Sienlaikraštis—fakulteto veidrodis Jau kuris laikas fakultetuose, „Tarybinio studento" puslapiuose vyksta diskusija sieninės spau dos klausimais. Ji tęsėsi ir Uni versitete sieninės spaudos apžiūroje-seminare, įvykusiame gruo džio devintąją, bendrabučių, fa kultetų sienlaikraščių redkolegi jos, dalyvaujant „Tiesos" laikraš čio partijos gyvenimo skyriaus vedėjui Alg. Stankevičiui, Dailės instituto docentui A. Taurui ir „Tarybinio studento" vyr. redak toriui A. Bulotai, sprendė bene svarbiausią šiuo metu problemą, būtent, — ar reikalinga sieninė spauda? Diskusija studentų laikraštyje prasidėjo beveik vienu laiku su naujaisiais mokslo metais. Ji stu dentams ir dėstytojams gal ir bū tų likusi tik diskusija, tačiau vi siškai nelauktai pasirodė vaisiai: nukabintas Istorijos ir filologijos fakulteto sienlaikraštis. Gal tai ir ne diskusijos vaisius, tačiau sienlaikraščio jau kuris laikas ne matyti, jis jau nebeleidžiamas. O kodėl? Kodėl didžiausio Uni versiteto fakulteto sienlaikraščio, vienijančio didžiausią „kūrybinių žmonių" būrį, turinčio senas ir gilias tradicijas (pirmąsias savo eilutes čia išspausdino poetai J. Marcinkevičius, Alg. Baltakis), leidėjai pernelyg jau greit susku I'ism
bo žengti tokį neapgalvotą žings ni? Vadinasi fakultete jau nu spręsta, kad nebeverta „rašinėti" ant sienų. Argi? Įdomios buvo „Tiesos" laikraš čio Partijos gyvenimo skyriaus vedėjo A. Stankevičiaus mintys. — Studentiško gyvenimo peri petijos labai ..įvairios, — kalbėjo pranešėjas, — ir daugiatiražinis laikraštis „Tarybinis studentas" nėra pajėgus visų jų aprėpti. Rei kalingi kiekvieno fakulteto, bend rabučio gyvenimo veidrodžiai. Juose turi atsispindėti visos ne gerovės, džiaugsmai. Tik reikia nušviesti žmogų visapusiškai. Universiteto sienine spauda ten ka domėtis gana seniai, ir visada ji palieka gražius įspūdžius. Tad kam gi galėjo kilti klausimas, ar ji reikalinga? Daugelyje respub likos įmonių ir gamyklų irgi prieš kurį laiką buvo prieita nuomonė, kad neverta „rašinėti ant sienų". Deja, pats gyvenimas diktuoja būtinybę leisti sienlaikraščius. Lygiai tokia pati Dailės Institu to docento A. TAURO nuomonė. — Nebūkime viskam abejingi! — pabrėžė docentas. — Negi įky rėjo sienlaikraščių leidimo me todai? Jie, tur būt, ir įpūtė mintį: niekas neskaito, visos formos atsibodusios, visos formos pasenu-
šalių proletarai, vienykitės!
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 35 (545)
1965 m. gruodžio 15 d. EINA NUO 1950 METŲ
Kaina 2 kap.
Musų agitpunktųose Gruodžio 19 d. — liaudies tei sėjų rinkimai. Universiteto stu dentų bei dėstytojų aptarnaujami agitpunktai kruopščiai ruošiasi šiai dienai. — Rinkėjų sąrašai jau sudaryti ir patikrinti, — agitpunkte Nr. 3 papasakojo mums rinkiminės ko misijos sekretorius A. Meškaus kas. — Šitame darbe gerai pasi reiškė agitatoriai — Fizikos fa kulteto studentai A. Gurklytė, O. Kelnytė, Medicinos fakulteto — S. Grigonis, J. Žilinskas, Chemi jos fakulteto — A. Gagytė ir dau gelis kitų. Rinkėjai, užėję į šį agitpunktą, nenuobodžiauja. Čia galima pa skaityti naujausių laikraščių ir žurnalų, pažiūrėti televizijos pro
gramos, įvairių vaizdinių priemo nių. Agitpunkte Nr. 2, įsikūrusiame Aktorių namuose, sąrašai jau irgi paruošti — sudaryti ir patikrin ti. Gruodžio 11 d. šiame agitpunk te įvyko Lenino rajono Darbo žmonių deputatų tarybos deputa tų G. Uzėlos ir A. Malcevos ata skaita rinkėjams. Po to koncerta vo IFF saviveiklininkai. Praėjusį sekmadienį šie abu agitpunktai Švietimo ministerijos patalpose suorganizavo rinkėjų susitikimą su kandidatu į liaudies teismų teisėjus. Iš tikrųjų — šauniai dirba jau nieji agitatoriai — studentai. P. DIRGĖLA
Svečiuose - Kauno bendramoksliai Lapkričio 28 dieną gausus bū rys Bendramokslinio [akulteto studentų ir dėstytojų keturiais autobusais išvyko į Vilnių. Pro langus plaukė puikūs gamto vaizdžiai, apsisiautę žiemos rū bu. Nuo Kauno iki Vilniaus ke lias neilgas, o linksmame draugų būryje dar sparčiau bėga laikas. Dar keliolika minučių, ir bendramoksliečiai pasipila į senojo Universiteto kiemą. Kauną pali kome, sniegu apsiklosčiusi, o Vil niuje — visur žlagsėjo balos, pliaupė lietutis. Deja, mus malo niai sutiko tik rektorato atstovai. Pasigedome studentų, komjau nuolių draugijos. Katedrų vedėjų lydimi, apžiūrinėjome Centrinius rūmus, o va
kare visi susirinkome į Aktų sa lę. Kalbėjusieji draugai: laikinai einąs rektoriaus pareigas docen tas B. Sudavičius, Kauno Bend ramokslinio fakulteto dekanas, fizikos-matematikos mokslų kan didatas I. Vaitkevičius, prorekto rė neakivaizdinio mokymo reika lams A. Vygontienė, — išreiškė viltį, kad Vilniaus ir Kauno stu dentų draugystė vešliai suža liuos. Po oficialiosios dalies įvy ko bendras saviveiklininkų kon certas. Jį lydėjo smagūs šokiai. Vėlai vakare autobusai pasuko Kauno link. Įdomi buvo viešna gėS. KLIBAVICIUS Bendramokslinio f-to II kurso žurnalistas
sios, — nukabinkime. Betgi nau jų formų reikia ieškoti patiems. Sieninė spauda neatgyveno. Ji reikalinga. Tokia visų seminaro dalyvių nuomonė. Redkolegijos, leisdamos naują numerį, susiduria su daugeliu sunkumų. Koks turi būti sienlaikraštis, kad jis patrauktų skaitytoją? Daug patarimų šiuo klausimu pateikė doc. A. Tauras. Prieš seminaro dalyvių akis — „Tarybinis gamtininkas", „Tarybi nis medikas", „Stuokynės balsas", Tauro ir kitų bendrabučių, fakul tetų sienlaikraščiai. Įvairūs jie tiek savo sprendžiamomis proble momis, tiek apipavidalinimu. Ne nuostabu — Universiteto sienlaikračiai ne tik gali, bet turi skir tis ir savo dydžiu, ir tematika. Mūsų sienlaikraščiams stokoja saikingumo. Medžiaga daugelyje leidinių monotoniška, skiltys per krautos nereikalingais straips niais. Įgrisusios antraštės. Nesko ningas meninis apipavidalinimas. To, žinoma, nepasakysi apie visus leidinius. Pavyzdžiu gali bū ti „Tauro" ir Stuokynės bendrabu čių laikraštėliai. Apskritai, bend rabučių sienlaikraščiai, tur būt, stovi aukščiau už fakultetų sien laikraščius (I). Keista. Bet tuose mažuose leidiniuose pajusi ir ge rą meninį skonį: saikingą medžia gos derinį su piešiniais. O didie ji? Tos pačios antraštės dominuo ja keletą semestrų („Tarybinis gamtininkas"), ilgi straipsniai („Tarybinis teisininkas"). Labai monotoniški „Tarybinio mediko" numeriai. Čia, tur būt, turi įtakos numerių leidimo periodiškumas. Sienlaikraštis didelis, išeina daž niausiai kartą per mėnesį. Savai me aišku, medžiaga sensta. „Tarybinio studento" puslapiuo se daug buvo kalbėta apie atskirų leidinių sujungimą. Daugelis se minaro dalyvių irgi tokios nuo monės. Pasireikštų medžiagos įvairumas. Viena vinjetė supažin dintų su visu įvairiapusiu fakul teto gyvenimu. Pavyzdys — „Ta rybinis gamtininkas". Čia jau pri eita nuomonė, kad netikslinga leisti didelį leidinį — kas savai tę šalia didžiojo išeina mažasis — „Savaitės naujienos“. Ir jis populiaresnis. Pelnytai. Didelis vaidmuo tenka meni niam apipavidalinimui. Doc. A. Tauro nuomone, geriausia, kad vyrautų viena spalva. Šriftas — blokinis, nereikia įmantrių pagra žinimų. Lakoniškas pavadinimas. Seminare svarstyta daug jaudi nančių problemų. Keletas dalyvių minčių. Ed. Skritulskas (medikas): — Teisus doc. A. Tauras. Mūsų tarpe daug kur jaučiamas pasyvu mas. Keli žmonės dirba, kiti atsi sako. Gal laikas mesti šalin įgrisusį posakį „Kas tempia, tam ir krauna". Dirbkime bendrai — tikrai matysime darbo vaisius. O. Bikaitė (gamtininke) irgi tos pačios nuomonės. Teisininką Alf. Vaišvilą domina vedamieji straipsniai, K. Cieminį (mediką) — sujungimo klausimas.. . Temų ratas Universiteto sienlaikraščių redkolegijų seminare buvo labai platus. Apsvarstyta daug klausi mų. Į patį svarbiausią, opiausią šiuo metu klausimą — ar reika linga sieninė spauda? — duotas tikslus atsakymas: taip, to reika lauja mūsų gyvenimas. Reikia ti kėtis, kad vėl šviesą išvys [Istori jos ir filologijos fakulteto sien laikraštis. G. GRIŠKEVIČIUS Prenumeratorių žiniai! Primename, kad ateinan čiais 1966 metais „Tarybinis studentas" paskirais nume riais nebus platinamas, todėl kviečiame skaitytojus pasku bėti užsisakyti savo laikraštį. Be to, pranešame, kad nuo 1966m. pradžios „Tarybinis studentas" išeis 3 kartus per mėnesį (keturių puslapių). Redakcija
Skaudi žinia apskriejo mūsų Universitetą. Šių metų gruodžio 7 d. staiga mirė klasikinės filolo gijos katedros vedėjas, filologijos mokslų kandidatas Eugenijus Frolovas. Netekome nuoširdaus draugo, plačios erudicijos pedagogo ir mokslininko, kurio gyvenimas jau nuo 1931 metų buvo surištas su Vilniaus universitetu. E. Frolovas gimė 1911 m. Pe terburge. 1931 m. baigė Vilniaus gimnaziją, o 1935 m. — Vilniaus universitetą klasikinės filologijos specialybę, įsigydamas magistro laipsnį už lotyniškai parašytą darbą iš klasikinės filologijos sri ties. Iki Didžiojo Tėvynės karo nuo 1935 metų E. Frolovas dirbo asis tentu Vilniaus universitete, drau ge dėstydamas įvairiose vidurinė se mokyklose klasikines kalbas. Klius karui, evakuavosi į Tarybų Sąjungos gilumą ir dirbo Kulbyševo Pedagoginiame institute vyr. dėstytoju. Išlaisvinus Tarybų Lie tuvą, 1944 m. grįžo į Vilnių ir dirbo Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko v. universitete vyr. dės tytoju. Dešimtį metų buvo Istorlrijos ir filologijos fakulteto prodekanu. 1961 metais apgynė di sertaciją ir Įgijo filologijos moks lų kandidato laipsnį. Ilgus metus E. Frolovas tyrinė jo Vilniaus Universiteto istoriįą. Pastaruoju metu vadovavo klasi kinės filologijos katedrai. Per sa vo ilgametę pedagoginę veiklą E. Frolovas daug pasidarbavo, ruo šiant aukštos kvalifikacijos spe cialistus.
Pedagoginį darbą E. Frolovas derino su plačia moksiine-tlriamąja veikla. 1952 m. kartu su prof. M. Račkausku parengė ir iš leido lotynų kalbos vadovėlį aukštajai mokyklai, paskelbė ne maža straipsnių Universiteto „Mokslo darbuose", nagrinėda mas XIX amžiaus pradžioje E. Grodeko veiklą, nušviesdamas jo mokyklos poveikį Lietuvos kul tūrai. Žinomi E. Florovo moksli nės ir masinės literatūros verti mai iš rusų ir lenkų kalbų. E. Frolovas visuomet buvo ak tyvus visuomenininkas. Jau 1940 m. dirbo Švietimo Liaudies komi sariate. 1947 m. E Frolovas įsto jo į TSKP eiles. Universitete jis dažnai buvo renkamas į partinį biurą bei profsąjunginį komitetą. Nuolatos bendraudamas su stu dentais, E Frolovas atliko didelį auklėjamąjį darbą, išugdė ne tik tai gerus specialistus, bet ir jau nus komunistus iš studentų tarpo. Už vaisingą pedagoginę ir vi suomeninę veiklą jis buvo apdo vanotas medaliu „Už šaunų dar bą Didžiajame Tėvynės kare 1941—1945 m. m." ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pre zidiumo Garbės raštu. Universiteto studentų ir dėsty tojų tarpe E Frolovas buvo labai mylimas, gerbiamas kaip patyręs pedagogas ir mokslininkas, kaip nuoširdus draugas, taktiškas ir jautrus žmogus. Šviesus E Frolovo paveiksiąs ilgai išliks pažinusių jį širdyse.
GRUPE DRAUGŲ
Pasibaigė tarpfakultetiriės Fizikos ir matematikos fakulte to vyrų ir Chemijos fakulteto mo terį) pergale pasibaigė tarpfakultetinės tinklinio varžybos. Jei vy rų grupės nugalėtojai buvo aiš kūs Jau susitikimų pradžioje, tai nugalėtojoms chemikėms teko susidurti su gana stipria Istorijos ir filologijos fakulteto merginų komanda. Pastarosioms trūko pa tyrimo, lankstesnės žaidimo takti kos. Chemijos fakulteto komando je dalyvavo ir kelios Universite to rinktinės žaidėjos, ne kartą išbandžiuslos Jėgas su daug stip resnėmis varžovėmis. Labai nelygiai šiose varžybose
pasirodė Istorijos ir filologijos fakulteto vyrai, nors techniškai ir neblogai pasiruošę. Jiems taip pat trūko žaidimo įvairumo, buvo jaučiamas vaikinų sustingimas, nepasitikėjimas savo jėgomis. Šios kliūtys turi būti Įveiktos. Lauksime .draugai filologai, sėkmingesnio pasirodymo! Kadangi krepšinio ir rankinio varžybos hebe už kalnų — turi me nedelsdami kibti Į darbą. O daugelis stiprių žaidėjų nelanko treniruočių, pamiršta tai, kad greitai teks ginti savo fakulteto sportinę garbę. P. JANKAUSKAS
Paroda apie Čiurlionį AŠ nežinau, kodėl iš visų M. K. Čiurlionio paveikslų bene la biausiai paveikia mane „Ramy bė“. Gal todėl, kad ši gruoblėta sala ir du tingūs laužai, degan tys prie pat vandens išraustuose urvuose, primena fantastinių pasakų snaudžiančią pabaisą, o gal todėl, kad ši budri ir al suojanti, o vis tiktai nepajudi nama „Ramybė44 be galo prime na patį M. K. Čiurlionį, ramiu, truputį pavargusiu žvilgsniu žiūrintį iš didokos nuotraukos tiesiog į mane. „Išėjau į priekį mūsų procesi jai, o žinau, kad ir kiti paskui mane eis, kad tik ne Šuntakiais. Klaidžiojome po tamsius miš kus, perėjome slėnius ir suartus laukus, o procesija buvo ilga, kaip amžinybė44, — stendo kam pelyje smulkučiu šriftu juoduoja hiperboliški M. K. Čiurlionio žo džiai, kažkada parašyti apie sa ve ir apie savo kūrybinį kelią. Juos iliustruoja galingasis „Rex“, o greta tarsi netyčia pa mestas žaislelis skaidriu žiburė; iiu pilkoje stendo drobėje švyti reprodukcija „Pienė“. Blizgan čios kažkada spausdintų straips nių fotokopijos byloja apie Čiur lionį — dailininką, Čiurlionį — muziką ir apie Čiurlionį — žmo gų. Susidomėjęs skaitau 1906 me tų birželio 10 (23) dienos „Vil niaus žinių“ iškarpą. Tai atsilie pimai apie Varšuvos Dailės mo kyklos auklėtinių darbų paro dą: „Iš visų Varšuvos Dailės mokyklos mokinių Peterburgo
kritikai mini išimtinai tiktai vieną M. Čiurlionį. (...) Kalbėda mi apie visus mokyklos išstaty mus atskirai, ilgokai ir gana plačiai susilaiko ties jo vieno darbais. (...) Gaila tiktai, kad apie Čiurlionį rašo rusų kritikai, o tautiečiai apie jį netgi neži no“. Tai bene vienas pirmųjų straipsnių, paminėjęs ir kiek plačiau apibūdinęs M. K. Čiur lionio tapybą ir asmenybę. O to liau amžinąjį langą į pasaulį laužėsi M. K. Čiurlionis pats sa vo rankomis. Tai liudija gausūs V. Lands bergio straipsniai, A. Žmui dzinavičiaus ir S. Čiurlionytės prisiminimai, amžininkų pasta bos ir įvairių laikotarpių laik raščių fotokopijos, o prie visa to — gausios rinktinių dailinin ko paveikslų reprodukcijos, „iliustruotos“ S. Nėries eilėmis, laiškai ir gyvos dailininko min tys. „Išėjau į priekį mūsų proce sijai, o žinau, kad ir kiti paskui mane eis“... vėl kartoju didžio jo menininko žodžius, to meni ninko, apie kurį susižavėjęs rašė Romėnas Rolanas: „Kaip nuosta biai galima būtų išvystyti tokią turtingą naujovę neaprėpiamas erdves vaizduojančioje tapyboj je, monumentalioje freskoje. Tai naujas dvasinis žemynas, ir jo Kristupu Kolumbu neabejotinai liks Čiurlionis“. R. URBONAS, II k. lituanistas
• •••••••••••e 9•••••••••••••••••
Lietuva ir Azerbaidžanas VAGITAS ARZUMANOVAS, Baku universiteto filologijos fakulteto II kurso studentas.
Internacionalinio bendravimo formų tyrimas turi didžiulę praktinę ir mokslinę reikšmę. V. M. Žirmunskis rašę: „Kuo kultūringesnė tauta, tuo inten syvesni jos tarpusavio ryšiai su kitomis tautomis. Kūrybiškai ne bendraudama su kitų tautų literatūromis, neišsivystė nei viena •nacionalinė literatūra". Lietuviu ir azerbaidžaniečių literatūriniai ryšiai prasideda dar prieš Spalio revoliuciją. . Štai pirmasis šios istorijos puslapis. Buvęs Kijevo Universiteto -filologijos fakulteto studentas, vėliau filosofijos daktaras Vincas .Krėvė-Mickevičius .1913—1920 metais gyveno Azerbaidžane ir .dirbo pedagoginį darbą Baku mieste. Gyvenimas tolimoje šalyje, pažintis su Azerbaidžano istorija ir literatūra praplėtė jo žinių akiratį, suteikė jam kūrybinės medžiagos. Čia Vincas Krėvė para šė „Rytų pasakas" („Azerestano šalis", skirta Azerbaidžanui), „Dainavos šalies senų žmonių padavimus". Vincas Krėvė prisidėjo prie ištisos azerbaidžaniečių rašytojų kartos formavimo. Jo bute rinkdavosi jaunieji Baku literatai. Apie .tai „Pergalės" žurnale rašė J. Skliutauskas. V. Krėvė studijavo Azerbaidžano istoriją, buitį, papročius, bendravo su vietiniais inteligentais. Tuo pačiu metu Kaukaze gyveno ir kitas lietuvių literatūros klasikas Antanas Vienuolis. Į Lietuvą jis parsivežė puikiąsias „Kaukazo legendas". Buržuazijos viešpatavimas Lietuvoje trukdė kultūriniam lietuvių ir azerbaidžaniečių bendravimui. Iki 1940 metų nė vienas azerbaidžaniečių literatūros kūrinys nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. 1939 metų spalio 14 dieną azerbaidžaniečių laikraštis „Komu nistas" pirmasis supažindino savo skaitytojus su tolimąja Lietuva. 1940 metų rugpjūčio mėnesį „Adabijat gaziety" — Azerbai džano rašytojų sąjungos organas — paskelbė straipsnį apie V. Krėvę-Mickevičių ir tais pačiais metais išspausdino Salomėjos Nėries „Poemą apie Staliną". Tik po to, kai Lietuvoje buvo atkurta Tarybų valdžia, ėmė plėstis ir stiprėti Lietuvos ir Azerbaidžano literatūriniai ryšiai. Prasidėjo abiejų respublikų kultūros veikėjų susitikimai, užsi mezgė glaudus bendradarbiavimas. 1946 metais lapkričio mėnesio 6—7 dienomis Baku susitiko Lietuvos ir Azerbaidžano rašytojai. Siame susitikime lietuvių rašy tojams atstovavo P. Cvirka, A. Vienuolis, J. Paukštelis, A. Žukaus kas. 1947 metais birželio mėnesį Azerbaidžano rašytojų sąjunga suorganizavo konferenciją, Skirtą Nizami Gendžovi gyvenimui ir kūrybai paminėti. Konferencijoje dalyvavo lietuvių poetas Aleksas Churginas. Nizami jubiliejus buvo minimas ir Tarybų Lietuvoje. Moksli nės konferencijos, skirtos Nizami paminėjimui, delegatas A. Chur ginas respublikinėje spaudoje paskelbė savo, straipsnius apie didįjį Azerbaidžano poetą. „Tiesoje" A. Churginas išspausdino didelį straipsnį „Nizami epocha ir jo gyvenimas" ir poemos „Chesrov ir Sirin" vertimo fragmentus. Poetai A. Venclova, V. Reimeris ir kiti vertė Nizami eilėraščius ir ištraukas iš poemų. Tų pačių metų gruodžio mėnesį „Adabijat gaziety" išspausdino Kosto Korsako straipsnį „Tarybų Lietuvos kultūros progresas". Be to, laikraštis pranešė, kad Azerbaidžano rašytojai pasiuntė tele gramą į Vilnių, sveikindami su keturišimtostomis lietuviškos kny gos metinėmis. Apie šį jubiliejų buvo daug rašoma Azerbaidžano periodikoje. Tais pačiais metais „Adabijat gaziety" supažindino savo skaitytojus su E. Mieželaičio, A. Churgino, J. Baltušio, S. Kapnio, A. Baužos kūryba. O lietuvių spaudoje buvo paskelbti straipsniai apie azerbaidžaniečių rašytojus Mechti Huseiną, Mirzą Ibrahimovą, Samedą Vurguną. Ir taip ligi 1950 metų respublikos keičiasi medžiaga apie lite ratūrą ir meną. Lietuviai susipažįsta su Azerbaidžano klasikais Fizuli, Sabiru, Mirza Fatali Achundovu ir kt. Lietuvoje išverčiamas Mechti Huseino „Apšoronas". (nukelta Į 3 psl.)
Žvaigždžių ritmų poetas V. KUPCENKO
Kai pirmąkart lieki vienas su Čiurlionio drobėmis ir, pritrenk tas reginio pasakiško netikėtu mo, geri į save — godžiai ir netvarkingai, kol kas greitomis — nuo slenksčio atsivėrusį pa saulį, — kambariai (su langais tartum koncertų salėje — san dariai uždangstytais) pamažu ima pildytis garsų. Kiekvieno paveikslo savas skambesys. 'Vienas suputoja nubėgančiais klavišų burbuliukais („Jūros so nata, andante"), kitas — svaigi nanti smuikų giesmė („Pavasa rio sonata, scherzo“), trečiame — piktas vario riksmas („Žalias žaibas"). Kas sudaro šitų dailės kurinių muzikalumą? Iš dalies — spalvos. Negarsūs jų deriniai kaip reta harmoniški. Prislopinta, be šaižių disoM. K. Čiurlionio iškilmingas minėjimas Universiteto aktų saĮėję. nuojančių kontrastų, Čiurlionio J. GlRAlClO nuotr. temperų ir pastelių gama tyrus Tai ne biblijinis pasaulis. ir darnius kelia skambesius. ventojai: karžygiai, karaliai, Menininkas pats savąja kal pusdieviai. Muzikali ir subtili jo lakštų Bet visi jie žmogiškai smal tapybinė technika (atliekama iš ba tarė: — „tebūnie šviesa!“ — sūs. imtinai popieriuje): potepių ir „tapo taip“. lengvumu ir skaidrumu ji pri Ne veltui tiek Čiurlionio dar Čiurlionio fantazijos — nepri mena akvarelę. lygstami sparnai. „Raudonąjį bų skirta Keliui — iš didžiosios Bet svarbiausią partiją Čiur aukurą“ jis, be abejonės, gali raidės — begalinei dvasios ke lionio vaizdinių instrumentų an sukurti, neturėdamas supratimo lionei. f baisią girią, baisiam saulė samblyje atlieka kompozicija. apie Babilono zikuratus. O jos esmė — judėjimas. Pasaulio sutvėrimu galima lydžiui degant užpakaly, be bai Lėtai plaukianti debesų eldija pavadinti visą Čiurlionio kūry mės įžengia karalienė (triptikas („Laivas“), saulių šokis ant vai bą. Kokios temos jis besiėmė, „Pasaka", III dalis). Nenuils duokliškos žydros pilies sienų po jo teptuku viskas įgaudavo damas žingsniuoja senis per fantastines tankmes — tartum („Saulės sonata, alegro"), leng kosmiškumo antspaudą. vas džiaugsmingas Laiko Malū Net nuostabios Raigrodo apy nei nuovargio, nei metų svorio, no sukimasis („Pavasario sona linkės tapo jam kažkokia pir nei pavojų.. . („Senelio kelio nė"). ta, andante") virsta susimąsčiu mąja senųjų epų žeme. sia, krištoliškai mirguliuojančia Savo kūrinių „siužetais“ Čiur Gal būt, jų jėga — nežinoji arba kaip pavasaris šviesia me lionis ima nuo amžių egzistuo mas, širdies tyrumas, būdingas lodija. jančias Visatos galias: Žemę ir liaudies pasakų herojams? Keistai įtempta strėlė įsirėžė Dangų, Vandenį ir Ugnį, Vėją Tiesia rankytę į žiedelį — be žado sustingęs Slibinas; ži ir Žvaigždes, Tolumas ir Aukš pats ne didesnis už žiedelį — burėliais pabiręs kibirkščiuoja tumas. Ir visa tai — grynai vaikutis, ir Blogis, išskėtęs vir piramidžių miestas; žėri paslap kaip planetinę, stichinę ir gar šum jo galvos sparnus, beturi tinga šviesa „Karalių pasaka“. sinę apraišką. galios jį paliesti.. . (triptichas Paveiksle „Varpinė“ („Pava Jei vanduo — tai pasaulinio „Pasaka", 11 d.). sario ciklas“) nesulaikomo de Okeano suputojusi protoplazma Čiurlionio Šaulys — tai Pro besų srauto skaidrus skambesys („Jūros sonatos alegro"). Jei metėjas nugalėtojas: narsiai jis susilieja su džiaugsminga nau liepsna — tai paties ugnies die stoja į kovą su skrendančiu jiena, kurią skelbia kartu su že vo viską deginantys viesulai nakties demonu („Zodijako me nubudę varpai. („Perkūnas"). Jei aukštis — ženklai, Šaulys“) ir su pačiu tai toks, jog aprėpti jį žvilgsniu Sudėtinga „Fugos“ melodija dievu (diptichas „Fuga“). sukuriama vienodų motyvų rit ir parodyti galima tik pakopo Tarsi akmuo, įmestas į vande miniais pasikartojimais: švel mis (triptikas „Rex“). nį, krenta į žmogaus širdį me Žvaigždžių verpetu sukasi ir nininko paveikslai ilgai dar nios eglaitės ir graudūs akme ninių valdovų paminklai, ap putoja jaunas Visatos vynas sklinda nuo jo melodingai („Žvaigždžių sonata", alegro"). skambą ratilai... gaubti rūko voratinkliu. Net ten, kur nėra išorinio ju Kyla iš storų vandenų sluoksnio O akmuo ir lieka gulėti giludėjimo, neregimi srautai, siejan sunkus Žemės gaublys, traukia moję: Čiurlionio paveikslus pa mas saulės stulpų maginės jė mačius, nebegalima užmiršti. tys daiktus, gimdo muziką. Nebyliai klausia tamsų dan gos („Saulės sonata, andante"). gų keistieji Žemaičių kapinių Nuo senojo Vandens nešėjo PRIERAŠAS: prieš porą me kryžiai. _Paslaptingu mirgėjimu krantų-delnų kažkur, pačiam tų į Konservatorijos docentės dengia žemę Didžiųjų Grįžulo pačiam kraštely plona srovele J. Čiurlionytės duris kartą pasi srūva visa ko šaltinis, gyvybės beldė trys barzdoti jaunuoliai ratų žvaigždės. \ keliautojų rūbais, su kuprinė Ir plaukia viršum pasaulio pradžia. Pats žemiškiausias, artimiau mis ant pečių, apmuturiotomis saldi tylos daina. . . Nesibaigiančioje tonacijų įvai sias Čiurlioniui — dangus. Ir kojomis. Tai buvo k^ tik baigę Sverdlovsko universitetą žurnarovėje — nuo vos girdimų „Miš visų pirma — nakties dangus. ko" šnabždesių iki šaukte šau„Zodijako ženklai“ — tai - listai, . ir - .ėjo ■ jie — Čiurlionio ' s studentai skiančio — pačia aukščiausia Nakties, karalaitės, išskleidusios . į^į,.0 ,, ?JS gaida — „Himno“ — vyrauja viršum pasaulio visą savo praš bibliotekoje „atkasė“ seną V. A. šviesūs ir maloningi. matnų žvaigždžių parėdą, gies Lemano monografiją apie Čiur lionį ir, ją pasiskaitę, nuspren Be muzikaliausių Čiurlionio mių giesmė. dė pamatyti pačius Čiurlionio tapybos darbų yra gyvu tragiz Dažnai Čiurlionis įdvasina darbus. Trys žurnalistai važiavo mo skausmu sukrečiąs „Laido tamsiąją savo kosmoso materi iš Sverdlovsko iki Leningrado, tuvių“ ciklas. ją — animistinį dievą, kuriam o toliau, pasilikę pinigų kelio Tai didingiausias „Rekviem", jo rankų kūrinys — gyvas. nei atgal, traukė pėsčiomis į galingas beviltiško sielvarto iš Ir štai, iškyšulio plyšyje už Kauną, kelyje maitindamiesi ne siliejimas, tobulai simfoniškas sižiebia prie vandens prigludu mokamais rudens vaisiais. . sukeliamų jausmų sudėtingumu sios pabaisos vyzdžiai („Ramy Vilniuje jie buvo mielai doc. J ir gilumu. bė“); uolos gauna sunkaus liū Čiurlionytės priimti, susijaudinę 1 Nuoširdumu ir skambumu nė to kūno formą („Tyla“) arba (stačiai verkdami) klausėsi Kon ra tapyboje nieko lygaus šitai virsta žaliu stabu, išsirepečkoju- servatorijoje „Jūros“ įrašo ir Raudai, skirtai visiems išėju siu iš anapus horizonto („Vidu skaitė viską apie Čiurlionį, kas siems. dienis“). tik buvo prieinama, o lietuvišką Čiurlionis neturėjo mokinių. O kartais gamtos išorines literatūrą jiems vertė pati J Jo nutiestuose takuose nėra ko formas gauna pats žmogus. Čiurlionytė. Po poros mėnesių, veikti pamėgdžiotojams. Pasaka apie sunkų ieškojimų jie atsiuntė laišką ir vieno iš jų Jo teptuku sukurtasis pasau rašytą straipsnį apie Čiurlionį lis priklauso jam — ir tiktai kelią („Karalaičio pasaka“) pa Doc. J. Čiurlionytei maloniai su sekta debesų vaizdais, ir tai pa jam. Svajotojas — jis sustabdė tikus, šis niekur neskelbtas V drobėje savo skriejančias godas. brėžia jos simbolinį pobūdį ir į Kupčenkos straipsnis yra spaus Jis sekė pasakas ir davė spal ją sudėtų minčių filosofinį vi dinamas Universiteto literatų suotinumą. vingą formą savo išmonėms. būrelio almanache „Nuoširdų Čiurlionio paveiksluose nėra mas“ Nr. 2 ir periodinėje spau „Pasaulio sutvėrimo" ciklas (kurį Čiurlionis ketino piešti žmonių kaip tokių (kaip apskri doje — „Tarybiniame studente“. visą gyvenimą) — anaiptol ne tai nėra nieko įprasto). Jo mis terijų dalyvtai tai aukštybių gy■ ' Dį SAUKA Senojo testamento iliustracija.
Cthxh Kocticba TpocbHMOBa Korfla He meTCa 3aMewt ^00™™ X
T
J.
rioCTOHHiioe CTpeMAeHHe CTpeMAeHHe »htb rioCTOHHHOe ~ yaaiųeHHOM purMe OTKpbiBaTb Bce HOBble ropH3OHTbI, JKeAaHHO BoSpaTb b ce6a Becb MHp, mhororpaHHbiii, HeHcacpnaeMbiii, HenOBTOpMMblH, --- BOT HTO npHTH" THBaeT, 3anoMHHaeTca B CTHXaX TpOCpHMOBa. TpOIpHMOB — noaT HaaHHaioIUHH. 14 XOTH MHOTOe eiųe HecoBepineHHo b ero CTHxax, OHH TporaiOT CBoeii Heo6biHaiiHOH hcKpeHHOCTBlO, CBežKeCTBlO MlipoBocnpHHTHH. HeAapoM Mirp, b koTOpOM OH MHB6T, nO3T CHHTaeT 3aBemaHHbiM eMy Ecchuubim. Bce TporaeT cepAUe nouTa: n ToHeHbKaa 6epe3Ka, h ckpomHaa poManisa, h AacKOBbiii BeTepoK. Ho Aioūyacb KpacoToii mhpa, TpotpHMOB ’iy»A naccHBHOH CO3epUaTeABHOCTH, STaKOH BHyTpeHHen paccAa6AeHHOCTH, 0AaroAymHH. Ero xapaKTepH3yeT aKTHBHOe OTHOineHHe K MHpy. BoAbrne Bcero eMy HeHaBHCTeH 3acTOH, «MHp TH>KeAbIX IIITOpi). HeyAepjKHMbiii nopbiB, HpeoAOAeHne, coKpyineHiie npenaTCTBHH BocneBaeTca hm b CTnxoTBopeHHHX. CrepjKHeM no33HH TpocpHMOBa HBAaeTca GoABinaa TeMa, HeHcaepnaeMaa, h6o OHa BcerAa aKTyaAbHa — TeMa MH3iieH^oro nyra HeAoBeKa. Tot >Ke, kto, bbihah b nyrb, noBepHyA na3aA, HcnyraBiuHCb «>iepHBIX o6AaKOB», tot «Ha 3eMAe OCT3BHA TOAbKO nHTHa BMeCTO hptkhx qeAOBeqeCKHX CAeAOB». B btom acneKTe TpocpHMOB pacKpbiBaeT h Apyrne TeMbi. TaK, nanpiiMep, CTnxoTBopeHHe «PnoAe-jKaHeiipo, CiiHranyp, Eom6eii...» noCBameno AeTCTBy. Ho neM Aoporo AeTCTBO noaTy? — TeM, hto HMeHiio b 3Ty nopy nonaAn b AYmy BOAUieSHbie 3epHa Me<iTbt, nopoAHBUiHė Tury k npocTopaM, k HOBbiM OepcraM: Aa?Ke ak>6obb npoBepaeTCH na npoHHocTb h cHAy no TOMy, CMO>KeT AH repOHHM CTHXOTBOpeHHa noiiTH 3a AtodHMbiM no ero ny ra, nyra b rpo3y. nosTbi nacTO CKopSar o tom, HTO JKH3Hb narna —' MFHOBeHUe B HCTOPHH MlipO3AaHbH. TpOCpHmob »e HaxoAHT oueHb nHTepeCHblH nOBOpOT «BeHHOH TeMbI». b
Ot co3Be3Aba ao co3Be3Ąba HeAOBeK npoxOAHT nyrb. PaccTOHHba h npeAeAti He abk>t eMy ycHyrb. PaccTOHHba?... b nyrb Aoporyl A npeAeAM... hx 3a6biTb. Or co3Be3Aba ao co3Be3Asa... HeAOBCK BeAb AOAJKeH JKHTb..
B AaAbHeū raBarni cvacrsa Ha paccBeTe ctoht KopidAit. CoAHųe BCTaer, noAbiMaeTca nKopb, napyca 3a6eAeiOT bauah. A nona hto ctosit... MepHO THKaiOT yrpoM uac’.i. H k3k crpyHbi. Kanarai ApornaT, H Ha naAyėy naAaiOT KanAH pocbi.
BOAA BbipBaBinHCb H3 HAeaa BeKOBoro abab, C KdMHH H Ha KaMeHb PHHVAaCb BOAa.
AP yry Te6e AeAaTb ceroAHa Henero... Mto>k, npHxoAH, riOCHAHM. 3thm tmxhm, BeceiiHHM Be'iepoM Pa3MeqraeMca bapm3t H 3 AbiM. ByAyT CHOBa CTHXH H neCHH, K nonyBCTByeM rapb KOCTPOB. ByAeM ciioba Mbi >KHTb ao ABecTH Bce 6e3 ahhhihx, Bbicokhx caob. ByAeM CHOBa AK>6HTb Alo5HMbIX, Pa3Be CKpoeM mm hto B ce6e? H AAB HHX CHOBa 3Be3AM CHHMeM, ripoRenoB Bochkom no poce.
H no-npejKHeMy inar 3a ucuom, TOAbKO CHOBa CTIIXH C to6oh. H no npearaeMy TyiH rpaAOM noAHBaTb 6yAyr map 3eMH0H. Ecah CHOBa ycTaAO CMorpniub, Ecah CHOBa onymeH Hoc. Ecah B KOMHBTe CHOBa BbeTCH Cii3biii amm ot tbohx nannpoc,
Ecah CHOBa 3axoneTca Beįuoro, Tm BcerAa npnxOAH, riOMOAHHM. 3thm thxiim, cnoKOHHMM eenepoM ByAeM Me*rraTb mm B amm...
HeuaBHTKy yioT no\yTeMULix cna vCH, HeHaBiDKy 6e3 coah cnop. Ay'iine MycKyAbi Kpenue cthah, H AeTamne uaMHH c rop. Ayanie ropeub mohx pacciaBaBHŪ, Ayuine hombki noraciniiū KOCTep. 3T0 CiaCTba 3KHTB B MHpe HCKaHHH, H 6e3 Tax<eAbix h nbiAbHbix iirrop...
CnaAbl, caobho 6oth, PacnpHMABAH rpyAt. Pa36HBa»Cb, KanAH flpoSHBaAn nyTb. IIĮeAH, BOAonaAbi, EoAb y>K He crpaniHa. TAe-To 3a nAe*iaMH BbeTCH THUIHHa.
TOAbKO CHOBa KaMHJt, CHOBa BOAonaA. Tbi nonpo6yii b jkh3iih IIoBepHH Ha3aA— Tot, kto HaiaA nyTb cboh H3 crpaHbi CHeroB, 'Ąas toto yw Hery HiiKaKnx ėoroB.
TlIXO B OKH3 CMOTpHT CHHHH 3Be3Aa. Hto eii BpeMH, hto ceKyHĄbi? Hto — roAa? xIto
eii BpeMH, aro CTpaAaHba, BeaHOCTb — nycTOTa. He nofiMeT OHa MHp okoh IlHKorAa.
a xOTeA 6bi, hto6 3a KarKAbiM uiaroM nponacTb ySeraAa bhhs? Hto5 CO MH01O BC'IHO pSĄOM KAOKOTaaa, neanAacb 6bi >KH3Hb. HtoGm ropii3OHT ųBeTynĮHM caAOM Beuno 6bi MaaHHA BnepeA«i. Mtoūbi BeaHo joHomecKJiM ipaAOM CepAųe npo»<HBaAo 6bi b įpyAH.
Mbi HAeM... HaM He jierKo ūbiBaeT. Beiep BbiceneT cjie3y H3 rjia3. Ho pa3Be tot o >km3hh bto-to 3Haer, Kto Bbiuieji na ąopory b nepBbiii pa3.
C. ECEHHHy
Tm noAapHA MHe npocHHs Hc6a, LĮbctm nepeMyxH b caAyTm paccKa3aA, khk naxHyr xac6om ĄoMa AepeBHH noyrpy.
Tbi MHe paCKpblA, KaK KHIDKKy CKa30K, Becb MHP, HOKpMTMH AOfipOTOH. Tm asa MHe b pyKH cothio KpacoK, 3apeū croamHx HaA peKOii. H ot Mena Te6e cnacHOo, T06010 AaHHMM a jKHBy. Kax npH Te6e Bce naxHer HBa, Bepe3Ka croHeT Ha BeTpy.
AOMOH
H HAy nce OAiDKe k AOMy no komkbm 3eMAH cbinyaeH. H poManiKa qyn> CMynjeHuo noKAOHHAaCb y TponiIHKH. H 6epe3Ka 3amenTaAa MHe b npHBeTCTBHe BOAHyacb. BeTepoK poAHoii ao Goah BoAoca moh noTporaa. PaccrynaioTCH noAaHM: S MS HHX COBCeM THaKOMMH. A TponHHKa ące topohht, Bce TOPOHHT MCHS K AOMy.
Kto Bbiiueji, rroBepHyji oSpaTHO, Hcnyrajica qepHbix oojiaKOB. H Ha 3eMjie ocTaBHji TOJibKO naTHa Bmccto ųeTKHX, qejiOBeqecKHX cjieAOB.
A Mbl... HseMl HaM He šerno 6biBaeT. Be-rep BbiceneT cJieay H3 rsa3. A cepAne 3to ece aanOMHnaer, H Bce ToponHT, h topohht hhc.
A Tbi co MHOH? Cnpomy Te6a nepeA rpo3oii, KorAa MTHOBeHHo H3-3a Tya BAecHeT 3Hr3aroM moahhh Aya. KorAa BApyr KanAa TaaceAo Bactht b OTKpbrroe okho, KorAa BApyr creKAa 3a3BeHaT, no moctoboh 3acKaaeT rpaA, KorAa a Bbi6ery TyAa, TAe pa3birpaAaca rpo3a, KoiAa BceM tcaom a npiiAbHy K TpaBe, H3MyaenHOH aojkacm, KoiAa noTOM k Te6e npnAy, LĮbctob oxanKy npHHecy, OmHTBIX COAHųeM H rpO3OH, — , nOHAetllb AH Tbi TOTAa 3a MHOH?
MMeHHO nepeA ahuom ahuom BemiocTH BemiocTH IJMeHHo nepeA OCO3HaeTCH hm, KaK KopoTKa, HO K5K b to BpeMsi nacMiųeHa, ynAOTHeHa >KH3Hi> ueAOBeKa. KaKOH nyCTOTOH Ka»eTC5I B CpaBneHHH c Heii bgmhoctb! npoxoAHT MlIAAHapAM AeT, H 3a 3TO BpeMH racHeT OAHa 3Be3Aa h 3aMiiraeTcu APyrasi. A y ueAOBeKa 3a HecKOABKo AecsTKOB Aer racHyT HCKpbi HaAencA h 3aropaiOTCH HOBMe MeMTM, npHXOA»T H yxoA«T Aoporne eMy aioah, h ne cccuHTaTB Bcex ero paAOCTeū h CTpaAaHHH, aTaK m oTCTynAeHHH, CAe3 H yAblSOK. 3tO CTHXOTBOpeHHe AAH HaHHHaioiuero nosTa npocro nopa3HTeAbiro rAyŪHHOH coAep»aHHH. OrpOMHOH CMMCAOBOH Harpy3koh, KOTopyio HecyT Bcero boCCMb CTpOK. AyMaeTCH, MMeHHO 3TO CTHXOTBOpeHHe CBHAeTeABCTByeT o 6oabujhx bo3mo»hoctmx TpocjiHMOBa. Ho H3 neAarorHueHe ckhx cooCpa>KeHHŪ (utoGmi nepexBaAHTt c nepBoro ]pa3a), H oGteKTHBHO oųeHHBan BČe CTHXOTBOpeHHH TpOcįlHMOBa,, H3A° etay CKa3an>, hto nopa6oTan> 3to HaAO eme oueiib mhoto. KacaeTCH, BO-nepBmx, cthxotbopHOH TeXHHKH H H3bIKa. B name BpeMH, B OTAHHHe OT nyiHKHHckhx BpeMeH, Aa»e aah coxpaHeHHH pa3Mepa craxoTBopeHHst He npHHsrro CABHran, yAapeHHii b CAOBaX. CAa6MM MeCTOM TpoįiHMOBa BBAseTca pncįiMa, He BcerĄa BbiAepACHBaeTCs pa3Mep. MacTeHLKo HapyniaeTca 3OAOToe npaBHAO «hto6 caobbm 6mao Techo, a mmcabm npocTopHo». Eiųe He b coBeprneHCTBe AaAėKo TpOtpHMOB yMeHHeM BAaAeeT TaK b y»e paCKpMTHH TeMM. pa36HpaBUleMCH CTHXOTBOpeHlIll l'.A TM CO MHoii?» Becb CMMCA B tom, hto repoū cnpaniHBaeT aioČHMyiO, BMAępjKHT AH ee Ato6oBb HcnbrraHHe rpo3oii, noŪAeT ąh OHa 3a hhm b rpo3y. A TaKne, npaBAa pcAKite, cthxoTBopeHHH, KaK «Kop'iarnny», «y?Ke BecHa», HOBbiroAHo kohtpacTupyioT c APyrnMH CBoeii neBbipa3HTeAbHOC'rbK>, ipaHHUaLUGH c ėanaAbHOCTbio.
crgyeHT
a. LUAYC, III Kypca.
Lietuva ir Azerbaidžanas (atkelta Iš 2 p.si.) 1951 metais Azerbaidžane pasirodė Žemaitės apsakymų rinki nys. 1953 m. „Azerbaidžan gentlori" išspausdino ištraukas iš A. Vienuolio „Puodžiūnkiemio". 1955 m. buvo plačiai rašoma apie lietuvių kinofiLmą „Marytė". Apie lietuvių meną Azerbaidžano laikraščių skaitytojams papasakojo A. Savicko, A. Mikėnaitės, V. Baumilo straipsniai. Jeigu lietuviams gerai žinomas Michailas Abdulajevas, Nadyra Abdurachmanovas, Maratas Rachmanzadė, Fuada Abdųrachmanovas ir kiti Azerbaidžano meno veikėjai, tai mums — G. Jakubo nis, A. Savickas, V. Valius ir kt. 1957 metais, minint 40-ąsias Didžiosios Spalio socialistinės re voliucijos metines, laikraščiai „Azerbaidžan genllori" ir „Komjau nimo tiesa" pasikeitė puslapiais. 1957 metais, Azerbaidžano meno dekados Maskvoje metu, lietuviai daug rašė apie Azerbaidžano meną, poeziją, prozą ir kultūrą apskritai. O Azerbaidžano spauda supažindino skaitytojus su Kristijonu Donelaičiu, Salomėja Nė rini, Kostu Korsaku, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Daug įvairios me džiagos apie Lietuvą mūsų spauda paskelbė, minint 25-ąsias Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, bei 20-ąsias išvadavimo iš fašistinių grobikų metines. Mūsų skaitytojai turi ne tik Žemaitės ir P. Cvirkos kūrinius, bet ir lietuvių poetų ir prozaikų kūrybos rinkinį „Draugystė", Lenininės premijos laure, ato E. Mieželaičio „Žmogų", ir kitas knygas. Lietuviai savo kal ba dabar gali skaityti Mechti Huseino „Apšoroną”, Hasano Seidbeili ir Imrano Kasumovo „Tolimose pakrantėse", Salan Kadyrzadės „Žiemos naktį", Hasano SeidbeiJi „Telefonistę'', A. Amirovo „Kranto operaciją". Į azerbaidžaniečių kalbą išversta nemaža lietuvių rašytojų knygų vaikams: 1964 metų vaikų žurnale „Giagarčin" (Balandis) paskelbti R. Kašauko, R. Maruko, V. Giedros, K. Kubilinsko kūri nėliai vaikams. Apšerono rajoniniame laikraštyje išspausdinta 5 lietuvių liaudies pasakos.,Atskiromis knygomis išėjo P. Cvirkos „Lapė karalienė", „Du gaideliai", Žemaitės „Kaip Jonelis raides pažino", E. Mieželaičio „Zuikis puikis". Azerbaidžaniečių rašytojų kūrybą į lietuvių kalbą daugiau sia verčia A. Churginas, A. Venclova, V. Reimeris. Lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūriniai ryšiai plečiasi ir stip rėja. Ruošiamos vis naujos vertimų knygos: Lietuvoje—Samedo Vurguno eilėraščių knyga, azerbaidžaniečių apsakymų rinkinys, o Azerbaidžane — Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Vinco KrėvėsMickevičiaus, Just. Marcinkevičiaus knygos. Mes tikime, jog ateityje dar geriau pažinsime vieni kitus. Yra gera azerbaidžaniečių patarlė: „Kai širdys arti, kilometrai neturi galiosi"
/
Universitetas atsisveikino su E. Frolovu epitafija lotynų kalba — kalba, kurią taip mylėjo ir šią meilę stengėsi Įdiegti studentams ve lionis: Cur tam trlste hodie ėst caelum Vilnense hominumųue Sunt maestae voces, tam saturae lacrimis? Vir bonus et carus decessit amabills omui, Multis exempium, strennus atųue probus. O, tu, qul fantas vlrtutes corde agitabas! Compressisti, eheu, care, tuos oculos. Vitam habeant fructus operis memorabllls usųue, Terraųue Vllnensis šit tibi, amice, levlsl Nostrum animum porro muitą exspectant peragenda, Longe pergemus, saepe tui menines Atsisveikinimo žodžius taria stud. I. Nikolajevą, doc. J. Dum čius, stud. E. Ulčinaitė ir V. Butkus. Vėl suskamba liūdna me lodija. Karstas su Eugenijaus Frolovo palaikais slepiasi po geltonu Antakalnio pušynų smė liu. Vainikai ir gyvos gėlės už dengia šviežiai supiltą kapą. Susikaupę skirstosi studentai ir dėstytojai iš Karlų kapų, išsineš dami gilų liūdesį dėl skaudaus nuostolio ir šviesų atminimą žmo gaus, draugo, komunisto, dėsty tojo, gyvenusio, dirbusio ir miru Paskutinė velionio kelionė po senojo Universiteto skliautais. sio Universitete. Mūsų koresp. Gruodžio 10-ąją Universiteto Eugenijų Frolovą, Vilniuje už profesoriai, dėstytojai ir studentai augus), Vilniuje mokslus išėjusį, susirinko palydėti į paskutinę Vilniuje praleidus) beveik visą savo sąmoningą gyvenimą. Vil kelionę Eugenijų Frolovą, Aidi gedulinga melodija. Kars nius ir Vilniaus universitetas tas su mirusiojo palaikais iš buvo tikrieji velionio namai, Centrinių rūmų Kolonų salės lė kurių gerovei ir pažangai jis be tai išnešamas po senųjų korido jokio šykštumo ir savanaudišku rių skliautais, kur vos prieš mo atidavė savo žinias, sugebė keletą dienų aidėjo skubančio j jimus, savo nuoširdumą, huma paskaitas Eugenijaus Frolovo niškumą, savo tyrą pedagogo žingsniai. Šimtai susikaupusių meilę ir pagaliau — taip skau veidų su giliu liūdesiu atsisveiki džiai, skaudžiai, be laiko — patį na su vienu iš seniausių Vilniaus save, — kalba fakulteto prodeuniversiteto darbuotojų. kanas J. Balkevičius. Ilga automobilių kolona pajų- ’ Trumpai nušvietęs mirusiojo da sostinės gatvėmis j Antakal- gyvenimą ir darbą, J. Balkevi nj, Karių kapų link. Karstą su Eugenijaus Frolovo palaikais ant čius paskutinį kartą kreipiasi į Istorijos ir filologijos fakulte to partinis biuras, mirus biu pečių vėl pakelia mirusiojo visų mylimą fakulteto dėstyto ro nariui EUGENIJUI FROLOdraugai, bendradarbiai. Gedulin. ją: VUI, Jo šeimai reiškia gilią ga melodija suvirpina Antakal užuojautą. — Brangus drauge Eugenijaul nio pušų viršūnes. Tegu kiekvieną Rugsėjo pirmąją Gedulo mitingą atidarė Istori jos ir filologijos fakulteto deka iš senojo Universiteto filologų kiemo atskridęs tradicinis stu nas A. Bendžius: — Draugo Eugenijaus Frolovo dentų himno „Gaudeamus lgitur" netekimas yra skaudus smūgis aidas primins visiems negęstančią mūsų Universitetui, ypač Isto šimtų Tavo auklėtinių meilę, rijos Ir filologijos fakultetui. Mes tiesiog dar negalime Įsivaiz kuri tebūnie pats puošniausias ir duoti fakulteto be draugo nevystantis vainikas ant Tavo Eugenijaus, kurio gyvenimas ir kapo. darbas buvo neatskiriamai susijęs Iš fakulteto partinės organiza su Vilniaus universitetu. — Vilniaus kapai šiandien pri cijos sekretoriaus doc. R. Miro glaudžia amžinam poilsiui draugą no lūpų skamba atsisveikinimo
Drausmė ir skola Pagrindinis kiekvienos komjau kiais faktais? nimo organizacijos uždavinys — Tokia padėtis yra visuose fa ideologinis jos narių auklėjimas. kultetuose. žiemos sesija jau čia Susidaryti tvirtą mokslinę pasau pat. Kolokvijumų rezultatai irgi lėžiūrą studentas gali tik rimtai nėra džiuginantys. Kuo paaiškin įsisavindamas visus dėstomus da ti tą faktą, kad gruodžio 5 d. visi lykus, ypač visuomeninius moks ChF II kurso vaikinai neatėjo lai lus. Jeigu studentas-komjaunuokyti matematinės analizės kolokns blogai mokosi, negali būti kal vijumo? Juk šis faktas ne vienin bos apie Jo, kaip žmogaus, pilna telis, jis būdingas ir kitiems fa vertiškumą, Neišsprendusi šio kultetams. klausimo, komjaunimo organiza Negalima, žinoma, paneigti to. cija negali įvykdyti ir savo pa kad yra labai daug komjaunuo grindinio uždavinio. Todėl šian lių, kurių kaip gerų studentų, ak dien noriu dar kartą pakalbėti tyvių visuomenininkų pavardes, apie musų pagrindinę pareigą — žino visas Universitetas, šiandien apie mokymąsi. Universiteto norėjau pakalbėti apie tuos, ku komjaunimo komiteto akademinis riems nepadeda draugiškas po kalbis, nepadeda komjaunimo or sektorius savo darbo pradžioje sukvietė iš fakultetų visus, atsa ganizacija. Jeigu jie nenori atsa kingus už akademinį darbą, nu kyti, reikia kelti klausimą, ar Jie matė bendras darbo gaires, bend iš viso verti studento ir komjau ras priemones. Mūsų uždavinys nuolio vardo. J. PIKSILINGYTĖ — pareikalauti iš kiekvieno blo VVU komjaunimo komiteto gai besimokančio komjaunuolio narė atsiskaitymo prieš savo komjau nimo organizaciją. Už šios parei gos neįvykdymą rerkia bausti pa čia griežčiausia bausme. REPLIKA Sesija jau čia pat, kokie bus Jos rezultatai, dar nežinia, bet kai ką galima pasakyti ir dabar. Paskaitų lankomumas — pa grindinis gero mokymosi laidas, o lankomumas yra toli gražu ne patenkinamas. Bet tegul kalba faktai. Telefono numeris, kokį padik Istorijos ir filologijos fakultete nuo XI. 15 iki XII. 1 be pateisina tuoja laki vaizduotė. Jeigu niekas neatsiliepia, renkamas sekantis mos priežasties praleista 2765 vai. Pirmo kurso lituanistai pra Pagaliau pavyksta. leido 347 vai., III kurso anglistai — Klausau, — suskamba mo — 4G3 valandas ir t. t. Medicinos fakultete per lapkri teriškas balsiukas. čio mėn. praleista 675 vai., Fizi Pašnekovą nuplieskia pirmasis kos fakultete — 2200 vai.. Gam raudonis. Tačiau sutrikti negali tos fakultete — 783 vai.. Teisės ma, ir aistra kibirkščiuoja iš vai fakultete nuo rugsėjo 21 d. — 953 vai., Chemijos fakultete — kino akių. 900 valandų. — Kambarys ar butas? Kodėl Galima paminėti kai kurių ,,re toks nustebęs balsas? kordininkų“ pavardes: E. Usevič (MF, III k.), J. Maksvytytė (MF, — Ko jums reikia? — suglumu VI k.), N. Baltrušaitytė (IFF, III si atsako moteriškė. k.), Mikėnas (IFF 1 k.J, L. Trake— Ar jūs turite šiandien lai Įis (TF, III k.), G ubą u skaitė (TF, V k.) ir kiti. Tai studentai, pralei ko? O jeigu aš rytoj paskambin dę po 15—20 ir daugiau valandų, siu, ar jūs rasiu? — tęsia jaunuo štai ką kalba skaičiai apie pa lis, kramtydamas apatinę lūpą. O skaitų lankomumą. O kiek kartų komisija, tikrinusi akademinį jeigu nerasiu? O koks jūsų buto darbą, išaiškino seniūnų nesąži numeris? Patinki! Einam Į kiną?! ningumo pasireiškimus. Daugely blizgančiomis je fakultetų pasisakoma už lais Kurią? Kurią? — vą paskaitų lankymą. Tačiau ko akimis spiriasi vyrukas. dėl mes nekalbame apie laisvą Nedidelė pertraukėlė. Vyrukas darbininko ar tarnautojo atėjimą nusišluosto prakaitą. Į kampą nu į darbą? Paskaitų lankymas — lekia keletas nuorūkų — ir vėl į mūsų pareiga, mūsų įstatymas, ir mes turime jo laikytis. „medžioklę". Todėl vargu ar beKiekvienais metais Į Universi prisiskambinsi į Stuokynės bend tetą suplaukia labai daug pareiš rabutį, kada grįžta šio „sporto" kimų. Priėmimo komisija atrenka pačius geriausius. Ir labai keis mylėtojai, pirmakursiai istorikai ta, kad tie patys žmonės vėliau Puikys ir Valmantas. mokosi blogai, renka dvejetus. O jūs, ar turit telefoną? Turit! Kiekvienas mūsų studentas su geba išmokti bent trejetui, ta Tada nenusiminkite — artimiau čiau, deja, daugelis iš jų į Uni siu metu ir jus pakvies į kiną! . . versitetą ateina ne studijuoti, bet P. KIRSTUKAS studentauti, štai tada ir pasipila aimanos: ,,Mes labai apkrauti, mes nespėjami Suteikit paskaitų lankyme laisvę!...“ Ekonomikos fakulteto vaka Krūvis tikrai didelis, bet kiek rinio skyriaus Prekių mokslo yra tokių studentų-komjaunuolių, specialybės V kurso studentai kurie ne tik gerai mokosi, bet ir nuoširdžiai užjaučia kurso dirba visuomeninį darbą, suspėja draugę NIJOLĘ KUNIGĖLYTĘ, į repeticijas, perskaito naują kny dėl jos tėvelio mirties. gą. Apie tuos faktus ir reikėtų kuo daugiau kalbėti pirminių komjaunimo organizacijų susirin kimuose. Kalbėti apie komjaunuo OOOOOOOOOOOOOOOOOOOC lišką drausmę, įpareigojimų vyk Redkolegija dymą — maža. Jei negalės — pa dėsime, jei nenorės, priversitne, — tokia turi būti komjaunimo Korektorės: D. ZENKEVIČIŪTĖ Ir G. BAGDONAVIČIŪTĖ. pažiūra į blogą mokymąsi. Kaip pateisinti tą faktą, kad Mūsų adresas: iki gruodžio 1 d. Universitete Vilnius, Universiteto 3. Tele dar buvo 105 skolininkai? Daug fonas: 2-79-17. studentų turi skolas iš žiemos se sijų, dalis neturi įskaitų iš fizi nio lavinimo. Juk tai ne kas kita, Rinko ir spaudė kaip drausmės nebuvimas, di LKP CK spaustuvė. džiausias apsileidimas. Ar ne per TIRAŽAS 2100 EGZ. ilgai komjaunimo organizacija ir Užs. Nr. 7082 fakultetų dekanai taikstosi su to LV 12067
Medžiotojai