Tarybinis Studentas, 1964 m. lapkričio 19 d. Nr. 35 (504) - 36 (505) by Vilniaus universitetas

Lapkričio 17-oji—Tarptautinė studentų diena! VISŲ SALIŲ PROLETARAI. VIENYKITĖS!

TO,

VILNIAUS VALSTYBTN'O V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS

1964 m. lapkričio mėn. 19 d. KETVIRTADIENIS

Kaina 4 kap

Po solidarumo ir kovos vėliava

Lapkričio 17 d. pažangi studentija pažymi savo tradicinę šventę — Tarptautinę studen tų dieną. Tarptautinės studentų sąjungos pir mininkas ZBIGNEKAS VOKROUGLICKIS papasakojo TASS-o korespondentui: — Pasaulio studentija šį sykį pažymi lap kričio 17 d. įvykių 25-metį. Tą dieną fašis tinė valdžia uždarė visas aukštąsias mokyk las Čekijoje ir Moravijoje. Prieš tai įvyko di džiulės studentų protesto demonstracijos prieš vokiškųjų fašistinių grobikų okupaciją Če koslovakijoje. Fašistai žiauriai susidorcjo su demonstrantais, daugelis studentų buvo su žeista, o vienas jų — Opletalas — nužudy tas. Sužvėrėję fašistai išsiuntė studentus į koncentracijos stovyklą. Pasaulyje dar nemaža šalių, kuriose su tinkami įvykiai, panašūs į tuos, kurie prieš 25 metus. Šiemet, pavyzdžiui, Ekvadoro re akcinė vyriausybė uždarė universitetą šalies sostinėje ir stiprina represijas prieš pažan gios studentijos judėjimą. Šiomis dienomis uždarytas universitetas Puerto Rikoje, kur studentai rengia demonstracijas už švietimo

demokratizavimą ir nacionalinę nepriklauso mybę. Maroko reakcinės jėgos nori uždrausti studentų sąjungą, nes ji kovoja už šalies demokratizavimą. Tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Jie įrodo, kad pasaulyje dar yra jėgų, einančių fašistinės Vokietijos pėdsakais. Ispanijos ir Portugalijos studentai vėl iškels kovos už politinių kalinių paleidimą, už demokratinių laisvių atkūrimo vėliavą. Prancūzijos stu dentai stiprins kovą prieš didžiules karines išlaidas, prieš subsidijų universitetams maži nimą. Panašios akcijos vyks daugelyje pasaulio šalių. Šioje kovoje studentiją rems Tarybų Sąjungos, Čekoslovakijos ir kitų socialistinių vaistybių jaunimas. Baigdamas Z. Vokrouglickis palinkėjo ta rybiniams studentams naujų laimėjimų moks le ir gyvenime, padėkojo už nuolatinę akty vią paramą ir pagalbą Tarptautinei studentų sąjungai. I. MASLENIKOVAS TASS-o koresp.

Stu.den.taL sutinka draugus šį sekmadienį mūsų svečiai — Bulgarijos Liaudies Respubli kos studentai, studijuojantieji Leningrado aukštosiose mokyk loje. Įeinančius į s?.'ę, susirinku sieji sutinka aplodismentais, o internacionalinio klubo nariai — gyvomis gėlėmis ir suvenyri niais ženkleliais. Į prezidiumą pakyla svečių ir musų universiteto atstovai. — Mes su tais, kurie negai lestingai teisia rasistinį budelį Fervurdą, nuo kurių galingo protesto balso dreba Khanio ti po marionetės, mes su Japoni jos studentais, šūkiu ,,Jankiai, nešdinkitės namo!“ pasitinkan čiais atominį Amerikos ,,Jūrų slibiną“, su Ispanijos ir Pran cūzijos studentais, reikalaujan čiais karines išlaidas pakeisti išlaidomis mokslui ir kultūrai, mes su ta<s, kurie vieningai ir nenuilstamai kovoja prieš impe rializmą ir neokolonializmą. už taika, demokratiją ir tautų drau gystę, — atidarydamas iškilmin gą tarptautinės studentų dienos minėjimą kalba VVU komjauni mo komiteto narys P. Bražėnas. Internacionalinio klubo pirmi ninkas Duksa pasakoja apie

mūsų studentų internacionali nius ryšius su Leningrado Elekt rotechnikos instituto studentais. Jančenka — apie daugiau kaip 50 tautybių atstovų šeimą sava jame institute. — Jūsų Vilnius mums primi

nė mūsų gimtuosius miestus, jūsų sutikimas — pačių arti miausių mūsų draugų būrį, gim tųjų namų šilumą, — sujaudin tas kalba Bulgarijos studentų pasiuntinys Spasovas.

Foto J. GIRDVAINIO ir J. KAD ZIAUS KO.

LAPKRIČIO RYTĄ.

— Mūsų susitikimas — ne dalyvavo mūsų svečiai ir grupė ansambliečių. paskutinis. Mes tikimės jus pa Na, bet plačiau apie tai, tegu matyti Leningrade, o gal būt, Ir pasakoja pats fotoreportažas, mūsų Sofijoje. Kviečiame! — atspausdintas trečiame puslapysako studentė Savova. „T. STUD.“ inf. Mūsų respublikos aukštųjų mokyklų pasiuntinių vardu susi rinkusius sveikina KPI studen tas Martinkus, eilėraštį dekla VLADAS VAITKEVIČIUS, muoja mūsų studentė Janulevi- ♦> ❖ čiūtė. ❖ Su dideliu pasisekimu praėjo draugystės koncertas, kuriame *

Afrikos balsas Girdžiu per atogrąžų lietų Tavo balsą, saulėtoji Afrikai Argi žemėj užgniaužti kas galėtų Tavo Šauksmą, bundanti Afrika?

❖

2 AKTŲ SALE. BENDRAS PREZIDIUMO VAIZDAS.

Ir j saulę srūva pakilęs žemės džiaugsmas, tylus, be žodžių: Naują rytą senasis Nilas Neša Afrikai ir juodaodžiui, Girdžiu per atogrąžų lietų Tavo juoką, brangioji Afrika! Kas Šešėlin įstumt vėl galėtų. Kai šviesos tau tiek saulė atneša! Darbo heroiką, Afrika, Aš regiu žiburiuos Asuano, Tavo džiaugsmas su paukščiais čion atlekia, Neša paukščiai tau džiugesį mano...

Būk sveikas, Lietuvos jaunime! Pavasariui tu panašus

........................................................................................................................................................................................................................................................................ nu.

Salomėja Nėris ir Čiurlionis Salo mėja Nėris labai mėgo M. K. Čiurlionio tapybą. Jam yra paskyrusi eilėraščių ciklą „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. 4Tis sudarytas iš eilėraščių, įkirtų atskiriems dailininko paveikslams, bet juos vienija tas pats poetinis užmanymas. Pažiūrėsime, kaip atsispin di dailininko tapyba viename iš ciklo eilėraščių „Pavasa ris“. Jis yra analogiškas M. K. Čiurlionio „Iš Pavasario ciklo. Varpinė“. i Didžioji mūsų poetė

Dailininkas tapo bevirpan čias, pirmąja žaluma pasiden gusias šakeles, nepertraukia mą debesų srovenimą ir skam bantį varpą. Viskas skelbia pavasarį — atgimimą, naujus džiaugsmus, gaivališką polėkį. S. Nėris pradeda eilėraštį

„Pavasaris“ labai nuotaikin gai: Pavasaris — Dainuot ims alyva. — Upelė virpa — vėl gyva. Padangių nemunu pietys Ritena debesų lytis. Šiame vaizde matome atski ras M. K. Čiurlionio „Varpi nės“ detales: debesų lytys, padangių nemunas. Toliau ir gi surandame bendrų — var pas, beržo šakelė — detalių. Pavasario detalės gyvos, dina miškos, perduoda Čiurlionio paveiksle jaučiamą judėjimą. „Varpinėje“ judėjimas per teiktas spalvų niuansais, de besų varpinės, šakelės linijų komponavimu. Poetė kuria savo .neninį vaizdą — gyvą, judrią pava sario nuotaiką — kitomis priemonėmis, negu dailinin kas: plačiu, laisvai išsiliejan čiu ritmu, krintančia strofika

(3 ir 4 strofos), romantiškai ekspertyvia leksika. „Pavasa ryje“ bendros su Čiurlionio „Varpine“ detalės, pajungtos išreikšti poetės minčiai, nuo taikai, kilusiai paveikslo po veikyje. Tai šviesus, pakilus motyvas — „laisvės nerimas lakus“. Jis „beržo šakele sro vena“, „gluosniu linkčioja prie upės“ ir prasiveržia nenumal domu varpo skambėjimu, šir dies daina: Širdies žirgelis duodr šuolį, Be kelio, tako — per laukus Tai laisvės nerimas lakus! Salomėją Nėrį su Čiurlio niu jungia romantiškas džiaugsmas, nesuvaldomas, betarpiškas. Veržliais pos mais poetė išreiškia nerimas tingą pavasario skambėjimą, kuris ir jaučiamas M. K. Čiur lionio „Varpinėje“. R. UMBRASAITĖ, III k. llt.

Poetės visuomeniškumas „Diemedžiu žydėsiu“ — ketvirtoji poetės lyri kos knyga. Eilėraščiai, įėję į rinkinį, parašyti 1935—1938 m. m. Tuo metu S. Nėris — poetė, nuėjusi ilgą kūrybinį kelią, jau turinti savitą braižą, pergyvenusi ideologinį lūžį. Belinskis sako, kad „kiekvienas didis poetas todėl didis, kad jo kančios ir džiaugsmo šaknys giliai įauga į visuomeniškumo ir istorijos dieną, kad jis, tuo pačiu, yra visuomenės, laikotarpio ir žmonijos organas bei atstovas“. Antra vertus, rašytojas gali būti visuomeniš kas ir kalbėdamas apie meilę, grožį ar ilgesį. Visuomeniška lyrika nebūtinai turi būti sklidina patriotai.ų šūkių, triukšmauti apie aukas ir nau ją saulę. Svarbiausia ji turi jaudinti skaityto ją, būti bendražmogiška. Juk tikroji poezija — ne žaisliukas, ne pramoga, o gyvenimo stimu las. Tikroji lyrika gimsta ten, kur reikšminga tema persunkiama asmeniniais poeto pėhgyvenimų, jo jausmų, jo aistrų. Tam reikalingas gilus pasaulio pažinimas ir įgudusi menininko ranka. „Anksti rytą“ autorė, dainavusi vien jaunys tės džiaugsmą ir meilę, vėliau ima pastebėti ir giliai išgyventi kapitalistinio pasaulio prabangos ir skurdo kontrastus, ima ieškoti atsakymo į so cialinės plotmės klausimus (rinkinio „Pėd-s Vnėly“ eilėr. „Vienos bare“, „Pilkam broliui“) 1931 m. „Trečio fronto“ 5 Nr. Nėris paskelbia savo garsųjį pareiškimą apie pasukimą kairėn. 1'932 m. eilėraštis „Akmenys ir plytos griūva“ patenka l Maskvoje leidžiamą lietuvišką komu nistinę spaudą („Priekalo“ žurnalą). Panevėžy je poetė palaiko ryšius su žinomu revoliucionie rium A. Domaševičium, klausosi naujojo pasau lio — TSRS — balso, skaito „Izvestijas". 1936 m. jau ketvirtąkart S. Nėris išvyksta į Vakarų Eu ropą. Čia be amžiais sukauptų meno vertybių poetė mato ir Paryžiaus buitį su ryškiais ne matytos prabangos ir ba saus skurdo kontras tais. Grįžusi į Lietuvą, Ji vis dažniau susitin ka su „Trečio fronto“ laikų draugais, kartu su jais dalyvauja literatūros vakaruose, savo ei lėraščius noriai duoda jų leidiniams. Visa tai faktai, kurie liudija, kad poetės per silaužimas buvo ne momento nuotaikos reikalas, o qilial apgalvotas žygis, kad visa Nėries kūry ba po 1931 m. skirta dirbančiųių klasei, gina jos interesus ir kad visos buržuazinės stovyklos kalbos apie S. Nėries grįžimą atgal, atsisakymą pažangių visuomeninių idealų neturėjo jokio pa grindo. Tikrą menininką augantieji gyvenimo pasikei timai, gyvenimo iškeltos naujos žmonių tarpu savio santykių, dvasinio visuomenės vystymosi problemos visai užvaldo, pasidaro ne tik visuo meniniu, bet ir asmeniniu jo reikalu, ir tada gimsta išgyventas, nuoširdus meno kūrinys.

Taip buvo ir su minėtuoju S. Nėries rinkiniu. Jame labai ryški laikotarpio dvasia. Nuskambėjęs „Diemedžiu žydėsiu“ buvo svei kas, šaukiąs gyventi, ieškoti ir rasti vietą gy venime, balsas. Rinkinio optimizmas istoriniu lai kotarpiu — balzamas plačiosioms masėms, ramstis revoliucinei liaudies nuotaikai — ta prasme giliai visuomeniškas.

Rinkinio centre — nauja, platesnė pažiūra į žmogų, pasitikėjimas savimi, tikėjimas ateitimi ir gyvenimu. Lyrinis herojus Jaučia savo ryši su žeme, girdi jos šauksmą, nenori mirti. Rin kinyje labai ryškus viecos gyvenime ieškojimo, vienišumo, našlaitės motyvai. Tačiau nėra dusu lingo ar nervingo tono. Lyrinio herojaus blaš kymasis platesne prasme yra tobulo žmogaus, gražaus gyvenimo, išeities iš slogios buržuazi nės aplinkos ieškojimas. Poetė negieda pesimizmo himnų, nes Ji turi ką priešpastatyti „nakčiai niūriai“ gražų dva sinių polėkių pasaulį. ’ įdomu, kad to brangaus su tikraisiais žmogiš kumo pradais svajonių pasaulio prototipo Neris ieško ne susitaikyme su aplinka, o sąjungoje

Su tais, kur nebijo Plaukti bangų barami. „Diemedžiu žydėsiu“ lyrinis herojus vienu balsu su poete (dienoraštyje) galėtų tvirtinti. , žydinčios ž—-ės 'cbulo žmogaus ilge sys mus verčia pamilti žemę ir žmones . Poetė gražaus gyven.rr.. . _-ų ieškojimą suliejo su liaudies viltimis ir lūkesčiais:

Ką parneši broliam artojam. Kuo savo kampelį papuoši?

Todėl autorės ieškojimai neliko tuščiu klaidžio jimu, o įgavo aktyvią kryptį. Ryškus, kryptinqas rankinio optimizmas. Liūdna provincijoj Lietuvoj, bet tik

Vergo širdis nesupranta Mėlynos laisvės bangų! Taigi, tik neįsigilinus, iš pirmo žvilgsnio, eilė raščių rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ atrodo ne pretenduojąs į bet kokį visuomeniškumą. Panaarinėjus giliau, nelieka abejonių, kad S. Nė ris? jau 193? m. pasirinkusi n3U)ą kelią, visam

Salomėjai Nėriai Ir vieną kart, pavasari, Laiškuos cituos vaikinai Namo parjosi drąsiai. . . Liepsningą mano „Grįšiu“. Vai, nenustebk, pavasari, Praėjęs karo gūsius Kad tu mane surasi. .. Dėl laisvės ir dėl duonos, Žinos prancūzas, rusas, Gal būt, aš būsiu klasėj, Kam skirtos „Anemonos“. . . Seksiu vaikams „Našlaitę“ Ir tu kasmet, pavasarį, Ir kaip kovojo drąsiai Parjok ugningai, drąsiai. . . Marytė Melnikaitė, Mane rasi, pavasari, Kaip alkani dalina Dainoj, širdy ir klasėj. Gėles už sū Paryžiuj. . . Alma KAROSAITE ■X*X*^*X*X*X»X*X*X*XM

Švelnusis diemedis — pražydo Nebėr našlaičių nuskriaustų, Kurioms takus žarijom pylė — Lyg paukščių — skrydy pašautų, O tu esi. Tave mes mylim. Ir Eglės nevogė žalčiai, Ir nieks kasų nekirpo saulei, Bet tiki tavimi plačiai — Ne pasakos tai. Ne apgaulė. Trobelėj, užneštoj baltai, Senutė kartą nepabudo. Nėr rankų, surištų tvirtai.

Tos rankos laisvos. Sėja grūdą. Kažkur užslopo liūdesys. Ir neviltis kažkur prasmegus. O tu esi. O tu esi, Ir žvelgia jaunos, geros akys. Deja, tavęs taip pat nėra. Tik kapas. . . Nuotraukos mažytės. . . Bet rytmečio skaidria aušra Švelnusis diemedis — pražydo! Birutė VELYVYTE

laikui liko ištikima savo idealams. (Ištrauka iš kursinio darbo) JŪRATĖ LOMANAITĖ IV k. lituanistė

Apie poetą ir poeziją j l

Dainiaus pašaukimas ir uždavinys dar nesibaigia tuomi, kad jis kaip vyturiukas, iškilęs į dangų čiurliuos. Ne, jam reikia žemė iš pamalu išjudinti, tam reikia būti tuo perkūnu, kurs žemę... tuo žaibu, kurs orą nuo dulkių apvalo. Jis turi būti ta paguoda, kuri našlaičiui ašaras nušluosto, ta jėga, kuri alkaną priverčia duoną užmiršti, tas balsas, kurs kareivį už tėvynę numirti verčia. * *

Tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija, nes nėra lig šiol pasauly tokios kokybės rašalo, kuris pavaduotų kraują. * * *

V Vieno, tik Vieno trokštu, kad galėčiau palikti pasauliui savo sielos pavasarį, kad

(

I l (

J /

(

galėčiau paberti į žemę visas tas nuostabias* gėles, mano širdy sužydusias.

Visa, kuo ir kam aš gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų. Dėl jo tik aš nemirsiu ir nekrisiu į bedugnę.

/ (

Ilgesys! Gero tobulo žmogaus ir gražios žydinčios žemės ilgesys mus verčia pamilti žemę ir žmones. Žmonių meilė ir — darbas, darbas, darbas! — tebūna tavo gyvenimo gairės!

( į 1

B. BUCAS. S. Nėries portretas (gipsas).

SCENOJE SVEČIAI.

TE DRAUGYSTĘ SUARTINA MOŠŲ DAINA.

S. PUNTEZIO nuotraukos

CeroAHn b Hauien ra3eTe BbicTynaK)T ynacTHAKM Kpy«Ka pyCCKOK /iMTepaTypbi hctophko4JM/ionorHMecKoro cfraKynbTeTa. Bce ohh flenajOT nepebie maru b /iMTepaType, m ecTecTBeHHo, hto npH cTporoM noAxofle k hx HaMa/lbHblM onblTaM MOJKHO ČblJlO 6bl TOBOpHTb O HeflOCTaTOHHOM HeTKOCTH B BbipaHfeHHH I1O3TMMeCKHX MbICneM H HyBCTB, M3AMLUHHX flnHHHOTaX, TeX HAH HHblX HeCOBepLlJeHCTBaX pHTMHKH H CTpOCjjMKM. BlVieCTe C TeM B HX cTMxoTBopeHMRX yAaBA MBaeTcn to rnaBHoe, c nero HaHHHaeTcn nooT: CBoe oTHOLueHHe k Mnpy» ahhh3a nosTMMecKan TeMa, Mbi HafleeMcn, hto nyBCTsa n MbicAH, sbipaweHHbie b ny6nnHyeMbix npoM3BefleHMnx, SyflyT co3BynHbi HacTpoeHMAM Haujnx HHTaTeneH/ a BO3MOWHbie KpHTMHeCKMe 3aMeMaHHfi noMoryT HanHHaioLųHM aBTopaM TOHHee onpefleAHTb CBOM TBOpneCKMe BO3M0JKHOCTH.

PE/ĮAKUH5I

IĮBETbl Tbi cTOHLUb

TaKan

cnaBHan,.

xopoujaA... Ha TeCn rnRJKy w3flaJieKa; HcKpaMM cHejKHHOK npnnopomeHa MHeeM npMnyflpeHa cnerna. Ctoh! He ABHraKcn! OcTaHbCR

Ha cHHMKe CTyfl. A. HecHbi:ųjieHbi KpysKKa .pyccKoft .iHTeparypbt (cjiena HanpaBo) A. Jlbicon, B. IIjiOTKHH, B. naxoMOB, H. Jla khc n T. HjiymeBCKaa Ha cBoeM OHepeflHOM 3acenaHHH o6cy?KnaioT HOBbie cthxh Apyr a py ra.

BOT TaKOlO H MeHA Tbi TMXO T1O3OBM; H npHLuen He npocTO 3a to6ok> H npHinen CMOTpeTb b rna3a /iio6bh. XoweLLib ycMKpio h Ty MeTe/ib, H BecHbi flbixaHMeM n cTaHy... H/1H KaK M3 mmc|job ripoMeTeM C He6a a oroHb TeSe flOCTaHy! H copBy 6yTOHbi cmhmx 3Be3fl, B 3thx 3Hmhmx cyMepKax pacųBeTUJHx,. Pa30JlblO A OKeaHbl PO3 M LuarHy c to6ok> b GeCKOHeMHOCTbf Tbi CTOHLUb T3K3A MMJiaA, KpacMBaA,

Kan

— JleHKy HnKOHOBy H3 6-ro JleHKa noKpacHeAa, a Mbi — Pe6aTa bot tbk hom&p, «E>» k AHpeKTopy! —KpHHan, ApyjKHO >npbicHyjiH b Ky.iaKH. 3aTOponHACH OH. — HOAXOACy SI MBacb no KopHAopy, KaKofi-To — Ka« B3M He CTblAHo! — cefinac k uiKone, Bii>Ky narna Hh. BOBMyTHJiacb KciacoHan. — Hto b Ha JleHKy no AOipore BeAeT, HaKAOn-TipeTbeKJiaCHMK. 6-oft «B» — sto mm. A JleHKa 3Tom oMeiHHoro! Hto CMeumoro, BepHoe, ot caMoro aomh ee HiiKOHOBa — eaifHCTBeHHan AeBB TOM, HTO AeBOHKa 60HTCH HA- npoBOHiana! HOHKa b HaiueM KAacce. Ox, h th oAHa tph KHAOMeTpa b noTyT .Mbl BCe BCnOJIOHIHAHCb. aocTaBajiacb efi 3a to, hto OHa TeMKax, Aa eme nepe3 nec, Aa — y TeČH HTO, HOTH OTBaAH' ėnHHCTBeHHaa! Ee BO3MyrHTeAb. eme 3hmoh? Koah, tw no-MoeMy, ■iHCb 6bi, — Ha6pocHJica TeHKa JKHBeiHb c JleHoii b oahom xyHbie KOCHHKH H nOCTOSUHHblC ofiHa KoJibKy. — K.iaccHoft nyTb Tope? KaHba nopTHJiH bck> Kpacory Ha. ne ABa KHAOMeTpa npHinnocb 3a KoAbKa CTenaHOB, Ham neMnuIlieil flpyJKHOii MyJKCKOH CCMbH. JleHKofi hath, a Tede nepe3 aoCeMba y nac, Me>KAy inpoHHM, OH no AblHO'M H K0AHH6CTBy pory k Hefi TpyAHo nepefi™ 6bi. fibijia Aaace oneHb oneHb Apy>KABOOK, MpaHHO rtOAHHACH c noao! HaH. ToJibKo no3aBųepa Hac Bcex iCAeAHefi napTbi. — Hah Tbi 3Haenib Kyna co — Hy, KaK? — anpocHJia Hh. BMeCTe H6B3HJ1H Ha SKCKypCHIO B — npOBOAHIUb CB0H1MH HpaBOyHeHHHMHl — CHO' BHjibHioc, a Ha nHOHepcKofi ah. Ha PlBaHOBHa. Ba pa3opaACH CTenaiHOB. — H Hefine BpyiHT!, Hepenaxy 3a ca- 3aBrpa HnKOHOBy b uiKony? Te6e y>Ke CKa3aa, xonemb cboio MeMAHOH MonnaA, H3ynasi MaMyio >nnoxyio yoneBaeMOCTb. PoAHTeAbCKHe COŠpaHHH A-1H HOJIO- KymKy cHAHmero phaom Benb- BOCnHTaHHOCTb nOKa3bJBaTb, HAH caM h inpoBOJKafi! bhhw Kjiacca čbiBajiH caMbiM neckoto. — K nofiAy! — KaK Te6e He cthaho, — HajIbHblM CoSblTHeM B 'CeMOCTpe. — H hah. noA pynny eme OKOHHaTeabHo BO3MyTHnacb H bot, Tenepb, Kasce-rcH, h na. luefi e/iMHCTBeHHofi JleHOHKe no- KnaccHaH, — ero My>KcKaH ropB03bMH! CTaHeTCH Ha opexn. /leno b tom, AOCTb, BHAHTe ah, yHHHtaeTca! A — JlypaK tu, Koah! hto OHa .KažKjbiH aeHb cTajia ona3^biBaTb b niKOJiy Ha ABa, a TO H Ha TpH ypOKa H HHKOMy He xoTeJia CKa3aTb, b neM AeAO, Aame KJiaccHan HHHero He Mowia ot Hee ao6htbch. Mbl, K0H6HH0, C 6oAbUIHM yAO. BojibCTBHeM nepeAajiH nepenyraHHofi JlenKe npHTAameHHe k AHpeKTOpy H, AHKyH, HTO, H3K0Heu, BJieTHT h Hatuefi THXOHe, noMHajiHCb 3a Hefi k AHpeKTop■CKOMy KafiHHeTy. KDpua Ma— BadcKHfi KaBanep! UjnapraAKH y Hhkohoboh na Tyr TeHKa TaK KpacHopemiBO cajibCKHH npHJiHn yxoiM k 3aMOH_ «a>KAOH IKOHTpOAbHOil KAHHHHTb ropAOCTb TeCe no3BOAHeT? JĮa, nomeA Ha KoAbKy, hto tot 3ahoh CKBaJKHHe, a imh, cropan OT ueTepneiHHH, o>KHAaAH penopTa- peČHTa, H T3K H3-3a Bac Kpac- M0AH3A. Boo6me-T0 H3A0 CKa6bIA >Ka c nOJIH CHTBbl. HeTb npMXOAHTCH, >HO T3KOTO 6eC- 33Tb, HTO TeHKa, XOTH H — CnpaujHBaeT, noneMy He cepAeHHH h ot K.nacca He o>KHAa. OTAHHHHKOiM, HO y HaC nOAb30npHXOAHT B UTKOJiy BO-flpeMH, — na. Hy hto >k, ofioiiAeiMCH h 6e3 B3ACH yBajKOHHeM. yųaCTBOBaTb 3ainanTaji JOpKa, — a OHa He Barneli inoMomn. BO BCHKHX pHCKOBaHHbIX MepOH paccTpoeHHaa H»Ha HBa- JlpHHTHHX HH'KOTAa He roBopHT, oh onaTb cnpauiHBaeT, 0TKa3bIcefinac eMy hto-to Hania KJiac- HOBHa nocaAHAa JleHKy na Me- bbach, Ha Abi>Kax CeraA He xyCHas 06'bacHfleT, onHTb y Hee cto, mooCemaB efi Bce yaaAHTb, >Ke AAHHHOro CTenaHOBa, a oceonpamHSaioT, a JleHKa onaTb 33T6M HaCTaBHAa H3M ĄBOeK, H Hbio Aa>Ke cxb3tha HeTsepKy no noBeAeHHio, 3a to, hto Ha cnop MOJIHHT. 3aHHTHH KOHHHAHCb. TyT JOpKa caM HaAonro 3aHa He CKaacy, hto6m mocne ypo- npbirHyn co BToporo 3TaH<a c MOJinan, a mm npHMO AonaAHCb KOB Mbl OCOfieHHO pa3BAeKAHCb. iKAyMdy. TaK hto, KorAa oh ot HeTepneHHH. BApyr lOpKa cne Kohchiho, y Ka>KAoro Ha H3HKe BH30B0M B FOAOCe o6-bHBHA, HTO nan CTpaiUHoe ahao h, 3aHKancb 6bl.no OpHTOTOBAeHO HT0-HH6yAb 3aBTpa AHHHO npOBOAHT JleHKy, ot B03<5y?K,neHHfl, cooGiiihji: noAXOAHUiee, iho ikbk TO.HbKO KA30C TOAbKO yBaHCHTeAbHO npo. — OHa cKa3ajia... OHa cKa3a- lOpKa AHnnyn hto-to npo boakh M0AH3A, H KaJKAblfi HOJKaAeA na, hto Sohtch... HOHbio, ųepe3 h KpacHyjo UlanoHKy, JleHKa, npo ce6n, hto ne CKa3an stoto jiec! paspeBeBuiHCb, BbiJieTena H3 nepBbiM. Mbi t3k m nonauiajiH ot boc- Knacca ,h hbm CTano cenceM He Ha3aBTpa Mbi Bce, KaK croTopra. Ho TyT H3 KadnHeTa pa3- no ice6e. HaKOHeu, TeHKa, Ham BOpHBlLIHCb, co6paAHCb y ABeASach JleHKHH peB, h JOpKa cho. eAHHCTBeHHblft OTAHAHHK, THXO pefi mKOAbi, yKpaAKofi norAHAbina inpHJinn k CKBa?KHne. Yc-ibi CKa3an: Ban Ha eAe BHA’Hyio b noAyTbMe Bot ohh! — CAyuiafi, Koah, OTBen 6bi TponHHKy H3 Aeca. maTb eMy yxe Hmero He yaanoKaJiocb, noTOMy hto ABepb BApyr Tbi 3aBTpa ,b caMOM AeAe, 3Ty IlepBbiM H3-3a AepeBbee 3aACH TeHKa. 3a hhm BeceAoft OTKpbiJiacb, h oh K3K cjiejjyeT npycHxy b uiKOJiy. 3apa6oTan pyn>Kofi no 6ny... — Tbi hto, cnaTHA, — 3aopan npHnpbiJKKofi ToponHAacb iHama Ho Tafina Sbijia OTKpbiTa! Mbi KoAbKa, — HUIb, OOBeTHHK Ha- TpycH.xa, o neM-To iHa xoAy paccKa3biBan. 3aBHAH nac, TeHKa noMnajiMCb b KJiacc, npe/iBKy- inencn! CaM npoBOHtafi, ecnn xo- AeMOHCTpaTHBHO uian, K3'khx ocTpoyMHbix aoinpoOCTaHOBHACH, cob mohciho Sy^eT HaAaBaTb nenib. ByAy h co bchkhmh ko- noAO)KAaA JleHKy h nomeA pa. CH'HKaM.H CB5i3blBaTbCH. BpaTUbI, Ao-M c Hefi no cHery, xoTb h JleHKe nocjie ihkojih. JleHKa npHUiJia TOJibKO Ha AaBafiTe efi aaBTpa b necy 3aca- npOBaAHBaACH ao CaMbIX KOAeH. _ BačcKHfi KaBanep! — 3ac.neAyiotUHH ypoK, h npniu.ia Ay ycTpoHM! BMecTe c Harneft KjiaccHofi. Ho 3Ta CnecTaman HAea Hac nen oTKyAa-To c KpbiAbiia KoAbTorAa Ka. TeHKa Monna noAOtuen 6ah. — Bot hto, peOaTa, — Hana- KaK-To ne pa3BecenHAa. jia H«Ha UBaHOBHa. — Ecjih xo_ KonbKa c npe3peHHeM Hanncan >Ke, cAenHA xopouiHfi chokok h THTe CbITb HaCTOHipHMH MyžKHH" Ha AOCKe «6a6cKHe KaBanepw» h 3anenHA Koahio b yxo. KoAbna HaMH, Bbi AOAJKHbi Sy^eTe no- yuieA. Ha tom pa3roBop h koh- yrpoHcaiome ABHHyACH bhh3 no AeceHKe. Mbi MOMeiHTanbHo 3aMOHb JleHe. JJeBOHKa jkhbct 4a- HHACH. inocACAHtoio CTyneHbKy. Ha cneAyiouiHfi AeHb, KorAa hhah jieKO oTcioAa, MaTepn npHXOAHT. ch pano yxoAHTb Ha pačoTy, h Ao nepBoro 3bohk3 ocTanocb KoAbKa 0CT3H0BHACJI. H Mbl cT<rnpodopMO3HM0H HHKOHOBOft CTpalHHOBaTO inJiTb MHHyT, ib K.’iacc BopBanca hah. TorAa KoAbKa lOpKa. T3A hto-to npe3pHTeAbHoe, noOAHOH XQAHTb B HJKOJiy.

6-oro «6»

BepHyncH h Hcne3 3a ABepbM.H UIKOAbI, a Mbl ČpOCHAHCb K JleH Ke H, CaMH yAHBAHHCb CBOeMy pbmapcTBy, nyTb He inoB3AopHAH H3-3a toto, kto CyAeT npoBOwaTb ee 3aBTpa. Ha nepeMeHax JleHKa CHAena, 60H3AHB0, HO AOB0ABH0 VAblČa. acb, a Mbi pa3pa6aTHBaAH rpa4>hk Hamero pbmapcTBa, noTOMy hto ot >KenaioinHX He 6hao ot6oh. Oahh KoAbKa, ooKopdneHho XMbiK ' aa, cnHCbiBaA 3aAaHne Ha CAeAyiomHfi y.poK, ho Ha Hero hhkto He očpaman bhhmhhhh. HHHa UBanoBHa He noAaBaaa BHAy, hto o neM-HHČyAb 3HaeT, ho Becb ypoK abckobo norAHAbiBaAa Ha Hac h ,yxoAH, CKa3ana «MOAOAAbi!» h Aaace nOKpaCHeAa OT yAOBOAbCT.BHH. TlocAe TaKofi HCKpeHHefi noXBaAbi Hac odyaAa npaMO-TaKH AHxopaAKa Be>KAHBOCTH. IlocAe 3BOHK3 Mbl BCeTAa 0Ka3bIBaAHCb 3a mapTaMH, HiecTOKHe 6oh Ha nepeM0Hax c 6-mm «A» 6mah npeKpameHbi h, bmocto stoto Mbl MHp.H0 paCCMaTpHBaAH CTeH" ra3eTbi b KopHAopax, npHBOAH npOTHBHHKa B H3yMA0HMe. A KO. tas kto-to nponen b «riHOHepKe», HTO B MOCKOBCKHX lHKOAaX npOBOAHTCH «HeAeAH BeHCAHBOCTH», Mbl B3HAHCb HpOBeCTH STy caMyio iHeAeAio c tskhm 3HTy3H33M0M, HTO HHHa KBaHOBHa onHTb noKpacHeAa ot yAOBOAbctbhh h cKa3ana, hto Bce-TaKH BbIXAOnOHeT IH3M SKCKypOHIO B BHAbHIOC. OcočeHHbiMH anrenaMH Mbi, koHeHHO, IHe CT3AH. KoAbKa CKOpO pa3dHA okho b KAacce, lOpKa c IleTbKOfi HaebinaAH H3BeCTH BO Bce nepHHAbHHHbi, ho nocTeneHho HeAOdpaa cnaBa o Hamew KAacce yTHxana. A KoAbKa aoato eme ocraBaACH IB Onn03HUHH, XOTb H He 3H3A, KyAa AeBaTbCfl OT CKyKH, KorAa Mbi BMecTe umh na O3epo nrpaTb b xoKKefi c 6-hm «A». B KOHiie kohiiob hsm cTaAo ero HiaAKO H Mbl BbIAyMaAH TaKofi imam

...OjiHa>KAbi nocne ypoKOB TeHKa rpoMKO onpocHA, KOMy 3aBTpa npoBO?KaTb HHKOHOBy, a Koma y3Han, hto eMy, nanaA HeeaTb 33TbIA0K. EMy, MOA, 3aBrpa c othom c yrpa exaTb b ČOAbHHljy, TaK He MOJKeT AH KTOiHHdyAb ero 3ax<eHHTb. B Apyroe BpeMa oxothhkob 6bi XB3THAO ,H0 Ha STOT pa3 BCe nOM3AKHBaAH. KoAbKa 33BOAHOBaAca, 3aep3an Ha napTe, a Mbi BCe M0AH3AH H HOCMaTpHBaAH no cTopoHaM. H Tyr KoAbKa Bbi.

AMha: — H, MOAteT 6bITb, 3a Hefi 3acKony. A cefinac y Hac y«<e BeoHa. Mama rnKOAa kohhhah CTpoHTb HHTepHaT. CTpoHAii ero Bce — H Mbl, H y HH TeJIH ,H pOAHTeA'ib B HHTepHaTe Tenepb >KHByT Bce iiaurn AaAbHne. KoAbKa c JleHKOH TOJKe T3M, H CT3AH T3KHMH APy3bHMH, HTO BOAOH He pa30Ab. entb.

MeHTa

moa,

otjiht3A

TeČA; CaMblH CklAbHblH*.. flo 6eccHAbA cAa6biw 6e3 Te6A... XOHeLUb HM3Hb — OTHHCTbie paccBeTbi, H OTflaM — BO3bMM MeHA C coSoh! TOAbKO He OCTaHbCA 0e3OTBeTHOM..<. H He MHM UBeTbl MOH 3HMOH! H

C TO60IO TOAbKO

A. JlblCOB — CTyfleHT 1-oro Kypca

C MOA A B. KOHOBAJIOB— cTyAeHT 5-ro Kypca. Ax, stot nyAHbifi inopox cocch,. Ax, inpSHbifi apoMaT cmoam! Ha Becb AO’M 0TAbIX pa3H0CHM BOCTOprH Mbl H Amnb oahh nymaK nonaAca, Ot namefi paAoern MpanHeA. O Hefi, CMOAe, cKa>KH noJKanyftcts, CoBceM n CAymaTb He xotca, H >Bce KyAa-To BAanb nornnAbiBaA, H K3K-T0 TOpeCTHO B3AbIXaA. Oh, caobho, hto-to tsm yraAbr BaA H AHLUfa OAHH 06 STOM 3H8A. H BApyr Hamen, nomen TponnHKOK>, HbipnyA b noAyAOHHyjo -reHb... Ha ropH3oiHTe Becb b cTponHAax. B3AbIMaACH Kp3H HaA KA3AK0H CT6H... BepHyAcn BenepoM ycTanbifi H aoato Beceno OypnaA: «BoT T3M CMOAa, H nOHHMaiO. no-HaCTonmeiMy AbimaAl»

Ha CToae aokht reorpa^HH, UlKOAbHaSl, 3a BeBHTblfi KAacc. B Hefi — MaaeHbKasi įoTorpa<|)HH JĮeByiUKH C 3aAyMHHBblMH HeSecaMH rjia3.. JleHHHrpaA. HaSepeMHasi Hcbm. Beabie hohh cepefipjiT yAHBHTeAbHblfi TOpOAM xoa«a BO36yjKAeHHbifi, CHHTafl MOCTbl,. Epocaji b naMMTb Ha6aiOAeHHfi BOpOX~ H BApyr Tbi. CoBceM He3HaK0Masi,. OSepHyaacb, AyMaH, hto oh. HeT, n He Ha HeBe, b rpaHMT 3aK0BaHH0H,. 51 BMJKy yAHBHTeAbHblfi COH. A Tbi Ha MeHB paBHOAyuiHo B3TAHHyaa H oTBepHyAacb, cmotph Ha HeBy. 51 >k 06 oahom TorAa AyMaa: «5I cnaio hah sto Bce HanBy». IlpocTH MeHB, AeByuiKa He3HaK0Masi, 3a TO, HTO TOTAa HCnOATHIllKa OcTaBHA B 06AHK TBOfi, CAHBUIHficn C JleHHHTpaAOM, B cepAHe CBoeM HaBceraa. Ha cToae aeiKHT reorpaitiHH, UlKOAbHaH, 3a AeBBTblfi KAacc. B Hefi MaaeHbKasi (pOTorpacĮms JĮeByiHKH C 3aAyMHHBblMH HeSecaMH TA33.

B. riJIOTKHH CTyAeHT 1-oro Kypca.

Tęsinys. Pradžia Nr. Nr. 31 (500), 33 (502)

AS įpratau, man pasidarė kaž kokia pareiga sėdėt po medžiais su mėsininku ir jo sunum. Mėsi ninkas, kaip visada, padūsauja apie blogą kraują ir eina namo. Berniukas, matyt, bijo tuščių, se niai netvarkomų kambarių ir sėdi tylėdamas, sunėręs pirštus ant pilvo kaip senis. Su Juo dar sunkiau negu su jo tėvu. Aš juokinu jį, net mėginu vaikščio ti ant rankų. Jis žiūri į mane nemirksėdamas kažkokiomis iš plėstomis akimis ir tyli, nesišyp so. Aš klausiu Jį: — Ką tu mėgsti? Na, ką, tu mėgdavai? .. — Pasakas. Aš gerai nežinau nė vienos pa sakos, nieks man jų nesekdavo, bet man nesunku visur matyti pasaką. Aš žiūrėjau į iškritusį iš lizdo paukščiuką ir pasakojau berniukui apie tą užsimušusį paukščiuką, bet taip, kad Jis bū tinai gyvas buvo. — Taip, paukščiukas gyvas, ir bus jis visada gyvas. Paukš čiai irgi gimsta, kaip žmonės. Aš ir tu, mes visi gimėm, bet sakoma, kad Jie prasikala. Mažas paukščiukas prasikalė, ir motina jį apgaubė sparnais, ir Jis da bar žinojo, kad visa, kas gera ir šilta, vadinasi motina. Jis iš lindo iš po motinos sparno ir krūptelėjo: buvo tamsu, Jis gir dėjo kažkokius baisius, bet įdomius garsus. Jam pasakė, kad tai Jų namai, medžiai šniokščia, ir paukščiukas labai apsidžiau gė, kad turi namus, kurie taip įdomiai šniokščia. Mūsų namai kitoki, jie nešniokščia, bet paukščiukas niekada nemainytų savo namų. Rytas išaušo, paukš čiukas pamatė save ir ėmė juok tis. Dar daug ką jis pamatė: sa vo namus, pamatė viršuj kažką baltą ir apačioj, kur rėmėsi jo namai, kažką juodą ir negražų. Tai buvo dangus ir žemė. Dan gus Jam labai patiko, Jis labai norėjo valgyti, nes nė karto sa vo gyvenime nebuvo valgęs, ir Jam atrodė, kad dangus turėtų būti labai skanus. Jis ėmė pra šyti motiną gabaliuko dangaus. Motina susijuokė ir nuskridb ne i dangų, o į žemę ir atnešė dide lį vabalą. Paukščiukas papietavo ir ėmė susidomėjęs žiūrėti į raukšlėtą ir negražią žemę. Jam atrodė, kad visa Juoda žemė to kia skani, kaip tas vabalas. .. — Tau įdomu? — paklausiau berniuką. Aš galėjau pasakoti visą nak— O Jų namai, medžiai? — pa sakė berniukas. — Na, taip ir jie gyvena... — O medžiai kapinėse patys auga ar Juos sodina? — paklau sė mėsininko sūnus. Aš pakilau, nieko nesakyda mas, beveik šiurkščiai paraginau berniuką, atidaviau JĮ mėsininkui ir ėmiau kopti tamsiais laiptais, kabindamasis turėklų, i savo kambarį. Vakare atėjo mano draugas, pasakė olialia ir nusijuokė. Buvo gera, suoliukas buvo tuščias — mėsininkas, matyt, buvo pas žmoną, ir, atrodė Jokios mirties negali būti šiame puikiame pa saulyje. Aš mylėjau medžius ir mes atsisėdome po Jais, kur kiekvieną vakarą kentėdavo mė sininkas. Aš nekentėjau, ir man atrodė, kad ir mano draugas ne gali kentėt tokį puikų vakarą. Vos spėjom prisėsti, ka'i pa mačiau mėsininką su sūnumi už

•••••••••••••••

GERVES SKRENDA Išskrenda gervės. Klyksmas graudus Virpina lapų varį. Vėjo botagais ruduo žvarbus Jas iš tėvynės išvarė. Išskrenda gervės — lyg girgžda laivai, Jūros delnuos pasiklydę. Gera tėvynėj gyventi laisvai. Gervėms sparnų nepavydim. Nijolė Blaževičiūtė

rankos. Jis atsisėdo greta mano drauqo, ilqai dūsavo, šnarpštė, draugui ir pasakė: — O, tu qražiai qrojai. .. la bai qražiai. . . o man, matai, su pranti. . . qera ji buvo.. . Ar ne galėsi, pagrot, kai. .. noriu, su pranti, kad laidotuvės. .. — Aš negrosiu. — Ne, tu ne taip.. . aš užmo kėsiu ir. . . Paskui pasakė, pirma tai kydamas man, paskui mano draugui: — Kraujas, taiqi. .. O tu labai gražiai grojai. .. Mano drauqas žvilgterėjo į mėsininką ir ėmė batu knisti žemę. — Kraujas tas. . . taiqi.. . o ji, vargšelė, kamuojasi, nemiršta, — pasakė mėsininkas ir pakar tojo su tokia baisia širdgėla ir neviltimi, kad mano draugas at sitraukė nuo mėsininko: — Nemiršta... jie dirbtuvėse karstą padarė. . . nieks nemėgs ta karstų. . . ir turėjau pasiimt... Mėsininkas palietė mane pra kaituota ranka, ir persilenkęs per mano draugą, ėmė kažkodėl šnibždėti: — Tu žinai. .. taigi. .. jis san dėliuke quli dabar... ten ir bu halterės kartu. . . malkos ir vis kas. .. bijo moteriškė, supranti... tokie jau žmonės... tai laikinai... laikinai ar qalėčiau perkelt į jūsų... taigi. .. — Ach, darykit, kaip jūs. .. Man buvo aęila vakaro. Mėsininkas sušilęs tempė kars tą pro malkinės duris, sūnus stovėjo šalia ir nemirksėdamas žiurėjo j karstą, aš irgi žiurėjau, bet nenorėjau padėti mėsininkui. Paskui jis vėl prisėdįo prie musų, šluostydamasis kaktą, su lengvu pasitenkinimu atsiduso,

pajutau šąlant širdį ir instinkty viai susiriečiau į kamuoliuką — aš žinojau, kad tai ateina dievas, neapkenčiamas mirties dievas. Man pasirodė, kad užgirdau girgžtel'nt duris ir žingsnius link mano kambario. — Melskis, melskis, — sakė man kažkas — tai buvo dievas! Aš sukandau dantis: šaltos rankos grabaliojo po patalą. Aš verkiau: ,,Dieve, palik mane, leisk man gyvent... kam tu pasiėmei moti ną... aš niekam netrukdau ir tu niekam netrukdyk... leisk man qyvent, ir tegu gyvena visi, ku riuos aš myliu, tegu visi nemirš ta“... Aš maldavau, verkiau, o jis piktai juokėsi ir stengėsi pakišti savo numirėliškas rankas po apklotu. Man stingo širdis, bet, kažkokios beprotiškos drąsos apimtas, pasakiau jam: — Aš nesimelsiu! Jis sukrizeno, užspringo juo ku, ir aš, virpėdamas, sulaikęs raudą, ėmiau grasinti: — Aš nušausiu tave... aš už mušiu tave... aš nebijau tavęs, bėk greičiau... ir kam tu visiems trukdai! Paskui užgirdau burzgiant kieme mašiną u* besikeikiantį šoferį ir daugiau neabejojau. Kambary buvo šviesu nuo maši nos prožektorių, ir dievo nebu vo: jis pabėgo ir niekada nebegrįžo. Aš kūriau tada planus su sprogdini visoms bažnyčioms ir kapinėms, atimt iš senių, besi gardžiuojančių mintimi, apie mirtį, visas lazdas ir ramentus ir išvest juos į saulę ir priverst juos Juoktis, šokinėt, būti svei kais ir pasakyt tada žmonėms: — žmonės, mes nemirtingi!

AR GIRDI? skubiai išleido dar vieną atodū sį, sunkų ir kenčiantį, kažką gal vojo, paėmė už rankos. — A, pasilik tuos savo pini gus. . . man ne tiek duodavo, ir tai.. . — Jis atsitraukė nuo mė sininko, bet mėsininkas vis tiek bandė pagaut Jį už rankos, ir man atrodė, kad Jis pašoks ir išrėks Jam į veidą: „Atitrauk velniop savo karstuotas rankas!“ Bet Jis tik nekantriai pasakė: — Na, ko tu prikibai... ir, be to, gyvą žmogų... nemyli, kad taip. .. o aš negrosiu... užtenka man jau.. . Mėsininkas pabalo ir ėmė, gi liai alsuodamas, traukti orą. Ber niukas staiga prišoko prie mano draugo ir ėmė daužyti Jį kumš čiukais. Mirtis, visur buvo mirtis. . . Vaikystėj, kai pradėjau galvoti, aš buvau nemirtingas ir mano mylimi žmonės turėjo būti ne mirtingi. Bet jie netikėjo tuo ir todėl mirė. Tada manyje dar gy veno dievas, Jis buvo kuklus ir primindavo save tik vakare, kai reikėdavo melstis. Aš Jau tada buvau maištininkas, skaičiau Baironą ir nepakenčiau Jokio nusižemmimo. Tai kaip aš galė jau klūpoti ant kelių? Ir aš ėmiau melstis gulėdamas, ir aš buvau lygus su dievu. Paskui atėjo mirtis — vaški nės žvakės, vaškinis motinos veidas ir kvapas, mirties kva pas. Aš pirmą kartą stingdamas nuo atsivėrusios prieš mane klaikybės, suvokiau, kas yra mirtis, ir aš supratau, kad die vas — tai mirtis, ir ėmiau neap kęsti Jo. Langai buvo ne Juodi, o kažkokie juodai mėlyni, švytėdami baisia įtampa. Kažkur to li griaudė, švokštė medžiai ir kaukė šuva, paskuti nutilo, ir kauksmas pasigirdo arčiau. Aš

Aš dabar stebiuosi iš savęs, kad manęs visai nejaudina vai kystės nemirtingumas. Nejaugi aš pasidariau mirtingas, kaip tie žmonės, kurių nekęsdavau, ir man darosi baisu, kad mano šir dis gali išsekt ir aš negalėsiu gyventi nuolatiniame nerime ir audringume. Aš nenoriu būti panašūs į tuos vadinamus su brendusius, aš noriu būti vaiku, kuriam viskas prieš akis ir vis kas neaišku. KTemu eina gražioji laiškane šė. Prieš mano langą ji susikau pia. Aš užrakinu duris ir spūdi nu į tamsųjį koridoriaus galą. Ji lipa laiptais, spaudžia durų rankeną, ilgai stovi ir nueina, nepalikusi Jokio laiško. Kai aš tik baigiau mokyklą ir pradėjau dirbti, man buvo sun ku, aš neturėjau draugų, ir man būdavo gera vien šnekėtis su geru .draugišku žmogumi. Ji ateidavo, baigusi išnešioti visai gatvei. Aš drybsodavau tuo metu lovoje, nusisukęs į sieną. Ji klausdavo: — Tau vis nesiseka? Man žvėriškai tada nesisekė, ir aš pasakodavau, keikdamas darbą ir tą velnią meistrą. Šian dien Jis liepė galąst tekinimo peilius. — Aš niekada negalandau, — pasakiau. — Seniai buvo laikas išmokt... Jis nugalando vieną peilį, il gu rudu nagu pabaksnojo kur koks kampas, ir nuėjo, prisakęs atnešt parodyt, kaip aalandu. Aš net nebandžiau pradėti dar bo, pasėdėjau kiek ir nunešiau tą patį Jo nugaląstą peilį — Tu ką? — ėmė rėkti Jis, — valdiškų kombinezonų brūžyti atėjai... Kur čia, sakyk, kampas? kur, po velnių, švarumas? Čia? Ir dar, vadinasi, atsiprašant... (B. d.)

Ar girdi, kaip gelsvas klevo lapas supas? Jau nupliko šakos nuo rudens šalnų. Rudeniškas vėjas Tau bučiuoja lūpas, Takelius nužarsto lapais geltonais. Ar girdi, kaip gelsvas klevo lapas supas? ... Alg. ŽIOGAS -----------------• *----------

G. CAPSKYTE

JEIGU MEILĖ PABUS Jeigu meilė pabus Tyrą jausmą giliai Jaunoje širdyje, Kaip lašelį rasos Slėpki. . . Tau ji motina bus, Džiaugsmas, laimė,"'svaja. Lenkis tamsos. Ir žingsnius palydės, Drąsiai žvelki į saulę: kai vakarės žvaigždės Jos karšti spinduliai Žiburėlis padangėj blaškysis. Atgaivins tau pasaulį O kai ryto aušra, Ir šypsosis meiliai Išbučiuota nakties, Veidas žemės visos Lyg bičiulė gera Ir gyvenimas — Dienai ranką išties, — Draugas didysis. GYVENIMAS Gyvenimas — muzika. Gyvenimas — tūkstančio balsų simfonija. Ir jūs, didieji mocartal, bethovenal, čaikovskial, Pajudinkit skliautus Visatos tolimiausius. Tegul visi pasauliai jūsų klauso. Tegu žmonijos kartos milijoninės Jums uždeda nevystantį garbės vainiką, — Tik ne gėlių, tik ne brangaus metalo. Vainiką darbo, paprasto, kaip kasdienybė, Bet tokio didelio ir tokio nuostabaus. Tegu vardus įrašo laiko knygon, Tegul jus užkelia ant pjedestalo, kurio likimo vėtros nenugriaus. Vyt. VITKŪNAS

SpahnLs fotoreportažas SVEČIUOSE „TARYBINIS PEDAGOGAS“

O buvo taip ININT Didžiojo Spalio 47 metines, besidžiaugiant mūsų milžiniškais laimėjimais žemėje ir kosmose, mintys sugrįžta dviem dešimtmečiais atgal. Man nori si papasakoti jauniems draugams kai kuriuos faktus iš pir mųjų instituto gyvenimo metų. Dar nenustojus aidėti patrankų gausmui, 1944 metų vėlyvą rudenį nedrąsiai rinkosi pirmieji Pedagoginio insti tuto studentai į išvaduotąjį Vilnių. Nedaug jų buvo: kele tas buvusio dvimečio instituto antrakursių ir kelios dešim tys pasirinkusių pedagogo profesiją pirmakursių. Jų tarpe buvo ir šių eilučių autorius. Pirmuosius pokario mokslo metus institutas pradėjo su 79 studentais, pasiskirsčiusiais į lietuvių kalbos — literatū ros, istorijos, gamtos, geografijos specialybes. Mokslas vy ko Humanitarinių ir Gamtos mokslų skyriuose. Dėl mažo studentų skaičiaus, jie dar nedrįso vadintis fakultetais. In stitutas neturėjo savo patalpų. Jį priglaudė pradinė mokyk la, įsikūrusi dabartiniame Lenino pr. Nr. 22. Pirmoje pamai noje dirbo I—IV klasės, o po pietų rinkosi studentai. Ne visos patalpos buvo apkūrenamos, todėl studentams tekda vo sėdėti auditorijose su paltais, pirštinėmis, įsispraudus į pradžiokų suolus. Nebuvo jokių kabinetų, mokslo priemo nių, net ir pakankamai sąsiuvinių vesti užrašams. Studentų profsąjungos komitetas, ruošdamasis paminėti Spalio socialistinės revoliucijos 27-ąsias metines, nutarė institute įkurti tautinių šokių grupę. Šokio ir dainos entu ziastų atsirado daug. Teko atrinki pačius geriausius ir su jais pradėti darbą. Pradžioje buvo išmokta šokti „Kalvelis“, „Klumpakojis“, „Kubilas“. Vėliau šokių repertuaras pasi pildė „Malūnėliu“, „Sadute“, „Blezdingėle“, „Mikita“, „Suktiniu“ ir kitais liaudies šokiais. Juos atliko dešimt po rųGruodžio 5-ją, minint TSRS Konstitucijos dieną, instituto šokėjai sutrenkė keletą šokių, o vyrų kvartetas padainavo keletą liaudies dainų. Tai buvo pirmasis viešas instituto saviveiklininkų pasirodymas. Šią datą ir reikėtų laikyti ins tituto Dainų ir šokių ansamblio gimimo diena. Studentai aktyviai dalyvavo miesto gyvenime bei visuo meninėje veikloje. Jie, likviduojant karo padarinius, buvo įsipareigoję miesto atstatymo-tvarkymo talkose atidirbti po 200 darbo valandų, tvarkė aikštę, Jaunimo sodą, instituto aplinką. Nuotaikingai prabėgo pirmieji studijų metai ir jie pa liko neišdildomą šviesų prisiminimą. 1945—46 mokslo metais buvo dar sėkmngesni instituto gyvenime. Studentų skaičius išaugo iki 201. Atsirado nau jos specialybės, kūrėsi naujos katedros, vadovaujamos jau fakultetų dekanų. Dvigubai išaugo studentų dainų ir šokių ansamblis. In stituto literatai pradėjo organizuoti literatūros vakarus. Pirmasis toks vakaras buvo organizuotas Vilniaus univer siteto salėje 1945 m. gruodžio mėn. 16 d. Vakarą atida rė LTSR Tarybinių Rašytojų Sąjungos pirmininkas P. Cvir ka. Jis šiltai atsiliepė apie instituto literatus. Instituto studentai skaitė savo kūrybą. Vakar” programą paįvairino instituto dainų ir šokių ansambl is. Paskutiniosiomis mokslo metų dienomis instituto studentus ir dėstytojus pradžiugino žinia, kad jiems atiduodarni rūmai Gorkio gatvėje. Bet su rūmų įgijimu iškilo nauji rūpesčiai. Trūko net kėdžių, stalų, suolų ir kito in ventoriaus, nekalbant apie kabinetų įrengimus. 1946 metų vasarą institute buvo įkurtas neakivaizdinis skyrius. Liepos mėnesį jau vyko mokslas, ką tik gautuo se instituto rūmuose. Instituto auditorijas užpildė studentaineaklvaizdininkai. Institutas augo studentų skaičiumi, savo katedromis, fakultetais ir patalpomis. Nuo tų dienų prabėgo dvidešimt metų. Dabartiniai insti tuto studentai, siekdami mokslo, įsigydami pedagogo specia lybę, gal būt, nė nepagalvoja, kokį sunkų ir sudėtingą kelią per 20 metų nuėjo institutas nuo 79 studentų, pirmaisiais pokario metais iki tūkstančių studentų studijuojančių dabar tiniame puikiame Pedagoginiame institute, turinčiame erdvias, šviesias auditorijas, kabinetus, sales bei puikius bendrabučius, valgyklas ir kt. Šiandien niekas nenusistebi; kad vien tik neakivaizdiniame instituto skyriuje studijuoja toks gausus būrys jaunimo ir pagyvenusių žmonių, nespėju sių įgyti mokslo ,kad kas metai į institutą įstoja daugiau kaip 550 vaikinų ir merginų, kad dabar kas metai dvigubai daugiau baigia institutą, negu pirmaisiais pokario metais ja me buvo iš viso studentų. Tai yra akivaizdus Partijos ir Vy riausybės rūpinimasis darbo žmonių švietimų. Pr. JUOZAPAVIČIUS Respublikinio pedagoginio muziejaus skyriaus vedėjas

1. Šventinis studentiškas rytas atėjo į auditorijas, prie universiteto ir į Gedimino aikštę. Darbo žmonės, vėliavos, transparantai užtvindė gatves, namų balkonus. Šventinį rytą — lapkri čio septintąją.

2. Ir nuskriejo studentiška daina per visą Vilnių. Tik — būryn, būryn, draugai!

3. Jau ir šventinė tribūna. Lenino prospektas — lyg m irganti jura. Minutėlei filologai susikaupė.

Garbingas jubiliejus Praėjusį šeštadienį Universiteto Aktų salėje, gausiai su sirinkus studentams, dėstytojams bei respublikos mokslo darbuotojų ir visuomenės atstovams įvyko iškilmingas va karas, skirtas seniausio Universiteto mokslininko prof. Z. Žemaičio 80-osioms gimimo metinėms paminėti. Vakaro metu buvo perskaitytas pranešimas apie prof. Z. Žemaičio gyvenimo ir mokslinių ieškojimų kelią, apie ju biliato indėlį į tarybinio mokslo vystymą, bei jo vargingą pedagoginę veiklą. Jubiliatą karštai pasveikino universiteto rektorius prof. dr. J. Kubilius, LTSR MA prezidentas J. Matulis ir didelis mokslininko-jubiliato buvusių mokinių bei gerbėjų būrys.

4. Vėliavų šilkas. Šventinė demonstracija. Dėstytojų ir studentų eisenos pro tribūną. Paskui kiek daug buvo kalbos: apie šventę, stu dentus ir orą. Paruošė „Tarybinio studento" fotokorespondentai:

J. GIRDVAINIS V. LESCINSKAS J. KAD ZIAUS KAS

TIKSLAS IR PRIEMONĖS

Skaitant „Tarybiniame stu dente“ straipsni „Dideliam tikslui — efektyvias priemo nes“, negalima nepritarti toms mintims, kurias kelia mūsų jaunimas. Straipsnio autoriai daug polemizuoja dėl mokymo proceso pagerinimo ir siūlo įvairius organizacinius per tvarkymus. Vienok visa tai bergždžias darbas. Daugelis dėstytojų jau apie tai ne kar-

tą galvojo: pravedinėjo ir vie nokius seminarus ir kitokius — visko buvo. O reikalai ne visada pajuda į priekį. Prie žastis čia ta, kad mūsų jauni mo dalis nenorom studijuoja, nemyli savo specialybės, bodisi viskuo (net savo jauno mis dienomis!), labai lengva ranka pareiškimus rašo „pra šau mane išbraukti“. Ir tai atsitinka dabar, kada jauni mui sudarytos visos sąlygos mokytis, palyginus, didelės stipendijos, suteikiamas bend rabutis, nereikia mokėti už mokslą. Štai apie tai daugiau siai ir reikia galvoti. Juokin ga būtų nustoti skaičius pa skaitas ir siūlyti savarankiš kas studijas, kad daugelis mūsų studentų žiūri į vadovė lius, knygas ir bibliotekas, lyg tas Fonvizino Mitrofanuška. Reikia viską daryti, kad studentas pats norėtų ir siektų žinių, o ne būtų ramstomas, kaip „vingių jonas“ Įvairiais tikrinimais, reikalavimais, lenktyniavimais ir panašiai. Aš remiu draugų iškeltą

Reikia geros pradžios Profesinis studentų ruoši mas, ideologinis darbas ne atsiejamai surišti su estetiniu . -meniniu lavinimu. Suprasti Estetinį auklėjimą kaip mini malų teorinių žinių kiekį, ku rių įsisavinimas • leidžia tik kažką pasakyti apie bendriau sias meno formas, stilius, rū šis, būtų pačios estetikos ka tegorijos suprimityvinimas. Visiems aišku, jog meninis auklėjimas nėra specifinių terminų mokymas, kad tai yra didelis asmenybės vidinis, in telektualinis formavimo pro cesas, sudėtingas ir ilgas. Me nas plačiausia šio žodžio prasme yra susintetintas žmo gaus požiūris į aplinkinį pa saulį, jame vykstančius pro cesus, požiūris į patį save. Tačiau ne visi studentai vie nodai meną supranta, nes jie neturi teorinių žinių, visu mos supratimo. Ar galima ta da ir kalbėti apie dideles idė jas. problemas mene, apie meno auklėjamąjį poveikį, jei pirmuoju kliūties akmeniu tampa kūrinio forma. O noras žinoti ir suprasti yra didelis. Kodėl taip yra? Iš vidurinių mokyklų abiturientai ateina mažai estetiškai Išprusę, tai ■jFyg „tabula rasa“. Tie moks leiviai, kuriems buvo dėstoma meno istorija (teorija), gauda-

MOSŲ UNIVERSITETO STU DENTU MOKSLINĖS DRAUGI JOS EILĖSE yra daugiau kaip 1500 Įvairių specialybių stu dentų, kuriuos jungia 64 bu deliai. ...XVII ATASK AITINEJĖ SMD KONFERENCIJOJE buvo perskaityta apie 230 prane šimų. ...ŽURNALO ..MOKSLAS IR TECHNIKA“ REDAKCIJA PA SKELBĖ KONKURSĄ geriau siam kibernetiniam modeliui pagaminti. Kibernetinis mo delis turi mituoti gyvų orga nizmų elgesį arba atskirų or ganų veikla. Konkurso ter minas — 1965 m. balandžio 1 d. Kibernetinio modelio autoriumi gali būti aukštųjų mokyklų, technikumų ir kitų mokyklų techniškųjų būrelių nariai bei atskiri technikos mėgėjai. Smulkesnė informa cija teikiama „Mokslo ir technikos“ žurnalo redakcijoJe...1963/64 MOKSLO METAIS 12 mūsų studentų Įvykdė sporto meistro normatyvą, 172 tapo pirmaatskyrinlnkais, ' 291 — antraatskyrlninkais, o 417 — Įvykdė III atskyrio reikalavimus.

vo kažkokius minties rėmus, bendras sąvokas. O ką gali žinoti tas, kuris kaimo (net ir miesto) mokykloj mokėsi tik algebros, istorijos, užsienio kalbų? Jame nesužadinamas tas pirminis smalsumo jaus mas — domėtis nepažįstamu meno pasauliu. Jaunuolis įsto ja į universitetą, aplanko ope rą, filharmoniją, teatrą ir nu liūsta, patyręs, kad jam trūks ta pačių elementariausių meno teorijos žinių. Jis klausia sa vęs, ką reiškia ta simfonija arba arija, ieško atsakymo va dovėliuose: “„Kaip suprasti simfoniją“, „Kaip pajusti gro žį“, „Kaip žiūrėti“... Deja, jis ir paklysta toje daugybėje „kaip"... Per penkerius studijų me tus vieni išmoksta savarankiš kai vertinti meną, kiti šiek tiek apie jį nusimano, o dar kiti — skeptiškai plūduriuoja tarp kino filmų ir Diumos ro manų (jei ne detektyvų). Ka žin, ar .bus suprastas Pikaso, jei jo vertintojas nesuvoks, kam toks formos nenatūralumas. Ir kokios mintys lydės apžiūrėjus impresionistų kūrinlus? Tars sau kažkur girdėtą frazę, jog tai — dekadentai. Trumpai tariant, jei norime matyti išsilavinusį, kultūrin gą ateities žmogų, padėkime jam įeiti į meno pasaulį. Tam reikalingos bendros pastangos ir veikla. Dėstyti studentams vaizduojamojo meno ir muzi kos istorijos kursą būtų dide lė pradžia. Tai padaryti reikė-

mintį apie estetinį lavinimą si. Estetinio lavinimo katedra turi tikrai didelį populiarumą studentų tarpe. (Keista, kodėl ten nėra mūsų dėstytojų?). Labai reikalingas meno istori jos kursas. Jį lankytų ir dės tytojai (bent turėtų taip būti). Dabar gi retas dėstytojų pil nai supranta ir gali parodyti svečiui net savo miesto ar chitektūrines ir menines įžy mybes, pats pakalbėti apie jas. Dažniausiai tenka sam dyti „vadov<“. Tai gėdingas faktas. Keliaujant po Gruziją, galima iš šoferio apie jo gimtąjį kraštą išgirsti labai daug, daugiau negu iš mūsų inteligento apie Lietuvą. Problemų daug: krašto isto rijos, gimtosios kalbos žinios irgi menkos. Pilnas miestas liaudies universitetų, o pana šios kultūrinės įstaigos trūks ta mums patiems. Mes nepa kankamai naudojamės savo įstaigos universalumu. Apie tai verta pagalvoti. Vyr. dėst. C. KUDABA tų tik pirmame kurse, nes vy resniuose kursuose studentai patys daug ką sužino. Žino ma, tokias paskaitas turi skai tyti kvalifikuotas, plačios eru dicijos dėstytojas, kitaip (leis kite padaryti studentišką prognozę) tas kursas liks be vaisis. Vadinas, bus griežtai tikrinamas lankomumas, o paskaitose sėdės ir klausys tik tie „kantrieji“, kurie ne žinos. kad yra toks „Trumpas muzikinių terminų žodynėlis“ arba kokia nors knygelė, pvz., „Kaip geriausia klausy ti klasikos“. Kursas reikalingas visų fa kultetų studentams, nes visi vienodai stokoja žinių ir pa ramos. įdomūs pokalbiai apie muziką, dailę, literatūrą ne vieną išves iš apsnūdimo, min ties inercijos, pasyvumo, pa dės formuotis teisingoms pa žiūroms ir įsitikinimamš.

R. ZIBAITIS, IFF III k. lit.

REDAKCIJOS PRIERAŠAS:

Istorijos ir filologljs fakul teto mokslo pirmūnų bei akty vistų atspausdintas „Tarybi nio studento“ 33-čiame nume ryje straipsnis „Dideliam tiks lui — efektyvias priemones!“ sukėlė didelį studentų bei dės tytojų susidomėjimą. Redak cija kasdien gauna laiškų. Po rą jų — spausdiname šiame numeryje. O kaip galvoja mūsų profe soriai, katedrų dėstytojai, ki tų fakultetų studentai? Parašykite mums, laukia me!

Vilnius, 1964 m. lapkričio mėn. 5 d. Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 47-j/ metinių proga, rektorato ir visuomeninių organlzacj/ų vardu sveikinu Vilniaus universiteto profesorius, dės tytojus, pagalbinį mokslo personalą, studentus, biblio tekų ir administracijos darbuotojus ir linkiu naujų laimėjimų vystant tarybinį mokslą, gilinant savo mokslines ir politines žinias, keliant darbo našumą mūsų didžiosios socialistinės Tėvynės labui. § 3. Už pavyzdingą mokymąsi ir aktyvią visuomeninę veiklą reiškiu padėką šiems universiteto studentams: I. FIZIKOS IR MATEMATIKOS FAKULTETAS 1. Jonui Griniui 2. Laimai Skvireckaitei Vandai Juškėnaitei Zosei Daukšaitei Janinai Poviiiauskaitei Nijolei Petkevičiūtei 7. Adomui Vasilavičiui 8. Zitai Mačiulytei 9. Anelei Vosyliūtei 10. Sigitui Povilaičiui 11. Genei Kavaliauskaitei 12. Birutei Kuneikaitei 13. Daliai Tičkaitei 14. Antanui Skūnui II. CHEMIJOS FAKULTETAS 1. Povilui Adomėnui 2. Jonui Piesliauskui 3. Česlovui Geras'mavičiui 4. Reginai Cepaitytel III. GAMTOS FAKULTETAS 1. Marijai Krupaitei 2. Gražinai Mailaltei Gražinai Lapataltei Jovitai Idzelytei IV. MEDICINOS FAKULTETAS Rasai Mllerytei 2. Jonui Laurinavičiui 3. Stanislovui Tarbūnui 4. Jonui Mozūrai 5. Petrui Sileikiui 6. Delfinai-Zital Bražukaltei 7. Vidimantei Jančaitytei 8. Romualdui Sipavičiui 9. Baliui Dainiui 10. Jonui Miško 11. Nijolei Radzevičiūtei 12. Ninai ................ . . Jariominai 13. Irenai Kregždaitei V. ISTORIJOS-FILOLOGIJOS FAKULTETAS 1. Algiui Dulkinui 2. Margaritai Montrimaitei 3. Eugenijai Ulčinaitei 4. Birutei Gabras 5. Algiui Cėsnal 6. Danutei Rutkauskaitei 7. Vidai Naudžiūna.itei 8. Liucijai Zilaltytei 9. Birutei Adomaitytei 10. Mildai Ihdriūnaltei 11. Lilijai-Danguolei Krupaitytei 12. Stepui Jurui 13. Julijai Cėpytei 14. Onai Pokaitei 15. Rūtai Urbonaitei VI. EKONOMIKOS FAKULTETAS 1. Daliai Bendoraitytel 2. Valerijai Bulotienei 3. Ginai Budreckytei 4. Irenai Cesaitei 5. Vytautui Kinduriui 6. Kaziui Noreiklui 7. Onai Paškevičiūtei 8. Onai Siukštaitel 9. Teresei Vasllkevičiūtei 10. Vytautui Vengrauskul VII. TEISES FAKULTETAS 1. Justinui Aleksandravičiui 2. Mindaugui Lošiui 3. MIldai Janušaitei REKTORIUS

ĮSAKAS

DĖL LIETUVOS TSR NUSIPELNIUSIO KULTŪROS VEIKĖJO VARDO SUTEIKIMO DRG. J. KABELKAI Už nuopelnus, vystant lietuvių socialistinę kultūrą, ir aktyvią visuomeninę veiklą suteikti „Minties" leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui drg. Jonui Kabelkai Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardą. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas J. PALECKIS Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Sekretorius S. NAUJALIS Vilnius, 1964 m. lapkričio 6 d.

Įsakymas Nr 487-K

LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo

ĮS

VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO V. UNIVERSITETO REKTORIAUS

DĖL LIETUVOS TSR NUSIPELNIUSIO KULTŪROS VEIKĖJO GARBĖS VARDO SUTEIKIMO PROFESORIUI Z. ŽEMAIČIUI Už Ilgametę vaisingą mokslinę-pedagoginę bei aktyvią visuomeninę veiklą ir nuopelnus, vystant lietuvių socialis tinę kultūrą, suteikti Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Mate matinės analizės katedros vedėjui profesoriui Zigmui Žemai čiui Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo garbės var dą. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas J. PALECKIS Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Sekretorius S. NAUJALIS Vilnius, 1964 m. lapkričio 6 d.

Už pedagoginio studentų paruošimo sustiprinimą universitetuose Įdomią ir turiningą mokslinę konferenciją suorganizavo Tbilisio universiteto pedagogikos katedra, vadovaujama RTFSR PMA nario-korespondento, nūs.pelniusio mokslo veikėjo, pedagogikos mokslų daktaro prof. D. Lordkipanidzės. Konferencijoje dalyvavo žymiausi mokslininkai-pedagogal iš įvairiausių TSRS miestų, kaip antai: prof. S. Šabajevas, prof. N. Gončarovas, prof. N. Boldyrevas iš Maskvos; prof. J. Samarinas iš Leningrado; prof. N. Griščenko iš Ki jevo ir kt. Konferencijoje buvo nagrinėjamos tokios pedagogikos problemos, kaip auklėjimo ir mokymo vienybė, mokymo aktyvizacija, programuotas mokymas, pedagoginis studentų paruošimas universitetuose ir kiti klausimai. Norėtųsi apsistoti prie kai kurių konferencijoje iškeltų įdomesnių minčių, liečiančių studentų pedagoginį paruoši mą universitetuose. Visi konferencijos dalyviai vieningai pritarė, kad uni versitetai nepakankamai paruošia studentus pedagoginiam darbui. Ypač tai liečia Istorijos ir filologijos fakultetus, iš kurių dauguma studentų išeina dirbti Į mokyklas. Įdomius pranešimus apie studentų pedagoginio paruošimo pagerinimą padarė prof. D. Lordkipanidzė ir prof. N. Griš čenko. Pagrindinės mintys šiuose pranešimuose buvo se kančios: 1. Universitetuose ignoruojamos žinios iš pedagogikos istorijos. Ped. istorijos ignoravimas, ypač gilesnis nenagrinėjimas pedagogikos klasikų, veda prie savotiškos receptū ros. nesudaro sąlygų studentų pedagoginiam mąstymui vys tyti. 2. Nepakankamai suderintas tokių kursų, kaip pedagogi kos teorijos, dalykinių metodikų, psichologijos skaitymas ir pedagoginės praktikos atlikimas. 3. Visas pedagogikos dėstymas suvedamas tik į paskaltinį kursą, ignoruojant seminarus, praktinius užsiėmimus, kas veda į dogmatizmą, formalizmą studentų žiniose; studentai nemokomi analizuoti pedagoginių situacijų. 4. Specialybės disciplinos atitrūkę nuo pedagoginio stu dentų paruošimo. Jas dėstant, nepakankamai atsižvelgiama į vidurinės mokyklos programą. Konferencijos dalyviai pasiūlė Aukštojo mokslo ministe rijai: 1. Pakelti pedagoginio studentų paruošimo lygį univer sitetuose (pedagogikos istoriją įtraukti Į mokomąjį planą kaip atskirą discipliną, duodant 48 vai. teorijos ir 12 vai. seminarų, šalia teorinio pedagogikos kurso išskirti pedago gikos pratyboms 20 vai. ir kt.). 2. Sustiprinti kitų dėstomųjų dalykų pedagoginį kryptin gumą. 3. Įvesti psichologijos dėstymą visuose fakultetuose. 4. Įtraukti diplominius darbus iš pedagogikos. Be to, buvo pasiūlyta universitetų pedagogikos katedroms bei atskirų disciplinų metodininkams atsisakyti liberalizmo vertinant studentų pedagoginę praktiką. Pedagogikos kated ros nariams pasiūlyta sustiprinti ryšius su kitomis katedro mis bei mokyklomis. Taip pat nutarta sistemingai organizuoti tarpuniversitetinį pedagogikos katedrų pasikeitimą patyrimu. Reikia pažymėti kad kai kuriuose universitetuose jau ir dabar studentų pedagoginiam paruošimui kreipiama nemaža

Kuo daugiau mes moko mės, tuo daugiau žinome. Juo daugiau žinome, tuo daugiau užmirštame. JuoYiaugiau už mirštame, tuo mažiau žino me. Juo mažiau žinome, tuo mažiau užmirštame. Kuo ma žiau užmirštame, tuo dau giau žinome. Tai kam mes mokomės?

PROFESORIUS: Pabudinkite draugą, mieganti šalia jūsų. STUDENTAS: Gerir.u iau lūs, sere, Juk jūs j[ užmigdėte.

Iš anglų kalbos išvertė

L. PAŽOSIS i

Lankauskas, Romualdas. Trečias šešėlis. Novelės. V., „Vaga“, 1964. 84 p. Naraškevičius, P, Brežų žydėjimas. Dail. R. Gibavičlus. V., „Vaga“, 1964. 47 p. su iliustracijomis. \ Miniatiūros apie gamtą, žmones, jų darbą ir kt. Stivensonas, R. Laivo sudu žimas. Vertė A. Mardosaitė ir R. Kaniavienė. V., „Vaga“, 1964. 358 p. XIX a. pabaigos anglų rašyto jo nuotykių romanas.

Boldyrevas, V. Mėlynojo erelio žuvimas. Nuotykių apy saka. Vertė B. Saulis. V., „Va ga“, 1964. 343 p. Tarybinio rusų rašytojo apy sakoje vaizduojami nuotykiai, kuriuos Didžiojo Tėvynės Karo metu patyrė geologai, okeanografal bei elnių augintojai Le dinuotojo vandenyno pakrantė se, čiukčių taigoje.

Hikmetas, N. Romantika. Romanas. Vertė E. Matuzevičius. V., „Vaga“, 1964. 271 P-

Paskutinis 1963 m. mirusio' įžymaus turkų rašytojo romanas apie jaunus turkų komunistus. Jų kovą, svajones. Pasakojime daug autobiografinių momentų.

Feraunas, M. Žemė ir krau jas. Romanas. Vertė A. Jonkus. V., „Vaga“, 1964. 187 p. 1962 m. oastnlnkų žvėriškai nužudyto pažangaus Alžyro rat. švtojo romanas apie Alžyro vals tiečių vargingą buitį koloniza torių valdymo metu.

Fomenka, V. Žemės balsas. Romanas. Vertė J. Galvydis. V. „Vaga“, 1964. 334 p. Rusų tarybinio rašytojo roma ne vaizduolami pirmieji VolgosDono kanalo statybos mėnesiai. Dono viensėdžių žmonių, kurie ruošėsi keltis Į naujas vietas, charakteriai bei likimas.

Česnulevičiūtė, P. O debe sys plaukia ir plaukia. . . 3 v. 5 pav. pjesė. V., Lietuvos TSR Liaudies meno rūmai, 1964. 48 p. GIRAIČIO nuotraukoje svečiai Lelevalio salėje. U-to biblio tekos mokslinis sekretorius St. Pupeikis pasakoja svečiams apie XVIII amžiaus vokiškąją bi bliją, kuri sudomino juos.

i *★★★★★★★★★★★★★★★★★★★★★★★ ★★★★★★★

GROŽINE LITERATŪRA

dėmesio. Štai pvz., Kijevo universitete istorijos-filologijos fakultete padidintas valandų skaičius pedagoginio ciklo da lykams (pedagogikai, psichologijai, metodikoms). Įvesti spec. kursai: „Mokomojo darbo mokykloje-internate organi zacija ir metodika“, A. S. Makarenko — pedagogas nova torius“, „Ukrainos TSR tarybinės mokyklos istorija“. Studentų pedagoginė praktika Kijevo universitete atlie kama sekančia tvarka: III kurse viena diena savaitėje iš skirta praktikai užmokyklinėse įstaigose ir mokykloje auk lėjamajam darbui. Ši praktika užbaigiama studentų darbu pionierių stovyklose. IV k. vykdoma aktyvi studentų peda goginė praktika pavasario semestre 6—8 savaites. V k. pravedama stažinė praktika (paprastai kaimo vietovėse). Kijevo universiteto pedagogikos katedra koreguoja me todikų skaitymą, peržiūri ir analizuoja programas iš meto dikos. Atskiras temas iš metodikos skaito patyrę mokytojai. Eilė studentų rašo diplominius darbus iš pedagogikos (1962/63 m. m. tokių buvo 50 stud., 1964/65 m. m. — 54 stud.). Norėtųsi pabrėžti, kad didelį įspūdį padarė ne tik turinin gi bei įdomūs konferencijos pranešimai, diskusijos, bet ir pats konferencijos organizav mas tiek pačiame universitete, tiek už jo ribų. Konferencijos dalyvius šiltai pasveikino universiteto rektorius, akademikas prof. E. Charadzė, Aukš to ir spec. mokslo komiteto pirmininkas, Gruzijos MA aka demikas ir RTFSR Pedagoginių mokslų akademijos tikrasis narys prof. Džibladzė, Gruzijos KP CK atstovai ir kiti ofi cialūs asmenys. Į konferencijos darbą aktyviai įsijungė spauda, televizija, radijas. Kaip parodė konferencija, Tbilisio universiteto pedago gikos katedra, vadovaujama prof. Lordklpanidzės, turi di delį autoritetą universitete ir visuomenėje. Ši konferencija ne tik praplėtė mokslinį-pedagoginį jos dalyvių akiratį, bet taip pat privertė pagalvoti, kaip pakelti pedagogikos kated rų ir pedagoginių mokslų prestižą kituose universitetuose. Doc. M. Karčiauskienė

Pjesėje vaizduojama šeimos drama, kilusi dėl skirtingų vyro ir žmonos pažiūrų j moters pa dėki visuomenėje bei par-Mgas šeimai.

Kašauskas, Regimantas. Linksmos pamaldos. Vodevi lis. V., Lietuvos TSR Liau dies meno rūmai. 1964. 40 p.

IRKLUOTOJAI RYGOJE Pjesėje pašiepiamos beviltiš kos bažnytininkų Dastangos įtraukti kolūkinį jaunimą Į savo Tarybų Latvijos sostinėje draugišką irklavimo mačą pra pinkles. vedė vietos Politechnikos ins tituto ir VVU rinktinės. Kiek Universiteto protk-mitetas vieną komandą atstovavo dvi reiškia gilią užuo'autą bu valtys: aštuonvietė ir vienvie vusiems r>rof komi te t-> nariams JANINAI ir ANTANUI tė. Mūsų merginų aštuonvietė URBELIAMS, jų sūneliui mi atplaukė pirmoji, o vyrų — rus. Pasibaigė tarpfakultetinės vietoje liko medikai, o trečio antroji. Vienvietėmis valtimis vyrai buvo pirmi, merginos ran'r'nio var’vbos. Moterų je — ekonomistai. grupėje nugalėtojomis tapo Varžybos parodė, kad ne — antros. Ekonomikos iaxuiteto studen visi fakultetai buvo organi Giliai užjaučiame VI kurs" fiziką ANTANA URBELĮ mitės, kurios lemiamose rungty zuoti. Štai GF merginos, paty rus jo sūneliui. nėse rezultatu 3:2 nugalėjo rusios du pralaimėjimus, nu FMF komjaunimo stiprią Medicinos fakulteto ko sprendė tolimesnėse varžybose ir profsą:unqos biurai mandą. Trečiąją vietą moterų nebedalyvauti ir be sportinės grupėje iškovojo Fizikos ir kovos užsirašė sau paskutinę matematikos fakulteto atsto vietą. "1 vės. Varžybose nedalyvavo IFF RESPUBLIKINĖ APŽIŪRA Nuoširdžiai užjaučiame I Vakar universiteto Cent ketvirto ir penkto bendrabu-1 Vyrų grupėje rankinio čem komandos. rinių rūmų devintoje audi čių komendantą VYTAUT I pionais tapo fizmatai. Antroje P. URBONAS ALKAUSKĄ, mirus jo tėve- I torijoje atidaryta Respub vyr. dėstytojas liui. likinė studentų mokslo darbų Universiteto administracijos kolektyvas j apžiūra. Joje galima susipažin ti su geriausiais respublikos studentų mokslo darbais. Apžiūroje — 183 darbai. Už redaktorių Apžiūra veiks kasdien nuo J. GIRDVAINIS Po ilgesnės pertraukos vėl įvyko universiteto tarpfakul 15 iki 19 vai. aenaaiaaBiiiasa tetinės „Komjaunimo taurės“ varžybos. Į varžybų programą Kviečiame visus atsilanky įėjo 4 sporto šakos: lengvoji atl etika, krosas, plaukimas ir Sio numerio korektūra skai ti. stalo tenisas. , tė M. Montrimaitė, V. TumeOrgkomitetas Pereinamąją „Komjaunimo taurę“ iškovojo Fizikos ir llonytė ir B. Vėlyvytė. KVIEČIAME matematikos fakulteto sportininkai (sporto tarybos pirminin kas M. Maknys). Jie iškovojo I-mąsias vietas lengvoje atle Studente, jei tu myli satyrą ir jumorą, ateit į mūsų kolektikoje, plaukime ir stalo tenise. Antrąją viętą užėmė Gam Mūsų adresas: tos fak. Ir trečiąją —- Medicinos fak. Pažymėtina, kad tik tyvą Vilnius, Universiteto 3. Telepenktą vietą užėmė''turintis, geras sportines tradicijas Eko Platesnė informacija telkia- fonas: 7-79-17. ma vietoje. nomikos, fakultetas. Ekonomikos fakultete „sušlubavo" sport. organizuotumas. Paskutinę vietą užėmė Teisės fakul Kreiptis į Estetikos katedrą Rinko ir spaudė tetas. A. Lukoševičius (Čiurlionio g-vė Nr. 21) tele LKP CK spaustuvė. Sporto klubo „Mokslas“ fonu 3-30-11 (nuo 18 vai.) LV 11776 Ūžs, Nr. 6590 pirmininkas Agltbrigada

» iro*?**

„Komjaunimo taurė“

fizmatams