai kur tuo io organizavimas ir pasibaigia. Savarankiškas darbas vadovau jant dėstyto|ui neranda vietos pslchologi|os katedros tvarka raščiuose. Efektyvi priemonė pratinant
IGNUI | DANILAVIČIUI ATMINTI Šiemet sukako 200 metų, kai gimė Ignas Danilavlčius Vil niaus, Charkovo, Kijevo Ir Mas kvos universitetų profesorius, vienas žymiausių savo laikmečio teisės žinovų ir Lietuvos Di džiosios Kunigaikštystės (LDK) teisės Istorijos tyrinėtojas. pa daręs pradžią Lietuvos istorijos kronikų bei kitų svarbių Istori jos šaltinių paieškai. Žymiam mokslininkui pagerbti spalio 1—2 dienomis Universite te buvo surengta moks linė konferencija, Mokslo muziejuje atidaryta Jo darbų parodėlė. Išleistos konferencijos pranešimų tezės. Pranešimus skaitė Kijevo uni versiteto profesoriai A. P. Tkač ir N. S. Prozorova, Maskvos universiteto profesorė N. A. Krašeninlkova, TSRS MA Istori jos Instituto mokslinė bendra darbė I. Starostiną, Vilniaus uni versiteto profesoriai S. Lazutka Ir M. Jučas, teisės mokslų kan didatai V. Andriulis, Z. NamaviĮius ir Z. Petrauskas, LTSR MA Istorijos Instituto vyr. moksli nis bendradarbis E. Gudavičius.
I. Oanilavičlus gimė Grinevi čių bažnytkaimyje (dabartinė Lenkijos teritorija) 1787 m. uni tų kunigo šeimoje. Iš mažens Pramoko senovinės slavų kal vos. kuri jam labai pravertė vė liau, skaitant senovės Lietuvos raštus. 1804 m. gerai baigęs Lomžos piarų mokyklą, kur[ _aiką joje dirbo, vėliau mokėsi Baltstogės gimnazijoje, o 1810 m. Įstojo į Vilniaus universiteto dorinių bei politinių mokslų fanūltetą studijuoti teisės. Klausė Paskaitų žymaus teisininko A. Lappelll, raginusio užsiiminėti V‘«tos teise, rinkti rankraščius lr ieškoti naujos medžiagos. m. I. Danilavlčius pradeda Pedagoginę veiklą Vilniaus uni versitete, dėsto Lietuvos pille”n» teisę. Būdamas Varšuvoje ?4,v*'iau Peterburge Ieško me džiagos apie Llėtuvos teisę ir Ps šaltinius. Svarbią reikšmę . Danllavičlaus veiklai turėjo žymaus mokslininko J. Lelevelio atvykimas j Vilniaus unlverslteN nu°širdi draugystė ir n:»radart,lav,mas- iųnas DanlUs ragino studentus ir pats inko autentišką medžiagą Lietvu’A. Is,or|ial ir jos teisei nuve^Sl ’ TarP kcitų Vilniaus unll.„ ,te Prašytų darbų „Napoono kodeksas palyginti su lentfiJu Sėtuvių teise“ (1818 m.), •■“Ibllografinls Lietuvos Statutų “Prašymas“ (1823)
nukeJta j 2-3 psl )
studentus savarankiškai dirbti - turinčių akademinių įsisko linimų šalinimas iš Universiteto. Iš esmės pasiekta, kad rugsė|o pirmąją Universitetas sutiko be skolininku. Sunkumai. Savarankiškam darbui suskaidžius studentus mažesnėmis grupėmis, ėmė stig ti auditorijų, išaugo dėstytojui tenkantis krūvis. Trūksta mo kymo priemonių. nepasiruošu sios aprūpinti savarankiškai be dirbančius studentus skaityklos. Prastai organizuotas Universite to leidybinis darbas: esant silp nai leidybinei bazei, leidžiama ne tai. ko labiausiai reikia stu dentams. kai kurie fakultetai (medikai. ekonomistai) leidžia ne studentams kaip mokymo priemonės, o dėstytojams kaip mokslinės pozicijos reikalingus leidinius: leidiniai ilgai ruošia mi. o jų poligrafinė kokybė prasta. Didelė atsakomybė organizuo jant savarankišką darbą tenka dėstytojams Jiems tenka daug dirbti, ruošti užduotis, metodi nius nurodymus (Čia geriau dir ba FF. formaliai — MF. PEF dėstytojai), o svarbiausia — Įveikti psichologini barjerą, keisti galvoseną savarankišką
darbą suprantant kaip mokymo proceso pagrindą Daug neaiškumų, problemų organizuojant studentų savlruošą (savarankišką darbą nevadovaulant dėstytojui). Reikia pa rengti šio darbo metodiką, lai kantis medicininių ir pedagogi nių rekomendacijų nustatyti stu dentams tekslantl krūv). studliuottnos literatūros apimti. Ge rlau šio|e srityje tvarkosi teisi ninkai. prastai — filologai. Posėdyje kalbėję ChF doc. N. Raguotlenė, FF doc. V. Valiukė nas pabrėžė geros mokymo ba zės sukūrimo svarbą, pažymėjo, jog reikia sutvarkyti leidybini darbą, nesant reikiamų vadovė lių leisti paskaitų kursus, fakul tetai turi siūlyti leisti reikalin giausius studentams darbus. Fakultetai, katedros, Jose dir bantys komunistai privalo skir ti didesnį dėmėsi savarankiško darbo materialiniam aprūpini mui — pabrėžė LKP VU komite to sekretorius doc. V. Gobia. LKP Universiteto komitetas svarstytu klausimu priėmė nutarlnją, kuri publikuosime vė lesniuose numeriuose. „T. S." inf.
TRUMPAI * Spalio 13 d. VVU rektora to posėdžių salėje įvyko moksi nė teorinė konferencija „Di džiosios Spalio socialistinės re voliucijos istorinė reikšmė Lie tuvai". Plenariniame posėdyje įžanginį žodį tarė Universiteto Rektorius prof. dr. J. Kubilius, pranešimus skaitė prof. K. Na vickas, svečiai Iš VDR, LTSR MA. Darbas vyko trijose sekci jose: „Didžiosios Spalio socialis tinės revoliucijos poveikis lietu vių liaudies kovai už tarybų valdžią“ (13 pranešimų), „Tary-
bų Lietuvos ekonominė ir soclalinė-politinė raida socializmo sąlygomis“ (15 pranešimų), „Ta rybų Lietuvos kultūros raida so cializmo sąlygomis“ (10 praneši mų). Baigiamojo plenarinio posė džio metu sekcijų pirmininkai apibūdino darbo rezultatus, pa telkė pasiūlymų. Konferencija baigė darbą re komendacijų priėmimu.
..T.
S."
inf.
KLAUSIMAS PROFESORIUI Teisingai, atspėjau — tos dvi ilgakasės merginos, kurios pra lenkia mane — irgi studentės. Nugirstu, kaip aukštesnioji kumš teli draugei sakydama: „Profeso rius eina. .." ir abi drauge prabėgdamos mandagiai pasisveiki ns: — Labas rytas, — sakau ir aš. Profesorius Konstantinas Navickas stabteli ant laiptelių, vedančių j Centrinius rūmus... Sveikinasi su kolegomis. Paduoda ir man ranką. O aš įsidrąsinu: — Gerbiamas profesoriau, papapasakokite, prašau, apie save. — Apie save... — nustebęs šypsosi K. Navickas. — Kodėl norite išgirsti apie mane? — Juk šventė artėja, — sa kau. — Taip. Spalio 70-metis, — sako profesorius, — šventė di delė. .. — Ir Jūsų šventė, Jūsų 70mefis, todėl ir prašau, kad apie save papasakotumėte. — Aaa... Tai jūs pageidautu mėt, jog aš j šj klausimą tuoj pat jums ir atsakyčiau — be jo kio pasiruošimo? — nusijuokia. — Taip. Labai prašau. — Tai visą savo gyvenimą... per kelias minutes išpasakoti? — nustemba. — Nors epizodą — nusilei džiu. — Sunku, — sako profesorius. Pasirodo ir profesoriams pasi taiko užduoti sunkų klausimą... — Gerai. .. Trumpai papasa kosiu — labai jau neturiu lai
ko. Papasakosiu, ką veikiau bū damas tavo studentėle metų. Ke lintame kurse esi? Kiek metų pačiai? — Ketvirtame, — sakau, — dvidešimt dveji. — Tai va, jaunas tada kaip ir tu buvau komjaunuolis. Tuomet 1939-aisiais... Laikai permainin gi — iš istorijos kurso žinai. Mokiausi tada aš Ukmergės mo kytojų seminarijoje. Svajonė ma no — mokytojauti buvo. O rei kėjo mokslui užsidirbti, mokytis ir dirbti drauge. Elektrotechni kos, santechnikos darbus pas tuos žmones, kurie paprašydavo, atlikdavau. O buvau anksčiau dar atsilikęs — gimnazijos kursą pa vėluotai Kaune baigęs — ir ta da darbavausi ir mokiausi. Rei kėjo tiek daug mokytis, kad kar tais net iki pačio ryto, pas tuos žmones, kuriems elektrą taisiau su knygele prie stalo taip ir prasėdėdavau... — tai tiek už teks tam jūsų laikraščiui? — nu sišypsojo profesorius, verdamas TSKP istorijos katedros duris. — Ačiū. — padėkoju. O man neužtenka. Nueinu į Universiteto skaityklą, paimu Lie tuviškosios tarybinės enciklopedi jos aštuntąjį tomą: „Profesorius K. Navickas gimė 1917-tų metų spalio 18-fą dieną Maskvoje, tarybinis istori kas, istorijos daktaras (1966), LTSR nusipelnęs kultūros veikė jas (1965), LTSR nusipelnęs moks lo veikėjas (1977). TSKP narys (1944). Raudonosios armijos 16osios Lietuviškosios divizijos
0 PADIRBĖTI SUSPĖJOME * Mergaitė ir runkelis. Gintaro KUDABOS nuotr.
karys. 1942—44 m. LTSR valsty binių meno ansamblių dalyvis, 1946 m. Maskvoje baigė Aukš tąją diplomatinę mokyklą, 1953 m. — Visuomenės mokslų akademi ją prie TSKP CK. 1946—50 m. LTSR užsienio reikalų ministro padėjėjas, nuo 1953 m. Vilniaus universiteto dėstytojas; nuo 1953 iki 1987 m. TSKP istorijos kated ros vedėjas; profesorius (1968). Nuo 1959 tęstinio leidinio „LKP istorijos klausimai" redaktorius. Nuo 1963 m. TSKP istori jos mokslinių tyrimų Lietu vos koordinacinės tarybos pir
mininko pavaduotojas. 1971 — 1976 m. kandidatas j LKP CK na rius. Daugelio mokslinių darbų autorius..." Einu rudens spalvingais la pais nuklotomis senamiesčio gatvelėmis. Stebiu kaip profeso riai, dėstytojai Universiteto kie muose kalbasi, ginčijasi, disku tuoja su studentais... Kaip bū riu kažkur skuba diplomantai. Uždusęs bėga šviesiaplaukis antrakursis... Pasiveja mane: „Klausykit, kur mūsų TSKP isto rijos profesorių Navicką suras ti?".. Daina LEVICKAITĖ
Tomo
SRĖBALIAUS
nuotr.
2 psl.
T
POLEMINIAI APMĄSTYMAI APIE SVARBIAUSIĄ MIESTO GATVĘ — Visi mes norime, kaip ge riau. Vykdomajame komitete taip pat. Tačiau jie nesupranta mokslinių problemų ir nežino, jog reikia laikytis tam tikrų žaidimo taisyklių. Juk negalime lygiai taip pat elgtis Lazdynuo se ir senamiestyje. Čia juk ne tik gatvės istorija, bet ir kiek vieno namo atskirai istorija. Juk antrąją gatvės dalį nuo Rotušės iki Aušros vartų galima laikyti XVIII a. sukilėlių kovų arena. Tai labai dažnai pamirštama, stengiamasi apeiti. O nereikėtų. — doc. R. Batūra. — Kokį jūs, istorikai, galit duoti pasiūlymą, kas turi atsi spindėti rekonstruojant gatvę? — V. Mačiulytė. — Pirmiausia tam reikalingi tyrimai. Kai kurie akcentai turi atsispindėti. Daugiau dėmesio kreipti į radinius. Galbūt dar fa sadų spalva, ar grindinyje ko kius fragmentus paryškinti. — Taip. Bet tų elementų iš ryškinimas neturi ardyti esteti nio gatvės vaizdo. XXX — O kas, jeigu suges komu nikacijos? — Geriausia išeitis, be abejo, būtų požeminiai koridoriai, į kuriuos (ėjimas būtų iš bet ku rio namo. O dabar teks ardyti grindinį — trinkelės lengvai iš siima — o betoninį pagrindą iš daužyti. Na, o elektros tinklai yra vamzdžiuose, atidengus šuli nius. jais galima bus pratempti naujus laidus. — Ar ne geriau pridėjus dar 2C0 tūkstančių padaryti korido rius? Manau, į šio klausimo svars tymą reikėtų įtraukti plačią vi suomenę. — Labai gerai! .Maloniai kvie čiame visus kiekvieną ketvirta dienį j aptarimus Architektų są jungoje. Lankykitės, mums tai bus didelė nauda, — R. Jauniš kis. — Gal jie galėtų vykti ne Ar chitektų sąjungoje? Kad visuo menė nesijaustų svečiu. Ir, kad visi galėtų elgtis tolerantiškai. Kad niekas negalėtų pasakyti — „sėsk, diletante", — balsas iš salės. — Reikia bendradarbiauti, o ne mėtytis žodžiais, lyg akme nimis, vieni kitų adresu. Butų gerai, kad koks istorikas ar li teratas skambintų tiesiog mums ir pasiūlytų turimą medžiagą. Pagerėtų tada ir mūsų darbo ko kybė. XXX O dabar, manau, jog reikėtų keletą žodžių pasakyti dėl pa čios diskusijos — pirmiausia tu rime turėti aiškias pozicijas — ar tai ką mes darome gerai ar blogai? Ir kaip būtų 'gerai? Mes esame profesionalai Ir norėtume įlįsti ir Į kitų — neprofesionalų — kailį, pažiūrėti, kaip mūsų darbas atrodo iš šalies. Juk rel kla atsisakyti tų klaidų, kurias padarėme darydami šį projektą. Žinoma, blogai, jog ėmėmės būtent Gorkio gatvės, ne nuo jos reikėjo pradėti. Visi tai žino, bet, manau, kad vis tik reikia labiau pasitikėti vieniems kitais. Juk ir mes nenorim jos sugriau ti. — Gal ateityje reikėtų susi jungti „Ramuvai" su paminklo saugininkų klubu, pasikviesti ar chitektus. Juk visus jaudina tie patys klausimai. Juk tai pamink linė gatvė ir tai didelė moksli nė problema., — doc R. Batūra. — Ir kartu visiems paieškoti kompromisų. — Taip, ir dar kartą susitikus,
StraipBnio pabaigą bei pokal bio dalyvių nuomones skaityki te 4 psl. Deja, spausdinami pa sisakymai priklauso tik vienai dalyvių grupei — vadinamąja! „visuomenei“. Džiaugtumėmės, jeigu juos perskaitę, atsilieptų ir savo įspūdžius apie pokalbį pareikštų ir jame dalyvavę ar chitektai. — Red.
Pabaiga. Pradžia Nr. 30.
KUO KVEPIA DUONA Darbo vieta: Vilniaus duonos pramonės susivienijimas ir Pie no kombinatas. Duoną kepė tris dešimt vienas studentas, pieno kombinate triūsė 19 žmonių. _M| Darbo sąlygos: Kvepia duo na, šiltoka. Merginos puikiai at rodo su baltais drabužiais. Tiesa, pieno kombinate truputį drėg na, bet baltos ne tik merginos... * Vilija Merkevičiūtė ir Jolanta Makarenko, III k. psichologės. Pieno upės, klanai sūrių, ežerai Pieno kombinatas. varškės, šiaurės ašigalis ledų. Darbas: Kaip ir visiems darbi ninkams — 8 valandos. Jokių pa* Dalia Daveikaitė psichologė sėdėjimų. Jokių kavučių, nėra ka (IV k.| Duonos gamykla Nr. 4 da ir nauju draugės suknelių ap tarti. Duona kasdieninė. Darbas be pertraukų. Trimis pamainomis. Štai Romai ir Vilhelmai pirmo siomis dienomis sugrįžus sap navosi „Bangos" bandelės. Per pamainą merginos sukraudavo po 10 tūkstančių bandelių. Atrodo. pačioms psichologėms reikė jo psichologo. . . Istorikės Rasa ir Laima per pamainą pašauda vo po 6—7 tonas duonos teš los. . . Trečiakursės Vilija ir Joanta gamino varškę ir saldžius sūrelius. Darbo užmokestis: Kiek už dirbsi — tiek Ir gausi.
P. S. Gėdą šių eilučių ir nuot raukų autoriui — kai merginos nelengvai dirbo, jis su lengvučiu fotoaparatėliu šmirinėjo. Ateičiai — Sunkų darbą vai* Rasa Griciūtė ir Laima Gaudiešiūtė, IV k. istorikės. Duonos: kinamsl Ne šūkis. gamykla Nr. 3.
(atkelta iš 1
Valdas VILŪNAS
psl.)
1824 m. politinių bylų išdavo je keturi Universiteto profeso riai Ištremiami iš Vilniaus. 1825 — 1830 m. Ignas Danllavičlus dirba Charkovo universite te. Geras užsienio kalbų (loty nų, prancūzų, vokiečių, lenku, senosios rusų kalbos) bei seno vės slavų teisės žinojimas, pa trauklus dėstymas, mokymas ųrležtos bei tikslios analizės, o tuo pačiu ir savarankiško darbo greitai 1. Danllavlčių padaro po puliariausiu Charkovo universi teto profesoriumi. Mokslininko šlove Jis (gyja išleisdamas „Ka zimiero Teisyną“ (1826 m.) Ilnlnko šlove Jis įgyja išleisdamas „Kazimiero Teisyną“ (1826 m.) ir „Lietuvos ir Rusijos metraš ti“ (1827 m.). Be to, čia Jis pa daro pinigų bei medalių rinki nio (vėliau išaiškėja, kad tai dingės Nesvyžiaus lobis) aprašu tuo padėdamas pradžią numiz matikai Charkovo universitete. | įkurtą Peterburge Imperato riaus kanceliarijos II skyrių (Jo tikslas paruošti įsta tymų rinkini ir Įstatymų sąva dą) kaip tuo metu Jau Išgarsėjęs Lietuvos teisės žinovas 1830 m. buvo pakviestas Ignas Danllavlčlus. Tačiau sudarytas Lietuvos statymų rinkinys (Vakarlniųguzernijų vietinės teisės sąvadas) taip ir liko projektu. 1834 m. atidarius universitetą Kijeve 1. Danilavlčlus paskiria mas dėstyti baudžiamąją teise. Kylant studentų judėjimui;. 1839 m. Kijevo universitetas buvo laikinai uždarytas, o I. Danilavičlus perkeltas į Maskvos uni versitetą. Čia Jis turi dėstyti ne mėgstamą administracine teise-
IGNUI DANILAVICIUI ATMINTI Didelė itampa pasiruošiant daž nai keičiamiems kursams nuali na 1, Danllavlčių ir 1842 m„ palikes universitetą (Jam paskiriama pensija) grįžta į Kijevą. Net naujų gydymo metodų panaudojimas neatstato pašlijusios nervų sistemos ir 1843 metais turėdamas 57 metus Ignas Danilavlčlus miršta. Profesorius M. Jučas, apžvelg damas I. Danllavlčlaus moksline ir visuomenine veiklą, parodė, kad Ignas Danilavičius pagrindiniuose daugello sričių buvo pionieriumi. darbuose Tai Ir Pirmosios Lietuvos kroni kos (Lietuvos metraščio, rasto Supralskio vienuolyne) paskelbi mas 1825 m. Vilniaus dienrašty je. Kazimiero Teisyno publikaci ja, o taip pat kartu su J. Lele veliu. Pirmojo Lietuvos Statuto nuorašų publikavimas bei ren gimas, I. Danilavlčlus taip pat pradėjo Lietuvos Metrikos pub likaciją (1843 m.). Profesoriai A. Tkač ir N Prozorova nušvietė 1835 — 1839 m. I. Danllavlčlaus veiklą Kijevo universitete. I. Danilavlčlus lai komas vienu teisės Istorijos pa grindų Kijevo universitete su kūrėjų. Svarbi ir visuomeni nė veikla Kijevo universitete. I. Danilavlčlus buvo įtrauktas į įau veikusią archeologine komi siją ir jo iniciatyva įkurtas Uni versiteto archeologinis muzieįus. Mokslinė bendradarbė I. Sta rostiną pažymėjo, kad pirmosios žinios apie Kazimiero teisyną
spaudoje pasirodė 1820 — 1822 m. (A. Vostokovas, P. Kepenas), tačiau moksliškai jį nagrinėti pradėjo Ignas Danllavičluj. 1824 m. Peterburge, kai, A. Vostokovul prašant, šį rankrašti iš sa vo rinkinių pateikė N. Rumlancevas. Pirmas Kazimiero Teisyno leidinys pasirodė Vil niuje 1826 m. Publikacijos pa grindu Imdamas kopiją iš N. Rumiancevo rinkinių I. Danilavičius lotyniškai transkribavo tekstą, be to parašė įvadą ir Iš samų komentarą. Z. Namavičius ir Z. Petraus kas apibudino kilnų I. Danllavl člaus darbą renkant Lietuvos teisės istorijos šaltinius. I. Dani lavičius mažiau domėjosi teisės kilmės doktrinomis, pradinės mokslinės veiklos laikotarpiu Jo kūryboje atsispindi pažangioji Šviečiamosios epochos prigimti nės teisės teorija. I. Danllavičlus nepritaria teiginiui, kad vi soms tautoms gali būti sukurta bendra ideali teisė. Darbe „Na poleono kodeksas palyginti su lenkų ir lietuvių teise“ pirmą kartą panaudoja lyginamąjį me todą feodalinei Lietuvos teisei nagrinėti. Iš vokiškojo roman tizmo išaugusios Istorinės tei sės mokyklos Idėjos, Jų povei kis ryškiausiai matyti I. Danllavlčiaus darbe „Bibliografinis Lietuvos Statutų apr ašymas“. Teisės evoliuciją Ils grindžia ne mistine „tautos dvasia“, o luo mų kova. Tik žinant istorinių tyrimų rezultatus galima teisės mokslo pažanga.
TRISDEŠIMT SEPTYNI BUČINIAI
DAKTARUI ŠILINGUI Turbūt pakaks paminėti, kad Tiseno gamykloje dirba 30.000 žmonių, iš jų 7.500 tarnautojai, Įdomus faktas — gamyklos te ritoriją .prižiūri daugiau nei 60 sodininkų. Čia nėra sąvartynų, apleistų kampelių. Kiekvienas gamybai nenaudojamas teritori jos plotelis apsodintas medžiais, gėlėmis, apsėtas veja. Nenuosta bu, kad čia, kaip ir visame Duisburge, stengiamasi išsaugoti kuo daugiau žalumos — gamyk lų (ne tik metalurgijos) kaminai išmeta į atmosferą dešimtis mili jonų kubinių metrų dujų, daug suodžių. Gamykloje pastatyta antra pagal dydį pasaulyje aukš takrosnė. — „Anksčiau lankyto mūsų jams sakydavome, jog aukštakrosnė didžiausia pasaulyje, tačiau neseniai sužinojome, kad Tarybų Sąjungoje pas tatyta dar didesnė. Taigi dabar visiems sakome, kad mūsiškė antra pagal didumą" — paaiški no gidas. Labai įspūdingas meta-
Pabaiga. Pradžia Nr. 30.
*Roma Petraitytė, IV k. psichologė
lo liejimo cechas. Viskas automatizuota, mechanizuoita. Tik vie■nųr kitur pamatai žmogų. Iš milžiniškų lovių rūda byra į karščiu žėruojančius konverterių nasrus, liejasi -verdantis meta las, automatiškai atvažiuoja ir nuvažiuoja žemi vagonai. Meta lo liejimo ir valcavimo cechai tokie dideli, kad darbininkams leidžiama ,po juos važinėti mo tociklais. Nors patalpas vėdina galingi ventiliatoriai, ore tvyro daugybė dulkių. Per mėnesį iš darbininkų drabužių išvaloma trisdešimt tonų dulkių ir tepalo. Mums visiems davė mažas po pierines kepuraites, ,panašias į baltas tiuibeteikas — kad neap dulkėtų plaukai. Dulkėmis apibirusius drabužius rekomenduoja ma nukratyti, o ne nubraukti ranka — gali pasilikti grafito dulkių pėdsakai. Kai pasiteira vome mus lydinčių gamyklos darbuotojų, ar tekios darbo są lygos nekenkia sveikatai, išgir dome skirtingus atsakymus. Ofi cialiai mums pasakė, kad sveika
tai dulkės visai nekenkia, plau čiai greitai išsivalo gryname ore, kadangi dulkėse nėra tok siškų medžiagų. Pavyzdžiui, ne mažai darbininkų dainuoja choruošė, vadinasi, šios dulkės nė balso negadina. Tačiau pasikal bėjus bę liudininkų iš gamykpaaiškėjo, los administracijos, jog vis dėlto daug žmonių negali dirbti tekiomis sąlygomis, neretos plaučių, klausos aparato ligos (cechuose Labai triukšmin ga). Nusprendę parodyti savo didį jį upių uostą, mūsų draugai vo kiečiai suorganizavo iškylą lai vu po Reiną, jo atšakas ir ka nalus. Vaizdas įspūdingas, bet, tiesą pasakius, gaila upės, kurią vienas po kito vagoja kateriai, baržos, kitokios paskirties laivai. Bet mus labiau domino ne upės pakrančių vaizdai, o tai, kas vy ko laivo viduje. Mat, lietuvių delegacija sveikino mūsų visų draugą daktarą Konradą Šilingą, šešiasdešimtmečio proga. Jam la bai patiko tautinė juosta, išaus-
naujų teisės normų vystymas. Įstatymų istorinės sąvo kos supratimas skatino I. Danl lavlčių visas jėgas skirti Lietu vos teisės šaltinių tyrinėjimui. I. Danllavlčlaus „Dokumentų lobynas“ — tai leidinys Išėjės po autoriaus mirties, parengtas J. fldorovlčlaus, be to tai pir moji knyga atspausdinta Kir koro spaustuvėje (1869 m. — I t.. 1862 — II t.). Tai pats svar biausias ir mokslui vertingiausias l. Danllavlčlaus darbas, pradėtas dar Vilniuje ir dirbtas beveik iki mirties. Čia surinkta 2383 dokumentu ar kopijų Išrašai nuo 824 metų iki 1569 metų. LDK kiekvieniems metams trak tuoti I. Danilavlčlus pateikia po 3 dokumentus. Pranešėjas V. Andriulis pabrėžė I. Danllavl člaus „Dokumentų lobyno“ In formatyvumą. Profesorius S. Lazutka, (kon ferencijos org. komiteto pirmi ninkas) pranešime paruoštame kartu su E. Gudavičiumi, kal bėjo apie plačią moksllnį-pedagoginę veiklą palikusią ryškų pėdsaką Ir tyrinėjant Lietuvos Statutus. Jau 1823 m. „Biblio grafiniame Lietuvos Statutų ap rašyme“ I. Danilavlčlus pirmą syk pateikė mokslini aprašą še šių Pirmojo Lietuvos Statuto ir 21 Antrojo Lietuvos Statuto nuo rašų, sutelkė Jiems pavadini mus. Kadangi Pirmojo Lietuvos Statuto Aušros vartų ir Svldzlnskio nuorašai dingo 1944 m. Varšuvos sukilimo metu IDanllavlčlaus paleografinis apra-
la lt si tu fo li«
II
ta specialiai šiam atvejui, grakš jiftf ti metalinė taurė, tačiau užvis labiausiai daktarą sujaudino pa sveikinimas. kokio, ansamblio vadovo doc. V. Aleksandravi čiaus, nuomone, šia proga nesu silaukė nė vienas žmogus pa saulyje — jį pabučiavo trisde šimt septynios mūsų ansamblio merginos. Kai kurios, drįstu pa stebėti, po porą kartų. Išties puikus siurprizas! Miesto šeimininkai mums pa siūlė gana plačią kultūrinę pro uf gramą — lankymasis zoologijos T5 sode, kuriame įsteigtas pirmasis pasaulyje delfinariumas, kelio nė po miestą ir jo artimiausias apylinkes, IndianapOlio (JAV) simfoninio orkestro koncertas, išvyka į Kelną. Dauguma an samblio narių turėjo galimybę pabuvoti vokiečių šeimose, susi pažinti su jų buitimi, gyvenimo būdu, plačiai papasakoti jiems apie Tarybų Lietuvą. Manau, ne miestų verta aprašinėti VFR grožybių — apie tai išsamiai ir spalvingai rašo „Vakarinių naujienų" redaktorius Algiman tas Semaška. Primygtinai prašau nesusidary ti įspūdžio, kad Universiteto an samblis nuvyko į VFR dykinėti, spoksoti į beždžiones zoologijos sode ar stoviniuoti prie vitrinų Koncertai miesto aikštėse, nors
: „Daugeliu atvejų žmonės gy- trokšta kuo nors tikėti: yra sen : vena dabartimi, t. y. niekuo ne- timentalus. nors dorai neišma : gyvena", — rašė A. Blokas, tra- no, ar ašaringi romanai tikrai Ę gškasis epochos tenoras, anot A. sentimentalūs. Jo kambarys pil Į Achmatovos. Poetas tikėjo revo- nas sudžiūvusių rožių, pasagų ir s liucija, kaip žmonijos atsinauji- Kiemo teatro afišų su paties Ė nimo ar bent apsivalymo gali- pavarde — lyg vienintelio įro : mybe. Mūsų tėvai kūrė socializ- dymo sau, jog tikrai gyvena. : mą (kaip rašė laikraščiai) ir šil- Oru. kuriuo kvėpuoja, tampa iro : tus namus (kaip suprato patys). nija — ne nuovargio ar leng Į Jie ligi šiol nesąmoningai tiki, viausio kelio ieškojimo — vis : jog, nusipirkus spalvotą televi- ką neigti — ženklas, o priemo Ę zcrių, vakarai bus jaukesni, ne- nė apginti ar bent paslėpti sen Tokių problemų Ė gu semiantis išmintį iš nespal- timentalumą. : volo. O „sotus, laimingas, šiltai (matyt) neturėjo jo tėvai, apsia : aprengtas" vaikas ūmai pajuto, šarodami dainavę romansus, kad j kad nėra kur toliau eiti, kad ne: turi vardan ko gyventi. MateriaĮ liniai poreikiai daugiau ar maĮ žiau patenkinti (jei ir ne — tej suka galvas tėveliai), o ugdyti : dvasinį alkį paprasčiausiai nebu: vo kam. Kiauras dienas dirban: tys tėvai manė, jog tai — mo: kyklos reikalas, pedagogai — Į kad šeimos. Liko katinuko snuŠ kutžs pieno lėkštelėn nekyštelėĮ tas. Jauniklis nujaučia — kaž: ko trūksta, bet kas žino — ko? i Iš netyčių, kai pasidaro baisiai i bloga, jis gali atrasti poeziją ar: ba Paganinį. Tiek pat šansų — : atrasti tabletėms ar savaitę i trunkančioms gertuvėms. Jei ; kartais pasitaiko įsimylėti ir paI .auna ūpas rašyti, pasijunta : beesąs didelis kūlėjas. Iš kur : tam žinoti, kad to sielos krustet Įėjimo visai nereikia rodyti re: daktoriams, iš jo nereikia nie: ko „daryti". Kad tai tėra vidinio i gyvenimo užuomazga, kurį de; rėtų nuolatos turėti savyje.. . tik nereikėtų prisiminti „išsiIš dirbtinių žemės palydovų šaudžiusių išsigaudžiusių" ar ne i tematomi kariniai objektai. Pa savo valia Lietuvą palikusių saulis, užuot rūpinęsis žmogaus bendraamžių. Bėgę iš kaimo su (savo paties) siela, tobulina, ma- viltimi, kad miestas atneš nors sinio naikinimo ginklus, tarytum jau „trupinį aukso, gardaus val : pildantis H. Hesės .pranašystei gio šaukštą". Žūt būt pasiryžę ■dvasia buvo konfiskuojama ir padaryti viską, kad tik pačių naudojama karo tikslams". Poli atžaloms nieko nestigtų, Alrodar tinės sienos atitvėrė labiau, nei do, pokarį pergyvenusieji vaikus išauginti kažkada Didžioji kinų siena. Tu nusprendė rime ištobulintas komunikacijos žmonėmis be atminties, Galop priemones, o gretimos šalies kul prabilę apie klasių kovos metu tūra — nežinoma žemė, iš ku žuvusį „be kaltės kaltą" valstie rios tepasiekia surogatai ar mū tį, tenorėjusį auginti vaikelius ir sų laikraščiuose šmėstelėjantys rugelius, ligi šiol tylim apie re apžvalginiai straipsniai, per.pa- presuotuosius, sakytum tai būtų sakojantys knygų, spektaklių, menkesnė tautos tragedija pvz. karas. paveikslu (!) turinį. Kalbos bar nei Pirmasis pasaulinis jeras kartais pasirodo menknie Tyli menininkai, kalbą, jog fik suoja žmogui ir žmoniškumui kis prieš visokius kitokius. daromas skriaudas, besiverčian Žmogutis pagaliau suvokė, kad tys per galvą, išgalvodami bū nil novi sub sole, bet ką verti tus ir nebūtus pažeminimus, o nant, bereikšmiu tapo originalu- šalia tebegyvena reabilituoti is lumo kriterijus. Jam sunku su torijos sužeistieji, nebepasakotuo susitaikyti, nes nuo vaikys j antys vaikaičiams apie patirtą tės girdėjo apie naujumą ir ori siaubą. ginalumą. Gerai informuotam Tie vaikaičiai baigia vidurinę jaunikliui ėmė strigti gerklėje mokyklą „paguodos ieškantys frazė „aš myliu tave". Jo ne- užmarštyje" (Z. Mažeikaitės ei ?asdina, jog taip sakyta dar iki lutė), ties niekuo ilgiau neapsis„Giesmių giesmės" laikų, bet tojantys, nesugalvojantys, kuo jam baisu, nes šitai kasvakar žavėtis. O retsykiais jiems pasi tarp šaudymų bei elektrinių sta daro nepakeliamai graudu — tymo taria filmų herojai ir val užgirdus, kaip tėvai užtraukia kioja estrada. Pats būdamas „Mudu sėdėjom, nors temo nak „masinės kultūros produktas", tis". .. Patys, sulaukę solidaus nujaučia jos falšą ir ima paniš amžiaus, neturės nieko, susiejan kai vengti visko, kas susiję su čio vienus su kitais, kaip kad Įa. Ar ne geTiau būtų, pagalvo- pagėrusius tėvukus — jaunystės la. pareiti prie „aš noriu tavęs", romansas. Nuo lopšelio laikų iš kaip kad seniai tvirtina pigios dainavę aibes dainelių. Spalio užsienio grupės. Tada bent žino šventėms. Naujiesiems metams, tum, kas yra kas. Bent būtum Kovo 8-ajai, jie neturės savo t*ras, kad tavo meilė dar šiek dainos. Mušdamiesi į krūtinę, jek skiriasi nuo meilės naktin- esą jiems nusispjaut į aplinki Z uurio varjetė... Labiausiai jau- nius, vis tik pavydi filomatams nuol:s nenori atrodyti banalus, ar dekabristams aistrų, gebėji uors abejoja, ar kas nors dar ga- mo visa siela ir protu leistis 1 būti nebanalu. S. Geda, žmo idėjos užvaldomiems, mokėjimo gus, gerokai pastudijavęs pašau bendrauti. Nūnai žmogutis ne to literatūrą (pakanka atsiminti beišmano. kas yra draugai, ką n . V?rt’mus), rašo: „Nauja vie- reiškia juos rinktis ir draugauti. ' iš naujo patirti vien tave, o Draugais tituluojami tie, su ku Pasaulių jungtie (...)". riais likimas lėmė kapstytis vie Tačiau šiltnamiškai išaugintas noje smėlio dėžėje ar nuo to blogiukas - prieraišus ir iner- paties vadovėlio per kontrolinį •kas, kadangi plaukti prieš nurašinėti benzolo chemines sa vybes. Atsitiktinumo dėka jūs įv<5 ~~ Jyigu netekti šiltų sąJr1, be kuTių jis tiesiog nebe- gyvenate tame pačiame kvarta^yventų. Vjs tik pašėlusiai te, taigi jie — darželio, mo
kyklos, pionierių stovyklos (ne tavo) draugai. (Panašu, kad ims rastis ir troleibuso draugų...). Pačiam jų nė ieškotis netenka — lyg būtumėm šachmatų figūros — kažkas pastato greta, po ku rio laiko perkelia kitur — ir viškas. Tarytum nebedrįstame (nebesugebėtume?) peržengti pa viršutiniškų pokalbių ribos. Vai kučiams kalam esą draugą ne laimėje pažinsi, bet mes gyve nam ramiai ir saugiai, tų nelai mių kaip ir nebūna. Negi imsi mokyti, kad čia ir yra didžiau sia nelaimė. .. Prieš gerą dešimtmetį jau niklis susikurdavo dievuką iš popmuzikos žvaigždės ar best selerio herojaus. Dabar jis bijo, kadangi žino, kaip lengvai tie dievukai numiršta nuo per di delės narkotikų dozės, o seni bestseleriai teįdomūs pažintine prasme. Karta, kliedėjusį Keruaku ir hipiais (su geroku pavėla vimu pasiekusiais mus tuo pa čiu metu), nūnai pavyzdingi miesčioniukai, jei tik nenuėjo šunims šėko pjauti. Kita vertus, dabar jaunuolis suvokia, jog al koholis. seksas, narkotikai — ne panacėja, nebent — užsiėmimas, kai „nėra ką veikti". Nors — gal svarbu tie patys liūdni re zultatai, o ne skirtingi maty-
viau gyventi, jei tavo galvoj viskas sudėstyta j lentynėles?!" Galima įtariai uostinėti orą, ar tik tas „lengviau" nereiškia ro žinio gyvenimo, slydimo pavir šium, galima abejoti, ar išvis nors vienas mano bendraamžis turi sistematišką išsilavinimą, bet neįmanoma atsakyti teigiamai. Lygiai kaip negali priekaištauti žmogutėliui, kuris naktimis ne užmiega, galvodamas, kur gauti vokišką virtuvės kombainą, o ne apie ekologinės katastrofos grėsmę ,nes nerimaujantys dėl globalinių problemų daugeliu at vejų bejėgiai ką nors pakeisti. Kita vertus, vis dažnesnis di džiavimasis savo nemokšiškumu — savotiškas protestas prieš ži nių, erudicijos ir pan. vertimą svarbiausiu žmogaus vertinimo kriterijumi — pakankamai vien pusišku, nors kaip tik juo pa grįsta mokymo sistema. Iš kitos pusės — o ką geresnio pasiū lysi?. . Studentija — dvi keistos gru pės: vieni viskuo aprūpinti ir patenkinti (tegyvuoja tėveliai įpiršę mintį, jog dėl viso pikto derėtų gauti diplomą). Kiti — žinantys, kad patiems teks pel nytis duoną ir išlaikyti senstan čius tėvus. Dar bandantys kažko ieškoti, kad. . . kada nors susi
Solveiga DAUGIRDAITĖ
APIE ŽIEDĄ Tomo SREBALIAUS nuotr.
vai. . . Jis bent jau nebetiki įvairiausiomis „revoliucijomis" ir „elgesio laisvėmis". Supran ta, kad maištavimai užmirštami, vos įpusėjus trečią dešimtį, todėl netrokšta keisti pasaulio. Gal kartais ir purkštautų, jei sugal votų — prieš ką. Savimi nepa tenkintas jis negali būti, nes per daug save myli. Kaipgi savęs nemylėsi, kai nuo vystyklų gir di, jog esi „šalies ateitis", „žmo nijos žiedas" ir t. t., popintas vien todėl, kad teikeisi užgim ti. Tiesa, besižarstantys epitetais dažnai užmiršta pasirūpinti, kad žiedas bent kiek į žiedą panėšėtų. Kai žmogutis išsiaiškina, jog visos tiesos — sąlygiškos ir laitarkinos, apninka savijauta, tum upės būtų patvinusios ir nusinešusios plūdes bei orienty rus. Kai, sulaukęs dvidešimties, praregi, jog buvo mokytas mo kytis iš vadovėlių, kuriuose pa saulis, beje, toli gražu ne toks, kokį išvydo, susidūręs kaktomu ša. Ar žmogutėlis „nepasiruo šęs gyvenimui"? O ne, jis tik nepasiruošęs matyti. Jauno žmo gaus neintriguoja žinia, jog gerb. N išklydo iš kelio; dides nį įspūdį daro, kai kas suranda šiokį tokį kelią (sykiu — reali zuojamą arba ne galimybę iš klysti iš jo?) Prieš penkiolika metu minėti patriukšmavę žmo giukai galop įstodavo į teisę ar mediciną, vildamiesi, kad įtvir tinus save kaip socialinį viene tą, kas nors paaiškės. Tepaaiškėjo, kad praėjo šišas aiškin tis. .. Nūnai diplomai nustojo imponavę — bene pamatėm, jog per pigiai yra gaunami? Tiek tesupratom, kad neturim teisės niekinti bei smerkti, ėmėm pa teisinti dienų dienas „Alumna to" kieme rūkančius žaliūkus su veide įrašyta „Pink Floyd” skan duote — „Mums nereikia išsi lavinimo". Galiu prieiti prie jų ir pasakyti: jūs ne taip gyve nat, bet negaliu nurodyti: gy venkit šitaip ir anaip (visai neį manomas variantas: gyvenkit kaip aš). Sykį mėginau sampro tauti, esą Studijos duoda bent supratimą, jog Seneka nesėdėjo viename suole su Nyče, bet man atrėžė: „Mergyte, ar tau leng
kurtų šiltus namus, gyventų „kaip visi" ir atsiplėštų gabalėlį iš masinės kultūros, t. y. pasiek tų pirmosios grupės tėvų lygį. Sakoma, jog antroji grupė — mažesnė ir nykstanti. Kita ver tus — gal nėra ko piktintis — iš kur žmogučiui bus ūpas dirbti, kai profesinis orientavimas pra sideda ir baigiasi teze, jog ša lies liaudies ūkiui pakanka spe cialistų su aukštuoju išsilavini mu, ypač vadinamųjų netechninių specialybių. Faktas, kad daugėja stojančiųjų būtent į šias greičiau specialybes, liudija ąpie „atsikandimą“ prakticizmu, negu apie tikrą kultūros poreikį. Lygiai pilnos teatrų salės — ne teatrų nuopelnas: tiesiog nėr kur eiti, kai pakyri tūnojimas kavinėse. Ir vis dėlto — šitas jaunik lis nėra skeptikas, jis tik atsar gus, išmąstęs jog istorija — vi sokiausių vilčių žlugimo kelias. Iš kitos pusės — dar ir prisiskai tęs Kortasaro, tvirtinančio, jog „viltis eina iš gyvybės"... Viena išeivijos veikėja, atsa kydama į „Metmenų" anketą, klausia, „kaip interpretuoti kai mo ir mažos tautos pasaulėžiūrą mūsų valkų „žvaigždžių karo" ir kompiuterių žaidimų akistatoje?" Taigi — mes nebeturim kosmo politizmo iliuzijos — progos at sikratyti nacionalines mažumas persekiojančio menkavertišku mo komplekso, jog esam perne lyg maži, lyginant su pasauline kultūra, arba kad .pasaulis per nelyg didelis, jog pastebėtų mū sų privalumus. Ilgai svarstę, kas esam — Rytai ar Vakarai, ūmai apsižiūrėjom, kad mes esame mes, ir tai jau daug, įnikome Juškų tomuose ieškotis univer salios formulės gyvenimui, šne kėti apie tautos dvasią ir liau dies kūrybos tobulumą. Užmirš dami, jog tai — sagelė iš rūbo. Folklorinis sąjūdis tėra gražus laisvalaikio leidimas, kadangi esame atsikratę mažne vidko, siejančio su kūrybingais protėviais — gyvenimo būdo, etikos, net paprasčiausio noro ir mokėjimo dirbti. Ėmėme švęsti ir Rasas ir Užgavėnes, bet, die, kas yra šventė žmogui, kuriam gy
venimas — nesibaigianti šven tė? Ar ne per daug save lepina me, kad pajustume, kas yra ato kvėpis? Tegalime atsidusti, skai tydami pvz. Janonio „Vaikų die nas" — mes jau taip nemokė sim džiaugtis nei eglaite, nei kuo kitu. Vaikystėje kasryt iki pamėlynavimo klykę „Nenoriu į darželį!" (vėliau kas nors gūž čios pečiais — iš kur tiek ner vingų), mes dar mokame ilgėtis kamerinių šeimos švenčių ritua lų bei namų, bet tikriausiai ne bemokame švęsti ir gyventi tuo se namuose. Prisisvajoję apie būsimą dan gų žemėje, nūnai atrandame Ameriką, jog žmogus gyvena dabar ir čia, atsimename Dosto jevskio mintį, jog ateitis neatpirks vaiko ašaros. Kelis dešimtme čius buvome atsakingi „už drau gą ir už visą šalį", tik ne už save. Kai vienas pilietis (su tei giama charakteristika iš darbo vietės) sadistiškai sužalodavo ki tą publicistai rūsčiai suraukda vo antakius — kur žiūrėjo mo kykla, institutas, darbo kolekty vas? Atsakomybę už kitus su pratom kaip teisę įžūliai kištis į kito gyvenimą; žmogus tapo nuostabiai viešas, be saugios kertės ir vienišas. Apie sunkiai pakeliamą viešumą pagalvoju, vak&rais praeidama pro šviečian čius daugiaaukščių langus. Re tai kur būna užtrauktos užuo laidos, regiu, ką žmonės veikia. Darosi šiurpu ir šiek tiek gėda, kad beveik mano akivaizdoje žmonės barasi, mylisi, persiren ginėja. Lyg sienos būtų perre gimos ir mane pasiektų anų žmo nių irzlumas bei nuovargis... Negali net sakyti, kad žmonelial atsisakė „turėti Save", standartizavosi — jie tik prisitaikė, kad išgyventų. Visuomenei prikaišiojame konformizmą, jauniklį priremiame prie sienos — kur tavo individualybė?, dėstytojai ima ir nusiskundžia, esą visame kurse — nė vienos asmenybės. Kokia asmenybė, iš kur? De šimtmečius modernizavę, kolektyvizavę, automatizavę, .. .izavę, .. .izavę (kas daugeliu atvejų lygu —unifikavę), skelbę mirti ną kovą visokio plauko išsišo kėliams, staiga sutrinkam, kai tenka pjauti, ką sėję. Individua lybės paieškos prasidėjo taip ūmai, kad jaunuolis dorai nespė jo perprasti, ko iš jo norima. Nebent — kad dera atrodyti (būti — ne jo jėgoms) kitokiu, nei kiti. Jis geranoriškas (reikia — padarysim), juolab, kad iš dresiruotas, metamorfozės (tik riau — kai ko keitimas) vyksta be skausmo ir ypatingų pastan gų. Taip mes pavirstame pigiais egocentrikais. Poetai išaukštino kančią, kaip vienintelį teisingą gyvenimo va riantą. Žmogulis nusičiupo šią mintį ir taip nuoširdžiai, kad, vos nusišypsojęs, krūpteli — tuoj kas bloga atsitiks. Lyg kar totųsi sena dainelė, jog už vis ką turime būti kažkam dėkin gi. • • Ir visgj — jauniklis, išmokęs sakyti „ne", baisiai bijąs bet ko kio oficialumo, masiškumo, tribūninio entuziazmo, ko gero no rėtų reabilituoti po laikraščius nutampytas ir tapusias bereikš mėmis sąžinę, pareigą, atsako mybę. Nežinau, ar mokėtų. Anaiptol nenoriu apkaltinti pa saulio visomis įmanomomis nuo dėmėmis ar pateisinti jaunuolį, šaukiantį, jog pavargo nuo in formacijos, tačiau menkai tenu tuokiantį, kuo gyveno tauta iki XX a. antros pusės. Nenoriu dramatizuoti jauno žmogaus si tuacijos. Ji nėra išskirtinė, nors oficialūs pranešimai pradedami „DabaT kaip niekad..."; „Dar niekados..." Neegzistuoja toks daiktas, kaip jaunimo problemos. Jos išlaužiamos iš piršto (lyg atitveriant ganyklėlę), kad tik jaunikliai nesikištų į suaugusių reikalus. Jeigu penkiolikmečiui ilgai tvirtinsime, kad jam svar biausia — pankų ir „metalistų" santykiai (tautos vargšų buvo ir bus, nereikia iš to daryti trage dijos), jis, žinoma, tuo patikės. Nedrums vandens, netrukdys su augusiems gyventi. Bet, viešpa tie, paskui patys stebėsimės jo paviršutiniškumu, nesugebėjimu nuo „amžiaus problemų" šoktelti prie amžinesnių.
4 Tarybinis studentas
TRISDEŠIMT SEPTYNI BUCINIAI (atkelta iš 2-3 psl.)
ir nuoširdumas", „Simpatiškasis miestas — partneris", >rDidelis dėmesys glaudesniam bendradar biavimui" - spaudoje pasirodė bemaž dvidešimt straipsnių apie Vilnių, Universitetą, oficialiosios delegacijos veiklą, mūsų kon certus. Tiesa, pasitaikė ir klai dų, bylojančių apie tai, kad Duisburgo gyventojai, netgi spaudos atstovai menkai nusi mano apie mūsų šalies gyveni mą, jos daugianacionalę struktū rą. Pavyzdžiui, po nuotrauka, persjpausdinta iš ansamblio rek laminio prospekto, užrašas: „Jau nos rusų poros". Panašus „liap susas" buvo nutikęs ir prieš po rą metų Ispanijoje, kai po mūsų šokėjos nuotrauka puikavosi ei lutė: „Rusų moters grožis". Nie kis — mūsų vizito tikslas kaip tik ir buvo supažindinti Duisburgo gyventojus su Tarybų Lietu vos kultūra ir be viso kito, pa aiškinti, kad sąvokos „TSRS gy ventojas" ir, „rusas" ne visada tapačios. Įdomūs tie vokiečių laikraš čiai. O užvis įdomiausia peržiū rėti skelbimų skyrių. Parduoda, perka šunis, kates, papūgas, dar binius bei sportinius arklius, nuomoja jachtas ir t. t. ir t. t. Vestuvių skelbimuose nurodama, kur ir kada vyks jungtuvės, ko kiu adresu siųsti sveikinimus. O štai dar vienas labai jdomus skelbimas (o gal sveikinimas): „Valio, valio! Mūsų anūkėliui šiandien sukako vieneri metai! Senelis ir senelė". Toliau dar įdomiau. „Linkiu tau tūkstančio ir vienos nakties! Aš tave myliu. T. iš Dortmundo". Tekstas, sa vaime suprantama, papuoštas širdelėmis ir kitokiais meilingais atributais. Kai parodžiau šitą laikraštį „Vakarinių naujienų" redaktoriui Algimantui Se-
Didžiojo mūsų tautos dainiaus ir žadintojo Maironio qlmimo 125-oįl sukaktis respublikoje pradėta nuo iškilmių poeto gimtinėje. Pradėta nuosekliai, nuo pradžios, nuo jo poezijos versmės. Kas buvo — Išsivežė (spūdžius visam gyvenimui. Malonu ir brangu j Juos su grįžti mintimis, kartu jaučiant pagarbą ir dėkingumą tiems, kas nepagailėjo savęs šventę sukuriant. Šventė buvo plati, apėmė ra jono miestus, miestelius ir kai mus, vyko dvi dienas. Visko neįmanoma patirti. Tad kiekvie nam liko savi išgyvenimai ir to ųana. Tereikia juos branginti, jais dalintis ir tos brangumos, apie kurią kalbam bus dar dau giau. Tik šio tikslo skatinamas prašau skaitytojų dėmesio. Pagrindinių iškilmių išvaka rėse man išpuoie. kaip pats manau, daugiau nei kam kitam — teko būti minėjimo vakare, kuris vyko Pikčlūnuose. Tai kolūkis, kurio laukais teka Sandrava, kur trykšta daugeliui žinomas poeto pamėgtas šalti nis, kur geltoni klevai sodybos vietoje, sodyba Bernotuose. Ga lima buvo iš vakaro pamatyti gražiai, be priekaišto sutvar kytą aplinką palei Sandravą ir Luknę, 125 ąžuolėlius padėtus prie vietos moksleivių jiems pasodinti iškastų duobių. Lau kimas... Pavakarys buvo toks geras, net saulėtas, klevais pašviečiamas, o žmonės pasipuo šę traukė link Pikčiūnų mo kyklos ir dainavo... Su kuo savo gyvenime suiygint tas ne ilgas akimirkas?.. Tokias vienin teles ir niekuo neikeičiamas. Susirinko žmonių tiek, kiek galėjo: susiėjo nuo paskutinių vagų, daržų, kiemų. Mokykloje laukė visi mokiniai ir jų mo kytojai — tokie šventiški ir pa kilūs. Nemaniau, tiek retų ir brangių eksponatų liudijančių poeto vaikystę ir apsilankymus gimtinėje dar Išlikus. Gera da bar pasakyti žodį „išliko". kai visa tai darbščios ir rūpestin gos šios mokyklos ilgametės mokytojos V. Rimkienės su sa
Pasaulio matę žmonės teigia, kad pats greičiausias ir dažnai patikimiausias būdas nustatyti šalies kultūrai — tai žygis į tua letą. Deja, mūsų Universitete svečiai suranda šią „įstaigą" ir be jckių nuorodų — pagal kva pą, kuris pasitinka veik vos įžengus į Centrinius rūmus. Kul
POLEMINIAI APMĄSTYMAI APIE SVARBIAUSIĄ MIESTO GATVį (atkelta iš 2 psl.) aptarti likusią Gorkio gatvės da lį. Pokalbis buvo sunkus, tiesa, kiek tolerantiškesnis. Tačiau, iš |o paaiškėjo, jog mums reikia
* Po koncerto.
maškai, jis prisipažino, kad panašūs skelbimai gero kai paįvairintų ir mūsų laikraš čius, tačiau jau ir dabar jam tenka atremti absurdiškus nusis kundimus, kad „Vakarinės nau jienos" esančios „buržuaziškas" laikraštis. Kokių dar kvailysčių gali prasimanyti užkietėję kon servatoriai? Žinoma, dar galima pasakoti ir pasakoti apie šią įdomią ir prieštaringą šalį, Nedarbas, „gastarbaiterių" (svetimšalių darbi ninkų) problemos, VFR politika, pankai, rokeriai ir neonacistai — kaip sakoma, nėra namų be dūmų. Tačiau gerbiamus „Tary binio studento" skaitytojus šiais klausimais pakankamai plačiai informuoja mūsų spauda, radi-
Vlado GOBIO nuotr.
jas ir televizija, todėl kartotis būtų tiesiog paika. Be to, per dešimt dienų sunku pamatyti VISKĄ. Todėl ir šie įspūdžiai gerokai pakriki. Kaip ten bebū tų, atsisveikinimas buvo gana graudus. Ašaros riedėjo ne tik merginų bei palydinčių moterų skruostais. Įstrigo atmintyje ši toks epizodas — Hamo geležin kelio stotyje stovi daktaras Ši lingas, laiko rankoje suvenyri nę lietuvaitę, aplinkui sukasi kino operatorius, uždedu dakta rui šiaudinę skrybėlę, jis bando dėkoti, bet balsas trūkinėja, aky se blizga išdavikės ašaros. Tegu mūsų bendravimas visados kelia tokius šviesius jausmus, daktare Šilingai! Audrius VALOTKA
DAKTARUI ŠILINGUI vo auklėtiniais surasta, išprašy ta. sunešta. Iš jos da'.'g Iš girdome apie poeto vaikystę, gyvenimą, apsilankymus čia. Surasta dar Maironio išdrožtų rašomo stalo reikmenų (turėjęs tam pomėgį). Retų paliudijimų yra mokykloje — kad ir Mairo nio buvusio mokinio M. Grubio senatvėje įau apakus parašyti atsiminimai apie poetą. Norisi tikėti, kad Maironio ųimtinėįe būsimas memorialinis muziejus (tuo čia įau rūpinamasi) dėka poeto gimtų apylinkių mokyk-
GIMTINĖ LENKIASI POETUI los, visų gyventoįų bus įtai gus „gyvais“ eksponatais. Mokykloje įvyko vakaras. Ja me dalyvavo ūkio žmonės ir vadovai, mokytojai, mokiniai. Samprotauta apie daug ką, bet vis i ateiti optimistiškai žvel giant, ja tikint. Juk tai ir yra persitvarkymas, kurį dvasinia me gyvenime norisi truputi ki taip vadinti — atsinaujinimu, atgimimu. Norisi, svarbiausia, kad tai būtų. Dabar, kada pa galiau vis ryžtinqiau atsikrato ma prasto įpročio, palaidumo — dvasini gyvenimo turinį uži ma kultūra. Į Ją Įeina ir pavel dėtos vertybės. Jų mūsų kaime, pakankamai daug. Ypač dvasinių iš kurių svarbių svar biausios tiesa, padorumas, gar bingumas. Vakare pareikšta buvo gerų sumanymų kultūrinės vertės įtvirtinimui, įos rėmimui. Liko tikėjimas, kad čia, poeto gimtojoje že
mėje, „prie šaltinio“ susiburs Kultūros fondo grupė, kuri bendromis pastangomis rems visą pozityvią kultūrinę mūsų gyvenimo eigą. Juk gyvename „prie šaltinio“. Nemaža mūsų lietuviškoje žemėje šaltinių, bet tako i Mai ronio gimtinės šaltinį turėtume nepamesti. Kalbu galvodamas ir apie musų Universiteto jauną mintį. Drįstu manyti, mūsų kū rybinių, meninių, folklorinių są jūdžių senbuviai ne kartą pa suks link „šaltinio“ siekdami padėti įtvirtinti ir savo kūrybi nius ieškojimus. Iškilmės tęsėsi kitą dieną (X. 10). Buvo Maironio vardo sutel kimas Betygalos vidurinei mo kyklai. Mokykla, o ir visa Be tygala gyveno dideliu džiaugs mu čia naujai įtvirtinama gar be. Juk poetas Betygalos mokykloje dauųiau nei prieš šimtmetį mokėsi. Naujai įsteigtame muziejuje stalelis ir kėdė, su kuriais tėvas mokinu ką atvežė čia. Tų pačių krašto tyrininkų dėka toks brangus ir simboliškas reliktas grįžo. Pakeliui į Pasandravį šventės dalyviai aplankė Betygalos ka pines, ųėles padėjo ant poeto tėvų kapo. Jaudinantis ceremo nialas prie šaltinėlio, pasemiant vandens ąžuoliuko pirmąjam padėjimui, praeinant oro dar nepasodintą, o laukiančią svečių rankų alėją į sodybvietę su kle vais .Platus giesmės skambesys, poezijos žodžiai, mintys. Unika lios Maironio leidinių kolekci jos ekspozicija atnaupntoje padarginėje, kurią parodė moky tojas R. Adomavičius iš Kauno. Aidint „Kur bėgi Šešupė“ melo dijai pasodinama 125 ąžuolėlių alėja, sujungusi Pasandravio sodybvietę su šaltinėliu ir Ber notų sodyba (poetas Joje augo), kur isikurs memorialinė ekspo zicija. Artėjo gelsvos rudens sutemos, o šventės aidas tarsi plėtėsi — ramus, pagarbus. At kurtas memorialinis komplek sas — naujas literatūros draus tinis. Prof. Česlovas KUDABA
Sveikintinas naujas ramuviškių užmojis — senamiesčio per tvarkymo projektu aptarimas kartu su autoriais platesniame visuomenės rate. Iš visų maty tu tokio pobūdžio susitikimų šis išsiskiria savo tikslu ir for ma: susipažinti su autorių min timis. Gorkio gatvės rekonst rukcijos koncepcija; šio tikslo siekti pokalbio (pasikalbėjimo) metu, gerbiant visų dalyvių nuomone, siekiant, kad vyrautų ne emocijos, o šaltas protas. Toki toną suteikė susitikimo pradžioje A. Judžentis, įvadi niame žodyje pabrėžęs pagrin dinius pokalbio tikslus, pro jektuotojų kompetencijos ribas, nagrinėtinas problemas ir te mas. kurias dėl Įvairių prie žasčių liesti netikslinga. Many čiau, kad šitoks renginio pla nas turėtų būti pavyzdys vi siems. rengiantiems panašaus pobūdžio susitikimus. Toks po kalbis. matyt. šiuo metu yra vienas iš geriausių būdų kore guoti ginčytinus projektus ir formuoti vieninga senamiesčio išsaugojimo bei atgaivinimo koncepciją. Ne viskas susitikime pavyko. Daugelio Ramuvos svečių kal bose vyravo emocijos. Many čiau. kad ateity tokių dalykų būtų galima išvengti, griežčiau laikantis renginio rėmų. Naglis PUTEIKIS Jaunimo paminklosaugos kluuo narys
Man rodos, daugeliui ramuviškhj šis susitikimas tapo ne tikėtumu. Tokių aistrų, tokių aistringų diskusijų ir net karš takošiškų pasisakymų musų klubas seniai nematė (ir nesiti kėjo). Turbūt todėl dau guma ramuviškių tapo pasyviais klausytojais, o kalbė jo, ginčijosi svetimi „dėdės ir tetos“. Taip, mūsų klubas, mes norėjome šio susitikimo, norėjo me sužinoti tas problemas, su kuriomis susiduria architektai, projektuodami Vilniaus sena miestyje. Kad kiti parodytų problemas, (kurių mes gal ir ausies kampeliu girdėję nebu vom?), kad pasakytų, kaip jie Jas Išsperndė ir kad mes, link čiodami galvomis jiems pritar tume (kad pvz., yra nežinoma, kokie Vilniuje buvo gatvių ži bintai, kai tuo tarpu PKI archy vas neužslapintas). Atėjome pa siklausyti paskaitos, taip sakant. O tiems, kurie aatelna po dar bo dienos, kad trejetą valandų Įnirtingai diskutuotų apie sena miesčio restauravimą, matyt, tai labiau rūpi, negu tai masei, kuri tyliai sėdi salėje, nepareikšdama savo nuomonės. M. POCIUS VU Ramuva
Gerai jau vien tai. kad archi tektai. projektavę Gorglo gatvės rekonstrukciją panoro susitikti su tais, kam pertvarkymai se namiestyje nėra nereikšmingas dalykas. Tiesa, vienus labiau do mina su gatve susiję istoriniai faktai, istorinių paminklų išsau gojimas (VU doc. R. Batūra), ki tus - rekonstrukcijos plano profesionalumas, trečius — pa togumas naudojantis šiluminiais Ir elektros tinklais. Vis tik, ma nau. daugumai sostinės gyven tojų Ir ne tik Jiems aktualiau sias yra estetinis gatvės vaiz das Kitas klausimas. klek jis atitiks istorinę tikrovę Reikia, matyt, sutikti su projekto auto riais. kad istorija Ir architek tūros taipogi) negali sustoti vie toje. Negalima, atkurti pilno, sakysim. XIX a. pradžios gatvės
Dingusį studento pažymėji mą Nr. 830520, išduotą MF stu dentei Aušrai RAMONAITEI, lai kyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 830472, išduotą MF studen tei Daivai-Vilijai AUKONAITEI, laikyti negaliojančiu. Dingusį studento pažymėjimą Nr. 820615 išduotą MF studen-
PUSE LOPŲ
KODĖL MOKSLO ŠVENTOVĖJE DVOKIA? tūringi žmonės apie takius da lykus nei garsiai šneka, nei juo lab au į laikraščius rašo. O pas
mus kartu su itin aukšta inte lektualine, dvasine ir t. t. kultū ra, matyt, puikiai sugyvena ab
soliutus nekultūringumas ele mentariuose buitiniuose dalykuo se. Pavyzdžiui — moterų tuale
mokytis kalbėti vieniems su kltais. Būtų malonu, kad aktyviai relkštųsi studentai, — A. ju. džentts, „Ramuvos" klubo tary bos pirmininkas. Aušrinė PEČIŪKAI TE vaizdo. Tik ar derėjo taip sku bėti su projektu? Tai ne kaltinlmas archltekttams. tai klausimas miesto vadovybei. juk liaudies išmintis sako: septynis kartus atmatuok, aštuntą kirpk Egidijus ZAIKAUSKAS VU Ramuva Ar tokių pokalbių reikia? Ba abejo, taip? Visi mastantys bei Jaučiantys labai pasiilgo, o mū sų nacionalinė kultūra tlesloą verkdama laukia protingo, ap. dairaus, logiško ir dvasinųo pašnekesio su tiksliai suformu luota tema, apibrėžtu problemų ratu, konkrečiomis pasekmėmis, kuris liestų dvasinės ir matęrla. linės kultūros likimą. Bet... dar ne visi suprato, kad Jų pro fesinės ar visuomeninės amiicljos — didžiausias teigiamų pos linkių stabdis. Ar paslnaudoslme geru VU doc. R. Batūros, dėstytojo. Ramuvos vadovo A . Judženčio, architektų vadovų parody tu išmanymo, susitvardymo, ge ranoriškumo. siekiant bendrų tikslų pavyzdžiu? O gal būsime vieni kitiems priešais? Tada būSime priešais ir savo kultū-ai, kurios likimas šiandien nuo mū sų sąmoningumo priklauso vis labiau. Paulius SUBAČIUS VU Ramuva
Geras buvo sumanymas — iš siaiškinti, ką galvoją architektai. kas juos verčia imtis įvai rių projektų ruošimo, kuo jie vadovaujasi, rekonstruodami se namiestį. (Pirma Išsiaiškinti, o po to įau siūlyti, įsiterpti). Svar bu rasti bendrą kalbą su pro jekto autoriais. Tik ne visiems pakako mandagumo, žinių ir elementariausio pagarbos Jaus mo oponentui. Klausimai galėjo būti patelkiami organizuočiau, t. y. galėjo būti įvairiomis formo mis kartojami tie patys klausimai, kurie protingai buvo suformu luoti pradžioje, nes atsakymai į Juos toli gražu buvo neišsamūs... O dabar liko aiški tik viena bendro pobūdžio tiesa, kad ir architektai (galbūt verčiami są lygų ir aplinkos) svarbiausiu už daviniu nelaiko senamiesčio, kaip kultūros-urbanistlkos pa minklo Išsaugojimo. Deja, Si tiesa dėl kai kurių mūsų kant rybės stokos neįgijo pakanka mai reljefiškai aiškių patvirtini mų pokalbyje. Dialogą toliau tęs ti būtų naudinga, manau, abiem pusėm. Visais amžiais architektai rū pinosi ne trumpalaikėmis, laiko padiktuotomis vertybėmis, o pa stovumu, amžinumu. Ne „sti liaus“ jie Ieškojo, o tobulumo Ir visu pirma reikėjo nors nepa kenkti. Butu galima surengti panaSų susitikimą dar prieš kokių nors projektų įgyvendinimą (pvž. prieš būsimą kvartalo ties Se nuoju skersgatviu rekonstrukcllą). Tokio išankstinio susitikimo, kai pakeitimai dar Įmanomi, pri valumai akivaizdūs. Galima bū tų susijungti Ramuvai, Jaunimo pamiklosaugos klubui. „Talkai* ir pan. (paliekant vakaro auto rystę). .. Reikėtų panas.us susitikimus paversti papročiu. Tai turėtų kelti visuomenės sąmoningumą, aktyvumą, tikėjimą, kad Ir nuo paprasto žmogus šis tas pri klauso. Tai turėtų parodyti, Kad ŠI sritis nėra „specialistų“ mo nopolija, kad bet kokie suma nymai savo Intencijomis yra bendražmogiški, t. y. visada tu ri „nespecialiąL'šką“ aspektą... G SONGAILA „Talkos“ klubas
♦ei Odelei ČEPULYTEI, negaliojančiu.
laik^'
Ūkio padalinių kolektyvas dėl ilgamečio darbuotojo J®' liaus CIAPSKO stalgios ties nuoširdžiai užjaučia ve lionio šeimą bei artimuosius.
te iš penkių kabinų teveikia d',! — jose perpildytos šiukšlių de‘ žės ir tušti vandens bakeliai Gal pasistenkime, kad Universi’ teto tualetai negadintų nuotaiki’ nei mums patiems, nei mūsųsve" čiams.
Ofsetinė spauda, spaudos lankas. Tiražas 4500 Užs. Užs. Nr. 2229 Spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė, Vilnius, Kosmonautų pr. 60. Redakcijos adresas; 232734, Vilnius, Universiteto 3, „Tarybinis studentas".Telefonas: 61-11-79. «CoseTCKHū CTyAėHT» — oprau napTKOMa, peicropaTa, KOMHTeTa KOMcoMOAa, npoįiKOMa opAesoa TpyAOBoro KpacHoro snaMeHH ■ ĄpyjfcOu ■apoAos BuAMnocacoro ynHBepcirreTa hm. B. Kancyxaca. Bhashioc. PeAaKTop A. AHunrrac. Ha ahtobckom gsime.
N.
Redaktorius A. UPSTAS