hinc įturad astra
Kovo
20d.
1991 m. TREČIADIENIS Kaina 2 kap.
Vilniaus Universiteto savaitraštis ►
Nr. 3 (1507) /
LEIDŽIAMAS NUO 1950 M. BALANDŽIO 15 D.
81-asis Universiteto Rektorius Sausio 29-oji, Vilniaus Uni gomas“ Ermitaže... Salėje susirinko vyriausybės versiteto centrinių rūmų Aula. 81-uoju Universiteto Rektoriu atstovai, Universiteto mokslinės mi tampa prof. R. Pavilionis. tarybos nariai, profesoriai, Au Tarybos deputar Prof, J. Kubilius, padėkojęs vi. kščiausios ir siems, kurie dirbo drauge su tai, svečiai. Daug gražių juo jo rektoriavimo matais, per prasmingų žodžių tądien buvo ir buvusiajam;, ir duoda Universiteto valdžios sim pasakyta bolį — sidabrinį medalį — nau naujajam Rektoriams, aidėjo jai Išrinktajam Rektoriui. Skep muzika. „Ne tik Universitetas, tras, deja, iki šiolei „tebesau bet ir visa šviesuomenė atsis
veikina su senuoju, ir sveikina naująjį Rektorių,“ — sakė po etas Justinas Marcinkevičius. Ga lima pridurti: ne tik visa švie suomenė, bet ir visa Lietuva su lūkesčiu žiūri į Universitetą ir į 412-aisiais jo gyvavimo me tais pradedantį rektoriauti prof. R. Pavilionį. Nes, kaip sakė prof. J. Kubilius, „Universite tas gyvas, kiek gyva Lietuva“. „U. V.“ inform.
Universitetas — musų namai Rektoriaus prof. R. PAVILIONIO kalba, pasakyta sausio 29-ąją
t
R. JANKAUSKO nuotr.
4
*
Šiandien, 1991 metų sausio 29 dieną, 412-aisiais Vilniaus Universiteto metais, perimdamas || aktoriaus pareigas iš garbin gojo profesoriaus Jono Kubi liaus, norėčiau kreiptis į Jus žodžiais apie Universiteto šeimą. Familia Universitatis — Uni versiteto šeima. Šiandien tai ne tik tūkstančiai studentų, profesorių, dėstytojų ir dar buotojų, bet visa Lietuva, UNIVER'oliAS, žmonių, pasišven tusių minčiai, mokslui, dvasin gumui VISUMA, visuma, sklei džiančių šviesą ir tikėjimą. Universiteto šeima nuo 1579 iki 1991-ųjų — neaprėpiama gentis žmonių, iš kartos į kar tą, per šimtmečius tarnavusių savo kraštui, pasaulio kultūrai, vedusių Lietuvą Į pasaulį, o pasaulį į Lietuvą. Nepaisant dramų ir netekčių, paniekini mų ir išdavysčių, teroro, blaš kymų ir ardymų, ši šeima gy va, nes gyva ją išsaugojusi tauta. Universiteto šeima tai Universiteto poveikį paty rusi visa tauta. Ar jaučia šiandien mus tau ta? Ar esam svarbūs jai, ir, kaip kitados, pasauliui? Ar eisame šeima? TAIP. Tai patvirtina mūsų studentų pasiaukojimas: nelem tąjį sekmadienį, stoję prieš bar barybę, jie įrodė, jog Universi tetas ir Lietuva — viena šeima. TAIP — patvirtinti galėtų gausybė mūsų auklėtinių bei jų darbų, Išsaugojusių Lietuvą ir jos orumą. TAIP — pasakytu pasaulis, įvertindamas mūsų mokslo vy rų yeiklą ir jų indėlį į pasaulio mptkslo kraitį. Ir vis dėlto — ar esame šei ma? Ar VISIŠKAI atsakome už
tuos šimtus savo vaikų, kuriuos kasmet išleidžiame į pasaulį? Už jų žinias, gebėjimą mąstyti, vertinti, analizuoti, svarbiausia — kurt ir reikšt save, gerbt kitą nuomonę ir kitą žmogų, Įsiklausyti ir suprasti, dorai nešioti garbingąjį Uni versiteto auklėtinio vardą? Ar Vilniaus Universitete įgy jama kultūra tebėra šiandien kaip kitados, ypatingas inteli gencijos bruožas, žadinantis ypatingą visuomenės pagarbą, jos pietetą? Ar išsaugojome tą kadaise labai brangintą suprati mą, jog visi — studentai ir profesoriai — esame viena šei ma? Šviesos ir Išminties misio nieriai? Ar, kaip proifesorlai, jaučiame tarpusavio pasitikėji mą, orumą, garbę, prideramą vieno seniausiu Europos Uni versitetų paveldėtojams? Kitaip tariant, ar jaučiame, kad mūsų Universitetas nuo amžių sudaro ypatingą Aplinką, kurioje šei mos jausmas yra ir tas Aplin kos šventumo jausmas? Negalėtume nesvyruodami at sakyti į šiuos klausimus. Štai kodėl man atrodjo prasminga stiprinti o gal ir atgaivinti mū sų šeimos jausmą. Mažosios Universiteto šeimos, kuri yra čia. šiuose rūmuose, ir didžio sios — pasklidusios po visą Lietuvą. Čia, savo namuose, da bar jau nevaržomi nei primes tų mums schemų, nei biurokra tinio diktato, turime sudaryti normalias laisvą ir kūrybingą asmenybę ugdančias sąlygas. Studijų ir mokslo vienovė, jų kokybė, —- tai esminis visų numatomų pertvarkymų bruo žas. Kokybė — reiškia atran ką. pasirinkimą, konkurenciją, prideramą Vilniaus Universite tui studijų elitiškumą.
Su tuo susijusi egminė viso mūsų akademinio ūkio peržiū ra: studijų programų ir dėsty tojų krūvių, akademinių darbo formų, kurių dėka studentas taps aktyviu savarankišku stu dijų subjektu, o profesorius jų tikru vadovu. Su tu0 susijusi specialybių ir specializacijų re vizija, naujos priėmimo į Uni versitetą sąlygos, jo apimties apribojimas, fakultetu pertvar ka, tikros Universitetinės lei dybos pradžia, šiuolaikinių tech nologijų panaudojimas, studijų procese, studijos Vakarų mokyk lose ir atskirų kursų dėstymas aukštesnėse pakopose Vakarų kalbomis. Šiandien mūsų rūpestis • — ne konvejerinė vidutinybių ga myba, o asmenybių, tenkinan čių universitetinius reikalavimus, ugdymas. Iš čia išplaukianti tarpfakultetinių studijų prielai da —- tai ne tik galimybė tur tėti, bet ir turtinti vieniems ki tus, būti tikrais, universitetinės šeimos nariais. Plėsis kultūrinės, humanisti nės Universitete orientacijos, aka deminis mūsų šeimos akiratis: peraugantys į orientalistiką, polonistikos, skandinavistikos, ry tų ir vakaru studijų ir tyrimų centrai, bus svarbūs plačiosioms universitetinėms civilizacijų sampratoms, apimančioms ne tik kalbą, bet ir istoriją: mok slus, kultūrą, politiką ir ekono miką. Tokiuose centruose ren giami specialistai busimieji mū sų valstybės pasiuntiniai ir tar pininkai, o kaupiama juose in formacija bei atliekami tyrimai — intelektualusis mūsų valsty bės politikos fondas. Universiteto mokslas, funda mentiniai ir stambūs taikomieji tyrimai — neįmanomi be pro fesūros, buriančios aplink save mokinius ir mokyklas, čia šei mos, auginančios sau pamainą įvaizdis — ne metafora, o rei kliausia tikrovė. Kaip nepap rastai svarbu užtikrinti mokyk lų, garsinusių Lietuvą ir padė jusių jos mokslo pamatus ma tematikoje, fizikoje, medicino
je, biologijoje, baltistikoje, tęs tinumą ir visapusiškai skatinti jų užuomazgas teisėje ir ekono mikoje, istorijoje, sociologijoje, filosofijoje. Čia šiandien pamainos — jaunosios profesūros — nebu vimas rytoj gali reikšti mokslo Lietuvoje nunykimą. Dar griež čiau pasakius: šiandien rimtos valstybės paramos mokslui nebu vimas rytoj gali reikšti Lietuvos valstybės nebuvimą. Tokia grė smė šiandien yra: dėl prasto finansavimo, jau irsta ne viena universitetinė mokslo šeima. Tačiau surandamos ir skatin tinos išeitys: praktikos, studijų ir mokslo deriniai. Naujosios Universitetinės klinikos — įti kinamas jų pavyzdys. Skatinti ni studijų, mokslo, gamybos junginiai, įsijungiantys į bend rąją tarpfakultetinę struktūrą — nacionalinių programų — tokių kaip ekologija vykdymą, tech nologiniu parku kūrimą, gamtos ir visuomenės mokslų sąveiką.
Tikrą mažosios ir didžiosios Universiteto šeimos sąveiką, ti krąjį jų sąlytį pajusime tuo met, kai universitetinės studi jos taps permanentinėmis: kai, išėję iš Universiteto, vėl grįš į jį, kad vėl turtintų save, kai į Universitetą plauks visuomenė, miestas — ne dėl diplomo, o norėdami išklausyti paskaitą. Tikiu, kad tą šeimos jausmą, mes ypatingai patirsime, kai į mokslų ir Išminties skleidžiamą dvasingumą įsilies ir žodžiai, skambantys iš šv. Jono bažnyčios, žodžiai, kuriuos esame pasiruo šę išgirsti. Si mūsų Aplinkos dalis turėtų ne tik grąžinti mus istorijai ir amžinybei, bet ir — kartu su akademine teologi ne universiteto institucija — suteikti tikėjimui intelektualu mo. Galbūt tat bus nauja pra džia ir Lietuvos bažnyčiai. Kaune, kituose mūsų namuose, Humanitariniame fakultete, pa darytume dar vieną tokią pra džią liuteronams — taip Vil
niaus universitetas vėl būtų UNIVERSITETAS — įvairių tikėjimų ir požiūrių, į žmogų bei i pasaulį VISUMA, jų na mai.
Tikiu, kad tokį vaidmenį Universitetas turėtų atlikti ir platesne pilietine prasme: tai turi būti namai, kuriuose klau soma ir išgirstama, kuriuose kalbama ir susikalbama proto, padorumo, pasitikėjimo ir tikė jimo kalba. Tai turi būti namai, kuriems neabejingas Miestas ir Valstybė. Ir dėmesiu Universiteto žmo nėms, šiandien dar užmirštiems, gyviems gal tik dvasia ir pasi aukojimu Universitetui. Ir dė mesiu jo Aplinkai — jo rūmuo se sustingusiai istorijai. Tam šimtui pastatų — puošnesnių ar kuklesnių, ar visai apleistų, bet menančių ANO Vilniaus, ANOS Lietuvos mokslinčius — čia dirbusius ir gyvenusius, ir — turbūt — kaip ir mes šiandien sielojusiusius dėl Vilniaus, Uni versiteto, ir Lietuvos. Mes norėtume, kad miesto ir Valstybės vyrai ateitų čia pasisielot dėl to paties. Mes norėtume, kad visos Lie tuvos mokyklos čia jaustųsi kaip NAMUOSE, kur dalinama si ir tariamasi, kur rūpinamasi vieni kitais ir vis — dėl Lie tuvos. Dėl tų, kurie ateis po mūsų ir gal pasakys: jie pada rė viską, ką galėjo. Jie gyveno darniai, susiklausę. Kaip šeima. Aš tikiu Vilniaus Universite to šeima. Aš tikiu Jumis, bran gūs bendražygiai. Aš suvokiu sunkumus ir iš bandymus, kurie mūsų laukia. Aš džiaugiuosi, kad man lemta su Jumis juos Įveikti. Aš esu tikras, kad mes juos įveiksime. Su Jumis. Su Lietu va. j