«
csjivbirlis sccinencas
Visų šalių proletarai, vienykitės!
1974 m. lapkričio 29 d.
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
Nr. 36—37 (895—896)
BRANGŪS DRAUGAI,
SVEIKINU! prof. Jonas KUBILIUS Vilniaus V. Kapsuko universiteto rektorius
Man labai malonu pasveikinti mūsų Almae Matris rūmuose jos auklėtinių-žurnalistu būrį, švenčiantį žurna listikos specialybės įkūrimo Universi tete dvidešimt penktąsias metines. 1949 metais senajame Vilniaus uni versitete buvo įkurta nauja specialy bė — žurnalistika. Neabejotinai tai buvo svarbus įvykis mūsų tarybinės spaudos istorijoje. Iki tol Lietuvoje urnalistai su aukštuoju mokslu nebu vo ruošiami. Dvidešimt penkeri metai parodė, kokį reikšmingą vaidmenį, vystant respublikos spaudą ir publicistiką, at liko kvalifikuoti žurnalistai — univer siteto auklėtiniai. Nuo 1954 metų, kai buvo išleista pirmoji žurnalistų laida, iki šiol — stacionariniu ir neakivaizdiniu bū du — Universitetą baigė apie 700 ta rybinės spaudos specialistų. Jų di džiuma sėkmingai dirba laikraščių ir žurnalų, radijo ir televizijos redakci jose, leidyklose, partijos komitetuose bei kitose įstaigose. Praėjęs laikas — dvidešimt penkeri
STACIONARO 1954 M. — 83,75 PROC. NEAKIVAIZDININKŲ 1962 M. — 70 PROC.
MES V ALMA MATEI?
metai — taip pat parodė, kad univer sitetinis žurnalistų ruošimas pasitvir tino. Į tarybinę spaudą kasmet ateina vis aukštesnės idėjinės ir profesinės kvalifikacijos universiteto absolven tai. Jų paruošimas daug priklauso nuo viso universiteto, fakulteto Žurnalisti kos katedros mokymo-auklėjimo dar bo. Žurnalistikos katedra, kaip sava rankiškas vienetas Istorijos ir filolo gijos fakultete (dabar Istorijos fak.) veikia nuo 1952 metų. Per tą laiką katedra žymiai išaugo tiek savo dės tytojų skaičiumi, tiek moksline ir pe dagogine kvalifikacija. Šiuo metu ka tedroje dirba devyni etatiniai dėsty tojai ir aštuoni valandininkai. Iš jų penki mokslų kandidatai ir docentai. Katedros kolektyvas nemaža nuvei kė, ruošdamas kvalifikuotus spaudos darbuotojus. Žurnalistikos katedrai tenka nauji vis didesni ir sudėtingesni uždavi niai, tobulinant studentų auklėj imomokymo procesą, jo idėjini ir profe sinį vaidmenį. Universiteto rektora tas, partinė organizacija visada su dėmesiu rūpinasi šios specialybės mokslinių-pedagoginių kadrų ir stu dentų reikalais, mokymo-auklėjimo problemomis. Mes visą laiką jaučia me respublikos partinių ir tarybinių organų paramą, sprendžiant kylan čius naujus žurnalistų ruošimo klau simus. Tad dar kartą sveikinu Žurnalisti kos katedrą, Universiteto absolven tus ir studentus-žurnalistus su šia gražia sukaktimi.
Nuoširdžiai sveikiname ir siunčiame geriausius linkėji mus jau brandaus 25-ųjų žur nalistinio mokymo jūsų uni versitete metinių proga. Linkime kuo didžiausios sėkmės, žymių mokslinių re zultatų, puikiai paruoštų žur nalistų. r
Pro! dr. A. BEREŽNOJUS
Leningrado Lenino ir Darbo Raudonosios Vėliavos ordinų A. Ždanovo universiteto Žur nalistikos fakulteto dekanas
KOLEGOS, Karštai sveikiname visus plunksnos, mikrofono, teleka meros seseris ir brolius, žilosios Vilniaus Almae Matris auklėtinius. Kartu su visais džiaugiamės mūsų žurnalisti kos specialybės dvidešimt penktųjų metinių sukaktimi. Vilniaus universitetas subūrė mus draugėn žurnalisto pro testai tarnauti tarybinei liaudžiai jos didingo kūrybinio pakilimo epochoje, komunistinės visuomenės statyboje. Linkime visiems kuo geriausios kloties, laimės, sveikatos, jauniesiems kolegoms didžiausios ištvermės šturmuojant žurnalistikos Everestus ir leidžiantis į josios šachtas. Te niekad neblėsta kūrybingoji žurnalistinė aistra. Lietuvos TSR žurnalistų sąjunga PASKUTINĘ VALANDĄ
Sveikinimo telegrama iš TSRS Aukštojo Ir spec. vidurinio mokslo ministerijos žurnalistikos mokslo-metodinės taryibos Išvažiuojamo posėdžio Sverdlovske. Telegramos teks tas: Sveikinam su 25-člu. Linklm vaisingos veiklos, ruošiant Jaunuosius žurnalistus.
LIETUVOS TELEGRAMĄ AGENTŪROS ELTA ŽURNALISTŲ SVEIKINIMAS Tarybų Lietuvos Žurnalis tikos specialybės ketvirčio amžiaus lubiliejaus proga ELTOS plunksnos darbininkai siunčia nuoširdžiausius svei kinimus. Linkime geriausio pasisekimo Jūsų kilniame darbe ruošiant ideologinio fronto darbuotojus masinės informacijos tarnyboje. Dėkojame už tai, ką davė te, dar labiau dėkosime už tai. ką duosite!
D. RODĄ C.LT0S direktorius
PIRMIEJI KATEDROS ŽINGSNIAI nalistų laidai išleisti. 1952 m. spalio 8 d- rektoriaus įsakymu man buvo pati kėta eiti Žurnalistikos ka tedros vedėjo pareigas. Vyr. dėstytoju buvo pa skirtas baigęs Maskvos valstybinio universiteto žurnalistikos specialybę J. Bulota (tuo metu dir bęs ir „Tiesos" redakcijo je), kuris iš pradžių dės tė žurnalistikos istoriją. Katedros vyr. laborante paskirta J. Krenevičienė. Be to, rektorato leidi mu buvo priimtas ir pir Žurnalistikos specialy mas valandininkas, „Vals bės įsteigimas Vilniaus tiečių laikraščio" atsakin valstybiniame universite gasis sekretorius J- Ogute 1949 m. buvo svarbus, zas. Tai ir buvo pirmoji reikšmingas ir- labai pri savarankiškos žurnalisti brendęs reikalas. Pokario kos katedros užuomazga. atstatymo metu ypač sto Tačiau padidėjus moky kojo kvalifikuotų kadrų- mo ir praktikos darbų mokslo Pagal to meto galiojan apimčiai, kitais katedra čią mokymo programą metais negausi išsiversti žurnalistikos specialybės savo jėgomis I kurso studentams buvo nebepajėgė- Tuomet vadėstomi tik bendrieji da landininkais atėjo dėstyti lykai, sudarantieji būtiną žurnalistikos specialybės mūsų profesijos žinių pa dalykus ir dalimi vado grindą. Tarybinės spaddos vauti diplominiams dar teorijos ir praktikos dis bams „Tiesos" redakto ciplina prasidėjo III kur riaus pavaduotojas P. se. Tad 1950 m. rudenį Griškevičius ir „Valstie rektoriaus įsakymu buvau čių laikraščio" skyriaus paskirtas vyr. dėstytoju vedėjas J. Jonynas. Ka antraeilėms pareigoms tedros laborante pradėjo (pagrindinis mano darbas dirbti I. Tarozaitė. „Tiesos" redaktoriaus pa Pagaliau atėjo 1954 me vaduotojas), o kartu žo tai — pirmoji žurnalistų džiu pavesta susirūpinti laida Vilniaus universi žurnalistikos katedros or tete. Neeilinė tai buvo ganizavimu. Pirmaisiais laida. Daugelis jau dirbo dėstymo metais buvau atsakingą darbą laikraš priskirtas prie rusų kalbos čiuose, ne vieno pavardė katedros, o antraisiais — plačiai buvo žinoma prie lietuvių literatūros spaudos skaitytojams. Pir katedrosmasis žurnalistikos spe1952 m. rudenį pribren cialybės diplomas buvo do jau būtinumas sudary įteiktas R- Budriui, dabarti katedrą: buvo jau ketu tiniam „Mūsų gamtos" ri kursai, pagausėjo spe žurnalo redaktoriui, pubcialybės disciplinų, padi licistui ir rašytojui. Si dėjo ir gamybinės prakti džiugi ir maloni pirmoji kos apimtis, o be to, artė laida nepasižymėjo gaujo ir laikas pirmajai žur- sumu- — tik 16 diplo-
STACIONARO 1956 M. — 30 PROC. NEAKIVAIZDININKŲ 1960 M. — 38,88 PROC.
Jonas KAROSAS „Mokslo ir gyvenimo" vyriausiasis redaktorius LTSR Žurnalistų sąjungos valdybos pirmininkas
*** muotų žurnalistų. Tai, sa kytumei, tik pirmas lašas žurnalistų pareikalavimo mariose. Ir todėl 1954 m. rekto rato nutarimu atidaromas neakivaizdinis skyrius, kartu padidinant žurnalis tikos katedros etatus. Te ko suburti naujus dėsty tojus, ir visų pirma, iš baigusiųjų, iš pirmosios laidos. Tai „Tiesos" sky riaus vedėjas Br. Raguo tis, dirbdamas antraeili ninku, ėmė dėstyti užsie nio spaudos istoriją ir kultūros klausimų spau doje nušvietimą, tai G. Bračienė — partinės ta rybinės spaudos istorijos bei teorijos ir praktikos pirmuosius pagrindus, tai valandininkas H. Paluševičius — poligrafijos ir fotografijos kursą- Ka dangi 1955 m. jau dirbau „Komunisto" žurnalo re
daktorium, tai nuo 1956 m. šio žurnalo skyriaus vedėjas K. Smigelskis su tiko dėstyti valandininku fakultatyvinius dalykus: partijos gyvenimo klausi mų nušvietimą spaudoje ir apie reportažą. Kelis metus katedroje valandi ninku dirbo LKP CK pro pagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotoj as V. Zenkevičius, Žymiai vėliau partinės statybos kursą skaitė „Tiesos" :skyriaus vedėjas A. Balsys. Iš tokių būtinų fakultatyvinių dalykų kaip stenografija ir ma šinraštis tepavyko surasti dėstytoją stenografą A. Stabinį, o šį kursą dėstė A. Totorienė ir po jos „Tiesos" darbuotoja V. Kazlauskienė- Nepaisant pastangų ir kai kurių mė ginimų, stacionarinio mašinraščio kurso dėl ma terialinės bazės stokos nepavyko suorganizuoti. Pirmąją laidą baigęs St. Makauskas išvyko aspirantūron į Maskvos vals tybinį universitetą. 1957 m. jis pradėjo dėstyti mū sų katedroje, o po trijų
metų rektorato buvo pa skirtas jos vedėju, pradė damas antrąjį žurnalistif kos specialybės dešimtmėtį. Žurnalistikos katedros susiformavimas glaudžiai susijęs su mūsų partine spauda, jos atsakingaisiais darbuotojais. Tas faktas, jog katedros gyvavimo pirmajame dešimtmetyje absoliučią dėstytojų dau gumą sudarė „Tiesos", „Komunisto" ir „Valstie čių laikraščio" redakcijų vedantieji darbuotojai, prityrę žurnalistai, įsisa vinę partinio darbo prin cipus, labai daug nulėmė kokybiškai parengiant jaunus žurnalistų kadrus, įskiepijant jiems principiškumą, partiškumą ir di džią atsakomybę savo darbe. Ruošiant žurnalistinius kadrus, katedrai daug pa dėjo mūsų respublikinių, miestų ir rajonų laikraš čių redakcijos, televizijos ir radijo komiteto kolek tyvas, ELTOS darbuotojai ir kt. Studentų žurnalistų atliekamos mokomosios ir gamybinės praktikos įvai
riose redakcijose, kurių vyresnieji draugai nuoširdžiai ir kantriai pade davo savo būsimiems ko legoms, buvo ir tebelie ka geriausia gyvenimo praktikos mokykla, at skleidžianti ir jaunųjų su gebėjimus, ir jų tinkamu mą pasirinktajai neleng vai profesijaiNerimta būtų teigti esą tik mūsų katedra parengė kvalifikuotus žurnalistus Nemažiau triūso įdėjo ir kitų katedrų dėstytojai padėdami bendromis jė gomis susidaryti studen tams tvirtą žinių pagrin dą, įsisavinti marksizmo leninizmo mokslą, giliau suprasti istoriją, pažinti gimtosios kalbos lobynus. Nelengvomis sąlygomis kūrėsi ir žengė pirmuo sius savo žingsnius mūsų katedra- Pokario meto sunkumų dabartinė jau noji karta neįsivaizduoja Tad iš dabartinės per spektyvos žiūrint dar la biau išryškėja toji rū pestinga rektorato ir parti nės organizacijos vado vybės, Istorijos ir filolo gijos fakulteto globa ir vadovavimas katedrai, konkreti parama šalinant mūsų darbo trūkumus gerinant ir tobulinant mo kymo auklėjimo darbą.
BŪTI GYVENIMO KELRODŽIU L. TAPINO INTERVIU SU JUSTU PALECKIU
Prieš 25 metus Vilniaus universitete buvo pra dėta ruošti žurnalistus. Šios šventės proga prašytu me Jus, vieną seniausių Lietuvos publicistų, nors trumpai papasakoti apie savo kūrybinį kelią. Man teko pradėti žurnalisto kelią prie Tarybų valdžios Rygoje lietuvių komunistiniame laikrašty je „Darbininkų kova“, kuris ėio 1919 m. nuo vasa rio ligi gegužės 23 d., kada Rygą užėmė vokiečių „geležinės divizijos" ir kitos kontrrevoliucinės jė gos- Buržuazinės santvarkos metais, dar gyvenda mas Latvijoje, mokytojavau, pats mokiausi, o spau doje dirbau visuomeniškais pagrindais. Profesiona liu žurnalistu pasidariau, persikėlęs į Kauną 1926 metais. Daugiausiai buvau spaudos vargšas, nes iš principo nėjau dirbti į tokius laikraščius, kaip tau tininkų „Lietuvos Aidas", kurie galėjo užtikrinti gerą uždarbį. Dažnai dirbdavau ten, kur ne tik jo kio honoraro negaudavau, o dar pačiam tekdavo pridėti iš kitų pajamų. Stengiausi kiek galėdamas legalioje spaudoje dis kredituoti fašistinį tautininkų režimą. Ypač daug nemalonių Lietuvos fašistams rašinių esu paskelbęs Latvijos laikraštyje, kurio korespondentu buvau 12 metų, ligi 1939 m. Už tai buvau ir baudžiamas Kau no komendanto. Suartėjus su komunistų partija, kuri buvo nuo sekli kovotoja prieš fašizmą už liaudies laisvę ir teises, pradėjau bendradarbiauti „Liaudies "pagalbos" ir Liaudies fronto nelegaliuose leidiniuose. Drauge su komjaunimu leidome legalųjį žurnalą „Mūsų jaunimas". Po Tarybų Lietuvos atkūrimo 1940 m. ligi šiol nepaleidžiu plunksnos. Kokiais keliais į žurnalistiką ateidavo žmonės buržuazinėje Lietuvoje? Kokios buvo galimybės kel ti jų profesinį meistriškumą? Atėjau į spaudos darbą savamoksliu. Praktikoje
teko įsisavinti įvairius žanrus — nuo reportažo ii vertimų ligi beletristikos ir eilėraščių- Teko būti laikraščių ir žurnalų redaktoriumi ir technišku tvarkytoju, o jei reikėjo, ir ekspeditoriumi. Tokį kelią yra išėję daugelis vyresniosios kartos žurna listų. Tik vėlesniais buržuazinės santvarkos metais atsirado žurnalistų, išėjusių specialius mokslus už sienyje ir bandžiusių organizuoti žurnalistų kursus Lietuvoje. Bet tai buvo tik užuomazgos stadijaDauguma žurnalistais tapdavo praktikos keliu, laik raštiniame darbe. Mes kreipiamės į Jus ne tik kaip j žinomą ra šytoją ir publicistą, bet ir kaip į bene „žurnalistiš kiausios" respublikoje šeimos galvą — juk ir Jūsų sūnus Justas-Vincas baigė mūsų Universitetą, čia dabar studijuoja ir anūkė Rūta Noreikaitė. Ką galė tumėte pasakyti apie jų, o kartu ir visų mūsų absol ventų paruošimą praktiniam darbui? Kokios, Jūsų nuomone, galėtų būti reformos, tobulinant žurnalis tų ruošimą? Džiugu, kad kai kas iš mano palikuonių nuėjo žurnalistikos keliu. Tėvynės karo metu žuvęs sūnus Vilnius-Vytautas, vos 17 metų turėdamas, be jokio specialaus pasiruošimo kurį laiką dirbo pafrontėje leistame laikraštyje „Už Tarybų Lietuvą". O antra sis sūnus Justas-Vincas atėjo į žurnalistiką jau su specialiu mokslu, įgytu Vilniaus universiteto žur nalistikos katedroje. Teisybę sakant, teko nustebti jo geru pasiruošimu ir išradingumu. Tai pasireiškė, jam dirbant „Komjaunimo tiesos" redakcijoje, o geru stilistu jis pasirodė rašiniuose apie Šveicariją. Jo reiklumą ir gerą nuovoką stiliaus atžvilgiu paty riau ant savo kailio, kai jis padėjo man ruošti rank raštį knygai „Dvejuose pasauliuose". O iš anūkės Rūtos Noreikaitės pavyzdžio matau, kad, žurnalisti kos katedrai vadovaujant, atliktoji praktika ir išei tasis mokslas daug prisidėjo jos gabumams ištobu linti. Žurnalistikos katedra per savo veiklos 25 metus yra išleidusi didelį būrį žurnalistų, kurių daugelis išėjo į žymių spaudos darbuotojų eiles- Man rodos, kad jų praktikos apibendrinimas kuriuo nors būdu, galėtų padėti katedrai, siekiant savo darbo tobuli nimo. Ko norėtumėte palinkėti, patarti dabar Universitete besimokantiems studentams žurnalistams ar besiruošiantiems jais tapti? Linkiu būsimiems žurnalistams visu rimtumu ruoštis atsakingam ir svarbiam darbui- Turėkite gal voje, kad jums teks būti ne vien didžiojo socialis tinio gyvenimo metraštininkais, bet ir jo organiza toriais, aktyviais kūrybos dalyviais ir kelrodžiais. Visų žurnalistų vardu nuoširdžiai dėkojame už šiltus žodžius, o mes savo ruožtu linkime Jums kuo geresnės sveikatos ir ilgų kūrybingų metų.
RAŠO ABSOLVENTAI MEČISLOVAS JUODKA LTSR MINISTRŲ TARYBOS REIKALŲ VALDYBOS VYR. REFERENTAS Mūsų kursą, pirmąją žur nalistų laidą, matyt, gali ma laikyti specifine ta prasme, kad paskelbus priėmimą, j pirmą kursą pareiškimus padavė ir pro visus konkursų barjerus prasiveržė daug redakci jose dirbusių žurnalistų. Darbo jie nemetė, bandė derinti jį su mokslu, o tai buvo nelengva... Todėl iš 25 įstojusiųjų baigė tik 14. Ir virš tų pačių ne kar tą buvo pakibęs Damoklo kardas — grėsmė būti pašalintam už paskaitų praleidinėjimą. Dėl tos pačios priežasties kartais ne visai rimtai žiūrėdavom į visokius seminarus, kont rolinius bei kursinius dar bus. Vis skubant, vis nespėjant... Kolega Kostas
STACIONARO 1959 M. — 35 ABSOLVENTAI NEAKIVAIZDININKŲ 1973 M. — 44 ABSOLVENTAI
STACIONARO 1964 M. — 13 ABSOLVENTŲ NEAKIVAIZDININKŲ 1961 M. — 10 ABSOLVENTŲ. 1962 M. — 10 ABSOLVENTŲ
RAŠO ABSOLVENTAI JONAS LAPAŠINSKAS
„ŠVYTURIO" VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS Studijų metai išliko at minty kaip kažkas švie saus ir jaunatviško. Ne amžiumi buvom jauni, bet mums pasisekė, kad tai iš tiesų buvo kursas, o ne dvidešimt atskirų žmo nių. .. Kartu ruošdavomės egzaminams, drauge vaikštinėdavome po Vil niaus apylinkes. Ir mus visus — Antaną Šimkūną, Juozą Varvuolj, Algirdą Kazragj, Laimoną Inj,
Adolfą Paulių jungė tikra draugystė, žinojimas, kad sunkiu momentu tavęs draugai nepaliks. O mokytis buvo neleng va. .. Einu j Stasio Ma kausko egzaminą ir ran kos dreba. Susitinku jį pa tį, sakau: „Nelaikysiu! Nie ko nebežinau". Padrąsina, paragina. Ištraukiu bilietą ir — visiška tamsa, pavar dės neprisiminčiau pa klaustas. Kokia gėda, o dar žurnalo redaktorius! . . Po kokių penkių minučių lyg šydas nuslenka nuo akių ir staiga viską prisi menu. Išeinu pro duris su penketu, draugai džiau giasi kartu, sveikina.
Kaukas net diplominį dar bą įsigudrino parašyti per porą savaičių. .. Bėgio jant iš redakcijų j audito rijas ir atgal, nelabai su gebėjome ir kurse susicementuoti. Net savo vin jetės neturime. Kolega Hubertas Paluševičius, mū sų fotografas, taip ir ne prisiruošė lig šiai die nai. . Ir vis dėlto, nepaisant visko, tai buvo smagūs laikai! Kaip šiandien prisi menu dėstytojus Joną Ka rosą, Kazį Ulvydą, išmo kiusį mus pamilti gimtąją kalbą. Apskritai, universi tetas įdiegė norą mokytis toliau, ir daugelis mūsų kursiokų (ir aš tame tarpe) baigė dar ir kitas šalies aukštąsias mokyklas.
LAIMONAS TAPINAS ŽURNALISTIKOS KATED ROS VYR. DĖSTYTOJAS Tai buvo 1971 metais,
— Taip ir yra. Kad pa kai iš „švyturio" žurnalo atėjau dirbti į žurnalisti klaus — nei j tvorą, nei kos katedrą. Ir — iškart į mietą. .. — Jaučiu, kad stačia galva buvau įsuk pirmą kartą pasakiau šven tas į egzaminų, įskaitų, tą tiesą. paskaitų ratą.'Ateinu į sa — Ir ko jis lindo į tą vo pirmą egzaminą pas Universitetą? Rodos, buvo penkto kur'o neakivaizdi pakenčiamas žurnalistas ninkus. Jaučiuosi biauriai— ir galėjo sau rašyti... solidūs, pliktelėję vyrai, — Asilas... dantingi žurnalistai, o čia — Paskutinis! — pats mandagumo, nuo Taip maloniai pasikalbė lankumo įsikūnijimas: „Taip, dėstytojaul Atleiskit dės jęs, atsiprašiau savo pa tytojau. .. Jūs teisus, dės šnekovės, jog dar turiu tytojau". Nors aiškiai ži vieną tokį reikalą ir grįž nau paklausęs ar pasakęs tu į auditoriją. Po penkių nesąmonę... Pagaliau ne minučių pro duris įžengia išlaikęs išeinu į koridorių ir jinai. Prieina prie sta parūkyti. Prie lango savo liuko traukti bilietą, pake eilės laukia simpatiška lia akis ir... pamato ma gelsvaplaukė. Tarp mūsų ne. Sustingo ore ranka, iš siplėtė akys ir — tekina įvyksta toks pokalbis: — Klausyk, kaip tas pro duris!... Kai atsikvo Tapinas? Ar labai kerta?... šėjęs išbėgau į koridorių, — O, neklausk, kabinė jos ir pėdos buvo atšalu jasi, biaurybė, prie smulk sios. .. menų. .. Miela nepažįstamoji! — Taip ir galvojau, tie Kur tu? Atsiliepki Grįžk! jauni dėstytojai visada Net neklausinėjęs parašy biauresni už bet kokį pro siu tau penketą. Už su fesorių. O pats, ko gero, teiktas malonias minutes žino mažiau už prasčiau tame košmariškame egzak mine. .. sią studentą!
KOL JAUNAS, O BROLI... .. .Slinko rūstus kukurūzų įdiegimo pavasaris. Kažkuris iš mūsų studentų, dirbęs re dakcijoje, prasitarė skyriaus vedėjui, kad norėtų pasižiū rėti, kaip tie kukurūzai atro do. To ir užteko. Po poros dienų respublikinėje spaudo je pasirodė studentų - žurna listų grupės iniciatyvinis laiš kas, kviečiantis respublikos akademinį jaunimą į talką pirmajai kukurūzų sėjai res publikoje. Pavasaris buvo šaltas... Dar snyguriavo, o mes jau išsidanginome į Eišiškių rajo no kolūkius. Kukurūzų sėklą pamatėme pirmą kartą ir mes, ir kolūkiečiai, ir žemės ūkio specialistai. Pradėjom sodinti. Vienas studentas bado kuolu žemę, o kitas beria į duobu tę keletą sėklų ir žemele už pila. Atvažiavo iš rajono spe cialistai, pagyrė už spartų darbą, bet padarė ir kritinių pastabų: — Žemė šį pavasarį — šalta. Todėl giliau durkite kuolais į žemę, kad būtų sėklai šilčiau. Ir berkite į duobutę daugiau grūdų — stipresni daigai iškils anks čiau, silpnesni — vėliau, bus didesnis derlius. Persitvarkėm. Dabar jau du studentai, užgulę kuolą, badė duobutes. O trečias bėrė į poros dešimčių (o, tai ir dau giau) centimetrų gylio duobę gerą saują kukurūzų sėklų. Bėrė sėklą ir giedojo: — Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus. Ir dirvos neapleiski! Antras replikavo: — Ne sėk, o sodink! Beje, Kudirkos eiles lyg ir nederė tų giedoti gruporgui, sodi nant kukurūzus... Trečiasis greitai „padarė išvadas" girdėto dialogo ir tiesiog užtraukė: — Amžinatilsį dovanok tiems grūdeliams, viešpatie.. . — Kančai, chebra, gies mes, dėstytuvas girdi, — už baigė pokalbį grupės seniū nas, atnešęs iš maišo naują kukurūzų sėklos porciją. Tuo tarpu keliuku vėl atburzgė specialistai. Jie mata vo kuolų storį, duobučių gy lį, kažką rašėsi į bloknotus, vienas kitam rodė kažkokią medžiagą laikraštyje. — Dabar gerai, — vėl pa gyrė mus. Šiokį tokį supratimą apie žemės ūkį turėjau. Į tokią gi-
Jonas BULOTA LTSR nusipelnęs žurnalistas, docentas
lumą palaidota, nebent krie no šaknis ar bulvė sugebėtų prasiveržti į šviesą. Be to, ir žemė šalta — tik tik išėjęs pašalas. Savo abejonėmis pa sidalinau su specialistais. Tie atlaidžiai šypsojosi, įteikė man porą laikraščio nume rių: — Niekis. Štai čia rašo, kad už savaitės prasidės tik rieji rūpesčiai. Kukurūzai pradės dygti, o juos tada puls varnos. Teks pakelti į talką moksleivius. Jau gavo me tipinį tarškynės pavyzdį. Viso rajono mokyklose gaminsim. Svarbiausia — nu baidyti varnas. Gal ir jūsų studentai padės mums kovo je su varnomis? Deja, mus atšaukė į Uni versitetą. Suprantama, kai baigėme sodinti kukurūzus. Spauda teigiamai įvertino mūsų žygį ir paskleidė paty rimą. .. Grįžome į Alma Mater savotiškais didvyriais. Šiaip ar taip, žurnalistai pir mieji parodė iniciatyvą, įdie gė naują kultūrą, kuri duos žemės ūkiui grūdus ir žalią
ją masę, kuri — trumpai ta riant — leis iš karto pavyti ir pralenkti bet kokius var žovus planetoje. Vaikinai vaikščiojo į tas akademines grupes, kurioms neteko daly vauti kukurūzų sodinimo va juje, ir pasakojo apie šios kultūros agrotechniką, kuku rūzų derliaus valymą, žalio sios masės, grūdų ir net tuš čių burbuolių panaudojimą. Kampanija greitai baigėsi — kolūkiuose prasidėjo kiti dar bai, o studentai kibo į egza minus — atėjo sesija. Tik retkarčiais su jais prisiminda vome: — Kažin kaip ten mūsų kukurūzai, ar dideli užaugo? Jau rudenėjant, neiškentę sėdom su vienu studentu ant motociklo ir nuvažiavome į kolūkį. Dirva lyg ir būtų ta pati, o kukurūzų — nė žy mės. Užtat auga vikių-miežių mišinys. Gerai auga, nes že mė kukurūzams buvo įtręšta kaip pridera — specialistai iš rajono liepė dar pro snie gą čia išvežti visą kolūkio mėšlą. Spėliojom, gal jau nu
plovė ir spėjo mišinį pasėti, o gal nuo tų varnų mokslei viai neatgynė?! Paklausėme pro šalį einančio žmogelio, kaip čia buvo su tais kukurū zais, juk rodos sodino... — Sodino, kaipgi, studen tai sodino... Ale nė vienas neišdygo. . . Į tokį gylį, į to kią šaltą žemę... O sėkla, sa ko, kažkur iš šiltų vietų, iš Bulgarijos buvo atvežta. . . Laimė, kad vikių sėklos turė jom, tai nors mišinio bus... Tai buvo gera pamoka ir man, ir studentams - žurna listams. Šią pamoką aš daž nokai prisimenu, kai susidu riu su naujove, kurios įdie gimo kampanijos įkarštyje kai kurie spaudos darbuoto jai ,..perlenkia lazdą" ir su kompromituoja kartais ir la bai naudingą dalyką. Sukom promituoja pagal visas tai sykles, pasitelkdami žemės ūkio specialistus, klasikų ci tatas, liaudies išmintį ir t. t. Įdomu, ar šią pamoką su kukurūzais prisimena buvę mano studentai, dabar jau — daug patyrę žurnalistai, re daktoriai — kurių valioje pradėti, Vesti ir užbaigti kampanijas?
Nuotraukoje, paimtoje Iš absolvento K. Kilčiausko asmeninio archyvo, matome šių memuarų autorių, pradedantį naują iniciatyvą, su kuria redakcija, ginanti studentų in teresus, kategoriškai nesutinka.
DANUTĖ ŠEPETYTĖ Varėnos „Raudonosios vėliavos" laikraščio darbuotoja, 1972 m. laidos absolventė
■ i -1 n
• *
. Tf i
A. Kusta ir Stanevičius, leidžiant laikrašti
Vakarais čia viskas aptyksta, nebegirdėti net pa dangų čežėjimo gatvėje, tik pokši bendrabučio du rys, atklysta vėlyvų praeivių balsai, ir tu visa esy be pajunti įsiviešpatavusią tingią ramybę, o nuka lęs bėgiais traukinys visada primins, kad yra ir ki toks gyvenimas, kad už kilometrų džiaugiasi ar keiksnoja likimą išbarstyti kurso draugai, ir su dunksės galvoj vieno iš jų paleista frazė: „Apsama nosi tu čia..." Betgi per tuos dvejus metus, sudilusius Varėnos „Raudonosios vėliavos“ laikraščio redakcijoje, man neišėjo iš galvos ne tiek bičiulės pranašystė, kiek paprasto žmogelio vertinimas. Pasakojo jis man apie javapiūtės pabaigtuves kolūkyje. „Korespon dentas fotografavo", — džiaugėsi jis ne iškilmėmis, o jas pagerbusio fotoreporterio iš sostinės apsilan kymu. Galop susižavėjęs užbaigė: „Tai buvo tikras žurnalistas". — Kuo jis tikras? — nuriju nuoskaudą už visus rajone nebe pirmus ar antrus metus besidarbuojan čius ir paaukojusius (nesibaidykim šito žodžio!) sa vo jaunus metus, savo talentą, jei norit, provinci jos redakcijai. — Kuo jis tikras? Nustebintas klausimo, žmogus atsakė: — Jis gi iš Vilniaus.. ■ Dieve gink, aš nesu nusiteikusi prieš respubliki nių leidinių žurnalistus, gerbiu jų visą kupetą ir mokausi iš jų, bet šitokia nuomonė — ne mano vaizduotės išmislas, ir nesu vienintelė ją patyrusiGal čia kalti tie svetimi akiniai, pro kuriuos ir mes, vakarykščiai studentai, įžiūrėjome tokią žurnalistų kvalifikaciją? Būkim sąžiningi: nelabai mus masino rajono žurnalisto duona. Ko gero ir mes patys, ra jono žurnalistai, dažniau praleidžiantys broką, esa me dėl to kalti. Šiaip ar taip, o maniškėje redakcijoje yra visos sąlygos kūrybiškai dirbti. Jos kolektyvui ir, pir miausia, šviesiam žmogui — redaktoriaus pavaduo tojui — Domui Staseliui dėkui, kad darbas nevirto prievole. Net pagalvojus, negaliu išskirti nė vieno trafaretais rašančio bendradarbio. Štai ir Aloyzas Tendzegolskis, prieš keletą metų baigęs universitete lietuvių kalbą bei literatūrą ir svajojantis išleisti numerį be jokios klaidelės, ir jautrus, kone vaikiš kos sielos žmogus — Lilija Beržanskienė, ir prade danti poetė Marytė Sereičikaitė, ir „fotokoras" Leo nas Daugėla, mano išmanymu, teikiantis nemažų vilčių, ir redakcijos „šefas“, nuo kurio, tur būt, rei
kėjo ir pradėti — grynas dzūkas Julius Biekša su šitais žmonėmis tik dirbk ir norėk. Nėra čia bu ko administravimo, džiaugiamasi sumanymais, gerbiama kito nuomonė, man rodos, šitai netgi būtina bręstant mūsų profesijos žmogui. Ir šiokiadienių vakarai, ir sekmadieniai taipog nelepina mūsų kultūrinių renginių margumu. Žino, ma, miestas miestui nelygu. Kitur ir įdomūs susiti. kimai, ir paskaitos, ir parodos, ir spektakliai, ir koncertai, — tik turėk noro ir sveikatos. Varėnoje viso labo vienas kino teatras, dvi dienas kviečian
tis į tą patį filmą ir dukart metuose į parodas bib-į lioteka, kultūros namai, kurių, laimei, neužmiršta respublikos profesionalūs meno kolektyvai, . ■ .res toranas, per didžiąsias šventes palinksminęs net! muzika, ir Vilnius pašonėj... Liūdna? Ne. Yra ir1 toks gyvenimas, kurį patirti verta, idant aiškiau re gėtume, vertintume, ką gero ir gražaus turime, idant lengviau savąją ir svetimą dalią suprastume,, idant nebūtume patenkinti ir pernelyg ramūs dėl1 savo ateities ir dėl to nesusmulkėtume... Nesakau: esti juk ir nevilties, ir nusivylimo va-l landų, pagaliau šitai ir nuo žmogaus charakterio pareina, bet tokios būsenos apninka tuomet, kai il gėliau nesusitinki su žmonėmis, būsimų rašinių he rojais. O kada grįžti iš jų, pergalėjęs susitikimų baimę, krataisi autobusu duobėtais miško keliais ar vieškeliais, o išplaukęs mėnuo lydi, šmėkščioja pro šakas, su tikru palengvėjimu pagalvoji: „Dievai nematę! Temirsiu aš „netikru" rajono žurnalistu, bet koks darbas atstos man tą susitikimų džiaugs mą?" .. .Ir užmiršti kančias, kurios tyko prie tuščic popieriaus lapo. Betgi žmonės sako, kad laiminga; tas, kas darbe atranda malonią kančią-..
SPECIALYBĖS
Stasys MAKAUSKAS sitete nebūtų galėjusi susi kurti, gyvuoti ir plėtotis be Žurnalistikos katedros vedėjas, docentas Lietuvos KP CK nuolatinio vadovavimo, paramos, pata rimų. Nuolat rūpinasi žurna listikos specialybės reikalais mūsų specialybės absolventai tuokart būdavo bent šiaip giosios užsienio darbinink Aukštojo ir specialiojo vi- mokėsi Maskvos universiteto taip perskaityti paskaitas, at spaudos istoriją, J. Karos. dūrinio mokslo ministerija, aspirantūroje. Vilniaus V. likti gausius visuomeninius — senąją Lietuvos spaudi universiteto rektorius LTSR Kapsuko universiteto Žurna įpareigojimus, o rimtai gilin lenkų kalba. Doc. L. V. Žei MA akademikas prof. J. Ku listikos katedra palaiko glau tis į kurį nors iš dėstomųjų mantas — taikydamas nauju bilius, universiteto partinis džius ryšius su Maskvos, Le dalykų nebuvo ko nė mąsty originalius mokslinius meto komitetas, istorijos fakulteto ningrado, Minsko, Kijevo ir ti. Tikriausiai panašioje si dus tyrinėja pogrindinių ko dekanatas ir visuomeninės kitų aukštųjų mokyklų žur tuacijoje buvo ir kiti dėsty munistų spaustuvių veikli organizacijos. nalistikos specialybės profe tojai. Didėjant kolektyvui bu komunistinės spaudos istori Žurnalistikos katedros ko soriais, dėstytojais, aktyviai vo galima pereiti prie tam jos klausimus. Mokslinio darbo krypty lektyvas ir šios specialybės dalyvauja įvairiose mokslinė tikros specializacijos, o tuo studentai nuoširdžiai dėkingi se konferencijose, pasitari pačiu ir rimtai gilintis į pasi reiškiasi pedagoginėje veik už nuolatinį rūpinimąsi ir pa muose, seminaruose, rašo į rinktosios srities problemati loję, mokslinėje produkcijo vadovaujant student! ramą. Didelę pagalbą univer bendrus mokslinius leidinius. ką, nuolat kelti savo kvali je, ir diplominiai siteto žurnalistikos specia fikacijas. Tas netruko duoti kursiniams Per tuos 25 metus neatpa darbams. Kai kurios sudėtis lybei, susidomėjimą jos dar ir rezultatus. Jei iki 1964 m. bu, katedros veikla rodė žįstamai pasikeitė ir žurna Žurnalistikos katedroje nie gos problemos, pvz., Lietu praktiškai visų respublikos listikos katedra. Jie iš pra kas neturėjo nei mokslinio vos spaudos istorija nuo P’ laikraščių redakcijų, Televi džių teko „skolintis" dėsty laipsnio, nei vardo, už ką ji 1760 m., įskaitant ir paže tojus iš kitų katedrų, kad su giąją išeivijos periodiką, J zijos ir radijo komiteto va sidarytų privalomas savaran nuolat būdavo linksniuojama, rinėjamos kolektyviai. J ši< dovai, prityrę žurnalistaiasmenuojama, tai dabar 5 praktikai, savo patarimais, kiškai katedrai 5 dėstytojų jos dėstytojai apgynė, o du temos nagrinėjimą įtrauki tai dabar toks energingai rašo kandidatines mi ir studentai, kurie piru kritika, pasiūlymais, rūpin minimumas, atpuolė. reikalas jau je eilėje tyrinėja Lietuvi damiesi studentais-žumalis- Šiuo metu čia seniai dirba 9 etati- disertacijas; doc. J. Bulota periodiką po 1945 m. Tai 1 tais, jų gamybinių ir moko niai dėstytojai ir 8 valandi- baigei ruošti daktarinę diser mųjų praktikų metu, perteik ninkai. (Pažymėtina, kad di- taciją. Keturi katedros nariai bai svarbus darbo baru dami jiems savo patirtį, su desnė pusė etatinių dėstyto- turi mokslinius docentų var Nors tai skamba paradota liai, tačiau nemažai vertins pažindindami su savo kūry — katedros absolventai). dus. medžiagos šiai istorijai binių laboratorijų . paslapti jų Pedagoginis personalas yra Dabar jau nusistovėjo vi kurti jau prarasta. Studečiųjų sluoksnių atstovų nė netu-. mis. Naujos specialybės, labai stabilus — 4 dėstytojai sų katedros narių mokslinių nemanė. Vienas kitas tuo rinčios tradicijų, patirties kū Glaudžius santykius kated dirba daugiau kaip po 15 interesų kryptys. Publicisti tai-diplomantai yra para= klausimu pasigirstantis bal rimas buvo sudėtingas daly daugiau kaip pusės Lietu'* ros kolektyvas palaiko su metų. sas, vienas kitas sumanymas kas. Drąsiai kos teorijos klausimus nagri TSR rajonų spaudos istorii* galima sakyti, pradingdavo be jokio atgar kad stigo beveik visko, o LTSR Žurnalistų sąjunga. sio. Dėstytojų skaičiaus didėji nėja doc. J. Bulota ir doc. kurios jau dabar, kol k; perteklius buvo tik vienas Ilgamečiai draugiški ir da Požiūris j žurnalistiką, i jos — entuziazmo. Nors, atrody mas nėra grynai mechaninis 'B. Raguotis. Ist- m. kand. V. neturint pilnesnių šaltini1 lykiški ryšiai sieja Vilniaus poreikius diametraliai pasi tų, realesnio pagrindo jam ir Juodakis — moksliniai pa panaudojamos švenčiant iv' keitė atkūrus Lietuvoje Ta nebuvo, tačiau J. Karosas nei V. Kapsuko universiteto žur veiksmas. Ilgą laiką visi ka grįstos fotografijos istorijos rias sukaktuves. Tačiau be’ rybų valdžią. Jau trumpame karto nenuleido rankų, nors nalistikos specialybę su kitų tedros nariai buvo tikrais 1940 — 1941 m. m. laikotarpy be organizacinio darbo, vado šalies aukštųjų mokyklų žur „universalais per prievartą". Lietuvoje tyrinėjimo pionie svarbiausios yra ne tiek FJ je buvo daug padaryta rūpi vavimo katedrai, dėstymo Gerai prisimenu, kaip man rius. L. Tapinas ir S. Valiu čios apybraižėlės, bet y.* nantis įvairiais spaudos po buvo nemaža redaktorystės, nalistikos fakultetais bei ka lis tyrinėja Lietuvos televi vertinga jose suklupta reikiais. Tačiau pirmuosius publicisto pareigos, visuome tedromis. Kai kurie respub pačiam teko dėstyti tuo pa sėkmingus žingsnius nutrau ninio krūvio našta. čiu metu penkias visiškai zijos bei kino teorijos ir is džiulė faktinė medžaiga likos žurnalistai baigė Mask kė hitlerinės Vokietijos už torijos problemas. V. Kaz Žurnalistikos specialybė vos M. Lomonosovo univer skirtingas disciplinas. Aišku, lauskienė gilinasi į pažan- delis pluoštas tarybine s sp»puolimas. dos veteranų atsiminimų. kad svarbiausias rūpestis siteto žurnalistikos fakultetą, Vilniaus V. Kapsuko univerIšvadavus Tarybų Lietuvą Savo pirmąjį jubiliejų — iš fašistinių grobikų pilnos 25-metį — mini Vilniaus V.. rankos buvo darbo, vienas Kapsuko universiteto Žurna■ po kito prasiverždavo kits už listikos specialybė. Jubilie■ kitą svarbesni, labiau neati jus — tai ne tik pasidžiau- dėliotini reikalai. Tačiau ir gimas, kad pasiekta kažkuri. šių darbų sukūryje komunisjubiliejinio amžiaus riba, bet,, tų partija nepamiršo spaudos; svarbiausia, galimybė dar poreikių; vienas jų buvoi Jaui kartą apžvelgti nueitą kelią, laikraštininkų stoka. kritiškai įvertinti jį, apmąs 1949 m. buvo paskelbtas prityti kai kurias aktualias; ėmimas i žurnalistikos speproblemas, išgirsti pasiūlymų. cialybę Universitete. 1952 m. Istorijos ir filolodėl tolesnio kelio. Aukštasis žurnalistikosi gijos fakultete susiformavo, Žurnalistikos; mokslas Lietuvoje — tarybi■ savarankiška nės santvarkos kūdikis. Ko katedra. Katedros vedėjas, munistų partijos ir Tarybų jos pirmasis dėstytojas, pir vyriausybės rūpesčiu 1949 m. masis vedėjas ir dabar einąs pareigas — Jonas Vilniaus universitete buvo docento tuomet „Tiesos" įsteigta Žurnalistikos specia Karosas, lybė. Tai neabejotinai reikš vyr. redaktoriaus pavaduoto mingas įvykis Lietuvos kul jas, dabar „Mokslo ir gyve tūros istorijoje. Spauda, pla nimo" redaktorius, LTSR Žur valdybos čiai ją suprantant, lydi žmo nalistų sąjungos gų per visą gyvenimą, todėl pirmininkas, Nuo 1952 m. dirbti pradėjo jos poveikį atskiram žmogui, katedroje M. Lomonosovo visuomenei sunku pervertinti. Maskvos Buržuazijai valdant Lietuvą universiteto pirmosios žurJ spaudos darbuotojus, į pa- nalistikos specialybės laidos čią žurnalistiką būdavo žiūĮ rimą iš aukšto, dažnai su pa- absolventas Jonas Bulota. lai- katedros nieką. Laikraščiai buvo veteranų skaičių vis įeina ir komi blogiu, su kuriuo „Valstiečių laikraš Bet gėlto reikia taikstytis. pavaduo jau imtis spaudos darbuoto čio" redaktoriaus jų ruošimo niekas iš valdan tojas J. Oguzas.
VYTAUTE ŽILINSKAITE Respublikinės ir V. Kapsuko premijų laureatė,
1955 metų absolventė
PROBLEMOS i-| ra.
N ).
H
a t
1
r
i
(Jumoreska) Jaunas, tik išsiritęs iš universiteto spekuliantais? , — Ar neatsirastų, — apsidairė re reporteris gavo užduotį: paruošti probleminį straipsnį apie spekulian porteris, — spekuliantų-veteranų? tus (kai kurios redakcijos turi gražią Netrukus priešais jį atsistojo senė tradiciją įduoti karštas problemas į drūtomis, kaip iš cemento drėbtomis jaunas karštas rankas). Jau tą patį kojomis. , — Viską pamenu, — patikino. — šeštadienį uolusis reporteris nukako į vadinamąjį sendaikčių turgų ir nu Pirmuosius pokario metus, kai pamėlinijusiais iš šalčio pirštais brukdavo stėręs sustojo. Priešais jį tyvuliavo, bangavo ver me pirkėjui drėgnų malkų ryšelį, petavo tikra spekuliantų jūra, o įėji arklienos gabalėlį... Sunkūs buvo mas į turgų pranoko Niagaros kriok laikai, bet turėjo savo nepakartojamą romantinį žavesį! .. O dabar aš atva lįKeliais galingais yriais reporteris žiuoju į turgų nuosavu automobiliu, netruko įsilieti į spekuliantų srovę turiu padėjėjų tinklą! — Ji nusišluos tė ištryškusią dėkingumo ašarą. — ir užmegzti pokalbį. , — Problemų? — pakartojo klausi Deja, naujoji spekuliantų karta ne mą spekuliantas automobilio genera moka vertinti, to, ką turi! .. — Kartais pasvajoj ame, — droviai toriais. — Kiek norit! Mūsų turguje prisipažino spekuliantas žilais peru — akmens amžius! — Akmens? — Reporteris netikė kais, — išleisti savo albumą: parody ti žalvario amžiaus perpirklius, ga damas įsmeigė akis į generatorių. — Visur skverbiasi technika, o tur benusius vašką, brokatą, paraką, po gus neturi nė vienos ESM! Kur mūsų to — praėjusio amžiaus bedalius kro melninkus su silkute ir degtukais ant skaičiavimo centras? — Ką ESM! — vyptelėjo speku pečių, o baigti nūdieniu spekuliantu: liantė su krištolo vaza užantyje. — oriu, žinančiu savo vertę, nebūkštauAr kas mums pasiūlys kavos puode jančiu dėl ateities, drąsiai keliančiu opiausias problemas... lį? Karštą dešrelę? Reporteris užvertė kaupiną užrašų — Gėda sakyti, net tualeto neturi knygutę ir jau buvo beišeinąs, bet su me! — Taigi, taigi, o kur estetinis vaiz sizgribo, kad vertėtų užkalbinti ir pir das? — piktinosi spekuliantas gulbių kėją. — Problema vienui viena, — atsi paveikslais. — Nei interjero, nei liepė nusigalavęs, dusulio užkamuoeksterjero! — Kur garbės lenta su geriausiųjų tas pirkėjas. — Jau trys dešimtmečiai nuotraukomis? Kur mūsų pirmūnų po karo, o žmogus vis dar negauni visa, ko reikia, nusipirkti iš speku rodikliai? Dalijimasis patirtimi? — Juk dirbame nuoširdžiai, nedyki- lianto! Reporteris jam karštai padėkojo ir nėjame kaip pardavėjos, šypsomės! — Spekuliantas atvėrė aukso sandėlį šaute iššovė iš turgaus. Iš džiaugsmo jam tvakčiojo smilkiniuose: kiek nuo ausies iki ausies. — Ne vienas iš mūsų, — graudžiai problemų: įdomių, aštrių, spręstinų! . . atsiduso spekuliantas krištolu, — nė Jis įsivaizdavo, kaip redaktorius dė ra gavęs apmokamų atostogų, o ke kingai jam plekšnoja per petį, kaip sekretorius atrėžia jo straipsniui vi lialapį. .. tik spekuliacine kaina! — Parašykit, — dūrė vienas sabalo są atverstinį... Honoraro, be abejo, uodega reporteriui į bloknotą, — kad taip pat nepagailės, o už jį — repor teris jau nužiūrėjo — nusipirks iš mums būtini tobulinimosi kursai! spekulianto amžiną šveicarišką auk Draugija! — O kur pirkėjų susitikimas su sinę plunksną!
DVIDEŠIMTPENKMETIS rie saugomi Universiteto rankraštyne. Nestovi vietoje ir pats stu dentų mokymas. Jei iš pra džių dėstytojai tegalėjo pasi girti tik savo žurnalistinės praktikos metais; tai dabar susikaupė ir nemaža peda goginė patirtis. Katedroje pradedama nagrinėti žurna listikos disciplinų dėstymo metodika. Katedros kolektyvas niekad nepamiršta, kad jis ruošia ne tik tam tikro profilio spe cialistus, bet vieno svarbiau sių ideologinio fronto barų kovotojus. Todėl ideologijos formavimas, auklėjamasis darbas neatskiriami nuo mo komojo; tai organiškos vie no proceso dalys. Žurnalisti kos specialybės studentai ati džiai studijuoja V. Lenino publicistinį palikimą, auklė jami lenininės mokyklos, V. Kapsuko, Z. Angariečio pub licistikos pavyzdžiais. Mūsų pareiga paruošti dar buotojus, kurie dirbs rytdie nos spaudoje. Turėdami gal voje, kad žurnalistikos vysty mosi tempai labai aukšti, nuolat galvojame apie moky mo proceso racionalizavimą, organiškesnj teorijos ir prak tikos derinimą, mokomosios ir gamybinės praktikos tobu linimo problemas. Suvokiame, kad baigęs universitetą jau nasis absolventas dar iš kar to negali tapti tikru žurna listu, lygiai kaip tas atsitinka ir su kitų specialybių absol ventais, kurie irgi turi praei ti tam tikrą „aklimatizacijos“ Periodą. Tokiam vaikinui ar
merginai dažnai trūksta labai svarbaus komponento, kurio niekas Jam negali perteikti, negali jo išmokyti, tačiau kurio žurnalistui niekas nega li atstoti — gyvenimo patir ties, mokėjimo bendrauti su žmogumi — busimojo publi cistinio kūrinio herojumi.
Ilgą laiką studentai buco ruošiami tik darbui laikraščių redakcijose. Tai natūralu, toks buvo paties gyvenimo reikalavimas. Tačž.-u Vilniaus universitetas vienas pirmųjų šalyje susidomėjo ir naujo mis vis didesnį lyginamąjį svorį įgyjančiomis sritimis: fotografija, radiju ir televizi ja. Dabar Vilniaus universitete jau atsisakyta nuo bendro profilio žurnalistų ruošimo. Apie specializaciją galvota jau seniai, tačiau dabar nuo projektų pereita prie darbu: šalia laikraštininkų rengiami kūrybiniai darbuotojai rac’ijui ir televizijai. Tačiau jau egzistuojančiąja specializa cija nesame patenkinti. Dar daug kas čia tobulinama, tvarkytina. Kol studentai; besimokyda mi universiteto auditorijose (o ne tik gamybinių praktikų metu), negalės savarankiškai ruošti mokomąsias televizijos ir radijo laidas, leisti moko mąjį laikraštj, tol nebus pa siektas mus pačius minima liai patenkinantis mokymo profesionalizmas.
Šiuo metu vis tvirtesniu žingsniu žengia ir pagaliau įteisintoji foto reportažo spe cializacija, kuri turi pratęsti
ir išvystyti tas tradicijas, Ku rias sukūrė žurnals'.tikos spe cialybės absolventai M. Ba ranauskas, B. Bučelis, R. Ra kauskas, L. Ruikas, J. Vaice kauskas ir kt., pasukę repor tažinės ir meninės fotografi jos keliais, susilaukdami pel nyto pripažinimo ne tik Lie tuvoje, bet ir visoje Sąjun goje bei užsienio parodose. Per tą dvidešimtmetį, pra ėjusį nuo to laiko, kai pirmo ji specialybės laida paliko senojo Vilniaus universiteto auditorijas Alma Mater už baigė XVI stacionaro ir XV neakivaizdininkų laidų arba netoli 700 absolventų (tiksliai —678). 1964—1972 m. m. lai kotarpiu Vilniaus universi teto studentai, besimokantieji Kauno vakariniame fakulte te, po III kurso baigimo per eidavo į neakivaizdinį skyrių. Absolventų, baigusių staciona rinį ir neakivaizdinį skyrius beveik idealiai lygus. Tik ke turiais daugiau baigė stacio narą. Tačiau nepaisant to, kad jau gerokas, palyginus absol ventų skaičius išleistas, ta čiau žurnalistų, o ypač rajo nuose, vis dar tebetrūksta. Džiugu, kad 77 proc. obsolventų dirba pagal specia lybę. Sunkų ir atsakingą darbą partiniuose ir tarybiniuose or ganuose, LKP CK aparate dir ba eilė absolventų. Tai J. Bal dauskas, C. Juršėnas, V. Ka
RAŠO
ABSOLVENTAI JUOZAS BULOTA „ŠLUOTOS" VYRIAUSIAS REDAKTORIUS Laikiau įskaitą pas Jur gį Lebedį iš senosios lietu vių literatūros. Gaunu klausimą apie pirmąją lietuvišką knygą. Ot, pasi sekė, galvoju, nes žinojau, kada, kur, kas, kokiomis aplinkybėmis tą knygą rado, retų spaudinių sky riuje ją net čiupinėjau. Visa tai iškloju, o dėsty tojas ir sako: „Viskas tei singai, viskas gerai, tik maža smulkmenėlė — kas tos knygos autorius ir kaip ji vadinasi!" Tyliu, užkrito. Ir dabar dar ne atkirto. Mažvydas? Ulvy das? „Katekizmas"? „Gra matika"? Nieko nebus, iš kart po šitų švenčių einu į biblioteką. . .
STACIONA! O 1972 M. — 69,23 PROC. NEAKIVAIZDININKŲ 1961 M. — 70 PROC.
PETRAS KEIDOŠIUS LTSR nusipelnęs žurnalistas 1968 metų laidos absolventas,
ŽURNALISTAI Mes kely amžinai — Užduočių mums dukart nekartoja. Mes pirmieji tenai, Kur Tėvynė šturmuoja rytojų.
Pasiėmę tiktai Šratinuką ir seną bloknotą, Nersim mes, kaip matai, Be skafandrų j jūrą audrotą.
Ant vagų suverstų, Ar pakibę kur nors tarp pastolių, Su senu bloknotu Mes visur tarp draugų ir tarp brolių.
O kaip gera širdy! Apkabintum, rods, visą žmoniją, Kai mažutėj skilty Mūsų tėviškės žygiai atgyja.
Dėl eilučių kelių, Reikalingų j nebaigtą skilų, Be kalbų didelių Pasirengę mes kosmosan kilti.
Giriami mes retai, Mus dažniau kritikuoja ir svarsto, Bet vistiek mes šventai Savo meilei tarnausim lig karsto.
Į rūdynų gelmes Ir j tašką planetos karščiausią Prasiveržiame mes, Nei kelių, nei leidimo neklausę.
Mes visur — nelauktai, Pasiėmę tiktai Šratinuką ir seną bloknotą, Mes visur — kad visi sužinotų.
zakevičius, R. Maliukevičius, Z. Maliukevičius, J. Nekro šius, P. Palikevičius, F. Pažūsis, V. Siudikas, A. Viršulis ir kt. Visa eilė absolventų šian dien redaguoja respublikinius laikraščius ir žurnalus, vado vauja rajonų periodikai. Jų tarpe A. Berželionis, L. Inis, P. Jankys, V. Kalvėnas, P. Kancė, S. Krivickas, J. Lapašinskas, A. Litvaitis, V. Mi niotas, V. Pikturna, V. Platužas, A. Salys, A. Strakšys, I. Šileikaitė, G. Šliažas, E. Trečiokas, C. Zgirskis, S. Ži linskas, J. Žižys ir kt. Nema žai absolventų dirba atsakin gą darbą Televizijos ir radi jo komitete, leidyklose, yra visasąjunginių laikraščių, te levizijos, radijo, telegramų agentūros „Novosti” kores pondentais. Tai B. Akstinas, M. Baranauskas, V. Bogomolnikovas-, P. Cesnulis, D. Kaitulis, P. Keidošius, E. KurkIietytė, J. Mateika, A. Matu levičius, A. Paulius, V. Lei pus, V. Putelis, A. Pekeliū nas, E. Rimarčikas, D. Šniukas, V. Švanas, V. Užtupas, A. Varvuolis, A. Šimkūnas, L. Zaleckaitė ir kt. Daugelio katedros absol ventų pavardės šiandien po puliarios Lietuvos skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų tarpe. 20 katedros absolventų pub licistinė veikla susilaukė aukšto pripažinimo ir įverti nimo — tapo pažymėta V. Kapsuko-Mickevičiaus, premi ja. Tai M. Baranauskas, B. Bučelis, R. Budrys, J. Bulo ta, P. Grabijolas, C. Juršėnas, A. Kezys, A. Laurinčiukas,
J. Lukoševičius, A. Marcin kevičius, V. Miniotas, V. Paukštelytė, R. Rakauskas, L. Ruikas, D. Šniukas, V. Šva nas, E. Uldukis, V. Urbonas ir V. Žilinskaitė. Džiugu, kad laureatai buvo 6 stacionaro ir 6 neakivaizdininkų laidose. Antrosios laidos absolventė V. Žilinskaitė yra taip pat respublikinės premijos lau reatė. Eilė absolventų turi gar bės vardus. J. Lapašinskas — nusipelnęs kultūros veikėjas, B. Bučelis, K. Jucius, J. Bu lota, P. Keidošius, V. Minio tas, D. Šniukas, L. Zelanskis — nusipelnę žurnalistai. Daugiau kaip 40 absolven tų yra parašę knygų. Kai ku rių absolventų — J. Bulotos, A. Laurinčiuko, A. Vi'šulio, V. Žilinskaitės knygos išvers tos į rusų, kitų TSRS tautų bei užsienio kalbas. Katedros kolektyvas ne galvoja, kad busimųjų žurna listų mokyme yra pasiekęs žymias veiklos aukštumas. Patys matome daug spragų, įvairių problemų, kurias tiki mės sėkmingai išspręsti.
Vis pasigirsta balsų dėl pačios žurnalistų ruošimo si stemos ydų. Tai visai natū ralu. Žurnalistikos mokymas, net pasauliniu mastu, visai nesenas dalykas- — praktiškai tai XX amžiaus, kūdikis. Jei jau disciplinose, kurios turi beveik tūkstantmetes tradici jas ir tai tolydžio pasigirsta kritiniai, reformas siūlantieji balsai, tai ką bekalbėti apie jauną šaką — žurnalistiką.
Kai kas, pripažindamas esamos sistemos nuopelnus, tebėra įsitikinęs, kad žurna listo apskritai, išmokyti nega lima, nors, atrodo, visi sutin ka, kad dainininką, aktorių, dailininką išmokyti galima. Esama nuomonių, kad eg zistuojančią sistemą derėtų kuo ne iš pagrindų pakeisti. Ginčytis su kitaip galvojan čiais nėra lengva. Juk nei viena mokymo sistema, nei egzistuojančioji, nei siūlomo sios nesusideda ištisai vien iš pliusų ar minusų. Pasitaiko, kad siūlomųjų teorijų kertini akmeni sudaro konkretūs, nenuginčijami pavyzdžiai, kai gerais žurnalistais tampa ki tas specialybes baigę ar ap skritai aukštojo mokslo nebai gę žmonės. Aišku, kad pats savaime specialybės baigimo diplomas žurnalistu nepada rys to kas tam duomenų ne turi. Tačiau, antra vertus, jeigu tas ar kitas agronomas, inžinierius ar zootechnikas iš tiesų tapo geru žurnalistu, tai ar iš to jau ir seka iš vada, kad esamoji sistema ydinga? Jei eilė gydytojų ta po žinomais rašytojais, ar iš to sektų, kad rašytojus ge riausia mokyti Medicinos fa kultete.
Partijos XXIV suvažiavimas iškėlė rimtus uždavinius ta rybinei visuomenei įvairiose gyvenimo srityse. Vykdant šiuos partijos iškeltuosius už davinius labai atsakingas vaidmuo tenka ir spaudai. Žurnalistikos katedra supran ta, kad jos laukia didelis, įtemptas ir sudėtingas darbas mokant rytdienos žurnalistus. Katedros kolektyvas kupinas ryžto daryti viską, kad užbai giantieji Vilniaus V. Kapsu ko universitetą jaunieji žur nalistai būtų vertingi parti jos pagalbininkai kovoje už didįjį komunizmo reikalą.
S T T R Uūp DA i 1 R c i Jo 1 0 B J ■ ą A 0 1
Pirmakursių krikštynos (nuotr. kairėje) ir jų krikštątėviai — „Mokslo ir gyveni mo“ redaktorius J. Karosas ir „Tarybinės moters“ ats. sekretorė A. Baltrūnienė.
S 5 UI
Iii®
iggSSSĮįLzi: i Tlji
i
Žurnalistai kariniuose mokymuose.
Šių metų pirmakursiai sve čiuojasi pas gražiausiai respubI koje sutvarkytos sodybos šei mininką St. Kučinską (nuotr. apačioje).
Talkos — Maišiogaloje (nuotr. viršuje), Balcėriškyje (nuotr. kairėje), darbo ir po ilsio stovykla Giedraičiuose
Ar ne balta juosta? Labo ratorijoje dirba trečiakursė O. Cesnauskytė.
Valstybinėje egzaminų kcmisijoje diplominį darbą gina N. Paukštienė.
Prorektorius Br. Sudavičius ir dekanas K. Sinkevičius įteikia
diplomą A. Pupalaigytei
Alvydas JANCEVlClUS
Violeta GAIŽAUSKAITE
III kurso žurnalistas
I kurso žurnalistė
NAKTIS PRIEŠ EGZAMINĄ
REGĖJIMAS Atmerkiau akis staiga — Dar nedingo Laukai nutvilkyti saulės Dar nenudžiūvo rasos Linkstančio žiedo veide Skubėjau viską išsaugot — Saulėgrįžos karštą metą Kai aš dar nieko nelaukiau Palietei mano petį Savo ranka sunkia Gražina KADŽYTE III kurso žurnalistė
RIBA Taip pieštos gulbės plauko vakare, Ir skundžiasi pro langą mėnesienai Stiklinis šauksmas, Noksta žydras obuolys. . .
Tik mes išeiname — Prasiskiria giria, Nukritusių paveikslų vietoj— Blyškios dėmės Ir lūžta raktas, užrakindamas duris.
IS MOKOMOSIOS PRAKTIKOS DIENORAŠČIŲ VII. 9. Apmąstau savo pir Moldavijoj vynuogės pri muosius žingsnius Panevėžio sirpsta. .. radono laikraštyje „Tėvynė". VII. 20. Vakar padarė apen Vilniuje abejonių nebuvo. dicito operaciją. Vienuolika Žinojau — važiuosiu tik čia. dienų išvaikščiojau su trūku Pirmieji redakcijos gyvenimo siu. Gydytojai sako, kad pas įspūdžiai geri. Visi žmonės juos tokio „egzemplioriaus" labai nuoširdūs. Tai, mano dar nebuvo. Juokauja, kad nuomone, daug. Štai — ne rodys mane už pinigus. Dar nusisekė pirmoji išvyka. Pa silpna, ir nesinori į juoką siuntė j Staniūnų tarybinį juoku atsakyti. Prisimenu — ūkį pas geriausią ūkio ir kenčiau skausmą ir vis ma kartu rajono melžėją Pranę niau, kad spėsiu nueit pas Ceponienę. Išsikalbėjom. Va gydytoją. O pagaliau — iš žiuodama atgal, jau plana kur aš galėjau žinot, kad vau, kaip rašysiu. O parva apendicitas. Norėjosi baigti žiavus redaktorius su žemės praktiką ir tada ruoštis sirg ūkio skyriaus vedėju Stasiu ti. Neišėjo... Kriaučiūnu įtraukė į pokalbį VII. 25. Redaktorius visų ir, lyg tarp kitko, pasakė, vardu atnešė rožių. Išėjus kad rašant apie žmogų, rei jam, pirmą kartą gyvenime kia žinoti jo gyvenimą. Nu buvo taip gera. Žiūrėjau į siminiau — pirmojo vaizde rasą giliai žiedeliuose, ver lio taip ir nebus... O jie; kiau kaip kvaiša ir galvojau: -Matyt, į tikrojo žurnalisto nieko nepadariau, o man ro taką pataikei, kad pradžia žes dovanoja ir sako, kad nenuteikia optimistiškai. Bet iš manęs bus žurnalistė — mūsų darbe svarbiausia kaip antrakursė, turiu stiprią va ūk optimizmas I" lią ir sveikatą taip pat. Ml. 10. Šiandien vėl grįžtu VIII. 21. Sugrįžau į redakciją nekaip nusiteikusi. Buvom atidirbti aštuonių darbo Ramygaloje. Kaip neįkalbi dienų. Kelių žmonių nėra — nėjome Ramygalos pramoni atostogauja. Likusiems dar bo per akis, o jie vis tiek nių prekių parduotuvės par atsimena tą nevykėlę prakti davėjos Račinskienės nusifo kantę. Ne, nėra puikesnių tografuoti, moteris nesutiko, žmonių už žurnalistus! f-ilop fotokorespondentas VIII. 26. Jaučiuosi dar ne Leonas Grubinskas ir kores kaip, o norisi dirbt kaip rei pondentė Rita Svelnienė pali kiant, norisi rašyt. ko su susinervinusia moterim VIII. 30. Redaktorius per mane vieną. Jiems savuose skaitė charaktersitiką. Pa objektuose sekėsi, o man klausė — ar neužklius tai, sunku buvo šnekėtis. Labai ko, jo manymu, kiekvienam sunku. Kaip ji skaitys tą ma studentui per pirmąją prakti no „Ramygaliečiai ją pažįs ką trūksta, ir ką jis įrašė ir ta“? į mano charakteristiką. Pa ML 16. Kasdien vis labiau sakiau, kad vien giriančios įsitikinu, kiek daug žurnalis charakteristikos nepriimčiau. tui reikia žinoti. Netgi dir- Visi nusišypsojo. Paskui vi fnnt rajono laikrašty. Nuva-- si paspaudė ranką, priminė, tiavai bet kur — teiraukis kad neužmirščiau „Tėvynės". 1 žmonių ne tik ko tau rei- Ne, užmiršti jos jau tikrai o pakalbėk ir apie tai, nebegalima. .. Fas jiems įdomu. Turi žinot, GENOVAITĖ CERKESAITĖ kas Kipre dedasi, ir kada III kurso žurnalistė
STACIONARO 1962 M. — 20 PROC. NEAKIVAIZDININKŲ 1966 M. — 11,76 PROC.
Gervių trikampy Nesutelpa graudumas. Ir išsilieja po padangę. Ir laša Žemėn. .
LIUDA GIEDRAITYTĖ I kurso žurnalistė Paskui Kažkur išnyksta. O žmogaus širdis Keistai pasunkėja.
=
Jumoreska . .. Baigiasi kava. Kęstas .. .Mes rengiamės egza gražiai sutvarko spintelę, minui. Kęstas verda kavą, aš tepu sumuštinius. Vir bet daugiau kavos neran tuvė. Gerokai po vidur da. Aš bėgu namo atneš nakčio. Visi miega. Kons ti naujos dėžutės. Dangus pektai vieni — mes dvie toks gražus, toks gry se. Lietuvos žurnalistikos nas. .. Netrukus pradės švisti. .. Bus giedra.. . istorija... ... Ostermejeris, Kur Vanduo užvirė. Su muštiniams pritrūko svies šaitis. .. Kuris apie kurį rašė? Ką spausdino ket to. Kęstas ieško sviesto, as virtajame puslapyje „Šal pilstau kavą į puodukus. tinis"... Aš skaitau, Kęstas Groja tranzistorius... Ant verda kavą ir tepa sumuš stalo — paskaitų užra tinius. . . Laisviau atsikve šai. . . piame — pasigirdo Liuk ... Koridoriuje suskam semburgas. Lyg akmuo ba telefonas, Kęstas nuei nuo širdies nusirito.. . na aiškintis, kad čia — ne .......Majakas“ perduo poliklinika, aš, viską už da rytinę spaudos apžval miršęs, kimbu į valgį- Ska gą. Į šiukšlių kibirą išpi nu. .. Dešros kvapas. Duo lama paskutinė nuorūkų na. .. Pirmasis laikraštis krūva. Vos telpa. UžvalVilniuje išleistas... Dai gome. Pasišlakstome van nuoja Tomas Džonsas. deniu akis ir išeiname į Tuojau turėtų pradėti lai ryškių saulės spindulių dą Liuksemburgas. „Kur- nušviestą gatvę. Lietuvos žurnalistikos istorija. Eg jer Vilenski".,. .. .„Skardas" rašė zaminas. .. ... — Na, matote, ga apie... Milkus gimė... Po galais, kada gimė Mil lima, jeigu nori, išmokti. kus? .. Kada gimė Mil Nieko nėra neįveikiamo, kus. .. Visuotinis mudvie — šypsosi docentas, raity jų nerimas — Liuksem damas mūsų knygelėse burgo nėra... Nieko, ge ketvertus. ,— Negaus, mat, ketver rai bus ir Lenkija. Kęstas girdžiu šnabždan sako, kad nepergeriausiai. tų. Susiginčijame. Jis skaito, tis grupės merginas. — Mes tiek skaitytume... aš valgau sausainius...
RAŠO ABSOLVENTAI LIUDAS RUIKAS „ŠVYTURIO" SKYRIAUS VEDĖJAS Nuo antro kurso pasi dariau neetatiniu „Kom jaunimo tiesos" korespon dentu, kuo labai didžiavausi ir mielu noru va žiuodavau į visokias ko mandiruotes. Sykį turėjau paruošti reportažą iš kaž kokio iškilmingo minėji mo, vykusio Kauno Dra mos teatre. Jaučiausi la bai išdidus — defiliuoju po visą salę, fotografuo ju, ką noriu ir kur noriu, vis pažvelgdamas j žavias merginas. Ar mato jos mane, ar supranta, koks aš čia reikalingas ir svarbus
asmuo. .. Taip pakiliai nusiteikęs sugalvojau nu fotografuoti prezidiumą. Energingai užlipau j sce ną, ieškodamas geresnio taško, pritūpiau, atsukęs salei nugarą ir... viešpa tie, dar ir dabar su siaubu girdžiu, kaip plyšta mano kelnėsl .. Salėje pasigir do kvatojimas, o man nei atsistot, nei likti tupėti, nei ranka pridengti bo luojančią kišką... Tad mano patarimas
esamiems ir būsimiems fo tokorespondentams — va žiuojant į komandiruotę, pirmiausia patikrinti ne aparatą, ne juostas, o pa galvoti, ar iš stiprios me džiagos pasiūtas jūsų dra bužis. Ir, gink dieve, netupinėti!
LEONAS BRAZIULIS „TIESOS" SKYRIAUS VEDĖJAS 1958 metais pirmame kurse ateina dėstytojas Jonas Bulota ir sako: „Esat jauni ir neapsiplunksniję. Politinio švie timo namuose vyksta re daktorių pasitarimas — nueikite pasiklausyti". Pasakyta — padaryta. Sugarmam visas kursas į salę, klausomės ir nieko nesuprantam. Pranešėjas, tiesa, kažką kalba apie fotografiją, bet braižo len toje tokias schemas ir formules, kad mus prade da apimti tylus siaubas. Štai tau ir žurnalistika! .. Pertraukos metu sutinka me jpykusj dėstytoją J. Bulotą: „Kodėl neatėjote j pasitarimą?!" „Dėstyto jau, buvome, sėdėjome antrame aukšte, bet nie ko nesupratome..." J. Bu lota kad nusikvatos: „Asilėliai nelaimingi, ten gi vyksta elektrografininkų pasitarimas". O istorijos pabaiga to kia. Lygiai po 15 metų Elekfrografijos instituto darbuotojai gavo Valsty binę premiją. Teko apie juos rašyti, ir kalbėdami su tais vyrais, juokavome, kad žurnalistai dažniausiai
pavėluoja, tegu ir kelias savaites, mes gi paskubė jome su elektrografija su sipažinti prieš 15 metų...
VYTAUTAS PIKTURNA KELMĖS „KOMUNISTINIO ŽODŽIO" REDAKTORIUS
Aš, kaip neakivaizdi ninkas, studentiško gyve nimo džiaugsmų ir bėdų nepatyriau. Galiu pasi džiaugti nebent tuo, kad užkrėčiau noru mokytis >avo kolegas. Kai 1968 m. baigiau univesifetą, redak cijoje dirbo jauni žmonės ir visi buvo be aukštojo mokslo. Dabar žurnalisto diplomą jau turi arba ne truks jj gauti Vaclovas Paulauskas, Algis Bitvinskas, Raimondas Mikalčius, Antanas Rūkas. Tikiuosi, kad j sekantį jubiliejų iš Kelmės galės atvykti.kur kas solidesnė absolventų delegacija. VIRGILIJUS MUNDRYS
„SOVETSKAJA LITVA" KORESPONDENTAS Studijų metais smarkiai sportavau ir ketvirtame kurse dar turėjau skolą iš dialektinio materializmo. Prodekanui Eugenijui Frdlovui galutinai mane pri spaudus prie sienos, po filosofijos istorijos paskai tos paprašiau dėstytoją I. Zaksą leisti laikyti egza miną. Nusivedė jis mane j partinį biurą, davė klausi
mus, j kuriuos matau, kad nieko negalėsiu atsakyti, nors egzaminui ruošiausi nemažai. Dėstytojui valan dėlei išėjus, išsitraukiau iš portfelio vadovėlį, bet ir ten, išskyrus dvi cita tas, nieko doro neradau. Ką gi, egzaminuojuosi. { pirmą klausimą kažką atsakiau, antrame beviltiš kai plaukioju, o j trečią su dideliausiu aplombu pateikiu savo citatas, įvyksta toks pokalbis: — Silpnokai, gerbiama sis, silpnam trejetui..-. — Bet aš tikrai perskai čiau visą knygą. — Kokią? Išsitraukiu dialektinio materializmo vadovėlį. — Gerbiamasis, bet gi aš daviau klausimus iš filosofijos istorijos. — ?? 1 — Teks, gerbiamasis, traukti bilietą iš šios dis ciplinos. Šį kartą viskas baigėsi sėkmingai, o sekančią die ną per seminarą, kai vie na bibliotekininkė nieko negalėjo pasakyti, dėsty tojas I. Zaksas, žvilgterė jęs į mane, suniurnėjo: „Iš karto matyti, kad ne žurnalistė..."
Įteikęs pareiškimą stoti į žurnalistikos specialybę, ap sigyvenau Totorių gatvės bendrabuty. Kaip rašo poetai, mano galva buvo pilna sau lės ir rožinių svajonių. Ge ros nuotaikos nesudrumstė nei romanų dar nerašome. Domas SNIUKAS nei fotoaparato neturėjimas. Tačiau, kai abudu tokie bū LTSR nusipelnęs žurnalistas, „Pravdos“ korespondentas Lietuvai, Mat kolegė, taipogi taikanti sime, lengviau bus kitus pa 1956 metų laidos absolventas į žurnalistikos Parnasą, aiški sivyti. no: O 1951-ųjų rugsėjo pirmą — Žurnalistui svarbiausia ją susirinkome į mūsų mie turėti fotoaparatą, pakabintą ląją Alma Mater, bendromis likusius traukė visą filologi rodo, dėl savo pasirinkto ke ant peties. Kitaip užsieny di jėgomis ieškojome painiai iš jos fakultetą... Susidarė ne lio, bent jau dėl studijų, nedelio įspūdžio nepadarysi. O mėtytų auditorijų, kartais jas rašytas įstatymas, kad žurna sigailim.. . Kuo ir kur šiandien dirba juk mūsų darbas praktiškai surasdami tik paskaitai įpu listo, kuris lankė bent treč dalį paskaitų, dekanas nė trečiosios laidos auklėtiniai? tai ir bus kelionės po užsie sėjus. nebandė bausti. 0 jeigu ši Pradėsime nuo redaktorių. Į nius. Susirinkome iš visos Lietu norma ir būdavo viršijama, juos išsimušė net trys drau Apie tokias dideles gali mybes nebuvau susimąstęs, vos, — galantiški ir slun prodekanas E. Frolovas vė gai. A. Anskaitis redaguoja Tačiau tai buvo tik rūpes kiai, aikštingi jr ramūs, filo liau netgi mandagiai atsipra „Tarybų darbą", A. Deksnyšinėdavo, kad drįso paklausti tė — Pedagoginio instituto čio debesėlis, palyginus su sofai ir pranašai... Dar pirmą dieną Algiman kodėl. Mat, koziruodavome „Tarybinį pedagogą", S. Punetrukus užgriuvusia iliuzijų tas Stuina, pamatęs gražias labai stipriai: pelytė — radijo komponentų žlugimo perkūnija. — Buvau su CK komandi gamyklos laikraštį „Elekt Vienas kambario bičiulis, Rūtos Urbonaitės garbanas, ronas". Po jų rikiuotųsi re irgi būsimasis žurnalistas, puolė į pažintį. Praeidamas ruote. .. pro Aloyzą Vilkį, šį truputį — Aiškinau Aukščiausia daktorių pavaduotojai — R. aiškino:. — Turiu parengęs dvide užkliudė, bet tuoj galantiškai jam teismui, kaip reikia by Urbonaitė-Bernotėnienė („Ta las nagrinėti. rybinė moteris"), D. Bartuššimt lankų knygą, kaip gra atsiprašė: — Pardonl Ypatinga padėtis susidary kaitė-Ušinskienė („Auksinė žiai ir praktiškai dažyti Lie Bet ne ant tokio pataikė. davo tik tada, kai į paskaitą varpa", Pakruojis), Vyt. Pet tuvą. Receptai užsieniniai, Kaimyninėje lovoje be- Sužaibavo žemaitiškos Aloyzo neateidavo nė vienas. Tada kevičius („Kauno tiesa"), sky audienciją grupei paskirdavo rių vedėjai — G.-H. Kretan mąstantis kitas lygumų sū- akys: — Tu pats pardonl pats prorektorius K. Mitro- čius („Valstiečių laikraštis") nūs tik kreivai nusišypsojo: Beje, abiejų draugų — da polskis. V. Riger-Kazimieraltienė „Sa — Nemanau, kad žurnalis žymo propaguotojo ir roma Kartais paskaitas lankėme tui reiktų taip specializuotis. nisto — priimtųjų tarpe ne pagal grafiką. Be to visada vaitės ekranas"), J. Baužytė' ................koresNeatimkite amato iš dažyto pamačiau. Egzaminų sistema žinojome, kad vienas studen Štikelienė („Tiesa"), jų. Aš kiek kitaip studijas ir tada, mat, nebuvo tobula... tas tai tikrai ateis — mūsų pondentai — Br. Akstinas (APN), šių eilučių autorius suplanavęs. Pirmajame kurse Taigi prasidėjo studijos. .. seniūnas Jūra Baiužytė. („Pravda"). versiu knygas iš rusų kal Studijavom, kaip kas išmaSuprantama, visa ši mano Pora mūsų draugų tapo tebos, antrajame — rašysiu nėm. Specialybės profesoriai, aprašyta romantika neturėtų apybraižas. Tretieji metai bus gal tik išskyrus katedros ve sudaryti vaizdo, kad anksčiau levizijos, kurios mums studi apsakymų metai. Kūrybinę dėją J. Karosą, vyr. dėstyto nereikėjo žurnalistui net rim juojant dar nebuvo, puoselė brandą tikiuosi pasiekti ket ją J. Oguzą, buvo jaunučiai, tai studijuoti. Ankstyvas atė tojai. V. Leipus šiandien yra virtaisiais studijų metais — labai mieli. Labiau bijodavo- jimas į redakcijas, praktinio Lietuvos televizijos „Telefiljau šiandien esu apmetęs ro me kitų katedros atstovų. darbo ir paskaitų derinimas mo" direktorius, A. Stuina — mano kontūrus, kuris galėtų Anksti — nuo antro, trečio mus greičiau brandino, už vyresnysis redaktorius. A. Pekeliūnas po ilgų ap būti ir diplominiu darbu. kurso pradėdavome dirbti — leistus teorinius dalykus vyPenktieji studijų metai telie kas korektūroje, kas techni davomės nemigo naktimis. mąstymų nutarė, kad geriau ka atsargai — girdėjau, mū niais sekretoriais, o kas net „Tūkstantis knygų ir viena sų šaly televiziją žada įdieg iki skyrių vedėjų prasimuš naktis", — guosdavomės prieš ti, gal dar kokių naujovių davo. Pasitaikydavo para egzaminą. Pagaliau tokią stu atsiras. . . doksų, kad dėstytojas redak dijų tvarką diktavo patsai Klausantis šio dialogo, ma cijoje būdavo net studento gyvenimas — respublikos no širdis apmirė, išmušė šal pavaldinys. Iš pirmųjų žurna spaudai labai trūko žurnalis tas prakaitas. listikos laidų praktiškai susi tų, ypač jaunų, energingų, komandiruotes, Abu kaimynai, tikri rytoju formavo dabartinis „Tiesos" mėgstančių mi, gana greitai užknarkė, o kolektyvas — G . Zimanas, disputus, reikalaujančius pasi aš akių per naktį nesumer tuometinis laikraščio redakto slinkti į šoną ilgamečius au jaunimu, studentais toritetus. kiau. Rytą susidėjau į čemo rius, Mes buvome trečioji uni danėlį savo kuklią mantą ir pasitikėjo ir, atrodo, neapsi versiteto žurnalistų laida. nutariau dumti kitur laimės riko. ieškoti. Kadangi dirbdavome, nela Taigi lyg ir jubiliejinė. Grau Mane kiek nuramino vaka bai išeidavo paskaitų lanky džiai atsisveikinę su dėstyto rykštė kolegė. Gerdami bu ti. Žurnalistai visame uni jais J. Karosu, J- Bulota, fete kefyrą, išsiaiškinome, kad versitete garsėjo kaip pralei- Br. Raguočiu, J. Oguzu, G. abudu tokiu: nei apsakymų, dinėtojai, iš pirmūnų į atsi- Erslavaite, J. Jonynu ir ki tais, pasklidome pabirome po redakcjas, per tą aštuo niolika metų regėjome ir šil to ir šalto, keitėme postus, redakcijas, netgi profesijas, porą sykių buvom susirinkę prie apvalaus stalo, —ir, at
RAŠO
MES BUVOM TRECIOJI
ABSOLVENTAI
sia sekti P. Skorynos, I. Fio dorovo, M. Mažvydo keliais, tad tapo „Vagos" leidyklos direktoriumi. A- Kairys, pamilęs korek tūrą, šio baro neapleido. Drįstu tvirtinti, kad tai ge riausias ne tik „Tiesos", bet ir visos respublikos korekto rius. Rašo geras apybraižas, tik retai. R. Zacharka — nepamaino mas „Tiesos" sekretoriato darbuotojas. Pr. Mikuckas Kauno medi cinos institute dėsto ateisti nę mintį. M. Markuckas — techni nės informacijos asas. A. Vilkys porai metų buvo išėjęs į pedagoginius barus, bet dabar vėl grįžo į „Vie nybės" (N. Akmenė) redak ciją. D. Žilaitytė — rašo kūri nius mažiesiems. R. Dačinskas pasirinko net gi inžineriją. Štai ir visa trečiosios lai dos puokštė. Ištisa gyvenimo patirties enciklopedija. O jeigu vėl grįžus prie linksmų dalykų, tai labiau siai pavydžiu A. Vilkiui.Jam dirbant Kalvarijos rajono laikraščio redakcijoje, įvyko labai retas, jei ne vieninte lis žurnalistikos istorijoje at vejis. Redaktorius išvyko į Vilnių, apie jį jo redaguo jamame laikraštyje buvo ats pausdintas feljetonas.
RITA BALTUŠYTĖ
„JAUNIMO GRETŲ" SKYRIAUS REDAKTORE
Galiu papasakoti, kaip vienintelj kartą pati buvau feljetono heroje. Antrame kurse talkininkavom kol ūkyje. Man atrodė, kad ir aš labai gerai dirbau. Bet va — vieną sykį bepietaujant kieme, mane su šaltu snukiu bakstelėjo kiaulė. Aš garsiai suspie giau, net nežinodama, kad tas spygtelėjimas jau bus rimtas faktas feljetonui. Po to kukurūzų lauke garsiai ir gražiai daina vau dainą „Gražuolė", o tai irgi kai kam nepatiko. Grjžus j Universitetą, „Tarybiniame studente" pasirodė feljetonas „Gra žuolė", atskleidęs mano negražų moralioj veidą. Feljetonas buvo neaukšto meninio lygio bei publi cistinio ir neatitiko fakti nės tiesos, nes aš iš tik rųjų ne tik dainavau, bet ir dirbau. Bet to nenorėto suprasti vienas dėstytojas, šis kūrinys, žinoma, buvo parašytas ne be jo inicia tyvos. Taip aš pirmą kartą nusivyliau žmonėmis ir spauda.
1954 m. nusifotografavo bū relis pirmos laidos absolventų ir dėstytojų. Po 20 metų jie vėl sustojo toje pat vie toje ta pačia tvarka, tik Jau apaugę titulais, pareigybėm na, Ir viena kita raukšlele. Iš dešinės: docentas S. Ma xauskas, foto meno draugijos darbuotojas H. Paluševičius, Partijos Istorijos instituto re daktorė G- Erslavaltė, docen tas J. Bulota, „Kultūros ba rų" ats. sekretorė E. Myko laltienė, „Mokslo ir gyveni mo" vyriausias redaktorius J. Karosas, Ministrų Tarybos vyr. referentas M. Juodka. „Tarybinės moters“ skyriaus redaktorė L. Aleknavičienė. „Mūsų gamtos“ vyriausias redaktorius R. Budrys, „Tie sos“ korespondentė A. Rudzinskienė, ELTOS vertėjas H. Zienavičius, ELTOS išlei dėją B. Kazakevičienė, do centas Br. Raguotis, ELTOS korespondentas S. Valntrau-
z-7 Bl
ABSOLVENTAI SIGITAS KRIVICKAS „BUITIES" REDAKTORIUS
STACIONARO 1954 M. — 86,66 PROC. NEAKIVAIZDININKŲ 1960 M. 55,55 PROC. 1962 M. 55,55 PROC.
LAIKRAŠTIS EINA NUO 1050 METŲ
KAINA 4 KAP.
1957 metų vasarą ilgu traukiniu atbildėjome i plėšinius, j darbo ir poil sio stovyklą. Gyvenome vagonėliuose po vienuoli ka žmonių. Vakarais grei tai temsta, o norisi ir knygą paskaityti, tad vie nintelė žibalinė lempa ke liaudavo iš eilės pas kiekvieną kas 15 minučių. Sulaukiau ir aš savo ei lės. O vienas būsimasis garsus žurnalistas... Kas? Ir nesakysiu... Taigi, anas nenori lempos afiduoti. Aš ją prisitraukiu, jis atitraukia, aš jam —
ba, jis man — bacl .. Gražiai pasimušę, pajuto me žvėrišką apetitą. O netoliese girgžda puslau kinės žąsys. įtikinom sa ve, kad jos visiškos lauki nės ir išsiruošėme su kita būsima garsenybe. .. Su kuo? Nesakysiu! Taigi iš siruošėme j medžioklę. Ir netrukus žąselė jau gara vo mūsų katiliuke. O rytą sužinojome, kad tas lauki nis paukštis priklausė pa čiam neturtingiausiam ka zachui, turėjusiam tik tre jetą žąsų. Nors ir labai buvo nesmagu, bet šaukštai jau po pietų... Tačiau iki šiolei guodžiu save, kad dar pavyks kada nors nuvykti j tas vietas ir at silyginti kazachui.
232000 Vilnius — MTP-3 REDAKCIJOS ADRESAS: Universiteto g. 3, „Tarybinis studentas" Telefonai — 25884, ketvirtadieniais spaustuvėje — 29815
Numerj paruošė žurnalisti kos katedra, absolventams talkininkaujant. Nuotraukos žurnalistikos katedros absolventų ir stu-
dentų: I. Amšiejūtės, A. Andrijono, J. Jakimavičiaus, RJakiūno, K. Mizgirio, A. Pa lionio, H. Paluševlčiaus, A. Sabaliausko, A. Staniulio. E. Tervydytės. Piešiniai V. Jak5to ir A. Pakalnio.
Kolegos, kurių netekome: Alfonsas Judžentis, Jokūbas Kamins kas, Alfonsas Karmazinas, Algirdas Kazragis, Julius Keršys, Rimantas Kiaunė, Ka rolis Niunka, Jurgis Oleka, Saulius Tyle nis. šiandien minime ir juos!
KITAS LAIKRAŠČIO NUMERIS IŠEIS GRUODŽIO 3 ANTRADIENĮ.
LV 07076
Užs. Nr. 3890
REDAKTORIUS ALGIS KUSTA