Buvę kariai—pažangūs studentai
PO EGZAMINŲ SESIJOS YRA KUO PASIDALINTI Iš kairės: Teisės fakulteto II kurso mokslo pirmūnas Justinas Aleksandravičius kalbasi su buvusiais qinklo draugais: R. Urbaičiu, Just, žiliu, Ant. Vaškeliu ir Just. Vasiliausku, sėkmingai užbaigus egzaminų sesiją. Vyt. LEŠČINSKO nuotr.
VISŲ SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITE®
VILNIUS. VASARIO DVIDEŠIMT TRECIOJI
TO,
Foto J. Giralčlo
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS 1965 m. vasario mėn. 25 d. KETVIRTADIENIS
Kaina 2 kap
Vasario 25 dieną LTSR nusipelniusiam mokslo veikėjui profesoriui K. Daukšui sukanka 60 metų. Visada optimistinės nuotaikos, sąmojingą, nuolat diskutuojanti chemijos, filosofijos, etikos ir įvairiais kitais klausi mais, — tokį mes, pokario meto studentai, matėme K. Daukšą pirmųjų pažinčių metu. Toks mūsų gerbiamas profesorius ir dabar. Atrodo, kad laikas nespėja jo pasivyti ir palikti neišdildomus pėdsakus. Tiek anksčiau, tiek ir dabar plojimais pasitinka Ir palydi studentai jo pasisakymus kom jaunimo ar kituose susirinkimuose. 1944 metų gruodis. Nekūrentoje Chemijos fakulteto auditorijoje doc. Vietname. — štai toli gražu 0 Daukšas skaito neorganinės chemijos paskaitą. Mes, studentai, sukrovę ne pilna jų veiklos apskaita. Ž K. ant savęs visą turimą garderobą, sėdime pamėlusiais nuo šalčio veidais Negalima užmiršti ir to, kad g ir įdėmiai sekame kiekvieną jo žodį. Pertraukos metu pabėgiojome, „pasi Europos centre yra pavojin- 0 gaminame“ šilumos atsargą sekančiai paskaitai ir vėl klausome aiškių, gas tarptautinio {tempimo ži- Ž kondensuotų, kartkartėmis su linksmais palyginimais, lektoriaus žodžių. Sunkiu pokario laikotarpiu, kada pagrindinis tiek studento, tiek ir dėsty dlnys, šiame rajone sukoncen- g tojo maistas buvo sausa sprangi duona, kada respublikoje virė arši klasių truotos didžiulės kariuomenės g kova. Chemijos fakulteto dekanas K. Daukšas komplektuoja karo išblaš kytus negausius chemikų kadrus, praveda studentams politinius užsiėmimus. ir ginklų masės. Vakarų VoDaukšo iškeltos mintys politiniais klausimais visuomet sužadindavo, kietijos revanšistai, JAV re- g K. tiesa, „koridorinius“, tačiau gyvus disputus. Jubiliatas padėjo susiformuoti miami, stengiasi įsigyti bran- g ne vieno studento materialistinei pasaulėžiūrai. Tuo metu labai trūko kvali duolini ginklą. Jei VFR turė- g fikuotų chemikų kadrų. Todėl, be atsakingų pareigų „chemikų kalvėje“ — Chemijos fakultete, K. Daukšas dar vadovavo LTSR Mokslų akademijos tų šį ginklą, karo grėsmė dar Chemijos ir Cheminės technologijos institutui. Reikėjo lietuviškų chemijos labiau padidėtų. vadovėlių, ir K. Daukšas rašė juos. Pradžioje rašė vienas, vėliau įtraukė Štai kodėl komunistų parti- g į šį darbą bendradarbius, buvusius savo mokinius. Karštas tiesos žodis buvo reikalingas ne tik Vilniuje. Todėl, ar tai būtų šalta žiema, ar ja Ir Tarybinė vyriausybė, g lietingas ruduo, lektorių K. Daukšą, įtikinamai kalbantį apie religijos žalą, nuosekliai laikydamasi lenini- g populiariai aiškinantį medžiagos sudėtį, sprendžiantį visais laikais jaunimą nės taikingos politikos, nenu- g jaudinusias problemas apie meilę bei laimę, žmonės girdėjo tolimiausiuose ilstamai rūpinasi mūsų šalies g respublikos užkampiuose. Ir dabar kasmet profesorius K. Daukšas įvairiose respublikos vietose perskaito daugiau kaip po šimtą paskaitų. Visa res gynybinio pajėgumo stiprinipublika pažįsta profesorių K. Daukšą, kaip chemijos žinių populiarintoją, mu. aktyvų ateistą ir jaunimo auklėtoją. Moksttnį-tiriamąjį darbą K. Daukšas pradėjo dar dirbdamas laborantu. Naujausių mokslo pasiekiSusidomėjęs akad. L. Cugajevo darbais, jis vysto tyrimus osmio junginių mų dėka Tarybinės Ginkluoto- g srityje. Jau pirmame savo darbe „Šarminių metalų osmiatai“, kuris buvo sios Pajėgos pasiekė kovinės paskelbtas 1934 m., K. Daukšas panaudojo visai naują osmiatų sintezės metodą. Dar plačiau osmio junginius K. Daukšas tyrinėjo savo diserta galios lygį, galintį sutriuškinti ciniame darbe „Šarminių metalų osmiatai“, paskeltame 1937 m. bet kokį agresorių, kuris iš[nešęs stambų indėlį į osmio junginių chemiją, K. Daukšas perėjo prie drįs pradėti karą. niobio ir tantalo. Stambiame habilitaciniame darbe jis pateikė naują pato 47-ųjų Tarybinės armijos bulintą metodą niobiui atskirti nuo tantalo, susintetino kelioliką naujų metinių dieną mes siunčiame g niobio junginių ir ištyrė pagrindines jų savybes. Visi to meto K. Daukšo darbai yra originalus ir turiningi, turį didelės mokslinės reikšmės. sveikinimą mūsų šlovingųjų Tarybiniais metais K. Daukšas vadovauja grupei analitikų, kurie nagri Ginkluotųjų Pajėgų kariams, nėja įvairių elementų analizės metodus, tiria mineralines mūsų respublikos budriai stovintiems mūsų di- g žaliavas, nagrinėja respublikos gamtinius vandenis. Vadovaujant prof. džiųjų komunizmo pasiekimų, g K. Daukšui, eilė darbuotojų apgynė kandidatines disertacijas. Jam vado vaujant, išsivystė ir dabartinė Universiteto analitikų mokslinio darbo kryp taikos sargyboje. tis — mikroelementų nustatymo metodų tyrimas. Nuo 1940 m. K. Daukšas parašė nemaža vadovėlių aukštųjų mokyklų papulk. A. J. GRINBERGAS studentams bei populiarių brošiūrų. Pažymėtini jubiliato vadovėliai: „Che mijos pagrindai“. „Kokybinė analizė“, „Kiekybinė analizė“, „Neorganinė chemija“, „Neorganinė sintezė“ ir kt. W K kurie uadf)l>ėlial su silaukė kelių .U’ K Daukšo paruoštas „Chemii « W STO Jos., \odunos“, — kiekvienam chemikui ' reikalinga knyga. Prof. K. Daukšas yra paskelbęs ■ Jį t laug mokslinių straipsnių, atskirų elementų nustatymui mineralinių ža f lianų, gamtinių vandenų . tyrimams y'i'į Nemaža jo straipsnių pasirodo u periodikoje. Juose K. Daukšas kelia įvairius aktualius klausimus, populio rina chemijos žinias. Turiningas prof. K. Daukšo gyveni mas yra puikus tiesioginio darbo derinimo su visuomenine veikla pa vyzdys. Linkime visų gerbiamam ir myli mam profesoriui dar daug ilgų ir kūrybingų metų, vaisingos veiklos, įvairiose mūsų gyvenimo srityse. Šiandien prof. K- DAUKŠU/ sukako 60 metų. NEORGANINES CHEMIJOS GIRDVAINIO nuotr. KATEDROS KOLEKTYVAS
Ištikimas Tėvynės sargas Vasario 23-oji — Tarybinių Ginkluotųjų Pajėgų gimimo diena — viena pačių svar biausių datų mūsų liaudies gyvenime, socialistinės Tėvy nės istorijoje. Tarybų Sąjungos Ginkluo tosios Pajėgos, kurias įkūrė didysis Leninas ir komunistų partija Spalio iškovojimams apginti, 47 metus garbingai ir su pasididžiavimu vykdo joms pavestą aukštą patriotinę ir internacionalinę misiją. Tarybinė armija nuėjo ilgą ir didvyrišką kelią. Komunistų partijos vadovaujama, visos liaudies vieningai remiama Tarybinė armija daugkarti niuose mūšiuose su priešais apgynė socialistinės Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ir šiandien tvirtai ir patikimai stovi savo didžiosios Tėvynės bei kitų socialistinės stovyklos šalių sargyboje. Tarybinė ar mija gina šių šalių neliečia mybę ir visuotinės taikos rei kalą. Šių metų gegužės mėnesį tarybiniai žmonės ir viso pa saulio dirbantieji iškilmingai pažymės didžiosios laisvę my linčių tautų pergalės prieš fa šistinę Vokietiją 20-metį. Ta rybų Sąjunga šioje pasaulinėje-istorinėje pergalėje suvai dino pagrindinę rolę. TSRS Ginkluotosios Pajėgos sutriuš kino pačias galingiausias to meto armijas — vokiškojo fa šizmo ir japoniškojo militarizmo armijas. Savo neprilygstamais žyg darbiais tarybinė liaudis išgel bėjo visą pasaulį nuo fašisti nio pavergimo grėsmės. Mūsų pergalė prieš svar biausias pasaulinio imperializ mo grupuotes padėjo daugelio šalių darbo žmonėms visam laikui nusimesti išnaudotojų jungą, įsijungti į socialistinio vystymosi kelią, pasiekti di džiausių laimėjimų nacionali nio išsivadavimo kovoje. Kartu su visomis Tarybų
Sąjungos tautomis ir jos Gink luotosiomis Pajėgomis mūšiuo se su vokiškaisiais fašistiniais grobikais kovėsi ir lietuvių liaudis, šaunūs 16-osios lietu viškosios šaulių divizijos ka riai ir partizanai. Šiandien mūsų universiteto dėstytojų tarpe dirba daug draugų — Didžiojo Tėvynės karo daly vių, nuėjusių šlovingą kovos kelią. Tai IFF dekanas A. Bendžius, EF dekanas M. Gregorauskas, teisės mokslų kan didatas A. Liakas, dėstytojas St. Rudžionis ir daugelis kitų. Mūsų Tėvynės Ginkluoto sios Pajėgos žengia į ketu riasdešimt aštuntuosius savo gyvavimo metus tokiu laiku, kada kiekvieną dieną vis aukš čiau ir aukščiau kyla didin gas komunizmo rūtaas, sėk mingai vykdomas liaudies ūkio planas, tarybiniai žmonės gy vena vis geriau ir geriau. Mū sų šalis atsidūrė pasaulinės mokslinės-techninės pažangos avangarde. Greta su Tarybų Sąjunga vystymosi keliu žingsniuoja ir kitos socialisti nės stovyklos šalys. Partija moko, kad pažymint šlovingąją sukaktį, reikia at kreipti dėmesį į neišspręstus klausimus, į konkrečius mūsų dienų uždavinius. Mes turime laikyti Tarybines Ginkluotą sias Pajėgas aukščiausio lygio kovinėje parengtyje, kelti jų budrumą. Reikia atminti, kad mūsų epochoje, kurioje yra galimybės išsaugoti talką tarp tautų, naujo pasaulinio karo pavojus dar galutinai nepaša lintas. Pati rimčiausia grėsmė tai kai visame pasaulyje kyla iš JAV. Vakarų valstybės, JAV vadovaujamos, ieško naujų „krizių“ ir pavojingų karo židinių sukūrimo priežasčių. Provokacijas prieš Kubą, Lao są, Kambodžą, Kongą, agresi ja prieš Vietnamo demokrati nę respubliką, vis besiplečian ti JAV intervencija Pietų
g
g g g g g g g g g g
ŽMOGUS, KURIS NESUGEBA PATS MOKYTIS, O TIK ĮSISAVINA TAI, KĄ JAM KALBA MOKYTOJAS, PROFESO RIUS, KURIS TESUGEBA EITI TIK VEDAMAS UŽ PAVADŽIO, MAŽAI KAM TINKAMAS. N. KRUPSKAJA
UŽ DARNŲ KOLEKTYVĄ Susirinkome iš įvairių respubli kos kampelių: vieni iš kalvotos Žemaitijos, kiti — iš Sūduvos ly gumų, treti — iš smėlėtos Dzūki jos, ketvirti — iš ežeringos Aukštaitijos. Visi skirtingų cha rakterių, polinkių, žinoma, ir svajonių. Tačiau sugyvename ne blogai ,net puikiai. Tačiau kolektyvų vis dėlto rei kia sucementuoti, kad jis nebūtų išsklidęs, anot žmonių, kaip Ta mošiaus bitės. Reikia kurso drau gus sujungti Į vieną darnią stu dentišką šeimą. Ekskursijos, bend ra spektaklių bei kinofilmų ap žiūra — puiki kolektyvinio jausmo ugdymo priemonė. Kurso kom jaunimo aktyvas, vadovaujamas vadovo Ant. Mikalausko, suorga-
nizavo pirmąją ekskursiją: aplan kėme Vilniaus baroko perlą — Petro ir Povilo bažnyčią. O mus domina ne tik architektūra ir dailė, bet ir revoliucinė Lietuvos liaudies praeitis. Apžiūrėjome Istorinj-revoliucinį muziejų, , susi pažinome su mūsų senelių ir tė vų šlovinga praeitimi. Organizuojamos išvykos mus labiau suartino, pasisėmėme dau giau žinių. Ir pats gyvenimas ta po įdomesnis. Nusistovėjo nuomonė, kad I grupė yra pažangesnė, geriau ruošiasi užsiėmimams, o II — linkusi išsisukinėti, surasti įvairių pasiteisinimų ir pan. Kaipgi yra iš tikrųjų? Apie tai kalbėjome susirinkime „Mūsų politinė savi švieta", kuriame dalyvavo ir TSKP seminarus vedantis dėstyto jas P. Vitkauskas. Antroji grupė prisipažino tinginiavusi ir pasi žadėjo nenusileisti pirmajai. Sprendžiant įvairius klausimus,
nebuvo pamiršta s lankomumas. Nutarėme nepraleidinėti paskaitų be pateisinamos priežasties. Pamatę, kad lankomumo ir šiaip mokslo reikalai taisosi, or ganizavome išvyką į Valstybinį Dramos teatrą: žiūrėjome spek taklį „Trečioji sesuo". Vėliau jį kolektyviai aptarėme. Prieš sesiją įvyko kurso susirin kimas, kuriame apsvarstėme, kaip geriau pasiruošti egzaminams. Susirinkime dalyvavo ir kurso vadovas Mikalauskas. Jis davė gerų patarimų, nurodymų. Deja, sesija parodė, kad kur sui dar reikia pasitempti — yra trys skolininkai. Be to, ir treje tukininkų nemaža. Antroji grupė vis dėlto išlaikė duotą žodį: pa žangumo atžvilgiu, galima sakyti, nenusileidžia pirmajai. Naujas semestras, nauji ir rū pesčiai. D. ŠTILPAITĖ, II k. lit.
Mokyti savarankiškai dirbti (KELIOS PASTABOS POLITINES EKONOMIJOS IR KITŲ VISUOMENINIŲ MOKSLŲ DĖSTYMUI PERTVARKYTI)
Mokymo procesas Universitete susideda iš daugelio grandžių: paskaitos, seminarai, sa varankiškas studentų darbas, konsultacijos, praktikos ir kursiniai darbai ir kt. Paskaita yra vedančioji grandis, ir netei sūs tie, kurie tvirtina jog dabartiniame etape jinai prarado savo reikšmę. Žinoma, paskaita, dubliuojanti vadovėlį, nereikalinga. Ji net gi žalinga. O paskaita, supažindinahti studentus su paskutiniais mokslo pasiekimais, skatinanti pačius klausytojus toliau nagrinėti iškeltus klausimus, būdama moksliškai gili, idėjiška ir partiškai kryptinga, — tuo labiau jeigu remiasi paties lektoriaus moksliniais tyrinė jimais, — yra pagrindnė mokymo proceso Universitete grandis. Toksai lektorius, kuris nedirba rimto moks linio darbo, šaltai, kaip pasyvus liudininkas pateikęs mokslinius duomenis — nei įdomus, nei autoritetingas. Ir atvirkščiai, lektorius, rimtai tiriąs vieną ar kitą problemą, yra lau kiamas studentų svečias, jo klausomasi ati džiai ir su susidomėjimu. Tačiau nereikia užmiršti, kad priklauso mai nuo įgūdžių susidarymo studentai vis labau linksta prie savarankiško darbo. Todėl einant iš žemesnių į aukštesnius kursus, pa skaitų skaičius turi vis mažėti — daugiau savarankiško darbo ir praktikos. Geriausi idėjinio kryptingumo ir aiškumo pavyzdžiai yra V. I. Lenino paskaitos. Neuž mirštamos tokių mokslininkų, kaip K. A. Timiriazevo, D. I. Mendelejevo ir kitų paskai tos. Todėl svarbūs ir jų pasisakymai šiuo klausimu. V. I. Leninas nurodė, jog kovoje su bur žuazinių idėjų antplūd :iu be filosofinio pa grindimo negali lšsllal yti nei vienas gamtos mokslas, nei viena materialistinė teorija. K. A. Timiriazevas laikėsi nuomonės, kad paskaita turi ne aprašinėti, ne sukaupti be galybę skaičių, o atskleisti dėsningumus. D. I. Mendelejevas kalbėjo, kad statyti tiltus, gydyti žmones ir dirbti kitus prakti nius darbus reikia mokytis ne pagal instruk ciją, o remiantis bendraisiais dėsningumais. Išsilavinimas, kuriame nesijungia abstraktus su konkrečiu, kur yra tik receptai, negali būti laikomas geriausiu. Profesorių ir dėstytojų darbą D. I. Mende lejevas laikė didele kūryba, neįmanoma be gilaus betarpiško dalyvavimo moksle. Pirmo ji profesoriaus pareiga, tvirtino jis, — nuo lat praturtinant mokslą, patraukti klausyto jus į mokslinį mąstymą, visais būdais vystyti savarankišką darbą. Mūsų nuomone, praktiškai tikslinga būtų, ypač visuomeniniuose moksluose, kad tą ar kitą kurso dalį skaitytų profesoriai ir docen tai, kurie patys veda mokslinius tyrinėjimus šiose srityse. Juk ne atsitiktinai V. I. Leninas kalbėjo, kad paskaitų kokybę, idėjinį jų ly gį visur ir visada lemia lektorių lygis.
Seminarai turi ugdyti susidomėjimą sava rankišku darbu, išmokyti analizuoti ekono minio gyvenimo reiškinius, remiantis išstudi juotu dalyku, daryti teisingas išvadas ir api bendrinimus ir gautas žinias pritaikyti prak tiniams uždaviniams išspręsti. Tačiau pagrin dinį vaidmenį keliant studentų savarankiško darbo lygį, seminarai gali atlikti tada, kai tvirtai laikosi kitos mokomojo proceso gran dys: paskaitos, konsultacijos, katedrų ir bib liotekų, skaityklų darbas. Jeigu paskaita privalo patraukti į sava rankišką darbą, tai seminarai turi atspindėti ir kontroliuoti jos rezultatus. Todėl, einant į aukštesnius kursus, seminarų skaičių reikia didinti paskaitų mažinimo sąskaita. Prieš se minarą, vadovaujant dėstytojams, turi būti atliktas kruopštus paruošiamasis darbas (kon sultacijos ir priešsemlnarinial užsiėmimai). Ruošdamasis seminarui, studentas turi iš studijuoti privalomuosius skyrius iš marksiz mo-leninizmo klasikų kūrinių, perskaityti straipsnius iš periodikos, panaudoti statisti nius žinynus, o kartais ir archyvinius duo menis, apsilankyti įmonėje. Prieš pirmąjį se minarą vadovas turi pravesti konsultaciją, kaip konspektuoti literatūrą, kaip naudotis statistiniais ir pirminiais įmonės bei bendrai siais ūkio duomenimis apskritai. Seminaro vadovas turi taikyti ir individua lias užduotis. Kai kuriuos seminarus naudin ga pravesti tiesiog įmonėje arba po ekskursi jos į ją. Pvz., temomis: „Ūkinė apskaita“, „Darbo atlyginimas socializmo sąlygomis“ ir kt. Po kelių seminarų, du-tris kartus per se mestrą, reikia pravesti koliokviumus, kuriuo se apibendrinamas studentų darbas. Studen tai, kurie sistemingai ir aktyviai dalyvauja seminaruose ir parodo gerą dalyko žinojimą per koliokviumus, gali būti atleidžiami nuo įskaitos ir netgi nuo egzamino. Tai didelis paskatinimas savarankiškam darbui ir akty viam dalyvavimui seminaruose. O jeigu kalbėsime apie kursinius darbus, tai nuo jų rašymo reikia išlaisvinti tuos stu dentus, kurie skaitė pranešimus moksliniuose būreliuose ir buvo teigiamai įvertinti. Egza minus reikia organizuoti ne bilietų sistema, kur daugelis studentų tikisi išlošti kaip lote rijoje, o klausinėti iš viso kurso. Profesorius arba docentas visada pajėgs per 30—40 min. patikrinti, kaip studentas įsisavino išeitą me džiagą. Ir tada nebus vilties pasikliauti .lai me“ ar špargalka. Studentas tikės tiktai vie nu: sąžiningu dalyko studijavimu. Dirbdamas savarankiškai, jis mokysis moksliškai tyrinė ti. Tiktai tokiu būdu pajėgsime paversti moks lą betarpiška gamybine jėga.
M. LOLA, Politinės ekonomijos katedros vedėjas
Studijuokime gyvenimą! Pagrindiniame mūsų epochos turinyje — kapitalizmo perėjime į komunizmą — didžiausias istorinis vaidmuo tenka tarybinei šaliai, jos liaudžiai, kaip socializmo galios ir idėjų avangardui. Kartu išauga ir kiekvieno tarybinio žmogaus reikšmė istoriniame socializmo vystymesi. Bet be mokslinio-markslstinlo požiūrio į žmonijos istoriją neįmano ma įsivaizduoti nė vieno tarybinio žmogaus, kuriančio ko munizmą. Viena iš pagrindinių kliūčių komunistinės visuomenės statyboje ir yra ta, kad dar tam tikra tarybinių žmonių dalis stokoja tvirto mokslinio-teorinlo požiūrio j pasaulį, ne turi pilietinio aistringumo. Pasaulėžiūros ribotumas trukdo augti asmenybei, įneša į mūsų gyvenimą atitinkamą rutinos bei sustingimo dozę. Panašūs reiškiniai sutinkami ir mūsų aukštosiose mo kyklose. Fasirelškląs apolitlškumas, neveiklumas, abejingumas mūsų socialistiniam gyvenimui, yra daugelio grupių susi rinkimų, disputų ir ginčų priežastis. Blogiausia, kai dažnai žmogus neturi jokių pažiūrų, kai laikosi „aukso vidurio“. Jei anksčiau toks studentas galėdavo pasislėpti tarp įvai rių organizacijų, partijų ir frakcijų, tai dabar savo kolek tyve su savo mintimis, elgesiu ir darbais jis yra tiesiogi nėje įskaitoje. Mūsų gyvenimui reikalingi tvirti savo įsiti kinimais žmonės. Mums nereikalingi „Intelektualiniai pozuo tojai“, kuriuos labai lengva pažinti, nes jie neturi savo nuo monės. Mūsų akivaizdoje vyksta didelės grumtynės už plane tos ateitį. Nė vienas tarybinis žmogus negali likti abejingas šiai istorinei dvikovai. Mes nerasime savo gyvenime lai mės, prasmės Ir romantikos, jeigu nesugebėsime įžvelgti į dabartinės epochos turinio svarbumą visos žmonijos gyveni mui. Šitą galimumą mums tegali sutelkti teisingas metodolo ginis požiūris į istorijos vystymąsi — marksizmo-leninizmo teorija. Si teorija atsirado istoriškai dėsningai, sukaupusi savyje tas pažangias Idėjas, kurias šimtmečių bėgyje pa gimdė priešakinė žmonijos mintis. Marksizmas-leninizmas už tariamai sausų abstrakcijų vi sada slepia gyvą gyvenimą, aplinką, kurioje mes mąstome ir veikiame. Nenoras įsijungti į šio mokslo tiesas rodo ne norą pažinti patį save. Juk žmogus, kaip individas, tik santykinai tepriklauso pats sau; jis priklauso aplinkai, vi suomenei, kurioje gyvena. Todėl tiesiog pareigos ir sąžinės dalykas gilintis ir suvokti tas tiesas, kurios gimsta priešaki nėje visuomenės dalyje. Mokslinis gyvenimo suvokimas, pagrįstas marksizmo-le ninizmo teorija, ir komunistų partijos vadovavimas, kūry biškai įgyvendinant šią teoriją praktikoje, — pagrindinis socializmo, kaip sistemos, pranašumas prieš kapitalizmą ir prieš Jį buvusias sistemas. Mes turime suprasti tai ne kaip apibrėžimą, bet kaip gyvą gyvenimo tiesą. Be mokslinio požiūrio į gyvenimą, mes, busimieji inteli gentai, neatliksime to vaidmens, kurio reikalauja iš mūsų socializmo uždaviniai. Studijuokime marksizmo-leninizmo mokslą ne kaip abs trakčią teoriją, bet kaip gyvą tiesą. Aukštoji mokykla turi duoti mums tikrą ir teisingą supratimą apie gyvenimą, kad, Išėję į jį, nesukluptume, nepaklystume ir nenuslviltume. A. GUSČIUS, IFF IV k. lit.
r
Sesija, ir rezultatai Gamtos fakulteto komjaunuoliai susirinkime, įvykusiame vasario 17 d., aptarė žiemos sesijos rezultatus. Nors, paly ginus su pavasario sesija, rezultatai geresni, tačiau džiaug tis jais dar jokiu būdu negalima. Tai rodo patys faktai. Bendras fakulteto pažangumas tik 3,93. Sesijos metu gauta net 59 nepatenkinami pažymiai. Peržvelgus atskirų grupių rezultatus, matosi, kad ne vi sos sistemingai dirbo semestro metu. Net vienuolikoje gru pių yra skolininkų. Geriausiai dirbo biologų IV kursas. Šioje grupėje yra geras kolektyvas, Jaučiasi darbinga nuotaika. Nuo jų neat silieka II kurso biofizikai ir IV-geografai. Iš pirmakursių geriausių rezultatų pasiekė geologai ir biologai. Gal būt daugiausia reikėtų kalbėti api£ pirmakur sius biofizikus. Grupėje nėra tvirto kolektyvo, vyrauja slo gios nuotaikos. Dvejetus gavo Antanaitytė, Chaninas, Sinderytė, N. Ivanovas. Pažvelkime, kokie gi antrakursių rezultatai. Geriausiai žiemos sesiją išlaikė biofizikai, toliau seka geologai. Kurse išlaikyti visi egzaminai, bet daugelis studentų neturi įskai tų. O liūdniausi rezultatai geografų ir biologų. Štai II ge ografų kurse iš 20 žmonių — 15 neturi fizikos įskaitos. Kokia priežastis? Atsakymas aiškus. Kalįi patys antrakur siai. Per semestrą nedirbo, tikėjosi, „kaip nors pralįsti“, bet'sesijos metu „užkliuvo“. Iš trečiakursių geriausiai pasižymėjo geologai ir geog rafai. Kursas neblogas, tačiau jame yra dvi „amžinos“ sko lininkės — Vinickaitė ir Mockevičiūtė. Jų nepasiekia draugų žodis, pastabos. Visi joms daromi priekaištai nurie da kaip vandenėlis nuo žąsies. Fakultete blogas paskaitų lankomumas, ne visi seniū nai sąžiningai registruoja dalyvaujančius paskaitose. Todėl bus griežčiau kontroliuojamas lankomumas. Susirinkimas nutarė sustiprinti mokymąsi, pasiekti, kad artimiausiu metu būtų likviduotos skolos. A. RŪGŠTELIS
VI. VAITKEVIČIUS, IFF I k. lit.
EKSPRESAI
Sustos ekspresai dulkini Žaliam pušų pavėsy... Sustos naktiniai traukiniai Kaip Leningradas šviesūs. . . Ir vėlei bėgs šiltom naktim Sutikt mieguisto ryto Su šachmatais, su paslaptim, Kažkam neišsakytom...
SAPNAS APIE VAIKYSTĘ
Sapnavau: šiąnakt vėžiai sušalo Upės akmenuotame dugne. .. — Išvirti vėžiai seniai ant stalo, — Saukia balsas motinos mane. Gaudžiau aš kiškius rudens platybėj, Ir vėžius, šviesoj tokius lėtus.. . Augo aplyti pušynuos grybai. . . Lijo šiltas vasaros lietus. .,
*** Pirmas žilas plaukas — O pati jaunystė. Pilkos, sunkios mintys Sąmonę suvystė.
Neišrauk to plauko — Nors pati jaunystė Ne kiekvienas gali Obelim pražysti. K. ANTANAVIČIŪTE MF III k. PAŽlORĖK | ŽVAIGŽDES Pažiūrėk į žvaigždes žaižaruojančias, šaltas, pažiūrėk į vasario žvaigždes atidžiai... Paklausyk — ar jauti — Kaip ledinis asfaltas virpa šalty, lyg tavo pašiurpę pečiai... Pažiūrėk j žvaigždes, žaižaruojančias, amžinas, virpa Jos Tarsi tavo blakstienos... O aš vis einu ir einu tuo virpėjimu nešinas, Pasiruošęs per naktį virpėjimą nešt...
R. URBONAS
J. BALČIUS, IFF I k., lit. RAMUNEI
Jau panardino baltas rankas Paupio ievos. Šiąnakt vestuvę laumės atšvęs Rasotoj pievoj...
Šiąnakt mėnulis skliaute ieškos Išdykėlės Aušrinės. „Myli-nemyli“ — būrė kažkam Balta laukų ramunė. .. Laukų čigone, Išburki man Ar lauks Jinai prie vartų. . . Kaip pasakyti pirmąkart. . . Išburki man, patarki. ..
MEDŽIOKLĖ Gena zuikį ruja šunų. . . Tu skubi jų lojimą išgirdęs... Pasakyki, nejau nebaisu Šaltakraujiškai taikyt į širdį?..
Dvelkė pievom senas tėvo IFF I k. lit. dalgis, | MANO ŽEMĘ... O tos pievos — ten, kažkur t&li. , . RUDENĖJANT Pagal Egziuperi, Ir agrastus pasislėpęs valgiau jo knygą perskaičius Nuo kaimyno krūmo pakely... Jei atūžus audra Pasišiauštų balsi Žemėje Uja saulėti lietūs. Sapnavau, kad traktoristas veža Būki, žeme, gera, Ruduo sukrovė beržynų Į naktinę pamainą mane. , . Būki, saule, skaisti. kraitį. . . . . , Traktorius negrĮžo į Ir neleisk! perkūnui grūmoti. Jei nuostabesnę už ją garažą, Neškit, vėjai, toli planetą Ir vaikystė liko tik sapne... Dainą žemės gimtos Surast reikėtų?. . VIENIŠAS KLEVAS Lai padangė žydra Į mano Žemę Ją pavys, išbučiuos. naktį žvaigždėtą Vienišas klevas rudenio vėjy Ir glėby debesų nusineš, Troško saulėtekiais degti. . . Jau kosmonautai skrenda! Vienišas klevas, vėją Kaip lašelį gilaus Skrenda į Žemę mylėjęs, vandenyno... audrų, Lūžo audroj vieną naktį.,. neramią, — Klevas palūžo. . . Rudenio G. CAPSKYTĖ, naktys IFF II k. Žmonių Planetą. Bėga nuo saulės, genamos ■xxxxxxxx xxxxxxa vėjo. ., Klevas per audrą troško R ŠTUKENAITĖ, IFF I k. lit. sudegti, Lūžti tiktai — nenorėjo. . . 'usnim nueita ilgesio, rSnaigių paskui nusekta, 'ai akys jau be žvilgesio, ai durys jau po užraktu:
Tą medžių pilną vakarą, Nuo sniego apvalėjančio, Netikros visos ašaros, O tikras balsas laikrodžio.
.. Pusnim nueita ilgesio, Ir dingta greitai kryžkelėj. Gražink akių man žvilgsnį, Ir mudu vėl sugrįžtume. . . į medžių pilną vakarą.. .
■ ŠVEDAS, GF I k. geografas
NAMAI PUŠYNĖLY
Sustojo po pušim namai. Stovės ilgai. Gelmėj pušynų aplytų — Ilgi ir žvilgantys takai. . .
Atbėga, prausiami lietaus, Laukų takai... Namuos po medžiais — ilgesys: R. GINTAS Tu taip toli nuo jų likai., . Sustojo po pušim namai, Pušų šviesoj... Nutils lietus, ir bėgs takai, Ir šauks tave erdvėj visoj. . .
[DOMUS POKALBIS b»
(Literatūrinis vaizdelis) traukinys „Druskininkai—Vilnius“ sustojo. Į vagoną ip<> žilagalvis senukas ir atsisėdo greta manęs. Iki šiol oyavau ir varčiau žurnalą, bet dabar susidomėjau naujuoi Savo bendrakeleiviu. Jis buvo šnekus, kaip ir visi jo amiu: žmonės, ir netrukus mes šnekučiavome, kaip seni pa su ni. Jį— Mačiau gyvenime šilta ir šalta. Pergyvenau keletą rtr. Buvo visko: ir liūdnų valandėlių ir džiaugsmo buvo... senukas patylėjo. O prieš keletą metų pasodinau sodą. Ir dabar man ro< o, kad didesnio džiaugsmo mano gyvenime ir nebuvo. >elaitės gražiai auga. Sako, medžiai jaučia, kas juos my■ i Gali būti. . . O aš, žinote, pajaunėjau dešimčia metų... lurnatą aš jau seniai užverčiau. Iš krepšio senukas išiul ė kelis obuolius ir ištiesė man. g— Tie patys. Iš sodo.. . Gailiuosi, kad nesodinau medžių jaunystėje. Sodas « butų senas, kaip ir aš, — pajuokavo. — O jauni dabar ai kuris obelaitę ar medelį pasodina. . . Va, taip ir norė ki pasakyti: sodinkite — tai pats didžiausias žmogaus aligsmas... Traukinys artėjo prie Vilniaus. Aš jau žinojau, kad šis ogus, sudominęs mane kaip gamtininką, gyvena Varėnos oBe, Marcinkonių apylinkėje. Tai 78-metis Akstinas omas.
Jonas KANTAUTAS, neakivaizdininkas JŪREIVIAI Ar Afrikos saulės svaigumas, Ar šiaurės pašvaistės vėsa; Tylu čia, ar viesulai grumias — Jūreivis poste visada.
Paliekame tūkstančius mylių, Nutiesiame daugel kelių, Ir nešamės tą, kurią mylim, Kurį mums atsako: „Myliu“. Ne už jūrmylių lieka Tėvynė, Ji čia prakaituotam delne! .. ... Jūreivio kaip kario nakvynė Siūbuojančiam laivo balne.
Tarp saulių ir vėtrų pakibę, Dienos ir tamsiosios nakties, Mes skubam j jūrą beribę, — Į jūrą vardan ateities.
IKI PASIMATYMO žydrumą Jūros audros nuvalę Neša kaip gintarą laivą delne. Tyras dangus ir svajingosios salos Lydi žuvėdrom į krantą mane. Atneša bangos ašarą sūrią, Amžiams prigydo su vėju veide... Liki sveika, o didingoji jūra, Tolstanti laivo bryde!
Sudužusios saulutės (Vaizdelis) Šiandien. . . šiandien atvažiuoja Danguolė. Iš plačiųjų stepių šalies, iš labai tolimos Vyšniovkos. Minutės nė kiek nejuda į priekį. Sunku, Danguole, Tavęs laukti, labai sun ku. O laimė, laimuže! Skrendu laiptais, lekiu — paskaitos baigėsi. Kur dabar? Danguolė taip mėgsta astras, šypso si nuraudusi jų žieduose. Ji sako, kad astros — mažos, kaitrios saulutės, degančios širdyje. Baltos ir raudonos saulutės. Matuoju gatvę septynmyliais žingsniais, neboda mas prašvilpiančių automobilįų, troleibusų. Bėgu prie gė lių kiosko'. Didelė raudonų ir baltų astrų puokštė dega mano ran kose — taip gera Jausti žvarboką rudens dieną saulučių kaitrą. Liko dešimt minučių. Braunuos pro žmones. Jaučiu, kad mano akys linksmos ir besišypsančios — nieko iš lai mės nematančios, o lūpos šnabžda: „Danguole, greičiau, greičiau“. .. Bumpt! Atsipeikėjęs matau madingai apsirengusį jauną vyruką su nuostabiai vešlia barzda. Jis nusispiauna ir pirštinėta ranka trina kaktą. . . Aš lemenu kažką panašaus į „atsiprašau“. Jo šelmiškose aky se aš pastebiu paniekinančią, kreivą šypsenėlę. „Gėlės, gėlytės. .. Cha, cha, cha. . . Liūdnojo vaizdo riteris dvidešimtajame amžiuje. Susipažinkit, mielieji žmo nės!“ Dar kartą metęs į mane triumfuojantį žvilgsnį, švilpau damas nueina gatve. Stoviu. Apie mane būriuojasi žmonės. Visų jų akys įsmeigtos į nelaimingąsias astras. Nuo ironiškų šypsenėlių mano rankos pradeda žvarbti — puokštė pasklinda ant grindinio. . . Neskubu. Vis tiek pavėlavau. Einu nuleidęs galvą, susi kišęs rankas į kišenes. Negi saulutės daugiau nešildys ma no rankų,- negi Danguolė daugiau nesišvpsos astrų glėbyje? Kas žino — technikos amžius. ., Reikėjo jai nutikti logaritminę liniuotę — kaip būsimai inžinierei. Gėlės — na, tikrai juokinga.
kefyro butelius, kulniuosim į tu ristinius žygius. Atmintyje šmėsteli kurso draugų bei pažįstamų veidai. Po visą šalį pasklido mūsų vy rai. Šimtai studentų plunksna kotį pakeitė ginklu ir budi tai kos ir laisvės sargyboje. Mūsų planetoje yra apie 20 milijonų kareivių. Vieni iš jų tarnauja liaudžiai, kiti — saujelei godžių imperialistų, kuriems karo muzi SVEIKI, KNYGOS ka asocijuojasi su aukso žvan gėjimu, kurie vis dar tebesmaiDRAUGAI! Laiškai.. . Kokie jie mieli! lina plienines ietis. Štai kodėl Kiekvienas laiškas — mažytė mes ir užsivilkome pilkas mili gimtinės dalelė. Džiugu, kad nes, štai kodėl mūsų vietos nesu užmirštas. Laiškai tarsi auditorijose tuščios. sugrąžina Į paliktą mylimų Švenčiant 47-ąsias mūsų gink draugų būrį, jie paįvairina mo luotųjų pajėgų metines — šią notonišką kario dienotvarkę. didžiąją visos tarybinės liaudies Šiai Petras rašo apie kurso šventę — noriu palinkėti vi draugų šiokiadienius, jų pasie siems Universiteto studentams kimus, o Kęstutis — apie pir naujų laimėjimų moksle, geros mąją egzaminų sesiją, apie Le kloties gyvenime. ningrade praleistas žiemos atos togų dienas. Rimas svajoja apie K. TURONIS, tai, kai vėl drauge tuštinsim N karinis dalinys GERBIAMA REDAKCIJA,
Noriu papasakoti apie Vladą Babenską ir Joną Kačką, nes tokie vaikinai negali būti neži nomi. Atsiliepdami į šūkį: „Vorone žo studentai, jūsų laukia plėši niai", Vladas ir Jonas pirmieji į komajunimo komitetą atnešė pareiškimus. — Bet jūs, vaikinai, juk ne voronežiečiai, — pasakė jiems komitete. — Tačiau mes komjaunuoliai, — tvirtai atsakė draugai. Visa grupė, kurioje mokėsi jaunuo liai, atėjo į komitetą, prašyda ma, kad Vladui ir Jonui leistų vykti į plėšinius. Mes žinojome, kad draugai moka dirbti ir bu vome įsitikinę, kad ir plėšiniuo se jie nepadarys gėdos mūsų fakultetui ir Vilniaus universi tetui. Taip du Vilniaus univer siteto komjaunuoliai atvyko į plėšinines žemes. ' Pradžioje buvo visiems ne lengva. Ištisą dieną mes plušė davome statybos aikštelėse. Kartais tekdavo dirbti 10—12 valandų per parą. Iki darbovie tės buvo apie penkis kilometrus, todėl visi važiuodavome į dar bą mašinomis. Tik Vladas ir Jo nas niekada nepasinaudodavo technika ir tiesiog bėgte nubėg davo tuos penkis kilometrus. Taip jie treniruodavosi bet ko kiomis sąlygomis, nesvarbu, ar būdavo kaitra, ar lietus. Vladas Babenskas buvo viso plėšiniečių būrio „Grenada“ pasididžiavi mas. Ne veltui jis dalyvaudavo respublikinėse sportinėse varžy bose ir buvo laikomas vienu greičiausių Voronežo ėjikų. O plėšiniuose Vladas ir Jonas ta po jaunųjų lengvaatlečių trene riais. Mes visi labai mylėjome sa vo draugus lietuvius. Iš pažiū ros kuklus ir tylus Vladas kiek vienu metu buvo pasiruošęs pa dėti druagui. Valia Bekajeva taip apie jį atsiliepia: — Vladas dirbo taip, kad mes, merginos, tiesiog stebėdavomės. Jis padarydavo daugiau už vi sus. .. Jonas savo charakteriu sky rėsi nuo Vlado. Jis visada bu-
TAI BENT PREMIJA Gatvėje susitinka du drau gai. „Reikėtų dalyvauti kon kurse, kurį šiandien paskel bė mūsų laikraštis, — sako vienas iš jų. — Antra premi ja — kelionė dviems savai tėms Į Paryžių kartu su žmo na“. — O kokia pirma premija? — Išvyka j Paryžių be žmonos. ■.
* įį, * Karta Pitagoras buvo pa klaustas: — Kas visų gražiausia pa saulyje? Pitagoras atsakė: — Harmonija.
vo linksmas, mėgo pajuokauti. Kaip jis nepavargtų, tačiau vi sada suras sąmojingą žodelį, pralinksmins draugus. Jonas dirbo staliumi. Ir darbe jis nie kuo nesiskyrė nuo Vlado. Drau gai dirbo neatsilikdami vienas nuo kito. Už darbą plėšiniuose jaunuo liai buvo apdovanoti Aktiubinsko krašto komjaunimo komiteto garbės raštais. Ir štai draugai išvažiavo į gimtąjį Vilnių. Ir, patikėkite, mums be jų — tapo nesmagu. Norėčiau per laikraštį papra šyti Istorijos ir filologijos fa kulteto dekanatą sekančiais me tais vėl pasiųsti Vladą ir Joną pas mus. Nuostabūs jie vaiki nai. .43 įsitikinęs, kad fakultete yra ir daugiau tokių komjau nuolių, kurių mes visada laukia me. prisimenu mūsų himno žodžius: „Nelaimėj draugų nepaliksim, Su audrom kovosim žvaliai. Tarp žvaigždžių tolimų susi tiksim, Kur vingiuos tarsi žemėj keliai...“ Plėšiniečiai nepamiršta vienas kito. Ne veltui sakoma, su kuo susidraugauji plėšiniuose, tas lieka draugu visam laikui. Noriu padėkoti tau, Vilniau, už šaunius komjaunuolius, už puikius, nuoširdžius druagus — Vladą ir Joną. Mes laukiame jų ir tikimės juos dar kartą pa matyti.
Eduardas JEFREMOVAS, Plėšiniečių būrio „Grenada" vardu
Įdomi naujovė Vilniaus Valstybinio V. Kapsu ko vardo universiteto mokslinės bibliotekos darbuotojai surengė literatūrinių žurnalų ir almana chų parodą. Eksponuojami pe riodikos leidiniai, išėję įvairiose Tarybų Sąjungos vietose 1919 — 1965 metus laikotarpiu. šalia „Znanija“, „Maskva“, ^Oktjabr“ ir kitų platesniam skaitytojų sluoksniui žinomų žurnalų, gali ma parodoje pamatyti ir tokius retesnius leidinius, kaip Novosi birsko „Sibiro ugnys“, Kijevo „Tarybinė Ukraina“, Celiabinsko „Pietinis Uralas“. Yra daug Įdo mių almanachų, čia ir Rygos lei dinys „Tarybinė Latvija“, Baku — „Literatūrinis Azerbaidžanas“, ir kiti. Kai kurių žurnalų ekspo nuojami net du egzemplioriai. Pavyzdžiui, lankytojai mato „Vestnik inostranoi literatūry“, išleistą 1929 metais, ir paskutini 1965 metų sausjo mėnesio „Inostranaja literatūra“ numerį, čia pat galima juos abu pavar tyti, palyginti. Viso parodoje eksponuojama 150 pavadinimų literatūrinių almanachų bei žur nalų. — Tokias priemones numato me Ir toliau, — sako šios paro dos organizatorės, mokslinės bib liotekos darbuotojos Giedrė Kubikytė ir šarūnė Kažukauskienė. — Artimiausiu metu bendro joje skaitykloje suorganizuosime Justino Marcinkevičiaus poezijos vakarą, Į kuri pasikviesim ir patį poetą. Vėliau vėl surengsi me parodą „Menas mokslinės bibliotekos fonduose“. Vytautas Vitkūnas, (mūsų koresp.)
Laikas prabėgo kelionėse Geologų grupė išsirengė j žygi po rytų Lie tuvą. Geologams geologiški rūpesčiai: jie tiksli na geografinę vietovių padėti žemėlapyje. Kartu keliavo Ir trečio kurso lituanistės Otilija Bahukaitė ir Rima Umbrasaitė, žemėlapis Jas nelabai domino, bet užtat Tauragnų, Šven čionėlių Ir kitose apyinkėse Jos rinko tautosaki nę medžiagą. Studentės pamatė tikras senovines audimo stakles, gėrėjosi darbščių rankų išausta!s ir meniškai išsiuvinėtais rankšluosčiais, lo vatiesėmis ir juostomis. Merginos parsivežė įvai rių joms padovanotų rankdarbių. Įdomiausiai, jų pačių nuomone, praleido atostreiio kurso lituanistės Irena Adomavičiū tė, Birutė Bučaitė Ir Irena Katiliūtė, kurios ke liavo maršrutu Vilnius —Ryga-Talinas —Lenin gradas. štai ką mums papasakojo I. Adomavi čiūtė: — Rygoje praleidome vieną dieną. Apžiūrėjo me miestą ir naktį išvykome į Taliną. Taline irgi sustojom neilgam. Aplankę įdomiausius jo kampelius, vėl sėdome į traukinį. Ryte jau bu vome Leningrade. Pirmiausia, žinoma, užėjome į Universitetą, kur susipažinome su daugeliu studentų, jų tarpe su Dnepropetrovsko univer
siteto ketvirto kurso biochemike Tamara Popo vą, su Kazanės universiteto trečio kurso fizike Svetlana Vasiijeva ir jos draugėmis. Kazanietės sutiko mus labai draugiškai. Jos pasiūlė mums įsikurti kartu su jomis bendrabutyje, kur ir apsistojome. Per penketą dienų, kurias pralei dome mieste, susipažinome su svarbiausiomis Leningrado įžymybėmis: Ermitažu, Rusų muzie jumi. Petropavlovsko tvirtove. Pabuvojome ir Puškino vardo teatre, kur ypač žavėjomės TSRS nusipelniusio liaudies artisto N. K. Čerkasovo menu. Po miestą vaikščiojome be jokių vadovų, pasitikėjom planu ir leningradiečių nuoširdumu. Bendraudamos su leningradiečiais mes, atrodo, net geriau pramokome rusų kalbą. Kelionė mums paliko neišdildomą įspūdį. O ką gi veikė fakulteto saviveiklininkai? Pasi rodo, net atostogų metu jie buvo išvykę gastro lėms į Žemaitiją. Saviveiklininkai koncertavo Vilkijoje, Ariogaloje, Raseiniuos’e. Jonavoje. Vi sur juos lydėjo pasisekimas, žiūrovai sutartinai plojo ir solistams, ir estradiniam orkestrui, ir vyrų ansambliui. Saviveiklininkai irgi patenkinti atostogomis. Atostogos pasibaigė. Koridoriai vėl pilni žings nių, triukšmo ir įspūdžių. Auditorijose prasidė jo darbas. O įdomios kelionės, susitikimai, nau jos pažintys ilgam pasiliks studentų atnintyje. VYTAUTAS LEŠČINSKAS „T. stud.** koresp.
Gamtininkai pilni troškimų... Atostogų metu ištuštėjusias auditorijas vėl pri pildė jaunatviškas Juokas. Gerai pailsėję rinkosi seni draugai ir pažįstami. Koridoriuose ir audi torijose būreliais stoviniavo vyrai ir merginos. Vieni kitiems pasakojo patirtus nuotykius ir paskutines naujienas. Prie vienos grupės prisi jungiau ir aš. Štai ką pasakojo savo draugams I kurso geologas Kęstutis Dumčius: „Kas bent kartą pabuvojo Karpatuose, tas vi są gyvenimą prisimins Jų pasakišką grožį. At mintyje išliks didingi kalnai, užsimovę balto sniego kepures, dangų remiančios eglės ir grei tų upalių šniokštimas, trikdantis snaudžiančių miškų ramybę. Dėmesį patraukia guculų, Užkar patės gyventojų, buitis, papročiai, menas, dai nos. Visur matai Tarybų valdžios padarytus per tvarkymus. Užkarpatė sutraukia tūkstančius tu ristų iš įvairių Tarybų Sąjungos vietų. Ypač čia gausu keliautojų žiemą. Atostogų metu Karpatuose lankėsi Gamtos fa kulteto geologijos spec. I kurso studentų grupė. Mūsų kelionė truko 12 dienų. Mes keliavome iš Jasinios į Bliznicą per Bukovinką Ir Didįjį Menčirlą. Ėjom siauručiu slidžių takeliu. Nemėgink pasukti Į šoną — nugrimsi sniege iki Juosmens. Nešdildomą įspūdį paliko milžiniškos žaliaskarės eglės ir iš po uolų trykš tų upeliai. O vanduoj Tyras, malonaus skonio. Dragobrate laukė „Edelveisas“ — turistų prie globstis. čia pirmąkart išmėginome slidžių tvir tumą. O kiek būdavo Juoko, kai visas pasineri sniege, tik kojos kyšo. Vakare prie puodelio ka vos užmiršti visus rūpesčius. O kai nuskamba turistiška daina, visiškai nejauti nuovargio. Kitą dieną mūsų laukė 12 km. ilgio nusilei dimas vingiuotu miško takeliu, kuris tai priar tėdavo prie skardžio, tai vėl pasukdavo gilyn į mišką. Rachovo turbazėj maloniai mus sutiko Instruk torius. Supažindino su tolesniu maršrutu ir su teikė nakvynę— tamsiame požemio kambary. Tik ten Ir buvo likęs tuščias kambarys. Kelias vinguriavo per pažliugusį, upeliūkščiais srovenantį šlaitą. Kaimynystėj — šniokščiantis ir putojantis kalnų upelis. O lietus negailestin gai čaižo veidą, permerkia kiaurai rūbus. Užsi-
dėjome slides, nes į sniegą klimpome aukščiau kelių. Takas raitėsi apie kalną, pamažu kilda mas viršūnėn. Patekome Į rūko Juostą. Už lt metrų nieko nematyti. Pagaliau, Jau visai tems tant pasiekėme prieglobstį — vasaros karvių fermos virtuvę. Džiaugiamės. Vis geriau, negu po atviru dangumi. Rūkas pradėjo sklaidytis tik po dviejų parų. Dabar jau rūkas slėniuose. Ech, ir įkyrėjo sė dėti! Sniegas apledėjęs, kaip čiuožykla. Niekuo ne pramuši. Tenka šiek tiek suklysti, Ir čiuoži že myn. Tai ne visai malonu, ypač kai apačioj sta tus skardis. Kai pasiekėme Dumeną (1391 m.t. saulė apšvietė visas tolimąsias viršukalnes. At sisveikinom su lydėjusiais draugais, Ir į kelionę. Dabar tik laikykis! Prieky — 18 km. nusileidi mas. Visur ledas. Nemėgink pulti — nosies svei kos neparsiveši. Pagaliau priėjome sniego kraš tą. Toliau, slėny — gryna žemė. Nuotaika puikiausia. Jautėme, kad paskutinį kartą einame šiais kalnais. Merginos irgi links mos. Jos pirmąkart „paragavo“ romantikos ir įsitikino, kad neužtenka vien svajų. O štai apačioj gyvate vingiuoja putojanti Ti są. Pasirodo pirmiejiRechavo nameliūkščiai. Šlaite pasitinka pirmasis čabanas, grodamas su pliką — medine dūdele. Sudundėjo traukinio ratai. Paliekame pasakiš ką kalnų grožį. Dar Jaučiamas burnoje mamaly- j gos ir brinzos skonis. Prisimename guculų šii tus žodžius: — Atvažiuokite vasarą, čia Jūs pamatysite žemišką rojų. Sudie, pamatai! Iki pasimatymo, guculail“ Užsuku į GF komjaunimo biurą sužinoti, kur . dar lankėsi fakulteto studentai. Sekretorė drg. R. Valiukaitė nurausta. — Trys žmonės dalyvavo respublikinėje akty-1 vo stovykloje. Daugiau, berods, niekur. — Kodėl? O Juk buvo visos sąlygos. Gamtininkai pilnis troškimų keliauti, reikia tik Jiems padėti, pa-fl tarti. Norėtųsi, kad komjaunimo biuras ateityje padarytų atatinkamas išvadas. K. SVEDAS, GF I k. geografas
Atostogos—puikus dalykas! Pagaliau kalbos apie Koši konvergavimo kriterijų, medžia gų atsparumą, amžinai teigiamą „epsillon“ ar žordano matą nu tilo, fakulteto skaitykloi ir bendrabučio koridoriuose baigėsi nuolatiniai klausimai: „Na, kaip?" Ir fizmatai sušuko: — Atostogos — valio! Valio — atostogoms! Tegyvuoja slidės ir slidžių batai! Sveiki, turistiniai maršrutai! Duokit šen čiuo žyklą! Ir, pertraukę pažinimo procesą bendrajame fizikos kurse ar matematinėje logikoje, Jie laipiojo snieguotais Karpatais, pabu vojo pas mamas, lankė Maskvos muziejus ar slidinėjo Lietuvos lygumose. Štai ką pasakoja III k. matematikė E. Vaitukaitytė, universi teto turizmo lyderis: — Dienos, praleistos Karpatuose, buvo nuostabios, nors Ir be saulės. Švietė akinančiai baltos kalnų virtinės ir, svarbiausia, guculiškos šypsenos. Dienos puikios, neoakartojamos, kaip Ir visos dienos, praleistos žygiuose. Juk neveltui ir sakoma: keliau si — neapsiriksi. Matematikė L. Dubokaitė lanko Universiteto dailės studiją. Todėl, lankantis Maskvoje, ją labiausiai domino dailės muzie jai. — Ypač patiko Siškino, Levitano originalai Tretjakovo ga lerijoje. O fakulteto komjaunimo aktyvistai atostoaavo kartu su drau gais iš kitų Lietuvos aukštųlų mokyklų. Paklausykime atsakin gos už kultmasinį sektorių St. Kucevičiūtės pasakojimo: _ Mes netgi klausydavome paskaitų, kurias skaitė resnublikinio masto lektoriai. Vyko Įdomūs pokalbiai su „K. tiesos“, „J. Gretų“ redakcijų atstovais. Džiugino Jerevano medikų šokiai Ir dainos, o labiausiai — svečiai iš P. Lumumbos v. universiteto. Prisimename mergaitę iš Portugalijos, kuri, perėjusi kelių vals tybių sienas, pateko pas mus. Jos grįžusios, gal būt, laukia kalėjimas. Kalėjimas už Įgytą savo tėvynei reikalingą aukštąjį išsilavinimą socialistinėje valstybėje. Fakulteto ateistai buvo išvykę I Įvairius respublikos rajonus, kur Jie susipažino su vietinių ateistų darbu, padėjo organizuoti paskaitas ateistine tematika. LLKJS Kauno rajono komjaunimo komiteto sekretorius E. Bendikas rašo, kad komjaunimo komite tas dėkingas studentams už konkrečią pagalbą, gerinant ateistų darbą pirminėse rajono komjaunimo organizacijose. _ Atostogos — puikus dalykas, — sako fizmatai, vėl sugrĮžę prie propagavimo ir funkcijų teorijos, vėl beiešką atsakymų enciklopedijose, žodynuose, eksperimentuose. M. SNIEGAITYTĖ
| GROŽINĖ LITERATŪRA = Gužiukas, F. Einu su gy| = vaisiais. Vertė S. Bulkienėj | V., „Vaga“, 1965. 175 p. — = = = E
Ukrainiečių tarybinio rašyti ■ apysakoje vaizduojamas jaur merginos, pakliuvusios Į seM tantų pinkles, išsivadavimo i. 1 lias.
= = = = = =
Leidinėlyje trys saviveika® scenai skirtos pjesės: A. DevB dzės ..Liudvikas ir trys pit 1 ninkai", A. Azarcho ..Vienos diĮ nos postovis ir A. Mllno ..‘ l tauška".
= Liudvikas ir trys pirmin ■ į = kai. Trys vienaveiksmės pjeB i sės. V., Lietuvos TSR Liatl = dles meno rūmai, 1965. 61 j
Už redaktorių J. GIRDVAINIS = Šio numerio korektūrą skali E M. Montrimaltė Ir D. Juknaite!
Mūsų adresas: E Vilnius, Universiteto 3. Td( = fonas: 7-79-17.____________ Rinko ir spaudė LKP CK spaustuvė. | LV 05294 Užs. Nr. 141 = Tiražas 2500 egz.