r
UNIVERSITETO BENDRABUČIŲ KONKURSO, SKIRTO TARYBŲ LIETUVOS 25-ŲJŲ METINIŲ GARBEI, NUOSTATAI I. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI: Mūsų respublikos darbo žmonės ruošiasi iškilmingai sutikti Tarybų Lietuvbos 25-ąsias metines. Tačiau gal niekas taip nėra dėkingas tarybinei santvar kai, kaip mes — jauni mas, tarybiniai studentai. Kuo mes galime išreikšti savo džiaugsmą ir dėkingumą? Visų pirma, gerai mo kydamiesi ir susidarydami dar geresnes mokymosi ir gyvenimo sąlygas. Todėl universiteto Rektoratas ir studentų profkomitetas, siekdami paskatinti studentų iniciatyvą, skelbia konkursą geriausiam bendrabučiui ir geriausiai besitvarkantiems kambariams išaiškinti. Juk mūsų pastangos, skirtos geresnėms buitinėms są lygoms sudaryti, leis mums geriau mokytis — geriau atsidėkoti Partijai ir Vyriausvbei. II. KONKURSO ORGANIZAVIMO TVARKA: 1. Konkurse dalyvauja visi universiteto bendra bučiai. 2. Kambariai konkursui skirstomi į dvi grupes: a) kambariai su 3—5 gyventojais, b) kambariai su 6 ir daugiau gyventojų. 3. Kiekvieno bendrabučio taryba kartu su fakul tetų visuomeninėmis organizacijomis, jų atstovais at renka po tris geriausius kiekvienos grupės kambarius. Iš bendrabučių tarybų atrinktų kambarių universite to konkurse komisija atrenka 6 geriausius pirmos grupės ir 3 geriausius antros grupės kambarius. 4. Bendrabučių vietas ir geriausius universiteto bendrabučių kambarius nustato sudaryta konkursui organizuoti komisija. 5. Bendrabučius tikrins tiek komisija, tiek atskiri jos nariai, ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesi. 6. Bendrabučiai, dalyvaują konkurse, vertinami taš kais: trūkumai — baudomis, o pasiekimai — premiji niais. Kambariai taškais nevertinami. 7. Konkursas pravedamas nuo 1964 m. gruodžio 1 d. iki 1965 m. gegužes 1 d. Konkurso rezultatai bus skelbiami ir apdovanojimai įteikiami iškilmingame bendrabučių gyventojų aktyvistų vakare. III. VERTINIMAS: PREMIJINIAIS TAŠKAIS VERTINTI: 1. Už lenktyniavimo organizavimą tarp kambarių, aukštų ir bendrabučių — 200 taškų. 2. Vakaro (su menine programa) paskaitos ar eks kursijos, turistinių žygių ar išvykų organizavimas — po 2 taškus už dalyv}. 3. Sportinių varžybų organizavimas tarp kambarių — 25 taškai, tarp aukštų — 50 taškų, tarp bendra bučių — 75 taškai. 4. Sienlaikraščių, „Žaibo“, radijo valandėlės, sten do, fotovitrinos, fotoalbumo organizavimas — 25 taš kai. 5. Už kambarį, laimėjusį universitete I-mą vietą, — 100 taškų, už kiekvieną žemesnę vietą — po 10 taškų mažiau. 6. Už išradingumą, sudarant geresnes mokymosi ir buitines sąlygas, už skoningą koridorių, vestibiulių apiforminimą — 50 taškų. BAUDOS TAŠKAIS VERTINTI KIEKVIENĄ BENDRABUČIO TAISYKLIŲ PAŽEIDIMĄ. 1. Už kiekvienos patalpos (kambario, virtuvės, kori doriaus, skalbyklos ir t. t.) netvarkingumą — 5 taškai. 2. Už dienos režimo nesilaikymą (neišėjimą į pas kaitas, triukšmą po 24 vai. ir pan.) — po 5 taškus už kiekvieną atvejį. 3. Už budėjimo taisyklių nesilaikymą (praleidimą be pažymėjimo, svečių buvimą po 22 vai.) — po 5 taškus. 4. Už nelegalų gyvenimą bendrabutyje — po 50 taškų už atvejį. 5. Už paskaitų tvarkaraščio, inventoriaus ir gyven tojų sąrašų, o taip pat budinčiųjų grafiko nebuvimą kambaryje — po 3 taškus. 6. Už inventoriaus, bendrabučio turto sugadinimą — po 25 taškus už kiekvieną atvejį. 7. Už girtavimo atvejį — 100 taškų. 8. Už studentą — mokslo skolininką — po 10 taš kų. Pastaba: Už kiekvieną bendrabučio tarybos iškeltą ir apsvarstytą taisyklių pažeidimo atvejį skiriama tiek premijinių taškų, kiek būtų skiriama baudos taškų, jei tuos trūkumus nurodytų kitos organizacijos. IV. KAMBARIŲ VERTINIMAS. Bendrabučių tarybos, atrinkdamos geriausius kam barius, atsižvelgia į: 1. Kambario švarumą, tvarkingumą, skoningą pa puošimą; 2. Kambario gyventojų dalyvavimą bendrabučių savltvarkos darbuose, visuomeniniame gyvenime, bend rabučio organizuojamose priemonėse; 3. Kambario gyventojų mokymosi rodiklius; 4. bendrabučio turto saugojimą; 5. spaudos ir prenumeratos organizavimą. V. APDOVANOJIMAI: 1. Bendrabučiui, laimėjusiam I mą vietą, — perei namoji Raudonoji vėliava ir Garbės raštas. Bendrabučiui, laimėjusiam Il-rą vietą — Garbės raštas. 2. Kambariams, laimėjusiems savo grupėje I-mą vietą, skiriami pereinamieji vimpilai. Kambarių gy ventojai apdovanojami Garbės raštais ir asmeninėmis dovanomis. Kambarių gyventojams, laimėjusiems li rą ir IlI-čią vietas, — Garbės raštai ir bilietai j teatrą. Kambarių, laimėjusių IV—VI vietas, seniūnai — asmeninėmis dovanomis, visi gyventojai — Garbės raštais. Visų kambarių, .laimėjusių I—VI vietas, gyvento jai gauna be eilės bendrabutį 1965/66 mokslo metams. Blokų seniūnai, tarybos nariai ir administratorius apdovanojami Garbės raštais, asmeninėmis dovanomis.
Studentų maitinimo klausimu Studentų maitinimas — ypatingai svarbus klausimas. Kaip sprendžiamas šis klausimas? Apie tai buvo kalbama gruodžio 2 dieną įvy kusiame Jungtiniame studentų profkomiteto ir dėstytojų vietinio komiteto posėdyje. Universiteto studentų valgyklų ir bufetų darbo patikrinimo klausimu buvo sudaryta komisija iš profkomiteto ir vietinio komiteto narių, kurie pagrindiniu savo uždaviniu lai kė išaiškinti bufetuose ir valgyklose esamą asortimentą bei bufetų ir valgyklų darbo są lygas. Jungtiniame posėdyje komisija patel kė konkrečią bufetuose ir valgyklose esamos padėties analizę, išnagrinėjo trūkumus ir da vė konkrečius pasiūlymus studentų maitini mo klausimui pagerinti. Komisija nustatė, kad bufetuose yra gan siauras patiekalų asortimentas, trūksta patie kalų iš daržovių, nevlsada bufete studentas gali nusipirkti pieno produktų; valgyklose asortimentas labai retai keičiamas; kad pa valgyti pietus — studentai sugaišta 30 mln. ar net visą valandą laiko, o kartais ir dau giau. Be to, valgykloje Nr. 3 būna šalti pa tiekalai. Šie visi klausimai buvo giliai Išana
lizuoti ir numatytos priemonės šiam darbui pagerinti. Tikslu išaiškinti bufetuose ir valgyklose esamų patiekalų kokybę ir kaip jie patenki na studentų poreikius, buvo paruošta ir iš platinta 500 egz. neakivaizdinės valgytojų konferencijos anketų. Šiose anketose studen tai pagrįstai kritikavo dar pasitaikančius trū kumus studentų maitinimo srityje ir teisėtai pateikė savo pasiūlymus. Anketų medžiaga, ją prieš posėdį susisteminus, buvo nuodug niai apsvarstyta. Valgyklos Nr. 3 vedėja bu vo įpareigota pakeisti bufetų darbo laiką, ku ris būtų patogus studentams; į valgyklų asortimentą įtraukti valgius iš tarkuotų bul vių, daugiau patiekalų iš daržovių ir kt„ pi gesnius patiekalus. Yra numatyta studentų maitinimui page rinti įvesti abonementinį maitinimą. Visais svarstytais klausimais pasisakė stu dentai ir dėstytojai, o posėdžio pabaigoje priimtas atitinkamas nutarimas studentų mai tinimo darbui pagerinti.
J. DAUKŠEVICIUS, studentų profkomiteto narys
VISŲ ŠALIŲ PROLETARAI. VIENYKITĖS!
TO,
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 39 (508)
Eina nuo 1950 m.
1964 m. gruodžio 10 d. KETVIRTADIENIS
Kaina 4 kap.
Už kultūringą buitį Didelei mūsų universiteto studentu daliai bendrabutis penkerius metus esti antrieji na mai, kur praleidžiama ne viena mokslo ir po ilsio valanda, ne viena diena, 'xac.au bend rabutis nėra tik paprasta pastogė, priglau džianti kurį laiką jaunuolį, bet ir svarbus jo auklėjimo reiškinys, ir sakytumėm, toks auklėjimo veiksnys, kurio pakeisti negair nei paskaitos, nei seminarai, nei susirinkimai ar posėdžiai. Juk tik bendrabutyje — toje di džiulėje studentų šeimoje — gali būti sėk mingiausiai ugdomi komunistinio gyvenimo, komunistinės buities įpročiai, kurių niekada neišvardins jokie įstatymai, nuostatai, bet kurie būtini kultūringoje visuomenėje. Gerai sutvarkyto bendrabučio gyvenimas turėtų ugdyti kolektyviškumo, draugiškumo, kito žmogaus interesų gerbimo Jausmus. Kur, kur, bet jau bendrabutyje neturėtų būti to kios pažiūros, kad darau tai, kas man patin ka. Matyt, taip galvoja studentai „imtyninkai“, paverčiantieji savo kambarį ringu, ar ba kai kurios merginos Čiurlionio 1 bendra butyje, konvulsingai cypdamos 23—24 va landą — tuo pačiu laiku, kai kitos to kam bario gyventojos nori pailsėti ar dar, nežiū rėdamos vėlaus laiko, mokosi. Sudrausta kly kaujanti studentė „išmintingai“ atkerta, kad bendrabutis įiesąs vienuolynas: kas čia blogo esą su drauge pasiraičioti po lovą. Kai kam atrodo, kad sunkus bendrabučio taisyklių pažeidimas — formalus dalykas. Jaunystėje viskas galima. Deja, tai trumpavergiška „fi losofija“. Auklėjime nėra tokio momento, ku ris skirtų „viską galima“ nuo „negalima“, nė ra ir smulkmenų. Lygiai tokia „smulkmena“ būna ir tada, kai studentas, tingėdamas ieš koti administratoriaus, išsuka elektros lempu tę išvietėje ar virtuvėje. Kitas studentas sa vo kambario šiukšles supila į koridoriuje sto vinčią šiukšlių dėžę — tenešie valytoja. Štai teko matyti tokį vaizdą: merginos ką tik išplovė koridorių, net blizga. Čia pat, laukdamas savo kolegės, stovi pasiruošęs eiti į kiną ar teatrą frantas ir grakščiai barsto ant grindų cigaretės pelenus. Žmogus jau iš moko pasirišti kaklaryšį, moka merginą pra leisti pirma (ypač Jei nėra pavojaus pasilikti už durų!), bet gerbti svetimo darbo jis dar nemoka.
Čia pateiktieji faktai — ar tai smulkme nos? Tai pirmieji žingsniai egoizmo, rambu mo, abejingumo kelyje, kuriuo lengvai eina ma, tik sunkiai grįžtama. Savo studentų auklėjimu rimtai turi susi rūpinti Istorijos ir filologijos, Ekonomikos ir Teisės fakultetų visuomeninės organizacijos. Argi Jų nejaudina, kad ,,Tauro“ bendrabutis spalio mėnesį organizuotoje apžiūroje laimė jo... paskutinę vietą O juk visiems žinoma, kad minėtas bendrabutis turi geriausias są lygas. Kas žino nuo seniau tą bendrabuti, ga li prisiminti, kad prieš kokius 4—5 metus jis buvo jaukesnis, švaresnis — netrūko gė lių, užuolaidų, nebuvo koridoriaus kampuose tiek šiukšlių. Negaliu sakyti, ar tada filolo gų kambariai buvo švaresni, puošnesni, bet šiuo metu daugelis filologų, ekonomistų ir teisininkų nė iš tolo negali lygintis su me dikais ar chemikais mokėjimu tvarkyti savo kambarius. Argi tų fakultetų studentai be ambicijos? Argi filologai tik kalbėti moka apie estetiką, groži, principus, visai nesi stengdami jų įgyvendinti. Darbo, kaip matome, yra daug ir sun kaus. Jam pagerinti studentų profkomitetas skelbia bendrabučių konkursą. Tokio ' rengi mo sėkmę visų pirma nulems bendrabučių gyventojų entuziazmas ir jų tarybų sugebėji mas sužadinti tą entuziazmą bei nukreipti ji tinkama linkme. Tačiau nuošalyje neturėtų likti ir fakultetai. Laikas pasiekti, kad kiek vienas mūsų universiteto bendrabutis būtų ne tik nakvynės vieta, bet kultūringų gy ventojų kultūringais namais.
Vyr. dėst. A. PIROČKINAS, bendrabučių konkurso komisijos narys STUDENTE,
IKI EGZAMINŲ SESIJOS LIKO TIK
22 TAD BĄ!
DIENOS
DAR SMARKIAU KIBK į DAR
Prof. J. OTREMBSKIUI75 METAI
Šių metų gruodžio 8 d. sukako 75 metai įžymiam lenkų kalbininkui, lietuvių kalbos ty rinėtojui, buv. Vilniaus universiteto profeso riui, prof. dr. Jonui Otrembskiui. Nelengvas buvo jo gyvenimo kelias. Smulkaus prekybininko sūnus, gimęs 1889 m. gruodžio 8 d. Pilicoje, mokydamasis dar tais laikais, kai vidurinis ir aukštasis mokslas buvo aukštesnio jo luomo privilegija, vien tik savo stropumu ir begaliniu darbštumu galėjo baigtį gimnaziją. Mokėsi Pilicos pradžios mokykloje ir Kielcų gimnazijoje. Neturėdamas mokykloje draugų, kurie, didžiuodamiesi savo bajoriška kilme, lai kė negarbe bendrauti su miesčioniu, J. Otrembskis priprato pats vienas daug dirbti, skaityti, savarankiškai galvoti. Gimnaziją baigė kaip vienas iš pačių gerųjų mokinių. Mokslo pamėgimas traukė jį ir toliau tęsti studijas. Nors g.minės vertė jį studijuoti medi ciną, bet gydytojo darbas jo neviliojo: jį traukė filologijos mokslai. Versdamasis privačiomis pa mokomis, 1913 m. baigė Varšuvos universitetą ir gavo mokslo kandidato laipsnį ir aukso me dalį už konkursinį darbą „Očerk belorusskich ųovorov Vilenskoj gubernii“. Rimtos studijos uni versitete ir pirmieji jo parašyti kalbiniai darbai atkreipė visų dėmc-sį į gabų jaunuolį. Todėl lingvistinių studijų pagilinimui J. Otrembskis gavo valstybinę stipendiją ir išvažiavo į Leip cigą, kur tuo metu dirbo garsieji kalbotyrininkai: K. Brugmangs, A. Leskynas, E. Vindišas ir kt. Savo moksliniu įžvalgumu jaunasis mokslinin kas nustebino ir K. Brugmaną, parašęs darbą apie priebalsiu samplaikų tipo ss likimą sans krite (šis darbas buvo išspausdintas prancūzų kalba Vilniuje 1932 m.). Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė J. Otrembskio kalbotyrines stu dijas Leipcige. Kaip svetimšalis, ji^ buvo inter nuotas ir išsiųstas netoli Leipcigą į Colmeną prie Coldico. Čia, pritrukęs santaupų, dirbo pa prastu darbininku plytinėje. Tik 1916 metų pabaigoje J. Otrembskis grįžo į Lenkiją ir gavo mokytojo vietą Kališo mies te. Čia dirbo 5 metus ir visą savo kiek lais vesnį laiką skyrė filologinėms studijoms. Gy veno skurdžiai, net būtiniausias knygas galėjo įsigyti, tik atsisakydamas sotesnio valgio, poil sio. Bet jo tuo metu ^parašytos lingvistinės stu dijos buvo tokios įdomios, kad profL J. Rozva* dovskis, susipažinęs su jomis, pasiūlė jaunam kalbininkui važiuoti į Krokuvą ir įsigyti dakta ro laipsnį. 1920 m. Krokuvos universitete J. Otrembskis ir gavo filosofijos daktaro laipsnį už daroą. „Priedas prie indoeuropiečių kalbų lygi namosios gramatikos“, o 1924 m. ten pat apgy nė habilitacinį darbą, tema „Iš lotynų kalbos veikalų“. 1921 m. iš Kališo J. Otrembskis atva-
žiavo į Vilnių ir pradžioje buvo paskirtas Vil niaus Stepono Batoro v. universiteto dėstytoju, einančiu profesoriaus pareigas, nuo 1924 m. — ekstraordinariniu profesoriumi. Nuo 1930 m. buvo pakeltas ordinariniu profesoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1938 metų. Kaip kalbininkas, susidomėjęs lietuvių kalba, J. Otrembskis Lenkijos imperialistų okupuotame Vilniuje buvo didelis lietuvių draugas. Jo rū pesčiu Vilniaus universitete buvo įsteigtas lie tuvių kalbos lektoriumas. Be to, jis išsirūpino, kad studentai polonistai, įgydami magistro laips ni, norėdami galėtų ginti diplominį darbą lietu vių kalbos tematika. Apie 10 metų pirmininka vo brandos egzaminų komisijai Vilniaus lietu vių Vytauto D.džiojo gimnazijoje. Vadovavo lie tuvių kalbos kursams, kurie buvo suorganizuoti mokytojams, dirbusiems mokykloje su dėstomą ja lietuvių kalba. Prof. J. Otrembskis labai ver tino lietuvių kalbą ne tik todėl, kad ji yra viena iš senųjų indoeuropiečių kalbų, bet ir todėl, kad Jautė didžių simpatijų pačiai lietuvių tau tai. Uždarius Vilniaus Stepono Batoro v. univer sitetą, 1939 m. gruodžio 15 d. pradėjo daroą Vilniaus Valstybinis universitetas. Buvę lenkai profesoriai, nemokėdami lietuvių kalbos, aišku, negalėjo tikėtis čia kokio tinkamo darbo. Tačiau „Gazeta codzienna“ jau kitą dieną po universiteto atidarymo rašo, kad vienas iš pirmųjų bus pakviestas prof. J. Otrembskis, „językoznawca europejskiej šiaury“, („europinio garso kalbininkas“). Ir iš tikrųjų, prof. J. Otrembskis nuo 1940 m., iki grįžo į tėvynę (1945), nuoširdžiai dirbo uni versitete, vadovaudamas katedrai ir dėstydamas lyginamąją kalbotyrą ir sanskritą, skaitydamas kursą iš istorinės lietuvių* kalbos gramatikos, nagrinėdamas su studentais senųjų lietuvių kal bos raštų leksiką. Prof. J. Otrembskis didžiausią indėlį į lietu vių kalbos mokslą įdėjo aprašęs padedamas savo studentų A. Bielinio ir V. Dasio, Tvere čiaus tarmę. Tokio kito išsamaus dialektologinio aprašo dar ir iki šiol neturime. Kartu su kitais lenkų mokslininkais 1958 m. prof. J. Otrembskis išleido XVII amž. mūsų kalbos pa minklą — Chilinskio bibliją. Prof. J. Otrembskis yra užsimojęs parašyti 4 dalių lietuvių kalbos gramatiką, kurios jau yra išėjusios dvi dalys — fonetika (1958) ir morfologija (1956). Dabar jau yra baigiama spausdinti šios gramatikos trečioji knyga — leksika (450 psl.). Visą savo gyvenimą skyręs indoeuropiečių kalbotyros klausimams, nagrinėdamas dažniausiai slavų kilmės žodžių etimologiją, jis beveik kiekvie name savo darbe remiasi lietuvių kalbos duo menimis, tuo, galima sakyti, padėdamas pažinti ir kitiems lietuvių kalbą. Jo bibliografijoje baltolcgija užima 85 pozicijas (2500 puslapių). Grįžęs į Lenkiją, 1945 m. prof. J. Otrembskis apsigyveno Poznanėje, kur pradžioje buvo slavų filologijos katedros vedėju, o nuo 1947 metų vadovavo įsteigtai baltų kalbų katedrai. 1949 m. įsteigė ir redagavo kalbotyros žurnalą „Lingua Posnaniensis“, kurio iki 1963 metų išėjo 9 nu meriai. čia yra įdėtų paties prof. J. Otrembskio parašytų 18 straipsnių etimologijos ir kalbos raidos klausimais ir 57 įvairių naujai pasiro džiusių kalbotyros klausimais knygų ar straips nių recenzijos ir anotacijos. Nemaža jo darbų yra ir kituose lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų ir kt. kalbotyros žurnaluose ar leidiniuose. Dabar, išėjęs į pensiją, prof. J. Otrembskis nenuilstamai dirba ir toliau mokslinį darbą. Kaip įžymus baltologas, paskutiniuoju metu jis yra kviečiamas skaityti paskaitų daugelyje užsienio universitetų: Pragos, Brno, Beriyno, Hamburgo, Neapolio ir kt. Sakysim, 1963 m. gegužės 14—15 d. d. Vienos universitete prof. J. Otrembskis skaitė pranešimą apie jotvingius ir apie baltų filologijos reikšmę. Tad ir mes palinkėsime didžiai gerbiamam Profesoriui J. Otrembskiui gražių metų, geros sveikatos, plėšiant ir toliau kalbotyros dirvonus. E. doc. p. J. ŽUKAUSKAITĖ
PER ASPERA AD ASTRA Gruodžio 2 d. centriniuose rtl muose SMD aktyvas apibendrino praėjusių mokslo metų VVU SMD veiklą ir numalė naujas gaires moksliniam-tiriamajam Ir orga nizaciniam darbui pagerinti. Susirinkimo dalyviai palankiai įvertino dalykišką ir turiningą VVU SMD pirmininkės drg. D. Malclūtės ataskaitinį pranešimą. — šių metų SMD konferenci joje perskaitytas didžiausias pranešimų skaičius, palyginus su anksčiau vykusiomis universiteto SMD konferencijomis. 19 darbų išsiųsta Visasąjunginei apžiūrai (pernai — tik 9 darbai)... Pirmą kartą buvo atspausdintos prane šimų tezės. . . Visa tai rodo, kad SMD taryba dirbo neblogai, — pažymėjo prorektorius mokslo reikalams J. Grigonis. Kai kurių katedrų studentai nerūpestingai paruošė darbų te zes. Todėl SMD tarybos narys drg. V. Vanagas turėjo dirbti vi są vasarą, kad tezės būtų laiku ir tinkamai suredaguotos spau dai. Susirinkime buvo siūloma kitais metais tezes spausdinti
1964 m. gruodžio mėn. 10 d.
atskirais sąsiuviniais (pagal fa kultetus). Eilėje sekcijų, kaip literatū ros, istorijos, puslaidininkių ir rauiOfiziKcs konferencijos metu nebuvo diskusijų, šiam trukumui pašalinti delegatai siūlė ateinan čiais metais susiaurinti sekcijas, nejungti visų specialybių į vieną grupę, kaip tai buvo padaryta literatūros sekcijoje, kur prane šimus skaitė klasikai, ruslsai, lituanisai. Klausytojai nėra tiek universalūs, kad su vienodu minties gilumu galėtų spręsti svetimų jiems specialybių nagri nėjamas problemas. Diskusijoms sužadinti buvo siūloma prieš kiekvieną pranešimą darbo va dovui trumpai pakomentuoti
katedrose, tiek ir SMD veikloje.
Pranešėja pažymėjo, kad šių metų konferencijoje dalyvavo atstovai iš 18 Sąjungos aukštųjų mokyklų. Jie perskaitė įdomių pranešimų. Buvo pasiūlyta, kad ateityje, kviečiant svečius, fakul tetų SMD tarybos iš anksto pa prašytų sekcijoms pageidautiną pranešimų tematiką. Taip pat vertėtų įjungti į SMD konferencijas Ir neakivaizdinin kus. Keletas Jų šiemet dalyvavo Gamtos ir Ekonomikos sekcijojose.
Ataskaitinis susirinkimas svarstė eilę organizacinio po būdžio klausimų.
Gera pradžia problemą, kurią nagrinėja stu dentas, kad klausytojai suprastų, kokie klausimai yra gvildenami ir ko siekia pranešimo autorius. Su skaitomais pranešimais dar prieš konferenciją turėtų susi pažinti tos sekcijos busimi klau sytojai. Dažnai tenka jungti kelias ka tedras vienai problemai tirti. Vertėtų ir būrelius jungti pagal sprendžiamą problemą. Be to, reikia pažymėti, kad SMD veik loje jaučiasi tam tikras skubotu mas, šturmavlmas. SMD veiklo je kol kas visas darbas pagyvė ja tik prieš pat konferenciją, šturmavimo reikia vengti tiek
D. Maiclūtė pažymėjo, kad kai kurie buvę SMD tarybos na riai ilgą laiką nesirodė arba ne vykdė savo pareigų. Tik prieš pat konferenciją SMD taryba buvo papildyta naujomis Jėgo mis. Verčia stebėtis tas faktas, kad taryba ilgą laiką nešalino iš savo sudėties tų, kurie išsisu kinėjo nuo atsakingų visuome ninių pareigų. Tuo tarpu akty vesnieji tarybos nariai turėjo dirbti už kelis. Tik du fakulte tai iš karto pravedė ataskaiti nius SMD susirinkimus, o kiti organizavimo paskubomis, todėl teko kviesti pakartotinai. — Tik čia, universiteto suole.
UNIVERSITETO SMD ATASKAITINĖSRINKIMINES KONFERENCIJOS, ĮVYKUSIOS 1964 M. GRUODŽIO MĖN. 2 D.,
NUTARIMAS VVU SMD ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas, iš klausęs ir apsvarstęs VVU SMD Tarybos pirmininkės D. Malciūtės ataskaitą už 1863 64 m. m. pažymi, kad SMD taryba daug nuveikė, įtraukdama studentus į mokslo tiriamąjį darbą, stiprindama SMD organizaci niu požiūriu, padėdama Rektoratui ruošti aukštai kva lifikuotus įvairių sričių specialistus. Šiuo metu universiteto SMD jungia 54 mokslo bū relius, veikiančius prie katedrų. Būrelių darbe daly vauja 980 studentų. Tikrųjų SMD narių yra 34-5. Per ataskaitinį laikotarpį mokslinių būrelių nariai paruo šė ir perskaitė universiteto XVII SMD konferencijoje 227 mokslo darbus ir 54 darbus skaitė kitų aukštųjų mokyklų studentų mokslinėse konferencijose. 114 mokslo darbų buvo pateikta respublikinei aukštųjų mokyklų studentų mokslo darbų apžiūrai, iš kurių 13 užėmė pirmąją vietą. 19 mokslo darbų Išsiųsta į Vi sasąjunginę studentų mokslo darbų apžiūrą. Mokslinių būrelių nariai dirba pagal katedrų te matiką, aktyviai dalyvauja katedrų vykdomuose ūkis kaitiniuose darbuose, palaiko glaudžius ryšius su ga mybinėmis organizacijomis. VVU SMD ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas, at sižvelgdamas į esamą padėtį ir siekdamas pagerinti Draugijos veiklą. nutaria: I. VVU SMD tarybos darbą už ataskaitinį laiko tarpį įvertinti teigiamai. 2. Pagrindinis SMD uždavinys — ir toliau teikti aktyvią pagalbą universiteto Rektoratui, ruošiant aukš tai kvalifikuotus, sugebančius savarankiškai vykdyti mokslinį-tiriamąjį darbą, specialistus. 3. Rekomenduoti būreliams ruošti darbus ne tik sa vo specialybės srityje, bet ir metodologijos klausimais. 4. Įpareigoti SMD tarybą vykdyti nuolatinę SMD darbo kontrolę, pasiekti, kad visi SMD nariai pasto viai dirbtų mokslo tiriamąjį darbą. 5. Įpareigoti fakultetų SMD tarybas daugiau dė mesio skirti žemesniųjų kursų, o taip pat neakivaiz dininkų įtraukimui į SMD darbą. 6. Įpareigoti fakultetų SMD tarybas aktyviau pa laikyti ryšius su gamybinėmis įmonėmis ir organiza cijomis, sprendžiant praktiškus gyvenimo klausimus. 7. Siekiant sudominti vidurinių mokyklų mokinius mokslo tiriamuoju darbu, reikia, sekant Chemijos ir Gamtos fakultetų pavyzdžiu, išplėsti būrelių ryšius su vidurinėmis mokyklomis, ypač Vilniaus mieste. Fa kultetų taryboms šias priemones numatyti savo darbo planuose. 8. Įpareigoti fakultetų tarybas toliau plėsti tarpfakultetinių būrelių darbą. 9. Fakultetų tarybos turi siekti, kad SMD nariai aktyviai dalyvautų „Žinijos“ Draugijos veikloje. 10. Prašyti universiteto Rektorato pagalbos, kad prie kiekvienos katedros būtų įsteigtas mokslinis bū relis. II. Fakultetų tarybos geriausiems ir aktyviausiems SMD nariams turi taikyti visas skatinimo priemones, numatytas įstatuose, o taip pat ieškoti naujų kelių, plečiant mokslinį darbą. 12. Šio nutarimo kontrolę pavesti SMD tarybai.
žmogus turi įgyti mokslinio dar bo įgūdžius, susiformuoti darbo principus. kalbėjo ^partinio komiteto atstovas drg. V. KVIK LYS. Susirinkimo dalyviai siūlė iš spausdinti XVII-sios SMD konferencijos pranešimus atskirame leidinyje. Tačiau, kaip pažymėjo prorektorius drg. J. Grigonis, šiam reikalui reikėtų labai daug lėšų, o universiteto spaustuvė yra perkrauta darbais. To dėl šiuo metu atspausdinti studentų darbus yra nereali idėja Be to. flzmatų darbus su įvairiais skaičiais, lygtimis rei kia spausdinti spec. spaustuvėje. — Reikėtų labiau sudominti studentus — gal čia vertėtų įvesti Ir materialinį paskatini mą; ateityje, atrodo, universite tas galės mokėti studentams ho norarą už mokslinius darbus. Tai būtų tam tikras atpildas už praleistas valandas prie moksli nių problemų tyrinėjimo. Be to, universitetas kasmet daugiau gauna lėšų ūkiskaitiniams dar bams vykdyti: universitetas su daro sutartis moksliniam dar bui atlikti su katedromis, o ka tedros — savo ruožtu — su dės tytojais ir studentais. Tokie dar bai pagal sutartis būtų tam tikra materialinė parama studentams, — pažymėjo kalbėjęs partkomo atstovas. Fakultetų SMD tarybos dar nepakankamai gina SMD narių teises: SMD nariams telkiama pirmenybė skirstant stioendlias ir bendrabučius, pasirenkant darbą (baigus universitetą) bei stojant į aspirantūrą. Todėl, SMD tarybos atstovai turi dalyvauti drauge su komjaunimo, profsą jungos ir kt. organizacijų atsto vais komisijose, kurios svarsto stipendijų, bendrabučių skirsty
mo, charakteristikų rašymo ir kt. klausimus. Susirinkimo dalyviai siūlė iš leisti SMD ženkleli. Šiam tikslui, kaip pažymėjo drg V. Kindurys, ekonomistai turi paruošę keletą ženklelio projektų. Ataskaitinis susirinkimas VVU SMD tarybos darbą įvertino tei giamai ir priėmė nutarimą, ku riame sakoma, kad būtina suak tyvinti SMD nariu veiklą, siekti kad moksliniai darbai spręstų praktinius gyvenimo klausimus. Be to. nutarta prašyti, kad VVU Studentų mokslinę draugiją pri imtų kolektyviniu nariu Į ..Ži nijos“ draugiją. 1 naująją universiteto SMD ta rybą išrinkta: 1. D. Maiclūtė (MF V k.) — SMD tarybos pirmininkė, 2 R. Bartkus (FMF V k.) — SMD pirmininko pavaduoto jas, 3. J. Aleksandravičius (TF II k.) — SMD pirmininko pavaduo tojas. 4. V. Vanagas (GF bloflz. aslst.) — ryšių su gamyba sekto rius, 5. K. Jotautaltė (ChF III k.) — ryšių su Aukšt. mokyki, sekto rius. 6. A. Matulevičius (IFF IV k.) — spaudos sektorius. 7. E. Petkevičiūtė (EF IV k.) — įskaitos skyrius. Ataskaitinis SMD susirin kimas praėjo dalykiškai anali zuodamas laimėjimus ir klaidas. Atskleidė organizacijos gali nybes. kelius darbui gerinti. Reikia tikėtis, kad naujoji SMD taryba nekartos susirinkime nagrinėtų klaidų, bet praėjusių mokslo metų pasiekimus padidins tiek mokslinlame-tirlamajame. tiek ir organizaciniams darbe.
A. VARANAVIČIUS.
IFF diplomantas
Be3 CKMflKH Ha MOJIOflOCTb
3HMHHH 9TI0H...
AEHbKA Tfla Tbi, JleHbHa? Hto ceHiac AyMaeme 060 MHe? A noMHHUJb 1960-biH? H Torpa 3aKOHHH/i cpepHioio ujKO/iy h Obizi nocnan ynHTezieM b ManeHbKyto A3yKHHCnyio pepeayujKy. TnHyncH nepBbiH Mecnų. EecnpepbiBHO lupk pompK. OflHaZKflbi p OTnpaBH/icn Ha OTpaneHHbiH xyTop k poAHTenHM Moero BOCnHTaHHMKa. BblPO XOnOpHO, CbipO H HeylOTHO. Bce npoMOKno Ha MHe, h n Taiųn/ica, kok H3HypeHHap nomapb. Bppyr no3apH nonyBCTBOBan Koro-To. OSopaHHBaiocb — napeHb B conpaTCKOH cpopMe, pobko chHa BenocHnepe, HaMHMan, nan tobophtcr, Ha Bce neAanH. nopaBHHBUIHCb CO MHOH, OH npHTOpMO3Hn H KpHK— AaBHo He e3pHn, nope3BHTbCR Hapo! H noHeccn panbrne. A MHe cpenanocb Tennee h Becenee, n Tome ocepnan cboh Benocunep h c ypoBonbcTBHeM noMnancn nepeš nyMH.o noc/ie n BHpen ere, nacTO hochpcr oh mhmo uiKonbi. H noneMy-TO 3axoTenocb y3HaTb: hto oh, oTHero oh OeraeT? Kan Bppyr, b oahh H3 CKyHHbix oceHHHX eenepoB stot napeHb HeoMHAaHHO h Han-TO CecųepeMeHHO Boannncn b moks KOMHaTy, — Tbi hto, Bce cKynaeuib? Mena HeMHoro ypHBHna ero (fcaMHnbnpHOCTb, ho h« oCHpena. — rioneMy tm pyMaeuib, hto b cnynaio? — othphkHyncp n Beceno. — fla bot 3aropaeuib TyT, HHrpe TeOn He bhaho. TaHap eecnapAOHHan npnMOTa CMyipana h npHBnenana MeHR. Cnanana b He/iOBHO OTBenan eMy, hmkbh He mot noAAenaTbCB noA toh, ho Mano-nOMany MeHR 3apa3Hna ero AeTCHaR pe3BOCTb. Mb! coujBHCb SbicTpo. IIohth KampbiH BeHep oh npoBOAHB y Mena, rioMHio, yca>KHBa/icR Ha epHHCTBeHHbiū STyn h paccKasbiBan OecHOHeHHbie pepeBeHCKMe hctophh. H HaK paccHa3biaanl — c nerKHM toMopoM, KOTopbiH npHcym TOnbKO OCTpOyMHbIM H OHeHb SeCneHHblM BtOARM, Bcnope h oh ycTpoHncR Ha paOoTy — MenHopaTopoM. n, npH3HaTbCR, yAHBMBCR ero BbiSopy: nenoBen co epepHHM o6pa3OB3HHeM MOT nOHCKaTb HTO-HHČypb noHHTepecHee. A oh TonbHO y/ibiSHyncB: — TaM xopomo, rpe Hac HeT. PaSoTaeM — npHHocHM nonb3y, 3aKOnanHBaeM peHbry, nero H<e eiųe? OAHa>«Abi oh yroBopnn MeHR cxoAHTb Ha pepeBeHCHyio BenepHHHy; «3acHAencR, Hapo HeMHomao noBecenHTbcn*. — rioncMy Tbi He nepeopencn? Pa3Be y Te6a KocTioMa HeT? — aaMeTHB b. — B yHHBepMare mhoto koctksmob, — Oecneino Maxnyn oh pyHOH. 3hmoh JleHbKa HaBepbiBancH peme. Mhb chobs CTano cnyHHO h tochbhbo. H OecnoKOHncn o HeM, Han OecnoKOHTCH O C3M0M 0BH3HOM HenOBeKe. — JleHbKa, Tbi hto He npnxopmiib, o0MpencR hto bh? — fla HeT, noHHMaeuub, r BHanbiBaio oneHb mhoto, ycTaio nepTOBCHH. H Hanan paccKa3biBaTb npo csoio paCory. — 3HMOII, HOHeHHO, MOMHO H Ha COHOBylO, HO MM C CaTbHOH o0B3anHCb B Tpn Mecnųa ųenyio Tanry BbipyOHTb — zieTOM stot ynacTOK ocyiuaTb 6ypeM. Tan pafiOTbi no ropno— — A BooOLųe-TO xopoujo: BbixopHuib yTpoM pano, HorAa nyna eiue nopcBeHHBaeT h KOCHujb, h KOCHujb. K o6epy orBRHeuibcn: pnHHHaR-pnHHHan nonoca 3a toBoh, HaK nocne nepoKona hph Kau nepsan 0opo3pa na ųenHHe. PeHbHa, JleHbHa... JleTOM R epan BCTynHTenbHbie b yHHBepcHTeT h noexan h ZleHbKe npomaTbCH. fl ponro Opopnn no OonoTy, nspe3aHHOMy Ha poBHbie TpeyronbHHKH, nona Hauie/i MenHOpaTopoB. Oh paOoTan b KaHaBe, ronun no noRC, HcnaHKaHHbiA OonoTOM, co CRHnuiHMHCR noTHbiMH BonocaMH. Hecneuia pacnpRMHncB Ha moh ronoc h, hb Bbine3aR H3 KaHasbi, npoTHHyn MHe pyKy. — ye3waeiub? Yhth — nncaTb He OyAy- — noiėonnaB, AoCaBHn: — H Ay»an — Tbi cbohchhA napeHb, a Tbi TyAa R<e, b apncTOKpaTHio none3. B xoten oTBeTHTb Tan, HToObi nonyHMnocb pe3Ko h ocHopfiHTenbHO, ho He Hauzen Hy>KHbix cbob. H. BAKHC, H<M> III Kypc.
• HeAaBiio b «Tapn6mmc CTyneHTac* ObiriH HanenaTanbi paOoTbi HatUHX. torbko eiųe BCTynaioUJHX B nO33HK>, CTyAeHTOB. HaHHHaiOtųHM nOCBHįųeHa h cTeHHaa ra3eTa «TBop'iecTBO». 3secb HeCKOJlbKO MOHX cy6T>eKTHBHblX 3aMeTOK HO 3TOWy noBOAy. njtoTKHH B. 1 k. «?KeHmnHa, yCKTan ropeM». HCHO. O’ieHb HCHO, BHflHM Mbl ee. fleftCTBHTeJlbHO. B TaKOM COCTORHHH aOCOJHOTHO HHHeTO He BHflHUib. Ho saneM 3Aecb sth yMeHbuiHTezibHbie: «.naBOHKa», <aeeHKa». «BonHHKa». flua pH<t>Mbi? 1IJ1H HTOO BblUBaTb y HHTaTeAH COHyBCTBHe? Ho neT hh Toro, hh flpyroro. EcTb hto-to nepec'iyp cenTHMeHTa.TbHoe, hh kohm o6pa3OM He BR>KytneecH c ropeM. Jla h Bce CTnxoTBopeHne, hto oho flazio HMTaTejno? OGpas oneHb HernacTHOfi MteHiHHHbi — h Bce. HecoMHeHHOft ynaneif B. rijIOTKHHa BBAHeTCH HeCOJlblUOe CTHXOTBOpeHHB «Cthxhi>. Xopouio, ecjin sto HaBcerAa: nncaTb 6bi cthxh BcerAa... riHcaTb? — BepHee ynHTbCR, YHHTbCB Ha CBeTB WHTb. yHHTbCH ZHOČHTb H MeHTaTb. Apy3en ot Oepbi neHHTb. ynHTbCR sparoB nopamaTb. *nepBbift ropoA». «ŲBeTbi», «riepBbiti Anpe.Hb», «TeHH» A. JlbicoBa, 1 it. Bce sto onenb HHCToe, elne oneHb lOHomecKoe. HacTO He xaaTaeT rnyOHHbi, He Be3«e ysanHa pHiJiMa. Bo3b MeM «MHJiyio B03flyuiHyio cne>KHHKy». npeziecTb! Ho OAHa pHcpMa «nonana — ycTano» HaBaziHBaeTcH Bceft THHcecTbio BToporo c.HOBa Ha 3Ty B03BUureHHy>o JierKocTb. TIoneMy <ycTazio», r,ie 3HMa ycnena ycTaTb? BeAb ona TozibKO hto npHLUjia, He 6bi.no hh čypaHOB, hh Bbior, TOiibKO nepBbie cHetKHHKH. Ho rnaBHoe ecTb, ecTb cboo «H» — caMO Hanano noaTa. H 3T0 paayeT. HaHHHan aejiaTb HTO-HHOyAb b nepBbill pas. BcerAa MeHTaeuib. H HaHHHaioiUHe noaTM — 60Jlblue nO3TbI MB’tTbi; Mbl nofiAeM no BceneHHoA. TBepAOH nocTynbto noOeAHTeneA noA TpHyM<|)anbHOH apKoft MneHHoro nyru... (Iilayc — 2 k.) 3to Hennoxot A bot c <t>HAoco<t)CKHMH Mbicnnmh y Hero xywe. TyMaiiHO. hhhhho, cahihkom yRt AJ1HHHO.
KaitHM HyAOM oCziaAaJiH H oenaflaioT itatiiH nooTbi. aohocr ao MHpa caMoe coKpoBeHHoe, neRtaiųec Ha cepAue! Kto hm Aan 3to nypo? floBonbHo paHo mm y3HaeM, hto nyAec Ha cneTe He 6biBaeT, Bce CAenaHO pa3yMOM H TpyflOM nenoBena. B HeM H<e Ae.no y II. JlaKHca. 3 K.? He xBaTaeT MacTepcTBa, cha, hto6m OTKpbiTb cbob cepApe jhoarm? Hnit 3to 6oR3hb HeyAaHHOit noHblTKH. HCXOA« H3 COO6pa>KeHHH. HTO nAOXHX CTHXOB XBBTaeT? Ho KOfAa-TO HaAO HBHHHaTb. Korna-To Bce paBHo 6yA>’T pyraTb, TaK yj« nyntue panbiue. A bot «MeuTa». Bce-TaKH H 6ea Hyna npopBaAHCb b mhp npH3naHHH». Hanano ecTb! HeMHoro pa36epy. Pn<t>Ma: »6ecKpaAHOCTh — Taftna». Hennoxo KaHteTCR. HHTaeuib Aanbuie b npeABKyuieHHH pacKpaiTHH 3TOft TaftHbi, a ee Bosce HeT. Bce hcho. Cnopo BO3bMyTca oh h ona 3a pyKH h rioftAyT no eAHHOMy nyTH. TaftHbi KaK ne čbiBano. «Ckopo coahiotch nyTH HaniH* — hto-to Tpa<t>apeTHOe, He cBoe. Mna noHeMy-TO npHxoAHT Ha yM cnbimaHHoe: «iuh Aa Kama — nuuia narna*. Tome putįiMa. Hath BaSBUiHCb 3a' pyKH no paaHbiM AoporaM HeB03moikho. a BeAb TaK H nonyHaeTCH: «Haft pyny — CKopo conbioTCR nyTH HauiH*. H euie oahs hsTOHnocTb. nonpo6yfiTe-Ka. 3aTaHB AbixaHHe, ot H36blTKa HyBCTB KpHKHyTb KaKOft-HHČyAb 3Be3AOHKe Ha He6e: «CnbiuJHiUb?» BpaA <ih sto nonyHHTCH.
Han6onbUiee BHHMaHHe npHBneKaeT B. KohoBanoB, 5 K. 3Aecb ywe aaMeTen HHTepBan He TOJlbKO B BO3pacTe. HO H B TBOpHeCTBe. 3A6Cb — nOnblTKH BblftTH K 6o.nblUOMy IKH3HeHHOMy coAepiKaHHio. CBeiKHe noaTHHecKHe očpa3bt, yAauHbie, HHorAa HeoiKHAaHHbte cpaBuenHR. Oh 3a to: HtoO aTpMČyTOM ObiTa rOCTenpMHMHO ABePH. Hto6 aTpMčyTOM ObiTa BcTpenano Aosepue. He Bce H3 HaHHHaiotHHX CTaHyT 3HaMeHHTbiMk. 3Aecb HyiKHO ynopcTBO, TepneHHe, adathA, KponoTAHBbift nyTb Tpyna H noHCKOB. «Cpa3y 0biTb MOHceT h ne nonaAeuib b Mumenb, ho tm cTpeARtt b nee*. U. ConoBbeaa, I K.
3 A M K M Ot KpoxoTH«x ao nynoBMx JIeiKaT Ha npHJiaBKe saMKH. Ha ABepH nofloOHO 6yjib«oraM riOBHCHyT CKOPO OHH. H BCe-TO 3aMKH 4>paHuy3CKHe, H BCe-TO įaMKH aHTAHiiCKHe, XnTpo BHCAHHe pyccKHe Co cKpHnaMH, KpHKaMH, nHCKlMH. Keaprapbi, capaH, ceHH, H daHy CTepeib HcnpaBHO„ >KHByuiHM cJieBa coceAHM He BepuT coceflH cnpaBa! HapyuiMTejieM czibiTb rziyno, Otbhk a aaiKe ot tua.nocTefi — H Bce x<e, Kax TpyAHO, hto6 rpyfc, 3aMKH He BaAOMBTb 6ea KBAOCTK. Hto(5 6buiH BcerAa otkphth TocTenpHHMHo ABepH, Hto6m aTTpnČyTOM ObiTa BcTpeia.no b ABepnx AOBepbe. H HauiHM njiaHaM He kphthk: rioBepbTe, n k hhm — c yBajKeHHeM,.. Oahhko m npHMHTe pemeHHe H BbinycK 3aMK0B npeKpaTHTe! B. KoHOBa.TOB,
B CnOPE POJKAAETCH HCTHHA...
V'
H3 «I1hbohhhckhx mothbob» ...K co.lHuy THIiyTCH AeTCKHe pyKH — Bce 3aKpw.n coCoft CTBO.T aBTOMSTa. B r.ia3ax Ma.ibiOHKH HeaeTCKan Myxa: OcTaHOBHČb... He CTpe-iaft.. He HaAol.. B pacKa.neHHbift necoK Hr.ibi cbin.noTca c cocen... PBeTCA KpHK H3 paCIUHpeHHbIX TAa3... ...B3rAAA OTKpbITMfi Hfl CO.IHUe CpOCHA H na HeOo (mto BHAe.n b noc.neAHiift pa3)... ...yjK hhkto ne nor.naAHT roAOBKH npeAecTHoft... BcioAy KpoBb na yrpioMuft Aec... JlocKyTOK ,na3ypH HeCecHoft HaBceraa a.th nero HCie3... ** A. TaMoiuiOHaflTe, H<t>4> III k. (nepesoA c aht. 3. UapeBoii).
k.
ripomno ecero HecKO/ibKO MecRųeB, ksk Becb mhp otmbTH/1 400-neTMe co ahh poikabhmb BbiAaiouierocH aHrnHHCKoro nHcaTe/iR BHnbRMa UleKcnHpa. B 03HaMeH0BaHHe 3T0H rOAOBUIHHM Ha HHHOCTyAHH «JIeH<pHBbM» Obin C03A3H CpHRbM no TpareAMH B. UleKcnupa «raMneT*. HeAaBHO 3Ta KapTHHa asmohctpHpoBanacb b cTonniHbix khHOTeaTpax. A 18 HOR0PR Ha HCTOPHKO<t>nnonorHHecKOM cpanynbTeTO Bry COCTORZlOCb O0CyH<AeHHB HHHotpHnbMa «raMneT», opraHHSOBaHHOe HReHaMH KpyiKKa COBeTCKOH RMTepaTypbl H KpyiKHa 3apy0e>KHOH nMTepaTypbl. B AKCKyCCHH npHHR/1 ynacTHe H3BecTHMH uieHcnnpoBeA, npenoAaBaTenb BTIH AOųeHT K>aorhbhhioc. AyAKTopHR • Sbina 3ano/i Me na ao 0TKa3a. Pa3ropenacb OHCMBneHHan ahckycchr, BonbUJHHCTBO CTyAeHTOB BblCKasa/iH CBoe nonoiKHTenbHOe MHeHHe o CpHRbMe, H TORbKO oahh cTyAeHT-pycHCT BbicTynnn c npHMo npoTHBononoMhmm cyiKAeHHeM. nocne sto to BblCKa3blBaHMR npoKSOUICR eme 60/1 ee toprhhh cnop: CTyAeHTbi Tenepb nbiTanHcb rny6«e npoHHKHyTb B. coAepHtaHHe cpMnbMa, b coAepRtaHHe ero o0pa3OB. B KOHUG OCcyiKAOHHR BUCTynHn tob. lOAennBHHyc. Oh paccKa3an o nocTaHoBKe • TaMneTa*, o ccoen čecepe c rnaBHbiM oneparopoM tpHzibMa H. rpnųiocoM, ocTaHOBKncn Ha oCpa3ax, cpaBHHB cpnnbM pe>«. Ko3HHųeBa c KapTHHOH • TaMneT» OnHBbe (1948 r.). H nocne oOcymAeHHR CTyAeHTbi npoAonHtanM cnopHTb o KHHOCpMnbMe. Ohh roBopHnH, HTO TaKHB AHCKyCCHH, T3KHe BCTpenH — oneHb xopouiee, HyHtHoe A«no. Kto-to paine 33MeTHn: «BbiTb MnK hb 0MTb» 3TOH CTapOH H BBHHO IOHOH TpapML|HH? XOH«TCR pyMaTb, HTO HaK pas B 3TOM-TO HBT HHKaKOrO Bonpoca. B. rBO3A6HKO. H<M> II k.
KOL JAUNI Mes jaunystėj viską imame šturmu — Nuo bedugnių ligi aukštumų. Jeigu jėgos būna kiek silpnesnės, Nugalim sunkumą drąsumu. Ir labai gražiai svajoti mokam. . . Jūs nebarkit mūsų, vyresni, — Juk ir jums širdy jaunystė juokės, — Buvot tokie pat, ne lėtesni. Tiktai laikas ir svajonės kitos, O jaunystė — tokia pat — širdy. Visada jinai labai išdykus Ir drąsi, stipri, ir išdidi. Mes kasdieną viską imame šturmu, Širdyse jaunyste nešini. Kol jauni — jokių kliūčių nežinom, Nesilenkiam niekam — kol jauni.
MAMAI
• Atleiski man, jei kartais nesuspėjau Tau ką nors gero, šilto pasakyt. Tiek daug darbų turiu — ir viskas man įdomu, Pačiai reik eiti, dirbti, pamatyt. Taip reikia. . . Reikia amžinai skubėti Ir žodžiai pasilieka man širdy. Tiktai paskui, ką nors išmokus, sužinojus Grįžtu namo truputį išdidi. Tada šypsaus — tada nereikia žodžių — Ir Tu mane puikiausiai supranti. Jei aš džiaugiuos — Tu su manim džiaugies Jei aš kenčiu — Tu dvigubai kenti. Kada begrįžčiau — lauki, klausinėj!, Ir vėlei išeinu. .. O, tie darbai, darbai. Nebark — gyvenimą, Tave aš myliu. Abudu myliu. Ir abu — labai.
V A K A R A S Vakaras pabeldžia man į langą, Ir paklausia švelniai: „Pavargai?“ Širdį man užplūsta džiaugsmo bangos, — Pasakoju jam ilgai, ilgai, ilgai... Klausosi jisai, parėmęs galvą, Šypsosi ir ilgisi sykiu. Ne, kalbėt jisai visai nebando — Suprantu aš viską iš akių. Jei praleisiu vieną dieną vėjais, Ką jam pasakysiu, kai ateis? Tikras draugas — linksmas geradėjas — Jeigu reikia, moka bart ir teist. Kai diena su saule gult nueina, Vos suspėjus mums ranka pamot, Laukiu vakaro — jisai tikrai padės man Viską apgalvot ir susumuot.
Aš pasakodavau ir sekdavau tylius jos žingsnius: štai ji pa taisė kažką ant stalo, kažką pa statė į vietą, priėjo prie lovos ir, lyg kažką tvarkydama, pa lietė mano ranką: — Tu nebijok to meistro... rėžk jam viską į akis... pas mus irgi toks buvo.. . Aš laiškanešės nesivaržyda vau ir galėdavau valandas kal bėti apie darbą, apie tai, ką aš galvoju ir kas nane kankina. Ji klausydavosi tylėdama, nenu leisdama nuo manęs akių. Kar tą aš ją pakviečiau į kiną. Ji ilgai neatsakė, ir aš paklausiau: — Tu nenori? — Ne, ką tu, — karštai už ginčijo ji ir baisiai sumišo. Vėliau aš įsigijau draugų, dar bas pasidarė lengvesnis, aš ėmiau jos vengti ir, nenorėda mas su ja susidurti, nustojau užsisakinėti laikraščius, o laiš kų niekas man nerašė. Dabar, kai man atneša laiš kus, jų neskaitau: juos rašo ji pati ir pati nešioja. Man jau nusibodo šitos atosto gos. Mano draugas visą dieną važinėdavo mašina, ir aš slam pinėjau be tikslo po miestą. Prieš akis buvo visa diena, ki šenėje buvo pinigų, ir aš nuta riau pasigerti. Alinėje pradžiai užsisakiau vieną alaus, ieškoda mas vietos atsisėsti, kažkoks apygirtis linkterėjo man, aš už sakiau dar vieną ir prisėdau prie jo, pastūmęs jam bokaią. — Vaišini? Į sveikatą! — ir išgėrė pusę. — Tu galvoji, kad rimtas žmogus... kirmiju čia... alkoholikas, vadinas, galvoji? — Aš nieko negalvoju. Jis buvo iš anksčiau girtas, padeklamavo kažkokį eilėraštį ir prisipažino, kad myli mane. Aš užsakiau vyno, jam daviau tik truputį ir prisivijau jį — pats pasigėriau. — Kodėl tu, rimtas žmogus, geri? Jis žiurėjo į mane nemirksė damas, paskui staiga susigrau dino: — Dievuliuk brangiausias, ar gi aš geriu. . . Aš negeriu. .. Tik dabar truputį... O tu nieko ne žinai. .. kas tokia kasdienybė, nežinai... Eina dienos ir vis tas pats... klaiku... ir aš buvau jaunas... ir viskas kitaip atro dė. . . Eina dienos eina, eina... — jis ėmė niūriai į taktą lin guoti galva, paskui kimiai su ašaromis akyse uždainavo: — Naktis be mėnulio, Kaip širdis be meilės... Aš atsilošiau ir nusijuokiau girtas: — Nėra jokios meilės... pa saka, ir tu dar, seni... Jis skubiai ėmė gintis ranko mis, paskui pridėjo pirštą prie lupų: — 0, nekalbėk, nekalbėk... Tu jaunas dar. .. duok, pabu čiuosiu. .. Jis norėjo apkabinti mane, bet staiga susigūžė už manęs: — Nejudėk, ten už lango... duktė — aš nenoriu. . . nejudėk. Aš pamačiau už stiklo mer gaitę ilgais puikiais _ plaukais. Jos veido gerai neįžiūrėjau, bet ji man pasirodė liūdna ir gra ži. Ji pastovėjo kiek ir nuėjo. Aš atstūmiau girtą jos tėvą ir išbėgau į gatvę paskui dukterį. Aš buvau girtas, drąsus ir pa sisiūliau palydėti. Paskui staiga prisiminiau, kad gėriau išsivilkęs, paprašiau lukterėti ir kaip viesulas nubėgau į alinę pasi imti švarko. Grįžau, bet jos jau nebuvo, spyriau koja į alines du ris ir vėl ėmiau gerti. Paskui kažkas apkabino ma ne ir išvedė iš alinės, aš ėjau kažkur ir miegojau nuvirtęs kažkur. Kai, ramstydamasis sie nų, pasikėliau, buvo naktis. Nusvyrinėjau atgal į alinę. Ant du rų kabojo sunki spyna. Atsisto jau prie didelio stiklinio lango, kaip kad stovėjo ta liūdna ir graži mergaitė, ir pamačiau sa vo veidą. Ta pati įgrįsusi nosis, tos pačios kiauliškos akys, ne šiojama nenunešiojama burna, raukšlėta rūkoriaus ir alkoholi ko kakta, kur barška kelios mintys ir daugiau nieko. Ir me džiu, atrodėt būti geriau, negu žmogumi, ir nėra jokios žmo gaus didybės, o jei kas taip sa ko, tegu pasižiūri į alinės lan gą. Čia irgi stovėjo tokia. . . už sileidusi plaukais... Cha, kar čius turi ir arkliai... Aplink buvo tamsūs langai. AŠ surikau visa gerkle: — Ei, jūs, išlįskit nors -ie nas! Langai buvo tylūs ir mieguis ti, aš norėjau paleisti į juos ak menį, bet nusikeikiau ir nuėjau gatvės viduriu namo, murmėda mas panosėj: — Sulindo rupūžės, kaip šeš kai... Velniop... viskas vel niop... visi... ir arkliai turi karčius... Pabundu staigiai, lyg kieno stuktelėtas, akimirką nesąmonin gai priešinuosi tai naujai būse nai, bet miegas jau nušvilpė nuo manęs kaip vienišas auto
mobilis naktį, ir aš, dar užsi merkęs, pamatau šviesą. Man atrodo, kad, net jeigu būčiau aklas, visada pabusdamas maty čiau šviesą, ir aš dalelę sekun dės bunu lyg kūdikis, kurio šir dis ir protas vien lygūs balti laukai. Bet tuoj griaudėdamas užlieja mane kažkoks pilkšvai juodas nerimas, per akimirksnį aš gerokai pasenstu, viduje vis kas įsitempia, ir aš visai pabun du lyg žvėris, pasiruošęs mir tinam šuoliui. ,,Jeigu žmonės šaudytųsi, ma nęs' neužkluptų netikėtai“ — pa galvoju kas rytą ir nulydžiu pil ka miline žygiuojantį per širdį tėvą. Tai tapo man kaip malda, ir šiandien dundėjo juodas, rus tus dangus, kaleno kulkosvai džiai ir ėjo tėvas mano širdies laukais. Galvoje jutau vakarykš čio girtavimo drumzles ir man ypatingai sunku buvo jausti tė vo milinės šiurkštumą ir šautu
Tęsinys. Pradžia Nr. Nr. 31(500), 33(502), 35 — 36(504 — 505).
vo svorį ir aš sėdėjau nuleidęs galvą. — Koks tu, sūnau? .. Tėvas žiūrėjo į mane, ir rai tėsi juodi karo durnai. Aš tik tylėjau, parėmęs galvą kumš čiais, ir jis nužygiavo, nes jo laukė sunki ir amžina kelionė.
Aš vaikščiojau gatvėmis, ir keistas nerimas stūmė mane. Aš žinojau, kad turiu sutikti kažką ir žiurėjau į visus sutiktus žmo nes — bet ne jų man reikėjo. Nuvargau, nuėjau į Dideles pie vas, dribau į žolę, užsimerkiau ir staiga aiškiai pamačiau mels vai pilką alinės langą, gražią ir liūdną mergaitę už jo, ir ilgesys suvirpino mane: — Ateik tu, liūdna ir graži, ateik į Šias Dideles pievas... Atsimerkiau. Dangumi, vyda miesi vienas kitą, lėkė balti de besys, vėjas siautė virš pievų, ir gulint žolės atrodė kaip tan kus ir aukštas miškas. Aš už girdau, greičiau pajutau mie gančio žmogaus alsavimą, žolė je, už vienišo krūmokšnio, vei du į mokyklą gulėjo tas baisus, bekojis žmogus, sargas, kirviu sukapojęs mokyklos skambutį. „Jeigu jis turėtų šautuvą, pui kiai galėtų apšaudyti mokyklą“.
Kaimynai klausinėja mane: — Kas ten toks pas tave atva žiavo? Mėsininkas ir tas, susidūręs su manimi, padūsauja, tartum jausdamas kaltę, kad taip ilgai nemiršta žmona, ir paskui pa šnibždom klausia: — O kas jis toks... ne dėdė? Tu pats dėdė... Jis atėjo su manim iš Didelių pievų; kur gu lėjo veidu į mokyklą, ir vėl gu li, dabar mano lovoje, ir tu, mė sininke, niekada jo nesuprasi. Aš girdėjau, kaip jam gulant dunkstelėjo į grindis sunkus protezas, ir mačiau, kaip jis miegojo, sunkiai ir grieždamas dantimis. Jis pabudo, ilgai tylėjo, va duodamasis iš slogių sapnų, ir trinktelėjo protezu į grindis: —- O aš norėjau būti jūrinin ku. ...
Aš galvoju apie tą bekojį žmoguj sukapojusį kirviu skam butį, ir nuo to jaučiu dar dides nį dirginantį ilgesį ir nerimą, ir, kai vaikštau gatvėmis, man ima rodytis, kad ieškau ne tos mer gaitės už alinės stiklo, o kažko liūdno ir gražaus. Ir aš kaip niekada aiškiai jaučiu tą laiko svorį, valandas, minutes, akimir kas, kurios ne šiaipsau laikas, beslenkantis laikrodžių ciferbla tuose, o musų gyvenimo gyva, neiškertama dalis. Aš žinojau, kad būtinai rasiu tai, ko ieškau. Ir kai pagaliau gatvėje sutikau tą gražią ir liūdną mergaitę, ji
juokėsi, ir aš nežinojau, ar prieš mane tai, dėl ko aš jaučiu ne rimą ir ilgesį, ir bastausi gatvė mis. (Aš galiu kalbėti ir šypso tis, galvodamas tuo metu ką kitą ir greitai užmiršdamas, ką kalbėjau). Aš žiurėjau į ją, šyp sojausi, viduje būdamas susi mąstęs, kalbėjau apie pirmą mū sų susitikimą, apie švarką, pa liktą alinėje, siūliau susitikti dar kartą, nors ne tai tuo metu galvojau. Aš ilgai žiūrėjau į ją, užmiršau šypsotis, ji irgi stai ga nustojo juoktis, ir pasakiau susimąstęs beveik niūriai; — Vis tiek ateik. Ji valandėlę tyrinėjo mane, apsisuko ir nuėjo. Aš ėjau šalia jos ir žiurėjau jai į veidą. Ji stabtelėjo, ir aš paklausiau; — Ateisi? Ji apsidairė aplink, lyg šauk-* damasi pagalbos, žvilgtelėjo į mane, nudelbė akis, o aš vėi paklausiau: — Ateisi? Ji skubiai, tartum netekusi kantrybės, „nežymiai, lyg sau linktelėjo ir beveik bėgte nubė go. Ir aš staiga nusijuokiau, aš niekaip negalėjau suprasti, kur manyje tūnojo šitokia daugybė linksmumo. Dangus buvo baltas, žmonės geri, medžiai galingi, ir aš bu vau galingas.
— Aš norėjau būti jūrinin ku. . . — pasakė jis, ir daugiau niekados nemačiau jo. Jis išėjo ir paliko kažkokį ty lų, visur esantį gerumą, kažko kią meilę, persunktą nepabaigia ma gėla. žinojau, kad ji ateis. Iš pra džių mes ėjome gatvėmis, buvo karšta, tvanku, ir mes pasukom į laukus, į Dideles pievas. Buvo pavakarys, bet saulė tebekepino, aš jaučiau troškulį. Ji sten gėsi kalbėti visą laiką, aš klau siausi, pritardamas linkčiojau galva ir tylėjau. Aš nežinojau, ką kalbėti. (Mes dažnai pagalvojam apie daiktą ar žmogų ir su prantam jo vertę, netekdami jo, o kai jį turime, mes ramūs, net negalvojame apie jį). Ji buvo su manimi, man buvo gera, aš daugiau nieko, nenorėjau. Ji pri vargo, besistengdama išjudinti mane, ir pasakė: — Na, pasakyk, pasakyk ką nors, tik netylėk. . . pasakyk, ką dabar galvoji? Susimąsčiau, apie ką galėjau galvoti. Daugiausia, matyt, gal vojau apie sargą, norėjusį būti jūrininku, apie tai, kad žmonės, būdami nykštukai, pasiklysta to je tankioje, kaip jos plaukai, žo lėje. ir, gal būt, apie tai, kad man gera, o apie ją negalvojau. Aš diar jaučiau troškulį ir pa sakiau: — Jeigu mes būtumėm dyku moje ir mirtumėme iš troškulio, paskutinį gurkšnį vandens ati duočiau tau. — Tu ne apie tai galvojai. Aš gūžtelėjau pečiais ir paro džiau į krūmą: — Ten jis gulėjo. . . Ji keistai pažiurėjo į mane. — Tas, kur sukapojo skambu tį... Jis labai norėjo būti jūri ninku ir butų buvęs. . . išsiruošė, atsibučiavo su visais, nusigėrė ir tą pačią dieną malūne. . . ten jis dirbo. . . įsuko jį, ir sudie jura.. . — Tu apie jį, ne apie dykumą galvojai? .. — Ne, ir apie jį, ir apie dy kumą. .. ir dar apie tai, kad man gera su tavim, ir.. . — O be kojos jūrininku ne galima? — skubiai paklausė ji. — Ne. . . bet man vistiek ge ra.. . O jis prieš keliolika metų atėjo į mokyklą, ir jį priėmė sargu. AŠ išsiroviau smilgą ir išsitie siau žolėje. Ji pastovėjo kiek, irgi išsirovė ir pritūpė, nedrą siai, lyg ant išklibusios kėdes. Mes sėdėjome visai šalia tos vie tos, kur gulėjo jis, veidu į mo kyklą. Jis man nepasakė nė dvi dešimt žodžių, bet aš mačiau visą jo gyvenimą, aš kuriau jį, ir visa tai, kas tame bekojame sarge buvo biauru, nereikalinga ir šlykštu, man savaime atkrito, ir liko žmogus, kurio visas gy venimas tebuvo vienas didelis troškimas, viena didelė svajonė. (B. d.)
1964 m. gruodžio mėn. 10 d.
Būrelių darbai ir vargai Istorijos ir filologijos fakul tete 1963/1964 m. veikė 6 moksliniai būreliai: Lietuvių kalbos, tautosakos ir literatū ros istorijos, rusą kalbos, ru są tarybinės literatūros, isto rijos, bibliotekininkystės. Geriausiai dirbo lietuvią kalbos būrelis (moksl. vad. dėst. A. Girdenis, pirm. stud. R. Venckutė). Susiskirstę į dvi sekcijas — dialektologą ir sti listą — būrelio nariai paren gė SMD konferencijai 7 dar bus. Du iš ją — R. Venckutės ir G. Jurkūnaitės — pasiūlyti spausdinti „Kalbotyroje“. Būrelis leidž.ia sienlaikraš tį „Lingva“, „Tauro“ bendra butyje ir Centr. universiteto rūmuose — „Kalbos lentą“, propaguoja kalbos kultūrą „Tarybiniame studente“. Pere! tais mokslo metais parengė ir perskaitė respublikiniame ra dijo komitete pranešimą apie diktorią tarties ir kirčio klaidas. Būrelis renka medžia gą frazeologiniam lietuvią-rusą ir rusą-lietuvią kalbą žody nui. O keletas metą atgal šis būrelis niekuo neišsiskyrė iš kitą. Tik bendromis katedros ir studentą jėgomis būrelis iš kilo į geriausiuosius universi tete. Šiuo metu būreliui vadovau-
>
Ja geras organizatorius ir mokslinių darną vadovas dės tytojas A. Girdenis. Visuose būrelio susirinkimuose daly vauja kalbos katedros vedėjas doc. J. Pikčilingis, kuris vado vauja stilistų sekcijai. Kiekvienas būrelio narys turi darbą. „Bedarbiai“ be ceremonijų vejami lauk. Neblogai dirbo fakultete Istorikų būrelis (moksl. vad. vyr. dėst. A. Kazlauskas, pirm. stud. D. Nekrašas). Tačiau daug priekaištų ga lima padaryti rusų kalbos ir literatūros, tarybinės lietuvių literatūros būreliams. Lietu vių tarybinės literatūros būre lis 1963/1964 m. m. faktiškai buvo paliktas be mokslinio vadovo, o kai pirmininkė St. Juodviršienė išėjo į neakivaiz dini skyrių — būrelis visiš kai sunyko. Šiandien, kada studentų moksliniam darbui skiriamas vis didesnis dėmesys, visų pirma norėtųsi, kad moksli niais būreliais daugiau do mėtųsi katedros. Gerų mokslinių vadovų pa rinkimas, drausmės įvedimas — pirmosios tikro mokslinio darbo sąlygos.
S. Geda, IFF SMD pirmininkas
Daugiau tokių darbut Pirmadienio popietę į or ganinės chemijos auditoriją rinkosi studentai ir dėstyto jai. Čia įvyko Ch F SMD rinkiminis-ataskaitinis susirinki mas. Auditorijoje girdėjosi juo kas, taiklūs sąmojai. — Ir kuo tie jaunieji moks lininkai skiriasi nuo kitą?! Niekuo, — svarstau sėdėda mas. Prasidėjus susirinkimui, dar kartą peržvelgiu draugą vei dus. Sėdi, tarsi žado netekę, rodos, nieko negirdi! Bet už tenka „nukrypi į šoną“, kaip suūžia visi. Tai bent mokslo žmonės — manau sau. O kodėl gi ne? S. Kalesnikaitė, draugijos pirmi ninkė, papasakojo apie drau gijos narią mokslinius prane šimus. Tai ne sausi žodžiai, už ją slepiasi rimtas darbas.
Kelintas metas dalį laisva laikio praleidžia laboratorijo se V. Skučas, L. Asajavičius, M. Zilėnaitė, Karpavičius ir kt. Neveltui juos draugai va dina veteranais. Jie dalyvavo ne vienoje konferenciloie, skaitė pranešimus broliškų respublikų aukštosiose mokyk lose. Kai kurie iš jų jau pas kutinį kartą skaitė pranešimą studentų auditorijai. Tegul, “ draugai, sulauks gero įvertinimo jūsų pranešimai ir rimtesnės publikos tarpe! Būrelio naujokų B. Ingaunytės ir V. Jaslnskaltės pra nešimai užėmė prizines vietas ne tik universitete, bet ir res publikinėje darbų apžiūroje. Daugiau tokių darbų! — Visi darbai buvo labai geri, visi puikūs. Ir mums, žiūri komisijai, buvo nepapras tai sunku skirstyti prizines vietas, — pasakoja SMD va dovė doc. E. Jasinskienė. Malonu klausyti tokio įver tinimo ir pradedantiesiems, ir veteranams. O. DICIUKAS
Italijoje nutarta pažymėti 750 metų nuo makaronų išradimo. Juos išrado kažkoks Sicilijos olchemikas, kuriam ruošiamasi pastatyti pamink lą Sicilijoje.
r
EGZOTIKA IR TECHNIKA Pagal naujus Indijos gat vių judėjimo taisykles kiek vienas dramblys turi turėti elektros lemputę, kurią dramblio savininkas vakare turi uždegti. Priešingu at veju — bauda. PASAKA SUAUGUSIEMS — Senele, pasek man ko kią nors pasaką suaugu siems. — Suaugusiems, vaikeli, nėra pasakų. nėra? Tėvelis — Kaip tai sakė, kad Jos biblijoje surašytos. * lankęsis Vienas turistas, Lietuvoje, štai ką papasakoJo: — Jeigu žmogus nori jaųstis laimingas, jeigu nori turėgyvenimą, tai ti prasminga geriausiai vieta — gyventi Lietuvoje. Bet Jeigu žmogus gali nepaisyti savo artimo nelaimių Ir gali tesirūpinti tik savimi, tai geriausia vie ta gyventi Amerikoje. Pasakyta trumpai ir drū tai. Komentarų nereikia.
(Perspausdinta Iš Ameri kos lietuvių laikraščio ..Vilnis“)
Laikrodis jau skaičiavo pas kutines dienos minutes, kai į geležinkelio stotį atvyko bū relis chemikų. Nuotaika kuo puikiausia! Juk vykstam pas naujuosius draugus — Kijevo mlverslteto chemikus. Kelionė — ne naujiena. Bet negavom bilietų. Lankė mės pas viršininkus, nardėm tarp garvežių, bėgom į kasą ir vėl iš naujo įrodinėjom, kad mums būtinai reikia Išva žiuoti. . . Patikėjo. Gavom pa pildomus bilietus, patogumų nebuvo, bet ir taip švytėjom, lyg po laiminga žvaigžde gi mę. Varginančios kelionės ne buvo. Nuobodulio taip pat. Daug dainavom, kaip visur, kur susirenka jauni, Stotis keitė stotį. Lietuvišką dainą — baltarusiška, o Ją — ukrainletlška. Paskui dainavom kartu. Buvo pulkus rudeniškas va karas, kai mes pirmą kartą perėjome miesto centru, vaikš čiojom Dniepro krantine, ko pėme į Vladimiro kalnus. — Nuostabu! Nepakartolama! — nejučiomis Išsprūsda vo iš mūsų lūpų. Vakarinio Kijevo grožis svaigino mus. — Viera! Danutei Slavai Aldona! Pažiūrėkite, kokie re giniai! — Jau lygiai para, kai mes išvykę iš Vilniaus, — pastebi Vita. Sekančią dieną mes nulen kėme galvas ties nežinomojo kario kapu, aplankėme kultū rines ir istorines Kijevo įžy mybes. Mūsų naujieji draugai buvo kartu. Daug laiko paskyrėme susi pažinimui su universiteto gy-
Pas Kijevo chemikus venlmu. Lankėmės netgi orga ninės chemijos paskaitoje, ku rią skaitė akademikas Klprljanovas, susipažinome su esan čiais laboratorijose įrengimais ir darbu. Buvo daug turinin gų ginčų, pokalbių. Apie ką daugiau. Jeigu ne apie specia lybę, jei ne apie draugystę, sportą. O komjaunimo „lyde riai“ stengėsi kuo daugiau pa telkti klausimų. Reikia ieškoti racionaliausių būdų, draugų patikrintas naujoves, taikyti savo praktikoje, — šypsosi fa kulteto komjaunimo org. sek retorius Sla'va Javorskis. —=- Labai įdomi naujovė mū sų universitete — mašlnosdėstytojai, — įsiterpė į pokal bį Viera. Susidomėję apžiūri me šį „stebuklą". — įdomu,, kur slypi Jų silp nybė? — teiraujamės. — Teisinguose atsakymuo se, — juokauja Liuda. — Tik žinot, mūsų mašinos dar neišmoko pasirašinėtl, todėl galutinę rezoliuciją uždeda vis dėlto dėstytojas. Neracionalu, — šypso mės. . . O pokalbis jau kryps ta kita linkme. Atsisveikindami sudainavo me „patriotinį" chemikų him ną, pasikeitėme suvenyrais. — Iki susitikimo Vilniuje! — mojuojame iš vagono. Perone pasigirsta kurtinan tis garvežio švilpukas, Minutė, sekundė. . . kita.. . įr mūsų akiratyje tolsta Kljevo dangoraižiai, saulėje žvilgą bokštų kupolai. Širdyje lieka kartu ]praleis-
__________________ ♦X«X4,
DRĄSUS ŽINGSNIAI Meteorologljos būrelis žinomas ne tik fakultete, bet ir visame universitete. Jis atliko daug darbo ir žinią reikalau jantį dirvos įšaldymo su sniego danga ir be jos eksperimen tą. Stebėjimai buvo vykdomi kasdien pusė devynių ryte ir pusė aštuonlą vakare. Duomenys jau sutvarkyti. Atliekami ir mikroklimatlnial stebėjimai 7 punktuose prieš saulės te kėjimą. 'i 4 Meteorologai domisi ir tuo, kas vyko praeityje. Jie pradėjo rinkti medžiagą kompleksiniams tyrimams Nidoje nuo 1958 iki šią metą. Iš referatyvlnią žurnalą renkama medžiaga apie naujausius pasiekimus meteorologijos srityje. Pirmieji žingsniai žengti ir astroklimato tyrime. Antro kurso geografės R. Gailevlčiūtė ir G. Viliušytė, dėstytojui Žitkevičiui padedant, susipažįsta su darbo metodika. Tai drąsūs žingsniai, siejant meteorologiją su astrono mija, kurie ateityje duos gerus rezultatus. D. STRIZINAITĖ, GF II k. geografė
KĄ SAKO SKAIČIAI Vieta. fakultetas, 1 MF
stud. 674
II III IV V
GF TF IFF FMF
420 103 972 870
VI VII
ChF EF
398 763
užpren. leld., spaudos platintojas A. Tulabaitė 674 G. Viliušytė 400 J. Svabauskaltė _. Manlušytė Z. 85 N. Arinavičiūtė 669 G. Radžianskaitė 586 Namajunaitė O. Dičiūnaitė 140 Vasilkevičiūtė
PASTABA: „ Tarybinio studento“ prenumarata kol kas i bendrą skaičių nejskaitoma. Galutiniai rezultatai bus suvesti Ir pa Skelbti gruodžio mėn., baigus platinimą,
Tokie yra pirmieji spaudos platinimo 1965 metams rezul tatai. Skaičiai kalba patys už save. Medicinos, Gamtos fa kultetų pasiekti rezultatai džiugina ypač todėl, kad tai yra pirmieji A. Tulabaitės, G. Villušytės, J. Svabauskaitės žingsniai spaudos platinimo darbe. Tai gera pradžia! Tei sės fakultete bene geriausiai prenumeruojama komjaunuo liška ir partinė spauda. O štai chemikams, ekono mistams, fizmatams dar teks daug padirbėti. Reikalinga efektyvesnė parama spaudos
platintojams ir Iš profbiurų, fakultetų komjaunimo komite tų pusės. Dar nevėlu, draugai, pasitempti. Prenumerata pri imama iki gruodžio 23 d. Paskelbtieji rezultatai nėra galutiniai. ChF, FMF, EF, IFF privalo pravesti papildo mą spaudos platinimą ir pa gerinti padėtį. Ryškėja ir konkurso, ge riausiai platinančią spaudą grupei išaiškinti, rezultatai. Preliminariniais duomenimis pirmoji vieta tenka MF gydomosios medicinos spec. V kurso VI grupei (proforgas Ed.
Skrltulskas), kur spauda užsa kyta 221%, antroji vieta — Gamtos fakulteto geografijos spec. IV kursui (proforgė N. Krakauskytė — 217 %• To liau seka FMF fizikos spec. I kurso III grupė (proforgas VI. Žemaitis) — 190%. TF II kursas (J. Užiunas) — 140%. Dar kartą pabrėžiu, kad rezultatai nėra galutiniai ir bet kuri kita grupė gali pretenduoti į pirmąją vietą. Pirmą vietą laimėjusi grupė bus premijuota bilietais į premjerinį spektaklį, antrą ir trečią vietą laimėjusioms grupėms, atitinkamai, skiria ma mažesnė pinigą suma. Bus atsižvelgta ir j „Tary binio studento“ platinimą. Iki šiol, kai kurie fakultetai dar nepradėjo 1965 metams pla tinti mūsą laikraščio. Tegu gruodžio mėnuo tampa „Tarybinto studento“ platinimo mėnesiuĮ N
CEKNYTĖ
tos valandos ir draugų žodžiai atsisveikinant: — Laimingos kelionės! Ra šykit! O. Dičlūnaltė, Ch F III k. -x-----------
Koncertuoja IFF Gruodžio 2 d. IFF saviveik lininkai koncertavo Politinio švietimo kabineto patalpose. Žinoma pats geriausias pa sisekimo įvertintojas — patys žiūrovai. Žiūrovus žavėjo vyrų okte tas, padainavęs „Rožėtą“, „Di džiųjų kelių dainą“. Vyrų kvartetas išpildė vo kiečių liaudies dainą „Vestu ves kaime“ ir lietuvių liaudies dainą „Kur banguoja Nemu nėlis“. Sis koncertas — ne pasku tinis. Bus jų ir daugiau. Dar ne kartą šypsosis po pasiseku sio pasirodymo ansamblio va dovai A. Račas ir A. Arbušauskaitė. Jų triūsas nenuėjo veltui. O tai ir yra svarbiau sia. VL. VAITKEVIČIUS, IFF I k. lit.
Broliškoje Latvijoje Pereitą savaitę mes, grupė Teisės ir Gamtos fakultetų studentų, svečiavomės broliš kosios Latvijos sostinėje Ry goje. Ekskursija į Rygą — tai apdovanojimas soclenktynių nugalėtojų — Teisės fakulteto studentų, kurie laike mokslo metų įrodė esą verti šio gar bingo vardo, kadangi „prieši ninkas“, Gamtos mokslų fa kultetas, buvo „paguldytas ant menčių“. Į Rygą vykome su šypseno mis, nes tą pačią dieną turė jome susitikimą su Latvijos TSR valstybinio P. Stučkos vardo univą-siteto studentais. Tarp kitko, nedaug ką galėjo me papasakoti draugams lat viams apie save ir labai ne daug mes supratome, ką pasa kojo šeimininkai. Reikalas tas, kad vakaro metu buvo kalba ma tik anglų kalba, o iš mū sų keturiolikos žmonių angliš kai kalbėjo tik. . . vienas. Bet draugystei daug žodžių nerei kia. Sekančią dieną mes apžiūrė jome miestą ir jo įžymybes. Aplankėme mėgiamiausią rygiečių vietą — Meža parką, kuris labai primena mūsų grąžųjį Vingį (skirtumas tik tas, kad ten dar yra ir ežeras — Baltezers). Lankėmės reto grožio architektūros Domo bažnyčioje, valstybiniame isto rijos, literatūros ir unikallniame medicinos muziejuose. Trys dienos, praleistos Ry goje, prabėgo kaip akimirka, bet nauji įspūdžiai, o ypač naujai užmegzta draugystė — geriausia Latvijos studentų dovana mums. A. KATKUS, TF III k. lllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllt
5«L 1964 m. gruodžio mėn. 10 d.
C.
Kodėl komjaunimas nesirūpina sportu? Lilijai Kulakaitel (ChF II k.) iki meistro normos tetrūks ta tik 4,4 sek., bet jos universitete dar niekas nepralenkė.
Šaudymo varžybose Pravestos Lenino rajono LDAALR organizacijų šaudy mo pirmenybės. Universiteto garbę gynė dvi moterų ir dvi vyrų komandos. Varžybų re zultatai Ir šį kartą buvo ne blogi. Mūsų merginos užėmė I vietą šaudyme Iš m/k šautu vo Ir' II vietą — iš pistoleto. Ypač pasižymėjo studentė Rozlta Pllenytė (FMF). Jai buvo įteiktas I-jo laipsnio diplomas ir dovana.
Vyrų komandų tarpe mūsiš kiai užėmė antrąją vietą šau dyme iš šautuvo ir trečiąją — Iš pistoleto. Studentai Mingaila Ir Lorinčas apdovanoti II Ir III laipsnio diplomais. Bendroje įskaitoje universi teto LDAALR organizacijų rinktinė šaudymo komanda užėmė I vietą ir apdovanota I-jo laipsnio diplomu.
B. A. Blažys VVU LDAALR Komiteto pirmininko pavaduotojas
Gytis Juška Orientacinį sportą Gytis Juška pamėgo nuo I-ojo kur so. Jį traukė gamtos grožis, miškai, kalvos. Per tą laiką atlikta daugybė turistinių žy gių, kelionių. Jau ne pirmi metai jis yra pajėgiausias mūsų respublikos orientacininkas. 1963 m. G. Juška dalyvavo TSRS pirme nybėse Užgorode ir tapo ša lies čempionu. Nuo to laiko studentas ne kartą iškovoda vo prizines vietas. Neseniai įvykusiose univer siteto tarpfakultetinėse varžy bose G. Juška tapo čempionu. Šiandien jis FMF absolven Su kamuoliu veržiasi G. tas, bet skaitytojai, aš manau, dar ne kartą išgirs apie G. Lopataitė (GF IV k.). (Iš finalinių rungtynių tarp Juškos pasiekimus. mūsų „Mokslo“ ir VPI ko VI. GERUOLIS mandų). IV k. MF A. LEVICKO nuotr.
Finišuoja (delfinu) mūsų čempionas II k.).
G.
Motuzą
(GF
KONKURSAS Universiteto Turistų klubas skelbia konkursą klubo ženkliuko ir emblemos projekto sukūrimui. Konkurse gali daly/auti visi studentai! Sąlygos: nupiešiamas natūralaus dydžio ženkliu kas, nurodant tikslius jo išmatavimus, kontūrų vidaus spalvą, reljefą. Pageidautina, kad būtų Turistų klubo inicialai. Terminas — iki 1965 metų balandžio mėn. 1 d. Geriausias ženkliuko ir emblemos projektas apdo vanojamas turistinio žygio kelialapiu už Lietuvos ribų. UTK valdyba
Baigėsi ketvirtosios sporto šakos varžybos šių mokslo metų universiteto spartakiadoje. Organizuotai dalyvaudamas šiose varžybose, Fizikos ir matematikos fakultetas tvirtai pir mauja kompleksinėje įskaitoje. Šio fakulteto sportininkai, surinkę 9 taškus, žymiai pra lenkia (net 6 taškais) antrąją vietą užėmusį Medicinos fakultetą ir (10 taškų) trečioje vie toje esantį Chemijos fakultetą. Tai didelis nuopelnas Fizikos ir matemati kos fakulteto sporto tarybos pirmininko stud. M. Maknio, kuris parodė daug entuziazmo ir organizuotumo, komplektuodamas sportinin kų komandas. Visai priešinga padėtis yra skaltlinglausiame universitete Istorijos ir filologijos fa kultete. Šio fakulteto sporto tarybos pirmi ninkas visai nesirūpina sportiniu-maslnlu darbu, neorganizuoja tokių priemonių, o kom jaunimo biuras, profsąjunga, matyt, pritaria jam. Nežiūrint į tai, kad jau praėjo net ke turių sporto šakų varžybos, Jose Istorijos ir filologijos fakulteto sportininkų dar nesimatė. Sis fakultetas šiuo metu užima paskutinę vie tą spartakiadoje, į priekį užleisdamas net (taip neskaitlingą) Teisės fakultetą. Tiesa, teisininkai taip pat nelabai organi zuoti, nes Ir jie neišstatė komandų dviejose sporto šakose. Esama šiuo metu padėtis, vykdant univer siteto kompleksinę spartakiadą, daug nerimo kelia Sporto klubui. Klubas daug pastangų deda, organizuojant ir vykdant minėtą spartakiadą, bet atskirų fakultetų sporto tarybos, komjaunimo bei profsąjungų organizacijos visai nekreipia dėmesio į tas, klubo pastangas, visai nesirū pina studentų sveikatingumo kėlimo klausi
mais, studentų įtraukimu į fizkultūrlnį-masinį Judėjimą universitete, tiesiog ignoruoja tas priemones, kurių imasi klubo valdybos, spręsdamos aukštajai mokyklai keliamus už davinius. Kuo paaiškinti tą faktą, kad Istorijos ir fi lologijos fakultetas dar nedalyvavo nei vie nose iš keturių sporto šakų varžybose? Pavadinti tai aplaidumu — per maža. Jau ir tas fortas rodo, kad IFF sporto tarybos pirmininkas teatvyksta į klubo pasitarimus, kur sprendžiami fizkultūrlnio darbo klau simai, neveda jokio organizacinio darbo savo fakultete, visai nusišalino nuo jam draugų patikėtų pareigų. Kyla klausimas, ar ne laikas komjaunimo organizacijai (sekretorius G. Jurkūnaitė) susi domėti Istorijos ir filologijos fakulteto sportiniu-masiniu darbu ir Imtis priemonių esa mai padėčiai ištaisyti. Kalbant aplamai apie sporto klubo orga nizuojamas ir vedamas priemones, reikia pa žymėti, kad ir universiteto komjaunimo komi tetas visai nesirūpina ir nepadeda sporto klu bui. neranda bendros kalbos. sprendžiant sveikų, fiziškai užsigrūdinusių specialistų ruošimo klausimus, nes’domi šia darbo sri timi. Jau vien tas faktas, kad per paskutin: uosius kelis metus nė karto nebuvo svars tyta sportlnio-masinio darbo padėtis univer sitete leidžia daryti išvadas, kad komJaunimui sportinis-masinis darbas „ne prie širdies“. O vis tik reikėtų, kad stiprių, užsigrūdi nusių specialistų ruošimas, sportinio meist riškumo klausimai figūruotų ir komjaunimo organizacijos dienotvarkėje. vyr. dėst. P. VIRBICKAS
DAR VIENA PERGALĖ
Mūsų krepšininkės 1964 m. „Sporto“ laikraščio taurės lai mėtojos. Komanda, treniruoja ma V. Duniaus, šiomis dieno mis iškovojo vėl gražią per galę, tapusi 1964 m. Vilniaus m. čempionėmis. Tikimės, kad šauniosios mū sų krepšininkės ir ateityje sėkmingai kovos respublikos bei aukštųjų mokyklų sparta kiadoje. A. VAITKEVIČIUS
r
«■■■■■■■■■■■■■*
STUDENTE, Jei tu mėgsti sniegu ap dengtų laukų spindesį, subti lią miško tylą, svaiginantį skardžių aukštį — tave kvie čia UTK. Turistai, tie didžiausi rea listai ir nuostabiausi romanti kai, į savo darnią šeimą pri ima visus — pirmakursius ir penktakursius, ekonomistus ir fizmatus, istorikus ir teisinin kus. .. Po žiemos sesijos tavęs laukia žygiai slidėmis po Kar patus, Lietuvą, Kolą, Sibirą. O prieš tai lai nutįsta tavų jų slidžių vėžės Vilniaus apy linkėmis. Nepamiršk dėl žiemos atos togų žygių užsirašyti Turistų klube (Čiurlionio 21, Sporto katedra) kiekvieną ketvirta dienį nuo 19 Iki 21 vai. Bend-am pasitarimui renkamės gruodžio 24 d. 19 vai. Turis tų klube. Tad žiemos atostogų metu disputus apie Einšteiną ir eg zistencializmą, kosmosą ir J. Bethoveną perkelk į gamtą. Išvyksi — neapsiriksi! UTK valdyba
Fizikos ir matematikos fakulteto rankinio komanda, tarp fakultetinėse varžybose laimėjusi pirmąją vietą (iš kairės i dešinę): R. Bakanas (komandos kapitonas), S. Ačas, R. Cičelis, G. Steikūnas, G. Subačius, M. Maknys ir J. Augustinavlčlus.
V. GERUOLIO nuotrauka Nuoširdžiai užjaučiame kurso draugę Audronę STE PONAVIČIŪTĘ, jos mylimai sesutei mirus. III kurso biologai
Už redaktorių J. GIRDVAINIS 'illlllllilllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllM
Slo numerio korektūrą skai tą V. Tumelionytė ir B. Vėlyvytė.
Mūsų adresas: Vilnius, Universiteto 3. Teleonas: 7-79-17.
Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė. LV 11268
Užs. Nr. 7092
j