VISŲ ŠALIŲ PROLETARAI VIENYKITĖS!
°</7 UbENTAS
tz
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 35 (658)
196f M. GRUODŽIO 20 D. PENKTADIENIS
EINA NUO 1950 METŲ. Kaina 2 kap.
VIS SKALBIAM-VIS JUODI Kaip Universiteto patalpose ir teritorijoje palaikoma šva ra ir tvarka? Daug kur, o ypa tingai auditorijose ir prie jų esančiuose koridoriuose, ne švaru ir nesilaikoma elementa riausios tvarkos, suolai ir sta lai išmarginti įvairiausiais už rašais ir piešiniais. Ypač blo ga padėtis Ekonomikos, Istori jos, Filologijos, Fizikos, Mate matikos ir mechanikos fakul tetuose. Pirmiausia tai paaiškinama tuo, kad daugelio fakultetų studentai visiškai nesirūpina mokomųjų patalpų tvarka ir švara, dažnai per paskaitas ir pertraukas tiesiog neįtikėtinai prišiukšlina auditorijas bei ap linkines patalpas ir palieka jas nesutvarkytas, o dėstytojai į tai nekreipia jokio dėmesio. Be to, dar neretai blogai atlie ka savo pareigas valytojos ir kai kurie rūmų bei bendrabu čių komendantai, nepakanka mai rūpindamiesi tvarka jiems priklausančiuose objektuose. Blogiausiai dirba Ekonomikos, Istorijos, Filologijos, Fizikos bei Matematikos f-tų rūmų ko mendantai.
Siekiant pagerinti tvarką Universiteto patalpose, rekto riaus įsakymu nurodyta: Dekanams ir katedrų vedė jams nuolat rūpintis tvarka ir švara mokymo patalpose. Pri minti dėstytojams, kad už tvar ką auditorijose ir laboratori jose, pasibaigus paskaitai ar užsiėmimui, atsako dėstytojai, vadovavę tiems užsiėmimams. Dėstytojai privalo duoti nuro dymus grupių seniūnams ar ki tiems asmenims tinkamai su tvarkyti darbo vietas ir iš vi so reikalauti studentų laikytis švaros ir tvarkos. Dekanams nustatyti tokią tvarką, kad periodiškai kelis kartus per metus kiekvienas studentas turėtų progą nuva lyti nuo auditorijų suolų ir stalų savo ir mokslo draugų piešinius bei užrašus. Prorektoriaus administraci jos ir ūkio reikalams padėjė jui ir ūkio sk. viršininkui or ganizuoti, kad visuose rūmuo se ir bendrabučiuose būtų įrengtos vietos rūkyti, ir pe riodiškai kontroliuoti, kaip pa laikoma švara ir tvarka Uni versiteto patalpose ir teritori-
NUO PENKTADIENIO Įvyko IV kurso litua nistų organizuotas literatū rinis vakaras-konkursas. Komisija — kritikė V. Zaborskaitė, poetai J. Mar cinkevičius, VI. Šimkus bei mūsų Universiteto Lietuvių literatūros katedros dėsty tojai — pirmąją vietą pa skyrė jaunajai poetei, IV kurso lituanistei O. Baliukonytei, o sekančias prizi nes vietas pasidalino M. Kontrimaitė, O. Radzikevičiūtė, I. Mackevičiūtė ir kiti. Apie šį konkursą papa sakosime sekančiame nu meryje. Spausdinsime jau nųjų laureatų kūrinius.
Istorijos ir Filologijos fakultetuose įvyko Tarybų valdžios Lietuvoje 50-mečio minėjimas.
Ketvirtadienį daktari nę disertaciją „Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918 —1919 metais" apgynė B. Vaitkevičius. Įvyko respublikinės studentų mokslo darbų ap žiūros apibendrinimas. Pra ėjusį penktadienį į Akade minio dramos teatro salę susirinkusius jaunuosius mokslininkus-studentus pa sveikino mūsų rektorius prof. J. Kubilius. O geriau sių darbų autoriams jis įteikė diplomus.
• ••
Drebina širdeles ir antrakursiai žurnalistai. Pradėjo smaugt įskaitos. Antai šeštadienio rytą ne ramūs trypčiojo jie prie auditorijos durų dėstytojo J. Bulotos belaukdami. Ta čiau viskas baigėsi laimin gai. Dėstytojas, tur būt, li ko patenkintas antrakur siais, o ypač grupės apsi gimusiais oratoriais D. Še petyte, V. Bogomolnikovu, A. Budriu, J. Pugačiausku ir kitais. Šiaip ar taip, bet antra kursiai žurnalistai tikisi, kad sėkmė nepaliks jų iki pat sesijos pabaigos. Praėjusį šeštadienį paminėti 50-ąsias Tarybų valdžios metines Lietuvo je į Medicinos fakulteto Didžiąją auditoriją susirin ko gausus dėstytojų, stu dentų, svečių būrys. Po prof. J. Lėlio pranešimo, susirinkusius jaunatviška daina ir šokiu palinksmi no trečio kurso saviveikli ninkai. i Už nuotaikingas dainas nuoširdžiomis katutėmis žiūrovai apdovanojo kom pozitorių Leoną Alesionką, šokėją Laimą Gutauskaitę ir kitus. Rinkinėlyje panaudotos J. BALČIŪNAITĖS, Aig. JASULAIČIO, P. SKIR MANTO ir „T. S" kores pondentų informacijos.
...IKI PENKTADIENIO
Joje^ Rūmų ir bendrabučių ko mendantams nuolat kontro liuoti valytojų ir kiemsargių darbą ir pasiekti, kad jiems paskirti objektai būtų tinkamai tvarkomi.
Tūkstantoji disertacija 1948 m., sunkiomis pokario sąlygomis. Universitete apgi namos pirmosios kandidati nės disertacijos'. Laikas skai čiavo rudenį po rudens, ir da bar, atsigręžę atgal, matome, kokį milžinišką darbą yra nu veikę mūsų mokslininkai. Uuiversitete apginta 949 kan didatinės ir 50 daktarinių di sertacijų. Visus aplenkia fi zikai ir matematikai, apgynę 178 disertacijas. Beje, jie turi ir šiais metais apgynusį diser taciją jauniausią mokslų dak tarą respublikoje A. Bandzaitį (jam — trisdešimt). Į juos ly giuojasi medikai — 136 diser tacijos (iš jų net 14 daktari nių), filologai — 135 .diserta cijos, chemikai — 115, ekono mistai — 110 ir kiti. Ypatingai gausus derlius šiais metais — jau apgynė disertacijas daugiau kaip 150 mokslininkų, iš jų 12 — dak tarines. Vien birželio mėnesį apgintos 43 disertacijos. Tem pai! O gruodžio 19 dieną Uni versitete buvo • pasveikintas tūkstantasis disertantas.
Įminta amžių mįslė? Ginti disertaciją tūkstantuoju buvo lemta Universiteto Lietuvių kalbos katedros ve dėjui docentui Vytautui Mažiuliui. Septintasis filologijos mokslų daktaras respublikoje pirmas peržengė pusės šimto mokslų daktarų, apgynusių di sertacijas Alma mater, ribą. Disertantas gimė 1926 m. Zarasų rajono Rakėnų kaime. 1947—1952 m. studijavo Vil niaus Valstybiniame universi tete klasikinę filologiją. Stu dijų metais pasižymėjo nepa prastu -darbštumu, kuris visą laiką išliko vienu pagrindinių jo bruožų. „Mes jau būdavom gerai įmigę, o jis iki pu siaunakčio sėdėdavo prie loty niškų ir graikiškų tekstų", — prisimena gyvenęs studijų metais viename kambaryje prorektorius mokslo reikalams doc. J. Grigonis. Baigęs Uni versitetą, Vytautas Mažiulis .išvyksta į Maskvos Valstybi nį M. V. Lomonosovo univer sitetą. Trejetą metų jis — MVU Filologijos fakulteto bendrosios ir istorinės lygi namosios kalbotyros specialy bės aspirantas. 1956 m. sėk mingai apgynė filologijos mokslų kandidato laipsnio di sertaciją, o po poros metų jam suteikiamas mokslinis docento vardas. Dėsto baltų
kalbų lyginamąją gramatiką, speckursus (prūsų kalbą), in doeuropiečiu kalbų lyginamą ją gramatiką, praktinius daly kas. Yra dalyvavęs respubli kinėje, visasąjunginėse konfe rencijose, IV pasauliniame slavistų kongrese Maskvoje. Mokslininko darbai plačiai žinomi ir spausdinami ne tik Tarybų Sąjungoje (Minske, Rygoje, Vilniuje, Leningrade, Samarkande, Maskvoje), bet ir užsienyje (Varšuvoje, Ber lyne ir kt.). Sunku rasti Filo logijos fakultete žmogų, kuris nepažintų docento V. Mažiu lio. Tai nepaprastai nuoširdus, draugiškas, didelės erudicijos (puikiai susipažinęs su seno siomis lotynų, graikų, hetitų, prūsų kalbomis, moka vokie čių, prancūzų, italų, anglų, rusų, lenkų, čekų ir kt. kal bas) ir kartų labai kuklus, turtingo ir sudėtingo dvasinio pasaulio žmogus. Jau daktarinės disertacijos pavadinimas „Lietuvių ir in doeuropiečių kalbų santykiai" daug pasako apie darbo tiks lus. Kaip žinome, artimiausios giminaitės — mūsų gimtoji kalba, latvių ir prūsų kalbos — sudaro baltų grupę. Jos kartu su slavų, germanų, indoiranėnų, armėnų, graikų, hetitų ir kitomis kalbomis su-
daro indoeuropiečių kalbų šeimą. Pirmasis šios kalbos šeimos tarpusavio giminystės santykius, vadinasi, ir lietu vių kalbos vietą indoeuropie čių kalbų šeimoje moksliškai nušvietė vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris. Praėjo vi sas šimtmetis, indoeuropiečių kalbų mokslas gerokai pažen gė į priekį: patobulėjo kalbo tyros metodai, daug kur paki to pažiūros į indoeuropiečių kalbų istoriją. Nežiūrint to, baltų kalbų tarpusavio ir su kitomis indoeuropiečių kalbo mis santykiuose dar liko daug neaiškių problemų. Šių prob lemų išsprendimas turi didelę reikšmę ne tik kalbotyrai, bet ir mūsų bei kitų tautų kil mės studijoms. Disertacijoje kaip tik ir stengiamasi išgvildenti šias problemas. Čia lietuvių kalbos santykiai su kitomis baltų bei indoeuropiečių kalbomis yra nagrinėjami linksniavimo formų istorijos aspektu. „Fo netiniai dalykai", kuriuose kalbama apie baltų ir slavų kalbų balsių sistemos raidą bei baltų ir kitų indoeuropie čių kalbų diftongų istoriją, yra lyg ir įvadinė dalis. Pa grindinėje disertacijos dalyje „Linksniavimas" yra nagrinė jamos baltų bei kitų indoeuro
piečių kalbų tematinio ir atematinio linksniavimo for mų istorijos problemos. Auto rius prieina prie daugelio naujų išvadų, kritiškai per žiūri tradicinius teiginius. Naujoviškai žiūrima ir į pačių linksniavimo paradigmų rai dą indoeuropiečių tarmėse. Darbe pabrėžiama, kad indo europiečių kalbų tarpusavio giminystės santykiams nu šviesti patikimiausią argu mentaciją teikia morfologija, o iš jos bene geriausias indi katorius šiam reikalui esąs linksniavimas. Labai svarbus akcentavimas, kad lietuvių bei latvių kalbos su prūsų kalba giminiuojasi daugiau, negu buvo galvojama. Tas pat pasakytina ir apie baltųslavų kalbų giminystę — šias kalbas nuo seniausių laikų jungia glaudus kontaktinis bendrumas. Apie II tūkstant mečio pr. m. e. pradžią ima formuotis tokios baltų ir sla vų prokalbės, iš kurių vėliau išriedėjo visiems žinomos baltų ir slavų kalbos. Disertanto nuomone, baltų prokalbė, vos tik pradėjusi formuotis (II tūkstantmečio pr. m. e. pradžia), kartu ėmė ir irti, taigi jos irimo procesas prasidėjo maždaug dviem tūkstančiais metų anksčiau negu slavų prokalbės. Sitai tam tikra dalimi priklausė ir nuo lingvistinės geografijos faktorių, nes prokalbės forma vimosi laikotarpiu baltų teri torija buvo pasidariusi dides nė už slavų: baltai apsigyve(Nukelta į 4 psl.)
i■: •
31 i 1 S ! = = M O į j o i Įi o 1 1I :
OS a
□ O
52 >
gs gs -1 0 o Co
M O
1968 m. gruodžio mėn. 20 d.
TARYBINIS STUDENTAS
Į £tUOl/uC0o$ tlVlETUuoiE ^O-mėfiš
t psl.
MŪSŲ ŠIANDIENĄ DAUGYBĖ-DIRBANČIOS 'iiiiiiiniiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiuiiiiiniiiiiiiiuiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiii
Visa valdžia Taryboms!
I
1918
8 d. Vilniuje sudaryta Lieravos Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vy riausybė. Jos pirmininku pa skirtas V. Mickevičius-Kapsukas, o nariais — Z. Angarletls, K. Kernovičlus, K. Cichovskis, S. Dimanštelnas, P. Svotelis-Proletaras, A. Jakševlčius ir A. Valnštelnas — visų Lietuvos tarybinių darbo žmonių atstovai. 15 d. Vilniuje, dabartinės filharmonijos salėje, Įvyko pir masis Vilniaus miesto Darbi ninkų atstovų tarybos posė dis, kuriame nutarta paimti mieste valdžią Į Tarybos ran kas. Taryba priėmė sveikini mus Tarybų Rusijos Liaudies Komisarų Tarybai ir Raudo najai Armijai. Sveikinime Liaudies Komisarų Tarybai buvo išreikšta Lietuvos darbo žmonių ištikimybė didžiajam darbininkų klasės vadui V. I. Leninui. 16 d. Lietuvos Laikinoji re voliucinė darbininkų ir valstie čių vyriausybė savo manifes tu paskelbė, kad visa valdžia pereina į Darbininkų, bežemių ir mažažemių valstiečių atsto vų tarybos rankas. Lietuvoje paskelbta Tarybų valdžia. Ma
„Išmušė pasiiiuosavimo valanda iš amžino jun go..." Vėl skaitome seno Manifesto žodžius, vėl jie skamba buvusiose Vilniaus gatvėse — Varnų ir Pyli mo, dabar Komunarų ir Komjaunimo, aidi Žemaiti joje ir Aukštaitijoje. Ma nifestas ilgas — nuo aštuo nioliktųjų gruodžio iki 68ųjų gruodžio. Revoliucijos Manifestą rašys mūsų vai kai ir anūkai, kaip Revo liuciją iki šios dienos tęsė V. Mickevičiaus-Kapsuko bendraamžiai ir bendra minčiai, jo vaikai ir anū kai, jj matę ir visai jo ne pažinoję žmonės. Kas juos jungia, nemirtingos Komu nistų dinasti jos narius? Pa prasti, visagaliai ir šventi žodžiai: „Visų šalių prole tarai, vienykitės!"
1929 Jo savarankiško gyveni mo kelias prasidėjo aud ringais pirmojo pasaulinio karo, socialistinės valstybės gimimo ir brendimo metais. Jis prasidėjo tada, kai ko munistai pirmą kartą vi suomenės istorijoje ėmė Įgyvendinti socializmo idė jas, paversdami jas konk rečia gyvenimo praktika. Apie tuos metus ir pa sakoja pats M. LOLA, Uni versiteto profesorius, ko munistas nuo 1920 m., par tijos XIV suvažiavimo de legatas, nusipelnęs respub likos mokslo veikėjas. Vilniaus grindinyje krau ju Išrašytus Manifesto žo džius gynė ne tik Vilniaus komunaral, bet ir M. Lola Ukrainoje, juos Didžiajame Tėvynės kare gynė keturi jo broliai ir 3 sūnūs. Visi broliai žuvo, vienas sūnus nukautas mūšyje prie Šir vintų ir ten palaidotas bro lių kapuose.
1939 Po gražiausių žodžių — laisvė, duona, kuriuos iš tarė Revoliucija, trečias žodis buvo draugystė: „Vi sų šalių proletarai, vieny kitės!" Bet kartais jo taurų švytėjimą bandydavo už gožti juodais prietarų ir fa natizmo sparnais senasis pasaulis. Apie slogius metus, kai buvo kurstoma tautų ne santaika, ir apie brolybės jausmą, amžinai gyvą žmonėse, pasakoja ištrau ka iš naujos poeto Eduar do MIEŽELAIČIO knygos „Čia Lietuva“.
1918 metai. Sekmadienis. Apskrities val dyboje susirinko aktyvas — turtuolių ir varguomenės atstovai. Susirinkimą pradėjo grįžęs iš fronto V. Drovianikovas. Ant jo krūtinės — trys Geor gijaus kryžiai. Jis paskelbė, kad bus spren galima patikėti vaikus moky džiamas klausimas, kokia val ti... vyti jį iš mokyklos, — džia turi būti apskrityje. šaukė turtuoliai. Kitą dieną, man įėjus į mo Žvelgdamas į niūrias fronti ninkų ir valstiečių akis, vietos kytojų kambarį, beveik visi eparchijos dvasininkas tėvas ten buvę mokytojai pasišalino, Vasilijus kalbėjo: „Bet kuri tarsi visiškai nepastebėdami valdžia yra dievo duota, ir mes manęs. „Paskelbė boikotą", — sveikinsime bet kurią valdžią. pasakė man kaip paslaptį vie Mes už liaudies valdžią", — nas iš ten pasilikusių. kreipdamasis į turtuolius, bai 1920 metai. Starodžerelijevskaja stanigė šventasis tėvas. „Visa valdžia — taryboms, ca. Apie 10 tūkst. gyventojų. — pasakė Drovianikovas. — Mūsų, komunistų, buvo pen Šalin iš valdžios išnaudotojus ketas. Aš ką tik buvau atvy ir turtuolius." kęs į stanicą, ir niekas nežino Po to kažkas sušuko: „Te jo, kad aš komunistas. gul mokytojai pasisako, jie Buvau išrinktas į Tarybą. raštingi"... Mane apėmė noras Tačiau kai pirmajame Tarybos atsikirsti. Nežinau, iš kur at posėdyje man buvo suteiktas sirado tiek drąsos. Juk man žodis pasveikinti Tarybą parti buvo tik 22-ji metai, o aplink nės organizacijos vardu, esan sėdėjo barzdoti turtuoliai, po tieji Taryboje kazokai buvo pai. Nepasitikėdami žvelgė ka priblokšti. — Kazokas, mokytojas ir reiviai ir valstiečiai. — Valdžia ne dievo duota, komunistas — neįmanoma, — o liaudies, bet ne tos, apie ku kalbėjo jie. Mat, tai buvo laikotarpis, rią kalbėjo tėvas Vasilijus, o tikrosios liaudies, kuri nenu kada kazokų dauguma buvo už Tarybų valdžią, bet be ko ilsdama darbuojasi. — Nuvykite šį pienburnį, munistų. Apie visa tai buvo pranešta kalba nesupaisysi ką. Jam ne-
Riabokonio gaujai, vadeiva prižadėjo mane sugauti ir gy vam nulupti kailį dryžiais. „Išdaviką reikia gyvą nukan kinti", — pasakė jis. Su ginklu nesiskirdavome ištisas paras ir, kad neužklup tų banditai, nakvodavome kiekvieną naktį kitoje vietoje. įtempta padėtis buvo iki 1921 metų. Produktų nusavini mo pakeitimas mokesčiu mais to produktais padarė esminį perversmą. Pagrindinė kazokų masė stojo mūsų pusėn. Riabokonis neteko savo populia rumo, ir mums pavyko sutriuš kinti jo būrį, o jį patį, sužeis tą, paimti nelaisvėn. Jis buvo be abiejų rankų. „Dabar tau nėra kuo nulup ti man kailį", — pasakiau jam. 1929 metai. Ištisinė kolektyvizacija. Stanicose buvo neramu. Buožija padeginėjo sėklų aruodus, san dėlius, kuriuose buvo saugo mos mašinos ir inventorius. Dalis varguomenės, įbauginta buožių, svyravo, laikėsi pasy viai. Man pranešė j rajoną,
...Einu į savo seną Alma Mater. Einu mokslo šventovės koridoriais ir staiga skausmin gai prisimenu 1939 metų žie mą. Vilnius ką tik buvo atite kęs Lietuvai. Mes sėdėjome šaltose auditorijose. Bet širdys buvo jaunos, karštos, kupinos didelių norų ir troškimų, todėl mes nejautėme žiemos šalčių ir speigo. Ir staiga mus kaip šaltu vandeniu apipylė viena gėdinga žinia: sekmadienį, pa maldų metu, Vilniaus katedro je kilo korporantų riaušės. Maldos namuose susimušė įvairių tautybių studentai... Tą patį vakarą man buvo paves ta parašyti atsišaukimą į stu dentus, slapta jį atspausdinti ir išplatinti auditorijose. Užda vinys pasirodė nelengvas, bet man patarė, kad prieš rašyda mas pasklaidyčiau vieną kitą literatūros veikalą, paieško-
sielai. Buvo skaudu ir liūdna sieloje, prakeikdamas tą aklą neapykantą, juodą fanatizmą, rinkau žodžius būsimam atsi šaukimui, mintyse besitarda mas su anų laikų dainiumi... Stoviu prie savo senosios Alma Mater. Susisupę į tiršto rūko abitą, stoiškai ramūs jos rūmai primena rūstų žilą mąs tytoją. Ošia pilki topoliai ir šnara liepos. Elektros laidų stygomis kanklių melodiją skambina vėjas... Memoriali nėje lentoje Taraso Ševčenkos bareljefas bronzinėmis lūpo mis man tarsi šnabžda jo tes tamentą: „Ir manęs šeimoj laisvojoj, Naujoj ir laimingoj, Neužmirškit paminėti
nifestas reiškė lietuvių tautos valstybingumo atkūrimą nauju, socialistiniu pagrindu. 17 d. Kaime Įvyko visuotinis politinis streikas ir demonstra cijos, kuriomis darbininkai pa rėmė Tarybų valdžios paskel bimą Lietuvoje. 18 d. Įvyko rinkimai Į Šiau lių Darbininkų atstovų Tary bą, kuri taip pat pasiskelbė vienintele valdžia mieste ir pradėjo kurti Lietuvos Raudo nosios Armijos būrį. 20 d. Išrinktas Rokiškio ap skrities Revoliucinis komitetas su E. Tičkum priešakyje. 21 d. Kaune Įvyko Darbinin kų atstovų tarybos posėdis, kuriame nutarta paimti valdžią mieste Į Tarybos rankas. 22 d. Tarybų Rusijos vyriau sybė V. I. Lenino pasirašytu dekretu pripažino Lietuvos Ta rybų respublikos nepriklauso mybę ir jos Laikinąją revoliu cinę vyriausybę. 23 d. Išrinkta Panevėžio Darbininkų atstovų taryba. 25 d. Rokiškio apskrities Re voliucinis komitetas paėmė valdžią. 26 d. Panevėžio Darbininkų atstovų tarybos pirmajame po sėdyje paskelbta apie Tarybų
valdžios Įkūrimą mieste ir ap skrityje. 29 d. Sukilę Kupiškio apskrities darbininkai ir vals tiečiai paėmė valdžią į savo rankas. Panašiu būdu Tarybų val džios organai susikūrė Šven čionyse, Zarasuose, Ukmergė je, Utenoje, Telšiuose, Mažei kiuose ir kitose Lietuvos vie tose. Greta ekonominių pertvar kymų Tarybų valdžia ėmėsi didelio kultūros ir švietimo darbo. Ji atskyrė bažnyčią nuo valstybės, paskelbė pri valomą mokymą 8—17 metų jaunuoliams, panaikino mokes tį už mokslą,mokytojams ruoš ti įsteigė pedagoginius kursus. Buvo atkurtas Vilniaus univer sitetas, nutarta įsteigti Dailės akademiją, valstybinį teatrą, Istorijos ir etnografijos muzie jų ir kt. Visus šiuos socializmo kūrimo darbus reikėjo atlikti ginant jauną Lietuvos Tarybų respubliką nuo priešų — di džiųjų kapitalistinių valstybių, bijojusių socialistinės revoliu cijos plitimo, ir vietinės bur žuazijos, siekusios atgauti sa vo turtus ir valdžią.
SAVANORIŠKAI AR PRIEVARTA? kad Starodžerelijevskos stanicoje buožės sumanė suruošti kažkokį išpuolį. Jie reikalavo sušaukti stanicos mitingą. Mitingas vyko aikštėje. Su sirinko keli tūkstančiai žmo nių. Aikštė buvo pilnutėlė. Mes (aš, stanicos tarybos pir mininkas, kolūkio pirmininkas ir kiti) buvome tribūnoje. Nespėjus pradėti mitingo, prie tribūnos pradėjo skverbtis stambiausias buožė Kužilnyj. Aš jį pastebėjau ir pradėjau sekti. Buvo atvejų, kai buožės šaudė iš minios arba tribūną apmėtydavo akmenimis. Sį kartą, prasistūmęs arčiau prie tribūnos, jis pakėlė ran ką ir sušuko: „Leiskite pa klausti: kolektyvizacija — sa vanoriška ar prievartinė?" Aš supratau: jei pasakysiu, kad ne savanoriška, tai jis išims iš užanties laikraštį su straipsniu „Apsvaigimas nuo laimėjimų" ir pacituos Stalino žodžius. Aš būsiu sugėdintas. Pergalė atiteks buožėms. Jei pasakysiu, kad savanoriška, tai jis sušuks: „Piliečiai, kas nenori būti kolūkyje, imkite
savo sėklą, inventorių. . ." Nebuvo garantijos, kad svy ruojančių kolūkiečių dauguma neims bėgti prie aruodų. Tada sužlugtų sėja, prasidėtų betvar kė, kuri sukeltų daug rūpes čių ir pakenktų kolūkiui. Tiesą sakant, aš išsigandau. Bet būna, kad ir išgąsčio metu ateina į pagalbą išradingumas. Aš pasakiau: „Prieš atsakant į tavo klausimą, leisk paklaus ti tave". Minia šaukė: „Ne, tu atsakyk, o paskui klausk". Bet Kužilnyj, pajutęs savo prana šumą, nuolankiai sutiko: „Te gul klausia". Tada aš jį paklausiau: „Sa kyk, kai tu rytą keliesi iš pa talo, kelnes užsimauni sava noriškai ir prievarta?" Visi nu sijuokė. Jis, kiek pasimetęs, atsakė: „Nei savanoriškai, nei prievarta. Taip reikia". Tada aš pasakiau: „Taip ir kolektyvizacija: ji nei prievar tinė ir nei savanoriška. Taip reikia".
UŽDAVINYS PASIRODĖ NELENGVAS čiau pagyvinančių pavyzdžių. Atsiverčiau A. Mickevičių, J. Slovackį, J. Kraševskį. Pas kui pasklaidžiau „Kobzarių". Ir staiga randu poemą, T. Šev čenkos parašytą ištrėmime Kos-Arale 1848 m. Poema pra sideda žodžiais: „Vilniuj, mieste su didžia šlove..." Ma ne tada šis kūrinys giliai su jaudino. Sujaudino poeto ap raudota studento meilė jaunai žydaitei, jų mirtis. Poemos tu rinys ir mintis sutapo su fa natiškais išpuoliais Vilniaus katedroje. Prabėga dešimtme čiai, šimtmečiai, o štai prieta rai ir fanatizmas, pasirodo, tvirtai laiko savo naguose žmogaus širdį, neleidžia lais vai atsitiesti kilniai žmogaus
Žodeliu širdingu..." Senas žilas akmeninis mąs tytojas, susisupęs į tirštą vė lyvo rudens rūko abitą, pla čiu hegzametru seka suakme nėjusias istorijas apie didžiuo sius žmones, kurie sėdėjo ši tose auditorijose už storų vi duramžiškų sienų, o išeidami iš gyvenimo — pavirto ak mens arba bronzos statulomis. Akmeninis Simonas Daukan tas stovi Papilėje ir žvelgia į savo atkaklią, visas istorines audras pakėlusią nedidelę že mę... Gražus Lelevelio biustas stovi Vilniuje, Rasų kapinėse, kur augalotų medžių šakos bėrė nemaža graudžių rasų... Metalinį Adomą Mickevičių mačiau Varšuvoje, klausiausi
amžiams suakmenėjusių jo žo džių: „Lietuva! Tu man atstoji sveikatą!" Kada atplaukęs plačiuoju Dniepru, išlipau šventajame Kaneve ir, užko pęs laiptais, padėjau lietuviš kų gėlių puokštę prie didžio jo kobzariaus, dainius su mei le pažvelgė į jas, prisiminęs praleistas dienas „Vilniuj, mieste su didžia šlove..." Ir širdį glostė maloni šiluma, kad seniai suakmenėję ar bronza virtę senosios Vilniaus Alma Mater auklėtiniai jos nepa miršo... Vėlų rudens vakarą seka, seka akmeninę sakmę žilasis mąstytojas, susisupęs į pilką rūko abitą...
TARYBINIS STUDENTAS ū'*'*'*'*’*'*'*'*'*’'*'*'*'*’'*'*'*'*'*'*'*'*'’ 1968 m. gruodžio mėn. 20 d.
LIAUDIES SŪNŲ! LAISVĖ, BROLYBĖ TAPO ŠOKIU KOVINIU! iniifflniinmnniiiiniiiHiiiiiiiiiniiiiiiiniiinnnnninnnniiiiiliiiiiiiiiiiniiiiiiiniiiiiiiiiiiiiiiiiiniiiiiiiinnm
1945 Manifesto žodžiai — Re voliucijos sėkla — užkrėtė žmones. Šeštadalis pasau lio, nušvitęs liaudies džiaugsmo jaunatve, statė miestus ir dainavo Gegužio paraduose, milijonams val kų atvėrė mokyklas, rašė naujas knygas Ir užkariavo erdvę. Visų šalių proleta rams Tarybų šalis buvo vil tis, pavyzdys ir draugas. Ir visų šalių juodosios jė gos stengėsi pasmaugti laisvą darbo šalj. Bet Revoliucijos ištartas žodis „draugystė" jau buvo virtęs kūnu — daugiatautė Tarybų valstybė apgynė Spalio iškovojimus. Kartu su kitais išlaisvintos Euro pos džiaugsmą ir dėkingu mą matė ir Antanas MA ČIULIS, dabar Universi teto vyr. dėstytojas.
1941 m. sausio 29 d. į I Bal tarusijos fronto 47 armijos barą buvo įvesta Lenkijos kariuomenės pirmoji armija. Po ketverių metų ši armija kartu su I-ąja gvardijos tankų armija ir Il-osios smogiamo sios armijos dalimis pasiekė Baltijos jūrą Kolbergo (Kololžego) rajone. Baltijos vėjas išskleidė Lenkijos karių iškel tą vėliavą. Broliai lenkai kar tu su savo mylimųjų fotogra fijomis saugiausiose kišenėse nešiojosi "ir dešimtis kartų skaitė Lenkijos kariuomenės Vyriausiosios politinės val dybos atsišaukimą „Lenkija turės išėjimą į jūrą. Mūsų bus vakarinė Pomeranija. Kartu su raudonarmiečiais pirmyn į Berlyną!" Ir mes ėjome j Berlyną kartu. Dešimtis kartų per die ną mes greta apsikasdavome, dešimtis kartų .pakildavome į ataką. Ne kartą greta laidojom žuvusius rusus ir lenkus, lietuvius ir kazachus, balta rusius ir uzbekus — toje že mėje, kur jie krito. Lenkų vaikinuose nė žymės
Pavasaris Brandenburgo žemėje nebuvo didžialenkiškojo na cionalizmo, kurį iki II pasau linio karo pradžios daigino ponų Lenkija. Taip krauju jau tada buvo tvirtinama draugystė tarp Ta rybų Sąjungos ir Liaudies Lenkijos.
Kai mus užklupo vakaras, ir paaiškėjo, kad tą dieną ruoštis į didesnį žygį neteks, kuopa pasidalino į dvi dalis. Aš patekau į mažesniąją, kuri turėjo pasiekti tą miesto dalį, į kurią ateina kitas kelias iš Bernau ir sužinoti, ar ten nėra mūsų III armijos pulkų. Pasirodė, kad ta gatvė, ku ria, mūsų manymu, turėjo ateiti iš Bernau dalys, dar te bėra užstota skersgatvio, tebeginamo įsitvirtinusių fa šistų. j gatvę galėjai patekti tik perlipęs geležinę tvorą ir persikėlęs per neplatų kanalą. Kai prabėgome didesnę ke lio. skirusio tvora ir gatvę
Ant stalo — atverstas sąsiuvinys, prirašytas formulių, pieštukai, cigaretės... Mokslininko darbo stalas. Mes varžomės. Žmogui, gal būt, koks nors naujas spren dimas gimsta ir mes nutrau kėm jį pačioj užuomazgoj, kada, rodos, ranka nesusto dama užrašys formulę. — Nieko, nieko, aš vė liau. Prašau. Jis —-V. Mickevičiaus-Kap suko sūnus. Ir todėl norisi išgirsti kažką ypatingo, ne girdėto. Nejučiom pradedi ieškoti panašumo su tėvu, pa galvoji, kad prieš kelias de šimtis metų, gal būt, ir žo džiai buvo tariami panašia intonacija. Ir klausaisi žmo gaus balso, stengdamasis įsi gilinti ir į žodžių prasmę, ir į jų skambesį. — Tėvas labai sirgo ir daug dirbo. Matydavom jį tik atos togų metu. Ir tik vieną, 1934 metų, vasarą praleidom kartu. Dar retkarčiais sekmadienį Pamaskvėj praleisdavom. .. Retai matydavom tėvą, retai. Jam V. Kapsukas — tėvas. Mums — Lietuvos Laikinosios revoliucinės darbininkų ir
Jie — sūnūs tų, kurie 1918-ųjų gruodžio 16 dieną paskelbė Lietuvoje Tarybų valdžią. Jie buvo pirmieji Lietu vos komjaunuoliai ir pir mieji kolūkių pirmininkai. Jie važiavo į pirmąsias studentų darbo ir poilsio stovyklas, rašės pirmąsias tarybinio Vilniaus universi teto disertacijas. Toks bu vo jų Revoliucijos Mani festas — mylėti ir nekęsti visa širdimi. Jie — sūnūs tų, kurie 1918-aisiais svajojo apie Tarybinį Universitetą ir jį kūrė. Jie buvo pirmieji studentai, atėję į sugriautą Universitetą ir jį prikėlę. Tie žmonės buvo galinges ni už Feniksą — jie patys augo ir augino kitus.
„Mokslas kaip upės van duo užlies visą mūsų kraš tą". V. Mlckevičius-Kapsukas. Tik granito paminklas gražiausioje Vilniaus aikš tėj? Tik Universiteto var das? Pirmiausia — mūsų bendramintis, mūsų amži ninkas. Nes mes — vienos Revoliucijos žmonės: ir tė vai, ir broliai, ir sūnūs, ir anūkai. Mokslas kaip upės van duo užliejo mūsų visą kraš tą. Tarp tūkstančių Lietu vos studentų — ir Kazys MONKEVIČIUS, Istorijos fak. ketvlrtakursis, V. Mickevičiaus-Kapsuko sti pendiatas, komjaunuolis nuo 1957 metų. Revoliu cijos Manifestas rašomas toliau. Iš kartos į kartą keliauja humaniškiausios ir teisingiausios komu nistų idėjos.
delių su vokiečių tauta. 1945 m. balandžio 11 d. laikraštis „Krasnaja zvezda" išspausdi no rašytojo 1. Erenburgo straipsnį „Užteks" („Chvatit"), kuriame ir toks gerbia mas rašytojas neskiria fašistų nuo tikrai kilnių Vokietijos sūnų. To nei suprasti, nei pa aiškinti negalima. Tą straipsnį aš perskaičiau jau prasidėjus puolimui. Jis man buvo nesu prantamas tada, dar nesupran tamesnis liko po to, kai mus vokietės moterys ir senukas, rizikuodami (gestapo agentai sėdėjo vos už dviejų namų) mus apsaugojo nuo minų Himlerio būstinės pašonėje. . . * * ¥ Buvo vienas iš gegužės sau lėlydžių Berlyne. „Unter der Linden" gatvėj buvo pilna žmonių, kurių didelę dalį su darė kariai. Buvo galima gir dėti dainuojant rusiškai, vo kiškai, angliškai, prancūziš kai.
Viename iš skersgatvių ke letas vaikinų traukė: Viens, du trys, graži Lietuva, Kaip gėlelė žydi visada. .. Mūsų trejukė, vaikščiojusi po Berlyną, taip pat prisijun gė prie klausytojų. Aš iš kar to pažinau savo dainą, bet palatos kaimynams italui iš Milano ir ukrainiečiui apie tai nesakiau. Italas dar labiau ža vėjosi ja, negu aš. Gal dėl to, kad buvo muzikalesnis, o gal dėl to, kad buvo ekspresyves nis. Jis spėjo, kad tai esanti sena ispaniška daina, atlieka ma kita kalba. Ukrainietis jo je rado kažką ukrainietiško. Tik kai mums reikėjo eiti, aš pasakiau, kas per daina buvo. Jie labai nustebo ir net su abejojo, ar aš neklystu. Ne, aš neapsirikau: lietuviai ka riai Berlyne, „Unter der Lin den" gatvėje, iš kurios matėsi Brandenburgo vartai, dainavo lietuvišką dainą.
SŪNŪS
1960
1968
nuo kanalo, dalį, kaip iš že mės išdygo dvi moterys. Jos mosavo skarelėmis ir šaukė: — Die Minen! Minen! Aufmehrksamkeit! Mes sustojome, ir jos mus pravedė aplink tą namą, kur, jų tvirtinimu, jau buvo žuvę ar susižeidę keli vaikai. Spro gusios minos išlaisvino praė jimą, kuriuo, jų liepiamas, vos pakrutantis senukas mus palydėjo iki kanalo. Man ir šiandien neduoda ramybės mintis apie tuos kil nius Berlyno gyventojus. Kar tais kaltinu save, kodėl nepa klausiau jų pavardžių. . . Vokiečių antifašistų, Šilerio, Heinės ir kitų humanistų ai nių pasiaukojimo sužeisto fa šistinio žvėries urve pavyz džių buvo daug ir įvairiausių — nesprogę sviediniai, fašistų gaudynės, materialinė ir mo ralinė parama tarybiniams ka riams. Visa tai įrodo, kad ne galima sutapatinti Hitlerio bu
„Kazy, tu mums reikalingas...“ Vartau pageltusius laiko la pus. 1967/68 metų komjauni mo knyga byloja apie praeitį, kurioje vienas po kito rikiuo jasi įrašais mūsų komjaunuo liško darbo vaizdai, žmonės, kurie čia atėjo, ateina ir iš eina nešini liūdesiu, džiaugs mu, viltimi. „Kazy, tau reikia būti parti niame komitete. Kazy, pasko link rublį... Gal žinai kambarį? Stotyje gyvenu! Tu mums rei kalingas, ateik." Ir Kazys Monkevičius atei- davo. Ateidavo žmonės kas dien ir į komitetą, kur jis pra leisdavo didesnę dalį savo lai ko. Ateidavo ne vien dėl to, kad jis buvo sekretorius su di deliu komjaunuoliško darbo stažu, vyresnio amžiaus. Atei davo, nes jis sugebėjo supras ti, nes juo tikėjo. — Ačiū už pasitikėjimą, — po konferencijos pasakė Ka zys. Ir balsas buvo vos girdi mas įsiviešpatavusioje tyloje... O Kazio būta balsingo, kai dainuodavo savo mėgiamą
dainą „Komjaunuoliai 20-jų metų" šventinių demonstracijų metu, išvykose prie Žaliųjų ežerų su fakulteto komjaunuo liais, per Naujus Metus, o ypač per Mediumą, kai pats Kazys buvo šio renginio ini ciatorius ir kaltininkas — pra eitas puškelis Alma Mater ir ketvirtis amžiaus. Žmogus gimsta ne vieną kartą gyvenime. Gimsta ir ta da, kai jis suranda save pa saulyje, savo vietą. Tokiais momentais Kazys būdavo tokiu, koks buvo rei kalingas kitiems, bendram darbui. „Mus kuria ne tai, ką mes imame, o tai, ką mes duoda me", — yra rašęs Sent-Eg ziuperi. ...Ne, Kazy, mes turime tau pasakyti ačiū! Prisimink, ne visi mūs ko miteto draugai atlaikė visuo meninio darbo spaudimą — kai kurie, vos pradėję įrašą, pabėgo. Prisimink savo lėtus, pavargusius ir vienišus žings
nius naktyje, kai grįždavai is ilgai užsitęsusių ir varginan čių posėdžių, save, palinkusį prie stalinės lempos apšviestų knygų. Tau, paskutiniajam buvusio Istorijos ir filologijos fakulteto komjaunimo komiteto mohika nui, nelengva buvo, kaip ir mums, išsilaikyti tose aukštu mose, kuriose fakulteto kom jaunuoliai stovėjo G. Jurkū naitės, J. Lakio laikais, bet at laikėme. Ir dar kaip! Mokslo metų pradžios atidarymą mūsų fakultete transliavo visasąjun ginė televizija! Greit Naujieji Metai. Snin ga. Už lango šviesu. Kazy, tu mums reikalingas, kai bus gera ir kai bus sunku. Ateik, padainuosim dainą „Komjaunuoliai 60-ųjų metų"! A. UŽA Istorijos fakulteto komjaunimo komiteto narys M. KURAIČIO nuotr.
valstiečių vyriausybės pirmi ninkas, publicistas ir literatas, žmogus, praėjęs daugybę ca ro kalėjimų. — Mūsų namuose dažnai būdavo svečių. Kažkas apie trisdešimtuosius metus ketu rios lietuvės, pabėgusios iš kalėjimo, atėjo susitikti su tė vu; svečiavosi K. Karosiene, R. Mizara. Ir mus, vaikus, at vesdavo parodyti svečiavus. — Mane mokykloje traukė tik tikslieji mokslai. Nieko aš nenustebinsiu taip sakyda mas. Nes, tur būt, taip būna su visais matematikais ir fizi kais. Buvau devintoje klasėje — prasidėjo karas. Vaikai, kuriems dar tik svajoti apie meilę, gyvenimą, — tie vaikai pradėjo gaminti prieštankinius sviedinius. Jie ėjo į parką, kur stovėdavo pašauti „tigrai" ir žiūrėdavo, kokias skyles daro jų rankų nutekinti sviediniai. Baigėsi karas. Mokytis rei kėjo. Vincas Mickevičius bai gė eksternu vidurinę mokyk lą, įstojo į Vilniaus Universi teto Fizikos ir matematikos fa kultetą, po trejų metų perėjo į Maskvos Lomonosovo uni
versitetą. Ten 1955 metais baigė aspirantūrą. 1962 metais apginta kandi datinė disertacija. Daugiau kaip dešimt metų pedagogi nio darbo. Ir stalas vėl ap krautas popieriaus lapais, pri rašytais formulių. — Toli, toli dar iki daktari nės. Ką? Bus, be abejo. Aš teoretikas. Vieniems rodos, kad tai sunkiau, kitiems, kad lengviau. .. Mes supratome, kad nieka da nereikia ieškoti žmoguje kito žmogaus. Gali likti sū nuje tėvo rankos mostas, bal so intonacija ir dar viena ki ta detalė. Tai, kas įgimta, ar tai, kuo vaikystėje bandyta pamėgdžioti tėvą. . .. Mes norėjome sutikti Vincą Mickevičių-Kapsuką jaunesnįjį, o sutikome Vincą Mickevičių — pedagogą ir mokslininką. Sutikom pokario kartos žmogų, kuris jau ir nuo mūsų skiriasi. Bet kuris, kaip ir mes, kažkuo panašus į Vincą Mickevičių-Kapsuką. Tur būt, komunisto nerimu ir tikėjimu. V. DARGUŽIS G. MEDZEVlClAUS nuotr.
Kungei Alatau kalnagūbrius ir pasiekti vieną didžiausių bei giliausių ežerų pasaulyje — fsyk-Kulį, pramintą Kirgizi jos jūra. Alatau — kazachiškai reiškia „margi kalnai". Iš tikrųjų raudonai rusvos uolos ir baltos amžino sniego dėmės, žaliosios palinės pievos ir šlai tai, apaugę tamsiomis liekno mis Tian-Šanio eglėmis tei kia kalnams margą išvaizdą. Mūsų kelyje stovėjo dvi perėjos: Oziomyj (3520 m) ir Aksu (4151 m). Į pastarąją reikėjo kilti ledynų anksti ry tą, kol ledas sukaustytas nak ties šalčio. Aplinkui — aki nančiai baltos sniego viršū nės. Tenai mes jautėmės kaip žiemą. O apačioje buvo vasa-
įminta amžių mįslė?
tokius brūzgynus. Alpinėse pievose čia taip pat daug kir gizų, gyvenančių jurtose. Ankstyvą pavasarį, kai tik pradeda želti žolė, jie ištiso mis šeimomis, susikrovę ant arklių ar kupranugarių man tą, traukia aukštyn į kalnus. Čia įsirengia stovyklas ir visą vasarą praleidžia ganydami gyvulius. Į kaimus, paliktus žemai, kalnų papėdėje, grįžta tik žiemą. Tie svetingi žmo nės vaišino mus kumysu. Kumysas — tai alkoholinis raugalas iš kumelės pieno. Važiavome per Tadžikiją ir Uzbekiją. Pravažiavome gar siąją Alkanąją stepę. Ten nie kas neauga, ant žemės pavir šiaus baltos dėmės — druska.
(Atkelta Iš 1 psl.) no dideliuose Dniepro aukštu pio, Nemuno, Dauguvos, Prie gliaus, Vyslos žemupio ba seinų plotuose, vakariniais pakraščiais siekusiuose Balti jos jūrą. Atsižvelgiant į vieną iš lingvistinės geografijos principų, kad naujovių atsira • Paskendę savo studentišdimas labiau būdingas centri I kuose rūpesčiuose, kiekvieną niam negu pakraštiniam kal I dieną stumdydajniesi troleibubos tarmių arealui, ir laikant I suose, apsikrovę begalėmis prūsų'kalbą archaiškesne už I darbų, visą laiką skubėdami ir lietuvių bei latvių kalbas, di Pasikinkęs jauną vėją, nespėjęs įvykdyti daugelio kū I nespėdami, daugelis studentų sertacijoje daroma išvada, I pamiršta, kad be triukšmingo Vėtrą šaunią apkabinęs. rybinių sumanymų. kad minėtame dideliame pra Leidžiuos per padangių Gruodžio 12 d. Universite I miesto gyvenimo, be Universibaltų tarmių areale praprūsų | plynes to Kolonų salėje Lietuvių li Iteto, koncertų, spektaklių, kakalba buvo viena iš periferi Su pavasariu lenktyniais. teratūros katedra surengė Ka I vinių, be visų šio amžiaus urnio prabaltų arealo tarmių, o Gulbės — kelią! zio Binkio 75-ųjų gimimo me Ibanizmo siūlomų problemų ir menės, jurtose virė žalią ar Turėjom progą susipažinti su pralietuvių bei pralatvių (praGervės — kelią, tinių minėjimą, kuriame da I pramogų, — egzistuoja kitas, batą piemenys-kirgizai. Nuo senoviniais miestais Buchara latgalių) kalba — viena iš Debesų keliu didžiuoju lyvavo rašytojo žmona S. Bin I tyras kaip vandens lašas, pla- perėjos iki miško zonos rei ir Samarkandu. Apžiūrėjome centrinio prabaltų arealo tar I tus ir turtingas, didžių pojū- kėjo leisti 10 valandų. Daug jų senus paminklus: mečetes, Aš važiuoju! kienė ir artimieji. mių. Pats centrinio prabaltų I čių ir džiaugsmų kupinas rūpesčių pridarydavo kalnų medreses, minaretus, mauzo Minėjimą atidariusi doc. I gamtos pasaulis. O jis visai upės. Kiekvienoje vietoje ne liejus, išsilaikiusius nuo Timūtarmių arealo vidurys buvęs I Tur būt, nė vienas jaunas gerokai į rytus nuo dabarti I poetas į literatūrą neįsiveržė P. Česnulevičiūtė suteikė žo [čia pat, greta mūsų. Belieka pereisi —- norss upeliukas at ro (1370—1405) ir Ulugbeko nės Lietuvos. I taip audringai ir užtikrintai, dį mokslininkui ir literatūros įsėsti geležinkelio stotyje į rodo visai nedidelis ir van (1409—1449) valdymo laikų. Nuo II tūkstantmečio pr. m. I kaip Kazys Binkis. Apdovano- kritikui V. Galiniui, kuris nu I pirmą pasitaikiusį traukinį ir dens ne aukščiau kelių, sro Tokių dalykų Europoje nepa e. pradžios iki m. e. I tūks Itas įvairiopų talentu, jis lietu- švietė K. Binkio lyrikos kelią. [pavažiuoti keletą sustojimų. vė tokia stipri, kad verčia iš matysi. Labai įdomi rytietiška architektūra, papuošta įvai tantmečio vidurio slavai bal Ivių poezijoje ir dramaturgijo- Poetas A. Miškinis nuotaikin į Naujų pojūčių troškimas, kojų. tams buvę pietiniai kaimynai Ije paliko didelių ir nesenstan- gai papasakojo atsiminimus, [pažinimas ir aktyvus poilsis Pravažiavę apie tūkstantį riaspalviais ornamentais, įdo ir tik vėliau, išplitus slavų te Į čių literatūrinių vertybių. kurie atskelidė įvairiapusišką paskatino ir mus, astuonių tu kilometrų su autostopu, atsi mūs ir vietiniai žmonės — ritorijai ir Dniepro aukštupio Ik. Binkio lyrika savo novato- Kazį Binkį — ne tik išdaigi ristų grupę, trenktis už 5 dūrėme kitame Tian-Šanio ra musulmonai. Kai kurie nešio plotuose, ten gyvenę baltai I riškumu ir įtaka naujajai XX ninką, optimistą ir pašaipūną, tūkstančių kilometrų, j Tian- jone, Sary-Celeko draustiny ja čalmas, moterys įsisupę į je. Čia visai kitoks klimatas, dideles baltas skraistes. Teko pamažu suslavėjo. Išlikusiems)I a. pr. lietuvių poezijai atsisto- bet ir labai kūrybingą bei Šanio kalnus. daug karščiau, kalnų šlaituo matyt būtybę, slepiančią savo baltams (prūsams, lietuviams, I ja greta V. Mykolaičio-Puti- principingą žmogų. Kas gi tas Tian-Šanis? Išlatviams) prasidėjusi naujoji Ino ir B. Sruogos poetinės kūVakaro programoje susirin | vertus iš kinų kalbos — tai se laukinių slyvų „alča", grai veidą po juoda parandža. Grįžę į namus, vėl įsitraukė kalbinių kontaktų su slavais I rybos. Į dramaturgiją K.. Bin- kusieji klausėsi muzikos, su kiškų riešutmedžių, erškėtro Dangaus kalnai. Šiuo vardu, epocha. Ikis įėjo 1938 m. Teatre pasta- kurtos pagal K. Binkio eiles. | matyt, norėta pabrėžti ir jų žių plantacijos. Slėniuose — me į studijas, į kasdieninius Apie darbo svarbą byloja Ityta pjesė „Atžalynas", kurioje Studentų bičiulė nusipelniusi | aukštos, virš galvos iškilusios rūpesčius. Miegamus maišus pakeitė minkštos lovos, kupri vien jau apimtis (apie 600 I paprastai ir nuoširdžiai buvo resp. art. B. Grincevičiūtė dai-1 aukštį, ir jų grožį. įvairiaspalvės gėlės svaigi nes — rankinukai, portfeliai. puslapių teksto), paskelbti 20 [parodytas darbo žmogaus mo- navo dainas (akomp. H. Znai-| Pirmojo maršruto dalyje stambių mokslinių straipsnių. | ralinis vertingumas. K. Binkis dzilauskaitė). Smuikininkas P. I reikėjo įveikti Užiliios ir nančios savo aromatu. Ne- Iš ryto pažadina ne saulės Didelį vaidmenį suvaidins ne | pirmasis lietuvių dramaturgi Juodišius, pianistė V. Dapkų-1 ra, ganėsi karvių ir avių kai- lengva buvo skintis kelią per spinduliai, o skardus žadintuvo skambutis. Gyvenimą vėl tik gausūs įrodyti teiginiai, joje prabilo apie prasidėjusį tė ir violončelistas A. Palšaus-1 pradėjom matuoti valan bet ir svarios hipotezės bei [ antrą pasaulinį karą. Jau sun kas pagrojo J. Pakalnio forte-1 dom ir minutėm. Skubam spėjimai. Filologijos mokslų kiai sirgdamas, 1939—1940 m. pioninį trio. Klausytojus ma-Į į paskaitas, susirinkimus, daktaro J. Kazlausko nuomo jis parašė „Generalinę repeti loniai nuteikė- Universitete I |B einam į teatrą, premjeras, ne, darbas tam tikra prasme ciją" — kūrini, nenusileidžian Teatrinės studijos auklėtiniai I B vartome laikraščius. Ir gali turėti epochinės reikšmės tį geriausioms to meto Euro Baronaitė, Drungilaitė, Gliože-1 || kartais tirštame žmonių mūsų kalbotyroje — jame pos antikarinėms dramoms nei ryte ir kt., gražiai padeklama-1 laidojami pasenę kalbotyros pilietine aistra, nei meniniu vę daugelį K. Binkio eilėraš-1 ■ būryje išnyra pažįstamas teiginiai ir keliami nauji. Iš savitumu. K. Binkis — inte čių. Ačiū jiems. Lietuvių lite-1 kelionės draugo veidas. sprendus baltų, o tuo pačiu ir lektualinio lietuvių teatro pra- ratūros katedra taip pat dėko- [ H| Tada vėl prisimename dislavų, vienaskaitos datyvo- Idininkas. „Generalinėje repe ja svečiams muzikantams ir I |H dingas snieguotas viršulokatyvo fleksijos rekonstruk-l ticijoje", vaizduojančioje „ma aktorei S. Nosevičiūtei, kuri I cijos problemą, surastas rak-| žo žmogaus" tragediją karo paruošė skaitovus ir pati I M kalnes ir kumyso skonį tas ir į kitų baltų-slavų flek-1 audroje, rašytojas pasirodė gi meistriškai padeklamavo iš-1 III perėjų šturmą ir riaumosijų problemos sprendimą. At-1 liai mąstanti, plačių politinių trauką iš K. Binkio humoristi-1 M jančias kalnų upes, prisirasta funkcinės fleksijų lygy-| ir socialinių interesų asmeny- inės poemos „Tamošius Beke-1 M nenam vaišingus „džailau" bes struktūrinė formulė padėsi bė. K. Binkis mirė 1942 m., puris". ■ išspręsti pačius svarbiausius I I šeimininkus kirgizus. . . ne tik baltų-slavų, bet ir visų! indoeuropiečiu kalbų fleksijos I V. KUČAS rekonstrukcijos klausimus. I MMF IV k. Štai toks mūsų Alma materl Autoriaus nuotraukos tūkstantasis disertantas, res-1 Gruodis — sunkus metas Vieniems premjera sukėlė publikinės premijos laureato I studentams. Ant kulnų lipa gardaus juoko, antrus privertė filologijos mokslų daktaro e. I sesija. Bet Universiteto agit- kai ką pagalvoti, o treti rado prof. p. Z. Zinkevičiaus žo-1 meninė brigada „Faktas" nė ir trūkumų. REDAKTORIUS džiais tariant, žmogus, kuris I negalvoja sudėti rankų. Ir štai Netrukus įvyks agitmeninių ALGIS KUSTA neturi priešų, kuklus ir drau-Į darbo rezultatai: 14—15 dienogiškas, savo talento jėga iš-Į[mis Centrinių rūmų aktų sa brigadų respublikinė apžiūra. Joje dalyvaus ir „Faktas". keliantis mūsų gimtąją kalbą I lėje įvyko premjera „Mikaldos g STUDENTŲ ŽINIAI į visam pasauliui matomas! pranašavimai". Programa buvo A. NARMONTO nuotrauko □ Aukštaičiai, žemaičiai ir° mokslo aukštumas, žmogus, I paruošta per labai trumpą lai je: „fuksas" — II k. ekonomis g dzūkai kviečia jus kartu □ įminęs amžių mįslę. ką. Didesnė aktorių dalis — tas A. Baranauskas ir „fanto- Į Ką tik sužinojome, kad gijos fakultete. Buvo numatyta □ prisiminti senas lietuvių g I įsteigtas fakultatyvinis oratoskaityti ir retoriką. Šiandien g liaudies tradicijas. S. PULKAUNINKAS! naujokai. Daug teko padirbė masai" — III k. medikas ti vadovei I. Stravinskienei, E. Liukpetris ir I k. žurnalis-lI rinio meno fakultetas Kauno mokyklos „skambučio" nebe g Lapkričio 21 — 22 die-□ I Politechnikos institute. Klausysigirdi. Gaila gerų norų. . . anomis Kolonų salėje Etno-§ kol išmokė juos „nevirpėti". tas J. Mažeikis. I tojai pradėjo praktinius ir teo- Yra debesėlių, bet pučia ir □ grafinio ansamblio prem-□ g iera. 5 I rinius užsiėmimus. Pokalbyje vėjai geri. I apie lektoriaus kalbos kultū- Universitete veikia jaunųjų □ Pradžia 20 vai. I rą dalyvavo ir mūsų docentas lektorių mokykla. Ją lanko [j. Balkevičius. dėstytojai. O kur studentams Kas gero girdėti mūsų mū mokytis Cicerono išminties? Gamtos fakulteto kolek rinėje pastogėje? Dalyvavau Dideli šio darbo entuziastai nuoširdžiai užjaučia keliuose ataskaitiniuose susi yra teisininkai docentai J. Žė tyvas Hidrologijos ir klimatolo rinkimuose. Kalbėjo sekreto ruolis ir A. Liakas. Pastarasis gijos katedros e. doc. p. Valentiną MATULEVIČIE riai, pirmininkai, „aktyvistai ir ne kartą kalbino filologus NĘ, jos mylimai motinai pasyvistai": steigti fakultatyvinius retori mirus. ...susirinkome, kad apsvars kos kursus. Be galo puiki min tyti... tis. Ir ji gal būtų įgyvendinta, Taip sakant, moksliniai, taip jeigu ne... oratorinio meno fa sakant, darbai turi būti, kultetas, kuris kitąmet pradės Nuoširdžiai užjaučiame EF II k. prekybos spec. taip sakant, moksliškesni... veikti ir mūsų Universitete. studentę Ritą DOMARKAI ...jie skaito, kad tai vaikiš Jau paskirtas dekanas, apgal TĘ, netekusią mylimo bro vojamos paskutinės detalės... kas darbas. lio. Grupės draugai ...atsinešimas į darbą pa Taigi, netrukus galėsime pa ir vadovas galvoti ir apie jaunųjų Cicero gerėjo... Žinoma, ne visi kalba kaip nų konkursus. Laikykitės, kau vežikai, bet... Atseit, kaip pa- niečiai! A. JUODUPIS Redakcijos adresas: Vilnius. akiau, taip nepagadinau — Universiteto g-vė Nr. 3, tele tipendijos už tai nenubrauks... fonas 2-58-84. Spausdina LKP Sunkioje liūdesio valan lelaimei, yra ir tokių žmodoje, netekus mylimo tė CK Laikraščių ir žurnalų lėk ių. velio, EF II k. II qr. stu dyklos spaustuvė. dentę Reqiną RIMAVIČIOAnksčiau visi džiaugėmės TĘ, užjauėia grupės drau omjaunimo aktyvo mokykla gai. • LV 15368 juvusiame Istorijos ir filolo-
BINKIS
DANGAUS KALNUOSE
„Faktas
„Jie skaito, kad tai vaikiškas darbas“